Vieną nuobodų ir gana šaltą vakarą Londone leidau tingiai vartydama nykokus internetinius puslapius. Nors jie visi ir stengėsi įteigti esantys kūrybiški, tai manęs anaiptol neįtikino… Kaip visada, mano draugas Aleksandras pirmas užtiko kai ką įdomaus. Įsitikinau, kad šiais laikais viskas priklauso nuo filtravimo įgūdžių — tiesiog išmoksti tai daryti pats arba žinai reikiamą žmogų. Man pasisekė savo ekrane atradus Sofar Sounds nuorodą. Jau nuo pirmųjų sekundžių mane sudomino ši iniciatyva. Slapti koncertai, gyva muzika svetainėje, nepriklausomos jaunos grupės — tai būtent tai, ko man reikėjo! Aš dar labiau apsidžiaugiau, nes prisiminiau ne taip seniai aplankytą Red Hot Chili Peppers (mano paauglystės laikų manija) koncertą. Tiesą sakant, buvo gana graudu žiūrėti į savo mėgstamą grupę iš taip toli toje gigantiškoje O2 Arenoje ir dar būti persekiojamai įkyrių apsauginių– “jokių šokių”, “neišeikite iš vietos”, “prašau nevaikščioti, stovėkite ramiai!”. Tikrai pasijaučiau kaip armijoje. Taigi, grąžinti muziką žmonėms? Žinoma!

Buvo baisiai smalsu, todėl užsiregistravau pirmąjam koncertui. Vietą gauti nėra taip paprasta, nes svečių skaičius ribotas, o žmonių, norinčių ten patekti, tikrai netrūksta. Taip, tai slapta, bet ilgi liežuviai savo darbą atlieka puikiai. Kol vyksta registracija, esi įtraukiamas į laukiančiųjų sąrašą, ir jeigu tave atrenka (organizatoriai paprastai užduoda kelis klausimus) prieš dvi ar tris dienas gauni slaptą adresą! Skamba viliojančiai? Bet užteks mano plepalų, suteikiu žodį Rafe Offer, kuris pradėjo visus šituos slaptus renginius ir sutiko man duoti interviu. Ačiū tau, Rafe!

Buvo tikras malonumas apsilankyti slaptame Sofar koncerte Londone. Pirmiausia man rūpi sužinoti, kaip šis, sakyčiau savotiškas, judėjimas, siekiantis suburti žmones ir kartu mėgautis muzika, prasidėjo? Kokia buvo pati pradžia?

Tiesiog lankiausi viename koncerte Londone ir kartu su muzikantu Dave Alexander diskutavome apie naujos muzikos padėtį šiais laikais. Mus tikrai nervino, kad žmonės koncerto metu šnekėjosi. Taip pat norėjome pagelbėti naujiems muzikantams iškilti, ypatingai internete, kur taip lengva pasiklysti. Tiesiog pamanėme — kodėl mums nesukvietus savo draugų ir nesukūrus erdvės, kurioje kiekvienas gerbtų muziką? Taip išėjo, jog ta erdve tapo Dave namai, kur jis pagrojo kelias savo naujas dainas kokiems 8 draugams. Visi tylėjo… buvo nepaprasta.

Kitas klausimas būtų, kaip jūs platinote šią idėją? Ar informacija tiesiog sklido iš lūpų į lūpas, o gal susilaukėte žiniasklaidos dėmesio? O galbūt renginių slaptumas pasitarnavo, ypač ta idėja, kad ne kiekvienas gali dalyvauti?

Keletą mėnesių taip ir buvo — dalyvavę žmonės papasakodavo kitiems ir taip ši idėja plito. Tada Reuters sukūrė reportažą apie mūsų veiklą ir tai dar labiau įsisuko. Kai taip atsitiko, atsirado žymiai daugiau žmonių, negu mes galėjome sutalpinti. Tačiau kaip tik šitai mums buvo itin svarbu, erdvė turėjo išlikti ypatinga, daugmaž svetainės dydžio, kad būtų sukuriama intymi atmosfera, o mes galėjome sutalpinti tik apie 80 žmonių.

Jūsų slapti koncertai visuomet vyksta namų aplinkoje. Kaip jūs randate žmones, kurie norėtų priimti svečius renginiui? Kiek vietų jūs jau aplankėte Londone?

Tai gana paprasta — žmonės, kurie apsilanko, taip susižavi idėja, kad sekantį koncertą pakviečia daryti pas save. Mes jau apsilankėme 45-iuose skirtinguose Londono namuose!

Man įdomu sužinoti, kokie yra šios socialinės iniciatyvos tikslai? Ar jūs matote save ateityje kaip įrašų studiją ar galbūt socialinį verslą? O gal tai daugiau uždegantis judėjimas, kurio pagrindinis tikslas yra išlikti nesiekiančiu pelno?

Vis dar nesame dėl to tikri. Viskas auga taip greitai, kad tiesiog sunku nuspėti kryptį ir ją išlaikyti! Tai buvo kaip hobis, kuris išsivystė ir dabar mes tiesiog skiriame jam daugiau laiko ir ieškome būdų, kaip užsidirbti pinigų ir taip pat palaikyti tam tikrą vystymąsi. Dabar su tuo kaip tik pradedame dirbti detaliau.

Sofar organizuoja renginius skirtinguose pasaulio miestuose. Kaip jums pavyko išsiplėsti? Jeigu kažkas norėtų pradėti vystyti šią koncepciją savo mieste, ar jis galėtų su jumis susisiekti ir bendradarbiauti?

Aš turiu draugę Paryžiuje, kuri išgirdusi apie šią idėja itin ja susižavėjo. Tada nuvažiavau pas ją ir mes kartu surengėme pasirodymą. Kiek vėliau Dave lankėsi New Yorke ir su savimi turėjo pasiėmęs gitarą. Tada sužinojo, kad muzikantas Marcus Foster taip pat tenai, taigi jie susirinko svetainėje ir grojo kartu dar su dviem muzikantais. Abi patirtys buvo nepaprastos, kaip ir Londono koncertai. Supratome, kad ši koncepcija gali nuvesti bet kur.

Jeigu kažkas nori pasikviesti Sofar į savo miestą, tegu susisiekia su manimi. Mums reikia žmonių, kurie gerai išmano vietinę muzikos sceną, o idealiausiu atveju savo draugų rate turi keletą talentingų muzikantų.

Kaip tu nusakytum jūsų atliekamos muzikos žanrą? Ar turite reikalavimus tam tikriems muzikos stiliams? Ar jus domina eksperimentinis, garso menas? Ar tokie muzikantai galėtų groti jūsų renginiuose?

Mes atviri visai muzikai! Turėjome savo tarpe įvairių muzikantų: nuo indie iki folko, hip-hopo, elektroninės muzikos, sakytinės kūrybos ir netgi operos. Svetainės erdvė provokuoja akustinę raišką, bet iš esmės esame atviri bet kam — ypatingai jei tai šviežia ir tam tikra prasme aštru. Ir žinoma kreiptis gali BET KURIS muzikantas.

Ką jūs manote apie salono tradiciją, kuri prasidėjo jau XVII amžiuje? Ar siejate savo renginius su šia tradicija? Būtų galima jūsų veiklą pavadinti šiuolaikinės muzikos salonu?

Žinome, kad mūsų idėja nėra pati naujausia. Tiesą sakant, salonas buvo kaip paspirtis suburti kūrybingų žmonių auditoriją. Mums rūpi puiki muzika, bet lygiai taip pat svarbus smagiai praleistas laikas ir šilti, žavūs žmonės aplink. Taip gimsta pokalbiai tarp muzikos ir naujai sutiktų draugų, tampantys gyvenimo dalimi.

Ačiū!

Jeigu susidomėjote šia iniciatyva, rašykite meno.duobe@gmail.com

jeigu sugebėtume įvertinti ir panaudoti tai, ką turime. Žinoma, Kauno Dainų slėnyje netilptų 22 000 klausytojų. Tiek jų telpa bemaž pačiame Berlyne esančioje didžiausioje atviroje koncertų salėje – garsiajame Waldbuehne amfiteatre, kuriame vyksta išimtinai klasikinės muzikos koncertai. Turėdami panašios konfiguracijos ir miesto dydį bei poreikius atitinkančią erdvę Kaune jos visai neišnaudojame. Dar daugiau – mąstome, kaip iš viso ją sunaikinti, kad neliktų problemos. Riboto mąstymo verslininkai nebežino turintys savo rankose neįkainojamą turtą. Deja, gyvename skurdžios fantazijos ir jokia logika nepaaiškinamo “verslo” slėnyje…

Citatos šaltinis: http://www.giedriuskuprevicius.lt/

Filed under: Baltijos šalys, Besmegeniai, Bundančiam protui, Interesting, Kultūra, Menas, Music, Svarbu, Vietinės aferos, Šiuolaikiniai intelektualai Tagged: “verslo slėniai”, amfiteatras, Dainų slėnis, Giedrius Kuprevičius, Kaunas, Kauno vargai, klasikinė muzika, koncertai, korupcija savivaldybėse, kultūra, Lietuva, menas, miesto problemos, Parduota Lietuva, verslo interesai prieš žmonių interesus

Dėl visa ko: birželio 26 d., sekmadienis, 19 val., kavinė “Balti drambliai” (Vilniaus g. 41).

Afišos autorė, žinoma, mishrune!

O kas nustebino – kad apšildyti buvo paleistas “Amberlife”. Ir, beje, labai puikiai susitvarkė. Nelauždamas iš savęs genijaus, kokybiškai pagrojo, padainavo, ir, įdomiausia, pademonstravo tikrai gerą vokalą. Nors vis tiek iš dainų geriausiai suskambėjo “In Your Eyes” swedishsongwritingas Bravo tikrai. Nesitikėjau, užgerbiau.

* – beveik (c) I. Lagutenko

Ramūnas Jaras

Ko reikia, kad muzika taptų ne tik padrikų, nuobodžių ir banalių garsų kratiniu, bet dėmesį sukaustančia, įkvepiančia ir turinčia reikšmę meno šaka? Ko reikia garsams, jog jų klausantis, mintyse kiltų ne tik „maksiminių“ akcijų vaizdiniai, bet brandesni pamąstymai? Ko reikia šiandienos klausytojui, kurį kiekvieną penktadienį „pasitūsinti“ ir „pasitaškyti“ vilioja tuzinas mirgančių skrajučių, skelbiančių vis kitokiais vardais įvardintus, bet vienas nuo kito nesiskiriančius taip mylimus dj’ėjus?

Prieš keletą savaičių Armantas Gečiauskas kvietė kitokios muzikos pasiilgusius klausytojus į ambient muzikos stiliaus koncertus Kaune ir Vilniuje. Kaune „Jazz palėpėje“ įvykę trys pasirodymai subūrė klausytojus, kurie muzikos klausėsi ir ją vertino ne šokinėdami ir trypdami, bet susėdę, atsipalaidavę ir susikaupę. „Jazz palėpė“ — tamsi, šalta, bet su dideliu židiniu patalpa, puikiausiai tiko koncerto atmosferai papildyti. Nors kartsykiais būdavo tikrai šalta ir žvarbu, tačiau šie veiksniai tik prisidėjo prie bendros „Speigu“ įvardinto renginio dvasios ir idėjos. Siūlau jums interviu su renginio organizatoriumi Armantu Gečiausku.

„Alkis Įšalusiai Aušrai“

Įdomi tendencija ir priešprieša elektronikos vakarėliams, jog ambient’o koncertuose klausytojai tarsi grįžta prie kitokio muzikos suvokimo, klauso jos atsisėdę, tarsi tranzo būsenoje, o ne šokdami. Kaip vertinate šią tendenciją?

„Iš tikrųjų vienas mano tikslų ir yra — sugrįžti prie kitokio muzikos suvokimo, jau vien tai, kad ambient muzika nėra tokia aktyvi, lėta ir dažnai gan vaizdinga — šie bruožai atveria galimybes subtilesniems muzikos pajautimams. Šokis vyksta, tik labiau viduje. Yra nemažai vietų kur jūs galite nueiti pajudint kaulus, raumenis, liežuvius, bet visam tam reikalinga atsvara, kas ir, manau, pavyko „SPEIGO“ koncertuose Vilniuje ir Kaune.“

Įdomu, jog koncertui Kaune pasirinkote sekmadienį ir penktą valandą, tokį laiką sunku įvardinti į vakarėlį orientuotu, norėčiau paklausti koks jūsų renginio tikslas?

„Kadangi tokių renginių trūksta Kaune, jau kurį laiką sukosi mintis surengti panašaus pobūdžio koncertą. Proga pasitaikė, pakalbinus suomį Zoät-Aon sugroti Kaune, jam sutikus, negalėjau nepakviesti retokai gyvai grojančio Ramūno Jaro, o taip pat ir „Alkio Įšalusiai Aušrai“. Veiksmas vyko sekmadienį todėl, kad, tiesiog, nebuvo daugiau laisvų savaitgalio vakarų.“

Technologijų amžius kone kiekvienam atvėrė galimybės kurti ir būti išgirstam. Skeptiškai nusiteikę netgi juokauja, jog šiuo metu kas antras arba fotografas arba didžėjus. Kaip atsirenkate ir vertinate ambient muzikos stiliaus atlikėjus?

„Lietuvoje turime keletą vardų, kurių nereikia atrinkinėt, ir kurių jau kartais net nebereikia vertint, tik tikėt tuom, ką jie daro, ir suteikti galimybę tai daryti gyvai, viešai. Pastaruoju metu atsiranda nemažai naminių ambient/experimental projektų, kurie dar neturi galimybės atlikti veiksmų gyvai, bet tai sako apie gan įdomią ateitį. Visumoje tokią muziką kuriančių žmonių nėra daug, ir šioje sferoje padėtis, manau, geresnė nei su Jūsų vardintais kūrėjais, jei juos galima taip vadint.“

Ramūnas Jaras

Ramūnas Jaras

„Speigas“ vyko dviejuose miestuose – Kaune „Jazz palėpėje“ ir Vilniuje „Mulen Ružo“ klube. Ar galėtumėte juos palyginti? Kokie pagrindiniai skirtumai?

„Skirtumų nemažai, visų pirma visiškai skirtingi miestai, koncertų erdvės, atlikėjai, ir publika Kaune buvo žymiai ramesnė (dėkui židiniui) ir garso mažiau, bet visumoje šie skirtumai suteikė patirčiai unikalumo. Svarbu, kad renginiai praėjo darniai ir malonu, kad nemažai žmonių turėjo stiprių patyrimų.“

Iš visų „Speige“ dalyvavusių atlikėjų tik Ramūnas Jaras grojo gyvai, ar jums asmeniškai yra skirtumas tarp ambient muzikos atliekamos gyvai ir technologijų pagalba?

„Grojo gyvai“ — ta prasme naudojo akustinius instrumentus? Zoät-Aon irgi, beje, naudojo kažkokius afrikietiškus barškaliukus ir metalinius skambaliukus. Man patinka organiškas garsas, ir džiaugčiaus jei lietuviai daugiau naudotų akustinių instrumentų, kitą vertus dažnas atlikėjas naudoja field recording’us ambient muzikoje, aišku, skaitmeniškai apdorotus. Ir to pilnai užtenka. Nesu priešiškas technologijoms, kol jos nesusintetina, nesusterilina ant tiek, kad nebelieka nieko tikro.“

Dėkojame „Speigo“ organizatoriui už įdomius atsakymus ir linkime, jog šis renginys būtų tikrai nepaskutinis.

Nuotraukos: Emilija Briedytė