Alan Hedges “Visa griaunantis testavimas”

Sako šiandien spaudos atgavimo, kalbos ir knygos diena. Tai ta proga apie neseniai dovanų gautą visai naują knygą apie reklamą “Visa griaunantis testavimas” (Alan Hedges). Kažkaip tik pamačius ją pasirodė lyg koks testamentas ar šiaip knyga, kurioje visų išdėstytų tiesų reikėtų laikytis ar bent susipažinti ir vartoti saikingai.

Pradėjus skaityti tas jausmas niekur nedingo, nes beveik kiekvienos pastraipos pabaigoje nurodytos nuorodos į konkrečius puslapius kuriuose paaiškinama nurodyta idėja. Skaityti tokiu būdu kartais sunku, nes pirmiau gauni faktus, o tik po to paaiškinimus. Varčiau knygą gan ilgai. O galbūt reikėjo tiesiog pradėti nuo vidurio ir neapsiriboti skaitymu nuosekliai – tam net yra specialus skyrius paaiškinantis kaip skaityti knygą (!). Ir šiaip visuomet gi galima grįžti – nepabėgs. O jei knyga dar būtų ir elektroninė, tai daug lengviau tik spaust ant nuorodos ir tikslintis kas ten ir kodėl taip parašyta.

Nors “Visa griaunantis testavimas” parašyta ir labai seniai, bet buvo perspausdinta po dvidešimties metų. Joje dėstoma teorija vis dar išliko aktuali, o skyrių pabaigose tiesiog pateikiami papildomi komentarai pažymintys svarbiausias idėjas ar pokyčius. Teksto rimtumą parodo ir nuorodos į rekomenduojamą literatūrą, kuri gan senoka, bet jei jau domitės tyrimais, tai ko nepatyrinėti ką ten rašo? Gi žmonių elgsena ir tyrimų metodika manau ne taip ir pasikeitė, ir labai nesikeis ateityje.

Knygoje galima sakyti pateikiami reklamos teorijos pagrindai. Joje paaiškinama kaip veikia vartotojai, kaip veikia reklama, kokie yra galimi tyrimai. Pasirodo jie gali būti ir planavimo etapu, kūrybos proceso metu, o ne tik paleidus reklamą susiskaičiuoti ar padidėjo pardavimai, ar ne. Net užsiminta ne vieną kartą, kad “reklama turi mažai tiesioginės galios, kad priversti pirkti “. Bet prieš kuriant reklamą, reikia apsispręsti kam ji bus skirta ir koks tos reklamos tikslas. Juk jei jau žinosite daugiau apie savo kliento būsimus pirkėjus, tuo jiems priimtinesnę reklamą galėsite sukurti. Beje, šis punktas apie tai, kad reikia apsispręsti kokiai rinkai bus skirta reklama, galioja ir produktų kūrėjams, paslaugų teikėjams – prieš sugalvodami ko nors imtis privalote “pasitikrinti” ar kažkam tai pritiks ir ar išvis to reikia(ypač tie visi start-up’ų kūrėjai būkite mieli, apie rinką pasidomėkite prieš kažką darydami).  Beje, pasirodo jog reklama ne visuomet gali būti visų nekenčiamas šlamštas – ji kartais net gi gali padėti atsikratyti apsisprendimo naštos (kaip ir kokia nors trumpalaikė akcija). O kartais ji yra kartojama ir matoma visur, nes norima sukurti artimumo jausmą lyg vėliau tą prekės ženklą pažinotume iš anksčiau ir galėtume pasitikėti…

P.S. su reklama turiu tiek bendro, kiek vaikai mėgstantys žiūrėti reklamą. Gi gražu, spalvota, kartais juokinga, kartais informatyvu, kartais neaišku iš kur tokios idėjos atsirado.

• “strange loop” reiškia, kad žmogus yra būtybė, galinti galvoti apie savo mintis. Šunys to nemoka, nekalbant apie uodus ir tualeto bakelius, nors jie visi reaguoja į aplinką, ir naudoja energiją siekdami savo tikslų.
• paprasčiausia “keista kilpa”, panaši į žmogaus protą, yra Escherio paveikslas, kuriame pavaizduotos viena kitą piešiančios rankos. Bet iš tikrųjų toks reiškinys neegzistuoja. Panašiausias iš egzistuojančių reiškinių Hofstadteriui yra Giodelio teorema, t.y. natūrinių skaičių panaudojimas visoms matematikos aksiomoms ir teoremoms sunumeruoti, ir gautų skaičių savybių analizė naudojantis tomis pačiomis aksiomomis ir teoremomis. Ši analogija gili, nes atkreipia dėmesį į tai, kad matematikos aksiomos ir natūriniai skaičiai yra tokia galinga sistema, kad gali būti panaudota analizuoti savo pačios savybėms, o tik pakankamai galingas intelektas gali suvokti, kad jis egzistuoja. Nors aš įtariu, kad Hofstadteris mato ir kitą, žymiai labiau įtartiną tos analogijos pusę – kad žmogus negali intuityviai iki galo suvokti savo sandaros, panašiai kaip matematikos aksiomos negali įrodyti, kad Giodelio teiginys teisingas. Čia jau panašaus rimtumo analogija kaip viena mano analogija su Giodelio teorema.
• viena svarbiausių knygos minčių – kad informacijos apdorojimo mašinos judančių dalių judėjimo priežastis yra (įeinanti ir tarpinė) informacija. Bent jau taip sakyti žymiai naudingiau, nei nusileisti iki atomų ar kvarkų. Pastačius iš domino kaladėlių mašiną, kuri gali nustatyti, ar įvestas skaičius pirminis, jos rezultato takelio kaladėlės nugrius ne dėl to, kad jas nugriaus kitos kaladėlės, o dėl to, kad pvz. 641 yra pirminis skaičius.
• turbūt įtartiniausias Hofstadterio teiginys – kad sąmonė yra mąstymas. Jis ignoruoja psichologijos atradimus, kad didžioji dalis mąstymo vyksta nesąmoningai. Kalbant J.Haidto terminais, dramblys tikrai pakankamai protingas, kad galėtų galvoti apie save, bet tai nereiškia, kad raitelis neegzistuoja. Iš kitos pusės, žymiai labiau tikėtina, kad raitelis padarytas iš neuronų kaip ir dramblys, o ne iš ko nors nematerialaus, kaip kai kas galėtų suprasti šio įrašo antraštę.
• Hofstadteriui labai svarbus yra klausimas, ar kito žmogaus (jo žmonos) modelis jo galvoje yra “tokia pati siela, tik žymiai mažesnė ir paprastesnė”, ar kokybiškai skirtingas dalykas. Ir nors jis labai norėtų būti nešališkas, šiuo klausimu objektyvumo iš jo tikėtis sunku. Nors nieko akivaizdžiai klaidingo jis nepasako. Man atrodo pats klausimas turi mažai prasmės.
• su “sielos didumo” sąvoka Hofstadteris visiškai nugrybauja. Jo formulė yra [sielos dydis] = [polinkio į altruizmą laipsnis] + [gebėjimas suprasti ir vertinti muziką (Bacho, bet ne Bethoveno)]. Nors taip gerai išmanydamas matematiką galėjo sukurti ką nors prasmingo, pvz. apie suzipuotos sielos dydį baitais.

Kaip rašo Kahnemanas, didžioji dalis žmogaus mąstymo yra nesąmoninga, o sąmoningas dėmesys yra ribotas brangus išteklis, kuris naudojamas tik tada, kai prireikia. Kahnemanas nesąmoningus procesus knygoje sąlyginai vaidina Sistema nr. 1, o sąmoningus – Sistema nr. 2. Kitas psichologas J.Haidtas, savo knygoje The Happiness Hypothesis (beje jau išverstoje į lietuvių kalbą; apie ją trumpai rašiau čia) nesąmoningus procesus lygina su per džiungles einančiu drambliu, o sąmonę – su raiteliu ant dramblio, kuris gali bandyti įkalbinėti dramblį, gali bandyti jį dresiruoti, bet turi tik ribotas priemones ir galimybes priversti dramblį jo klausyti.

Kahnemanas daug rašo apie eksperimentus, parodančius, kad žmogus dažniau klysta pvz. tada, kai raitelis (sistema nr. 2) pavargęs, ir mažiau kontroliuoja, kaip dramblys (sistema nr. 1) atsakinėja į klausimus. Tačiau ir nepavargę drambliai ir raiteliai skiriasi. Mano nuomone, protingumas, arba gebėjimas greitai prisiminti, susieti ir apskaičiuoti daug įvairių dalykų, yra visų pirma dramblio savybė, kurią toliau plėtojant analogiją būtų galima prilyginti dramblio jėgai. Tuo tarpu racionalumas yra visų pirma mokėjimas susilaikyti nepadarius klaidingos išvados, t.y. raitelio ir dramblio bendradarbiavimo darnumas. Ar dramblio jėga ir draugiškumas yra smarkiai susiję, vis dar sunku pasakyti, bet nenuostabu, kad būna dramblių, kuriems trūksta vieno arba kito.

Taip atsitiko su Audronės Urbonaitės knyga „Cukruota žuvis“.

Šią knygą įsigeidžiau perskaityti vos tik apie ją išgirdusi. Bet kai jos ėmiausi, nusivyliau. Tai buvo visiškai ne mano knyga.

Nedrįsčiau sakyti, kad ji – visiškai netikusi. Galbūt kitam skaitytojui, o veikiau skaitytojai, ji paliks neišdildomą įspūdį, betgi man ji skaitėsi sunkiai.

Nors ir nedidelė, niekaip nepriartėdavau prie pabaigos. Manęs ji tiesiog nekabino.

Anonsas suintrigavo

Apie „Cukruotą žuvį“ pirmąsyk išgirdau per rytmetinę laidą „Labas rytas“.

Prieš pat Knygų mugę į televiziją pakviesta A.Urbonaitė entuziastingai pasakojo apie savo antrąjį literatūros kūrinį.

Kaip ir pridera žurnalistei, autorė moka intriguoti.

Ji pasakojo aptikusi, kad Vilniuje, kaip ir kitose pasaulio sostinėse, yra kinų kvartalas, kur verda atskiras gyvenimas.

A.Urbonaitė teigė netgi eidavusi naktimis bei anksti rytais į Vilniaus Algirdo gatvę, kur įsikūręs savotiškas lietuviškas kinų kvartalas, stebėti, kaip nelegaliai atvažiavę kinai krauna į parduotuves atvežamas prekes. Esą rašydama knygą autorė atliko tikrą žurnalistinį tyrimą.

Be to, žurnalistės ryšys su Kinija – ypatingas. Ji ne tik joje praleido kurį laiką, kol gydėsi po sunkios ligos, bet ir turi marčią bei anūkę kines.

Prieš kelerius metus skaičiau pirmąjį autorės romaną apie jos kovą su vėžiu „Posūkyje – neišlėk„. Nors pagrindė tema – kova su vėžiu – man visiškai nebuvo artima, tačiau prisimenu, kad romanas susiskaitė skaniai.

Taigi, intriguojantis naujojo romano anonsas ir prisiminimai apie lengvai, šmaikščiai ir įdomiai parašytą buvusią knygą masino kuo greičiau čiupti „Cukruotą žuvį“ į rankas, nusiteikus ją pasičepsint sugraužti.

Erzino painiava

Deja, tikėjausi ne to, ką knygoje aptikau.

Visų pirma trikdė  chaotiškas siužetas. Iš pradžių netgi painiojausi: kurioje vietoje pasakojama apie anūkę kinę, o kur apie marčią.

Autorė tarytum tyčia klaidino skaitytoją, savo herojus vadindama keliais skirtingais vardais iškart, pripaišydama jiems skirtingas biografijas, ištrindama bet kokias galimas ribas.

Veiksmas taip pat šokčioja iš Lietuvos į Kiniją ir atgal.

Knygų, kur nėra aiškiai apibrėžta veiksmo vieta ir laikas, skaičiau ne vieną: Viktoro Pelevinio, Harukio Murakamio, pagaliau Ernsto Teodoro Amadeaus Hofmano ir toks pasakojimo būdas man tiko bei patiko, bet A.Urbonaitės knygoje kažkodėl erzino.

Gal tos painiavos buvo per daug ir ji čia visiškai netiko?

Per jauna skaitytoja?

Man svetimi pasirodė ir pagrindinės herojės išgyvenimai dėl prabėgusios jaunystės, senstančio kūno, nereikalingumo.

Galbūt būdama pusamže aš, skaitydama tokią knygą, pritartinai linkčiočiau: „Taip taip. Tikrai taip ir jaučiusi“, bet dabar man tas seniokiškas dejavimas visiškai nepasirodė įdomus.

Rėksmingos antraštės

Nepaisant turinio, man visai patiko knygos forma, iš kurios akivaizdu, kad kūrinys – žurnalistės.

Knyga parašyta trumpais, aiškiais sakiniais, neilgomis pastraipomis, nedideliais skyriais – visai kaip įprasta laikraštyje, idant būtų patogiau skaityti.

Kiekvienas knygos skyrius – su intriguojančia antrašte, dažniausiai iš tos dalies ištraukta įdomesne citata, kaip antai: „Keisčiausi praryti daiktai“, „Bulvės Kinijoje parduodamos vienetais“, „Geltonasis Kaliningradas“.

Kartais knygoje prasimušdavo viena kita įdomesnė mintis, kurią, būdama paauglė ir pildydama gražių citatų sąsiuvinį, net būčiau išsirašiusi.

Gal tiesiog nesupratau?

Knygą, nors ir neužkabinusią, perskaičiau iki galo.

Didesnę jos dalį skaičiau tikėdamasi, kad štai – vis tiek bus kokia nors įdomi ir netikėta atomazga, o toliau todėl, kad tiesiog pasidarė gaila numesti, kai liko nedaug neperskaitytų puslapių.

Neskubu teigti, kad knyga parašyta blogai vien todėl, kad manęs nesužavėjo. Gal aš jos tiesiog nesupratau?

Kaip kažkas pasakė: jei jums reklama nepatiko, vadinasi ji tiesiog skirta ne jums. Gal tą mintį galima pritaikyti ir kalbant apie knygas?

Koks galėtų būti moralas? Geras anonsas ne visada garantuoja gerą skaitymą.

Mano draugas Gedas, drauge su kuriuo kadaise įstojau į architektūrą VėGėTėušKėje, mane draugiškai vadindavo poetu-kotletu. Ir tik dabar, po daugiau nei 10-ies metų, aš sugebėjau pasinaudoti tuo apibūdinimu pagal paskirtį…

Poetas-kotletas ant sofos sėdėjo,
Poetas-kotletas tyliai stenėjo,
Poetui-kotletui sielą niežtėjo -
Jis baisiai siaubingai eiliuoti norėjo…

Tačiau, o nelaimė! nėra apie ką -
Gyvenimas geras ir myli žmona,
Vaikučiai mažučiai – dailūs sveiki,
Belieka tik apie Tėvynę rašyt.

Belieka jos kančią paimti į širdį
Ir žodžiais eiliuotais Tautai grąžinti -
Juk ten kur kančia – tenai įkvėpimas,
Bet kaip ją pajusti, iš kur jinai imas?

Poetas nemojo, poetas nuliūdo
Ir skausmas nelauktas jo širdį užplūdo!

Skausmas, kad jis tik tai tiek ir tegali -
kapstytis po svetimą šūdo krūvelę,
kad žodžiai jam gimsta iš žodžių kitų -
anksčiau parašytų, anksčiau ištartų,
kad nieko, o nieko, visiškai nieko
vertingo kitiems po savęs nepalieka…

Ir štai jau kankinanti sielą liepsna
Žioruoja, liepsnoja giliai viduje!
Ir čiupęs nesuteptą popieriaus lapą
Poetas džiaugsmingai ant šiojo užrašo:

Poetas-kotletas ant sofos sėdėjo…

Pavyzdžiui, kaip šį kartą – imti ir eilėraščiu  užvažiuoti per ypatų, vadinančių save “liberalais”, mordasikus.

Iš kur toks noras? Iš ten, kad dar nemačiau “liberalo”, kurio žodžiai ir deklaracijos nesiskirtų nuo jo realių darbų.

Juokingiausia, kai tie “liberalai” rėkdami apie “žmogaus laisves ir teises” reikalauja, įvaryti žmogų į tokią padėtį, kurioje jam nebeliks jokio, net menamo pasirinkimo. Pavyzdžiui, kliedėdami apie “laisvą rinką”, Lietuvos liberalai yra patys ištikimiausi įvairiausių monopolijų gynėjai ir lobistai… Kalbėdami apie žmogaus teisę į sveikatą – jie kuo įnirtingiausiai gina alko ir tabako mafijos pelnus ir interesus… Demagogizuodami apie  pasirinkimo būtinybę – jie prastuminėja narkotikų legalizavimą, tarytum narkomanas, tai būtent tas pilietis, kuris gali laisviausiai rinktis kaip jam gyventi… Dulkindami smegenis apie “vaikų teises” – jie šūdo mūru stoja už į tą vaikystę bandančius įsibrauti vaivorykštinius kaprofilinius iškrypėlius…

Ne veltui viena iš kobistų knygų taip ir vadinasi: “Liberalizmas – laisvės priešas“.

Liberalioji evoliucijos versija

O štai, mano bandymas į lietuvių kalbą išversti kanoninę diagnozę visų veislių ir iškrypimo lygio liberalams, kurią prieš 150 metų jiems nustatė rusų poetas Fiodoras Tiutčevas.

F. Tiutčevas apie liberalus

Bevaisis darbas – ne, jų nepakeisi,
Kuo jie liberalyn, tuo vis labiau nešvankūs,
Civilizacija – fetišas jų akims,
Bet nesuvokiama jiems jos idėja.

Kiek, ponai, jai į kojas besilenksit,
Europa nesuteiks pripažinimo,
Jos akyse jūs taip ir liksit amžiams
Pastumdėliais, o ne tarnais švietimo.

1867 gegužė

Originalas:

Ф. И. Тютчев. «Напрасный труд – нет, их не вразумишь…»

Напрасный труд – нет, их не вразумишь, –
Чем либеральней, тем они пошлее,
Цивилизация – для них фетиш,
Но недоступна им ее идея.

Как перед ней ни гнитесь, господа,
Вам не снискать признанья от Европы:
В ее глазах вы будете всегда
Не слуги просвещенья, а холопы.

Май 1867

Desertui:

Tipiškų liberalų v zakone tūsas (piešta iš natūros)

Nesuprantantiems rusiškai – jie smagiai plešia Viktoro Cojaus dainos apie permainų būtinybę priedainį:

Taip galvojau versdamas pirmuosius knygos puslapius, o vėliau susimąsčiau… Ar tikrai?

„Modernus Tėvų gidas apie vaikus ir žaidimus“ (Modern Parent’s Guide to Kids and Video Games) iš tiesų yra labiau žinynas nei knyga, tačiau kaip žinynas jis gerokai platesnis, nei bet kas ką esu matęs iki šiol.

Knygos autorius Skotas Steinbergas yra žinomas tėvystės ir modernių technologijų ekspertas, štai tokių žinynų kepėjas ir plačiai pripažintas evangelistas, savo darbu siekiantis užpildyti tarp kartų atsiveriančias prarajas.

Kuo gi ypatingas jo žinynas? Atsakymas paprastas —faktų, žurnalistinio neutralumo ir sveiko proto balansu.

Šis gidas apžvelgia platų problemų spektrą, tad jame rasit viską nuo išsamaus įvado į video žaidimų kultūrą iki trumpo, bet labai praktiško žodyno. Autorius paliečia ir smurto žaidimuose ar žaidimo sukeliamų sveikatos sutrikimų temas, pateikdamas tiek nuomonę, tiek faktus, tiek būdus likviduoti problemas (jei jums atrodo, kad jūsų šeimoje tokių yra).

Nebus taip, kad jis visiems tiktų ir patiktų nuo pirmo iki paskutinio puslapio, bet jei jūsų nedomina šeimyniniai žaidimų vakarai, ar dėl žaidimų kylančių konfliktų valdymo psichologija, tai nereiškia, kad jums nepravers ir žaidimų reitingų ir žanrų apžvalga, tinkamiausių žaidimų dešimtukas ar detalus paaiškinimas kaip įdiegti „tėvų draudimus“ visuose populiariausiuose šių dienų įrenginiuose.

Be abejo knyga paliečia ir MMO, mobiliųjų telefonų, interneto ir socialinių tinklų žaidimus. Apžvelgiama išlaidų valdymo, bendravimo ir žinomų interneto pavojų problematika.

Žodžiu jei namuose auga vaikas, kurį reikia saugoti nuo žaudimų, ar neduok dieve dėl jų kovoti, nustokite tai daryti ir paklausykite dviejų patarimų:
1. Parsisiųskite knygą apsilankę adresu www.videogamesandkids.com. Perskaitykite, atsispausdinkite ir turėkite po ranka.
2. Dažniau žaiskite kartu su vaikais.

Religijos šalininkai dažnai teigia, kad pasaulio istorijoje būta nemažai atvejų, kai religija prisidėjo prie pagirtinų dalykų sukūrimo. Pavyzdžiui, šventas Petras be religijos niekada nebūtų pastatęs savo gražiosios bazilikos Romoje, Ford ir Mercedes niekada nebūtų sukūrę modernių papamobilių, Leonardas da Vinčis niekada nebūtų nutapęs Paskutinės vakarienės, [...]

Tačiau šis argumentas ignoruoja F.Bastiat įvardintą efektą apie “tai, kas matoma, ir tai, kas nematoma”. Jei nebūtų religijos, galbūt šventas Petras būtų suprojektavęs elegantišką prekybos centrą, Ford ir Mercedes galbūt būtų pagaminę vandeniliu varomus arba hibridinius automobilius ar kabrioletus, o Leonardas da Vinčis būtų turėjęs daugiau laiko sukurti savo komerciškai labai sėkmingą kodą bei piešti nuogiems vyrams apskritimuose.

Beje, T.Cowenas save vadina nereligingu religijos šalininku, bet knyga kiek supratau jam irgi patiko.

Autorė Pamela Druckerman, amerikietė auginanti savo vaikus Prancūzijoj sakosi išmokusi iš prancūzų tėvelių tam tikrų vaiko auginimo paslapčių, kurios leidžia ne tik neignoruoti natūralių vaiko poreikių, bet ir mėgautis savo paties suaugusiųjų gyvenimu. Trumpai apie knygą galite pasiskaityti Wall Street Journal. Autorė pradeda pasakojimą, kaip jie su vyru sedėdami restorane pastoviai gainiojasi paskui savo neramų vaiką paskubomis kimšdami maistą ir ragindami padavėją, kai tuo tarpu prancūzai ramiai sau pietauja, o jų atžalos ramiai sėdi savo kėdutėse. Kur slypi paslaptis ?  Trumpai reziumuojant :

1. Prancūzų vaikai yra mokomi palaukti. Pvz.,jei saldainį galima, kaip desertą suvalgyti ketvirtą po pietų, tai net gavęs dovanų saldainį vaikas išlauks būtent iki šios valandos ir tik tada  jį suvalgys. Kaip pavyzdys primenamas Zefyrų Eksperimentas, kur labai mažai vaikų turėjo kantrybės išlaukti 20 min.

2. Turėdamas vaikų , neprivalai aukoti savo suaugusiojo gyvenimo.  Pvz., vakarai skirti suaugusiems, vaikai gali dalyvauti, bet tai suaugusiųjų laikas. Tai reiškia, kad tėvai neturi jausti kaltės jausmo, kad nuolat nešokinėja ir neaptarnauja savo mažylio. Dar ir tai, kad vaikai gali žaisti vieni. Jie skatinami tai daryti. Tai jie išmoksta patys sau susigalvoti pramogų, o ne nuolat prašyti suaugusiųjų dėmesio.

3. Suaugusiojo “ne” ir reiškia ” ne”. Prancūzai nešaukia, nesibara, tiesiog jie tiki savo “ne” ir vaikas taip pat supranta, kad visa tai rimta

O čia taip pat amerikietės auginančios vaikus Paryžiuje straipsnis, beje pateikiantis visai kitą perspektyvą. Kad amerikiečiams labiausiai rūpi, kad vaikas išaugtų nepriklausoma asmenybe, sugebančia apginti savo nuomonę ir pasiekti savo tikslus,kai tuo tarpu prancūzai negali išsivaduoti iš savo tradicijų jungo augina nors ir daug išmokusius, bet neturinčius iniciatyvos tarnautojus.

Man pasirodė  šios dvi nuomonės labai vertos diskusijos, nes manau, kad lietuviai , su savo auklėjimo požiūriu yra  kažkur per vidurį. Mes vis dar labai bijome išsišokti iš priimtų normų, beje tai  gali pajausti tiesiog išėjęs į kiemą ir leidęs vaikams pažaisti braidžiojant baloje, tikrai labai nemažai visiškai svetimų žmonių nepatingės tau išreikšti savo nuomonę, apie tai, kaip reikia, ir kaip negalima Iš kitos pusės labai  norim išsiveržti iš tų suvaržymų ir tarsi kompensuoti savo disciplinuotą vaikystę . Kai tai įvyksta, tuomet tarsi pameti galvą ir jau vaikas, kaip koks dievaitis užima visą tavo laiką ir mintis. Mažąjam pypliui suteikiama savo nuomonė ir pasirinkimo laisvė, kas aišku nėra blogai ir labai humaniška , tik iš kur po to tos krizės, kai vaikas neturėdamas autoriteto, būdamas toks mažas ir be patirties turi priimti atsakingus sprendimus, ar dar kyla klausimų, kodėl jis jaučiasi taip nesaugiai ir protestuoja?

Taigi, pastoviai mano mintyse kirbantis klausimas, kur ta riba? Aš noriu, kad mano vaikai turėtų kantrybės ir mokėtų palaukti, nes žinau, kad gyvenime tai jiems labai pravers. Aš noriu, kad mano “ne” būtų tikras ir mano vaikas žinotų, kad jis  turi rimtą priežastį.Taip pat manau , kad tai, kad vaikas moka žaisti  vienas yra puikus dalykas ne tik, dėl to,kad tuo metu jis netrukdo savo tėveliams Lygiai taip pat aš noriu, kad jie sugebėtų būti tvirti savo siekiuose  ir neaukotų tikro savo pašaukimo dėl kažkokių bendrai visiems sugalvotų taisyklių. Ar jums kyla tokie klausimai? Gal mokate juos spręsti? Beje, labai noriu paskaityti šitą knygą.

Straipsnio autorė: Karolina Rybačiauskaitė

Kai kalbuosi su žmonėmis telefonu ir klausausi jų nuostabių pasakojimų, aš dažnai taškuoju, piešiu sudėtingiausius linijų kamuolius, tinklus, kurie nieko nereiškia. Ir tikriausiai nieko nereiškia jie tik dėl to, kad niekad baigusi pokalbį tų savo pasaulių ant popieriaus nemėginu iššifruoti. O kai kurie žmonės ne tik, kad kiekvieną nesuprantamą savo užrašyto pasaulio gabalėlį šifruoja, bet ir pasakoja apie tai kitiems.

Kaip tik tokių pasakojimų, pasikalbėjimų arba tiesiog automatinio rašymo metu atsirado sąvoka asemic writing. Asemic writing — tai rašymo forma, savyje neturinti jokio semantinio turinio. Vis dėlto, atrodo, kad kažin kokią neužpildytą prasmės skylę ši rašymo forma turi. Panašu, kad toji skylė ir yra pagrindinis asemic writing išskirtinumas ir tuo pat metu vienintelis trūkumas. Būtent tuo asemic writing ir skiriasi nuo visokių panašių meninių formų – dada, vizualinės poezijos, Haptic poezijos ir pan.

Asemic writing atsiradimo aplinkybės gana painios. Visi nauji reiškiniai tikriausiai turėtų turėti kažką panašaus į mažuosius manifestus, apibrėžiančius juos, o asemic atveju manifestu, manau, galėtų būti Asemic.net puslapyje minimos įvairios Henri Michaux frazės. Remiantis juo, asemic kūrinys turėtų būti:

1) it neperskaitomas rašytinis tekstas, ypatinga nieko nereiškianti rašymo forma;

2) gali būti kuriamas/rašomas poetų, rašytojų, dailininkų, vaikų, šiaip rašeivų ar tiesiog žmonių, tikrinančių, kaip gerai rašo jų naujas tušinukas;

3) dažnai rašomas tada, kai dar nemokame rašyti kalba, kuria kalbame;

4) randamas knygose, rankraščiuose, piešiniuose, tapybos darbuose, atskiruose lapuose, laiškuose, ant sienų, kine, t.t.;

5) visuomet atviras naujoms reikšmėms.

Vėliau įvairūs menininkai pasigavo asemic ir ėmė juo vadinti savo darbus, daug kalbėti apie tai. Nemažai prie to prisidėjo Tim Gaze (čia galima rasti su juo interviu). Jis šiuo metu leidžia Asemic Magazine, Michael Jacobson rašo blogą The New Post-Literate, Marco Giovenale užsiima Asemic Net kūrimu. Čia galite rasti apie tai daug informacijos, galbūt užsiimti tuo. Man asemic writing atrodo gyvas ir įdomus tiek, kiek įkvepia rašyti ir paišyti, tuomet perskaityti, galbūt duoti paskaityti kitiems, tada vėl rašyti, ir vėl paišyti, ir taip kurti sluoksnius prasmių, kalbinių pasaulių, todėl reiktų paminėti tuos, kurie įkvepia.

Henri Michaux tradiciją tęsia Christine Panushka, Cecil Touchon, Jim Leftwich, Mirtha Dermisache, Theo Breuer, José Parlá, Scott Helmes, Michael Basinski, Brion Gysin, Clemente Padin ir t.t. Daugiau pavyzdžių galite rasti minėtose nuorodose.

Christine Panushka

Jim Leftwich

Cecil Touchon darbai primena asemic-mail, kai šitaip užrašyti ir sukurti darbai dedami į vokus, siunčiami tokiu pat būdu užrašytu adresu. Daugiau asemic-mail pavyzdžių čia:

Cecil Touchon

Mirtha Dermisache

Michael Basinski

Theo Breuer

Henri Michaux, 1927

José Parlá

Taigi, visų šių kūrėjų darbai vienaip ar kitaip atspindi asemic writing, dažniausiai susipynusį su koliažais, dekoliažais, asambliažais, visokių rūšių poezija, kaligrafija, gatvės menu, įvairiomis akcijomis ir performansais. Žavu, kad asemic galima pastebėti visur: net ir tuos pačius dalykus kasdien rašančiuose laikraščiuose. O juk mes patys kuriam savo kalbinį pasaulį kalbėdami ir rašydami visomis pasaulio kalbomis, netgi tomis, kurių nėra ir kurios nieko nereiškia.

Man labai patiko galimybė  įlysti į štai tokį skritulį ir ramiai vartyti knygą.

Foto iš poplar ir toxel.

Aplankėm Knygų mugę. Nors minčių buvo lėkti vos mugei prasidėjus, sąmoningai ėjau paskutinę dieną, kad būtų kuo mažiau pagundų išleist pinigus – viskas daugiau mažiau išgraibstyta

Apskritai į mugę, kaip ir rudenį į „Vaikų šalį“, žvelgiau kaip į kokį vaikų pramogų parką. Ir nenusivyliau. Prie įėjimo pasitiko šoktelėjusi kaina – 12, vietoj įprastų 10 Lt. Bet verta.

Ir didesniems, ir mažesniems vaikams buvo ką veikti. Vaikų salėje vyko tarytum mini „Vaikų šalis“: žaidimai, žaislai, tapymas ant veido, o jau dirbtuvėlių margumynas! Visų ir neapėjom, bet galima buvo piešti senovinį žemėlapį, pasigaminti knygos lapą archainiu būdu, net sukurti animacinį filmuką! Čia pat vyko ir vaikų kurtų filmukų peržiūra. Tame kambarėlyje tikrai praleidom gabaliuką laiko

Vienas renginys, dėl kurio norėjau eiti būtent sekmadienį – Lietuvos nacionalinės filharmonijos koncertas visai šeimai, kokie būna sekmadieniais pačioje filharmonijoje. Du kiškiai vienu šūviu, kaip sakant. Šmaikštus pučiamųjų orkestras ir du be galo lankstūs, sakytum, plastelininiai, aktoriai vaidino „Čipolino nuotykius“. Įtikinamas buvo ir Pomidoras, ir senukas Čipolonė, ir ypač šuniukas.

Puiku, kad kėdės ne teatrinės, ne pritvirtintos prie grindų, tai Žiogučio kėdę apsukome ir jis žiūrėjo spektaklį atsiklaupęs. Labai jam patiko, buvo tikrai susidomėjęs ir įsitraukęs, linkčiojo į muzikos taktą, tik kai Čipolonę įmetė į kalėjimą, vaikas prisiglaudė prie manęs ir išsigandęs pralemeno, „einam namo“. Bet užteko apsikabinimo ir žiūrėjom toliau. Tuo tarpu iš salės galo jau per antrą muzikinį intarpą atsklido replika: „Man jau nusibodo. Kiek jie čia su tom dūdom gros?“

Kam patinka paprastutis vaidinimas + gyva klasikinė muzika, tai nuoširdžiai rekomenduoju šį ir kitus filharmonijos kūrinukus. Į savo sąrašą įtraukiam dar vieną teatrą. Nors, tiesą sakant, mane labiau domintų įprasto formato koncertukas.

Noriu dar pagirdi įspūdingą vaikų knygų iliustracijų parodą, veikusią 3-ojoje salėje. Gal ne visi ten ir kišo nosį, nes salė šiaip jau skirta akademiniams leidiniams – skamba nuobodžiai, ar ne? Nors iš tiesų ir joje buvo tikrai įdomių dalykų. O toji iliustracijų paroda pakerėjo savo sumanymu – tai balta siena, kurioje pats atsidarai pasirinktas dureles ir už jų pamatai piešinį. Toks eksponavimas galbūt neužtikrina, kad kiekvienas lankytojas 100% pamatys viską, bet drąsiesiems ir smalsiesiems padeda daug labiau pažinti, nes kai žmogus įsitraukia, daug daugiau į save įtraukia.

Durelės įvairių dydžių, įvairiuose lygiuose, šalia miniatiūrinė niša su knyga, kurios iliustracijos eksponuojamos. Knygos šioje vietoje Žiogučiui buvo neįdomios, bet su kokiu susidomėjimu jis varstė tąsias dureles ir aptarinėjo, ką už jų radęs! 10 su pliusu! Ne, visi 12!

Šiaip jau mano abu vaikai – dideli knygų gerbėjai, o aš dėl vaikų literatūros irgi pamišus. Gal taip neatrodo iš tinklaraščio, nes vis būna apie ką aktualiau kalbėti, tačiau namuose turime daugiau kaip 100 knygelių mažiems vaikams, o knygyne rieda graudžios ašaros, kai vietoj dviejų leidinių galima išsirinkti tik vieną…

Na, o Knygų mugėje nepirkom nė vienos Galvojau parsinešt antrą Kiškio Pranciškaus dalį, bet iš pradžių neužmatėm, o paskui jau buvom tą sumelę išleidę: pirkom “Geradarių” magnetines raideles ir “Briedžio” Lietuvos žemėlapį.

Susivokiau, mano vaikas jau suaugo (na, nebe kūdikis ). Mugėj praleidom maždaug nuo 10.30 iki 15.30 ir nebuvo jokių kaprizų, didelių zirzimų ir panašių nesąmonių. Smalsumas jau nugali ir alkį, ir nuovargį, nes nereikėjo nei pietų, nei pietų miego. Atsirado didelė kantrybė ir atkaklumas, be to, noras ne tik lakstyti, bet ir pažinti, padaryti: susidomėjęs vartė ne vieną knygą, bet taip sąžiningai – nuo pirmo puslapio iki paskutinio; paskui priėjom įdomias Jūrų muziejaus dirbtuves, tai išlaukė, kol du vaikai padarys savo darbelius ir tada su dideliu pasimėgavimu pats sėdėjo ir spaudė jūrų gyvūnų atvaizdus knygelėje. Darbelis ne kūdikiškas: kiekvieno gyvūno atspaudas susideda iš trijų dalių. Kiekvieną dalį reikia pamirkyti rašale, tada specialioje knygelėje tiksliai tam skirtoje vietoje atspausti. Pasidaro tokia trijų, atskirai vartomų segmentų knygelė, kur gali iš tų atspaustų gyvūnų dalių paskui dėlioti fantastinius gyvius. Juos dar galima ir nuspalvoti, bet spalvojimas – ne Žiogučio sritis…

Tiesa, jį reikėjo daug nešioti, bet daugiausia nešiau tam, kad nepasiklystume, be to, man tai patinka! Juk tai arčiausia, kaip gali būti su savo mylimu vaiku Pastebėjau daug mamų su nešioklėmis. Ačiūdiev, ateina supratimas, kad šiaip ar taip daug „tampome“ tuos savo vaikus, tai kodėl to darbo nepasilengvinus nešiokle?

Beje, parodoje matėme įspūdingų niekučių: ažūrinių, etniniais motyvais drožinėtų magnetukų, medinių atvirukų, erdvinių daugiasluoksnių atvirukų, medžiaginių, odinių, su 3D piešiniu ir dar balažin kokių knygų skirtukų. Ir visa tai atrodė ne šiaip įdomu, bet ir labai labai gražu! Jau kam skirtukai – meilė, tikrai buvo iš ko rinktis.

Fantastika toji į vaikus orientuota 4-oji salė. Tik man keista, kodėl visgi ir kitose salėse yra šio bei to pribarstyta vaikams. Vaikų leidyklos taip pat galėtų susieiti į tą 4-ąją salę, būtų visiems paprasčiau. Nors šįkart vaikų literatūra buvo daugiau mažiau koncentruota viename taške, bet tai, ką įsigijome, atradome būtent tame „nuobodžiajame“ suaugėlių gale.

Ir dar nesuprantu, kodėl vaikų leidėjai nedalyvauja masiškai „Vaikų šalyje“? Būtų dvigubos Knygų Kalėdos.

Ar Baroko visuomenę kamavo tokie pat rūpesčiai, klausimai, kaip ir mus?

Ar galėčiau užsidaryti vienuolyne ir mirti žemiškajam gyvenimui, atsisakydama visko, kas jame brangiausia?

Ką turi jausti žmogus, gyvenantis tuomet, kai siaučia maras, kada nebesistebi, kai gatvėje tau po kojomis krinta ir miršta praeiviai, kai juos peržengi, tikėdamasis, kad ir šįkart pavyko išvengti mirtino užkrato?

Kaip prieš tris-keturis šimtmečius atrodė Vilnius? Ar sugebėtume jį atpažinti, nusikėlę į praeitį?

Pagaliau, ar iš tiesų gimimas didiku buvo geriausia, kas galėjo nutikti Baroko gyventojui?

Tokie ir panašūs klausimai sukosi mano galvoje skaitant Kristinos Sabaliauskaitės knygą „Silva Rerum„.

Abi šio pasakojimo dalys buvo pripažintos Metų knygomis. Antroji dalis Metų knygos laureate paskelbta šiemet, Vilniaus knygų mugės metu.

Žinojau, kaip žurnalistę

Apie knygą „Silva Rerum“ jau senokai girdėjau atsiliepimų. Dažniau liaupses.

Kartais – kaltinimus, kad knyga sukalta, it stropios mokinukės rašinys.

Vis ruošiausi ją pati paskaityti, bet, matyt, kiekviena knyga turi savo laiką ir atsiduria mūsų rankose tuomet, kai jis ateina.

Ne vien pagyrimai gundė paimti šią knygą į rankas.

Jos autorę K.Sabaliauskaitę įsidėmėjau jau senokai. Visų pirma kaip „Lietuvos ryto“ žurnalistę, pasakojančią įvairias įdomybes, daugiausiai iš Jungtinės Karalystės, kurioje gyvena.

Vėliau K.Sabaliauskaitė pradėjo rašyti ir savo blogą, skambiai pavadintą „Rafinerija„, kurį mielai užsuku paskaitinėti.

Visuomenė šią menotyros mokslų daktarę taip pat vertina įvairiai. Vieni žavisi jos erudicija ir žiniomis. Kiti vadina snobe.

Aš galbūt esu prie tų, vertinančių žinias, intelektą. Spręsti apie žmogaus būdą paprastai nesiimu iki jo nepažįstu, kad nesusidaryčiau klaidingo įspūdžio.

K.Sabaliauskaitę gyvai mačiau vieną vienintelį kartą -  XIII Vilniaus knygų mugės metu, kai ji apie savo „Silva Rerum“ knygas pasakojo itin gausiai susirinkusiai auditorijai (nemažai daliai klausytojų pritrūko sėdimų vietų, tad rašytojos pasakojimo klausėsi atsistoję, arba susėdę ant grindų).

Stebėdama Knygų mugėje K.Sabaliauskaitę ir klausydamasi jos pasakojimo, pamaniau, kad vis tik ji – gana kuklus ir nedrąsus asmuo, nepaisant sukaupto žinių bagažo, kalbanti tyliu, šiek tiek iš jaudulio lūžinėjančiu balsu.

Pirma sugalvojo antrąją dalį

Bet grįžkime prie „Silvos Rerum“ – pasakojimo apie Baroko laikotarpiu gyvenusią Žemaitijos bajorų Norvaišų šeimą ir kelių jos kartų bei juos supančių aplinkinių likimus.

Beje, ne vienas romano herojus turėjo tikrus prototipus realiame gyvenime.

Kaip jau minėjau anksčiau, yra išleistos dvi knygos dalys.

Iš pradžių maniau kiekvieną iš jų aptarti atskirai, bet vėliau, nepaisant to, kad dalys yra gana skirtingos, nusprendžiau joms skirti vieną recenziją.

Pirmoji dalis yra gerokai šviesesnė, optimistiškesnė už antrąją. Tą pastebėjo ne vienas skaitytojas ir kritikas.

Pati rašytoja ją pavadino savotišku bildungsroman*.

Čia skaitytojas supažindinamas su pagrindinių romano veikėjų Uršulės ir Kazimiero Norvaišų bei jų draugo Jono Tarvydo, kurių tolimesni likimo vingiai aptariami antrojoje „Silva Rerum“ knygos dalyje, vaikyste ir paauglyste, priežastimis, paskatinusiomis juos vienaip ar kitaip pasielgti.

K.Sabaliauskaitė knygų mugės metu prisipažino, kad pirma galvoje turėjo antrosios pasakojimo dalies siužetą ir pirmoji dalis buvo parašyta kaip įvadas į antrąją.

Neapsieita be mistikos

Pirmoji pasakojimo dalis yra gana rami ir nuteikianti filosofiškai, tuo pačiu ir truputį mistiška.

Daug apie būtį mąsto šeimos knygą „Silva Rerum“ pildantis Uršulės bei Kazimiero tėvas Jonas Motiejus Norvaiša.

Šioje dalyje nemažai dėmesio skiriama jausmams, ypač meilei.

Vienas iš labiausiai įsiminusių dalykų knygoje buvo merginų įšventinimas į vienuoles ir apskritai gyvenimas bei intrigos už vienuolyno sienų.

Nestigo pirmojoje dalyje ir mistikos.

Čia sutinkame ir keistąjį išprotėjusį pranašą Bonifacą Durnelį, antrojoje dalyje atlikusį savotišką Charono** vaidmenį.

Taip pat pirmojoje romano dalyje rašytoja mus supažindina su paslaptinguoju Vilniaus Bazilisku.

Tęsinys su intriga

Antroji knygos dalis visai kitokia – paženklinta mirties ir fatališkumo.

Jau pats pasakojimas prasideda kitaip.

Į Vilnių ir jo gyventojus žvelgiama nuo vienos iš seniausių sostinės barokinių šventovių – Šventojo Kazimiero bažnyčios atbrailos. Žvelgiama iš absoliučiai nešališko stebėtojo – kvailokos kuosos – perspektyvos.

Romane daug svarstymų, kas būtų, jeigu būtų.

Knygos veikėjai daug mąsto, prisimena, o iš tų prisiminimų tarsi mozaika susidėlioja pasakojimas, apie tai, kaip susiklostė jų ir pirmosios dalies veikėjų likimai.

Turiu pasakyti, kad antrojoje knygos dalyje yra daug intrigos.

Pasakojimui artėjant link pabaigos paaiškėja, kad istorija rutuliojosi kiek kitaip, nei atrodė iš pradžių ir atomazga yra beveik tokia pat netikėta, kaip ir Agathos Christie detektyvuose.

Sužadino smalsumą

K.Sabaliauskaitė Knygų mugėje pasakojo, kad jos romanas skaitytinas trimis lygmenimis: vienoks jis atrodys tiems, kurie iki šiol visiškai nieko nežinojo apie Baroką, kitoks – juo besidomintiems mėgėjiškai ir visiškai kitoks tiems, kurie yra tikri šios epochos žinovai, gebantys to meto baldus ir drabužius vien iš akies datuoti 5-10 metų tikslumu.

Aš apie Baroką žinojau palyginti paviršutiniškai, bet knyga sužadino smalsumą, paskatino google‘inti, pasidomėti, kaip tuomet rengėsi ir atrodė žmonės, kokios išskirtinės šio laikotarpio savybės.

Taip pat, neslėpsiu, google‘inau ir apie klarises vienuoles, ir apie marą, siekdama sužinoti, ar iš tiesų jo simptomų būta tokių, kaip aprašyti knygoje ir kas vis dėlto Juodąją mirtį atnešė į Lietuvą.

Knyga padidino norą ir daugiau sužinoti apie Vilnių. Tad išvydusi Knygų mugėje Laimono Briedžio veikalą „Vilnius – savas ir svetimas“ nė nedvejodama jį įsigijau.

Mėgstamiausi personažai

Beje, Knygų mugės metu K.Sabaliauskaitė buvo paklausta ir nuomonės apie savo knygų herojus.

Paaiškėjo, kad jai pats mieliausias pasakojimo veikėjas – tik epizodiškai į jį įpintas paslaptingasis bevardis rokitų vienuolis, savo rankomis palaidojęs tūkstančius maro aukų, nepaisydamas baimės užsikrėsti.

Tai – realus asmuo, apie kurio egzistenciją liudija ne vienas šaltinis.

Dar vienas personažas, itin žavėjęs pačią K.Sabaliauskaitę, kaip, beje, ir mane – žydas medikas Aaronas Gordonas, visa galva pasinėręs į mediciną ir besistengiantis įminti galimas ligų priežastis.

Autorė juokavo, kad jeigu būtų statomas filmas pagal jos knygą, A.Gordonas būtų kaip tik tas personažas, kurį ji labiausiai norėtų suvaidinti.

Na, o labiausiai, kaip supratau, rašytojai atgrasus daugelį, beje, sužavėjęs Jonelio Tarvydo personažas, turėjęs savitą garbės kodeksą ir nuolat graužiamas pavydo geriau už jį gyvenusiems draugams.

Neįtikėtinai ilgi sakiniai

Dar norėčiau atkreipti dėmesį į knygos „Silva Rerum“ rašymo stilių.

Savo straipsniuose tiek „Lietuvos ryte“, tiek ir bloge K.Sabaliauskaitė kalba ganėtinai trumpais sakiniais.

Tuo tarpu „Silva Rerum“ parašyta neįtikėtino ilgio sakiniais, su visais kabeliais, kabliataškiais ir brūkšniais besitęsiančiais po puslapį ir po daugiau.

Nors man pačiai mielesni trumpi, aiškūs sakiniai be jokio pertekliaus – savotiškas minimalizmas, knygos „Silva Rerum“ sakinių ilgumas kažkodėl neerzino, bet kaip tik atrodė tinkamas šiam pasakojimui.

Neklauskite manęs, ar rekomenduočiau perskaityti knygą, ar ne?

Aš savo skonio niekam neprimetu, bet tvirtai žinau, kad jeigu K.Sabaliauskaitė vėl parašytų knygą, nė nesuabejočiau, skaityti ją, ar ne.

———

*Bildungsroman – formavimosi romanas, kuriame atskleidžiamas pagrindinių veikėjų psichologinis ir moralinis formavimasis pereinamuoju metu iš paauglystės į pilnametystę.

** Charonas graikų mitologijoje keltininkas, perkeldavęs mirusiųjų sielas per Sikso upę.

Jei atvirai, taip elgiuosi jau nebe pirmą žiemą ir to priežastis, žinoma, yra Vilniaus knygų mugė – turbūt vienas iš labiausiai kasmet mano laukiamų kultūros renginių.

Žinoma, kasmet kartojasi ta pati istorija: mano pirkinių sąrašas Vilniaus knygų mugėje būna gerokai ilgesnis, negu planavau.

Šiemet vėlgi knygų prisipirkau tiek, kad pirkinių maišeliai galėjo pasitarnauti kaip svarmenys rankų raumenims treniruoti.

Laimė, buvau ne viena. Taigi, pačiai viso to gėrio vilkti nereikėjo.

Viskas prasidėjo, kaip visada, nekaltai.

Užmačiau knygą apie islamą (religijos ir jų istorija – viena iš temų, kurios mane traukia), kainavusią vos 10 litų. Šalia – dar viena netikėtai pigi knyga – japonų literatūros šedevras (apie savo meilę Japonijai aš jau minėjau praėjusiame straipsnyje).

Po to dar viena įsigyta knyga ir dar, ir… pirkimas pasidarė beveik nekontroliuojamas. Pasijutau, kaip parduotuvių maniakė, tik nuo lentynų šlaviau ne rūbus, o knygas.

Medžioklės grobis – devynios knygos (neskaitant imtų lauktuvėms).

Išleista suma? Nežinau. Galiu pasakyti tik tiek, kad kai kurios geros knygos, ypač anglų kalba, buvo smarkiai pigesnės.

Į mano smaginimąsi perkant knygas greitai įsitraukė ir antroji pusė, turbūt galvoje turėjęs mažesnį must have knygų sąrašiuką, bet apsipirkęs ne ką kukliau.

Taigi, iš tryliktosios knygų mugės grįžome su galybe skirtingų leidyklų logotipais papuoštų maišelių.

Beje, anksčiau į knygų mugę važiuodavome savaitgaliais – šeštadienį arba sekmadienį.

Šiemet tam skyrėme penktadienio popietę. Turiu pasakyti, kad tai – kur kas geresnė diena tokiai pramogai, negu savaitgalis.

Jeigu jums knygų mugė nepatinka, nes joje žmonių tiek, kad sunku prasilenkti, jau nekalbant apie prasibrovimą prie populiaresnių leidyklų stendų, rekomenduoju, jei tik įmanoma, joje lankytis pirmosiomis mugės dienomis – ketvirtadienį-penktadienį.

Tuomet ir mašinai lengviau vietą rasite, ir ekspozicijas laisviau apžiūrėsite.

Kasmet knygų mugėje vyksta gausybė renginių. Į visus sunku ir suspėti.

Vienoje salėje Andrius Užkalnis su bendravardžiu žurnalistu Andriumi Tapinu diskutuoja apie tai, kodėl šiais laikais reikėtų pirkti knygas, užuot atsisiuntus jų iš interneto.

Kitoje salėje Kristina Sabaliauskaitė, kurios knyga „Silva Rerum II“ šiemet išrinkta „Metų knyga“, pasakoja apie tai, kodėl jos aprašytas katinas yra pats tikriausias baroko simbolis.

Knygų mugė – puikus renginys ne tik todėl, kad čia galima įsigyti knygų ir, jei nori, gyvai pabendrauti su rašytojais.

Čia vyksta ir leidybos istorijos, iliustracijos parodos.

Turbūt vienas iš labiausiai mane pradžiuginusių mugės renginių – kūrybinė studija „Tu gali sukurti knygą“, kurioje kiekvienas norintis gali pats pabandyti pagaminti ir iliustruoti knygą – tiek dažais, tiek braižant piešinius ant vaškuotų lentelių.

Tiesa, mano nuomone, pastarasis mugės renginys yra nepakankamai gerai išreklamuotas.

Mes salę, kurioje jis vyko, aptikome visai netyčia, tad nenuostabu, kad čia buvo gerokai mažiau žmonių, negu galėtų.

Ne ką mažiau įdomus buvo ir, vadinamasis, knygų mugės second hand‘as, kur buvo galima pigiau įsigyti ne tik laiko patikrintų seniau išleistų knygų, pavyzdžiui, ne vieno namus puošiančios pasaulinės literatūros bibliotekos rudųjų leidinių, ar dar senesnės lektūros, bet ir senų muzikos plokštelių.

Taigi, jeigu dar nebuvote knygų mugėje, bet mėgstate skaityti knygas, rekomenduoju čia apsilankyti. Ir būtinai turėkite su savimi grynųjų, jei galite, ir smulkesnių pinigų.

Atsiskaityti kortele čia beveik neįmanoma, o ištiesus stambesnę kupiūrą beveik visada išgirsit klausimą: „Ar neturite smulkesniais?“

„HUBe dirba daug žmonių iš įvairių sričių – kelių jų paslaugomis pasinaudojau leisdama savo dvi knygas. Vienas kolega kūrė iliustracijas, kitas – interneto svetainę, trečias prisidėjo populiarindamas internete. Bendravimas su kitais žmonėmis – jaunais verslininkais arba laisvai samdomais specialistais, kurių tikrai nemažai HUBe ir kurių aktualijos, rūpesčiai ir tikslai yra panašūs į mano, tikrai įkvepia, palaiko, skatina ir, žinoma, duoda praktinės naudos“ – savo įspūdžiais apie HUB Vilnius dalinosi Jolita.

Jolita – profesionali rinkodaros specialistė, nusprendusi samdomą darbą didelėje telekomunikacijų įmonėje iškeisti į individualią veiklą, kuri ne tik neštų pajamas, bet ir būtų kiekvieną dieną teiktų džiaugsmo. Todėl dabar ji užsiima knygų leidyba ir fotografija, dirba su keliais projektais. Per 2010-2011 metus ji išleido dvi įdomias knygas – „Senelių meilė: kaip tapti geriausiais draugais su savo anūkais“ ir „Tėvai, vaikai ir pinigai: kaip mokyti savo vaikus apie pinigus“. Šios knygos susilaukė nemažai atgarsio visuomenėje, nes vaikų ugdymas šiais laikais – „karšta“ tema, o knygų šiomis konkrečiomis ir aktualiomis temomis rinkoje nebuvo. Knygos leidyba – ilgalaikis ir rizikingas projektas, kuriame reikia išmanyti Lietuvos knygų rinką, reklamos būdus, pažinti tikslinę auditoriją, jausti, kas įdomu šiuolaikiniams tėvams, kurie dauguma laisvai skaito angliškai ir gali nesunkiai susirasti informacijos internete. Jolita inicijuoja ir koordinuoja visus dalykus nuo derybų su knygos autoriumi, vertimo, knygos apipavidalinimo iki patekimo į prekybos vietas ir bibliotekas. Tai visiškai kitokia veikla, nei kad yra manoma apie HUB Vilnius dirbančius laisvadarbius – nesusijusi nei su mobiliųjų aplikacijų kūrimu, nei su tarptautiniais internetiniais verslais.

Kita Jolitos veikla – fotografija. Ji kuria fotografijas, kurias su ARTindividual ženklu pardavinėja Etsy.com portale. Atspausdinta didelė fotografija siunčiama į JAV ir kitas šalis, kur ją įrėminus galima kabinti ant sienos, kaip namų interjero detalę. Be nuotraukų prekybos ji taip pat dirba su fotosesijomis ir verslo fotografijomis.

Šiuo metu Jolita dirba prie ekologiško maisto receptų knygos užsienio rinkai, fotografuoja knygai iliustracijas. Maisto fotografavimas – nemažas iššūkis: nuotraukos ne tik turi būti techniškai kokybiškos – patiekalas jose turi atrodyti „skaniai“.

HUB Vilnius Jolita rado ne tik patalpas ir darbingą atmosferą, bet ir nemažai partnerių bei bendraminčių, su kuriais visada galima pasitarti įvairiomis aktualiomis temomis: techninius tinklaraščių rašymo dalykus, SEO, tekstų rašymą, naujus reklamos būdus, interneto svetainių kūrimą ir t.t. HUBo ypatybė – nors čia susirenka ir dirba skirtingų sričių specialistai ir verslinikai, visi yra labai atviri kitiems žmonėms, kitoms nuomonėms, naujai informacijai, o taip pat ir noriai ja dalinasi patys. Todėl HUBo virtuvėje nuolat vyksta pokalbiai įvairiomis temomis ir gimsta daugybė naujų idėjų. Akivaizdu, kad sėkmingo verslo receptas yra HUB+virtuvė+arbata+pokalbiai su bendraminčiais laisvadarbiais (freelanceriais), kurį gali patvirtinti ne vienas buvęs ir esamas HUB Vilnius narys.

Beje, Jolitą čia visi pažįsta iš nuolatos šalia kompiuterio stovinčio bokalo vandens.

Pažįstama šalis

Turbūt kiekvienas rastumėte giminių, draugų, buvusių kaimynų ar klasiokų, kurie gyvena Anglijoje.

Tai yra šalis, į kurią emigravo turbūt daugiausiai lietuvių.

Todėl pasakojimai apie Angliją daug kam neskamba įdomiai.

Lietuviai tariasi ir taip daug žinantys apie šią karalystę bei jos keistenybes, tad pasakoti apie ją lyg ir neverta.

Tačiau knygoje, kurią šįkart noriu pristatyti, apie Angliją kalbama taip, kad, tikiu, ji turėtų sudominti ne tik tokius keistuolius, kaip aš, Anglijos nemačiusius, bet ir tuos, kurie šioje šalyje praleido ne vienerius metus.

Kalbu apie Andriaus Užkalnio knygą “Anglija: apie tuos žmones ir jų šalį”.

Taip taip. Autorius – tas pats A.Užkalnis, kuriuo vieni žavisi, o kiti baisisi.

Aptariamą knygą perskaičiau, vos ši pasirodė knygynuose – kone prieš dvejus metus, tad recenzijos rašymas buvo gera proga ją dar kartą paimti į rankas ir pavartyti, siekiant atgaivinti įspūdžius.

Kelionių reportažų meistras

Apie A.Užkalnį sužinojau kur kas seniau, negu jis pradėjo rašyti blogą, vesti televizijos laidą ar spausdinti savo tiesmuku, pašaipiu ir be užuolankų išreikštu požiūriu tautą šiurpinančius straipsnius tokiuose portaluose, kaip lrytas.lt arba “Pinigų karta”.

Už savo įžūlų nuomonės reiškimą jis yra vienų nekenčiamas ir maišomas su žemėmis, o kitų – labai mėgstamas, vertinimas ir net mėgdžiojamas. Abejingų A.Užkalniui ir jo nuomonei, turbūt, mažuma.

Aš šį autorių visų pirma pažinau kitokį – ne įžūlų išsišokėlį, o gabų kelioninių reportažų, spausdintų dabar, deja, nebeegzistuojančiame (nes subankrutavo) žurnale „Istorijos“.

Tiesą sakant, kaip tik dėl jo kelionių aprašymų nekantriausiai laukdavau kiekvieno naujo šio žurnalo numerio (nė kiek neperdedu). Kodėl? Nes apie keliones A.Užkalnis sugebėjo pasakoti kitaip: įdomiai, intriguojančiai, įtraukiančiai.

Jo reportažai išsiskyrė iš skaitytų anksčiau, kurie, tiesą sakant, būdavo ganėtinai nykūs ir lėkšti.

Šiek tiek informacijos apie turistų lankomiausias vietas, truputis žinių apie vietos maistą ir papročius bei kelios šimtus kartų matytų objektų nuotraukos – taip paprastai atrodydavo lietuviškoje spaudoje užmatyti kelionių reportažai.

A.Užklanio kelionių dienoraščiai būdavo kitokie.

Jis paragindavo nepabūgti nukreipti žvilgsnio nuo labiausiai turistų fotografuojamų objektų, kad pamatytume kai ką mažiau išpopuliarinto, bet nemažiau įstabaus.

Jo reportažuose būdavo faktų apie šalis, kurių pavydėtų kiekvienas gidas.

Andrius kelionėse stengdavosi įžvelgti šiek tiek daugiau, į kiekvieną šalį pažiūrėti originaliai, nešabloniškai, atrasti ką nors neįprasto.

Kiek žinau, visi tie A.Užkalnio reportažai vėliau buvo sudėti į knygą „Kelionių istorijos„, kurią vis ketinu kada nors perskaityti, betgi skaitau lėtai, o mano dėmesio laukiančių knygų jau išsirikiavo visa eilė, tad šie planai vis nukeliami į ateitį.

Kodėl du čiaupai?

Kaip tik dėl kelionių reportažų nė nesuabejojau, skaityti ar ne  A.Užkalnio knygą „Anglija: apie tuos žmones ir jų šalį“.

Jau žinojau, kad rašytojas ne vienerius metus praleido Jungtinėje Karalystėje ir patyrusi, kaip gerai jis pasakoja apie kitas šalis, žinojau – knyga verta mano dėmesio ir laiko.

Kadangi, kaip jau minėjau, Anglija man iki šiol neatrasta žemė, A.Užkalnio knygą skaičiau be jokios išankstinės nuomonės ir nuostatų apie ją, tik kaip dar vieną įdomų kelionės aprašymą.

Tiesa, šįkart aprašymas buvo kiek kitoks, nes autorius kalbėjo ne apie šalį, į kurią atvyko trumpam, bet apie vietą, kurioje praleido nemažą dalį savo gyvenimo – 16 metų.

Autorius, rašydamas knygą apie karalystę, kuri yra ne vienam lietuviui pažįstama iki skausmo, turėjo tikslą sugriauti mūsų pasąmonėje įsišaknijusius mitus apie Angliją ir britus.

Knygoje A.Užkalnis bandė paaiškinti, kodėl anglai elgiasi kitaip, negu mes, kodėl jų šalyje tiek daug keistenybių, į kurias tautiečiai žiūri, kaip į didžiausią nesąmonę, kaip antai – iš skirtingų čiaupų tekantis karštas ir šaltas vanduo.

Rusas – ne įžeidimas

Lietuviai turi savo nuomonę apie anglus: jie šalti, nedraugiški, snobai, be to, tingoki ir išvėpę: ne vienas nemoka nei rašyti, nei skaičiuoti be klaidų.

Mes linkę juos smerkti, o autorius ieško priežasčių, kodėl viskas taip yra.

A.Užkalnis mums pateikė atsakymus, kodėl anglų būstai taip keistai išplanuoti, kodėl prestižiškiausiose ir brangiausiai kainuojančiose mokyklose vaikai ne lepinami, bet muštruojami.

Rašytojas stengėsi atvėsinti lietuvius, pykstančius, kad neišmanėliai britai ne tik nelabai žino, kur ir kas yra Lietuva, bet nuolat painioja mus su rusais. Anot jo, nereikėtų to priimti kaip didelio įžeidimo.

Nemažai dėmesio Andrius skiria anglų žiniasklaidai ir apskritai britų požiūriui į kalbą bei jos puoselėjimą.

Natūralu, kad temai apie anglų polinkį keliauti ir jų kelionių vadovus, o taip pat tokių knygų rašytojus, A.Užkalnis paskyrė atskirą skyrių. Juk, kaip jau minėjau aukščiau, kelionės – jo aistra.

Kodėl viskis kvepia dūmais?

Vienas iš įdomiausių knygos skyrių man buvo apie anglų virtuvę.

Nors autorius atskleidžia, kad ši – itin blanki, o nacionaliniai patiekalai – stebėtinai nekilnūs, visgi užsimaniau paragauti angliškojo užkandžio: gruzdintos žuvies, pagardintos druska ir actu.

Meistriškai aprašytas ir anglų požiūris į velnio lašus.

A.Užkalnis ne tik paaiškina, kodėl škotiškas viskis kvepia durpių dūmais, bet ir, kodėl džinas geriamas su toniku, kur rasti tikrą anglišką aludę ir pagaliau, koks britų požiūris į vyną.

Škotiją rašytojas savo knygoje išskyrė, kaip visai kitokią šalies dalį.

Knygoje rasite paaiškinimus, kuo skiriasi škotai nuo anglų,  taip pat, kodėl Anglijos pašto skyriuose iškabinti priminimai, kad Airija – užsienio šalis.

Naudinga kelionėje

Žinoma, knygoje yra ir istorinių faktų, pavyzdžiui, kodėl Anglijoje tokią svarbią vietą užima geležinkeliai, kaip atrodė karalienės Elžbietos Antrosios karūnavimas (beje A.Užkalnis buvo vienas iš karalienės vaikaičio Princo Viljamo ir Keitės Midelton sutuoktuvių ceremonijos komentatorių, kai šios buvo tiesiogiai transliuojamos per Lietuvos televiziją) ir ką monarchija reiškia anglams.

Na, o dėl paskutiniojo knygos skyriaus “Slapti džiaugsmai ir palaimos versmės: kuo vertėtų pasimėgauti” rekomenduočiau šią knygą įsimesti į lagaminą kiekvienam, susiruošusiam aplankyti Angliją (juolab, kad dėl plonų viršelių šioji sveria išties nedaug).

Minėtame skyriuje rasite gerų patarimų, ką galima aplankyti, pamatyti ir išbandyti, kad grįžę iš Didžiosios Britanijos artimiesiems ir draugams galėtumei pasigirti matę daugiau, nei Big Beną, Bekingemo rūmus, Vestminsterio abatiją ar Temzę.

Autorius pateikia net 34 pasiūlymus, ką galima originalaus ir įdomaus išvysti šioje šalyje.

Išnašos trukdė

Knygoje išties daug nemažai įdomios informacijos ir gausybė išnašų.

Tiesą sakant, išnašų tiek, kad jos veikiau trukdydavo, negu buvo naudingos, nes blaškydavo mintis, be reikalo atitraukdavo nuo teksto.

Be to, truputį erzino moralizavimas ir paskaitėlės apie tai, kuo skiriasi emigrantas nuo imigrinato, muitinė nuo pasienio.

Atrodydavo, kad rašytojas mąsto apie savo skaitytoją, kaip apie ypatingai buką ir tie paaiškinimai dlia osobo tupyh* glumino. Nesakau, kad nėra neišmanėlių, bet abejoju, ar tokie skaitė jo knygą (ir apskritai, ar skaito knygas).

Būtent išnašas ir prasiveržiančius bereikalingus pamokslus įvardinčiau didžiausiais trūkumais.

Nepaisant to, knyga, kaip jau supratote, verta dėmesio ir rekomenduotina ne tik turistams, bet ir emigrantams, praleidusiems Anglijoje ne vienerius metus.

Iš patirties žinau, kaip sudėtinga kartais būna kitoje šalyje, kur kitos tradicijos, savitas mąstymas ir kitokia kultūra. Dėl to neretai kyla nesusipratimų ir nusivylimų.

Susigyventi su kita tauta, apsiprasti kitoje šalyje pasidaro lengviau, kai žinai, kas ir kodėl čia yra kitaip.

Kaip knygos įžangoje rašė pats A.Užkalnis:

Aš noriu, kad žmonės pirmiausia pastebėtų reiškinius, o paskui, pasišaipę, pasistengtų suprasti priežastis, nes tik taip ateina supratimas, o kartu su juo – ir šeimininko pojūtis.

——-

*Ypatingai bukiems (rus.) – padariau ir aš išnašą ta proga.

Bliaunančios ir mykiančios revoliucijos pergalė Gyvulių ūkyje

Yra tokia pasaulio Bamba,
Kuri vadinas – Lietuva,
Čia KėGėBistų ainiai saugo,
Ką iškovojo jiems minia

Akla banga per miestus ėjus,
Dainavus pamirštas dainas
Ir kažkodėl šventai tikejus,
Kad šitas kerdžius jos nemelž…

Naivi Tauta ir naivūs žmonės
Išmokyti save apgaut -
Vergauti kiekvienam tironui,
Tiek svetimam, tiek ir savam.

Galvodami, kad metam jungą,
Kuriuo sukaustyta dvasia
Iš tikro pakeitėm tik tvartą,
Kur šeimininkas mums numes

Į lovį – ėsti,
                   Į aslą – kraiko,
Ant balkio – virvę
                           ir laisvę rinktis.

Iš the boo and the boy

Žaisti.

lauren leonard interiors

Miegoti.

Pinterest.

Kai kas dar sakys valgyti, bet šitą praleidžiu dėl tam tikrų vaikystės prisiminimų ), jei supratot apie ką aš čia.

SOPA – istorija kartojasi

Kokią reikšmę mums turi socialniai tinklai? Kaip jie keičia mūsų gyvenimą, įpročius, mąstymą? Pagaliau, ar jie gali mums pakenkti, o gal atvirkščiai – padėti?

Rasti atsakymus į šiuos ir kitus klausimus gali padėti Soumitra Dutta ir Matthew Fraser parašyta knyga „Mano virtualieji aš. Kaip socialiniai tinklai keičia gyvenimą, darbą ir pasaulį„.

Knyga originalo kalba buvo išleista 2008 metais (lietuviškai – 2010-aisiais), kai dar nebuvo sukurtas sparčiai išpopuliarėjęs Google+.

Tačiau nepaisant to, kaip greitai viskas kinta ir sensta virtualiajame pasaulyje, daugelis joje aprašomų dalykų stebėtinai tebėra aktualūs ir šiandien.

Kad ir kova už laisvą informacijos sklaidą internete.

Vakar visame pasaulyje, taip pat ir Lietuvoje, internetinių tinklalapių kūrėjai susivienijo ir protestavo prieš SOPA bei PIPA įstatymų projektus, kuriuos inicijavo JAV autorinių teisių gynėjai, neva siekdami užkirsti kelią piratavimui.

Įvesti cenzūrą internete, teigiant, kad taip bus ginamos autorių teisės, bandyta ir anksčiau.

Kas į tą kovą kilo ir kokios viso to pasėkmės, mums primena minėtosios knygos autoriai.

Jie ne tik prisiminė istorijas apie didžiųjų muzikos leidybos firmų pastangas uždrausti socialines platformas, kuriose vartotojai laisvai dalinosi muzikos įrašais, bet ir panagrinėjo priežastis, privertusias kovoti prieš laisvą informacijos sklaidą internete.

Į rinkimus per Facebook

Turbūt jau ne vienas pastebėjote, kad socialiniuose tinkluose pastaruosius porą metų labai padaugėjo politikų, kurie, ypač artėjant rinkimams, siūlosi priimami į draugų sąrašą.

Lietuvos gana sparčiai aptinka socialinius tinklus, net ir naujausius.

Spėju, kad prieš artėjančius Seimo rinkimus jie Facebook, Google+ ar Twitter’yje pradės reikštis dar labiau.

Knygoje „Mano virtualieji aš. Kaip socialiniai tinklai keičia gyvenimą, darbą ir pasaulį“ aptariamas ir šis reiškinys, žvelgiant į tai pro 2008 metais įvykusių JAV Prezidento rinkimų, kuriuos laimėjo Barack’as Obama ir kurie buvo pavadinti „Facebook rinkimais“, prizmę.

Čia netgi buvo palyginti kandidatų į JAV Prezidento postą Facebook bei MySpace profiliai.

Abejonės profesionalumu

Knygos autoriai nagrinėja ir socialinių tinklų reikšmę darbe.

Kodėl darbdaviai tikrina kandidatų į darbo vietą „Facebook“ profilius?

Tuo pačiu atsako, kodėl įvairiose kompanijose draudžiama naudotis socialiniais tinklais. Ar tikrai taip elgiamasis vien bandant užtikrinti saugumą, kad kompanijų duomenys nenutekėtų konkurentams? O gal tokio draudimo priežasčių reikėtų paieškoti giliau?

Pagaliau, jums tikriausiai bus įdomu perskaityti, kodėl kai kuriuose universitetuose studentams neleidžiama naudotis internetine enciklopedija Vikipedija ir ar tikrai žmogaus profesionalumą vienoje arba kitoje srityje lemia oficialiai įgytas išsilavinimas.

Išnašoms – 40 puslapių!

Knygos autoriai atskleidžia ir tai, kokie pavojai tyko socialinių tinklų vartotojų, laisvai ir nevaržomai besidalijančių asmenine informacija facebook’uose bei kokią naudą galima turėti iš interneto.

Man gana įdomus ir netikėtas buvo socialinių tinklų vartotojų sugretinimas su tamplieriais ir pasirodė įdomios įžvalgos apie tai, kaip web 2.0 revoliucija keičia mūsų filosofiją ir net požiūrį į valstybės valdymą.

Taip pat man, kaip blogerei, buvo aktualios tos knygos vietos, kur autoriai nagrinėjo tinklaraštininkų veiklą ir jų straipsnių reikšmę visuomenei. Ar nuomonės pareiškimas viešai gali tapti lemtingu?

Knyga parašyta įdomiai, įtraukiančiai, joje surinktų pavyzdžių gausa (vien išnašas sudaro apie 40 puslapių) kaskart versdavo stebėtis ir žavėtis autorių žiniomis bei apsiskaitymu.

Tiesa, tarpais stilius tapdavo perdėm akademiškas ir kai kurias knygos vietas būdavo nuobodoka skaityti.

Nepaisant to, knyga išties verta dėmesio. Juk būtent jos dėka knygyne vis ilgiau pastoviu prie panašias temas nagrinėjančių knygų ir vis pasvarstau, kad norėtųsi dar bent keletą iš jų perskaityti.

Atsakymas: Užsiimti žmonijos gelbėjimu.

Mano propagandinis mūdbordas [nuotaiklentė] pagal Raulo van Gauro eiles:

http://youtu.be/Edw4GJ61dYQ

En dabalju O

Naujosios Pasaulio Tvarkos pranašai
Dalina avelėms chemtreilų komuniją -

Nuodija orą, vandenį, protą:

- Ėsk, biomase, ir virsk
                               iš dulkės į šūdą.

Tokia tavoji lemtis,
                             biomase,
Padvėsti nuo išsekimo
                                besimasturbuojant
                                                             prieš žydrąjį pedoekraną.
Tu juk pati pasirinkai,
                              o mes tik pasiūlėme tau
                                                                    krepšinį ir alų.

Kiekvienam bybiagalviui
                                   klonavom
                                                    po personalinį Dievą,
Kiekvienai kurvai
                       užsakėm staliuką
                                                   glamūriniam rojuj,
O Žemę jums pavertėm
                                     kolektyviniu pragaru,
Kad užsipistumėt
                            iš nevilties
                                         ir nebeieškotumėt kelio
Į kitokį,
       ne mūsų suprojektuotą,
                                             rytojų.

Tad ėsk, biomase, paskutiniąją savo chaliavą!

Dar ir dar kartą kelk į viršų
Dvokiančio skystimo taurę tardamas:

„Tai yra mano kraujas,
                              iš kurio daugiau nebegims
                                                                  jokia, net menkiausia
                                                                                                   gyvybė -
Pilu jį be gailesčio nachui
                                       ir spaudžiu
                                                    vandens nuleidimo svirtelę.“

O tada laužk savo identišką
Natūraliam svogūniniam skoniui čipsą:

„Imkit ir sprinkit visi
                            aplink susirinkusieji,
Nes tai yra visa,
                        ką aš po savęs palieku -
Tušti buteliai,
                 celofaninės draiskanos
                                                     ir riebaluotų pirštų atspaudai
Ant plokščio
                Šventosios
                                aifono
                                         ikonos
                                                  ekrano.“

Ilsėkis ramybėj, a.a. biomase,
Viskuo pasirūpinta.

Endžoi NWO.

Šias knygeles mes perskaitėme dar prieš Halloween`ą, o aš tik dabar apie jas užsimenu…

Romanas Averincevas ir Tadas Čapanauskas visai neseniai išleido ironišką, bet nuoširdų poezijos rinkinį „Syvai“. Abu autoriai ne tik rašo eilėraščius, bet ir tapo. Norintys paragauti dueto aplinkos pajautimo, gauti rinkinį bei paremti autorius, rašykite meno.duobe@gmail.com.

Robotizmas

Mėšlungis rašo eiles,
purvinas mėšlinas mėšlungis.
Šalia mėšlungio daugiau nieko nėra.
Tik jis vienas čia sėdi ir kažką tai nevalyvai brauko.
Ir iš kur jis ištraukė mano šratinuką,
šaratinį šratinuką,
mėšliną, šaratinį, su didžiuliu šaratu darbščiajame gale?
Bulvėmis aš jį patręščiau,
tą nevalyvą darbštuolį.
Bet kam gi dar jį tręšti,
jeigu jis ir taip jau visas skendi mėšle?
Mėšle tupi mėšlungis ir kažką tai brauko,
brauko ir teršia pasaulį savo nešvankiomis mintimis.
Bet, deja, neauga grūdai iš to šūdo.
Po juo tik sliekai — robotai rangosi be atvangos,
viską ryjantys mėlynieji nepraustaburniai
R. Averincevas

Realityvumo teorija

Kelios cigaretės prieš miegą —
garsai jau skiriasi nuo šešėlio.
Tolumoje nyksta vaizdai, miesto sienos,
duodamos kelią naujam rytui.
Saulės spinduliai perskiria dangaus šarvą,
jie žengia pasitikti žinodami,
naujai apsėsti — ryto.
Tolumoje žūsta paskutiniai nakties dūžiai.
Guliu, svarstau apie laiką.
Mėlynių lauke mėtosi pėdos,
suduždamos prieš visus realybės kriterijus,
kurių niekam nereikia.
Nepaleisk daugiau atsakymo be manęs.
Poezija — lėta savižudybės forma
T. Čapanauskas

Po šios nuostabios pasakos, muzikalusis pasakorius čiupo į rankas akordeoną ir užtraukė “O Tannenbaum”. Aišku, mes visi suaugusieji ir vaikai, jam negalėjome nepritarti

Po trumpos muzikinės pertraukėlės išgirdome dar vieną pasaką.
Aš, deja, jos nei pavadinimo, nei autoriaus neįsidėmėjau. Galiu tik pasakyti, kad ji buvo apie smalsius miško žvėris, kurie norėdami pasiekti danguje įsižiebusią žvaigždę, po ilgos kelionės priėjo tvartelį, kuriame aptiko ką tik gimusį Jėzų.

Čia dar ne viskas, mes buvome pavaišinti Kalėdiniais sausainiais.. Kaip gi kitaip!

Pradėjau rašyti šitą tekstą, kai galvoje vis dar ūžė po „Kūrybiškumo kiosko“ renginių. (Aikštinga nuomotoja su puria chemine šukuosena Vilniuje! Megan Fox plakatas, pririštas grandine prie medžio nacio sodelyje Kaune! Vakarėlis pagal Barbra Streisand / Elitinė picerinė „Pasimatymas“ Telšiuose! Susitikimas su Lietuvos underundergoundo žvaigždėmis Šiauliuose! Prašmatni rezidencija Klaipėdoje!) Tačiau kelionė nebuvo vien apie gardžias picas ir disko rutulius. Jauni kūrėjai, su kuriais kalbėjausi, ne vien stebino savo kūriniais, bet laikas nuo laiko pasidalindavo ir problemomis, su kuriomis susiduria. Nuolat besisukanti tema – apie erdves. Vingrybės, kaip gauti patalpas darbų eksponavimui, galerijų vadovų požiūriai ir amžinas klausimas, ką daryti, jei noriu išvažiuoti kur nors toliau ir ne vien tam, kad padirbėčiau salotų rūšiavimo fabrike?

Diskusijos vis pakrypdavo iki menininkų rezidencijų (residency) programų. Tai kažkas, apie ką visi šį tą žino, bet neretai tik miesto legendų formate – tai, jog yra stebuklingos erdvės menininkams, kuriose jie gali kurti tai, ką nori, gyventi nesirūpindami dėl elektros kainų, ir vienintelis dalykas, ko iš jų prašoma – kolaboruotis su kitais kūrėjais ar dirbti individualiai ir sukurti ką nors, ką pademonstruotų baigiantis rezidavimo laikui. Daug kas netiki ir Kruvinąja Mere, bet anądien po kažkelintos taurės jos buvimas pasirodė daugiau nei realus. Miesto legendos gyvos! Siekdama įrodyti pirmąją, pakalbinau John W. Fail, šiuo metu Estijoje vadovaujantį Ptarmigan kūrybinei platformai, jungiančiai rezidencijos programą ir į formatą netelpančius kultūrinius renginius kuruojančią organizaciją. Jis papasakojo apie savo veiklas ir rezidencijos programą iš tos pusės, kuri dažniausiai nėra matoma. Ptarmigan 2009 metais savo veiklą pradėjo Suomijoje, čia surengė beveik 200 skirtingų renginių, pradedant avangardinės muzikos koncertais, baigiant garso dirbtuvėmis ar grafikos parodomis. Kiek pakeitęs formatą, Helsinkio Ptarmigan dabar yra prie erdvės nepririšta organizacija, bendradarbiaujanti su Oksasenkatu 11 galerija. Ptarmigan Taline išlaikė pradinį formatą, organizacijai pridėdamas naują atspalvį.

Schmelfhelp pasirodymas, Ptarmigan Helsinki, Antti Ahonen foto

Avarus koncertas, Ptarmigan Helsinki, Antti Ahonen foto

Ilona Klimaitytė: Ar įmanoma palyginti kūrybines praktikas Suomijoje ir Estijoje? Šiek tiek patyrinėjus tavo FB, galima pastebėti klajoklišką tendenciją tavo gyvenime – iš JAV atkeliavai iki Didžiosios Britanijos, tada peršokai į Suomiją, galiausiai įsikūrei Estijoje. Kas paskatino tave pasilikti šiaurės Europoje – čia daugiau galimybių, lengviau dirbti, ar atvirkščiai – daugiau iššūkių, kuriuos norisi įveikti?

John W. Fail: Pačioje pradžioje apsigyvenau Škotijoje, kur studijavau Glazgo universitete, čia gavau magistro laipsnį iš postmoderniosios literatūros studijų. Vėliau persikrausčiau į Suomiją, tačiau praėjusiais metais nutariau pamėginti gyvenimą Estijoje. Vis dar daug dėmesio skiriu Suomijai, kadangi joje Ptarmigan ir buvo sukurtas, čia yra mūsų publika – nors dabar mūsų renginiai dažniausiai vyksta Taline, o tai atrodo šiek tiek keista.

Gyvenimas Suomijoje yra ir išskirtinai sudėtingas, ir lengvas tuo pačiu metu. Jaučiausi nusivylęs stipriai institucionalizuota kultūros struktūra Helsinkyje, tai buvo pagrindinė motyvacija pradėti Ptarmigan veiklas, eksperimentuojant su kultūrinės logikos alternatyvomis. Po poros metų mano mintys apie tai kone apvirto aukštyn kojomis. Aš vis dar manau, kad Suomija yra nelanksti ir institucionalizuota, bet būtent dėl to ten egzistuoja tikras alkis alternatyvai. Estijoje, kuri yra netvarkinga ir chaotiška, Ptarmigan yra tik dar viena menininkų valdoma erdvė projektams – iš esmės neįspūdinga ar siūlanti išskirtines alternatyvas. Manau, kad mes daugiau dėmesio skiriame neįprastai krypčiai – interdisciplina paremtoms post-subkultūrinėms veikloms. Aš ypač stengiuosi organizuoti keistus renginius, neįtelpančius į įprastas kategorijas. Laimingiausias jaučiuosi, kai renginyje apsilanko kuo įvairesnė publika, ne vien žmonės, kurie priskiria save prie koncertų ar meno renginių lankytojų.

NON GRATA „Diverse Universe“ performansas, 2011-06-03, Talinas

NON GRATA „Diverse Universe“ performansas, 2011-06-03, Talinas

I. K.: Kas tave labiausiai nustebino Estijos kūrybinėje scenoje? Ar galima išskirti tendencijas, pagal kurias prioritetas būtų tam tikrai krypčiai, tarkime, muzikai, video ar scenos menams?

J. W. F.: Net ir po 10 mėnesių, nesu tikras, ar esu pakankamai įsijautęs į Talino ritmą. Galiu pasakyti, kad Helsinkis yra gerokai labiau tarptautinis, dviems užsieniečiams ten buvo lengva vadovauti kultūrinei organizacijai, viską promotinant ir organizuojant anglų kalba – vien dėl publikos, kurią sudarė studentai ir „pasaulio piliečiai“. Estijoje į Ptarmigan žiūrima kaip į erdvę tarptautiniam darbui, ir mes iš esmės pritraukiame mažai kūrėjų iš Estijos meno scenos. Mūsų publika čia susideda kitų menu besidominčių imigrantų, rusakalbių ir estų, turinčių mažai ką bendro su alternatyvia kultūra. Nors Talinas turi aktyvesnę ir atviresnę kultūrinę sceną nei Helsinkis, vis dar panašu, kad daugelis renginių vyksta pagal griežtas taisykles.

Ptarmigan Taline šiuo metu yra paremtas mano ir dviejų kitų žmonių partneryste, tačiau aš, nors ir nenoriai, galėčiau pavadinti save jos „lyderiu“, kadangi atnešiau projekto idėją iš Helsinkio. Negaliu pasakyti, kokie kitų dviejų organizatorių prioritetai, manasis – rengti aktyvaus dalyvavimo reikalaujančias veiklas, tokias kaip kūrybinės dirbtuvės, mokymai, ir kitus interaktyvius/edukacinius renginius, kurių turinys būtų unikalus, neinstitucionalizuotas ir bent iš dalies eksperimentinis. Tai gana sudėtinga pasiekti neturint jokio finansavimo. Surengėme keletą garso meno dirbtuvių, labiausiai koncentruotų į elektroniką, taip pat kiekvieną mėnesį turime DIY tatuiruočių mokymus, vadovaujamus kanadiečio menininko – sakyčiau, kad tai yra tobulas pavyzdys to, ką norėčiau dažniau matyti Ptarmigan’e. Taip pat turime reguliarias kino ir video naktis, diskusijas su menininkais ir kitų renginių, kurie, tikiuosi, yra labiau orientuoti į dalyvavimą, nei stebėjimą. Tačiau organizuojam ir renginius, kurie yra labiau skirti klausytojams/žiūrovams, nors mūsų patalpos ir nėra tam idealiai pritaikytos.

Performansas – koncertas Ptarmigan Helsinkis, 2010-03-28, Antti Ahonen foto

Performansas – koncertas Ptarmigan Helsinki, 2010-03-28, Antti Ahonen foto

Performansas – koncertas Ptarmigan Helsinki, 2010-03-28, Antti Ahonen foto

Performansas „Odisėjo lankas“ (The Bow of Oddyseus), Talinas, 2011-10-1

I. K. Ar galėtum daugiau papasakoti apie savo rezidencijos programą?

J. W. F. Mūsų rezidencija iš tiesų yra gana laisvos struktūros. Rezidencijos idėja nuo pat pradžios buvo gana neįprasto, anarchistinio tipo. Turim nemažai žmonių iš įvairių valstybių, atvykstančių pas mus dirbti su projektais. Ilgą laiką neturėjom jokios galimybės jų paremti finansiškai, todėl didžioji dalis jų už viską mokėjo patys. 2010 metais mes gavome 2 metų dotaciją iš KK Nord fondo, tai užtikrino Šiaurės/Baltijos šalių rezidencijos programos rėmimą ir leido mums finansuoti kūrėjų kelionės išlaidas bei suteikti jiems geras gyvenimo sąlygas. Tačiau subsidija skirta tik tiems menininkams, kurie sutikdavo išbūti 2 mėnesius, todėl buvo sudėtinga rasti žmones, kurie tiktų mūsų projektams.

Ptarmigan Helsinki

Pixelache 2010 festivalio uždarymo renginys. Antti Ahonen foto

I. K. Rezidencijas rengiate abiejuose miestuose. Kaip sekasi su jomis dirbti, ypač žinant, kad Helsinkyje neturit pastovių patalpų? Atrodo, tai labai įdomi praktika, tikrų pasaulio piliečių, nepririštų prie erdvės, dvasioje. Šiuo metu niekas neprivalo būti priskirtas prie vienos vietos, ir rezidencijos programos (ar organizacijos ar bet ko kito) forma yra labai lanksti. Ką apie tai manai?

J. W. F. Mūsų erdvės visados bus atviros žmonėms su įdomiomis idėjomis, kurios atitinka mūsų projektus – ypač socialiai atsakingus ir skatinančius aktyvų dalyvavimą. Tai viena priežasčių, kodėl aš stengiuosi vengti junginio „menininkas mūsų rezidencijos programoje“, kadangi mums svarbiau ne tai, kad žmogus būtų „menininkas“, bet tai, kad jis turėtų gerų idėjų – būtų kūrybingas praktikas (creative practitioner).

Leidimas vieną iš KK Nord rezidencijų perkelti į Taliną padėjo mums padalinti dotaciją, kadangi nebeturint patalpų Helsinkyje tapo labai brangu tiek suteikti erdves rezidentams, tiek ir organizuoti renginius. Kitos rezidencijos, kurias turime Taline, yra panašios, kokios buvo Helsinkyje – žmonės, kurie atvyksta dėl projekto trumpam laikui, miega ant grindų ir užsiima kažkuo įdomiu. Ką tik su mumis dirbo violončelininkas iš Škotijos, kuris čia gyveno savaitę, kurdamas ir vesdamas improvizavimo kūrybines dirbtuves abiejuose miestuose. Jis pats apmokėjo dalį savo išlaidų, todėl mums beliko pasirūpinti gyvenama vieta ir renginių organizavimu.

Hooliganship pasirodymas, Ptarmigan Helsinki, Antti Ahonen foto

Hooliganship pasirodymas, Ptarmigan Helsinki, Antti Ahonen foto

I. K. Ką planuojate ateičiai, kalbant tiek apie rezidenciją, tiek ir apie renginių organizavimą?

Šiuo metu rezidencijos man yra antraeilis dalykas. KK Nord pinigai buvo labai reikalingi, bet jie nepadėjo Ptarmigan tiesiogiai, kadangi jie tiesiog padengdavo rezidentų išlaidas, bet buvo gana sunku surasti žmonių, kurie tilptų į mūsų kryptį ir dviejų mėnesių/šalių apribojimą. Rezidavimo idėjos esmė mane žavi, ir mes tikrai esam atviri bei norim padėti kūrybiniams praktikams, kadangi visados buvome išskirtinai susikoncentravę į tarptautinę publiką – kartais tai nutolina mus nuo kitų kūrybinių erdvių Taline, taip yra ir dėl to, kad iš esmės Ptarmigan’e dirba nevietiniai.

Iš kitos pusės, renginiai šiuo metu yra svarbiausia, ką mes darom – nuo 2009 metų liepos, kai pradėjom savo veiklą, suorganizavom daugiau nei 180 įvykių dviejuose miestuose. Mūsų rezidencijos programos ir kiti projektai tam ir skirti. Kartais tai labai vargina, ypač neturint paramos, tačiau mes nebegalim gyventi be tokios kūrybos formos.

Performansas Ptarmigan’e, Antti Ahjonen foto

Koncertas Ptarmigan’e, Antti Ahonen foto

John W. Fail

Ptarmigan Helsinkis

Ptarmigan Talinas

Ptarmigan Vimeo

Ptarmigan Flickr

Prieš porą savaičių ant devynaukščio stogo kažkuriame iš Kauno miegamųjų rajonų su atsitiktiniais draugais gėriau labai pigų vyną. Kartu su alkoholiu mano kraujyje tekėjo saldus laisvės pojūtis, kurio man, kaip ne vienam dienas naktis leidžiančiam siaurose Vilniaus senamiesčio gatvėse, taip trūko. Pamenu, kai, turbūt, to vidinio jutimo paskatintas, atsistojau ant briaunos, norėdamas pažvelgti žemyn.

Aš nebijau aukščio, tačiau tąkart išsigandau kai ko kito – galimybės atsispirti nuo stogą juosiančios skardos ir nugarmėti žemyn devynis paprasto gyvenimo aukštus, tos žemiškosios komedijos ratus.

Žengiau žingsnį atgal ir įsijungiau į užnugarėje vykstantį vakarėlį, tačiau šis jausmas manęs nebeapleido. Negalėjau suprasti, ar baisu kristi ar pasiekti žemės paviršių, ar kritimas pasirenkamas ar pasirenka tave. Galų gale tai, kad pasitraukiau dėl galimybės, reiškia, jog to norėjau, tik sau neleidau. Ką apie tai pasakytų Bas Jan Ader?

Menininkas gimė 1942 metais ir, atrodo, niekur netiko. Jo tėvą nužudė naciai, kai jam buvo vos dveji ir tai, berods, Bas Jan tapo gyvenimo mitu. Jis buvo išmestas iš Rietvald menų mokyklos Amsterdame. Pasak draugų prisiminimų, jam užtekdavę vieno lapo popieriaus visam semestrui: vis ištrindavo savo piešinius, vos tik šie būdavę baigti ir piešdavo ant viršaus.

Devyniolikos olandas išsiruošė tranzuoti į Maroką iš kur, įsiprašęs dirbti junga jachtoje, išplaukė į Ameriką, regis, laimės ieškoti. Ten rado sau žmoną ir filosofijos studijas, palyginti ramų gyvenimą ir dailės mokytojo darbą.

Sulaukęs 28 metų, 1970-aisiais Bas Jan Ader pradėjo savo trumpą kūrybos kelią pirmuoju filmu apie kritimą. Tuo metu visas pasaulis žavėjosi naujai užgimusia tylia, vengiančia apie save kalbėti minimalizmo srove, redukuojančia viską į grynas formas, atskleidžiančia dalykų prigimtis.

Manau, tai negalėjo nepaliesti Bas Jan, kuriam filosofija buvo kur kas daugiau nei teorijos. Tiesą sakant, šio menininko darbai tokie paprasti, jog visuomet balansuoja ant ribos tarp naratyvo ir nutylėjimo, banalybės ir filosofijos. Jis tikra minimalizmo dvasia viską redukuoja. Tik ne į spalvą ar formą, o į emocijas ir pajautas. Gravitacija kaip medija tam puikiai tiko – nematoma, visur esanti jėga, be kurios kūnai išsisklaidytų į tūkstančius atomų; mūsų nematomo kalėjimo grandinės ir visatos buvimo garantas.

Fall I ir II juntama gili europietiška melancholija, tylus susikaupimas bei priešprieša tarp kūniško skausmo ir sąmonės intersubjektyvumo. Filme Ader pats tampa savo stebėtoju, taip tarsi išsivaduodamas iš savęs, virsdamas trečiuoju asmeniu, tačiau nenustodamas būti asmeniškas: kūrėjas teigė esąs tik mediumas išorinėms jėgoms, veikiančioms jo kūną ir sielą. Joms pasiduodamas jis aptinka save fatališkame kritime ir pastarasis tampa jo gyvenimo ir kūrybos logaritmu.

Savo filme Nightfall, apšviestas dviejų lempų, Bas Jan, manau, balansuoja ant ribos tarp būties ir nebūties. Tai kelios minutės kupinos įtampos ir kontempliacijos, kuriose, kūno jėgoms apleidus, dingsta šviesa, dingsta ir jis pats. Nebūtis yra dar vienas šio olando kūrybos baras. Tai juntama visų pirma kūrybos braiže: visi „kritimo“ filmai baigiasi menininko išnykimu, o jis pats nekalbėdamas apie savo kūrybą elgėsi taip, tarsi paties niekada ir nebūtų buvę anapus kūrinių.

Trisdešimt trys gyvenimo, penkeri kūrybos metai tapo tarsi tyli auka, kurią įkūnijo paskutinis Bas Jan Ader darbas, savotiškas neišsipildęs triptikas In Search Of The Miraculous. Tai turėjo būti trijų dalių performansas, kurio pirmoji dalis vyko Los Andžele, nedideliam moterų chorui atliekant giesmes apie jūrą. Po šios uvertiūros menininkas leidosi į kelionę dvylikos pėdų jachta „Ocean Wave“ iš Keip Kodo į Airiją, turėjusią trukti kiek daugiau nei šešiasdešimt dienų. Tai būtų buvęs mažiausias laivelis, kada nors perskrodęs vandenyną. Performanso atomazga buvo suplanuota Bas Jan Ader tėvynėje, tačiau jai įvykti nebuvo lemta: po trijų savaičių atvirame vandenyne radijo ryšys nutrūko, menininkas dingo be pėdsakų, o laivelis praslinkus aštuoniems mėnesiams buvo rastas išmestas kažkur Airijos krantuose.

Dar kurį laiką niekas netikėjo, kad Bas Jan žuvo vandenyne. Sklandė gandai, jog kelionė suklastota, o pats kūrėjas lyginamas su Donaldu’u Crowhorst’u, keleta metų prieš jį neva nusižudžiusiu panašios kelionės metu. Šiaip ar taip, didžioji dauguma laukė jo sensacingai pasirodant.

Taip paskutinis Bas Jan Ader kūrinys tapo amžina melancholija ir laukimu, kažkuo primenančia biblinę Lozoriaus istoriją, kurioje pasidavimas ir mirtis sąlygoja gyvenimą naujoje dimensijoje. Paskutinė kelionė tapo didžiuoju pasakojimu, apgaubiančiu visus ankstesnius darbus ir juos paaiškinančiu: regis, imi suprasti, kodėl Bas Jan niekada neatsistojo ant kojų po vieno savo kritimų ir nenusipurtė dulkių nuo rūbų, kodėl gęsta šviesos, o kūnas yra tik kažkoks mistinis jėgų raiškos laukas. Nuo pat pradžių šis olandas savo kūryboje buvo dvejopas: objektas ir subjektas. Persipynę jie abu susiliejo į mitą apie Menininką, vis iš naujo įkvepiantį ne vieną kartą kūrėjų.

Mąsliai pabaigai pasitelksiu Tacita’os Dean žodžius apie Bas Jan Ader: whatever we believe or whatever we imagine, on a deep deep level, not to have fallen would have meant failure.

Straipsnio autorius Audrius Pocius.

Sveiki, taigi ir vėl jums siūlome įsigyti leidinių apie šiuolaikinį meną ir tuo pačiu darome jų visų apžvalgą. “Creative Review” šį mėnesį pasivadino neKalėdiniu numeriu ir vėl pristato begalę vizualių naujienų. Vienas mano dėmesį patraukusių straipsnių apie žaislus ir charakterius iš popieriaus. Grupė kūrėjų iš Prancūzijos teigia, jog medžiagos gaminti žaislams kainuoja brangiai, tuo tarpu popierius yra puiki alternatyva – būtent todėl žaislai iš popieriaus ateina į madą ir taip greitai plinta iš rankų į rankas.

Žinoma, prie šios tendencijos prisideda ir naujosios technologijos bei internetas,-  parsisiųsti ir atsispausdinti charakterio išklotinę gali kiekvienas, taip pasidalinti savo modeliu taip pat tapo labai lengva. Mokytojai naudoja šiuos personažus pamokoms, na o patys menininkai rengia dirbtuves su vaikais ir suaugusiais.

“Creative Review” taip pat paliečia knygų spaudos ir spaudos apskritai tematiką. Spaudos produktams vis labiau skaitmenėjant, knygos tampa šiokia tokia prabanga, o jų sovokimas labai keičiasi. Nebeperkame knygų vien dėl to, kad jas skaitytume, atvirkščiai įsigyjamos knygos mums svarbios kaip daiktai, kažkas mielo ir reprezentuojančio mus – tad knygų dizainas, spauda, popieriaus kokybė bei medžiagiškumo potyris tampa vis svarbesni. Interviu su danų dizainere Eliza Williams diskutuojama apie geros knygos dizainą bei apie tai, jog jeigu jau kažką šiomis dienomis darai su popieriumi, geriau daryk tai kokybiškai, įdomiai ir patraukliai arba nedaryk išvis.

Taip pat šiame numeryje rasite Vakarų Pasaulio kūrybinės rinkos palyginimą su Azija, labai įdomų straipsnį apie Liverpulio alternatyvią meno sceną, šiek tiek patarimų pradedantiems dizaineriams, grafinio dizaino tendencijų apžvalgas bei įdomiausių šiuo metu vykstančių renginių pristatymus.

Kaina 40 Lt.

Gruodžio mėnesio “Frieze” skirtas ne kam kitam, bet fotografijai. Rasite daug straipsnių apie fotografijos evoliuciją, suvokimą šiandien, įvarias diskusijas. Viename iš straipsnių taip pat aptariamas jaunimo kultas bei jo paplitimas meno tendencijose. Vis daugiau parodų rengia vis jaunesni menininkai, o jais domisi ne tik bendraamžiai, bet ir gausi vyresnioji karta, taip siekianti pajausti jaunatviškumą ir savo širdyje. Vis dažniau į šią sceną įtraukiami ne tik paaugliai ir jų patrakusi kasdienybė, bet net ir vaikai – jeigu stebėjote tendencijas turbūt pastebėjote Jungtinėse Valstijose bangavusią tendenciją apie keturmečius tapytojus ir aštuonmečius genijus, kurių paveikslai parduodami už neįtikėtinas kainas.

Dar vienas įdomus “Frieze” straipsnis pasakoja apie mūsų virtualėjančią kasdienybę bei narcisizmą, užvaldžiusį beveik kiekvieno saviraišką. Pasirodo narcisizmas ir vėl įtrauktas prie psichologinių sutrikimų, greta tokių ligų kaip depresija, tačiau ironiška tai, jog su “facebook” populiarumu, blogų kultūra bei nuolatiniu savęs pyškinimu su mobiliuoju telefonu, daugelis mūsų tampa asmenybėmis, kurias galima būtų priskirti “Narcizų” klubui. Kas su tuo vyks toliau ir kodėl tokie esame, plačiai diskutuotina, tačiau straipsnis įdomiai pristato šią tendenciją.

Kaina 38 LT. Šis numeris talpina gruodžio ir lapkričio naujienas, tad gausite dviejų mėnesių informaciją.

Turbūt galiu jau pradėti teigti, jog “Art Review” tampa mano favoritu, o šio mėnesio leidinys tiesiog kupinas ironijos ir įžuloko stiliaus. Tęsiama interviu tradicija su mirusiais įžymiais žmonėmis šį kartą pristato diskusiją su pačiu Plato, kuris savo filosofiniuose apmąstymuose nupaišė idealų miestą iš kurio žinoma turėjo būti išvaryti ne kas kitas, bet menininkai, kurie kaip patys suprantate griauna miestų harmoniją. Ką Plato mąsto apie šiuolaikinius menininkus ir ar pataria mums juos išvaryti už miesto ribos, rasite šiame numeryje. Mano dėmesį, kaip visuomet, patraukė ir šmaikštus šiuolaikinio meno žodynas, puikus pastebėjimas, jog menstruacijos yra šio amžiaus ir baltųjų kultūros prabanga (nuoroda į vis labiau savo laisve besidžiaugiančias merginas bei nenorą kurti šeimos) bei tolimesnis paaiškinimas kas yra modernizmas, tiesa trumpas: Modernizmas – žiūrėti į terminą “menstruacijos”. Šaradą spręskite patys.

Kaip visuomet įdomios ir intriguojančios New York’o, Berlyno ir Paryžiaus apžvalgos pasiūlys įdomių minčių bei nušvies dabartines tendencijas, tuo tarpu negaliu nepaminėti, jog šiame numeryje kaip niekad daug diskusijų apie Europos ir Pasaulio mastu kerpamą finansavimą menams ir švietimui bei apie šiokią tokią paranoją, susijusia  su nežinia, ko sulauksime rytoj. Aptariamos ir politinės aktualijos bei per keleta žemynų nuaidėję sukilimai streikų forma (praeitą savaitę milžiniškas streikas vyko ir Londone) bei ironiškos pastabos apie tai, jog nebeaišku ar menas tampa panašus vis labiau į politiką, ar atvirkščiai politika įgauna meno procesams būdingus bruožus. Turiu pripažinti šie pastebėjimai privertė šyptelti ir net linktelėti galvą, nes panašumų tikrai būta.

Kaina 36 LT.

Šio mėnesio “ICON” pristato stulbinančias architektūros bei dizaino naujienas. Tiesa, keletas puslapių skirta ir “Burning Man” festivaliui, kuris jau spėjo tapti pasaulinio lygio renginiu bei nuolatos su “ak” ir “oh” lyginamomis emocijomis. Mano dėmesį patraukė puikus projektas Norvegijoje, kurį matote pirmoje nuotraukoje – paminklas prieš keletą šimtmečių čia sudegintoms raganoms. Architekto pristatyme nušviečiama ir jo nuomonė apie Žydų Muziejų Berlyne, kuri turiu pripažinti ganėtinai kritiška ir verta dėmesio.

Įdomus straipsnis bei vizualika (nuotraukų serija) apie Belfaste vykstantį kasmetinį bendruomeninį ritualą, kuomet deginami įvairūs daiktai, galvojami norai bei atsisveikinama su nemalonia praeitimi. Šios struktūros, sudarytos iš žmonėms nebereikalingo šlamšto, sukuria įdomias kompozicijas bei tampa įdomiu artefaktu perteikiančiu vietines tradicijas, dinamiką bei akį patraukiančias savotiškas architektūrines formas.

Kaina 38 LT.

Jeigu dar neskaitėte ir nebuvote susidūrę su “VNA” leidiniu, pats laikas tai padaryti. Tai gatvės kultūros dienoraštis, pagaunantis viską kas šiuo metu aktualiausia šioje virbuojančioje subkultūroje. Naujausi piešiniai miesto erdvėse, underground’e vykstantys performansai, interviu su aktyvistais bei radikalesnių idėjų aprašymai daro šį leidinį įdomiu, savu bei kvepiančiu nuoširdumu. Skaitant šį nedidelio formato, bet kokybiškos spaudos leidinį, jautiesi tarsi kalbėtumeisi su draugais, besidalinančiais karštomis naujienomis, šiomis dienomis įvykusiomis viename tavo gatvės kampų.

Kaina 30 LT.

Tiek šį kartą naujienų iš šiuolaikinės kūrybos fronto, norinčius užsisakyti prašome susisiekti meno.duobe@gmail.com, įrašant prie subject laukelio “Leidiniai”. Geros dienos!

Įdomu tai gali būti tik tam, kas matė internete samizdatinius Igorio klipus ir kuriems jie patiko (pvz. man). Tačiau vieną vietą iš viso pokalbiu noriu pacituoti, kaip mano paties minties pažodinį atsikartojimą, kito žmogaus lūpose:

— Кто-то видит Вас музыкантом, кто-то поэтом, а каким Вы сами себя  видите со стороны?

— Обычным. Музыканты, поэты — это все от неправильного ощущения. Людям кажется, что человек, который поет песню, и есть исходная точка этих произведений. А на самом деле он является всего лишь проводником. И я себя позиционирую, как проводника. Тут не нужно из себя что-то великое изображать, потому что этот канал попросту могут перекрыть. Так же, как дали, так же и обратно возьмут. Поэтому нужно эту способность нести в себе и стараться беречь, делать все правильно.

Kaip gaila kad tokio elementaraus dalyko niekaip nenori suvokti ne tik kad LANVOS ir LATGOS šūdsiurbiai, bet ir absoliuti dauguma "kūrėjų", įsivaizduojančių, kad tai prie ko prisilietė jų rankos – automatiškai tampa genialiu ir unikaliu KŪRINIU, o jie – to KŪRINIO autorinių teisių turėtojais…

Juokinga.

Ir nieko keista, kad šitie persišikę genijai susėdę ant savo dramblio kaulo unitazų nesugeba iš savo subtiliųjų pradvisusių sieliūkščių išspausti net dešimtadalio to, ką gali Igariokas.

Šią savaitę buvo pristatyta elektroninė lietuvių kalbos ir literatūros chrestomatija 11 klasei. Ją galima nemokamai atsisiųsti iš Ugdymo plėtotės centro (UPC).

Blogeriai, dar prieš jai pasirodant, jau dyvijosi dėl planuojamos apsaugos nuo piratavimo. Tad tik jai pasirodžius nutariau pažiūrėti, kas tai per knyga.

Apie turinį nerašysiu. Viską galite paskaityti paieškoję Google. Mane labiausiai domino e. knygos apsauga.

Iš UPC galite atsisiųsti Windows pritaikytą failą, kurį įdiegus į kompiuterį chrestomatiją galėsite skaityti kaip apsaugotą PDF failą. Technologija greičiausiai paimta iš LALA (jų logotipas matomas atidarinėjant knyga). Jie pernykštėje Vilniaus knygų mugėje pristatinėjo savo elektroninės knygos versiją (apie tai plačiau rašiau čia). Iki šiol su tokio tipo e. knyga susidūręs nebuvau. 

Taigi, atsidaręs knygą pamatau eilinį PDF supuslapiuotą į du puslapius ekrane. Išdėstymą galite keisti, tačiau kiekvieną kartą atidaręs knygą jūs vėl turėsite dviejų puslapių išdėstymą ir pradėsite skaityti nuo pirmo puslapio. Knygos apimtis tikrai didelė, virš 2000 puslapių, todėl juos vartant kompiuteris apkraunamas smarkiai. Kad peržiūra vyktų sklandžiau teko persijungti į vieno puslapio rodymą. Strigimų sumažėjo. Skaityti kompiuteriu gana patogu, tačiau teks užmiršti apie skaitymą e. knygų skaityklėje ar telefone. Atsispausdinti taip pat nepavyks, kaip ir perkopijuoti teksto į kitą programą. Apsaugota visapusiškai ir žiauriai.

Žiaurumą atradau labai netikėtai. Pavartęs ir paskaitinėjęs chrestomatiją, panirau į kitus darbus. Besidarbuojant man prireikė persikopijuoti dalį informacijos iš vienos programos į kitą. Čia manęs ir laukė siurprizas: kol elektroninė chrestomatija įjungta, kompiuteryje nieko kopijuoti negalima. Nesvarbu ar jūs norite savo , ar chrestomatijos tekstus kopijuoti, šis veiksmas yra draudžiamas.

Dar liko noras ją skaityti? Tada pagalvokite kaip jūs darysitės užrašus, kaip paimsite citatas iš pateikiamų kūrinių, kaip greitai atrasite kur baigėte skaityti? Nežinau, kam kilo tokia geniali mintis išleisti šią e. knygą, bet, jei tai bus pirma jūsų rankose e. knyga, beveik neabejoju, kad antros tokios imti nebenorėsite. Nemažai daliai mokinių, jų tėvų ir mokytojų kaip tik taip ir gali nutikti. Taip prie kiekvieno straipsnio apie elektronines knygas atsiras dar didesnis būrys jas peikiančių. 

Beveik galima sukurti sąmokslo teoriją, kaip žlugdomas progresas pateikiant produktą nuo kurio šiurpas ima. Vienintelė viltis, kad atsiras Lietuvoje žmonių, kurie išlaisvins šioje chrestomatijoje esančius tekstus, kad juos būtų galima skaityti įvairiau ir laisviau. Nes kompiuteryje šių 2000 puslapių aš niekaip neperskaitysiu, nors dalis tekstų ir labai mane domina.

P.S. Katinas iliustracijoje atsukęs jums užpakalį todėl, kad ir jūs taip pasijusite, jei norėsite gauti šios chrestomatijos viršelį bandydamas jį nukopijuoti teisiai iš turimos e. knygos.

Papildyta. Nepaisant pastangų apsaugoti, chrestomatiją paprastu PDF failu jau galima rasti internete. Atrasti padės Google. Nulaužti užteko, berods, dviejų dienų. Kam tiek daug vargo dėl neaišku ko?

Iliustracijos vardan pacituosiu vieną pastraipą iš Paul’o Carr’o perspėjimo interneto troliams (čia tokie mistiniai padarai, kurie gyvena Delfi ir kitų portalų komentaruose):

“Kai kitąsyk kas nors iš jūsų retoriškai paklaus “Kas čia per naujiena?”, prisiekiu kaip Dievą myliu, atvažiuosiu į tavo rūsį, surinksiu visus tavo Wil Wheaton žaislinius kareivėlius ir išlydysiu iš jų didžiulį plastmasinį penį. Jei tau kada nors teko matyti Miriam Karlin sceną filme Prisukamas Apelsinas, tu jau žinai, kas įvyks paskui. Tavo paties labui, neversk manęs atvažiuoti pas tave ir kitą kartą, kai susidursi su klausimu “Kas čia per naujiena?”, geriau paklausk savęs “Kodėl aš vis dar gyvenu su savo tėvais?” Šis straipsnis yra naujiena, nes taip pasakė už tave geresni žmonės.”

Kaip daugelis gerų Vakarų žurnalistų, Paul’as Carr’as ne tik rašo laikraščiams, bet dar ir išleido dvi knygas, vieną iš kurių ir noriu pristatyti jums. Užbėgant už akių pasakysiu, kad “Į vakarėlį – tuščiomis rankomis” (Bringing Nothing to the Party: True Confessions of a New Media Whore) yra nuostabi knyga dėl dviejų priežasčių: pirmiausiai dėl to, kad jos lengvas stilius ir komiškos situacijos, į kurias nuolatos patenka herojus, tikrai praskaidrins nuotaiką tamsiais žiemos vakarais, o antra – šioje knygoje apie startupus kalbama visai kitaip nei esame įpratę girdėti. Kalbant apie perspektyvą, absoliuti dauguma apie startupus parašytų knygų pakliuva į vieną iš dviejų kategorijų: profesionali literatūra apie tai kaip sukurti produktą, pasiekti klientą ar iškaulyti pinigų iš investuotojų (The Four Steps to the Epiphany, The Lean Startup, Venture Deals) ir romatinė literatūra apie tai, koks saldus yra verslanorio gyvenimas, kai verslas pavyksta (Losing My Virginity, Founders at Work). Paul’o Carr’o knyga yra kitokia, nes jis dalinasi savo nesėkmingo verslo patirtimi, o darydamas tai nupiešia intymų Londono startupų ir verslininkų jausmų pasaulį.

“Į vakarėlį – tuščiomis rankomis” prasideda tada, kai Paul‘as Carr‘as rašo savaitinę rubriką apie naująją žiniasklaidą The Guardian laikraštyje. Savaime suprantame, kad toks darbas reikalauja iš jo nuolatos dalyvauti sėkmingų verslanorių rengiamose konferencijose, vakarėliuose ir pusryčiuose, o kadangi Paul’as niekad neatsisako išlenkti taurelę kitą su sėkmingais žmonėmis, netrukus jis tampa gerai pažįstamas su visais tais veikėjais, kurie ir sudaro Londono startup bendruomenę. Ir kuo ilgiau jis geria su Interneto verslininkais, tuo labiau jį ėda pavydo jausmas – dėl tos šlovės, pinigų ir laisvės, kuri atrodo yra ranka pasiekiama. Todėl vieną dieną Paul‘as pasako “sudieu” savo redaktoriui ir kartu su draugais imasi savo verslo. Tad ši knyga yra apie tai, kaip buvusiam žurnalistui sekėsi kurti savo verslą. Nors “sėkmė” šiuo atveju yra sąlyginė – tiek leidybos kompanija, tiek bendruomeninis portalas, kuriuos jis vystė galų gale žlunga.

Įdomu yra tai, kad rašydamas apie nesėkmę Paul’as Carr’as sugeba užčiuopti kur kas aktualesnius dalykus nei sėkmingų verslininkų memuarai. Skaitydamas kaip jis negali užmigti galvodamas apie tai iš ko reikės finansuoti savo verslą, keikiasi bandydamas pagauti įtakingą verslininką kontaktų mugėje, ar bando sudėlioti įspūdingą prezentaciją iš nieko, nevalia imi galvoti, juk aš taip pat esu patyręs visa tai savo kailiu. Dar įdomiau buvo skaityti kaip atvirai autorius kalbėjo apie savo paties jausmus ir visai ne tuos jausmus, kuriaiss verslininkai taip noriai dalinasi televizijos ekranuose ar elektroninėje žiniasklaidoje: jeigu kiti žmonės kuria verslus, nes nori pakeisti pasaulį ir/ar tapti turtingais, tai šios knygos herojus verslo ėmėsi visų pirma todėl, kad jį graužė juodas pavydas ir garbės troškimas. Jis toli gražu ne vienintelis knygos personažas vedamas tokių paskatų, tiesiog jis vienintelis tai pripažįsta tiek atvirai, kad šie jausmai patenka į knygos puslapius.

Autoriaus atvirumas pasireiškia ir kitais aspektais. Visų pirma, knygoje yra apstu gyvų personažų, su kuriais jis susiduria dirbdamas ir tusindamasis šėldamas Londone – Michael Smith, Scott Pack, Robert Loch, Alex Tew, Saul Klein, Ben Cohen, Jason Calacanis – visi jie yra visuomenėje neblogai žinomi žmonės, bet tai nei kiek ne glumina Paul‘o Carr’o. Kalbėdamas apie šiuos verlsininkus, jis labai aiškiai išdėsto savo nuomonę apie jų teigiamas ir neigiamas puses, įskaitant ir visas tas kritiškas mintis, kurias mes paprastai pasilaikome sau, o ne rėžiame nepatinkantiems milijonieriams į akis. Pripažinkite, tai yra kur kas drąsiau nei Petkevičiaus stiliumi vadinti visus durniais. Antra vertus, suprasdamas kaip sunku bus paprastiems žmonėms skaityti knygą apie trys pakvaišusius jaunuolius bandančius išvilioti iš investuotojų šiek tiek pinigų, Paul’as labai sėkmingai įpynė į knygą savo asmeninių santykių su merginomis istoriją. Turint omenyje, kad tie santykiai klostosi sunkiai, pagundų yra daug, o problemų – dar daugiau, atsiranda daug progų pasijuokti ir pailsėti nuo profesinių reikalų aptarimo.

Profesionalus kritikas galėtų pasakyti, kad “Į vakarėlį – tuščiomis rankomis” yra netobula knyga dėl to, kad ji stovi žanrų kryžkelėje: pernelyg daug dėmesio skyria profesionalioms diskusijoms, kad būtų gera humoro knyga, bet kartu yra pernelyg asmeniška, kad ją galima būtų pavadinti verslo knyga. Iš dalies taip ir yra, bet tas sugebėjimas žiūrėti į pasaulį iš savo varpinės ir dar pagyvinti tekstą vaizdingomis metaforomis bei įsimintinais nutikimais ir yra tai, dėl ko man visada taip patiko Paul’o Carr’o rašiniai. Todėl jeigu norite sužinoti, ką reiškia būti startup’o įkūrėju iš žmogaus turinčio ką pasakyti lūpų, ar šiaip pritariate idėjai, kad į vakarėlius dera vaikščioti tik nepasiruošus, nepatingėkite perskaityti šią knygą.