„HUBe dirba daug žmonių iš įvairių sričių – kelių jų paslaugomis pasinaudojau leisdama savo dvi knygas. Vienas kolega kūrė iliustracijas, kitas – interneto svetainę, trečias prisidėjo populiarindamas internete. Bendravimas su kitais žmonėmis – jaunais verslininkais arba laisvai samdomais specialistais, kurių tikrai nemažai HUBe ir kurių aktualijos, rūpesčiai ir tikslai yra panašūs į mano, tikrai įkvepia, palaiko, skatina ir, žinoma, duoda praktinės naudos“ – savo įspūdžiais apie HUB Vilnius dalinosi Jolita.

Jolita – profesionali rinkodaros specialistė, nusprendusi samdomą darbą didelėje telekomunikacijų įmonėje iškeisti į individualią veiklą, kuri ne tik neštų pajamas, bet ir būtų kiekvieną dieną teiktų džiaugsmo. Todėl dabar ji užsiima knygų leidyba ir fotografija, dirba su keliais projektais. Per 2010-2011 metus ji išleido dvi įdomias knygas – „Senelių meilė: kaip tapti geriausiais draugais su savo anūkais“ ir „Tėvai, vaikai ir pinigai: kaip mokyti savo vaikus apie pinigus“. Šios knygos susilaukė nemažai atgarsio visuomenėje, nes vaikų ugdymas šiais laikais – „karšta“ tema, o knygų šiomis konkrečiomis ir aktualiomis temomis rinkoje nebuvo. Knygos leidyba – ilgalaikis ir rizikingas projektas, kuriame reikia išmanyti Lietuvos knygų rinką, reklamos būdus, pažinti tikslinę auditoriją, jausti, kas įdomu šiuolaikiniams tėvams, kurie dauguma laisvai skaito angliškai ir gali nesunkiai susirasti informacijos internete. Jolita inicijuoja ir koordinuoja visus dalykus nuo derybų su knygos autoriumi, vertimo, knygos apipavidalinimo iki patekimo į prekybos vietas ir bibliotekas. Tai visiškai kitokia veikla, nei kad yra manoma apie HUB Vilnius dirbančius laisvadarbius – nesusijusi nei su mobiliųjų aplikacijų kūrimu, nei su tarptautiniais internetiniais verslais.

Kita Jolitos veikla – fotografija. Ji kuria fotografijas, kurias su ARTindividual ženklu pardavinėja Etsy.com portale. Atspausdinta didelė fotografija siunčiama į JAV ir kitas šalis, kur ją įrėminus galima kabinti ant sienos, kaip namų interjero detalę. Be nuotraukų prekybos ji taip pat dirba su fotosesijomis ir verslo fotografijomis.

Šiuo metu Jolita dirba prie ekologiško maisto receptų knygos užsienio rinkai, fotografuoja knygai iliustracijas. Maisto fotografavimas – nemažas iššūkis: nuotraukos ne tik turi būti techniškai kokybiškos – patiekalas jose turi atrodyti „skaniai“.

HUB Vilnius Jolita rado ne tik patalpas ir darbingą atmosferą, bet ir nemažai partnerių bei bendraminčių, su kuriais visada galima pasitarti įvairiomis aktualiomis temomis: techninius tinklaraščių rašymo dalykus, SEO, tekstų rašymą, naujus reklamos būdus, interneto svetainių kūrimą ir t.t. HUBo ypatybė – nors čia susirenka ir dirba skirtingų sričių specialistai ir verslinikai, visi yra labai atviri kitiems žmonėms, kitoms nuomonėms, naujai informacijai, o taip pat ir noriai ja dalinasi patys. Todėl HUBo virtuvėje nuolat vyksta pokalbiai įvairiomis temomis ir gimsta daugybė naujų idėjų. Akivaizdu, kad sėkmingo verslo receptas yra HUB+virtuvė+arbata+pokalbiai su bendraminčiais laisvadarbiais (freelanceriais), kurį gali patvirtinti ne vienas buvęs ir esamas HUB Vilnius narys.

Beje, Jolitą čia visi pažįsta iš nuolatos šalia kompiuterio stovinčio bokalo vandens.

Pažįstama šalis

Turbūt kiekvienas rastumėte giminių, draugų, buvusių kaimynų ar klasiokų, kurie gyvena Anglijoje.

Tai yra šalis, į kurią emigravo turbūt daugiausiai lietuvių.

Todėl pasakojimai apie Angliją daug kam neskamba įdomiai.

Lietuviai tariasi ir taip daug žinantys apie šią karalystę bei jos keistenybes, tad pasakoti apie ją lyg ir neverta.

Tačiau knygoje, kurią šįkart noriu pristatyti, apie Angliją kalbama taip, kad, tikiu, ji turėtų sudominti ne tik tokius keistuolius, kaip aš, Anglijos nemačiusius, bet ir tuos, kurie šioje šalyje praleido ne vienerius metus.

Kalbu apie Andriaus Užkalnio knygą “Anglija: apie tuos žmones ir jų šalį”.

Taip taip. Autorius – tas pats A.Užkalnis, kuriuo vieni žavisi, o kiti baisisi.

Aptariamą knygą perskaičiau, vos ši pasirodė knygynuose – kone prieš dvejus metus, tad recenzijos rašymas buvo gera proga ją dar kartą paimti į rankas ir pavartyti, siekiant atgaivinti įspūdžius.

Kelionių reportažų meistras

Apie A.Užkalnį sužinojau kur kas seniau, negu jis pradėjo rašyti blogą, vesti televizijos laidą ar spausdinti savo tiesmuku, pašaipiu ir be užuolankų išreikštu požiūriu tautą šiurpinančius straipsnius tokiuose portaluose, kaip lrytas.lt arba “Pinigų karta”.

Už savo įžūlų nuomonės reiškimą jis yra vienų nekenčiamas ir maišomas su žemėmis, o kitų – labai mėgstamas, vertinimas ir net mėgdžiojamas. Abejingų A.Užkalniui ir jo nuomonei, turbūt, mažuma.

Aš šį autorių visų pirma pažinau kitokį – ne įžūlų išsišokėlį, o gabų kelioninių reportažų, spausdintų dabar, deja, nebeegzistuojančiame (nes subankrutavo) žurnale „Istorijos“.

Tiesą sakant, kaip tik dėl jo kelionių aprašymų nekantriausiai laukdavau kiekvieno naujo šio žurnalo numerio (nė kiek neperdedu). Kodėl? Nes apie keliones A.Užkalnis sugebėjo pasakoti kitaip: įdomiai, intriguojančiai, įtraukiančiai.

Jo reportažai išsiskyrė iš skaitytų anksčiau, kurie, tiesą sakant, būdavo ganėtinai nykūs ir lėkšti.

Šiek tiek informacijos apie turistų lankomiausias vietas, truputis žinių apie vietos maistą ir papročius bei kelios šimtus kartų matytų objektų nuotraukos – taip paprastai atrodydavo lietuviškoje spaudoje užmatyti kelionių reportažai.

A.Užklanio kelionių dienoraščiai būdavo kitokie.

Jis paragindavo nepabūgti nukreipti žvilgsnio nuo labiausiai turistų fotografuojamų objektų, kad pamatytume kai ką mažiau išpopuliarinto, bet nemažiau įstabaus.

Jo reportažuose būdavo faktų apie šalis, kurių pavydėtų kiekvienas gidas.

Andrius kelionėse stengdavosi įžvelgti šiek tiek daugiau, į kiekvieną šalį pažiūrėti originaliai, nešabloniškai, atrasti ką nors neįprasto.

Kiek žinau, visi tie A.Užkalnio reportažai vėliau buvo sudėti į knygą „Kelionių istorijos„, kurią vis ketinu kada nors perskaityti, betgi skaitau lėtai, o mano dėmesio laukiančių knygų jau išsirikiavo visa eilė, tad šie planai vis nukeliami į ateitį.

Kodėl du čiaupai?

Kaip tik dėl kelionių reportažų nė nesuabejojau, skaityti ar ne  A.Užkalnio knygą „Anglija: apie tuos žmones ir jų šalį“.

Jau žinojau, kad rašytojas ne vienerius metus praleido Jungtinėje Karalystėje ir patyrusi, kaip gerai jis pasakoja apie kitas šalis, žinojau – knyga verta mano dėmesio ir laiko.

Kadangi, kaip jau minėjau, Anglija man iki šiol neatrasta žemė, A.Užkalnio knygą skaičiau be jokios išankstinės nuomonės ir nuostatų apie ją, tik kaip dar vieną įdomų kelionės aprašymą.

Tiesa, šįkart aprašymas buvo kiek kitoks, nes autorius kalbėjo ne apie šalį, į kurią atvyko trumpam, bet apie vietą, kurioje praleido nemažą dalį savo gyvenimo – 16 metų.

Autorius, rašydamas knygą apie karalystę, kuri yra ne vienam lietuviui pažįstama iki skausmo, turėjo tikslą sugriauti mūsų pasąmonėje įsišaknijusius mitus apie Angliją ir britus.

Knygoje A.Užkalnis bandė paaiškinti, kodėl anglai elgiasi kitaip, negu mes, kodėl jų šalyje tiek daug keistenybių, į kurias tautiečiai žiūri, kaip į didžiausią nesąmonę, kaip antai – iš skirtingų čiaupų tekantis karštas ir šaltas vanduo.

Rusas – ne įžeidimas

Lietuviai turi savo nuomonę apie anglus: jie šalti, nedraugiški, snobai, be to, tingoki ir išvėpę: ne vienas nemoka nei rašyti, nei skaičiuoti be klaidų.

Mes linkę juos smerkti, o autorius ieško priežasčių, kodėl viskas taip yra.

A.Užkalnis mums pateikė atsakymus, kodėl anglų būstai taip keistai išplanuoti, kodėl prestižiškiausiose ir brangiausiai kainuojančiose mokyklose vaikai ne lepinami, bet muštruojami.

Rašytojas stengėsi atvėsinti lietuvius, pykstančius, kad neišmanėliai britai ne tik nelabai žino, kur ir kas yra Lietuva, bet nuolat painioja mus su rusais. Anot jo, nereikėtų to priimti kaip didelio įžeidimo.

Nemažai dėmesio Andrius skiria anglų žiniasklaidai ir apskritai britų požiūriui į kalbą bei jos puoselėjimą.

Natūralu, kad temai apie anglų polinkį keliauti ir jų kelionių vadovus, o taip pat tokių knygų rašytojus, A.Užkalnis paskyrė atskirą skyrių. Juk, kaip jau minėjau aukščiau, kelionės – jo aistra.

Kodėl viskis kvepia dūmais?

Vienas iš įdomiausių knygos skyrių man buvo apie anglų virtuvę.

Nors autorius atskleidžia, kad ši – itin blanki, o nacionaliniai patiekalai – stebėtinai nekilnūs, visgi užsimaniau paragauti angliškojo užkandžio: gruzdintos žuvies, pagardintos druska ir actu.

Meistriškai aprašytas ir anglų požiūris į velnio lašus.

A.Užkalnis ne tik paaiškina, kodėl škotiškas viskis kvepia durpių dūmais, bet ir, kodėl džinas geriamas su toniku, kur rasti tikrą anglišką aludę ir pagaliau, koks britų požiūris į vyną.

Škotiją rašytojas savo knygoje išskyrė, kaip visai kitokią šalies dalį.

Knygoje rasite paaiškinimus, kuo skiriasi škotai nuo anglų,  taip pat, kodėl Anglijos pašto skyriuose iškabinti priminimai, kad Airija – užsienio šalis.

Naudinga kelionėje

Žinoma, knygoje yra ir istorinių faktų, pavyzdžiui, kodėl Anglijoje tokią svarbią vietą užima geležinkeliai, kaip atrodė karalienės Elžbietos Antrosios karūnavimas (beje A.Užkalnis buvo vienas iš karalienės vaikaičio Princo Viljamo ir Keitės Midelton sutuoktuvių ceremonijos komentatorių, kai šios buvo tiesiogiai transliuojamos per Lietuvos televiziją) ir ką monarchija reiškia anglams.

Na, o dėl paskutiniojo knygos skyriaus “Slapti džiaugsmai ir palaimos versmės: kuo vertėtų pasimėgauti” rekomenduočiau šią knygą įsimesti į lagaminą kiekvienam, susiruošusiam aplankyti Angliją (juolab, kad dėl plonų viršelių šioji sveria išties nedaug).

Minėtame skyriuje rasite gerų patarimų, ką galima aplankyti, pamatyti ir išbandyti, kad grįžę iš Didžiosios Britanijos artimiesiems ir draugams galėtumei pasigirti matę daugiau, nei Big Beną, Bekingemo rūmus, Vestminsterio abatiją ar Temzę.

Autorius pateikia net 34 pasiūlymus, ką galima originalaus ir įdomaus išvysti šioje šalyje.

Išnašos trukdė

Knygoje išties daug nemažai įdomios informacijos ir gausybė išnašų.

Tiesą sakant, išnašų tiek, kad jos veikiau trukdydavo, negu buvo naudingos, nes blaškydavo mintis, be reikalo atitraukdavo nuo teksto.

Be to, truputį erzino moralizavimas ir paskaitėlės apie tai, kuo skiriasi emigrantas nuo imigrinato, muitinė nuo pasienio.

Atrodydavo, kad rašytojas mąsto apie savo skaitytoją, kaip apie ypatingai buką ir tie paaiškinimai dlia osobo tupyh* glumino. Nesakau, kad nėra neišmanėlių, bet abejoju, ar tokie skaitė jo knygą (ir apskritai, ar skaito knygas).

Būtent išnašas ir prasiveržiančius bereikalingus pamokslus įvardinčiau didžiausiais trūkumais.

Nepaisant to, knyga, kaip jau supratote, verta dėmesio ir rekomenduotina ne tik turistams, bet ir emigrantams, praleidusiems Anglijoje ne vienerius metus.

Iš patirties žinau, kaip sudėtinga kartais būna kitoje šalyje, kur kitos tradicijos, savitas mąstymas ir kitokia kultūra. Dėl to neretai kyla nesusipratimų ir nusivylimų.

Susigyventi su kita tauta, apsiprasti kitoje šalyje pasidaro lengviau, kai žinai, kas ir kodėl čia yra kitaip.

Kaip knygos įžangoje rašė pats A.Užkalnis:

Aš noriu, kad žmonės pirmiausia pastebėtų reiškinius, o paskui, pasišaipę, pasistengtų suprasti priežastis, nes tik taip ateina supratimas, o kartu su juo – ir šeimininko pojūtis.

——-

*Ypatingai bukiems (rus.) – padariau ir aš išnašą ta proga.

Bliaunančios ir mykiančios revoliucijos pergalė Gyvulių ūkyje

Yra tokia pasaulio Bamba,
Kuri vadinas – Lietuva,
Čia KėGėBistų ainiai saugo,
Ką iškovojo jiems minia

Akla banga per miestus ėjus,
Dainavus pamirštas dainas
Ir kažkodėl šventai tikejus,
Kad šitas kerdžius jos nemelž…

Naivi Tauta ir naivūs žmonės
Išmokyti save apgaut -
Vergauti kiekvienam tironui,
Tiek svetimam, tiek ir savam.

Galvodami, kad metam jungą,
Kuriuo sukaustyta dvasia
Iš tikro pakeitėm tik tvartą,
Kur šeimininkas mums numes

Į lovį – ėsti,
                   Į aslą – kraiko,
Ant balkio – virvę
                           ir laisvę rinktis.

Iš the boo and the boy

Žaisti.

lauren leonard interiors

Miegoti.

Pinterest.

Kai kas dar sakys valgyti, bet šitą praleidžiu dėl tam tikrų vaikystės prisiminimų ), jei supratot apie ką aš čia.

SOPA – istorija kartojasi

Kokią reikšmę mums turi socialniai tinklai? Kaip jie keičia mūsų gyvenimą, įpročius, mąstymą? Pagaliau, ar jie gali mums pakenkti, o gal atvirkščiai – padėti?

Rasti atsakymus į šiuos ir kitus klausimus gali padėti Soumitra Dutta ir Matthew Fraser parašyta knyga „Mano virtualieji aš. Kaip socialiniai tinklai keičia gyvenimą, darbą ir pasaulį„.

Knyga originalo kalba buvo išleista 2008 metais (lietuviškai – 2010-aisiais), kai dar nebuvo sukurtas sparčiai išpopuliarėjęs Google+.

Tačiau nepaisant to, kaip greitai viskas kinta ir sensta virtualiajame pasaulyje, daugelis joje aprašomų dalykų stebėtinai tebėra aktualūs ir šiandien.

Kad ir kova už laisvą informacijos sklaidą internete.

Vakar visame pasaulyje, taip pat ir Lietuvoje, internetinių tinklalapių kūrėjai susivienijo ir protestavo prieš SOPA bei PIPA įstatymų projektus, kuriuos inicijavo JAV autorinių teisių gynėjai, neva siekdami užkirsti kelią piratavimui.

Įvesti cenzūrą internete, teigiant, kad taip bus ginamos autorių teisės, bandyta ir anksčiau.

Kas į tą kovą kilo ir kokios viso to pasėkmės, mums primena minėtosios knygos autoriai.

Jie ne tik prisiminė istorijas apie didžiųjų muzikos leidybos firmų pastangas uždrausti socialines platformas, kuriose vartotojai laisvai dalinosi muzikos įrašais, bet ir panagrinėjo priežastis, privertusias kovoti prieš laisvą informacijos sklaidą internete.

Į rinkimus per Facebook

Turbūt jau ne vienas pastebėjote, kad socialiniuose tinkluose pastaruosius porą metų labai padaugėjo politikų, kurie, ypač artėjant rinkimams, siūlosi priimami į draugų sąrašą.

Lietuvos gana sparčiai aptinka socialinius tinklus, net ir naujausius.

Spėju, kad prieš artėjančius Seimo rinkimus jie Facebook, Google+ ar Twitter’yje pradės reikštis dar labiau.

Knygoje „Mano virtualieji aš. Kaip socialiniai tinklai keičia gyvenimą, darbą ir pasaulį“ aptariamas ir šis reiškinys, žvelgiant į tai pro 2008 metais įvykusių JAV Prezidento rinkimų, kuriuos laimėjo Barack’as Obama ir kurie buvo pavadinti „Facebook rinkimais“, prizmę.

Čia netgi buvo palyginti kandidatų į JAV Prezidento postą Facebook bei MySpace profiliai.

Abejonės profesionalumu

Knygos autoriai nagrinėja ir socialinių tinklų reikšmę darbe.

Kodėl darbdaviai tikrina kandidatų į darbo vietą „Facebook“ profilius?

Tuo pačiu atsako, kodėl įvairiose kompanijose draudžiama naudotis socialiniais tinklais. Ar tikrai taip elgiamasis vien bandant užtikrinti saugumą, kad kompanijų duomenys nenutekėtų konkurentams? O gal tokio draudimo priežasčių reikėtų paieškoti giliau?

Pagaliau, jums tikriausiai bus įdomu perskaityti, kodėl kai kuriuose universitetuose studentams neleidžiama naudotis internetine enciklopedija Vikipedija ir ar tikrai žmogaus profesionalumą vienoje arba kitoje srityje lemia oficialiai įgytas išsilavinimas.

Išnašoms – 40 puslapių!

Knygos autoriai atskleidžia ir tai, kokie pavojai tyko socialinių tinklų vartotojų, laisvai ir nevaržomai besidalijančių asmenine informacija facebook’uose bei kokią naudą galima turėti iš interneto.

Man gana įdomus ir netikėtas buvo socialinių tinklų vartotojų sugretinimas su tamplieriais ir pasirodė įdomios įžvalgos apie tai, kaip web 2.0 revoliucija keičia mūsų filosofiją ir net požiūrį į valstybės valdymą.

Taip pat man, kaip blogerei, buvo aktualios tos knygos vietos, kur autoriai nagrinėjo tinklaraštininkų veiklą ir jų straipsnių reikšmę visuomenei. Ar nuomonės pareiškimas viešai gali tapti lemtingu?

Knyga parašyta įdomiai, įtraukiančiai, joje surinktų pavyzdžių gausa (vien išnašas sudaro apie 40 puslapių) kaskart versdavo stebėtis ir žavėtis autorių žiniomis bei apsiskaitymu.

Tiesa, tarpais stilius tapdavo perdėm akademiškas ir kai kurias knygos vietas būdavo nuobodoka skaityti.

Nepaisant to, knyga išties verta dėmesio. Juk būtent jos dėka knygyne vis ilgiau pastoviu prie panašias temas nagrinėjančių knygų ir vis pasvarstau, kad norėtųsi dar bent keletą iš jų perskaityti.

Atsakymas: Užsiimti žmonijos gelbėjimu.

Mano propagandinis mūdbordas [nuotaiklentė] pagal Raulo van Gauro eiles:

http://youtu.be/Edw4GJ61dYQ

En dabalju O

Naujosios Pasaulio Tvarkos pranašai
Dalina avelėms chemtreilų komuniją -

Nuodija orą, vandenį, protą:

- Ėsk, biomase, ir virsk
                               iš dulkės į šūdą.

Tokia tavoji lemtis,
                             biomase,
Padvėsti nuo išsekimo
                                besimasturbuojant
                                                             prieš žydrąjį pedoekraną.
Tu juk pati pasirinkai,
                              o mes tik pasiūlėme tau
                                                                    krepšinį ir alų.

Kiekvienam bybiagalviui
                                   klonavom
                                                    po personalinį Dievą,
Kiekvienai kurvai
                       užsakėm staliuką
                                                   glamūriniam rojuj,
O Žemę jums pavertėm
                                     kolektyviniu pragaru,
Kad užsipistumėt
                            iš nevilties
                                         ir nebeieškotumėt kelio
Į kitokį,
       ne mūsų suprojektuotą,
                                             rytojų.

Tad ėsk, biomase, paskutiniąją savo chaliavą!

Dar ir dar kartą kelk į viršų
Dvokiančio skystimo taurę tardamas:

„Tai yra mano kraujas,
                              iš kurio daugiau nebegims
                                                                  jokia, net menkiausia
                                                                                                   gyvybė -
Pilu jį be gailesčio nachui
                                       ir spaudžiu
                                                    vandens nuleidimo svirtelę.“

O tada laužk savo identišką
Natūraliam svogūniniam skoniui čipsą:

„Imkit ir sprinkit visi
                            aplink susirinkusieji,
Nes tai yra visa,
                        ką aš po savęs palieku -
Tušti buteliai,
                 celofaninės draiskanos
                                                     ir riebaluotų pirštų atspaudai
Ant plokščio
                Šventosios
                                aifono
                                         ikonos
                                                  ekrano.“

Ilsėkis ramybėj, a.a. biomase,
Viskuo pasirūpinta.

Endžoi NWO.

Šias knygeles mes perskaitėme dar prieš Halloween`ą, o aš tik dabar apie jas užsimenu…

Romanas Averincevas ir Tadas Čapanauskas visai neseniai išleido ironišką, bet nuoširdų poezijos rinkinį „Syvai“. Abu autoriai ne tik rašo eilėraščius, bet ir tapo. Norintys paragauti dueto aplinkos pajautimo, gauti rinkinį bei paremti autorius, rašykite meno.duobe@gmail.com.

Robotizmas

Mėšlungis rašo eiles,
purvinas mėšlinas mėšlungis.
Šalia mėšlungio daugiau nieko nėra.
Tik jis vienas čia sėdi ir kažką tai nevalyvai brauko.
Ir iš kur jis ištraukė mano šratinuką,
šaratinį šratinuką,
mėšliną, šaratinį, su didžiuliu šaratu darbščiajame gale?
Bulvėmis aš jį patręščiau,
tą nevalyvą darbštuolį.
Bet kam gi dar jį tręšti,
jeigu jis ir taip jau visas skendi mėšle?
Mėšle tupi mėšlungis ir kažką tai brauko,
brauko ir teršia pasaulį savo nešvankiomis mintimis.
Bet, deja, neauga grūdai iš to šūdo.
Po juo tik sliekai — robotai rangosi be atvangos,
viską ryjantys mėlynieji nepraustaburniai
R. Averincevas

Realityvumo teorija

Kelios cigaretės prieš miegą —
garsai jau skiriasi nuo šešėlio.
Tolumoje nyksta vaizdai, miesto sienos,
duodamos kelią naujam rytui.
Saulės spinduliai perskiria dangaus šarvą,
jie žengia pasitikti žinodami,
naujai apsėsti — ryto.
Tolumoje žūsta paskutiniai nakties dūžiai.
Guliu, svarstau apie laiką.
Mėlynių lauke mėtosi pėdos,
suduždamos prieš visus realybės kriterijus,
kurių niekam nereikia.
Nepaleisk daugiau atsakymo be manęs.
Poezija — lėta savižudybės forma
T. Čapanauskas

Originally posted 2010-02-21 22:44:31. Republished by Blog Post Promoter

Po šios nuostabios pasakos, muzikalusis pasakorius čiupo į rankas akordeoną ir užtraukė “O Tannenbaum”. Aišku, mes visi suaugusieji ir vaikai, jam negalėjome nepritarti

Po trumpos muzikinės pertraukėlės išgirdome dar vieną pasaką.
Aš, deja, jos nei pavadinimo, nei autoriaus neįsidėmėjau. Galiu tik pasakyti, kad ji buvo apie smalsius miško žvėris, kurie norėdami pasiekti danguje įsižiebusią žvaigždę, po ilgos kelionės priėjo tvartelį, kuriame aptiko ką tik gimusį Jėzų.

Čia dar ne viskas, mes buvome pavaišinti Kalėdiniais sausainiais.. Kaip gi kitaip!

Pradėjau rašyti šitą tekstą, kai galvoje vis dar ūžė po „Kūrybiškumo kiosko“ renginių. (Aikštinga nuomotoja su puria chemine šukuosena Vilniuje! Megan Fox plakatas, pririštas grandine prie medžio nacio sodelyje Kaune! Vakarėlis pagal Barbra Streisand / Elitinė picerinė „Pasimatymas“ Telšiuose! Susitikimas su Lietuvos underundergoundo žvaigždėmis Šiauliuose! Prašmatni rezidencija Klaipėdoje!) Tačiau kelionė nebuvo vien apie gardžias picas ir disko rutulius. Jauni kūrėjai, su kuriais kalbėjausi, ne vien stebino savo kūriniais, bet laikas nuo laiko pasidalindavo ir problemomis, su kuriomis susiduria. Nuolat besisukanti tema – apie erdves. Vingrybės, kaip gauti patalpas darbų eksponavimui, galerijų vadovų požiūriai ir amžinas klausimas, ką daryti, jei noriu išvažiuoti kur nors toliau ir ne vien tam, kad padirbėčiau salotų rūšiavimo fabrike?

Diskusijos vis pakrypdavo iki menininkų rezidencijų (residency) programų. Tai kažkas, apie ką visi šį tą žino, bet neretai tik miesto legendų formate – tai, jog yra stebuklingos erdvės menininkams, kuriose jie gali kurti tai, ką nori, gyventi nesirūpindami dėl elektros kainų, ir vienintelis dalykas, ko iš jų prašoma – kolaboruotis su kitais kūrėjais ar dirbti individualiai ir sukurti ką nors, ką pademonstruotų baigiantis rezidavimo laikui. Daug kas netiki ir Kruvinąja Mere, bet anądien po kažkelintos taurės jos buvimas pasirodė daugiau nei realus. Miesto legendos gyvos! Siekdama įrodyti pirmąją, pakalbinau John W. Fail, šiuo metu Estijoje vadovaujantį Ptarmigan kūrybinei platformai, jungiančiai rezidencijos programą ir į formatą netelpančius kultūrinius renginius kuruojančią organizaciją. Jis papasakojo apie savo veiklas ir rezidencijos programą iš tos pusės, kuri dažniausiai nėra matoma. Ptarmigan 2009 metais savo veiklą pradėjo Suomijoje, čia surengė beveik 200 skirtingų renginių, pradedant avangardinės muzikos koncertais, baigiant garso dirbtuvėmis ar grafikos parodomis. Kiek pakeitęs formatą, Helsinkio Ptarmigan dabar yra prie erdvės nepririšta organizacija, bendradarbiaujanti su Oksasenkatu 11 galerija. Ptarmigan Taline išlaikė pradinį formatą, organizacijai pridėdamas naują atspalvį.

Schmelfhelp pasirodymas, Ptarmigan Helsinki, Antti Ahonen foto

Avarus koncertas, Ptarmigan Helsinki, Antti Ahonen foto

Ilona Klimaitytė: Ar įmanoma palyginti kūrybines praktikas Suomijoje ir Estijoje? Šiek tiek patyrinėjus tavo FB, galima pastebėti klajoklišką tendenciją tavo gyvenime – iš JAV atkeliavai iki Didžiosios Britanijos, tada peršokai į Suomiją, galiausiai įsikūrei Estijoje. Kas paskatino tave pasilikti šiaurės Europoje – čia daugiau galimybių, lengviau dirbti, ar atvirkščiai – daugiau iššūkių, kuriuos norisi įveikti?

John W. Fail: Pačioje pradžioje apsigyvenau Škotijoje, kur studijavau Glazgo universitete, čia gavau magistro laipsnį iš postmoderniosios literatūros studijų. Vėliau persikrausčiau į Suomiją, tačiau praėjusiais metais nutariau pamėginti gyvenimą Estijoje. Vis dar daug dėmesio skiriu Suomijai, kadangi joje Ptarmigan ir buvo sukurtas, čia yra mūsų publika – nors dabar mūsų renginiai dažniausiai vyksta Taline, o tai atrodo šiek tiek keista.

Gyvenimas Suomijoje yra ir išskirtinai sudėtingas, ir lengvas tuo pačiu metu. Jaučiausi nusivylęs stipriai institucionalizuota kultūros struktūra Helsinkyje, tai buvo pagrindinė motyvacija pradėti Ptarmigan veiklas, eksperimentuojant su kultūrinės logikos alternatyvomis. Po poros metų mano mintys apie tai kone apvirto aukštyn kojomis. Aš vis dar manau, kad Suomija yra nelanksti ir institucionalizuota, bet būtent dėl to ten egzistuoja tikras alkis alternatyvai. Estijoje, kuri yra netvarkinga ir chaotiška, Ptarmigan yra tik dar viena menininkų valdoma erdvė projektams – iš esmės neįspūdinga ar siūlanti išskirtines alternatyvas. Manau, kad mes daugiau dėmesio skiriame neįprastai krypčiai – interdisciplina paremtoms post-subkultūrinėms veikloms. Aš ypač stengiuosi organizuoti keistus renginius, neįtelpančius į įprastas kategorijas. Laimingiausias jaučiuosi, kai renginyje apsilanko kuo įvairesnė publika, ne vien žmonės, kurie priskiria save prie koncertų ar meno renginių lankytojų.

NON GRATA „Diverse Universe“ performansas, 2011-06-03, Talinas

NON GRATA „Diverse Universe“ performansas, 2011-06-03, Talinas

I. K.: Kas tave labiausiai nustebino Estijos kūrybinėje scenoje? Ar galima išskirti tendencijas, pagal kurias prioritetas būtų tam tikrai krypčiai, tarkime, muzikai, video ar scenos menams?

J. W. F.: Net ir po 10 mėnesių, nesu tikras, ar esu pakankamai įsijautęs į Talino ritmą. Galiu pasakyti, kad Helsinkis yra gerokai labiau tarptautinis, dviems užsieniečiams ten buvo lengva vadovauti kultūrinei organizacijai, viską promotinant ir organizuojant anglų kalba – vien dėl publikos, kurią sudarė studentai ir „pasaulio piliečiai“. Estijoje į Ptarmigan žiūrima kaip į erdvę tarptautiniam darbui, ir mes iš esmės pritraukiame mažai kūrėjų iš Estijos meno scenos. Mūsų publika čia susideda kitų menu besidominčių imigrantų, rusakalbių ir estų, turinčių mažai ką bendro su alternatyvia kultūra. Nors Talinas turi aktyvesnę ir atviresnę kultūrinę sceną nei Helsinkis, vis dar panašu, kad daugelis renginių vyksta pagal griežtas taisykles.

Ptarmigan Taline šiuo metu yra paremtas mano ir dviejų kitų žmonių partneryste, tačiau aš, nors ir nenoriai, galėčiau pavadinti save jos „lyderiu“, kadangi atnešiau projekto idėją iš Helsinkio. Negaliu pasakyti, kokie kitų dviejų organizatorių prioritetai, manasis – rengti aktyvaus dalyvavimo reikalaujančias veiklas, tokias kaip kūrybinės dirbtuvės, mokymai, ir kitus interaktyvius/edukacinius renginius, kurių turinys būtų unikalus, neinstitucionalizuotas ir bent iš dalies eksperimentinis. Tai gana sudėtinga pasiekti neturint jokio finansavimo. Surengėme keletą garso meno dirbtuvių, labiausiai koncentruotų į elektroniką, taip pat kiekvieną mėnesį turime DIY tatuiruočių mokymus, vadovaujamus kanadiečio menininko – sakyčiau, kad tai yra tobulas pavyzdys to, ką norėčiau dažniau matyti Ptarmigan’e. Taip pat turime reguliarias kino ir video naktis, diskusijas su menininkais ir kitų renginių, kurie, tikiuosi, yra labiau orientuoti į dalyvavimą, nei stebėjimą. Tačiau organizuojam ir renginius, kurie yra labiau skirti klausytojams/žiūrovams, nors mūsų patalpos ir nėra tam idealiai pritaikytos.

Performansas – koncertas Ptarmigan Helsinkis, 2010-03-28, Antti Ahonen foto

Performansas – koncertas Ptarmigan Helsinki, 2010-03-28, Antti Ahonen foto

Performansas – koncertas Ptarmigan Helsinki, 2010-03-28, Antti Ahonen foto

Performansas „Odisėjo lankas“ (The Bow of Oddyseus), Talinas, 2011-10-1

I. K. Ar galėtum daugiau papasakoti apie savo rezidencijos programą?

J. W. F. Mūsų rezidencija iš tiesų yra gana laisvos struktūros. Rezidencijos idėja nuo pat pradžios buvo gana neįprasto, anarchistinio tipo. Turim nemažai žmonių iš įvairių valstybių, atvykstančių pas mus dirbti su projektais. Ilgą laiką neturėjom jokios galimybės jų paremti finansiškai, todėl didžioji dalis jų už viską mokėjo patys. 2010 metais mes gavome 2 metų dotaciją iš KK Nord fondo, tai užtikrino Šiaurės/Baltijos šalių rezidencijos programos rėmimą ir leido mums finansuoti kūrėjų kelionės išlaidas bei suteikti jiems geras gyvenimo sąlygas. Tačiau subsidija skirta tik tiems menininkams, kurie sutikdavo išbūti 2 mėnesius, todėl buvo sudėtinga rasti žmones, kurie tiktų mūsų projektams.

Ptarmigan Helsinki

Pixelache 2010 festivalio uždarymo renginys. Antti Ahonen foto

I. K. Rezidencijas rengiate abiejuose miestuose. Kaip sekasi su jomis dirbti, ypač žinant, kad Helsinkyje neturit pastovių patalpų? Atrodo, tai labai įdomi praktika, tikrų pasaulio piliečių, nepririštų prie erdvės, dvasioje. Šiuo metu niekas neprivalo būti priskirtas prie vienos vietos, ir rezidencijos programos (ar organizacijos ar bet ko kito) forma yra labai lanksti. Ką apie tai manai?

J. W. F. Mūsų erdvės visados bus atviros žmonėms su įdomiomis idėjomis, kurios atitinka mūsų projektus – ypač socialiai atsakingus ir skatinančius aktyvų dalyvavimą. Tai viena priežasčių, kodėl aš stengiuosi vengti junginio „menininkas mūsų rezidencijos programoje“, kadangi mums svarbiau ne tai, kad žmogus būtų „menininkas“, bet tai, kad jis turėtų gerų idėjų – būtų kūrybingas praktikas (creative practitioner).

Leidimas vieną iš KK Nord rezidencijų perkelti į Taliną padėjo mums padalinti dotaciją, kadangi nebeturint patalpų Helsinkyje tapo labai brangu tiek suteikti erdves rezidentams, tiek ir organizuoti renginius. Kitos rezidencijos, kurias turime Taline, yra panašios, kokios buvo Helsinkyje – žmonės, kurie atvyksta dėl projekto trumpam laikui, miega ant grindų ir užsiima kažkuo įdomiu. Ką tik su mumis dirbo violončelininkas iš Škotijos, kuris čia gyveno savaitę, kurdamas ir vesdamas improvizavimo kūrybines dirbtuves abiejuose miestuose. Jis pats apmokėjo dalį savo išlaidų, todėl mums beliko pasirūpinti gyvenama vieta ir renginių organizavimu.

Hooliganship pasirodymas, Ptarmigan Helsinki, Antti Ahonen foto

Hooliganship pasirodymas, Ptarmigan Helsinki, Antti Ahonen foto

I. K. Ką planuojate ateičiai, kalbant tiek apie rezidenciją, tiek ir apie renginių organizavimą?

Šiuo metu rezidencijos man yra antraeilis dalykas. KK Nord pinigai buvo labai reikalingi, bet jie nepadėjo Ptarmigan tiesiogiai, kadangi jie tiesiog padengdavo rezidentų išlaidas, bet buvo gana sunku surasti žmonių, kurie tilptų į mūsų kryptį ir dviejų mėnesių/šalių apribojimą. Rezidavimo idėjos esmė mane žavi, ir mes tikrai esam atviri bei norim padėti kūrybiniams praktikams, kadangi visados buvome išskirtinai susikoncentravę į tarptautinę publiką – kartais tai nutolina mus nuo kitų kūrybinių erdvių Taline, taip yra ir dėl to, kad iš esmės Ptarmigan’e dirba nevietiniai.

Iš kitos pusės, renginiai šiuo metu yra svarbiausia, ką mes darom – nuo 2009 metų liepos, kai pradėjom savo veiklą, suorganizavom daugiau nei 180 įvykių dviejuose miestuose. Mūsų rezidencijos programos ir kiti projektai tam ir skirti. Kartais tai labai vargina, ypač neturint paramos, tačiau mes nebegalim gyventi be tokios kūrybos formos.

Performansas Ptarmigan’e, Antti Ahjonen foto

Koncertas Ptarmigan’e, Antti Ahonen foto

John W. Fail

Ptarmigan Helsinkis

Ptarmigan Talinas

Ptarmigan Vimeo

Ptarmigan Flickr

Prieš porą savaičių ant devynaukščio stogo kažkuriame iš Kauno miegamųjų rajonų su atsitiktiniais draugais gėriau labai pigų vyną. Kartu su alkoholiu mano kraujyje tekėjo saldus laisvės pojūtis, kurio man, kaip ne vienam dienas naktis leidžiančiam siaurose Vilniaus senamiesčio gatvėse, taip trūko. Pamenu, kai, turbūt, to vidinio jutimo paskatintas, atsistojau ant briaunos, norėdamas pažvelgti žemyn.

Aš nebijau aukščio, tačiau tąkart išsigandau kai ko kito – galimybės atsispirti nuo stogą juosiančios skardos ir nugarmėti žemyn devynis paprasto gyvenimo aukštus, tos žemiškosios komedijos ratus.

Žengiau žingsnį atgal ir įsijungiau į užnugarėje vykstantį vakarėlį, tačiau šis jausmas manęs nebeapleido. Negalėjau suprasti, ar baisu kristi ar pasiekti žemės paviršių, ar kritimas pasirenkamas ar pasirenka tave. Galų gale tai, kad pasitraukiau dėl galimybės, reiškia, jog to norėjau, tik sau neleidau. Ką apie tai pasakytų Bas Jan Ader?

Menininkas gimė 1942 metais ir, atrodo, niekur netiko. Jo tėvą nužudė naciai, kai jam buvo vos dveji ir tai, berods, Bas Jan tapo gyvenimo mitu. Jis buvo išmestas iš Rietvald menų mokyklos Amsterdame. Pasak draugų prisiminimų, jam užtekdavę vieno lapo popieriaus visam semestrui: vis ištrindavo savo piešinius, vos tik šie būdavę baigti ir piešdavo ant viršaus.

Devyniolikos olandas išsiruošė tranzuoti į Maroką iš kur, įsiprašęs dirbti junga jachtoje, išplaukė į Ameriką, regis, laimės ieškoti. Ten rado sau žmoną ir filosofijos studijas, palyginti ramų gyvenimą ir dailės mokytojo darbą.

Sulaukęs 28 metų, 1970-aisiais Bas Jan Ader pradėjo savo trumpą kūrybos kelią pirmuoju filmu apie kritimą. Tuo metu visas pasaulis žavėjosi naujai užgimusia tylia, vengiančia apie save kalbėti minimalizmo srove, redukuojančia viską į grynas formas, atskleidžiančia dalykų prigimtis.

Manau, tai negalėjo nepaliesti Bas Jan, kuriam filosofija buvo kur kas daugiau nei teorijos. Tiesą sakant, šio menininko darbai tokie paprasti, jog visuomet balansuoja ant ribos tarp naratyvo ir nutylėjimo, banalybės ir filosofijos. Jis tikra minimalizmo dvasia viską redukuoja. Tik ne į spalvą ar formą, o į emocijas ir pajautas. Gravitacija kaip medija tam puikiai tiko – nematoma, visur esanti jėga, be kurios kūnai išsisklaidytų į tūkstančius atomų; mūsų nematomo kalėjimo grandinės ir visatos buvimo garantas.

Fall I ir II juntama gili europietiška melancholija, tylus susikaupimas bei priešprieša tarp kūniško skausmo ir sąmonės intersubjektyvumo. Filme Ader pats tampa savo stebėtoju, taip tarsi išsivaduodamas iš savęs, virsdamas trečiuoju asmeniu, tačiau nenustodamas būti asmeniškas: kūrėjas teigė esąs tik mediumas išorinėms jėgoms, veikiančioms jo kūną ir sielą. Joms pasiduodamas jis aptinka save fatališkame kritime ir pastarasis tampa jo gyvenimo ir kūrybos logaritmu.

Savo filme Nightfall, apšviestas dviejų lempų, Bas Jan, manau, balansuoja ant ribos tarp būties ir nebūties. Tai kelios minutės kupinos įtampos ir kontempliacijos, kuriose, kūno jėgoms apleidus, dingsta šviesa, dingsta ir jis pats. Nebūtis yra dar vienas šio olando kūrybos baras. Tai juntama visų pirma kūrybos braiže: visi „kritimo“ filmai baigiasi menininko išnykimu, o jis pats nekalbėdamas apie savo kūrybą elgėsi taip, tarsi paties niekada ir nebūtų buvę anapus kūrinių.

Trisdešimt trys gyvenimo, penkeri kūrybos metai tapo tarsi tyli auka, kurią įkūnijo paskutinis Bas Jan Ader darbas, savotiškas neišsipildęs triptikas In Search Of The Miraculous. Tai turėjo būti trijų dalių performansas, kurio pirmoji dalis vyko Los Andžele, nedideliam moterų chorui atliekant giesmes apie jūrą. Po šios uvertiūros menininkas leidosi į kelionę dvylikos pėdų jachta „Ocean Wave“ iš Keip Kodo į Airiją, turėjusią trukti kiek daugiau nei šešiasdešimt dienų. Tai būtų buvęs mažiausias laivelis, kada nors perskrodęs vandenyną. Performanso atomazga buvo suplanuota Bas Jan Ader tėvynėje, tačiau jai įvykti nebuvo lemta: po trijų savaičių atvirame vandenyne radijo ryšys nutrūko, menininkas dingo be pėdsakų, o laivelis praslinkus aštuoniems mėnesiams buvo rastas išmestas kažkur Airijos krantuose.

Dar kurį laiką niekas netikėjo, kad Bas Jan žuvo vandenyne. Sklandė gandai, jog kelionė suklastota, o pats kūrėjas lyginamas su Donaldu’u Crowhorst’u, keleta metų prieš jį neva nusižudžiusiu panašios kelionės metu. Šiaip ar taip, didžioji dauguma laukė jo sensacingai pasirodant.

Taip paskutinis Bas Jan Ader kūrinys tapo amžina melancholija ir laukimu, kažkuo primenančia biblinę Lozoriaus istoriją, kurioje pasidavimas ir mirtis sąlygoja gyvenimą naujoje dimensijoje. Paskutinė kelionė tapo didžiuoju pasakojimu, apgaubiančiu visus ankstesnius darbus ir juos paaiškinančiu: regis, imi suprasti, kodėl Bas Jan niekada neatsistojo ant kojų po vieno savo kritimų ir nenusipurtė dulkių nuo rūbų, kodėl gęsta šviesos, o kūnas yra tik kažkoks mistinis jėgų raiškos laukas. Nuo pat pradžių šis olandas savo kūryboje buvo dvejopas: objektas ir subjektas. Persipynę jie abu susiliejo į mitą apie Menininką, vis iš naujo įkvepiantį ne vieną kartą kūrėjų.

Mąsliai pabaigai pasitelksiu Tacita’os Dean žodžius apie Bas Jan Ader: whatever we believe or whatever we imagine, on a deep deep level, not to have fallen would have meant failure.

Straipsnio autorius Audrius Pocius.

Sveiki, taigi ir vėl jums siūlome įsigyti leidinių apie šiuolaikinį meną ir tuo pačiu darome jų visų apžvalgą. “Creative Review” šį mėnesį pasivadino neKalėdiniu numeriu ir vėl pristato begalę vizualių naujienų. Vienas mano dėmesį patraukusių straipsnių apie žaislus ir charakterius iš popieriaus. Grupė kūrėjų iš Prancūzijos teigia, jog medžiagos gaminti žaislams kainuoja brangiai, tuo tarpu popierius yra puiki alternatyva – būtent todėl žaislai iš popieriaus ateina į madą ir taip greitai plinta iš rankų į rankas.

Žinoma, prie šios tendencijos prisideda ir naujosios technologijos bei internetas,-  parsisiųsti ir atsispausdinti charakterio išklotinę gali kiekvienas, taip pasidalinti savo modeliu taip pat tapo labai lengva. Mokytojai naudoja šiuos personažus pamokoms, na o patys menininkai rengia dirbtuves su vaikais ir suaugusiais.

“Creative Review” taip pat paliečia knygų spaudos ir spaudos apskritai tematiką. Spaudos produktams vis labiau skaitmenėjant, knygos tampa šiokia tokia prabanga, o jų sovokimas labai keičiasi. Nebeperkame knygų vien dėl to, kad jas skaitytume, atvirkščiai įsigyjamos knygos mums svarbios kaip daiktai, kažkas mielo ir reprezentuojančio mus – tad knygų dizainas, spauda, popieriaus kokybė bei medžiagiškumo potyris tampa vis svarbesni. Interviu su danų dizainere Eliza Williams diskutuojama apie geros knygos dizainą bei apie tai, jog jeigu jau kažką šiomis dienomis darai su popieriumi, geriau daryk tai kokybiškai, įdomiai ir patraukliai arba nedaryk išvis.

Taip pat šiame numeryje rasite Vakarų Pasaulio kūrybinės rinkos palyginimą su Azija, labai įdomų straipsnį apie Liverpulio alternatyvią meno sceną, šiek tiek patarimų pradedantiems dizaineriams, grafinio dizaino tendencijų apžvalgas bei įdomiausių šiuo metu vykstančių renginių pristatymus.

Kaina 40 Lt.

Gruodžio mėnesio “Frieze” skirtas ne kam kitam, bet fotografijai. Rasite daug straipsnių apie fotografijos evoliuciją, suvokimą šiandien, įvarias diskusijas. Viename iš straipsnių taip pat aptariamas jaunimo kultas bei jo paplitimas meno tendencijose. Vis daugiau parodų rengia vis jaunesni menininkai, o jais domisi ne tik bendraamžiai, bet ir gausi vyresnioji karta, taip siekianti pajausti jaunatviškumą ir savo širdyje. Vis dažniau į šią sceną įtraukiami ne tik paaugliai ir jų patrakusi kasdienybė, bet net ir vaikai – jeigu stebėjote tendencijas turbūt pastebėjote Jungtinėse Valstijose bangavusią tendenciją apie keturmečius tapytojus ir aštuonmečius genijus, kurių paveikslai parduodami už neįtikėtinas kainas.

Dar vienas įdomus “Frieze” straipsnis pasakoja apie mūsų virtualėjančią kasdienybę bei narcisizmą, užvaldžiusį beveik kiekvieno saviraišką. Pasirodo narcisizmas ir vėl įtrauktas prie psichologinių sutrikimų, greta tokių ligų kaip depresija, tačiau ironiška tai, jog su “facebook” populiarumu, blogų kultūra bei nuolatiniu savęs pyškinimu su mobiliuoju telefonu, daugelis mūsų tampa asmenybėmis, kurias galima būtų priskirti “Narcizų” klubui. Kas su tuo vyks toliau ir kodėl tokie esame, plačiai diskutuotina, tačiau straipsnis įdomiai pristato šią tendenciją.

Kaina 38 LT. Šis numeris talpina gruodžio ir lapkričio naujienas, tad gausite dviejų mėnesių informaciją.

Turbūt galiu jau pradėti teigti, jog “Art Review” tampa mano favoritu, o šio mėnesio leidinys tiesiog kupinas ironijos ir įžuloko stiliaus. Tęsiama interviu tradicija su mirusiais įžymiais žmonėmis šį kartą pristato diskusiją su pačiu Plato, kuris savo filosofiniuose apmąstymuose nupaišė idealų miestą iš kurio žinoma turėjo būti išvaryti ne kas kitas, bet menininkai, kurie kaip patys suprantate griauna miestų harmoniją. Ką Plato mąsto apie šiuolaikinius menininkus ir ar pataria mums juos išvaryti už miesto ribos, rasite šiame numeryje. Mano dėmesį, kaip visuomet, patraukė ir šmaikštus šiuolaikinio meno žodynas, puikus pastebėjimas, jog menstruacijos yra šio amžiaus ir baltųjų kultūros prabanga (nuoroda į vis labiau savo laisve besidžiaugiančias merginas bei nenorą kurti šeimos) bei tolimesnis paaiškinimas kas yra modernizmas, tiesa trumpas: Modernizmas – žiūrėti į terminą “menstruacijos”. Šaradą spręskite patys.

Kaip visuomet įdomios ir intriguojančios New York’o, Berlyno ir Paryžiaus apžvalgos pasiūlys įdomių minčių bei nušvies dabartines tendencijas, tuo tarpu negaliu nepaminėti, jog šiame numeryje kaip niekad daug diskusijų apie Europos ir Pasaulio mastu kerpamą finansavimą menams ir švietimui bei apie šiokią tokią paranoją, susijusia  su nežinia, ko sulauksime rytoj. Aptariamos ir politinės aktualijos bei per keleta žemynų nuaidėję sukilimai streikų forma (praeitą savaitę milžiniškas streikas vyko ir Londone) bei ironiškos pastabos apie tai, jog nebeaišku ar menas tampa panašus vis labiau į politiką, ar atvirkščiai politika įgauna meno procesams būdingus bruožus. Turiu pripažinti šie pastebėjimai privertė šyptelti ir net linktelėti galvą, nes panašumų tikrai būta.

Kaina 36 LT.

Šio mėnesio “ICON” pristato stulbinančias architektūros bei dizaino naujienas. Tiesa, keletas puslapių skirta ir “Burning Man” festivaliui, kuris jau spėjo tapti pasaulinio lygio renginiu bei nuolatos su “ak” ir “oh” lyginamomis emocijomis. Mano dėmesį patraukė puikus projektas Norvegijoje, kurį matote pirmoje nuotraukoje – paminklas prieš keletą šimtmečių čia sudegintoms raganoms. Architekto pristatyme nušviečiama ir jo nuomonė apie Žydų Muziejų Berlyne, kuri turiu pripažinti ganėtinai kritiška ir verta dėmesio.

Įdomus straipsnis bei vizualika (nuotraukų serija) apie Belfaste vykstantį kasmetinį bendruomeninį ritualą, kuomet deginami įvairūs daiktai, galvojami norai bei atsisveikinama su nemalonia praeitimi. Šios struktūros, sudarytos iš žmonėms nebereikalingo šlamšto, sukuria įdomias kompozicijas bei tampa įdomiu artefaktu perteikiančiu vietines tradicijas, dinamiką bei akį patraukiančias savotiškas architektūrines formas.

Kaina 38 LT.

Jeigu dar neskaitėte ir nebuvote susidūrę su “VNA” leidiniu, pats laikas tai padaryti. Tai gatvės kultūros dienoraštis, pagaunantis viską kas šiuo metu aktualiausia šioje virbuojančioje subkultūroje. Naujausi piešiniai miesto erdvėse, underground’e vykstantys performansai, interviu su aktyvistais bei radikalesnių idėjų aprašymai daro šį leidinį įdomiu, savu bei kvepiančiu nuoširdumu. Skaitant šį nedidelio formato, bet kokybiškos spaudos leidinį, jautiesi tarsi kalbėtumeisi su draugais, besidalinančiais karštomis naujienomis, šiomis dienomis įvykusiomis viename tavo gatvės kampų.

Kaina 30 LT.

Tiek šį kartą naujienų iš šiuolaikinės kūrybos fronto, norinčius užsisakyti prašome susisiekti meno.duobe@gmail.com, įrašant prie subject laukelio “Leidiniai”. Geros dienos!

Įdomu tai gali būti tik tam, kas matė internete samizdatinius Igorio klipus ir kuriems jie patiko (pvz. man). Tačiau vieną vietą iš viso pokalbiu noriu pacituoti, kaip mano paties minties pažodinį atsikartojimą, kito žmogaus lūpose:

— Кто-то видит Вас музыкантом, кто-то поэтом, а каким Вы сами себя  видите со стороны?

— Обычным. Музыканты, поэты — это все от неправильного ощущения. Людям кажется, что человек, который поет песню, и есть исходная точка этих произведений. А на самом деле он является всего лишь проводником. И я себя позиционирую, как проводника. Тут не нужно из себя что-то великое изображать, потому что этот канал попросту могут перекрыть. Так же, как дали, так же и обратно возьмут. Поэтому нужно эту способность нести в себе и стараться беречь, делать все правильно.

Kaip gaila kad tokio elementaraus dalyko niekaip nenori suvokti ne tik kad LANVOS ir LATGOS šūdsiurbiai, bet ir absoliuti dauguma "kūrėjų", įsivaizduojančių, kad tai prie ko prisilietė jų rankos – automatiškai tampa genialiu ir unikaliu KŪRINIU, o jie – to KŪRINIO autorinių teisių turėtojais…

Juokinga.

Ir nieko keista, kad šitie persišikę genijai susėdę ant savo dramblio kaulo unitazų nesugeba iš savo subtiliųjų pradvisusių sieliūkščių išspausti net dešimtadalio to, ką gali Igariokas.

Šią savaitę buvo pristatyta elektroninė lietuvių kalbos ir literatūros chrestomatija 11 klasei. Ją galima nemokamai atsisiųsti iš Ugdymo plėtotės centro (UPC).

Blogeriai, dar prieš jai pasirodant, jau dyvijosi dėl planuojamos apsaugos nuo piratavimo. Tad tik jai pasirodžius nutariau pažiūrėti, kas tai per knyga.

Apie turinį nerašysiu. Viską galite paskaityti paieškoję Google. Mane labiausiai domino e. knygos apsauga.

Iš UPC galite atsisiųsti Windows pritaikytą failą, kurį įdiegus į kompiuterį chrestomatiją galėsite skaityti kaip apsaugotą PDF failą. Technologija greičiausiai paimta iš LALA (jų logotipas matomas atidarinėjant knyga). Jie pernykštėje Vilniaus knygų mugėje pristatinėjo savo elektroninės knygos versiją (apie tai plačiau rašiau čia). Iki šiol su tokio tipo e. knyga susidūręs nebuvau. 

Taigi, atsidaręs knygą pamatau eilinį PDF supuslapiuotą į du puslapius ekrane. Išdėstymą galite keisti, tačiau kiekvieną kartą atidaręs knygą jūs vėl turėsite dviejų puslapių išdėstymą ir pradėsite skaityti nuo pirmo puslapio. Knygos apimtis tikrai didelė, virš 2000 puslapių, todėl juos vartant kompiuteris apkraunamas smarkiai. Kad peržiūra vyktų sklandžiau teko persijungti į vieno puslapio rodymą. Strigimų sumažėjo. Skaityti kompiuteriu gana patogu, tačiau teks užmiršti apie skaitymą e. knygų skaityklėje ar telefone. Atsispausdinti taip pat nepavyks, kaip ir perkopijuoti teksto į kitą programą. Apsaugota visapusiškai ir žiauriai.

Žiaurumą atradau labai netikėtai. Pavartęs ir paskaitinėjęs chrestomatiją, panirau į kitus darbus. Besidarbuojant man prireikė persikopijuoti dalį informacijos iš vienos programos į kitą. Čia manęs ir laukė siurprizas: kol elektroninė chrestomatija įjungta, kompiuteryje nieko kopijuoti negalima. Nesvarbu ar jūs norite savo , ar chrestomatijos tekstus kopijuoti, šis veiksmas yra draudžiamas.

Dar liko noras ją skaityti? Tada pagalvokite kaip jūs darysitės užrašus, kaip paimsite citatas iš pateikiamų kūrinių, kaip greitai atrasite kur baigėte skaityti? Nežinau, kam kilo tokia geniali mintis išleisti šią e. knygą, bet, jei tai bus pirma jūsų rankose e. knyga, beveik neabejoju, kad antros tokios imti nebenorėsite. Nemažai daliai mokinių, jų tėvų ir mokytojų kaip tik taip ir gali nutikti. Taip prie kiekvieno straipsnio apie elektronines knygas atsiras dar didesnis būrys jas peikiančių. 

Beveik galima sukurti sąmokslo teoriją, kaip žlugdomas progresas pateikiant produktą nuo kurio šiurpas ima. Vienintelė viltis, kad atsiras Lietuvoje žmonių, kurie išlaisvins šioje chrestomatijoje esančius tekstus, kad juos būtų galima skaityti įvairiau ir laisviau. Nes kompiuteryje šių 2000 puslapių aš niekaip neperskaitysiu, nors dalis tekstų ir labai mane domina.

P.S. Katinas iliustracijoje atsukęs jums užpakalį todėl, kad ir jūs taip pasijusite, jei norėsite gauti šios chrestomatijos viršelį bandydamas jį nukopijuoti teisiai iš turimos e. knygos.

Papildyta. Nepaisant pastangų apsaugoti, chrestomatiją paprastu PDF failu jau galima rasti internete. Atrasti padės Google. Nulaužti užteko, berods, dviejų dienų. Kam tiek daug vargo dėl neaišku ko?

Iliustracijos vardan pacituosiu vieną pastraipą iš Paul’o Carr’o perspėjimo interneto troliams (čia tokie mistiniai padarai, kurie gyvena Delfi ir kitų portalų komentaruose):

“Kai kitąsyk kas nors iš jūsų retoriškai paklaus “Kas čia per naujiena?”, prisiekiu kaip Dievą myliu, atvažiuosiu į tavo rūsį, surinksiu visus tavo Wil Wheaton žaislinius kareivėlius ir išlydysiu iš jų didžiulį plastmasinį penį. Jei tau kada nors teko matyti Miriam Karlin sceną filme Prisukamas Apelsinas, tu jau žinai, kas įvyks paskui. Tavo paties labui, neversk manęs atvažiuoti pas tave ir kitą kartą, kai susidursi su klausimu “Kas čia per naujiena?”, geriau paklausk savęs “Kodėl aš vis dar gyvenu su savo tėvais?” Šis straipsnis yra naujiena, nes taip pasakė už tave geresni žmonės.”

Kaip daugelis gerų Vakarų žurnalistų, Paul’as Carr’as ne tik rašo laikraščiams, bet dar ir išleido dvi knygas, vieną iš kurių ir noriu pristatyti jums. Užbėgant už akių pasakysiu, kad “Į vakarėlį – tuščiomis rankomis” (Bringing Nothing to the Party: True Confessions of a New Media Whore) yra nuostabi knyga dėl dviejų priežasčių: pirmiausiai dėl to, kad jos lengvas stilius ir komiškos situacijos, į kurias nuolatos patenka herojus, tikrai praskaidrins nuotaiką tamsiais žiemos vakarais, o antra – šioje knygoje apie startupus kalbama visai kitaip nei esame įpratę girdėti. Kalbant apie perspektyvą, absoliuti dauguma apie startupus parašytų knygų pakliuva į vieną iš dviejų kategorijų: profesionali literatūra apie tai kaip sukurti produktą, pasiekti klientą ar iškaulyti pinigų iš investuotojų (The Four Steps to the Epiphany, The Lean Startup, Venture Deals) ir romatinė literatūra apie tai, koks saldus yra verslanorio gyvenimas, kai verslas pavyksta (Losing My Virginity, Founders at Work). Paul’o Carr’o knyga yra kitokia, nes jis dalinasi savo nesėkmingo verslo patirtimi, o darydamas tai nupiešia intymų Londono startupų ir verslininkų jausmų pasaulį.

“Į vakarėlį – tuščiomis rankomis” prasideda tada, kai Paul‘as Carr‘as rašo savaitinę rubriką apie naująją žiniasklaidą The Guardian laikraštyje. Savaime suprantame, kad toks darbas reikalauja iš jo nuolatos dalyvauti sėkmingų verslanorių rengiamose konferencijose, vakarėliuose ir pusryčiuose, o kadangi Paul’as niekad neatsisako išlenkti taurelę kitą su sėkmingais žmonėmis, netrukus jis tampa gerai pažįstamas su visais tais veikėjais, kurie ir sudaro Londono startup bendruomenę. Ir kuo ilgiau jis geria su Interneto verslininkais, tuo labiau jį ėda pavydo jausmas – dėl tos šlovės, pinigų ir laisvės, kuri atrodo yra ranka pasiekiama. Todėl vieną dieną Paul‘as pasako “sudieu” savo redaktoriui ir kartu su draugais imasi savo verslo. Tad ši knyga yra apie tai, kaip buvusiam žurnalistui sekėsi kurti savo verslą. Nors “sėkmė” šiuo atveju yra sąlyginė – tiek leidybos kompanija, tiek bendruomeninis portalas, kuriuos jis vystė galų gale žlunga.

Įdomu yra tai, kad rašydamas apie nesėkmę Paul’as Carr’as sugeba užčiuopti kur kas aktualesnius dalykus nei sėkmingų verslininkų memuarai. Skaitydamas kaip jis negali užmigti galvodamas apie tai iš ko reikės finansuoti savo verslą, keikiasi bandydamas pagauti įtakingą verslininką kontaktų mugėje, ar bando sudėlioti įspūdingą prezentaciją iš nieko, nevalia imi galvoti, juk aš taip pat esu patyręs visa tai savo kailiu. Dar įdomiau buvo skaityti kaip atvirai autorius kalbėjo apie savo paties jausmus ir visai ne tuos jausmus, kuriaiss verslininkai taip noriai dalinasi televizijos ekranuose ar elektroninėje žiniasklaidoje: jeigu kiti žmonės kuria verslus, nes nori pakeisti pasaulį ir/ar tapti turtingais, tai šios knygos herojus verslo ėmėsi visų pirma todėl, kad jį graužė juodas pavydas ir garbės troškimas. Jis toli gražu ne vienintelis knygos personažas vedamas tokių paskatų, tiesiog jis vienintelis tai pripažįsta tiek atvirai, kad šie jausmai patenka į knygos puslapius.

Autoriaus atvirumas pasireiškia ir kitais aspektais. Visų pirma, knygoje yra apstu gyvų personažų, su kuriais jis susiduria dirbdamas ir tusindamasis šėldamas Londone – Michael Smith, Scott Pack, Robert Loch, Alex Tew, Saul Klein, Ben Cohen, Jason Calacanis – visi jie yra visuomenėje neblogai žinomi žmonės, bet tai nei kiek ne glumina Paul‘o Carr’o. Kalbėdamas apie šiuos verlsininkus, jis labai aiškiai išdėsto savo nuomonę apie jų teigiamas ir neigiamas puses, įskaitant ir visas tas kritiškas mintis, kurias mes paprastai pasilaikome sau, o ne rėžiame nepatinkantiems milijonieriams į akis. Pripažinkite, tai yra kur kas drąsiau nei Petkevičiaus stiliumi vadinti visus durniais. Antra vertus, suprasdamas kaip sunku bus paprastiems žmonėms skaityti knygą apie trys pakvaišusius jaunuolius bandančius išvilioti iš investuotojų šiek tiek pinigų, Paul’as labai sėkmingai įpynė į knygą savo asmeninių santykių su merginomis istoriją. Turint omenyje, kad tie santykiai klostosi sunkiai, pagundų yra daug, o problemų – dar daugiau, atsiranda daug progų pasijuokti ir pailsėti nuo profesinių reikalų aptarimo.

Profesionalus kritikas galėtų pasakyti, kad “Į vakarėlį – tuščiomis rankomis” yra netobula knyga dėl to, kad ji stovi žanrų kryžkelėje: pernelyg daug dėmesio skyria profesionalioms diskusijoms, kad būtų gera humoro knyga, bet kartu yra pernelyg asmeniška, kad ją galima būtų pavadinti verslo knyga. Iš dalies taip ir yra, bet tas sugebėjimas žiūrėti į pasaulį iš savo varpinės ir dar pagyvinti tekstą vaizdingomis metaforomis bei įsimintinais nutikimais ir yra tai, dėl ko man visada taip patiko Paul’o Carr’o rašiniai. Todėl jeigu norite sužinoti, ką reiškia būti startup’o įkūrėju iš žmogaus turinčio ką pasakyti lūpų, ar šiaip pritariate idėjai, kad į vakarėlius dera vaikščioti tik nepasiruošus, nepatingėkite perskaityti šią knygą.

Šiandien turėjau galimybę visą dieną praleisti organizacijos NESTA rengtoje konferencijoje “Cultural Trends International Conference”. Nusprendžiau, jog būtinai turiu supažintdinti mūsų skaitytojus, tarp kurių turbūt yra tiek kultūros aktyvistų, tiek mėgėjų, tiek studentų, tiek norinčių su tuo sieti savo ateitį. Žinant kaip sunku gauti naujausią informaciją apie tai kas vyksta aplinkui, ypač kai net sunku pastebėti ir kas vyksta panosėje (turbūt daugelį kankina nelemtoji “Snoro” tragedija), ši informacija gali būti naudinga ir aktuali.

Taigi, bandysiu susisteminti, kas pasirodė svarbiausia, aktualiausia ir galbūt pritaikoma bei reikalinga posocialistinėms valstybėms kaip Lietuva. Pagrindiniai konferencijoje aptarti klausimai apėmė gan platų spektrą, nuo apmąstymų kas yra kultūra, kūrybinės industrijos, menas ir kuriuos pavadinimus bei sąvokas kur reikėtų taikyti iki finansavimo problematikos, pasikeitimų Europoje, keistų tendencijų Kinijoje bei mokslinių tyrimų, kurių rezultatai toli gražu nėra patys optimistiškiausi.

Finansavimo problematika ir kodėl visi taip sujudo? Nors daugelis jūsų turbūt gyvena Lietuvoje, kurioje finansavimas visuomet buvo problematiškas, nedidelis, reikalaujantis biurokratinių sugebėjimų ir t.t., tačiau šiuo metu visame pasaulyje, ypač Europoje ir Jungtinėse Valstijose vyksta didžiuliai debatai dėl kultūros finansavimo. Vesna Čopic iš Slovėnijos, labai taikliai pastebėjo, jog deja šiuo metu gyvename krizės laikotarpyje ir daugelyje valstybių kultūra bei kūrybinė produkcija yra priskiriama prie prabangos reikmių, kas reiškia, jog skirstant lėšas ši sritis bus siaurinama labiausiai ir kerpama prioritetine tvarka. Tuo tarpu Didžiojoje Britanijoje ir Jungtinėse Valstijose susiduriama su ganėtinai įdomia problema. Visų pirma labai jaučiamas sujudimas įvertinti kultūrą ir apskaičiuoti jos vertę. Dėl šio klausimo kyla be galo daug debatų, kadangi viena pusė teigia, jog apibūdinti, kas yra kultūra yra tiesiog neįmanoma, kita gi rėkia, jog jokių kriterijų, matematiškai ir logiškai įvertinti jos naudą – nėra. Čia įsikiša Andrew Pinnock, atlikęs tyrimą skirtingose choro bendruomenėse ir padarydamas išvadas, jog bendruomenės teįtraukia pasiturinčią klasę ir dažniausiai iš turtingiausių miesto rajonų, tuo tarpu mažesnius atlyginimus gaunantys ir prastesniuose rajonuose gyvenantys žmonės neturi galimybės dalyvauti tokioje veikloje, galbūt apie ją net nežino ar niekada nesusidūrė. Toks tyrimas, teigia A. Pinnock, yra nebrangus ir atliekamas lengvai bei gali būti pritaikomas skirtingiausioms institucijoms. Finale patikrinimas leidžia įvertinti kiek viena ar kita organizacija bei jos veikla yra vertinga vietinei bendruomenei ar kiek atvirkščiai tai yra turtingųjų žaidimai, finansuojami iš mokesčių mokėtojų pinigų.

Kaip matote einame link to, jog kultūra, kūrybinės industrijos ar šiuolaikinis menas nėra visiškai neįvertinamos sritys, tiesiog čia tikrai nepavyksta taikyti tokių pačių skaičiavimų ir tyrimų kaip tarkime gamyklinėje produkcijoje. Dar viena tendencija, šiuo metu vyraujanti labai dinamiškai ir sparčiai besikeičiančioje kasdienybėje, yra hibridiniai organizacijų modeliai. Tai yra bandoma pergalvoti nepelno siekiančių ir pelno siekiančių organizacijų vertė. Pirmas argumentas sako, jog organizacija turėtų būti išlaikoma ne tik valstybės, bet ir ieškoti įvairiausių būdų išsilaikyti bei papildyti savo biudžetą pati. Kitas argumentas tvirtina, jog organizacijos, teikiančios socialinę naudą, turėtų gauti pelną iš savo teikiamų paslaugų ir projektų. Didžiausia yda įžvelgiama įvairiose institucijose, kaip kad nacionalinės galerijos, nacionaliniai teatrai, filharmonijos ir t.t., kurioms yra skiriama didžiausia dalis šalies biudžeto ir kurios turėdamos finansavimą metai iš metų tampa labai konservatyviomis, užsidariusiomis bei labai sunkiai naujas idėjas generuojančiomis institucijomis. Kitavertus, tarkime Didžiojoje Britanijoje į jas norima investuoti vien todėl, jog jos generuoja didelį pelną aplink save t.y. turistai, turėdami galimybę nemokamai lankytis muziejuose perka lėktuvų bilietus atvykti į šalį, išleidžia pinigus viešbučių nuomai, palaiko restoranų verslą ar tarkime taksi verslą, tyrimai rodo, jog net 80 % žiūrovų į spektaklius vyksta taksi. Tačiau čia atsiranda paradoksas – kodėl valstybės mokėtojų pinigai galiausiai tarnauja verslui ir privačioms įmonėms, kurios nei kiek nesusijusios su kultūrine produkcija ir jos puoselėjimu?

Taigi, išvada tokia, jog daugelis organizacijų dabartiniame besikeičiančios ekonomikos laikotarpyje turi keisti savo veikimo modelį, įrodyti valdžios institucijoms savo naudą kuriant skaičiavimo ir vertinimo sistemą (ekonominė vertė, vertė visuomenei, kultūrinė vertė) bei pradėti mąstyti apie tai, kaip išsilaikys pačios. Deja, daugelis teigia, jog nuo to labiausiai kenčia ne milžinės, bet būtent mažosios ir vidutinės organizacijos į kurių tarpą papultų ir “Meno Duobė”.

Akademiniai tyrimai ir Praktinis pritaikymas. Problema tarp akademinių tyrimų išvadų bei jų matomumo visuomenėje bei realaus panaudojimo formuojant Kultūros Politiką yra ganėtinai įsišaknijusi, tačiau panašu, jog būtent dabar, kuomet dauguma pradeda kelti debatus ir kartkartėmis panikuoti ką daryti toliau ši tendencija pradėta artikuliuoti vis labiau. Man pačiai asmeniškai akademinis ir praktinis žinių pasiskirstymas yra labai įdomi tema. Visų pirma įvardinama problema yra akademikų arogancija, įvykdžiusių tyrimą, tačiau visiškai nesukančių galvos dėl savo tyrimo išvadų matomumo, kai galiausiai po kokių penkių ar dešimties metų koks ministras su nuostaba sušunka – o, kad būčiau tai žinojęs anksčiau! Problema pasirodo tame, jog akademikai mano, kad yra labai visiems žinomi, o jų rezultatai visus be galo domina – na mes visi žinome tuos penkių tiražų leidinukus, kurie prieinami tik pačiame tamsiausiame bibliotekos kampe. Kitavertus, ši situacija ganėtinai absurdiška, kadangi tyrimams bei vertinimams yra išleidžiamos didelės sumos, tad jų netaikymas arba neaptarimas yra paprasčiausias pinigų, žmogiškųjų išteklių bei laiko metimas į balą.

Apibendrinant, akademinio pasaulio bei praktikos ir dabartinių vyksmų atskirtis yra labai absurdiška bei labai neefektyvi, tačiau panašu, jog Lietuvoje situacija dar prastesnė, nes tarkime kultūros akademinė sritis tikrai primena sakralios bažnyčios modelį, o kai kuriuose universitetuose prakalbama ir apie tai, jog čia ugdomi ne akademikai ar teoretikai, o geros ir išsilavinusios žmonos bei vaikų mamos…

Kinija. Įtraukiu į savo apžvalgą Kiniją, nes be Kinijos šiandien nei žingsnio pirmyn. Ar žinote, jog Kinija šiuo metu pirmauja pasaulyje pagal kūrybinių industrijų produktus ir paslaugas? 2008 metais Kinija sudarė 20 % viso pasaulio kūrybinių industrijų apyvartos. Nekalbant apie tai, jog Kinija pirmauja ir gamybos srityje, kuri be galo stipri, nenuostabu, jog daugelis žvalgosi į tas rinkas ir tendencijas. Tuo tarpu Kinija kopijuoja modelius iš Vakarų Pasaulio ironiškai kopijas suskirstydama į penkiamečius planus, kuriuos taip gerai pažystame iš komunistinės santvarkos.

Kur turi būti sutelktas finansavimas? Trumpai ir aiškiai – šiuo metu daroma klaida, kadangi daugiausiai finansuojamos jau esamos institucijos, nekuriančios ateities, o tereprodukuojančios praeitį dabartyje. Finansavimas turėtų būti skiriamas skatinti ateitį bei kurti kultūrą ateities kartoms, tuo pačiu neprarandant pačių geriausių rezultatų ir organizacijų, kurias turime šiandien.

Tautybės idėjos panaikinimas. Dar viena iškelta tema, kuriai labai pritariu susijusi su tautybės sąvoka. Daugelis teigia, jog nebeturėtume kultūros vertinti, skatinti ir puoselėti pagal vieno ar kito regiono kalbą ir nacionalinę kultūrą. Atvirkščiai, pereinama prie teritorijos sąvokos. Kultūra, aktualijos ir vyksmai gretinami su teritorija. Aktualu tai, kas aktualu šiam miestui, šiam kaimui, šiai teritorijai ir šiai bendruomenei. Turime pradėti vertinti būtent bendruomenę – ko ši bendruomenė nori, kas jai reikalinga, kokia vietinė problematika, kokia vietinė kūryba, kokie kūrėjai gyvena čia ir kuria. Iki šiol turime Kultūros Politiką, kuri sukoncentruota pagal nacionalinį palikimą, šventes, kurios kartais jau nebeaktualios, festivalius, kurių istorija vietinei bendruomenei jau nebesvarbi. Į šią temą įkrenta ir didelių bei mažų miestų problematika, kuomet masinė kultūra ir turtingųjų valstybių scena prodiusuojama ir transliuojama visiais įmanomais kanalais. Išvada – turime žvelgti į bendruomenę tam tikroje teritorijoje, tarkime Londone daugiau nei 50 % gyventojų yra imigrantai, todėl finansavimas turėtų būti paskirstomas pagal vietinių bendruomenių poreikius, o ne akcentuojant tik Britišką Kultūrą. Tą patį reikėtų daryti ir Lietuvoje prisimenant Šalčininkus ir nebrukant kultūros bei tradicijų, kurių vietinei bendruomenei nereikia. Gyvename vis labiau globalėjančiame pasaulyje ir tikėtina, jog artimiausius dešimtmečius ir Lietuvoje, jūsų kaimynai nebūtinai bus tos pačios tautybės, religijos ar kalbos atstovai. Sugyventi ir tobulėti multikultūrinėje aplinkoje yra didelis privalumas bei labai praturtina asmenybę.

Kultūriniai Tinklai ir Virtuali Aplinka. Na, ir galiausiai vis labiau skaitmeniškėjančiame pasaulyje be galo svarbūs ir aktualūs tampa Kultūriniai Tinklai. Virtuali aplinka bei interneto funkcionalumas sudarė galimybes kurti tinklus, kurie peržengia skirtingų erdvių, miestų ir net valstybių sienas. Nuomonės, problemos ir aktualijos turi galimybę būti išgirstos vis plačiau, bendradarbiavimas tampa kaip niekada svarbus. Net esant prastam ekonominiam klimatui, mažėjant resursams, Kultūriniai Tinklai gali būti vienintelis išsigelbėjimas. Mauricio Delfin pasakoja apie projektą, kurį su savo bendradarbiais įgyvendino Peru, kur infrastruktūra vis dar vystosi ir susiduriama su daugeliu problemų. Sukurtas organizacijų tinklas padeda joms organizuoti susitikimus, aptarti Kultūros Politikos klausimus, daryti įtaką vietinei valdžiai bei dalintis idėjomis. Žmogiškųjų ir intelektinių resursų pasidalinimas tampa vis svarbesnis, tad tinklo idėja ir struktūra yra be galo reikalinga organizacijoms, norinčioms susidoroti su dabartine situacija ir nesusidurti tiesiog su išnykimo problema. Bendruati, dalintis idėjomis bei dirbti kartu yra didžiausia vertybė ir variklis, stumsiantis mus visus į priekį.

Tiek šį kartą, tikiuosi buvo naudinga. Konferencijoje dalyvavo: Robert Hewison (City University), Hasan Bakhshi (NESTA), Mike Dixon (National History Museum), Rick Rylance (AHRC), Amit M. Schejter (Penn State University), Richard Griffin, Vesna Čopič (University of Ljubljana), Andrew Pinnock (University of Southampton), Mauricio Delfin (CulturaPeru.org), Tim Tarrant (University of the West of England & Bath Spa University), Sujing Xu & Andrew White (University of Nottingham Ninigbo China), Paul Allin (Office for National Statistics and Cultural Trends’ Editorial Advisory Board) ir Maurice Davies (Museums Association and Cultural Trends Editorial Advisory Board).

Įrašas, sukėlęs aistras

Neseniai Google+  ir blogosferoje dėl skaitymo praūžė tikras tornadas, kurį, matyt, pats sau netikėtai sukėlė Liudvikas Andriulis.

Paskelbęs savo profilyje įrašą „Žmones, sakančius „negalima skaityti valgant“, reikia izoliuoti nuo visuomenės“ jis susilaukė milžiniško socialinės svetainės Google+ lankytojų susidomėjimo, palaikymo ir pritarimo išsakytoms mintims.

Google+ lankytojai kaip šventraščiu ėmė dalintis L.Andriulio paskelbta ode skaitymui, platinti ją ant savo sienų.

Maža to, jo mintis savo bloguose perspausdino Andrius Užkalnis bei Buržujus. Tikriausiai perspausdinusių šias mintis buvo ir daugiau, bet visų gi nesuseksi.

L.Andriulio teksto nebekopijuosiu. Jį galite rasti ir persiskaityti aukščiau paminėtuose bloguose ar Google+ profilyje.

Knygos – išsilavinimo sąlyga

Su L.Andriuliu sutinku, kad skaityti knygas būtina kiekvienam išsilavinusiam žmogui.

Minėtojo teksto autorius teisus, teigdamas, jog skaitymas padeda ir mintis geriau formuluoti, ir mąstyti teisingiau, ir kalbas (tiek gimtąją, tiek ir užsienio) lengviau įsisavinti, bet…

Liudvikas daugiau akcentavo skaitymo kiekybę, o ne kokybę.

Esą skaityti reikia visur, visada, visko ir gausiai. Kas savaitę reikėtų perskaityti bent po vieną knygą, o vaikams „nuo 8 iki 18 metų – vieną kas dvi dienas mažiausiai“.

Štai čia ir suabejojau, ar tokia nuostata nėra vien tik skaitymas vardan skaitymo. Kaip suprantu, lygiai tokia pati abejonė kilo ir kolegai (tikiuosi, neįsižeis taip pavadintas) Leo Lenox.

Savo tekste „Kodėl „knyggrauža“ yra įžeidimas“ Leo Lenox pastebėjo, kad ne pats skaitymas savaime yra vertybė, bet tai, ką mes pasisemiame iš knygų.

Mėgautis tekstu

Aš skaitau. Skaitau nemažai: knygų, periodinių leidinių, straipsnių interneto platybėse. Bet negaliu pasigirti perskaitanti po knygą per savaitę. Kartais išpuola ir visas mėnuo, per kurį galutiniai neperskaitau nė vienos knygos.

Kodėl? Nes mano skaitymas yra lėtas. Labai lėtas. Leo Lenoxo pavartotas terminas „atidus skaitymas“, manyčiau, labiausiai tiktų mano propaguojamam susipažinimo su tekstu būdui apibūdinti.

Žinau, kad nuskambės labai banaliai, bet man tekstas – it geras vynas, kurį norisi skanauti, mėgautis, jausti aromatą, o ne godžiai maukti dideliais gurkšniais.

Aš galiu skaityti vieną knygos puslapį tiek laiko, per kiek kiti galbūt visą skyrių perskaito, nes aš neskenuoju teksto.

Man patinka gilintis į tai, ką skaitau, stabtelėti ir pamąstyti, jei reikia, grįžti atgal į jau perskaitytą sakinį ar lapą ir įsitikinti, kad viską teisingai perskaičiau ir supratau.

Man patinka gėrėtis tekstu, svarstyti, kaip, ar tokiais pat žodžiais, tokia pat tvarka aš pati parašyčiau tą patį (gal tai – profesinė liga?).

Altes apžiūra per 15 minučių

Lygiai taip pat lėtai aš apžiūrinėju parodų ar muziejų eksponatus.

Prie mane sudominusios istorinės vertybės ar meno kūrinio galiu praleisti daugiau laiko negu kiti, tyrinėdama detales, gilindamasis. Todėl parodose ir muziejuose mėgstu lankytis viena arba su lygiai taip pat lėtai grožį tiriančiais žmonėmis.

Mane nustebino pažįstama, sugebėjusi fantastišką milžinišką ekspoziciją Berlyno Altes muziejuje apžiūrėti per… 15 minučių. Tiek laiko aš užtrukau vien prie graikų vazų vienoje iš salių.

Į klausimą, kaip jai pavyko taip greitai viską apžiūrėti, ši atsakė, kad ji tiesiog žvilgsniu viską fiksuoja, prabėgdama pro šalį.

Gali būti, kad yra žmonių, kurie ir Luvrą sugeba „apžiūrėti“ per pusvalandį, bet ar jie tikrai gali pasigirti gerai susipažinę su jame eksponuojamais meno šedevrais?

Skaitymas – ne maratonas

Grįžkime prie skaitymo. Galbūt yra žmonių, sugebančių skaityti labai greitai ir įsisavinti informaciją. Deja, aš – ne iš tokių.

Aš neskaitau bet ko vien tam, kad skaityčiau.

Neskaitau greitai, nes man skaitymas – ne maratonas, kurio tikslas – bet kokia kaina perskaityti kuo daugiau knygų.

Pagaliau, neskaitau bet kur ir bet kada, nors neprieštarauju, kad taip elgtųsi kiti.

Man patinka skaityti visiškoje tyloje ir susikaupus, gilintis į tai, ką skaitau.

Taigi, esu tikra lėtojo skaitymo propaguotoja.

Nuolatinis googlinimas

Dar blogiau būna, kai skaitau ką nors įdomaus internete. Aš nuolatos atidarinėju įkeltas vieną ar kitą dalyką paaiškinančias nuorodas ir jas perskaitau.

O jeigu nuorodų nėra, bet mane kas nors sudomina, aš googlinu. Taip sąlyginai nedidelio, bet įdomaus teksto skaitymas internete man gali užimti daugiau kaip valandą.

Taigi, esu tikrų tikriausias skaitymo vėžlys. Bet ar tai reiškia, kad tokiu būdu nusileidžiu tiems, kurie nemažą knygą sukremta per porą dienų?

Jeigu aš nesu iš tų, kurie perskaito kas savaitę po knygą, ar turėčiau save išbraukti iš daug skaitančiųjų sąrašo?

O gal reikėtų suburti skaitančiųjų lėtai ir kokybiškai klubą?

Vien iš pavadinimo matosi, kad vertimas yra gražiai sušvelnintas, o mėnuliukas pavadinime neslepai to, ką slepia originaliame variante. Dar vienas neišverčiamumo pavyzdys, ane?

 Pagalvojau, kad žmonės gali ir išsidurti kalėdoms nupirkdami vaikams lopšinės knygutę. Žodžiu, bukite atidūs su tom dovanom, o aš siūlau parašyti komentaruose, kaip (ne)košmariškai jums sekasi migdyti savo palikuonis ir už tai gauti originalią knygutės versiją, įskaitytą Samuel L. Jackson. Ypatingai rekomenduoju komentaruose dalyvauti Giedrei Rašykit iki trečiadienio vakaro.

Autorius ir originali versija

Frankas sako, kad po šimto metų ekonomikos pradininku bus laikomas ne A.Smitas, o Č.Darvinas. Nesunku atspėti, kad aš su juo nesutinku. Frankas teisus, kad Darvino teorijos įtaka žmonėms vis dar nepakankamai įvertinama. Kaip dažnai sako R.Hansonas, žmonės atsirado natūralios atrankos būdu, todėl dauguma jų pomėgių ir veiklos rūšių turėtų būti evoliucinės adaptacijos, bet ilgą laiką socialiniai mokslai tą bandė ignoruoti. Vienam įtakingiausių dėmesį į tai atkreipusių straipsnių dar nėra dvidešimties metų. Tačiau tai, kokią įtaką evoliucija turėjo žmonių norams ir preferencijoms, yra labiau psichologijos sritis, o ekonomika yra daugiau nei atskiri žmonės, ir čia svarbus A.Smito indėlis. Pvz. natūralus žmonių polinkis siekti aukštesnės padėties visuomenėje ir atidžiai sekti kitų žmonių padėtį turi daug įtakos žmonių vartojimo įpročiams, sportui, menui ir daugeliui kitų veiklos sričių, bet ne mažiau svarbus yra klausimas, iš kur atsiranda prekės ir paslaugos, kurias perka žmonės, motyvuojami tų evoliucinių priežasčių, nuo ko priklauso jų kainos, na ir aišku kodėl vienose valstybėse žmonės to gero turi daugiau, o kitose – mažiau. Be to, jei netyčia pasitvirtintų R.Hansono ateities prognozės, A.Smito indėlio reikšmė dar labiau išaugtų.

Knygoje R.Frankas kiek suprantu daug dėmesio skiria pasiūlymui įvesti vartojimo mokestį. Čia ekonominė logika aiški, ir sunku su ja nesutikti. Kaip rašė atrodo S.Landsburgas, vienas iš klaidingiausių populiarių pasakymų – kad mokesčių ir mirties negalima išvengti. Priešingai – beveik bet kuris mokestis skatina jo vengti, ir kuo didesnis tarifas, tuo stipresnis tas poveikis. Čia kalbu ne apie šešėlinę ekonomiką, o apie žmonių motyvaciją: jei apmokestinamas nekilnojamas turtas, žmonės jo perka mažiau; jei apmokestinamos darbo pajamos, žmonės mažiau dirba; jei apmokestinamos kapitalo pajamos, žmonės mažiau taupo ir investuoja. Darbas ir taupymas yra žmonijai naudingi dalykai, todėl jų apmokestinimas yra žalingas. Tuo požiūriu apmokestinti vartojimą mažiau žalinga, nes vartojimas nors ir teikia žmonėms naudos, jį iš dalies skatina koordinavimo problema: žmonės evoliuciškai linkę atrodyti geriau už aplinkinius, tačiau jei kaimynai Jonas ir Petras abu stengiasi nusipirkti geresnį automobilį nei kaimyno, kažkuriam vis tiek nepavyks, o tokios pastangos sukels nemažai išteklių švaistymo. Žmonių norą turėti geresnį nei kaimyno automobilį Frankas lygina su jūros dramblių patinų svorio auginimu, kuris jūros drambliams visiems kartu paėmus yra žalingas, kadangi tam sunaudojama daug išteklių, o patelių haremas vis tiek atitinka tik stipriausiems.

Išgirdus apie vartojimo mokesčius, kai kam ši idėja atrodo sunkiai įdiegiama praktikoje, bet taip nėra. Vienas iš vartojimo mokesčių yra PVM. R.Frankui patrauklesnis progresinis vartojimo mokestis, kurį įdiegti irgi nėra sudėtinga: be pajamų deklaravimo papildomai dar reikėtų deklaruoti santaupas, o mokestį mokėti nuo skirtumo. Apie panašią apmokestinimo schemą yra rašę S.Sumneris, S.Landsburgas ir M.Yglesias.

R.Frankas stengiasi nešališkai įvertinti kairiųjų ir dešiniųjų nuomones svarbiais klausimais, atsižvelgdamas į evoliucinių reiškinių keliamus rinkos netobulumus, tačiau mano nuomone padaro įdomią klaidą, kuri parodo, kaip sunku būti nešališkam. Jo pavyzdys yra valstybės kišimasis reguliuojant saugumą darbe. Visų pirma, jis turi porą gerų klausimų tiems, kurie mano, kad saugumas yra visų svarbiausia ir kalbant apie jį nepadoru skaičiuoti pinigus ir kitus ribotus išteklius. Pirmas klausimas: ar šiandien tikrinote savo automobilio stabdžius? Antas: ar ketinate juos tikrinti rytoj? Sveiko proto žmogus neturėtų atsakyti teigiamai į abu klausimus, nes kasdien tikrinti automobilio stabdžius yra per brangu, nors ir pridėtų šiek tiek saugumo. Taigi saugumas, kaip ir visa kita pasaulyje, turi baigtinę vertę. Šitą pripažįstant, galima sekti Franko mintį toliau. Kairieji paprastai sako, kad saugumą darbe valstybė turi reguliuoti todėl, kad įmonės siekia tik pelno, ir tikrai neleis savo pinigų, kad apsaugotų darbuotojus nuo nelaimių. Kaip sako Frankas, tai netiesa, nes jei darbuotojai vertina savo saugumą daugiau nei kainuoja jį užtikrinantys darbo vietos patobulinimai, pelno siekiančioms įmonėms apsimoka investuoti į tokius patobulinimus, nes jos konkuruoja tarpusavyje dėl darbuotojų, o darbuotojai verčiau dirbs saugesnėje darbo vietoje už mažesnį atlyginimą nei atvirkščiai. Dešinieji paprastai sako, kad saugumas darbo vietoje yra darbdavio ir darbuotojo susitarimo reikalas, ir valstybei juo rūpintis nėra pagrindo, nes jokios trečiosios šalys su šiuo susitarimu nesusiję. Franko nuomone, tai irgi nėra teisinga, jei įvertinsime žmonių polinkį konkuruoti tarpusavyje dėl aukštesnės padėties visuomenėje. Pvz. jei visi žmonės nori leisti vaikus į kuo geresnę mokyklą, jie stengiasi gyventi kuo geresniame rajone, bet dėl to tik pakyla nekilnojamo turto kainos geruose rajonuose, o dalis vaikų vis tiek turi eiti į prastesnes mokyklas. Dėl to, jei rinkai paliksime reguliuoti saugumo darbe klausimus, žmonės verčiau rinksis nesaugias darbo vietas su didesniu atlyginimu, kad galėtų gyventi geresniame rajone, bet visi į gerus rajonus netilps, o saugumas darbe sumažės. Dėl šito turiu tris pastabas:

1. Suprantu Franko norą neatrodyti ciniškai kalbant vien apie jūros dramblių poravimąsi, dideles mašinas ir ego prailgintuvus. Bet pavyzdys apie nekilnojamą turtą nelabai tinkamas. Skirtingai nuo didelių mašinų gamybos ar jūros dramblių svorio auginimo, brangstant nekilnojamam turtui visuomenė kartu paėmus išteklių nešvaisto. Pirkėjų sumokėtus pinigus gauna pardavėjai, kurie turtui pabrangus nepatiria jokių papildomų kaštų, skirtingai nei automobilių gamintojai, gamindami džipą vietoj mažesnės mašinos. Vis dėlto jei žmonių norą leisti vaikus į gerą mokyklą pakeisime žmonių noru turėti geresnę mašiną nei kaimyno, Frankas kol kas teisus.
2. Kapitalizmo sąlygomis galimybių rizikuoti, siekiant uždirbti daugiau, yra be galo daug, ir saugumo darbo vietoje atsisakymas toli gražu nėra svarbiausia iš jų. Jei žmonės (ypač vyrai) yra linkę rizikuoti bandydami užsidirbti, jie ras būdų, kaip tai padaryti. Vienas būdas yra pradėti savo verslą. Kitas – eiti į kazino. Trečias – tapti aktoriumi, sportininku, nusikaltėliu ar rinktis kitą profesiją su didele pajamų nelygybe. Ketvirtas - rinktis rizikingesnes investicijas, pvz. mažiau obligacijų ar indėlių ir daugiau akcijų, nekalbant jau apie svertą ir išvestines priemones. Taigi saugoti žmones nuo rizikos yra praktiškai beviltiškas reikalas. Frankas pats sutinka, kad yra daug praktinių valstybinio darbo saugumo reguliavimo problemų, pradedant Hajekiška problema, kaip nustatyti optimalų rizikos lygį, ir baigiant biurokratų motyvacija dirbti visuomenės labui. Dėl to jis pritaria, kad valstybė geriausiu atveju gali bandyti pakreipti bendrą žmonių motyvaciją į norimą pusę, pvz. įvesdama vartojimo mokestį, bet neverta stengtis reguliuoti kiekvienos žmonių elgesio srities. Tik darbo saugumo klausimu kažkodėl jis vis tiek daro nelabai pagrįstą išimtį.
3. R.Hansonas yra rašęs apie tikrąją priežastį, kodėl žmonės linkę reguliuoti saugumą darbo vietoje: kaip ir su visu paternalizmu, pagrindinė priežastis yra žiūrėjimas iš aukšto į žemesnę padėtį visuomenėje užimančius žmones. Visi žavisi drąsiais vyrais, lipančiais į Everestą, bet daug kas mano, kad dviratininkai turi dėvėti liemenes, šalmus ir apskritai nesipainioti po ratais. Nurodinėdami, kaip turi elgtis žemesnę padėtį visuomenėje užimantys žmonės, mes signalizuojame savo aukštesnę padėtį. Taigi be Darvino kalbėdami apie saugumą darbo vietoje neišsiversime, bet išvada kiek kitokia nei Franko.

Straipsnis parašytas dviejų autorių – pirma dalis Monikos Kalinauskaitės, antra – Gintarės Žitkevičiūtės.

Pirma dalis – Monika Kalinauskaitė.

Fluxus yra toks dalykas, kuris šiandien plėšo mane į visas puses, kol verčiau pasiduodu ir nuleidus rankas einu ramiai negalvoti. Pabudus tauta ošia įvairiais fluxusais ant kiekvieno kampo. Teoriškai, turėtų būti svajonė ir šventė, nes visąlaik tikėjau, kad fluxus yra gerų žmonių kūryba geriems žmonėms – nebijantiems šypsotis, nusišnekėti ir sapnuoti atmerktom akim. Tai kaip čia yra, kad neskalavau ašarom iš Vilniaus pabėgusios Fluxus “ministerijos” grindų, nelaksčiau paskui Fluxus troleibusą, o išgirdus, tiksliau, pamačius naujieną apie Insanitus numatomą Fluxus barą išleidau kažkokį prismaugtą ir nelabai džiaugsmingą garsą? Ne, neturiu temperatūros. Čia, matyt, kažkas kita.

Bijau, kad stoviu ant labai jau guminės ribos. Fluxus vos išsiritęs nusipurtė ligtolinės meno istorijos lukštus, liko tik dadaizmo plunksnelių uodegoj. Fluxus buvo žmonės ir dalykai, kurie neturėjo taisyklių ir laiko ką nors auklėti – nes visąlaik darė, rašė ir sakė tai, ką norėjo. Fluxus nebuvo nei rimti, nei tiesmukai apsibrėžę, nei dogmiški, tai gal ir man nevertėtų vaidinti auklės, grūmoti pirštuku ir ieškoti neatitikimų? Pati juk taip sakiau, kai feisbuke užvirė pirmosios kritinės komentarų dramos – Fluxus ministerija, o šitas koncas čia prie ko, kur čia ryšys, tirli pirli, Zuokas. Lietuviškas pesimizmas, nusprendėm abi su kate, ir aš toliau tikėjau bei tikėjausi, kad turėsim kažką nuostabaus. Jau tuoj. Tuoj tuoj. Zuokas ar ne Zuokas, bet negi jie ryžtųsi taip begėdiškai prievartauti tą kikenančią Fluxus būtybę vien todėl, kad jai neimponavo užsidaryti dramblio kaulo bokšte ir įsileisti tik išrinktuosius su slaptažodžiais?

Dabar Fluxus “ministerijos” Vilniuj nebėra. Ir arba aš nieko taip ir neišmokau, arba fluxus ten irgi nelabai buvo – buvo lotynų afrolatin šokiai, buvo kažkada keista paauglių grupė ir daug jų gerbėjų, kurie cypė negalėdami nuspirkt išgert, vienas košmarų vertas tūlikas, ir aš kartais būdavau, būdavo ir džiazas, kas netgi labai gerai – visa tai griūvančiose, numindžiotose erdvėse, kas, turbūt, turėtų būti fluxus dvasia, nors turbūt panašus vaizdas atsivertų perdavus bet kokį klubelį tvarkyt saujai benamių. Gerai, gerai, tiek to, tai baigėsi, praėjo ir užgijo, bet piktos pensininkės akiniai nuo nosies nenukrenta. Krenta tik vaizdeliai su Insanitus prognozėm ir štai, dvi taip ir neidentifikuotos damos entuziastingai organizuoja ten fluxus barą. Organizacija pasireiškia padangų, porolono ir kabančių vonių dekoro, grindžiamu wikipedijos tipo citatomis, pavidalu. Nes tai, eeee, fluxus. Jokiu būdu ne šiaip šyza, noras suorganizuoti jaukią ir “netradicinę” pagėrimo erdvę ar savo veido paieškos. Čia fluxus, lygiai taip pat, kaip man kažkada buvo itin fluxus, kai netyčia išėjau su kojinėm vietoj pirštinių – nesvarbu, kad tiesiog neišsimiegojau, ir neturiu nė krislo to keisto humoro, neapčiuopiamai plono poetiškumo ir kūrybinės drąsos, kurią turėjo tikrieji šito kūrėjai.

Šioje vietoje jaučiuosi priversta sustoti, kol nepradėjau kartotis. Visgi pikta pensininkė nesu, tikrai nesiuntu ant tų jaunų menininkų, klubų, barų ir padangų. Man tik liūdna, kai džiugesį, kad tauta pagaliau at- ir pri- pažino fluxus, užspaudžia suvokimas, jog tai tėra masinis patrauklaus žodelio linksniavimas, kol dvasia paliekama ir uždaroma keliuose ŠMC Mačiūno kabineto kvadratiniuose metruose.

Fluxus troleibusas ir kuratorius Ed Carroll

Jacobs troleibusas ir  kultūros vadybos studentas

Fluxus troleibusas

Fluxus troleibusas

Fluxus troleibusas

Antra dalis – Gintarė Žitkevičiūtė.

Visų pirma Fluxus judėjimas, jo idėjos, pasiekimai bei apskritai esmė yra turbūt vienintelis tikrai vertingas fenomenas, kurį galėtume bent kažkiek sieti su savimi, turiu omenyje žmones, kurie dirba ir kažko siekia kūrybos srityje Rytų Europoje ir ypač Lietuvoje. Žinoma, juokinga klausyti menotyrininkų, kurie bando J. Mačiūną priskirti Lietuvai, nes Fluxus nepriklausė Lietuvai, kaip ir nepriklausė kažkam kitam, ir tikrai nėra kažkoks nacionalinis palikimas. Visgi, susitapatinimas vyksta daugiau idėjiniame, asmeniniame, kontekstualiame lygmenyje. Taigi, Fluxus visų pirma yra labai asmeniška.

Visų antra jei kalbėtume apie naudojimąsi ir Fluxus judėjimo bei Jurgio Mačiūno prisisavinimą Lietuvai bei tarsi šio vardo tikslingą susiejimą su tautybe ir lokacija, tai vienintelis dalykas ką galiu pridurti yra tai, jog visa tai daroma be galo nekokybiškai ir pigiai, nekalbu jau apie strategiją, kurios tiesiog nėra. Netgi kalbant apie komercinę pusę, marketingą ir kontingento populiarinimą naudojant garsius vardus, aš nežinau kokį čia šūdą mala mūsų tautiečiai su savo troleibusais, kurie tik prieš pusmetį buvo vadinami Jacobs troleibusais, o savaitgaliais kuriuose galima švęsti mergvakarius, kokius jūs čia barus statote iš padangų, kopijuodami “recycle”, “sustainable” tendencijas ir vadindami tai Fluxus ar kas ta Fluxus ministerija, kurioje turbūt vienintelis konceptualesnis renginys buvo mūsų pačių atvežtas performansų festivalis per kurį nesusivokęs Fluxus ministerijos jaunimas viduryje menininkų pasirodymų stumdė baldus.

Nežinau kokiu būdu visos šios akcijos buvo sugalvotos, tačiau tikrai žinau, jog geriau jų būtų išvis nebuvę, nes per jas ne tik kad iškraipoma Fluxus reikšmė, bet dar ir juokinami žmonės, kurie iš tiesų apie tai kažką nusimano bei kuriems šio judėjimo idėjos yra svarbios. Dar turbūt reikėtų pridurti, jog beveik visi šių idėjų iniciatoriai turbūt gyvenime neskaitė nei vienos knygos apie Fluxus, o jei ir skaitė tai turbūt nieko nesuprato, kadangi tokia infantilumo apraiška niekad nedėrėjo su kažkuo, kas turi prasmę ar mažiausią susivokimą.

Iš tiesų pats didžiausias šios situacijos paradoksas yra tai, jog visos šios iniciatyvos įsivaizduoja, jog jos yra žiauriai konceptualios, kietos ir labai įdomios bei turbūt tiki, jog artimaiusiu metu koks šiuolaikinio meno leidinys ar bent jau toks puslapis kaip “Meno Duobė” paims ir publikuos jų renginių nuotraukas ar iniciatyvų reklamas. Būtent todėl jie išsijuosia ruošia spaudos pranešimus ir jais bombarduoja šiuolaikinio meno portalų pašto dėžutes, rimtu veidu pristatydami savo inovatoriškas idėjas… Tikrai nesinori kelti neigiamos atmosferos ar ant kažko atvirai varyti, tačiau jeigu malate šūdą, tai ir laikykite visas tas savo idėjas savo vakarėliuose, bienalėse bei politikos partijose, nebūtina to skleisti plačiau, nes aš neįsivaizduoju nei vieno kūryba besidominčio ir bent kiek suprantančio žmogaus, besižavinčiu šiuo infantilumo ir nesamonių liūnu, važinėjančiu Fluxus troleibusu, begeriančiu alų Fluxus bare ar dėvinčiu Fluxus triusikus, kurių gamybą teks man pačiai išleisti, nes matau, jog rinka tikrai didelė – aprūpinsime visus Insanitus organizatorius, jų lankytojus, Kauno Tekstilės Bienalės iniciatorius ir svečius ir žinoma visą Zuoko partiją kartu su jos pasiekėjais. Galės pradėti kokius Fluxus nudistų paradus – vis įdomiau nei barą iš padangų statyt, tuo pačiu ir gėjų bendruomenė gal susidomės, o tai dar ir padės mažinti homofobiją Lietuvoje.

Trumpai tariant, visos šios iniciatyvos yra tiesiog banalios, nuobodžios ir visiškai nereikalingos. Ir jos tikrai negimė iš Fluxus idėjų įkvėpimo, kuris jau seniai yra istorija. Gaila, jog Lietuvoje viskas ateina ir praeina, o daugelis lieka tiesiog kažkur pasyvioje būsenoje, buvo, nebuvo, nesvarbu.

Vienintelis dalykas, ką galime padaryti mes, tai kiek įmanoma skleisti pasipriešinimą ir nepritarimą visoms šioms akcijoms bei jokiu būdu jų nereklamuoti ir neliaupsinti, savo skaitytojams tegalime pasiūlyti nesilankyti šiuose reiškiniuose arba taip pat kažkokiu būdu išreikšti savo nepritarimą. Būtų naivu tikėtis, jog tai kažką pakeis, bet bent jau žinosime, jog egzistuoja kita stovykla, nepriklausanti infantilaus jaunimo bei nupiepusių kuratorių klubui.

Pirmąkart Venecijoje teko lankytis studijuojant antrame kurse. Tąkart apsiseilėjusių romantikų sostinė pasitiko nesvetingai – su didžiule liūtimi ir pirmąja naktimi po vienu iš 409 tiltų. Išsitiesus ploname miegmaišyje ant turistų nugludinto akmeninio grindinio staiga pradedi jausti visus iki vieno vidinius organus ir pamažu auštant, atgailauji už praeities nuodėmes. Bet straipsnis juk ne apie tai.

Taigi būtent tada teko apsilankyti išsvajotoje ir taip ilgai lauktoje bienalėje – grandiozinėje meno bomboje, kurios dori ir išsilavinę piliečiai laukia dvejus metus. Įspūdis buvo begalinis, kaip ir kiekvieno meno studento iš kultūrinės provincijos pakraščių, kurie šiuolaikinės meno scenos šoumenus pažįsta tik iš vadovėlių ir sugedusio telefono. O koks tai buvo šviežio oro gurkšnis po nabago ŠMC! Maža to, koks šokas jaunam protui pagaliau suvokti, kad menas gali būti kitoks nei juodas žodis ant baltos sienos, kad pasaulis seniai evoliucionavo, o mes… na mes galėtumėm reklamuotis kaip puikus konservų fabrikas, kur dar gyvi didieji konceptualizmo genijai savo gerokai mažesnėse reinkarnacijose. Bet ir vėl nukrypau…

Trumpai tariant, va koks saldus buvo mano pirmas kartas bienalėje, spalvos ir garsai skverbėsi į didžiąją kempinę galvoje, o kūną užliejo palaiminga šiluma. Vos spėjau žiūrėti ir klausyti, o širdis kaskart suspurdėdavo pamačius pažįstamą pavardę. Deja, nutinka taip, kad kartais bandom pakartoti nepakartojamą, būtent taip prieš porą savaičių, dėka pigiau grybo avialinijų, vėl atsidūriau Venecijoje, vėl lietingoje.

Vienintelis pasikeitimas buvo tas, kad šįkart verkė ne tik Venecijos dangus, bet ir mano didieji lūkesčiai, gavę peiliu į kepenis – nei spalvų, nei palaimingų šiurpuliukų nebeliko nė kvapo. Akis pirmiausia pradėjo badyti besikartojantys šablonai: šiemet jau nuvalkiotų Hitlerio ir karalienės su „Playboy“ ausytėmis kompaniją papildė naujos žvaigždės – Obama ir Gadhafis, kur ne kur prie kokios šiukšlės ir vėl prikabintas Kristus (Jėzau, kiek galima?) ir t.t. O viską vainikuoja pigūs bajeriai kai kuriuose nacionaliniuose paviljonuose, žinoma mintyje turiu dėdę Semą, bet apie tai geriau skaitykite genialaus Lietryčio meno eksperto straipsnyje štai čia. P. S. leiskit žmonėm ramiai paatostogaut ir paplaukiot suš… gondolom! Žiūrėkit, kas gaunasi, kai atostogų metu persidirbama. Bet grįžkim prie temos…

Žinoma, būta bienalėje ir malonių perliukų, nors iki jų reikėjo perbristi spalvotą tuštybės šiukšlyną, ir, be abejo, negaliu ginčytis – Auksinį liūtą iškovojęs Vokietijos paviljonas atrodė išties įspūdingai. Baimės bažnyčia atliko savo funkciją ir privertė nejaukiai nusipurtyti.

Šįkart maža šventė atėjo ir į lietuvių kiemą – mūsų atstovas Darius Mikšys už savo darbą „Už baltos užuolaidos“, buvo apdovanotas diplomu “for its conceptually elegant, and productively ambiguous framing of a nation’s art history”. Šioj vietoj kaip ir norėtųsi pabumbėti apie tą nesveiką lietuvišką muziejiškumo maniją, bet tada staiga susivokiau, kad čia kaip tik viskas tvarkoje. Juk ir reikia daryti tik tai, ką geriausiai išmanome. O tada, kaip matome, ir įvertinimai ateina, taigi tikrai turėtume nuoširdžiai pasidžiaugti.

Visgi sunku pasakyti, kodėl šį kartą tos pačios vaivorykštės spalvos suveikė visiškai priešingai, bet, manau, sunkiausia buvo tiesiog suvokti, kad per praėjusius metus niekas iš esmės nepasikeitė, traukinys nepajudėjo iš vietos, kad didžiojoje scenoje nėra nė mažulytės esminių naujovių užuomazgos. Maža to, nebuvo ir įvairovės, na kur ne kur suskambėdavo audio meno pavyzdėlis, bet kur, tarkim, naujosios medijos?

Supratau, kad jei ateities nenusimato, tai bent galima grįžti į praeitį – taip paguodos lašu tapo trečiųjų šalių nacionaliniai paviljonai – gal kiek ir naivu, bet labai žavu ir iškart matyti, kaip nuoširdžiai ir atsakingai kai kurios šalys vis dar stengiasi save reprezentuoti. Nuo bienalės tikrai neatkalbinėju, važiuokit, ypač jei dar neteko lankytis, išbandykite savo kailiu.

Straipsnio autorė Ieva Vedeikaitė.

Left brain: I am the left brain. I am a scientist. A mathematician. I love the familiar. I categorize. I am accurate. Linear. Analytical. Strategic. I am practical. Always in control. A master of words and language. Realistic. I calculate equations and play with numbers. I am order. I am logic. I know exactly who i am.

Right brain: I am the right brain. I am creativity. A free spirit. I am passion. Yearning. Sensuality. I am the sound of roaring laughter. I am taste. The feeling of sand beneath bare feet. I am movement. Vivid colors. I am the urge to paint on an empty canvas. I am boundless imagination. Art. Poetry. I sense. I feel. I am everything i wanted to be.

„The best or nothing“ – niekas nenori būti nothing! Tačiau jei pasigilintume, kokia produkcija slepiasi po šia reklama, atrastumėme ne ką kita, kaip vokišką preciziškumą ir tikslumą. Galima būtų ir susipainioti, kas tas „the best“, jei ne spalvos, traukiančios akį. Tad kas iš tikro yra reklamuojama? Nejau „Mercedes-Benz“ neigia savo užtarnautą vardą? Ir ar metų metus įvairių inžinierių kurtas produktas, užtikrinantis kokybę, virsta komfortu, judėjimo laisve bei plastikos grožiu? Gal ne be reikalo tai – vienos ir tos pačios smegenys. Čia aš matau greičiau jau istoriją, kurią norima papasakoti, bei rodiklį, matuojantį kliento pasitenkinimo lygį, nei vieną ar kitą atskirai.

Vienaip ar kitaip, ši reklama man buvo paskutinis lašas, iki sielos gelmių užtikrinęs kūrybiškumo mados įsivyravimą. Nei kiek neabejoju, jog ne tik „Mercedes-Benz“, tačiau visi vienaip ar kitaip bando tapti kūrybiškais. Nes pelnas nebėra „bulvėse“ ant gerai išarto lauko ar kokybėje, kurią siūlo gamintojai. Informacijos sklaida privertė pelną pasiskirstyti ties pardavimais ir paslaugomis, ar netgi plačiau. Inovatyvumas ir kūrybiškumas – pagrindiniai šiuolaikinės ekonomikos varikliai. Dizaineriai yra mokomi ne tik verslo strategijos, tačiau ir verslumo, o dėl kūrybiškumo vajaus keičiamos net visos ugdymo sistemos, nes šiuolaikinis švietimas „nebepagamina“ rinkos standartus atitinkančių darbuotojų. Ken Robinson – vienas pirmųjų, pradėjęs atvirai svaidyti kritiką ugdymo įstaigoms, teigdamas, jog jos žudo kūrybiškumą. Šiame filmuke jis kelia klausimą apie tai, kaip pritaikyti šiuolaikinį mokymą ateities perspektyvoms, kaip išugdyti įvairiapusį mąstymą, kai pasaulis keičiasi net nebe minutėmis, o sekundėmis.

Tad kas dabar yra aktualu ir ko pasauliui reikia, jei monogaminis mąstymas nebeatitinka reikalavimų? Naujų kūrybinių iniciatyvų. O kai sakau „naujos kūrybinės iniciatyvos“, turiu omeny visa tai, ką galima sukurti naudojant skirtingus metodus apskritai – vaizdą, grafiką, kūną, informacines technologijas, žinias, IPS struktūras, programavimo kalbą, ir t.t. ir pan. – trumpai tariant viską, kas tik gali suteikti džiaugsmo ir išvystyti kažką naujo ir naudingo. Jau seniai nebeapsiribojama vienaląsčiais projektais – viskas lipdoma, kuriama naudojant galybę skirtingų praktikų, gaminant daugialypį informacinį kūną. Vieni tokių iniciatorių – „The Creators Project“, dedikuojantys save kūrybiškumui, kultūrai bei technologijoms. Burdami skirtingus kūrėjus ir technologijas į vieną vietą, jie siekia suvienyti bei išplėsti meno galimybes bei paviešinti jas per įvairius kanalus.

The Creators Project.

Kitas būdas sukurti kažką naujo – tai vadinamasis „make a change“ ir šiuo metu taip populiarėjanti „entrepreneur“ sąvoka, ekonomisto Jean-Baptiste aiškinama kaip „sugebėjimas perkelti ekonominius išteklius iš žemesnės produktyvumo zonos į geresnio derliaus zoną, sukuriant tam tikrą vertę.“ Teoristai „entrepreneurship“ sąvoką sieja su išskirtiniais sugebėjimais pamatyti naujas galimybes, atsidavimu, vidiniu varikliu bei kietu noru pakelti dideles rizikas. Vienas žinomiausių pavyzdžių – Steve Jobs, kuris teigė, jog inovacija eina išvien su socialiniais pokyčiais. Visi žinome jo „garažo“ istoriją, kai pirmasis „Macintosh“ kompiuteris buvo sukurtas tamsiame sandėliuke kelių draugų tarpe. Niekas iš jų nesitikėjo, kad neilgai trukus šis produktas atvers kelią į milijoninę kompaniją. Tuo metu tai atrodė neįmanoma.

Steve Jobs (kairėje) ir Steve Wozniak. Jie sukūrė “Apple”. Kas galėtų pagalvoti?

Dar vienas labai geras pavyzdys – Grasshopper.com. Jų komanda ne tik puikiai atitinka „creative entrepreneur“ sąvoką savaime, tačiau visa klientūra sukasi apie tokius pačius, kaip ir jie. Tiksliau sakant, jie sukūrė produktą „entrepreneur’iams“. Virtuali Grasshopper skambinimo funkcija suteikia profesionalumo ir leidžia išlikti „ryšyje“ būnant bet kuriame pasaulio kampelyje. Priešingai nei tradicinė skambinimo sistema, Grasshopper.com veikia tik online ir tam nereikia jokios techninės nei programinės įrangos. Šiuo metu jau pasiektas 100,000 vartotojų skaičius ir jis vis auga.

Kita žavi Grasshopper pusė – jog jie skatina savo vartotojus augti. Kitaip sakant, nesistengia įtikti, tačiau stengiasi užsiauginti juos tokius, kokie patiktų patiems. Internete sklaido daugybė Grasshopper’ių motyvacinių filmukų, skirtų skatinti veikti. Žemiau – vienas tokių, kurį, girdėjau gandą, įvertino net ir pats Jazzy.

Išplečiant ratą plačiau – tie, kurie netiki kapitalistiniais pokyčiais ir didesne dalimi yra stumiami motyvacijos bei altruizmo, yra vadinami „Social Entrepreneurs“. Pats didžiausias tokio tipo pavyzdys – Muhammad Yunus, įkūręs „Grameen Bank“ ir pradėjęs teikti mikrokreditų paskolas tiems, kuriems pinigų reikia pragyvenimui (ne nekilnojamo turto įsigijimui ar kitam materialiam turtui).

Kitas sektinas pavyzdys – Robert Redford, kuris, būdamas režisieriumi bei filmų prodiuseriu, 1980-aisiais pasitraukė iš savo sėkmingos karjeros, norėdamas sukurti naują erdvę filmų kūrėjams. Perpratęs suspaustą Hollywood’o sistemą bei išbandęs naujas technologijas, leidžiančias laisviau kontroliuoti savo įrašus bei galimybes, jis sukūrė „Sundance Institute“ – platformą, skirtą remti jaunų kūrėjų iniciatyvas ir padėti jas plėtoti. Jis sukvietė 10 šviežių kūrėjų į Utah miestą ir paprašė sukurti tokius filmus, kokius patys kūrėjai juos įsivaizduoja – visiškai nepriklausomus nuo Hollywood’o standartų. Sekantis žingsnis – „Sundance Film Festival“, skirtas tokių iniciatyvų viešinimui. Šiuo metu „Sundance”– vienas didžiausių nepriklausomų filmų festivalių.

Sundance Film Festival 2011. Copyright: Fred Hayes

Sundance Film Festival. Copyright: Sandria Miller

Yra ir galybė kitų sėkmingų pavyzdžių. Kai kurie taip vadinamus „startups“ kuria vieną po kito lyg produktus. Pavyzdžiui, Jesse Middleton yra 3 sėkimingų verslo iniciatyvų New York’e vadovas (CEO). Būdamas 25 metų jis įkūrė tris paralelias įmones, išsilaikančias iš viena kitos resursų: GuyHaus – prekių pristatymas vyrams, GetMinders – paslauga vyresnio amžiaus žmonėms, kuri leidžia prisijungti prie medicininės rutinos per telefoną tiesiogiai ar gauti priminimus trumposios žinutės pagalba bei WeWork Labs – kooperatyvios darbo erdvės, suburiančios bendraminčius, pradedančiuosius „entrepreunerius“ į vieną vietą.

Jesse Middleton

Tačiau pasauliui pamišus dėl startup’ų, tokiais kiekiais dar neapsiribojama – išalkusiems naujų idėjų siūlomi 54 valandų maratonai, vadinami „Start Up Weekends“. Juose renkasi save išbandyti norintys bendraminčiai. Jų internetiniame tinklapyje teigiama, kad 80 proc. tokių savaitgaliais suburtų komandų lieka dirbti kartu ir toliau galutiniam idėjos įgyvendinimui.

Nuo 2008 metų vykstanti „Global Entrepreneurship Week” šiais metais sėkmingas iniciatyvas suburs lapkričio 14-20 dienomis. Kad dalykas didelis, reiškia vien jau tai, jog buvo pradėtas buvusio UK ministro pirmininko Gordon Brown bei Carl Shramm, „Ewing Marion Kauffman Foundation“ prezidento bei CEO. Šiuo metu renginys apima 115 šalių, 24 000 dalyvaujančių organizacijų, ir iš viso įtraukia apie 7 milijonus žmonių.

Taigi, galiausiai teigiu štai ką – kūrėjai, kurkit! Kombinuokit savo galimybes su kitomis iniciatyvomis, leiskit kūrybiškumui plėtotis naujose sferose, ugdyti daugialypį mąstymą ir žengti kiek plačiau. Ar, galiausiai, susikurkit viską taip, kaip patys norite. Visos vaizduojamojo bei taikomojo meno šakos yra lanksčios bei tinkamos kūrybiškumui, tačiau kuriant didelius projektus reikia pasitelkti šiek tiek ir kairiojo pusrutulio privalumų, kad minėtasis automobilis bent jau riedėtų. Tad gerai, kad smegenys vis dėlto yra vienos ir tos pačios. O jei kažkas visvien neveikia – komandinis darbas veikia visada.

THINK BIG.

Susidomėjusiems, pora nuorodų:

BusinessWeek pripažinto geriausiu jaunuoju entrepreneur’iu technologijų srityje blogas čia.

Startup konferencija čia.

*Bohema – laisvi menininkų susiėjimai, nelabai paisant visuomenės etiketo reikalavimų.

Pradėkim sąžiningai – nuo pradžių pradžios. Nemažas gabalas mano vaikystės prabėgo Klaipėdos „Bohemoje“. Toje vietoje, kur rinkdavosi ne patys atsakingiausi esami ir tuo metu dar būsimi Klaipėdos tėvai. Tokiu pavadinimu pačiame senamiesty gyvavo galerija ir bariukas. Bariuku vadinti gal ir drąsu – staliukų ten tilpo koks vienas ar du, to nepamenu, bet tikrai buvo apvalus baras, kuris, kaip dabar galvoju, atliko vieną pagrindinių tos stebuklingos vietos karminių funkcijų. Ten tėveliai smagiai gurkšnodavo, o vaikučiai lakstydavo ant pievelės.

„Bohemos“ židinį kurstė neapsakomos charizmos barmenė Stefutė, palaikiusi įvairiausio plauko avantiūras. Kaip teigia sakytiniai šaltiniai, „Bohema“ neturėjo nei darbo valandų, nei face control‘o, užtat turėjo savo šventes ir teminius vakarus, „Bohema“ leisdavo gerti į sąskaitą ir joje grojo tik geriausia muzika…

Po maždaug dešimtmečio siautulingo gyvavimo, „Bohemos“ atmosfera natūraliai išblėso ir durys užsidarė. Stefutė pasirinko ramesnį gyvenimo būdą, o pastovūs gyventojai išsivaikščiojo kas sau. Tėveliai augo ir rimtėjo, o ilgiems pasisėdėjimams nebeliko laiko, juk išvarius rusą, staiga reikėjo galvoti apie karjeras ir kitus demonus. Tiesa, būta ir keleto partizanų – Benas Šarka dar kurį laiką mėgino apleistą barą gaivinti savo pasirodymais, bet ir tai su laiku nutilo.

Na ir ką čia daug kalbėti apie vaikystę, juk iš to laikotarpio neįmanoma vertinti objektyviai, kaip bepasuksi – viskas gražu ir tiek. „Bohemos“ vaikams irgi beliko panirti į savo reikalus: ruošti pamokas ir mokytis įtikinamai keiktis.

O tada mes paaugom ir tapom durnais studenčiokais. 300 km nuo namų, pirmaisiais litais kišenėje ir teise nesiteisinti, kai girti grįžtam namo. Taigi taip prasidėjo artima draugystė su alkoholiu, o čia, kaip ir kitose draugystėse einama per skirtingas stadijas: pirmiausia tik ištrūkus iš tėvų namų norisi gerti ir šokti iki ryto, vėliau užtenka tik gerti, kuo pigiau ir „kaip minimum“ kas savaitgalį, šiek tiek paaugus norisi gerti gražiai t.y. gražiose vietose, gražius gėrimus ir iš gražių taurių, tada, žiūrėk, įsimyli ir užtenka retkarčiais buit-romantiškai pagurkšnoti, vėliau su pirmaisiais nusivylimais grįžtame prie negražaus gėrimo tiesiai iš butelio su visokiom ašarom ir savigaila, o tarp minėtų stadijų kartais tampi kokiu nors eko-inteligentu ir geri dramblio šūdo arbatą su pienu, bet šiukštu be cukraus.

Taip vienas po kito buvo apsėdėti ir Vilniaus barai. Pradedant nuo praikaituojančių BIX‘ų sienų (ne ne, dar pašokam, juk autobusas į fabus važiuoja tik nuo šeštos ryto) iki pseudointeligentiškų pastenėjimų ŠMC. Dievaži nesiskundžiu – visko reikėjo ir viskas jau praėjusiai gražu. Bet pasitaiko taip, kad kažkuriuo metu neberandi sau vietos, o visi įdomiausi kampai taip pat išlandžioti: nei degtinė iš arbatinukų, nei gėjų striptizo stulpai nebedžiugina, tada išlendi vis rečiau ir ieškai, kur ramiai prisiglausti, bet neužmigti.

Taip vieną vėsų vakarą užėjom į „Suokalbį“. Buvom dvi kuklios ir padorios, nors jau kažkokį neaiškų potencialą viduj brandinančios, mergaitės, žodžiu, visiški svetimkūniai, dvi žalios vištos. Pirmasis į žvalgybą prisistatė trenktas matematikas Rimas, nekoordinavęs nei liežuvio, nei rankų ir vis taikėsi pačiupti kurios nors bokalą (o bokalus ir cigaretes „Suokalbyje“ reikėdavo gniaužti tvirtai, nes visa tai buvo laikoma bendru turtu). Išsigandom, bet negi išsiduosi.

Po pirmo karto nebuvo nei palaimos, nei euforijos, bet buvo dar daug kitų kartų, taip praėjo viena įdomiausių žiemų. Prisimenu vakarą, kai Užupio Juozukas šoko ant židinio, o kažkoks tamsus vyriškis išdalino visiems po vištos kulšį. Tada gėrėme arbatą ir stebėjome šį nesibaigiantį filmą tyloje, Twin Peaks, ne kitaip.

Normaliems reiktų paminėti, kad „Suokalbis“ buvo Rašytojų sąjungos kavinė, pagarsėjusi visokiom šlykštynėm ir skandaliukais. Šios vietos aukso amžius buvo jau senokai praėjęs ir kultūringesni literatai laikėsi atokiau, jei užeidavo, tai tik nostalgijos vedami ir tik dieną puodeliui kavos. O visa kita buvo skęstantis Titanikas, ironija ir purvas.

Tai kodėl „Suokalbis“? Turbūt todėl, kad čia visi buvo tikri. Čia galėjai būti nevykėliu arba pats sau labai vykusiu, čia gėrimais dalijosi neišsipildę menininkai ir išsipildę verslininkai, atėję pailsėti nuo padorumo, kampuose karalienių pozose sėdėjo senokai nužydėjusios prostitutės. Visi gyventojai elgėsi pagal tikrą šeimynišką scenarijų: draugavo ir dalijosi, kartais apkalbėdavo ir pasimušdavo, bet vėl grįždavo vienas kitam į glėbį. Ne kartą bandžiau pasidalinti „Suokalbiu“ su pažįstamais, bet retas atlaikydavo ir tai suprantama – tikrumas nėra lygus grožiui, veikiau atvirkščiai, tačiau esu tikra, kad prideda bent šaukštą gerumo.

Taip, „Suokalbis“ buvo šlykštus ir purvinas liūnas. Bent kelis kartus trenkiau durimis ir prisiekinėjau negrįžti, bet jis buvo charizmatiškas mylimasis, todėl pamiršdavom ambicijas ir susitaikydavom. Jis „nelaužė“ iš savęs išvaizdaus, jauno ir pajėgaus, kad neturtingas nereikėjo nė minėti, turbūt todėl vaišino tik pačiu šlykščiausiu alumi. Jis smirdėjo ir nepasižymėjo geriausiu skoniu muzikai, bet niekada neklausinėjo durnų klausimų: kodėl aš nestudijuoju vadybos ir ką manau apie politiką. Jam nerūpėjo kaip aš atrodau, jis visada džiaugėsi su manimi ir nekamantinėdavo, kai žliumbdavau kampe dėl savo milžiniškų mikrotragedijų.

O šokiai! Duodu galvą nukirst, kad tokių Vilniuje nebuvo niekur, pagaliau ir tokie nevėkšlos kaip aš galėjo išplaukti iš nuosavo dušo į platesnius vandenis. Savo įspūdžius iš šokių aikštelės jaukiai aprašė K. G. Žukauskas:

„Kad ir kokie būtų buvę nesutarimai, jie išsisklaidydavo pradėjus skambėti muzikai. Kai iš kolonėlių pasigirsdavo visu garsu paleistas „Highway to Hell“ įrašas, prasidėdavo spontaniškas šokis ir nelikdavo kitos išeities, tik griebti į porą pirmą pasitaikiusį asmenį – vyrą ar moterį, jauną ar seną, nusipraususį ar ne, – šis čiupdavo ranką ir įsprausdavo tave į kampą. Sėdėti prie stalo ir užsiimti savimi buvo neįmanoma, nes viskas – nuo stalo iki lentynos virš židinio ir plačių palangių – staiga virsdavo šokių aikštele. Į „Suokalbį“ ateidavai pasiruošęs kraipyti užpakalį ir atsiduoti negrabiai ekstazei; tam nereikėdavo nei ritmo pojūčio, nei klubinės aprangos; netgi ir visos galūnės nebuvo būtinos. Kai rusvos spalvos sovietinio stiliaus kelnes mūvintis senyvas vyrukas imdavo kraipytis imituodamas Freddie Mercury, o jo šokio partnerė, lyg ir gretimai esančio viešbučio registratūros darbuotoja, siūbuoti apvalainais klubais į taktą dainai „Fat Bottomed Girls“, buvo aišku kaip ant delno, kas čia dedasi. Kai matydavai liesą troleibuso vairuotoją, besigražinantį skruostus lūpdažiu, pasiskolintu iš mielai savo kosmetika besidalinančios turistės, ir porelę, šokančią pagal „Ra Ra Rasputin, Russia’s greatest love machine“, „Suokalbio“ paskirtis nekeldavo jokių abejonių. Baras nebuvo šiaip sau vieta, į kurią išsidūkti susirinkdavo kitose girdyklose nepageidaujami tipai ar apkvaišę kišenvagiai. Tai buvo viešoji Vilniaus erdvė, kuri rimtai eksperimentavo su absoliučios laisvės idėja.”

„Suokalbio“ laisvės idėja gyvavo su pertrūkiais, tačiau 2010-aisiais ją teko galutinai palaidoti. Patalpų nuomos konkursą laimėjo „In Vino“, sako, ten dabar nai nai kaip gražu ir tvarkinga. Nežinau, netikrinau, su kiekviena mirtimi reikia laiko susigyventi. Suokalbininkų trupiniai dar slankioja Vilniaus gatvėmis kaip neramios dūšios, kartais nutūpia kokiose purvinose pakampėse – psichbariuose ir stopkėse, bet iškart matyti, kad visuomenės atstumtieji ir įdomesnieji nebeturi šiltos vietos. Na ir kam to reikia, kas mums darbo? Geriau susikišam užpakalius į timpas ir varom kultūringai vynelio pagurkšnoti.

Labanakt

Teksto autorė Ieva Vedeikaitė.

Eilinį kartą pradėdama naujo mėnesio (šį kartą spalio) leidinių apie šiuolaikinį meną ir kūrybą apžvalgą, žurnale “Frieze” užkliuvau už ganėtinai smagaus ir entuziastingo straipsnio. Viskas, ką perskaičiau jame, nebuvo nauja, ypatinga ar stebėtina, tačiau visos šios taisyklės ir pavyzdžiai maloniai nuteikė, prisimenant, jog yra entuziastų, kurie visuomet pasiruošę pakelti jaunosios kartos optimizmą. Taigi, šiame straipsnyje tiesiog pacituosiu vieno “Frieze” redaktoriaus Douglas Fogle taisyklių rinkinį, taip ir pavadintą “Art Rules. The things they don’t teach you in art school” (Meno Taisyklės. Dalykai, kurių nemoko meno mokykloje).

1. Art Hurts (Menas Žeidžia)

Autorius teigia, jog šiuo pasakymu neturi galvoje menininko Cris Burden nusikryžiavimo ant Volksswagen automobilio, Ron Athey performansų ar profesionaliųjų imtynių dramaturgijos. Turėti karjerą kūrybos srityje žinoma yra įmanoma, tačiau būti labai sėkmingam finansiškai yra tikra retenybė. Suprantama, kad nekiekvienas tampa Andy Warhol’u, Bono ar Andy Kaufman. Geriausia taisyklė, kurią visų pirma reikėtų įsisavinti – išmok aptarnauti stalus ir klientus. Jeigu negali aptarnauti stalų, visuomet gali tapti mokytoju ir mokyti kitus. Patikėk, daug daugiau verti kūrybininkai negu tu praleido savo pirmuosius metus būdami apsauginiais garsiausiuose muziejuose.

2. Kill your parents (Nužudyk savo tėvus)

Kuomet Sofoklis teigia, jog savo tėvų žudymas nėra pats produktyviausias būdas siekti savo tikslo, tai yra visiška priešingybė kultūros srityje. Jaunoji karta turėtų norėti ir siekti keisti nusistatytus kanonus, nesvarbu ar tai estetikos, ar kuratorystės klausimai. Prašau, nestumkite savo vyresniųjų nuo laiptų. Žudyti savo tėvus tėra metafora, norinti jus priversti susirinkti savo šūdą vienoje vietoje ir pradėti kreipti pasaulį savo linkme.

3. You can learn more in the world than you can in school (Tu gali išmokti daug daugiau gyvenime, nei kad mokykloje)

Labai atsiprašau, jei šis išsireiškimas įžeidžia tuos, kurie išleidžia tūkstančius ant aukštojo mokslo. Pagrindinė mintis šiame pasakyme yra tokia, jog jūsų studijų metai tėra prabangus ir atpalaiduojantis metas skaitymui, ieškojimui, haliucogenų išbandymui, twitterio ir facebook’o tinklo išplėtimui ir t.t. Kitavertus po to, kai aš asmeniškai praleidau keturis metus universitete ir dar septynis baigdamas savo doktorantūrą, aš išmokau daug daugiau per vienus metus tiesiog dirbdamas Walker menų centre, tiesiogiai atliktamas pareigas su menininkais ir institucijomis realiame meno pasaulyje. Kūrybinių specialybių abiturientai – maldaukite, savanoriaukite ar tiesiog pavokite kito vietą šiuolaikinio meno institucijose. Nebūkite drovūs. Prižadėkite, jog padarysite viską. Jūs net neįsivaizduojate kaip esate mums reikalingi, tačiau mes patys dar to nežinome.

4. Don’t wait for the ‘man’ to come to you (Nelaukite, kol kažkas ateis pas jus)

Tarkime pirmoji Damien Hirsto paroda arba dabartinė labai populiari “Frieze” meno mugė. Hirstas ir jo draugai rado kažką, kas suteikė jiems sandėlį pietų Londone, jie išeksponavo ir išdėstė savo kūrinius su tokiu profesionalumu, jog pats jų studentų statusas buvo nebesvarbus, jie rado kelią kaip priversti tuo metu garsiausias meno pasaulio figūras apsilankyti jų parodoje ir taip įrašė save į istoriją. Surenkite savo parodą, pradėkite savo leidinį, išleiskite albumą arba įsteikite savo organizaciją. Viso to finalas nebūtinai turi būti milijoninės vertės kaukolės su inkrustuotais deimantais. Tiesiog sakau jums, nelaukite kol kažkas jums atneš ką ant lėkštutės.

5. Don’t spend more time networking than making work (Nepraleisk daugiau laiko plėsdamas kontaktus nei dirbdamas)

Kalbėdamas apie plečiamus kontaktus, turiu omenyje laiką besilinksminant vakarėliuose, stengiantis papulti į mados žurnalus, jungiant draugus “Facebook” tinkle ir t.t. Kieta (Cool) nereiškia gero darbo. Sunkus darbas daro darbą geru. Visai neseniai kalbėjau su menininku, kuris surengė savo parodą apie atostogas. Jis man atsakė, jog jis yra toks laimingas dirbdamas šioje industrijoje ir leisdamas laiką savo studijoje, jog sunkiai įsivaizduoja save tradicinėse atostogose. Visi geriausi menininkai su kuriais esu kada nors dirbęs yra taip apsėsti tuo, ką daro, jog jų darbo vieta jiems yra pati geriausia erdvė pasaulyje, pastogė bei užuovėja. Dirbk sunkiai ir rimtai ir visa kita ateis savaime.

6. Have fun (Jausk malonumą)

Jeigu tu nejauti malonumo darydamas tai, ką darai – nebūtina išleisti tūkstančių terapijai išsiaiškinimui kas su tavimi blogai. Pasirink kitą kryptį. Laikas, kurį turi dabar yra labai brangus, išnaudok jį išmaniai.

7. Live wrong (Gyvenk neteisingai)

Kartok šią mantrą: “Jeigu tai yra neteisinga, tuomet aš nenoriu būti teisus”. Nesielk taip, kaip iš tavęs tikimasi, daryk tai, kas turi skirtumą. Užduok daugiau klausimų nei gali gauti atsakymų. Šiame laikotarpyje per mažai tokio pykčio, kurį turėjo “Sex Pistols”, absurdo, kokį reprezentavo Dada ar tokios ironijos, kurią reiškė rašytojai kaip Thomas Pynchon. Jeigu pasaulis aplink mus šiuo metu skyla į dalis, tai būtent dabar mums reikia jaunų menininkų, kuratorių, filmų kūrėjų ar muzikantų, jog pakreiptume viską netikėta linkme.

Nuolankiai laukdamas ir tiesiog nieko nedarydamas, tu darai tikrų tikriausią nusikaltimą.

Kiekvieną kartą susidūrus su poetais (o jei sąžiningai, tai su jų biografijomis) man kyla klausimas, kurio dar niekada nedrįsau užduoti nei vienam iš jų. Poetu gimstama ar tampama?

Poezija man – vienas iš tų sunkiai suvokiamų fenomenų, talpinančių savyje visas įmanomas priešybes: tai ir griežta forma, ir visiškas kalbos bei visų įmanomų taisyklių nepaisymas, tai ir bereikšmių žodžių žaismas, ir neišbaigiami reikšmių klodai, tai ir universalios, daugeliui suprantamos idėjos, ir labai konkretaus konteksto reikalaujantys tekstai…

O didžiausią nuostabą kelia neriboti virsmai – eilėraščio magija, galinti visa, kas nepoetiška paversti tikra poezija.

Beje, ne per seniausiai teko išgyventi vieną tokį magišką seansą.

Žvėryne.

Šiltnamyje.

Kai nutilo muzika ir lietus iš obelų paunksmės išbaidė žmones, primenančius, jog čia tik viešo maitinimo ir susibūrimo vieta (restoranas „Jalta“). Pasirodė nedidelio ūgio žmogus. Prabilo kasdieniškai. Draugiškai perspėjo, jog skaitys savo poeziją, nors skaitydamas ir nenori būti siejamas su tą poeziją parašiusiu žmogumi – savimi, t. y. Semionu Chaninu.

Edumndso Jansons piešinys iš knygos „ORBITA 5“

Todėl be ilgų ceremonijų įlindo mažon juodon dėžutėn.

Nerangiai kliūdamos atsitraukė užuolaidėlės ir pasirodė blyškaus švytėjimo apgaubta, kalbanti galva. Juodas tinklelis tarsi šydas atitvėrė poetą ir publiką. Pasijutau lyg apgaulingų meilės pažadų suviliotas paauglys.

Ir tada prasidėjo tikras magijos seansas. Tarsi triušius iš skrybėlės, galva vieną po kito traukė vis kitaip apšviestus ir įvairiais triukšmais atskiestus eilėraščius.

Skambėjo proziški ir kasdieniški žodžiai, persunkti lengvos ironijos, sakytum tiesiog apie gyvenimą…

Bet tai tikrai buvo šis tas daugiau nei juoką ir graudulį keliantys pasakojimai. Nežinau kaip kiti, bet aš atpažinau papilkėjusį kasdienybės tekstą, su kuriuo kiekvienas iš mūsų susiduriam milijonus kartų. Bet užsivėlę pačių susikurtuose rūpesčiuose ir pasimetę tarp daugybės smulkmenų, net nepastebime, jog tai ne kas kitas, o mūsų pačių būtis.

Kartais lengvas lietaus barbenimas vis susiliedavo su monotoniškai byrančia rusų kalba. Kartais į šiltnamį vis užsukdavo vietinis katinas, kurį, kaip ir visus likusius stebėtojus, vis iš naujo užburdavo magiškos juodos dėžutės vibracijos. Kartais juodos užuolaidėlės nerangiai kliūdamos vis prarydavo galvą su visa jos poezija. Ir vietoj tylos šiltnamy nuaidėdavo skysti plojimai, kutenami malonaus šurmulio.

Magijos seansas baigėsi taip pat paprastai kaip ir prasidėjo. Semionas Chaninas visą tiesiog nuskandino cigarečių dūmuose ir iš poeto virto žmogumi, mielai atsakinėjančiu į klausimus.

Mane tai įkvėpė drąsos. Dabar tikrai žinau, jog jis bus pirmas poetas, kuris tikrai atsakys į mano klausimą.

O vakaro, teisingiau „Jaltos“, šeimininkas (kaip ir besiklausiusieji), pagautas euforijos visiems pažadėjo dar vieną vakarą, kažkada spalį.

Nežinau ar jo pažadai išsipildys… Bet daugeliui tai galėtų tapti puikia galimybe, jei ne pamėgti, tai bent susidomėti poezija kaip unikaliu reiškiniu, o ne kažkuo, ką būtina atmintinai išzubrinti arba įmanoma suprasti tik įvaldžius semiotinį kvadratą.

Mat Semionas Chaninas – tik vienas iš kelių rusakalbių Latvijos menininkų, siejamų su „Orbita“. Vienu metu tai ir projektas, ir menininkų/poetų grupė, kurios dalyviai nuolat peržengia ir suardo tradicines poezijos suvokimo ir traktuotės ribas. Užtenka vien paimti į rankas jų išleistus poezijos almanachus, kompaktinius diskus ir knygas. Viena tokia įsprūdo ir į manąsias. Saky

čiau, tobulas koliažas – jaunų poetų (ne tik latvių) poezija ir jaunų Latvijos dailininkų piešiniai. Tik piešiniai čia neatlieka antraeilės iliustravimo funkcijos, jie lygiaverčiai kūriniai.

Semiono Chaninno poezija iš knygos „ORBITA 5“

Olgos Pavlovos piešiniai iš knygos „ORBITA 5“

Kirilo Kirasirovo piešinys iš knygos „ORBITA 5“

Karinos Han piešinys iš knygos „ORBITA 5“

Man pasirodė, jog visos be išimties meno formos, prie kurių prisiliečia „Orbitos“ menininkai transformuojasi į poeziją. Geriausias pavyzdys galėtų būti kol kas vienintelis jų audiovizualinis projektas.

Mano pirmoji pažintis su “Orbitos” kūryba prasidėjo nuo šito.

Pavergė teksto (tiek vizualinio, tiek žodinio) tempas ir dinamika, nebūdinga didžiajai daliai lietuviškos poezijos (ji į mano smegenis yra įsiėdusi visų pirma kaip lyrika, nesvarbu, kad dabar gausu ir kitokios poezijos pavyzdžių).

Pribloškė gebėjimas pažvelgti į save ironiškai, tarsi iš šalies. Šis kūrinys sulaužė pačio gajausio ir bjauriausio stereotipo apie poeziją stuburą. Kažkodėl buvau šventai įtikėjusi, jog poezija – tai ne tik specifinis kalbėjimo būdas, tai – labai intymus žvilgsnis į save ir savo vidų, maksimaliai atsiribojant nuo išorės.

Galėčiau dar daug prirašyti apie tai kokie pokyčiai įvyko, kai mane įtraukė šita poezijos orbita. Bet teisūs tie, kurie sako, jog geriau vieną kartą pamatyti nei šimtą kartų išgirsti.

Pamatyti galima čia.

Haris Dresdenas yra privatus detektyvas – magas – reziduojantis šiuolaikinėje Čikagoje. Haris gyvena pusrūsyje su savo katinu Misteriu ir oro elementu įkalintu kaukolėje – Bobu. Kuris kažkada buvo Kemmlerio(pikto nekromanto) padėjėjas. Bobas padeda Dresdenui įvairiais klausimai, pradedant magijos ir užkeikimų, baigiant gyvenimo ar bylų, kaip atlygį gaudamas pigius meilės romaniūkščius ir retkarčiais išleidžiamas ‘pasilakstyt’. Nors po kelių įvykių, susijusių su orgijomis Haris Bobą laiko ‘ant trumo pavadžio’.

Dresdenas reklamuojasi laikraštyje, kaip profesionalus Magas, specializuojantis ten, kur kiti bejėgiai ir kartais už valstybinį atlygį padedantis Čikagos Specialiujų tyrimų (ST) padaliniui kaip konsultantas.

Jim Butcher(g. 1971) – Independence miestelyje, Misūrio valstijoje gimęs New York Times bestselerių autorius. Be “Dresdeno failų” savo bibliografijoje turi ir “Codex Alera” seriją. Vaikystėje sirgdamas gerklės uždegimu seserų buvo supažindintas su “Žiedų valdovu” ir “Hano Solo nuotykių” novelėmis, negrįžtamai įtraukusiomis jį į fantasy pasaulį. Dar paauglystėje jis parašė savo pirmąjį romaną ir sunkiai, tačiau kryptingai siekė sėkmingo rašytojo karjeros, kas jam galiausiai pavyko.

ST vadovė Karin Murphy – palaipsniui tampanti Hario drauge yra kieta moteriškė iš pradžių kreivai žiūrėjusi į visus paranormalius reiškinius, su laiku ne tik kad pilnai perpranta visą kebeknę, bet ir aktyviai padeda Hariui kovoje su pačiom įvairiausiom baidyklėm. Vėliau serija papildo charizmatiškas Hario brolis, vilkolakių gauja, Hario krikštamote (Fairy godmother), Žiemos ir Vasaros valdovės, šventyklos šuo, Hario mokinė, Orakulė ir net patalogas-anatomas Butter’as.

Serijos pradžioje Haris yra nuolat persekiojamas Baltojosios Tarybos (White Council) komendantų (Warden), už juodosios magijos panaudojimą. Tiesa jis juodosios magijos griebėsi būdamas dar paauglys ir tik norėdamas apsisaugoti nuo savo buvusio mokytojo. Bet įstatymas yra įstatymas ir kiekvienas kuris naudojasi juodąja magija yra laikomas Raganiumi(Warlock) ir jam yra taikoma griežčiausia bausmė – galvos nukirtimas. Tiesa, Harį prieš Taryba apgynė vienas iš aukščiausiųjų magų ir apsiimė jį mokyti, bet komendantai, ypač vienas, Dresdeno nepaleidžia iš akiračio niekad, tikėdamiesi, kad jis dar kartą paslys ir pagaliau galimą bus nukirsdintį šį niekam tikusį raganių.Kiekviena Dresdeno bylų dalis yra lyg atskiras romanas, su nauja istorija, bet vis vystantis Hario ir jį supančių veikėjų asmenybes. Kiekvienas Hario veiksmas, kiekviena jo byla veda jį kažkur. Serijos pradžioje tvyrojusi įtampa tarp Dresdeno ir raudonojo dvaro vampyrų sukelia labai netikėtų pasekmių kurios rutuliojasi dar bent penkias ar šešias knygas.

‘Dresdeno Čikaga’ yra tikrai gyva, veikėjai, net atrodytu visai šalutiniai turi savo gyvenimą ir neretai sugrįžta vėlesnėse knygose, kai kada tampantys net pagrindiniai. Nors knygas galima būtu apkaltint šabloniškumu – visos jos teka panašia tėkme, kiekviena atskira istorija vistiek sugeba įtraukti ir nepaleisti iki pat jos atomazgos. Visos jos turi pasekmių tolimesnėse dalyse. Butcherį galima būtų pagirti už rašymo stilių ir verbalinį intelektą. Atrodo jog autorius kolekcionuoja keistus žodžius ir terminus ir juos labai nuosekliai inkorporuoja į knygą, be jokios pompastikos, kaip tik, lyg ‘nusileisdamas’ iki skaitytojo lygio ir supažindindamas su visais įdomiais žodžiais.

“The Dresden Files” sulaukė paties Nicolas Cage dėmesio. Holivudo žvaigždė 2007-aisiais ėmėsi prodiusuoti pirmąjį dvylikos dalių mini serialo sezoną, sulaukusi geresnių nei vidutinių įvertinimų(IMDB įvertinimas 7.7 balsavus 3200 lankytojų), tačiau antrąjam sezonui sutartis nebuvo pratęsta.

Taip pat mane labai sužavėjo jo vampyrų hierarchija. Trys vampyrų ‘dvarai’ (Court), juodasis, raudonasis ir baltasis, kurie konkuruoja tarpusavyje intrigomis ir įtakos sferomis. Juodojo dvaro vampyrai – tai gyvi lavonai, minta žmonių krauju, beveik išnykę, nepaprastai stiprūs. Negali vaikščioti saulėje. Raudonojo – žmogaus dydžio šikšnosparnį primenantis padarai naudojantys žmogiško pavidalo kaukes (iliuzija?). Jų seilės – tai ypač stiprūs narkotikai, kurie ‘pririša’ žmones ir paverčia juos narkomanais savo norų duodančius savo kaklus vampyrams. Ypač stiprūs, gyvenantys ‘būriais’, negali vaikščioti saulėje. Baltojo dvaro vampyrai – Sukubai ir Inkubai – mintantys žmonių seksualine energija. Maitinasi myledamiesi, taip atimdami dalelę aukos gyvybinės energijos. Nuostabaus grožio, geidulį keliantys, pilnai žmogiškos butybės. Ne tokie stiprūs fiziškai kaip juodojo ar raudonojo dvaro vampyrai, bet neturi nieko prieš saulę. Gerai sukurti ir puolusieji – Biblinės mitologijos dalis. Su savo Vadovu Nikodemu. Puolęs angelas Lasciel’ė (nespoilinsiu). Visas ‘Nevernever’ – antgamtinių būtybių realybė gyvuojanti lygiagrečiai mūsiškei. Ir dar daug malonių dalių…

Deja, serija turi ir savo minusų, kurie mane žudė ir ėdė kaskart skaitant. Gal aš per daug jautriai reaguoju, bet nors knygose Butcheris Hario balsu vis bando teigti, kad jis nereligingas, tas amerikoniškas religijos stumimas visur ir jos reklamavimas mane vis žudė. O labiausiai mane nervino jo nepaliaujamas kritinio mastymo pašiepimas ir maginio mastymo aukštinimas. Kai visi kritiškai mastantys knygoje yra parodomi kaip nieko nesuprantantis ir tikrojo gėrio – ‘tikėjimo nemačius’, neturintys skeptikai (paniekinamąja prasme) ‘Taaaaip, jis patikės, kad iš valstybės pinigų mintantis ‘magas’, atsisakantis parodyti bent viena burtą netikintiems, yra ‘real-deal’ kai išlindęs iš kanalizacijos šulinio pamišęs vilkolakis išvalgys jo veidą.

Man šios serijos skaitymas buvo lyg pietavimas aukštos klasės restorane, su nuostabiais valgiais, tik štai kiekvieną kart pietaujant, vienas keistas padavėjas praeidamas pro šalį vis užvažiuoja tau peniu per kuprą… Iš vienos pusės, maisto kokybės tai tikrai nesugadina, bet kažkaip nemalonu ir tiek. Reiktų paminėti, kad buvo kurtas ir serialas ‘The Dresden Files’, bet mano supratimu jis absoliučiai nevykęs.  Eilinį kartą scenarijaus autoriui buvo leista per daug ir jis ne tik kardinaliai pakeitė kai kuriuos veikėjus, bet ir tokias unikalias knygos smulkmenas kaip mėlynas VW vabalas ar Dresdeno pusrūsys, kuriuos buvo tikrai nesunku perkelti į ekraną, kad pamaloninti skaitytojus. Vienu žodžiu – negaiškite.

Reziume. Jei mėgstate fantasy, neturite alergijų religijai ir nelaikote savęs skeptiku, ar tiesiog sugebate nereaguoti į tą padavėjo akibrokštą – ši serija yra labai rekomenduojamas skaitalas. Jei esate alergiškas religijoms – vistiek rekomenduoju, bet paskui nesakykite, kad neperspėjau apie padavėją.

Iš pradžių kiek pažaiskime. Nežinau, kiek iš jūsų matė vaizdus iš rugsėjo 11-osios be jokio komentavimo ir redagavimo. Aš pamenu, kaip man grįžus iš mokyklos ir įsijungus Byvio ir Tešlagalvio seriją, staiga nutrūko transliacija ir ją pakeitė siurrealistinių vaizdų kaskada. Be kažkokių pašalinių vertinimų, komentavimų ir interpretacijų – tai priminė greičiau S. Dali Naujojo Pasaulio gimimą nei, pavyzdžiui, Peterio Bruegel‘io vyresniojo Mirties triumfą. Būtent kažkas tarp vieno ir kito.

Tai tikriausiai buvo pirmasis medijai skirtas teroro išpuolis žmonijos istorijoje. Į kūdrą mestas akmuo sukėlė tokius ratilus, kad tikėtina, jog patys šio siaubingo išpuolio rengėjai šito nesitikėjo. Pasigirdo pirmosios pastabos ir, savaime suprantama, melas: virš milijono žuvusių, tiesiog skaičiavimas buvo adekvatus įspūdžiui.

Po 9/11 atakos viską papasakoti vaizdais tapo gero tono ženklas. Jei tai nenufilmuota – gal to ir nebuvo. „Priešas“ gali būti žeminamas jo žemėje Abu Graibo (Irakas) atvėju, galima šią teroristų medžioklės paradigmą perkelti ir savosios tėvynės lygmenį, atakuojant labiausiai pažeidžiamas ir trapų identitetą susikūrusias socialines grupes – benamiai gali puikiai tam tikti.

Britų video menininkas bei filosofas Hilary Lawson 2001 išleido knygą “Closure” („Užbaigimas“), –  joje jis teigia, jog Pasaulis pats savaime yra atviras, tačiau mes jį uždarome per savo mintis bei kalbą. Ši knyga yra tarsi biblija jo Pasaulio bei meno matymui, savo teoriją ponas Lawson‘as pritaikė plėtodamas savo inicijuotą video paveikslų judėjimą. Pagrindiniai reikalavimai video paveikslui yra sekantys: kamera turi būti statiška, jokio vaizdo redagavimo ar montavimo, jokio dialogo ir apskritai jokio garso.

Galbūt pademonstravus, kas nėra video paveikslai taps aiškiau, o ir bus duotas papildomas kontekstas. Vienas iš pavyzdžių galėtų būti iš kompiuterinio meno bei poezijos išsivystęs video feedback fenomenas. Tiesiog imamas realybę atspindintis vaizdas ir ant jo „uždedamas“ tam tikras filtras.

Žodžiai (arba ženklų sistemos) meluoja: kai kurios šiaurės tautos, pavyzdžiui, evenkai, daugelio dalykų tiesiog neartikuliuoja, nuo neišvengiamos žodžių palydovės – melagystės – jie slepiasi intuityvaus veikimo Pasaulyje. Dabar labai madingą, įvairių ženklų reikšmes kontekstuose tyrinėjančią moderniąją kalbotyros atšaką semiotiką, vienas jos patriarchų, rašytojas Umberto Eco, pavadino sistema viso, ką galima panaudoti melui.

Amerikiečių rašytojas Šervudas Andersonas buvo išplėtojęs savitą groteskų teoriją. Anot jos, Pasaulio aušroje egzistavo gausybė minčių, bet nebuvo tokio dalyko kaip tiesa ir tik kai žmogus išsirinko kažkokią tiesą, pavertė ją sava ir pasiryžo jos laikytis, jis iškart tapo grotesku, o jo pasirinktoji tiesa – melu.

Tikriausiai mums reikėjo sukurti religiją, ideologijas, diskursus, kad tik nebūtume užgožti Pasaulio įvairovės grožio. Ką bendro turi visi šie dalykai? O gi siekį niveliuoti, supaprastinti mus supančią aplinką bei mus pačius, ieškoti universalijų ne bendrystės, o skirtybės bei labui, kirsti per žemiausius instinktus ir mumis manipuliuoti.

Jei reikėtų savarankiškai atrasti šios krypties šaknis, pasirinkčiau 7-ojo dešimtmečio pradžią ir garsųjį Andy Warholą. 1963 m. nusipirkęs pirmąją kamerą jis nusprendė nufilmuoti savo miegantį meilužį poetą John Giorno, „filmo“ trukmė – 5 valandos ir 20 minučių, nors darbas susilaukė nemenko žiniasklaidos dėmesio, į jo premjerą atėjo tik 9-i žmonės, du iš jų atkrito per pirmąją valandą. Mene kaip ir daug kur kitur, viskas turi polinkį kartotis kiek kitomis formomis – 2004-ais m. Londono Nacionalinėje portretų galerijoje visuomenei buvo pristatytas valandos ir 7-ių minučių trukmės miegančio moterų numylėtinio Deivido Backhamo filmas.

Abu filmai susiję su (pasyviu) geismu. Pirmajame tai susiję su asmeniniais išgyvenimais, tuo tarpu antrasis variantas skirtas platesniajai publikai, turbūt todėl varijuoja ir jų trukmė. Gyvename jau post-Youtube eroje ir norime visko greitai, aiškiai ir labai paviršutiniškai.

Pagalvojau, kad tai ir skiria tikrą šiuolaikinį meną nuo ne tokio vykusio, o kartais ir labai pervertinto niekalo, nekalbant jau apie gausybę vienašališką Pasaulio suvokimą nurodančių siaubingų Holivudo filmų, norisi paminėti kad ir Damien Hirst ir jo vieną garsiausių „šedevrų“ ryklį akvariume vaizduojantį “The Physical Impossibility of Death in the Mind of Someone Living” – jei įdėmiau įsižiūrėtume, pastebėtume, kad ta baigties estetika šiais laikais perkeliama į pačio žemiausio lygio produkciją, tai, kas tiko vienam kontekstui ir, pripažinkime, visai kitos meninės vertės kūrybai, absoliučiai netinka kitai, lyg tas ryklys būtų išmestas gaivaliotis į krantą.

Menas gali būti tas piemuo, kuris išves mus į pažadėtąją žemę. Meno tikslas lyg ir visada nukreiptas į baigtį, tai ypač ryšku visų klasikinio iki 20-ojo a. antros pusės meno mėgėjų diskurse, šiuolaikinis menas jiems – ne menas, jame nėra uždarymo, bent jau tai nėra labai ryšku ir kanonizuota, ta pati vaizdo instaliacija gali būti demonstruojama tiesiog be pertraukų.

Pabaigiant (!?). Žmonija ir jos kultūra jau išgyveno savotišką apokalipsę: antrasis Pasaulinis karas, fašistų degeneratų meno bei sovietų kultūrinis programavimas sunaikino nemažą dalį kultūros ir trukdė veikti kūrėjams, dėl karo griuvo miestai, kultūra, žemė, nepajėgdama nuryti, spjaudėsi žmonių krauju, o kur dar atominės bombos siaubas, niekas kitas šito taip neatskleidė kaip tikriausiai paskutinis didis uždarytojas Mark Rothko. Menui atėjo laikas inkorporuotis į mūsų gyvenimus, prasminti ir gilinti juos. Antrąjį košmarą išgyvenome prieš dešimtmetį, pastebėjome, ar ne, bet tai labai ryškiai pakeitė mus ir mūsų medijas. Ir galiausiai – neleiskime, kad mus užvaldytų apokaliptinės vizijos, leiskime, kūrybai sugrąžinti tai, ką iš mūsų yra nuolat bandoma atimti.

Daugiau sąlygiškų video paveikslų rasite čia.

Prieš keleta dienų mūsų kolekciją papildė didelis šūsnis naujų ir nevisai naujų leidinių bei knygų apie šiuolaikinį meną. Visą savaitgalį skyrėme skaitymui, vartymui ir vertinimui bei tuo pačiu nusprendėme šia kolekcija pasidlainti su jumis. Visiems žinoma, jog Lietuvoje sudėtinga rasti leidinių apie šiuolaikinį meną, tuo labiau už prieinamą kainą. Taigi, šį kartą šūsnis įvairiausių “socond hand” ir naujesnių knygų už prieinamą kainą. Užsisakiusiems iki trečiadienio, siuntimas nemokamas.

“Image Makers, Image Takers”

Nuostabi knyga besidomintiems fotografija, daugiau nei 300 puslapių interviu su skirtingiausiais fotografais. Čia rasite ir meninės fotografijos, ir reportažo, ir mados. kalbinami fotografai prabyla tiek apie įkvėpimą, tiek apie techniką, asmenines istorijas bei fotografų pasaulio užkulisius. Interviu papildo vizualinė medžiaga, tad skaityti ir tyrinėti be galo įdomu.

Originali kaina 80 LT, mūsų kaina 65 Lt.

“Temporary Spaces”

Stulbinanti knyga, pasakojanti apie įvairiausias apleistas erdves visame pasaulyje, kurios buvo prikeltos naujam gyvenimui – klubams, meno centrams, kavinėmis bei visokiomis kitokiomis socialinėmis erdvėmis. Daugiau nei 200 puslapių albumas su nepakartojamomis nuotraukomis bei istorijomis. Tuos ką žavi Berlynas, sužavės ir ši knyga.

Originali kaina 120 LT, mūsų kaina 85 Lt.

“Art of the 20th Century”

Puikus albumas ir nenuobodžiai parašyta 20-o amžiaus istorija. Jeigu domitės šiuolaikiniu menu, čia rasite pagrindinius autorius bei meno judėjimus tapybos, skulptūros, naujųjų medijų ir fotografijos srityse. Komplektas susideda net iš dviejų knygų, kiekvieną sudaro po 800 puslapių.

Originali kaina 80 LT, mūsų kaina 60LT.

“HR Giger”

Knyga apie legendinį menininką HR Gigerį, dauguma jį pažįsta ir žino už ką jis vertinamas. Knyga pilna kūrėjo darbų, biografijos faktų, filosofijos ir puikios aukštos kokybės vizualikos.

Kaina 45 Lt.

“Minimal Art”

Minimalizmo istorijos faktai, pagrindiniai kūrėjai, darbų pavyzdžiai, vizualinė medžiaga. 94 puslapiai.

Kaina 35 Lt.

“Introducing Gilbert & George”

Knyga apie jau šio amžiaus ikona tapusius porą Gilbert & George. Čia rasite daugelį jų genialių darbų, šiek tiek biografijos faktų bei esė, kuriose tarsi atsispindi šių genijų manifestas.

Kaina 35 Lt.

“MARK”

Kone vieni geriausių kada nors išleistų leidinių apie architektūrą. Visi naujausi projektai, interviu, nereali vizualika ir stulbinanti kiekvieno leidinio apimtis, kuris sveria beveik kilogramą ir sudaro 230 puslapių.

Originali vieno leidinio kaina 70 Lt, mūsų kaina 40 Lt, perkant tris leidinius 100 Lt.

“Art Now”, “Art Now Vol.2″, “Fashion Now”, “The Golden Age of Advertising – the 60s”

“Taschen” leidyklos knygos apie šiuolaikinę kultūrą. Vartydami puslapius rasite žinomiausius šiuolaikinio meno ir kultūros atstovus, begale vizualikos bei indeksus, kuriais pasinaudodami apie sudominusius autorius galėsite rasti daugiau informacijos.

Visų knygų kaina vienoda po 35 Lt.

“Terry World”

Leidinys susideda iš begalės didelio formato ir kokybės Terry Richardson nuotraukų. Pradžioje knygos rasite ir pačio autoriaus minčių bei kūrybos aprašymą.

Kaina 55 Lt.

“Over & Over”

Knyga „Over & Over” susideda iš ranka pieštų tekstūrų ir paternų rinkinio. Kiekviename puslapyje rasite vis naują menininką ir jo sukurtus paviršius.

Kaina 60 Lt.

Rinkinys “100 Contemporary Architects”

Visų šiuolaikinių architektų bei garsiausių pastatų rinkinys. Dvi knygos po 800 puslapių. Sveria tiek, jog galima žmogų užmušti. Ypač rekomenduojama besidomintiems architektūra.

Kaina 100 Lt.

“Camera Work”, “A History of Photography”, “The Photo Book”

Knygus fotografams arba besidomintiems fotografija.

Dvi kraštinės po 35 Lt, vidurinė 15 Lt.

Tiek šį kartą leidinių mūsų virtualiame turgelyje, susidomėję kaip visada rašykite meno.duobe@gmail.com. Lauksime!