jeigu sugebėtume įvertinti ir panaudoti tai, ką turime. Žinoma, Kauno Dainų slėnyje netilptų 22 000 klausytojų. Tiek jų telpa bemaž pačiame Berlyne esančioje didžiausioje atviroje koncertų salėje – garsiajame Waldbuehne amfiteatre, kuriame vyksta išimtinai klasikinės muzikos koncertai. Turėdami panašios konfiguracijos ir miesto dydį bei poreikius atitinkančią erdvę Kaune jos visai neišnaudojame. Dar daugiau – mąstome, kaip iš viso ją sunaikinti, kad neliktų problemos. Riboto mąstymo verslininkai nebežino turintys savo rankose neįkainojamą turtą. Deja, gyvename skurdžios fantazijos ir jokia logika nepaaiškinamo “verslo” slėnyje…

Citatos šaltinis: http://www.giedriuskuprevicius.lt/

Filed under: Baltijos šalys, Besmegeniai, Bundančiam protui, Interesting, Kultūra, Menas, Music, Svarbu, Vietinės aferos, Šiuolaikiniai intelektualai Tagged: “verslo slėniai”, amfiteatras, Dainų slėnis, Giedrius Kuprevičius, Kaunas, Kauno vargai, klasikinė muzika, koncertai, korupcija savivaldybėse, kultūra, Lietuva, menas, miesto problemos, Parduota Lietuva, verslo interesai prieš žmonių interesus

Dėl visa ko: birželio 26 d., sekmadienis, 19 val., kavinė “Balti drambliai” (Vilniaus g. 41).

Afišos autorė, žinoma, mishrune!

O kas nustebino – kad apšildyti buvo paleistas “Amberlife”. Ir, beje, labai puikiai susitvarkė. Nelauždamas iš savęs genijaus, kokybiškai pagrojo, padainavo, ir, įdomiausia, pademonstravo tikrai gerą vokalą. Nors vis tiek iš dainų geriausiai suskambėjo “In Your Eyes” swedishsongwritingas Bravo tikrai. Nesitikėjau, užgerbiau.

* – beveik (c) I. Lagutenko

Ramūnas Jaras

Ko reikia, kad muzika taptų ne tik padrikų, nuobodžių ir banalių garsų kratiniu, bet dėmesį sukaustančia, įkvepiančia ir turinčia reikšmę meno šaka? Ko reikia garsams, jog jų klausantis, mintyse kiltų ne tik „maksiminių“ akcijų vaizdiniai, bet brandesni pamąstymai? Ko reikia šiandienos klausytojui, kurį kiekvieną penktadienį „pasitūsinti“ ir „pasitaškyti“ vilioja tuzinas mirgančių skrajučių, skelbiančių vis kitokiais vardais įvardintus, bet vienas nuo kito nesiskiriančius taip mylimus dj’ėjus?

Prieš keletą savaičių Armantas Gečiauskas kvietė kitokios muzikos pasiilgusius klausytojus į ambient muzikos stiliaus koncertus Kaune ir Vilniuje. Kaune „Jazz palėpėje“ įvykę trys pasirodymai subūrė klausytojus, kurie muzikos klausėsi ir ją vertino ne šokinėdami ir trypdami, bet susėdę, atsipalaidavę ir susikaupę. „Jazz palėpė“ — tamsi, šalta, bet su dideliu židiniu patalpa, puikiausiai tiko koncerto atmosferai papildyti. Nors kartsykiais būdavo tikrai šalta ir žvarbu, tačiau šie veiksniai tik prisidėjo prie bendros „Speigu“ įvardinto renginio dvasios ir idėjos. Siūlau jums interviu su renginio organizatoriumi Armantu Gečiausku.

„Alkis Įšalusiai Aušrai“

Įdomi tendencija ir priešprieša elektronikos vakarėliams, jog ambient’o koncertuose klausytojai tarsi grįžta prie kitokio muzikos suvokimo, klauso jos atsisėdę, tarsi tranzo būsenoje, o ne šokdami. Kaip vertinate šią tendenciją?

„Iš tikrųjų vienas mano tikslų ir yra — sugrįžti prie kitokio muzikos suvokimo, jau vien tai, kad ambient muzika nėra tokia aktyvi, lėta ir dažnai gan vaizdinga — šie bruožai atveria galimybes subtilesniems muzikos pajautimams. Šokis vyksta, tik labiau viduje. Yra nemažai vietų kur jūs galite nueiti pajudint kaulus, raumenis, liežuvius, bet visam tam reikalinga atsvara, kas ir, manau, pavyko „SPEIGO“ koncertuose Vilniuje ir Kaune.“

Įdomu, jog koncertui Kaune pasirinkote sekmadienį ir penktą valandą, tokį laiką sunku įvardinti į vakarėlį orientuotu, norėčiau paklausti koks jūsų renginio tikslas?

„Kadangi tokių renginių trūksta Kaune, jau kurį laiką sukosi mintis surengti panašaus pobūdžio koncertą. Proga pasitaikė, pakalbinus suomį Zoät-Aon sugroti Kaune, jam sutikus, negalėjau nepakviesti retokai gyvai grojančio Ramūno Jaro, o taip pat ir „Alkio Įšalusiai Aušrai“. Veiksmas vyko sekmadienį todėl, kad, tiesiog, nebuvo daugiau laisvų savaitgalio vakarų.“

Technologijų amžius kone kiekvienam atvėrė galimybės kurti ir būti išgirstam. Skeptiškai nusiteikę netgi juokauja, jog šiuo metu kas antras arba fotografas arba didžėjus. Kaip atsirenkate ir vertinate ambient muzikos stiliaus atlikėjus?

„Lietuvoje turime keletą vardų, kurių nereikia atrinkinėt, ir kurių jau kartais net nebereikia vertint, tik tikėt tuom, ką jie daro, ir suteikti galimybę tai daryti gyvai, viešai. Pastaruoju metu atsiranda nemažai naminių ambient/experimental projektų, kurie dar neturi galimybės atlikti veiksmų gyvai, bet tai sako apie gan įdomią ateitį. Visumoje tokią muziką kuriančių žmonių nėra daug, ir šioje sferoje padėtis, manau, geresnė nei su Jūsų vardintais kūrėjais, jei juos galima taip vadint.“

Ramūnas Jaras

Ramūnas Jaras

„Speigas“ vyko dviejuose miestuose – Kaune „Jazz palėpėje“ ir Vilniuje „Mulen Ružo“ klube. Ar galėtumėte juos palyginti? Kokie pagrindiniai skirtumai?

„Skirtumų nemažai, visų pirma visiškai skirtingi miestai, koncertų erdvės, atlikėjai, ir publika Kaune buvo žymiai ramesnė (dėkui židiniui) ir garso mažiau, bet visumoje šie skirtumai suteikė patirčiai unikalumo. Svarbu, kad renginiai praėjo darniai ir malonu, kad nemažai žmonių turėjo stiprių patyrimų.“

Iš visų „Speige“ dalyvavusių atlikėjų tik Ramūnas Jaras grojo gyvai, ar jums asmeniškai yra skirtumas tarp ambient muzikos atliekamos gyvai ir technologijų pagalba?

„Grojo gyvai“ — ta prasme naudojo akustinius instrumentus? Zoät-Aon irgi, beje, naudojo kažkokius afrikietiškus barškaliukus ir metalinius skambaliukus. Man patinka organiškas garsas, ir džiaugčiaus jei lietuviai daugiau naudotų akustinių instrumentų, kitą vertus dažnas atlikėjas naudoja field recording’us ambient muzikoje, aišku, skaitmeniškai apdorotus. Ir to pilnai užtenka. Nesu priešiškas technologijoms, kol jos nesusintetina, nesusterilina ant tiek, kad nebelieka nieko tikro.“

Dėkojame „Speigo“ organizatoriui už įdomius atsakymus ir linkime, jog šis renginys būtų tikrai nepaskutinis.

Nuotraukos: Emilija Briedytė