Pinigai. Jie yra viskas. Tačiau, kai bendrovės nori tik naujų klientų, o senų neišlaiko, žiūrėk ir pinigai iškeliauja. Dar liūdniau, kai žmonės turi tikrai gerų idėjų kaip protingai išlaidauti, tačiau sustabarėję biurokratai to neišgirs. Tačiau taupyti galime kiekvienas – pavyzdžiui, WC. Arba trankydamiesi po visus naktinius barus, bet saikingai vartodami.

Bendravimas. Įmonėse reikia įkalti į galva, kad visos niurzgančios bobos turi tapti ilgakojėmis blondinėmis. Tada bent niurzgėt į valias galės. Žinoma, bendravimas gali būti ir tik imituojantis nuoširdų, tačiau geriausiai, kai jis nėra anoniminis.

Tarp kitko. Atrodo, kad mokslininkų darbas yra kvailas. O štai stiklo rutuliukai mano broliui atrodo labai smagus ir protingas daiktas. Eh, ir vėl šią vasarą nenuvykau į Lenkiją. Ir su tinklaraščių diena nieko nepasveikinau… Apsileidimas.

Tiesa, jei jaučiate, kad jūsų tinklaraščio neseku, o norite, kad tai daryčiau – pakomentuokite po tekstais ir aš būtinai užsiprenumeruosiu!

Versta iš: Кропоткин П. Л. Этика. Избранные труды. М., Политиздат, 1991,

Mirtis – vienintelė išmintinga patarėja. Kai tik tau ima atrodyti, – o tau visuomet taip atrodo, – kad tau nesiseka, kad tu beveik žlugęs, atsigręžk į savo mirtį ir paklausk, ar tai tiesa. Ir mirtis pasakys, kad tu klysti. Kad viskas yra niekai, išskyrus jos prisilietimą. „O aš tavęs dar nepaliečiau“, – pasakys tavoji mirtis.

Trečia knyga iš serijos apie Don Chuano mokymą, pirmosios dvi – apie kitokio pasaulio matymą psichotropinių augalų pagalba, todėl nedomina. Šįkart pradedama matyti daugiau savo paties tobulėjimo dėka, taigi įdomiau.

Medžiotojas žino, kad dar ne sykį įvilios grobį į spąstus, todėl nė kiek nesirūpina dėl ateities. Nerimauti – tai būti prieinamam. Kai nerimauji, būtinai kabiniesi į ką nors iš nevilties. O kartą įsikabinęs, neišvengiamai išvargsi pats ir nuvarginsi tą, į kurį kabiniesi.

Visą laiką Castaneda, rašantis knygą pirmuoju asmeniu, atsisako pripažinti sveiku protu nepaaiškinamus, bet su juo pačiu vykstančius reiškinius, tuo tarsi įtikinėdamas skaitytoją – štai, aš irgi netikėjau, bet tai tiesa! Toks stilius mažumėlę erzina, tarkim, lyginant su Ivanauskaite Kelionėje į Šambalą (kodėl pastaruoju metu mano skaitomos knygos prasideda žodžiais kelionė arba kelias?), kuri nėmaž nesiteisina pasakodama apie mistines patirtis, susitikimus su antgamtinėmis būtybėmis ir panašiai. Galbūt Castaneda tiesiog orientuojasi į platesnį skaitytojų ratą, ir nenorėdamas jų priblokšti gryna ezoterika, imasi atsargių įžanginių žingsnelių.

Niekada nereikia apgailestauti dėl to, ką padarei, pasakė jis. Vadinti savo poelgius menkais, blogais ar bjauriais – tai pataikauti savo reikšmingumo jausmui.

O šiaip knygelė, be abejo, naudinga ir įdomi, praplečianti akiratį, supažindinanti su indėnų šamanų filosofija, ir eilinį sykį patvirtinanti, kad kur žmogus beieškotų dvasinės pilnatvės – Meksikoj, Prancūzijoj ar Indijoj – keliai labai labai panašūs!

Kario menas – išlaikyti pusiausvyrą tarp žmogiškosios būties siaubo ir stebuklingo jos grožio.

292 dykuma kvepiantys puslapiai.

Ne mano žodžiai, bet aš neprieštarauju. Knygos „galą“ po penkių metų pažadėjo žinomas futuristas, „One Laptop Per Child“ projekto iniciatorius Nicholas Negroponte. Žinoma, ta pabaiga nebus galutinė, tačiau popierinė knyga taps kolekcininkų ir suvenyrų medžiotojų, o ne masinio skaitytojo pirkiniu.

Kodėl Negroponte gali būti teisus? Jei Amazon knygyne skaitmeninės Kindle knygos pagal pardavimų apimtis jau aplenkė knygas kietais viršeliais, tai aplenkti pigesnes minkštais viršeliais gali nė penkių metų neprireikti.

Skaityklių kainos smuktelėjo žemiau 150 dolerių; spėju, kad šiemet prieš Kalėdas išvysime ir $99 kainų etiketes. Tuo pat metu sparčiai plinta „premium“ segmentas – planšetiniai iPad ir netrukus pasirodysiantys jų analogai su Android ir Windows OS. Nors šie įrenginiai labai skiriasi savo funkcionalumu ir galia, kovoje dėl skaitytojo jų pajėgos yra suvienytos prieš popierių. Jei sudėsime visas skaitykles ir iPad – jau šiandien turėsime milžinišką rinką.

Manote patys rašytojai to nepastebi? Techdirt neseniai rašė, kad Lietuvos skaitytojui gerai pažįstamas japonų autorius Haruki Murakami naują knygą išleis pats, be leidėjo ir iškart skaitmeninę. Čia svarbūs trys dalykai:

1. Autoriams nebereikia leidėjų. Leidyklų paslaugų šiandien reikia tik tiems autoriams, kurie tikisi, kad juos „prasuks“ leidyklos rinkodara. Nauji autoriai vienaip ar kitaip yra palikti garsinti save patys, o žinomiems autoriams garsinimo nebereikia. O skaitytoją kaip tik ir domina patys žymiausi rašytojai ir nauji atradimai.

2. Technologijų kompanijos aktyviai veržiasi į turinio rinką. Daug paprasčiau ir pigiau tartis su IT firmomis nei su kuria leidykla. Technologijų kompanijos nesikėsina į autoriaus teises, leidinį paruošia greičiau, gerai išmano skaitmeninę terpę. Muzikoje iTunes ir kitos skaitmeninės parduotuvės šiandien jau geriau žinomos už įrašų kompanijas (ant MP3 failo nėra įrašų kompanijos logotipo, tad jauni žmonės net nežino, kas yra BMG ar EMI). Panaši situacija su knygomis ir Amazon Kindle. Tiek Amazon, tiek ir Apple turi savilaidos programas, kurios yra nuolat tobulinamos. Privalumas skaitytojui – sutaupyta beveik visa leidyklos pasiimama kainos dalis.

3. Autoriai siekia valdyti savo teises. Junginėse Valstijose autoriai jau bylinėjasi su leidyklomis, kas valdo skaitmeninių knygų teises. Senose sutartyse tokios nenurodytos, tad autoriai sako nepardavę e-leidybos teisių, o leidyklos teigia įsigijusios visas įmanomas teises, net dar neišrastais būdais. Teismai gali trukti ne vienerius metus, tačiau situacija rašytojams aiški jau šiandien – tik valdydamas savo kūrinio teises esi tikras jų šeimininkas ir gali uždirbti iš naujų medijų ir technologijų. Sutarčių su leidyklomis mažės, jos gaus vis mažiau ir mažiau naujų knygų.

Tiesa, knygos skaitymo įpročiai taip greitai nepasikeis. Knygynai ir bibliotekos yra pernelyg svarbi šiandienos kultūros dalis, kad būtų „nurašyta“. Galimas dalykas, kad ateityje naujų knygų pasirinkimas, pristatymas, skaitymai vyks knygynuose taip, kaip dabar vyksta spektakliai teatruose. Eisime pamatyti ir išgirsti autorių gyvai, įsigysime popierinį egzempliorių su autografu. Vieni tai stengsis daryti kiekvieną savaitgalį, kiti pasitenkins kartu ar dviem per metus.

Įdomu, kad „galas popierinei knygai“ yra naujas startas skaitymui. Skaitmeninės knygos vidutiniškai perkamos dažniau ir skaitomos gausiau nei popierinės. Todėl kultūra ir išsilavinimas tikrai nepralaimės…

RSS, sena gera naujienų ir kitos informacijos „pristatymo“ tarnyba, man tebėra pagrindinis skaitmeninio informacijos srauto šaltinis. Tačiau RSS, nepaisant visų jos privalumų, netapo masinio vartojimo technologija. Jei tikėsime Google Reader pateikiamais populiariausių lietuviškų svetainių skaičiais, RSS naudojasi maždaug 1 iš 10 ar 1 iš 12-os Lietuvos internautų. Tai nemažas būrys, bet daug didesnis į oranžines piktogramas svetainėse visai nekreipia dėmesio.

Galimas dalykas, kad RSS yra pernelyg nenuosekli. Kas bus, kai paspausiu RSS nuorodą? Pamatysiu XML kodą? Suformatuotą srautą? Gausiu įvairių mygtukų kratinį, iš kurių nė vienas man nepažįstamas, ar atsidarys kokia nors išorinė programa? Viskas priklauso nuo to, kaip sukonfigūruota OS, jos programos ir naršyklė. Juokai iš patyrusio vartotojo perspektyvos, tačiau pernelyg painu masiniam naudojimui.

O ir pačios prenumeratos – sukaupi šimtus, ir paskui kankina sąžinė, kad neperskaitei visko, ką užsakei. Tarsi būtum tinginys ar tiesiog nesugebantis valdyti savo informacinių poreikių žmogus. Šimtai prenumeratų gerai, kai rašai Blogoramą, tačiau kasdien toks srautas greta įdomių rašinių pateikia ir labai daug kamšalo.

Na, ir galiausiai – socialinių tinklų konkurencija. Facebook ir Twitter pilna rekomendacijų. Paskaityk tą, paklausyk šitą, pažiūrėk aną! Ar bereikia RSS, jei net draugų rekomendacijų nespėji peržiūrėti?

Tačiau ir socialiniai tinklai turi savo trūkumų. Facebook įdeda pašto ženklo miniatiūras ir kelis pristatymo žodžius, iš kurių dažniausiai neįmanoma suprasti, ar verta spausti nuorodas. Iš fotoalbumų matyti tik viena ar kelios smulkios nuotraukėlės, videoklipus reprezentuoja tamsios taškuotos neįžiūrimos dėmės.

Ne ką geriau ir Twitter. Kuri nuoroda įdomesnė: wrncsy ar pjc3wjf? Jei žinutės autorius nepristato plačiau, dauguma tų pcw7zxy lieka nepaspaustos. Taip, yra programų, kurios iššifruoja trumpintus adresus, bet ne visi jomis naudojasi. O kartais URL nedaug daugiau pasako už trumpinį.

Aš nežinau, ar Flipboard (iPad) kūrėjai sumanė programą dėl šių priežasčių, ar dėl kitų, tačiau „pirmas pasaulyje socialinis žurnalas“ išėjo labai vykęs.

Ką daro Flipboard? Ji seka jūsų Facebook ir Twitter srautą, išrenka iš jo nuorodas į rekomenduojamus resursus internete ir padaro iš jų personalizuotą interaktyvų žurnalą. Kuo daugiau draugų turite Facebook ar Twitter, tuo dažniau atsinaujina Flipboard turinys. Kuo tie draugai įdomesni, tuo originalesnis Flipbook žurnalas ir jo medžiagos.

Flipboard vaizdai iš mano asmeninio žurnalo (didinasi)

Pats žurnalas yra dailiai sudėliotas. Nors į puslapius dedami tik originalios medžiagos fragmentai, jie yra pakankamai dideli, kad galėtum apsispręsti, ar verta atidaryti svetainėje. Originali svetainės versija kraunama fone, tad ji atsidaro iš karto, vos paspaudus „view on website“.

Flipbook labai įdomiai integravo socialines Twitter ir Facebook savybes. Straipsnius, žinutes, nuotraukas, videoklipus galima „pamėgti“, paskelbti pakartotinai (retweet), pakomentuoti ar tiesiog įterpti į savo tekstą. Prie kiekvieno „straipsnio“ matyti ir kas jį įvertino ar pakartojo kitiems.

Jei dar neturi būrio įdomia medžiaga besidalinančių draugų socialiniuose tinkluose, tai Flipbook pasiūlys jau suformuotus srautus – viską, nuo politikos naujienų iki madų pasaulio ar technologijų. Yra srautų mėgstantiems skaityti ilgus rimtus straipsnius, yra srautų mėgstantiems paskalas, humorą ar, pavyzdžiui, besidomintiems atsinaujinančios energijos projektais. Bene pats patraukliausias dykinėtojui – FlipCool, kuriame, tarsi gausiai iliustruotame Digg ar Reddit žurnale, rasi populiariausias įdomybes.

Geriausia, kad Flipboard galima vartyti visiškai pasyviai – „lankstai“ pirštu puslapius (geriau matyti videoklipe, kaip tai vyksta) ir peržiūrinėji viską, kuo šiandien gyvena interneto bendruomenė. Programos kūrėjai buvo apstulbinti, kaip žmonėms tai patinka – kai kurie Flipbook naudoja kaip laiko mašiną, įbrisdami į kelių metų senumo Facebook srautą. Kitas netikėtas dalykas – smalsumas dirstelėti į kito žmogaus Flipboard – juk kiekvieno jis yra skirtingas ir nepakartojamas!

Antraštėje „Flipboard“ panaudojau bendrine prasme. Ši programa kol kas yra tik iPad sistemoms. Tačiau nė kiek neabejoju, kad jei ne patys Flipboard žmonės, tai kas nors kitas sukurs socialinius skaitmeninius žurnalus visoms OS – gal ir HTML versiją naršyklei. Socialinis žurnalas – naujas dalykas su didele ateitimi. Jis daug paprastesnis naudoti nei RSS ar netgi tas pats Twitter ir Facebook. Turi draugų – turi ir unikalų žurnalą specialiai tau!

Kelio, piligrimystės, tiek fizinės, tiek metafizinės, motyvus rasime visose pasaulio religijose, o jų skelbėjai – Kristus, Buda, Mahometas – buvo nenuilstantys keliautojai, niekada neturėję vienų pastovių namų. Visais istorijos tarpsniais visose pasaulio šalyse žmonės, vedami ilgesio, Tiesos troškimo, atgailos, vilties arba nevilties, meilės Dievui ar kaip tik Jį praradę, tikėjimo ar staiga atsivėrusios prarajos, kurią tik tikėjimas gali užpildyti, po vieną, poromis ar būriais pakildavo į Kelionę.

Jaučiu, kad vis labiau imu pulsuoti fatalizmu, tikėti, kad niekas niekad neatsitinka šiaip sau, ir kai aš užduodu klausimus Kosmosui, jis atsako man atsiųsdamas tinkamus žmones, savaip susiklostančias aplinkybes arba tokias knygas, kaip ši. Kelionėje į Šambalą Ivanauskaitė gal kažkiek panašiai į Gilbert ieško savęs, kovoja su savimi, juokiasi iš savęs, griauna ir sukuria save iš naujo, ir viso to tapsmo istoriją apipina gausiais budistų dievybių, ritualų, žymių jogų ir joginių gyvenimų aprašymais.

Mes visi šitaip trokštame pastovaus saugumo jausmo, tačiau tibetiečiai budistai tvirtina, kad tai tik viena iš tragiškiausiai sudūžtančių iliuzijų. Jie sako, kad tas, kuris stengiasi sau susikurti saugią, patikimą, nekintančią aplinką, elgiasi, tarkim, kaip žmogus, kasdien investuojantis į bankrutuojantį banką. Saugumas – tai ne pinigai, ne jaukūs namai, ne ištikimi artimieji, o dvasios pusiausvyra ir teisingas realybės suvokimas.

Rašytoja taikliai ironizuoja pasakodama apie žmones iš Europos ir Amerikos, kurie bergždžiai stengiasi perprasti indų ar tibetiečių pasaulio suvokimą, paikai juos mėgdžioti; kurie karštiligiškai, vos apšilę kojas meditacijos pradmenyse, neria į pasąmonės gelmes ir baigia savo dienas pamišėlių namuose.

…postringavimai apie tai, kad vien tik valia, užsispyrimu, sunkiu darbu, atsižadėjimu ir kančia galima atverti Dangaus ar Nušvitimo vartus, pasiekti tikrąją sielos transformaciją, visada yra apgaulingi, moralizuojantys, klerikališki, kartais net prilygstantys dvasiniam šantažui. Aukščiausioji išmintis slypi ne kompulsyviame veiklume, kai atmetama tai, kas „bloga“, ir puoselėjama „gera“, o savotiškame neveiklume, atsietume, atsiribojime, kai žmogus tampa tarsi veidrodis, kuris tibetietiškai vadinamas „melongu“, kai protas „nieko negriebia, nieko neatmeta, viską priima, tačiau sau nepasilieka“.

388 puslapiai, pilni mistikos, magijos ir savito jų matymo.

Gyvenimas dažniausiai toks nykus, kad nėra ką apie jį pasakyti, ir knygos bei pasakojimai, vaizduojantys jį kaip įdomų, yra priversti perdėti, kad save pateisintų. Įsisupusi į darbo ar visuomeninių įsipareigojimų kokoną, žmogaus dvasia dažniausiai snaudžia registruodama skirtumus tarp malonumo ir kančios, bet ne visada taip budriai, kaip mes apsimetame. Net ir turiningiausią dieną esti tarpsnių, kai nieko neatsitinka, ir, nors toliau šūkčiojame: „Ak, kaip smagu!“ arba „Siaubas!“, esame nenuoširdūs.

Porą metų XX a. pradžioje Indijoje pragyvenęs rašytojas mato šalį ne kaip egzotišką ir mistišką keliautojų traukos centrą, o kaip vietą, kurioje negailestingai ir žiauriai susiduria dvi kultūros – Rytų ir Vakarų. Nors abi pusės turi susidariusios aiškius stereotipus, ką galvoti vienai apie kitą, iš tiesų tarpusavio supratimo praraja yra milžiniška, ir greičiausiai niekuomet nebus peržengta. Knygos autorius atsiriboja nuo vertinimų ir tiesiog stengiasi kuo tiksliau perteikti skirtingą gyvenimo būdą bei mąstyseną.

Jei šis pasaulis mums nemielas, ką gi, yra dar dangus, pragaras, nebūtis – tas ar kitas iš šių didžių dalykų, grandiozinis teatrališkas žvaigždžių, ugnies, mėlynos ar juodos erdvės fonas. Visi herojiški žygiai ir visa, kas vadinama menu, remiasi prielaida, kad toks fonas egzistuoja, lygiai kaip praktinė veikla, kai žemiškasis pasaulis mums mielas, remiasi prielaida, kad viskas ribojasi šiuo pasauliu. Tačiau dvejopo suvokimo migla sukelia dvasinę sumaištį, kuriai pavadinti skambių žodžių nerasime; negalime nei veikti, nei susilaikyti neveikę, negalime nei ignoruoti amžinybės, nei jos aukštinti.

Jei tokią knygą rašytų indas, jis tiesiog neatkreiptų dėmesio į detales, kurios vakariečiui gali pasirodyti keistos, tarkim, kai šeimininkas kviečia tarną, tačiau tas nei išgirsta, nei neišgirsta, o kadangi šeimininkas iš tiesų nei kviečia, nei nekviečia, tai abu ir lieka toliau ramiai tęsti savo veiklos. Šiaip romanas nėra nei giliai sukrečiantis, nei smarkiai verčiantis susimąstyti, jis tiesiog sklaido iliuzijas, kad skirtingos kultūros žmones lengva perprasti, ir tai daro įtikinamai.

Puota, nors ir triukšminga, buvo visai smagi, o dabar marga kompanija mėgavosi poilsio palaima, nepažįstama vakariečiams, kurie arba dirba, arba dykinėja. Čia kultūra it vaiduoklis klaidžioja tarp imperijos griuvėsių ir aptinkama ne įstabiuose meno kūriniuose ar didžiuose žygiuose, o gestuose, kuriuos daro išsilavinę indai sėdėdami ar gulėdami. <…> Šis judesių romumas – tai Ramybė, viršesnė už Supratimą, tai pagaliau buitinis jogos ekvivalentas. Kai nutyla veiklos bruzdesys, ji tampa regima ir atskleidžia kultūrą, kurią Vakarai gali sudrumsti, bet niekados neįgis.

350 Indija kvepiančių puslapių.

Draugai sakydavo apie jį: „Gudruolis, šelmis, apsukruolis: toks visada iš klano sausas atsikels.“ Ir jis prisiekė sau pasidaryti gudruoliu, šelmiu ir apsukruoliu.

387 klasikiniai puslapiai.

Ši knyga, spėju, šiuo metu yra labai populiari – girdžiu apie ją kalbant draugų rate bei jogos persirengimo kambariuose, tačiau jos ėmiausi ne dėl to. Visų pirma, mane labai domina moterys, vienos keliaujančios Indijon. O kai jau pradėjau skaityt, negalėjau atsitraukt. Nereliai užkabino! Knygos autorė yra nepaprastai nuoširdi, atvira, sąžininga, drąsiai apnuoginanti širdį ir slapčiausias gyvenimo detales, o jos požiūris į pasaulį toks mielas ir savas…

Nieko neveikimo grožis yra italo bet kokio darbo tikslas, galutinis laimėjimas, su kuriuo kuo nuoširdžiausiai visi jį sveikina. Kuo subtiliau ir žavingiau jis gali nieko neveikti, tuo didesnis jo gyvenimo laimėjimas. Norint tai patirti nebūtinai reikia būti turtingam.

Pilna burna krimsdama iš puslapio į puslapį besiliejančias mintis nespėjau lankstyti pirštų skaičiuodama dalykus, kuriais esu panaši į šią rašytoją – dievinu itališką virtuvę, nieko neveikimo žavesį, keliones, tikiu dieviška jogos galia ir dar tas jos požiūris į vaikų neturėjimą…

Kai man sukako trisdešimt, labai nustebau, kad nenoriu vaikų. Trisdešimt penkerių vis dar nežinojau, ką galvosiu sulaukusi keturiasdešimties. Tačiau tuo tarpu gyvendama viena jaučiausi gerai. Buvau įsitikinusi, jog nepulsiu gimdyti vien todėl, kad vėliau nesigailėčiau jų neturinti. Nejaučiau didelio poreikio padovanoti pasauliui daugiau gyventojų. Suprantu, jog kai kurie žmonės dauginasi tik todėl, kad paskui nesigailėtų. Jie gimdo vaikus dėl įvairiausių priežasčių – jiems tiesiog įdomu stebėti gyvybę, rūpintis ja arba jie tai daro, nes neturi kitokio pasirinkimo, stengiasi išlaikyti partnerį, nori susilaukti palikuonių arba apskritai nieko ypatinga negalvoja. Priežastys gimdyti vaikus būna skirtingos ir nebūtinai savanaudiškos. Taip pat skirtingos ir nebūtinai savanaudiškos būna priežastys jų neturėti.

Tikrai negalėčiau drąsiai rekomenduoti kažkam šios knygos, nes žmonės ir jų poreikiai yra nepaprastai skirtingi. Tuo tarpu aš jos skaitymo dėka supratau keletą itin svarbių man dalykų, įsirašiau į savo esminę užrašinę galvoje porą puikių taisyklių, padėsiančių lengviau gyventi. Už tai esu dėkinga likimui, atsiuntusiam šią knygą į mano rankas būtent dabar.

Prisiminiau kadaise skaitytą dzen budistų mintį. Pasak jų, ąžuolas atsiranda veikiamas vienu metu dviejų jėgų. Žinoma, viskas prasideda nuo gilės, sėklos, kurioje glūdi pažadas ir potencialas. Iš jos užauga medis. Visi tai žino. Tačiau ne visi žino, kad kartu veikia ir kita jėga – būsimas medis, kuris taip nori gyventi, kad suskaldo gilę, ištraukia iš tuštumos ūglį, vadovauja evoliucijai, kai niekas virsta medžiu. Taigi – kaip teigia dzen budistai – pats ąžuolas sukuria gilę, iš kurios užauga.

344 tikri ir kartu stebuklingi puslapiai.

Jame – laiškas ir 5 knygutės.

Laiške sakoma:

Gerbiamas Artūrai Račai,

Sekate Lietuvos politinį ir visuomeninį gyvenimą, pats jame aktyviai dalyvaujate, vertinate kitų šios veiklos subjektų veiklą. Džiaugiuosi, kad pro jūsų skvarbias akis nepraslysta ir Naujosios sąjungos (socialliberalų) veikla.

Keliuose savo pasisakymuose išreiškėte mintį, kad Naujoji sąjunga (socialliberalai) – “niekada neturėjusi aiškios programos ir aiškios ideologijos“. Niekaip negaliu sutikti su tokiu neteisingu ir nepagrįstu teiginiu. Naujoji sąjunga (socialliberalai) nuo pat partijos įkūrimo 1998 metais skyrė ypatingai daug dėmesio socialliberalizmo ideologijos moksliniam aiškinimui, jo įgyvendinimui Lietuvoje. Visuose partijos programiniuose dokumentuose atsispindi kertinės socialliberalizmo nuostatos, politiniai sprendimai yra priimami žvelgiant iš socialliberalų pozicijų.

Siūlome jums galimybę susipažinti su Naujosios sąjungos (socialliberalų) ideologinėmis nuostatomis – siunčiame rinkinį knygų ir partijos programinių dokumentų, kuriuose atskleidžiama socialliberalizmo ideologija bei partijos pozicija Lietuvai aktualiais klausimais.

Pagarbiai,

Naujosios sąjungos (socialliberalų) Pirmininkas

Artūras Paulauskas 

Ir, kaip jau minėjau, knygos: Alfonsas Vaišvila “Socialliberalizmas”, Algimantas V. Indriūnas, Jonas G.Siaurukas “Socialinis liberalizmas ir kitos politinės ideologijos”, Naujosios sąjungos VI ir IX suvažiavimo dokumentai bei Algimantas V.Indriūnas “Socialliberalizmo pradžiamokslis. Naujosios sąjungos (socialliberalų) nariams”.

Pastarosios įvade sakoma: “Tarptautinių žodžių žodynas” socialliberalizmą apibrėžia kaip visuomenės ideologiją, kuris stengiasi suderinti žmogaus laisvę veikti ir valstybės siekimą užtikrinti visų visuomenės narių socialinį saugumą, todėl toleruoja mišriąją (privatinę, kooperatinę ir valstybinę) ekonomiką”

Bandysiu skaityti toliau…

P.S. Pagarba socialliberalams už jų pastangas:)

Juk vienintelis dalykas, kuris teikia merginos gyvenimui prasmę ir orumą, yra visiškos, neginčijamos, grynos ir garbingos laisvės siekimas. Kokio di dar esama mergystės tikslo? Tiktai nusipurtyti įsisenėjusį priklausomybės ir išnaudojimo jungą.

Mylinčios Lawrence‘o moterys mane nepaprastai sužavėjo, tačiau greičiausiai žymiausiu laikomas jo romanas apie ledi Čaterli pasirodė esąs prastesnė jų versija. Siužete daug kas kartojasi – dvi seserys, maištaujančios prieš esamą tvarką, anglų aristokratai lyginami su angliakasiais, knygų pabaigoje veiksmas nukeliamas kažkur užsienin… Tais pasikartojimais labai priminė Murakamį amžinai su savo šuliniais ir katėmis.

Jie visi teikė pirmenybę intelektualiniam gyvenimui. Tai, kas jam nepriskirtina, – kiekvieno žmogaus asmeninis reikalas ir nėra taip svarbu. Niekas neklausia kito žmogaus, kada jis eina į išvietę. Niekam tai neįdomu, išskyrus jį patį.
Taip ir dėl kitų kasdieninių dalykų… grynai tavo reikalas, kaip tu uždirbi pinigus, ar myli savo žmoną, ar turi meilužę. Išskyrus tave, nieko tai nedomina.

Ši knyga Anglijoje ilgą laiką buvo uždrausta dėl nepadorių scenų ir santuokos griovimo aukštinimo, tačiau dabar ledi Čaterli meilės istoriją tie patys britai įtraukė į geriausiųjų dešimtuką. Iš tiesų vyro ir moters santykių tematika čia narpliojama subtiliai, giliai, nuoširdžiai, atidžiai kapstantis po prigimtį ir tradicijas.

Arba moteris gyvena tikrą gyvenimą, arba visą gyvenimą dėl to apgailestauja.

309 puslapiai, kurie nei labai sužavėjo, nei nuvylė. Nesigailiu skaičiusi, nes visgi klasika.

Juk vienintelis dalykas, kuris teikia merginos gyvenimui prasmę ir orumą, yra visiškos, neginčijamos, grynos ir garbingos laisvės siekimas. Kokio di dar esama mergystės tikslo? Tiktai nusipurtyti įsisenėjusį priklausomybės ir išnaudojimo jungą.

Mylinčios Lawrence‘o moterys mane nepaprastai sužavėjo, tačiau greičiausiai žymiausiu laikomas jo romanas apie ledi Čaterli pasirodė esąs prastesnė jų versija. Siužete daug kas kartojasi – dvi seserys, maištaujančios prieš esamą tvarką, anglų aristokratai lyginami su angliakasiais, knygų pabaigoje veiksmas nukeliamas kažkur užsienin… Tais pasikartojimais labai priminė Murakamį amžinai su savo šuliniais ir katėmis.

Jie visi teikė pirmenybę intelektualiniam gyvenimui. Tai, kas jam nepriskirtina, – kiekvieno žmogaus asmeninis reikalas ir nėra taip svarbu. Niekas neklausia kito žmogaus, kada jis eina į išvietę. Niekam tai neįdomu, išskyrus jį patį.
Taip ir dėl kitų kasdieninių dalykų… grynai tavo reikalas, kaip tu uždirbi pinigus, ar myli savo žmoną, ar turi meilužę. Išskyrus tave, nieko tai nedomina.

Ši knyga Anglijoje ilgą laiką buvo uždrausta dėl nepadorių scenų ir santuokos griovimo aukštinimo, tačiau dabar ledi Čaterli meilės istoriją tie patys britai įtraukė į geriausiųjų dešimtuką. Iš tiesų vyro ir moters santykių tematika čia narpliojama subtiliai, giliai, nuoširdžiai, atidžiai kapstantis po prigimtį ir tradicijas.

Arba moteris gyvena tikrą gyvenimą, arba visą gyvenimą dėl to apgailestauja.

309 puslapiai, kurie nei labai sužavėjo, nei nuvylė. Nesigailiu skaičiusi, nes visgi klasika.

Juk vienintelis dalykas, kuris teikia merginos gyvenimui prasmę ir orumą, yra visiškos, neginčijamos, grynos ir garbingos laisvės siekimas. Kokio di dar esama mergystės tikslo? Tiktai nusipurtyti įsisenėjusį priklausomybės ir išnaudojimo jungą.

Mylinčios Lawrence‘o moterys mane nepaprastai sužavėjo, tačiau greičiausiai žymiausiu laikomas jo romanas apie ledi Čaterli pasirodė esąs prastesnė jų versija. Siužete daug kas kartojasi – dvi seserys, maištaujančios prieš esamą tvarką, anglų aristokratai lyginami su angliakasiais, knygų pabaigoje veiksmas nukeliamas kažkur užsienin… Tais pasikartojimais labai priminė Murakamį amžinai su savo šuliniais ir katėmis.

Jie visi teikė pirmenybę intelektualiniam gyvenimui. Tai, kas jam nepriskirtina, – kiekvieno žmogaus asmeninis reikalas ir nėra taip svarbu. Niekas neklausia kito žmogaus, kada jis eina į išvietę. Niekam tai neįdomu, išskyrus jį patį.
Taip ir dėl kitų kasdieninių dalykų… grynai tavo reikalas, kaip tu uždirbi pinigus, ar myli savo žmoną, ar turi meilužę. Išskyrus tave, nieko tai nedomina.

Ši knyga Anglijoje ilgą laiką buvo uždrausta dėl nepadorių scenų ir santuokos griovimo aukštinimo, tačiau dabar ledi Čaterli meilės istoriją tie patys britai įtraukė į geriausiųjų dešimtuką. Iš tiesų vyro ir moters santykių tematika čia narpliojama subtiliai, giliai, nuoširdžiai, atidžiai kapstantis po prigimtį ir tradicijas.

Arba moteris gyvena tikrą gyvenimą, arba visą gyvenimą dėl to apgailestauja.

309 puslapiai, kurie nei labai sužavėjo, nei nuvylė. Nesigailiu skaičiusi, nes visgi klasika.

Kelios miniatiūrinės iš purvo drėbtos trobelės ir rusenantis laužas vidury kiemo nukėlė mane į tolimą praeitį. Mėnulio šviesa – vienintelė jų elektra, vandenį maistui ir praustis užsivirina ant laužo. Šios žavios ir archajiškos stovyklavietės šeimininkas gyvena mažame namelyje kartu su savo augintiniais balandžiais. Beveik pusę kambario užėmė kieta lova; ją jis užleido man, o pats atsigulė ant dar kietesnės žemės.

Kadangi tai knyga apie kelionę po Afriką, rašoma mėgėjišku stiliumi be pretenzijų į rašytojiškumą, noriu nenoriu lyginu ją su Aukštakalnytės Mama Afrika. Visiškai priešingi įspūdžiai! Žinoma, didžiausi skirtumai ryškėja ne todėl, kad Eglė aprašo rytinę, o Dainius – vakarinę Afrikos pakrantę. Aukštakalnytė juodajame žemyne gyveno ne vienerius metus, finansine padėtimi nesiskundė, todėl prabangiausiais džipais ir apsiginklavusi tokia fototechnika, kad net BBC žurnalistai stebėjosi, kokios televizijos konkurentai čia šalia sukinėjasi, tyrinėjo vietinių genčių gyvenimą, dalyvavo jų šventėse ir ritualuose, į kuriuos ne dažnas baltasis gali pakliūti. Tuo tarpu Dainiaus tikslas buvo autostopu nukeliauti nuo Maroko iki PAR, ir susidarė įspūdis, jog daugiausia laiko jis praleisdavo eidamas keliu, ginčydamasis muitinėse arba laukdamas vizos ambasadose.

Čia karaliauja džiunglių drambliai, virš upių sklando pelikanai, čia gorilų ir Tarzano teritorija. Čia krauju aplaistytos deimantų kasyklos, Atlanto horizonte lyg šaltosios ugnelės liepsnojantys naftos telkiniai, kraupūs nesibaigiantys karai ir brutalus valdymas, sėjantis kaukoles ir kapinynus. Čia ginklo teisė, džiunglių įstatymai ir geležinės rankos valdžia. Centrinės Afrikos keliai su išmuštomis molio duobėmis ir nuvirtusių medžių užtvaromis mažiausiai praminti. Čia mažai tiltų, bet daug upių, mažai kelių, bet daug kliūčių.

Pripažįstu, knygos autorius – nepaprastai drąsus jaunuolis, įveikęs save šimtus kartų, tikrai pavydžiu jam vidinės stiprybės. Bet po jo aprašyto Centrinės Afrikos gyvenimo man praėjo noras kadanors ten apsilankyti. Nežmoniška korupcija kiekviename žingsnyje, nuolatinis ką-man-padovanosi, besivelkantis paskui kiekvieną baltąjį žmogų, pulkai vaikų, apmėtančių turistus akmenimis, vagys, plėšikai, šimtai biurokratinių kliūčių gauti vizas… Aš suprantu, kad turistai visur permoka už prekes ir paslaugas, lyginant su vietiniais gyventojais, bet kai keliautojai yra Tavo duona, stengiesi su jais elgtis maloniai ir geranoriškai, o ne piktai ir priešiškai. Nesiginčysiu, kad Afrikos istorija turi už ką būti „dėkinga“ baltiesiems, bet jei šiaurinė musulmoniška žemyno dalis svetingai priima keliautojus, man mieliau tyrinėti jos autentiškumą.

Dar prieš parą Namibijoje kaitino saulė, o Rygoje išvydau sniegu nuklotą kelią. Vilkėti tik žalius marškinėlius su užrašu Lithuania buvo per šalta. Apsigobiau lietuviška trispalve. Netrukus buvau šiltame tautiečio automobilyje, netrukus išvydau ant aukšto stiebo pasienyje plevėsuojančią trispalvę.
Lietuva.
Grįžau.

272 įdomūs, įtraukiantys ir gausiai iliustruoti puslapiai, dar labiau pakurstę aistrą kelionėms.

– Nė vienas žmogus, – paaiškino Birkinas, – neperpjauna kitam žmogui gerklės, jeigu nenori to daryti ir jeigu antrasis nenori, kad jam perpjautų. Tai absoliuti tiesa. Žmogžudystei įvykdyti reikia dviejų asmenų – žudiko ir žudomojo. Žudomasis yra tas, kuris leidžiasi žudomas. Žmogus, kuris leidžiasi žudomas, yra tas, kuris širdies gilumoje puoselėja, kad ir slapčia, troškimą būti nužudytas.

Nuostabu! Taip džiaugiuosi, kai pavyksta atrasti kažką naujo, originalaus, nepatirto ir puikaus, kaip, pavyzdžiui, šio rašytojo kūryba. Raudona stora knyga pakankamai smulkiu šriftu – tarsi atgaiva sielai, pavargusiai nuo kraštutinumų, ribų, vienpusiškumo, kategorijų. Pakankamai psichologizuota, besiknaisiojanti ten, kur kiti bijo žengti (Lawrence’as pasakytų – angelai bijo žengti), ypatingai drąsi ir novatoriška laikais, kai buvo išleista – XX amžiaus pradžioje, ne veltui puritoniškoje Anglijoje kai kurie šio autoriaus kūriniai buvo uždrausti.

– Pasaulyje egzistuoja didžiulis skirtumas, – ėmė dėstyti jisai, – tarp tikros juslingos būtybės ir ydingo intelektualinio tyčinio ištvirkimo, būdingo daugeliui mūsiškių. Nakčia mes visada laikome uždegtą elektrą, stebime patys save, viską dedamės į galvą. Reikia atsijungti, kad patirtum, kas yra juslinė realybė, pereiti į nežinomybę, atsisakyti savo valingumo. Būtina tą padaryti. Reikia išmokti nebebūti, tik tada galėsi vėl egzistuoti. Tačiau mumyse tiek puikybės, štai kur visa bėda. Mes tokie išpuikę, o tikro išdidumo neturime. Esam visai neišdidūs, tik pasipūtę, baisiausiai puikuojamės savo asmenybėmis iš papjė mašė.

Tarsi suteikė palaiminimą neramios mano sielos prieštaravimams, kai vienu metu jaučiu meilę ir neapykantą, kvietimą ir atstūmimą, švelnumą ir žiaurumą, troškimą ir pasibjaurėjimą… Dažniausiai, kad ir kokie sudėtingi veikėjų charakteriai būtų, rašytojai sugeba įvardinti jų patiriamus jausmus pakankamai vienareikšmiškai (išskyrus Gombrowicz‘ių, tikriausiai, kurio žmonės nuolat mato ir kartu nemato, bijo ir nebijo), o Lawrence‘as leidžia savijautoms būti dvilypėms vienu metu, bergždžiai nesiekdamas jų išnarplioti ir išgryninti (todėl viskas teka labai natūraliai, bent jau man).

Apskritai jis nekentė sekso, tai toks apribojimas. Ne kas kita, o seksas pavertė vyrą atplėšta poros puse, o moterį – kita atplėšta puse. O jis norėjo, kad seksas nusileistų ligi kitų potraukių lygio, kad į jį būtų žiūrima kaip į funkcinį procesą, o ne kaip į troškimų išsipildymą. Jis tikėjo vedybomis dėl sekso. Tačiau, greta šito, jis norėjo dar ir tokio ryšio, kur vyras būtų atskira būtybė ir moteris atskira būtybė, kur abi šitos atskiros būtybės kiekviena užtikrintų antrosios laisvę, atsvertų viena kitą lyg du vienos jėgos poliai, lyg du angelai ar du demonai. Jis taip labai troško būti laisvas, neprievartaujamas jokio poreikio jungtis, nekankinamas nepatenkinto geismo.

479 puslapiai, atvėrę manyje kažką naujo, bei sutaikinę tam tikras mano dalis. Ačiū jiems.

Moterų gebėjimas degti kelia nuostabą šių kraštų vyrams. Jos tiesiog per lengvai užsiliepsnoja, tik ką jau čia bepadarysi? Tik nusisuk, o jos jau apimtos liepsnos. Turbūt tai dėl lyčių skirtumo, kalba vyrai. Vyrai – jie iš žemės, jie tvirti, ištvermingi, o damos – jos kaprizingos, nepastovios, jos neilgam šiame pasaulyje, jos išnyksta kaip dūmas, nepalikusios jokio raštelio. O esant tokiam karščiui kaip dabar argi galima tiek daug laiko praleisti saulėje! Mes patariame joms pasilikti viduje, nežaisti su ugnimi, bet juk žinai, kokios tos moterys. Toks jau jų likimas, jų prigimtis. (Salman Rushdie: Ugnies paukštės lizdas)

Šiaip pamaniau, kad apsakymų skaitymas leidžia greitai ir neskausmingai atsirinkti dominančius autorius, kad negaištum laiko nuobodyloms ir greičiau griebtum šaunių rašytojų romanus. Gerų autorių apsakymai tiesiog per greitai baigiasi! Jei Lorenca nebūtų pastebėjusi, gal ir neatkreipčiau dėmesio, kad beveik visi kūriniai šiame rinkinyje yra apie mirtį. Nes kai kurie iš tiesų uždega gyvenimui:

Mirštantieji, stebėjosi jis, gyvena pasaulyje, kuris, pasirodo, ne itin skiriasi nuo mūsiškio. Vyresni jo kaimynai, apsiginklavę grėbliais, plėšdavo lapus nuo savo pievelės, vedžiodavo senus raišus šunis ir apie šią žiemą suplanuotą kelionę į Floridą kalbėdavo taip, tarsi pačiame mirties prieangyje daugiau nebūtų ką veikti, tik gyventi plaukiant pasroviui įprasta vaga. Jie skleisdavo paskalas, dykinėdavo, žiūrėdavo televizorių. Jokia radikalesnė įžvalga nepagyvindavo jų pokalbių, nors Frederiksas ir klausydavosi su viltimi. (John Updike: Kelionė į mirties šalį)

352 puslapiai, iš jų kai kuriuos tiesiog suryji akimis, o kai kuriuos iš lėto kramsnoji atbulais dantimis. Knyga mėgstantiems įvairovę!

Būti – skauda, būtis niekada nepalieka mūsų ramybėje. Daryk tą, daryk aną, kovok, laimėk, įsimylėk, būk laimingas, tu privalai būti laimingas, gyvenimas – tai pareiga būti laimingam, ir jeigu toks nesi, tai didelė negarbė. Taigi darai visa, ką tik gali, kad paklustum, būtum geras, protingas ir laimingas, bet kaip žmogus gali toks būti, kai viskas tiesiog užgriūna tau ant galvos, meilė tvoja į galvą kaip plyta nuo stogo, sukeldama baisų skausmą, ar dar blogiau… (Claudio Magris: Buvus)

– Dabar galiu viso pasaulio atsisakyti: to, ką mačiau, užtenka visam gyvenimui. Nieko daugiau nebenoriu ir nebetrokštu, – pasakiau išeidamas iš šventyklos kiemo.

Mažumėlę užsikrėčiau Indija. Esu skaičiusi nemažai romanų, kurių veiksmas vyksta šioje šalyje, dabar nusprendžiau pamatyti ją keliautojo akimis (kol kas – svetimomis), taigi pasigriebiau Antano Poškos, tarpukario laikotarpiu aštuoneris metus keliavusio po Europą, Afriką ir Aziją, paskutinę serijos knygą – apie Indiją. Kadangi tai ne romanas, istorijos pradėjimas skaityti nuo šeštosios dalies visai netrukdo!

– Ko jūs ten gyvenate, kur pusę metų sniegas, purvas ir ledas? – stebėjosi klausytojai. – Ar ne geriau persikraustyti į šiltesnius kraštus, nereikėtų tų vargų nei su gyvuliais, nei patiems. Skaitom europiečių kygas ir jų nesuprantame. Kodėl jūs taip bijote mirti?
<…>
Tikrai keblu man buvo atsakinėti į tokius jų klausimus. Vis jaučiau tą jų užuojautą dėl europiečių perdėto rūpestingumo. Teko dar ilgai aiškinti apie orų pasikeitimus, metų laikus, darbymečio sezoną, kurio metu jei neapsirūpinsi, žūsi…

Pati knyga autoriaus sudaryta jau perkopus aštuntą dešimtį (nors keliavo, tarkim, po Indiją, būdamas trisdešimties) iš laiškų, dienoraščių, publikacijų ir atminties nuotrupų, todėl kartais nustembi aptikęs besikartojančius fragmentus, vietomis trūksta nuoseklumo, tačiau nepakartojami autoriaus įspūdžiai ir unikali patirtis taip žavi, kad į smulkmenas imi nekreipti dėmesio.

Indas, apsuptas nežinomo, nepažįstamo pasaulio, nesistengia atspėti jo paslapčių, priešintis ir nugalėti, kaip kad daro šiauriečiai. Jis pasiduoda likimui. Visa, kas įvyksta, įvyksta Dievo valia ir dievams tenka atsakomybė už viską.

Ypač nuostabus autoriaus požiūris į svetimą kultūrą, begalinis troškimas ją pažinti neteisiant ir nedarant skubotų išvadų. Man, keliaujant po arabų kraštus ar Aziją, labai keista būna girdėti tautiečių nepasitenkinimą ir pasišlykštėjimą šiukšlynais, nešvara, skurdu – taip ir norisi jiems surikti: važiuok Šveicarijon, jei nori iščiustytų gėlynėlių! Jei renkiesi kelionę į skirtingos kultūros šalį, būk malonus priimti ją su viskuo, kuo ji yra. Antanas Poška būtent taip ir elgiasi.

Rytai ir Vakarai – du skirtingi pasauliai, kurie amžinai vienas kito nesupras, amžinai nesuartės: jie gali vienas kitą mėgdžioti, nekęsti ar laikinai pamilti, bet visai suprasti negali. Gyvenimo patirtis, klimatas ir kultūros juos taip atskyrė, kaip kad išsivystė skirtumai tarp katės ir tigro, nors abu yra kilę iš tų pačių tėvų. Kas pas mus kilnu, ten bjauru, kas mums šventa, ten prakeikta.

218 užkrečiančių puslapių.

Džefis čia buvo laikomas keistuoliu – tai įprasta koledžo žmonėms, jie visada taip galvoja išvydę tikrą žmogų, juk koledžuose mokslinama beveidė vidurinioji klasė, kuriai didžiausia laimė gyventi miestelių pakraščiuose, gretomis surikiuotuose išdailintuose namuose su pievelėmis ir televizoriumi kiekvienoje svetainėje – visi žiūri tas pačias programas ir galvoja apie tą patį, o šio pasaulio džefiai tuo metu klaidžioja tyruose ir stengiasi išgirsti balsą, šaukiantį tuose tyruose, mėgina patirti žvaigždžių ekstazę, įminti tamsią nesuprantamą beveidės, abejingos, linkusios persivalgyti civilizacijos kilmės mįslę.

Antroji mano išklausyta audioknyga. Sudomino tuo, kad apie pastangas būti budistu šiuolaikinėje visuomenėje, ir dar plius Amerikoje. Himalajuose juk lengviau! Apie tai, kaip žmogus pakankamai patogiai sau prisitaiko filosofiją, su kuria, mano nuomone, nuolatinis girtavimas nelabai suderinamas. Bet jam tokiu būdu rodosi lengviau siekti nušvitimo. Tebūnie.

– Tokio kopimo paslaptis, – paaiškino Džefis, – lyg dzenas. Negalvok. Tiesiog šok. Nieko nėra lengviau, net paprasčiau, nei eiti plokščia žeme – ne taip monotoniška. Nors sulig kiekvienu žingsniu iškyla problemėlių, bet tu nėsyk nesuabejoji ir štai jau esi ant kito akmens, kurį išsirinkai be jokių ypatingų priežasčių, visai kaip dzene.

Vienas knygas skaitai, nes jų veikėjų jausenos ir mąstysena atitinka Tavąją, taigi savotiškai pasitvirtini savos būties prasmingumą, o kitas renkiesi dėl to, kad pažintum ir perprastum kitonišką gyvenimo būdą. Tarkim, Milleris, Bukowskis, dabar Kerouacas – jie visi vengia darbo ir geria. Darbo vengimą suprantu ir pateisinu, o gėrimo tikriausiai niekuomet nesuvoksiu. Man tai kaip kita planeta. Tebūnie.

Aš dar tvirčiau prisiglaudžiau prie atbrailos, užsimerkiau ir pagalvojau: „Ak, kas čia per gyvenimas, kam mes apskritai gimstame, jei tik gimę savo trapų nelaimingą kūną pasmerkiame tokiems neregėtiems išbandymams kaip didžiuliai kalnai, uolos ir tuščia erdvė“, ir aš su siaubu prisiminiau garsiąją dzenbudistų patarlę: „Kai užkopsi į kalno viršūnę, nesiliauk kopęs.“

8 valandos ir 16 minučių arba 214 puslapių. Ir puiki citata apie pojūčius stovint ant galvos:

Ir visa tai buvo mano, daugiau jokio žmogaus akys nežvelgė į šią milžinišką materijos visatą. Mane apėmė labai stiprus jos nerealumo jausmas – ir neapleido manęs visą vasarą, tik stiprėjo, ypač tada, kai atsistodavau ant galvos, kad pagerėtų kraujo apytaka, ant pačios kalno viršūnės, pasidėjęs drobinį maišą – tuomet kalnai atrodydavo lyg maži apversti lašeliai, apkibę tuštumoje. Aš suvokiau, kad jie apversti ir aš pats – apverstas! Čia niekas netrukdo suprasti fakto, kad gravitacija laiko mus saugiai apverstus aukštyn kojon paviršinėje žemės sferoje, begalinėje tuščioje erdvėje. Staiga aš suvokiau, kad esu visiškai vienas ir man lieka tik maitintis, ilsėtis, pramogauti, ir niekas manęs dėl to nepeiks. Tarp akmenų augo gėlės, nors jų niekas to neprašė, lygiai kaip nieko neprašė ir manęs.

Tas Aklumas mane taip sužavėjo, kad nusprendžiau stipriau pasiknaisioti Saramago kūryboje, ir – dievaži – nenusivyliau. Nors, kaip bebūtų gaila, tas knaisiojimasis tuoj ir pasibaigs, nes prie šių dviejų romanų į mūsų kalbą yra išverstas tik vienas apsakymas ir keli eilėraščiai. Apmaudoka. O lyginant Aklumą su Rikardo Rejišo mirties metais, reikia pasakyti, kad pastarieji turi daugiau lengvumo, spontaniškumo, kvailysčių, juokų (ne kartą skaitydama tiesiog negalėjau susilaikyti nenusikvatojusi balsu), o Aklumas, kaip ir dera monumentaliam kūriniui, už kurį dalijamos Nobelio premijos, turi daugiau savotiško, šedevrams būdingo sunkumo.

Gyvenimas dabar atrodė sustojęs, pakibęs tuštumoje, neaiškus. Jis atidžiai skaitė laikraščius, ieškodamas gijų, štrichų, žymių, tipiškų portugalo veido bruožų, trokšdamas ne tiek susidaryti savo šalies vaizdą, kiek suteikti naują esmę savo atvaizdui ir įvaizdžiui, paliesti rankomis savo veidą ir save atpažinti, ir, susinėręs rankas, pasakyti, Tai aš, čia esu aš.

Romano dėka susipažinau su kita nepaprastai įdomia portugalų literatūros didžiūnų asmenybe – Fernandu Pessoa (spėk, ar turime į lietuvių kalbą išverstą nors vieną didesnį, nei eilėraštis, kūrinį), nes ir pats Rikardas Rejišas yra ne kas kitas, kaip vienas iš septyniasdešimties pono Fernando heteronimų. (čia mano cituotas Bernardo Soares irgi yra Pessoa!)

Taigi bergždžia klausti poetą, ką jis galvojo ar jautė, nes jis kūrė eiles negalvodamas, kad jam teks atsakinėti į tokius klausimus. Priešingu atveju netgi neapimtų įkvėpimas.

José Saramago savo virtuoziškumu ir gebėjimu žodžiais atskleisti tokias mintis, kurių mes patys sau dažnai nesugebame įvardinti, primena Witoldą Gombrowiczių, taip pat panašus abiejų rašytojų polinkis įdėmiai, su meile, bet ne fanatiškai analizuoti savo šalies charakterį. Būtent tai šauniai atsiskleidžia Rikardo Rejišo mirties metuose, nes Aklumo veiksmas vyksta neįvardintoje šalyje, nežinomame mieste ir tarp neaiškios tautybės žmonių.

Grynas atsitiktinumas, nemanykite, kad tam tyčia parinkau žodžius, prasidedančius tomis raidėmis, Esama žmonių, linkusių į tokius dalykus, pamišusius dėl aliteracijų, asonansų, aritmetinių dėsningumų, jiems atrodo, jog taip įmanoma surikiuoti būties chaosą, Nesmerkime jų, jie, kaip ir visi simetrijos fanatikai, trokšta tobulybės, Polinkis į simetriją, mano mielas Fernandai, atitinka mūsų gyvybinį poreikį išlaikyti pusiausvyrą, apsisaugoti nuo kryčio, Nelyginant kartis, kurią naudoja lyno akrobatai…

295 puslapiai, privertę mane patikėti, kad greičiausiai José Saramago bus didžiausias mano metų literatūrinis atradimas.

Ji visad atrodė tarsi tik ką pakilusi iš lovos su meilužiu arba tuoj ten atsigulsianti.

Susidėlioja tokia grandinė: Millerio knygos – filmas apie Millerį, pamatytą Anaïs akimis – Anaïs knyga. Žiauriai norėčiau perskaityti daugiau šios autorės kūrinių, nes iš biografijos beigi kitų šaltinių sprendžiu, kad moteris ji buvo tikrai ne eilinė, bet kad į mūsų kalbą išversti tik šitie maži Paukšteliai. Na, nors tiek.

Tai buvo apsvaigimo, apakimo metas, kai gyvenama tik rankomis, lūpomis ir kūnu.

Tiesą sakant, šie apsakymai – pirmieji erotinės literatūros kūriniai, kuriuos teko skaityti, tai palyginti nelabai turiu su kuo. Paprastai, kai rašytojai romanuose įterpia sekso scenas, vyrų autorių atveju jos būna ypač atviros ir gašlios, o moterų – subtiliai apdangstomos užuominomis. Anaïs gi puikiai išlaiko viduriuką! Jos apsakymuose vienodai svarbi ir jaudinanti galimų santykių nuojauta, ir pačios meilės scenos su detalizuotais aprašymais.

Aš myliu tave, nes tu man primeni Europą, ypač Paryžių. Nežinau, kas yra tame Paryžiuje, bet net ore ten tvyro juslingumas. Kaip užkratas. Tai toks žmogiškas miestas. Nežinau, ar tai todėl, kad porelės nuolat bučiuojasi gatvėse, prie staliukų kavinėse, parkuose. Jie apsikabina taip laisvai, sustoja ilgam giliam bučiniui ant šaligatvio, metro įėjimuose. Galbūt tai, o gal minkštas oras. Nežinau.

157 nedideli jaukūs puslapėliai.

Niekaip negalėjau prisiversti skaityt darbo skelbimų. Vien mintis apie tai, kad sėdžiu priešais už stalo įsitaisiusį žmogėną ir skiedžiu jam, kad man reikia kaip tik šito darbo ir kad jam tiesiog idealiai tinku, kėlė man šleikštulį. Tiesą sakant, mane šiurpino pats gyvenimas, tai, ką žmogus priverstas daryt vien tam, kad galėtų pavalgyt, turėtų kur miegot ir kuo apsirengt. Tad beliko tik voliotis lovoj ir gerti.

Ypač ypač daug pastaruoju metu skaitau knygų, kurių autoriai bastosi be darbo ir geria. Net apima nuojauta, kad taip ir netapsiu niekuomet rašytoja, nes laipsnių nemėgstu. Tikriausiai po butelio kito ryškiau šalti mūzų delnai ant smilkinių jaučiami. Et…

Važtaraščiuose niekad neatsirasdavo nė vienos klaidelės. Galbūt dėl to, kad vyrukai anam gale pernelyg myžo į batą dėl savo kėdės. Paprastai tokie veikėjai būna jau sumokėję kokius septynis įnašus iš trisdešimt šešių už savo naują automobilį, jų žmonos pirmadienių vakarais lanko keramikos būrelius, kiekvienas iš jų penkių vaikų kasdien išgeria po kvortą pieno, o palūkanos už įkeistą nekilnojamą turtą ėda juos gyvus.

Čia buvo mano antras bandymas skaityt Bukowskį – po pirmojo nusivylimo, paskui po teatralizuoto jo poezijos skaitymo truputį kitaip šis rašytojas atrodo, bet… Nors skaitosi lengvai ir greitai, pamėto retkarčiais neblogų minčių, vat kažkaip nepagriebia už dūšios, ir viskas!

Aš, žinoma, ne koks pamokslininkas, bet štai ką jums pasakysiu: gyvenimo būdas, kurį pasirenka daugelis žmonių, pamažu ima vesti juos iš proto ir visa tai kuo aiškiausiai pasimato tada, kai jie sėda už vairo.

197 puslapiai grynos kasdienybės, bandant išsilaikyti su laikinais juodadarbiškais užsiėmimais, užknisančiom moterim, rašytojiškais džiaugsmais ir nusivylimais, beigi, žinoma, šimtais butelių vyno.

Pobūvių aš nemėgau. Nemokėjau šokti, žmonės mane gąsdino. O ypač gąsdino žmonės, besilankantys pobūviuose. Jie stengdavosi būti patrauklūs, linksmi ir sąmojingi. Bet, nors patiems taip atrodydavo, kad jie tokie ir yra, jie tokie nebuvo. Toli gražu. Jie taip baisiai stengdavos, kad atrodydavo tik dar kvailiau.

Pasitaiko tokių dvasios būsenų, beveik antgamtiškų, kai visa gyvenimo gelmė atsiskleidžia visai įprastam reginy, atsiveriančiam mūsų akims. Jis tampa tos akimirkos simboliu.

Nedidelė knygelė, įdomi savo forma. Tai net ne dienoraščiai, kaip sufleruoja pavadinimas, o minčių ir idėjų nuotrupos, rašytos ant atskirų popierėlių ir vėliau sudėliotos į vieną rinkinį. Vien dėl to smalsu skaityti, kad kitaip.

Darbas – progresyvi ir kaupianti galia, kuri nelyg kapitalas prideda procentų ir prie sugebėjimų, ir prie rezultatų.

Kaip ir visuomet, skaitant devyniolikto amžiaus literatūrą, mane apima keistas jausmas, kad laikai visiškai nepasikeitė, žmonių mąstymas ir matymas liko tokie pat. Aišku, kai skaitai užsienio autorius… Kai pavartai tų laikų tautiečių kūrybą, apima dar keistesnis jausmas, kad mūsuose tuomet buvo viduramžiai.

Nuo pat vaikystės – vienatvės jausmas. Šeimoje ir ypač tarp draugų – amžinai vienišos lemties jausmas.
Tačiau labai stiprus gyvenimo ir malonumų geismas.

Jei nori susipažinti su daugiau knygos ištraukų – spausk čia. O puslapių knygelėje 127.

Tik trys būtybės vertos pagarbos: kunigas, karys, poetas. Žinoti, žudyti ir kurti.
Visi kiti moka duoklę ir eina lažą, sukurti arklidei, kitaip sakant, turi vadinamąsias profesijas.

Iš pradžių net nesuvokiau, kas šioje šalyje atrodo taip keista, tačiau netrukus atsitokėjau: pusė Saudo Arabijos gyventojų nuolatos laikomi už tvoros. Sunku buvo įsivaizduoti miestą beveik be moterų. Jaučiausi lyg koks vaiduoklis: šitame vyrų pasaulyje moterys tartum neegzistavo. Nebuvo ir parkų ar gėlių, net medžių. Tokia bespalvė šalis. Greta smėlio, minkštu švelniu kilimu dengusio kelius, vienintelės regimos spalvos buvo juoda ir balta. Balti vyrų tobai ir vienas kitas tamsiai juodo audeklo trikampis: apsigaubsčiusios moterys.

Dar viena tinklaraščio rašymo nauda – skaitytojai pamažėle perpranta mano skonį bei interesus ir taikliai rekomenduoja potencialiai man patiksiančias knygas. Už šį skaitinį esu dėkinga komentatorei Gintarei. Po mano literatūrinį pasaulį sukrėtusio  Samarago Aklumo reikėjo kažko paprasto, bet įdomaus, na, tokio Aukštakalnytės Hansen Mamos Afrikos stiliaus, ir p. Bin Laden istorija buvo pats tas! Žvilgsnis pro akutę į gyvenimą vienoje uždariausių ir radikaliausių valstybių pasaulyje iš tiesų intriguoja! Viešpataujanti islamo srovė – vahabizmas – reikalaujanti sugrąžinti religijai pirminį grynumą priveda iki tokių absurdų, kad vyras draudžia žmonai maitinti vaiką buteliuku, nes čiulptukas pagamintas iš gumos…

Iš pradžių nepastebi, kad tampi kieno nors daiktu. Du žmonės sutinka vienas kitą, ir atskiri asmenys virsta visuma, susilieja skoniai ir poreikiai, pagaliau atsiranda nenugalimumo pojūtis. Tada stengiesi prislopinti prieštaravimus, ir po truputį noras suteikti malonumą nustumia į šalį savo asmenybę. Kitame žmoguje prarandi save – juo labiau, jeigu esate iš dviejų skirtingų kultūrų, kaip mes su Jeslamu.

Perskaičius šią knygą pavyksta geriau suprasti (jokiais būdais ne pateisinti) Osamos ir kitų ekstremistų mąstyseną ir jauseną, nes tokiomis sąlygomis, kokios yra Saudo Arabijoje, tikriausiai neįmanoma užaugti savarankišku, laisvu ir visuotinės gerovės (tokios, kaip mes ją suprantame) siekiančiu žmogumi. Ten viskas yra absoliučiai kitaip, nei čia drįstum įsivaizduoti. Vaje. Net nuoširdžiai pajaučiau terorizmo grėsmės šiurpuliukus.

Jaučiau, kad Bin Ladenų moterys – lyg kokie jų vyrų naminiai gyvūnėliai. Jas laiko uždarytas, retkarčiais ypatingomis progomis pasiima su savimi. Jos visą dieną – kartais, beje, ir visą naktį – laukia grįžtant savo vyrų; kai jie pasirodo, žmonos atlieka savąjį džiugios, malonios draugės vaidmenį. Kartais jos paglostomos ir gauna dovanų; kartais jas išveda iš namų, dažniausiai į svečius viena pas kitą.

204 nuoširdūs ir įtraukiantys puslapiai.

Viešpatie Dieve, kaip mums trūksta regėjimo, sugebėti matyti, matyti, net jei tai tebūtų vos įžiūrimi šešėliai, stovėti prieš veidrodį, matyti tamsią neryškią dėmę, kad galėtum sakyti, Štai mano veidas, visa, kas susiję su šviesa, man nepriklauso.

“Nė vienas Nobelio premijos kandidatas nėra labiau vertas tokio pripažinimo nei šis romanistas”, teigia The New York Times, ir aš negalėčiau pasakyti teisingiau. Stojuosi ant kėdės ir skelbiu pasauliui – štai kur talentas, mulkiai! Taip, vieninteliai jo skyrybos ženklai yra taškai ir kableliai, taip, tiesioginė kalba pradedama ne iš naujos eilutės, o tiesiog didžiąja raide, taip, nei veikėjai, nei vietovės čia neturi vardų, bet ar to reikia? Ar gi kiekvienas iš mūsų nesame gydytojas ir jo žmona, mergina tamsiais akiniais ir senis su juodu raiščiu viename asmenyje?

Baimė gali sukelti aklumą, tarė mergina tamsiais akiniais, Be galo teisingi žodžiai, teisingiau ir būti negali, tą akimirką, kai apakome, jau buvome akli, baimė mus apakino, baimė ir laikys mus aklus, Kas čia kalba, paklausė gydytojas, Aklasis, atsiliepė balsas, viso labo aklasis, kitokių čia nėra. Tada senis su juodu raiščiu paklausė, Kiek reikia aklų žmonių, kad rastųsi aklumas, Niekas negali į tai atsakyti.

Pats pasakojimas nerealiai įtraukiantis, bet realiai realus, nė karto man nekilo dvejonių dėl veikėjų poelgių motyvų – jei kitose knygose ore skamba aidi netikrumas, akis drasko natūralus prieštaravimas žudikams ar vištų galvų nusukinėtojams, čia viskas liejasi laisvai, pagal prigimtį, nors kartais ta mūsų prigimtis kelia siaubą, bet tokia jau ji.

Tarkite aklam žmogui, esi laisvas, atidarykite duris, kurios skyrė jį nuo pasaulio, Eik, tu laisvas, dar kartą sakote jam, bet jis neina, jis lieka stovėti vidury kelio, jis ir kiti, jie persigandę, jie nežino, kur eiti, iš tiesų neįmanoma palyginti gyvenimo logiškame labirinte, kurį iš esmės atitinka bepročių prieglauda, ir žengimo pirmyn, nejaučiant vadovaujančios rankos ar prilaikančio pavadėlio, į išprotėjusį miesto labirintą, kur atmintis praras savo galią, nes ji tegali atgaminti vietų vaizdus, bet ne takus, kuriais turime ten nusigauti.

Sakau, vien jau pats pasakojimas kaip toks yra fantastiškai stiprus, o kai imi mąstyti apie jį kaip apie alegoriją, kuria jis ir yra, nuo teisybės ima svaigti galva! Visi tie šūdai, tarp kurių gyvenam, dvėseliena, kuria mintam, žmogiškumas, kurį prarandam kiekvienam žingsnyje, kai manom, kad mūsų niekas nestebi, nes kiti irgi yra akli… Ir kai šitame apokaliptiniame vaizde kažkas, užsilipęs ant bačkos, ima postringauti apie rinkos ekonomiką, komunikaciją, akcijų biržą ir ginkluotąsias pajėgas, iš situacijos absurdiškumo ima paikas juokas.

Nesame nemirtingi, negalime išvengti mirties, tačiau bent jau neturėtume būti akli, pasakė gydytojo žmona, Kaip, juk šis aklumas konkretus ir realus, paklausė gydytojas, Nesu tikra, tarstelėjo jo žmona, Ir aš nežinau, pasakė mergina tamsiais akiniais.

Kadangi romaną baigiau skaityti tik vakar, mano įspūdžiai šviežutėliai; esu tikra, kad praėjus tam tikram laikui knygos stiprumas mano galvose skleisis išsikeros ir užims deramą vietą smegenų stalčiuke visam gyvenimui, ir galbūt vėliau galėsiu kažką daugiau apie ją pasakyti. Ir manau, kad tai geriausias mano perskaitytas kūrinys šiais metais. Ir dar 2008 m. pagal romaną pastatytas filmas „Aklumas“ („Blindness“) su Julianne Moore laukia mano žiūrėjimo, tai irgi.

Ar ji prisikels, paklausė mergina tamsiais akiniais, Ne, ji ne, atsakė gydytojo žmona, prisikelti labiau reikia tiems, kurie dar gyvi, bet jie neprisikelia, Mes jau pusiau mirę, tarė gydytojas, Kita vertus, mes dar pusiau gyvi, atsakė jo žmona.

Ir dar puslapių kiekis taip taikliai primena mano laimingą skaičių – 272.

Kodėl mes apakome, Nežinau, gal kada nors išsiaiškinsime, Nori, pasakysiu, ką galvoju, Taip, Nemanau, kad mes apakome, mes esame akli, Akli, bet regintys, Akli žmonės, kurie gali matyti, bet nemato.

Džibrylas Farišta, plūduriuodamas ant debesies, nusprendė, kad dėl dorovinio anglų miglotumo kalti orai. Kai diena ne šiltesnė už naktį, – samprotavo jis, – kai šviesa ne aiškesnė už tamsą, kai žemė ne sausesnė už jūrą, nieko nuostabaus, kad žmonės nebesuvokia skirtumų ir tiek politines partijas, tiek lovos partnerius, tiek religinius įsitikinimus laiko daugmaž vieno galo, rinktis nėra iš ko, nes viskas panašu kaip vandens lašai.

Tai buvo trečia stora Salman Rushdie knyga, kurią perskaičiau. Kadangi rašytojas indų kilmės, man visgi smagiausiai susiskaitė Paskutinis Mauro atodūsis, nes pagrindinis veiksmas vyko Indijoje, Klounas Šalimaras gyveno pusiau Indijojoje, pusiau Amerikoj, o Šėtoniškose eilėse veiksmas daugiausia vyksta Anglijoje. Todėl per mažai šilumos, spalvų ir prieskonių. Bet negaliu sakyt, kad nepatiko. Daug neblogų minčių apie britus, jų gyvenimo būdą ir emigrantų požiūrį į savo naująją tėvynę. Smagiai išsireikšta, kad kaip anksčiau Anglija norėjo kolonizuoti visą pasaulį, taip dabar visas pasaulis keršydamas kolonizuoja ją pačią. Nugi tikrai!

Jis uždraudė valgyti krevetes, keistus, nežemiškus padarus, kurių nė vienas tikratikis akyse nebuvo matęs, o gyvulius pareikalavo žudyti iš lėto, nuleidžiant kraują, kad jie iki galo patirtų, ką reiškia dvėsti, ir galbūt suvoktų gyvenimo prasmę, nes tik mirties valandą gyvos būtybės supranta, kad gyvenimas – tikrovė, o ne savotiškas sapnas.

O ir šiaip buvo nepaprastai smalsu perskaityti knygą, kurios autorių musulmonai prakeikė ir paskelbė mirties nuosprendį už islamo įžeidimą, taip pat rengė visokias demonstracijas, grasino leidėjams, rašytoją paliko šeima, o romane aprašytoji Anglija vargšą slėpė ir gynė.

Toks medis įmanomas, vadinasi, įmanomas ir jis; jis irgi gali įsikibti, įleisti šaknis, išgyventi. Tarp televizinių mišrūnų tragedijų vaizdų – beverčiai jūrberniai, plastinės chirurgijos nesėkmės, esperantiška didžiumos šiuolaikinio meno beprasmybė, planetos kokakolonizavimas – jis gavo šią vieną dovaną. Pakaks. Išjungė televizorių.

Romanas iš tiesų brandus, kelios įmantriai persipinančios siužeto linijos, religijos – emigracijos – psichinės ligos – kultūrų skirtumo – kartų konflikto – meilės ir keršto klausimai, ryškūs ir nuoseklūs veikėjų portretai, kasdienės realybės tirštinimas bepročio kliedesiais, pereinančiais į sapnus, kurie perkelia į mūsų eros pradžią, kai Pranašui perduodamas Koranas… Ir beprotiška meilė, žinoma, kaip gi be jos.

Meilė yra troškimas būti panašiam į mylimąjį (net susitapatinti su juo), o neapykanta, reikia pasakyti, gali kilti iš to paties noro, jei jo negalima patenkinti.

525 puslapiai.

Vienas svarbiausių Login pranešėjų, kuris ir atidarė konferenciją savo pranešimu, buvo Walter de Brouwer, save pristatantis tikru technologu. Visą jo pranešimo laiką ta mintis ir neapleido – šis žmogus tiesiog technologas ir į viską žiūri labai siaurai ir koncentruotai, todėl nenumato, kas gali vykti aplinkui. Walter de Brouwer yra labai įdomaus projekto „One Laptop Per Child“ pradininkas. Tai idėja, jog kiekvienas vaikas pasaulyje turi gauti po nešiojamąjį kompiuterį, kurie visi būtų vienodi (todėl niekas jų nevogtų), visi būtų sujungti į vieną tinklą (kad vaikai galėtų bendrauti) ir visi turėtų mokymosi ir lavinimosi programinę įrangą. Šis projektas man atrodo šiek tiek neįmanomas (bet labai gražus ir kilnus), bet šnekėsime dabar ne apie tai. Kalbėsime apie W. de Brouwer pranešimą.

Pranešimą jis pradėjo pasakojimu apie savo vaiką, kuris pats išmoko naudotis kompiuteriu, mobiliuoju telefonu, kuria muziką, kalbasi internetu ir daro visus tuos šiuolaikinius dalykus, apie kuriuos mūsų seneliai net iki šiol nesupranta. Tai tiesa – šiuolaikinių vaikų sugebėjimas įsijausti į techniką ir programinę įrangą yra neapsakomas, todėl W. de Brouwer svarstė: Ką daryti su šiuolaikiniais vaikais? Kaip juos išmokyti dalykų, kurie juos vėliau sustiprins ir pavers visaverčiais žmonėmis?

Pranešėjas tyloje nuspaudžia mygtuką ir ekrane pasirodo didžiulė skaidrė, kurioje – krūvelė užbrauktų knygų ir užrašas „Leiskite vaikams žaisti daugiau žaidimų (kompiuterinių)“. Štai tada ir prasideda tas mano apibūdintas koncentruotas ir labai siauras požiūris. Beje, skaidrės fone, po užrašais, matosi nuotraukos tokių žaidimų, kaip GTA ir Max Payne – kuriuose tik žudynės ir kraujas. Jam nė motais, kad tai žaloja, o ne ugdo vaikus. W. de Brouwer teigia, jog žaidimai už knygas yra geriau dėl:

1. Žaidimai yra 3 dimensijų ir su garsu, knygos tik vienos dimensijos. W. de Brouwer visiškai nepamąsto apie tai, jog knygos lavina fantaziją ir vaizduotę, o tos 3 žaidimų dimensijos dažniausiai nelavina nieko, tik agresiją ir pyktį.

2. Knygos izoliuoja vaikus nuo socialumo, o žaidimai yra bendradarbiavimo ir bendravimo varikliai. W. de Brouwer visiškai nemato realybės ir nesupranta, kad milijonai feisbuke sėdinčių ir Farmvilį žaidžiančių vaikų ne socializuojasi, o tik baigia nupušti nuo idiotiškų ir betikslių „bendradarbiavimo“ žaidimų.

3. Knygos nėra interaktyvios. Iš dalies jis teisus, interaktyvumas prideda savotiškų pliusų. Bet tik kol neslopina vaizduotės.

4. Knygą skaitai sėdėdamas arba gulėdamas, o žaidžiant žaidimus juda raumenys. Nežinau, kuo remiasi pranešėjas, tačiau visi gerai žinome, kokių stuburo problemų šiuolaikinis jaunimas turi dėl begalinio sėdėjimo prie kompiuterio.

5. Knygos skaitymas ramina, o žaidimai suteikia energijos. Aš neįsivaizduoju, kaip turėtų atrodyti užaugęs vaikas, kuris visą vaikystę gyveno energingai, nuolatos būdavo įsitempęs ir niekada neatsipalaiduodavo. Manau, kad tokiam vaikui su psichika būtų problemų. Galiu pasakyti iš savo patirties – kai naktį skaitau knygą, ją padėjęs jaučiuosi puikiai, net jei skaičiau 3 valandas. Jei žaidžiu žaidimą 3 valandas (labai kartais mėgstu pažaisti), jį išjungęs, jaučiuosi kaip apdujęs – akys pertemptos, galva sukasi, sunku užmigti. O jeigu tokia savijauta gyvenčiau kasdien? Išprotėčiau. O W. de Bouwer tai ir siūlo. Žmogaus fiziniam kūnui visada reikia pailsėti, o žaidimai dažniausiai vargina ir nesuteikia to poilsio, kurį suteikia knyga. Žaidimų išaugintas vaikas dažniau bus spirgantis, nesugebantis nusiraminti, neklusnus. Knyga išmoko vaiką ramybės, valios, išmoko sutelkti dėmesį.

6. Knygos stimuliuoja tik vieną pojūtį, o žaidimai – 6. Tam tikrai atvejais tai yra gerai, bet tai nereiškia, kad knygas reikia išmainyti į žaidimus. Juk tai visiškai skirtingi dalykai, todėl nereikia jų lyginti vieno su kitu.

Pranešėjas man atrodė kaip asmuo, linkęs į visiškai kitokius dalykus, kurie niekaip nepanašūs į ramų knygos skaitymą, įsitraukimą į vaizduotę ir visko užsimiršimą. Iš tiesų man buvo jo gaila – iš pranešimo supratau, jog jis niekada nebuvo paniręs į knygą taip, kad užmirštų pavalgyti ar miegoti. Ir joks žaidimas niekada nesuteiks vaikui tokio dvasinio peno, kokį suteikia knyga, kurioje tu gali „apsigyventi“. Neneigiu žaidimų naudos – tarkim strateginiai, loginiai žaidimai yra tikrai geras dalykas, mano vaikai tokius žais. Netgi visokie veiksmo žaidimai yra gerai, nes lavina reakciją, detalių įsisavinimą ir kitokius puikius dalykus. Tačiau joks žaidimas nelavina vaizduotės taip, kaip knyga. O be vaizduotės ir fantazijos – koks tai žmogus? Robotas, greičiau.

Tuomet W. de Brouwer pateikia dar vieną man nesuvokiamą skaidrę su užrašu „Leiskite vaikams žiūrėti daugiau televizorius“. Šią iššaukiančią mintį jis grindžia tuo, jog kam vaikui skaityti tą baisiai storą Hario Poterio knygą, jeigu yra filmas? Ir mane ši mintis vėl sutrikdė tuo, jog žmogus visiškai nesupranta, kaip nuostabiai veikia fantazija skaitant tokią knygą, kaip Haris Poteris. O filmas? Kas yra filmas? Kažkieno kito vaizduotės kūrinys, kurį vaikui tereikia įsisavinti ir nieko daugiau nemąstyti. Pranešėjas klausia „Ar girdėjote vaiką sakant, kad jam labiau patiko knyga, o ne filmas?“ ir išgirsta iš žiūrovų tik visišką tylą. Nes aš, asmeniškai, tokių pasakymų girdėjau daug. Televizoriaus tikslas yra žmones užliūliuoti, panardinti žmones į transą. Taip praplauti smegenis, kad žmonės priprastų prie tos tuščios galvos ir savaitėmis prasėdėtų prie ekrano. Mano nuomone, televizorių vaikams galima rodyti tik labai atrinkus, ką žiūrėti, nes niekaip neįsivaizduoju, kaip galėčiau leisti savo vaikams žiūrėti kokius nors Teletabius. Aš net nesuprantu, kaip galima sakyti, jog knygos yra blogis, o televizorius – būtinas dalykas. Walter de Brouwer man atrodo kaip žmogus iš kito pasaulio. Toks ateivis, kuris visiškai neturėjo vaikystės ir nesupranta, kad televizorius (ir dažnai kompiuteriniai žaidimai) yra smegenų žudikai, o ne lavintojai.

Po šios skaidrės sėdėjau su baisia išraiška „Kas per š..?“, bet toliau klausiau pranešėjo. Mano susidaryta nuomonė pasitvirtino: W. de Brouwer sugalvoja gal ir neblogą idėją, tačiau visiškai nepamąsto apie šalutinį poveikį arba apie idėjos juodąją pusę. Nemąsto, kad tai, ką jis siūlo, gali neišeiti į gerą, o tik į labai blogą – vaikas gali atbukti, tapti daržove.

Kita skaidrė buvo gan protingas pasiūlymas, t.y. duoti vaikams išmaniuosius telefonus nuo pat vaikystės. Pritariu. Vaikas išnaudotų visas jo galimybes, tai būtų puikus šiuolaikinis žaislas jam, kuris būtų dar puikesnė įžanga į kompiuterių ir technikos pažinimą. Dar jis kalba apie garsios ir greitos muzikos įtaką ir pakalba apie kelis protingus dalykus, tačiau – vėlgi nepamąsto apie pašalinį poveikį. O tai yra paprasčiausias išprotėjimas. Neveltui žmonės kankinami greitais ritmais, šaižiais garsais ir panašiu triukšmu.

Tada pasipila pranešėjo pasiūlymai, kaip Vilnių padaryti pažangiu miestu. Tuo metu man jau sunku sekti jo pranešimą, nes galvoje sukasi daug prieštaringų minčių. W. de Brouwer siūlo surengti TEDx konferenciją – tokia jau rengiama, pažangumas nepadidėjo. Tada jis skelia savo geriausią pasiūlymą – atrakinti visus Wi-Fi tinklus – ir pagrindžia tai savo pamąstymais: „Aš susijęs su technologijomis beveik visą savo gyvenimą ir teoriškai išmanau hackingą (įsilaužimą), todėl nesuprantu, kodėl turėčiau samdyti 15 žmonių, kad įsilaužčiau į tavo kompiuterį ir sužinočiau tavo darbų sąrašą?“ Ir tai parodo, jog jis apie hackingą nieko nesupranta, nes įsilaužimas į neapsaugotą tinklą yra daug paprastesnis ir kiekvienas pienburnis (tikrai, kiekvienas) dabar tai gali padaryti. Po šio pareiškimo aš susikraunu daiktus ir nebeklausau jo, nes suprantu, kad žmogus visiškai nusišneka, nes nesigaudo situacijoje.

Idėja be pagrindo. Tai vyrauja jo pranešime, jo požiūryje. Sugalvojau puikią idėją, tačiau visiškai nepamąstau, kas su ja gali atsitikti. Naivus požiūris į žmones, naivus požiūris į pasaulį. Nelaikau žmogaus rimtu savo srities žinovu, jeigu jis neišanalizuoja srities, apie kurią kalba ir žiūri į ją labai vienpusiškai. Todėl, po šio Walter de Brouwer pranešimo, manau, jog jis visiškai nesusigaudo šiuolaikiniame pasaulyje arba visiškai nepasiruošė pranešimui ir šnekėjo bet ką. Daugiau į jo pranešimą tikrai neičiau – gaila laiko. Nors vieną auksinę frazę jis pasakė: „Viskas, kas turi ekraną, susijungs į bendrą tinklą“, ir tai yra visiška tiesa. Tačiau tuoj pat vėl viską sugadino ir pasakė visiškai vienpusišką kitą frazę: „Viskas, kas neturi ekrano, išnyks.“ Ir čia jis pasakė visiškai iš savo varpinės, neapmąstydamas, kad visas pasaulis nėra toks, koks jis. Aš jam neplojau, nes tikriausiai niekada tikros knygos (net jei ir naudosiu e-skaityklę) neiškeisiu į žaidimą ar televizorių.

Walter de Brouwer pranešimą galite (nors sakau, kad neverta) pasižiūrėti Youtubėje (apie 30 minučių, 5 dalys).

Linas Gelumbauskas „Exellent“

Norėčiau supažindinti su dviem menininkais – Aiste Gabriele Černiūte ir Linu Gelumbausku. Jie nėra brolis ar sesuo, žmona ar vyras. Tiesiog neseniai bendrą parodą „Būsenos“ viename Vilniaus prekybos centrų („Domus galerija“) esančioje parodinėje erdvėje-salone („Meno zona“) surengę draugai ir kolegos.

Tarp jų galima surasti glaudokų saitų. Pavyzdžiui, Linas Aistę kažkada pavadino savo tapybine seserimi. Kažin ar dabar ir pats galėtų paaiškinti, ką to norėjo pasakyti, tačiau akivaizdu – meninės giminystės tarp jų esama. Visų pirma dėl to, kad abu (ir netgi panašiu metu) baigė Vilniaus dailės akademiją. Tą pačią – tapybos – katedrą. Dar toks sutapimas – abu gimę ir augę Kaune… Bet čia jau senos ir pamirštos istorijos…

Svarbiausia, kas juos jungia – aliejinis dažas. Aistė ir Linas yra tapytojai iki kaulų smegenų. Tokie, kurie nei už ką ir į nieką neiškeis aliejinių dažų ir drobės. Tai esminė, substanciali medžiaga, kurios dėka jie eina tolyn. Antras autorius siejantis dalykas – storas, ,,sviestiškas” – ,,ūkiškas” dažo tepimas. Abu mėgsta pastozišką tapybą. Linas, galbūt, labiau vertina ilgesnius, platesniu potėpius. Aistė, turbūt, pripažįsta trumpesnius teptukų kirčiavimus į pagrindą. Linas iš dažų formuoja reljefus, Aistė pastaruoju metu lipdo netgi aliejines figūrėles – vadinamus dažažmogius. Trečias jungiklis – kolorizmas. Spalva Aistės ir Lino darbuose yra problema Nr. 1. Gal tai yra per daug specializuota – pripažįstama ir vertinama tik pačių tai darančiųjų (t.y. tapytojų) sferose. Panašiai kokie kompozitoriai jaudinasi dėl kokios nors tonacijos ar garso.

A.G.Černiūtė „Viena meilės istorija“

Linas Gelumbauskas „Jie“

Mano galva, abu aptariami menininkai kitiems yra įdomūs tuo, kad visgi neapsiriboja vien tapybinėmis problemomis. Jie dar yra ir poetai (ketvirtoji jungtis). Poezija glūdi ne tik darbų pavadinimuose, bet ir pačiuose potėpiuose, spalvose, motyvuose. Norėčiau rasti kokius nors atitikmenis. Tai lengviausia atlikti bandant įsivaizduoti, kokio poeto darbus būtų galima iliustruoti Aistės ir kokios – Lino darbais. Aistės atveju galima prisiminti Francis‘ą Ponge‘ą – šis siurrealizmui artimas prancūzų poetas, užsidėjęs fenomenologinius akinius, taip pat stengėsi įžvelgti daiktų sielą. Na, kad ir tokios jo įžvalgos, kuriose panašūs net motyvai bei personažai – iš Plaštakės: „Kai cukrus, pagamintas stiebuose, sublyksi žiedų gelmėj, lyg prastai išmazgotuose puodeliuose – didžios pastangos suvirpina žemę, nuo kurios staiga pakyla plaštakės“ (visų citatų atvejais naudotasi T. Venclovos vertimais) arba iš Žvakės: „Naktimis kai kada atgyja savotiškas augalas, o jo žėrėjimas išskaido apstatytus kambarius į šešėlių masyvus“. Analogijos slypi tapybiškame mastyme, šviesos ir šešėlių žaisme, tirštoje vaizdų „makalynėje“.

Lino poezija labiau susijusi su žemdirbiška pasaulėjauta, su jai būdingu gamtos ir žmogaus ryšio pojūčiu, su cikliška laiko samprata, su tam tikru žemės kvapu, kurio dvelksmas sufleruoja apie vidinio pasaulio dramas. Panašiai kaip Roberto Frosto lyrikoje. Štai Beržuose („Kada eilė sulinkusių beržų/ Šalia tiesaus pušyno išryškėje,/ Man rodosi – juos palenkė berniukas./ Bet ne berniukas kuprina kamienus,/ o šlapdriba. <…>“) ar arba Kelyje, kuriuo nėjau („Kur kelias persiskiria į du,/ Ilgai stovėjau rudens miške/ Ir troškau eiti abiem kartu./“) vaizdai tapomi analogiškais banguojančiais, plaukiančiais potėpiais, žemiškomis spalvomis.

Tapytojų paroda

Linas Gelumbauskas „Du pikti liežuviai apkalbantys angelą“

A.G.Černiūtė „Pirma eilėraščio eilutė“

Bet tai tik atitikmenys. Panašiai Aistės atveju galima aptikti meninių (nuo dramos iki fechtavimosi) ryšių su įvairių senųjų tikėjimų praktikų atributais (bet nieko bendro su juodosiomis voodoo technologijomis idėjų plotmėje!), Tbilisio Pirštų teatro aktoriais (tikrai teatrališka tapyba) arba Constantino Nivola terakotomis (plastiški erdviniai arba prie molinių pliokštumų prigludę žmogeliukai). Linas, panašiai kaip Glennas Brownas (žaidžiantis su Vakarų klasika), dekonstruoja savo mokytoją Ričardą Povilą Vaitiekūną (preparuoja šio tapinius ir žiūri kas slypi už tų sluoksnių sluoksnelių). Šiaip šie abu menininkai kuria savo poeziją, savo tapybines eiles, kuriose yra ir sentimentų bei jausmų, liūdesio bei juoko, pavasarių bei rudenų. Tai juos labiausiai ir sieja.

Linas Gelumbauskas „Peizažas su nuoroda“

A.G.Černiūtė „Kava kvepia tyliai“

A.G.Černiūtė „Labas rytas mieloji“

Aš nesupratau, pavyzdžiui, kaip tie žmonės, galėdami tiek gyventi, nemoka pasidaryti turtuoliais (pagaliau nesuprantu nė dabar). Aš pažinau vieną vargšą, apie kurį man vėliau pasakojo, kad jis miręs badu, ir, atsimenu, aš dėl to nesitvėriau piktumu: jeigu būtų buvę galima tą vargšą atgaivinti, aš, manding, būčiau jį nubaudęs mirtimi. Man kartais ištisas savaites būdavo geriau, ir aš galėdavau išeiti į gatvę; tačiau gatvė ėmė pagaliau kelti man tokį įtūžį, kad aš ištisas dienas tyčia sėdėdavau užsidaręs, nors galėdavau išeiti kaip ir visi. Aš negalėdavau pakęsti tų zujančių, plušančių, amžinai susirūpinusių, niūrių ir nerimstančių žmonių, kurie siuvo apie mane šaligatviais. Kam reikalingas amžinas jų liūdesys, amžinas jų nerimas ir toji skuba; amžinas niaurus jų pyktis (jie pikti, pikti, pikti)? Kas kaltas, kad jie nelaimingi ir nemoka gyventi turėdami priešais save po šešiasdešimt metų gyvenimo?

Romanas visas verda kunkuliuoja spalvingais veikėjais, įmantriais charakteriais, sunkiai paaiškinamais (kaip dažniausiai ir būna gyvenime) poelgių posūkiais, klaidžia psichologija ir neužsičiaupiančiais dialogais, ir iš tiesų tai svarus kūrinys. Nusveria rankas net nuo savo svorio. Ir pabaiga absoliučiai nepopsinė.

Tačiau vis dėlto mums kyla klausimas: ką daryti romanistui su kasdieniais, eiliniais, visiškai „paprastais“ žmonėmis ir kaip juos parodyti skaitytojui, kad jie būtų nors šiek tiek įdomūs? Visiškai jų išvengti jokiu būdu neįmanoma, kad kasdieniai žmonės dažniausiai ir sudaro būtiną grandį gyvenimiškų įvykių jungtyje; vadinasi, juos praleidę, suardytume tikroviškumą. Aprašinėti romanuose tik vienus tipus arba net stačiai, įdomumo dėlei, keistus ir nebūtus žmones, būtų nepanašu į tiesą, o net rasi ir neįdomu. Mūsų nuomone, rašytojui reikia stengtis surasti įdomių ir pamokomų atspalvių net ir tarp paprastų žmonių. O kada, pavyzdžiui, pačią kai kurių paprastų žmonių esmę sudaro jų kasdienis ir nekintamas paprastumas, arba, dar geriau, kada, nepaisant didžių tų asmenų pastangų žūtbūt išsiveržti iš paprastybės ir rutinos vėžių, jie pagaliau vis tiek nekintamai ir amžinai pasiliekia viena tik rutina, tada tokie žmonės darosi net savotiškai tipiški, – kaip paprasti žmonės, kurie nieku gyvu nenori būti tokie, kokie yra, o žūtbūt stengiasi tapti originalūs ir savarankiški, nors ir neturi nė mažiausių duomenų būti savarankiški.

Skaitydama aš dažnai imu gilintis ne tik į kūrinio nuostabumo, bet ir į jo parašymo detales, tarkim, svarsčiau, iš kur autorius taip detaliai, jautriai ir nuosekliai moka aprašyti pojūčius prieš ir po epilepsijos priepuolio. Pasirodo, kad rašytojas, kaip ir kunigaikštis Myškinas, sirgo epilepsija, nuo jos mirė jauniausias Dostojevskio sūnus, o paskui ir pats Fiodoras.

Nereikia jaudintis, kad mes juokingi, ar ne tiesa? O juk iš tikrųjų mes juokingi, lengvapėdiški, su blogais įpročiais, nuobodžiaujame, žiūrėti nemokame, suprasti nemokame, juk mes visi tokie, visi, ir jūs, ir aš, ir jie! Juk štai jūs neįsižeidžiate, kad aš į akis sakau jums, kad jūs juokingi? O jeigu taip, tai argi jūs ne medžiaga? Žinote, mano nuomone, būti juokingam kartais net gera, o ir geriau: veikiau galima kits kitam atleisti, veikiau ir nusilenkti; ne viską juk galima suprasti iš karto, juk negalima stačiai nuo tobulybės pradėti! Norint pasiekti tobulybę, pirmiausia reikia daug ko nesuprasti!

Knygą išklausiau per 29 valandas ir 7 minutes, man buvo perskaityta 680 puslapių.