Karas – taika. Laisvė – vergystė. Nežinojimas – jėga. ( G. Orwell )

I can’t see you, mama.
But I can hardly wait
oh To touch and to feel you, mama
Oh, I just can’t keep away
In the heat and the steam of the city
Ooh, it’s got me running and I just can’t brake
So say you’ll help me, mama
‘Cause it’s getting so hard, ooh

Now I can’t keep you, mama
But I know you’re always there
You listen, you teach me, mama
And I know inside you care
So get down, down here beside me
Ooh, you ain’t going nowhere
No, I won’t hurt you, mama
But it’s getting so hard, ooh

Ha ha ha, ha ha ha, awh
Ha ha ha, ha ha ha, awh

Can’t you see me here, mama,
Mama, mama, mama, please?
Can’t you feel my heart?
Can’t you feel my heart?
Can’t you feel my heart, ooh?
Now listen to me, mama
Mama, mama
You’re taking away my last chance
Don’t take it away !
Can’t you feel my heart?

ha ha ha,ha ha ha awh

It’s hot, too hot for me, mama
But I can hardly wait
My eyes, they’re burning, mama
And I can feel my body shake
Don’t stop! Don’t stop me, mama
Ooh, make the pain, make it go away, hey
No, I won’t hurt you, mama
But it’s getting so hard, ooh

Now I can’t see you, mama
But I know you’re always there
You taunt, you tease me, mama
But I never, never, never can keep away
It’s the heat and the steam of the city
Ooh, got me running and I just can’t brake
So stay, don’t leave me, mama
‘Cause it’s getting so hard, ooh

Don’t go, no no don’t go
No no no, don’t go…
ha ha ha
dont go
ha ha ha awh
no dont let me go
dont go

Kai baigiasi muzika (Dieve, kaip tai iš vis įmanoma?), tada įjungiamas youtube.com (pažįstamas jausmas?). Tačiau jei nežinai, kas visada leidžia „gerą“ muziką, tada ši, populiarumo spinduliuose besimaudanti, programa gali nuvesti dviem keliais. Pirmas. Imi eiti senai išmintu taku ir tikėtis, kad viena ar kita grupė tame take kokį naują medį užaugino.

Aš visada apkeliauju Portishead, Lamb, Moloko, Torri Amos, etc…. Paauglystės klasika. Tada prie pavadinimo „priklijuoju“ mix, live, cover, accoustic ir galiausiai lieku su kokiu (atsiprašau už žodyną) nuvalkiotu ir į kraują įsigėrusiu kūriniu, kurį moku mintinai nuo pirmo iki paskutinio atokvėpio. Tada sau primenu filmo „Bridžitos Džouns dienoraštis“ pirmąsias keliolika minučių ir tai nei gilu, nei kam įdomu, veikiau savalaikiškai depresyvu. Paistalai.

Antras kelias. Tu žinai, kas leidžia „gerą“ muziką. Tam, kad tinkamai naudotis youtube.com, kai „baigiasi“ muzika, visada reikia turėti gerą rezervą leidybinių grupių/studijų. Ne tokių, kurios ant bankroto ribos, bet ir ne tokių, kurios jau skendi pinigų maišų siuvimo stadijoje. Ieškosime viduriuko, bet ne vidutinybių.

Šiandien tokia leidybinė studija „!K7“.

Šiek tiek nenuobodžios istorijos iki pereisime prie po leidybine etikete pesislepiančių atlikėjų. „!K7“ nebenaujokai (aršiai savo etiketėmis „apklijuoja“ neatrastus talentus jau nuo 1996-ųjų). Tai užtikrina kokybę.

Pavadinimo kilmė. K7 – leidybinės studijos pirmosios studijos adreso Vokietijoje trumpinys – Kaiserdamm 7. Dabar studija išsiplėtė ir turi padalinį net Niujorke.

Visas leidybinės studijos žavesys tas, kad nuo pat įsikūrimo iki dabar – dirbama su savalaikiu „nestandartu“. Po „!K7“ etikete slepiasi nemažas kiekis elektroninės muzikos atstovų, net ir tokių, kurie šiuo metu jau yra pakankamai žinomi: A Guy Called Gerald, Circlesquare, The Glimmers, Milosh, Henrik Schwarz, Stateless, Stereotyp, Terranova, Tosca ir daugybė kitų.

Taip pat „!K7“ visada rūpinasi, kad dainų ar takelių vizualizacijos išsiskirtų iš bendro muzikinio pasaulio konteksto. Taigi, apsilankius „!K7“ akys tikrai nenukentės nuo eilinės muzikinės „pornografijos“.

Apie muziką negalima tik kalbėti, nes tai ne numizmatika. Muziką reikia išgirsti patiems. Juk visada atradę muzikinį šedevrą sakom „žinai, tokia ir tokia daina ar grupė – tikrai verta dėmesio –PAKLAUSYK!“.

Daugiau į istoricizmą nebelysim. Klausysim naujausių „!K7“ atradimų. Pradedam?

Naujausias „!K7“ leidinys – lengva elektronika, pilna pavasariškos gaivos ir „tikrų“ instrumentų, bei plunksnos verto vokalo – When Saints Go Machine. Grupė sandara: Simon Muschinsky, Nikolaj Manuel Vonsild, Jonas Kenton and Silas Moldenhawer. Kilmės šalis – Kopenhaga. Netrukus turėtų pasirodyti naujas apkalbėtosios grupės albumas „Konkylie“, čia galite išgirsti pirmąjį būsimo albumo kūrinį „Add Ends“. Siurrealu.

Mėnesio senumo „!K7“ naujiena – Wolf + Lamb vs. Soul clap (DJ kicks). Paklausyti verta, verta ir pažiūrėti. Mano besivaduojantys nuo melomanijos draugai šį takelį vadina džeržgiančia elektronika. Na, iš tiesų, kiek džeržgia, bet kodėl gi ne? Beje, pastebėjimas, „!K7“ proteguojamų grupių ar atlikėjų darbai neretai pasižymi vokaliniu arba muzikiniu, momentiniu džeržgėjimu.

Taip pat „!K7“ dirba ir su Brandt Brauer Frick. Prieš kiek daugiau nei mėnesį būtent „!K7“ leidybinė grupė išleido naują Brandt Brauer Frick albumą pavadinimu Caffeinen. Šį takelį vizualizavo – Danae Diaz (daugiau darbų galite pamatyti čia ir čia. Visas vaizdas „pagamintas“ piešiant pieštuku ant popieriaus. Tai gana neįprasta, mat daugelis vizualizacijų meistrų video kūrimui naudoja kompiuterines programas.

Nebenaujas, tačiau vienas įdomesnių „!K7“ globotinių – Bomb the bass. Elementariai žavus ir nepamirštamas Bomb the bass takelis Butterfingers iš albumo „Future Chaos“. Mažos dainuojančios „knopkytės“, kas gali būti smagiau?

Tiesa, kiti Bomb the bass kūriniai visai nepanašūs į Butterfingers, o ir albumai tarpusavyje ne itin panašūs. Nežinau ar tai gerai, ar blogai, bet įvairovės dėlei, tokį atlikėją turėti grojaraštyje tikrai nebus klaida.

Kaip sakiau pradžioje, svarbu, kad leidybinė grupė, nebūtų išpuikusi. Tai, jog „!K7“ dar nėra viena tų, nepasiekiamų „etikečių“, mano nuomone, puikiausiai įrodo Princess Superstar. Šis muzikinis kičas taip pat proteguojamas mūsų apkalbamos leidybinės grupės. Baisingai tinka rytinei mankštai, bet vargu ar kam daugiau…

Būtų negražu palikti Jus bežiūrint „Tobulą“ Princess Superstar klipą, mat, „!K7“ nėra kičas, tai etiketė, kuri prieš daugiau nei dešimtmetį tebuvo mažulytis popierėlis, o dabar – didelis popieriaus lapas, prekės ženklas, kuris, jei pirktumėte kompaktus, ko gero, jau būtų pasiekęs ir Jūsų namus.

Taigi, kad susiformuotų teigiami prisiminimai, palieku Jus su palengva išgarsėjimo link tipenančiais Stateless. Šiek tiek populiariosos istorijos – pastarųjų daina Bloodstream jau tapo vieno populiariausių šių dienų serialų „Vampire diaries“ garso takeliu. Vis tik siūlau – Prism.

Į senesnias „!K7“ naujienas norintiems „įkristi“ ir muzikos savo ausim pasieškoti – rekomenduoju dažniau apsilankyti „!K7“ puslapyje . Kai muzika „baigsis“ – ją rasite čia.

Tikiuosi neįkyrėjau. Gero atradimo džiaugsmo!!!

Straipsnio autorė Jurga Bašinskaitė.

Originally posted 2011-05-24 11:30:19. Republished by Blog Post Promoter

Sennheiser CX 400 II ausinės skirtos ausies kanalo vidui, todėl idealiai izoliuoja aplinkos garsus, bei aplinkiniai negirdės jūsų klausomos muzikos. Atkuriami dažniai 17 – 22000 Hz, 16 Ω varža, 114 dB jautrumas.

Sennheiser ausinės išsiskiria tiek garso, tiek gamybinių medžiagų kokybe. Tik paėmus į ranką juntamas guminis (ne plastikinis), elastingas, simetrinis 1,2 m laidas, kuris puikiai apsaugotas nuo „nusilankstymo“, todėl net giliausioje kišenėje nebus baisu jį paslėpti.

Sennheiser CX 400 II ausinės turi individualią garso reguliavimo funkciją, todėl nereikės nuolat liesti mp3 grotuvo, mobiliojo telefono ar kito muzikos leistuvo. Taip pat kairysis ir dešinysis ausinukai iškart atskirti specialia jungtimi, ant kurios matomas modelis „CX 400 II“.

Pakuotėje rasime specialų įdėklą bei maišelį, kurie pilnai užtikrins ausinukų saugumą. Įdėkle puikiai apsaugomos ausinių galvutės nuo dulkių, o aplink jį  apsuktas laidas bus dar papildomai apsaugotas nuo „nusilankstymo“ bei susipainiojimo. Maišelis puikiai apsaugo nuo visų ausinių bei 3,5 mm, 90° kampo jungties pažeidimų. Jo kraštai užsispaudžia dėka specialiai kraštuose įsiūtų metalinių spaustukų.

Pakuotėje taip yra daug įvairių galvučių antgalių, kurie tiks bet kokiam ausies kanalui. Antgaliai dviejų tipų: vientisi ir dvilypiai, kurie skirtingai izoliuoja aplinkos garsus bei prisitaiko prie ausies kanalo.

Garso kokybė ganėtinai gera, bet neesu didelis melomanas, todėl negaliu objektyviai vertinti. Puikiai atkuriami žemi dažniai, visiškai izoliuoja aplinkos garsus, todėl galima pilnai „pasinerti“ į klausomą muziką (taip, man patinka electro-house su daug „bosų“).

Lietuvoje šių ausinukų kaina apie 180 Lt, tačiau Anglijoje pirkau už mažiau kaip 100 Lt. Tikslios kainos nepamenu, tik žinau, kad ausinės kainavo maždaug 2x brangiau nei taip pat Anglijoje pirktas Mp3 grotuvas Philips GoGear SA1942.

Apibendrinant galima teigti, kad ausinės pagamintos iš aukštos kokybės medžiagų bei puikiai atkuria garsus ir tikriausiai yra vertos savo kainos.

Beje, internetinėse parduotuvėse, ypač ebay, labai dažnai pardavinėjamos šių ausinių aukštos kokybės kopijos, todėl nesusiviliokite žema kaina.

Always the war
In nineteen eighty three
This is the world of today
In our mind
There is only the money
And there is nothing for you
Then hours work
No flowers in the mind
The life runs without happiness
Everyday dreams
To go to a better life
But they remain only dreams
You are the children
Your life will be very hard
You are the children
You’re singing every day

To have a friend
To explain your little problem
Can you say now to have it
Sometimes you hope
It’s only an illusion
Don’t hope, it’s better so
But children power
Will win, I am sure
This is sweet lovers for us
Your fantasy
Will find new nice colours
But now it’s time to go
You are the children
Your life will be very hard
You are the children
You’re singing every day

Praslinko visas laiko dešrigalis, o aš vis niekaip negaliu iškankinti šito teksto. Teisingiau – mane kankina žiauri dilema. Ką parašyti apie labiausiai lauktą muzikinį metų įvykį (kurio atgimimo kasmet laukiu labiau nei fenikso)? Ką parašyti?

Kai, kad ir kaip stengiuosi išgryninti po jo likusias emocijas, potyrius ar pojūčius, prisimenu tik viena – sąmonėje įsikerojusį nuobodulį.

Ir tas šiųmetis nuobodulys mane be galo išgąsdino, nes visi, kuriuos prisimenu, „Gaidos“ festivaliai mano sąmonėje vis dar žaižaruoja pačiomis šviesiausiomis emocijų spektro spalvomis: nuo lengvos euforijos iki begalinės nuostabos.

O čia nuobodulys ir (tarpais net nepadorus) žiovulys, ir baisus asmeninis nenoras blogai rašyti apie šitą festivalį.

Todėl pabandžiau prisiminti kas metai iš metų traukė mane „Gaidon“.

Ir šį bei tą prisiminiau. Tai vienintelis man žinomas muzikinis festivalis Lietuvoje, kuriame muzikos pateikimas ir atlikimas peržengia įprastas ribas. Tai vienas vizualiausių muzikinių renginių, kuriame deramą dalį programos užima muzikiniai performansai ir gana audiovizualūs projektai. O mane tai be galo vilioja, mat esu iš tų žemiausių muzikos klausytojų kastos, kuriems garsas automatiškai smegeninėje (ypač po užmerktais vokais) susisaisto su vaizdu…

Šiųmetėjė „Gaidoje“ mano akiratin pateko du vizualūs projektai.

Pirmasis buvo audiovizualinis elektroakustinis performansas pavadinimu „Elektros lempučių muzika“.

Prisipažinsiu, jog man jis ištraukė tik iki elektroakustinio projekto, o audiovizualinio performanso pasigedau. Virš preciziškai sukomponuoto lempučių stalo pakibęs vokietis labiau priminė bandymus atliekantį mokslininką, nei eksperimentuojantį muziką. Jo bandymus su šviesa išgauti ir garsą įdomu buvo stebėti pirmas dešimt minučių, po to norint išlaikyti įdomumą tekdavo vis užsimerkti, nes garsas vaizduotę dirgino labiau nei vaizdas. Bet tikriausiai tam ir reikalingi muzikiniai festivaliai.

Antras ir paskutinis mano patirtas „Gaidos“ projektas susėmė į vieną gražią puokštę lietuviško jaunimo, kuris bazavosi po reMIX | reMAX vėliava. Ten sutilpo video, elektroninė muzika, kamerinis styginių orkestras ir net DJ’ai. Ir tai ikrai buvo verta pamatyti. Nes tai dar vienas dalykas, už kurį be galo myliu ir vertinu „Gaidą“ – lietuviškos premjeros. Kūriniai, kurių šiaip (specialiai nesidomėdama) ko gero niekada neišgirsčiau ir nepamatyčiau.

Jauni, šviežūs kompozitoriai ir atlikėjai (nebūtinai jauni, bet progresyviai mąstantys), kurių tikrai negirdėjau nei „Filharmonijoj“, nei „Kongresų rūmuose“, nei operhause, bet vis išgirstu „Gaidoje“, ŠMC erdvėje (čia gal bene vienintelis įvykis, kuomet ŠMC tikrai atlieka savo funkciją ir atveria publikai šiuolaikinio meno gelmes).

O man liko dar du „Gaidoje“ išgirsti koncertai. Du sunkiausiai aprašymui ir apmąstymui pasidavę muzikiniai įvykiai, įvarę mane į pilkąją nuobodulio zoną.

„Kammerensemble Neue Musik Berlin” ansamblio muzikantai

Tradiciškai juodai apsirengę muzikantai, kuriuos oficialių renginių ir iškilmių nuzulintu balsu pristatė ilgu sijonu apsiginklavusi muzikos žinovė.

Du pasaulyje pripažinti kolektyvai: „KAMMERENSEMBLE NEUE MUSIK BERLIN“ ir „ENSEMBLE 2e2m“. Iki nuobodulio nepriekaištingai (bent jau mano neištobulintai ausiai) atliko avangardinę muzikos programą.

Atliko taip rimtai, kad net grojimas buteliais, švilpynėmis, folija ir ryškiai raudonu balionėliu neteko žaismės. Todėl buvo daug įdomiau stebėti ant sienos siaučiančius jų šešėlius nei ganyti rimtumu persisunkusius muzikos garsus.

Tai ką gi tokia prėska teksto pabaiga galėčiau pasakyti apie „Gaidą“? Nebent tai, jog jau laukiu kitų metų. Noriu įgyvendinti eksperimentą – selektyvų vaikščiojimą į kai kuriuos koncertus pakeisti ėjimu į visus be išimties.

Paklausite – kodėl? Tam, kad suprasčiau, kas iš tikrųjų yra tas kiekvienais metais neįprastomis gaidomis atgimstantis feniksas. Ar galimybė išgirsti tai, kas šiuo metu labiausiai vertinama šiuolaikinės rimtosios muzikos gerbėjų ir profesionalų, ar galimybė sužinoti, kas naujo vis užgimsta šitame rimtame muzikos pasauly?

Video ir foto: Paulius Karpas

„Vakar savo dukrytei pasakiau, kad eisim klausytis koncerto į baseiną. Ji manim dar iki šiol netiki!“, – nugirstu entuziastingą pokalbį koledžo koridoriuje. Ėmiau galvoti apie vandens ir muzikos paraleles ir vis bandžiau įsivaizduoti… Fortepijonas baseine? Visas orkestras baseine?! Net lakiausia vaiko fantazija nesugebėtų sukurti tokio koncerto modelio! Pasirodo, svarbiausia galvoje turėti idėją, o visos jai įgyvendinti reikalingos aplinkybės lyg nekviesti drugeliai nutupia ant peties. Jau spėjusi pažinti Mančesterio miestą ir meno troškulį vietinių žmonių gyvenimuose labai apsidžiaugiau sužinojus apie tokią savo koledžo iniciatyvą.

Pirmas drugelis, nutūpęs organizatoriams ant pečių, buvo senieji Mančesterio „vandens rūmai“. Prestižinis vandens kompleksas, suprojektuotas pirmojo miesto architekto Henry Price, buvo atidarytas 1906-aisiais metais. „Victoria Baths“ tapo mėgstama miestiečių erdve, kur galėjai įmerkti koją į vieną iš trijų baseinų, įkvėpti karšto garo turkiškose ar rusiškose pirtyse, o gūdžiais žiemos vakarais visus užsukdavo gramofono muzika ir pagrindinis baseinas tarnaudavo kaip šokių platforma. Šis pastatas, išmintingai davęs miestui gurkšnį visuomeniškumo, buvo uždarytas 1993-iaisiais metais. Iki šiol išsaugojęs savo autentišką dizainą, „Victoria Baths“ pastatas įgijo 2-ąjį laipsnį Buildings of Architectural and Historic Interest sąraše. Už pastatą atsakinga bendruomenė jau ilgus metus kovoja dėl jo restauracijos, o tuo metu miesto gyventojai bando atgaivinti jį kitokiomis formomis – „Vandens Rūmai“ po truputį virsta „Meno Rūmais“…

Royal Northern College of Music šią vasarą surengė tikrą muzikinę 3 dienų liūtį, kurioje buvo paskandinta Mančesterio publika. Idėjos autorius ir projekto meno vadovas Toby Smith jau kelis metus bando sudominti savo išradingomis idėjomis – jis jau įrodė, kad klasikinė muzika gali suskambėti ir prekybos centre, ir centrinėj autobusų stoty. Baseinuose Toby Smith norėjo atkurti šurmuliuojančią, gyvą, vandens srovenimu ir žmonių tauškėjimu prisipildžiusią atmosferą. Prieš šimtmetį šios sienos turėjo kozirį, kuris palaikė žmogaus ryšį su žmogumi ir nugriaudavo visas susikaustymo užtvaras. Dabar, kai šis ypatingas elementas – vanduo – išgaravo, teko imtis muzikos, kuri mėgdžiojo, žaidė, pasakojo linksmas ir liūdnas vandens istorijas kaip profesionalus mimas.

Tik peržengus „Victoria Baths“ slenkstį mane pasitiko vėsuma, kūną persmelkė žinojimas, kokia ilga istorija slepiasi už kiekvienos plytelės, o tada ausį pasiekė ir garsų maišalynė. Vanduo ir muzika, muzika ant vandens, muzika be vandens, muzika po vandeniu, vanduo muzikoje… Norint paklausyti vieno ar kito pasirodymo, teko pasikliauti savo klausa ir būti vedamai muzikos garsų.

Štai užkibusi už pažįstamos melodijos slenku link „Vyrų baseino“ (maudynių kompleksas buvo griežtai skirstomas į atskirus vyrų ir moterų baseinus) ir net sukikenu pamačiusi drauges lietuvaites grojančias fortepijonu, nuleistu į baseino dugną. Kokia šmaikšti gyvenimo ironija – menininkai, besimaudantys dugne. Spjaunu šią mintį į šalį ir judu toliau. Originaliausio sprendimo nominaciją savavališkai paskyriau „Rusiškai pirčiai“, kur užsidėjus ausines ir spaudaliojant guminę kompiuterio klaviatūrą galėjai sukurt savo kompoziciją iš įvairiausių ledo, vandens, garų ir pirties garsų. Daugelis iš svečių apstulbę kartojo besijaučiantys lyg po gero dušo.

Realizuojant šį renginį kūrybiniam potvyniui pasidavė ir koledžo kompozitoriai. Vienas iš jų pasigriebė idėją apie pavienius žmones, susirinkusius į baseiną, įsiliejusius į bendrą plaukimo treniruotę, pasidalinusius trumpa akimirka, o galiausiai vėl išeinančius pavieniui. Šią idėją įkūnijo savo kūrinyje: 10 muzikantų nusileido į baseiną, sugrojo kūrinį kaip ansamblis, pasidalino bendra akimirka, o vėliau išsiskirstė kas sau…

Galiausiai smagiai aptaškyta muzikos suku laukujų durų link, kai mano ranką pasigriebia draugė ir sušunka „Einam pabandyt!“. Kai jau atrodo, jog nieks nebegali nustebinti, išgirsti 1920-1930-ųjų šokių muziką ir moteriškų batų kulniukams pasiruošusį parketą. „Einam!“ – sutinku aš, ir pradedam dėlioti kojas į kairę ir į dešinę besimokydamos savo žingsnelius.

Taip gražiai iš sustabarėjusio ir didingo it ledas pastato, numalšinę troškulį gėlu muzikos vandeniu, visi išsiskirstė savais keliais ir išnyko Mančesterio gatvėse tarsi lengvas garas…

Straipsnio autorė Rūta Skudraitė.

Jūs drįstate abejoti, kad būtent kaimas yra mūsų civilizacijos pamatas? Tuomet atsakykite gerbiamasis, iš kur jūs gavote savo šiandienos kasdieninę duoną? …aaa, supratau, iš parduotuvės… Ką padarysi būna.

Tada leiskite priminti jums vieną globalios pasaulio istorijos dėsningumą, kurį šiandien vis dažniau prisimena protingi dėdės: kai istorinių aplinkybių veikiami valstybės-civilizacijos atstovai pradėdavo trauktis iš visos tos valstybės teritorijos į kelis centrus-miestus, neišvengiamai procesas baigdavosi civilizacijos žlugimu. Skaičiuokite ant pirštų: Senovės Egiptas, Babilonas, Senovės Graikija, Roma ir t.t. Šimtai to paties algoritmo pasikartojimų.

Aišku, išoriškai tai paprastai atrodydavo kaip svetimos jėgos įsikišimas ar kokia nors vidinė apokalipsė, kaip pavyzdžiui, mūsų LDK nusiaubęs maras, po kurios, ją be pasipriešinimo pasiėmė pirmas į ją atėjęs civilizatorius. Tačiau net ir mūsų LDK tam, kad padvėstų turėjo atlikti 2 prijomus:

1- išnaikino savo kaimą , pavertusi laisvus žemę dirbančius žmones feodalų ir šūdbajorių įkaitais, o faktiškai vergais;

2 – įvairiomis priemonėmis sutraukė į miestus masę žmonių, kur maro metu visi (šiek tiek hiperbolizuoju) sėkmingai išdvėsė.

O be žmonių, kaip žinia, nėra nei valstybės, nei civilizacijos. O miestas, kaip žinia, tai žiauri mutageninė aplinka. O mutageninėje aplinkoje, kaip žinia, karta iš kartos populiacijoje kaupiasi degradacinės mutacijos. O mutacijos pasiekus kritinę masę, kaip žinia, populiacijai pareina lėtas bet užtikrintas pizdakas. O prieš kelis metus, kaip žinia, daugiau nei pusė viso pasaulio gyventojų sulindo į miestus ir tebelenda toliau. O trečia karta gimusių ir užaugusių mieste, kaip žinia, po savęs daugumoje atvejų palikuonių nebepalieka…

Tačiau aš juk net negalvojau kalbėti apie šią civilizacijos kloaką – miestus ir urbanizaciją. Šią nuostabią lapkričio naktį man netyčia pasipainiojo sena perestroikinės dvasios kupina "Dujų sektoriaus", o gal "Gazos ruožo" daina "Kolūkietiškas pankrokas".

O prie jos prisiminiau dar porą smagių "kaimiškų" interpretacijų šiuolaikinėje virtualibybėje:

1 klipas:

Я едрённый как кабан,
Я имею свой баян,
Я на нём панкрок пиздоню -
Не найти во мне изян…

2 klipas – geniali profesionalaus aktoriaus Igorio Rasteriajevo [И.Растеряев.] saviveiklos imitacija.

Nors kodėl imitacija? Tiesiog puikus stiliaus pajautimas ir turinio bei formos suderinimas – milijoninis jutūbo topas "Kombaininkai" – "Комбайнёры":

Ir pabaigai, vienintelio man žinomo, Rusijos hipsterio Petro Lazdinio [Петя Палкин] replika į atranką Evrovizijon, kurion jo, savaime suprantama, niekas nepasiuntė:

Beje, kad jau kalba išėjo apie Petią Palkiną, kol kas vienintelė alternatyva jau ikona tapusiam "Čiumačečiiniam pavasariui" yra Petios ir jo bandos selfprominis prapušinimo prožektas – Ai em hipsta.

Tai taip nenusakomai daugiaprasmiška, kad vieną kartą būtina pasižiūrėti:

Viskuo kalta žiema, kad eidamas paslydau,
Viskuo kalta mama, kad aš tave vėlai išvydau,
<…>
Man nebereikia palto,
Nukrito lapai, stoviu nuogas,
Tavam sapne toks baltas baltas < ?>
Aš saugau tau raudonas uogas
<…>
Šermukšnis aš, aš rudenio spalva,
Ir man prieš gruodį baisiai gėda
Tylėjo medžiai, tylėjo žolės
Viskuo kalta žiema.

Valdžios ir verslininkų puoselėjamame Vilniuje dar yra „gero skonio“ nenuzulintų vietų, spinduliuojančių autentišką vitališkumą. Jose publikos margumas, o ne dekoracijos sukuria nepakartojamą atmosferą, bet kokiam vakarėliui, koncertui ar muzikiniam eksperimentui.

Čia net menkiausias judesys virsta įvykiu, o nuo scenos sklindantis garsas (net jei tai ir triukšmas) gali sukelti orgazmą tikros muzikos išsiilgusioms ausims.

Ta stebuklinga vieta – tai mažas nudrožtas gabalėlis naujam gyvenimui prikelto „Geležinio kablio“. Džiugiausia tai, kad ji ten buvo ir iki prikeliant „Kablį“.

Todėl ten nepatenkama per pagrindinį įėjimą. Reikia prasisprausti pro Ivanauskaitės skverą saugantį katiną, eilę šiukšlių konteinerių ir aprūdijusias geležines duris. Už jų – paslaptinga triušio uola. Vos peržengus jos slenkstį prasideda stebuklingas kritimas. Tai vieta, kurioje atlikus tradicinius įėjimo į klubą ritualus, gaunama tokia reta ir dabar jau kone aukso vertės galimybė gerti savo atsineštus gėrimus. Bet ne tam, kad apspangtum, o tiesiog pasiduotum kartu su muzikos garsais į orą kylančiam smagumui.

Mat nepaisant galimybės gurkšnoti, žmonės čia visų pirma ateina klausytis ir pasiduoti muzikos šėlsmui. Išlaisvėję, šokantys ir šokinėjantys kūnai, užvaldyti muzikos magijos. Muzikos, nesupančiotos jokiais įsipareigojimais ar kanonais.

\

Nuotraukų autorius Paulius Karpas.

Kelionę pradėjom su daugmaž 3,54 euro ir be nustatytos nakvynės vietos („Coutch Surfinge skaičiau kad kažkur senamiesty yra burleskos teatras – kabaretas kuriame priima nakvoti!”, – tai kažkodėl skambėjo kaip neblogas planas). Gana logiškas sprendimas buvo tuos pinigus investuoti į porą puodelių kavos, kadangi maistas kaip koncepcija nėra labai įdomus, juo labiau, kad turėjom keistos formos sumuštinių. Kurį laiką paklaidžiojam Taline ir patekom į laiko duobę, nes Estijoje viskas vyksta lėtai – sekmadienį atrodė, kad mieste praleidom bent kelis metus, o festivalis niekados nesibaigia.

Beieškant koncertų vietos, visi žmonės, kurių tik klausiam, rodo skirtingas kryptis, mini skirtingus atstumus ir nuoširdžiai šypsosi. Po kurio laiko pradedu spėlioti viską pagal mėnulį („jei dabar yra 20 valanda, tai mėnulis tik pakilęs, tai reiškia, kad jis rytuose, einam ten”), šitas būdas nepasiteisino niekad, per daug naudingas nebuvo ir dabar. Kažkurioj vietoj nužiūrim hipsteriškai atrodantį jaunuolį, kuris apsimeta, kad varto mūsų žemėlapį, kol galiausiai pasako, kad festivalis vyks tame name, prie kurio dabar stovim. Šmaikštus vaikinas!

Lendam į kiemą, pasitinka didelis metalinis ratas, pasukam į šoną ir matom festivalio vietą – gražiai apšviestas kiemas, tinklinė tvora, dar daugiau hipsterių, keletas moterų su keistomis skrybėlėmis, daug pagyvenusių undergroundinių vyrų. Apskritai festivalis išsiskyrė savo tarptautiniu skoniu – nesutikau nei vieno vietinio esto, visi iš kažkur kitur, čia tik studijuoja, gyvena ar keliauja.

Pirmas vaizdas

Įėjimas į pagrindinę patalpą

Renginio vieta – senas, apleistas industrinis pastatas, koncertai vyksta dviejose salėse, viena didesnė su baru ir kalnu viduryje, čia dvi scenos, padalinančių erdvę į kelias dalis. Daug sofučių, staliukų ir foteliukų, nesinori kartotis, bet vaizduotės darbui palengvinti – „XI20 meets Loft” stiliukas. Antra salė mažesnė, atskiras įėjimas iš lauko, aukštos lubos, joje nėra vietos chillui, mažokai garso, bet labai gera akustika. Šen bei ten po seną katilą, kibirą ar variklį.

Kalnas didžiojoje salėje

Penktadienis

OLIMPIA SPLENDID. Kolonėlės springsta nuo trijų mergaičių vinguriavimo, gražu vien žiūrėti į jų bendravimą ant scenos, tai susiglaudžia kaktomis, tai pasišypso, tai palinguoja. Kala ritmo mašina, bosinės gitaros linija lyg pro surfą, malonūs, nesuvokiami tekstai.

Olimpia Splendid

Postinstrumentum

Love cult

LOVE CULT. Parulskis parašė knygelę „Iš ilgesio visa tai”, o „Love cult” savo pasirodymuose vis sugroja jai soundtrack’us. Skaidru ir raminama, pamažu pereinant į keistą energijos srautą. Tikrai gražus pasirodymas, pozityvus, vietomis melancholiškas, bet su aštresniais droniniais kampais.

Love Cult

SAND CIRCLES. Vienas vaikinas su F16 marškinėliais, sintezatorius ir daug žaislų, banguoja gaiviai – Laima sako, kad tropical club techno, aš noriu basomis stovėdama Karibų smėlyje klubais raityti aštuoniukes.

Sand Circles

Kylie Minoise

KYLIE MINOISE. Siūlau nesumaišyti su Kylie Minogue – šiame festivalyje vieną ikoną keičia kita. Labai linksma ir daug juokiausi, salėje tamsa, kurią KM paryškina į burną įsidėjęs lempų, kala galingas noiziukas, bet tai tik energija, besitaškančio pasirodymo papildinys. Atrodo, kad viskas vyksta per trumpai, iš pradžių ant stalo stovėjęs KM imasi kirmėliškai raitytis ant žemės, dūžta buteliai, kažkas išspardo šukes, matyt, rūpinasi jo ryškiomis šonkaulių linijomis.

Šeštadienis

MORGUE’S LAST CHOICE. Kietas grubus industrialas su smagiais teksto intarpais, galingas traukinio semplas labai vietoje. Nekanoninė struktūra ir nėra įvado/kilimo/kulminacijos/pabaigos, kurie dažniausiai būdingi tokiai muzikai, tai lyg jau ruošiausi burnoti, bet MLC pakilimai ir nuolaidos sugebėjo neprarasti struktūros. Užsigardžiavimui – gabalėlis iš klasika dvelkiančio filmo.

Morgue’s Last Choice

Morgue’s Last Choice

SAVIDIVAS. Šiek tiek Kraftwerk-ish garsas, bet visiškai neįtraukė. Du vaikinukai prilaižytais plaukais sustoję prie pulto maigo savo aparatus ir vos vos kruta, einu į kiemą pažaisti su draugais. Galbūt viskas būtų buvę įdomiau su daugiau garso.

Savidivas

LR. Žudanti galia – tas vyras žino, kaip išbaidyti nepratusius žmones, dalis jų iš karto ir išėjo, triukšmas kala per ausų būgnelius taip aukštais dažniais, kad norisi raitytis, geriausias mazochistinis malonumas vienam.

BIZARRE UPROAR. Pagal harsh noise hierarchiją BU buvo festivalio headlaineriai, net keista, kaip sugebėta prisikviesti tokį žinomą vardą. Bet pasirodymas man pasirodė daugiau pliusiuko sąraše legendų, kurias klausei gyvai, užsidėjimas. Garsas tikrai kokybiškas, įtraukiantis ir stebinantis, tačiau pasirodymas pasirodė perdėm pretenzingas – žinoma, kad ji yra sadistiška dominamatrix, žinoma, kad čia įdomu kaip ji kruvinasi, ir aišku kad jos žvilgsnis dramatiškas, bet viskas jau matyta. Geriau tiesiog stovėti atokiau ir mėgautis garsu.

Bizzare Uproar

Bizzare Uproar

LUST FOR YOUTH. Tikrai verta paklausymo grupė, sumaišanti triukšmą ir diskoteką, vienas festivalio atradimų. Puikiai susiderinę, klausantis norisi judėti, piktas piktas vokalistas vis taikėsi sulaužyti mikrofono stovą, publika lingavo pasimetus ir nelabai žinodama, šokti čia reikia ar moshinti.

Massive Ejaculation [nuo trečios minutės]

MASSIVE EJACULATION. Kiekvienas jo pasirodymas yra neišvengiamos linksmybės – 5 sekundžių dainelės, po kiekvienos jų po nuoširdų „THANK YOU”, kažkoks suimprovizuotas aprėdas (balaklava ir tigro rašto kelnaitės iškirptu priekiu. Kažkas po pasirodymo pyko, kad kaip čia nutiko, jog jam nestovėjo. Įtariu, kad projekto pavadinimas tik reklama ir jam iš tiesų nestovi, ką gali žinoti. Žinoma ME niekad neapsieina be didingų kostiumų, šįkart tai buvo popierinis apskritimas su kažkokiais priklijuotais papuošimais.

Sekmadienis

Pirmos dvi sekmadienio grupės – konceptuali drama, tingisi gilintis, tačiau vėliau darosi vis įdomiau ir įdomiau.

C. n. O. P. T. Ant kalnelio ant mažos kėdutės sėdi nuogas vaikinukas, po jo kėdute anglys, iš vieno šono kečupo butelis, iš kito pienas, priešais ženklas „Pagrindinis kelias”. Jis valgo anglį, užsigeria kečiupu ar pienu, dar pavalgo, kiša pirštus ir skystai vemia. Vėliau prasideda atvirkštinis striptizas, iš pakampių susirinkęs drabužius jis susisuka cigaretę, parūko. Ačiū už pasirodymą!

C. n. O. P. T.

Timo Viialainen

TIMO VIIALAINEN. Tikrai įdomus veiksmas filmuojant realiu laiku. Pradžioje tamsoje filmuodamas save su kokteiliniais skėtukais burnoje, atlikėjas pereina į didesnį interaktyvą ir vaikščiodamas po salę į video įlieja žmones – iš arti filmuojami veidai, dalinamasi minėtais kokteiliniais skėtukais, atsiranda” Blair witch mockumentary” dvasia. Video medžiaga iš karto maišoma su iškarpomis iš filmų, nuotraukomis – visą procesą tobulai įrėmina ambientinė muzika. Labai galingas ir pilnas paslapties pasirodymas. (Aukščiau esančiame video galima iš dalies pagauti performanso dvasią).

Timo Viialainen

Timo Viialainen

Timo Viialainen

Festivalio organizavimas pasirodė puikus, viskas vyko laiku – net keista, juk dažniausiai koncertai be pusvalandžio vėlavimo neprasideda. Pasirodymai sudėlioti atitinkamai iš lengvesnės muzikos į didelį tūrį turintį garsą, sekmadienis ramesnis ir su daugiau performansų, daugelio projektų atrodė norėjosi klausytis gerokai ilgiau. Festivalio organizatoriui Elijah, kuris ir pakvietė sudalyvauti Servataguse Muusika’oje, pavyko sukurti fenomenalaus dydžio ir kokybės renginį, kuris be abejonės būtų įvertintas ir didesnėse šalyse.

Taigi, važiavom į avantiūrą, o patekom į laiko duobę, kurioje susiradom begalę žmonių; su jais laimėjom tą miestą. Tyrinėjant Taliną kas nors vis stabteldavo su kokia nors gera idėja – einam į dramenbeiso tūsą, einam į kabaretą, einam į džentelmenų klubą, einam į šitą prašmatnią vietą kur Rusijos mafijos apsauginiai prie stalo grabalioja savo damas. Užsukus į kažkokį white trash barą atominių bandymų tema, sukasi šotai mėgintuvėliuose, kokteilių pavadinimai “I’m a scientist” ar “Acid reflux”, daug statinių su TOXIC ženklais. Sekdami legendomis suradom Depeche Mode barą, kuris, anot žmonių, yra pinigų plovykla. O anksčiau Taline Depeche Mode barų buvo du! Dalį nuotykių ir abejotinų papokštavimų tenka praleisti, bet susumuojant viską – vertas aplankyti festivalis, įdomūs kūrėjai ir neįtikėtini eksperimentai.

Festivalio svetainė čia.

Nuotraukų autorė Laima Stasiulionytė.

Adresas, jei kam nerodo:

Filed under: Music Tagged: muzika, nostalgija

I DIED; they wrapped me in a shroud,
With hollow mourning, far too loud,
And sighs that were but empty sound,
And laid me low within the ground.
I felt her tears through all the rest;
Past sheet and shroud they reached my breast;
They warmed to life the frozen clay,
And I began to smile and say:
At last thou lov’st me, Helena!
I rose up in the dead of night;
I sought her window;—’t was alight.
A pebble clattered ‘gainst the pane,—
“Who’s there? the wind and falling rain?”
“Ah! no; but one thy tears have led
To leave his chill and narrow bed
To warm himself before thy breath;
Who for thy sake has conquered death.
Arise, and love me, Helena!”
She opened the door, she drew me in.
Her mouth was pale, her cheek was thin;
Her eyes were dim; its length unrolled,
Fell loosely down her hair of gold.
My presence wrought her grief’s eclipse;
She pressed her lips upon my lips,
She held me fast in her embrace,
Her hands went wandering o’er my face:
At last thou lov’st me, Helena!
The days are dark, the days are cold,
And heavy lies the churchyard mould.
But ever, at the deep of night,
Their faith the dead and living plight.
Who would not die if certain bliss
Could be foreknown? and such as this
No life—away! the hour is nigh,
With heart on fire she waits my cry:
Arise, and love me, Helena!

We Own The Sky 
Each shade of blue
Is kept in her eyes
Keep blowing and lighting
Because we own the sky

Secrets from the winds
Burnt stars crying

Soft, soft or cruel
Can’t we change our minds?
We kill what we build
Because we own the sky

Secrets from the winds
Burnt stars crying
So many moons here
Lost wings floating

It’s coming, it’s coming now
It’s coming, it’s coming now
It’s coming, it’s coming now
?

Tai kur toji bliuzo paslaptis?

Vieną niekuo neypatingą rudens vakarą, kai nesitiki daugiau nieko konkretaus, neskaitant pasikartojančio triukšmo prie konteinerių gatvėje, atradau kai ką nepaprasto. Bent jau tada atrodė, kad tas netikėtas atradimas staiga sujaukė viską, kuo iki šiol gyvenau. Skamba drastiškai. Na žinot, momento tragizmas ir nebūti monologai. Bet tai buvo tiesiog daina. „The One“. Jos vienintelės, perklausytos keletą kartų, pakako sukurti tai pseudoreikšmingai nuotaikai, kuri paliko ryškią žymę galvoje ir, žinoma, grojaraštyje. Tai buvo Planningtorock, atlikėja, kurios balso daugeliu atvejų nelaikytum moterišku, o kūrinius nejučia imtum lyginti su stambaus kalibro tamsios elektronikos pinklėmis. Mėgstu taip atrasti muziką. Neieškant, nesitikint, bet taikliai.

Dar labiau nesitikint, po keletos dienų pasiekė žinia, kad jau visai netrukus Planningtorock kartu su lenkais Hati bei tautiečiais Vilkduja bus galima išvysti čia pat, Vilniuje vyksinčiame audiovizualinės poezijos festivalio „TARP“ atidaryme. Ir kaip gali netikėti tobulais sutapimais? Tačiau apie tai vėliau. Kolkas privalome išsiaiškinti, kas ir kodėl, kad neliktų trukdančių klaustukų.

Už pavadinimo Planningtorock slypi moteris, vardu Janine Rostron. Gimusi Didžiojoje Britanijoje ir ten baigusi meno mokyklą Janine 2002-aisiais patraukė į Berlyną, kur ir pradėjo savo muzikinę karjerą, koncertuodama įvairiuose klubuose, užsiimdama garso režisūra, kurdama savo pačios videoklipus. Taip pat įkūrė nuosavą „Rostron records“ studiją, kurios vardu išleido keletą singlų. Dabar Janine biografijoje – 2 stiprūs albumai, persmelkti tamsios elektronikos dumbliais, kai kada nepamirštantys įsiteikti šokių aikštelėms ir pilni nepastovumo. Vokalo tembras kinta nevaldomas jokių aiškių dėsnių, nukrypdamas nuo koketiško dainavimo metalui būdingo šauksmo, styginius instrumentus keičia saksofono intarpai, primenantys 1980-uosius. Vilniuje ji ketino pristatyti savo naujausią tvarinį pavadinimu „W“ – pilną orkestrinių aranžuočių, Janine dievinamų styginių instrumentų ir nenusakomų modifikacijų.

Neslėpsiu, kai kurie aspektai privertė ieškoti sąsajų tarp Planningtorock ir Fever Ray. Tačiau jos baigėsi ties tuo, kad abi yra moterys, veikia po vieną, groja tamsią elektroniką ir mėgsta stebinti kaukėmis bei kitais mistiniais atributais koncertuose ar fotosesijose. Janine renkasi silikoninę nosį, teigdama, kad taip atrado išvaizdą savo balsui, Karin Andersson dažo veidą baltai, pagražindama mistiškais raštais, bando pavirsti į juodvarnį. Tiesa, Janine kartu su The Knife ir Mount Sims įrašė gan sunkiai virškinamą operą danų performansų atlikėjams Hotel Pro Forma. Jų bendras kūrinys „Tommorow, in a year“ yra paremtas Č.Darvino veikalu „On the origin of species“. Utopiškai pasvajosiu išvysti The Knife ir Planningtorock vienoje scenoje.

Vilkduja

Žinoma, net ir be The Knife palydos, koncerto laukiau su pakylėjimu. Didžiai tikėjau, kad išvysiu kai ką nepaprasto ir į Loftą žengiau nusiteikus audrai. Įžanginiai muzikantai Hati, apsiginklavę instrumentine muzika vertė medituoti su brangiu alumi rankose. Planningtorock dar buvo sunkoka užuosti ir publika naudojosi laisva padėtimi. Tačiau Vilkduja skėlė taip, kad net betarpiškai garbindama vakaro headliner’ę, nebūčiau neviltyje jos nebesulaukus scenoje. Šių nakties mistikų ko gero papildomai pristatinėti nereikia, nors dar spėjau išgirsti, kad tai nebuvo pats energingiausias jų pasirodymas. Bet jie verti didelės padėkos jau vien už įsijautimą. Loftas skendėjo transe ir laukime.

Po ilgo pasiruošimo pasigirdus pirmiems „Doorway“ garsams laukimui, kaip ir kantrybei, atėjo galas. Tiesa, tik po antro pakartojimo. Kaip ir tikėjausi, publika buvo pasitikta kartu su doze mistikos ir veidu, slepiamu po vešliais plaukais bei kauke iš tos pačios dainos videoklipo. Lyties neutralizavimas ir identiteto slėpimas atlikėjai turi nemenką reikšmę – tai lyg muzikinės idėjos tąsa, siekimas būti kažkuo kitu, subtilesniu, tuo, ko pats iki galo nežinai. Planningtorock siekia švelniai išprievartauti jūsų mintis ir nė kiek to nesigėdija.

Bet didelės sensacijos nebuvo. Janine, silikoninis nosies muliažas, dirbtiniai dūmai, tamsoje nematomi klavišiniai ir kolega prie kompiuterio. Megztinis su didžiule raide W, periodiškai ir lėtai atidengiamas iš po ilgo švarko gelmių. Taip, kad primintų striptizą be kulminacijos. Vienas po kito žeriami perlai iš minėtojo „W“ ir tamsus vokalas. Planningtorock su kiekvienu kūriniu nešė vis giliau į kosmosą ir šiltai bendravo su publika.

Tiesa, trumpos pauzės metu iš salės atsklido klausimas „Where are your videos?“, pagalvojau, kad ta mintis sukosi nuo pat pasirodymo pradžios, kažko nejaukiai trūko prie vizualinio triukšmo gausos pripratusioms akims. Tačiau Janine nė kiek nepasimetusi atsakė, kad buvo techninių nesklandumų. Saikingai pagailėjau situacijos ir prisiminiau vizualizacijų sukeltą hipnozės seansą per Caribou koncertą tame pačiame Lofte. Planningtorock stengėsi užpildyti sceną lėtai mosuodama rankomis, vaikštinėdama iš vieno kampo į kitą ir kartais atrodė, kad viso to netgi daugiau nei gana. Muzika! Paraginta vakaro vedėjų publika iškvietė Planningtorock pakartojimui. Viskas baigėsi su energinguoju „Living it out“. Ir rodos būtų galėję tęstis iki begalybės, nes publika dar tik pradėjo apšilimą ir toliau mielai būtų lingavusi pagal am I holding on to something going wrong. Ji pažadėjo sugrįžti. Tikiuosi, ne tik dėl techninių nesklandumų.

Išvadas paliksiu kosmosui. Tą vėsų penktadienį Lofte atsivėrusi tamsiosios elektronikosi skylė pasiglemžė bene paskutinius logikos likučius. Bet paliko didžiulį norą sugrįžti ten, kur tik pasirodys silikoninė Planningtorock kaukė. Dar liko juoda masė neišaiškintos mistikos.

Don’t be surprised if I’m ripping out my eyes,
I’m on fire.
Don’t be seduced until you know the truth,
I’m on fire.

Nuotraukos Mildos Lukoševičiūtės.

Dar vasarą buvau užsiminusi apie labai mums patinkančią dainą “Vilkas ir 7 ožiukai”.
Šį kartelį įdėsiu šios dainelės žodžius, o čia rasite ir pačią dainelę.
O čia – stalo žaidimą su vilku ir ožiukais.

Seną pasakų namuką gaubia sutema,
Septyni maži ožiukai žaidžia su mama.
Naktys šaltos, naktys ilgos, stūgauja šiaurys,
Pro langelį žiūri vilkas, beldžias į duris. (2k)


Priedainis:
Mama, muški vilką,
Muški vilko kailį pilką.
Mama, ir mes rageliais
Trenksim vilkui į dantis.


Au, įleisk, ožkele,
Au, man širdį gelia.
Taip tave myliu,
Kad apsakyt negaliu.


Me-e-e! Užteks žiūrėti, bėki, vilke, tu,
Nes gali nebesuspėti susirinkt dantų.
Baikite greičiau, vaikučiai, smailint ragelius,
Šiąnakt vilkui, tam besočiui, oi, kad klius, tai klius. (2k)


Byra stiklas, treška durys, triukšmas net baisu…
Tai ožkelė susidūrė su piktu vilku.
Ne, nenori vilkas pilkas grįžti į namus,
Oi, tai bus kautynės ilgos, oi tai mūšis bus. (2k)


Priedainis:
Mama, muški vilką,
Muški vilko kailį pilką.
Mama, ir mes rageliais
Trenksim vilkui į dantis.

Au, užteks, ožkele!
Au, man nosis gelia!
Taip daugiau nebus, ne ne!
Aš jau einu į namus!


Taip sugedo vilkui ūpas, taip širdy graudu.
Sėdi rūškanas prie upės be šešių dantų.
Sėdi piktas, susimąstęs, liūdi iš širdies,
Kur reiks aukso susirasti, kas dantis sudės? (2k) 

Berthold Auerbach

Todėl šį kartą kviečiame tuos, kas aną sykį norėjo – nespėjo – negalėjo, bet iš karto pasakome, jog grosime akustiškai (t.y. garsas bus nedidelis ir klausytis bus sudėtingiau (man iš viso bus šakės)), nebus ir Ievos Narkutės.

Šiuos sudėtingumus mėginsime glaistyti intymumu, jausmingumu ir nuoširdumu.

Pradžia 19:30.

Daugiau apie ju.du:

http://www.facebook.com/pages/judu/206672949392207

Ir apie “Baltus marškinėlius” http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2011-09-22-ju-du-baltus-marskinelius-siuvome-dviese/69220

Šį vakarą, Adomo Mickevičiaus bibliotekos (Trakų g. 10) Didžiojoje skaitykloje 18:30 jį ir pristatysim. Vakarą pradės subtiliabalsė Ieva Narkutė, į jos uždegtus “Raudonus vakarus” mes ir žengsim.

Kaip sakė anaiptol, “maloniai kviečiame paklausyti apie prievartą, neviltį ir sielvartą – na neištversiu – kas jums tekstą rašė reklaminį? taip ir traukia užsukti pasidepresuoti:))) “.

Ir iš tiesų taip – maloniai kviečiame pasidepresuoti (ar paliūdėti) ir pamąstyti kartu. Tragedijos juk irgi turi teisę egzistuoti, ir ne visada vietoj “išneškit kūną” skamba “Lozoriau, kelkis ir eik”.

Usura – Open Your Mind 

Filed under: Music Tagged: 90s, muzika, sountrack, theme

Kiekvienas mūsų kažkuo gyvena, kažko laukia ar siekia. Žmonėms, užsiimantiems kūryba, tai ypač svarbu – skirtingos idėjos, projektai, jų sėkmės ir nesekmės, nenumatytos akimirkos, staigmenos. Visuomet su nuostaba pagalvoju apie žmogaus gyvenimo etapą, kuomet patirtis kalba pati už save ir amžius tarsi savaime suteikia vertę, priverčia tuos pačius dalykus atrodyti kitaip. Žmonės kitaip dar vadinami legendomis traukia daugelį, mėgstama apie juos rašyti, kurti filmus, kartoti jų išsireiškimus ar skaityti interviu, tarsi tai būtų vertinga mokomoji medžiaga ar įkvėpimo šaltinis.

Atsakyti į klausimą, kodėl tokios asmenybės susilaukia tiek dėmesio, nėra labai sudėtinga. Dėja, tik nedaugelis mūsų sugeba gyventi taip kaip jiems patinka, suprasti, kuo nori gyventi ir tuo užsiimti ir galų gale perkopus šešiasdešimtmetį teigti, jog dar jaučia aplinkos pulsą, trendus ar tuo labiau yra viso to dalis. DJ Derek yra būtent tokia asmenybė – vis dar aktyvus ir laukiamas muzikos scenoje, nuolatos supamas jaunimo bei dirbdamas išsvajotomis darbo valandomis – nuo 9 vakaro iki 5 ryto.

The book club, Shoreditch

The book club, Shoreditch

Su šiuo didžėjumi bei jo charizma turbūt nebūčiau susidūrusi, jeigu ne neplanuotas apsilankymas ganėtinai įdomioje ir savotiškoje erdvėje “Tho Book Club”. Londono rajonas Shoreditch, kažkada garsėjęs nedidelėmis nuomos kainomis bei originalių menininkų studijomis ir vis dar įdomus mėgstamiems gatvės meną ir renginius, šiuo metu tapo tarsi dideliu naktiniu klubu bei madingo jaunimo pasilinksminimo vieta. Negaliu pasakyti, jog tai neįdomi miesto dalis, tačiau panašu, jog ankstesnę, daugiau neformalią ir aptrintą miesto dalį pakeitė daugiau komercinė bei taip vadinama “hip” aplinka. Bet kokiu atveju, likau patenkinta “The Book Club” vykusiais koncertais bei galimybe pasimėgauti DJ Derek laikų muzika.

Grįžtant prie šios asmenybės norėtųsi paminėti, jog savo karjerą jis pradėjo dar 1960-aisiais, kuomet po Antrojo Pasaulinio karo į Didžiają Britaniją pradėjo plūsti imigrantai iš Jamaikos. Išgirdęs šios kultūros ritmus bei sekdamas muzikos vystymąsi, Derek’as pamažu pradėjo su šiais garsias žaisti pats. Iš pradžių jam buvo sunku įsilieti į juodaodžių bendruomenę, tačiau jo balso tembras bei nuolatinis domėjimasis, bendravimas, lankymasis įvairiausiose erdvėse, padėjo galiausiai būti pripažintam tiek baltaodžių, tiek juodaodžių ratuose.

Dokumentika, pirma dalis

Dokumentika, antra dalis

Susipažinti su daugeliu įdomių šios asmenybės gyvenimo faktų galima peržvelgus dokumentiką, na o man belieka užbaigti savo trumpą pristatymą ir įspūdį iš apsilankymo atsiliepimu koks šis žmogus yra pačioje taip vadinamoje muzikos scenoje.

Ką gi, mane sužavėjo DJ Derek charizma, didžėjų kultūroje būtent charizma ir asmenybė atlieką vieną pagrindinių vaidmenų. Jo ganėtinai nesudėtingą atlikimą ir pasirodymą labai papildo balsas, vis atsirandantys intarpai, pajuokavimai, pastebėjimai. Galiu patvirtinti, jog jaunimas juo domisi ir žavisi, prieina bendrauti, fotografuojasi. Na ir galiausiai jo pasirinkta muzika, dažnai primenanti tėvų ar net senelių laikus, žongliruojama jo rankomis iš tiesų įgauna tarsi kitą vertę. Stebint patį atlikėją tarsi nenoromis pradedi įsijausti bei įsivaizduoti išgyventą laikmetį ir tuo metu vyravusį skambesį bei kultūrą.

Susipažinimas su tokiomis asmenybėmis bei jų stebėjimas nuteikia labai teigiamai, tai puikus įkvėpimo šaltinis, tad tikiuosi DJ Derek istorija kažkiek įkvėps ir jus :]

Šį straipsnį skiriu atpalaiduotam mąstymui. Menkam susimąstymui apie tai, ko iš tiesų nori. Tai yra apie paprastą gyvenimo pusę ir jos „ne konfliktus“. Apie vaikystę ir prisiminimus.

Kuo čia dėtas gatvės menas? Na, aš manau, jog vaikai ir gatvės atlikėjai- jie kažkuo panašūs. Gal dėl to vieni kitus ir supranta. Kada kūryba nuoširdžiausia? Kai neturi ko parduoti, kai neturi kur kristi, kai negalvoji apie milijoną kasdienių dalykų ar įsipareigojimų, kai niekur neskubi. Namelis medyje, tvirtovė iš kėdžių, mini spektakliai suaugusiems, naujų horizontų paieška, nuotykiai, fantazijos. Galima tik įsivaizduoti, jog kuri savo malonumui. Tuomet tiesiog sieki susikurti gerą nuotaiką, galbūt praskaidrinti sau gyvenimą, išsireikšti, vienaip ar kitaip atsipalaiduoti. Tuomet veiki, ką nori veikti. Kuri, bandai, mokaisi. Tobulėji. Taip, visi tie atlikėjai taip pat dėvi kaukes, tačiau jos yra labai tiesioginės ir už jų ne daug kas slepiasi. Būtent dėl to jie labiau žavi vaikus, nei mus. O gal, priešingai, kaukės padeda atsipalaiduoti, pamiršti, kas esi, pasislėpti nuo nepripažinimo gėdos tam, kad darytum, ką moki?

Prisiminkime Pixar trumpametražį, kuriame 2 muzikantai susirungia dėl monetos. Galiausiai vaikas apgudrauja juos abu:

Įdomus dalykas, kad Lietuvoje gatvės muzikantai (o tik, beje, jie, nes kitokių “menininkų”, apart kunigaikščio ir rožytės, daugiau neturim, ir jų, deja, kūrėjais pavadinti tikrai negaliu) yra daugiau laikomi išmaldą uždirbinėjančiais personažais ar neturinčiu ką veikt jaunimu, negu gatvės atmosferą kuriančiais atlikėjais. Labiausiai „nusipelnę“ gali netgi patekti policijos akiratin kaip triukšmadariai-vandalistai. Teko stebėti, kaip tvarkos sergėtojai prisikabina prie „hang“ tipo būgneliu grojančio atlikėjo (tokio būgnelio video pavyzdys žemiau), kai jau manėm atradus kūrybinį praskaidrėjimą Pilies gatvėj. Matyt, tokia muzika viršijo leistinus decibelų kiekius, labiau nei kokios dūdelės ar gitaros … Apie Palangos Basanavičiaus gatvės pramonę taip pat nekalbu.

Tuo tarpu internete net galima rasti gatvės muzikantams skirtų blogų su naudingais patarimais ar nuorodomis inspiracijai. Palandžiojus giliau, galima atrasti net ir visas filosofijas, grindžiamas gatvės meno gyvenimo būdu. Tarp jų – vienas kitas įdomesnis video, kuriame atlikėjai kalba apie tai, kodėl jie „tai“ daro.

Kalbant apie platesnį mastelį, Kanadoj, Airijoj, Barselonoj ar netgi Ganoj vyksta dideli gatvės meno festivaliai. Tarptautinis Kanados Edmonton festivalis visai neseniai (2009 metais) atšventė 25 metų jubiliejų. 3-4ių dienų, ar net visos savaitės pasirodymams sudaryti ištisi grafikai. Dublino čempionatui reklamuoti sukurtas netgi „Wally“ personažas, skatinantis gerą nuotaiką, įvairiais mastais vyksta judėjimai, pavadinti „where‘s wally?“ Nežinau, kiek tai yra juokinga, bet gal maloniau matyti gatves plūstančių milijoną klounų, dainuojančių „always look on the bright side of life“, negu baimę keliančių prisigėrusių ir viską daužančių paauglių grupuočių.

Visi didieji festivaliai, vėlgi, net turi savo susiformavusį, juos vienijantį stilių. Kanados atlikėjai, išsivystę iš taip populiarių keliaujančių cirkų (ar tik neklysiu manydama, jog Kanada, kaip ir Rusija, yra viena iš cirko tėvynių?), į savo pasirodymus įtraukia ugnies rijikus, žonglierius, magus, lyno vaikščiotojus, katapultuotojus, komedijų trupes, mimus, oro akrobatus, gatvės teatrus ir pan. Airijos festivalis, nors ir turi daugumą tų pačių dalyvių, labiau akcentuoja šviesiąją gatvės pusę ir tai, jog atlikėjai kuria teigiamą nuotaiką, praskaidrina kasdienybę. Gotiškam Barselonos festivaly viskas vyksta daugiau gatvės maskarado pavidalu, kur didžiausią vaidmenį pasiima kaukėti demonai, didelės mitologinės būtybės paukščio galvomis ar milžiniški liūtai-drakonai.

Tuo tarpu Chale Wote festivalis James Town‘e, Ganos mieste, mane iš tiesų žavi, kadangi čia atsispindi visa nepritekliaus kultūra, spalvos, gimstančios žmonių širdyse. Ten yra kalbama: viskas, kas turi pradžią, turi ir pabaigą. Nors nesu tikėjimo šalininkė, tačiau noriu pacituoti mintis fotografės, dalyvavusios šiame renginyje. Manau, ji puikiai perteikia vietą:

„Už viso to triukšmo tyliai driekiasi jūra, pilna istorijos, tačiau per daug neatsiskleidžianti. Nusiraminimas yra stovėti ant fortų bei pilių ir tiesiog stebėti jūrą. Mes nesiliaujame statyti istorijos ant istorijos … ir galbūt vieną dieną mes atsidėsime laiko pažvelgti atgal į visa tai, kuo esame palaiminti kaip žmonės, visa tai, ką praėjome kaip žmonės, ir galiausiai prieisime išvados, jog: Dievas davė mums viską, ko reikia.“ (citata iš fotografės- rašytojos Ana Kofi Acquah blogo)

„Behind all the noise, the sea lay calmly, full of history but not divulging much. It was calming to stand in the forts and the castles and just watching the sea. We keep piling history on history… and may be someday, we’ll take the time and look at all we’ve been blessed with as a people, all we’ve been through as a people and come to the conclusion that: God has given us everything we need.“ – Ana Kofi Acquah.

Daugiau apie Ganos gatvės festivalį čia.

Dabar, kai pagalvoju, visi grafitti, gatvės šokiai – juk tai taip pat gatvės menas, kilęs iš pasipriešinimo, destrukcijos, protesto. Ar neatneš gatvės stilius naujų kūrybinių madų? Tai, kad japoniški „cosplay“ ar britiški „hipsteriai“ jau darosi meno kūriniais patys savaime, nėra rodiklis į kūrybiškumą, tačiau jokiu būdu nesakau, jog mada yra blogai.

Tik čia egzistuoja kitas dalykas – gatvėje gali rodyti tai, ką tikrai moki, čia ir dabar. Ir tai taip pat nėra tavo nerealūs protiniai sugebėjimai, nepaprasta iškalba ar mokėjimas dominuoti. Tokiems klounams vieta kitokiose cirko arenose. Tiesa, gatvėje gali demonstruoti savo politinius įsitikinimus, bet sunku bus įrodyti, jog tai menas, neturint specialaus tam leidimo.

Na ir pabaigai – civilizacija skatina pažangą, įtampa ir stresas neša laimėjimus, atsipalaidavimas gal ir yra tinginystė, tačiau nuoširdumas – ne; o kurti nereiškia rezultato, tai reiškia procesą. Tad nors Portugalijoj tokia pat krizė, kaip ir pas mus, Birdman kūrybai tai nėra aplinkybė ar bloga sąlyga (pirmasis video).

Labiau besidomintiems siūlau pažiūrėti dokumentiką.

Straipsnio autorė Simona Racaitė.

Muzikiniai video kuo toliau tuo labiau tampa vis labiau mėgiama kūrybine forma, tiek dėl garso įvaizdinimo, tiek dėl trumpos apimties, tiek galimybės sukurti puikią atmosferą. Režisierius Nabil Elderkin.

„Ne Galapagai, o Roko Naktys, bl@@!!!“. Šiais metais deklaravo keleto festivalio „Roko Naktys“ „patriotų“ marškinėliai. Nors šiais metais, kasmetinė roko fiesta pakitusiu pavadinimu („Galapagai. Roko naktys“) privertė sunerimti ne vieną nuolatinį dalyvį, tačiau pasirodo baimintis nebuvo ko.

Žinoma, tokios grupės kaip „G&G Sindikatas“, „Skamp“ ar „Happyendless“ gan neįprastai atrodė šalia nuolatinių festivalio šeimininkų „BIX“, „Rebelheart“, klausytojų pripažinimą sąžiningai užsitarnavusio „AC/DC tribute.lt“, „Pain“, Blaze Bayley ar festivalio „vinies“ „Guano Apes“, tačiau protingi dėdės organizatoriai roką ir visa kita padalinę santykiu 3/1, rado aukso vidurį ir svečiai liko svečiais, o Zaraso salą vėlgi užvaldė elektrinių gitarų gaudesys.

„Pagrindinėje“, „Lofto“ ir „Slėnio“ scenose užtektinai vietos atsirado ir „rokeriams“ ir „elektronšikams“ ir šiap „hipsteriams“ (nors pastarieji gal šiek tiek labiau skaudino barzdotų senbuvių akis). Daugelis roko gerbėjų, nesikuklindami pagerbė „G&G Sindikatą“ už „protingą“ repo muziką, girti „Happyendless“ nustebino šokiui prikėlę girtuosius, o estai rokeriukščiai „Bedwetters“ ne be reikalo niekaip nenustojo stebėtis kaip jiems pavyko prie scenos surinkti tokią didelę minią. „Pain“ ir Blaze Bayley patenkino sunkiojo roko gerbėjus, o taip ilgai laukti ir pagaliau išlaukti „Guano Apes“ nors ir trumpoku savo pasirodymu – visus nepatenkintus.

Pavargusius nuo šokio, staugimo ir gėrimo pramogauti kvietė pokerio palapinė – dieną, protinguosius – pasukti smegenis, o naktį, kvailiausius – apnuoginti šiknas (na ir visiškus idiotus – paspoksoti į papus). „Eko“ scena siūlė šviestis žiūrint kiną po atviru dangumi, o kiekvienas dalyvis kurio venomis tekėjo daugiau kraujo nei alkoholio galėjo tapti kraujo donoru ir prisidėti prie „Būk Geras“ akcijos.

Nuotraukos ir atsiliepimas Denio Pasevin.