Geriausi Lietuvos blogai vienoje vietoje
Skaitiniai
Skaitiniai nr. 7
Sep 6th
Paskaitykime. Nusiteikusieji prieš eknygas tirpsta. Iki galo gal ir neištirps, bet vilties yra. Nusipirkčiau ir aš skaityklę, bet paskaičiavau, kad alga per maža. Nepažinočiau skaičių ir ramu. O gal neturintieji eknygų, laiką užmušti norite kitaip? Arba galima šiek tiek prasmingiau laiką praleisti.
Žiniasklaida. Kol vieni grubiai pažeidinėja taisykles, kiti dirba sąžiningai. Ir ne šiaip sąžiningai, o iš idėjos.
Maistas. Aš dar gaunu mėsos iš kaimo. Taigi problemų dėl švinktelėjusių kepsnių paprastai neturiu. O jei turėčiau, nuplaučiau alumi.
Nepamiršk – TU GALI.
(dar neįvertintas)
Sekundėle ...Skaitiniai nr. 6
Aug 31st
Ne, aš neapleidau šio savo sumanymo. Tačiau pastebėjęs Džiugo sugrįžusias blogoramas, mandagiai atsitraukiau. Konkuruoti nenorėjau, o kai jos vėl dingo, imuosi aš dėti nuorodas.
Pinigai. Jie yra viskas. Tačiau, kai bendrovės nori tik naujų klientų, o senų neišlaiko, žiūrėk ir pinigai iškeliauja. Dar liūdniau, kai žmonės turi tikrai gerų idėjų kaip protingai išlaidauti, tačiau sustabarėję biurokratai to neišgirs. Tačiau taupyti galime kiekvienas – pavyzdžiui, WC. Arba trankydamiesi po visus naktinius barus, bet saikingai vartodami.
Bendravimas. Įmonėse reikia įkalti į galva, kad visos niurzgančios bobos turi tapti ilgakojėmis blondinėmis. Tada bent niurzgėt į valias galės. Žinoma, bendravimas gali būti ir tik imituojantis nuoširdų, tačiau geriausiai, kai jis nėra anoniminis.
Tarp kitko. Atrodo, kad mokslininkų darbas yra kvailas. O štai stiklo rutuliukai mano broliui atrodo labai smagus ir protingas daiktas. Eh, ir vėl šią vasarą nenuvykau į Lenkiją. Ir su tinklaraščių diena nieko nepasveikinau… Apsileidimas.
Tiesa, jei jaučiate, kad jūsų tinklaraščio neseku, o norite, kad tai daryčiau – pakomentuokite po tekstais ir aš būtinai užsiprenumeruosiu!
(dar neįvertintas) Sekundėle ...Popieriui liko penki metai
Aug 10th
(ajstarks nuotrauka)
Ne mano žodžiai, bet aš neprieštarauju. Knygos „galą“ po penkių metų pažadėjo žinomas futuristas, „One Laptop Per Child“ projekto iniciatorius Nicholas Negroponte. Žinoma, ta pabaiga nebus galutinė, tačiau popierinė knyga taps kolekcininkų ir suvenyrų medžiotojų, o ne masinio skaitytojo pirkiniu.
Kodėl Negroponte gali būti teisus? Jei Amazon knygyne skaitmeninės Kindle knygos pagal pardavimų apimtis jau aplenkė knygas kietais viršeliais, tai aplenkti pigesnes minkštais viršeliais gali nė penkių metų neprireikti.
Skaityklių kainos smuktelėjo žemiau 150 dolerių; spėju, kad šiemet prieš Kalėdas išvysime ir $99 kainų etiketes. Tuo pat metu sparčiai plinta „premium“ segmentas – planšetiniai iPad ir netrukus pasirodysiantys jų analogai su Android ir Windows OS. Nors šie įrenginiai labai skiriasi savo funkcionalumu ir galia, kovoje dėl skaitytojo jų pajėgos yra suvienytos prieš popierių. Jei sudėsime visas skaitykles ir iPad – jau šiandien turėsime milžinišką rinką.
Manote patys rašytojai to nepastebi? Techdirt neseniai rašė, kad Lietuvos skaitytojui gerai pažįstamas japonų autorius Haruki Murakami naują knygą išleis pats, be leidėjo ir iškart skaitmeninę. Čia svarbūs trys dalykai:
1. Autoriams nebereikia leidėjų. Leidyklų paslaugų šiandien reikia tik tiems autoriams, kurie tikisi, kad juos „prasuks“ leidyklos rinkodara. Nauji autoriai vienaip ar kitaip yra palikti garsinti save patys, o žinomiems autoriams garsinimo nebereikia. O skaitytoją kaip tik ir domina patys žymiausi rašytojai ir nauji atradimai.
2. Technologijų kompanijos aktyviai veržiasi į turinio rinką. Daug paprasčiau ir pigiau tartis su IT firmomis nei su kuria leidykla. Technologijų kompanijos nesikėsina į autoriaus teises, leidinį paruošia greičiau, gerai išmano skaitmeninę terpę. Muzikoje iTunes ir kitos skaitmeninės parduotuvės šiandien jau geriau žinomos už įrašų kompanijas (ant MP3 failo nėra įrašų kompanijos logotipo, tad jauni žmonės net nežino, kas yra BMG ar EMI). Panaši situacija su knygomis ir Amazon Kindle. Tiek Amazon, tiek ir Apple turi savilaidos programas, kurios yra nuolat tobulinamos. Privalumas skaitytojui – sutaupyta beveik visa leidyklos pasiimama kainos dalis.
3. Autoriai siekia valdyti savo teises. Junginėse Valstijose autoriai jau bylinėjasi su leidyklomis, kas valdo skaitmeninių knygų teises. Senose sutartyse tokios nenurodytos, tad autoriai sako nepardavę e-leidybos teisių, o leidyklos teigia įsigijusios visas įmanomas teises, net dar neišrastais būdais. Teismai gali trukti ne vienerius metus, tačiau situacija rašytojams aiški jau šiandien – tik valdydamas savo kūrinio teises esi tikras jų šeimininkas ir gali uždirbti iš naujų medijų ir technologijų. Sutarčių su leidyklomis mažės, jos gaus vis mažiau ir mažiau naujų knygų.
Tiesa, knygos skaitymo įpročiai taip greitai nepasikeis. Knygynai ir bibliotekos yra pernelyg svarbi šiandienos kultūros dalis, kad būtų „nurašyta“. Galimas dalykas, kad ateityje naujų knygų pasirinkimas, pristatymas, skaitymai vyks knygynuose taip, kaip dabar vyksta spektakliai teatruose. Eisime pamatyti ir išgirsti autorių gyvai, įsigysime popierinį egzempliorių su autografu. Vieni tai stengsis daryti kiekvieną savaitgalį, kiti pasitenkins kartu ar dviem per metus.
Įdomu, kad „galas popierinei knygai“ yra naujas startas skaitymui. Skaitmeninės knygos vidutiniškai perkamos dažniau ir skaitomos gausiau nei popierinės. Todėl kultūra ir išsilavinimas tikrai nepralaimės…
(dar neįvertintas) Sekundėle ...Kas pakeis RSS? Gal Flipboard?
Aug 1st
RSS, sena gera naujienų ir kitos informacijos „pristatymo“ tarnyba, man tebėra pagrindinis skaitmeninio informacijos srauto šaltinis. Tačiau RSS, nepaisant visų jos privalumų, netapo masinio vartojimo technologija. Jei tikėsime Google Reader pateikiamais populiariausių lietuviškų svetainių skaičiais, RSS naudojasi maždaug 1 iš 10 ar 1 iš 12-os Lietuvos internautų. Tai nemažas būrys, bet daug didesnis į oranžines piktogramas svetainėse visai nekreipia dėmesio.
Galimas dalykas, kad RSS yra pernelyg nenuosekli. Kas bus, kai paspausiu RSS nuorodą? Pamatysiu XML kodą? Suformatuotą srautą? Gausiu įvairių mygtukų kratinį, iš kurių nė vienas man nepažįstamas, ar atsidarys kokia nors išorinė programa? Viskas priklauso nuo to, kaip sukonfigūruota OS, jos programos ir naršyklė. Juokai iš patyrusio vartotojo perspektyvos, tačiau pernelyg painu masiniam naudojimui.
O ir pačios prenumeratos – sukaupi šimtus, ir paskui kankina sąžinė, kad neperskaitei visko, ką užsakei. Tarsi būtum tinginys ar tiesiog nesugebantis valdyti savo informacinių poreikių žmogus. Šimtai prenumeratų gerai, kai rašai Blogoramą, tačiau kasdien toks srautas greta įdomių rašinių pateikia ir labai daug kamšalo.
Na, ir galiausiai – socialinių tinklų konkurencija. Facebook ir Twitter pilna rekomendacijų. Paskaityk tą, paklausyk šitą, pažiūrėk aną! Ar bereikia RSS, jei net draugų rekomendacijų nespėji peržiūrėti?
Tačiau ir socialiniai tinklai turi savo trūkumų. Facebook įdeda pašto ženklo miniatiūras ir kelis pristatymo žodžius, iš kurių dažniausiai neįmanoma suprasti, ar verta spausti nuorodas. Iš fotoalbumų matyti tik viena ar kelios smulkios nuotraukėlės, videoklipus reprezentuoja tamsios taškuotos neįžiūrimos dėmės.
Ne ką geriau ir Twitter. Kuri nuoroda įdomesnė: wrncsy ar pjc3wjf? Jei žinutės autorius nepristato plačiau, dauguma tų pcw7zxy lieka nepaspaustos. Taip, yra programų, kurios iššifruoja trumpintus adresus, bet ne visi jomis naudojasi. O kartais URL nedaug daugiau pasako už trumpinį.
Aš nežinau, ar Flipboard (iPad) kūrėjai sumanė programą dėl šių priežasčių, ar dėl kitų, tačiau „pirmas pasaulyje socialinis žurnalas“ išėjo labai vykęs.
Ką daro Flipboard? Ji seka jūsų Facebook ir Twitter srautą, išrenka iš jo nuorodas į rekomenduojamus resursus internete ir padaro iš jų personalizuotą interaktyvų žurnalą. Kuo daugiau draugų turite Facebook ar Twitter, tuo dažniau atsinaujina Flipboard turinys. Kuo tie draugai įdomesni, tuo originalesnis Flipbook žurnalas ir jo medžiagos.
Flipboard vaizdai iš mano asmeninio žurnalo (didinasi)
Pats žurnalas yra dailiai sudėliotas. Nors į puslapius dedami tik originalios medžiagos fragmentai, jie yra pakankamai dideli, kad galėtum apsispręsti, ar verta atidaryti svetainėje. Originali svetainės versija kraunama fone, tad ji atsidaro iš karto, vos paspaudus „view on website“.
Flipbook labai įdomiai integravo socialines Twitter ir Facebook savybes. Straipsnius, žinutes, nuotraukas, videoklipus galima „pamėgti“, paskelbti pakartotinai (retweet), pakomentuoti ar tiesiog įterpti į savo tekstą. Prie kiekvieno „straipsnio“ matyti ir kas jį įvertino ar pakartojo kitiems.
Jei dar neturi būrio įdomia medžiaga besidalinančių draugų socialiniuose tinkluose, tai Flipbook pasiūlys jau suformuotus srautus – viską, nuo politikos naujienų iki madų pasaulio ar technologijų. Yra srautų mėgstantiems skaityti ilgus rimtus straipsnius, yra srautų mėgstantiems paskalas, humorą ar, pavyzdžiui, besidomintiems atsinaujinančios energijos projektais. Bene pats patraukliausias dykinėtojui – FlipCool, kuriame, tarsi gausiai iliustruotame Digg ar Reddit žurnale, rasi populiariausias įdomybes.
Geriausia, kad Flipboard galima vartyti visiškai pasyviai – „lankstai“ pirštu puslapius (geriau matyti videoklipe, kaip tai vyksta) ir peržiūrinėji viską, kuo šiandien gyvena interneto bendruomenė. Programos kūrėjai buvo apstulbinti, kaip žmonėms tai patinka – kai kurie Flipbook naudoja kaip laiko mašiną, įbrisdami į kelių metų senumo Facebook srautą. Kitas netikėtas dalykas – smalsumas dirstelėti į kito žmogaus Flipboard – juk kiekvieno jis yra skirtingas ir nepakartojamas!
Antraštėje „Flipboard“ panaudojau bendrine prasme. Ši programa kol kas yra tik iPad sistemoms. Tačiau nė kiek neabejoju, kad jei ne patys Flipboard žmonės, tai kas nors kitas sukurs socialinius skaitmeninius žurnalus visoms OS – gal ir HTML versiją naršyklei. Socialinis žurnalas – naujas dalykas su didele ateitimi. Jis daug paprastesnis naudoti nei RSS ar netgi tas pats Twitter ir Facebook. Turi draugų – turi ir unikalų žurnalą specialiai tau!
(dar neįvertintas) Sekundėle ...Miegantis protas pagimdo pabaisas
Mar 23rd
Nuotraukų autorius Paulius Karpas
Gili naktis, laikas miegoti… Ramybės neduoda tylus kompiuterio burzgimas ir keli žiburiai už lango. Mirksi, vilioja it žaltvykstės. Jaučiuosi gana šižofreniškai, kaip koks tirgalvis slibinas, viena galva nerimsta, kita spokso į žybčiojantį kompiuterio ekraną, trečia žioja burną burnojimui…
Goya pažadino manyje gana trilypus jausmus, todėl ir tekstas bus nežmoniškas – trys pradžios, keletas bandymų interpretuoti tai, ką mačiau ir pabaiga. Tikiuosi ji kaip uodega vainikuos šį chaotišką ir emocianalų pojūčių srautą. Kai sužinojau, jog Vilniuje eksponuos Goya, pagalvojau taip (iš tikrųjų puoliau nervingai skrebenti į niekaip nesibaigiantį blonknotą):
PRADŽIA NR. 1
Los Caprichos. Tiesiai iš Latvijos nacionalinio dailės muziejaus. Vilniaus paveikslų galerija. Originalai. Antrosios serijos leidimo estampai. Neįtikėtina.
Užspazmavo visas kūrybines čakras. Juk apie tai neįmanoma parašyti….
Turiu prisipažinti, esu kaip vaikas. Dažniausiai tai, kas visuomenei pristatoma oficialiai ir su pompa, man kelia priešiškumą, instinktyviai imu vieptis, norisi lėkti į stepę, paskui Hesę kartu su visais jo vilkais. Ypatingą skepsį pajuntu besiartindama prie muziejų. Ramybės neduoda tie sovietinės vaikystės prisiminimai… Tave veda ten, kur turėtų būti be galo įdomu. Turėtum patekti į vietą, kurioje sukaupti istorijos ženklu pažymėti artefaktai. O patenki į tikrą koncentracijos stovyklą (nuo žodžio – koncentruotai, gausiai ir glaustai sukišta dulkėti), tiesiu taikymu į marinimo fabriką, kuriame po nuobodžio dulkėmis dūsta patys nuostabiausi ir įdomiausi faktai.
Institucijos užmuša meną. Esu apsėsta tos idėjos.
Bet džiaugiuosi, jog Vilniaus paveikslų galerijoje kartą atpurėjau egzorcizmo seansą – mačiau Pirosmanį. Jis buvo taip paprastai išeksponuotas, jog jokie kiti faktoriai, išskyrus šviesius paveiksluose pavaizduotus objektus išnyrančius iš pirosmaniškos tamsos, nedirgino žiūrovų vaizduotės.
Dovana grožėtis.
Tada be galo džiaugiausi, jog Pirosmanio neteko pamatyti Gruzijoje, kur muziejai primena griežto režimo kolonijas. Ten nuo vieno eksponato prie kito tave gena griežtas gido balsas. Tas balsas virš tavo galvos byloja išmoktas tiesas. Ir tu neturi teisės nuo to balso nutolti: nei atsilikti nei užbėgti jam už akių.
Aš vis dar apsėsta begalinio noro išvysti. Manęs laukė pasimatymas su Goya. Tikėjausi, jog nesigailėsiu, pamačiusi jį ne Ispanijoje.
Pirmas įspūdis įžengus į ekspozicijų salę, patvirtino – nuojauta manęs neapgavo. Atrodė tarsi stovėčiau ant senojo pasaulio slenksčio, nuo kurio lėtai veriasi praėjusių amžių paslaptys. Ekspozicijų salėse tvyro prieblanda, kuri sukuria maloniai šiurpinančią atmosferą, jautriai atliepia estampų temą – proto prietemą. Estampai – nedidukai, iškabinti labai patogiai, akių lygyje. Sukišęs nosį gali grožėtis net ir smulkiausiomis detalėmis.
Jei atsirastų norinčių eiti iki galo, ne tik grožėtis, bet ir suprasti, peno mintims suteiks po kiekvienu kūriniu pakabintas savotiškas komentaras – paaiškinimas, tentai su ištraukomis iš Baudelaire’o eilėraščių ir du skirtingais laikotarpiais sukurti filmai apie Goya.
Dar šis bei tas prieš išvystant Goya arba PRADŽIA NR.2
Pirmą kartą savo gyvenime parodai ruošiausi atsakingai. Neatsidaviau džiugiam emocijų pliūpsniui. Bandžiau visomis priemonėmis amortizuoti gresiantį susidūrimą. Įtariau, jog jis kažką išsprogdins, tik nebuvau tikra ar smegenis, ar emocijas, ar mano supratimą apie grafiką. Todėl sąžiningai šniukštinėjau, knaisiojausi, skaitinėjau… Ir man pavyko. Skersai ir išilgai išvarčiau abu šiai parodai skirtus katalogus.
Vienas – išleistas Lietuvos dailės muziejaus. Tarsi kišeninis gidas po parodą. Čia tilpo trumpas, konkretus įvadinis straipsnis apie Los Caprichos seriją, visų parodoje eksponuojamų kūrinių mini reprodukcijos su numeracija ir paaiškinimais. Katalogo lapai švelniai šiugždėdami dar ilgai neleis pamiršti to, ką byloja Goy’os Los Caprichos.
Kitas – Šiuolaikinio meno centro leidinys. Daugiau įvadinių straipsnių – net trys. Platesnė Goy’os grafikos apžvalga. Didesnės reprodukcijos, bet ne visos iš parodos, dalis jų priklydo iš kitų ciklų. Po reprodukcijomis apsiribojama pavadinimais ir darbų atlikimo technika. Šis leidinys skirtas tiems, kurie labiau vertina vizualinę informaciją.
Ką aš sužinojau iš šių leidinių? Nieko ypatingo, bet šį bei tą naujo.
Goya – mąstantis kūrėjas, vienas iš pirmųjų pritaikęs grafikos naujoves – sujungė oforto ir akvatintos techniką.
Goya – kalbantis menininkas. Jis inkvizicijos apsėstoje šalyje, kurioje net menkiausias nukrypimas nuo normos galėjo tapti kankinančios mirties nuosprendžiu, viešai išjuokė prietarus, bukaprotiškumą ir religinį fanatizmą.
Goya – socialiai jautri asmenybė. Jis matė žmonių nuopolį ir patyrė to nuopolio sukeltą skausmą. Goya juokėsi iš skausmo plyštančia širdimi. Taip gimė Los Caprichos ir kiti nuo tradicinės to meto dailės nutolę kūriniai.
Vartant katalogus buvo sunku nenusidėti. Beveik kiekvienas estampas prašėsi tapti nūdienos rubrikų iš ciklo: politika, nusikaltimai ir nelaimės, prietarai ir būrėjos socialinės bėdos, religinis siauraprotiškumas iliustracijomis.
Bet aš nesusivaldžiau. Žmogiška prigimtis manoji išlindo kaip dvišakis slibino liežuvis. Šitoje derlingoje dirvoje (pasikartosiu Goya buvo jautrus socialinei aplinkai ir visuomeninėms problemoms) sudygo ir toks nemalonus klausimas, kurių velnių Lietuvai reikalingas brangus ir niekada mūsų gyvenime neatsipirkisantis Guggenhaim’as? Juk Goy’ai išeksponuoti puikiai tiko ir Vilniaus paveikslų galerija, kažkodėl nestiki, jog Frida Kahlo, Basquiat ar Dega čia jaustųsi prasčiau.
Gal čia veikia tas įgimtas pacukruotose liaudies dainose apdainuotas lietuviškas valyvumas. Juk pinigas iš principo svetimas nubalintai lietuvio sielai. Mat pinigai, ypatingai dideli, dažniausiai būna nešvarūs, bent jau taip teigia lietuvių liaudies pasakos. Turbūt dorieji brolužiai, institucijų kūrimo milžinai be darbo nenustygsta. Oi, kaip reikia jiems prie Neries purviną žlugtą išvelėti.
Tam pailiustruoti puikiai tinktų ne vienas Gojos estampas. Nemeluoju, tereikia tai pamatyti.
Kai aš pagaliau išvydau arba PRADŽIA NR. 3
Išvydau Goya. Lengvai nustebau. Mat išvydau jį truputį kitokį nei buvau įpratusi matyti knygose ir reprodukcijose.
Prieš mane visu gražumu atsivėrė romėniškasis Janas, genijus dviem veidais.
Vienas veidas: Goya be istorinio konteksto. Goya – grafikas. Tikras meistras, kurio kūriniai užburia šviesių ir tamsių dėmių derme. Tonų harmonija išryškina plastiškas linijas. Išraiškingos figūrinės kompozicijos, teatrališki personažai tiesiog pavergia. Atrodo tarsi stebėtum spektaklį sustingusį kulminacinėj akimirkoj. Jei reikėtų apibūdinti Goyos stilistiką šiuolaikinio žmogaus kalba, nepasidrovėčiau ištarti viena ausimi nuvogtos frazės – tai tarsi marijos radijas įgarsintas radio show.
Kitas veidas: Goja ir istorinis kontekstas. Goja – genijus, į universalią vaizdų kalbą sugebėjęs išversti asmeninę patirtį bei savojo laikotarpio vertinimą, žmonių baimes, socialines ir moralines problemas. Susipažinus su to meto istorija ar žinant Gojos biografiją, estampai atveria į užmaršties ūkus nugrimzdusios senosios Ispanijos kasdienio gyvenimo koloritą. Čia aš išdrįsčiau Goy’ai suteitki etnologo statusą. Jo užfiksuotų vaizdų dėka galima išgirsti tuometinio Madrido gatvių šurmulį, pajusti gniuždančią autodafe atmosferą, sužinoti kokie papročiai ir prietarai valdė kasdienį gyvenimą, kokia buvo moters padėtis visuomenėje ir taip būtų galima vardinti be galo ir be krašto.
Tik tekstas kaip ir naktis turi savo pabaigą.
Todėl pabaigai. Apie keistą sutapimą. Apie du filmus. Abu jie apie Goyą. Abu rodomi Paveikslų galerijoje. Tam skirtas kiek triukšmingas, šviesus, pereinamas eskizų kambarys. Taigi, norinčiuosius panirti į Goy’os pasaulį gali kiek trikdyti smalsuoliai apžiūrinėjantys paveikslus. Bet jei jau pasiryšite atsiduoti kino magijai….
Vienas filmas sukurtas dar senais gerais sovietų laikais (rodomas kiekvieną dieną 11:45 ir 15:45). Projektas grandiozinis, tikra kostiuminė epopėja pavadinimu „Goja arba sunkus pažinimo kelias“ , kurios filmavime dalyvavo Demokratinė Vokietijos Respublika, Vengrija, SSRS ir t. t. Pagrindinį vaidmenį atlieka Banionis. Filmas, puikiai iliustruojantis istorinį Goyos veidą. Filmo stilistika, vaidyba, scenovaizdis, pasakojimo maniera, primena tamsias sunkias teatrališkas aliejiniais dažais tapytas drobes. Nors paroda skirta grafikai….
Kitas filmas, daug mažesnio biudžeto, mažiau pretenzingas, paprastesniu pavadinimu „Goja Bordo“(rodomas kiekvieną dieną 14:00). Mačiau jį kažkada studijų metais. Taip prasidėjo mano ir Goyos meilės istorija. Galbūt tos meilės suviliota esu pasiruošusi beatodairiškai teigti, jog šiame filme atgyja Goyos dvasia. Čia du pagrindiniai veikėjai – dailininkas ir jo kūriniai. Jie transformuojasi į dekoracijas, metaforas, jausmus, įvykių, gyvenimo iliustracijas… Tai filmas, kurį tikrai verta po parodos pasižiūrėti vietoj išvadų. Jis pagimdys daug naujų minčių.
Mintimis pasidalino Monika Šlančauskaitė.
(dar neįvertintas) Sekundėle ...Kitokia Dainiaus Kinderio Afrika
Mar 15th
Knygos autorius Dainius Kinderis – keliautojas, žurnalistas, fotografas, aktyviai keliauti pradėjęs 1998 metais, per tą laiką aplankęs per 70 šalių 4 žemynuose. Nerami keliautojo siela veria ant patirties grandinės vis naujas šalis, o išbandymai bėgant metams tampa vis labiau ekstremalūs. 2006 metais pelnęs pirmojo Lietuvos Magelano titulą, po dviejų metų Kinderis išleido savo pirmąją nuotykinę apybraižą „Atgal į Afriką“ (2008, „Tyto alba“, Vilnius). Knygoje autorius aprašo ekstremalius įspūdžius, pateikia autentiškas nuotraukas iš kelionės vakarine Afrikos pakrante iš šiaurės į pietus – nuo Maroko iki Pietų Afrikos Respublikos.
Pratarmėje autorius Afriką pristato kaip nepakartojamą, kupiną stebuklų žemyną, kviesdamas skaitytoją panirti tarsi į pasaką: „Atveriu Afrikos skrynią. Pasaka prasideda“. (P. 8). Išties, knyga mena pasakų rinktinę – patogi, didelė, nemažu šriftu, tarsi pasakėlė vaikams su daugybe iliustracijų. 269 puslapių dienoraštyje pateikiama ne statistinė informacija apie šalis, ne tautinių patiekalų ragavimas ir ne žavėjimasis neprilygstama gamta. Kaip ir kiekvienam autostopininkui, taip ir Kinderiui, svarbiausi yra sutikti žmonės. Biurokratai muitininkai ir turgaus prekeiviai, naivūs sibiriečiai ir pamišęs europietis, nuoširdūs ir svetingi afrikiečiai ir įžūlūs egiptiečiai vaikai – visi stebuklingais būdais susitinkantys nesibaigiančiame kelyje. Galima būtų net palyginti knygą su garsiuoju J. Kerouaco romanu „Kelyje“ dėl nuoširdaus smalsumo ir hipiško atsipalaidavimo.
Knygoje piešiama Afrikos realybė paprasto keliaujančio turisto akimis, nėra hiperbolizuotų, patetiškų aprašymų, herojiškų asmenybių, lakios vaizduotės sukurtų situacijų. Autorius nesistengia įtikti skaitytojui, nekuria psichologizuotų, gerai apgalvotų dialogų. Pradejusi skaityti knygą, pasakojime pasigedau detalesnio vietovės, sutiktų žmonių, daiktų aprašymo, leidžiančio skaitytojui keliauti kartu ir susikurti „savo“ Afriką. Tačiau susižavėjusi autoriaus gyvumu, šmaikštumu, nejučia ėmiau jį teisinti, kad nuoseklus detalių aprašymas tokioje kelionėje netenka prasmės – nugali autentiški ir nesibaigiantys įspūdžiai. Palikęs patogią buitį, komfortiškas civilizuoto gyvenimo sąlygas, per juodajį žemyną Kinderis juda pakeleivingomis mašinomis, motociklais, sunkvežimio priekabose, pėsčiomis, miega laukinėje gamtoje ar pas sutiktus vietinius žmones, kovoja su iškylančiomis problemos, pavojais bei pačiu savimi – dažnai trūksta vandens, maisto, kyla pavojus gyvybei…. Ar daug kas ryžtūsi tokiai kelionei?
Viename „Interviu su klajokliu“ Kinderis teigia, kad tokie, kaip jis, keliautojai autostopu Lietuvoje jau sudaro ištisą ir labai savitą kartą. Šie žmonės niekada neiškeis prišiukšlintų Afrikos kaimelių gatvių į tviskančių didmiesčių prospektus, nors, jei pasitaikys pakeleivingas automobilis, gali nuvažiuoti ir į didmiestį. Jie be galo kantrūs, jiems svetimas pretenzingumas, kaprizingumas, jie nereikalauja dėmesio savo personai. Jie nevaidina drąsuolių ir neturi jokių tikslų, išskyrus norą alsuoti kartu su gamta, gyventi jos ritmais, girdėti joje gyvenančių žmonių muziką, matyti jų buitį, su kuria niekada nesusipažins autobusu ar lėktuvu keliaujantis turistas. Jie tiki stebuklais ir būtent todėl stebuklų jiems nutinka. Jie vienodai žvelgs ir į viskuo apsirūpinusius britų keliautojus, ir į skurdžius pasų padirbinėtojus, nenusuks akių nei nuo gatvės narkomano, nei nuo vudu kulto šventiko. Juos sunku suprasti tiems, kam kelionė pas gimines į kaimą atima daug nervų ir sveikatos. Jie to ir nesiekia. Yra gyvenime svarbesnių dalykų nei patogūs namai ir televizorius. Net pralaimėjus ginčą, dėl kurio buvo pradėta kelionė, tuoj apie jį pamiršta, nes „laimi kai ką daugiau nei garbė ir tuščias azartas“ (P. 142). Ir tai įkvėpia.
„Atgal į Afriką“ negali būti priskirta nei „elitinei“, nei „masinei“ literatūrai, nes paremta gyva, su nieku nepalyginama patirtimi. Kinderio rašymo stilius – lengvas ir šmaikštus, priverčiantis nuoširdžiai nusišypsoti. Dulkėtos, neretai bauginančios Afrikos aprašymas nebūtų toks įdomus be gebėjimo patraukti per dantį patį save, pasijuokti iš kartais jau atrodytų beviltiškų situacijų. Apskritai visa knyga kupina optimizmo, šviesaus tikėjimo ir meilės žmonėms. Įdomu, ar kas ryžtųsi šią knygą versti į kitas kalbas ir pasiūlyti ją užsienio skaitytojams? Drįstu abejoti. Panašu, kad užsienyje gerokai daugiau rašančių keliautojų, savo įspūdžius išliejančių popieriaus lape ar bent jau internetiniame blog‘e.
Džiugu, kad ir lietuvis skaitytojas žinių gali semtis ne tik iš geografijos vadovėlių ar užsienietiškų laidų apie keliones, bet ir keliaujančių bei savo patirtimi pasidalijančių tėvynainių. Savitai, autentiškai plėtojama kelionių literatūros tradicija skaitytojui atskleidžia tai, ko dažniausiai nepamato paprastas keliautojas. Kelionių rašytojo užduotis – atskleisti nefasadinį, ne daugybėje žurnalų aprašytą lankomos šalies veidą. Būtent tokia Kinderio „Atgal į Afriką“ – kupina pavojų, skurdo, bado, iššūkių. Ši knyga – puikiausias įrodymas, kad sėkmę nuo nesėkmės skiria mažutė, kartais vos pastebima riba ir jeigu įstengsi išsilaikyti dar bent akimirką, galbūt tau pasiseks.
Už straipsnį dėkojame Ingai Kreivėnaitei.
(dar neįvertintas) Sekundėle ...E-knyga 0.1 – dar ne tai, ko reikia
Mar 8th
(aplaza70 nuotrauka)
Perskaičiau daugiau kaip šimtą skaitmeninių knygų ir supratau, kad dabartinis jų pavidalas, tiek pačių knygų, tiek ir jų skaityklių, dar yra labai „žalias“. Tai neišsklaido mano entuziazmo skaityti jas ar tikėjimo, kad ateityje skaitmeninis formatas bus pagrindinis visos teksto informacijos nešėjas, tačiau šiandien dar yra labai daug liūdnų dalykų.
Sparta. Popierius yra daug spartesnis už skaitmeną. Keista, bet taip yra. Galiu suprasti, kad santykinai lėtas ekrano „perpiešimas“ elektroninio rašalo skaityklėse stabdo navigaciją po knygos skyrius ir puslapius, bet negaliu suprasti, kodėl Adobe Digital Editions kompiuteryje ar Stanza, eReader, Kobo ir Kindle telefone yra tokios pat lėtapėdės. Kiek procesoriaus pastangų reikia atversti kitą puslapį? Kodėl taip ilgai kraunamas naujas knygos skyrius? Ar būtina kiekvieną kartą „permaketuoti“ knygą, įjungiant skaityklės programą ar paverčiant vaizdą skaityti horizontaliai?
Navigacija. Skirtingos skaityklės turi skirtingas navigacijos priemones, bet visos jos „nevež“. Vienos neleidžia peržiūrėti skyrių sąrašo, neišmetusios lauk iš skaitomo puslapio, kitos kiekvieno skyriaus puslapius skaičiuoja atskirai (kiek kartų skaitant vieną knygą galima pradėti nuo pirmo puslapio?), trečios knygą suskaido į kintamas dalis, nieko bendro neturinčias su autoriaus sukurtais skirsniais. Tiesiogiai peršokti nuo vienos skaitomos knygos prie kitos negali, prieš tai negrįžęs į pagrindinį meniu.
Viršeliai ir tipografija. Galiu suprasti, kad piratinių knygelių išvaizda yra tragiška, galiu pateisinti kuklų Gutenbergo projekto knygų dizainą, bet kai įsigyji komercinį e-tekstą iš leidyklos su prastai nuskenuotu viršeliu ir siaubingu knygos šriftu, tai norisi verkti. Kodėl, po galais, iliustracijas galima matyti kompiuteryje, bet ne skaityklėje (tegu ir nespalvotas) ar telefone?
Paraštės. Popierinės knygos turi paraštes pastaboms, skaitmeninės turi jas irgi turėti. Formatas yra labai dėkingas rašyti pastabas ir dalintis jomis internete. Jei skaitau „Pasaulio finansų istoriją“, tai labai norėčiau pamatyti, ką pasižymėjo ankstesni jos skaitytojai (žinoma, jei jie sutinka dalintis savo pastabomis). Išties, dalinimasis anotacijomis būtų vienas didžiausių skaitmeninių knygų privalumų. Aš, pavyzdžiui, rašyčiau juokingas.
Vertė. Leidykla Macmillan ketina prekiauti „skaitmeninėmis knygomis kietais viršeliais“. Proto bokštai. Pasak jų, kai kurie žmonės norės mokėti už tą patį tekstinį failą daugiau, jei jiems pasakysi, kad jis turi įsivaizduojamą kietą viršelį. Tai gal geriau sukurti anotacijų sistemą ir pridėti knygoms realios vertės?
Dizainas. Dizainas plačiąja prasme. Jis yra nykus. Stanza ir eReader turi gal tuziną įvairių fonų tekstui: įprastą baltą „popierių“, papiruso, pergamento, drobės, marmuro, metalo ir žvaigždėtos nakties imitaciją. Aš nejuokauju. Kažkas pagalvojo, kad tai yra labai svarbu – svarbiau už padorią navigaciją ir iliustracijas knygose. Duokite kam nors paskaityti „Altorių šešėlį“ šlifuoto metalo fone ir turėsite e-knygų priešą visam gyvenimui.
Suprantu, kad popierinių knygų skaitymo imitacija atrodė logiškas skaitmeninių jų atitikmenų kūrimo sprendimas, bet nieko jis neapgavo. Kas mėgsta uostyti spaustuvės dažus (jie nekenkia smegenims?), tas ekrano neuostys, tad gal vertėjo iš karto skaitmenines knygas daryti kitokias? Be puslapio vertimo imitacijos ir užlenktų puslapių kampų, tačiau su fantastiška paieška, pastabomis, socialiniu skaitytojų tinklu (tos pačios knygos skaitytojus, manau, sieja stipresni saitai, nei atsitiktinius el. pašto kontaktus Buzz sraute), gyvais meniu pačioje knygoje ir kitomis gėrybėmis, kurias suteikia interaktyvi būsena?
Dabar man atrodo, kad pastangos ekrane atkurti popieriaus baltumą, paviršiaus šiurkštumą ir tą magišką puslapio vertimo jausmą yra bergždžios. Elektroninė skaityklė turi pamojuoti ranka popierinei knygai ir ištekėti už kompiuterio. Belaidis ir/arba 3G ryšys, didelė sparta, dailus dizainas, universalūs formatai (knygos, žurnalai, laikraščiai, bukletai, animuotos interaktyvios istorijos, komiksai, netgi žaidimai – viskas turi tilpti) ir gyvos sąsajos yra daug svarbiau. HP planšetė ir Apple iPad eina teisinga kryptimi, bet abu daiktai kol kas yra tik pažadas. Bet geriau rinktis pažadą, o ne paiką bandymą imituoti tai, ko imitacija nepralenksi.
(dar neįvertintas) Sekundėle ...Skaitymas virtualiose programose
Feb 28th
Skaitmeninių knygų leidėjai baiminasi, kad dar besistiebianti e-skaitymo rinka jau yra pasidalinta tarp Amazon Kindle bei Apple su jos iPhone ir būsimuoju iPad. Sprendžiant iš leidybos naujienų internete, atrodo, kad kito kelio, kaip tik derėtis su Amazon ar Apple dėl knygų platinimo sąlygų, ir nėra. Iš tikrųjų skaitmeninių knygų rinkoje bus labai daug dalyvių – po didesnį ar mažesnį kąsnį atsirieks ne vienas virtualus knygynas. Aš jau dabar perku knygas iš „alternatyviojo“ Kobo, o Ibis Reader kūrėjai surado dar paprastesnį (ir, spėju, pigesnį) būdą ateiti pas skaitytoją.
Ibis Reader yra interneto tarnyba, leidžianti knygas skaityti naršyklės ekrane arba mobiliuosiuose telefonuose. Tačiau ji sugebėjo išvengti priklausomybės nuo nuolatinio ryšio su serveriu kiekvienam knygos puslapiui pakrauti: pavyzdžiui, Ibis Reader iPhone telefonams, apsilankius jos svetainėje, paklausia ar leisime paskirti 50 MB savo telefone knygų saugyklai ir įsikuria tarp kitų telefono programų kaip žiniatinklio programa (webapp).
Jausmas ja naudojantis beveik nesiskiria nuo tikrų telefono ar kompiuterio programų: puslapiai verčiami pakankamai greitai, skaityklė atsimena paskutinį skaitytą puslapį, nesvarbu, iš kurio įrenginio prie jos buvo jungtasi – visada gali tęsti nuo tos vietos, kur baigei skaityti.
Toks „išorinis“ sprendimas turi ir daugiau privalumų – nebereikia varžytis dėl vietos pagrindiniame iTunes AppStore lange ir, tai ne mažiau svarbu, galima visiškai apeiti pagarsėjusią Apple turinio kontrolę. Iš to, kad Ibis Reader debiutavo iš karto trims telefonams, sprendžiu, kad ne taip sudėtinga programą paruošti įvairiems išmaniųjų telefonų modeliams – bent jau paprasčiau, nei rašyti atskiras programas kiekvienai sistemai.
Taigi virtualių knygynų pasirinkimą tikrai turėsime, kaip ir knygų bei kainų pasirinkimą. Kobo žmonės spėja, kad šiemet sulauksime ir skaityklių už 100 dolerių (dabartinės yra apie tris kartus brangesnės), ir bestselerių už 5 dolerius (dabar – 10-15 dolerių). Knygynų ir knygų platinimo modelių įvairovė padės diferencijuoti kainas. Negana to, turėtų atsirasti ir skaityklių ar skaitymo programų, kurios leidžia dalintis knygomis su draugais. Knygų mainai yra neatskiriama skaitymo tradicija (žinau, nes pats nesulaukiu grąžinant kelių paskolintų knygų). Vienintelis dalykas, kurio trūksta yra tinkami teisiniai susitarimai.
Virtualios programos gali padėti „išlipti iš naršyklės“ ir žiniasklaidai. Tiesa, iPhone jau dabar turi bent pustuzinį specializuotų naujienų iš Lietuvos skaitymo programų. Neseniai atradau, kad yra ir „Lietuvos ryto“ skaityklė. Tačiau ne kiekvienai redakcijai biudžetas leidžia užsakyti atskirą telefono programą. Ibis Reader receptas atrodo gerokai prieinamesnis.
Pasirodžius iPad ir kitoms didesnio formato „tablet“ tipo skaityklėms turėtų prasidėti elektroninių knygynų aukso amžius. Nors šiandien tik viena iš 50 nuperkamų knygų yra skaitmeninė, nežinia kokia jų dalis susidarys atsiradus kainų įvairovei ir įtraukus visas nemokamas knygas. Visos Ibis knygos, pavyzdžiui, yra nemokamos.
Palinkėčiau link mobiliųjų įrenginių pajudėti ir Skaitykle.lt projektui. Pirmąsias tris knygas iš jos perskaičiau kompiuterio ekrane, bet tai nepatogu – norėčiau skaitymui naudoti ir telefoną. Nepaisant formato apribojimų, knygas pirkti ir skaityti patiko. Baigdamas skaityti Romualdo Drakšo „Žmogų“ net susigėdau, kad gavau jį nemokamai – todėl paskubėjau įsigyti tęsinį „Žmonija“. Nežinau, ar visus veikia tokia rinkodara, bet aš tai rimtai užkibau ir, spėju, pirksiu visas šio rašytojo knygas, kurias rasiu. Jei tik bus skaitmeninės…
(dar neįvertintas) Sekundėle ...Mintys apie skaitmenines knygas (vietoje diskusijos Knygų mugėje)
Feb 18th
(Ed Yourdon nuotrauka)
Turiu prisipažinti esąs klipata. Asmeninės sveikatos nesėkmės pastaruoju metu atėmė iš manęs daug įdomių susitikimų, sustabdė darbus, projektus ir bendravimą su studentais. Labai gaila, kad viena jų (trys ištrauktos dantų šaknys šiandien anksti ryte ir arbūzo formos kairioji žandikaulio pusė) atėmė ir labai lauktą progą padiskutuoti su Ernestu Parulskiu ir Deividu Talijūnu Knygų mugės forume. Todėl nusprendžiau kai kurias mintis išdėstyti čia – anksčiau arba vėliau jos vis tiek būtų paskelbtos…
Aš labai myliu skaitmenines knygas. Myliu knygas apskritai, tačiau skaitmeninės man šiandien yra mielesnės dėl to, kad yra demokratiškesnės, mažiau pretenzingos, žada atverti žmonėms visą literatūros lobyną, kvepia ateitimi, ir iš dalies dėl to, kad jas taip niekina „tikrųjų knygų mylėtojai“. Žiūrint racionaliai, šie pilkieji leidybos ančiukai dar neatrodo verti gilių jausmų ar prieraišumo: pasiklydę tarp formatų, užrakinti visokiomis spynomis, pritaikyti tik tam tikros rūšies skaityklėms, dažnai be kokybiško maketo ar tipografijos pilkšvai niūriuose ekranuose. Toli jiems iki kokybiškos popierinės knygos žavesio. Bet jis turėtų pradėti skleistis netrukus…
Žmonėms neduoda ramybės du klausimai: kada skaitmeninės knygos pakeis popierines ir kiek jos turėtų kainuoti? Skaitmeninių knygų augimas dar tik įgauna pagreitį, bet jau dabar akivaizdu, kad turime tą pačią tendenciją, kaip ir su kitais informacijos produktais: žiniasklaida, muzika ir filmais. Ateitis yra skaitmeninė, o konkrečios lūžio datos priklauso tik nuo technologijų plėtros atskiroje šalyje. Klausimai dėl kainos gerokai keblesni, nes vieni lenkia prie popierinės knygos kainos, kiti – prie kelis kartus pigesnės.
Lietuvoje pernai pradėta leisti skaitmenines knygas. Iš pradžių – nemokamas, nors dabar Skaityklė.lt pristato ir pirmąsias mokamas. Jų kainos yra gerokai mažesnės už popierinių – kai kurių dvigubai, kitų – ir dar mažesnės. Pirmiesiems skaitytojams ir entuziastams tai daro įspūdį. Man irgi: šiandien asmeniniame kalendoriuje pažymėjau svarbią dieną – įsigijau pirmąją skaitmeninę lietuvišką knygą, Ernesto Parulskio „Kasdienybės kunstkamerą“.
E. Parulskio „Kasdienybės kunstkamera“ kompiuterio skaityklės ekrane.
Skaitmeninės knygos pirkimas iš Skaityklė.lt nėra sudėtingesnis nei bet kokios kitos prekės pirkimas internete – skirtumas tik toks, kad papildomai reikia užregistruoti ir aktyvuoti savo Adobe ID (ji reikalinga DRM užraktams). Išmanančiam tai yra juokų darbas, bet naujokui gali pasirodyti painu.
Už knygą sumokėjau 16 litų, kuriuos laikau „ankstyvojo entuziasto“ kaina. Atsižvelgiant į skaitmeninės knygos prigimtį ir naudojimo specifiką, man artimesnė yra 9,99 Lt kaina.
Kodėl? Ar aš norėčiau „apiplėšti autorių“*? Ne. Aš tiesiog norėčiau mokėti už tai, ką gaunu. O gaunu, lyginant su popierine knyga, toli gražu ne lygiavertį produktą. Jei materialūs skirtumai man neatrodo blogi (negaunu fizinio daikto, bet užtat gaunu galimybę skaityti keliuose skirtinguose įrenginiuose, keisti teksto dydį, paieškos tekste galimybę ir pan., tai teisės, gaunamos su skaitmenine knyga skiriasi nuo popierinės kaip dangus nuo žemės.
Popierinė knyga yra fizinis objektas, kurį įsigijęs, žmogus gauna teisę ją parduoti ar dovanoti. Jis gali tyčia pirkti retesnes knygas, kad vėliau jas parduotų daug brangiau. Jis gali kaupti svarbiausių leidinių biblioteką vaikaičiams. Su skaitmeninėmis knygomis tai neįmanoma, nes skaitmeninis knygos pavidalas neturi „kūno“. Autorius ar leidykla neparduoda skaitmeninės knygos tiesiogine prasme – jie pirkėjui suteikia licenciją skaityti jos turinį, panašiai, kaip tai daro programų kūrėjai.
Taigi jei jau reikėtų lyginti skaitmeninės knygos pirkimą ir kainas su kuo nors labiau pažįstamu, tai artimiausia analogija būtų DVD nuoma. Originalus DVD kainuoja apie 40 litų (žiūrėjau Muzikos bomboje), tačiau peržiūrai filmą galima išsinuomoti už dešimtadalį kainos. Panašiai turėtų būti ir su skaitmeninėmis knygomis, nes jos suteikia panašias teises: negauni jokios nuosavybės, o tik leidimą peržiūrėti turinį vieną ar kelis kartus, ribojant jo kopijavimą, atkūrimą, saugojimą ir t.t. Kadangi skaitmeninės knygos licencija galioja neterminuotai, tai „nuomos“ kainą galima už šią privilegiją padauginti iš 2 ar 3 kartų. Taip ir gauname tuos 10 litų, kuriuos aš šiandien laikyčiau „normalia“ skaitmeninės knygos kaina. Net jei daugelis knygų čia ir užsienyje (kur aš pagal tą pačią nuomos formulę gavau 10-12 dolerių kainą) kurį laiką bus brangesnės, ilgainiui jos leisis prie labiau pateisinamos dešimtinės. Teoriškai skaitmenines knygas su DRM galima pardavinėti ir už 3 ar 4 litus, ribojant skaitymo laiką ar puslapių atvertimo kiekį (kai kurios programos tai gali reguliuoti). Tuomet analogija su filmų nuoma būtų dar artimesnė.
Man pačiam DRM užraktai labai nepatinka, bet jei jie tarnautų įvairovei, tai kodėl gi ne? Pavyzdžiui, literatūrinį popsą galėtume skaityti kaip vienkartinį dalyką už tuos kelis litus – išliekamosios vertės tos knygos neturi, tad kuo pigiau gausime, tuo geriau. Įvairiausią negrožinę literatūrą ar šiaip rimtesnes knygas galima pirkti su „pilna“ skaitmenine licencija, o pačias vertingiausias iš jų nupirkti namų bibliotekai išspausdintas ant popieriaus.
Kadangi viską, apie ką rašau teoriškai, bandau ir praktiškai**, tai skelbiu šiuos metus skaitmeninės knygos metais. Kiekvieną savaitę įsigysiu bent po vieną skaitmeninę lietuvišką arba užsieninę knygą, skaitysiu jas ir bandysiu subjektyviai įvertinti visus formato aspektus: kainą, patogumą, knygų pasirinkimą, suvaržymus ir taip toliau. Viešą sąrašą papildysiu ir geriausiomis nemokamomis knygomis.
Pirmosios dvi įsigytos knygos (esu pirkęs ir anksčiau, bet nenoriu surašinėti atbuline data):
- Niall Ferguson „The Ascent Of Money: A Financial History Of The World“. Kaina – 11,19 USD. Knygynas – Kobo. Formatai: svetainė, iPhone (spec. programa), ePub. Su DRM.
- Ernestas Parulskis „Kasdienybės kunstkamera“. Kaina – 16,00 Lt. Knygynas – Skaityklė.lt. Formatas: ePub. Su DRM.
Kelios ankstyvos pastabos ir pageidavimai. 1) Daugiau formatų. Skaitmeninę knygą turėtų būti galima skaityti visur – naršyklėje, atskiroje programoje kompiuteryje (Stanza, eReader ar Adobe Digital Editions), telefone ir skaityklėje. 2) Virtuali biblioteka. Apskaičiavus perskaitomų per mėnesį knygų vidurkį (3-4?) galima sukurti virtualią biblioteką, kurioje galima skaityti visas norimas knygas už fiksuotą mėnesinį mokestį. Pasibaigus abonentui knygos tiesiog tampa nebeprieinamos. Panašiai veikia DVD nuomos klubai, panašiai žaidimus leidžia žaisti Gamehouse Fun Pass. 3. Socialiniai įrankiai. Skaitmeninės knygos yra idealiai pritaikytos rekomendacijoms, apžvalgoms ir skaitytojų bendravimui internete. Leidyklos ir pardavėjai turėtų sukurti įrankius, leidžiančius skaitytojams savo svetainėse, socialiniuose tinkluose rodyti skaitomas ir mėgstamas knygas, naujausius pirkinius, rekomendacijas, citatas ir pan. Tai labai paspartintų skaitmeninių knygų skaitymo plėtrą.
Tiek minčių šiam kartui. Knygų mugėje, jei būčiau galėjęs dalyvauti, būčiau pasakęs leidėjams: „Nebijokite skaitmeninių knygų. Tačiau supraskite formatą ir jo vartotoją, neapsirikite su kainomis ir išnaudokite visas virtualių knygų galimybes“. Skaitmeninės ir popierinės knygos nėra priešai. Tiesiog nuo šiol skaitmeninės knygos bus kasdienis „vartojamasis“ formatas, o popierinės – jų archyvinis pavidalas. Bus žmonių, kurie išsivers tik su kuriuo nors vienu, bet dauguma naudos abu.
*– „apiplėšti autorių“ yra dažniausiai man komentaruose lipdomas ketinimas.
**– antras dažniausiai lipdomas man dalykas yra tariamas aprašomų dalykų neišmanymas.
(dar neįvertintas) Sekundėle ...Mokamos žinios 2: vidinis karas dėl kainų
Feb 17th
(Jason Kuffer nuotrauka)
Sumanę apmokestinti žinias internete, turime ne tik suskaičiuoti, kiek buvusių skaitytojų liks mokėti, bet ir nuspręsti, kuo remsis mūsų leidinio kainodara. Dažniausiai naudojami du išeities taškai: 1) pagal analogiją su popierinio leidinio kaina, 2) pagal panašių projektų kainas ir patirtį internete. Kiekvienas šių būdų turi savo šalininkų redakcijose, o Valleywag pasakojama istorija apie „kainų karą“ The New York Times viduje rodo, kaip sunkiai suderinami yra du priešingų polių požiūriai.
Spausdinto leidinio redakcija reikalauja nustatyti identišką jam elektroninės versijos kainą. NYT atveju tai būtų apie 30 dolerių per mėnesį arba 360 dolerių (900+ litų) per metus. Redakcija reikalauja tokios kainos tam, kad skaitmeninis laikraštis neatimtų skaitytojų iš popierinio (ta pačia logika vadovaujasi daugelis knygų leidėjų). Nesvarbu, kad skaitmeninį leidinį paruošti ir platinti yra daug kartų pigiau. Nesvarbu, kad tokios pačios naujienos ekrane nieko nekainuoja (kaip kad dabar tos pačios NYT svetainėje). Nesvarbu, kad nė vienas skaitytojas nežada tiek mokėti (paskaitykite Valleywag straipsnio komentarus). Taip net geriau: jei elektroninė versija žlugs, galima bus bankrutuoti žinant, kad dėl to yra kaltas internetas ir jo komunistai (labai juokingas Delfi straipsnis – ačiū Mariui už nuorodą).
Elektroninės versijos redakcija, suprantama, nenori, kad jos darbo vaisius būtų sunaikintas dar negavęs progos pasirodyti skaitytojui. Jie siūlo tris kartus mažesnę kainą, kurią, tiesa, dalis skaitytojų vis vien laiko didoka. „Skaitmenininkų frakcija“ kainą siūlo atsižvelgdama ir į konkurencinę aplinką, ir į technologinį progresą (pavyzdžiui, CD ir MP3 svarstykles). Skaitmeninė versija veikiausiai pakeis didžiąją dalį popierinio leidinio – jei ne iškart, tai per kelis artimiausius metus. Bausti skaitytojus „popieriaus mokesčiu“ už patogesnės jiems versijos pasirinkimą yra absurdas – net toks gerbiamas leidinys kaip New York Times nesugebės įrodyti, kad tas mokestis yra pagrįstas.
Spėju, kad netrukus sužinosime, kuri pozicija nugalėjo, nors galutinis rezultatas paaiškės tik kitais metais, kai už laikraščio kainą internete savo pinigais balsuos (arba ne) jo skaitytojas.
Beje, susijęs klausimas: ar žiniasklaidai suskatus slėpti tekstus už mokesčių sienų neatsitiks taip, kad vieninteliai nemokamai pasiekiami vieši komentarai, diskusijos ir analizė liks tik tinklaraščiuose? Gal po poros metų mūsų laukia šio nerimto rašymo prisikėlimas?
(dar neįvertintas) Sekundėle ...
Uagadugu.lt
Uroboras.lt
Internetas
Kultūra
Menas
Visuomenė
Žiniasklaida
Nauji pasisakymai