Alan Hedges “Visa griaunantis testavimas”

Sako šiandien spaudos atgavimo, kalbos ir knygos diena. Tai ta proga apie neseniai dovanų gautą visai naują knygą apie reklamą “Visa griaunantis testavimas” (Alan Hedges). Kažkaip tik pamačius ją pasirodė lyg koks testamentas ar šiaip knyga, kurioje visų išdėstytų tiesų reikėtų laikytis ar bent susipažinti ir vartoti saikingai.

Pradėjus skaityti tas jausmas niekur nedingo, nes beveik kiekvienos pastraipos pabaigoje nurodytos nuorodos į konkrečius puslapius kuriuose paaiškinama nurodyta idėja. Skaityti tokiu būdu kartais sunku, nes pirmiau gauni faktus, o tik po to paaiškinimus. Varčiau knygą gan ilgai. O galbūt reikėjo tiesiog pradėti nuo vidurio ir neapsiriboti skaitymu nuosekliai – tam net yra specialus skyrius paaiškinantis kaip skaityti knygą (!). Ir šiaip visuomet gi galima grįžti – nepabėgs. O jei knyga dar būtų ir elektroninė, tai daug lengviau tik spaust ant nuorodos ir tikslintis kas ten ir kodėl taip parašyta.

Nors “Visa griaunantis testavimas” parašyta ir labai seniai, bet buvo perspausdinta po dvidešimties metų. Joje dėstoma teorija vis dar išliko aktuali, o skyrių pabaigose tiesiog pateikiami papildomi komentarai pažymintys svarbiausias idėjas ar pokyčius. Teksto rimtumą parodo ir nuorodos į rekomenduojamą literatūrą, kuri gan senoka, bet jei jau domitės tyrimais, tai ko nepatyrinėti ką ten rašo? Gi žmonių elgsena ir tyrimų metodika manau ne taip ir pasikeitė, ir labai nesikeis ateityje.

Knygoje galima sakyti pateikiami reklamos teorijos pagrindai. Joje paaiškinama kaip veikia vartotojai, kaip veikia reklama, kokie yra galimi tyrimai. Pasirodo jie gali būti ir planavimo etapu, kūrybos proceso metu, o ne tik paleidus reklamą susiskaičiuoti ar padidėjo pardavimai, ar ne. Net užsiminta ne vieną kartą, kad “reklama turi mažai tiesioginės galios, kad priversti pirkti “. Bet prieš kuriant reklamą, reikia apsispręsti kam ji bus skirta ir koks tos reklamos tikslas. Juk jei jau žinosite daugiau apie savo kliento būsimus pirkėjus, tuo jiems priimtinesnę reklamą galėsite sukurti. Beje, šis punktas apie tai, kad reikia apsispręsti kokiai rinkai bus skirta reklama, galioja ir produktų kūrėjams, paslaugų teikėjams – prieš sugalvodami ko nors imtis privalote “pasitikrinti” ar kažkam tai pritiks ir ar išvis to reikia(ypač tie visi start-up’ų kūrėjai būkite mieli, apie rinką pasidomėkite prieš kažką darydami).  Beje, pasirodo jog reklama ne visuomet gali būti visų nekenčiamas šlamštas – ji kartais net gi gali padėti atsikratyti apsisprendimo naštos (kaip ir kokia nors trumpalaikė akcija). O kartais ji yra kartojama ir matoma visur, nes norima sukurti artimumo jausmą lyg vėliau tą prekės ženklą pažinotume iš anksčiau ir galėtume pasitikėti…

P.S. su reklama turiu tiek bendro, kiek vaikai mėgstantys žiūrėti reklamą. Gi gražu, spalvota, kartais juokinga, kartais informatyvu, kartais neaišku iš kur tokios idėjos atsirado.

Pradėjau rašyti šitą tekstą, kai galvoje vis dar ūžė po „Kūrybiškumo kiosko“ renginių. (Aikštinga nuomotoja su puria chemine šukuosena Vilniuje! Megan Fox plakatas, pririštas grandine prie medžio nacio sodelyje Kaune! Vakarėlis pagal Barbra Streisand / Elitinė picerinė „Pasimatymas“ Telšiuose! Susitikimas su Lietuvos underundergoundo žvaigždėmis Šiauliuose! Prašmatni rezidencija Klaipėdoje!) Tačiau kelionė nebuvo vien apie gardžias picas ir disko rutulius. Jauni kūrėjai, su kuriais kalbėjausi, ne vien stebino savo kūriniais, bet laikas nuo laiko pasidalindavo ir problemomis, su kuriomis susiduria. Nuolat besisukanti tema – apie erdves. Vingrybės, kaip gauti patalpas darbų eksponavimui, galerijų vadovų požiūriai ir amžinas klausimas, ką daryti, jei noriu išvažiuoti kur nors toliau ir ne vien tam, kad padirbėčiau salotų rūšiavimo fabrike?

Diskusijos vis pakrypdavo iki menininkų rezidencijų (residency) programų. Tai kažkas, apie ką visi šį tą žino, bet neretai tik miesto legendų formate – tai, jog yra stebuklingos erdvės menininkams, kuriose jie gali kurti tai, ką nori, gyventi nesirūpindami dėl elektros kainų, ir vienintelis dalykas, ko iš jų prašoma – kolaboruotis su kitais kūrėjais ar dirbti individualiai ir sukurti ką nors, ką pademonstruotų baigiantis rezidavimo laikui. Daug kas netiki ir Kruvinąja Mere, bet anądien po kažkelintos taurės jos buvimas pasirodė daugiau nei realus. Miesto legendos gyvos! Siekdama įrodyti pirmąją, pakalbinau John W. Fail, šiuo metu Estijoje vadovaujantį Ptarmigan kūrybinei platformai, jungiančiai rezidencijos programą ir į formatą netelpančius kultūrinius renginius kuruojančią organizaciją. Jis papasakojo apie savo veiklas ir rezidencijos programą iš tos pusės, kuri dažniausiai nėra matoma. Ptarmigan 2009 metais savo veiklą pradėjo Suomijoje, čia surengė beveik 200 skirtingų renginių, pradedant avangardinės muzikos koncertais, baigiant garso dirbtuvėmis ar grafikos parodomis. Kiek pakeitęs formatą, Helsinkio Ptarmigan dabar yra prie erdvės nepririšta organizacija, bendradarbiaujanti su Oksasenkatu 11 galerija. Ptarmigan Taline išlaikė pradinį formatą, organizacijai pridėdamas naują atspalvį.

Schmelfhelp pasirodymas, Ptarmigan Helsinki, Antti Ahonen foto

Avarus koncertas, Ptarmigan Helsinki, Antti Ahonen foto

Ilona Klimaitytė: Ar įmanoma palyginti kūrybines praktikas Suomijoje ir Estijoje? Šiek tiek patyrinėjus tavo FB, galima pastebėti klajoklišką tendenciją tavo gyvenime – iš JAV atkeliavai iki Didžiosios Britanijos, tada peršokai į Suomiją, galiausiai įsikūrei Estijoje. Kas paskatino tave pasilikti šiaurės Europoje – čia daugiau galimybių, lengviau dirbti, ar atvirkščiai – daugiau iššūkių, kuriuos norisi įveikti?

John W. Fail: Pačioje pradžioje apsigyvenau Škotijoje, kur studijavau Glazgo universitete, čia gavau magistro laipsnį iš postmoderniosios literatūros studijų. Vėliau persikrausčiau į Suomiją, tačiau praėjusiais metais nutariau pamėginti gyvenimą Estijoje. Vis dar daug dėmesio skiriu Suomijai, kadangi joje Ptarmigan ir buvo sukurtas, čia yra mūsų publika – nors dabar mūsų renginiai dažniausiai vyksta Taline, o tai atrodo šiek tiek keista.

Gyvenimas Suomijoje yra ir išskirtinai sudėtingas, ir lengvas tuo pačiu metu. Jaučiausi nusivylęs stipriai institucionalizuota kultūros struktūra Helsinkyje, tai buvo pagrindinė motyvacija pradėti Ptarmigan veiklas, eksperimentuojant su kultūrinės logikos alternatyvomis. Po poros metų mano mintys apie tai kone apvirto aukštyn kojomis. Aš vis dar manau, kad Suomija yra nelanksti ir institucionalizuota, bet būtent dėl to ten egzistuoja tikras alkis alternatyvai. Estijoje, kuri yra netvarkinga ir chaotiška, Ptarmigan yra tik dar viena menininkų valdoma erdvė projektams – iš esmės neįspūdinga ar siūlanti išskirtines alternatyvas. Manau, kad mes daugiau dėmesio skiriame neįprastai krypčiai – interdisciplina paremtoms post-subkultūrinėms veikloms. Aš ypač stengiuosi organizuoti keistus renginius, neįtelpančius į įprastas kategorijas. Laimingiausias jaučiuosi, kai renginyje apsilanko kuo įvairesnė publika, ne vien žmonės, kurie priskiria save prie koncertų ar meno renginių lankytojų.

NON GRATA „Diverse Universe“ performansas, 2011-06-03, Talinas

NON GRATA „Diverse Universe“ performansas, 2011-06-03, Talinas

I. K.: Kas tave labiausiai nustebino Estijos kūrybinėje scenoje? Ar galima išskirti tendencijas, pagal kurias prioritetas būtų tam tikrai krypčiai, tarkime, muzikai, video ar scenos menams?

J. W. F.: Net ir po 10 mėnesių, nesu tikras, ar esu pakankamai įsijautęs į Talino ritmą. Galiu pasakyti, kad Helsinkis yra gerokai labiau tarptautinis, dviems užsieniečiams ten buvo lengva vadovauti kultūrinei organizacijai, viską promotinant ir organizuojant anglų kalba – vien dėl publikos, kurią sudarė studentai ir „pasaulio piliečiai“. Estijoje į Ptarmigan žiūrima kaip į erdvę tarptautiniam darbui, ir mes iš esmės pritraukiame mažai kūrėjų iš Estijos meno scenos. Mūsų publika čia susideda kitų menu besidominčių imigrantų, rusakalbių ir estų, turinčių mažai ką bendro su alternatyvia kultūra. Nors Talinas turi aktyvesnę ir atviresnę kultūrinę sceną nei Helsinkis, vis dar panašu, kad daugelis renginių vyksta pagal griežtas taisykles.

Ptarmigan Taline šiuo metu yra paremtas mano ir dviejų kitų žmonių partneryste, tačiau aš, nors ir nenoriai, galėčiau pavadinti save jos „lyderiu“, kadangi atnešiau projekto idėją iš Helsinkio. Negaliu pasakyti, kokie kitų dviejų organizatorių prioritetai, manasis – rengti aktyvaus dalyvavimo reikalaujančias veiklas, tokias kaip kūrybinės dirbtuvės, mokymai, ir kitus interaktyvius/edukacinius renginius, kurių turinys būtų unikalus, neinstitucionalizuotas ir bent iš dalies eksperimentinis. Tai gana sudėtinga pasiekti neturint jokio finansavimo. Surengėme keletą garso meno dirbtuvių, labiausiai koncentruotų į elektroniką, taip pat kiekvieną mėnesį turime DIY tatuiruočių mokymus, vadovaujamus kanadiečio menininko – sakyčiau, kad tai yra tobulas pavyzdys to, ką norėčiau dažniau matyti Ptarmigan’e. Taip pat turime reguliarias kino ir video naktis, diskusijas su menininkais ir kitų renginių, kurie, tikiuosi, yra labiau orientuoti į dalyvavimą, nei stebėjimą. Tačiau organizuojam ir renginius, kurie yra labiau skirti klausytojams/žiūrovams, nors mūsų patalpos ir nėra tam idealiai pritaikytos.

Performansas – koncertas Ptarmigan Helsinkis, 2010-03-28, Antti Ahonen foto

Performansas – koncertas Ptarmigan Helsinki, 2010-03-28, Antti Ahonen foto

Performansas – koncertas Ptarmigan Helsinki, 2010-03-28, Antti Ahonen foto

Performansas „Odisėjo lankas“ (The Bow of Oddyseus), Talinas, 2011-10-1

I. K. Ar galėtum daugiau papasakoti apie savo rezidencijos programą?

J. W. F. Mūsų rezidencija iš tiesų yra gana laisvos struktūros. Rezidencijos idėja nuo pat pradžios buvo gana neįprasto, anarchistinio tipo. Turim nemažai žmonių iš įvairių valstybių, atvykstančių pas mus dirbti su projektais. Ilgą laiką neturėjom jokios galimybės jų paremti finansiškai, todėl didžioji dalis jų už viską mokėjo patys. 2010 metais mes gavome 2 metų dotaciją iš KK Nord fondo, tai užtikrino Šiaurės/Baltijos šalių rezidencijos programos rėmimą ir leido mums finansuoti kūrėjų kelionės išlaidas bei suteikti jiems geras gyvenimo sąlygas. Tačiau subsidija skirta tik tiems menininkams, kurie sutikdavo išbūti 2 mėnesius, todėl buvo sudėtinga rasti žmones, kurie tiktų mūsų projektams.

Ptarmigan Helsinki

Pixelache 2010 festivalio uždarymo renginys. Antti Ahonen foto

I. K. Rezidencijas rengiate abiejuose miestuose. Kaip sekasi su jomis dirbti, ypač žinant, kad Helsinkyje neturit pastovių patalpų? Atrodo, tai labai įdomi praktika, tikrų pasaulio piliečių, nepririštų prie erdvės, dvasioje. Šiuo metu niekas neprivalo būti priskirtas prie vienos vietos, ir rezidencijos programos (ar organizacijos ar bet ko kito) forma yra labai lanksti. Ką apie tai manai?

J. W. F. Mūsų erdvės visados bus atviros žmonėms su įdomiomis idėjomis, kurios atitinka mūsų projektus – ypač socialiai atsakingus ir skatinančius aktyvų dalyvavimą. Tai viena priežasčių, kodėl aš stengiuosi vengti junginio „menininkas mūsų rezidencijos programoje“, kadangi mums svarbiau ne tai, kad žmogus būtų „menininkas“, bet tai, kad jis turėtų gerų idėjų – būtų kūrybingas praktikas (creative practitioner).

Leidimas vieną iš KK Nord rezidencijų perkelti į Taliną padėjo mums padalinti dotaciją, kadangi nebeturint patalpų Helsinkyje tapo labai brangu tiek suteikti erdves rezidentams, tiek ir organizuoti renginius. Kitos rezidencijos, kurias turime Taline, yra panašios, kokios buvo Helsinkyje – žmonės, kurie atvyksta dėl projekto trumpam laikui, miega ant grindų ir užsiima kažkuo įdomiu. Ką tik su mumis dirbo violončelininkas iš Škotijos, kuris čia gyveno savaitę, kurdamas ir vesdamas improvizavimo kūrybines dirbtuves abiejuose miestuose. Jis pats apmokėjo dalį savo išlaidų, todėl mums beliko pasirūpinti gyvenama vieta ir renginių organizavimu.

Hooliganship pasirodymas, Ptarmigan Helsinki, Antti Ahonen foto

Hooliganship pasirodymas, Ptarmigan Helsinki, Antti Ahonen foto

I. K. Ką planuojate ateičiai, kalbant tiek apie rezidenciją, tiek ir apie renginių organizavimą?

Šiuo metu rezidencijos man yra antraeilis dalykas. KK Nord pinigai buvo labai reikalingi, bet jie nepadėjo Ptarmigan tiesiogiai, kadangi jie tiesiog padengdavo rezidentų išlaidas, bet buvo gana sunku surasti žmonių, kurie tilptų į mūsų kryptį ir dviejų mėnesių/šalių apribojimą. Rezidavimo idėjos esmė mane žavi, ir mes tikrai esam atviri bei norim padėti kūrybiniams praktikams, kadangi visados buvome išskirtinai susikoncentravę į tarptautinę publiką – kartais tai nutolina mus nuo kitų kūrybinių erdvių Taline, taip yra ir dėl to, kad iš esmės Ptarmigan’e dirba nevietiniai.

Iš kitos pusės, renginiai šiuo metu yra svarbiausia, ką mes darom – nuo 2009 metų liepos, kai pradėjom savo veiklą, suorganizavom daugiau nei 180 įvykių dviejuose miestuose. Mūsų rezidencijos programos ir kiti projektai tam ir skirti. Kartais tai labai vargina, ypač neturint paramos, tačiau mes nebegalim gyventi be tokios kūrybos formos.

Performansas Ptarmigan’e, Antti Ahjonen foto

Koncertas Ptarmigan’e, Antti Ahonen foto

John W. Fail

Ptarmigan Helsinkis

Ptarmigan Talinas

Ptarmigan Vimeo

Ptarmigan Flickr

Prieš porą savaičių ant devynaukščio stogo kažkuriame iš Kauno miegamųjų rajonų su atsitiktiniais draugais gėriau labai pigų vyną. Kartu su alkoholiu mano kraujyje tekėjo saldus laisvės pojūtis, kurio man, kaip ne vienam dienas naktis leidžiančiam siaurose Vilniaus senamiesčio gatvėse, taip trūko. Pamenu, kai, turbūt, to vidinio jutimo paskatintas, atsistojau ant briaunos, norėdamas pažvelgti žemyn.

Aš nebijau aukščio, tačiau tąkart išsigandau kai ko kito – galimybės atsispirti nuo stogą juosiančios skardos ir nugarmėti žemyn devynis paprasto gyvenimo aukštus, tos žemiškosios komedijos ratus.

Žengiau žingsnį atgal ir įsijungiau į užnugarėje vykstantį vakarėlį, tačiau šis jausmas manęs nebeapleido. Negalėjau suprasti, ar baisu kristi ar pasiekti žemės paviršių, ar kritimas pasirenkamas ar pasirenka tave. Galų gale tai, kad pasitraukiau dėl galimybės, reiškia, jog to norėjau, tik sau neleidau. Ką apie tai pasakytų Bas Jan Ader?

Menininkas gimė 1942 metais ir, atrodo, niekur netiko. Jo tėvą nužudė naciai, kai jam buvo vos dveji ir tai, berods, Bas Jan tapo gyvenimo mitu. Jis buvo išmestas iš Rietvald menų mokyklos Amsterdame. Pasak draugų prisiminimų, jam užtekdavę vieno lapo popieriaus visam semestrui: vis ištrindavo savo piešinius, vos tik šie būdavę baigti ir piešdavo ant viršaus.

Devyniolikos olandas išsiruošė tranzuoti į Maroką iš kur, įsiprašęs dirbti junga jachtoje, išplaukė į Ameriką, regis, laimės ieškoti. Ten rado sau žmoną ir filosofijos studijas, palyginti ramų gyvenimą ir dailės mokytojo darbą.

Sulaukęs 28 metų, 1970-aisiais Bas Jan Ader pradėjo savo trumpą kūrybos kelią pirmuoju filmu apie kritimą. Tuo metu visas pasaulis žavėjosi naujai užgimusia tylia, vengiančia apie save kalbėti minimalizmo srove, redukuojančia viską į grynas formas, atskleidžiančia dalykų prigimtis.

Manau, tai negalėjo nepaliesti Bas Jan, kuriam filosofija buvo kur kas daugiau nei teorijos. Tiesą sakant, šio menininko darbai tokie paprasti, jog visuomet balansuoja ant ribos tarp naratyvo ir nutylėjimo, banalybės ir filosofijos. Jis tikra minimalizmo dvasia viską redukuoja. Tik ne į spalvą ar formą, o į emocijas ir pajautas. Gravitacija kaip medija tam puikiai tiko – nematoma, visur esanti jėga, be kurios kūnai išsisklaidytų į tūkstančius atomų; mūsų nematomo kalėjimo grandinės ir visatos buvimo garantas.

Fall I ir II juntama gili europietiška melancholija, tylus susikaupimas bei priešprieša tarp kūniško skausmo ir sąmonės intersubjektyvumo. Filme Ader pats tampa savo stebėtoju, taip tarsi išsivaduodamas iš savęs, virsdamas trečiuoju asmeniu, tačiau nenustodamas būti asmeniškas: kūrėjas teigė esąs tik mediumas išorinėms jėgoms, veikiančioms jo kūną ir sielą. Joms pasiduodamas jis aptinka save fatališkame kritime ir pastarasis tampa jo gyvenimo ir kūrybos logaritmu.

Savo filme Nightfall, apšviestas dviejų lempų, Bas Jan, manau, balansuoja ant ribos tarp būties ir nebūties. Tai kelios minutės kupinos įtampos ir kontempliacijos, kuriose, kūno jėgoms apleidus, dingsta šviesa, dingsta ir jis pats. Nebūtis yra dar vienas šio olando kūrybos baras. Tai juntama visų pirma kūrybos braiže: visi „kritimo“ filmai baigiasi menininko išnykimu, o jis pats nekalbėdamas apie savo kūrybą elgėsi taip, tarsi paties niekada ir nebūtų buvę anapus kūrinių.

Trisdešimt trys gyvenimo, penkeri kūrybos metai tapo tarsi tyli auka, kurią įkūnijo paskutinis Bas Jan Ader darbas, savotiškas neišsipildęs triptikas In Search Of The Miraculous. Tai turėjo būti trijų dalių performansas, kurio pirmoji dalis vyko Los Andžele, nedideliam moterų chorui atliekant giesmes apie jūrą. Po šios uvertiūros menininkas leidosi į kelionę dvylikos pėdų jachta „Ocean Wave“ iš Keip Kodo į Airiją, turėjusią trukti kiek daugiau nei šešiasdešimt dienų. Tai būtų buvęs mažiausias laivelis, kada nors perskrodęs vandenyną. Performanso atomazga buvo suplanuota Bas Jan Ader tėvynėje, tačiau jai įvykti nebuvo lemta: po trijų savaičių atvirame vandenyne radijo ryšys nutrūko, menininkas dingo be pėdsakų, o laivelis praslinkus aštuoniems mėnesiams buvo rastas išmestas kažkur Airijos krantuose.

Dar kurį laiką niekas netikėjo, kad Bas Jan žuvo vandenyne. Sklandė gandai, jog kelionė suklastota, o pats kūrėjas lyginamas su Donaldu’u Crowhorst’u, keleta metų prieš jį neva nusižudžiusiu panašios kelionės metu. Šiaip ar taip, didžioji dauguma laukė jo sensacingai pasirodant.

Taip paskutinis Bas Jan Ader kūrinys tapo amžina melancholija ir laukimu, kažkuo primenančia biblinę Lozoriaus istoriją, kurioje pasidavimas ir mirtis sąlygoja gyvenimą naujoje dimensijoje. Paskutinė kelionė tapo didžiuoju pasakojimu, apgaubiančiu visus ankstesnius darbus ir juos paaiškinančiu: regis, imi suprasti, kodėl Bas Jan niekada neatsistojo ant kojų po vieno savo kritimų ir nenusipurtė dulkių nuo rūbų, kodėl gęsta šviesos, o kūnas yra tik kažkoks mistinis jėgų raiškos laukas. Nuo pat pradžių šis olandas savo kūryboje buvo dvejopas: objektas ir subjektas. Persipynę jie abu susiliejo į mitą apie Menininką, vis iš naujo įkvepiantį ne vieną kartą kūrėjų.

Mąsliai pabaigai pasitelksiu Tacita’os Dean žodžius apie Bas Jan Ader: whatever we believe or whatever we imagine, on a deep deep level, not to have fallen would have meant failure.

Straipsnio autorius Audrius Pocius.

Sveiki, taigi ir vėl jums siūlome įsigyti leidinių apie šiuolaikinį meną ir tuo pačiu darome jų visų apžvalgą. “Creative Review” šį mėnesį pasivadino neKalėdiniu numeriu ir vėl pristato begalę vizualių naujienų. Vienas mano dėmesį patraukusių straipsnių apie žaislus ir charakterius iš popieriaus. Grupė kūrėjų iš Prancūzijos teigia, jog medžiagos gaminti žaislams kainuoja brangiai, tuo tarpu popierius yra puiki alternatyva – būtent todėl žaislai iš popieriaus ateina į madą ir taip greitai plinta iš rankų į rankas.

Žinoma, prie šios tendencijos prisideda ir naujosios technologijos bei internetas,-  parsisiųsti ir atsispausdinti charakterio išklotinę gali kiekvienas, taip pasidalinti savo modeliu taip pat tapo labai lengva. Mokytojai naudoja šiuos personažus pamokoms, na o patys menininkai rengia dirbtuves su vaikais ir suaugusiais.

“Creative Review” taip pat paliečia knygų spaudos ir spaudos apskritai tematiką. Spaudos produktams vis labiau skaitmenėjant, knygos tampa šiokia tokia prabanga, o jų sovokimas labai keičiasi. Nebeperkame knygų vien dėl to, kad jas skaitytume, atvirkščiai įsigyjamos knygos mums svarbios kaip daiktai, kažkas mielo ir reprezentuojančio mus – tad knygų dizainas, spauda, popieriaus kokybė bei medžiagiškumo potyris tampa vis svarbesni. Interviu su danų dizainere Eliza Williams diskutuojama apie geros knygos dizainą bei apie tai, jog jeigu jau kažką šiomis dienomis darai su popieriumi, geriau daryk tai kokybiškai, įdomiai ir patraukliai arba nedaryk išvis.

Taip pat šiame numeryje rasite Vakarų Pasaulio kūrybinės rinkos palyginimą su Azija, labai įdomų straipsnį apie Liverpulio alternatyvią meno sceną, šiek tiek patarimų pradedantiems dizaineriams, grafinio dizaino tendencijų apžvalgas bei įdomiausių šiuo metu vykstančių renginių pristatymus.

Kaina 40 Lt.

Gruodžio mėnesio “Frieze” skirtas ne kam kitam, bet fotografijai. Rasite daug straipsnių apie fotografijos evoliuciją, suvokimą šiandien, įvarias diskusijas. Viename iš straipsnių taip pat aptariamas jaunimo kultas bei jo paplitimas meno tendencijose. Vis daugiau parodų rengia vis jaunesni menininkai, o jais domisi ne tik bendraamžiai, bet ir gausi vyresnioji karta, taip siekianti pajausti jaunatviškumą ir savo širdyje. Vis dažniau į šią sceną įtraukiami ne tik paaugliai ir jų patrakusi kasdienybė, bet net ir vaikai – jeigu stebėjote tendencijas turbūt pastebėjote Jungtinėse Valstijose bangavusią tendenciją apie keturmečius tapytojus ir aštuonmečius genijus, kurių paveikslai parduodami už neįtikėtinas kainas.

Dar vienas įdomus “Frieze” straipsnis pasakoja apie mūsų virtualėjančią kasdienybę bei narcisizmą, užvaldžiusį beveik kiekvieno saviraišką. Pasirodo narcisizmas ir vėl įtrauktas prie psichologinių sutrikimų, greta tokių ligų kaip depresija, tačiau ironiška tai, jog su “facebook” populiarumu, blogų kultūra bei nuolatiniu savęs pyškinimu su mobiliuoju telefonu, daugelis mūsų tampa asmenybėmis, kurias galima būtų priskirti “Narcizų” klubui. Kas su tuo vyks toliau ir kodėl tokie esame, plačiai diskutuotina, tačiau straipsnis įdomiai pristato šią tendenciją.

Kaina 38 LT. Šis numeris talpina gruodžio ir lapkričio naujienas, tad gausite dviejų mėnesių informaciją.

Turbūt galiu jau pradėti teigti, jog “Art Review” tampa mano favoritu, o šio mėnesio leidinys tiesiog kupinas ironijos ir įžuloko stiliaus. Tęsiama interviu tradicija su mirusiais įžymiais žmonėmis šį kartą pristato diskusiją su pačiu Plato, kuris savo filosofiniuose apmąstymuose nupaišė idealų miestą iš kurio žinoma turėjo būti išvaryti ne kas kitas, bet menininkai, kurie kaip patys suprantate griauna miestų harmoniją. Ką Plato mąsto apie šiuolaikinius menininkus ir ar pataria mums juos išvaryti už miesto ribos, rasite šiame numeryje. Mano dėmesį, kaip visuomet, patraukė ir šmaikštus šiuolaikinio meno žodynas, puikus pastebėjimas, jog menstruacijos yra šio amžiaus ir baltųjų kultūros prabanga (nuoroda į vis labiau savo laisve besidžiaugiančias merginas bei nenorą kurti šeimos) bei tolimesnis paaiškinimas kas yra modernizmas, tiesa trumpas: Modernizmas – žiūrėti į terminą “menstruacijos”. Šaradą spręskite patys.

Kaip visuomet įdomios ir intriguojančios New York’o, Berlyno ir Paryžiaus apžvalgos pasiūlys įdomių minčių bei nušvies dabartines tendencijas, tuo tarpu negaliu nepaminėti, jog šiame numeryje kaip niekad daug diskusijų apie Europos ir Pasaulio mastu kerpamą finansavimą menams ir švietimui bei apie šiokią tokią paranoją, susijusia  su nežinia, ko sulauksime rytoj. Aptariamos ir politinės aktualijos bei per keleta žemynų nuaidėję sukilimai streikų forma (praeitą savaitę milžiniškas streikas vyko ir Londone) bei ironiškos pastabos apie tai, jog nebeaišku ar menas tampa panašus vis labiau į politiką, ar atvirkščiai politika įgauna meno procesams būdingus bruožus. Turiu pripažinti šie pastebėjimai privertė šyptelti ir net linktelėti galvą, nes panašumų tikrai būta.

Kaina 36 LT.

Šio mėnesio “ICON” pristato stulbinančias architektūros bei dizaino naujienas. Tiesa, keletas puslapių skirta ir “Burning Man” festivaliui, kuris jau spėjo tapti pasaulinio lygio renginiu bei nuolatos su “ak” ir “oh” lyginamomis emocijomis. Mano dėmesį patraukė puikus projektas Norvegijoje, kurį matote pirmoje nuotraukoje – paminklas prieš keletą šimtmečių čia sudegintoms raganoms. Architekto pristatyme nušviečiama ir jo nuomonė apie Žydų Muziejų Berlyne, kuri turiu pripažinti ganėtinai kritiška ir verta dėmesio.

Įdomus straipsnis bei vizualika (nuotraukų serija) apie Belfaste vykstantį kasmetinį bendruomeninį ritualą, kuomet deginami įvairūs daiktai, galvojami norai bei atsisveikinama su nemalonia praeitimi. Šios struktūros, sudarytos iš žmonėms nebereikalingo šlamšto, sukuria įdomias kompozicijas bei tampa įdomiu artefaktu perteikiančiu vietines tradicijas, dinamiką bei akį patraukiančias savotiškas architektūrines formas.

Kaina 38 LT.

Jeigu dar neskaitėte ir nebuvote susidūrę su “VNA” leidiniu, pats laikas tai padaryti. Tai gatvės kultūros dienoraštis, pagaunantis viską kas šiuo metu aktualiausia šioje virbuojančioje subkultūroje. Naujausi piešiniai miesto erdvėse, underground’e vykstantys performansai, interviu su aktyvistais bei radikalesnių idėjų aprašymai daro šį leidinį įdomiu, savu bei kvepiančiu nuoširdumu. Skaitant šį nedidelio formato, bet kokybiškos spaudos leidinį, jautiesi tarsi kalbėtumeisi su draugais, besidalinančiais karštomis naujienomis, šiomis dienomis įvykusiomis viename tavo gatvės kampų.

Kaina 30 LT.

Tiek šį kartą naujienų iš šiuolaikinės kūrybos fronto, norinčius užsisakyti prašome susisiekti meno.duobe@gmail.com, įrašant prie subject laukelio “Leidiniai”. Geros dienos!

Šiandien turėjau galimybę visą dieną praleisti organizacijos NESTA rengtoje konferencijoje “Cultural Trends International Conference”. Nusprendžiau, jog būtinai turiu supažintdinti mūsų skaitytojus, tarp kurių turbūt yra tiek kultūros aktyvistų, tiek mėgėjų, tiek studentų, tiek norinčių su tuo sieti savo ateitį. Žinant kaip sunku gauti naujausią informaciją apie tai kas vyksta aplinkui, ypač kai net sunku pastebėti ir kas vyksta panosėje (turbūt daugelį kankina nelemtoji “Snoro” tragedija), ši informacija gali būti naudinga ir aktuali.

Taigi, bandysiu susisteminti, kas pasirodė svarbiausia, aktualiausia ir galbūt pritaikoma bei reikalinga posocialistinėms valstybėms kaip Lietuva. Pagrindiniai konferencijoje aptarti klausimai apėmė gan platų spektrą, nuo apmąstymų kas yra kultūra, kūrybinės industrijos, menas ir kuriuos pavadinimus bei sąvokas kur reikėtų taikyti iki finansavimo problematikos, pasikeitimų Europoje, keistų tendencijų Kinijoje bei mokslinių tyrimų, kurių rezultatai toli gražu nėra patys optimistiškiausi.

Finansavimo problematika ir kodėl visi taip sujudo? Nors daugelis jūsų turbūt gyvena Lietuvoje, kurioje finansavimas visuomet buvo problematiškas, nedidelis, reikalaujantis biurokratinių sugebėjimų ir t.t., tačiau šiuo metu visame pasaulyje, ypač Europoje ir Jungtinėse Valstijose vyksta didžiuliai debatai dėl kultūros finansavimo. Vesna Čopic iš Slovėnijos, labai taikliai pastebėjo, jog deja šiuo metu gyvename krizės laikotarpyje ir daugelyje valstybių kultūra bei kūrybinė produkcija yra priskiriama prie prabangos reikmių, kas reiškia, jog skirstant lėšas ši sritis bus siaurinama labiausiai ir kerpama prioritetine tvarka. Tuo tarpu Didžiojoje Britanijoje ir Jungtinėse Valstijose susiduriama su ganėtinai įdomia problema. Visų pirma labai jaučiamas sujudimas įvertinti kultūrą ir apskaičiuoti jos vertę. Dėl šio klausimo kyla be galo daug debatų, kadangi viena pusė teigia, jog apibūdinti, kas yra kultūra yra tiesiog neįmanoma, kita gi rėkia, jog jokių kriterijų, matematiškai ir logiškai įvertinti jos naudą – nėra. Čia įsikiša Andrew Pinnock, atlikęs tyrimą skirtingose choro bendruomenėse ir padarydamas išvadas, jog bendruomenės teįtraukia pasiturinčią klasę ir dažniausiai iš turtingiausių miesto rajonų, tuo tarpu mažesnius atlyginimus gaunantys ir prastesniuose rajonuose gyvenantys žmonės neturi galimybės dalyvauti tokioje veikloje, galbūt apie ją net nežino ar niekada nesusidūrė. Toks tyrimas, teigia A. Pinnock, yra nebrangus ir atliekamas lengvai bei gali būti pritaikomas skirtingiausioms institucijoms. Finale patikrinimas leidžia įvertinti kiek viena ar kita organizacija bei jos veikla yra vertinga vietinei bendruomenei ar kiek atvirkščiai tai yra turtingųjų žaidimai, finansuojami iš mokesčių mokėtojų pinigų.

Kaip matote einame link to, jog kultūra, kūrybinės industrijos ar šiuolaikinis menas nėra visiškai neįvertinamos sritys, tiesiog čia tikrai nepavyksta taikyti tokių pačių skaičiavimų ir tyrimų kaip tarkime gamyklinėje produkcijoje. Dar viena tendencija, šiuo metu vyraujanti labai dinamiškai ir sparčiai besikeičiančioje kasdienybėje, yra hibridiniai organizacijų modeliai. Tai yra bandoma pergalvoti nepelno siekiančių ir pelno siekiančių organizacijų vertė. Pirmas argumentas sako, jog organizacija turėtų būti išlaikoma ne tik valstybės, bet ir ieškoti įvairiausių būdų išsilaikyti bei papildyti savo biudžetą pati. Kitas argumentas tvirtina, jog organizacijos, teikiančios socialinę naudą, turėtų gauti pelną iš savo teikiamų paslaugų ir projektų. Didžiausia yda įžvelgiama įvairiose institucijose, kaip kad nacionalinės galerijos, nacionaliniai teatrai, filharmonijos ir t.t., kurioms yra skiriama didžiausia dalis šalies biudžeto ir kurios turėdamos finansavimą metai iš metų tampa labai konservatyviomis, užsidariusiomis bei labai sunkiai naujas idėjas generuojančiomis institucijomis. Kitavertus, tarkime Didžiojoje Britanijoje į jas norima investuoti vien todėl, jog jos generuoja didelį pelną aplink save t.y. turistai, turėdami galimybę nemokamai lankytis muziejuose perka lėktuvų bilietus atvykti į šalį, išleidžia pinigus viešbučių nuomai, palaiko restoranų verslą ar tarkime taksi verslą, tyrimai rodo, jog net 80 % žiūrovų į spektaklius vyksta taksi. Tačiau čia atsiranda paradoksas – kodėl valstybės mokėtojų pinigai galiausiai tarnauja verslui ir privačioms įmonėms, kurios nei kiek nesusijusios su kultūrine produkcija ir jos puoselėjimu?

Taigi, išvada tokia, jog daugelis organizacijų dabartiniame besikeičiančios ekonomikos laikotarpyje turi keisti savo veikimo modelį, įrodyti valdžios institucijoms savo naudą kuriant skaičiavimo ir vertinimo sistemą (ekonominė vertė, vertė visuomenei, kultūrinė vertė) bei pradėti mąstyti apie tai, kaip išsilaikys pačios. Deja, daugelis teigia, jog nuo to labiausiai kenčia ne milžinės, bet būtent mažosios ir vidutinės organizacijos į kurių tarpą papultų ir “Meno Duobė”.

Akademiniai tyrimai ir Praktinis pritaikymas. Problema tarp akademinių tyrimų išvadų bei jų matomumo visuomenėje bei realaus panaudojimo formuojant Kultūros Politiką yra ganėtinai įsišaknijusi, tačiau panašu, jog būtent dabar, kuomet dauguma pradeda kelti debatus ir kartkartėmis panikuoti ką daryti toliau ši tendencija pradėta artikuliuoti vis labiau. Man pačiai asmeniškai akademinis ir praktinis žinių pasiskirstymas yra labai įdomi tema. Visų pirma įvardinama problema yra akademikų arogancija, įvykdžiusių tyrimą, tačiau visiškai nesukančių galvos dėl savo tyrimo išvadų matomumo, kai galiausiai po kokių penkių ar dešimties metų koks ministras su nuostaba sušunka – o, kad būčiau tai žinojęs anksčiau! Problema pasirodo tame, jog akademikai mano, kad yra labai visiems žinomi, o jų rezultatai visus be galo domina – na mes visi žinome tuos penkių tiražų leidinukus, kurie prieinami tik pačiame tamsiausiame bibliotekos kampe. Kitavertus, ši situacija ganėtinai absurdiška, kadangi tyrimams bei vertinimams yra išleidžiamos didelės sumos, tad jų netaikymas arba neaptarimas yra paprasčiausias pinigų, žmogiškųjų išteklių bei laiko metimas į balą.

Apibendrinant, akademinio pasaulio bei praktikos ir dabartinių vyksmų atskirtis yra labai absurdiška bei labai neefektyvi, tačiau panašu, jog Lietuvoje situacija dar prastesnė, nes tarkime kultūros akademinė sritis tikrai primena sakralios bažnyčios modelį, o kai kuriuose universitetuose prakalbama ir apie tai, jog čia ugdomi ne akademikai ar teoretikai, o geros ir išsilavinusios žmonos bei vaikų mamos…

Kinija. Įtraukiu į savo apžvalgą Kiniją, nes be Kinijos šiandien nei žingsnio pirmyn. Ar žinote, jog Kinija šiuo metu pirmauja pasaulyje pagal kūrybinių industrijų produktus ir paslaugas? 2008 metais Kinija sudarė 20 % viso pasaulio kūrybinių industrijų apyvartos. Nekalbant apie tai, jog Kinija pirmauja ir gamybos srityje, kuri be galo stipri, nenuostabu, jog daugelis žvalgosi į tas rinkas ir tendencijas. Tuo tarpu Kinija kopijuoja modelius iš Vakarų Pasaulio ironiškai kopijas suskirstydama į penkiamečius planus, kuriuos taip gerai pažystame iš komunistinės santvarkos.

Kur turi būti sutelktas finansavimas? Trumpai ir aiškiai – šiuo metu daroma klaida, kadangi daugiausiai finansuojamos jau esamos institucijos, nekuriančios ateities, o tereprodukuojančios praeitį dabartyje. Finansavimas turėtų būti skiriamas skatinti ateitį bei kurti kultūrą ateities kartoms, tuo pačiu neprarandant pačių geriausių rezultatų ir organizacijų, kurias turime šiandien.

Tautybės idėjos panaikinimas. Dar viena iškelta tema, kuriai labai pritariu susijusi su tautybės sąvoka. Daugelis teigia, jog nebeturėtume kultūros vertinti, skatinti ir puoselėti pagal vieno ar kito regiono kalbą ir nacionalinę kultūrą. Atvirkščiai, pereinama prie teritorijos sąvokos. Kultūra, aktualijos ir vyksmai gretinami su teritorija. Aktualu tai, kas aktualu šiam miestui, šiam kaimui, šiai teritorijai ir šiai bendruomenei. Turime pradėti vertinti būtent bendruomenę – ko ši bendruomenė nori, kas jai reikalinga, kokia vietinė problematika, kokia vietinė kūryba, kokie kūrėjai gyvena čia ir kuria. Iki šiol turime Kultūros Politiką, kuri sukoncentruota pagal nacionalinį palikimą, šventes, kurios kartais jau nebeaktualios, festivalius, kurių istorija vietinei bendruomenei jau nebesvarbi. Į šią temą įkrenta ir didelių bei mažų miestų problematika, kuomet masinė kultūra ir turtingųjų valstybių scena prodiusuojama ir transliuojama visiais įmanomais kanalais. Išvada – turime žvelgti į bendruomenę tam tikroje teritorijoje, tarkime Londone daugiau nei 50 % gyventojų yra imigrantai, todėl finansavimas turėtų būti paskirstomas pagal vietinių bendruomenių poreikius, o ne akcentuojant tik Britišką Kultūrą. Tą patį reikėtų daryti ir Lietuvoje prisimenant Šalčininkus ir nebrukant kultūros bei tradicijų, kurių vietinei bendruomenei nereikia. Gyvename vis labiau globalėjančiame pasaulyje ir tikėtina, jog artimiausius dešimtmečius ir Lietuvoje, jūsų kaimynai nebūtinai bus tos pačios tautybės, religijos ar kalbos atstovai. Sugyventi ir tobulėti multikultūrinėje aplinkoje yra didelis privalumas bei labai praturtina asmenybę.

Kultūriniai Tinklai ir Virtuali Aplinka. Na, ir galiausiai vis labiau skaitmeniškėjančiame pasaulyje be galo svarbūs ir aktualūs tampa Kultūriniai Tinklai. Virtuali aplinka bei interneto funkcionalumas sudarė galimybes kurti tinklus, kurie peržengia skirtingų erdvių, miestų ir net valstybių sienas. Nuomonės, problemos ir aktualijos turi galimybę būti išgirstos vis plačiau, bendradarbiavimas tampa kaip niekada svarbus. Net esant prastam ekonominiam klimatui, mažėjant resursams, Kultūriniai Tinklai gali būti vienintelis išsigelbėjimas. Mauricio Delfin pasakoja apie projektą, kurį su savo bendradarbiais įgyvendino Peru, kur infrastruktūra vis dar vystosi ir susiduriama su daugeliu problemų. Sukurtas organizacijų tinklas padeda joms organizuoti susitikimus, aptarti Kultūros Politikos klausimus, daryti įtaką vietinei valdžiai bei dalintis idėjomis. Žmogiškųjų ir intelektinių resursų pasidalinimas tampa vis svarbesnis, tad tinklo idėja ir struktūra yra be galo reikalinga organizacijoms, norinčioms susidoroti su dabartine situacija ir nesusidurti tiesiog su išnykimo problema. Bendruati, dalintis idėjomis bei dirbti kartu yra didžiausia vertybė ir variklis, stumsiantis mus visus į priekį.

Tiek šį kartą, tikiuosi buvo naudinga. Konferencijoje dalyvavo: Robert Hewison (City University), Hasan Bakhshi (NESTA), Mike Dixon (National History Museum), Rick Rylance (AHRC), Amit M. Schejter (Penn State University), Richard Griffin, Vesna Čopič (University of Ljubljana), Andrew Pinnock (University of Southampton), Mauricio Delfin (CulturaPeru.org), Tim Tarrant (University of the West of England & Bath Spa University), Sujing Xu & Andrew White (University of Nottingham Ninigbo China), Paul Allin (Office for National Statistics and Cultural Trends’ Editorial Advisory Board) ir Maurice Davies (Museums Association and Cultural Trends Editorial Advisory Board).

Straipsnis parašytas dviejų autorių – pirma dalis Monikos Kalinauskaitės, antra – Gintarės Žitkevičiūtės.

Pirma dalis – Monika Kalinauskaitė.

Fluxus yra toks dalykas, kuris šiandien plėšo mane į visas puses, kol verčiau pasiduodu ir nuleidus rankas einu ramiai negalvoti. Pabudus tauta ošia įvairiais fluxusais ant kiekvieno kampo. Teoriškai, turėtų būti svajonė ir šventė, nes visąlaik tikėjau, kad fluxus yra gerų žmonių kūryba geriems žmonėms – nebijantiems šypsotis, nusišnekėti ir sapnuoti atmerktom akim. Tai kaip čia yra, kad neskalavau ašarom iš Vilniaus pabėgusios Fluxus “ministerijos” grindų, nelaksčiau paskui Fluxus troleibusą, o išgirdus, tiksliau, pamačius naujieną apie Insanitus numatomą Fluxus barą išleidau kažkokį prismaugtą ir nelabai džiaugsmingą garsą? Ne, neturiu temperatūros. Čia, matyt, kažkas kita.

Bijau, kad stoviu ant labai jau guminės ribos. Fluxus vos išsiritęs nusipurtė ligtolinės meno istorijos lukštus, liko tik dadaizmo plunksnelių uodegoj. Fluxus buvo žmonės ir dalykai, kurie neturėjo taisyklių ir laiko ką nors auklėti – nes visąlaik darė, rašė ir sakė tai, ką norėjo. Fluxus nebuvo nei rimti, nei tiesmukai apsibrėžę, nei dogmiški, tai gal ir man nevertėtų vaidinti auklės, grūmoti pirštuku ir ieškoti neatitikimų? Pati juk taip sakiau, kai feisbuke užvirė pirmosios kritinės komentarų dramos – Fluxus ministerija, o šitas koncas čia prie ko, kur čia ryšys, tirli pirli, Zuokas. Lietuviškas pesimizmas, nusprendėm abi su kate, ir aš toliau tikėjau bei tikėjausi, kad turėsim kažką nuostabaus. Jau tuoj. Tuoj tuoj. Zuokas ar ne Zuokas, bet negi jie ryžtųsi taip begėdiškai prievartauti tą kikenančią Fluxus būtybę vien todėl, kad jai neimponavo užsidaryti dramblio kaulo bokšte ir įsileisti tik išrinktuosius su slaptažodžiais?

Dabar Fluxus “ministerijos” Vilniuj nebėra. Ir arba aš nieko taip ir neišmokau, arba fluxus ten irgi nelabai buvo – buvo lotynų afrolatin šokiai, buvo kažkada keista paauglių grupė ir daug jų gerbėjų, kurie cypė negalėdami nuspirkt išgert, vienas košmarų vertas tūlikas, ir aš kartais būdavau, būdavo ir džiazas, kas netgi labai gerai – visa tai griūvančiose, numindžiotose erdvėse, kas, turbūt, turėtų būti fluxus dvasia, nors turbūt panašus vaizdas atsivertų perdavus bet kokį klubelį tvarkyt saujai benamių. Gerai, gerai, tiek to, tai baigėsi, praėjo ir užgijo, bet piktos pensininkės akiniai nuo nosies nenukrenta. Krenta tik vaizdeliai su Insanitus prognozėm ir štai, dvi taip ir neidentifikuotos damos entuziastingai organizuoja ten fluxus barą. Organizacija pasireiškia padangų, porolono ir kabančių vonių dekoro, grindžiamu wikipedijos tipo citatomis, pavidalu. Nes tai, eeee, fluxus. Jokiu būdu ne šiaip šyza, noras suorganizuoti jaukią ir “netradicinę” pagėrimo erdvę ar savo veido paieškos. Čia fluxus, lygiai taip pat, kaip man kažkada buvo itin fluxus, kai netyčia išėjau su kojinėm vietoj pirštinių – nesvarbu, kad tiesiog neišsimiegojau, ir neturiu nė krislo to keisto humoro, neapčiuopiamai plono poetiškumo ir kūrybinės drąsos, kurią turėjo tikrieji šito kūrėjai.

Šioje vietoje jaučiuosi priversta sustoti, kol nepradėjau kartotis. Visgi pikta pensininkė nesu, tikrai nesiuntu ant tų jaunų menininkų, klubų, barų ir padangų. Man tik liūdna, kai džiugesį, kad tauta pagaliau at- ir pri- pažino fluxus, užspaudžia suvokimas, jog tai tėra masinis patrauklaus žodelio linksniavimas, kol dvasia paliekama ir uždaroma keliuose ŠMC Mačiūno kabineto kvadratiniuose metruose.

Fluxus troleibusas ir kuratorius Ed Carroll

Jacobs troleibusas ir  kultūros vadybos studentas

Fluxus troleibusas

Fluxus troleibusas

Fluxus troleibusas

Antra dalis – Gintarė Žitkevičiūtė.

Visų pirma Fluxus judėjimas, jo idėjos, pasiekimai bei apskritai esmė yra turbūt vienintelis tikrai vertingas fenomenas, kurį galėtume bent kažkiek sieti su savimi, turiu omenyje žmones, kurie dirba ir kažko siekia kūrybos srityje Rytų Europoje ir ypač Lietuvoje. Žinoma, juokinga klausyti menotyrininkų, kurie bando J. Mačiūną priskirti Lietuvai, nes Fluxus nepriklausė Lietuvai, kaip ir nepriklausė kažkam kitam, ir tikrai nėra kažkoks nacionalinis palikimas. Visgi, susitapatinimas vyksta daugiau idėjiniame, asmeniniame, kontekstualiame lygmenyje. Taigi, Fluxus visų pirma yra labai asmeniška.

Visų antra jei kalbėtume apie naudojimąsi ir Fluxus judėjimo bei Jurgio Mačiūno prisisavinimą Lietuvai bei tarsi šio vardo tikslingą susiejimą su tautybe ir lokacija, tai vienintelis dalykas ką galiu pridurti yra tai, jog visa tai daroma be galo nekokybiškai ir pigiai, nekalbu jau apie strategiją, kurios tiesiog nėra. Netgi kalbant apie komercinę pusę, marketingą ir kontingento populiarinimą naudojant garsius vardus, aš nežinau kokį čia šūdą mala mūsų tautiečiai su savo troleibusais, kurie tik prieš pusmetį buvo vadinami Jacobs troleibusais, o savaitgaliais kuriuose galima švęsti mergvakarius, kokius jūs čia barus statote iš padangų, kopijuodami “recycle”, “sustainable” tendencijas ir vadindami tai Fluxus ar kas ta Fluxus ministerija, kurioje turbūt vienintelis konceptualesnis renginys buvo mūsų pačių atvežtas performansų festivalis per kurį nesusivokęs Fluxus ministerijos jaunimas viduryje menininkų pasirodymų stumdė baldus.

Nežinau kokiu būdu visos šios akcijos buvo sugalvotos, tačiau tikrai žinau, jog geriau jų būtų išvis nebuvę, nes per jas ne tik kad iškraipoma Fluxus reikšmė, bet dar ir juokinami žmonės, kurie iš tiesų apie tai kažką nusimano bei kuriems šio judėjimo idėjos yra svarbios. Dar turbūt reikėtų pridurti, jog beveik visi šių idėjų iniciatoriai turbūt gyvenime neskaitė nei vienos knygos apie Fluxus, o jei ir skaitė tai turbūt nieko nesuprato, kadangi tokia infantilumo apraiška niekad nedėrėjo su kažkuo, kas turi prasmę ar mažiausią susivokimą.

Iš tiesų pats didžiausias šios situacijos paradoksas yra tai, jog visos šios iniciatyvos įsivaizduoja, jog jos yra žiauriai konceptualios, kietos ir labai įdomios bei turbūt tiki, jog artimaiusiu metu koks šiuolaikinio meno leidinys ar bent jau toks puslapis kaip “Meno Duobė” paims ir publikuos jų renginių nuotraukas ar iniciatyvų reklamas. Būtent todėl jie išsijuosia ruošia spaudos pranešimus ir jais bombarduoja šiuolaikinio meno portalų pašto dėžutes, rimtu veidu pristatydami savo inovatoriškas idėjas… Tikrai nesinori kelti neigiamos atmosferos ar ant kažko atvirai varyti, tačiau jeigu malate šūdą, tai ir laikykite visas tas savo idėjas savo vakarėliuose, bienalėse bei politikos partijose, nebūtina to skleisti plačiau, nes aš neįsivaizduoju nei vieno kūryba besidominčio ir bent kiek suprantančio žmogaus, besižavinčiu šiuo infantilumo ir nesamonių liūnu, važinėjančiu Fluxus troleibusu, begeriančiu alų Fluxus bare ar dėvinčiu Fluxus triusikus, kurių gamybą teks man pačiai išleisti, nes matau, jog rinka tikrai didelė – aprūpinsime visus Insanitus organizatorius, jų lankytojus, Kauno Tekstilės Bienalės iniciatorius ir svečius ir žinoma visą Zuoko partiją kartu su jos pasiekėjais. Galės pradėti kokius Fluxus nudistų paradus – vis įdomiau nei barą iš padangų statyt, tuo pačiu ir gėjų bendruomenė gal susidomės, o tai dar ir padės mažinti homofobiją Lietuvoje.

Trumpai tariant, visos šios iniciatyvos yra tiesiog banalios, nuobodžios ir visiškai nereikalingos. Ir jos tikrai negimė iš Fluxus idėjų įkvėpimo, kuris jau seniai yra istorija. Gaila, jog Lietuvoje viskas ateina ir praeina, o daugelis lieka tiesiog kažkur pasyvioje būsenoje, buvo, nebuvo, nesvarbu.

Vienintelis dalykas, ką galime padaryti mes, tai kiek įmanoma skleisti pasipriešinimą ir nepritarimą visoms šioms akcijoms bei jokiu būdu jų nereklamuoti ir neliaupsinti, savo skaitytojams tegalime pasiūlyti nesilankyti šiuose reiškiniuose arba taip pat kažkokiu būdu išreikšti savo nepritarimą. Būtų naivu tikėtis, jog tai kažką pakeis, bet bent jau žinosime, jog egzistuoja kita stovykla, nepriklausanti infantilaus jaunimo bei nupiepusių kuratorių klubui.

Pirmąkart Venecijoje teko lankytis studijuojant antrame kurse. Tąkart apsiseilėjusių romantikų sostinė pasitiko nesvetingai – su didžiule liūtimi ir pirmąja naktimi po vienu iš 409 tiltų. Išsitiesus ploname miegmaišyje ant turistų nugludinto akmeninio grindinio staiga pradedi jausti visus iki vieno vidinius organus ir pamažu auštant, atgailauji už praeities nuodėmes. Bet straipsnis juk ne apie tai.

Taigi būtent tada teko apsilankyti išsvajotoje ir taip ilgai lauktoje bienalėje – grandiozinėje meno bomboje, kurios dori ir išsilavinę piliečiai laukia dvejus metus. Įspūdis buvo begalinis, kaip ir kiekvieno meno studento iš kultūrinės provincijos pakraščių, kurie šiuolaikinės meno scenos šoumenus pažįsta tik iš vadovėlių ir sugedusio telefono. O koks tai buvo šviežio oro gurkšnis po nabago ŠMC! Maža to, koks šokas jaunam protui pagaliau suvokti, kad menas gali būti kitoks nei juodas žodis ant baltos sienos, kad pasaulis seniai evoliucionavo, o mes… na mes galėtumėm reklamuotis kaip puikus konservų fabrikas, kur dar gyvi didieji konceptualizmo genijai savo gerokai mažesnėse reinkarnacijose. Bet ir vėl nukrypau…

Trumpai tariant, va koks saldus buvo mano pirmas kartas bienalėje, spalvos ir garsai skverbėsi į didžiąją kempinę galvoje, o kūną užliejo palaiminga šiluma. Vos spėjau žiūrėti ir klausyti, o širdis kaskart suspurdėdavo pamačius pažįstamą pavardę. Deja, nutinka taip, kad kartais bandom pakartoti nepakartojamą, būtent taip prieš porą savaičių, dėka pigiau grybo avialinijų, vėl atsidūriau Venecijoje, vėl lietingoje.

Vienintelis pasikeitimas buvo tas, kad šįkart verkė ne tik Venecijos dangus, bet ir mano didieji lūkesčiai, gavę peiliu į kepenis – nei spalvų, nei palaimingų šiurpuliukų nebeliko nė kvapo. Akis pirmiausia pradėjo badyti besikartojantys šablonai: šiemet jau nuvalkiotų Hitlerio ir karalienės su „Playboy“ ausytėmis kompaniją papildė naujos žvaigždės – Obama ir Gadhafis, kur ne kur prie kokios šiukšlės ir vėl prikabintas Kristus (Jėzau, kiek galima?) ir t.t. O viską vainikuoja pigūs bajeriai kai kuriuose nacionaliniuose paviljonuose, žinoma mintyje turiu dėdę Semą, bet apie tai geriau skaitykite genialaus Lietryčio meno eksperto straipsnyje štai čia. P. S. leiskit žmonėm ramiai paatostogaut ir paplaukiot suš… gondolom! Žiūrėkit, kas gaunasi, kai atostogų metu persidirbama. Bet grįžkim prie temos…

Žinoma, būta bienalėje ir malonių perliukų, nors iki jų reikėjo perbristi spalvotą tuštybės šiukšlyną, ir, be abejo, negaliu ginčytis – Auksinį liūtą iškovojęs Vokietijos paviljonas atrodė išties įspūdingai. Baimės bažnyčia atliko savo funkciją ir privertė nejaukiai nusipurtyti.

Šįkart maža šventė atėjo ir į lietuvių kiemą – mūsų atstovas Darius Mikšys už savo darbą „Už baltos užuolaidos“, buvo apdovanotas diplomu “for its conceptually elegant, and productively ambiguous framing of a nation’s art history”. Šioj vietoj kaip ir norėtųsi pabumbėti apie tą nesveiką lietuvišką muziejiškumo maniją, bet tada staiga susivokiau, kad čia kaip tik viskas tvarkoje. Juk ir reikia daryti tik tai, ką geriausiai išmanome. O tada, kaip matome, ir įvertinimai ateina, taigi tikrai turėtume nuoširdžiai pasidžiaugti.

Visgi sunku pasakyti, kodėl šį kartą tos pačios vaivorykštės spalvos suveikė visiškai priešingai, bet, manau, sunkiausia buvo tiesiog suvokti, kad per praėjusius metus niekas iš esmės nepasikeitė, traukinys nepajudėjo iš vietos, kad didžiojoje scenoje nėra nė mažulytės esminių naujovių užuomazgos. Maža to, nebuvo ir įvairovės, na kur ne kur suskambėdavo audio meno pavyzdėlis, bet kur, tarkim, naujosios medijos?

Supratau, kad jei ateities nenusimato, tai bent galima grįžti į praeitį – taip paguodos lašu tapo trečiųjų šalių nacionaliniai paviljonai – gal kiek ir naivu, bet labai žavu ir iškart matyti, kaip nuoširdžiai ir atsakingai kai kurios šalys vis dar stengiasi save reprezentuoti. Nuo bienalės tikrai neatkalbinėju, važiuokit, ypač jei dar neteko lankytis, išbandykite savo kailiu.

Straipsnio autorė Ieva Vedeikaitė.

Left brain: I am the left brain. I am a scientist. A mathematician. I love the familiar. I categorize. I am accurate. Linear. Analytical. Strategic. I am practical. Always in control. A master of words and language. Realistic. I calculate equations and play with numbers. I am order. I am logic. I know exactly who i am.

Right brain: I am the right brain. I am creativity. A free spirit. I am passion. Yearning. Sensuality. I am the sound of roaring laughter. I am taste. The feeling of sand beneath bare feet. I am movement. Vivid colors. I am the urge to paint on an empty canvas. I am boundless imagination. Art. Poetry. I sense. I feel. I am everything i wanted to be.

„The best or nothing“ – niekas nenori būti nothing! Tačiau jei pasigilintume, kokia produkcija slepiasi po šia reklama, atrastumėme ne ką kita, kaip vokišką preciziškumą ir tikslumą. Galima būtų ir susipainioti, kas tas „the best“, jei ne spalvos, traukiančios akį. Tad kas iš tikro yra reklamuojama? Nejau „Mercedes-Benz“ neigia savo užtarnautą vardą? Ir ar metų metus įvairių inžinierių kurtas produktas, užtikrinantis kokybę, virsta komfortu, judėjimo laisve bei plastikos grožiu? Gal ne be reikalo tai – vienos ir tos pačios smegenys. Čia aš matau greičiau jau istoriją, kurią norima papasakoti, bei rodiklį, matuojantį kliento pasitenkinimo lygį, nei vieną ar kitą atskirai.

Vienaip ar kitaip, ši reklama man buvo paskutinis lašas, iki sielos gelmių užtikrinęs kūrybiškumo mados įsivyravimą. Nei kiek neabejoju, jog ne tik „Mercedes-Benz“, tačiau visi vienaip ar kitaip bando tapti kūrybiškais. Nes pelnas nebėra „bulvėse“ ant gerai išarto lauko ar kokybėje, kurią siūlo gamintojai. Informacijos sklaida privertė pelną pasiskirstyti ties pardavimais ir paslaugomis, ar netgi plačiau. Inovatyvumas ir kūrybiškumas – pagrindiniai šiuolaikinės ekonomikos varikliai. Dizaineriai yra mokomi ne tik verslo strategijos, tačiau ir verslumo, o dėl kūrybiškumo vajaus keičiamos net visos ugdymo sistemos, nes šiuolaikinis švietimas „nebepagamina“ rinkos standartus atitinkančių darbuotojų. Ken Robinson – vienas pirmųjų, pradėjęs atvirai svaidyti kritiką ugdymo įstaigoms, teigdamas, jog jos žudo kūrybiškumą. Šiame filmuke jis kelia klausimą apie tai, kaip pritaikyti šiuolaikinį mokymą ateities perspektyvoms, kaip išugdyti įvairiapusį mąstymą, kai pasaulis keičiasi net nebe minutėmis, o sekundėmis.

Tad kas dabar yra aktualu ir ko pasauliui reikia, jei monogaminis mąstymas nebeatitinka reikalavimų? Naujų kūrybinių iniciatyvų. O kai sakau „naujos kūrybinės iniciatyvos“, turiu omeny visa tai, ką galima sukurti naudojant skirtingus metodus apskritai – vaizdą, grafiką, kūną, informacines technologijas, žinias, IPS struktūras, programavimo kalbą, ir t.t. ir pan. – trumpai tariant viską, kas tik gali suteikti džiaugsmo ir išvystyti kažką naujo ir naudingo. Jau seniai nebeapsiribojama vienaląsčiais projektais – viskas lipdoma, kuriama naudojant galybę skirtingų praktikų, gaminant daugialypį informacinį kūną. Vieni tokių iniciatorių – „The Creators Project“, dedikuojantys save kūrybiškumui, kultūrai bei technologijoms. Burdami skirtingus kūrėjus ir technologijas į vieną vietą, jie siekia suvienyti bei išplėsti meno galimybes bei paviešinti jas per įvairius kanalus.

The Creators Project.

Kitas būdas sukurti kažką naujo – tai vadinamasis „make a change“ ir šiuo metu taip populiarėjanti „entrepreneur“ sąvoka, ekonomisto Jean-Baptiste aiškinama kaip „sugebėjimas perkelti ekonominius išteklius iš žemesnės produktyvumo zonos į geresnio derliaus zoną, sukuriant tam tikrą vertę.“ Teoristai „entrepreneurship“ sąvoką sieja su išskirtiniais sugebėjimais pamatyti naujas galimybes, atsidavimu, vidiniu varikliu bei kietu noru pakelti dideles rizikas. Vienas žinomiausių pavyzdžių – Steve Jobs, kuris teigė, jog inovacija eina išvien su socialiniais pokyčiais. Visi žinome jo „garažo“ istoriją, kai pirmasis „Macintosh“ kompiuteris buvo sukurtas tamsiame sandėliuke kelių draugų tarpe. Niekas iš jų nesitikėjo, kad neilgai trukus šis produktas atvers kelią į milijoninę kompaniją. Tuo metu tai atrodė neįmanoma.

Steve Jobs (kairėje) ir Steve Wozniak. Jie sukūrė “Apple”. Kas galėtų pagalvoti?

Dar vienas labai geras pavyzdys – Grasshopper.com. Jų komanda ne tik puikiai atitinka „creative entrepreneur“ sąvoką savaime, tačiau visa klientūra sukasi apie tokius pačius, kaip ir jie. Tiksliau sakant, jie sukūrė produktą „entrepreneur’iams“. Virtuali Grasshopper skambinimo funkcija suteikia profesionalumo ir leidžia išlikti „ryšyje“ būnant bet kuriame pasaulio kampelyje. Priešingai nei tradicinė skambinimo sistema, Grasshopper.com veikia tik online ir tam nereikia jokios techninės nei programinės įrangos. Šiuo metu jau pasiektas 100,000 vartotojų skaičius ir jis vis auga.

Kita žavi Grasshopper pusė – jog jie skatina savo vartotojus augti. Kitaip sakant, nesistengia įtikti, tačiau stengiasi užsiauginti juos tokius, kokie patiktų patiems. Internete sklaido daugybė Grasshopper’ių motyvacinių filmukų, skirtų skatinti veikti. Žemiau – vienas tokių, kurį, girdėjau gandą, įvertino net ir pats Jazzy.

Išplečiant ratą plačiau – tie, kurie netiki kapitalistiniais pokyčiais ir didesne dalimi yra stumiami motyvacijos bei altruizmo, yra vadinami „Social Entrepreneurs“. Pats didžiausias tokio tipo pavyzdys – Muhammad Yunus, įkūręs „Grameen Bank“ ir pradėjęs teikti mikrokreditų paskolas tiems, kuriems pinigų reikia pragyvenimui (ne nekilnojamo turto įsigijimui ar kitam materialiam turtui).

Kitas sektinas pavyzdys – Robert Redford, kuris, būdamas režisieriumi bei filmų prodiuseriu, 1980-aisiais pasitraukė iš savo sėkmingos karjeros, norėdamas sukurti naują erdvę filmų kūrėjams. Perpratęs suspaustą Hollywood’o sistemą bei išbandęs naujas technologijas, leidžiančias laisviau kontroliuoti savo įrašus bei galimybes, jis sukūrė „Sundance Institute“ – platformą, skirtą remti jaunų kūrėjų iniciatyvas ir padėti jas plėtoti. Jis sukvietė 10 šviežių kūrėjų į Utah miestą ir paprašė sukurti tokius filmus, kokius patys kūrėjai juos įsivaizduoja – visiškai nepriklausomus nuo Hollywood’o standartų. Sekantis žingsnis – „Sundance Film Festival“, skirtas tokių iniciatyvų viešinimui. Šiuo metu „Sundance”– vienas didžiausių nepriklausomų filmų festivalių.

Sundance Film Festival 2011. Copyright: Fred Hayes

Sundance Film Festival. Copyright: Sandria Miller

Yra ir galybė kitų sėkmingų pavyzdžių. Kai kurie taip vadinamus „startups“ kuria vieną po kito lyg produktus. Pavyzdžiui, Jesse Middleton yra 3 sėkimingų verslo iniciatyvų New York’e vadovas (CEO). Būdamas 25 metų jis įkūrė tris paralelias įmones, išsilaikančias iš viena kitos resursų: GuyHaus – prekių pristatymas vyrams, GetMinders – paslauga vyresnio amžiaus žmonėms, kuri leidžia prisijungti prie medicininės rutinos per telefoną tiesiogiai ar gauti priminimus trumposios žinutės pagalba bei WeWork Labs – kooperatyvios darbo erdvės, suburiančios bendraminčius, pradedančiuosius „entrepreunerius“ į vieną vietą.

Jesse Middleton

Tačiau pasauliui pamišus dėl startup’ų, tokiais kiekiais dar neapsiribojama – išalkusiems naujų idėjų siūlomi 54 valandų maratonai, vadinami „Start Up Weekends“. Juose renkasi save išbandyti norintys bendraminčiai. Jų internetiniame tinklapyje teigiama, kad 80 proc. tokių savaitgaliais suburtų komandų lieka dirbti kartu ir toliau galutiniam idėjos įgyvendinimui.

Nuo 2008 metų vykstanti „Global Entrepreneurship Week” šiais metais sėkmingas iniciatyvas suburs lapkričio 14-20 dienomis. Kad dalykas didelis, reiškia vien jau tai, jog buvo pradėtas buvusio UK ministro pirmininko Gordon Brown bei Carl Shramm, „Ewing Marion Kauffman Foundation“ prezidento bei CEO. Šiuo metu renginys apima 115 šalių, 24 000 dalyvaujančių organizacijų, ir iš viso įtraukia apie 7 milijonus žmonių.

Taigi, galiausiai teigiu štai ką – kūrėjai, kurkit! Kombinuokit savo galimybes su kitomis iniciatyvomis, leiskit kūrybiškumui plėtotis naujose sferose, ugdyti daugialypį mąstymą ir žengti kiek plačiau. Ar, galiausiai, susikurkit viską taip, kaip patys norite. Visos vaizduojamojo bei taikomojo meno šakos yra lanksčios bei tinkamos kūrybiškumui, tačiau kuriant didelius projektus reikia pasitelkti šiek tiek ir kairiojo pusrutulio privalumų, kad minėtasis automobilis bent jau riedėtų. Tad gerai, kad smegenys vis dėlto yra vienos ir tos pačios. O jei kažkas visvien neveikia – komandinis darbas veikia visada.

THINK BIG.

Susidomėjusiems, pora nuorodų:

BusinessWeek pripažinto geriausiu jaunuoju entrepreneur’iu technologijų srityje blogas čia.

Startup konferencija čia.

*Bohema – laisvi menininkų susiėjimai, nelabai paisant visuomenės etiketo reikalavimų.

Pradėkim sąžiningai – nuo pradžių pradžios. Nemažas gabalas mano vaikystės prabėgo Klaipėdos „Bohemoje“. Toje vietoje, kur rinkdavosi ne patys atsakingiausi esami ir tuo metu dar būsimi Klaipėdos tėvai. Tokiu pavadinimu pačiame senamiesty gyvavo galerija ir bariukas. Bariuku vadinti gal ir drąsu – staliukų ten tilpo koks vienas ar du, to nepamenu, bet tikrai buvo apvalus baras, kuris, kaip dabar galvoju, atliko vieną pagrindinių tos stebuklingos vietos karminių funkcijų. Ten tėveliai smagiai gurkšnodavo, o vaikučiai lakstydavo ant pievelės.

„Bohemos“ židinį kurstė neapsakomos charizmos barmenė Stefutė, palaikiusi įvairiausio plauko avantiūras. Kaip teigia sakytiniai šaltiniai, „Bohema“ neturėjo nei darbo valandų, nei face control‘o, užtat turėjo savo šventes ir teminius vakarus, „Bohema“ leisdavo gerti į sąskaitą ir joje grojo tik geriausia muzika…

Po maždaug dešimtmečio siautulingo gyvavimo, „Bohemos“ atmosfera natūraliai išblėso ir durys užsidarė. Stefutė pasirinko ramesnį gyvenimo būdą, o pastovūs gyventojai išsivaikščiojo kas sau. Tėveliai augo ir rimtėjo, o ilgiems pasisėdėjimams nebeliko laiko, juk išvarius rusą, staiga reikėjo galvoti apie karjeras ir kitus demonus. Tiesa, būta ir keleto partizanų – Benas Šarka dar kurį laiką mėgino apleistą barą gaivinti savo pasirodymais, bet ir tai su laiku nutilo.

Na ir ką čia daug kalbėti apie vaikystę, juk iš to laikotarpio neįmanoma vertinti objektyviai, kaip bepasuksi – viskas gražu ir tiek. „Bohemos“ vaikams irgi beliko panirti į savo reikalus: ruošti pamokas ir mokytis įtikinamai keiktis.

O tada mes paaugom ir tapom durnais studenčiokais. 300 km nuo namų, pirmaisiais litais kišenėje ir teise nesiteisinti, kai girti grįžtam namo. Taigi taip prasidėjo artima draugystė su alkoholiu, o čia, kaip ir kitose draugystėse einama per skirtingas stadijas: pirmiausia tik ištrūkus iš tėvų namų norisi gerti ir šokti iki ryto, vėliau užtenka tik gerti, kuo pigiau ir „kaip minimum“ kas savaitgalį, šiek tiek paaugus norisi gerti gražiai t.y. gražiose vietose, gražius gėrimus ir iš gražių taurių, tada, žiūrėk, įsimyli ir užtenka retkarčiais buit-romantiškai pagurkšnoti, vėliau su pirmaisiais nusivylimais grįžtame prie negražaus gėrimo tiesiai iš butelio su visokiom ašarom ir savigaila, o tarp minėtų stadijų kartais tampi kokiu nors eko-inteligentu ir geri dramblio šūdo arbatą su pienu, bet šiukštu be cukraus.

Taip vienas po kito buvo apsėdėti ir Vilniaus barai. Pradedant nuo praikaituojančių BIX‘ų sienų (ne ne, dar pašokam, juk autobusas į fabus važiuoja tik nuo šeštos ryto) iki pseudointeligentiškų pastenėjimų ŠMC. Dievaži nesiskundžiu – visko reikėjo ir viskas jau praėjusiai gražu. Bet pasitaiko taip, kad kažkuriuo metu neberandi sau vietos, o visi įdomiausi kampai taip pat išlandžioti: nei degtinė iš arbatinukų, nei gėjų striptizo stulpai nebedžiugina, tada išlendi vis rečiau ir ieškai, kur ramiai prisiglausti, bet neužmigti.

Taip vieną vėsų vakarą užėjom į „Suokalbį“. Buvom dvi kuklios ir padorios, nors jau kažkokį neaiškų potencialą viduj brandinančios, mergaitės, žodžiu, visiški svetimkūniai, dvi žalios vištos. Pirmasis į žvalgybą prisistatė trenktas matematikas Rimas, nekoordinavęs nei liežuvio, nei rankų ir vis taikėsi pačiupti kurios nors bokalą (o bokalus ir cigaretes „Suokalbyje“ reikėdavo gniaužti tvirtai, nes visa tai buvo laikoma bendru turtu). Išsigandom, bet negi išsiduosi.

Po pirmo karto nebuvo nei palaimos, nei euforijos, bet buvo dar daug kitų kartų, taip praėjo viena įdomiausių žiemų. Prisimenu vakarą, kai Užupio Juozukas šoko ant židinio, o kažkoks tamsus vyriškis išdalino visiems po vištos kulšį. Tada gėrėme arbatą ir stebėjome šį nesibaigiantį filmą tyloje, Twin Peaks, ne kitaip.

Normaliems reiktų paminėti, kad „Suokalbis“ buvo Rašytojų sąjungos kavinė, pagarsėjusi visokiom šlykštynėm ir skandaliukais. Šios vietos aukso amžius buvo jau senokai praėjęs ir kultūringesni literatai laikėsi atokiau, jei užeidavo, tai tik nostalgijos vedami ir tik dieną puodeliui kavos. O visa kita buvo skęstantis Titanikas, ironija ir purvas.

Tai kodėl „Suokalbis“? Turbūt todėl, kad čia visi buvo tikri. Čia galėjai būti nevykėliu arba pats sau labai vykusiu, čia gėrimais dalijosi neišsipildę menininkai ir išsipildę verslininkai, atėję pailsėti nuo padorumo, kampuose karalienių pozose sėdėjo senokai nužydėjusios prostitutės. Visi gyventojai elgėsi pagal tikrą šeimynišką scenarijų: draugavo ir dalijosi, kartais apkalbėdavo ir pasimušdavo, bet vėl grįždavo vienas kitam į glėbį. Ne kartą bandžiau pasidalinti „Suokalbiu“ su pažįstamais, bet retas atlaikydavo ir tai suprantama – tikrumas nėra lygus grožiui, veikiau atvirkščiai, tačiau esu tikra, kad prideda bent šaukštą gerumo.

Taip, „Suokalbis“ buvo šlykštus ir purvinas liūnas. Bent kelis kartus trenkiau durimis ir prisiekinėjau negrįžti, bet jis buvo charizmatiškas mylimasis, todėl pamiršdavom ambicijas ir susitaikydavom. Jis „nelaužė“ iš savęs išvaizdaus, jauno ir pajėgaus, kad neturtingas nereikėjo nė minėti, turbūt todėl vaišino tik pačiu šlykščiausiu alumi. Jis smirdėjo ir nepasižymėjo geriausiu skoniu muzikai, bet niekada neklausinėjo durnų klausimų: kodėl aš nestudijuoju vadybos ir ką manau apie politiką. Jam nerūpėjo kaip aš atrodau, jis visada džiaugėsi su manimi ir nekamantinėdavo, kai žliumbdavau kampe dėl savo milžiniškų mikrotragedijų.

O šokiai! Duodu galvą nukirst, kad tokių Vilniuje nebuvo niekur, pagaliau ir tokie nevėkšlos kaip aš galėjo išplaukti iš nuosavo dušo į platesnius vandenis. Savo įspūdžius iš šokių aikštelės jaukiai aprašė K. G. Žukauskas:

„Kad ir kokie būtų buvę nesutarimai, jie išsisklaidydavo pradėjus skambėti muzikai. Kai iš kolonėlių pasigirsdavo visu garsu paleistas „Highway to Hell“ įrašas, prasidėdavo spontaniškas šokis ir nelikdavo kitos išeities, tik griebti į porą pirmą pasitaikiusį asmenį – vyrą ar moterį, jauną ar seną, nusipraususį ar ne, – šis čiupdavo ranką ir įsprausdavo tave į kampą. Sėdėti prie stalo ir užsiimti savimi buvo neįmanoma, nes viskas – nuo stalo iki lentynos virš židinio ir plačių palangių – staiga virsdavo šokių aikštele. Į „Suokalbį“ ateidavai pasiruošęs kraipyti užpakalį ir atsiduoti negrabiai ekstazei; tam nereikėdavo nei ritmo pojūčio, nei klubinės aprangos; netgi ir visos galūnės nebuvo būtinos. Kai rusvos spalvos sovietinio stiliaus kelnes mūvintis senyvas vyrukas imdavo kraipytis imituodamas Freddie Mercury, o jo šokio partnerė, lyg ir gretimai esančio viešbučio registratūros darbuotoja, siūbuoti apvalainais klubais į taktą dainai „Fat Bottomed Girls“, buvo aišku kaip ant delno, kas čia dedasi. Kai matydavai liesą troleibuso vairuotoją, besigražinantį skruostus lūpdažiu, pasiskolintu iš mielai savo kosmetika besidalinančios turistės, ir porelę, šokančią pagal „Ra Ra Rasputin, Russia’s greatest love machine“, „Suokalbio“ paskirtis nekeldavo jokių abejonių. Baras nebuvo šiaip sau vieta, į kurią išsidūkti susirinkdavo kitose girdyklose nepageidaujami tipai ar apkvaišę kišenvagiai. Tai buvo viešoji Vilniaus erdvė, kuri rimtai eksperimentavo su absoliučios laisvės idėja.”

„Suokalbio“ laisvės idėja gyvavo su pertrūkiais, tačiau 2010-aisiais ją teko galutinai palaidoti. Patalpų nuomos konkursą laimėjo „In Vino“, sako, ten dabar nai nai kaip gražu ir tvarkinga. Nežinau, netikrinau, su kiekviena mirtimi reikia laiko susigyventi. Suokalbininkų trupiniai dar slankioja Vilniaus gatvėmis kaip neramios dūšios, kartais nutūpia kokiose purvinose pakampėse – psichbariuose ir stopkėse, bet iškart matyti, kad visuomenės atstumtieji ir įdomesnieji nebeturi šiltos vietos. Na ir kam to reikia, kas mums darbo? Geriau susikišam užpakalius į timpas ir varom kultūringai vynelio pagurkšnoti.

Labanakt

Teksto autorė Ieva Vedeikaitė.

Eilinį kartą pradėdama naujo mėnesio (šį kartą spalio) leidinių apie šiuolaikinį meną ir kūrybą apžvalgą, žurnale “Frieze” užkliuvau už ganėtinai smagaus ir entuziastingo straipsnio. Viskas, ką perskaičiau jame, nebuvo nauja, ypatinga ar stebėtina, tačiau visos šios taisyklės ir pavyzdžiai maloniai nuteikė, prisimenant, jog yra entuziastų, kurie visuomet pasiruošę pakelti jaunosios kartos optimizmą. Taigi, šiame straipsnyje tiesiog pacituosiu vieno “Frieze” redaktoriaus Douglas Fogle taisyklių rinkinį, taip ir pavadintą “Art Rules. The things they don’t teach you in art school” (Meno Taisyklės. Dalykai, kurių nemoko meno mokykloje).

1. Art Hurts (Menas Žeidžia)

Autorius teigia, jog šiuo pasakymu neturi galvoje menininko Cris Burden nusikryžiavimo ant Volksswagen automobilio, Ron Athey performansų ar profesionaliųjų imtynių dramaturgijos. Turėti karjerą kūrybos srityje žinoma yra įmanoma, tačiau būti labai sėkmingam finansiškai yra tikra retenybė. Suprantama, kad nekiekvienas tampa Andy Warhol’u, Bono ar Andy Kaufman. Geriausia taisyklė, kurią visų pirma reikėtų įsisavinti – išmok aptarnauti stalus ir klientus. Jeigu negali aptarnauti stalų, visuomet gali tapti mokytoju ir mokyti kitus. Patikėk, daug daugiau verti kūrybininkai negu tu praleido savo pirmuosius metus būdami apsauginiais garsiausiuose muziejuose.

2. Kill your parents (Nužudyk savo tėvus)

Kuomet Sofoklis teigia, jog savo tėvų žudymas nėra pats produktyviausias būdas siekti savo tikslo, tai yra visiška priešingybė kultūros srityje. Jaunoji karta turėtų norėti ir siekti keisti nusistatytus kanonus, nesvarbu ar tai estetikos, ar kuratorystės klausimai. Prašau, nestumkite savo vyresniųjų nuo laiptų. Žudyti savo tėvus tėra metafora, norinti jus priversti susirinkti savo šūdą vienoje vietoje ir pradėti kreipti pasaulį savo linkme.

3. You can learn more in the world than you can in school (Tu gali išmokti daug daugiau gyvenime, nei kad mokykloje)

Labai atsiprašau, jei šis išsireiškimas įžeidžia tuos, kurie išleidžia tūkstančius ant aukštojo mokslo. Pagrindinė mintis šiame pasakyme yra tokia, jog jūsų studijų metai tėra prabangus ir atpalaiduojantis metas skaitymui, ieškojimui, haliucogenų išbandymui, twitterio ir facebook’o tinklo išplėtimui ir t.t. Kitavertus po to, kai aš asmeniškai praleidau keturis metus universitete ir dar septynis baigdamas savo doktorantūrą, aš išmokau daug daugiau per vienus metus tiesiog dirbdamas Walker menų centre, tiesiogiai atliktamas pareigas su menininkais ir institucijomis realiame meno pasaulyje. Kūrybinių specialybių abiturientai – maldaukite, savanoriaukite ar tiesiog pavokite kito vietą šiuolaikinio meno institucijose. Nebūkite drovūs. Prižadėkite, jog padarysite viską. Jūs net neįsivaizduojate kaip esate mums reikalingi, tačiau mes patys dar to nežinome.

4. Don’t wait for the ‘man’ to come to you (Nelaukite, kol kažkas ateis pas jus)

Tarkime pirmoji Damien Hirsto paroda arba dabartinė labai populiari “Frieze” meno mugė. Hirstas ir jo draugai rado kažką, kas suteikė jiems sandėlį pietų Londone, jie išeksponavo ir išdėstė savo kūrinius su tokiu profesionalumu, jog pats jų studentų statusas buvo nebesvarbus, jie rado kelią kaip priversti tuo metu garsiausias meno pasaulio figūras apsilankyti jų parodoje ir taip įrašė save į istoriją. Surenkite savo parodą, pradėkite savo leidinį, išleiskite albumą arba įsteikite savo organizaciją. Viso to finalas nebūtinai turi būti milijoninės vertės kaukolės su inkrustuotais deimantais. Tiesiog sakau jums, nelaukite kol kažkas jums atneš ką ant lėkštutės.

5. Don’t spend more time networking than making work (Nepraleisk daugiau laiko plėsdamas kontaktus nei dirbdamas)

Kalbėdamas apie plečiamus kontaktus, turiu omenyje laiką besilinksminant vakarėliuose, stengiantis papulti į mados žurnalus, jungiant draugus “Facebook” tinkle ir t.t. Kieta (Cool) nereiškia gero darbo. Sunkus darbas daro darbą geru. Visai neseniai kalbėjau su menininku, kuris surengė savo parodą apie atostogas. Jis man atsakė, jog jis yra toks laimingas dirbdamas šioje industrijoje ir leisdamas laiką savo studijoje, jog sunkiai įsivaizduoja save tradicinėse atostogose. Visi geriausi menininkai su kuriais esu kada nors dirbęs yra taip apsėsti tuo, ką daro, jog jų darbo vieta jiems yra pati geriausia erdvė pasaulyje, pastogė bei užuovėja. Dirbk sunkiai ir rimtai ir visa kita ateis savaime.

6. Have fun (Jausk malonumą)

Jeigu tu nejauti malonumo darydamas tai, ką darai – nebūtina išleisti tūkstančių terapijai išsiaiškinimui kas su tavimi blogai. Pasirink kitą kryptį. Laikas, kurį turi dabar yra labai brangus, išnaudok jį išmaniai.

7. Live wrong (Gyvenk neteisingai)

Kartok šią mantrą: “Jeigu tai yra neteisinga, tuomet aš nenoriu būti teisus”. Nesielk taip, kaip iš tavęs tikimasi, daryk tai, kas turi skirtumą. Užduok daugiau klausimų nei gali gauti atsakymų. Šiame laikotarpyje per mažai tokio pykčio, kurį turėjo “Sex Pistols”, absurdo, kokį reprezentavo Dada ar tokios ironijos, kurią reiškė rašytojai kaip Thomas Pynchon. Jeigu pasaulis aplink mus šiuo metu skyla į dalis, tai būtent dabar mums reikia jaunų menininkų, kuratorių, filmų kūrėjų ar muzikantų, jog pakreiptume viską netikėta linkme.

Nuolankiai laukdamas ir tiesiog nieko nedarydamas, tu darai tikrų tikriausią nusikaltimą.

Iš pradžių kiek pažaiskime. Nežinau, kiek iš jūsų matė vaizdus iš rugsėjo 11-osios be jokio komentavimo ir redagavimo. Aš pamenu, kaip man grįžus iš mokyklos ir įsijungus Byvio ir Tešlagalvio seriją, staiga nutrūko transliacija ir ją pakeitė siurrealistinių vaizdų kaskada. Be kažkokių pašalinių vertinimų, komentavimų ir interpretacijų – tai priminė greičiau S. Dali Naujojo Pasaulio gimimą nei, pavyzdžiui, Peterio Bruegel‘io vyresniojo Mirties triumfą. Būtent kažkas tarp vieno ir kito.

Tai tikriausiai buvo pirmasis medijai skirtas teroro išpuolis žmonijos istorijoje. Į kūdrą mestas akmuo sukėlė tokius ratilus, kad tikėtina, jog patys šio siaubingo išpuolio rengėjai šito nesitikėjo. Pasigirdo pirmosios pastabos ir, savaime suprantama, melas: virš milijono žuvusių, tiesiog skaičiavimas buvo adekvatus įspūdžiui.

Po 9/11 atakos viską papasakoti vaizdais tapo gero tono ženklas. Jei tai nenufilmuota – gal to ir nebuvo. „Priešas“ gali būti žeminamas jo žemėje Abu Graibo (Irakas) atvėju, galima šią teroristų medžioklės paradigmą perkelti ir savosios tėvynės lygmenį, atakuojant labiausiai pažeidžiamas ir trapų identitetą susikūrusias socialines grupes – benamiai gali puikiai tam tikti.

Britų video menininkas bei filosofas Hilary Lawson 2001 išleido knygą “Closure” („Užbaigimas“), –  joje jis teigia, jog Pasaulis pats savaime yra atviras, tačiau mes jį uždarome per savo mintis bei kalbą. Ši knyga yra tarsi biblija jo Pasaulio bei meno matymui, savo teoriją ponas Lawson‘as pritaikė plėtodamas savo inicijuotą video paveikslų judėjimą. Pagrindiniai reikalavimai video paveikslui yra sekantys: kamera turi būti statiška, jokio vaizdo redagavimo ar montavimo, jokio dialogo ir apskritai jokio garso.

Galbūt pademonstravus, kas nėra video paveikslai taps aiškiau, o ir bus duotas papildomas kontekstas. Vienas iš pavyzdžių galėtų būti iš kompiuterinio meno bei poezijos išsivystęs video feedback fenomenas. Tiesiog imamas realybę atspindintis vaizdas ir ant jo „uždedamas“ tam tikras filtras.

Žodžiai (arba ženklų sistemos) meluoja: kai kurios šiaurės tautos, pavyzdžiui, evenkai, daugelio dalykų tiesiog neartikuliuoja, nuo neišvengiamos žodžių palydovės – melagystės – jie slepiasi intuityvaus veikimo Pasaulyje. Dabar labai madingą, įvairių ženklų reikšmes kontekstuose tyrinėjančią moderniąją kalbotyros atšaką semiotiką, vienas jos patriarchų, rašytojas Umberto Eco, pavadino sistema viso, ką galima panaudoti melui.

Amerikiečių rašytojas Šervudas Andersonas buvo išplėtojęs savitą groteskų teoriją. Anot jos, Pasaulio aušroje egzistavo gausybė minčių, bet nebuvo tokio dalyko kaip tiesa ir tik kai žmogus išsirinko kažkokią tiesą, pavertė ją sava ir pasiryžo jos laikytis, jis iškart tapo grotesku, o jo pasirinktoji tiesa – melu.

Tikriausiai mums reikėjo sukurti religiją, ideologijas, diskursus, kad tik nebūtume užgožti Pasaulio įvairovės grožio. Ką bendro turi visi šie dalykai? O gi siekį niveliuoti, supaprastinti mus supančią aplinką bei mus pačius, ieškoti universalijų ne bendrystės, o skirtybės bei labui, kirsti per žemiausius instinktus ir mumis manipuliuoti.

Jei reikėtų savarankiškai atrasti šios krypties šaknis, pasirinkčiau 7-ojo dešimtmečio pradžią ir garsųjį Andy Warholą. 1963 m. nusipirkęs pirmąją kamerą jis nusprendė nufilmuoti savo miegantį meilužį poetą John Giorno, „filmo“ trukmė – 5 valandos ir 20 minučių, nors darbas susilaukė nemenko žiniasklaidos dėmesio, į jo premjerą atėjo tik 9-i žmonės, du iš jų atkrito per pirmąją valandą. Mene kaip ir daug kur kitur, viskas turi polinkį kartotis kiek kitomis formomis – 2004-ais m. Londono Nacionalinėje portretų galerijoje visuomenei buvo pristatytas valandos ir 7-ių minučių trukmės miegančio moterų numylėtinio Deivido Backhamo filmas.

Abu filmai susiję su (pasyviu) geismu. Pirmajame tai susiję su asmeniniais išgyvenimais, tuo tarpu antrasis variantas skirtas platesniajai publikai, turbūt todėl varijuoja ir jų trukmė. Gyvename jau post-Youtube eroje ir norime visko greitai, aiškiai ir labai paviršutiniškai.

Pagalvojau, kad tai ir skiria tikrą šiuolaikinį meną nuo ne tokio vykusio, o kartais ir labai pervertinto niekalo, nekalbant jau apie gausybę vienašališką Pasaulio suvokimą nurodančių siaubingų Holivudo filmų, norisi paminėti kad ir Damien Hirst ir jo vieną garsiausių „šedevrų“ ryklį akvariume vaizduojantį “The Physical Impossibility of Death in the Mind of Someone Living” – jei įdėmiau įsižiūrėtume, pastebėtume, kad ta baigties estetika šiais laikais perkeliama į pačio žemiausio lygio produkciją, tai, kas tiko vienam kontekstui ir, pripažinkime, visai kitos meninės vertės kūrybai, absoliučiai netinka kitai, lyg tas ryklys būtų išmestas gaivaliotis į krantą.

Menas gali būti tas piemuo, kuris išves mus į pažadėtąją žemę. Meno tikslas lyg ir visada nukreiptas į baigtį, tai ypač ryšku visų klasikinio iki 20-ojo a. antros pusės meno mėgėjų diskurse, šiuolaikinis menas jiems – ne menas, jame nėra uždarymo, bent jau tai nėra labai ryšku ir kanonizuota, ta pati vaizdo instaliacija gali būti demonstruojama tiesiog be pertraukų.

Pabaigiant (!?). Žmonija ir jos kultūra jau išgyveno savotišką apokalipsę: antrasis Pasaulinis karas, fašistų degeneratų meno bei sovietų kultūrinis programavimas sunaikino nemažą dalį kultūros ir trukdė veikti kūrėjams, dėl karo griuvo miestai, kultūra, žemė, nepajėgdama nuryti, spjaudėsi žmonių krauju, o kur dar atominės bombos siaubas, niekas kitas šito taip neatskleidė kaip tikriausiai paskutinis didis uždarytojas Mark Rothko. Menui atėjo laikas inkorporuotis į mūsų gyvenimus, prasminti ir gilinti juos. Antrąjį košmarą išgyvenome prieš dešimtmetį, pastebėjome, ar ne, bet tai labai ryškiai pakeitė mus ir mūsų medijas. Ir galiausiai – neleiskime, kad mus užvaldytų apokaliptinės vizijos, leiskime, kūrybai sugrąžinti tai, ką iš mūsų yra nuolat bandoma atimti.

Daugiau sąlygiškų video paveikslų rasite čia.

Prieš keleta dienų mūsų kolekciją papildė didelis šūsnis naujų ir nevisai naujų leidinių bei knygų apie šiuolaikinį meną. Visą savaitgalį skyrėme skaitymui, vartymui ir vertinimui bei tuo pačiu nusprendėme šia kolekcija pasidlainti su jumis. Visiems žinoma, jog Lietuvoje sudėtinga rasti leidinių apie šiuolaikinį meną, tuo labiau už prieinamą kainą. Taigi, šį kartą šūsnis įvairiausių “socond hand” ir naujesnių knygų už prieinamą kainą. Užsisakiusiems iki trečiadienio, siuntimas nemokamas.

“Image Makers, Image Takers”

Nuostabi knyga besidomintiems fotografija, daugiau nei 300 puslapių interviu su skirtingiausiais fotografais. Čia rasite ir meninės fotografijos, ir reportažo, ir mados. kalbinami fotografai prabyla tiek apie įkvėpimą, tiek apie techniką, asmenines istorijas bei fotografų pasaulio užkulisius. Interviu papildo vizualinė medžiaga, tad skaityti ir tyrinėti be galo įdomu.

Originali kaina 80 LT, mūsų kaina 65 Lt.

“Temporary Spaces”

Stulbinanti knyga, pasakojanti apie įvairiausias apleistas erdves visame pasaulyje, kurios buvo prikeltos naujam gyvenimui – klubams, meno centrams, kavinėmis bei visokiomis kitokiomis socialinėmis erdvėmis. Daugiau nei 200 puslapių albumas su nepakartojamomis nuotraukomis bei istorijomis. Tuos ką žavi Berlynas, sužavės ir ši knyga.

Originali kaina 120 LT, mūsų kaina 85 Lt.

“Art of the 20th Century”

Puikus albumas ir nenuobodžiai parašyta 20-o amžiaus istorija. Jeigu domitės šiuolaikiniu menu, čia rasite pagrindinius autorius bei meno judėjimus tapybos, skulptūros, naujųjų medijų ir fotografijos srityse. Komplektas susideda net iš dviejų knygų, kiekvieną sudaro po 800 puslapių.

Originali kaina 80 LT, mūsų kaina 60LT.

“HR Giger”

Knyga apie legendinį menininką HR Gigerį, dauguma jį pažįsta ir žino už ką jis vertinamas. Knyga pilna kūrėjo darbų, biografijos faktų, filosofijos ir puikios aukštos kokybės vizualikos.

Kaina 45 Lt.

“Minimal Art”

Minimalizmo istorijos faktai, pagrindiniai kūrėjai, darbų pavyzdžiai, vizualinė medžiaga. 94 puslapiai.

Kaina 35 Lt.

“Introducing Gilbert & George”

Knyga apie jau šio amžiaus ikona tapusius porą Gilbert & George. Čia rasite daugelį jų genialių darbų, šiek tiek biografijos faktų bei esė, kuriose tarsi atsispindi šių genijų manifestas.

Kaina 35 Lt.

“MARK”

Kone vieni geriausių kada nors išleistų leidinių apie architektūrą. Visi naujausi projektai, interviu, nereali vizualika ir stulbinanti kiekvieno leidinio apimtis, kuris sveria beveik kilogramą ir sudaro 230 puslapių.

Originali vieno leidinio kaina 70 Lt, mūsų kaina 40 Lt, perkant tris leidinius 100 Lt.

“Art Now”, “Art Now Vol.2″, “Fashion Now”, “The Golden Age of Advertising – the 60s”

“Taschen” leidyklos knygos apie šiuolaikinę kultūrą. Vartydami puslapius rasite žinomiausius šiuolaikinio meno ir kultūros atstovus, begale vizualikos bei indeksus, kuriais pasinaudodami apie sudominusius autorius galėsite rasti daugiau informacijos.

Visų knygų kaina vienoda po 35 Lt.

“Terry World”

Leidinys susideda iš begalės didelio formato ir kokybės Terry Richardson nuotraukų. Pradžioje knygos rasite ir pačio autoriaus minčių bei kūrybos aprašymą.

Kaina 55 Lt.

“Over & Over”

Knyga „Over & Over” susideda iš ranka pieštų tekstūrų ir paternų rinkinio. Kiekviename puslapyje rasite vis naują menininką ir jo sukurtus paviršius.

Kaina 60 Lt.

Rinkinys “100 Contemporary Architects”

Visų šiuolaikinių architektų bei garsiausių pastatų rinkinys. Dvi knygos po 800 puslapių. Sveria tiek, jog galima žmogų užmušti. Ypač rekomenduojama besidomintiems architektūra.

Kaina 100 Lt.

“Camera Work”, “A History of Photography”, “The Photo Book”

Knygus fotografams arba besidomintiems fotografija.

Dvi kraštinės po 35 Lt, vidurinė 15 Lt.

Tiek šį kartą leidinių mūsų virtualiame turgelyje, susidomėję kaip visada rašykite meno.duobe@gmail.com. Lauksime!

Kartais imu nebesuprasti šiuolaikinio meno. Nepadeda net galvos laužymas.

Tuomet baisiausiai įsigeidžiu, jog koks meno kūrinys bamteltų tiesiai ant mano kiauro makufeliaus ir bent patvirtintų Niutono dėsnį…

Kartais atrodo, jog tai neįmanoma. Kartais traukos dėsnis tikrai neveikia šiuolaikinio meno ir jis plevena kažkur pakibęs virš gyvenimo.

Prisipažinsiu tokius jausmus dažniausiai išgyvenu įvairiose menui skirtose institucijose ar stebėdama specialiai surežisuotus proginius-projektinius meno kūrinius.

Tada baisiausiai trokštu dviejų dalykų: tiesos ir šviesos.

Internetinėje erdvėje gausu šviesos šaltinių.

Tiesa, šį šaltinį aptikau laimingo atsitiktinumo dėka, apsilankiau seminare „Three uses of the knife“ ir užtaikiau ant E-flux naujienų portalo bei žurnalo steigiamojo vadovo paskaitos.

Tąkart atsivėrė akys.

Dabar vis dažniau veriasi e – flux internetinis puslapis.

Yra bent keletas svarių priežasčių, kodėl būtent ten ieškau tiesos.

Pirmiausia, labai gera pasijusti pasaulio piliečiu ir sužinoti kokie meno įvykiai kasdien vyksta plačiame pasaulyje.

Mano mažą surambėjusią širdį džiugina ir tai, jog šis virtualus leidinys (arba teisingiau jo tekstai) gali įgauti materialiai apčiuopiamą formą. Patikusį tekstą galima ne tik parsisiųsti PDF formatu, bet ir atsispausdinus pasidalinti su kitais žmonėmis. Ir tai nebus įvardinta kaip nusikaltimas, sunkia piratavimo nuodėme…

Naršydama po e-flux, jaučiuosi tarsi būčiau atsidūrusi socialiai atsakingoje erdvėje, kurioje nesu skatinama tapti tiesiog meno vartotoja. Čia nuolat purenamos ir kedenamos aktualios temos, kurios nebūtinai tiesiogiai siejasi su menu. Bet tos netiesioginės sąsajos tokios ryškios, priverčiančios susimąstyti.

Geriausias e – flux bruožas tas, jog jis peržengia įprastinio leidinio-portalo apie meną ribas. Puikiausias pavyzdys galėtų būti Hans’o Ulrich’o Obrist’o interviu su Julian’u Assange’u. Kai interviu, tampa ne tik priemone nuomonei išreikšti, bet ir savotišku tyrimu.

Kitas e – flux bruožas, kuris mane nuolat vilioja ten grįžti – tai noras dalintis. Žiniomis ir patirtimi. Puslapyje gausu nuorodų į kitus įdomius šaltinius, informacijos apie įgyvendintus projektus.

Tuomet imu tikėti, jog menas gali tapti natūralia ir suprantama kiekvieno žmogaus gyvenimo dalimi, taip pat kaip ir noras pavalgyti išalkus.

Monikos blogas čia.

Gima Ahmetzianova. Teismo eskizas “Sekretorė”, “Stebiniteji”, “Posėdis”

Ar gali žmogus, neturintis nieko bendro su menu, tapti ne tik jo objektu, bet ir visuomenei reikšminga ikona ant meno altoriaus?

Gali.

Pasiknaisiojus meno istorijos lobyne įmanoma atrasti ne vieną tokią (tiek realią, tiek žmogiškosios sąmonės pagimdytą) figūrą: Jėzus Kristus Superžvaigždė, Che Guevara, Alisa iš stebuklų ir veidrodžių karalystės… Visi šie asmenys senai peržengė siaurus savo paskirties rėmus ir transformavosi į po pasaulį klajojančias įvaizdžių šmėklas, dažnai nebeturinčias nieko bendro su tikrosiomis jų istorijomis (Jėzus Kristus ne tik tikėjimo simbolis, bet ir miuziklo žvaigždė, Che Guevara ne tik revoliucionierius, bet ir kapitalistinės mados industrijos nuolat tiražuojamas dekoro elementas, Alisa ne tik literatūrinis personažas, bet ir geismo objektas).

Tokios transformacijos vyksta dėl labai skirtingų priežasčių, tačiau dažniausiai žymi pribrendusius visuomenės pokyčius.

Ką tai turi bendro su menu?

Tai, jog transformacija būna išreiškiama arba įgyja meno kūrinio formas. O tos formos tarsi dulkės nusėda ir labai lengvai įsiėda į žmonių pasąmonę. Nes menas ne tik universali kalba, nevaržoma jokių apribojimų, bet ir vienas tobuliausių propagandos įrankių.

Puikiu pavyzdžiu galėtų tapti Chodorkowski, realiai egzistuojantis verslininkas, šiuo metu Rusijoje teisiamas už ekonominius nusikaltimus.

Įdomu tai, jog viešojoje informacinėje Rusijos erdvėje sklando du labai skirtingi Chodorkowski portretai. Vienas, tiražuojamas oficialiosios žiniasklaidos ir valdžios struktūrų, vaizduoja oligarchą kraugerį, bet kokiomis priemonėmis siekiantį didinti savo galią ir valdžią.

Kitas portretas simbolizuoja laisvės siekiančio piliečio, kovą su plėšriu Putino režimu. Šitokį portretą platina opozicijos jėgos, žmogaus teisių gynimo organizacijos, menininkai, kultūros veikėjai ir paprasti žmonės, pavargę nuo savo bereikšmiškumo valstybės gyvenime ir valdyme.

Foto: Olaf Koens

Taigi, šiuo metu Rusijoje kalbėti apie Chodorkowski – tai tas pats, kas išreikšti savo pilietinę poziciją. Pagrindine kritikuojančio kalbėjimo forma buvo pasirinktas vaizduojamasis menas – vienintelė cenzūros dar neiškastruota protesto forma.

Apie tai byloja Rusijos internetinėje erdvėje sukurtas projektas „Piešiame teismą“. Anot projekto – konkurso sumanytojų: „Michailo Chodorkowski procesas jau tapo naujausios Rusijos istorijos faktu ir vis dar domina visuomenę, masinės informacijos priemones. Procesas peraugo socialinio reiškinio ribas ir tapo kultūros reiškiniu: su juo jau padirbėjo ne tik žurnalistai, bet ir dailininkai, rašytojai.“

Pagrindinis projekto tikslas, suteikti piešiantiems galimybę išreikšti ne viešojoje erdvėje jau suformuotą požiūrį į Chodorkowski teismo procesą, o asmeninę nuomonę (kokia ji bebūtų). Todėl kiekvienas norintis dalyvauti konkurse privalėjo apsilankyti bent viename teismo posėdyje.

Projektas kaip ir pats procesas peržengė visas įmanomas ribas: tiek meno, tiek Rusijos, tiek interneto ir galų gale materializavosi. Man su šia materializacija teko susidurti Briuselyje. Parodos nemačiau, tačiau į mano rankas pateko nemenkas aplankas su piešinių reprodukcijomis.

Iš pradžių nemaloniai nudiegė paširdžius, aplankas priminė dar sovietų laikų papkę. Į tokias buvo farširuojami įvairūs dokumentai, pradedant moksleivių charakteristikomis (ne išimtis ir maniškė), baigiant KGB bylomis…

Šitos papkės turinio taip pat nepavadinsi tiesiog meno kūrinių reprodukcijomis. Projekto kūrėjai susiedami dailę ir asmeninės pozicijos išsakymą tiek piešiniu, tiek tekstu prie jo, piešinius pavertė dokumentacija – įrodymu, jog žmonės net negalėdami daryti įtakos ar pakeisti susidariusios situacijos, siekia ne tik apmąstyti, bet ir kvestionuoti vykstančius procesus.

Aleksandra Fedorina. Paveikslas „Sargyba“

Ji dalyvavo tiek teisme tiek konkurse, nes rašo disertaciją apie rašytoją A. V. Suhovą – Kobyliną. O jis kaip tik rašo apie tokio tipo procesus. Tai Aleksandrą pritrenkė. Ji dalyvauja procese, nes tiki, jog piešiantysis ir stebintysis, nustoja būti visuomenine nuomone, kurią galima ignoruoti. Piešiantysis tampa vertintoju, galinčiu čia pat transliuoti savo nuomonę ir pojūčius stebimiems objektams, kurie tampa neįgalūs pasipriešintini, pasislėpti. Tai kelias į istoriją.

Jekaterina Beljavskaja. Teismo eskizas „Teismo ABC“

Dailininkei dalyvavimas teisme – tai unikali galimybė stebėti žmonių elgesį krizinėje situacijoje. Taip tai būdas susipažinti su tuo, kas vyksta už vidinio menininko gyvenimo ribų (išoriniame pasaulyje).

Eduardas Hayrutdinovas. Karikatūra „Geros dienos“

Piešiančiojo pozicija akivaizdi, gal todėl ir palikta be komentaro.

Šie piešiniai nėra tik situacijos ar teismo iliustracijos (tokią funkciją atlieka internete išplitusios karikatūros), tai ir bandymas suasmeninti procesą, bandymas demitologizuoti parodomąją „gėrio ir blogio“ kovą, bandymas apčiuopti giją vedančią nuo Chodorkowski simbolinės figūros prie Chodorkowski žmogaus.

Džulija Arie. Paveikslas „Laisvės teritorija“

Dailininkė nesistengia vertinti Chodorkowski situacijos terminais geras ar blogas, kaltas ar nekaltas, tik todėl, kad vykstantis procesas peržengia vieno žmogaus likimo ribas. Ši istorija leidžia pajusti koks pažeidžiamas bet kuris žmogus, nesvarbu kokiais būdais besistengtų sukurti saugų ir komfortabilų gyvenimą. Vieną akimirką žmogus gali netenkti viso ko brangiausio. Kai žmonės tai supras bendras jų gyvenimas pasikeis, nes neįmanoma nugyventi vien tik savo mažučio asmeninio gyvenimo. Tai iliuzija. Anot dailininkės šis procesas turėtų pakeisti visus žmonės.

Tatjana Burštein. Teismo eskizas „Gynyba“

Didžiausias džiaugsmas Tatjanai buvo tai, jog dėl šio projekto pagausėjo gretos teismu susidomėjusių žmonių, kurie savo akimis galėjo išvysti proceso absurdiškumą. Anot jos piešinyje galima užfiksuoti žmogus išvaizdą, rūbų spalvą, tačiau neįmanoma perteikti tėvo džiaugsmo teismo salėje išvydus dukrą.

Šie piešiniai tuo pačiu ir bandymas kovoti su žmonių abejingumu, nes kol kas atrodo menas – vienintelis ginklas galintis sukrėsti žmonių protus, priversti juos bent trumpam susimąstyti (Banksy, „Voina“, Andre Serrano, Evaldas Jansas ir pan.).

Olegas Tarasovas. Paveikslas „Pikti Laisvės Vaisiai“

Šį žmogų sudalyvauti konkurse paskatino nerimas dėl to, kas vyksta šalyje. Procesas jam priminė žinomo romano skaitinėjimą, pirmą puslapį atverti susidomėjęs, nors pabaiga jau aiški….

Ir viso to labai reikėjo žmonėms, kurie stebėjo procesą, dalyvavo posėdžiuose, kurie piešė ir balsavo už piešinius, nes svarbiausia neabejingi žmonės.

Tai tikriausiai ir buvo pagrindiai projekto „Piešiame teismą“ bruožai, išskiriantys jį iš eilės meno reiškinių. Ne darantys jį geresniu ar reikšmingu meno procesu, nes be socialinio konteksto vargu ar jis turėtų kokią nors estetinę reikšmę. Didžioji dalis piešinių pasižymėjo tiesmuku iliustratyvumu, primityvoka teismo proceso traktuote ir gana tradicinėmis meno formomis. Bet piešiantieji visų pirma stengėsi būti nuoširdūs. O nuoširdumas tokia dvasinė materija, kuriai labai sunku surasti tobulą meninę formą.

Viktorija Lomasko. Teismo eskizas “Procesas”

Aleksejus Jermolajevas. Iliustracija/komiksas “Chodorkowski/Lebedevas”

Aleksejus Jermolajevas. Iliustracija/komiksas “Chodorkowski/Lebedevas”

Davina Garino. Teismo eskizas “Linksmas sargybinis”

Man rodos, didžiausias šio projekto nuopelnas tas, jog pasitelkus Chodorkowski bylą, eiliniai žmonės turėjo galimybę iš labai arti išvysti šiuolaikinio gyvenimo, įtakojamo politikos, grimasas. Tas, kurias ne taip lengva įžvelgti paskendus asmeniniuose rūpesčiuose.

Na ką gi, praėjo šiek tiek laiko kol ir vėl atrinkome bei įvertinome įdomesnius leidinius apie šiuolaikinį meną. Šioje apžvalgoje trumpai apkalbėsime naujausius “Art Review”, “Computer Arts” ir “Creative Review” numerius. Visiems kas užsisakys leidinius iki liepos pabaigos, siuntimas bus nemokamas :]

“Art Review”

“Art Review”

“Art Review”

“Art Review”, net 182 puslapiai, kaina 31 LT

Vasaros numeris kaip ir dauguma “Art review” prasideda nuo apžvalgos kas vyksta kituose didžiuosiuose ir meno scenai svarbiuose pasaulio miestuose. Čia rasite naujienas apie parodą, kuri šiuo metu eksponuojama pačiame pavojingiausiame Paryžiaus rajone, New Yorke MOMA muziejaus išleistas naujas atvirutes “I went to MOMA and…“ bei interpretacijas apie Berlyno santykį su šia institucija. Pirmuose puslapiuose jūsų taip pat laukia straipsnis apie išsityčiojimą iš Kristaus ir jo simbolių, to naudojimą mene bei institucijų taikomą arba netaikomą cenzūrą.

Daugelį turėtų sudominti ganėtinai šmaikštus ir nuotaikingas straipsnis apie New York‘e atsidariusį “Artists‘s Institute” (Menininkų institutą), kuris siekia keisti meno institucijų suvokimą bei požiūrį į meno kūrinius, susikoncentruodamas į du-tris menininko kūrinius, kurie galerijoje eksponuojami labai ilgą laikotarpį. Dviračių entuziastams ir besidomintiems mada laukia puikus straipsnis apie techno fetišą ir dviratininkų šalmus.

Besidomintiems dizainu, turėtų būti įdomus straipsnis apie dizainą pritaikytą gyvenimo būdui bei gyvūnų aplinkos dizainą. Šį kartą garsioje rubrikoje, kurioje „Art Review“ kritikai kalbina jau mirusius menininkus, kalbinamas Georges Bataille – atsakymai tiesiai iš XIX amžiaus.

Vasaros numeris taip pat skiria labai didelį dėmesį garsiajai Venecijos Bienalei, sužinosite kodėl Lenkiją reprezentavo Izraelio menininkė, kaip su ekspozicija eksperimentavo Škotų paviljonas, kuo išsiskiria turtingosios Naujosios Zelandijos paviljonas bei kitas asmenines skirtingų Venecijos Bienalės lankytojų nuomones, čia nemaža pajuokavimų, kritikos bei nuotykių.

“Meno duobę” labai patraukė straipsnis, pasakojantis apie Meksiko miestą, jo meno sceną, įdomiausias parodas, kūrybingiausias erdves bei įspūdingus dizainus.

“Computer Arts”, 114 puslapių, 35 LT

Tiems, kam dar neteko susidurti su “Computer Arts”, – tai leidinys daugiausiai rašantis apie naujausias technologijas, skaitmeninį dizainą, application’us ir šiuolaikinį meną šiek tiek platesniame kontekste, apimant ir analizuojant ganėtinai skirtingas mokslo ir socialines sritis.

Pirmuosiuose puslapiuose jūsų akis padžiugins dabartinių dizaino trend’ų apžvalga bei spalvingiausių ir populiariausių iliustratorių pristatymas. Turbūt nesudėtinga atspėti kas šiuo metu dominuoja rinkoje – gyvūnai, gyvūnų motyvai, grafika su gyvūnais ir t.t. Šiame numeryje taip pat pristatomas jau daugeliui gerai pažįstamas ir šiuo metu labai populiarus iliustratorius Jonathan Barlett, tiems kam jis įdomus, turbūt bus smagu peržvelgti jo interviu.

“Computer Arts”

“Computer Arts”

“Computer Arts”

Verčiant tolimesnius puslapius jus užkabins arba neužkabins naujausių kūrybinių projektų apžvalga, geriausios mėnesio studijos pristatymas bei įdomiausių dizaino knygų, iPhon’o, iPad’o bei Android’ų application’ų aprašymas. Perverskite keleta puslapių reklamos (kaip gi be jos) ir atrasite gan įdomų straipsnį apie skirtingo tipo dizainerius – autorius Jason  Arber lygina kuo skiriasi taip vadinami geekai ir luddites dizaineriai bei koks jų požiūris į kūrybą.

“Computer Arts” taip pat pasiūlys nuostabius straipsnius apie kūrybiškumo ir technologijų santykį, interviu su Nick Carson apie eksperimentus skaitmeniniame dizaine, keletą apžvalgų apie Augmented Reality naujienas bei šūsnį tutorial’ų apie app’ų gamybą ir skaitmeninio dizaino technikas. Puikus leidinys mėgstantiems ne tik puikią vaizdinę informaciją bet ir praktiškus straipsnius.

“Creative Review”

“Creative Review”, 79 psl, 36 LT

Šis leidinys papuola į “Meno duobės” sekamų sąrašą visų pirma dėl savo įdomaus formato, patrauklios spaudos bei koncentravimosi ties viskuo, kas yra kūrybinga.

Pirmuose puslapiuose rasite begalę įvairiausių apžvalgų: įdomiausi renginiai aplink pasaulį, naujai išleistos knygos, tipografijos naujienos ir t.t. “Creative Review” dažnai pristato įvairiausius interviu, šiame numeryje skaitysite pokalbį su iliustratore Marion Deuchars, kuri turi gan savotišką požiūrį į iliustraciją ir kūrybą, o jos darbai dvelkia chaotiškumu, netvarka bei šiokiu tokiu taisyklių iškraipymu.

“Creative Review”

Vasaros numeris įdomus ir tuo, jog jame pateikiamos 7 esė su skirtingomis nuomonėmis apie įvairias kūrybos sritis ir skirtingų žmonių darbo patirtį. Skaitysite apie darbą su klientu, marketinginį ir kūrybinį rašymą, iliustravimą, dizainą (“On (Design) Bullshit), ribą tarp meno ir komercijos, apie dideles ir mažas idėjas bei neprofesionalumą.

Na ir dar vienas įdomus ir platus skyrius pavadinimu “Crit” pristato įvairių tematikų straipsnius apie komandinį darbą ir dizainą, žurnalų brand’us ir verslą, meno vadovus bei įvairias kampanijas. Paskutiniai “Creative Review” puslapiai kaip visuomet skirti kūrybinių darbų skelbimams.

Susidomėjusiems, rašyti meno.duobe@gmail.com

Taip seniai rašiau, kad net pamiršau, kaip vadinasi programa, kurioje kurpiu tekstus į tinklaraštį. Tai nemenka problema, kai esi pratęs visas programas paleisti rašydamas pirmasias jų pavadinimo raides į Alfredo laukelį. Teko ieškoti programų sąraše.

Kita ilgesnį laiką tinklaraštį rašantiems gerai pažįstama problema – kuo ilgiau nerašai, tuo sudėtingiau grįžti rašyti. Kuo didesnis tarpas, atrodo, tuo svarbesnės temos reikia „pagrįsti sugrįžimą“. Kadangi tokios neradau, tai rašau paprastu dienoraštiniu stiliumi – apie viską, ką pastaruoju metu veikiu, ir kas man atrodo įdomu.

Visi suskaičiuoti

Praeitą savaitę perskaičiau Ken Auletta knygą apie Google. Sudomino pavadinimas su paantrašte, skolinta iš R.E.M.: „Pagūglinti. Mūsų pasaulio pabaiga“ (galima išversti ir geriau).

Ken Auletta beveik 20 metų dirbo žurnalo „New Yorker“ apžvalgininku, todėl knyga yra profesionaliai žurnalistiška – ir tai labai tinka temai. Google šiandien tapo beveik bendriniu žodžiu, o kuomet diskusija pakrypsta nuo šios bendrovės produktų aptarimo, prie jos „politikos“ ir tikslų, labai retai apsieinama be emocijų. Taigi nors Google atrodo labai gerai pažįstama, knygą perskaityti buvo verta dėl subalansuoto vaizdo: autorius kalbino ir Google žmones, ir jų draugus, ir bendrovės priešus.

Nežinomų faktų beveik neradau – tinklaraščiai, pasakodami apie Google kasdien, tokių spragų nepaliko. Tačiau didžioji knygos vertė yra keli šimtai autoriaus pokalbių su žmonėmis, kurių likimą valdo Google. Tai televizijų kanalų vadovai, įrašų kompanijų atstovai, draugai ir konkurentai kitose technologijų bendrovėse, knygų autoriai, žurnalistai, finansininkai-investuotojai ir net pagalbinis firmos personalas (įskaitant masažistus). Jų pasakojimuose susideda unikalus bendrovės paveikslas: naivios ir negailestingos, atviros ir paslaptingos, išradingos ir godžios svetimoms idėjoms, dalinančios turinį bei paslaugas už dyką ir uždirbančios milžinišką pelną, itin pažangios ir kartu keistai ištikimos vienam konkrečiam vadybos modeliui.

Nors knygos autorius iš esmės yra „už kadro“, Google, žinoma, liečia ir jį kaip žurnalistą. Todėl nerimo gaidos ir netgi priekaištai Google pasirodo skyriuose apie spaudos problemas ir knygų skaitmenizavimą. Šiaip nerimo knygoje apstu, tik jis dažniausiai jaučiamas, kai kalba kino ar muzikos prodiuseriai bei knygų leidėjai. Auletta Google lygina su banga: didžiule banga, kurios lūžio (knyga buvo parašyta 2009-aisiais) dar nematyti, o jos nešami dar nežino, kuo baigsis kelionė ant keteros. Nors nieko gero nesitiki.

Auletta taikliai pastebi, kad firmos įkūrėjams, daugumai jos darbuotojų ir daugybei vartotojų, Google atrodo kaip sprendimas. Tačiau labai daugeliui, įskaitant autorius, telekomunikacijų, pramogų verslo žmones, politikus ir vartotojų teisių aktyvistus, Google vis dažniau atrodo kaip problema, o ne sprendimas. Nepaisant galios, kurią suteikia firmai jos kapitalo vertė, visa piramidė stovi ant ganėtinai trapaus (žiūrint iš verslo pozicijos) pagrindo – ant reputacijos. Dar prieš penkeris metus ji buvo praktiškai nepriekaištinga. Šiandien? Gal jau nebe tokia, nors iš vartotojų pusės geranoriškumo nestinga.

Gali būti, kad lemiamas „mūšis“ vyks tarp žmonių privatumo poreikio ir Google poreikio didinti pajamas iš reklamos, manipuliuojant didele asmeninių duomenų baze. Tai konfliktas tarp Google prado (firmos įkūrėjai su panieka vertino užsiimančius reklamos verslu lygiai tol, kol patys jo nepradėjo) ir nuolatinio investuotojų spaudimo didinti pelningumą.

Dar kebliau kūrėjams. Google žada jiems neišmatuojamą šlovę mainais į prarastas pajamas. Google toks pasirinkimas atrodo labai geras, tačiau ne visus ši perspektyva traukia. Kaip sakė vienas autoriaus kalbintų pašnekovų: „Susidėti su Google – tai lyg šokti nuo tilto, nežinant ar kas sušvelnins kritimą“.

Koks bebūtų jūsų požiūris į Google, šią knygą perskaityti verta. Užvertus paskutinį puslapį man prieš akis iškilo mažo vaiko su supermeno galiomis vaizdas. Jis nori gero ir gali visus priversti „gerai gyventi“. Net jei vienintelis augalas pasaulyje liks špinatai. O ką? Sveika gi.

Teležaidimai

Turiu porą testams paskolintų telefonų: Samsung Galaxy S II ir HTC Sensation Z710e. Abu su Android 2.3.3 Gingerbread, bet šiaip ganėtinai skirtingi. Netrukus papasakosiu daugiau.

Kurlink žiniasklaida?

Nežinau, ar verta čia pradėti svarstyti žiniasklaidos temas. Aš jomis labai domiuosi, tačiau šis tinklaraštis skirtas technologijoms, o ir rašančių apie žiniasklaidą netrūksta. Tačiau sutinku su Rokiškiu, kad apie Wikiskandalą turėtų sužinoti daugiau žmonių, kaip ir apie atsakomuosius žygius. Šie metai ypatingi diskusijų apie žiniasklaidos skaidrumą, etiką ir profesionalumą gausa. Matysim, koks iš to bus derlius.

Kas yra Vilnius?

Dabartinė Lietuvos respublikos Sostinė. Pižonų ir snobų veisykla? Vienintelis centras dar vienoje periferinėje Europos sąjungos valstybėje? Mažutis, labai uždaras inkubatorius, kuriame vystosi unikalūs, tačiau pasauliui nežinomi kultūros procesai? Lietuvos lenkų ir Lietuvos lietuvių mūšio už tėvynę demarkacinė linija? Barokinių bažnyčių bokštai…

Atsakymų gali būti labai daug. Visi jie priklauso nuo žmogaus ryšių ir santykio su šiuo miestu.

Mano ryšiai paviršutiniški. Neturiu čia šaknų, išskyrus kelis išplaukusius prisiminimus apie vaikystės vasaras, praleistas šeškinėje ir prie žaliųjų ežerų.

Studijavau pajūryje, vėjas galvon pripūtė smėlio ir jūros druskos. Gal todėl Vilniuje atsidūriau gana vėlai. Troškimas visur bėgti ir viską pažinti, ryti akimis ir ausimis, jau buvo pavirtęs į priekabų knebinėjimą…

Labai ilgai negalėjau suprasti, ką man reiškia šitas miestas. Tuomet atradau keletą jautrių taškų, prie kurių prisilietus imi jaustis savas.

Pradėsiu nuo lietingos niūrios dienos, kai vėjas kiaurai košia ne tik per ploną megztinį, bet ir smegenis. Diena, kurią geriausia leisti namie apsistačius garuojančiais puodeliais, knygomis ar kitais tingiais užsiėmimais. O tu esi gatvėje. Ta gatvė Vilniuje. Peizažas nykus ir iškoštas, visai kaip tu. Ar yra vieta, kur būtų galima pasislėpti?

Yra. „Mint Vinetu“.

Pravėrus tas duris, užgriūna namų jaukumas, pagauna lengvai banguojanti muzika ir neša tiesiai prie lubas siekiančių lentynų. Tai tarsi namai, kuriuose susitinka žmonės ir knygos.

Knygos čia ypatingos – keliaujančios, iš rankų į rankas.

Žmonės dažniausiai ieškantys… Todėl čia mane labiausiai jaudina atradimo džiaugsmas. Įsigijus reikiamą knygą, skaitymo malonumą gali patirti čia pat. Jei norisi, tą malonumą galima pagardinti kava ar arbata.

O jeigu susitikimas neįvyksta, visada galima prašyti pagalbos, palikti savo kontaktus ir laukti išganingos žinios.

Kitas malonumas, kurį čia galima patirti – neskubėti. Tiesiog paganyti akis po skirtukų lentą – susipažinti su tuo, ką žmonės užmiršta knygose, pavėpsoti į tuo metu vykstančią parodą, pasiknaisioti pigių knygų dėžėje.

Galima malonumams užbėgti už akių – patyrinėti lengvai prieinamą informacijos šaltinį ir sudalyvauti viename iš daugelio knygyne vykstančių renginių.

Vis gi didžiausias malonumas, kurį suteikia šiugždančių lapų šventovė, – galimybė grįžti. Parnešti atgalios jau perskaitytą knygą ir žinoti, kad ji saugiai priguls lentynoje iki kito pasimatymo su ieškančiu…

Nuotraukų autorius Paulius Karpas.

Rašytojos Monikos asmeninis puslapis.

Rodos, jau pradėjome abejoti spausdinto žodžio reikalingumu. Bent jau tie, kurie besąlygiškai tiki technologine pažanga, paversiančia mūsų gyvenimus dar vienos revoliucijos liudininkais ir naujų įrenginių naudotojais. Tačiau panašu, kad ankstyvos revoliucionierių viltys bent jau kolkas netampa realybe — knygynai dar gyvuoja, leidžiamos naujos knygos, netgi kuriamos naujos leidyklos. „Vivays publishing“ yra būtent ta kompanija, kuri nepabijojo negatyvių nuotaikų leidybos teritorijoje. Jos įkūrėjai teigia jaučiantys, kad rinka spausdintai iliustruotai knygai dar garantuotai yra. Juk tokia knyga perduoda kažką, ko pakeisti beveik neįmanoma, įskaitant apčiuopiamą pavidalą, galimybę kolekcionuoti kaip nemažą išliekamąją vertę turinčius daiktus, dalintis ar dovanoti. Pozityviai žengę pirmyn Vivays sėkmingai formuoja draugiškos leidyklos įvaizdį ir suteikia galimybę vartyti pirmuosius jų darbo rezultatus.

Viskas prasidėjo dar visai neseniai, 2010-ųjų metų rudenį Londone, keturiems iniciatyviems specialistams nutarus pradėti savo verslą. Kompanijos amžius gali klaidinti sprendžiant apie patirties kiekį — šie keturi įkūrėjai kartu turi įgiję beveik 100 metų patirtį iliustruotų knygų apie meną leidybos srityje. Lee Ripley ir Judy Rasmussen dirbo Laurence King publishing leidykloje, Pierre Toromanoff ir Klaus Kramp — Taschen. Šiose garsiose kompanijose sukaupta patirtis leido tinkamai įvertinti, ko ištiesų reikia šiandienos iliustruotų knygų pirkėjams. „Mes matėme šviežumo poreikį rinkoje“, teigia Lee Ripley. Šiuo atveju šviežumas yra siekis padėti žmonėms atrasti meną, dizainą ir fotografiją iliustruotų knygų pagalba tam per daug neišleidžiant. Vivays siekia pateikti ne prastesnės kokybės knygas už labiau prieinamą kainą ir tai yra perspektyvus žingsnis šiuolaikiniam skaitytojui. Šiems leidėjams svarbus ir originalumas — Vivays siekia, kad knygos būtų ne tik įperkamos, bet ir įdomios, kartais netgi šmaikščios. Matyt, ne veltui būta minčių naudoti šūkį „Šmaikščios knygos inteligentiškiems žmonėms“.

Kompanijai pasisekė gauti palaikymą iš vieno žinomiausių Rusijoje leidėjų Sergej Ivlev ir jo, kaip patyrusio leidėjo siekis prisidėti prie tarptautinės leidyklos kūrimo buvo esminė Vivays kilmė. Netgi pavadinimas Vivays yra sudarytas iš Ivlev ir jo tėvo vardų. Šiuo metu Vivays savo kolekcijoje jau gali didžiuotis 15 skirtingų knygų anglų kalba, kurių tematika varijuoja nuo rusiškų ornamentų, meno kolekcionavimo žinyno iki makro fotografijos ar interjero dizaino principų. Kitais metais leidykla planuoja paleisti į pasaulį dar 20 naujų, spaustuve kvepiančių leidinių. Matyti, kad Vivays ketinimai yra rimti, o staigaus augimo ir tarptautinės plėtros pagalba leidykla jau dabar vertinama kaip pakankamai rimta konkurentė rinkoje.

Menų knygyne „Humanitas“ jau galima įsigyti Vivays publishing spaudinių. Šiandien rankose laikome dvi naujos serijos knygas: Claire Chamot ir Béatrix-Foisil-Penther knygą „Crazy design“ bei Chantal Allès ir Anne Kerloc’h „Crazy gifts“. Abi šios knygos primena iliustruotus albumus, atverčiamus tada, kai reikia naujo įkvėpimo. „Crazy design“ savyje talpina apie 150 spalvotų iliustracijų su aprašymais, kūrėjų vardais ir interneto tinklapių adresais, yra suskirstyta pagal temas, pavyzdžiui, „Perdirbk“, „Atrask“, „Svajok“ ir panašiai. Čia rasite įvairiausių dar nematytų ir netgi netikėtų daiktų, sukurtų žinomų bei dar tik pradedančių dizainerių, nuo krepšio, pagaminto iš klaviatūros klavišų iki šviestuvo, atrodančio kaip intraveninė lašelinė, aptinkama ligoninėse. Kiekvieną daiktą seka žaismingas aprašymas, padėsiantis suprasti kam objektas skirtas, kaip pagamintas. Knyga be abejonės būtų naudinga dizainą studijuojantiems arba jau dirbantiems dizaineriams, ieškantiems papildomo įkvėpimo, tačiau taip pat puikiai tiktų kaip dovana naujovėms neabejingam draugui.

Tuo tarpu „Crazy gifts“ knygoje jūsų taip pat laukia 192 puslapiai pilni dar daugiau iliustracijų. Tai yra tarsi informacijos šaltinis žmonėms, ieškantiems itin originalios dovanos, taip pat produktų dizaineriams ar kitiems, simpatizuojantiems šmaikščiam dizainui. Čia rasite daugybę visiškai skirtingų daiktų, kurių egzistavimo, ko gero, net neįtarėtė — katės valdymo pultelis, arbatinukas su teroristo kauke ar netgi šviečiantis tamsoje tualetinis popierius. Pateikiama dovanų idėjų taip pat ir įvairaus amžiaus vaikams. Rekomenduojama esant reikalui pakelti nuotaiką ir susižvejoti įkvėpimo savo neribotai fantazijai. Ne visi atrinkti daiktai yra vizualiai estetiški, o viršelis labai puikiai pritrauktų vaikus, tačiau šiuos kūrinius vienija išskirtinės idėjos. Prie kiekvieno daikto pateikiamas internetinis adresas, kur galima juos įsigyti.

Belieka tikėtis, kad po įtaigaus starto Vivays neapleis savo vizijos leisti knygas, prieinamas visiems. Ar tai būtų linksmas dovanų katalogas ar keltiškų ornamentų žinynas. Galima teigti, kad kažką įdomaus sau Vivays repertuare atras bene kiekvienas — tiek meno srities profesionalai, tiek kūrybingam pasauliui neabejingi skaitytojai. Daugiau informacijos galima rasti leidyklos tinklalapyje.

Nuotraukų autorė Milda Lukoševičiūtė.

„Kas mato smukimo požymius, tas supranta, kad moralė ir visa, kas slypi už švenčiausių jos pavadinimų ir formų liudija apie gyvenimo menkėjimą, pabaigos artėjimą, „baisų nuovargį“ – F. Nietzshe.

Gal tai paranoja, bet kažkodėl man vis atrodo, jog etika (oficialioji moralė) nesuderinama su estetika (Jan Saudek, Banksy, Andre Serran, Pier Paolo Pasolini, Šarūnas Sauka, „Tūkstantis ir viena naktis“ ir t.t.). Nors… kiek egzistuoja sąvoka – menas, tiek egzistuoja ir diskusijos apie meno formas, suvokimą, svarbą, reikšmę, tikslus, misiją, vertę… Ir kaip bebūtų gaila dažnai šios diskusijos paverčiamos kriterijais, suteikiančiais objektui, veiksmui, konstruktui meno kūrinio statusą, tarsi menas negalėtų egzistuoti be įvardijimo.

Uždaras ratas, iš kurio kartais taip sunku ištrūkti (ypač meno vertintojams).

Galbūt todėl pastaruoju metu Rusijos meno ir kultūros pasaulį krečia aistringos diskusijos apie tai, kas iš tikrųjų yra menas.

Keletas diskusijų rusų kalba:

Diskusijų kaltininkai – „Война“ – menininkų, intelektualų, kuriems atsibodo tylėti ir kęsti cenzūrą (gyvenime ir kūryboje) priespaudą, pažeminimą, grupė.

Tikrąjį grupės veidą labiausiai atspindėtų nuotrauka iš akcijos – orgijos „Dulkinkis už įpėdinį Meškiuką“, skirtos Dmitrijaus *Medvedevo prezidentinės valdžios perėmimo iš Putino proga, bet nesinori būti apkaltintai pornografijos platinimu, todėl siūlau susipažinti ir su kitu grupės veidu.

„Dulkinkis už įpėdinį Meškiuką“ (daugiau nuotraukų čia)

„Война“ buvo įkurta 2007 vasario 23 dieną. Rusijoje – tai sovietinės armijos diena. Grupės nariu gali tapti kiekvienas norintis. Lygiai taip pat lengvai kiekvienas gali palikti „Война“. Grupės aktyvistai, negali įvardinti tikslaus narių skaičiaus, dažniausiai net nežino, kuris grupės sparnas kokią akciją organizuoja. Bet jiems tai ir nerūpi… Jiems rūpi atkurti romantišką menininko – intelektualo, kovojančio ir nugalinčio blogį vaizdinį. Tokį vaizdinį, kurio prototipu galėtų tapti, bet kuris drąsus kuriantis žmogus. Grupės manifeste šis tikslas pažymėtas numeriu 1.

Žiniasklaida nepakenčia tokio anonimiškumo, todėl po kiekvienos akcijos ar menininkų suėmimų vis „medžioja“, stengiasi ne tiek įsigilinti kas ir kodėl vyksta, kiek išskirti ir išryškinti, tai vieno tai kito grupės nario portretą.

Jūsų dėmesiui keletas portretų, be kurių oficialioje informacinėje erdvėje„Война“ nebeįsivaizduojama .

„Война“ ideologas, brendo kūrėjas – Алексей Плуцер-Сарно (Aleksejus Pluceris – Sarno). Žinomas filologas, nenormatyvinės leksikos (keiksmažodžių) žodyno sudarytojas, meno kritikas, įvardinamas kaip „Война“ draugas.

„Война“ įkūrėjas, lyderis – filosofas Олег Воротников (Вор) (Olegas Vorotnikovas (Vagis)).

„Война“ lyderis – Леонид Николаев (Лёня Ёбнутый) (Leonidas Nikolajevas (Lionia Pisteltas).

„Война“ lyderė, idėjų akcijoms generatorė – Olego Vorotnikovo žmona Наталья Сокол (Коза) (Natalija Sokol (Ožka)) kartu su jauniausiu grupės nariu sūnumi Kasparu (Каспер).

Šiais žmonėmis, kaip ir visa grupe tiek žiniasklaida, tiek visuomenė, tiek represinės struktūros susidomėjo po pirmosios jų akcijos, kuri įvyko pirmaisiais grupės gyvavimo metais gegužės 1 – tarptautinę darbo žmonių dieną. „Война“ aktyvistai nepasikuklino, rėkdami „laisvė kasai“ ir mėtydami benames kates į „Macdonaldo“ darbuotojus, pasveikino šiuos su darbo liaudies švente.

Jau matau, kaip pasipiktinę, paklaikę ir nuo įsiūčio užraudę žmonės vienas per kitą rėkia, koks gi čia menas vargšus, išnaudojamus, samdomus darbuotojus užmėtyti nieko dėtais, likimo ir žmonių nuskriaustais padarais…. Kažkada gal būčiau sutikusi, jog reikia pagailėti vargšų žmonių ir gyvūnų… Bet susipažinus su „Война“ veikla man automatiškai kyla kitoks klausimas. Jeigu gegužės 1 – osios „šventimas“ vartojimo meką, reprezentuojančiame „Macdonalde“, tiems patiems užguitiems žmonėms nesukelia jokių nemalonių pojūčių, kodėl juos turėtų sukelti skraidančios katės?

Kontekstas – tai svarbiausias elementas norint suprasti nesuprantama.

„Война“ „išpuolius“ žmonių sąmonėje menu gali paversti tik mąstymas, o ne stereotipai ir visuotinai priimtos normos.

Jų menas – aktualus, o kadangi situacija Rusijoje sudėtinga (eilinis pilietis, neturintis daug pinigų ar įtakingų draugų neturi vertės ir tikrai turi labai mažai laisvės tiek socialiniame, tiek valstybiniame, tiek kasdienio gyvenimo lygmenyje), todėl „Война“ akcijos kartais įgauna skaudžias, eilinių (mąstymo prasme) žmonių jausmus žeidžiančias formas.

Maskvoje miesto šventės proga didžiuliame prekybos centre akcijos „*Dekabristams atminti“ grupės aktyvistai korė gėjus (vienas iš jų buvo žydas) ir kaukazietiškų, bruožų juodadarbius (nelegalius darbininkus iš broliškų respublikų).

Anot grupės lyderio Olego Vorotnikovo visuomenėje marginalizuojamų, stigmatizuojamų, ignoruojamų grupių korimas – daugiaprasmis. Tai ir paralelė tarp carinės ir dabartinės Rusijos, kurios valdžiai nieko nereiškia žmonių, besipriešinančių režimui, gyvybės. Dabar Rusijoje neaiškiomis aplinkybėmis pradanginami, žudomi žurnalistai (žudikai ir užsakovai dažniausiai nerandami), carinėje Rusijoje tremiami ir baudžiami mirtimi buvo pažangūs dekabristai. Juos, ir kovą prieš nesibaigiančią (tik kitas formas įgaunančią) baudžiavą simbolizavo prekybos centro pakaruokliai: 3 juodadarbiai – valstiečius bei pietinio dekabristų judėjimo atstovus, 2 gėjai – liberaliuosius dekabristus, siekusius monarchijos panaikinimo ir konstitucija paremto valdymo bei šiaurinio judėjimo atstovus. Tuo pačiu tai ir simbolinis tos pačios visuomenės tyliai garbinančios vergišką darbą ir „pederastiją“ pasmerkimas.

Šie menininkai tarsi veidrodis reflektuoja tai, kas vyksta su žmonėmis čia ir dabar, taip apnuogindami begalinę daugelio baimę išvysti priešais save idiotą ir suvokti, jog tas idiotas veidrodyje esi tu. Nuojauta, jog veidrodis nemeluoja, valdžios atstovus bei represines struktūras varo į neviltį. Su šia baisia tiesa kovojama kaip su ekstremizmu (aktyvistai sekami, pasitaikius progai sodinami į tardymo izoliatorius, prieš juos pradėtas ne vienas baudžiamasis procesas). Todėl vienas pagrindinių bruožų, kuris išskiria šiuos menininkus bei jų kūrinius – BEGALINĖ DRĄSA.

Tagansko rajono teisme posėdžio metu „Война“ suorganizavo punk’o koncertą, kurio metu atliko dainą “Visi mentai niekšai”, vykdė tiesioginę koncerto transliaciją ir filmavo dainos video klipą.

Ši akcija – reikalavimas nutraukti absurdišką bylą, kuri įteisina cenzūrą. Kaltinamasis – žinomas šiuolaikinio meno kuratoriaus, menotyrininkas Andrejus Jerofejevas, parodos “Uždraustas menas” organizatorius. Kaltinimas – parodoje išeksponuoti paveikslai žeidžiantys žmogišką orumą, skatinantys neapykantą. Kaltė – atsisakymas nukabinti “blogį” nuo sienos.

„Cenzūra čiulpia“ Andrejaus Jerofejevo palaikymo akcija (vyko prie prokuratūros), prasidėjus tardymams.

Kitas išskirtinis grupės bruožas – BEKOMPROMISIŠKAS TIESOS IR TEISINGUMO TROŠKIMAS.

„Война“ aktyvistai dažni svečiai mentūroje. Dažniausiai iš ten jie išeina sužaloti ir visai nesvarbu, kokia jų lytis, nuopelnai ar amžius. „Mento pažeminimas jo namuose 1 dalis” – tai savotiška, auklėjimo akcija, bandymas neišsilavinusius policininkus supažindinti su vertybėmis, dialogo su visuomene, kurios didžioji dalis bijo policininkų savivalės, užmezgimas.

Rusijoje nemenka dalis avarijų, kurios baigiasi mirtimi ar sunkiais sužalojimais, įvyksta dėl besakio švyturėlių naudojimo. Įsijungęs švyturėlį valdininkas gali bet kada ir bet kur iššokti į kelią visiškai nepaisydamas kelių eismo taisyklių. “Mirtinas numeris” – mirtina kova prieš mirtį nešančias privilegijas.

Asmenys, prieš kuriuos nukreiptos šios akcijos tampa ne tik jų dalyviais, bet ir instrumentais, kurių pagalba atskleidžiamas situacijos absurdiškumas (organas, skirtas tvarkai palaikyti – „bezpridielo“ ir smurto šaltinis, švyturėlis, turintis padėti keblioje situacijoje tampa mirties simboliu ir t.t.).

Eiliniai piliečiai autoritarinėje valstybėje praktiškai neturi galimybės išreikšti savo nepasitenkinimo taip, kad būtų suprasti, todėl „Война“ silpnųjų ginklą – protesto akcijas, viešai išeksponuodama ir teatralizuodama, paverčia menu.

“Tai galingas politinis gatvės menas. Jis konceptualiai itin politizuotas ir ypač aktualus. Iki tokio laipsnio, kad jį galima laikyti ir atskiru poetišku poelgiu, nesusijusiu su menu. Bet būtent tai, kad “Война” akcijose meno beveik nėra, ir paverčia jas ultrašiuolaikišku naujuoju menu.” – teigia “Война” aktyvistai.

Kurdami ir įgyvendindami tokias akcijas šie žmonės atlieka „šventvagišką“ aktą – demistifikuoja ir desakralizuoja meną, išneša jį iš galerijų , muziejų, dirbtuvių į gatvę, paverčia jį kasdienybės dalimi, viešu nuomonės reiškimo būdu, necenzuruotu (visomis prasmėmis) išlaisvinančiu kalbėjimu.

Apie tai byloja ir jų akcija “Rūmų perversmas”, po kurios grupės aktyvistai “pagaliau” buvo patraukti baudžiamojon atsakomybėn už chuliganizmą, nes apvertę policijos automobilį pasikėsino į valstybės turtą. Akcijos pretekstas – grąžinti vaikui pariedėjusį kamuolį. Akcijos kontekstas – valstybėje vykdoma teisėsaugos organų reforma. Ji turėtų pažaboti policijos savivalę, padidinti jų atsakomybę prieš visuomenę, pagerinti įtariamųjų, teisiamųjų ir nuteistųjų už nesunkius nusikaltimus padėtį. Įstatymai pagerinantys teisiamųjų padėtį ignoruojami, siekiant pažaboti ektremizmą policijos savivalei suteikta nežabota laisvė. Taigi kol kas pasikeitė tik pavadinimas (milicija tapo policija), o turinys liko toks pats šūdinas.

Todėl “Война” apverčia mašiną, nes negali apversti sistemos.

Pirminis ir neišsenkantis šaltinis apie karą su abejingumu, sąstingiu ir ribotu mąstymu rasite oficialiame grupės puslapyje.

* “Война” – tariama voina, reikšmė – karas
*medved (rus.) – meška
*Dekabristai [rus. dekabristy < dekabr — gruodis], Rusijos revoliucionieriai, sukėlę 1825 gruodžio sukilimą prieš vienvaldystę ir baudžiavą.

Kažkaip sutapo, jog prie šito teksto prisėdau kovo 8 – tą.

Matyt tarptautinė moterų solidarumo diena – geriausias laikas pagalvoti apie moteris ir moteriškumo atributus. Todėl pradėsiu nuo to, kas dvelkia naftalinu ir it veidrodis atspindi vyraujantį visuomenės požiūrį į tai, kokia turėtų būti moteris. Mada.

Mados industrija – nesustojantis projektų fabrikas, nuolat kuriantis „tobulos moters“ projekcijas. Galbūt todėl iš viso informacijos srauto apie Vilniaus Taikomosios dailės muziejuje vykstančią parodą „Art Deco mada“ į mano sąmonę ryškiausiai įsirėžė keli blykstelėjimai. Pirmasis blykstelėjimas televizoriaus ekrane. Prieš akis išnyra čarlstoną šokantis Vasiljevas. Dar vienas blykstelėjimas. Ir meiliai murkdamas Vasiljevas žeria provokuojančią tiesą tiesiai iš ekrano. Kas tarpukary šniaukštė kokainą? Kas rūkė cigarus? Kas trumpai kirposi plaukus? Kas nešiojo mini?

Tai jūs mielosios moterys, niekas kitas tik jūs…

Štai jums ryškus Art deco laikotarpio moters portretas.

Ekspozicijų salėje iš įspūdingo dydžio nuotraukų žvelgia femme fatal. Vienos ilgesingai, kitos geidulingai, kai kurios kiek šaltai… Tačiau visų jų kūnai spinduliuoja nesutramdomą moteriškumą. Atrodo, tarsi pozavimas nuotraukai – tai savotiškas performansas, kurio rezultatas (vaizdo perskaitymas ar interpretacija), priklauso tik nuo žiūrinčiojo vaizduotės.

Pauliaus Karpo video

Tarsi kontrastas šioms nuotraukoms negausūs tapyti moterų portretai – ramūs, tvarkingi, nepažeidžiantys klasikinio portreto žanro taisyklių.

Aksesuarai – dar vienas įdomus ir tikrai vertas dėmesio abiejų parodų akcentas. Tai tarsi dėlionė, kurios skirtingi elementai, daug ką atskleidžia apie kiekvienai epochai būdingą moteriškumo suvokimą.

Įmantrūs puokščių laikikliai, žavios piniginytės, šokių kortelių dėklai, vėduoklės, veržiantys korsetai, nėriniuoti skėtukai, trapūs batukai, gausybė skrybėlių, pirštinaitės, ištaigingi keliaraičiai, šukos, veidrodėliai, kosmetikai skirti dėkliukai, įvairūs rankdarbių reikmenys, blizgūs niekučiai…

Kai matau šitokią detalių gausybę vienoje vietoje ir turiu jas visas priskirti moteriai, mano vaizduotėje iškyla bauginantis Viktorijos epochos moteriškumo suvokimas. Atrodo, jog tuo metu moteris buvo suvokiama visų pirma kaip dama, privalanti deramai atlikti pareigą šeimai.

Visai kitokios nuojautos apima „blusinėjant“ Art deco laikotarpio moters aksesuarus. Piniginytes, šokių korteles, skėtukus ir vėduokles, keičia stilingi portcigarai, neįprastų formų rankinės, skrybėles – žaismingos kepurytės ir egzotiški galvos apdangalai – kokošnikai. Ryškūs lūpdažiai, žiebtuvėliai, patvarūs atviri ir uždari batai. Tai moters, kuri puikiai suvokia savo vertę ir laisvę atributai. O jei ir nesuvokia, tai tikrai nujaučia savojo moteriškumo galią.

Aišku geriausiai ir ryškiausiai šių dviejų epochų skirtumus atspindi rūbai. Art deco – išlaisvintas moters liemuo, kūno grožį atveriančios iškirptės, perregimų audinių vilionės, provokuojantis mini. Rūbuose atsiranda asimetrija, ryškios geometrinės formos, pritaikomi stilizuoti egzotiškų civilizacijų arba rytų Europos tautų liaudies motyvai. Gausiai naudojama ryškių, sintetinių audinių.

Viktorijos epocha – ilgos, dažniausiai žemę šluojančios suknelės, sudėtingos apykaklių ir rankovių konstrukcijos, korsetų suvaržyti ir perspausti liemenys, stilizuoti tolimųjų ir artimųjų rytų rūbų atgarsiai. Simetrija, klostės, gausūs sudėtingi nėriniai (kai kurie nerti rankomis). Dažniausiai natūralių spalvų, natūralūs kokybiški audiniai. Iškirptės tik ypatingoms progoms.

Tačiau šias dvi skirtingas epochas vienija vienas bendras bruožas – kiekvienas parodoje išeksponuotas rūbas – tikras meno kūrinys. Visada žinojau, jog mada gali suteikti labai daug žinių apie moterį ir jos užimamą vietą visuomenėje, tačiau niekada nesitikėjau, jog mada gali taip svaiginti. Svaiginti iki užsimiršimo, kai telieka vienintelis noras tiesiog grožėtis. O grožėtis tikrai yra kuo. Į Vasiljevo atvežtas parodas verta nueiti ir tam, kad išvystum tai, kas buvo prarasta (Viktorijos epochos mada), tai, kas buvo iškovota (Art deco mada) ir tai, ką turime dabar (tam po parodos tereikia žvilgtelėti į veidrodį, patogiai įsitaisiusį priešais rūbinę)…

Nuotraukų autorius Paulius Karpas.

Kai kurios erdvės kuria savo vertę per estetiką ir vizualumą, patraukdamos žiūrovą įdomiu interjeru ir sukurta atmosfera. Tačiau turbūt visi pritartumėte, jog tai ne vienintelis elementas verčiantis mus lankytis ir užsukti į kai kurias vietas nuolatos, susitikti čia su savo draugais ir naujais žmonėmis, bendrauti ar užsiimti kokia mėgiama veikla. Sakyčiau, erdvių skirstymas į formalias ir neformalias yra labai taiklus ir jaučiamas. Neformalios erdvės dažnai būna pačios mieliausios jaunam žmogui – čia nereikia rūpintis kad susikūprinęs ir netvarkingai sukryžiavęs kojas sėdi ant žemės, kad foteliai ir sofos labai nudrengti ir dulkini, kad visi rūko viduje ar kad kas tave nužvelgs įtartinu žvilgsniu, jeigu prieisi tiesiog pasilabinti su pirmą kartą matomu žmogumi.

Deja tokių erdvių yra mažai, jos neturi formalių dokumentų, kavinių ar meno centrų statusų, veikia tiesiog entuziastų dėka, kurie gyvena tuo ką daro ir daro tai dėl ko gyvena. Jeigu suregztumėte idėją atidaryti nišinę, neformalią erdvę, turbūt šiuo metu tam pati tinkamiausia vieta būtų Berlynas, kur nekilnojamo turto kainos ir įstatyminė bazė leidžia mieste atsidurti skirtingiausiems inkliuzams. Tuo tarpu Londonas stengiasi ir kapanojasi, tačiau tenka ir pakovoti. Šį kartą pristatau “The George”, jį galima būtų pavadinti tiesiog bendruomenės/meno/kūrybingumo erdve, kurioje renkasi jaunimas arba vyresni atviro mąstymo žmonės ir įvairiausių menų entuziastai, o aktyviausiai bene reiškiasi muzikantai.

Mūsų apsilankymas “The George”, pirma diena Londone

“The George” kadaise buvo veikiantis aktyvus pub’as Hackney rajone Londone, vėliau ši vietovė, nors ir įsikūrusi antroje zonoje, kuri yra labai arti miesto centro, buvo tarsi pamiršta, apleista, mažai apgyvendinta. Čia pradėjo kurtis įvairios mažumos, buvo apgyvendinami Viktorinio laikmečio namai. Apibendrinus galima būtų teigti, jog kažkuomet buvusi aktyvi gyvenvietė, pavirto paprasčiausiu, stiprių kaiminystės ryšių neturinčiu miegamuoju rajonu. Kadangi Hackney yra rytų Londone, nuomos kainos čia šiek tiek mažesnės, būtent jos pastumėjo jaunimą pradėti kurtis šiose apylinkėse ir sukelti bruzdesį miegančiose gatvėse. Šiuo metu Hackney tapo labai aktyviu, čia gyvena apie 3 milijonai žmonių, vietovė turi savo laikraštį, čia įsikūrė daug smulkaus verslo parduotuvėlių, kurios džiugina originalumu ir spalvingumu. Teigiama, jog Hackney šiuo metu susibūrusi didžioji dalis underground’o, nekomercinių menininkų ir naujų idėjų. Anksčiau meno rajono vardas buvo skiriamas Shoreditch vietovei, kuri šiuo metu gausiai apgyvendinta įvairių galerijų, madingai apsirėdžiusio jaunimo, nišinių kūrybinių prekių parduotuvėlių ir grafiti piešiniais pastebimais kiekviename žingsnyje.

“The George” buvo paprasčiausiai išnuomotas 7 draugų, kurie nusprendė čia gyventi. Pati erdvė viduje išlaikė pub’o išplanavimą, turi senovišką barą ir keleta lempų, tačiau viskas aptrupėję, apleista ir yra būtent tokioje būklėje, kuri kuria puikią atmosferą bei leidžia interpretuoti išnaudojant patį pastatą. Čia susipina istorija, britų tradicija leisti laiką pub’uose ir kūrybiškas šiuolaikinio jaunimo štrichas. Taigi, draugai čia įsikūrė, pradėjo gyventi, išnaudoti ganėtinai erdvų plotą kaip studijas, rengti vakarėlius, o galiausiai apie šią erdvę sužinojo tiek žmonių, jog ji tapo bene vieša.

Per daug nepergyvendami dėl savo namų viešumo, šeimininkai čia pradėjo rengti koncertus, workshop’us, susibūrimus, paskaitas, teatro repeticijas, jogos užsiėmimus ir t.t. Šia erdve susidomėjo ir daugiau žmonių, tad nuolatos tai vienas tai kitas atvykdavo čia su savo idėja kažką surengti ir pakviesti dalyvauti Hackney gyventojus. Taip pamažu ši erdvė įgavo bendruomenės centro statusą. Tik čia pirmadieniais ir antradieniais jaunimas iš aplinkinių namų su vyno taurėmis ir pintomis alaus rinkdavosi klausyti jazz’o, tik čia visuomet galėdavai likti nustebintas, kuomet iš tamsaus kampo prie pianino prisėsdavo senjoras virtuozas, o mikrofoną perimdavo ausį užburiantis dar negirdėtas balsas. Visi šioje erdvėje įsitaisydavo labai dinamiškai – kas su kaldra ant žemės, kas prie staliuko, kas trypčiodavo šokio žingsnius prie scenos, kuri beje buvo tame pačiame lygyje su žiūrovais. Nors patys gyventojai ir yra muzikantai, kurie rengdavo čia koncertus, tačiau prisijungti galėdavo kiekvienas, tad skirtingų instrumentų garsų čia tikrai netrūko.

Apleistas “The George” pub’as tapo ta erdve, kuri mano manymu yra pati tikriausia ir gyvybingiausia, neapribota jokių tinklelių, deadlinų ar darbo valandų – chaotiška, dinamiška ir svarbiausia nuoširdi. Tokios erdvės yra be galo svarbios bendruomenei, jos kūrybiškumui, šiltumui bei tarpusavio idėjų pasidalinimui.

Tačiau, kaip jau minėjau Londonas tai ne Berlynas, todėl anksčiau ar vėliau turėjo atsirasti vienokių ar kitokių kliūčių. O pagrindine kliūtimi toliau veikti ir tobulėti tapo šios erdvės šeimininkas, kuris nusprendė, jog išgriaus šį autentišką pub’ą ir įkurs čia 9 butus, kurie vėliau bus išnuomoti. Žinoma, toks jo sprendimas finansiškai yra daug naudingesnis nei tiesiog iš jaunimo gaunama nuomos suma už apleistą erdvę. Šis taškas lyg ir turėjo tapti šios puikios erdvės uždarymo, persikėlimo ar išnykimo priežastimi. Tačiau kol kas taip dar neįvyko, kadangi ši bendruomenė tapo tokia stipri, jog nusprendė susivienyti ir panaudoti visus argumentus, kurie tik yra įmanomi, pradedant tuo, jog šis pub’as yra labai svarbus Hackney bendruomenei baigiant, jog greta esančių namų gyventojai (kurie ir patys yra nuolatiniai “The George” lankytojai) užprotestavo, jog nenori triukšmo statybų metu.

Taip prasidėjo grandininė reakcija, buvo pradėta peticija, atidarytas internetinis puslapis, kreiptasi į vietinę valdžią ir ieškota visų įmanomų išeičių.

Kas atsitiks “The George” kol kas neaišku, tačiau akivaizdu, jog ši erdvė vietinei benruomenei tapo labai svarbi, kelia daug sentimentų, emocijų ir pasipriešinimo idėjai kurti čia butus. Smagu, jog kova prasidėjo ir vyksta, o žmonės, branginantys savo erdvę daro viską, jog ją išsaugotų. Palinkėkime sėkmės idealistiškoms ir nuoširdžioms idėjoms ir lūžio materialistui sąvininkui.

Apgailėtina Lietuvos popkultūros situacija – nuolat mane erzinanti problema. Dar kartą rimčiau apie tai pagalvojau pamačiusi Deimanto Narkevičiaus kūrinį „Ausgeträumt“. Menininkas jį nufilmavo jaunos grupės Without letters dainai. Anot jo, svarbiausia kūrinio tema naivumas. Nei vienam Lietuvos populiariosios muzikos kūrėjui nepavyko pasiekti tarptautinio pripažinimo, tad jaunų žmonių pasiryžimas kurti grupę tam ne itin palankioje kultūrinėje terpėje atrodo itin idealistiškas.

Prastą populiariosios muzikos padėtį būtų galima sieti su sovietine praeitimi. „Lietuvoje rokas buvo nužudytas lopšyje – po Romo Kalantos susideginimo 1972 metais ir jaunimo sukilimo sutriuškinimo Kaune buvo išvaikytos ir visos talentingos ano meto roko grupės.“ (Leonidas Donskis, „Nužudyta roko kultūra“). Taigi, populiariosios kultūros srityje neturime gilesnių tradicijų.

Tačiau kodėl situacija nesikeičia? Spėčiau, kad viena iš priežasčių – siauras populiariosios kultūros suvokimas. Nėra nei vieno leidinio, skirto ne tik lietuviškai, bet ir užsienio populiariajai muzikai. Nemažai ryškesnių pasiekimų taip ir lieka undergrounde. Muzikologai apsiriboja akademine muzika, o populiarioji lieka „žemojo“ meno sritis, nes dažniausiai siejama tik su neigiamais aspektais: banalumu, paviršutiniškumu, greito ir lengvo efekto siekimu. Neneigsiu, lietuviškoji popkultūra dažniausiai tą ir atspindi, bet jei paieškotume pavyzdžių ne vien savo šalyje, įsitikintume, jog ne viskas taip vienpusiška, o skirstymas į „žemąją“ ar „aukštąją“ nulemtas įvairių „išorinių“ veiksnių, ne kūrinių estetinių, idėjinių ir kitokių ypatybių.

Narkevičiaus kūrinys man pasirodė kaip puikus to pavyzdys. Ekrane rodomi muzikantai, o fone skamba jų atliekama daina. Taip pat įamžinti keli sovietmečio reliktai: pilki daugiaaukščiai, valgykla, plytelės… Kuriama švelniai melancholiška nuotaika. Vyrukai atrodo tarsi pasiklydę laike: pakankamai šiuolaikiškas įvaizdis ir muzikos stilius, tuo tarpu aplinka šiek tiek slegia savo niūrumu. Pagalvojau, o jei pamatyčiau „Ausgeträumt“ per MTV ar išskirčiau jį iš visos gausybės kitų klipų kaip ryškiai originalesnį, meniškesnį, subtilesnį ir dar visokį kitokį „-esnį“? (turiu galvoje savybes, kuriomis neva pasižymi meno kūrinys, o ne „popso“ produktas). Žinoma, menininkas teigia, jog tai ne videoklipas, o muzikinis filmas, tačiau ar žanras turi tokią svarbią reikšmę?

Abejoju. Šis kūrinys netampa popkultūros produktu, nes jį sukūrė „aukštojo“ meno kūrėjas ir jis rodomas ne per televiziją, o parodų salėje. Taip pat efektą sukuria kokybiškas vaizdas dideliame ekrane. Menininkas teigia, kad šiame filme kaip ir visoje jo kūryboje išryškėja kultūrinio paradokso, konflikto elementas, bet toks aiškinimas atrodo gerokai „pritemptas“. Tokios idėjos „perskaitomos“ ne pačiu vaizdu, o kūrėjo aiškinimu. Taip pat suabejoti privertė Narkevičiaus frazė: „Įsivaizduokite, jauna grupelė žmonių sukuria pirmą savo dainą ir jai iš karto garantuojamas dvejų metų “turas” Jungtinės Karalystės kino ekranuose. Jokių komercinių tikslų nesiekėme, mus visus skatino kūrybiniai stimulai.“ (Mindaugo Kluso interviu). Netvirtinu, kad Narkevičiaus stimulai buvo būtinai kažkokie „nešvarūs“, bet pristatyti grupę platesniu mastu nebuvo visiškai nereikšminga. Visgi kodėl kūrinys ne vaizdo klipas?

Galbūt norima įrodyti, jog tai filmas, nes „Ausgeträumt“ buvo sukurtas pelno nesiekiančios menų agentūros LUX ir ICO (Nepriklausomo kino biuras) užsakymu ir finansuotas Anglijos menų tarybos. O vaizdo klipas sietinas su populiariąja kultūra, kurioje nepaisant kūrybinių sumanymų lygio vis tiek išlieka komercinis aspektas. Ir nors Laura Allsop teigia, jog „the piece is far from MTV“ (Laura Allsop nuomonė), tai tik bergždžias bandymas pabrėžti tariamai aukštesnę kūrinio vertę. Paprasčiausiai Narkevičiaus pavardė pop-pasaulyje neturėtų reikšmės, o Without letters tektų kovoti su kur kas ryškesniais muzikantais, tad patekti į „Tate Modern“ kur kas lengviau nei į MTV ar kitą muzikinį kanalą. Teigčiau, jog ne kūrinio vidinės savybės suteikė jam tokį statusą, o įvairūs pašaliniai veiksniai.

Popkultūra ne taip jau kardinaliai atsiskiria nuo „aukštojo“ meno. Štai kad ir Arctic Monkeys video klipas „When the sun goes down“. Jo sukūrimui buvo panaudotos ištraukos iš trumpametražio filmo „Scummy man”. Kadruose beveik nematyti pačios grupės, siužetas vystomas atsižvelgiant į dainos tekstą – pateikiama jaunos prostitutės kasdienybė. Šį klipą puikiausiai galima interpretuoti kaip surežisuotą dokumentalumą, atskleidžiantį marginalizuotos visuomenės dalies gyvenimą, gvildenantį socio-aktualius Anglijai klausimus ir t.t. Kažin ar patalpinus šį videoklipą galerijoje jis būtų „demaskuotas“ ir pripažintas kaip netinkamas eksponuoti „aukštojo“ meno erdvėse.

Rastume begalę ir daugiau tokių pavyzdžių, kurie paneigtų įsitikinimą, jog popkultūra yra paviršutiniška ir siekia tik prisitaikyti prie primityviausių žiūrovo poreikių. Skirstymai į „aukštąją“ ir „žemąją“ kultūras sukuria išankstines nuostatas, kuriomis vadovaujantis kartais atmetami vertingi dalykai, o kitiems sukuriama „dirbtinė vertė“.

Lietuvoje tarp aukštosios ir populiariosios kultūrų vis dar ryški atskirtis. Populiarioji kultūra- „bukagalvių zona“, o „aukštoji“- dvasingų ir gilių, į kurių vertybes ana stovykla nuolat kėsinasi. Nesidomima populiariąja kultūra, nes vadovaujamasi išankstinėmis nuostatomis. Mano manymu toks atsiribojimas žalingas abiejoms pusėms. Ir kol ši situacija net ne ausgeträumt, o vis dar miego būsenoje, apie populiariosios muzikos atlikėjų pasisekimą tarptautinėje scenoje galima tik pasvajoti.

Autorės pastaba: sąvoką populiarioji muzika vartoju atskirdama ją nuo akademinės, bet ne turėdama omeny muzikos stilistikos (rokas taip pat gali būti laikomas popmuzika plačiąja prasme).

Straipsnį parengė ir nuomone pasidalino Vaiva Mikelionytė.

Redaktoriaus pastaba: kadangi Narkevičiaus kūrinys iškrenta iš video klipų kategorijos į muzikinio filmo/”konceptualaus” meno kūrinio kategoriją, todėl paprastiems mirtingiesiems interneto vartotojams palyginti jį su aukščiau minėtais pavyzdžiais taip lengva nebus, teks apsilankyti kurioje nors iš vienetinių maestro parodų.

Trumpametražis filmas „Scummy man”

Trumpametražis filmas „Scummy man”

Turbūt vienetai vis dar abejoja interneto poveikiu visuomenei, suteikta pažanga skurdesnėms valstybėms ar tarkime rytų Europai, kur piratavimas išaugino perspektyvių specialistų kartą. Internetas bei jo suteikiamos galimybės neabejotinai mums visiems suteikia didesnias galimybes mokytis, pažinti, bendrauti, kurti. Praktikoje jau pasitaiko tokių pavyzdžių, kai asmenys savarankiškai išmoksta ir perpranta daugybę anksčiau buvusių neprieinamų mokslinių žinių. Visa tai puikiai jums žinoma ir plačiau apie tai kalbėti neverta.

Taigi kalbėkime apie tai, kas vis dar užslėpta, nepažinta, abejotina, kažkiek nauja ir nesuprantama – naujųjų medijų meną. Kalbėsiu ne apie tas naująsias medijas, kurios jau greitai skaičiuos šimtmetį (kalbu apie video ir garso menus), kalbėsiu apie tai, kas vis dar kelia klausimus, ir vis dar daugeliui yra nesuprantama – būtent apie dar visai naują tinklalapio fenomeną, žiniatinklį ir tiesiog virtualią realybę. Dažniausiai šiuolaikinį meną pradedame cituoti nuo gerbiamojo Marselio Dušampo (Marcel Duchamp) ir jo garsiųsjų tezių bei filosofijos. Naujųjų medijų menas nagrinėja ir kalba apie visai kitą dimesniją, prasidėjusią nuo teoretiko Lev Manovičiaus (Lev Manovich). Ši dimensija tiek skiriasi nuo šiuolaikinio meno dimensijos, jog ir kuratoriams, ir meno istorikams tenka iš naujo permąstyti bendras tendencijas, šiuolaikinio ir naujųjų medijų meno skirtumus bei panašumus, eksponavimo tradicijas bei institucijų galią apskritai. Naujosios medijos, o tiksliau virtualus tinklas keičia bei griauna daugumą meno taisyklių, kelia klausimus ir žinoma kuria visiškai naujas meno suvokimo formas.

Viena pagrindinių naujųjų medijų meno filosofijos tezių yra susijusi su tuo, jog virtuali erdvė priklauso visiems, o jos panaudojimui nėra ribų. Jeigu anksčiau straipsnius ir kritiką apie straipsnius rašydavo tik pripažinti kritikai, parodas kuruodavo diplomuoti kuratoriai, o pažinti, mokytis ir analizuoti turėdavo tik studijuojantys universitetuose, tai šiuo metu turėti savo puslapį, virtualią galeriją, menų centrą “Second life” platformoje ar tiesiog reikšti nuomonę turi visiškai kiekvienas. Žinoma, tai nėra kažkas tokio, kas iš esmės kuria begalinę vertę, tai nereiškia, jog kiekvienas turi gebėjimų ar kiekvienas suvokia kokia kūryba yra vertinga, kokios idėjos kalba apie šiandieną ir kokie meno kūriniai taps kuriantys istoriją bei filosofiją po dar dešimties ir dvidešimties metų. Tai nereiškia ir to, jog atsiranda daugiau išsilavinusių žmonių, juk tai tik galimybės, kas jomis naudojasi yra visai kita tema. Visgi apie ką kalba naujųjų medijų meną nagrinėjantys istorikai bei kritikai?

Kiek man asmeniškai teko gilintis į šią dar ganėtinai naują ir dažnai klaidingai pristatomą tendenciją, vienas įdomiausių bruožų, kurį pastebėjau yra pačių naujųjų medijų meno projektų specifika. Čia kalbama ne apie estetiką, paviršių ar objektą, bet apie turinį, bendruomenę, dalyvavimą, socialinės vertės kūrimą, naujų idėjų atsiradimą. Kadangi kalbėti apie naująsias medijas apskritai yra ganėtinai sudėtinga, nes turėčiau pristatyti jums begalę kuratorių nuomonių, techninių žinių, diagramų, šiuolaikinio ir naujųjų medijų meno palyginimų bei kritinių klausimų, manau daug įdomiau bus jeigu tiesiog pristatysiu vieną iš jau klasikos tapusių projektų – menininkų Harrell Fletcher ir Miranda July sukurto kūrinio “Learning to love you more”.

Šis projektas/meno kūrinys dažnai naudojamas kaip pavyzdinis kalbant apie naujųjų medijų meną ir jo keliamas kuratorystės problemas, kaip tarkime apskritai fizinės erdvės nereikalingumo meno kūrinio eksponavimui. Šis klausimas vertas atskiro straipsnio ir diskusijos, kadangi vis dažniau pastebint tendenciją, jog naujosios medijos  tampa menininkų pagrindiniu įrankiu, o ir publikos susidomėjimas būtent naujausiomis technologijomis bei jomis kuriamais kūriniais auga, kuratoriams iškyla klausimas – ar po dar keleto dešimtmečių vis dar reikės galerijų, o ir muziejai ar jie galės vis dar atlikti konservavimo ir kolekcionavimo funkciją? Kuomet meno kūrinys jau yra eksponuojamas virtualioje erdvėje, o ir jo pristatymas fizinėje tampa labai ribotas, kadangi nepavyksta perteikti pačio turinio ir norint tai padaryti tinkamai tenka atlikti daug laiko ir pastangų reikalaujamą tyrimą

Taigi, “Learning to love you more” yra 2002 metais menininkų sukurta platforma, siekianti suburti bendruomenę, skatinti jos narių bendravimą ir dalyvavimą bendruose procesuose bei kūrybiškai perteikti asmenines idėjas. Pagrindinė šio kūrinio idėja buvo pateikti virtualioje erdvėje, šiuo atveju sukurtame internetiniame puslapyje užduotis, kurias turėtų atlikti tinklalapyje besilankantys asmenys. Šios užduotys šiek tiek primena mokykloje užduodamus namų darbus, visos jos turi pavadinimą su pagrindiniu užklausimu ką reikia padaryti, kaip tarkime “Praleisk laiką su mirštančių žmogumi” (Spend time with a dying person), “Apibūdink, ką padaryti su tavo kūnų kai mirsi” (Describe what to do with your body when you die), “Nufotografuok gatvėje sutiktus nepažįstamus susikibusius rankomis” (Take a picture of strangers holding hands), “Paprašyk savo šeimos apibūdinti ką veiki” (Ask your family to describe what you do), po kiekviena šių užduočių yra detali instrukcija kaip reikėtų išpildyti užklausimą ir kokiame formate jį atsiųsti. Tuomet kuruojantys puslapį menininkai atrenka tinkamus užduočių autorius ir publikuoja jų medžiagą “Learning to love you more” puslapyje. Tarp atliktų užduočių dokumentacijos rasite ir tekstų, ir nuotraukų, ir video bei garso įrašų.

Sutaisyk ką nors (Repair something) – instrukcijos liepia rasti kokį nors sulaužytą daiktą, įsivaizduoti, jog jis labai svarbus ir naujo niekur negausi bei jį sutaisyti. Nuotraukoje vienas atsiųstų pavyzdžių

Sutaisyk ką nors

Šis projektas išsiskyrė tuo, jog jam pavyko sulaukti labai didelio susidomėjimo bei išlikti aktyviam net septynerius metus. Autoriai, paklausti kaip jiems pavyko pritraukti tokį skaičių žmonių bei paskatinti juos atlikti užduotis ir aktyviai dalyvauti, atsakė, jog visų pirma jie patys kreipėsi į jau pažįstamus žmones prašydami atlikti užduotis ir taip sukūrė tarsi pavyzdžius kitiems. Ši idėja buvo tokia sėkminga, jog žmonės pradėjo ją imituoti savo asmeniniuose puslapiuose, galvodami savo užduotis ir prašydami skaitytojų jas atlikti. “Learning to love you more” projektas buvo aktyvus iki 2009 metų, o 2010 metais įsigytas San Francisko modernaus meno muziejaus, kuris užtikrino, jog projektas kaip archyvas ir toliau bus prieinamas virtualioje erdvėje.

Mane šis projektas visų pirma įtraukė unikalia savo forma. Dauguma internetinių puslapių dažniausiai yra susiję su vartotojų pasauliu t.y. jie arba reklamuoja kažkokią prekę, arba brendą, arba asmenybę atskirai. Tokius puslapius dažnai turi ir menininkai, juose tiesiog sudėti darbai, surašytos kainos, surengtų parodų sąrašas ir tiek. Tuo tarpu socialinių puslapių arba kūrybiškų puslapių nors ir yra, bet tenka pripažinti, jog jie būna vienetinės išimtys, didžiulėje WEB pasaulio sistemoje. Daug dažniau galime pasimėgauti savo forma kūrybiškais ir įdomiais puslapiais, kurių vertę kuria pats dizaino sprendimas, tačiau dažnai jie taip pat būna brangių užsakovų leidžiami žaisliukai vartotojo akiai pamaloninti. Pradėdama nagrinėti patį puslapį visų pirma buvau nustebinta patyrimo meno kūrinį suvokti virtualioje aplinkoje. Buvo įdomu, kaip veikia ši eksperimentavimo, bendravimo, dalyvavimo platforma, kaip pats menininkas buvo paverstas centrine figūra, kuri skatina pintis ryšius, atsiskleisti mintims ir įvykti mainams.

Išnagrinėjus pačią projekto formą bei apsipratus prie meno kūrinio inkliuzo virtualioje erdvėje, buvau maloniai nustebinta įsitraukimu į archyve sutalpintą medžiagą. Visos užduotys be galo skirtingos, kai kurios šmaikščios vien savo paliepimu, kai kurių instrukcijos verčia pamąstyti ir pagalvoti apie menininkų paslėptą klastą, tuo tarpu patys rezultatai, siųsti įvairiausių žmonių, išties neįtikėtini. Kai kurie labai juokingi, kai kurie kvaili, kai kurie jausmingi, pilni išgyvenimų, karčių patirčių. Čia gali rasti visą spektrą asmenybių, atsekti pasakojimus ir pastebėti užsidegimą, kai vienas žmogus atlikęs užduotį, įtraukia ir kitą.

Vienas iš užduoties išpildymo variantų – “Apibūdink, ką norėtum, jog padarytų su tavo kūnu kai mirsi”

Žinoma, dauguma skeptikų, pasigilinę į idėją, paskaitę keletą užduočių ir keletą kartų nusijuokę, paklaustų – kodėl šis puslapis yra priskiriamas prie naujųjų medijų meno, apskritai meno ir kuo jis skiriasi nuo facebook’o, forumo ar paprasčiausio tarkime chat’o? Atsakyti į tokius klausimus nepavyktų vienareikšmiškai, tektų skaityti nemažai teorijos ir gilintis. Šis puslapis visų pirma akivaizdžiai nėra panašus į jokį kitą kiekvieną dieną sutinkamų puslapių internete, jis nėra komercinis, jis nereklamuoja jokio produkto, galų gale jis neturi jokio akivaizduas tikslo, čia tiesiog siekiama kas tam tikrą laikotarpį paskelbti užduotis, kviesti žmones jas įvykdyti ir pasidalinti jomis. Visai kitas klausimas būtų tai ką toks projektas duoda susikūrusiai bendtuomenei? Bendruomenei, kurios prieš tai galbūt niekas nesiejo, o dabar sieja bendros užduotys, jų rezultatų paskelbimas, pavardžių atsiradimas viename stulpelyje? Ką reiškia dialogas, atsitiktinai atsiradęs tarp skirtingo amžiaus, lyčių, profesijų žmonių? Kur šis dialogas veda? Galų gale ką reiškia tai, jog žmonės imasi iniciatyvos ir pradeda tokius pačius “namų darbus” skelbti asmeniniuose tinklalapiuose? Kam reikalinga visa ši virusinė kampanija? Ir kodėl jums bei man, skaitytojams po trijų metų vis dar įdomu vartyti archyvą, sklaidyti nuotraukas su užduotimis, kuriose buvo prašoma nufotografuoti rūbus, kuriuos vilkėjote per labai svarbią progą, skaityti apie asmenines netektis ar spoksoti į milžiniškais šliaužtinukais apsivilkusius jaunuolius?

Į daugumą šių klausimų padėtų atsakyti išvada, jog menininkams pavyko paskatinti viešą masės kūrybiškumą, prie kurio labai prisidėjo interneto spartumas, galimybė rezultatus skelbti netrukus bei tuo pačiu skatinti įsitraukti ir kitus, tiek vykdant užduotis, tiek stebint kitų atsiųstais pavyzdžiais.

Sukurk vaikišką drabužį (Make a child’s outfit)

Nufotografuok tau reikšmingą apsirengimą (Photograph a significant outfit), istorijos prie šių nuotraukų stulbinančios, nuo pirmojo karto iki diplomų įteikimų

Sukurk plakatą apie savo draugų troškimus

Šis projektas susilaukė ne tik pačių dalyvių susidomėjimo, bet ir meno pasaulio žaidėjų dėmesio, buvo surengta keleta parodų, kuriose susidurta su eksponavimo sunkumais, kelta daugumą klausimų kaip turėtų būti eksponuojamas projektas, vienoje parodų berods buvo tiesiog pastatytas kompiuteris su įjungtu tinklalapiu. Taip pat sulaukta daug publikacijų žiniasklaidoje, išleista daug kritikos sulaukusi iliustruota užduotimis knyga.
Šis projektas įkvėpia, praplečia suvokimą bei audrina fantazuoti apie tai, kaip kūrybiniai projektai evoliucionuos ateityje, kaip keisis institucijos, kokiais taps meno vartotojai. Internetinis tinklalapis tai tik viena galimybių išnaudoti naujas platformas ir kurti idėjas, virtualios realybės, vis populiarėjančių kompiuterinių žaidimų technologijos bei visi kiti šiomis dienomis atsirandantys technologiniai patobulinimai – tai plati erdvė interpretacijoms, galimybėms bei naujovėms. Panašių projektų atsiranda vis daugiau, nors norint juos rasti tenka nemažai paieškoti ir pasigilinti.

Būtų įdomu išgirsti šio straipsnio skaitytojų nuomonę apie “Learning to love you more” iniciatyvą ir naujųjų technologijų poveikį šių dienų kūrybai apskritai. Mano pozicija išlieka ta, jog visas šis judėjimas ir metamorfozės yra be galo įdomios ir skatinančios alternatyvias meno formas bei suvokimą.

Projekto tinklapis čia.

Išmokyk mus kokį nors pratimą (Teach us an exercise)

Išmokyk mus kokį nors pratimą (Teach us an exercise)

Daug kas iš mūsų rašo sauskelnėtoj vaikystėj – norisi juk save kažkur padėti. Tačiau dažnai tokios rašliavos, grubiai tariant, tik stalčiui ir mamai pasidžiaugti, kad dar nesi visiškas analfabetas. Nors yra ir išimčių, įrodančių, kad ne visiems jauniesiems kūrėjams dar pienas nuo lūpų nenudžiūvęs. VU skandinavijos filologijos studentė Ieva Toleikytė ne tik pirmąją knygą išleido, bet už ją ir premiją laimėjo. Daugiau apie tą (ne)sėkmę ir ir pakalbėsim su ja pačia.

Rūta Jakutytė. Neseniai laimėjai literatūrinę Kazimiero Barėno premiją už apsakymų rinkinį „Garstyčių namas“. Kokie pojūčiai?

Ieva Toleikytė. Jaučiuosi keistai ir šiek tiek nejaukiai.

R. J. Kas pasikeitė? Gal įsitikinai, kad esi talentinga, gali kurti?

I.T. Dėl premijos mano tekstų meninė vertė nepasikeitė, kaip nepasikeitė ir asmeninis santykis su jais. Premija šiek tiek išgąsdino – suprantu ją kaip tam tikrą paskatinimą ir įvertinimą, kas, žinoma, yra svarbu jaunam, pradedančiam kurti žmogui. Kita vertus, ja išsakomas pasitikėjimas, kaip atsakas į tekstus, reikalauja atsakomybės – iš dalies įpareigoja, verčia permąstyti tai, ką darai, neatsipalaiduoti.

Sąvoka „talentas“ yra pakankamai mįslinga ir neaiški. Sunku pasakyti, kokia yra darbo, įgūdžio ir kažkokio prigimtinio gebėjimo (regis, toks yra) proporcija. Man atrodo, kad kuriantis žmogus nuolat abejoja savo talentu, o kaskart, kai patiki juo, iš dalies sustoja. Nemanau, jog galima suprasti, kad esi talentingas. Veikiau atrasti, šiek tiek pažinti kūrybos kaip galimybių – laisvėje ir nežinioje – lauką, suvokti save jame, kaip gebi išpildyti tas galimybes.

R.J. Viskas prasidėjo nuo pirmosios knygos konkurso. Kaip rankraštis atsidūrė ant komisijos stalo?

I.T. Man atrodo, aš norėjau truputį sustoti ir apgalvoti tekstus, „pasitikrinti“ save kitų akimis, atrinkti, sudėlioti apsakymus į visumą, kad galėčiau pradėti kažką naujo. Buvo svarbu gauti ir atsaką iš kitų, šiuo atveju, konkurso komisijos narių. Galėjau pažvelgti į tai, ką darau, šiek tiek atsitraukusi, įvertinti naujomis akimis. Manau, tai pavyko ir kažko išmokau.

R.J. Kai kurie rašytojai pataria per anksti „neišlįsti“, ilgai savyje bręsti, nes pirmoji knyga – lyg etiketė, kuri nustato tolesnį požiūrį į kūrėją. Ką apie tai manai?

I.T. Esu nemažai apie tai galvojusi. Manau, kad šita baimė yra sveika, bet ir labai pavojinga, ji gali žmogų visai paralyžiuoti. Kai buvo išleisti mano apsakymai, didžioji jų dalis man jau buvo „praeiti“, pasenę. Tačiau nesigailiu, tikiu, kad ir tuose jaunuose, kartais klaidinguose tekstuose yra gyvybės, kažkokio nepažinaus proveržio, judesio. Tai man svarbiausia. Paauglystėje mėgdavau trinti visokius epizodus, dabar to vengiu. Daug kas išryškėja tik po ilgesnio laiko tarpo, man iš dalies brangūs seni, dabar juokingai atrodantys tekstai ar gyvenimo epizodai. Svarbu juose atpažinti save, susekti tą giją, kryptį, einančią per juos. Nebijoti.

R.J. Ar kūryba kankina? Matom tik gatavą iškeptą knygą, tačiau iki jos turbūt – ilgas kelias?

I.T. Tikriausiai būtų nenormalu, jei nekankintų. Apdovanojimai yra daugiau kitiems, nei man – jais gali džiaugtis tėvai, giminaičiai. Tokie dalykai yra svarbūs ir tuo, kad daugiau žmonių sužino apie vieną ar kitą knygą, susidomi, perskaito. Tai tam tikras kuriančios ir tą kūrybą apmąstančios bendruomenės kūrimo, egzistavimo būdas – vyksta judėjimas. Tačiau aš pati apdovanojimų prisibijau – manau, kad kiekvienam rašančiam žmogui pagrindinė dovana – pats rašymas. Kai po ilgesnio ar trumpesnio pasimetimo, nežinios kažkas nušvinta, užgimsta. Manau, kad tarp teksto ir rašančiojo yra labai asmeniškas, absoliutus santykis. Tai ir kančia, ir pati didžiausia privilegija.

R.J. „Garstyčių name“ rašai apie jaunus žmones. Kiek ten galima rasti tavęs?

I.T. Ne daugiau nei kitų rašytojų tekstuose. Bet suprantu, kad rizikinga rašyti apie tai, ko nežinai, kai sužinoti įmanoma. Sąžiningiausiai jaučiuosi rašydama apie jauną žmogų – tai natūralu. Žinoma, suvokiu, kad literatūra yra atskira plotmė, joje galioja kitos taisyklės, bet rašant apie kažką svetimo, ko mano apsakymuose yra nemažai, kyla pavojus pamesti esmę, sąmoningai ar nesąmoningai likti antrinių šaltinių rėmuose. Pavyzdžiui, rašai apie vyrą, nors esi mergaitė, ir nors trokšti parašyti apie Vyrą, dažniausiai parašai apie penkiasdešimt abejotinos vertės filmuose matytų vyrų atvaizdus ir net neprisilieti prie Vyro, ką jau kalbėti apie žmogų apskritai. Kyla falšo grėsmė, todėl kuo toliau, tuo labiau atsigręžiu į vadinamąją autentiką, asmenines patirtis, save pačią ar tiksliau tai, kaip jaučiu pasaulį. Tuo pačiu bijau ir vengiu užsižaisti nereikšmingomis asmeninėmis detalėmis – pagrindinis apsakymo veikėjas negali būti Ieva Toleikytė, rašant jos nėra, yra tik Aš. Tas Aš gali būti labai talpus – tai ir Tu, ir Jis, o iš esmės, Aš esu Visi. Toli gražu nesakau, kad man pavyksta, ar kad tai pavykę mano ankstesniuose tekstuose, bet tokią šiandien įsivaizduoju siekiamybę. Tikriausiai todėl kaskart susidūrus su užrašytu savo vardu, būna keista, kartais nejauku.

R.J. Ar su sulaukta sėkme visi tik sveikino, niekas nebadė pavydžiais žvilgsniais?

I.T. Tikiu, kad kūryba yra bendras džiaugsmas – neįsivaizduoju, kaip įmanoma pavydėti, kad kažkas, pavyzdžiui, parašė stiprų eilėraštį – tas eilėraštis įgalina visus patirti. Jei vienas rašytojas pavydi kitam jo sėkmės, tai, matyt, kad jį domina ne kūryba, o tik pripažinimas, kas yra labai iliuziška.

R.J. Kodėl iliuziška?

I.T. Rašytojo pripažinimas yra tik iliuzinis. Jis trokšta savo asmens įvertinimo, o sėkmės atveju yra įvertinami parašyti tekstai. Tačiau tai ne tas pats.

R.J. Dabar labai šabloniškai paklausiu apie tolesnius planus. Nemanai, kad pirmuoju kūriniu laimėjusi Kazimiero Barėno premiją, užsikėlei sau aukštą kartelę?

I.T. Premija išreiškia ne mano sau keliamus reikalavimus, o kitų palaikymą, lūkestį, taip pat ir keliamą kartelę. Man svarbiausia – nesimuliuoti ir nieko nedaryti per jėgą. Jaučiu kažkokią kryptį, bet viskas turi ateiti natūraliai. Tai nereiškia savaime ar netyčia – natūraliai yra ir tam tikras ryžto laipsnis. Kol kas atrodo, kad rašyti noriu ir galiu.

R.J. Norint išlikti natūraliam kūryboje reikia ryžto?

I.T. Reikia likti ištikimam savo vidiniam balsui – neleisti, kad jį koreguotų, pavyzdžiui, tėvų lūkesčiai ar noras būti pripažintu. Natūralumas reikalauja ir tam tikros disciplinos – turi neužmigti, būti laisvas, bet ne palaidas. Būti tikras – nepradėti imituoti savęs ar kitų.

Ištraukos iš knygos “Garstyčių namas”:

Mes gėrėm kavą ir valgėm alyvinius obuolius, o lietus be perstojo barbeno į stogą. Katė miegojo neprabusdama visą dieną, ir regėjos, kad dabar ruduo ir kad nėra daugiau nieko išskyrus saloną, tetą, katę, plokšteles, kavą, alyvinių obuolių kvapą ir lietų. Tada teta Veronika ir papasakojo man apie Garstyčių namą.
-Teta, o jūs tikit, kad yra kažkas po mirties? Ji labai įsigilinusi skaitė, todėl iš pradžių nesuprato klausimo. Šiek tiek laiko pamąsčius atsakė: -Aš tikiu, kad yra Garstyčių namas. Papasakoti? Šis klausimas buvo visai nereikalingas, bet teta mėgo taupyti žodžius ir ji visada norėdavo būti tikra, kad klausytojui įdomu.
-Apie Garstyčių namą man papasakojo sesuo. Mano tėtis labai anksti mirė, man tebuvo penkeri metai, ir buvo sunku suvokti tokį dalyką kaip mirtis, ir tada sesė pasakė, kad tėtis išvyko į Didįjį miestą. Ten yra toks Garstyčių namas. Jame gyvena labai daug žmonių. Name yra vidinis kiemas, kuriame jie augina garstyčias, po to gamina jų padažą ir iš to gyvena. Yra baseinas, ir visame name juo kvepia. Kvepia baseinu ir garstyčiomis. Vakarais visi susėda balkonuose, geria tikrą kavą ir pasakoja vieni kitiems istorijas. Tam name yra labai daug plokštelių, žmonės juokiasi, šoka, dainuoja. Garstyčių name visi yra laisvi. Nors Didžiajam mieste pavojinga, Garstyčių name niekam negali nutikti nieko blogo, nes visi žmonės vieni kitus saugo ir palaiko. O tėtis išvyko ten prašyti, kad jį įleistų į Garstyčių namą. Kadangi jis turėjo daugiausiai istorijų, kurias galėtų papasakoti, išvyko pirmas iš šeimos. Jis dabar ten laukia mūsų ir pasakoja apie mus. Teta nutilo. Lietus tebepliaupė, bet ji neverkė. Ji viską pasakojo su begaline meile.
-Jis išvyko užimti jums vietų, taip?
-Taip.
-Tai jis buvo labai geras žmogus.
-Taip. Aš visa tai sakiau nerimtai ir man pasidarė šiek tiek gėda, kad netikiu ta fantazija.
-Laura, aš gi puikiai žinau, kad tai netikra, bet gyvenime būtent taip ir būna. Reikia gyventi taip, kad tave priimtų į Garstyčių namą.
Ta sesuo buvo mano mama.

Jau sėlina rugsėjis. Su ūkanomis, skaudžiai žaliais laukais, vis rudesniais žmonių žvilgsniais, lietaus barbenimu į stogą, nesąmoningu žiūrėjimu pro langą, švelniai šokančiais rasotais baltais voratinkliais ant kadagių ir ražienų, kruvinomis šermukšnių uogomis, pūvančių lapų kvapu, laužų dūmais, krintančių obuolių garsu;
kai jie krinta, keičiasi žolės kvapas, susilieja su drėgnu rusvų vaisių kvapu. Viskas alsuoja rudeniu, horizontai, mėlyna miško linija, padūmavusios tolumos slenka pro akis. Artėjantis ruduo tada mane gąsdino.
Gydžiausi Davydų namuose jau tris savaites, po poros dienų vaikai turėjo pradėti eiti į mokyklą. Čia buvo tarsi visai kita erdvė. Nėra tėvų, sesės, giminaičių, draugų, namų, mokyklos. Nieko. Kita vertus, šiuose namuose prabėgo vienos nuostabiausių ir svarbiausių dienų mano gyvenime. Davydų namai atrodė lyg užburta vieta. Tu nebegrįši, tu nebegrįši, skambėdavo galvoje.
Ir vieną rytą mane pažadina Vainius, kalba taip susijaudinęs, kad aš vargiai galiu suprasti jo žodžius. Tik akys, jos dega kaip niekad, tarsi sako: mes laimėjom. Jis laiko rankoje butelį, pilną kažkokio skysčio, ir aš, ką tik prikeltas iš miegų, dar nesuprantu, kas tai.
– Kasparai, jie mus kvailina! Nėra JOKIŲ vaistų! Žiūrėk, vanduo identiškas, Vilkai mus girdo prakeiktu Akies vandeniu! – atrodo, lyg jo plaučiuose plaktų sparnais dvidešimt paukštelių, krūtinė, ko gero, tuoj sprogs.
Kambaryje sklaidosi miško vandens kvapas, ir aš suvokiu, kad Vainius sako gryną tiesą. Mes pradedam juoktis. Kvatojamės taip, lyg tai būtų paskutinis mūsų juokas. Vainius parkrinta ant žemės ir, susiėmęs už pilvo, tiesiog raitosi iš juoko, kartoja: tuoj mirsiu, uždusiu, nebegaliu; man ištrykšta ašaros, bet aš negaliu sustoti, dievaži juk tai prakeiktos Akies vanduo;
visada, kai juokiuosi, prisimenu Vainių, mano seną draugą, jo skardų, pergalingą juoką;
akis akis akis akis akis akis akis.

Kalbino Rūta Jakutytė.

Prieš pat naujuosius tinklaraščiuose pabiro pranešimų, kad planšetinės ir telefoninės žurnalų e-versijos ne taip jau gerai gyvena, kaip galima buvo tikėtis iš pirmųjų entuziastingų apžvalgų ir pirmosios statistikos. TUAW rašo, kad Wired po starto buvo parsisiunčiama (apmokėjus po 5 dolerius) po 100 tūkstančių žurnalų per mėnesį, tačiau jau po kelių numerių tas skaičius sumažėjo daugiau kaip tris kartus, o spalio mėnesį – skaitytojų liko mažiau nei ketvirtis. Kaltas, prisipažįstu – aš irgi tarp tų, kurie metė skaityti Wired, nebesidomėjo tolesne Popular Mechanics laida ir perskaitė tik vieną iš jau keturių gautų metams užsiprenumeruoto MacWorld numerių. Aš ir New York Times, nepaisant nepigios prenumeratos, skaitau tikrai ne kasdien.

Leidėjai tikisi, kad per Kalėdas padaugėjus dovanotų (ar sau pasidovanotų) iPad, reikalai pasitaisys, tačiau iš tokios vilties matyti, kad jie pokyčių laukia tik iš išorės. O ar viskas taip jau gerai su pačiais leidiniais? Toli gražu ne:

1. Jie itin brangūs. Jei popierinio Wired prenumerata metams JAV kainuoja 12 dolerių (po dolerį už žurnalą), tai kiekvienas individualus e-žurnalo numeris kainuoja 4 USD (iš pradžių kainavo 5). Wired žmonės sako, kad elektroninio žurnalo paruošimas kainuoja iki 30% daugiau nei popierinio. Bet kaina tuomet būtų 1,30 dolerio, o ne keturi…
2. Jie labai prastai suprogramuoti. Prasti būtent kaip programos, o ne kaip turinys, iliustracijos, maketas ar interaktyvios funkcijos. Wired buvo visiškai „užlaužęs“ iPad atsarginių kopijų darymą – jei turėjai savo aparate bent vieną žurnalą, sinchronizacija su iTunes vietoje kelių minučių trukdavo valandą ar daugiau. Reuters, The New York Times ir BBC programos yra pagarsėjusios savo nestabilumu. Kiekviena nauja versija išeina su atsiprašymais, bet ir vėl lūžinėja.
3. Jie yra beprotiško dydžio. Po „radikalaus sumažinimo“ Wired vieno numerio failo dydis nuo 400 MB sumažėjo beveik iki 300 MB. Naujojo Project pirmojo numerio failo dydis – per 550 MB! Realiai tai reiškia, kad nusprendęs skaityti bent porą žurnalų ištisus metus su mažiausios atmintinės iPad (16 GB) po to jau liksi visiškai be laisvos vietos, net jei nediegsi jokių kitų programų ar žaidimų. Nerimta.
4. Jie yra labai „laikini“. Laikinumu vadinu tai, kad žurnalai yra tik planšetėje – retas kuris turi galimybę perkelti numerį į kompiuterį ar įrašyti į DVD asmeniniam archyvui. Be to, ir skaitomi jie tik savoje programoje. O tai reiškia, kad vos bus nutrauktas jos tolesnis kūrimas ir priežiūra, tuojau pat liksi be visų nupirktų skaitinių.

Vienas naujausių pavyzdžių, pasižyminčių visomis blogiausiomis savybėmis yra Richardo Bransono (Virgin imperijos vado) iniciatyva – žurnalas Project.

Aprašymas, žinoma, sudomino. Bendro pobūdžio progresyvios temos ir tai, ką Aurelijus vadina „geromis istorijomis“. Kokybiškas skaitinys patogiu formatu. Kas gali būti geriau, ypač po to, kai žurnalas pirmąjį numerį nutarė išdalinti nemokamai?

Ojojoj. Gal pabandykite patys, nes aprašymu bus sunku patikėti. Visų pirma, jis siučiamas gal pusvalandį. Dėl to kaltas ne tik pusgigabaitis failo dydis, bet ir lėti arba apkrauti Project serveriai. Antra, jis labai nepaslankus paleidus – vėl gi, tikriausiai dėl to dydžio. Bet svarbiausia yra tai, kad jis yra visiškai nenaudojamas jau po kelių perverstų puslapių – tiksliau nuo tos vietos, kai sutinki pirmą reklamą (regis Ford Mondeo).

Reklama, žinoma, labai naujoviška ir interaktyvi. Ją atvertus iš ekrano dingsta bet kokios navigacijos priemonės. Negi trukdysi žmogui mėgautis tokiu patraukliu turiniu. Puslapiai tampa nebevartomi, turinys – nebepasiekiamas, vaizdas – nebedidinamas ir nebemažinamas. Viskas! – atsivertę Ford, jūs pasiekėte finišą. Nesvarbu, kad tai tik ketvirtasis žurnalo puslapis po viršelio turinio ir redakcijos metrikos.

Visas ekranas yra užtemęs, tačiau braukydamas po jį pirštu į šonus, gali pamatyti „subtiliai“ paslėpto automobilio fragmentus. Gražu, bet nežinia, ką daryti toliau. Navigacija, kaip minėjau, nebeveikia. Kai pagaliau sumąstai, kad gal reikia paslinkti vaizdą aukštyn ar žemyn, tai būni maloniai nustebintas prasidėjusio Ford reklamos klipo. Jis visiškai „integruotas“ – t.y. jis irgi neturi valdymo mygtukų (ne taip kaip tie nerimti YouTube klipai), jo neįmanoma sustabdyti ir neįmanoma iškeliauti kur kitur. Sėdi ir žiūri kaip televizorių.

Tiesa, galima paspausti iPad „home“ mygtuką ir kaip mat išjungti programą. Ir ištrinti ją lengva, kaip ir niekada daugiau nebegrįžti prie jos.

Nuostoliai? Nuliniai. „Content is overrated. There’s too much of it“. Nuo šito vaistų nėra. Ir kažin, ar kada bus išrasti…

Ne mano žodžiai, bet aš neprieštarauju. Knygos „galą“ po penkių metų pažadėjo žinomas futuristas, „One Laptop Per Child“ projekto iniciatorius Nicholas Negroponte. Žinoma, ta pabaiga nebus galutinė, tačiau popierinė knyga taps kolekcininkų ir suvenyrų medžiotojų, o ne masinio skaitytojo pirkiniu.

Kodėl Negroponte gali būti teisus? Jei Amazon knygyne skaitmeninės Kindle knygos pagal pardavimų apimtis jau aplenkė knygas kietais viršeliais, tai aplenkti pigesnes minkštais viršeliais gali nė penkių metų neprireikti.

Skaityklių kainos smuktelėjo žemiau 150 dolerių; spėju, kad šiemet prieš Kalėdas išvysime ir $99 kainų etiketes. Tuo pat metu sparčiai plinta „premium“ segmentas – planšetiniai iPad ir netrukus pasirodysiantys jų analogai su Android ir Windows OS. Nors šie įrenginiai labai skiriasi savo funkcionalumu ir galia, kovoje dėl skaitytojo jų pajėgos yra suvienytos prieš popierių. Jei sudėsime visas skaitykles ir iPad – jau šiandien turėsime milžinišką rinką.

Manote patys rašytojai to nepastebi? Techdirt neseniai rašė, kad Lietuvos skaitytojui gerai pažįstamas japonų autorius Haruki Murakami naują knygą išleis pats, be leidėjo ir iškart skaitmeninę. Čia svarbūs trys dalykai:

1. Autoriams nebereikia leidėjų. Leidyklų paslaugų šiandien reikia tik tiems autoriams, kurie tikisi, kad juos „prasuks“ leidyklos rinkodara. Nauji autoriai vienaip ar kitaip yra palikti garsinti save patys, o žinomiems autoriams garsinimo nebereikia. O skaitytoją kaip tik ir domina patys žymiausi rašytojai ir nauji atradimai.

2. Technologijų kompanijos aktyviai veržiasi į turinio rinką. Daug paprasčiau ir pigiau tartis su IT firmomis nei su kuria leidykla. Technologijų kompanijos nesikėsina į autoriaus teises, leidinį paruošia greičiau, gerai išmano skaitmeninę terpę. Muzikoje iTunes ir kitos skaitmeninės parduotuvės šiandien jau geriau žinomos už įrašų kompanijas (ant MP3 failo nėra įrašų kompanijos logotipo, tad jauni žmonės net nežino, kas yra BMG ar EMI). Panaši situacija su knygomis ir Amazon Kindle. Tiek Amazon, tiek ir Apple turi savilaidos programas, kurios yra nuolat tobulinamos. Privalumas skaitytojui – sutaupyta beveik visa leidyklos pasiimama kainos dalis.

3. Autoriai siekia valdyti savo teises. Junginėse Valstijose autoriai jau bylinėjasi su leidyklomis, kas valdo skaitmeninių knygų teises. Senose sutartyse tokios nenurodytos, tad autoriai sako nepardavę e-leidybos teisių, o leidyklos teigia įsigijusios visas įmanomas teises, net dar neišrastais būdais. Teismai gali trukti ne vienerius metus, tačiau situacija rašytojams aiški jau šiandien – tik valdydamas savo kūrinio teises esi tikras jų šeimininkas ir gali uždirbti iš naujų medijų ir technologijų. Sutarčių su leidyklomis mažės, jos gaus vis mažiau ir mažiau naujų knygų.

Tiesa, knygos skaitymo įpročiai taip greitai nepasikeis. Knygynai ir bibliotekos yra pernelyg svarbi šiandienos kultūros dalis, kad būtų „nurašyta“. Galimas dalykas, kad ateityje naujų knygų pasirinkimas, pristatymas, skaitymai vyks knygynuose taip, kaip dabar vyksta spektakliai teatruose. Eisime pamatyti ir išgirsti autorių gyvai, įsigysime popierinį egzempliorių su autografu. Vieni tai stengsis daryti kiekvieną savaitgalį, kiti pasitenkins kartu ar dviem per metus.

Įdomu, kad „galas popierinei knygai“ yra naujas startas skaitymui. Skaitmeninės knygos vidutiniškai perkamos dažniau ir skaitomos gausiau nei popierinės. Todėl kultūra ir išsilavinimas tikrai nepralaimės…

RSS, sena gera naujienų ir kitos informacijos „pristatymo“ tarnyba, man tebėra pagrindinis skaitmeninio informacijos srauto šaltinis. Tačiau RSS, nepaisant visų jos privalumų, netapo masinio vartojimo technologija. Jei tikėsime Google Reader pateikiamais populiariausių lietuviškų svetainių skaičiais, RSS naudojasi maždaug 1 iš 10 ar 1 iš 12-os Lietuvos internautų. Tai nemažas būrys, bet daug didesnis į oranžines piktogramas svetainėse visai nekreipia dėmesio.

Galimas dalykas, kad RSS yra pernelyg nenuosekli. Kas bus, kai paspausiu RSS nuorodą? Pamatysiu XML kodą? Suformatuotą srautą? Gausiu įvairių mygtukų kratinį, iš kurių nė vienas man nepažįstamas, ar atsidarys kokia nors išorinė programa? Viskas priklauso nuo to, kaip sukonfigūruota OS, jos programos ir naršyklė. Juokai iš patyrusio vartotojo perspektyvos, tačiau pernelyg painu masiniam naudojimui.

O ir pačios prenumeratos – sukaupi šimtus, ir paskui kankina sąžinė, kad neperskaitei visko, ką užsakei. Tarsi būtum tinginys ar tiesiog nesugebantis valdyti savo informacinių poreikių žmogus. Šimtai prenumeratų gerai, kai rašai Blogoramą, tačiau kasdien toks srautas greta įdomių rašinių pateikia ir labai daug kamšalo.

Na, ir galiausiai – socialinių tinklų konkurencija. Facebook ir Twitter pilna rekomendacijų. Paskaityk tą, paklausyk šitą, pažiūrėk aną! Ar bereikia RSS, jei net draugų rekomendacijų nespėji peržiūrėti?

Tačiau ir socialiniai tinklai turi savo trūkumų. Facebook įdeda pašto ženklo miniatiūras ir kelis pristatymo žodžius, iš kurių dažniausiai neįmanoma suprasti, ar verta spausti nuorodas. Iš fotoalbumų matyti tik viena ar kelios smulkios nuotraukėlės, videoklipus reprezentuoja tamsios taškuotos neįžiūrimos dėmės.

Ne ką geriau ir Twitter. Kuri nuoroda įdomesnė: wrncsy ar pjc3wjf? Jei žinutės autorius nepristato plačiau, dauguma tų pcw7zxy lieka nepaspaustos. Taip, yra programų, kurios iššifruoja trumpintus adresus, bet ne visi jomis naudojasi. O kartais URL nedaug daugiau pasako už trumpinį.

Aš nežinau, ar Flipboard (iPad) kūrėjai sumanė programą dėl šių priežasčių, ar dėl kitų, tačiau „pirmas pasaulyje socialinis žurnalas“ išėjo labai vykęs.

Ką daro Flipboard? Ji seka jūsų Facebook ir Twitter srautą, išrenka iš jo nuorodas į rekomenduojamus resursus internete ir padaro iš jų personalizuotą interaktyvų žurnalą. Kuo daugiau draugų turite Facebook ar Twitter, tuo dažniau atsinaujina Flipboard turinys. Kuo tie draugai įdomesni, tuo originalesnis Flipbook žurnalas ir jo medžiagos.

Flipboard vaizdai iš mano asmeninio žurnalo (didinasi)

Pats žurnalas yra dailiai sudėliotas. Nors į puslapius dedami tik originalios medžiagos fragmentai, jie yra pakankamai dideli, kad galėtum apsispręsti, ar verta atidaryti svetainėje. Originali svetainės versija kraunama fone, tad ji atsidaro iš karto, vos paspaudus „view on website“.

Flipbook labai įdomiai integravo socialines Twitter ir Facebook savybes. Straipsnius, žinutes, nuotraukas, videoklipus galima „pamėgti“, paskelbti pakartotinai (retweet), pakomentuoti ar tiesiog įterpti į savo tekstą. Prie kiekvieno „straipsnio“ matyti ir kas jį įvertino ar pakartojo kitiems.

Jei dar neturi būrio įdomia medžiaga besidalinančių draugų socialiniuose tinkluose, tai Flipbook pasiūlys jau suformuotus srautus – viską, nuo politikos naujienų iki madų pasaulio ar technologijų. Yra srautų mėgstantiems skaityti ilgus rimtus straipsnius, yra srautų mėgstantiems paskalas, humorą ar, pavyzdžiui, besidomintiems atsinaujinančios energijos projektais. Bene pats patraukliausias dykinėtojui – FlipCool, kuriame, tarsi gausiai iliustruotame Digg ar Reddit žurnale, rasi populiariausias įdomybes.

Geriausia, kad Flipboard galima vartyti visiškai pasyviai – „lankstai“ pirštu puslapius (geriau matyti videoklipe, kaip tai vyksta) ir peržiūrinėji viską, kuo šiandien gyvena interneto bendruomenė. Programos kūrėjai buvo apstulbinti, kaip žmonėms tai patinka – kai kurie Flipbook naudoja kaip laiko mašiną, įbrisdami į kelių metų senumo Facebook srautą. Kitas netikėtas dalykas – smalsumas dirstelėti į kito žmogaus Flipboard – juk kiekvieno jis yra skirtingas ir nepakartojamas!

Antraštėje „Flipboard“ panaudojau bendrine prasme. Ši programa kol kas yra tik iPad sistemoms. Tačiau nė kiek neabejoju, kad jei ne patys Flipboard žmonės, tai kas nors kitas sukurs socialinius skaitmeninius žurnalus visoms OS – gal ir HTML versiją naršyklei. Socialinis žurnalas – naujas dalykas su didele ateitimi. Jis daug paprastesnis naudoti nei RSS ar netgi tas pats Twitter ir Facebook. Turi draugų – turi ir unikalų žurnalą specialiai tau!

Nuotraukų autorius Paulius Karpas

Gili naktis, laikas miegoti… Ramybės neduoda tylus kompiuterio burzgimas ir keli žiburiai už lango. Mirksi, vilioja it žaltvykstės. Jaučiuosi gana šižofreniškai, kaip koks tirgalvis slibinas, viena galva nerimsta, kita spokso į žybčiojantį kompiuterio ekraną, trečia žioja burną burnojimui…

Goya pažadino manyje gana trilypus jausmus, todėl ir tekstas bus nežmoniškas – trys pradžios, keletas bandymų interpretuoti tai, ką mačiau ir pabaiga. Tikiuosi ji kaip uodega vainikuos šį chaotišką ir emocianalų pojūčių srautą. Kai sužinojau, jog Vilniuje eksponuos Goya, pagalvojau taip (iš tikrųjų puoliau nervingai skrebenti į niekaip nesibaigiantį blonknotą):

PRADŽIA NR. 1

Los Caprichos. Tiesiai iš Latvijos nacionalinio dailės muziejaus. Vilniaus paveikslų galerija. Originalai. Antrosios serijos leidimo estampai. Neįtikėtina.

Užspazmavo visas kūrybines čakras. Juk apie tai neįmanoma parašyti….

Turiu prisipažinti, esu kaip vaikas. Dažniausiai tai, kas visuomenei pristatoma oficialiai ir su pompa, man kelia priešiškumą, instinktyviai imu vieptis, norisi lėkti į stepę, paskui Hesę kartu su visais jo vilkais. Ypatingą skepsį pajuntu besiartindama prie muziejų. Ramybės neduoda tie sovietinės vaikystės prisiminimai… Tave veda ten, kur turėtų būti be galo įdomu. Turėtum patekti į vietą, kurioje sukaupti istorijos ženklu pažymėti artefaktai. O patenki į tikrą koncentracijos stovyklą (nuo žodžio – koncentruotai, gausiai ir glaustai sukišta dulkėti), tiesiu taikymu į marinimo fabriką, kuriame po nuobodžio dulkėmis dūsta patys nuostabiausi ir įdomiausi faktai.

Institucijos užmuša meną. Esu apsėsta tos idėjos.

Bet džiaugiuosi, jog Vilniaus paveikslų galerijoje kartą atpurėjau egzorcizmo seansą – mačiau Pirosmanį. Jis buvo taip paprastai išeksponuotas, jog jokie kiti faktoriai, išskyrus šviesius paveiksluose pavaizduotus objektus išnyrančius iš pirosmaniškos tamsos, nedirgino žiūrovų vaizduotės.

Dovana grožėtis.

Tada be galo džiaugiausi, jog Pirosmanio neteko pamatyti Gruzijoje, kur muziejai primena griežto režimo kolonijas. Ten nuo vieno eksponato prie kito tave gena griežtas gido balsas. Tas balsas virš tavo galvos byloja išmoktas tiesas. Ir tu neturi teisės nuo to balso nutolti: nei atsilikti nei užbėgti jam už akių.

Aš vis dar apsėsta begalinio noro išvysti. Manęs laukė pasimatymas su Goya. Tikėjausi, jog nesigailėsiu, pamačiusi jį ne Ispanijoje.

Pirmas įspūdis įžengus į ekspozicijų salę, patvirtino – nuojauta manęs neapgavo. Atrodė tarsi stovėčiau ant senojo pasaulio slenksčio, nuo kurio lėtai veriasi praėjusių amžių paslaptys. Ekspozicijų salėse tvyro prieblanda, kuri sukuria maloniai šiurpinančią atmosferą, jautriai atliepia estampų temą – proto prietemą. Estampai – nedidukai, iškabinti labai patogiai, akių lygyje. Sukišęs nosį gali grožėtis net ir smulkiausiomis detalėmis.

Jei atsirastų norinčių eiti iki galo, ne tik grožėtis, bet ir suprasti, peno mintims suteiks po kiekvienu kūriniu pakabintas savotiškas komentaras – paaiškinimas, tentai su ištraukomis iš Baudelaire’o eilėraščių ir du skirtingais laikotarpiais sukurti filmai apie Goya.

Dar šis bei tas prieš išvystant Goya arba PRADŽIA NR.2

Pirmą kartą savo gyvenime parodai ruošiausi atsakingai. Neatsidaviau džiugiam emocijų pliūpsniui. Bandžiau visomis priemonėmis amortizuoti gresiantį susidūrimą. Įtariau, jog jis kažką išsprogdins, tik nebuvau tikra ar smegenis, ar emocijas, ar mano supratimą apie grafiką. Todėl sąžiningai šniukštinėjau, knaisiojausi, skaitinėjau… Ir man pavyko. Skersai ir išilgai išvarčiau abu šiai parodai skirtus katalogus.

Vienas – išleistas Lietuvos dailės muziejaus. Tarsi kišeninis gidas po parodą. Čia tilpo trumpas, konkretus įvadinis straipsnis apie Los Caprichos seriją, visų parodoje eksponuojamų kūrinių mini reprodukcijos su numeracija ir paaiškinimais. Katalogo lapai švelniai šiugždėdami dar ilgai neleis pamiršti to, ką byloja Goy’os Los Caprichos.

Kitas – Šiuolaikinio meno centro leidinys. Daugiau įvadinių straipsnių – net trys. Platesnė Goy’os grafikos apžvalga. Didesnės reprodukcijos, bet ne visos iš parodos, dalis jų priklydo iš kitų ciklų. Po reprodukcijomis apsiribojama pavadinimais ir darbų atlikimo technika. Šis leidinys skirtas tiems, kurie labiau vertina vizualinę informaciją.

Ką aš sužinojau iš šių leidinių? Nieko ypatingo, bet šį bei tą naujo.

Goya – mąstantis kūrėjas, vienas iš pirmųjų pritaikęs grafikos naujoves – sujungė oforto ir akvatintos techniką.

Goya – kalbantis menininkas. Jis inkvizicijos apsėstoje šalyje, kurioje net menkiausias nukrypimas nuo normos galėjo tapti kankinančios mirties nuosprendžiu, viešai išjuokė prietarus, bukaprotiškumą ir religinį fanatizmą.

Goya – socialiai jautri asmenybė. Jis matė žmonių nuopolį ir patyrė to nuopolio sukeltą skausmą. Goya juokėsi iš skausmo plyštančia širdimi. Taip gimė Los Caprichos ir kiti nuo tradicinės to meto dailės nutolę kūriniai.

Vartant katalogus buvo sunku nenusidėti. Beveik kiekvienas estampas prašėsi tapti nūdienos rubrikų iš ciklo: politika, nusikaltimai ir nelaimės, prietarai ir būrėjos socialinės bėdos, religinis siauraprotiškumas iliustracijomis.

Bet aš nesusivaldžiau. Žmogiška prigimtis manoji išlindo kaip dvišakis slibino liežuvis. Šitoje derlingoje dirvoje (pasikartosiu Goya buvo jautrus socialinei aplinkai ir visuomeninėms problemoms) sudygo ir toks nemalonus klausimas, kurių velnių Lietuvai reikalingas brangus ir niekada mūsų gyvenime neatsipirkisantis Guggenhaim’as? Juk Goy’ai išeksponuoti puikiai tiko ir Vilniaus paveikslų galerija, kažkodėl nestiki, jog Frida Kahlo, Basquiat ar Dega čia jaustųsi prasčiau.

Gal čia veikia tas įgimtas pacukruotose liaudies dainose apdainuotas lietuviškas valyvumas. Juk pinigas iš principo svetimas nubalintai lietuvio sielai. Mat pinigai, ypatingai dideli, dažniausiai būna nešvarūs, bent jau taip teigia lietuvių liaudies pasakos. Turbūt dorieji brolužiai, institucijų kūrimo milžinai be darbo nenustygsta. Oi, kaip reikia jiems prie Neries purviną žlugtą išvelėti.

Tam pailiustruoti puikiai tinktų ne vienas Gojos estampas. Nemeluoju, tereikia tai pamatyti.

Kai aš pagaliau išvydau arba PRADŽIA NR. 3

Išvydau Goya. Lengvai nustebau. Mat išvydau jį truputį kitokį nei buvau įpratusi matyti knygose ir reprodukcijose.

Prieš mane visu gražumu atsivėrė romėniškasis Janas, genijus dviem veidais.

Vienas veidas: Goya be istorinio konteksto. Goya – grafikas. Tikras meistras, kurio kūriniai užburia šviesių ir tamsių dėmių derme. Tonų harmonija išryškina plastiškas linijas. Išraiškingos figūrinės kompozicijos, teatrališki personažai tiesiog pavergia. Atrodo tarsi stebėtum spektaklį sustingusį kulminacinėj akimirkoj. Jei reikėtų apibūdinti Goyos stilistiką šiuolaikinio žmogaus kalba, nepasidrovėčiau ištarti viena ausimi nuvogtos frazės – tai tarsi marijos radijas įgarsintas radio show.

Kitas veidas: Goja ir istorinis kontekstas. Goja – genijus, į universalią vaizdų kalbą sugebėjęs išversti asmeninę patirtį bei savojo laikotarpio vertinimą, žmonių baimes, socialines ir moralines problemas. Susipažinus su to meto istorija ar žinant Gojos biografiją, estampai atveria į užmaršties ūkus nugrimzdusios senosios Ispanijos kasdienio gyvenimo koloritą. Čia aš išdrįsčiau Goy’ai suteitki etnologo statusą. Jo užfiksuotų vaizdų dėka galima išgirsti tuometinio Madrido gatvių šurmulį, pajusti gniuždančią autodafe atmosferą, sužinoti kokie papročiai ir prietarai valdė kasdienį gyvenimą, kokia buvo moters padėtis visuomenėje ir taip būtų galima vardinti be galo ir be krašto.

Tik tekstas kaip ir naktis turi savo pabaigą.

Todėl pabaigai. Apie keistą sutapimą. Apie du filmus. Abu jie apie Goyą. Abu rodomi Paveikslų galerijoje. Tam skirtas kiek triukšmingas, šviesus, pereinamas eskizų kambarys. Taigi, norinčiuosius panirti į Goy’os pasaulį gali kiek trikdyti smalsuoliai apžiūrinėjantys paveikslus. Bet jei jau pasiryšite atsiduoti kino magijai….

Vienas filmas sukurtas dar senais gerais sovietų laikais (rodomas kiekvieną dieną 11:45 ir 15:45). Projektas grandiozinis, tikra kostiuminė epopėja pavadinimu „Goja arba sunkus pažinimo kelias“ , kurios filmavime dalyvavo Demokratinė Vokietijos Respublika, Vengrija, SSRS ir t. t. Pagrindinį vaidmenį atlieka Banionis. Filmas, puikiai iliustruojantis istorinį Goyos veidą. Filmo stilistika, vaidyba, scenovaizdis, pasakojimo maniera, primena tamsias sunkias teatrališkas aliejiniais dažais tapytas drobes. Nors paroda skirta grafikai….

Kitas filmas, daug mažesnio biudžeto, mažiau pretenzingas, paprastesniu pavadinimu „Goja Bordo“(rodomas kiekvieną dieną 14:00). Mačiau jį kažkada studijų metais. Taip prasidėjo mano ir Goyos meilės istorija. Galbūt tos meilės suviliota esu pasiruošusi beatodairiškai teigti, jog šiame filme atgyja Goyos dvasia. Čia du pagrindiniai veikėjai – dailininkas ir jo kūriniai. Jie transformuojasi į dekoracijas, metaforas, jausmus, įvykių, gyvenimo iliustracijas… Tai filmas, kurį tikrai verta po parodos pasižiūrėti vietoj išvadų. Jis pagimdys daug naujų minčių.

Mintimis pasidalino Monika Šlančauskaitė.

Knygos autorius Dainius Kinderis – keliautojas, žurnalistas, fotografas, aktyviai keliauti pradėjęs 1998 metais, per tą laiką aplankęs per 70 šalių 4 žemynuose. Nerami keliautojo siela veria ant patirties grandinės vis naujas šalis, o išbandymai bėgant metams tampa vis labiau ekstremalūs. 2006 metais pelnęs pirmojo Lietuvos Magelano titulą, po dviejų metų Kinderis išleido savo pirmąją nuotykinę apybraižą „Atgal į Afriką“ (2008, „Tyto alba“, Vilnius). Knygoje autorius aprašo ekstremalius įspūdžius, pateikia autentiškas nuotraukas iš kelionės vakarine Afrikos pakrante iš šiaurės į pietus – nuo Maroko iki Pietų Afrikos Respublikos.

Pratarmėje autorius Afriką pristato kaip nepakartojamą, kupiną stebuklų žemyną, kviesdamas skaitytoją panirti tarsi į pasaką: „Atveriu Afrikos skrynią. Pasaka prasideda“. (P. 8). Išties, knyga mena pasakų rinktinę – patogi, didelė, nemažu šriftu, tarsi pasakėlė vaikams su daugybe iliustracijų. 269 puslapių dienoraštyje pateikiama ne statistinė informacija apie šalis, ne tautinių patiekalų ragavimas ir ne žavėjimasis neprilygstama gamta. Kaip ir kiekvienam autostopininkui, taip ir Kinderiui, svarbiausi yra sutikti žmonės. Biurokratai muitininkai ir turgaus prekeiviai, naivūs sibiriečiai ir pamišęs europietis, nuoširdūs ir svetingi afrikiečiai ir įžūlūs egiptiečiai vaikai – visi stebuklingais būdais susitinkantys nesibaigiančiame kelyje. Galima būtų net palyginti knygą su garsiuoju J. Kerouaco romanu „Kelyje“ dėl nuoširdaus smalsumo ir hipiško atsipalaidavimo.

Knygoje piešiama Afrikos realybė paprasto keliaujančio turisto akimis, nėra hiperbolizuotų, patetiškų aprašymų, herojiškų asmenybių, lakios vaizduotės sukurtų situacijų. Autorius nesistengia įtikti skaitytojui, nekuria psichologizuotų, gerai apgalvotų dialogų. Pradejusi skaityti knygą, pasakojime pasigedau detalesnio vietovės, sutiktų žmonių, daiktų aprašymo, leidžiančio skaitytojui keliauti kartu ir susikurti „savo“ Afriką. Tačiau susižavėjusi autoriaus gyvumu, šmaikštumu, nejučia ėmiau jį teisinti, kad nuoseklus detalių aprašymas tokioje kelionėje netenka prasmės – nugali autentiški ir nesibaigiantys įspūdžiai. Palikęs patogią buitį, komfortiškas civilizuoto gyvenimo sąlygas, per juodajį žemyną Kinderis juda pakeleivingomis mašinomis, motociklais, sunkvežimio priekabose, pėsčiomis, miega laukinėje gamtoje ar pas sutiktus vietinius žmones, kovoja su iškylančiomis problemos, pavojais bei pačiu savimi – dažnai trūksta vandens, maisto, kyla pavojus gyvybei…. Ar daug kas ryžtūsi tokiai kelionei?

Viename „Interviu su klajokliu“ Kinderis teigia, kad tokie, kaip jis, keliautojai autostopu Lietuvoje jau sudaro ištisą ir labai savitą kartą. Šie žmonės niekada neiškeis prišiukšlintų Afrikos kaimelių gatvių į tviskančių didmiesčių prospektus, nors, jei pasitaikys pakeleivingas automobilis, gali nuvažiuoti ir į didmiestį. Jie be galo kantrūs, jiems svetimas pretenzingumas, kaprizingumas, jie nereikalauja dėmesio savo personai. Jie nevaidina drąsuolių ir neturi jokių tikslų, išskyrus norą alsuoti kartu su gamta, gyventi jos ritmais, girdėti joje gyvenančių žmonių muziką, matyti jų buitį, su kuria niekada nesusipažins autobusu ar lėktuvu keliaujantis turistas. Jie tiki stebuklais ir būtent todėl stebuklų jiems nutinka. Jie vienodai žvelgs ir į viskuo apsirūpinusius britų keliautojus, ir į skurdžius pasų padirbinėtojus, nenusuks akių nei nuo gatvės narkomano, nei nuo vudu kulto šventiko. Juos sunku suprasti tiems, kam kelionė pas gimines į kaimą atima daug nervų ir sveikatos. Jie to ir nesiekia. Yra gyvenime svarbesnių dalykų nei patogūs namai ir televizorius. Net pralaimėjus ginčą, dėl kurio buvo pradėta kelionė, tuoj apie jį pamiršta, nes „laimi kai ką daugiau nei garbė ir tuščias azartas“ (P. 142). Ir tai įkvėpia.

„Atgal į Afriką“ negali būti priskirta nei „elitinei“, nei „masinei“ literatūrai, nes paremta gyva, su nieku nepalyginama patirtimi. Kinderio rašymo stilius – lengvas ir šmaikštus, priverčiantis nuoširdžiai nusišypsoti. Dulkėtos, neretai bauginančios Afrikos aprašymas nebūtų toks įdomus be gebėjimo patraukti per dantį patį save, pasijuokti iš kartais jau atrodytų beviltiškų situacijų. Apskritai visa knyga kupina optimizmo, šviesaus tikėjimo ir meilės žmonėms. Įdomu, ar kas ryžtųsi šią knygą versti į kitas kalbas ir pasiūlyti ją užsienio skaitytojams? Drįstu abejoti. Panašu, kad užsienyje gerokai daugiau rašančių keliautojų, savo įspūdžius išliejančių popieriaus lape ar bent jau internetiniame blog‘e.

Džiugu, kad ir lietuvis skaitytojas žinių gali semtis ne tik iš geografijos vadovėlių ar užsienietiškų laidų apie keliones, bet ir keliaujančių bei savo patirtimi pasidalijančių tėvynainių. Savitai, autentiškai plėtojama kelionių literatūros tradicija skaitytojui atskleidžia tai, ko dažniausiai nepamato paprastas keliautojas. Kelionių rašytojo užduotis – atskleisti nefasadinį, ne daugybėje žurnalų aprašytą lankomos šalies veidą. Būtent tokia Kinderio „Atgal į Afriką“ – kupina pavojų, skurdo, bado, iššūkių. Ši knyga – puikiausias įrodymas, kad sėkmę nuo nesėkmės skiria mažutė, kartais vos pastebima riba ir jeigu įstengsi išsilaikyti dar bent akimirką, galbūt tau pasiseks.

Už straipsnį dėkojame Ingai Kreivėnaitei.

Perskaičiau daugiau kaip šimtą skaitmeninių knygų ir supratau, kad dabartinis jų pavidalas, tiek pačių knygų, tiek ir jų skaityklių, dar yra labai „žalias“. Tai neišsklaido mano entuziazmo skaityti jas ar tikėjimo, kad ateityje skaitmeninis formatas bus pagrindinis visos teksto informacijos nešėjas, tačiau šiandien dar yra labai daug liūdnų dalykų.

Sparta. Popierius yra daug spartesnis už skaitmeną. Keista, bet taip yra. Galiu suprasti, kad santykinai lėtas ekrano „perpiešimas“ elektroninio rašalo skaityklėse stabdo navigaciją po knygos skyrius ir puslapius, bet negaliu suprasti, kodėl Adobe Digital Editions kompiuteryje ar Stanza, eReader, Kobo ir Kindle telefone yra tokios pat lėtapėdės. Kiek procesoriaus pastangų reikia atversti kitą puslapį? Kodėl taip ilgai kraunamas naujas knygos skyrius? Ar būtina kiekvieną kartą „permaketuoti“ knygą, įjungiant skaityklės programą ar paverčiant vaizdą skaityti horizontaliai?

Navigacija. Skirtingos skaityklės turi skirtingas navigacijos priemones, bet visos jos „nevež“. Vienos neleidžia peržiūrėti skyrių sąrašo, neišmetusios lauk iš skaitomo puslapio, kitos kiekvieno skyriaus puslapius skaičiuoja atskirai (kiek kartų skaitant vieną knygą galima pradėti nuo pirmo puslapio?), trečios knygą suskaido į kintamas dalis, nieko bendro neturinčias su autoriaus sukurtais skirsniais. Tiesiogiai peršokti nuo vienos skaitomos knygos prie kitos negali, prieš tai negrįžęs į pagrindinį meniu.

Viršeliai ir tipografija. Galiu suprasti, kad piratinių knygelių išvaizda yra tragiška, galiu pateisinti kuklų Gutenbergo projekto knygų dizainą, bet kai įsigyji komercinį e-tekstą iš leidyklos su prastai nuskenuotu viršeliu ir siaubingu knygos šriftu, tai norisi verkti. Kodėl, po galais, iliustracijas galima matyti kompiuteryje, bet ne skaityklėje (tegu ir nespalvotas) ar telefone?

Paraštės. Popierinės knygos turi paraštes pastaboms, skaitmeninės turi jas irgi turėti. Formatas yra labai dėkingas rašyti pastabas ir dalintis jomis internete. Jei skaitau „Pasaulio finansų istoriją“, tai labai norėčiau pamatyti, ką pasižymėjo ankstesni jos skaitytojai (žinoma, jei jie sutinka dalintis savo pastabomis). Išties, dalinimasis anotacijomis būtų vienas didžiausių skaitmeninių knygų privalumų. Aš, pavyzdžiui, rašyčiau juokingas.

Vertė. Leidykla Macmillan ketina prekiauti „skaitmeninėmis knygomis kietais viršeliais“. Proto bokštai. Pasak jų, kai kurie žmonės norės mokėti už tą patį tekstinį failą daugiau, jei jiems pasakysi, kad jis turi įsivaizduojamą kietą viršelį. Tai gal geriau sukurti anotacijų sistemą ir pridėti knygoms realios vertės?

Dizainas. Dizainas plačiąja prasme. Jis yra nykus. Stanza ir eReader turi gal tuziną įvairių fonų tekstui: įprastą baltą „popierių“, papiruso, pergamento, drobės, marmuro, metalo ir žvaigždėtos nakties imitaciją. Aš nejuokauju. Kažkas pagalvojo, kad tai yra labai svarbu – svarbiau už padorią navigaciją ir iliustracijas knygose. Duokite kam nors paskaityti „Altorių šešėlį“ šlifuoto metalo fone ir turėsite e-knygų priešą visam gyvenimui.

Suprantu, kad popierinių knygų skaitymo imitacija atrodė logiškas skaitmeninių jų atitikmenų kūrimo sprendimas, bet nieko jis neapgavo. Kas mėgsta uostyti spaustuvės dažus (jie nekenkia smegenims?), tas ekrano neuostys, tad gal vertėjo iš karto skaitmenines knygas daryti kitokias? Be puslapio vertimo imitacijos ir užlenktų puslapių kampų, tačiau su fantastiška paieška, pastabomis, socialiniu skaitytojų tinklu (tos pačios knygos skaitytojus, manau, sieja stipresni saitai, nei atsitiktinius el. pašto kontaktus Buzz sraute), gyvais meniu pačioje knygoje ir kitomis gėrybėmis, kurias suteikia interaktyvi būsena?

Dabar man atrodo, kad pastangos ekrane atkurti popieriaus baltumą, paviršiaus šiurkštumą ir tą magišką puslapio vertimo jausmą yra bergždžios. Elektroninė skaityklė turi pamojuoti ranka popierinei knygai ir ištekėti už kompiuterio. Belaidis ir/arba 3G ryšys, didelė sparta, dailus dizainas, universalūs formatai (knygos, žurnalai, laikraščiai, bukletai, animuotos interaktyvios istorijos, komiksai, netgi žaidimai – viskas turi tilpti) ir gyvos sąsajos yra daug svarbiau. HP planšetė ir Apple iPad eina teisinga kryptimi, bet abu daiktai kol kas yra tik pažadas. Bet geriau rinktis pažadą, o ne paiką bandymą imituoti tai, ko imitacija nepralenksi.