„Mūsų rengiamuose gyvuose koncertuose jaunosios kartos muzikantai tiesiog scenoje gali mokytis iš labiau patyrusių. Šiuose renginiuose ieškau naujų talentų, ypač kreipiu dėmesį į vokalistus“,- atskleidžia Simonas Čepėnas, agentūros kuriančios gyvos muzikos projektus vadovas.

Jo nuomone, surasti dėmesio vertų jaunų atlikėjų – labai nelengva užduotis, todėl jo organizuojami nemokami koncertai yra puiki išeitis ieškant naujų talentų, kuriems vėliau siūloma prisijungti prie komercinių projektų.

Plačiau apie savo sukurtą verslo modelį ir taikomas inovacijas neįprastame socialiniame versle S. Čepėnas šį penktadienį, balandžio 27 dieną, pasakos į „Swedbank“ konferencijų salę susirinkusiems atviros idėjų ir inovacijų popietės „Hub Camp #5“ dalyviams.

Tarp kitų renginio pranešėjų – ne mažiau iniciatyvūs tautiečiai, kurių visą sąrašą galima rasti socialiniame tinkle „Facebook“ http://www.facebook.com/events/179526448833505.

Kiekvieną mėnesį bendradarbystės centro „Hub Vilnius“ organizuojamas renginys yra atviras ir nemokamas.

„Svarbu, kad susirinkę žmonės ne tik bendrautų, bet ir susipažintų, dalintųsi sumanymais, idėjomis, ieškotų partnerių“,- sako Edmundas Balčikonis iš jaunų verslų akseleratoriaus „StartupHighway“, kuris renginio metu organizuos greitąsias pažintis (angl. Speed Dating).

Nors žaibiškai susipažinti Lietuvoje nėra jokia naujovė, bet, anot E. Balčikonio, kad „Hub Camp“ organizuojamose pažintyse dalyvaus ypač daug žmonių.

„Į renginį susirenka daugiau kaip 200 dalyvių, todėl esu įsitikinęs, kad įdomių pašnekovų sutiks kiekvienas“,- pagrindinį greitųjų pažinčių privalumą įvardija E. Balčikonis.

Pirmasis „Hub Camp“ buvo surengtas praėjusių metų pabaigoje, tačiau labai greitai tapo populiarus tarp aktyvių  vilniečių ir sostinės svečių. Į renginį noriai užsuka ir prityrę verslininkai, ir entuziazmo nestokojantys studentai.  Tarp jų – JAV Silicio slėnyje įmonę įkūręs Daumantas Dvilinskas, krepšinio fotografas Tomas Tumalovičius, „Transparency International“ Lietuvos skyriaus vadovas Sergejus Muravjovas, geriausios mobiliosios aplikacijos Europoje kūrėjai Šarūnas ir Žilvinas Ledai.

Renginys nemokamas! „Ateik pats ir atsivesk savo draugus“ – kviečia „Hub Vilnius“ bendruomenė.

Vieną nuobodų ir gana šaltą vakarą Londone leidau tingiai vartydama nykokus internetinius puslapius. Nors jie visi ir stengėsi įteigti esantys kūrybiški, tai manęs anaiptol neįtikino… Kaip visada, mano draugas Aleksandras pirmas užtiko kai ką įdomaus. Įsitikinau, kad šiais laikais viskas priklauso nuo filtravimo įgūdžių — tiesiog išmoksti tai daryti pats arba žinai reikiamą žmogų. Man pasisekė savo ekrane atradus Sofar Sounds nuorodą. Jau nuo pirmųjų sekundžių mane sudomino ši iniciatyva. Slapti koncertai, gyva muzika svetainėje, nepriklausomos jaunos grupės — tai būtent tai, ko man reikėjo! Aš dar labiau apsidžiaugiau, nes prisiminiau ne taip seniai aplankytą Red Hot Chili Peppers (mano paauglystės laikų manija) koncertą. Tiesą sakant, buvo gana graudu žiūrėti į savo mėgstamą grupę iš taip toli toje gigantiškoje O2 Arenoje ir dar būti persekiojamai įkyrių apsauginių– “jokių šokių”, “neišeikite iš vietos”, “prašau nevaikščioti, stovėkite ramiai!”. Tikrai pasijaučiau kaip armijoje. Taigi, grąžinti muziką žmonėms? Žinoma!

Buvo baisiai smalsu, todėl užsiregistravau pirmąjam koncertui. Vietą gauti nėra taip paprasta, nes svečių skaičius ribotas, o žmonių, norinčių ten patekti, tikrai netrūksta. Taip, tai slapta, bet ilgi liežuviai savo darbą atlieka puikiai. Kol vyksta registracija, esi įtraukiamas į laukiančiųjų sąrašą, ir jeigu tave atrenka (organizatoriai paprastai užduoda kelis klausimus) prieš dvi ar tris dienas gauni slaptą adresą! Skamba viliojančiai? Bet užteks mano plepalų, suteikiu žodį Rafe Offer, kuris pradėjo visus šituos slaptus renginius ir sutiko man duoti interviu. Ačiū tau, Rafe!

Buvo tikras malonumas apsilankyti slaptame Sofar koncerte Londone. Pirmiausia man rūpi sužinoti, kaip šis, sakyčiau savotiškas, judėjimas, siekiantis suburti žmones ir kartu mėgautis muzika, prasidėjo? Kokia buvo pati pradžia?

Tiesiog lankiausi viename koncerte Londone ir kartu su muzikantu Dave Alexander diskutavome apie naujos muzikos padėtį šiais laikais. Mus tikrai nervino, kad žmonės koncerto metu šnekėjosi. Taip pat norėjome pagelbėti naujiems muzikantams iškilti, ypatingai internete, kur taip lengva pasiklysti. Tiesiog pamanėme — kodėl mums nesukvietus savo draugų ir nesukūrus erdvės, kurioje kiekvienas gerbtų muziką? Taip išėjo, jog ta erdve tapo Dave namai, kur jis pagrojo kelias savo naujas dainas kokiems 8 draugams. Visi tylėjo… buvo nepaprasta.

Kitas klausimas būtų, kaip jūs platinote šią idėją? Ar informacija tiesiog sklido iš lūpų į lūpas, o gal susilaukėte žiniasklaidos dėmesio? O galbūt renginių slaptumas pasitarnavo, ypač ta idėja, kad ne kiekvienas gali dalyvauti?

Keletą mėnesių taip ir buvo — dalyvavę žmonės papasakodavo kitiems ir taip ši idėja plito. Tada Reuters sukūrė reportažą apie mūsų veiklą ir tai dar labiau įsisuko. Kai taip atsitiko, atsirado žymiai daugiau žmonių, negu mes galėjome sutalpinti. Tačiau kaip tik šitai mums buvo itin svarbu, erdvė turėjo išlikti ypatinga, daugmaž svetainės dydžio, kad būtų sukuriama intymi atmosfera, o mes galėjome sutalpinti tik apie 80 žmonių.

Jūsų slapti koncertai visuomet vyksta namų aplinkoje. Kaip jūs randate žmones, kurie norėtų priimti svečius renginiui? Kiek vietų jūs jau aplankėte Londone?

Tai gana paprasta — žmonės, kurie apsilanko, taip susižavi idėja, kad sekantį koncertą pakviečia daryti pas save. Mes jau apsilankėme 45-iuose skirtinguose Londono namuose!

Man įdomu sužinoti, kokie yra šios socialinės iniciatyvos tikslai? Ar jūs matote save ateityje kaip įrašų studiją ar galbūt socialinį verslą? O gal tai daugiau uždegantis judėjimas, kurio pagrindinis tikslas yra išlikti nesiekiančiu pelno?

Vis dar nesame dėl to tikri. Viskas auga taip greitai, kad tiesiog sunku nuspėti kryptį ir ją išlaikyti! Tai buvo kaip hobis, kuris išsivystė ir dabar mes tiesiog skiriame jam daugiau laiko ir ieškome būdų, kaip užsidirbti pinigų ir taip pat palaikyti tam tikrą vystymąsi. Dabar su tuo kaip tik pradedame dirbti detaliau.

Sofar organizuoja renginius skirtinguose pasaulio miestuose. Kaip jums pavyko išsiplėsti? Jeigu kažkas norėtų pradėti vystyti šią koncepciją savo mieste, ar jis galėtų su jumis susisiekti ir bendradarbiauti?

Aš turiu draugę Paryžiuje, kuri išgirdusi apie šią idėja itin ja susižavėjo. Tada nuvažiavau pas ją ir mes kartu surengėme pasirodymą. Kiek vėliau Dave lankėsi New Yorke ir su savimi turėjo pasiėmęs gitarą. Tada sužinojo, kad muzikantas Marcus Foster taip pat tenai, taigi jie susirinko svetainėje ir grojo kartu dar su dviem muzikantais. Abi patirtys buvo nepaprastos, kaip ir Londono koncertai. Supratome, kad ši koncepcija gali nuvesti bet kur.

Jeigu kažkas nori pasikviesti Sofar į savo miestą, tegu susisiekia su manimi. Mums reikia žmonių, kurie gerai išmano vietinę muzikos sceną, o idealiausiu atveju savo draugų rate turi keletą talentingų muzikantų.

Kaip tu nusakytum jūsų atliekamos muzikos žanrą? Ar turite reikalavimus tam tikriems muzikos stiliams? Ar jus domina eksperimentinis, garso menas? Ar tokie muzikantai galėtų groti jūsų renginiuose?

Mes atviri visai muzikai! Turėjome savo tarpe įvairių muzikantų: nuo indie iki folko, hip-hopo, elektroninės muzikos, sakytinės kūrybos ir netgi operos. Svetainės erdvė provokuoja akustinę raišką, bet iš esmės esame atviri bet kam — ypatingai jei tai šviežia ir tam tikra prasme aštru. Ir žinoma kreiptis gali BET KURIS muzikantas.

Ką jūs manote apie salono tradiciją, kuri prasidėjo jau XVII amžiuje? Ar siejate savo renginius su šia tradicija? Būtų galima jūsų veiklą pavadinti šiuolaikinės muzikos salonu?

Žinome, kad mūsų idėja nėra pati naujausia. Tiesą sakant, salonas buvo kaip paspirtis suburti kūrybingų žmonių auditoriją. Mums rūpi puiki muzika, bet lygiai taip pat svarbus smagiai praleistas laikas ir šilti, žavūs žmonės aplink. Taip gimsta pokalbiai tarp muzikos ir naujai sutiktų draugų, tampantys gyvenimo dalimi.

Ačiū!

Jeigu susidomėjote šia iniciatyva, rašykite meno.duobe@gmail.com

Atsidaviau ir gavau tai ko norėjau, gal ne visai tiksliose proporcijose, bet SSX turinio tiek daug, kad jo trečdalio man per akis. Iškart pasakysiu, kad vienintelis dalykas kurio trūkumą galiu identifikuoti — Elise bikinio komplektai. Nemačiau tokių pirkt, bet neatmetu, kad jų atsiradimas laiko klausimas. Kaip ir viskas, bet tokios apžvalgos greičiausiai negana. Įtariu, kad reikia parašyti kažką daugiau nei „geras — griebkit nesigailėsit!“.

I can see my house… gah.. forget it!

Visų pirma todėl, kad pats tuo netikiu. SSX labai specifinis žaidimas mėgėjui. Visada toks buvo, tačiau deimanto „SSX 3“ žėrėjimo laikais apie jį kalbėti buvo paprasčiau. Arkadiniai, ryškūs, uždegantys ekstremalaus sporto žaidimai buvo populiarūs, o EA turėjo net atskirą „Big“ lable‘ą (kurio labai ilgiuosi). Todėl tais laikais, pareiškimus ir rekomendacijas galėjai dalyti drąsiai, nesunku buvo ir su palyginimais, tas pats SSX galėjo būti lyginamas su kitais lable‘o žaidimais, pavyzdžiui „Freekstyle“ ar „Shox“. Šiandien šis žanras — niša. Norisi tikėtis, kad SSX tą nišą gerokai praplatins, ypač turint galvoje, kad bandymas bėgti keistojo realizmo link (su „Skate“) ne visai pasiteisino.

Žodžiu, kad man būtų paprasčiau, perskaičiau kolegos iš games.lt rašytą apžvalgą,  pagriebiau iš ten keletą eilučių su kuriomis nesutinku (Taip kažką rašyti visada lengviau!), kaip nesutinku ir su žaidimą apibendrinančiu vertinimu. Greta pridursiu kažką savo ir simbolių kvotą įvykdysim.

Pasirink teisingą atskaitos tašką!
Kalbant apie SSX atskaitos taškas gali būti tik vienas — asmeniniai žaidėjo lūkesčiai ir jo santykiai su audiovizualinėmis fantazijomis. Aišku EA turėjo žiaurius namų darbus kažkaip sudyrinti šitą projektą rinkodaros prasme, tad atsirado visokių teiginių apie tai kas yra SSX. Tačiau svarbus tik vienas — jie žadėjo, kad SSX išliks SSX. Šį pažadą, su tam tikromis išlygomis kūrėjai ištesėjo, žaidimo branduolys išsaugotas, o kai kurios inovacijos, nors ir sunkiau sukramtomos niekaip neprieštarauja kertinei idėjai. Žiūrint per šią prizmę (ir išliekant žanro rėmuose) darbas gaivinant SSX atliktas stipriam devynetui, o gal net ir dešimtukui, nelygu kiek nuolaidų esam linkę daryti ir su kokiomis naujovėmis sutiksime susitaikyti.

Labai teisingas sprendimas pririšti grind natūraliais paviršiais prie mygtuko. Dabar tik specialiai tam skirtais paviršiais grind'ini automatiškai, visur kitur reik parinkti atakos kampą ir paspausti mygelį.

Pavyzdžiui — mirtinų nusileidimų idėja, apie kurią sukasi visas žaidimo siužetas ir geras trečdalis turinio, man pasirodė visiškai nepriimtina ir gerokai siutino. Prireikė poros savaičių ir kelių eksperimentų, kad išmokčiau juos vertinti kitaip, tačiau net ir dabar aš nesu jų gerbėjas. Esmė tame, kad man SSX visada siejosi su laisve, erdve ir harmoningu veiksmu. SSX 3 ypač atspindėjo tai ką noriu pasakyti, nes kas žaidė turėtų prisiminti — tas kalnas kuriuo čiuožėme buvo gyvas. Startai visada būdavo lėti ir ramūs, kiek neužtikrinti, o skriejant žemyn veiksmas evoliucionuodavo į dinamišką fiestą. Foninė muzika tiesiogiai atspindėjo žaidėjo įgūdžius, emocingi herojų šūkiai — polinkį į riziką, o įspūdingi fejerverkai palydėdavo ne mažiau įspūdingus triukus. Kalnas džiaugėsi ir atgydavo kai mums sekdavosi, o žaismas veikė kaip į veną įbestas motyvacijos injektorius. Finale galvą ir dūšią užgulantys efektai sukurdavo neaprėpiamą vaikiškos laimės pojūtį, kol… neįkrisdavai į pusnį. Puolus žemėn kažkas išjungdavo muziką ir šviesas, atimdavo laimės narkotiką pumpavusį švirkštą, o kalnas tapdavo niūrus ir šaltas. Likdavom tik vieni du su savo personažu ir bendrai kultivuojamu tikėjimu, kad laimės būsena čia pat, už štai to kalnelio. Visa tai išliko ir naujame SSX, tačiau tik pusėje trasų. Tose trasose kurios primeną jo DIDENYBĘ KALNĄ iš SSX3, neturinčiose kraštų ir mirtį nešančių prarajų.

Kita pusė trasų — iššūkis.

Uolos, medžiai, tamsūs tuneliai, oro stygius ir nežinomybė į kurią gali pabėgti nuo visų prieš tai minėtų kliūčių. Bėda ta, kad dabar nežinomybė yra lygi bedugnei prarajai, kartais net ir tada, kad manai žinąs ką darai. Turiu galvoje atvejus kai vengdamas susidūrimo su uola, atsispiri ir šoki į žemesnį kalno lygį kur matei sniegą… Tada paaiškėja, kad tai debesys.. oh, dear…

Kažkas akivaizdžiai sieks 3400spin ženkliuko. You go, girl!

Kamuodamasis su „Deadly Descent“ ir parengiamosiomis trasomis „World Tour“ režime, didesnę laiko dalį jaučiausi kaip pelėdos apvagintas ąsilas. Lyg ir buvo šventė, lyg ir džiaugiausi, bet buvo taip sumautai liūdna. Vis dėl to harmonijos stygiaus, o taip pat dėl mano nenoro prisitaikyti, prispausti lentą prie žemės, sulenkti kelius ir siekius apriboti tiesiog sėkmingu nusileidimu. Tuo metu aš guodžiau save, kad 9 SSX regionai, turi per 20 viršukalnių, kurios siūlo per 150 trasų ir bent pusė jų man labai patinka. Nes jos tokios pačios kaip seniau.

David Bowie to the rescue!
Tačiau aš klydau ir labai džiaugiuosi, kad spėjau tai suprasti, nes nušvitimas atėjo jau rašant šį tekstą. Šios skilties čia būti neturėjo ir nebūtų buvę, jei ne noras patikrinti kaip SSX tvarkosi su žaidėjo įkelta muzika. Yra toks meniu punktas leidžiantis priskirti konsolėje saugomas dainas tam tikriems SSX varžybų tipams. Kadangi mano konsolėje tik D.Bowie ir Šopenas, priskyriau pirmąjį „survival“ tipui ir apie tai pamiršau, kol vakar nenusprendžiau išmėginti „survival“ be jokių apsaugos priemonių… Nežinau kas tiksliai, ar žinia, kad šarvų nebuvimas drastiškai sumažina leidžiamų klaidų kiekį, ar įkvepianti ir tikslui sutelkianti „Rebel, rebel“ ir „Boys keep swinging“ nuotaika, bet įvyko kažkas keisto. Aš supratau, kaip jaučiasi Stig‘as trasoje. Ne, ne supratau — pajutau. Esu tuo tikras. Nepaisant to, kad mirtiną nusileidimą pradėjau be šarvų, savo rezultatą pagerinau kelis sykius iš eilės ir niekaip negalėjau sustoti. Vėl ir vėl lipau į sraigtasparnį, o pilotui paklausus ar dar nenusibodo, balsu išrėkiau „shut up and fly“. Kažkodėl manęs neapleidžia nuojauta, kad kiekvienas SSX žaidėjas gali rasti savo atlikėją mirtinoms trasoms ir paversti jas ne išbandymu, ne iššūkiu — o šaltu meistriškumo demonstravimu. Todėl, kad muzika yra pagrindinis šio žaidimo variklis.

Ko ji klauso? Digitalism, Noisia, Foster the People, The Hives, The Naked and Famous, Theophilus London, Felguk ft. Example ir žinoma Run–DMC!

Nuotraukų autorius Kęstas Vilnius

Sveiki. Lietuvos undergrounde atsiradote netikėtai. Po to, kai pasirodėt viename koncerte, ilgą laiką iš jūsų nieko nesigirdėjo, tylą sudrumsdavo tik kelių naujienų pasirodymas jūsų tinklalapyje. Gal papasakomėt daugiau, kas yra „Rumunija“, kuo užsiėmėt prieš ją, ką planuojat artimiausioje ateityje? „Rumunijoje“ groja trys skirtingi žmonės, kurie užsiima ne vien muzika – ką veikiat kitose srityse?

Anton: „Rumunija“ – muzikinis projektas, gimęs 2010 metų rudenį. Pačioje pradžioje tai buvo du žmonės ir visa veikla buvo orientuota tik į įrašų gamyba, praktiškai iš anksto atmetant įmanomus pasirodymus ir platesnį daromų įrašų platinimą. Kalbant apie projekto užuomazgas, tai tiesiog istoriškai taip išėjo, kad pats žodis „Rumunija“, ilgainiui virtęs pavadinimu ir pirmąkart paminėtas neitin blaiviame pokalbyje, berods, apie muziką, suskambėjęs pagimdė stiprų ir gan konkretų vaizdinį, kuris po tolimesnių apmąstymų susumavo visas anuometines idėjas ir ketinimus dėl dar vieno naujo, svarbiausio ir giliausio muzikinio projekto.

Šiuo metu „Rumunijoje“ trys pastovūs nariai, tačiau planuojame įtraukti dar keletą žmonių, kad ir laikinai veiklai. O prieš „Rumuniją“ buvo nemažas kiekis įvairiausių kolektyvinių ir asmeninių, vienkartinių ar tiesiog taip ir neišsivysčiusių eksperimentavimų, įrašų, bandymų kurti grupę. Prie kai kurių asmeniškesnių projektų aš periodiškai grįžtu iki šiol, pavyzdžiui, prie ambientinio projekto „Absorption“. Be muzikos užsiimu grafiniu dizainu ir daile, studijuoju.

Andrius: Prieš „Rumuniją“ buvau įnikęs į savo vieno asmeninę muzikos kūrybą, kurios jau turiu virš dešimt rinkinių ir iki šiol vis ruošiuosi pradėti koncertuoti. Lygiagrečiai užsiimu retkarčiais pasitaikančiu muzikavimu su kitais žmonėmis, ką kelis kartus buvau įvardinęs kaip projektą „Kinematografija“. Dar prieš tai grojau grupėje „Linoja“, o dar prieš tai – laisvoje formoje grodavome ir eksperimentuodavome su tais pačiais žmonėmis iš „Rumunijos“. Be muzikos užsiimu literatūra, poezija, kinematografija, fotografija ir truputį daile. O dirbu su žiniasklaida ir įvairiomis šiuolaikinėmis medijomis.

Dainų žodžiai yra turbūt stipriausia „Rumunijos“ kūrybos dalis. Tekstuose daug idėjų, kurios, atrodo, kilo kontempliuojant aplinką – gamtą, bendravimą, kasdienybę. Kaip jie atsiranda, kas juos rašo?

 Anton: Dažniausiai tekstai gimsta tik po to kai yra aiškus būsimos dainos užpildas ir visa jos „informacija“. Šia prasme žodžiai „Rumunijoje“ yra antrinis dalykas, pradžioje atsiranda net ne muzika, o grečiau kažkoks ritminis piešinys, jis apauga mėsa, o tekstas tik verbaliai sustiprina sukurtą vaizdinį, arba atvirkščiai, tyčia su juo kontrastuoja. Visus tekstus dažniausiai rašo vokalistas, yra keletas bendraautorystės variantų ir ganėtinai įdomių kolaboracijų. Musų tekstus galima pavadinti paprastais. Tačiau turinio konkretumas dažnai persipina su visiškai abstrakčiais dalykais, asmeniniais pasąmoniniams vaizdinias, įvairiais vidinio vartojimo žodeliais ir frazėmis. O juos įtakojančių reiškinių čia gali būti begalybė, bet, patys ryškiausi, manau, akivaizdžiai matomi – geografinė aplinka ir „giminaičių balsai“. Na ir dar šis bei tas.

Jūsų stilių gana sunku apibrėžti. Kaip jūs patys įvardintumėt, kokią muziką grojat? Klausantis ilgiau, galima išgirsti labai daug įvairių įtakų. Kas formavo jūsų muziką?

Anton: Na, bandymai muzikinių štampų kalba apibrėžti stilių dažniausiai sukeldavo tik mūsų pačių juoką. Galbūt tą stilisntinį neaiškumą galima paaiškinti tuo, kad kažkiek skiriasi musų trijų muzikiniai skoniai ir prisirišimai, kurie neišvengiamai palieka savo atspindį ir mūsų pačių kūryboje. O konkretaus stiliaus nebuvimas tai vis tik greičiau prioritetas nei problema. Šiaip, man visai patinka apibrėžimas „etnopsichodelinis pankrokas“.

Andrius: Kiekvienam iš mūsų kyla daug ironiškų apibūdinimų, pavyzdžiui aš vadinčiau: čigoniška gotika, čigoniškas rokas arba rokenrolas. Galvojant rimtai — vargu ar galima rasti tikslų apibūdinimą, nes mes nejučia jungiame ne tik skirtingus stilius bet ir skirtingas kultūras. Lietuvių kultūrą jungiame su balkaniška; provincialumą jungiame su modernumu; tradiciškumą jungiame su neformalumu; dirbtinumą su nuoširdumu. Galbūt tai avangardas, arba tiesiog šiuolaikines liaudies muzika? Tai suformavo grupės narių skonio bei interesų daugialypumas: įvairios subkultūros, liaudis, aplinka bei įvairių tautų menai.

Apipavidalinimą savo CDr‘ams darote patys, o šiuo metu turimų įrašų kokybė labiau lo-fi. Ar čia galima kalbėti apie „Do It Yourself“ filosofiją ir tai, kad jūs palaikot „senąją“ alternatyvios muzikos atsiradimo ir dalinimosi kultūrą, kai visi susidomėję susirašinėdavo tikrais laiškais ir patys gamindavo rankomis numeruojamus įrašus (kurių maksimalus kiekis apie 15 :] )? Ar tiesiog taip paprasčiau/greičiau/pigiau?

Anton: Tiesiog, štai tokia visiškai savarankiška medžiagos atlikimo/kokybės, tolimesnio jos formavimo ir pateikimo forma, mano nuomone, adekvačiausiai atspindi patį „Rumunijos“ mesedžą, mus pačius kaip asmenybes. Kas, kita vertus, taipogi puikiai sugula į DIY estetiką. „Pasidaryk pats“ metodas yra labai gerbtinas ir teisingas, tačiau kalbant apie „Rumuniją“ tai vis tik nėra pagrindinė ir išankstinė jos kūrybos filosofija. O dar iš kitos pusės — tikrai taip, tai pigu ir ganėtinai paprasta.

Andrius: Aš asmeniškai prijaučiu ir palaikau neprofesionalios kokybės, savadarbių įrašų idėją, nes visų pirma – man tai yra gražu, tikra. Jeigu kažkada „Rumunija“ įsirašinės profesionalioje studijoje — nebūtų blogai, tačiau esu įsitikinęs, kad tokiu būdu neabejotinai prarastume dalį savitumo. Man muzika yra menas. Vienos technologijos išlaisvina, kitos įkalina. Jeigu ateityje reikėtų rinktis, mane labiau žavėtų dar prastesnė kokybė, su senovinės buitinės audio technikos įrašais, o ne profesionalios studijos galimybės.

Papasakokit apie savo trečiąjį albumą, pavadintą „Feliksas“. Kuo jis bus kitoks, nei pirmieji du?

Anton: „Feliksas“ – tai mini albumas, kuris turėjo būti paleistas dar vasara, tačiau dėl įvairių priežasčių išeis geriausiu atveju, tik iki šių metų pabaigos. Ko gero, didžiausias skirtumas tarp jo ir pirmų dviejų – tai miniatiūrinė trukmė. Pagal skambėsį tai iš esmės ta pati „Rumunija“, tik šįkart galbūt šiek tiek daugiau dainingumo ir kažkokio energingumo nei įprasta. Stilistiškai tai bus labiau panašu į tai, ką galima pavadinti postpanku arba garažu.

Visus jūsų įrašus galima parsisiųsti internetu nemokamai. Ką manot apie autorines teises – svarbu saugoti intelektinę nuosavybę, ar kūriniai turėtų būti laisvai prieinami visiems?

Anton: Mano nuomone, taip, idealiausiame variante kūriniai turėtų būti laisvai prieinami visiems norintiems. Iš kitos pusės yra kiekvieno kūrėjo teisė rinktis tolimesnį savo produkcijos likimą, vienaip ar kitaip kontroliuoti jos paplitimą. Kas irgi nėra blogai, jei šiame reikale neperlenkti lazdos, tarkim, pretenduojant į išskirtinį elitiškumą ar perdėtą kūrybinį izoliacionizmą.

Andrius: Mano manymu, kultūros reikaluose nereikalingas joks teisių saugojimas, nes menas yra kaip tautosaka: kažkas, ką kuriame savo noru ir su malonumu, todėl įvairiais būdais dalinamės vieni su kitais. Jeigu autoriams ir dar kažkam tai gali nešti pelną – puiku. O tokie atvejai, kai vyksta komercinis svetimo darbo ar kūrybos pasisavinimas, išnaudojimas, iškreipimas – man yra tiesiog bjauru. Aš tą pasaulio pusę stengiuosi ignoruoti, nematyti ir negirdėti.

Gyvenate nedidelėje valstybėje Lietuvoje, kaip jūsų manymų muzikantų kasdienybė ir galimybės skiriasi Rytų Europoje ir Vakarų Europoje?

Anton: Turiu įtarimų, kad vis tik geografinė padėtis rimtos reikšmės neturi, o muzikantų kūrybos įdomumą (ko gero, tai yra svarbiausias kriteriujus) lemia ne palyginti didesnį atlyginiamai už koncertus ar kokybiškos studijos ir gero repetavimo taško buvimas. Viskas priklauso tik nuo pačių muzikantų žinojimo ko jie nori ir neišsemiamo nepriverstinio noro kurti bet kuriomis sąlygomis. Todėl, įsivaizduojant, iš esmės nematau skirtumo tarp lietuviškos „Rumunijos“ ir, tarkim, įmanomo jos britiško ar kokio itališko analogo.

Andrius: Manau Lietuva ideali bet kokiai kūrybai. O muzikantų kasdienybė ir galimybės – manau priklauso nuo to, kokie tai muzikantai. „Paplaukę“ subkultūrų pogrindininkai ir gyvens kaip paplaukę, nesvarbu kur jie būtų – ar Vilniuje, ar Radviliškio rajono kaimuose, tarp miškų, ar Vakarų Europos didmiesčiuose.

Klausimas apie naująsias technologijas, kaip manote ar internetas turi didelę reikšmę kūrėjams iš mažesnių, ekonomiškai silpnesnių valstybių? 

Anton: Techonologios ir ypač internetas turi nenuginčijamą svarbą, nes tai, visų pima, idealus ir prieinamiausias būdas neįdedant jokių finansinių pastangų supažindinti platesnę, tame tarpe užsienio auditoriją su savo kūryba.

Andrius: Manau technologijos turi labai didelę reikšmę, tai yra autoriaus gyvenimo ir kultūros dalis, todėl visomis prasmėmis įtakoja kūrybos procesus bei rezultatus. Man būtų labai įdomu susipažinti su šiuolaikinės kūrybos žmonėmis, kurie neturi galimybės arba nenori naudotis naujausiomis technologijomis ir internetu. Bendrai jaučiu, kad dabartinės subkultūrų muzikos reiškinys yra interneto galimybių pasekmės — žmonių kultūra gali nepriklausyti nuo geografinės vietos, o priklauso nuo to, kuo jis domisi, kas traukia.

Kaip įsivaizduojate save po penkerių metų, jei tai būtų idealiausias scenarijus, ką veiktumėte, kur būtumėte?

Anton: Jokių super ateities planų iš tikrųjų nėra, idealiausiu atvėju – tai tos pačios pradėtos veiklos tęsimas, tik gal su dar didesniu susikoncentravimu ties ja. Manau, iki to laiko projektas taps globališkesniu, savotišku pasaulėliu, neapsiribojančiu vien ir įrašais ir koncerine veikla. Idealiausiai butų įtraukti į jį kuo daugiau interesantų ir nuolat bendradarbiauti su kitais muzikantais ir ne tik. O vieta „kur?“ reikšmės neturi, bet, vis tik, manau, jei ne pastoviai, tai bent didžiąją laiko dalį čia.

Andrius: Idealu būtų jeigu iki to likčiau gyvas, visa kita savaime, che che, žinoma — muzika, kinas, literatūra. Aišku Lietuvoje, kažkur provincijose, tarp miškų, upių ir ežerų, su artimaisiais ir bendraminčiais, bet apsilankant ir miestuose bei užsienyje. Pagal idealų scenarijų — „Rumunija“ po penkių metų jau būtų išleidusi apie 10 albumų ir aktyviai koncertuotų, bei turėtume keletą paralelinių projektų.

Rumunijos tinklalapis

Straipsnio autorė Deimantė Tamutytė

Nežinau kaip jūs, bet aš nepripažįstu muzikos kuri leidžia sėdėti ją klausant. Man muzika asocijuojasi su šokiu ir yra gera tada, kai pasigirdus jau pirmiems garsams kūnas tarsi savaime jiems pasiduoda linguodamas, kai ji užkabina ir viską pamiršti, iškeliauji į kitą pasaulį. Paskutinį kartą tai privertė padaryti amerikiečių grupė Tune Yards arba – kaip jai labiau patinka – tUnE-yArDs, po kurios pavadinimu slepiasi itin įdomi asmenybė – vokalistė (ir ne tik) Merrill Garbus bei dar keletas vienam ar kitam projektui prisijungiančių muzikantų.

2009 metais susikūrusios ir jau du albumus išleidusios (BiRd-BrAiNs /2009/, w h o k i l l /2011/) grupės stilių išties sunku įkišti į rėmus. Turbūt lengviausia apsiginti pasakius experimental, nes pasileidęs naujausią jų albumą gali išgirsti bene viską nuo rokavos moterytės ir gitarų skambesio iki Afrikos ritmų, freak’iško laukinės gamtos šauksmo ar, kaip mano mama pasakytų, balagano, kai atrodytų visi instrumentai ir dar balsas eina kas sau, kartu sukurdami užburiančią kakofoniją. Ir pati Merrill Garbus džiaugiasi neturinti pastovios, tradicinės roko grupės sudėties – tai suteikia laisvę kaip kūrėjai. Tikriausiai būtent eksperimentavimas, nuolatinis kitimas, nieko nevaržomi ieškojimai ir yra šios grupės privalumas. Kone kiekviena daina pulsuoja kitoniškumu bei savita ir dar negirdėta laisve įsuka jau net klausant įrašą YouTube, o apie gyvo pasirodymo energetiką galiu tik nedrąsiai spėlioti.

Tiesą sakant, sužinojusi apie naują atlikėją retai nagrinėju, kas jis per asmenybė, tačiau visgi šiek tiek pasidomėjusi tUnE-yArDs vokaliste supratau, kad be reikalo atsisakau visai įdomaus dalyko. Šioje vietoje taip pat tenka sutikti su žodžiais, kad kūrėjų gyvenimas, mintys dažnai gali būti tokie pat įdomus kaip ir jų kūryba.

Merrill Garbus nėra nei tradiciškai labai graži, nei atitinka pop kultūros kūno matmenų standartus, bet netradicinės muzikos mėgėjams tai nė motais – ji įdomi savo kitoniškumu, tuo kaip tik ir žavi. Svarbiausia – Garbus emocinga, su iš kūno gelmių atlekiančiu sodriu vokalu ir absoliučiu tikėjimu, kad tai ką daro yra tikrai jos ir jai.

O būtent dainininke Garbus tapo ne iš karto. Po mokyklos baigimo daugiau nei keturis metus vaidino lėlių teatre ir tik kurdama dainas su ukulele (Havajų gitara) vienam spektakliui suvokė, kad jai labiau patinka tai daryti.

You could say so much through poetry and through the feeling of the music. Why do I need a stupid puppet on my hand? There was something about just working on the music itself that felt very powerful.

Tačiau, kaip pasakoja kūrėja, perėjimas iš teatro į muziką buvo gan sudėtingas, nes buvo nejauku kalbėti ir neturėti kaukės ar nebūti įsikūnijus į kitą personažą, tiesiog būti savimi. Todėl ji vis dar dažosi veidą, kad įeitų į kitą personažą. Tačiau greičiausiai tai išėjo tik į naudą, nes makiažas suteikia jos pasirodymams teatriškumo.

Virtuvėje su tUnE-yArDs

Įdomus ir kūrėjos požiūris į kūrybos procesą. Muzikos kūrimą, ypač naujo albumo išleidimą Garbus prilygina egzotiško maisto ruošimui.

I think from the first album to this album, everything was so different. It was like if you were making food with all these ingredients you’ve never known ever before and that you’ve never tasted before.

It was as if I was tasting these things, and it took me months and months to have those tastes in my mouth enough to know this is the meal that I want to make.

I feel like an album is just sort of where you are at, at that time, the equipment that’s available to you, the people who are available to you, and the mood that you’re in and all that stuff. I think that every time I do an album, it will sound a lot different, even with these same elements.

Manau, kad būtent kaip tik šie žodžiai galbūt galėtų būti kaip ir priekaištas toms grupėms kurios vieną po kito kepa vienodai skambančias dainas ir albumus.

Moterys, pyktis ir kita…

tUnE-yArDs vokalistės galvoje sukasi kartais ir kiek feministinės mintys. Tačiau net ir atmetus bet kokius jausmus turbūt tenka su ja sutikti. Išties muzikos industrijoje vis dar yra mažai moterų, ypač tokių, kurios įkvėptų ir… kad ir kaip nekukliai skambėtų, Merrill Garbus save laiko pavyzdžiu.

 I think that we need more weird, loud women role models, and I think that’s what I have become.

Tačiau visgi matydamas ją ant scenos lyg ir nebegali tuo dvejoti.

Kitas itin Merrill dominantis dalykas – tai mūsų tamsioji pusė, slypinti mumyse ar pastebima kituose. Pavyzdžiui, kartais nei iš šio, nei iš to atsirandantis pyktis ar troškimas žudyti, net jei ir nesame blogi žmonės. Naujojo albumo pavadinimu „who kill“ Merrill sąmoningai užsimena apie tai. Ši mintis man kiek priminė akimirkas, kai išties retkarčiais prisilietus prie ko nors gležno netikėtai išplaukia noras labai suspausti, įžnybti ir… vooooouuuv. Susivokus tokios mintys susigėdusios nubėga šalin.

Not that I’m thinking about killing things all the time, but that we are confronted with violence all the time. As a human being, but also as a woman, especially.

Ir vėl grįžtame prie anksčiau paliestos temos: kaip moteris, kūrėja pastebi susivaržymą, stereotipinį moters kaip geros būtybės suvokimą ir kaip tai įkalina asmenybę?

As women, we’re not supposed <…> to be violent, and were not supposed to want that kind of power over someone else. I’m noticing that I have a lot of anger. I’m not an angry person, I don’t think, but there is this inherent frustration I have as a woman, I think from being a woman.

Bei taip pat apie seksą, nes visuomenėje vis dar neįprasta girdėti moterį dainuojant “I love when this happens” ar “I love when my man does this to me”, kaip kad galime išgirsti įsiklausę į dainą „Powa“, sulaukusią daug prieštaringų vertinimų. Štai kaip Merrill pati viską paaškina:

Personally, that hasn’t been my experience with sex, it’s not all good, and it’s amazing to me that doesn’t really get talked about at all in pop culture. It’s just these two different spectrums of, like, no sex, or sex is not even talked about, in this of virginal sense. Or, we’re all sluts and we enjoy every moment of sex. There is no gray area.

Galbūt kūryboje paliečiamos tokios sritys ir yra būdas paskatinti žmones kalbėti apie tokias temas. Ir gerai, juk meno misija skatinti mąstyti, keisti(s), o vidutinybių šimtus kartų perpasakojančių tas pačias banalias saldžias istorijas savo dainose jau ir taip yra pakankamai.

Afrikos įtaka arba muzika niekam nepriklauso

tUnE-yArDs kūryboje yra jaučiama gan didelė afrikietiškos muzikos įtaka. O viskas prasidėjo nuo to, kai Merrill vaikystėje išgirdo afrikietišką muziką, kuri buvo visiška priešprieša vakarų pasaulio vokalui.

These voices were really percussive and really abrasive, and I think that this had huge effect on me because it was just this new kind of energy in music that I had never heard before.

Tačiau įdomu tai, kad po apsilankymo Afrikoje Garbus suvokia realią situaciją gaubiamą dvejopų jausmų.

Feeling the most at home in a place that I have ever felt, but also that I would never be a part of that on some deeper level.

Muzikos pasaulyje yra daug diskutuojama apie vakariečių atliekamą afrikietišką muziką. Ir apskritai į žmones atliekančius ne savo kultūros muziką kartais žiūrima neigiamai. Šiuo atveju kūrėja turi dvejopą nuomonę. Ji mano, kad muzika šventai laisva ir negali būti jokio skirstymo, kad viena priklauso vieniems, o kita – kitiems. Ir tai aktualu ypač dabar, kai muziką galime lengvai parsisiųsti ir pasiduoti kokioms tik norime įtakoms.

People can try and stop that and say you should stick to your own music, but our own music—that doesn’t exist anymore. As soon as you hear another sound, you’re absorbing that sound, and musicians are absorbing those sounds.

Ir iš to gimsta netikėčiausi dalykai.

Tačiau ji pripažįsta, kad visgi nėra gerai, kai žmonės pelnosi iš afrikietiškos muzikos pasiimdami tik pačią muziką, tačiau nė kiek negerbdami jos kultūros. Tuo tarpu itin žavi tai, kad kurdama Garbus kelia sau klausimus: apie ką ši muzika? iš kur atėjo? kokia tai kultūra? Taip prieinama prie esminių dalykų, kuriais remiantis sukuriami principai, neleidžiantys kenkti tam, kas tau artima.

My idealist self thinks that music is one of those ways where we are communicating with other cultures in a way that hardly ever happens. I think that’s how music saves the world.

Šia mintimi ir užbaigsiu. Aišku galit sakyti, kad kone kiekvienas moka gražiai pakalbėti. Tačiau visgi man norisi tikėti, kad tUnE-yArDs atvejis yra išimtis. Ir, bet kokiu atveju, nuostabi muzika visada lieka.

Daugiau M. Garbus minčių čia.

Karas – taika. Laisvė – vergystė. Nežinojimas – jėga. ( G. Orwell )

I can’t see you, mama.
But I can hardly wait
oh To touch and to feel you, mama
Oh, I just can’t keep away
In the heat and the steam of the city
Ooh, it’s got me running and I just can’t brake
So say you’ll help me, mama
‘Cause it’s getting so hard, ooh

Now I can’t keep you, mama
But I know you’re always there
You listen, you teach me, mama
And I know inside you care
So get down, down here beside me
Ooh, you ain’t going nowhere
No, I won’t hurt you, mama
But it’s getting so hard, ooh

Ha ha ha, ha ha ha, awh
Ha ha ha, ha ha ha, awh

Can’t you see me here, mama,
Mama, mama, mama, please?
Can’t you feel my heart?
Can’t you feel my heart?
Can’t you feel my heart, ooh?
Now listen to me, mama
Mama, mama
You’re taking away my last chance
Don’t take it away !
Can’t you feel my heart?

ha ha ha,ha ha ha awh

It’s hot, too hot for me, mama
But I can hardly wait
My eyes, they’re burning, mama
And I can feel my body shake
Don’t stop! Don’t stop me, mama
Ooh, make the pain, make it go away, hey
No, I won’t hurt you, mama
But it’s getting so hard, ooh

Now I can’t see you, mama
But I know you’re always there
You taunt, you tease me, mama
But I never, never, never can keep away
It’s the heat and the steam of the city
Ooh, got me running and I just can’t brake
So stay, don’t leave me, mama
‘Cause it’s getting so hard, ooh

Don’t go, no no don’t go
No no no, don’t go…
ha ha ha
dont go
ha ha ha awh
no dont let me go
dont go

Kai baigiasi muzika (Dieve, kaip tai iš vis įmanoma?), tada įjungiamas youtube.com (pažįstamas jausmas?). Tačiau jei nežinai, kas visada leidžia „gerą“ muziką, tada ši, populiarumo spinduliuose besimaudanti, programa gali nuvesti dviem keliais. Pirmas. Imi eiti senai išmintu taku ir tikėtis, kad viena ar kita grupė tame take kokį naują medį užaugino.

Aš visada apkeliauju Portishead, Lamb, Moloko, Torri Amos, etc…. Paauglystės klasika. Tada prie pavadinimo „priklijuoju“ mix, live, cover, accoustic ir galiausiai lieku su kokiu (atsiprašau už žodyną) nuvalkiotu ir į kraują įsigėrusiu kūriniu, kurį moku mintinai nuo pirmo iki paskutinio atokvėpio. Tada sau primenu filmo „Bridžitos Džouns dienoraštis“ pirmąsias keliolika minučių ir tai nei gilu, nei kam įdomu, veikiau savalaikiškai depresyvu. Paistalai.

Antras kelias. Tu žinai, kas leidžia „gerą“ muziką. Tam, kad tinkamai naudotis youtube.com, kai „baigiasi“ muzika, visada reikia turėti gerą rezervą leidybinių grupių/studijų. Ne tokių, kurios ant bankroto ribos, bet ir ne tokių, kurios jau skendi pinigų maišų siuvimo stadijoje. Ieškosime viduriuko, bet ne vidutinybių.

Šiandien tokia leidybinė studija „!K7“.

Šiek tiek nenuobodžios istorijos iki pereisime prie po leidybine etikete pesislepiančių atlikėjų. „!K7“ nebenaujokai (aršiai savo etiketėmis „apklijuoja“ neatrastus talentus jau nuo 1996-ųjų). Tai užtikrina kokybę.

Pavadinimo kilmė. K7 – leidybinės studijos pirmosios studijos adreso Vokietijoje trumpinys – Kaiserdamm 7. Dabar studija išsiplėtė ir turi padalinį net Niujorke.

Visas leidybinės studijos žavesys tas, kad nuo pat įsikūrimo iki dabar – dirbama su savalaikiu „nestandartu“. Po „!K7“ etikete slepiasi nemažas kiekis elektroninės muzikos atstovų, net ir tokių, kurie šiuo metu jau yra pakankamai žinomi: A Guy Called Gerald, Circlesquare, The Glimmers, Milosh, Henrik Schwarz, Stateless, Stereotyp, Terranova, Tosca ir daugybė kitų.

Taip pat „!K7“ visada rūpinasi, kad dainų ar takelių vizualizacijos išsiskirtų iš bendro muzikinio pasaulio konteksto. Taigi, apsilankius „!K7“ akys tikrai nenukentės nuo eilinės muzikinės „pornografijos“.

Apie muziką negalima tik kalbėti, nes tai ne numizmatika. Muziką reikia išgirsti patiems. Juk visada atradę muzikinį šedevrą sakom „žinai, tokia ir tokia daina ar grupė – tikrai verta dėmesio –PAKLAUSYK!“.

Daugiau į istoricizmą nebelysim. Klausysim naujausių „!K7“ atradimų. Pradedam?

Naujausias „!K7“ leidinys – lengva elektronika, pilna pavasariškos gaivos ir „tikrų“ instrumentų, bei plunksnos verto vokalo – When Saints Go Machine. Grupė sandara: Simon Muschinsky, Nikolaj Manuel Vonsild, Jonas Kenton and Silas Moldenhawer. Kilmės šalis – Kopenhaga. Netrukus turėtų pasirodyti naujas apkalbėtosios grupės albumas „Konkylie“, čia galite išgirsti pirmąjį būsimo albumo kūrinį „Add Ends“. Siurrealu.

Mėnesio senumo „!K7“ naujiena – Wolf + Lamb vs. Soul clap (DJ kicks). Paklausyti verta, verta ir pažiūrėti. Mano besivaduojantys nuo melomanijos draugai šį takelį vadina džeržgiančia elektronika. Na, iš tiesų, kiek džeržgia, bet kodėl gi ne? Beje, pastebėjimas, „!K7“ proteguojamų grupių ar atlikėjų darbai neretai pasižymi vokaliniu arba muzikiniu, momentiniu džeržgėjimu.

Taip pat „!K7“ dirba ir su Brandt Brauer Frick. Prieš kiek daugiau nei mėnesį būtent „!K7“ leidybinė grupė išleido naują Brandt Brauer Frick albumą pavadinimu Caffeinen. Šį takelį vizualizavo – Danae Diaz (daugiau darbų galite pamatyti čia ir čia. Visas vaizdas „pagamintas“ piešiant pieštuku ant popieriaus. Tai gana neįprasta, mat daugelis vizualizacijų meistrų video kūrimui naudoja kompiuterines programas.

Nebenaujas, tačiau vienas įdomesnių „!K7“ globotinių – Bomb the bass. Elementariai žavus ir nepamirštamas Bomb the bass takelis Butterfingers iš albumo „Future Chaos“. Mažos dainuojančios „knopkytės“, kas gali būti smagiau?

Tiesa, kiti Bomb the bass kūriniai visai nepanašūs į Butterfingers, o ir albumai tarpusavyje ne itin panašūs. Nežinau ar tai gerai, ar blogai, bet įvairovės dėlei, tokį atlikėją turėti grojaraštyje tikrai nebus klaida.

Kaip sakiau pradžioje, svarbu, kad leidybinė grupė, nebūtų išpuikusi. Tai, jog „!K7“ dar nėra viena tų, nepasiekiamų „etikečių“, mano nuomone, puikiausiai įrodo Princess Superstar. Šis muzikinis kičas taip pat proteguojamas mūsų apkalbamos leidybinės grupės. Baisingai tinka rytinei mankštai, bet vargu ar kam daugiau…

Būtų negražu palikti Jus bežiūrint „Tobulą“ Princess Superstar klipą, mat, „!K7“ nėra kičas, tai etiketė, kuri prieš daugiau nei dešimtmetį tebuvo mažulytis popierėlis, o dabar – didelis popieriaus lapas, prekės ženklas, kuris, jei pirktumėte kompaktus, ko gero, jau būtų pasiekęs ir Jūsų namus.

Taigi, kad susiformuotų teigiami prisiminimai, palieku Jus su palengva išgarsėjimo link tipenančiais Stateless. Šiek tiek populiariosos istorijos – pastarųjų daina Bloodstream jau tapo vieno populiariausių šių dienų serialų „Vampire diaries“ garso takeliu. Vis tik siūlau – Prism.

Į senesnias „!K7“ naujienas norintiems „įkristi“ ir muzikos savo ausim pasieškoti – rekomenduoju dažniau apsilankyti „!K7“ puslapyje . Kai muzika „baigsis“ – ją rasite čia.

Tikiuosi neįkyrėjau. Gero atradimo džiaugsmo!!!

Straipsnio autorė Jurga Bašinskaitė.

Sennheiser CX 400 II ausinės skirtos ausies kanalo vidui, todėl idealiai izoliuoja aplinkos garsus, bei aplinkiniai negirdės jūsų klausomos muzikos. Atkuriami dažniai 17 – 22000 Hz, 16 Ω varža, 114 dB jautrumas.

Sennheiser ausinės išsiskiria tiek garso, tiek gamybinių medžiagų kokybe. Tik paėmus į ranką juntamas guminis (ne plastikinis), elastingas, simetrinis 1,2 m laidas, kuris puikiai apsaugotas nuo „nusilankstymo“, todėl net giliausioje kišenėje nebus baisu jį paslėpti.

Sennheiser CX 400 II ausinės turi individualią garso reguliavimo funkciją, todėl nereikės nuolat liesti mp3 grotuvo, mobiliojo telefono ar kito muzikos leistuvo. Taip pat kairysis ir dešinysis ausinukai iškart atskirti specialia jungtimi, ant kurios matomas modelis „CX 400 II“.

Pakuotėje rasime specialų įdėklą bei maišelį, kurie pilnai užtikrins ausinukų saugumą. Įdėkle puikiai apsaugomos ausinių galvutės nuo dulkių, o aplink jį  apsuktas laidas bus dar papildomai apsaugotas nuo „nusilankstymo“ bei susipainiojimo. Maišelis puikiai apsaugo nuo visų ausinių bei 3,5 mm, 90° kampo jungties pažeidimų. Jo kraštai užsispaudžia dėka specialiai kraštuose įsiūtų metalinių spaustukų.

Pakuotėje taip yra daug įvairių galvučių antgalių, kurie tiks bet kokiam ausies kanalui. Antgaliai dviejų tipų: vientisi ir dvilypiai, kurie skirtingai izoliuoja aplinkos garsus bei prisitaiko prie ausies kanalo.

Garso kokybė ganėtinai gera, bet neesu didelis melomanas, todėl negaliu objektyviai vertinti. Puikiai atkuriami žemi dažniai, visiškai izoliuoja aplinkos garsus, todėl galima pilnai „pasinerti“ į klausomą muziką (taip, man patinka electro-house su daug „bosų“).

Lietuvoje šių ausinukų kaina apie 180 Lt, tačiau Anglijoje pirkau už mažiau kaip 100 Lt. Tikslios kainos nepamenu, tik žinau, kad ausinės kainavo maždaug 2x brangiau nei taip pat Anglijoje pirktas Mp3 grotuvas Philips GoGear SA1942.

Apibendrinant galima teigti, kad ausinės pagamintos iš aukštos kokybės medžiagų bei puikiai atkuria garsus ir tikriausiai yra vertos savo kainos.

Beje, internetinėse parduotuvėse, ypač ebay, labai dažnai pardavinėjamos šių ausinių aukštos kokybės kopijos, todėl nesusiviliokite žema kaina.

Always the war
In nineteen eighty three
This is the world of today
In our mind
There is only the money
And there is nothing for you
Then hours work
No flowers in the mind
The life runs without happiness
Everyday dreams
To go to a better life
But they remain only dreams
You are the children
Your life will be very hard
You are the children
You’re singing every day

To have a friend
To explain your little problem
Can you say now to have it
Sometimes you hope
It’s only an illusion
Don’t hope, it’s better so
But children power
Will win, I am sure
This is sweet lovers for us
Your fantasy
Will find new nice colours
But now it’s time to go
You are the children
Your life will be very hard
You are the children
You’re singing every day

Praslinko visas laiko dešrigalis, o aš vis niekaip negaliu iškankinti šito teksto. Teisingiau – mane kankina žiauri dilema. Ką parašyti apie labiausiai lauktą muzikinį metų įvykį (kurio atgimimo kasmet laukiu labiau nei fenikso)? Ką parašyti?

Kai, kad ir kaip stengiuosi išgryninti po jo likusias emocijas, potyrius ar pojūčius, prisimenu tik viena – sąmonėje įsikerojusį nuobodulį.

Ir tas šiųmetis nuobodulys mane be galo išgąsdino, nes visi, kuriuos prisimenu, „Gaidos“ festivaliai mano sąmonėje vis dar žaižaruoja pačiomis šviesiausiomis emocijų spektro spalvomis: nuo lengvos euforijos iki begalinės nuostabos.

O čia nuobodulys ir (tarpais net nepadorus) žiovulys, ir baisus asmeninis nenoras blogai rašyti apie šitą festivalį.

Todėl pabandžiau prisiminti kas metai iš metų traukė mane „Gaidon“.

Ir šį bei tą prisiminiau. Tai vienintelis man žinomas muzikinis festivalis Lietuvoje, kuriame muzikos pateikimas ir atlikimas peržengia įprastas ribas. Tai vienas vizualiausių muzikinių renginių, kuriame deramą dalį programos užima muzikiniai performansai ir gana audiovizualūs projektai. O mane tai be galo vilioja, mat esu iš tų žemiausių muzikos klausytojų kastos, kuriems garsas automatiškai smegeninėje (ypač po užmerktais vokais) susisaisto su vaizdu…

Šiųmetėjė „Gaidoje“ mano akiratin pateko du vizualūs projektai.

Pirmasis buvo audiovizualinis elektroakustinis performansas pavadinimu „Elektros lempučių muzika“.

Prisipažinsiu, jog man jis ištraukė tik iki elektroakustinio projekto, o audiovizualinio performanso pasigedau. Virš preciziškai sukomponuoto lempučių stalo pakibęs vokietis labiau priminė bandymus atliekantį mokslininką, nei eksperimentuojantį muziką. Jo bandymus su šviesa išgauti ir garsą įdomu buvo stebėti pirmas dešimt minučių, po to norint išlaikyti įdomumą tekdavo vis užsimerkti, nes garsas vaizduotę dirgino labiau nei vaizdas. Bet tikriausiai tam ir reikalingi muzikiniai festivaliai.

Antras ir paskutinis mano patirtas „Gaidos“ projektas susėmė į vieną gražią puokštę lietuviško jaunimo, kuris bazavosi po reMIX | reMAX vėliava. Ten sutilpo video, elektroninė muzika, kamerinis styginių orkestras ir net DJ’ai. Ir tai ikrai buvo verta pamatyti. Nes tai dar vienas dalykas, už kurį be galo myliu ir vertinu „Gaidą“ – lietuviškos premjeros. Kūriniai, kurių šiaip (specialiai nesidomėdama) ko gero niekada neišgirsčiau ir nepamatyčiau.

Jauni, šviežūs kompozitoriai ir atlikėjai (nebūtinai jauni, bet progresyviai mąstantys), kurių tikrai negirdėjau nei „Filharmonijoj“, nei „Kongresų rūmuose“, nei operhause, bet vis išgirstu „Gaidoje“, ŠMC erdvėje (čia gal bene vienintelis įvykis, kuomet ŠMC tikrai atlieka savo funkciją ir atveria publikai šiuolaikinio meno gelmes).

O man liko dar du „Gaidoje“ išgirsti koncertai. Du sunkiausiai aprašymui ir apmąstymui pasidavę muzikiniai įvykiai, įvarę mane į pilkąją nuobodulio zoną.

„Kammerensemble Neue Musik Berlin” ansamblio muzikantai

Tradiciškai juodai apsirengę muzikantai, kuriuos oficialių renginių ir iškilmių nuzulintu balsu pristatė ilgu sijonu apsiginklavusi muzikos žinovė.

Du pasaulyje pripažinti kolektyvai: „KAMMERENSEMBLE NEUE MUSIK BERLIN“ ir „ENSEMBLE 2e2m“. Iki nuobodulio nepriekaištingai (bent jau mano neištobulintai ausiai) atliko avangardinę muzikos programą.

Atliko taip rimtai, kad net grojimas buteliais, švilpynėmis, folija ir ryškiai raudonu balionėliu neteko žaismės. Todėl buvo daug įdomiau stebėti ant sienos siaučiančius jų šešėlius nei ganyti rimtumu persisunkusius muzikos garsus.

Tai ką gi tokia prėska teksto pabaiga galėčiau pasakyti apie „Gaidą“? Nebent tai, jog jau laukiu kitų metų. Noriu įgyvendinti eksperimentą – selektyvų vaikščiojimą į kai kuriuos koncertus pakeisti ėjimu į visus be išimties.

Paklausite – kodėl? Tam, kad suprasčiau, kas iš tikrųjų yra tas kiekvienais metais neįprastomis gaidomis atgimstantis feniksas. Ar galimybė išgirsti tai, kas šiuo metu labiausiai vertinama šiuolaikinės rimtosios muzikos gerbėjų ir profesionalų, ar galimybė sužinoti, kas naujo vis užgimsta šitame rimtame muzikos pasauly?

Video ir foto: Paulius Karpas

„Vakar savo dukrytei pasakiau, kad eisim klausytis koncerto į baseiną. Ji manim dar iki šiol netiki!“, – nugirstu entuziastingą pokalbį koledžo koridoriuje. Ėmiau galvoti apie vandens ir muzikos paraleles ir vis bandžiau įsivaizduoti… Fortepijonas baseine? Visas orkestras baseine?! Net lakiausia vaiko fantazija nesugebėtų sukurti tokio koncerto modelio! Pasirodo, svarbiausia galvoje turėti idėją, o visos jai įgyvendinti reikalingos aplinkybės lyg nekviesti drugeliai nutupia ant peties. Jau spėjusi pažinti Mančesterio miestą ir meno troškulį vietinių žmonių gyvenimuose labai apsidžiaugiau sužinojus apie tokią savo koledžo iniciatyvą.

Pirmas drugelis, nutūpęs organizatoriams ant pečių, buvo senieji Mančesterio „vandens rūmai“. Prestižinis vandens kompleksas, suprojektuotas pirmojo miesto architekto Henry Price, buvo atidarytas 1906-aisiais metais. „Victoria Baths“ tapo mėgstama miestiečių erdve, kur galėjai įmerkti koją į vieną iš trijų baseinų, įkvėpti karšto garo turkiškose ar rusiškose pirtyse, o gūdžiais žiemos vakarais visus užsukdavo gramofono muzika ir pagrindinis baseinas tarnaudavo kaip šokių platforma. Šis pastatas, išmintingai davęs miestui gurkšnį visuomeniškumo, buvo uždarytas 1993-iaisiais metais. Iki šiol išsaugojęs savo autentišką dizainą, „Victoria Baths“ pastatas įgijo 2-ąjį laipsnį Buildings of Architectural and Historic Interest sąraše. Už pastatą atsakinga bendruomenė jau ilgus metus kovoja dėl jo restauracijos, o tuo metu miesto gyventojai bando atgaivinti jį kitokiomis formomis – „Vandens Rūmai“ po truputį virsta „Meno Rūmais“…

Royal Northern College of Music šią vasarą surengė tikrą muzikinę 3 dienų liūtį, kurioje buvo paskandinta Mančesterio publika. Idėjos autorius ir projekto meno vadovas Toby Smith jau kelis metus bando sudominti savo išradingomis idėjomis – jis jau įrodė, kad klasikinė muzika gali suskambėti ir prekybos centre, ir centrinėj autobusų stoty. Baseinuose Toby Smith norėjo atkurti šurmuliuojančią, gyvą, vandens srovenimu ir žmonių tauškėjimu prisipildžiusią atmosferą. Prieš šimtmetį šios sienos turėjo kozirį, kuris palaikė žmogaus ryšį su žmogumi ir nugriaudavo visas susikaustymo užtvaras. Dabar, kai šis ypatingas elementas – vanduo – išgaravo, teko imtis muzikos, kuri mėgdžiojo, žaidė, pasakojo linksmas ir liūdnas vandens istorijas kaip profesionalus mimas.

Tik peržengus „Victoria Baths“ slenkstį mane pasitiko vėsuma, kūną persmelkė žinojimas, kokia ilga istorija slepiasi už kiekvienos plytelės, o tada ausį pasiekė ir garsų maišalynė. Vanduo ir muzika, muzika ant vandens, muzika be vandens, muzika po vandeniu, vanduo muzikoje… Norint paklausyti vieno ar kito pasirodymo, teko pasikliauti savo klausa ir būti vedamai muzikos garsų.

Štai užkibusi už pažįstamos melodijos slenku link „Vyrų baseino“ (maudynių kompleksas buvo griežtai skirstomas į atskirus vyrų ir moterų baseinus) ir net sukikenu pamačiusi drauges lietuvaites grojančias fortepijonu, nuleistu į baseino dugną. Kokia šmaikšti gyvenimo ironija – menininkai, besimaudantys dugne. Spjaunu šią mintį į šalį ir judu toliau. Originaliausio sprendimo nominaciją savavališkai paskyriau „Rusiškai pirčiai“, kur užsidėjus ausines ir spaudaliojant guminę kompiuterio klaviatūrą galėjai sukurt savo kompoziciją iš įvairiausių ledo, vandens, garų ir pirties garsų. Daugelis iš svečių apstulbę kartojo besijaučiantys lyg po gero dušo.

Realizuojant šį renginį kūrybiniam potvyniui pasidavė ir koledžo kompozitoriai. Vienas iš jų pasigriebė idėją apie pavienius žmones, susirinkusius į baseiną, įsiliejusius į bendrą plaukimo treniruotę, pasidalinusius trumpa akimirka, o galiausiai vėl išeinančius pavieniui. Šią idėją įkūnijo savo kūrinyje: 10 muzikantų nusileido į baseiną, sugrojo kūrinį kaip ansamblis, pasidalino bendra akimirka, o vėliau išsiskirstė kas sau…

Galiausiai smagiai aptaškyta muzikos suku laukujų durų link, kai mano ranką pasigriebia draugė ir sušunka „Einam pabandyt!“. Kai jau atrodo, jog nieks nebegali nustebinti, išgirsti 1920-1930-ųjų šokių muziką ir moteriškų batų kulniukams pasiruošusį parketą. „Einam!“ – sutinku aš, ir pradedam dėlioti kojas į kairę ir į dešinę besimokydamos savo žingsnelius.

Taip gražiai iš sustabarėjusio ir didingo it ledas pastato, numalšinę troškulį gėlu muzikos vandeniu, visi išsiskirstė savais keliais ir išnyko Mančesterio gatvėse tarsi lengvas garas…

Straipsnio autorė Rūta Skudraitė.

Jūs drįstate abejoti, kad būtent kaimas yra mūsų civilizacijos pamatas? Tuomet atsakykite gerbiamasis, iš kur jūs gavote savo šiandienos kasdieninę duoną? …aaa, supratau, iš parduotuvės… Ką padarysi būna.

Tada leiskite priminti jums vieną globalios pasaulio istorijos dėsningumą, kurį šiandien vis dažniau prisimena protingi dėdės: kai istorinių aplinkybių veikiami valstybės-civilizacijos atstovai pradėdavo trauktis iš visos tos valstybės teritorijos į kelis centrus-miestus, neišvengiamai procesas baigdavosi civilizacijos žlugimu. Skaičiuokite ant pirštų: Senovės Egiptas, Babilonas, Senovės Graikija, Roma ir t.t. Šimtai to paties algoritmo pasikartojimų.

Aišku, išoriškai tai paprastai atrodydavo kaip svetimos jėgos įsikišimas ar kokia nors vidinė apokalipsė, kaip pavyzdžiui, mūsų LDK nusiaubęs maras, po kurios, ją be pasipriešinimo pasiėmė pirmas į ją atėjęs civilizatorius. Tačiau net ir mūsų LDK tam, kad padvėstų turėjo atlikti 2 prijomus:

1- išnaikino savo kaimą , pavertusi laisvus žemę dirbančius žmones feodalų ir šūdbajorių įkaitais, o faktiškai vergais;

2 – įvairiomis priemonėmis sutraukė į miestus masę žmonių, kur maro metu visi (šiek tiek hiperbolizuoju) sėkmingai išdvėsė.

O be žmonių, kaip žinia, nėra nei valstybės, nei civilizacijos. O miestas, kaip žinia, tai žiauri mutageninė aplinka. O mutageninėje aplinkoje, kaip žinia, karta iš kartos populiacijoje kaupiasi degradacinės mutacijos. O mutacijos pasiekus kritinę masę, kaip žinia, populiacijai pareina lėtas bet užtikrintas pizdakas. O prieš kelis metus, kaip žinia, daugiau nei pusė viso pasaulio gyventojų sulindo į miestus ir tebelenda toliau. O trečia karta gimusių ir užaugusių mieste, kaip žinia, po savęs daugumoje atvejų palikuonių nebepalieka…

Tačiau aš juk net negalvojau kalbėti apie šią civilizacijos kloaką – miestus ir urbanizaciją. Šią nuostabią lapkričio naktį man netyčia pasipainiojo sena perestroikinės dvasios kupina "Dujų sektoriaus", o gal "Gazos ruožo" daina "Kolūkietiškas pankrokas".

O prie jos prisiminiau dar porą smagių "kaimiškų" interpretacijų šiuolaikinėje virtualibybėje:

1 klipas:

Я едрённый как кабан,
Я имею свой баян,
Я на нём панкрок пиздоню -
Не найти во мне изян…

2 klipas – geniali profesionalaus aktoriaus Igorio Rasteriajevo [И.Растеряев.] saviveiklos imitacija.

Nors kodėl imitacija? Tiesiog puikus stiliaus pajautimas ir turinio bei formos suderinimas – milijoninis jutūbo topas "Kombaininkai" – "Комбайнёры":

Ir pabaigai, vienintelio man žinomo, Rusijos hipsterio Petro Lazdinio [Петя Палкин] replika į atranką Evrovizijon, kurion jo, savaime suprantama, niekas nepasiuntė:

Beje, kad jau kalba išėjo apie Petią Palkiną, kol kas vienintelė alternatyva jau ikona tapusiam "Čiumačečiiniam pavasariui" yra Petios ir jo bandos selfprominis prapušinimo prožektas – Ai em hipsta.

Tai taip nenusakomai daugiaprasmiška, kad vieną kartą būtina pasižiūrėti:

Viskuo kalta žiema, kad eidamas paslydau,
Viskuo kalta mama, kad aš tave vėlai išvydau,
<…>
Man nebereikia palto,
Nukrito lapai, stoviu nuogas,
Tavam sapne toks baltas baltas < ?>
Aš saugau tau raudonas uogas
<…>
Šermukšnis aš, aš rudenio spalva,
Ir man prieš gruodį baisiai gėda
Tylėjo medžiai, tylėjo žolės
Viskuo kalta žiema.

Valdžios ir verslininkų puoselėjamame Vilniuje dar yra „gero skonio“ nenuzulintų vietų, spinduliuojančių autentišką vitališkumą. Jose publikos margumas, o ne dekoracijos sukuria nepakartojamą atmosferą, bet kokiam vakarėliui, koncertui ar muzikiniam eksperimentui.

Čia net menkiausias judesys virsta įvykiu, o nuo scenos sklindantis garsas (net jei tai ir triukšmas) gali sukelti orgazmą tikros muzikos išsiilgusioms ausims.

Ta stebuklinga vieta – tai mažas nudrožtas gabalėlis naujam gyvenimui prikelto „Geležinio kablio“. Džiugiausia tai, kad ji ten buvo ir iki prikeliant „Kablį“.

Todėl ten nepatenkama per pagrindinį įėjimą. Reikia prasisprausti pro Ivanauskaitės skverą saugantį katiną, eilę šiukšlių konteinerių ir aprūdijusias geležines duris. Už jų – paslaptinga triušio uola. Vos peržengus jos slenkstį prasideda stebuklingas kritimas. Tai vieta, kurioje atlikus tradicinius įėjimo į klubą ritualus, gaunama tokia reta ir dabar jau kone aukso vertės galimybė gerti savo atsineštus gėrimus. Bet ne tam, kad apspangtum, o tiesiog pasiduotum kartu su muzikos garsais į orą kylančiam smagumui.

Mat nepaisant galimybės gurkšnoti, žmonės čia visų pirma ateina klausytis ir pasiduoti muzikos šėlsmui. Išlaisvėję, šokantys ir šokinėjantys kūnai, užvaldyti muzikos magijos. Muzikos, nesupančiotos jokiais įsipareigojimais ar kanonais.

\

Nuotraukų autorius Paulius Karpas.

Kelionę pradėjom su daugmaž 3,54 euro ir be nustatytos nakvynės vietos („Coutch Surfinge skaičiau kad kažkur senamiesty yra burleskos teatras – kabaretas kuriame priima nakvoti!”, – tai kažkodėl skambėjo kaip neblogas planas). Gana logiškas sprendimas buvo tuos pinigus investuoti į porą puodelių kavos, kadangi maistas kaip koncepcija nėra labai įdomus, juo labiau, kad turėjom keistos formos sumuštinių. Kurį laiką paklaidžiojam Taline ir patekom į laiko duobę, nes Estijoje viskas vyksta lėtai – sekmadienį atrodė, kad mieste praleidom bent kelis metus, o festivalis niekados nesibaigia.

Beieškant koncertų vietos, visi žmonės, kurių tik klausiam, rodo skirtingas kryptis, mini skirtingus atstumus ir nuoširdžiai šypsosi. Po kurio laiko pradedu spėlioti viską pagal mėnulį („jei dabar yra 20 valanda, tai mėnulis tik pakilęs, tai reiškia, kad jis rytuose, einam ten”), šitas būdas nepasiteisino niekad, per daug naudingas nebuvo ir dabar. Kažkurioj vietoj nužiūrim hipsteriškai atrodantį jaunuolį, kuris apsimeta, kad varto mūsų žemėlapį, kol galiausiai pasako, kad festivalis vyks tame name, prie kurio dabar stovim. Šmaikštus vaikinas!

Lendam į kiemą, pasitinka didelis metalinis ratas, pasukam į šoną ir matom festivalio vietą – gražiai apšviestas kiemas, tinklinė tvora, dar daugiau hipsterių, keletas moterų su keistomis skrybėlėmis, daug pagyvenusių undergroundinių vyrų. Apskritai festivalis išsiskyrė savo tarptautiniu skoniu – nesutikau nei vieno vietinio esto, visi iš kažkur kitur, čia tik studijuoja, gyvena ar keliauja.

Pirmas vaizdas

Įėjimas į pagrindinę patalpą

Renginio vieta – senas, apleistas industrinis pastatas, koncertai vyksta dviejose salėse, viena didesnė su baru ir kalnu viduryje, čia dvi scenos, padalinančių erdvę į kelias dalis. Daug sofučių, staliukų ir foteliukų, nesinori kartotis, bet vaizduotės darbui palengvinti – „XI20 meets Loft” stiliukas. Antra salė mažesnė, atskiras įėjimas iš lauko, aukštos lubos, joje nėra vietos chillui, mažokai garso, bet labai gera akustika. Šen bei ten po seną katilą, kibirą ar variklį.

Kalnas didžiojoje salėje

Penktadienis

OLIMPIA SPLENDID. Kolonėlės springsta nuo trijų mergaičių vinguriavimo, gražu vien žiūrėti į jų bendravimą ant scenos, tai susiglaudžia kaktomis, tai pasišypso, tai palinguoja. Kala ritmo mašina, bosinės gitaros linija lyg pro surfą, malonūs, nesuvokiami tekstai.

Olimpia Splendid

Postinstrumentum

Love cult

LOVE CULT. Parulskis parašė knygelę „Iš ilgesio visa tai”, o „Love cult” savo pasirodymuose vis sugroja jai soundtrack’us. Skaidru ir raminama, pamažu pereinant į keistą energijos srautą. Tikrai gražus pasirodymas, pozityvus, vietomis melancholiškas, bet su aštresniais droniniais kampais.

Love Cult

SAND CIRCLES. Vienas vaikinas su F16 marškinėliais, sintezatorius ir daug žaislų, banguoja gaiviai – Laima sako, kad tropical club techno, aš noriu basomis stovėdama Karibų smėlyje klubais raityti aštuoniukes.

Sand Circles

Kylie Minoise

KYLIE MINOISE. Siūlau nesumaišyti su Kylie Minogue – šiame festivalyje vieną ikoną keičia kita. Labai linksma ir daug juokiausi, salėje tamsa, kurią KM paryškina į burną įsidėjęs lempų, kala galingas noiziukas, bet tai tik energija, besitaškančio pasirodymo papildinys. Atrodo, kad viskas vyksta per trumpai, iš pradžių ant stalo stovėjęs KM imasi kirmėliškai raitytis ant žemės, dūžta buteliai, kažkas išspardo šukes, matyt, rūpinasi jo ryškiomis šonkaulių linijomis.

Šeštadienis

MORGUE’S LAST CHOICE. Kietas grubus industrialas su smagiais teksto intarpais, galingas traukinio semplas labai vietoje. Nekanoninė struktūra ir nėra įvado/kilimo/kulminacijos/pabaigos, kurie dažniausiai būdingi tokiai muzikai, tai lyg jau ruošiausi burnoti, bet MLC pakilimai ir nuolaidos sugebėjo neprarasti struktūros. Užsigardžiavimui – gabalėlis iš klasika dvelkiančio filmo.

Morgue’s Last Choice

Morgue’s Last Choice

SAVIDIVAS. Šiek tiek Kraftwerk-ish garsas, bet visiškai neįtraukė. Du vaikinukai prilaižytais plaukais sustoję prie pulto maigo savo aparatus ir vos vos kruta, einu į kiemą pažaisti su draugais. Galbūt viskas būtų buvę įdomiau su daugiau garso.

Savidivas

LR. Žudanti galia – tas vyras žino, kaip išbaidyti nepratusius žmones, dalis jų iš karto ir išėjo, triukšmas kala per ausų būgnelius taip aukštais dažniais, kad norisi raitytis, geriausias mazochistinis malonumas vienam.

BIZARRE UPROAR. Pagal harsh noise hierarchiją BU buvo festivalio headlaineriai, net keista, kaip sugebėta prisikviesti tokį žinomą vardą. Bet pasirodymas man pasirodė daugiau pliusiuko sąraše legendų, kurias klausei gyvai, užsidėjimas. Garsas tikrai kokybiškas, įtraukiantis ir stebinantis, tačiau pasirodymas pasirodė perdėm pretenzingas – žinoma, kad ji yra sadistiška dominamatrix, žinoma, kad čia įdomu kaip ji kruvinasi, ir aišku kad jos žvilgsnis dramatiškas, bet viskas jau matyta. Geriau tiesiog stovėti atokiau ir mėgautis garsu.

Bizzare Uproar

Bizzare Uproar

LUST FOR YOUTH. Tikrai verta paklausymo grupė, sumaišanti triukšmą ir diskoteką, vienas festivalio atradimų. Puikiai susiderinę, klausantis norisi judėti, piktas piktas vokalistas vis taikėsi sulaužyti mikrofono stovą, publika lingavo pasimetus ir nelabai žinodama, šokti čia reikia ar moshinti.

Massive Ejaculation [nuo trečios minutės]

MASSIVE EJACULATION. Kiekvienas jo pasirodymas yra neišvengiamos linksmybės – 5 sekundžių dainelės, po kiekvienos jų po nuoširdų „THANK YOU”, kažkoks suimprovizuotas aprėdas (balaklava ir tigro rašto kelnaitės iškirptu priekiu. Kažkas po pasirodymo pyko, kad kaip čia nutiko, jog jam nestovėjo. Įtariu, kad projekto pavadinimas tik reklama ir jam iš tiesų nestovi, ką gali žinoti. Žinoma ME niekad neapsieina be didingų kostiumų, šįkart tai buvo popierinis apskritimas su kažkokiais priklijuotais papuošimais.

Sekmadienis

Pirmos dvi sekmadienio grupės – konceptuali drama, tingisi gilintis, tačiau vėliau darosi vis įdomiau ir įdomiau.

C. n. O. P. T. Ant kalnelio ant mažos kėdutės sėdi nuogas vaikinukas, po jo kėdute anglys, iš vieno šono kečupo butelis, iš kito pienas, priešais ženklas „Pagrindinis kelias”. Jis valgo anglį, užsigeria kečiupu ar pienu, dar pavalgo, kiša pirštus ir skystai vemia. Vėliau prasideda atvirkštinis striptizas, iš pakampių susirinkęs drabužius jis susisuka cigaretę, parūko. Ačiū už pasirodymą!

C. n. O. P. T.

Timo Viialainen

TIMO VIIALAINEN. Tikrai įdomus veiksmas filmuojant realiu laiku. Pradžioje tamsoje filmuodamas save su kokteiliniais skėtukais burnoje, atlikėjas pereina į didesnį interaktyvą ir vaikščiodamas po salę į video įlieja žmones – iš arti filmuojami veidai, dalinamasi minėtais kokteiliniais skėtukais, atsiranda” Blair witch mockumentary” dvasia. Video medžiaga iš karto maišoma su iškarpomis iš filmų, nuotraukomis – visą procesą tobulai įrėmina ambientinė muzika. Labai galingas ir pilnas paslapties pasirodymas. (Aukščiau esančiame video galima iš dalies pagauti performanso dvasią).

Timo Viialainen

Timo Viialainen

Timo Viialainen

Festivalio organizavimas pasirodė puikus, viskas vyko laiku – net keista, juk dažniausiai koncertai be pusvalandžio vėlavimo neprasideda. Pasirodymai sudėlioti atitinkamai iš lengvesnės muzikos į didelį tūrį turintį garsą, sekmadienis ramesnis ir su daugiau performansų, daugelio projektų atrodė norėjosi klausytis gerokai ilgiau. Festivalio organizatoriui Elijah, kuris ir pakvietė sudalyvauti Servataguse Muusika’oje, pavyko sukurti fenomenalaus dydžio ir kokybės renginį, kuris be abejonės būtų įvertintas ir didesnėse šalyse.

Taigi, važiavom į avantiūrą, o patekom į laiko duobę, kurioje susiradom begalę žmonių; su jais laimėjom tą miestą. Tyrinėjant Taliną kas nors vis stabteldavo su kokia nors gera idėja – einam į dramenbeiso tūsą, einam į kabaretą, einam į džentelmenų klubą, einam į šitą prašmatnią vietą kur Rusijos mafijos apsauginiai prie stalo grabalioja savo damas. Užsukus į kažkokį white trash barą atominių bandymų tema, sukasi šotai mėgintuvėliuose, kokteilių pavadinimai “I’m a scientist” ar “Acid reflux”, daug statinių su TOXIC ženklais. Sekdami legendomis suradom Depeche Mode barą, kuris, anot žmonių, yra pinigų plovykla. O anksčiau Taline Depeche Mode barų buvo du! Dalį nuotykių ir abejotinų papokštavimų tenka praleisti, bet susumuojant viską – vertas aplankyti festivalis, įdomūs kūrėjai ir neįtikėtini eksperimentai.

Festivalio svetainė čia.

Nuotraukų autorė Laima Stasiulionytė.

Adresas, jei kam nerodo:

Filed under: Music Tagged: muzika, nostalgija

I DIED; they wrapped me in a shroud,
With hollow mourning, far too loud,
And sighs that were but empty sound,
And laid me low within the ground.
I felt her tears through all the rest;
Past sheet and shroud they reached my breast;
They warmed to life the frozen clay,
And I began to smile and say:
At last thou lov’st me, Helena!
I rose up in the dead of night;
I sought her window;—’t was alight.
A pebble clattered ‘gainst the pane,—
“Who’s there? the wind and falling rain?”
“Ah! no; but one thy tears have led
To leave his chill and narrow bed
To warm himself before thy breath;
Who for thy sake has conquered death.
Arise, and love me, Helena!”
She opened the door, she drew me in.
Her mouth was pale, her cheek was thin;
Her eyes were dim; its length unrolled,
Fell loosely down her hair of gold.
My presence wrought her grief’s eclipse;
She pressed her lips upon my lips,
She held me fast in her embrace,
Her hands went wandering o’er my face:
At last thou lov’st me, Helena!
The days are dark, the days are cold,
And heavy lies the churchyard mould.
But ever, at the deep of night,
Their faith the dead and living plight.
Who would not die if certain bliss
Could be foreknown? and such as this
No life—away! the hour is nigh,
With heart on fire she waits my cry:
Arise, and love me, Helena!

We Own The Sky 
Each shade of blue
Is kept in her eyes
Keep blowing and lighting
Because we own the sky

Secrets from the winds
Burnt stars crying

Soft, soft or cruel
Can’t we change our minds?
We kill what we build
Because we own the sky

Secrets from the winds
Burnt stars crying
So many moons here
Lost wings floating

It’s coming, it’s coming now
It’s coming, it’s coming now
It’s coming, it’s coming now
?

Tai kur toji bliuzo paslaptis?

Vieną niekuo neypatingą rudens vakarą, kai nesitiki daugiau nieko konkretaus, neskaitant pasikartojančio triukšmo prie konteinerių gatvėje, atradau kai ką nepaprasto. Bent jau tada atrodė, kad tas netikėtas atradimas staiga sujaukė viską, kuo iki šiol gyvenau. Skamba drastiškai. Na žinot, momento tragizmas ir nebūti monologai. Bet tai buvo tiesiog daina. „The One“. Jos vienintelės, perklausytos keletą kartų, pakako sukurti tai pseudoreikšmingai nuotaikai, kuri paliko ryškią žymę galvoje ir, žinoma, grojaraštyje. Tai buvo Planningtorock, atlikėja, kurios balso daugeliu atvejų nelaikytum moterišku, o kūrinius nejučia imtum lyginti su stambaus kalibro tamsios elektronikos pinklėmis. Mėgstu taip atrasti muziką. Neieškant, nesitikint, bet taikliai.

Dar labiau nesitikint, po keletos dienų pasiekė žinia, kad jau visai netrukus Planningtorock kartu su lenkais Hati bei tautiečiais Vilkduja bus galima išvysti čia pat, Vilniuje vyksinčiame audiovizualinės poezijos festivalio „TARP“ atidaryme. Ir kaip gali netikėti tobulais sutapimais? Tačiau apie tai vėliau. Kolkas privalome išsiaiškinti, kas ir kodėl, kad neliktų trukdančių klaustukų.

Už pavadinimo Planningtorock slypi moteris, vardu Janine Rostron. Gimusi Didžiojoje Britanijoje ir ten baigusi meno mokyklą Janine 2002-aisiais patraukė į Berlyną, kur ir pradėjo savo muzikinę karjerą, koncertuodama įvairiuose klubuose, užsiimdama garso režisūra, kurdama savo pačios videoklipus. Taip pat įkūrė nuosavą „Rostron records“ studiją, kurios vardu išleido keletą singlų. Dabar Janine biografijoje – 2 stiprūs albumai, persmelkti tamsios elektronikos dumbliais, kai kada nepamirštantys įsiteikti šokių aikštelėms ir pilni nepastovumo. Vokalo tembras kinta nevaldomas jokių aiškių dėsnių, nukrypdamas nuo koketiško dainavimo metalui būdingo šauksmo, styginius instrumentus keičia saksofono intarpai, primenantys 1980-uosius. Vilniuje ji ketino pristatyti savo naujausią tvarinį pavadinimu „W“ – pilną orkestrinių aranžuočių, Janine dievinamų styginių instrumentų ir nenusakomų modifikacijų.

Neslėpsiu, kai kurie aspektai privertė ieškoti sąsajų tarp Planningtorock ir Fever Ray. Tačiau jos baigėsi ties tuo, kad abi yra moterys, veikia po vieną, groja tamsią elektroniką ir mėgsta stebinti kaukėmis bei kitais mistiniais atributais koncertuose ar fotosesijose. Janine renkasi silikoninę nosį, teigdama, kad taip atrado išvaizdą savo balsui, Karin Andersson dažo veidą baltai, pagražindama mistiškais raštais, bando pavirsti į juodvarnį. Tiesa, Janine kartu su The Knife ir Mount Sims įrašė gan sunkiai virškinamą operą danų performansų atlikėjams Hotel Pro Forma. Jų bendras kūrinys „Tommorow, in a year“ yra paremtas Č.Darvino veikalu „On the origin of species“. Utopiškai pasvajosiu išvysti The Knife ir Planningtorock vienoje scenoje.

Vilkduja

Žinoma, net ir be The Knife palydos, koncerto laukiau su pakylėjimu. Didžiai tikėjau, kad išvysiu kai ką nepaprasto ir į Loftą žengiau nusiteikus audrai. Įžanginiai muzikantai Hati, apsiginklavę instrumentine muzika vertė medituoti su brangiu alumi rankose. Planningtorock dar buvo sunkoka užuosti ir publika naudojosi laisva padėtimi. Tačiau Vilkduja skėlė taip, kad net betarpiškai garbindama vakaro headliner’ę, nebūčiau neviltyje jos nebesulaukus scenoje. Šių nakties mistikų ko gero papildomai pristatinėti nereikia, nors dar spėjau išgirsti, kad tai nebuvo pats energingiausias jų pasirodymas. Bet jie verti didelės padėkos jau vien už įsijautimą. Loftas skendėjo transe ir laukime.

Po ilgo pasiruošimo pasigirdus pirmiems „Doorway“ garsams laukimui, kaip ir kantrybei, atėjo galas. Tiesa, tik po antro pakartojimo. Kaip ir tikėjausi, publika buvo pasitikta kartu su doze mistikos ir veidu, slepiamu po vešliais plaukais bei kauke iš tos pačios dainos videoklipo. Lyties neutralizavimas ir identiteto slėpimas atlikėjai turi nemenką reikšmę – tai lyg muzikinės idėjos tąsa, siekimas būti kažkuo kitu, subtilesniu, tuo, ko pats iki galo nežinai. Planningtorock siekia švelniai išprievartauti jūsų mintis ir nė kiek to nesigėdija.

Bet didelės sensacijos nebuvo. Janine, silikoninis nosies muliažas, dirbtiniai dūmai, tamsoje nematomi klavišiniai ir kolega prie kompiuterio. Megztinis su didžiule raide W, periodiškai ir lėtai atidengiamas iš po ilgo švarko gelmių. Taip, kad primintų striptizą be kulminacijos. Vienas po kito žeriami perlai iš minėtojo „W“ ir tamsus vokalas. Planningtorock su kiekvienu kūriniu nešė vis giliau į kosmosą ir šiltai bendravo su publika.

Tiesa, trumpos pauzės metu iš salės atsklido klausimas „Where are your videos?“, pagalvojau, kad ta mintis sukosi nuo pat pasirodymo pradžios, kažko nejaukiai trūko prie vizualinio triukšmo gausos pripratusioms akims. Tačiau Janine nė kiek nepasimetusi atsakė, kad buvo techninių nesklandumų. Saikingai pagailėjau situacijos ir prisiminiau vizualizacijų sukeltą hipnozės seansą per Caribou koncertą tame pačiame Lofte. Planningtorock stengėsi užpildyti sceną lėtai mosuodama rankomis, vaikštinėdama iš vieno kampo į kitą ir kartais atrodė, kad viso to netgi daugiau nei gana. Muzika! Paraginta vakaro vedėjų publika iškvietė Planningtorock pakartojimui. Viskas baigėsi su energinguoju „Living it out“. Ir rodos būtų galėję tęstis iki begalybės, nes publika dar tik pradėjo apšilimą ir toliau mielai būtų lingavusi pagal am I holding on to something going wrong. Ji pažadėjo sugrįžti. Tikiuosi, ne tik dėl techninių nesklandumų.

Išvadas paliksiu kosmosui. Tą vėsų penktadienį Lofte atsivėrusi tamsiosios elektronikosi skylė pasiglemžė bene paskutinius logikos likučius. Bet paliko didžiulį norą sugrįžti ten, kur tik pasirodys silikoninė Planningtorock kaukė. Dar liko juoda masė neišaiškintos mistikos.

Don’t be surprised if I’m ripping out my eyes,
I’m on fire.
Don’t be seduced until you know the truth,
I’m on fire.

Nuotraukos Mildos Lukoševičiūtės.

Dar vasarą buvau užsiminusi apie labai mums patinkančią dainą “Vilkas ir 7 ožiukai”.
Šį kartelį įdėsiu šios dainelės žodžius, o čia rasite ir pačią dainelę.
O čia – stalo žaidimą su vilku ir ožiukais.

Seną pasakų namuką gaubia sutema,
Septyni maži ožiukai žaidžia su mama.
Naktys šaltos, naktys ilgos, stūgauja šiaurys,
Pro langelį žiūri vilkas, beldžias į duris. (2k)


Priedainis:
Mama, muški vilką,
Muški vilko kailį pilką.
Mama, ir mes rageliais
Trenksim vilkui į dantis.


Au, įleisk, ožkele,
Au, man širdį gelia.
Taip tave myliu,
Kad apsakyt negaliu.


Me-e-e! Užteks žiūrėti, bėki, vilke, tu,
Nes gali nebesuspėti susirinkt dantų.
Baikite greičiau, vaikučiai, smailint ragelius,
Šiąnakt vilkui, tam besočiui, oi, kad klius, tai klius. (2k)


Byra stiklas, treška durys, triukšmas net baisu…
Tai ožkelė susidūrė su piktu vilku.
Ne, nenori vilkas pilkas grįžti į namus,
Oi, tai bus kautynės ilgos, oi tai mūšis bus. (2k)


Priedainis:
Mama, muški vilką,
Muški vilko kailį pilką.
Mama, ir mes rageliais
Trenksim vilkui į dantis.

Au, užteks, ožkele!
Au, man nosis gelia!
Taip daugiau nebus, ne ne!
Aš jau einu į namus!


Taip sugedo vilkui ūpas, taip širdy graudu.
Sėdi rūškanas prie upės be šešių dantų.
Sėdi piktas, susimąstęs, liūdi iš širdies,
Kur reiks aukso susirasti, kas dantis sudės? (2k) 

Berthold Auerbach

Todėl šį kartą kviečiame tuos, kas aną sykį norėjo – nespėjo – negalėjo, bet iš karto pasakome, jog grosime akustiškai (t.y. garsas bus nedidelis ir klausytis bus sudėtingiau (man iš viso bus šakės)), nebus ir Ievos Narkutės.

Šiuos sudėtingumus mėginsime glaistyti intymumu, jausmingumu ir nuoširdumu.

Pradžia 19:30.

Daugiau apie ju.du:

http://www.facebook.com/pages/judu/206672949392207

Ir apie “Baltus marškinėlius” http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2011-09-22-ju-du-baltus-marskinelius-siuvome-dviese/69220