Bliaunančios ir mykiančios revoliucijos pergalė Gyvulių ūkyje

Yra tokia pasaulio Bamba,
Kuri vadinas – Lietuva,
Čia KėGėBistų ainiai saugo,
Ką iškovojo jiems minia

Akla banga per miestus ėjus,
Dainavus pamirštas dainas
Ir kažkodėl šventai tikejus,
Kad šitas kerdžius jos nemelž…

Naivi Tauta ir naivūs žmonės
Išmokyti save apgaut -
Vergauti kiekvienam tironui,
Tiek svetimam, tiek ir savam.

Galvodami, kad metam jungą,
Kuriuo sukaustyta dvasia
Iš tikro pakeitėm tik tvartą,
Kur šeimininkas mums numes

Į lovį – ėsti,
                   Į aslą – kraiko,
Ant balkio – virvę
                           ir laisvę rinktis.

Atsakymas: Užsiimti žmonijos gelbėjimu.

Mano propagandinis mūdbordas [nuotaiklentė] pagal Raulo van Gauro eiles:

http://youtu.be/Edw4GJ61dYQ

En dabalju O

Naujosios Pasaulio Tvarkos pranašai
Dalina avelėms chemtreilų komuniją -

Nuodija orą, vandenį, protą:

- Ėsk, biomase, ir virsk
                               iš dulkės į šūdą.

Tokia tavoji lemtis,
                             biomase,
Padvėsti nuo išsekimo
                                besimasturbuojant
                                                             prieš žydrąjį pedoekraną.
Tu juk pati pasirinkai,
                              o mes tik pasiūlėme tau
                                                                    krepšinį ir alų.

Kiekvienam bybiagalviui
                                   klonavom
                                                    po personalinį Dievą,
Kiekvienai kurvai
                       užsakėm staliuką
                                                   glamūriniam rojuj,
O Žemę jums pavertėm
                                     kolektyviniu pragaru,
Kad užsipistumėt
                            iš nevilties
                                         ir nebeieškotumėt kelio
Į kitokį,
       ne mūsų suprojektuotą,
                                             rytojų.

Tad ėsk, biomase, paskutiniąją savo chaliavą!

Dar ir dar kartą kelk į viršų
Dvokiančio skystimo taurę tardamas:

„Tai yra mano kraujas,
                              iš kurio daugiau nebegims
                                                                  jokia, net menkiausia
                                                                                                   gyvybė -
Pilu jį be gailesčio nachui
                                       ir spaudžiu
                                                    vandens nuleidimo svirtelę.“

O tada laužk savo identišką
Natūraliam svogūniniam skoniui čipsą:

„Imkit ir sprinkit visi
                            aplink susirinkusieji,
Nes tai yra visa,
                        ką aš po savęs palieku -
Tušti buteliai,
                 celofaninės draiskanos
                                                     ir riebaluotų pirštų atspaudai
Ant plokščio
                Šventosios
                                aifono
                                         ikonos
                                                  ekrano.“

Ilsėkis ramybėj, a.a. biomase,
Viskuo pasirūpinta.

Endžoi NWO.

Romanas Averincevas ir Tadas Čapanauskas visai neseniai išleido ironišką, bet nuoširdų poezijos rinkinį „Syvai“. Abu autoriai ne tik rašo eilėraščius, bet ir tapo. Norintys paragauti dueto aplinkos pajautimo, gauti rinkinį bei paremti autorius, rašykite meno.duobe@gmail.com.

Robotizmas

Mėšlungis rašo eiles,
purvinas mėšlinas mėšlungis.
Šalia mėšlungio daugiau nieko nėra.
Tik jis vienas čia sėdi ir kažką tai nevalyvai brauko.
Ir iš kur jis ištraukė mano šratinuką,
šaratinį šratinuką,
mėšliną, šaratinį, su didžiuliu šaratu darbščiajame gale?
Bulvėmis aš jį patręščiau,
tą nevalyvą darbštuolį.
Bet kam gi dar jį tręšti,
jeigu jis ir taip jau visas skendi mėšle?
Mėšle tupi mėšlungis ir kažką tai brauko,
brauko ir teršia pasaulį savo nešvankiomis mintimis.
Bet, deja, neauga grūdai iš to šūdo.
Po juo tik sliekai — robotai rangosi be atvangos,
viską ryjantys mėlynieji nepraustaburniai
R. Averincevas

Realityvumo teorija

Kelios cigaretės prieš miegą —
garsai jau skiriasi nuo šešėlio.
Tolumoje nyksta vaizdai, miesto sienos,
duodamos kelią naujam rytui.
Saulės spinduliai perskiria dangaus šarvą,
jie žengia pasitikti žinodami,
naujai apsėsti — ryto.
Tolumoje žūsta paskutiniai nakties dūžiai.
Guliu, svarstau apie laiką.
Mėlynių lauke mėtosi pėdos,
suduždamos prieš visus realybės kriterijus,
kurių niekam nereikia.
Nepaleisk daugiau atsakymo be manęs.
Poezija — lėta savižudybės forma
T. Čapanauskas

Originally posted 2010-02-21 22:44:31. Republished by Blog Post Promoter

Įdomu tai gali būti tik tam, kas matė internete samizdatinius Igorio klipus ir kuriems jie patiko (pvz. man). Tačiau vieną vietą iš viso pokalbiu noriu pacituoti, kaip mano paties minties pažodinį atsikartojimą, kito žmogaus lūpose:

— Кто-то видит Вас музыкантом, кто-то поэтом, а каким Вы сами себя  видите со стороны?

— Обычным. Музыканты, поэты — это все от неправильного ощущения. Людям кажется, что человек, который поет песню, и есть исходная точка этих произведений. А на самом деле он является всего лишь проводником. И я себя позиционирую, как проводника. Тут не нужно из себя что-то великое изображать, потому что этот канал попросту могут перекрыть. Так же, как дали, так же и обратно возьмут. Поэтому нужно эту способность нести в себе и стараться беречь, делать все правильно.

Kaip gaila kad tokio elementaraus dalyko niekaip nenori suvokti ne tik kad LANVOS ir LATGOS šūdsiurbiai, bet ir absoliuti dauguma "kūrėjų", įsivaizduojančių, kad tai prie ko prisilietė jų rankos – automatiškai tampa genialiu ir unikaliu KŪRINIU, o jie – to KŪRINIO autorinių teisių turėtojais…

Juokinga.

Ir nieko keista, kad šitie persišikę genijai susėdę ant savo dramblio kaulo unitazų nesugeba iš savo subtiliųjų pradvisusių sieliūkščių išspausti net dešimtadalio to, ką gali Igariokas.

Vien iš pavadinimo matosi, kad vertimas yra gražiai sušvelnintas, o mėnuliukas pavadinime neslepai to, ką slepia originaliame variante. Dar vienas neišverčiamumo pavyzdys, ane?

 Pagalvojau, kad žmonės gali ir išsidurti kalėdoms nupirkdami vaikams lopšinės knygutę. Žodžiu, bukite atidūs su tom dovanom, o aš siūlau parašyti komentaruose, kaip (ne)košmariškai jums sekasi migdyti savo palikuonis ir už tai gauti originalią knygutės versiją, įskaitytą Samuel L. Jackson. Ypatingai rekomenduoju komentaruose dalyvauti Giedrei Rašykit iki trečiadienio vakaro.

Autorius ir originali versija

Kiekvieną kartą susidūrus su poetais (o jei sąžiningai, tai su jų biografijomis) man kyla klausimas, kurio dar niekada nedrįsau užduoti nei vienam iš jų. Poetu gimstama ar tampama?

Poezija man – vienas iš tų sunkiai suvokiamų fenomenų, talpinančių savyje visas įmanomas priešybes: tai ir griežta forma, ir visiškas kalbos bei visų įmanomų taisyklių nepaisymas, tai ir bereikšmių žodžių žaismas, ir neišbaigiami reikšmių klodai, tai ir universalios, daugeliui suprantamos idėjos, ir labai konkretaus konteksto reikalaujantys tekstai…

O didžiausią nuostabą kelia neriboti virsmai – eilėraščio magija, galinti visa, kas nepoetiška paversti tikra poezija.

Beje, ne per seniausiai teko išgyventi vieną tokį magišką seansą.

Žvėryne.

Šiltnamyje.

Kai nutilo muzika ir lietus iš obelų paunksmės išbaidė žmones, primenančius, jog čia tik viešo maitinimo ir susibūrimo vieta (restoranas „Jalta“). Pasirodė nedidelio ūgio žmogus. Prabilo kasdieniškai. Draugiškai perspėjo, jog skaitys savo poeziją, nors skaitydamas ir nenori būti siejamas su tą poeziją parašiusiu žmogumi – savimi, t. y. Semionu Chaninu.

Edumndso Jansons piešinys iš knygos „ORBITA 5“

Todėl be ilgų ceremonijų įlindo mažon juodon dėžutėn.

Nerangiai kliūdamos atsitraukė užuolaidėlės ir pasirodė blyškaus švytėjimo apgaubta, kalbanti galva. Juodas tinklelis tarsi šydas atitvėrė poetą ir publiką. Pasijutau lyg apgaulingų meilės pažadų suviliotas paauglys.

Ir tada prasidėjo tikras magijos seansas. Tarsi triušius iš skrybėlės, galva vieną po kito traukė vis kitaip apšviestus ir įvairiais triukšmais atskiestus eilėraščius.

Skambėjo proziški ir kasdieniški žodžiai, persunkti lengvos ironijos, sakytum tiesiog apie gyvenimą…

Bet tai tikrai buvo šis tas daugiau nei juoką ir graudulį keliantys pasakojimai. Nežinau kaip kiti, bet aš atpažinau papilkėjusį kasdienybės tekstą, su kuriuo kiekvienas iš mūsų susiduriam milijonus kartų. Bet užsivėlę pačių susikurtuose rūpesčiuose ir pasimetę tarp daugybės smulkmenų, net nepastebime, jog tai ne kas kitas, o mūsų pačių būtis.

Kartais lengvas lietaus barbenimas vis susiliedavo su monotoniškai byrančia rusų kalba. Kartais į šiltnamį vis užsukdavo vietinis katinas, kurį, kaip ir visus likusius stebėtojus, vis iš naujo užburdavo magiškos juodos dėžutės vibracijos. Kartais juodos užuolaidėlės nerangiai kliūdamos vis prarydavo galvą su visa jos poezija. Ir vietoj tylos šiltnamy nuaidėdavo skysti plojimai, kutenami malonaus šurmulio.

Magijos seansas baigėsi taip pat paprastai kaip ir prasidėjo. Semionas Chaninas visą tiesiog nuskandino cigarečių dūmuose ir iš poeto virto žmogumi, mielai atsakinėjančiu į klausimus.

Mane tai įkvėpė drąsos. Dabar tikrai žinau, jog jis bus pirmas poetas, kuris tikrai atsakys į mano klausimą.

O vakaro, teisingiau „Jaltos“, šeimininkas (kaip ir besiklausiusieji), pagautas euforijos visiems pažadėjo dar vieną vakarą, kažkada spalį.

Nežinau ar jo pažadai išsipildys… Bet daugeliui tai galėtų tapti puikia galimybe, jei ne pamėgti, tai bent susidomėti poezija kaip unikaliu reiškiniu, o ne kažkuo, ką būtina atmintinai išzubrinti arba įmanoma suprasti tik įvaldžius semiotinį kvadratą.

Mat Semionas Chaninas – tik vienas iš kelių rusakalbių Latvijos menininkų, siejamų su „Orbita“. Vienu metu tai ir projektas, ir menininkų/poetų grupė, kurios dalyviai nuolat peržengia ir suardo tradicines poezijos suvokimo ir traktuotės ribas. Užtenka vien paimti į rankas jų išleistus poezijos almanachus, kompaktinius diskus ir knygas. Viena tokia įsprūdo ir į manąsias. Saky

čiau, tobulas koliažas – jaunų poetų (ne tik latvių) poezija ir jaunų Latvijos dailininkų piešiniai. Tik piešiniai čia neatlieka antraeilės iliustravimo funkcijos, jie lygiaverčiai kūriniai.

Semiono Chaninno poezija iš knygos „ORBITA 5“

Olgos Pavlovos piešiniai iš knygos „ORBITA 5“

Kirilo Kirasirovo piešinys iš knygos „ORBITA 5“

Karinos Han piešinys iš knygos „ORBITA 5“

Man pasirodė, jog visos be išimties meno formos, prie kurių prisiliečia „Orbitos“ menininkai transformuojasi į poeziją. Geriausias pavyzdys galėtų būti kol kas vienintelis jų audiovizualinis projektas.

Mano pirmoji pažintis su “Orbitos” kūryba prasidėjo nuo šito.

Pavergė teksto (tiek vizualinio, tiek žodinio) tempas ir dinamika, nebūdinga didžiajai daliai lietuviškos poezijos (ji į mano smegenis yra įsiėdusi visų pirma kaip lyrika, nesvarbu, kad dabar gausu ir kitokios poezijos pavyzdžių).

Pribloškė gebėjimas pažvelgti į save ironiškai, tarsi iš šalies. Šis kūrinys sulaužė pačio gajausio ir bjauriausio stereotipo apie poeziją stuburą. Kažkodėl buvau šventai įtikėjusi, jog poezija – tai ne tik specifinis kalbėjimo būdas, tai – labai intymus žvilgsnis į save ir savo vidų, maksimaliai atsiribojant nuo išorės.

Galėčiau dar daug prirašyti apie tai kokie pokyčiai įvyko, kai mane įtraukė šita poezijos orbita. Bet teisūs tie, kurie sako, jog geriau vieną kartą pamatyti nei šimtą kartų išgirsti.

Pamatyti galima čia.

Per paskutinius tūkstančius metų
Kiek trunka apgaulė, dar niekas nematė
Kad žodžiai mesijo kūną įgautų -
Vien kraujas ir kaulai
                               vien kraujas ir kaulai…

Ir klausimas senas vėl kyla iš naujo:
Jei Dievas – tai Meilė, kas tuomet baudžia?
Kas ima į ranką kruviną kardą,
Be gailesčio kerta, žudo ir griauna?

Jei Dievas – Tiesa, kas gi meluoja,
Ir raštą niekšybių vadina „šventuoju“?
Kas priverčia žmones aklai įtikėti,
Kad „mylintis dievas“ jiems liepia kentėti…

Jei Dievas yra visas Pasaulis,
Kas tuomet tie, pasaulį šį griaunantys?
Save užsikėlę ant savo altorių
Jie tiki kad gaus tai ko ir nori:

Kad žmonės ant kelių suklaups prieš jų galią,
Kad Dievo Pasaulis – jų nuosavas dvaras,
Kur jie – šeimininkai, vergams savo leidžiantys
Gyventi ar mirti, verkti ar džiaugtis.

Naivuoliai pamiršo, kad tūkstančius metų,
Žingsnis po žingsnio, lašas po lašo
Žmonės keliauja link Dievo ir neša
Kas plytą, kas akmenį, kas bent jau šapą

Meilės, Tiesos ir Tikėjimo namui
Be iškabų, be paauksuotų fasadų

Kur vietos užtenka visiems Žemėj gimusiems,
Kur auga žmogus – žmogumi, o ne gyvuliu,
Kur nėra išrinktųjų purvan kitus trypiančių,

Kur „Rojus“ – tai žodis reiškiantis „šiandien“
Kur niekam šventųjų raštų nereikia,
Nes Dievas gyvena kiekvieno širdy…

…eini ir neši savo plytą
                                    ar pasilieki?

Vieną rudens dieną LUNI su Dariumi Pocevičiumi ir Kasparu Pociumi sukvietė neabejingus menui bei aktualijų tvėrybai į žalią dėžutę ant Neries kranto.

Pamačiau tą kvietimą kaip ir visi normalūs lietuviai snukiaknygėj ir kadangi renginio anonso esminis žodis buvo “Prote(k)stai” pajutau nenugalima potraukį nueiti tenai ir drauge su mielais bei pūkuotais Lietuvėlės anarcho-liberalais pasiprote(k)stuoti.

Juo labiau kad man buvo be galo įdomu išbandyti ant tokios liberalios publikos savo paskutinius propagandistinius tekstus, parašytus kaip reakcija į virtualiosios kloakos pateikiamos info srautą. Taigi, sėdau prie kompo, įsijungiau AtvirąKontorą 3.01 ir tvarkingai susidėliojau, perspausdinau bei pasitaisiau eilėraščius, kuriuos norėjosi išlieti ant nekaltų sisteminių opopop-pozicionierių galvos.

Beje, kokio velnio aš visą tai pasakoju?

Tiesiog apturėjau visai smagų vakarą ir noriu tiems keliems savo skaitytojams, kurie nežino, kas tas toks LUNI, arba žino, bet nekreipia į jį dėmesio, pareklamuoti šį pozityvą į mūsų visuomenę skleidžiantį organą.

Taigi, tvarkingai išsispaudinau savo keturis lapus, ir sėkmingai valandą vėluodamas nusigavau prie Neries.

Veiksmas tuo metu ten virte virė – tauta susėdusi ant fanerinių instaliacijų sukauptai niro į intelektualiąją Kasparo Pociaus kvazipoeziją (tiksliai negaliu apibrėžti šito termino, tačiau intuityviai jaučiu, kad jis čia tinka). Be garbingo anarchistų vėliavnešio savo tvėryba su tauta dalinosi grb. Disidentas Bacevyčia (gaila tik, labai tyliai ir man galiorkoje bediskutuojant su Tomu Arūnu Rudoku apie moterų anatominių ypatumų poetines projekcijas nelabai kas girdėjosi…) Buvo ir pora jaunų nekaltų (o jeigu ir kaltų – tai aš nekaltas (kad suklydau)) mergelių, kurių vardų neminėsiu ne tiek dėl to, kad neprisimenu, o labiau dėl to, kad elementariai tingiu prasukinėti Dariaus Pocevičiaus užfilmuotą jutūbinį videoreportažą:

Iš šio Pocevičiaus kuriamo video kompromato galima pakankamai tiksliai pajusti to vakaro nuotaiką – lengva, gražu ir nepikta. Netgi Tomo Arūno Rudoko bandymas supošlinti vakarėlį ir “Menstruacijų bliuzo” pagalba pasiųsti gražesniąją klausytojų dalį į emocinį nokdauną nepavyko – nors pats jis teigė, kad prieš ateidamas čia prasitestavo savo tvėrybą ant dviejų ar trijų bandomųjų triušių bei vienos triušės ir dabar “tai bus pizdec”, tačiau pizdiec nebuvo, o pabaigoje į “sceną” ekspromtu išėjęs Saulius Ivinskis apskritai visą reikalą nušvietė naivia ir tyra paskutiniosios tarybinių studentų kartos aura.

Man asmeniškai, smagiausi momentai dėliojosi tokia tvarka:

Pirmas. Atėjus iškart susitikti su T. A. Rudoku ir aptarti aukščiau minėtus poezijos ir pizdos sąlyčio taškus.

Antras. Ateinant skaityti pirmą zachodą (skaitoma buvo mistiniais ratais – paeiliui po vieną ar kelis eilėraščius) matyti pabėgančią nuo manęs porelę su kūdikiu ant rankų. Matyt, po mano šikamosios bei pisamosios kūrybos pusės pristatymo Psichbaryje kai kurie poezijos užribio žinovai mano atžvilgiu daugiau nebeturi jokių, net naiviausių iliuzijų.

Trečias. Apšilimui skaitant pirmąjį eilėraštį “Mano Tėvynė jau dvidešimts metų…” matyti susiraukusias anarcholiberales demonstratyviai paliekančias pirmąsias eiles.

Ketvirtas. Girdėti nuoširdžius plojimus po antro eilėraščio – iuberkonspiraloginio: “Naujosios Pasaulio Tvarkos pranašai…”

Beje būtent jį ir galite išgirsti Pocevičiaus videoreportaže spausdami štai čia – http://youtu.be/YxrFRVs0i1k?t=4m34s

Bet tai buvo tik apšilimas. Antru užėjimu paleidau į liberaliųjų protestuotojų publiką vieną iš dviejų eilėraščių dėl kurių ten ir atėjau:

Penktas smagumas. Mylymiems kovotojams už neapibrėžtą laisvę neapibrėžtoje erdvėje perskaičiau “Mužiką ir Lesbę“. Su visa ilga įžanga, surašyta šiame bloge, tik be keiksmažodžių ir epitetų neminėtinos personos atžvilgiu. Poveikis buvo toks fantasmagoriškas, kad kol kai kurie plojo, nesusipratę, jog šios eilės nevisai atitinka pagal nutylėjimą apsibrėžtą formatą, vos man nutilus iš pirmos eilės pašoko iki tol tyliai klausęsis Kasparas ir pradėjo skanduoti :

“Mama, tėti, ištraukit mane atgal į viduramžius! Mama, tėti, grąžinkit mane į viduramžius! Mama, tėti!..”

Tiksliai pažodžiui galiu ir neprisiminti, tačiau esminės sudėtinės kontrprote(k)sto dalys – mama, tėtis, viduramžiai…

Ir nors Bacevyčia pabandė neutralizuoti Pociaus emocijų salvę replikuodamas:

- Na nereikia,.. čia taip daugmaž fifty-fifty…

Bet Kasparo tai nenuramino ir jis lyg padegta ir numesta ant ledo naujametinė kinietiška petarda pasisukiojo vietoje ir išrūko lauk pro duris pas aukščiau minėtas kaltas ar nekaltas mergeles, kurios išvengė analogiškų dvasinių kančių apdairiai sprukusios lauk dar prieš man prasižiojant antrą kartą.

Smagiausia, kad išliejęs savo gėlą jautrioms ir supratingoms dalyvėms, Kasparas, matyt dar negalutinai manimi nusivylęs, nusprendė nelaukdamas visų prote(k)stų skaitymo pabaigos įteikti man vieną iš dviejų numatytų prizų. Nežinau, ar tai buvo iš anksto suplanuota nominacija, ar ji gimė ekspromtu, bet kaip “Tolerantiškiausio teksto autorius” gavau “Kitų knygų” išleistą vagies, pederasto ir bomžo – tokio pačio tikriausio vakarietiškos kūrybinės inteligentijos pavyzdžio – Žano Žene knygą “Gėlių Dievo motina”.

Bet ir tai dar ne viskas.

Trečias išstojimas. Nežinau kaip kitiems, bet man yra toks noras skaityti kai kuriuos senus, prieš kaži kiek metų parašytus eilėraščius. Iš tų laikų, kai buvau jaunas, durnas, nekaltas, naivus ir su dar tik pradėtomis alkoholiu naikinti smegenimis. Kaip sakė ar rašė nepamenu kas – nereikia nuvertinti savo “ankstyvųjų” kūrinių (atrodo kalba ėjo apie tapybą).

Ir tame yra nemažai tiesos – kažkuriuo momentu pradeda keistis tik techniniai įgūdžiai, atsiranda profesionalizmas (kartu su savo štampais), o kūrybos esmė gali persiduoti ir toli gražu netobulomis formomis. Nekalbant apie tai, kad keikvienas kurybos proceso momentas yra unikalus – tai ką gali padaryti pirmą kartą rimtai įsimylėjęs aštuoniolikmetis, to nesugebės pakartoti joks šešiasdešimtmetis superprofas.

Aišku, čia tik teorija ir nieko tokio super duper aš neturiu prisirašęs, tiesiog kažkada seniai seniai, kai Lietuva nestojo nei į NATO, nei į Evrosojūzą, kai studentai dar balsavo už Landsbergį Lietuvos prezidento rinkimuose, ir štatai dar nekorė Huseino ir savo kariuomenę laikė pas save, man nežinia kodėl (juk nebuvo jokių išorinių priežasčių) išsiliejo toks naivus ir antikarinis eilėraštis “Ateičiai (labai pacifistinis eilėraštis)”.

Ir štai, po kažkiek metų, akurat, pradedamas dar vienas pasaulinis karas.

Nieko keista, kad anarchistinė publika priėmė jį labai gerai, juk kad ir kokie mes skirtingi, bet visi esam žmonės, kuriems lemta gyventi tarp kitų žmonių.

Tai buvo šeštas smagusis momentas. Bet ir tai dar ne viskas.

Pabaigai skaičiau antrąjį eilėraštį, dėl kurio atėjau ir kurį parašiau po visų propagandistinių konspiraloginių pasidergliojimų. Tai kol kas paskutinis mano eilėraštis, kurį papostinsiu iškart kitame įraše, nes šitas išsitempė, tiek, kad tam, kuris perskaitė jį iki galo aš viešai pasižadu perteikti man įteiktą prizą – tik ne už “toleranciją”, o už kantrybę ir už dėmesį. Taigi, mielas šio blogo Skaitytojau beigi Skaitytoja, Tau bus atsiųsta šviežiai iškepta Žano Žene knyga “Gėlių Dievo motina”, tereikia parašyti man laišką į laurynas.ragelskis[kringelis]gmail.com

O dabar pagaliau baigiam įrašą ir apie patį eilėraštį bei, kodėl jis man svarbus. Lyg ir nieko ypatingo, bet man jis – savotiškas atsivėrimas, kuriam taip ir nesugalvojau pavadinimo. Galvojau pavadinti kokiu “Atsivertusio nusidėjėlio eilėraščiu”, bet aš kaip ir niekur iš nieko neatsivertinėjau ir tas žodis “nusidėjėlis” skamba pernelyg pompastiškai ir sušiktai žydkrikščioniškai. O ten juk nieko bendro su žydkrikščionybe – netgi atvirkščiai.

Ir nors eilėraštis paprastas – standartiški, daugmaž tvarkingai surimuoti ketureiliai, tačiau buvo taip savotiška ir gera skaityti kitiems žmonėms, ko seniai nebuvo. Be išsidirbinėjimo, be žaidimų, be prisitaikymų – parašei, ką galvoji, ką jauti ir perskaitei.

Septintas - kas klausė tie išgirdo.

Tikiu, kad varteliai, pro kuriuos atėjo pirmiausia eilėraštis Marcinkevičiui – “Poetui“, o dabar ir šitas, nebeužsivers. Bent jau žinau, kad jie niekur neprapuolė.

"Baikit jūs rūpintis tų lietuvių buvimu Lietuvoje – turi būti kaip visoje Europoje: vienos tautos turi būti apie 60%, visus kitus atsivešime iš rytų."

Netikintiems, tuo ką perskaitė, štai liudininko pareiškimas – http://youtu.be/gNQvIEu9O3A

Ir šita valdžia dar stebisi, kad Tauta jos nekenčia?

Jie turi džiaugtis, kad žmonės kol kas vis dar elgiasi kaip palaida kiaulių minia besirūpinanti, kur čia sočiau paėsti, ką čia giliau papisti ir kaip geriau išsišikti, nes kitu atveju pederastė prezidentė pareiškusi, kad Tauta išsirinkusi ją savo atstove PRIVALO išdvėsti, jau kitą dieną kabalduotų ant stulpo priešais savo buvusį ofisą.

O dabar eilėraštis:

Skiriu Dionizui Poškai ir kitiems Lietuvėlės bajorams, šlėktbajoriams ir šūdbajoriams prašikusiems kadaise didžiausią Europos valstybę.

"Mužikas ir Lesbė"

Lietuvos šalelėj,
Vilniaus miestely,
Aukštam dvarely
Kur vėliavėlės

Surinko glavlesbė
Mužikus šio krašto
Ir šitaip kalbėjo jiems,
Skaitė iš rašto:

- Nesuprantu, kam čia lietuviai?
Tegu Lietuvoj kaip Europoje būna.

Lai geria, lai žudos, lai išvažiuoja -
Arabus ir turkus mes importuosim,

Kiniečiai ir negrai mielai integruosis,
Tik taip Lietuvėlė globalizuosis.

Nugriausim bažnyčias – tik bokštus paliksim,
Kad mulos galėtų Alach Akhbar klykaut.

Čigonams namus naujus pastatysim,
Ir algą mokėsim, už tai, kad nedirbtų…

O negrams įsteigsime kvotas ir baigta.
Be negrų Europoj atrodome klaikiai.

Mieste kiekvienam, kiekvienoj seniūnijoj
Jų būti turės ne mažiau nei Berlyne.

O kad homofobija nesuklestėtų
Uždrausim žodžius atgyvenusius – "mamą" ir "tėtį".

Kiekvienas turės ant savęs išbandyti
Kokios jis lyties ir su kuo nori pistis.

Juk ko nepatyrei ir ko nepažįsti -
To ir bijai… bet mes tai ištaisysim.

Šeimoj kiekvienoj bent vienas bus gėjus,
O už žodį "pedryla" – kastruosime vietoj.

Žemę parduosime danams ir švedams,
Lai stato kiaulides – mes kiaules ganysim.

Mes jiems tarnausim, jų ščyrai klausysim,
Jie juk protingi, o mes kas – mužikai…

Duoklę rekrūtais NATO mokėsim,
Juk reikia ir mums bent kažkiek prisidėti

Prie Naujosios Pasaulio Tvarkos įvedimo…
Gerai kad prisiminiau – reiks užsakyti

Partiją naują chemtreilų ir čipų,
Nes paskutiniąją bevežant išvogė.

Vos gausim, iš karto visus čipizuosim -
Juk reikia kažkaip sukontroliuoti

Viskuo nepatenkintą elektoratą,
Kol šis nepastatė visų mūsų rakom.

Galėsim tuomet mokyklas uždaryti -
Ką reikia mokėt instaliuosim per čipą.

Vaikai po darželio iš karto eis dirbti -
Privalom valstybės skolas sugrąžinti.

Dar būtina liautis žemę kapstyti.
Kas tai per kvailas viduramžių įprotis?

Arti, sodinti, kasti, ravėti…
Šitaip mes niekad nesumodernėsim.

Baisi netvarka ir nuostoliai verslui,
Ir GMO niekaip nepraeina…

Ilgai ji dar būtų
Šitaip kalbėjus,
Bet čia neiškentęs
Mužikas priėjo.

Priešais sustojo,
Atsivėdėjo
Ir kalė į snukį kumščiu
Tarsi priekalas.

Tada nusispjovė,
- Užteks protą pisti.
Štai šitaip
             Naujoji Pasaulio Tvarka
                                              ir nusibaigė.

Praėjo vos porą metų ir žodžių darinį "Naujoji Pasaulio Tvarka" oficialiai ištarė ne vienos valstybės vadovas – Bušas, Obama, Merkel, Bleiras, Sarkozius, Kameronas, Medvedevas ir t. t. Ir ištarė juos ne kaip kažkokią metaforą, o kaip realios politikos kryptį, kurlink turi judėti visas "civilizuotas pasaulis".

Lygiai taip pat, dar labiau konspiraloginiu laikytą terminą "Pasaulio vyriausybė", visiškai atvirai pradėjo vartoti tokie globaliosios politikos autoritetai kaip Bzežinskis, Sorosas ir daugybė kitų pasaulio galinguosius aptarnaujančių ekonomistų, patarėjų bei analitikų.

O prie ko čia aš? Aš prie poezijos – vis dar tebelaikau save poetu, o poetas kaip žinia veikia kaip koks retransliatorius žodžiais verčiantis tai, kas vyksta aplinkui jį.

Taigi, kaip minėjau ansktesniame įraše, turiu porą ultrahipersuperkonspiratologinių eilėraščių. Kadangi jų lyrinis herojus smarkiai skiriasi, dėsiu juos atskirai. Štai pirmasis:

En dabalju O

Naujosios Pasaulio Tvarkos pranašai
Dalina avelėms chemtreilų komuniją -

Nuodija orą, vandenį, protą:

- Ėsk, biomase, ir virsk
                               iš dulkės į šūdą.
Tokia tavoji lemtis,
                             biomase,
Padvėsti nuo išsekimo
                                besimasturbuojant
                                                             prieš žydrąjį pedoekraną.
Tu juk pati pasirinkai,
                              o mes tik pasiūlėme tau
                                                                    krepšinį ir alų.

Kiekvienam bybiagalviui
                                   klonavom
                                                    po personalinį Dievą,
Kiekvienai kurvai
                       užsakėm staliuką
                                                   glamūriniam rojuj,
O Žemę jums pavertėm
                                     kolektyviniu pragaru,
Kad užsipistumėt
                            iš nevilties
                                         ir nebeieškotumėt kelio
Į kitokį,
       ne mūsų suprojektuotą,
                                             rytojų.

Tad ėsk, biomase, paskutiniąją savo chaliavą!

Dar ir dar kartą kelk į viršų
Dvokiančio skystimo taurę tardamas:

„Tai yra mano kraujas,
                              iš kurio daugiau nebegims
                                                                  jokia, net menkiausia
                                                                                                   gyvybė -
Pilu jį be gailesčio nachui
                                       ir spaudžiu
                                                    vandens nuleidimo svirtelę.“

O tada laužk savo identišką
Natūraliam svogūniniam skoniui čipsą:

„Imkit ir sprinkit visi
                            aplink susirinkusieji,
Nes tai yra visa,
                        ką aš po savęs palieku -
Tušti buteliai,
                 celofaninės draiskanos
                                                     ir riebaluotų pirštų atspaudai
Ant plokščio
                Šventosios
                                aifono
                                         ikonos
                                                  ekrano.“

Ilsėkis ramybėj, a.a. biomase,
Viskuo pasirūpinta.

Endžoi NWO.

Lietuvos laisvos poetai
Pasiryžę daug kentėti

Daug ištverti daug patirti,
Kartais netgi ir numirti

Dėl skaitytojų gerovės,
Dėl jų jautriasielių norų.

Štai todėl kiekvieną žodį
Prieš pradėdami vartoti

Jie išbando,
                   apkramsnoja,
Gromuluoja,
                atrajoja
Į krūvelę
             iškakoja
Rūpestingai
                aptapšnoja
Ir susėmę švelniai saujon
Neša rodyti pasauliui.

Nieko keista užtatai -
Šūdų šūdai kur dairais.

—
Radau užrašų knygelėje ir iškart pajutau, kad jis kažkaip organiškai susišaukia su šįryt ištransliuota meile Tėvynei, jos žmonėms bei su šikamosios poezijos tradicija.

Mano Tėvynė
   jau dvidešimts metų
Ėda tik šūdą
   ir šūdą tik mato.

Mano Tėvynė
   jau dvidešimts metų
Stovi stabiliai
   pozicijoj rakom.

Mano Tėvynė
   jau dvidešimts metų
Žudo save
   ir žudytis jai sekasi.

Mano Tėvynė
   jau dvidešimts metų
Kuprą sulenkusi
   eina į lažą.

Tą lažą mes patys
   jai ir užkrovėm,
Kad gautumėm teisę
   į vietą prie lovio,

Kurį mums pasiūlė,
   o mes pasirinkom,
Kaip čiabuviai auksą
   iškeitę į stiklą.

Ir kol nesuprasime
    kaip mus išdūrė,
Ne motina mums bus
   Tėvynė, o kurva.

—
2011 gegužės 11-a

ПЕХОТА

Пехоту обучали воевать.
Пехоту обучали убивать.

Огнем. Из трехлинейки, на бегу,
Все пять патронов – по знакомой цели,

По лютому, заклятому врагу
В серо-зеленой, под ремень, шинели.

Гранатою. Немного задержав,
К броску уже готовую гранату,
Чтоб, близко у ноги врага упав,
Сработал медно-желтый детонатор.

Штыком. Одним движением руки.
Неглубоко, на полштыка, не дале.
А то, бывали случаи, штыки
В костях, как в древесине, застревали.

Прикладом. Размахнувшись от плеча,
Затыльником в лицо или ключицу.
И бей наверняка, не горячась,
Промажешь – за тебя не поручиться.

Саперною лопаткою. Под каску.
Не в каску – чуть пониже, по виску,
Чтоб кожаная лопнула завязка
И каска покатилась по песку.

Армейскими ботинками. В колено.
А скрючится от боли – по лицу.
В крови чтобы горячей и соленой
Навеки захлебнуться подлецу.

И, наконец – лишь голыми руками.
Подсечкою на землю положи,
И, скрежеща от ярости зубами,
Вот этими руками задуши!

С врагом необходимо воевать.
Врага необходимо убивать.

—-

Kai prasidėjo karas, jam buvo 21-eri.

Pasikarsiu po žalia,
Po labai žalia egle.
Vaikščiosi tu čia dažnai,
Verksi graudžiai ir ilgai.

Ir aš pats susigraudinęs
Paprašysiu tą kaimyną -
Pakaruoklį iš kairės:
- Būk žmogus, nulipt padėk…

O tada abu, mieloji,
Pakratysime čia kojas
Ir svajosim po žalia,
Po labai žalia egle.

—

Per naktį Kukučio šiknoj
Užaugo smagi kumelaitė.
Ji lakstė tiesiojoje žarnoj
Ir spardė į žiedinį raumenį.

Bet niekas išleisti jos nenorėjo.

Ir ėmė Kukutis vaikščiot į pirtį
Subinę šluostyt dažniau negu šikti
Rožiniu vandeniu plauti
Kvapiaisiais aliejais kvėpinti

Barstyti vanilę, cinamoną, mirtą.

Kaip nuostabu! – jis galvoja. –
Reikia visiems ją parodyti.
Eisiu į Katedros aikštę
Ir pakabinsiu didžiulį ekraną.

Minia susirinko,
                   Minia susirinko:
                                     Kur KUMELAITĖ?!

Tarp kvarbatkėlių,
Tarp lelijėlių,
Tarp rausvų žiedelių
Sužibo žvaigždelė.

____________

Užrašyta ant servetėlės kažkada seniai kažkuriame Vilniaus senamiesčio kaboke padedant Kolegai ir vienai buvusiajai

Trumpą paaiškinimą apie tai kas yra šikamoji poezija ir kodėl ji yra būtent tai, kas yra, patys smalsiausi mano kūrybybos gerbėjai galėjo išgirsti tryliktuosiuose Neformaliuose skaitymuose Psichbaryje.

Dabar pagaliau susikaupiau aprašyti išsamiau.

Viskas prasidėjo nuo to, kad Darius Pocevičius mane kažkada įvardino poezijos marginalu – aš tam nesipriešinau, tačiau po kurio laiko susimąsčiau: “Ar šiame kultūros liumpenizacijos ir kūrybos transformacijos į kultūrprojekčius amžiuje apskritai galima ką nors vadinti marginalu? Ar dar įmanoma nubrėžti ribą tarp mainstrymo ir užribio, kai absoliučiai visi minta ir atrajoja tą pačią intelektualinę dvėselieną? Ar kas nors remdamasis šiandienine vertybine sistema sugebėtų atrasti bent kokių nors pranašumų Jono Žemkalnio kūryboje lyginant ją su Raulo van Gauro kūryba?”

Šitie klausimai man leido suprasti, kad terminas “poezijos marginalas” ne tai kad netinkamas – jis tiesiog atgyvenęs ir bent jau meniniame kontekste praradęs savo prasmę.

Vadinasi, mane ir mano poeziją reikėtų apibūdinti kažkaip kitaip.

Trumpai pamąstęs aš supratau, kad žiūrint iš esmės, Raulo van Gauro (tai yra mano) poezija niekuo neišsiskiria iš tradicinės, paskutiniuosius dešimtmečius vystytos lietuvių poezijos krypties, kurią formavo Vincas Mykolaitis-Putinas, paulius Širvys, Justinas Marcinkevičius ir daugybė kitų labiau ar mažiau žinomų prieškarinių-eLTėSėResinių žodžio meistrų bei pameistrėlių.

Jų poezija paremta liaudies dainų sąskambiais, išlaikanti tikslų ritmą, verbalinėmis intonacijomis sufleruojanti muzikines tonacijas – ji lengvai, kartais savaime, virsta dainomis. Apibendrintai šią mūsų žodinės kūrybos pamatu tapusią poeziją drąsiai galima įvardinti “dainuojamąja poezija“.

Daina, kaip žinia, tai oro virpesiai, perduodantys įprasmintą informaciją. Virpesiai pradeda sklisti nuo plaučių diafragmos, sušildyti širdies, įgauna emocijas, tuomet kyla per gerglę virpindami balso stygas, pasiekę nosiaryklę trenkiasi į kaukolės apačią, sukontaktuoja su žmogaus sąmonę ir išsiveržia pro burną bei nosį į atvirą erdvę nešdami kūrybos ugnį visiems pakeliui pasitaikusiems Dievo tvariniams.

Iš principo, aš naudoju lygiai tą pačią techniką, tik evoliucinuodamas ir tobulindamas šią kryptį, lendu kiek įmanoma giliau – į tai kas yra giliau negu plaučiai – pro diafragmą, pro skrandį, pro žarnyną, pro tiesiąją žarną ir galiausiai pro šiknaskylę atiduodu savo mintis, savo jausmus tiems patiems Dievo tvariniams, kaip ir mano pirmtakai. Tiesiog dėl kitokio, giluminio, poezijos kelio ją reikėtų vadinti jau nebe dainuojamą, o tiesiai ir atvirai – “šikamąja poezija“.

Berašant man toptelėjo mintis, kad apskritai, visą šiandieninę žodinę kūryba galima būtų suskirstyti pagal jos kilmę ir materializacijos pobūdį – į dainuojamąją ir į šikamąją. Žinoma, atmetant visokius tarpinius variantus susidedančius iš žodinių bezdalų, emocinės trydos bei intelektualinių myžalų.

Taigi, jūsų dėmesiui, trys tipiški šikamosios poezijos atvejai:

—

Poezija tai totalus nusišnekėjimas
burnos tylus ir subtilus bezdėjimas
kai ieškantis prasmės nupezęs genijus
kartoja mantrą pavogtą iš Dievo.

—

…tualeto plytelių raštu
surašytas manasis gyvenimas
špingaletu užspausti
lūpose žodžiai
sėdžiu jausdamas užpakaliu
unitazo tuštumą
o širdimi
tą pačią tuštumą
                          viduje.

—

…tik šikdamas prisimenu esąs
ne šio pasaulio viešpats ir valdovas,
o paprastas gyvūnas, kaip ir tas,
kurį suvalgiau, o dabar kakoju.

Koks keistas jausmas!.. krenta iš manęs
Kadaise gyvas ir gražus pasaulis,
Apie kurį rašydavau eiles…
Vadinasi ir šitą reiks išsaugot.

Tikriausiai, juk yra net ir tame
rudos bei smirdančios esybės gumulėly
Dalelė mano sielos, – vu a lia:
Šiku, vadinasi esu,
                            kol vandeniu dar nenuliejau.

Kūrybybinis eilėraštis

Einu ar stoviu, sėdžiu ar guliu,
              tyliu arba eilėraščius rašau -
Jaučiu kaip kaupiasi man mintys tarp ausų
              ir veržiasi per viršų per kraštus.

Žaidimai – visa tai žaidimas
                                      Aš žaidžiu.
Žodžius dėlioju, sakinius,
              ieškodamas prasmių.
Bandydamas pataikyti į ritmą,
Kuris pažadintų jausmus,
                                    sukeltų pyktį,
priverstų pažiūrėti, kas aš toks
ar plastikinis manekenas
                                     ar žmogus,
ir mano akys mano akys
                                   ką jos mato
žiūrėdamos į veidrodį – rainelės ratas
kraujagyslių ažūras
                             ir vyzdys -
bedugnę siekiantis bejausmis šulinys.

To šulinio dugne – smiltelė
              aukso?
              šūdo?
To šulinio dugne guliu pablūdęs
ir laukiu kol mane kas nors paims
ir nusineš namo su savimi.
Padės prie knygų į lentyną ir sakys svečiams:
žiūrėkit, koks žmogus -
                                 jis rūpi man.
Aš apie jį galvoju vakarais,
aš jį bučiuoju glostau jį,
                                 o jis
mane kas naktį pisa ir
kas antrą rytą -
jis šitaip materializuoja
meilę bei kūrybą…

Tegu, lai būna taip kaip tu sakai
aš nesiginčysiu -
                       man px visiškai.

Mano pilkas mažas vieversėlis
Vieversys pavirtęs grumsteliu
Mano sieloj šiąnakt prisikėlė
Aš be jo gyventi negaliu

Į laukus, į vasarą išeisiu
Ir negrįšiu niekad niekados
Vasara – ruduo, kur pilna vaisių
Kur nėra nelaimės nei skriaudos

Mano pilkas mažas vieversėlis
Ten čirena paliktas laukuos
Jo vaikai visi su karūnėlėm
Žolėje kaip Viešpaties plaukuos

Drabužėliais pasiūtais Pranciškaus
Nei lelijos, nei jokios gėlės
Jokios pievos, jokio žalio miško
Vien tik dulkės, purvas, pakelė.

Vieversėlis dangumi pavirsta
Tampa žydras, blykčioja baltai
Kas jo giesmę ten aukštai išgirsta?
Kokios dovanos už jas, už tai?

Jokių jokių dovanų nereikia -
Tik pavirsti vėl pilka žeme
Mirti palei pelkę, palei raistą
Užsiklot ruda sermegėle.

Mano pilkas mažas vieversėlis
Vieversys pavirtęs grumsteliu
Mano sieloj šiąnakt prisikėlė
Aš be jo gyventi negaliu

—

Kai mano dainos pasibaigė
Prasidėjo proza,
Tiksliau, kreatyvas,
O dar tiksliau – žopa.

Kai mano dainos pasibaigė,
Kėliau akis į viršų,
Klausiau – kame gi kampas?
Kodėl nebesigirdi?

O negavęs atsakymo
Pasakiau – nu ir naxui,
Ir nebereikia -
Bus paprasčiau gyventi.

Bet paprasčiau nebuvo -
Tik padaugėjo šūdo,
Daugiau alkoholio, daugiau pinigų,
Daugiau nevilties ir blūdo.

Ir tik vėliau supratau,
Kur dingo žodžiai ir dainos,
Kodėl išsidvėsė poezijos geismas -
Kai gyveni kaip kiaulė,
                                tai ir Dievas
su tavimi taip kalba,
                                taip,
kad suprastum:
                       kriu kriu,
                                 trach trach,
                                             niam niam.

Baladė apie Kaubojų

Nuo kurvos ant kurvos
Klajoja Kaubojus,
Kaubojui bybis
Jo likimą diktuoja.

Kaubojui bybis
Atstoja ir Dievą,
Ir Protą, ir Sąžinę
Motiną, Tėvą…

Nuo kurvos ant kurvos
Kol baigiasi spėkos -
Krenta nuo kuino
Kaubojus paliegęs.

Vieškelio dulkės
Galvą užkloja -
Kurlink bybis vedė,
Tenai ir atjojo.

____________

Beje, mažas intelektualinis testukas: iš kokio filmo paimtas vaizdelis?

Tarp kitko, tai geriausias šito aktoriaus vaidmuo, po kurio jis tapo Amerikos kinematografo žvaigžde ir pradėjo filmuotis visokiuose šūduose, kuriuose mirksta iki šiol, o gaila.

Kabokų lyrika

I

Pabėgo mergos parūkyti
         ir gerai
Galiu sėdėti vienas
         ir gerai
Galiu žiūrėti kaip linguoja
         klubais kaip
Dvi lesbės šoka pilvo šokį
         viena kitai.

Sugrįš parūkusios – ant jų veidų
Nusėdę žodžiai pamirštų kalbų.

Sėdės šalia manęs viena
Kita sėdės man priešais

O mano vyzdžiai saugos
Tą lesbių šokio vaizdą šviesų.

II

Cigaretės dūmas
Alaus bokalas
Neoninės raidės
Prie sienos baras
Šviesa virš staliuko
Centre peleninė
Cigaretės dūmas
                       Ratas užstrigo
Tu
Kalbi šypsaisi
Kalbi raukaisi
Kalbi rūkai
Aš žiūriu tiesiai
Į veidą
Į ranką
Į lempą
Į šviesą
Drugelis būčiau
Apsvilęs gulėčiau

O dabar?

Kas dabar
Dabar viskas ORE
Tipo OK
O dar tiksliau PX
Tu sėdi rūkai lauki ir nori
Kažko iš manęs
O man
             nesi
                       stoja

—

Karaliaus Artūro laikai
Nepraėjo be pėdsakų – šiandien
Narsūs riteriai – šaunūs kariai
Prie apvaliojo stalo vėl sėdi.

Ir suvienyti mūšio aistros,
Dėl garbės pasiryžę numirti,
Po septinto bokalo alaus
Reikalauja dar vieną įpilti -

Kad užtektų drąsos grįžti namo
Ir drakonai princesėm pavirstų…

—-
Eilėraščiai iš tų laikų, kai aš kaip ir dera kultūriniam zombiui sąžiningai atlikinėjau kasdienines, kaspenktadienines ir kassavaitgalines savipisos apeigas, naikindamas savo smegenis fitoestrogeniniu hormoniniu preparatu bei kitais protoplazminių nuodų turinčiais preparatais.

Poetui

Miršta Poetas – vėliavos plazda
Varpinės gausmas draskosi aikštėj.

Žali žmogeliukai sankryžoj stovi
Eismą sustabdę rankom mosuoja.

Raudanti eisena lydi velionį -
Rauda filologai ir kalbajobienės.

Katedroj karstas – klauptuose klūpo
Ekskomuniaginės bliadės ir sukos.

Kryžium žegnojas – neraudonuoja
O kardinolas visiems diriguoja.

Guli Poetas – nieko negirdi
Nieko negali paimti į širdį

Niekam negali spjauti po kojų -
Kaip tik kas nori – taip atrajoja.

Jo praeitis nebe jo, o visų
Noriu gerbiu, o noriu – pisu

Noriu – iš kaulų statau monumentą
Noriu – keliu savo šūdinus reitingus.

Miršta Poetas ir hienų gauja
Švenčia kartu su Poeto Tauta.

Hiperpatriotinis eilėraštis

Jeigu Landsbergis gali rašyti eiles,
Vadinasi gali kiekvienas
Lietuvos patriotas išeiti į priekį
Ir savo žodžiu griauti Sistemą.

JUDEN RAUS!
Keturi komunarai nemiega -
Jie sugrįš iš Dzūkijos miškų!

Kur tu būsi tuomet , o poete?
Gersi vėl su draugais
Arba kurvoms gaminsi vaikus?

O Tėvynė? O žemė, kuri
Davė tau ir gyvybę ir kalbą?
Kas ją gins? Maxima? Orlen? Iki?
O tu apsišikęs tylėsi?

Aš žinau – tu ne toks!
Pasiruošk, o brolau,
Vietoj lyros paimk lygiavamzdį!
Nusišveiski kerzus,
Eisim mušti negrus -

LIETUVA NEBUS NUGALĖTA!.

O parašyti norėjau apie tokį savotišką informacijos sklidimo internetu efektą: kai parašiau paskutinį įrašą (su labai pacifistiniu eilėraščiu) – kitą dieną vartydamas Delfio komentarus prie straipsnio apie Libiją radau tą savo eilėraštį įrašytą kaip komentarą – F.Castro koneveikia „fašistinį NATO karą“ Libijoje

Maža to, netgi su penkiais balsais, kad patiko… Smagu, kai Tauta įvertina.

Kadangi mano blogą skaito labai nedaug žmonių (kol kas) beveik garantuotas, eilėraštį tas komentatorius pamatė ir nukopijavo iš Blogoramos.lt – šiaip ar taip ją kasdien perverčia virš tūkstančio unikalių lankytojų. Beje daugiau kaip 3/4 skaitytojų į šitą puslapį taip pat ateina iš Blogoramos.

Gerai, užteks savipasitenkinimo aprašinėjimo, o kad šis įrašas turėtų daugiau prasmės, vertės ir jūs nesigailėtumėte jį pradėję skaityti, siūlau dar vieną labai patriotišką eilėraštį apie Tėvynę ir Tautą iš tų senų laikų, kai dar nelabai skyriau, kuos skiriasi meilė Tėvynei ir meilė Moteriai:

Lietuviams

Maža sukriošusi tautelė,
Nešiojanti lietuvių vardą -
Kas nori, tas ją dulkint gali,
O ji bučiuoja priešo ranką.

Savus pamiršusi Dievus
Kitiems dievams maldų prikūrė:
“Marijos žemė…” ar tik jos?
Kutena nosį sieros dūmai.

Laužai kūrenami vien tuo,
Ką žmonės savo sieloj turi.
Tai gal įkalkime baltos -
Lai rojus atitenka durniams.

——
Beje, aš visiškai nebevartoju alkoholio bei tabako gaminių, kaip ir kitų kvaišalų. Kada nors apie tai parašysiu atskirai ir išsamiai.

Ypatingai norėjosi įdėti vieną seną eilėraštį, kaip tik ta proga, kad mūsų nuostabieji demokratizatoriai savo taiką ginančiomis bombomis pradėjo diegti laisvę, humanizmą ir teisingumą Libijoje, kurioje jau 40-dešimt metų siautėja žiaurus ir negailestingas, kapitalistinę pasaulio santvarką neigiantis, Muamaro Kadafio arabiškojo socializmo režimas.

Kaip sako patys aršiausi pacifistai: Kovosime už taiką iki paskutinio kraujo lašo!

Taigi, nors ir užvėluotai, tačiau pristatau idealistinės jaunystės laikais parašytą kūrinėlį, kuris vadinasi:

Ateičiai (labai pacifistinis eilėraštis)

Sveiki gyvi,
Sulaukę
Paskutinio karo.
Jau užsakytos
Uniformos, ginklai ir karstai,
Jau paruošti betoniniai blindažai
Ir būsimieji masiniai kapai.

Rytoj bus išsiųsti kvietimai rinktis
Į teritorinius ir vietinius štabus,
Miegokite ramiai,
Rytoj jums teisę mirti
Suteiks įsakymas: Ugnis! Koks skirtumas į kur!
Dalis iš karto,
O dalis vėliau
Bus pamaloninti nepaprastu jausmu:
Prapuola žemė,
Nieko nebenori,
Laimingas, vienišas skrendi kažkur.
Kiti taip pat ilgai nenuobodžiautų,
Juk žinot, karas – metas neramus,
Jie savo nerimą Tėvynei atidavę
Be kojų ir be rankų grįžtų į namus –
Išgrobstytus, sudegintus, be mylymų žmonių.
Vertėjo, juk vertėjo eiti kautis
Už svetimus ir už savus vadus.

Debilų šutvė.
Ima trūkti žodžių.
Tušti gyvenimai ir dar tuštesnės galvos –
Jei trūksta kraujo –
Nusipjauk sau ausį,
Jei nori komanduoti –
Nusipirk sau šunį.

Debilų šutvė…
Mūsų atspindys –
Mes patys kuriame sau
demonus ir angelus,
Ir antpečius jiems uždedam,
Ir laižome padus,
Ir prašome: išdulkink mus per subinę.

Juokinga būtų, jei nebūtų liūdna.
Juokinga būtų, o yra šleikštu
Žiūrėti į save rikiuotėje
Su kuprine ir šautuvu,
Ir mėtyti granatas į kitus.

——

Beje, kaip tik šiandien peržiūrinėjau savo po truputį verčiamas ištraukas iš Akutagavos “Pigmėjaus žodžių” – ir štai ką ten radau:

Kareivis

Idealus kareivis turi besąlygiškai paklusti vado įsakymui. Besąlygiškai paklusti – reiškia, besąlygiškai atsisakyti kritikos. Vadinasi, idealus kareivis visų pirma turi prarasti protą.

…apie tą patį

Idealus kareivis turi besąlygiškai paklusti vado įsakymui. Besąlygiškai paklusti – reiškia, besąlygiškai atsisakyti asmeniškai imtis atsakomybės. Vadinasi, idealus kareivis turi teikti pirmenybę neatsakomybei.

Kaip tai puikiai tinka mūsų Lietuvėlės gynėjams – šlovingiesiems NATO kryžiuočiams…

Kaip nyksta dūmai, kaip poetai
Girti išnyksta patvory,
O jų vaiduokliški sonetai
Benamius baido bei šunis…

Kad neištiktų toks likimas
Ir jūsų nuostabių eilių,
Paimkit litrą formalino
Ir juo užpilkite lapus.

O jeigu manot, kad netyčia
Patapote genialiu -
Dar litrą pilkit sau ant plikės,
Kad neišnyktumėt ir jūs.

Lai ateities poetai žino,
Kad buvo vyrai!..

Taaaip,.. buvo vyrai…

————
Užrašyta kaip ir Poetams I - prie tos pačios Mindaugo Maximos, taip pat seniai.

Nenoriu kaltint, bet žinokit -
Tie kas šiandieną išdidžiai

Į viršų kelia savo plikę,
Apžėlusią retais plaukais

Ir kasosi spuoguotą smakrą
Ir mintį audžia lyg vorai:

Tarp klasikų rinktinių raštų
Jie tykoja žioplos aukos,

Jų knygos antkapiais patapo -
Nei gyvo garso, nei kalbos.

Vien tik lavonai ir citatos,
Iš piršto iščiulpti vaizdai,

Kurie net jiems patiems beprasmiai…

Štai būtent jie mane išmokė:
Rašyti reikia bent jau taip,

Kad sau pačiam
                          nepisti proto,
Nes bus kas pisa
                          ir dažnai.

————
Užrašytas kažkada seniai prie Mindaugo Maximos.
 

2005 spalis. "Trečias brolis". Kolega Mariukas kankina seną juodą pianiną stovintį kampe, aš išsidrėbęs ant odinės sofos ir pasinėręs į gilią rezignaciją stebiu dūmais pritvinkusio rašytojų sąjungos kaboko publiką – kaip visada penktadienio vakarą pilna girtų rujojančių senmergių, poetų ir puspoečių pragėrinėjančių savo nežinia iš kur gautus honorarus, erzelis, triukšmas – gyvenimo srutos putoja visa savo jėga. Šalia prie to pačio staliuko sėdintis vyriškis labai atidžiai, įsitempęs, susidėjęs koją ant kojos, klausosi dvasingų bei ekspresyvių Kolegos improvizacijų ir neištvėręs sako man:

- Aš – profesionalus muzikantas, bet taip nesugebėčiau,.. taip va apvarinėti Bachą!..

Jis klausosi toliau, o aš pradedu užrašinėti:

Apvarytas Bachas

Paspaudžiu klavišą
Išsprūsta garsas -
Plaktukas
         trenkia
                į stygą.
Girtos kurvos
             sėdi neklauso
Jos aiškina apie
           balto arklio
                       bybį.
Gerai, kalbėkit,
O aš dainuosiu
O aš trankysiu
            kirviu per stygą
O aš nugriuvęs
ant žemės pyksiu
už tai
       kad ji
             sukasi,
už tai
      kad man
nepačiulpė
          suka
Mhm mhm
        sunku
Sunku
      atsikelti -
prispaudė
         tritoniu
   priekalu
            garsas.

Bachas varo toliau

Tebūnie
       tebūnie kaip yra
tebesėdėk
         mano
             dešinėje
tebepisk
        man
            protą
OK
     chuinia

O man kas
         aš ant visko
ant visko…

Tebūnie
         te yra
Pasaulis
          kaip
  byrantis
          stiklas

Aš sėdžiu
    tamsiausiam dugne

Šukės krenta
      kiaurai
             mane

Bacho galas

Žydroji paukštė
Pro mano nosį
Praskrido tiesiai
Nesužinosiu
Iš kur ji skrido
Ir ką ji matė
Manojoj lovoj
Guli gyvatė.
 

Makaronų kulkos
Į mano skrandį
Makaronai smulkūs
Ir neskanūs.
Makaronai be pieno,
Be druskos, prėski,
Skrandis vemia
Atgal į lėkštę.

Pusryčiai

Į vieną arbatos puodelį
Telpa šaukštelis arbatžolių,
Puodelis karšto vandens,
Du šaukšteliai cukraus
Ir pats šaukštelis.
Į du puodelius telpa
Visi šios nakties sapnai,
Į tris – paskutinė meilė,
O iš ketvirto puodelio
Pateka Saulė.

Pietūs

Šiandien ne šventė -
Pietų nebus.

—————–

Eilėraštis sukurtas realios istorijos pagrindu, viename iš bendrabučių naiviais ir tyrais studentavimo laikais.

Ultrahiperpatriotinis eilėraštis

DAINA TĖVYNEI ŽADINTI

Trenk, broli, varpą,
                    kad pautai skambėtų,
Kad varpa ištįstų į virpantį bybį,
Kad garsas nuo jo pasklistų plačiausias
Ir kurvas plaukuotas į krūvą sušauktų!

Jau laikas sutraukyti pančius vergovės,
Jau laikas numesti guminį gandoną!
Tėvynės laukai nearti dirvonuoja -
Nėra kas pripistų anūkų senoliams...

Tad imki, o broli, po varpą į ranką,
Pirmyn ir atgal ark su noragu!
Makštis - ne skylė, per gilios neišdroši,
Drožk, broli drožk, kiek tik valiosi!

Juk ne dėl savęs - dėl savo Tėvynės,
Kiek krito kovoj nulenktų didžiavyrių!
Ir sėklos kiek krito į dirvą nenašią...
Kas jei ne mes tautą išsaugos?!

Ir aš,
       užsilipęs
                 į bokštą
                          aukščiausią
Į viršų iškeltą
                virpinsiu Varpą,

Žadinsiu Tautą
               pautais mosuosiu:

- Piskimės,
           broliai ir seserys!
- Piskimės,
           NEPASIDUOKIME!

————–
Pirmą kartą eilėraštis viešai skaitytas 2006-ų gegužės 24-ą, Poezijos pavasario Naktiniuoses skaitymuose, kuriuose man kartu su mano Kolega Mariumi buvo įteiktas www.tekstai.lt įsteigtas apdovanojimas “Už kreiviausiai iš tiesaus ir tiesmuko poezijos kelio išklydusį tekstą” – gipsinis juodai nudažytas bobos maketas mastelyje 1:10.

Laimingo atsitiktinumo ir šiuolaikinių technologijų dėka, jūs galite pasiklausyti unikalų raritetinį įrašą, su originaliu autoriaus atlikimu, fone skambant jo Kolegos Mariuko improvizacijai apvaryto Bacho tema:

Įrašo autorius nežinomas, dėkingumas jam neišpasakytas