Literatūra

Esu perskaičiusi ne vieną ir ne dvi Jurgos knygas, tačiau jos kūriniai apie patirtį Himalajų papėdėje ir budistinę išmintį stebuklingai aplenkdavo mano rankas. Dabar suprantu, kad jiems anksčiau tiesiog dar nebuvo atėjęs laikas, jų valanda išmušė dabar, kai mintyse karaliauja joga, Indija ir svajos apie keliones.

Kelio, piligrimystės, tiek fizinės, tiek metafizinės, motyvus rasime visose pasaulio religijose, o jų skelbėjai – Kristus, Buda, Mahometas – buvo nenuilstantys keliautojai, niekada neturėję vienų pastovių namų. Visais istorijos tarpsniais visose pasaulio šalyse žmonės, vedami ilgesio, Tiesos troškimo, atgailos, vilties arba nevilties, meilės Dievui ar kaip tik Jį praradę, tikėjimo ar staiga atsivėrusios prarajos, kurią tik tikėjimas gali užpildyti, po vieną, poromis ar būriais pakildavo į Kelionę.

Jaučiu, kad vis labiau imu pulsuoti fatalizmu, tikėti, kad niekas niekad neatsitinka šiaip sau, ir kai aš užduodu klausimus Kosmosui, jis atsako man atsiųsdamas tinkamus žmones, savaip susiklostančias aplinkybes arba tokias knygas, kaip ši. Kelionėje į Šambalą Ivanauskaitė gal kažkiek panašiai į Gilbert ieško savęs, kovoja su savimi, juokiasi iš savęs, griauna ir sukuria save iš naujo, ir viso to tapsmo istoriją apipina gausiais budistų dievybių, ritualų, žymių jogų ir joginių gyvenimų aprašymais.

Mes visi šitaip trokštame pastovaus saugumo jausmo, tačiau tibetiečiai budistai tvirtina, kad tai tik viena iš tragiškiausiai sudūžtančių iliuzijų. Jie sako, kad tas, kuris stengiasi sau susikurti saugią, patikimą, nekintančią aplinką, elgiasi, tarkim, kaip žmogus, kasdien investuojantis į bankrutuojantį banką. Saugumas – tai ne pinigai, ne jaukūs namai, ne ištikimi artimieji, o dvasios pusiausvyra ir teisingas realybės suvokimas.

Rašytoja taikliai ironizuoja pasakodama apie žmones iš Europos ir Amerikos, kurie bergždžiai stengiasi perprasti indų ar tibetiečių pasaulio suvokimą, paikai juos mėgdžioti; kurie karštiligiškai, vos apšilę kojas meditacijos pradmenyse, neria į pasąmonės gelmes ir baigia savo dienas pamišėlių namuose.

…postringavimai apie tai, kad vien tik valia, užsispyrimu, sunkiu darbu, atsižadėjimu ir kančia galima atverti Dangaus ar Nušvitimo vartus, pasiekti tikrąją sielos transformaciją, visada yra apgaulingi, moralizuojantys, klerikališki, kartais net prilygstantys dvasiniam šantažui. Aukščiausioji išmintis slypi ne kompulsyviame veiklume, kai atmetama tai, kas „bloga“, ir puoselėjama „gera“, o savotiškame neveiklume, atsietume, atsiribojime, kai žmogus tampa tarsi veidrodis, kuris tibetietiškai vadinamas „melongu“, kai protas „nieko negriebia, nieko neatmeta, viską priima, tačiau sau nepasilieka“.

388 puslapiai, pilni mistikos, magijos ir savito jų matymo.

Gyvenimas dažniausiai toks nykus, kad nėra ką apie jį pasakyti, ir knygos bei pasakojimai, vaizduojantys jį kaip įdomų, yra priversti perdėti, kad save pateisintų. Įsisupusi į darbo ar visuomeninių įsipareigojimų kokoną, žmogaus dvasia dažniausiai snaudžia registruodama skirtumus tarp malonumo ir kančios, bet ne visada taip budriai, kaip mes apsimetame. Net ir turiningiausią dieną esti tarpsnių, kai nieko neatsitinka, ir, nors toliau šūkčiojame: „Ak, kaip smagu!“ arba „Siaubas!“, esame nenuoširdūs.

Porą metų XX a. pradžioje Indijoje pragyvenęs rašytojas mato šalį ne kaip egzotišką ir mistišką keliautojų traukos centrą, o kaip vietą, kurioje negailestingai ir žiauriai susiduria dvi kultūros – Rytų ir Vakarų. Nors abi pusės turi susidariusios aiškius stereotipus, ką galvoti vienai apie kitą, iš tiesų tarpusavio supratimo praraja yra milžiniška, ir greičiausiai niekuomet nebus peržengta. Knygos autorius atsiriboja nuo vertinimų ir tiesiog stengiasi kuo tiksliau perteikti skirtingą gyvenimo būdą bei mąstyseną.

Jei šis pasaulis mums nemielas, ką gi, yra dar dangus, pragaras, nebūtis – tas ar kitas iš šių didžių dalykų, grandiozinis teatrališkas žvaigždžių, ugnies, mėlynos ar juodos erdvės fonas. Visi herojiški žygiai ir visa, kas vadinama menu, remiasi prielaida, kad toks fonas egzistuoja, lygiai kaip praktinė veikla, kai žemiškasis pasaulis mums mielas, remiasi prielaida, kad viskas ribojasi šiuo pasauliu. Tačiau dvejopo suvokimo migla sukelia dvasinę sumaištį, kuriai pavadinti skambių žodžių nerasime; negalime nei veikti, nei susilaikyti neveikę, negalime nei ignoruoti amžinybės, nei jos aukštinti.

Jei tokią knygą rašytų indas, jis tiesiog neatkreiptų dėmesio į detales, kurios vakariečiui gali pasirodyti keistos, tarkim, kai šeimininkas kviečia tarną, tačiau tas nei išgirsta, nei neišgirsta, o kadangi šeimininkas iš tiesų nei kviečia, nei nekviečia, tai abu ir lieka toliau ramiai tęsti savo veiklos. Šiaip romanas nėra nei giliai sukrečiantis, nei smarkiai verčiantis susimąstyti, jis tiesiog sklaido iliuzijas, kad skirtingos kultūros žmones lengva perprasti, ir tai daro įtikinamai.

Puota, nors ir triukšminga, buvo visai smagi, o dabar marga kompanija mėgavosi poilsio palaima, nepažįstama vakariečiams, kurie arba dirba, arba dykinėja. Čia kultūra it vaiduoklis klaidžioja tarp imperijos griuvėsių ir aptinkama ne įstabiuose meno kūriniuose ar didžiuose žygiuose, o gestuose, kuriuos daro išsilavinę indai sėdėdami ar gulėdami. <…> Šis judesių romumas – tai Ramybė, viršesnė už Supratimą, tai pagaliau buitinis jogos ekvivalentas. Kai nutyla veiklos bruzdesys, ji tampa regima ir atskleidžia kultūrą, kurią Vakarai gali sudrumsti, bet niekados neįgis.

350 Indija kvepiančių puslapių.

Keliaudama jaučiuosi laiminga tarsi jauna motina, kuri džiaugiasi savo nepakenčiamu, pilvo dieglių kamuojamu, neramiu kūdikiu. Man nesvarbu, ką kelionė man iškrės. Aš ją dievinu, nes ji yra mano, nes ji – tokia pati kaip aš. Net jeigu ji (tarsi kūdikis) mane apvemtų, nė kiek nenusiminčiau.

Ši knyga, spėju, šiuo metu yra labai populiari – girdžiu apie ją kalbant draugų rate bei jogos persirengimo kambariuose, tačiau jos ėmiausi ne dėl to. Visų pirma, mane labai domina moterys, vienos keliaujančios Indijon. O kai jau pradėjau skaityt, negalėjau atsitraukt. Nereliai užkabino! Knygos autorė yra nepaprastai nuoširdi, atvira, sąžininga, drąsiai apnuoginanti širdį ir slapčiausias gyvenimo detales, o jos požiūris į pasaulį toks mielas ir savas…

Nieko neveikimo grožis yra italo bet kokio darbo tikslas, galutinis laimėjimas, su kuriuo kuo nuoširdžiausiai visi jį sveikina. Kuo subtiliau ir žavingiau jis gali nieko neveikti, tuo didesnis jo gyvenimo laimėjimas. Norint tai patirti nebūtinai reikia būti turtingam.

Pilna burna krimsdama iš puslapio į puslapį besiliejančias mintis nespėjau lankstyti pirštų skaičiuodama dalykus, kuriais esu panaši į šią rašytoją – dievinu itališką virtuvę, nieko neveikimo žavesį, keliones, tikiu dieviška jogos galia ir dar tas jos požiūris į vaikų neturėjimą…

Kai man sukako trisdešimt, labai nustebau, kad nenoriu vaikų. Trisdešimt penkerių vis dar nežinojau, ką galvosiu sulaukusi keturiasdešimties. Tačiau tuo tarpu gyvendama viena jaučiausi gerai. Buvau įsitikinusi, jog nepulsiu gimdyti vien todėl, kad vėliau nesigailėčiau jų neturinti. Nejaučiau didelio poreikio padovanoti pasauliui daugiau gyventojų. Suprantu, jog kai kurie žmonės dauginasi tik todėl, kad paskui nesigailėtų. Jie gimdo vaikus dėl įvairiausių priežasčių – jiems tiesiog įdomu stebėti gyvybę, rūpintis ja arba jie tai daro, nes neturi kitokio pasirinkimo, stengiasi išlaikyti partnerį, nori susilaukti palikuonių arba apskritai nieko ypatinga negalvoja. Priežastys gimdyti vaikus būna skirtingos ir nebūtinai savanaudiškos. Taip pat skirtingos ir nebūtinai savanaudiškos būna priežastys jų neturėti.

Tikrai negalėčiau drąsiai rekomenduoti kažkam šios knygos, nes žmonės ir jų poreikiai yra nepaprastai skirtingi. Tuo tarpu aš jos skaitymo dėka supratau keletą itin svarbių man dalykų, įsirašiau į savo esminę užrašinę galvoje porą puikių taisyklių, padėsiančių lengviau gyventi. Už tai esu dėkinga likimui, atsiuntusiam šią knygą į mano rankas būtent dabar.

Prisiminiau kadaise skaitytą dzen budistų mintį. Pasak jų, ąžuolas atsiranda veikiamas vienu metu dviejų jėgų. Žinoma, viskas prasideda nuo gilės, sėklos, kurioje glūdi pažadas ir potencialas. Iš jos užauga medis. Visi tai žino. Tačiau ne visi žino, kad kartu veikia ir kita jėga – būsimas medis, kuris taip nori gyventi, kad suskaldo gilę, ištraukia iš tuštumos ūglį, vadovauja evoliucijai, kai niekas virsta medžiu. Taigi – kaip teigia dzen budistai – pats ąžuolas sukuria gilę, iš kurios užauga.

344 tikri ir kartu stebuklingi puslapiai.

Juk vienintelis dalykas, kuris teikia merginos gyvenimui prasmę ir orumą, yra visiškos, neginčijamos, grynos ir garbingos laisvės siekimas. Kokio di dar esama mergystės tikslo? Tiktai nusipurtyti įsisenėjusį priklausomybės ir išnaudojimo jungą.

Mylinčios Lawrence‘o moterys mane nepaprastai sužavėjo, tačiau greičiausiai žymiausiu laikomas jo romanas apie ledi Čaterli pasirodė esąs prastesnė jų versija. Siužete daug kas kartojasi – dvi seserys, maištaujančios prieš esamą tvarką, anglų aristokratai lyginami su angliakasiais, knygų pabaigoje veiksmas nukeliamas kažkur užsienin… Tais pasikartojimais labai priminė Murakamį amžinai su savo šuliniais ir katėmis.

Jie visi teikė pirmenybę intelektualiniam gyvenimui. Tai, kas jam nepriskirtina, – kiekvieno žmogaus asmeninis reikalas ir nėra taip svarbu. Niekas neklausia kito žmogaus, kada jis eina į išvietę. Niekam tai neįdomu, išskyrus jį patį.
Taip ir dėl kitų kasdieninių dalykų… grynai tavo reikalas, kaip tu uždirbi pinigus, ar myli savo žmoną, ar turi meilužę. Išskyrus tave, nieko tai nedomina.

Ši knyga Anglijoje ilgą laiką buvo uždrausta dėl nepadorių scenų ir santuokos griovimo aukštinimo, tačiau dabar ledi Čaterli meilės istoriją tie patys britai įtraukė į geriausiųjų dešimtuką. Iš tiesų vyro ir moters santykių tematika čia narpliojama subtiliai, giliai, nuoširdžiai, atidžiai kapstantis po prigimtį ir tradicijas.

Arba moteris gyvena tikrą gyvenimą, arba visą gyvenimą dėl to apgailestauja.

309 puslapiai, kurie nei labai sužavėjo, nei nuvylė. Nesigailiu skaičiusi, nes visgi klasika.