Rodyk draugams

Dokumentinis BBC filmas “Synth Britannia” rodo, kaip Didžiojoje Britanijoje post-punk muzikantai išgirdo Kraftwerk ir patys užsimanė taip pavaryti. Filme pasakojama apie Human League, Daniel Miller, Cabaret Voltaire, Gary Numan, Depeche Mode, Ultravox, Soft Cell. Pasisako ir patys kaltininkai.

Muzikos evoliucija meistriškai atskleista su kontekstu, kuriame ji vyko. Siaubinga britų architektūra ir JG Ballard buvo prakošti per sintezatorius. Skambėjo taip, kaip atrodė ir skaitėsi. Prasidėjus Thatcher erai suklestėjo ekonomika ir nebeliko vietos eksperimentams, viską pradėjo lemti pinigai, reikėjo taikytis prie jupių.

Click here to view the embedded video.

BBC tikslas buvo “tirti elektroninės muzikos poveikį populiariajai kultūrai Britanijoje.” Pasiekta buvo dar daugiau ir sukurtas nuostabus dokumentinis filmas. Muzika skamba praktiškai be sustojimo, operatorius dirba karo sąlygom.

Po daugelio metų eksperimentavimo ir stiprių narkotikų, suklestėjo maža, bet galinga Hagos scena. Apie tai ir pasakoja filmas “When I Sold My Soul To The Machine,” savo kokybe negalintis lygintis su “Synth Britannia,” bet ir nenorintis to daryti. Pasakoja I-F, Alden Tyrell, Orgue Electronique, pats “Bunker” leiblo kūrėjas Guy Tavares, Pametex, Intergalactic Gary, Syncom Data ir genialusis Legowelt, du kartus aplankęs Lietuvą.

Click here to view the embedded video.

Donatas Vaišnoras, Severija Janušauskaitė, Eglė Nes.

Donatas Vaišnoras pranešė baigęs filmuoti naują pilnametražį filmą. Tai filmas apie meilę “Myliu kulką tavo širdyje”.

Pagrindinį Donato vaidmenį filme atlieka pats Donatas Vaišnoras.

“Donatas suvokia esąs vidutinybė ir reaguoja į tai adekvačiai – iš visų ir visko tyčiojasi visais jam prieinamais būdais. Jo niekas nejaudina ir jam niekas nerūpi. Jis jaučiasi išduotas mylimos moters, šalies, Dievo ir net savo širdies. Talentas, kuris nesugeba savęs išreikšti, laisvė, kuri pati savęs nekenčia, kulka, kuriai nelemta pasiekti tikslo ir nuo to tik dar įnirtingiau šnypščianti”, pranešime rašo p.Vaišnoras.

Filme taip pat vaidina Eglė Nes, Severija Janušauskaitė, Ramunė Čekuolytė.

Juostos premjera planuojama šių metų rudenį arba žiemą. 90 minučių juosta statyta  nuo liepos 19 iki rugpjūčio 6 d. Jai prireikė 8 filmavimo pamainų. Filmo biudžetas – 7000 litų.

Pirmasis Donato Vaišnoro pilnametražis filmas “Giedrė” pasirodė pernai žiemą.

"Tai labai arti to kaip atrodysime. Esame projektuojami pagal paskutinį teatrą atidarytą Poznanėje", sakė Raimundas Bilinskas.

Šiandien paaiškėjo, kad Lenkijos kino teatrų tinklo valdytoja „Multikino“ bus ir Lietuvos kino teatrų valdytoja. Lietuvos “Multikino” padalinio programų ir marketingo vadovas Raimundas Bilinskas šiandien feisbuke pranešė, kad kino teatro Vilniaus prekybos centre “Ozas” atidarymas planuojamas rugsėjo pabaigoje.

Ponas Bilinskas sakė, kad “Multikino” nebus dar vienas kino platintojas.

“Mes būsim multipleksas, todėl repertuaras pradžioje bus panašus į kitų kino teatrų, bet planuojam įdomybių”, sakė jis.

Raimundas Bilinskas taip pat prasitarė esąs snobas.

“Aš irgi vienas iš snobų, tai kaip savęs netenkinsi, bet žiūrėsim pagal aplinkybes”, dėstė kino teatro vadovas.

Šiuo metu jis stebi prieš dvi savaites Rygoje atidaryto “Multikino” darbą.

“Aplinka bus jauki. Esame projektuojami pagal paskutinį teatrą atidarytą Poznanėje”, teigė p.Bilinskas.

Raimundas Bilinskas yra dirbęs “Garsų pasaulio įrašuose” ir “Forum Cinemas Home Entertainment”.

Kino centre vienu metu tilps  1700 žiūrovų, didžiojoje salėje – 500.

“Multikino” priklauso žiniasklaidos grupei „ITI Group“. „Multikino“ yra antras pagal dydį Lenkijos kino centrų operatorius, jis valdo 186 kino teatrus penkiolikoje didžiausių Lenkijos miestų.

Čia mergaitė agento sapne sąmonės galia lenkia miestą.

Rytoj Lietuvoje – oficiali bene labiausiai šiemet užhaipinto filmo, Chriso Nolano „Inception“, premjera. Tačiau filmo lygis nepasiekia haipo aukštumų.

Atrodo, kad Nolanas taip buvo įtikėjęs juostos ypatingumu, kad kartais pamiršdavo įpūsti jam gyvybės. Nuo pat pradžių, tikriausiai filmo siužetą apmąstęs kartu su treileriu, jis bando užsukti įtampą šitai konceptualščinai, tačiau kadangi iškart pradeda nuo pačios idėjos implantuoti idėją į kito žmogaus sąmonę, tai pasidaro šiek tiek nuobodu.

Filmo specialieji efektai įspūdingi – miesto gatvės stoja 90, paskui 180 laipsnių kampu, tačiau, atleiskite, kad užgaunu jūsų jausmus, nepralenkia transformerių. Muštynės kažkokioje pusiau nesvarioje būsenoje? Atleiskit dar kartą, jūs mane verčia per daug galvoti apie specialiuosius efektus.

Filmo idėja, įkišti idėją žmogui jam miegant, užvaldyti kito protą – makiaveliška, skaldyk, valdyk, sugriauk iš vidaus, todėl pasmerkta pralaimėti, neįgyvendinama. Nors pagal idėją, idėjai įkišti sudaromos palankios sąlygos ir žmogus pats padaro išvadą, čia užmirštama kūno ir sielos vienovė.

Pagrindiniuose vaidmenyse – Leonardo di Caprio, Josephas Gordonas-Levittas ir Marion Cotillard. Pastarajai čia per mažai laiko, kad atsiskleistų, pirmieji du pranyksta nevingriame siužete. Paklausykite jų tono – atrodo, kad čia ne pusiau filosofinis, o veiksmo filmas. Personažai lėkšti, o di Caprio dar vaidino nelaimingą šeimos galvą Scorsesės „Shutter island“. Jam reikia ko nors ironiškesnio atsigaivinti nuo renegadaus herojaus.

Taigi „Inception“ – nuobodokas, tačiau padaręs „The Dark Knight“ Nolanas nusipelnė įgyvendinti savo ilgametę svajonę. Tegu sprogsta kasos. Aš nepajutau the coolness.

David Lynch "I See Myself" 1992 metai.

Prie “crowd funding”  hype’o jungiasi ir David Lynch. Režisierius pagal išsilavinimą yra dailininkas, jaunystėje ketinęs studijuoti pas Oskarą Kokoschką. Planavo mokytis trejus metus, viskas tetruko 15 dienų. Lynchas neužmiršo įgūdžių ir sugalvojo, kaip juos panaudoti. Nutapė abstraktų autoportretą ir dabar asmenys, paaukoję filmui “LYNCHthree” 50 dolerių, gaus autoportretą (galima rinktis ir su kūriniu ant marškinėlių).

Aukotojai galės koreguoti ir dokumentinio filmo turinį, sugalvoti klausimus, kurie bus užduodami Lynchui. Tiems, kas nori paaukoti ir gauti dovanėlių, žiūrėti čia. Pats Lynchas apie savo piešinius sako: “People have sometimes said my paintings stink.”

David Lynch "I See Myself" 1992 metai.

Prie “crowd funding”  hype’o jungiasi ir David Lynch. Režisierius pagal išsilavinimą yra dailininkas, jaunystėje ketinęs studijuoti pas Oskarą Kokoschką. Planavo mokytis trejus metus, viskas tetruko 15 dienų. Lynchas neužmiršo įgūdžių ir sugalvojo, kaip juos panaudoti. Nutapė abstraktų autoportretą ir dabar asmenys, paaukoję filmui “LYNCHthree” 50 dolerių, gaus autoportretą (galima rinktis ir su kūriniu ant marškinėlių).

Aukotojai galės koreguoti ir dokumentinio filmo turinį, sugalvoti klausimus, kurie bus užduodami Lynchui. Tiems, kas nori paaukoti ir gauti dovanėlių, žiūrėti čia. Pats Lynchas apie savo piešinius sako: “People have sometimes said my paintings stink.”

Hamletiškas Kubilius nežino, ar ne per silpnai Lietuvoje minimas Žalgirio mūšio 6oo metų jubiliejus. Pažiūrėk Aleksander Ford Krzyzacy (Black Cross), paminėsi progą, gal patiks ir filmas. Pamatysi, kaip Žaligrio mūšio dalyviai kapojosi skaičiuodami laiką elektroniniais laikrodžiais ir avėdami sportbačius. Isotrija iškraipyta, bet vis tiek smagu, nes niekas nežino, kaip ten buvo.

Jei nebijai, kad spoilins, pažiūrėk ištraukas.

Click here to view the embedded video.

Anonimas su hokėjaus vartininko kauke sakė, kad lenkai Tomas Sinickis ir Romualdas Lawrynowiczius vykdo kalbas dėl klipo Sinickio dainai kūrimo. Anonimas teigė, kad kalbėdami tarpusavy jie naudojo dvigubą v, kuri atrodo panašiai kaip dvi v vienoj vietoj. Taip kažkaip: vv.

Abu vyrai yra vienu metu mokęsi Vilniaus Adomo Mickevičiaus gimnazijoje. Štai kur atveda lenkų mokyklų finansavimas.

Ponas Sinickis informacijos dėl klipo nei patvirtino, nei paneigė. Jis taip pat negalėjo pasakyti, kada išleis naująjį savo albumą, tačiau papasakojo, kad turi įrašytas 15 dainų.

Lenkas.

David Fincher naujausiame filme “The Social Network” bus pasakojama apie feisbuko tėvą Mark Zuckerberg. Vaidins Justin Timberlake, Andrew Garfield ir Jesse Eisenberg. Treileris teasina.

Click here to view the embedded video.

Ramunė Čekuolytė.

Kino režisierė Ramunė Čekuolytė šią vasarą filmuos dokumentinį filmą apie Lietuvos menininkus.

“Filmuosiu dokumentinį apie Lietuvos menininkus esančius “ant pasaulio krašto”  visom prasmėm. Pasaulio kraštas – ten kur atsirado lietuvis menininkas po to, kai valstybė atgavo nepriklausomybę”, sakė panelė Čekuolytė.

Ji taip pat planuoja filmuoti dokumentinį filmą apie Maskvoje gyvenančius abchazus. Darbinis filmo pavadinimas – “Medėjos vaikai”.

Ramunė Čekuolytė yra sukūrusi aštuonis trumpametražius filmus. 2009 metų rudenį kino ekranuose pasirodė pirmasis p.Čekuolytės pilnametražis filmas – vaidybinis „Stiklainis uogienės“.

Vandalai griauna kiną.

Lietuvoje dažnas skuba prakeikti futbolo komentatorių už gražią stilistiką. Pavyzdžiui, prunkščiama per nosį iš visiškai logiškų ir gražių tropų – kad futbolininkas pasiruošęs išplėšti sau širdį ir padėti ją už vartų linijos, kad žaidimas – kaip automobilis nuleistomis padangomis ir kiti. Tačiau dažnai Lietuvoje pražiūrimas tikrų vandalų siautulys. Turime omeny filmų vertėjus. Jie dažniausiai net netikrina išversto filmo, neatpažįstamai išdarko filmų pavadinimus, maišo gimines, daro tiesiog nesuvokiamas klaidas, kurios angliškai nemokančiam visiškai iškraipo siužetą. Mes turime tam užkirsti kelią, turime sustabdyti meno kūrinių niokojimą. Kviečiame šio skyrelio komentaruose parašyti apie pastebėtus nusikaltimus kino kūrinių vientisumui.

—

Originalas – Vertimas (Filmas)

Private Joe Willis – Praivatas Džo Vilisas (Brothers)

Kick-Ass – Ateini čia arba gausi į dūdą (Kick-Ass)

Eating disorder – virškinimo sutrikimas (Kick-Ass)

On his own – savarankiškas (Kick-Ass) [ekrane apkalbamasis turtingo tėvo sūnus vaikšto su asmens sargybiniu]

Michael Clayton – Michaelo Claytono sukurta tiesa (Michael Clayton)

Grown ups – Nebrendylos (Grown-ups) [Grown ups reiškia suaugusius]

Get him to the Greek – Tempk jį čia (Get him to the Greek) [anglų kalba naujai: "greek" reiškia "čia"]

Sprendžiant iš treilerio, filme nebus nacių vaiduoklių laivo, o gaila.

Filmą režisuoja Michel Gondry. Vaidins Seth Rogen, Jay Chou, Cameron Diaz. Blogiečio Chudnofsky vaidmenį atliks Christoph Waltz.

Daug kalbėta apie Michel Gondry išrastą naują “bullet- time” efektą, bet teks palaukti viso filmo, kurio premejera tik sausio mėnesį. Bus 3D.

Click here to view the embedded video.

Sprendžiant iš treilerio, filme nebus nacių vaiduoklių laivo, o gaila.

Filmą režisuoja Michel Gondry. Vaidins Seth Rogen, Jay Chou, Cameron Diaz. Blogiečio Chudnofsky vaidmenį atliks Christoph Waltz.

Daug kalbėta apie Michel Gondry išrastą naują “bullet- time” efektą, bet teks palaukti viso filmo, kurio premejera tik sausio mėnesį. Bus 3D.

Click here to view the embedded video.

Filmas bus kuriamas pagal Stacy Schiff biografiją “Cleopatra: A Life.” Prodiuseris Scott Rudin sako, kad jau prasidėjo darbai, į kuriuos įsitraukė ir Jolie. Neatmestina galimybė, kad Brad Pitt vaidins Marką Antonijų. Ar pavyks suvaidinti meilę?

Adam Curtis savo bloge turi surinkęs keistų, įdomių ir nuostabių dokumentinių filmų bei jų ištraukų. Gali tik pavydėti žmogui, kuris turi priėjimą prie visų BBC archyvų. Curtis rašo įvairiausiomis temomis ir viską iliustruoja dokumentiniais filmais.

Pasakoja apie Yanomamo gentį, kurią dokumentikos kūrėjai pateikia taip, kaip to reikalauja laiko dvasia. Galima peržiūrėti 1968 metais James Mossman sukurtą filmą “America: Democracy on Trial”, apie kurį Curtis rašo: “It is a fantastic piece of verite film-making that is also a powerful piece of political reporting.”

Prieš kelias savaites mirė Emile Fradin ir su savimi į kapus nusinešė vieną keisčiausių dvidešimto amžiaus paslapčių, todė Curtis žiūrovams pristato 1974 metais BBC sukurtą filmą apie Prancūzijoje vykusias keistenybes. Peržiūrėję filmą liks priblokšti panašumų į Wes Anderson kūrinius.

Dokumentikos mylėtojai ras ne tik retų ir nuostabių filmų. Talentingiausias pastarųjų dviejų dešimtmečių dokumentikos kūrėjas (galbūt galima ginčytis dėl Werner Herzog) besidominčius supažindins su tuo, kaip yra kuriama dokumentika, o su ja ir istorija.

Mr. T, tikrasis B.A. “Bad Attitude” Baracus, peržiūrėjo naująjį pagal serialą sukurtą filmą ir pasibaisėjo. 58 metų aktorius teigia, kad nesitikėjo, jog filme bus tiek prievartos ir sekso. Tai jam sukėlė pasipiktinimą, nes serialas buvo skirtas visai šeimai, bet, pasak jo, šiandien tai niekam nebeįdomu. Mr. T neabejoja, kad filmas bus pelningas, bet sako, jog pinigai bus uždirbti tik todėl, kad buvo išduota serialo dvasia.

“A Komandos” premjera Lietuvoje įvyks jau rytoj.

Kalbant apie esmę ir nesileidžiant į smulkmenas, kurias, be abejonės, galima tobulinti ir tobulinti.

Pradedant, pavyzdžiui, nuo to, kad kvietime parašius, jog pradžia 20 valandą, būtent 20 valandą ir reikėtų atidaryti vartelius, neverčiant pasipuošusių ponų ir ponių (vis dar labai mėgstančių juodą spalvą) mindžiukuoti gatvėje.

… Gražina Balandytė neginčytinai yra puiki aktorė, tačiau ne kiekvienas puikus aktorius gali būti geru renginio vedėju.

… O R.Rudokui, net ir gavusiam pusę Sidabrinės gervės, vis dėlto kas nors turėtų paaiškinti, kad G.Balandytė visgi skiriasi nuo A.Valentaitės ir jos vadinti “balandėle” nederėtų.

…Š.Bartas triumfavo… Džiaugiuosi.

“Zero 2″ yra gerai, bet I.Miškinio pastaba apie karaokę buvo dar geresnė. 

J.Banys pateko tarp pagerbtųjų ir ta proga nusprendė šiek tiek papolitikuoti.

Drąsu.

Už tai buvo pagerbtas plojimais. 

Aš mieliau būčiau paplojęs Jonui už tą patį anksčiau – kai jis dar dirbo LRT.

… Klausantis kaip dainavo Mia, kilo eretiška mintis: su tinkama daina “Eurovizijos” finalas jai būtų per lengva užduotis.

Ypač – jei jai dainuojant, šoktų Paulius su savo komanda.

… “Sidabrinės gervės” yra gerai, tačiau taip ir likau nesupratęs, kokioje nominacijoje nugalėjo buvęs Seimo narys R.Karbauskis.

Gal paprasčiau būtų išdalijus “Sidabrines gerves” tiems, kas jų nusipelnė, po to kokį pusvalandį jas scenoje tiesiog pardavinėti.

Būtų aiškiau ir paprasčiau.

Nepaisant to, R.Skaisgiriui reikia pasakyti ačiū.

Jean Luc Godard naujausias kūrinys “Film Socialisme” kritikų buvo negailestingai sudorotas, tiesa, pasitaikė tokių, kurie manė naujausią ir turbūt paskutinį režisieriaus darbą esant ekscentrišku šedevru. Filmas tinkamai baigiasi užrašu “No Comment.”

Režisierius neatskrido į Kanus paminėti savo garsiausio filmo “Iki paskutinio atodūsio/ Breathless/ A Bout de Souffle” penkiasdešimtečio. Festivalio rengėjai teigia, kad nėra jokios oficialios jo nebuvimo priežasties. Godard pateikė pasiaiškinimą. Jame jis teigia, kad labai norėtų būti festivalyje, bet negali atvykti dėl problemų, kurias puikiai pažįsta graikai.

Jutūbas prikimštas filmo treileriais.

Click here to view the embedded video.

“Easy A” režisavo Will Gluck, scenarijų parašė Bert V. Royal. Filmas paramstytas 1850 metų romanu “The Scarlet Letter.” Emma Stone vaidins merginą, kuri apsimeta praradusi nekaltybę ir keistai susiklosčius aplinkybėms iš to pradeda krauti kapitalą.

Click here to view the embedded video.

SAVAIČIŲ LIETUVIŠKAS KINAS KALA Į KLYNĄ:
Zero 2 (2010) – jei man reiktų apibūdinti vienu žodžiu: papai! Jei reiktų apibūdinti vienu sakiniu: filmas, kuriame bjaurūs rusiški keiksmažodžiai skamba kaip gražiausia giesmė. Ir tikrai – po pirmo filmo galvojau, jog to pakartoti neįmanoma – dialogų, kuriuose lietuviškų žodžių tik penktadalis. Tačiau šis filmas man įrodė, kad tai pakartoti galima, o kartais net padaryti geriau. Ramūnas Rudokas savo rolę atliko puikiai. Apskritai, visi aktoriai puikiai atliko vaidmenis – gal tai dėl to, jog reikėjo tiesiog atsipalaiduoti ir kalbėti visiškai laisvai? Tai dar vienas iš tų retų lietuviškų filmų, kur aktoriai scenas suvaidina tinkamai – ne kaip teatrui, ne dirbtinai, o labai puikiai, kaip tinka kino ekranui. Labai mėgavausi šiuo filmu. Kartais kildavo mintis – ar visas filmo gerumas paremtas tik įspūdingomis keiksmažodžių scenomis? Tačiau jei ir būtų taip, galvojau, juk tai yra mūsų neatsiejamas palikimas, kurį, deja, turime. Taip, kaip kalbama filme, kalba labai didelė visuomenės dalis. Tą mažinti būtų gerai, tačiau nereikia apsimesti, kad to nėra ir žmonės Lietuvoje nekalba tokiais sakiniais.

Daugybė kritikos pasipylė ant šito filmo. Kas keisčiausia, daugiausiai kritikuoja jaunimėlis, bandantis vaizduoti inteligentus ir išsilavinusius lietuvius. Jiems mat nepatiko, kaip žemai nusirito filmas, nes visas filmas tik keiksmažodžiai ir nieko daugiau. Kartais tyliai pakrizenu iš tokių „inteligentų“, kurie moka taip protingai diskutuoti, tačiau kiekvieną savaitgalį kur nors nusiliuobia kaip kiaulės ir šneka bei elgiasi taip pat, kaip filmo personažai :) Siužetas šiame filme labai puikus ir įdomus. Daug kas šaukė: kaip gėda, kad Emilis Vėlyvis ne tik pasiskolina Guy Ritchie filmų idėją, bet ją jau visiškai kopijuoja. Aš tuo metu pagalvojau – ką jis kopijuoja? Filmo stilių? Tegu tik kopijuoja, jei sugeba padaryti tai normaliai. Jei filmo stilius būtų patentuojama idėja, tai pusė holivudo filmų būtų pažeidę vienas kitų patentus. Tegu tik kopijuoja jis tą stilių, tą persipinantį siužetą, neaiškius posūkius, ekscentriškus personažus, kad tik darytų tai taip puikiai ir profesionaliai, kaip padarė šiame filme. Gražiai, kokybiškai, nenuobodžiai, ne kvailai, o labai pagirtinai. Negalėjau atsidžiaugti, kad pagaliau vėl lietuviška produkcija yra įdomi ir nekelianti žiovulio.

Operatoriaus darbas – yes yes yes yes!!! Smagu, kad Lietuvoje turime nors vieną gerą kino operatorių, mokantį dirbti su profesionaliomis kino kameromis ir visokiais ten lęšiais. Robertas Pileckas tai yra, sako man filmo titrai. Didelis ačiū Robertui už tokį fantastiškai profesionalų darbą, kai visas scenas ar atskirus kadrus yra vienas malonumas žiūrėti ir pagaliau matai tokį profesionalų darbą lietuvių pagamintame produkte. Tikiuosi, tai pirmas žingsnis profesionalesnio lietuviško kino link – turime įdomios tautosakos, istorijų, faktų, kitokių pasakojimų ir identitetą, apie kurį galėtume papasakoti pasauliui kino filmais.

Svarbiausia prieš žiūrint šį filmą yra atsipalaiduoti. Nusiteikite lavinai betikslių keiksmažodžių ir krūvai „gatvinių“ personažų. Jei taip nusiteiksite, filmu turėtumėte tik mėgautis. Ir nepurkštaukite dėl kopijavimo – siužeto režisierius nenukopijavo, vaidybos nenukopijavo, aplinkos, scenų ir apskritai nieko jis nenukopijavo, o tiesiog geru pavyzdžiu padarė savitą filmą. Labai puikų filmą. Džiaugiuosi, kad Vėlyvis dirba ir tikiuosi, kad dirbs ir toliau. Taip žingsnis po žingsnio išlipsime iš filmų kūrimo triusikų. Puikus filmas. Viskas jame puiku, priekaištų neturiu. Visus šiuos žodžius užtvirtinto mano tėvai, ypač motina, kuri baisiai nemėgsta rusiškų keiksmažodžių ir yra ta, kurią galima pavadinti inteligente. Pradėję žiūrėti šį filmą, jie ėmė burbėti, bet po kurio laiko krizeno ir mėgavosi filmu taip, kaip aš. Superinis darbas.

P.S.: „Vytauto“ reklama filme – tikriausiai tobuliausias kada nors matytas reklamos pardavimas filme. Kalbu apie sceną televizoriuje, kai mergina pilasi „Vytautą“ ant savo konkolų. Reklama pateikiama taip aiškiai „reklamiškai“ ir su žinute, jog tai nupirkta, kad sukelia tik nevalingą juoką :)

••

SAVAIČIŲ NEPRIKLAUSOMAS KINAS:
Ink (2009) – wow, wow, wow! Netikėta. Visiškai netikėta. Nepriklausomas ir sąlyginai mažo biudžeto filmas. Paprastai tokie būna mažos išliekamosios vertės arba niekuo neužkabina. Na, bet kartais pasitaiko išskirtinių kūrinių ir šis – labai geras to pavyzdys. Fantastiškas filmas! Superinė pasaka. Nerealus veiksmas, puikus siužetas, įspūdingi ir originalūs efektai, labai derantys prie filmo. Vien ko verti blogiukų nespalvoti veidai ir šiokia tokia psichodelika, lydinti visame filme. Net nėra skirtumo, ar šis filmas nepriklausomas, ar būtų priklausomas – jis labai puikus. Labai graži pasaka apie mergaitę. Puikus visokiausių vaikystės pasakų personažų adaptavimas: filme galima įžvelgti ir dantukų fėjas, ir angelus sargus, ir sapnų valdovus, gėrio ir blogio kovą ir pomirtinio gyvenimo teoriją, ką veikia blogi ir geri žmonės.  Ir galų gale, kas nutinka, kai žmogus patenka į komą. Ar įmanoma į vieną filmą sukišti tiek vaikystės pasakų ir visokių teorijų? Tikrai taip, ir tai padaryta labai puikiai. Neturiu žodžių, kaip puikiai :)

Kovos scenos, kai viskas, kas sulaužoma, grįžta į vietas – naaaaaissss!!! Negalėjau atsižiūrėti. Kartoju dar sykį – efektai filme nustebino savo originalumu ir idėjomis – jokio nuobodaus holivudo sproginėjimo ir kosminių laivų. Viskas kažkaip neįprasta – todėl tikriausiai ir žavu. Natūralumas sumišęs su paslaptingumu.  Įspūdingiausias filmo scenos tikriausiai yra one-two-three-four skaičiavimas ir galutinė kova ligoninėje. Pirmoji įspūdinga savo tikrumu ir teorija „kiekvienas veiksmas turi atoveiksmį“, antroji – sužavi puikiu angelo sargo paralelinio pasaulio atvaizdavimu. Lyg mes to nejaustume, bet visada šalia būtų kažkas, kas mus saugo nuo blogio. Mmmm, kaip garbinu tą sceną, nes ji yra absoliučiai žavi.

Filmas dar ypatingas tuo ir jau įrašytas į istoriją, jog jis nebuvo labai populiarus tol, kol… neatsirado torrentų svetainėse. Tai dar kartą įrodo, kad piratavimas neša naudą – filmo kūrėjai džiaugiasi tokia sėkme tarp piratų, nes kai filmas buvo pradėtas platinti nelegaliai, jo DVD diskų pardavimas žymiai šoktelėjo. Šis filmas nežmoniškai išgarsėjo beveik visiškai neinvestuodamas į reklamą ir viešuosius ryšius. Ir viskas tik dėka piratavimo, nes jei nebūtų buvę piratavimo – šis filmas būtų pasimetęs tarp šimtų nepriklausomų filmų ir tikriausiai niekada nebūtų sulaukęs nė dešimtadalio tokio populiarumo. Dar vienas stiprus spyris į antipiratininkų gretas :) Jei kas nors nori „užsimokėti“ už filmą, tai galite padaryti paaukodami norimą sumą jų puslapyje. Aš tai užsirašau ir planuoju padaryti kai tik vėl turėsiu pinigų Paypal‘e :)

Fantastiškas filmas. Galima stebėtis, kad padarytas sąlyginai pigiai, tačiau ne visada brangūs dalykai geriausi. Tiksliau, taip yra dažniau, nei manome :) Džiaugiuosi pamatęs šį filmą (piratavimo dėka). Kino teatre, manau, niekada jo nebūčiau išvydęs, tad tegaliu dar kartą pasidžiaugti, jog esu piratas ir turiu progą pamatyti tokius puikius filmus.

••

SAVAIČIŲ GARSO TAKELIS:
Traffic (2000) – garso takelis!!! Garso takelis!!! Fantastiškas ir neatsiklausomas. Taip užkabino, kad kasdien, kai tik prisimenu, paklausau kelių dainų. Cliff Martinez, vienas geriausių garso takelių kūrėjų JAV ir pasaulyje. Vien garso takelis filmui suteikia tokią gilią atmosferą, jog neįmanoma atitraukti ausų ir akių. Kiekvienas garsas puikiai pagražina sceną ir suteikia jai daug stiprumo. Patį filmą mačiau kažkada seniau. Taip seniai, jog reikėjo pažiūrėti dar kartą. Ir labai patiko vėl. Kultinis filmas, šiaip. Vienas geriausių filmų apie narkotikus, jei ne pats geriausias. Keturios istorijos, visos jos su mintimi, pamokančios. Niekas, kas susijęs su narkotikais, neišlips švarus. Keturios spalvos, puikiai atspindinčios veikėjus. Keturi filmavimo būdai, keturios visiškai skirtingos istorijos, bet apie vieną dalyką. Labai ypatingas filmas. Galima būtų kalbėti apie visas keturias istorijas atskirai, bet jas tiesiog verta pamatyti. Kiekviena istorija gali būti atskiras filmas, bet ne – šiame filme jos puikiai dera viena prie kitos ir tobulai sutelpa į tas 2 su puse valandos. Viskas šiame filme taip gerai, kad net nėra ką kalbėti. Būtinai reikia pamatyti – kad pasimokytumėme, ką daryti nelaimės atveju; kad nepasiduotumėte žiauriausiu metu; kad siektume kilnesnių tikslų. Apšviestas stadionas Meksikoje ir žaidžiantys vaikai. Taaaaaip. Tai mažas, bet žiauriai gražus tikslas. Visas filmas žiauriai gražus, paliečiantis, teisingas ir teigiamas.

SAVAIČIŲ MEILĖ IR ROMANTIKA:
The Notebook (2004) – tikriausiai gražiausia ir širdį griebiančiausia meilės istorija, kokią teko matyti ekrane. Tiksliau ne istorija, o pats filmo pateikimas. Būta ir geresnių istorijų, tačiau ši pateikta labai gražiai ir tikrai romantiškai. Papirko net mane. Liūdnumu P.S. I Love You nepralenkia, tačiau išpildymu – taip. Įdomiausia tai, jog nuo pat pradžių siužetas ir filmo pabaiga aiški. Ir tai nėra slepiama. Tačiau filmas taip puikiai išpildomas, jog tai nesutrukdo mėgautis istorija. Iš dalies tai netgi pagerina siužetą, kadangi tuomet ne spėlioji, kas bus gale ir kaip čia viskas susisieja, o labiau įsigilini į personažus, pasakojimą. Istorija tikrai graži ir romantiška – moterims tai turėtų būti vienas iš privalomų pažiūrėti filmų. Vyrams… Nesu tikras. Jei galvoje vien šaudo-gaudo, abejoju, ar toks filmas patiks. Iš tiesų aš nustebau, kaip šitas filmas patiko man. Tikėjausi, kad sureaguosiu vidutiniškai, „ech, dar viena meilės istorija, na pasižiūrim“. Tačiau sureagavau šiek tiek stipriau – filmas labai patiko. Gal dėl to, kad filme bet kas gali atrasti ką nors sau gražaus? Ir Romeo/Džuljeta, ir Pelenę, ir kokią karinę išsiskyrimo dramą, ir dar kokią pasaką ar istoriją. Man žiauriausias dalykas šiame filme buvo visos istorijos išeiga – liga ir žiauriosios „5 minutės“. Tos 5 minutes… Niekada gyvenime nenorėčiau tokios senatvės, tokios gyvenimo baigties. Tokios ligos yra žiauru. Nebepudrinsiu – puikus filmas, labai gražus filmas, romantika visiškai garantuota. Jei nori būti doras vyras ir užsidirbti karmos taškų, atidaryk vyno butelį ir pasikviesk savo moterį žiūrėti šį filmą jaukiai susisukus po pledu. Pergalė garantuota :)

SAVAIČIŲ ANIMACIJA:
The Secret Of Kells (2009) - visiškai kitokia animacija. Jei žiūrite visus populiariuosius animacinius filmus, čia pajusite skirtumą. Su garsiuoju ir neapsakomo grožio animaciniu šedevru (kurio tikriausiai nei vienas mano skaitytojas nebus matęs) Les triplettes de Belleville susijusių žmonių darbas. Priminęs man pastarąjį filmą ir sukėlęs norą penktą kartą pažiūrėti tą šedevrą. Na, bet dabar apie šį filmą: gavo krūvelę apdovanojimų už animaciją. O ji tikrai įspūdinga ir labai graži. Vos ne kiekvieną kadrą galima iškirpti, įrėminti ir kabinti ant sienos. Aš taip ir daryčiau! Kai kurių scenų negali atsižiūrėti. Visiškai išsiskirianti animacija iš visos šiuolaikinės kino animacijos. Į istoriją aš net nelabai kreipiau dėmesį – grožėjausi detalėmis ir piešimo stiliumi. Kaip kokia nors nuostabaus fantazuotojo iliustruota knyga. Būtinai pažiūrėkite. Visiškai tinka ir vaikams, ir suaugusiems. O kai pažiūrėsite šį, dar būtiniau pažiūrėkite Bellevillio trijulę. Aš ir pažiūrėsiu. Ir dar kartą. Tokie filmai skirti daugkartiniam žiūrėjimui ir grožėjimuisi.

Scarface  (1983) – man labai patiko šis filmas tuo, jog tai vienas iš retų filmų apie mafiją, kur rodoma visiška nesėkmė. Paprastai mafijos filmuose būna taip – sunkiai verčiasi, vėliau viskas vis geriau, tada puikus gyvenimas, na, o pabaigoje, galbūt, viskas baigiasi blogai. Tuo tarpu šiame filme viskas ne taip. Pagrindiniam personažui nesiseka nuo pat pradžių, ir nors jis ir pradeda suktis geriau, kuo jis tampa turtingesnis – tuo nelaimingesnis. Al Pacino puikiai atlieka savo vaidmenį ir tai labai gerai parodo. Antra pusė filmo – tai ko turėtų būti vertas kiekvienas žudikas, kiekvienas narkotikų magnatas ir panašūs nusikaltėliai – visiškai nelaimingo gyvenimo, kuris priveda iki juodumos. Dėl to šis filmas labai teigiamas. Apskritai filmas geras, „tvirtas“ ir priklauso tai pačiai kategorijai: filmų apie mafiją, kuriuos reikia pamatyti.

Kitas, smagesnis aspektas, yra jo palikimas. Kaip tik pažiūrėjus šį filmą, po poros savaičių pasirodė South Park serija, parodijuojanti šį filmą. Geriausio, tiesmukiškiausio ir be jokių ribų animacinio serialo kūrėjai pavertė Cartman’ą „Vyru su randu“ ir labai gerai pavaizdavo kelias iš esminių filmo vietų :) Pagalvojau, kad serija nebūtų buvusi tokia žavi, jei nebūčiau matęs filmo. Na, ir pabaigai, kitokia filmo įtaka: neseniai internete pagarsėjęs, man gal ir ne visai patinkantis, bet visai smagus mokyklos vaidinimas pagal šį filmą. Jį galite pažiūrėti čia. Fudge you motherfudgers! :)

••

Logorama (2009) – Oskarą laimėjęs trumpametražis animacinis filmas. Įspūdį palieka milijonai firmų logotipų, o dar didesnį įspūdį – jų panaudojimas scenose. Firmų vardų susiejimas su tam tikrai daiktas, ant kiekvieno kampo po logotipą. Kai pagalvoji – juk taip dabar ir gyvename. Mūsuose dar šiek tiek švelniau, bet JAV? Visur tiek reklamos, kad nedaug kuo skiriasi nuo šio filmuko vaizdo. Filmukas labai smagus, žiūrėtinas kelis kartus, nes vis pamatai kokią smulkią detalę, kurios logotipas prajuokina – kaip puikiai atrinktas. Tik gaila, kad ne visi logotipai pažįstami, kadangi parinkti ne tik garsių firmų vardai, bet ir vietinių JAV paslaugų firmų, kurios mums dažnai nežinomos. Na, bet tai labai reikalo nesugadina. Nenuobodus ir originalus kūrinys.

Zodiac (2007) – tobulų filmų kaip Fight Club, Se7en, The Curious Case of Benjamin Button režisieriaus David Fincher darbas. Ne ką prastesnis, nei paminėti filmai, tačiau jų nepralenkiantis. Puikaus darbo, profesionalaus kino, geros vaidybos, priderinto garso takelio ir super operatoriaus darbo kratinys. Nežinau net nuo ko pradėti. Vaidybai neturiu jokių priekaištų. Muzikai – irgi. Siužetui – net nėra ką diskutuoti. Operatoriaus darbas, režisieriaus sprendimai – fantastiški. Vien ko vertos GTA senųjų žaidimų stiliaus scenos, kai vaizdas filmuojamas (sukurtas kompiuteriu?) iš viršaus, sekant judantį objektą. Vienas malonumas žiūrėti tokį tolygų, gražiai sukirptą ir skaniai pakeptą filmą. Dekoracijos, aplinka, įrengimai, automobiliai, apranga, erdvės – fantastiško darbo vaisius. Jei ne šiuolaikinės kokybės vaizdas ir platus kameros kampas, nė nepagalvotum, jog filmuota šiais laikais. Aišku, ne pirmas tai puikiai atvaizdavęs filmas, tačiau šiame dar padirbėta prie spalvų ir atspalvių – visa juosta atrodo lyg išdažyta teptuku rankomis. Viskas labai gražu. Kiek skaičiau, šis filmas visas nufilmuotas su skaitmenine kamera – kine dar dažnai naudojamos juostos, todėl tai drąsus sprendimas. Bet visiškai pasiteisinęs. O dar sako, jog technologijomis negalima padaryti nieko tikroviško, gražaus, atsveriančio tikrą juostą :) Labai puikus trileris, prikaustantis prie ekrano, o kadangi jis pastatytas pagal tikrą istoriją, tai suteikia dar didesnį įdomumą ir klausimą, kaip viskas išsispręs. Istorijos pabaiga, visgi, netikėta. Tikrai verta pažiūrėti – bet tik gera kokybe ir ne per mažutį televizorių.

A Very Long Engagement (2004) – kažkas man yra pasakęs, kad jei filmas prancūzų ir dar prancūziškai – tai bus gerai :) Gal ir tiesa, nes šis filmas toks ir yra. Visų pirma, tai žiauriai gražiai nufilmuotas filmas. Spalvos, kokybė, vaizdai, ryškumas. Vaizdo judėjimo trajektorija į filmo pabaigą gal šiek tiek ir atsibodo (tolygiai judanti kamera iš kurios nors pusės), tačiau tai vis tiek suteikė filmui gyvumo, juostai kažkokio originalumo. Ne statiškas ir nuobodus vaizdas, o aplinką geriau apžvelgiantis, todėl žiūrovas jaučiasi arčiau tų vietų, kurios vaizduojamos filme. Filmo kokybė nepriekaištinga. Vaidyba, tuo tarpu, tokia „prancūziška“. Padrika, kartais nesuprantama, tačiau priekaištų tikrai neturiu – natūralumas šiame filme daug malonesnis, nei dirbtini personažai ir juos vaidinantys aktoriai. Emocijos šiame filme kažkokios „tikresnės“. O kadangi tai filmas apie karą (na, gal daugiau apie meilę), tai emocijos svarbu. O pats filmas apie tai, kaip mergina bando surasti kare pražuvusį savo vyrą, nes tiki, jog jis vis dar gyvas. Filme atsiminimai persipina su dabartimi ir liudininku pasakojimais. Kartais buvo labai sunku sekti siužetą, nes tas persipynimas keliose vietose buvo labai neaiškus ir šiek tiek sujaukdavo viską. Tačiau nebaisiai, vis tiek viskas filmo gale tapo aišku. Istorija pasakojama visai įdomiai, iki filmo pabaigos aiškėja įvairios detalės ir siužeto vingiai netampa nuobodūs. Filmas yra lyg įvairiausių garsių ir gerų filmų mišinys – jame visko po truputį – ir įspūdingų karo vaizdų, ir pasilakstymų po gražias vietas, ir meilės scenų ir liūdesio, beviltiškumo. O dar ta nuostabiai graži prancūzų kalba! Vien dėl jos sunku sekti siužetą, nes klausaisi to gražaus skambesio, ir tuo metu dar bandai skaityti titrus :) Tikrai gražus, romantiškas ir puikiai nufilmuotas filmas. Toks skanus prancūziškas pyragėlis. Būtinai pažiūrėkite.

Million Dollar Baby (2004) – anksčiau vengdavau Clint Eastwood filmų, tikriausiai dėl to, jog nesuprantu režisieriaus, kuris pagrindiniu aktoriumi pasiskiria pats save :) Toks narcizo kvapelis sklinda :) Na, bet spjoviau į principus ir reikia pradėt žiūrėti tuos jo šedevrus. Kurie, pasirodo, visai neblogi. Istorija apie merginą, kuri norėjo tapti boksininke, buvo atkakli ir pasiekė savo. Jos išgyvenimai, pavydėtinas užsispyrimas, stereotipų laužymas, nelaimės ir visas tragedijų pilnas gyvenimas. Iš tiesų Hilary Swank vaidmuo nustebino. Net ir pats Clint’as buvo visai neblogas. Apskritai filmą sužiūrėjom visiškai be nuobodulio ir netgi buvom papirkti tais sentimentaliais tragiškais įvykiais, kuriuos jau filmo pradžioje galima numatyti – kaip gi toks garsus filmas bus tik apie laimę? :) Bet tai paperka. Aktorė vaidmenį puikiai atliko visame filme, nepalikdama abejonių nei pradžioje, nei pabaigoje – stipru, įsimintina. Gal filme istorija ir pateikiama per daug saldžiai ir dramatiškai, bet kai pagalvoji – ar taip nebūna ir tikrame gyvenime? Kodėl gi negalima perteikti tokių pačių ašarų (tik dar pridedant graudžią muziką)? Taip ir padaryta šiame filme. O ką jau kalbėti apie filmo herojės šeimą – kaip puikiai perteiktas tokių žmonių šlykštumas. Trumpai sakant – papirko, buvo visai įdomu, nors ir blaiviai suvokiu, jog tai tik krūva sentimentų ir scenų, pigiai paperkančių žiūrovą. Žiauri istorija net man, nors visada buvau prieš tokį sportą (boksą ir panašias nesąmones) ir dėl visų sužalojimų, mano nuomone, kalti yra patys sportininkai. Bet filmas vienas iš tų, kurį reikia pažiūrėti. Ne skubiai, bet kada nors verta.

The Drawn Together Movie: The Movie (2010) – iškart perspėju, kad nežiūrėję serialo, šio filmo nesupras. Serialas (trys sezonai) buvo apie pieštus realybės šou dalyvius, kurių kiekvienas savotiškas psichas ir iškrypęs iki baisių aukštumų. Kartais šou peržengdavo ribą, kartais būdavo per žostkas, tačiau savo principą išlaikė – šokiruoti žiūrovą, kartais visiškai be prasmės. Šiame filme labai gerai parodyta, kaip jie tobulai tai moka daryti – šokiruoti žiūrovą visiškais absurdais, bet tuo pat metu tai daryti visiškai nereikšmingai ir „ne į temą“. Nemoku paaiškinti kodėl, bet tiek serialas, tiek šis galutinis filmas man žiauriai patiko dėl savo tokio pobūdžio. Gal todėl lygiai taip pat mėgstu ir South Park. Serialą dėl jo žostkumo nutraukė, o kūrėjai paskutiniam kartui vėl susibūrė, kad sukurtų šį filmą apie serialo nutraukimą. Nors bijojau, kad tai bus prasta idėja, tačiau pats kūrinys mane labai maloniai nuteikė – subtiliai idiotiškų bajerių apstu, absurdo komedijos pilna, o tabaluojantis kempiniuko pimpalas ir savo išmatas valgantis monstras su šiknaskyle virš burnos – neapsakoma :) O paskutinė filmo daina, kur dainuojama, jog „apsišikus atsiveria galimybė nugramdyti savo šūdą ir jį suvalgyti“ – dabartinis mano hitas :) Tikrai ne kiekvienam skirtas komedijos žanras. Patiks tikrai nedidelei žmonių grupei. Kai kurie apskritai nematys tokiame dalyke prasmės, todėl labai pagalvokite, ar šį animacinį filmą žiūrėti – jis absurdiškas, bjaurus, kartais net nejuokingas ir visiškai be jokios moralės. Aš mėgstu šokiravimą, todėl mėgstu tokią animaciją :)

Kiss Kiss Bang Bang (2005) – mačiau šį filmą, kai tik jis pasirodė. Paliko didelį įspūdį, nors ir žiūrėjau apsimiegojęs. Todėl teko prabėgom pažiūrėti dar kartą. Tad galiu tik rekomenduoti – žiūrėtinas, be jokių abejonių. Labai puikus detektyvas su juodo humoro skoniu. Labai smagus Robert Downey Jr. personažas, lakstantis be piršto ir darantis kitokias nesąmones. Nenuobodus filmas. Puikus šiuolaikinis detektyvas su sekso ištroškusiu personažu, laisvo elgesio merginomis, nemažai pasišaudymų, keliais lavonais, juokingais personažais ir viską apvainikuojančiu sarkastišku juodu humoru. Puikus ir nuotaiką pakeliantis žiūralas.

The Princess and the Frog (2009) – kai pamačiau, jog čia Disney animacinis filmas, tai iškart suėmė lengvas pykinimo jausmas. Niekada jų nemėgau. Tada netyčia, matant G., įjungiau epizodą, kur nerealiu Giedriaus Savicko balsu prabilo tas jonvabalis Rėjus :)) Tai mus papirko ir G. privertė žiūrėti šį filmą. Disney laikosi tradicijų – nepasiduoda kompiuterinei grafikai ir kuria animaciją savo metodais. Kurie metodai gražesni – čia jau diskusijų reikalas, tačiau gražių vaizdų šiame filme netrūko – pieštukų valdytojai dirbo gerai. Jei žiūrėsite šį filmą – būtinai su profesionaliu lietuvišku įgarsinimu! Kaniava, Šeduikytė, Savickas, Dambrauskaitė ir kiti – puikiai atlieka savo darbą. Įgarsinimas tobulas, dainos perdainuotos labai gražiai ir visa tai tikriausiai ir suteikia filmui visai neblogą žavesį. Kai kurie personažai lietuviškai netgi pralenkia originalius personažus – suteikia jiems papildomos charizmos, kokios pritrūko originale. Ir tada, vidury filmo, susipažįstame su Rėjumi… Tikriausiai be jo šio filmo net nežiūrėčiau. Nors džiazuojantis krokodilas irgi ne pėsčias, tačiau Rėjus nurungia visus – bet tik su Savicko įgarsinimu. Kiekvieną kartą, kai jis tik prasižiodavo – apimdavo juokas. Labai tobulai įgarsintas personažas, o originalas jam nė per plauką neprilygsta. Vienu žodžiu, visiškai tradicinė ir nepakitusi Disney animacija (nebent pakitusi tuo, jog pagrindinis vaidmuo skirtas juodaodei, o ne gražiai baltaodei princesei, kaip būdavo įprasta). Jei Disnėjaus filmų nemėgote – šis irgi neypatingai patiks, gal tik tam tikri epizodai. Jei su Disnėjaus filmais užaugote – aišku žiūrėkite :) Bet tik su lietuvišku įgarsinimu – tos lietuviškos gražios dainos visai smagiai niuniuojasi.

The Men Who Stare at Goats (2009) – be diskusijų geri aktoriai, įdomus siužetas, profesionalus darbas ir vidutinis išpildymas. Taip, kažko šiame filme trūko. Kabliuko, kuris padarytų filmą žaviu ir nepamirštamu. Tuo tarpu dabar nors ir turint visus tuos gerus punktus (aktorius, siužetą, darbą), filmas tėra nebloga komedija. Tačiau dar yra visiškai prasta pabaiga, kuri sukelia tik vieną jausmą: „ah, šūdas, tikėjausi tokio smagaus filmo, o gavosi toks vidutiniškas“. Filme tikrai netrūksta labai gerų akimirkų, puikių scenų, tačiau visuma – ne tokia žavinti.

Pamačius pavadinimą galima pagalvoti, jog tai kažkoks filmas apie zoofiliją. Bet viskas šiek tiek kitaip – visiškai išgalvotas filmas apie „naująją“ armijos rūšį – karius su paranormaliais sugebėjimais. Vien tokia tema sukelia juoką, o dar juokingiau pasidaro, kai sužinai, jog tikroje JAV kariuomenėje tokie dalykai iš tiesų tiriami :)) Bandoma sukurti karį, kuris žvilgsniu nužudytų ožką :) Filme to juoko – dar daugiau. Absurdiškos situacijos, puikus personažų nuprotėjimas ir neblogi įsijautimai į juoką keliančius personažus. Iš tiesų, sužinojęs aktorių sąrašą, tikėjausi daug daugiau. Bet pasirodo geri aktoriai dar ne viskas. Žiūrėti filmą galima, ir tikrai neturėtų būti nuobodu, tačiau spėju, kad po 10 metų šio filmo niekas neprisimins. Smagi paprasta komedija, tačiau nieko išskirtino.

••

Old Partner (Wonangsori) (2008) – originalus filmo pavadinimas dar gali būti verčiamas kaip „(Karvės) varpelio garsas“. Labai lėtas ir ramus dokumentinis filmas apie seną seną korėjietį, auginantį 40 metų senumo karvę. Filmas apie žmogaus santykį su gyvuliu, gyvulio pagalbą darbui laukuose. Filmas nepriklausomas, kurtas ne profesionalų, tačiau yra labai gražus – įvairūs kaimiški vaizdai, nepažįstama kultūra, paprikų auginimas nuo želdinuko iki vaisiaus, sunkus, bet ramus žmonių gyvenimas. Filmas turėjo pasisekimą įvairiuose festivaliuose, susižėrė keletą apdovanojimų ir buvo pirmasis nepriklausomas korėjietiškas filmas, kurį peržiūrėjo virš 2 milijonų žmonių. Padedantis šiek tiek pažinti tuos kraštus, parodantis, kaip žmonės gyvena. Buvo kažkas naujo ir kitokio visoje filmų mišrainėje.

The Triangle (2009) – vienas iš tų filmų, kur pažiūrėjęs gali išvesti tiek teorijų… Kad pasensi bemąstydamas. Vienas iš tų filmų, kurie visokiuose forumuose sukelia tiek diskusijų ir apmąstymų, kad net pavargsti skaityti. Filmas, kur nuo pat pradžių turi sekti kiekvieną detalę, nes filmo pabaigoje viskas tampa svarbu. Viskas. Filmas, kurio siužetas toks supainiotas ir susuktas, jog tai įtraukia ir visą filmą nenustoji galvoti, kaip čia išsisukti, kas čia įmanoma, kaip čia viskas vyksta ir t.t. Bet… Visada yra bet. Išpildymas… Blemba, kaip gaila, kad filmas pastatytas taip pigokai ir su tokiais tragiškais aktoriais. Jei žiūrėtume rimtai ir kritiškai, tai visiškai neprofesionalus filmas ir visiškai vidutiniškas darbas. Toks, kur rodo per TV naktimis ir kur niekada šiaip nežiūrėtum. Na, scenarijaus autorius ir režisierius – tas pats asmuo. Gaila, kad neatidavė savo scenarijaus kam nors rimtesniam, mokančiam padaryti profesionalesnį filmą. Taigi, siužetas, istorija, idėja, teorijos ir visas filmas būtų tikrai super dalykas, jei nebūtų padaryta gan pigiai. Ir tai sugadino viską. Na, bet nors sukūrė labai neblogą Bermudų trikampio teoriją ir kas ten galėtų vykti. Visokiausių paralelinių pasaulių, nepaaiškinamų reiškinių mėgėjams pažiūrėti tikrai verta, tačiau nusiteikite – išpildymas tikrai prastas, o vaidyba – baisi.

OSS 117: Lost In Rio (2009) – agentas 117 grįžta! Lietuvių kilmės režisieriaus filmas? Galbūt, informacijos neradau. Jei kas negirdėjote apie agentą 117 – tipiška ir smagi prancūzų humoro ikona. Rožinės panteros, Džeimos Bondo ir Benio Hillo mišinys. Stereotipų pritvinkęs personažas, nekorektiškai besišaipantis ir nekaltai niekinantis visus – žydus, azijiečius, amerikiečius, hipius, moteris – bet ką, iš ko galima pasišaipyti. Bet tai yra filmo kabliukas. Tie pasišaipymai ir nekorektiški pasisakymai yra tokie žiaurūs ir realybėje normaliam žmogui neįmanomi, jog juos išgirdus ima juokas. Kitas filmo paradoksas, kaip moterų numylėtinis ir visas sužavintis „džentelmenas“ iš tikrųjų elgiasi su moterimis – šaltakraujiškai, niekindamas, laikydamas daiktais. Bet iš viso to padaroma visiška komedija – lyg žiūrėtum į Petrą Gražulį televizijoje, tik daug juokingiau ir originaliau. Pats filmas tai apie bile ką – paprastai siužetas tokio tipo komedijose visiškai neturi prasmės, nes filmo gerumą nulemia absurdo komedija ir idiotiškas situacijos, į kurias pakliūna personažai. Kai pagalvoji, Benny Hillo šou – juk tai visiška nesąmonė, tačiau žiūrėdavome ir krizendavome. Taip pat ir su šiais filmais. Nors, tiesą sakant, ankstesnis agento 117 filmas man patiko labiau, šis buvo šiek tiek nuobodesnis. Bet prancūziškos komedijos netrūko, smagus filmas. Toks visiškam atsipalaidavimui ir tokiu atveju, kai norisi visiškai kvailo, bet nuotaikingo filmo.

Walk to Zion (2007) – per prievartą prisiverčiau pažiūrėti. Labai nemėgstu Cockšilos. Iš tiesų filmas neblogas, jei ruošiatės keliauti į Afriką, filmą vertėtų pažiūrėti, šiek tiek padeda pažinti kultūrą, pamatyti žmones. Bet jei įdomi mano kukli nuomonė, tai filmas yra dar vienas eilinis Cockšilos savęs realizavimo būdas – pusę filmo rodomi besikartojantys vaizdai ir skamba baisios baisios baisios Cockšilos dainos, tie baisūs jo įrašai. Vietoj to, kad leistų tikrą garso įrašą, tuos dainuojančius vaikus ir kitus garsus, leidžiamos jo dainos. Kitas baisus dalykas – ta jo dirbtinai „rastamaniška“ anglų kalbos tartis, nuo kurios vimdo. Apsivertusio autobuso epizode Cockšila pakalbėjo normaliu tarimu – tai įrodo, jog visas tas jo rastafariškumas yra toks dirbtinai nuobodus dalykas… Vienu žodžiu – jei norite filmo su daug nuobodžių plepalų kvailu paplonintu balseliu ir jei norite filmo su daug vaizdų, kur groja Cockšila – pirmyn. Galima šiek tiek tos Afrikos filme pamatyti, pažintį kažką – tačiau viską dažniausiai užstoja didelis Cockšilos ego.

The English Patient (1996) – neužkabino. Ir netgi pasirodė labai nuobodu. Žiūrėjom margindami margučius, tai nors nebuvo žiauriai nuobodu. Na taip, darbas įspūdingas ir gražus: dykumos scenos labai puikios, vaidyba labai gera, aplinka, dekoracijos, įvykiai, pateikimas – viskas puiku. Profesionalus ir gražus darbas. Bet… Kažkaip neužkabino. Ta lėkšta meilės istorija, tas pasakojimo būdas. Vis nutrūkstantis siužetas ir toliau lėtai vystomas veiksmas. Iki tokio lėtumo, kad kartais net žiovulys suima. Neturiu ką pasakyti daugiau. Gražus, profesionalus, atidirbtas techniškai, tačiau be dvasios. Toks dirbtinas ir nusiseilėjęs. Paprasta meilės ir atsidavimo istorija jautrioms moterims :)

Apocalypse Now (1979) – šitas filmas man patiko tik dėl kelių nereikšmingų dalykų. Dėl šiek tiek nuprotėjusio pagrindinio personažo, jo keisto elgesio, dėl kartais pasirodančio juodo karinio humoro ir dėl to, jog šiame filme karas ir kariai nebuvo garbinami. Daugiau šis filmas man nepatiko niekuo. Na, dar filmavimas, scenos, gamta, apskritai visa aplinka labai graži. Visa kita – tai filmas apie karą. Jei tokius garbinate, jis jums tikrai patiks. Jei tokių nekenčiate – geriau ir nežiūrėkite, nes jame nėra jokios prasmės, išskyrus tai, koks žiaurus yra karas ir kaip gi blogai, kad kažkas kariauja. Nepatiko man šitas filmas. Nors įžvelgiau vieną neblogą užslėptą mintį (nebent tai sugalvojau pats): ta visa gentis, garbinanti tą JAV karį, parodoma kaip nuprotėjelių gauja, o tas karys, tapęs dievu, pateikiamas kaip šizofrenikas psichas, žudantis žmones be tikslo. Mano įžvelgta mintis (kurią tikiu, kad režisierius ir davė suprasti), yra ta, jog JAV kariuomenė elgiasi lygiai taip pat – kaip psichai veržiasi ne į savo žemę ir ten visus skerdžia be jokios rimtos priežasties. Tačiau jie pateikiami ne kaip šizofrenikai psichai, o kaip didvyriai. Tai tokia štai ir mintis. O šiaip, žiūrėjom ilgesnę versiją, tai šiek tiek ir nuobodu buvo. Viskas tikrai profesionalu ir galima tik žavėtis režisieriaus darbu, bet toks filmas visiškai ne man. Todėl nieko daugiau ir nebepasakysiu.

Daybreakers (2009) – scenarijaus autoriai – gerą humoro jausmą turintys žmonės :) Kodėl? Šis filmas apie vampyrus, o pagrindinį personažą jie pavadina… Edvardu! :) Na, bet tiek to ir humoro. Filmas apie tai, kaip 2019 metais pasaulį valdo vampyrai. Visas gyvenimas verda kaip viręs, bet visur vampyrai, o žmonės kaip karvės ganyklose išnaudojami tik kraujo gamybai. Bet kyla bėda – žmonės nyksta, kraujo nebėra, krizė. Tuomet atsiranda geraširdiškas žmogiškas vampyras, saujelė žmonių ir jie visi pradeda ieškoti išeities. Kuri, kaip bebūtų keista, yra visai įdomi. Apskritai šiame filme visokie sugalvoti dalykai apie vampyrus visai tokie pusėtini, neblogi. Ne tokie absurdai, kaip Edvardo Twilight’e, kad vampyrai saulėje nesirodo todėl, nes jų oda blizga. Šiaip filmas smagus dėl visokių smulkmenų: kraujo starbucksai, kraujinės kavos, vietoj brendžio – gryno kraujo butelis ir panašiai. Bet jei reiktų pasakyti, ar verta žiūrėti šį filmą… Šiaip drąsiai pasakyčiau, kad ne. Dar vienas nuobodokas fantastinis filmas su vampyrų kvapeliu. Visokių paprastų siaubiakų ir panašių filmų mėgėjams gal ir patiks, bet geresnio kino norinčiam – tikrai ne. Čia toks visiškai stereotipinis holivudinis sci-fi, su atsivertusiu geriečiu blogiečių tarpe, personažų permainomis tarp blogio ir gėrio, galingu blogiuku, pasaulio išgelbėjimo planu ir t.t.t.t. Žiūrint nereikia apie nieką mąstyti, nes toks be gilios prasmės žiūralas. Toks žemiau nei vidutiniškas filmas, bet šiaip ne taip, labai pasistengus, jį žiūrėti galima. Šiaip ne taip.

Legion (2010) – angelas, iš kurio atimti sparnai, apokalipsė, šiuolaikinis Tvanas, dievo rūstybė. Tik viskas šiek tiek atvirkščiai ir ne taip, kaip būdavo iki šiol. Lyg ir būtų įdomu, originalu, bet… Baisi vaidyba, labai baisi vaidyba. Juokingai pateiktas siužetas. Eilinis vaizdas ekrane, kokių jau visi atsižiūrėję iki soties. Šis filmas niekuo neišsiskyrė, o jei kas nors išsiskiriančio ir galėtų būti – tai užgožia nuobodus šimtą kartų matytas vaizdas. Kažkas kažką šaudo, viskas baisu, labai sproginėja, dar kraujo šiek tiek ir keli didvyriai. Patiko nebent angelo sparnai, pjaustantys metalą ir apsaugantys nuo šovinių. Šiaip juokingas filmas. Žiūrėti per prievartą įmanoma, nes nors kiek profesionalumo pastatyme galima įžvelgti, nėra labai pigūs vaizdai. Bet apskritai… Vengčiau tokių filmų :) Ypač, kai tai filmas, kur moteris greitai purpteli iš savęs kūdikį, o po akimirkos jau apsirengusi su juo rankose laipioja po kalnus :)) Gerai skamba?

The Mist (2007) – muahaha. Haha. Čia tik juoktis galima. O man dar kažkas rekomendavo šitą siaubo-post-apokaliptinį filmą :)) Net nežinau kaip išsireikšti apie šį absurdą. Ant miesto užeina rūkas, jame gyvena kažkokie monstrai, o žmonės lieka užsidarę prekybos centre. Visiškai tragiška vaidyba, durnai sukeliamos dirbtinės situacijos, juoką keliantis aktorių „sustingimas pamačius pabaisą“ ir kitos nesąmonės. Nesuprantu, kaip toks filmas gavo visai neblogus vertinimus. Koks skirtumas, kad tai Stepheno Kingo knyga. Vidury filmo G. neištvėrė ir išėjo nebaigusi žiūrėti. Po 5 minučių, kai ta boba pradėjo šūkauti apie Jėzų Kristų, neištvėriau ir aš, ir prasukdamas pažiūrėjau pabaigą. Kuri žiauriai prajuokino. Košmaras, ne filmas. Jei kam nors patiko šis filmas, gal galit paaiškinti man, kas jame gero?

Gentlemen Broncos (2009) – šito filmo galima pažiūrėti 5 minutes ir 20 sekundžių. Vėliau prasideda visiškas mėšlas, nors filmo pradžia ir atrodė visai nieko. Jau tikėjausi, kad bus subtilaus humoro komedija, ale – tik subtilaus mėšlo komedija. Neverta gaišti laiko jokiais gyvenimo atvejais.

Po netikėtos “Wes Anderson Spider-Man” sėkmės, kai mėgėjiškas filmas tapo interneto fenomenu ir buvo peržiūrėtas beveik 800000 kartų, jutūbą užplūdo daugybė tokio tipo filmų.”Batman Dead End,”Losing Lois Lane,” “The Return of Ghostbusters” ir daugybė kitų filmų verčia pagalvoti, ar Lietuvos paaugliai greitai nepasiduos naujam filmavimo haipui ir galbūt netyčia atsiras Lietuvos kino išganytojas.

Click here to view the embedded video.

Pasirodė oficialus “The Adjustment Bureau” treileris. Filmas kuriamas pagal trumpą Philip K. Dick istoriją “The Adjustment Team.” Matt Damon vaidina perspektyvų JAV politiką, kuris įsimyli baleto šokėją (Emily Blunt). Įdomybės prasideda tuomet, kai jaunasis politikas susiduria su Adjustment Bureau, kurie užtikrina, kad viskas pasaulyje vyktų pagal planą. Žinoma, romanas nebuvo suplanuotas, todėl kyla daug dilemų.

Click here to view the embedded video.

Doug Liman režisuos naują “Trijų muškietininkų” versiją. Christoph Waltz vaidins kardinolą Rišeljė, Mads Mikkelsen bus jo pagalbininkas Rošforas. Naujoje 3D versijoje taip pat vaidins Logan Lerman, Ray Stevenson, Matthew Macfadyen, Luke Evans ir Milla Jovovich. Scenarijų parašė Paul W.S. Anderson ir Andrew Davies.

Naujausias režisieriaus Vincenzo Natali filmas pasakos apie tai, kaip du labai gabūs mokslininkai nepaiso jokios etikos ir nusprendžia sukurti žmogaus ir gyvūnų hibridą. Žinoma, viskas baigiasi nesėkme. Mokslininkų porelę vaidina Sarah Polley ir Adrien Brody. Filmo premjera Lietuvoje įvyks rugpjūčio 13 dieną.

Click here to view the embedded video.

Sergei Subbotin fotografija

Kremliaus mylimiausias režisierius ir aktorius Nikita Michalkovas susidūrė su nepalankiais kritikų vertinimais, kurie naujausią jo filmą “Saulės nualinti: pasipriešinimas” išvadino “pretenzingu ir neteisingu.” Pasipiktinę veteranai sako, kad fronte viskas buvo kitaip. Be to, filmui nepasisekė ir dėl to, kad Putinas nesugebėjo atvykti į jo premjerą.

Filmo premjeros metu salės buvo tuščios ir per pirmąjį savaitgalį tebuvo uždirbta 2.5 milijono dolerių, “Saulės nualinti: pasipriešinimas” iš viso kainavo 55 milijonus dolerių. Kritikai sako, kad tokios nesėkmės priežastys gali būti psichologinės, nes rusai į Michalkovą šiandien žiūri kaip į biurokratą, o ne režisierių.

Filme galima pamatyti žiaurius mūšius, Michalkovo dukters papus, rimtą nacionalizmo dozę ir stačiatikių bažnyčios promo.

Naujas Martin Scorsese filmas “The Invention of Hugo Cabret” bus kuriamas pagal Brian Selznick knygą vaikams, kurios veiksmas vyksta Paryžiuje ketvirtajame XX amžiaus dešimtmetyje. Dvylikametis našlaitis gyvena stotyje ir privalo užbaigti savo mirusio tėvo darbą ir išspręsti sulūžusio roboto paslaptį. Pirmojo Scorcese 3D filmo premjera planuojama kitų metų gruodžio 9.

Šįkart – sentimentų, liūdnų istorijų ir žiaurių gyvenimų kinoteatras. Aišku, su prošvaistėmis ir linksmesniais filmais :) Pirma – geriausi,  po brūkšnio – geri, pabaigoje – šlamštas.

SAVAIČIŲ SUVOKIMAS APIE GAMTOS NETEKTIES BAISUMĄ:
The Road (2009) – kodėl šis filmas nepasiekė jokių laimėjimų įvairiuose festivaliuose ir rinkimuose, priežastis gali būti tik viena: dar nespėjo. O gal režisieriui ir prodiuseriams rūpi ne tai, o tik rūpi sukurti gerą ir užkabinantį filmą? Nežinau atsakymo. Bet sukurti tokį kūrinį jiems pavyko. Apie apdovanojimus kalbu dėl to, jog šis filmas mane sukrėtė. Būta ir labiau sukrėtusių filmų, tačiau šis buvo dar ir netikėta. Apie jį žinojau tik tiek, kad tai kažkoks post-apokaliptinis filmas, kur tėvas su sūnumi bando išgyventi sugriuvusiame pasaulyje. Įsivaizdavau, kad tai bus kažkas panašaus į I Am Legend, gal šiek tiek geriau. Likau visiškai prikaustytas prie ekrano ir labai nustebintas, nes gavau visiškai ne tai, ko tikėjausi. Jokių pigių pasakojimų, kaip sugriuvo pasaulis. Jokių pigių zombių ir kitokių nesąmonių. Filmas pastatytas pagal knygą ir pagrindinė abiejų mintis – žlugus Žemės biosferai, kas liks žmonijai? Visa filmo atmosfera yra tamsi ir niūri – žmonės be vilties, badaujantys, siekiantys kažkokio tikslo, norintys išgyventi. Tačiau ar yra prasmė? Vienišas tėvas, paniškai bijantis kiekvieno gyvo žmogaus, kadangi įžvelgia juose kanibalizmą, kurio protrūkis vyrauja visame pasaulyje. Tėvas, bandantis apsaugoti savo vaiką nuo baisiausio, nepasiduodantis tik dėl vaiko, bet tuo pačiu jį vis mokantis susikišti šautuvą į burną ir nuspausti gaiduką. Kad garantuotai apsaugotų nuo paties baisiausio.

Vaiko vaidmuo įtikino. Pasitikėjimas tėvu ir visiškas atsidavimas jam – patikėjau. Už širdies kimbantis jo verksmas ir tylus „No“, kai tėvas parodo, kaip reikia įsikišti šautuvo vamzdį į burną. Sukrečianti scena. Viggo Mortensen vaidmuo neleido nė minutei atitraukti dėmesio, kadangi mačiau jame daug ką iš savo vidaus. Tikriausiai, kaip ir daugelis šio filmo žiūrovų, kurie nedvejodami lygiai taip pat gintų savo vaiką ir stengtųsi jį išgelbėti tokiomis sąlygomis. Galima būtų juoktis ir sakyti – kokiomis dar sąlygomis? Tačiau filmas ir yra apie tai, jog visada susimąstome per vėlai ir nežinia, kas gali įvykti mūsų planetoje. Ką darytumėte atsidūrę panašioje situacijoje? Žiūrėdamas filmą supratau (kadangi turiu lakią vaizduotę), jog turiu stiprų išgyvenimo ir savisaugos instinktą. Tikriausiai todėl su manim kartais ir sunku gyventi :)

Kaip kažkas išsireiškė komentaruose apie filmą, tai toks filmas, kur net stipriausias vyras gali išspausti ašarą. Na, ašaros man neišspaudė, tačiau istorija tikrai ne iš linksmųjų. Visą filmą neapleido mintys, kaip mes gerai gyvename ir to nevertiname, nevertiname kokią nuostabią gamtą turime. Tai ypač supranti, kai vaikas pamato tą vienintelį savo gyvenime gyvą vabaliuką, nuskrendantį į dangų. Coca-colos scena, kai suvoki, jog tas vaikas net neįsivaizduoja, kas tai yra. Kraupi išgyvenimo situacija, kuri, man atrodo, būtų tikras košmaras. Kraupiausia net ne pasaulio griūtis, bet tai, jog gamta – nebeegzistuoja. Aišku, negalima nusispjaut ir ant žmonijos nykimo. Vien tai, kai suvoki pateikiamos situacijos absurdiškumą, iš kurio nėra išeities – žmonijai atėjo pabaiga. Esi likęs vienas iš nedaugelio ir neaišku, ar daug tau beliko. Ir aktoriai tai puikiai perteikė, aš tuo visiškai patikėjau. Beviltiškumo pilnas kūrinys, kuriame jokia laiminga pabaiga visiškai netiktų.

Būtinai pažiūrėkite. Lėtas, niūrus ir žiauriai liūdnas filmas. Jei negalite gyventi be gamtos, suprasite, ką noriu pasakyti. Sukrečianti žmonių istorija, kuriai nereikėjo jokių pigių post-apokaliptinių nesąmonių. O šios istorijos užtvirtinimui režisierius maloniai nustebino ir padarė netradicinį post-apokaliptinį filmą: be jokių pigių istorijų, kaip viskas įvyko, ir be jokios aiškios ir laimingos pabaigos. Juk šio filmo pabaiga yra visiškas didelis klaustukas, nes interpretacijų – visos trys, jei ne daugiau. Aišku, gal motinos istorija ir pasirodė kažkokia „nenatūrali“, nes motinystės ir išgyvenimo instinktas turėtų būti nenugalima jėga, tačiau tai nesugadino filmo. Būtinai pažiūrėkite, kartoju. Filmas padarė tokį įspūdį, jog kuo greičiau pirksiu knygą, pagal kurią jis pastatytas. Šedevras apie tikrą vienišumą ir liūdesį.

••

SAVAIČIŲ SIAUBIAKAS:
Jesus Camp (2006) – ar atiduotumėte prižiūrėti savo vaiką šiek tiek išprotėjusiai moteriai, kuri šneka apie įsivaizduojamus dalykus, prieštarauja elementariai logikai, maištauja prieš bet kokią vyriausybę ir keikia valstybines mokyklas bei pataria ten neleisti savo vaikų? Tikriausiai ne. O štai daugybė milijonų amerikiečių krikščionių evangelikų tai daro. Ir dažnai palieka vaikus vienus tokios moters priežiūrai.

Iš tiesų, pavadinčiau šį filmą siaubo filmu. Vienu baisiausių, kokį žiūrėjau. Kai ekrane matau vaikus praplautomis galvomis, sujauktais protais, nevalingai mėgdžiojančius nuprotėjusius suaugusius, man darosi baisu. Kai matau psichopatų mišias (oj tikrai ne tokias paprastas, kokios būna mūsų šalyje) ir juose esančius vaikus, man darosi baisu. Baisiausia man pasidaro tada, kai pamatau tuos vaikus suvaidintame transe, su ašaromis akyse, rėkiančius, krentančius ant kelių, besitampančius ir šnekančius „dievo kalba“. Ir tai vadinama Kristaus priėmimu į save. Vaikystės atėmimas, asmenybių sužlugdymas ir visiškas smegenų praplovimas Sukūrimo teorija – tai vadinama tuo nuostabiu išganymu. Ar nesutriktumėte gatvėje pamatę septynmetį vaiką, garsiai šūkaujanti žmonėms apie abortų blogybes ir grasinantį, jog dievas juos nubaus už abortus? Ar nekiltų klausimas – ką septynmetis gali suprati apie abortus? Ir tai yra kasdienybė Amerikoje.

Filmas – apie milijonus žmonių (sakoma, kad tokių – ketvirtis JAV piliečių), pateikiančius save kaip krikščionis evangelikus. Jei nežinote, tai žmonės, kurie tiki į Sukūrimo teoriją – kad viskas prasidėjo nuo Adomo ir Ievos. Jie neigia bet kokį mokslą ir bet kokius mokslinius įrodymus. Jie leidžia knygas, filmus, jie moko savo vaikus silpnaprotystės mokslo, jog evoliucija neegzistuoja ir žemei bei visatai – apie 6000 metų ir nedaugiau. Filmas susuktas labai gudriai – tikras krikščionis evangelikas net nepatikės, jog filmas yra nepalaikantis jų. Ramus, kokybiškas ir sukrečiantis. Tiesiog nuoširdžiai baisu žiūrėti į tuos sužalotus vaikus, nes pats dirbu su daugybe tokio amžiaus vaikų ir kiekvieną dieną stebiuosi ir džiaugiuosi jų laisve, nesužalotu mąstymu ir paprasčiausiu vaikystės džiaugsmu. Filmo vaikai – viskas liūdnai dirbtina. Dešimtmetė mergaitė, postringaujanti apie dievo svarbą, biblijos skaitymą ir apie religijos privalomumą kiekvienam žmogui. Tai yra nenormalu.

Bežiūrint filmą šiurpės krėtė be sustojimo, kiekvienas plaukelis ant kūno stovėjo įsitempęs. Pritariau vienai nuomonei, jog pažiūrėjus filmą apima stiprios mintys, jog tokie žmonės, taip verčiantys gyventi savo vaikus, turi būti nubausti už vaikų kankinimą. Tie vaikai yra visiškai sužaloto mąstymo, jie nesugeba nieko nuspręsti patys, jie neatskiria, kas gyvenime iš tiesų yra gerai, o kas blogai. Tie vaikai mokosi tik Biblijos mokslo ir tik iš Biblijos, visas kitas mokslas yra velnio išmislas. Taip išauginami visiški imbecilai, kurie nesugeba prisitaikyti šiame pasaulyje ir išaugina imbecilais dar ir savo vaikus. Galima tik tikėtis, jog dalis tokių vaikų paauglystėje susivoks, supras aplinką, suvoks ką daro jų tėvai ir po didžiulio šoko taps normaliai žmonėmis. Tikimybė labai maža, bet viltis miršta paskutinė.

Žiaurus filmas. Sukrečiantis. Kažkaip buvau nutolęs nuo realybės ir maniau, kad tokių psichopatų pasaulyje daug mažiau. JAV jie įgauna politinę jėgą – nemažas skaičius tokių psichų jau išrinkti į įvairias valdžios institucijas. Todėl kai kuriose JAV valstijose ir atsiranda tokie absurdiški įstatymai, draudžiantys valstybinėse mokyklose mokyti evoliucijos, pasaulio pažinimo, priešistorės – o vietoj to mokoma Sukūrimo teorijos, kai per 7 diena Žemę sukūrė dievas, o visų protėviai yra Adomas ir Ieva. Pažiūrėkite šį filmą, kad suvoktumėte, koks košmaras vyksta pasaulyje prisidengiant dievo ir tikėjimo vardu. Kad suvoktumėte, iš kokios daugybės vaikų atimama linksma, nuoširdi ir ta neapsakoma vaikystė, kokią turėjome mes. Kad suvoktumėte, koks gi visgi galingas ir pavojingas ginklas gali būti religinės bendruomenės. Mūsų Bažnyčia, palyginus su šiais monstrais, yra tik geras ir mielas avinėlis, neslepiantis viduje vilko.

••

SAVAIČIŲ NELAIMINGA PABAIGA:
Precious: Based on the Novel „Push“ by Sapphire (2009) – žiaurus, žiaurus ir dar kartą žiaurus filmas apie realybę. Motinos užguita, asocialiai gyvenanti, neraštinga, tėvo prievartaujama ir jo vaikus gimdanti nepilnametė mergina. Jos istorija. Negana to, kad ir taip užtenka nelaimių ir šoką sukeliančių nutikimų, siužetui rutuliojantis sulaukiama vis daugiau įvykių, kurie sukelia siaubą ir klausimą „k’mon, kada pagaliau baigsis toks šūdas?“ Nors istorija ir sukurta, tačiau ji visiškai atspindi realybę. Tiek šūdo sukrenta ant tos merginos, jog suvokiant visa tą baisybę, sukyla pasišlykštėjimas visa žmonijos egzistavimo prasme. Jeigu pasaulyje žmonės taip gyvena, žmonės taip elgiasi vieni su kitais, žmonija stipriai pūva iš vidaus. Ir dar kai pagalvoji, kad šio filmo personažai dar palyginus neblogai gyvena.. Turi namus, turi ką valgyti, gauna pašalpą, gali eiti į mokyklą, gali naudotis gydymo paslaugomis. Koks procentas žmonių gyvena dar baisiau? Taip, tai dar vienas filmas, kuris sukelia didžiulę gėdą, kad kažkada bėdavojaisi, jog negali nusipirkti naujo dviračio ar atsigerti kabake alaus. Sukelia didžiulę gėdą, nes kai pamatai, kaip žmonės gyvena ir sugeba išgyventi – galvoji, jog pats tokių dalykų neištvertum.

Filmas sukrečia labai stipriai. Taip, jog net ir praėjus kelioms savaitėms po jo peržiūros, prisiminęs ir dabar rašydamas apie jį, jaučiu tą keistą siaubą ir gailestį tiems, kurie taip gyvena. Istorija papasakota taip stipriai, jog nežinau, kokio žmogaus ji galėtų nepaveikti. Tai istorija apie visiškai absoliučiai nelaimingą žmogų, kuris dar sugeba kapanotis visame šūde, nors nesėkmės puola viena po kitos, kol galų gale prieinama iki to, kur silpnesnis žmogus jau tiesiog nebematytų jokios ateities. Ji sugeba gyventi savo svajonėmis ir vizijomis ir įsivaizduoti save gražesniame gyvenime. Ji sugeba nusišypsoti ir toliau gyventi. Filmas dar žavus tuo, jog nors filmo gale Precious ir šypsosi, atrodo laiminga, tačiau žiūrovas nesijaučia nė kiek laimingas ir nemato gražios ateities jai. Jokios laimingos pabaigos, tačiau pozityvas gyventi net ir sunkiausiu momentu.

Virš 70 apdovanojimų. Įspūdinga visų filmo aktorių vaidyba, atsidavimas vaidmenims, o tai tikriausiai ir palieka didžiausią žymę, didžiausią įspūdį. Pradedant pačia Precious, kuri nuostabiai atliko savo vaidmenį ir visiškai papirko paprastumu; visų jos mokyklos draugių kompanija, kuri suteikia scenoms tokią netradiciškai gerą aurą, jog negali nesišypsoti, žiūrėdamas į tas besišakojančias mergiotes plonais balseliais ir fyfiškomis manieromis. Fantastiškai atlikti vaidmenys. Mariah Carey, kurios iš pat pradžių nepažinau ir vėliau nepatikėjau, kad ji gali atlikti tokį rimtą vaidmenį – ir dar visai kokybiškai. Ir galų gale Precious motinos vaidmuo, už kurį aktorė Mo’Nique gavo krūvą apdovanojimų. Taip šis vaidmuo, ypač paskutinės 15 filmo minučių, įstrigo man ilgam. Niekada negalvojau, kad ši visiškai vidutinė serialų aktorė, gali taip stipriai įsikūnyti į vaidmenį ir sukurti tokį įtikinantį ir tikrą personažą. Tikrai gi, 2009 metų filmuose apstu aktorių-stebuklų, kaip ir Christoph Waltz (Inglourious Basterds), kurie visą gyvenimą vaidino vidutinius vaidmenis visokiuose serialuose, o staiga sužibėjo kaip fantastiški aktoriai.

Būtinai pažiūrėkite šį siaubą ir liūdesį sukeliantį šedevrą. Filmas, kuris įsimena labai ilgam, ir priverčia nemažą dalį žmonių atsimerkti ir pamatyti, jog jų gyvenimas yra rojus, kokio norėtų tokie žmonės, kaip filmo personažai. Filmas, kurį žiūrint niekaip neapleidžia optimizmas ir tikėjimas geresniu Precious likimu, tačiau tas optimizmas vis perpinamas kartu su liūdesiu, kai atsitinka kas nors netikėto. Filmas, kuriame parodoma, jog spaudžiant negatyviai energijai ir pilant srutas, gali nuo jų nusisukti, spjauti, ir pradėti gyventi visiškai kitokį, geresnį gyvenimą. Viena didelė pamoka apie tai, kaip reikia vertinti tai, ką turi. Ir kad nereikia būti aklu ir nematyti, kas darosi pasaulyje. Tik ar galima ką pakeisti?

P.S.: ar pastebėjote Lenny Kravitz’ą? :)

••

Sherlock Holmes (2009) – dar vienas Guy Ritchie šedevras. Visiška pramoga! Gyvenime nežiūrėjau jokio Šerloko Holmso filmo, nes vos tik užmatydavau kokio pradžią, iškart užeidavo nesuvaldoma migrena ir noras bėgti kuo toliau. Jei gerai pamenu iš savo vaikystės, tai šio personažo ekranizacijos man atrodė nuobodžiausias dalykas ever. Nors knygas esu skaitęs tik epizodiškai (t.y., labai mažai), bet visada tas britiškas šlamštas Holmso filmuose būdavo nuobodu. Iki dabar. Nesitikėkite iš filmo nieko rimto ar kažko labai gilaus. Tai visiška pramoga! Efektingos scenos, labai gražus to laikmečio atvaizdavimas (nors ir su šiokiais tokiais nederančiais išradimais), puiki vaidyba. Tikrai puiki vaidyba, net nustebino, jog tokie aktoriai gali taip smagiai suvaidinti tokius visiems žinomus personažus. Daug kritikų peikė šį filmą dėl Šerloko Holmso personažo iškraipymo ir knygų neatitikimo. Ale, aš girdėjau kitokių nuomonių, jog šiame filme pagaliau atvaizduotas tikras Šerlokas Holmsas – sportiškas, stiprus, mušeika, bet vis tiek inteligentas. Nuobodžiaujantis, užsisklendęs, tačiau vis tiek pastebintis net mažiausias smulkmenas. Taip, šiame filme atiduodama duoklė puikiam Holmso sugebėjimui – smulkmenų pastebėjimui. Žiūri filmą ir galvoji: o kaip aš norėčiau taip sugebėti.

Trumpai sakant – atsipalaiduokite ir žiūrėkite. Netradicinis, platesnėms masėms pritaikytas Guy Ritchie filmas. Patikti turėtų visiems, nes tai labai smagi ir įtraukianti istorija, puikus siužetas ir prikaustantis personažas. Nejučiomis pats pradedi spėlioti visokias įmanomas istorijos baigtis, vienu metu jau atrodo esi įsitikinęs, bet filmo pabaigoje – viskas kitaip :) Tačiau pastabesnis žiūrovas visiškai nenuviliamas – kelis dalykus sėkmingai atspėjau ir filmo pabaigoje vaikiškai tuo didžiavausi :) Smagi pramoga, eikite žiūrėt.

••

SAVAIČIŲ ANIMACIJA:
Fantastic Mr. Fox (2009) – fantastic. Pavadinimo dalis apibūdina patį filmą. Fantastiško grožio ir tobulo darbo graži pasaka. Turiu omenyje techninę dalį. Kaip pavadinau vidury filmo – šiuolaikinis Ežiukas rūke :) Labiau tinka suaugusiems, bet subalansuota ir vaikams. Šis filmas nufilmuotas pasitelkus sustabdyto kadro animaciją – kai filmuojamas visas scenos maketas su lėlėmis juos vis pajudinant ir fotografuojant kiekvieną judesį. Daugybė sovietinės animacijos, kurią mėgome, taip nufilmuota. Darbas – fantastiškas. Nuo mažiausių smulkmenų iki personažų išraiškų, judesių ir plaukelių judėjimo. Toks jausmas, kaip su restauruotais senoviškais automobiliais – dar gražesnis ir dar tobulesnis senoviškas menas. Puikus siužeto, garsų suderinimas su animacija – įvairūs vaizdai filme nustebina. Pavyzdžiui, įspūdinga Foxo ir Žiurkės kova – atrodytų, taip paprastai padaroma scena, tačiau vaizdas įsimena. Techninis darbas tikrai fantastiškas ir vien dėl jo verta pažiūrėti. Filmo turinys irgi neatsilieka. Įsivaizduoju, kad amerikiečiams šį filmą žiūrėti buvo dar įdomiau – aš net neįsivaizduoju, kas tas Misteris Foxas, o pasirodo, tai kažkoks Roald Dahl sukurtas pasakų herojus, kaip mums Karlsonas ar Mikė Melagėlis. Bet man tai pasirodė labai smagi pasaka, kurią mielai skaityčiau savo vaikams. Ir rodyčiau filmą, nes jei jis ir tinka labiau suaugusiems (mėgstantiems animaciją ir pasakas), bet vaikams irgi neturėtų būti nuobodus. Tikrai verta pažiūrėti. Labai smagus „kitoks“ animacinis filmas. Atgaiva po gražių, bet gan vienodų Pixar filmų ir nuo šleikščių Disney kūrinių.

SAVAIČIŲ NETROKŠTAMIAUSIAS LIKIMAS:
The Diving Bell and the Butterfly (2007) – žiūrėdamas tokius filmus supranti, koks laimingas esi. Žiūrėjau ir galvojau – na taip, kartais man skauda nugarą, bet skųstis dėl to? Na taip, kartais viskas užknisa ir užeina juodos dienos, bet ar yra taip blogai? Viso filmo metu neapleido tokios mintys. Aišku, daug kas pasakytų – „kiekvienam savo“. Tačiau negali suvokti, kokią baisybę patiria šio filmo personažas. Filmas pastatytas pagal knygą, kurią parašė pagrindinis personažas, Jean-Dominique Bauby. Ir parašė ne bet kaip… Jean-Do patyrė širdies smūgį ir atsibudo visiškai suparalyžiuotas. Jis tegalėjo judinti vieną kūno dalį – vienos akies voką. Taip knygą ir parašė. Su vienos atsidavusios moters pagalba jis mirksėdamas diktavo raides, o ji jas užrašinėjo. Atrodytų, nėra apie ką čia statyti filmą. Tačiau tai būtų netiesa, nes tai žiauriai geras ir sukrečiantis filmas. Tikriausiai jo stipriausia dalis ir yra personažo istorija, todėl skaičius knygą, gal šis filmas ir neatrodytų toks stiprus. Nors, aišku, pagrindinio aktoriaus vaidyba – fantastiška. Kai parodydavo jį stambiu planu, kūną net nukrėsdavo šiurpas. Visą filmą nenurimo mintys, koks tai turėtų būti siaubas. Aš visiškai supratau, kodėl jis nori mirti. Aš visiškai supratau, kodėl jis prašėsi eutanazijos. Sveikam, gyvybingam ir veikliam žmogui tokia nelaimė yra baisiausias dalykas, kokį galiu įsivaizduoti. Baisus ir sukrečiantis filmas – tuo jis ir geras. Tai dar vienas filmas, kuris privertė ieškoti, kur įsigyti knygą. O kadangi knyga parašyta akies mirkčiojimu, tai ją padaro dar ypatingesnę. Noriu perskaityti kiekvieną tos knygos žodį, pamatyti kiekvieną sakinį, kurį sukūrė tas žmogus. Kiekvieną žodį, kurį diktavo visą amžinybę, lyginant su mano rašymo greičiu. Mėgstu filmus, kuriuos pažiūrėjęs ne tiesiog juos užmiršti, o pasidomi tikromis istorijomis, susirandi knygas, jei tokių yra. Šis filmas yra vienas iš tų, kurie taip sujaukia mintis, jog kartkartėmis vis prisimeni, vis pagalvoji ką nors. Žiauriai gražus, ašarą pabaigoje išspaudžiantis filmas.

Goodfellas (1990) – jei patinka geri filmai apie mafiją, žiūrėkite. Jei dar nematėte, aišku. Nes paprastai tie, kas matė Krikštatėvį, Sopranus ir panašius filmus, šį jau būna irgi pažiūrėję. Aš kažkodėl buvau jį apleidęs ir prisiruošiau tik dabar. Visiškai nenusivyliau, ne veltui tai vienas geriausių filmų apie mafiją. Net nėra ką čia dar daugiau pasakoti – visos tokių filmų sudėtinės dalys yra, o istorija užsibaigia taip, kaip reikia – visi gauna savo atlygį. Gaila, realiame pasaulyje ne visada taip būna. Beje, labai smagu buvo stebėti aktorius – dauguma jų arba matyti senesniuose tokio tipo filmuose, arba vaidino vėliau išleistuose filmuose ir Sopranuose :) Kaip sako, jei pasirinksi profesiją, tai visam gyvenimui :)

SAVAIČIŲ „LŪŠNYNŲ MILIJONIERIUS“:
The Kite Runner (2007) – filmas apie žiaurius sovietų karo Afganistane padarinius. Istorija pradedama gražiais berniukų vaikystės vaizdais, kuriuos, aišku, temdo etninis pyktis tarp vietos gyventojų grupių. Viską sugriovus sovietams, ten įsigali Hazarai, o kitos etninės grupės tiesiog naikinamos. Filmas į politinius dalykus per daug nesivelia, tačiau „paragauti“ to žiauraus dalyko galima. Tikriausiai tie visi šalies žiaurumai ir yra liūdniausias dalykas filme. Antrame plane lieka atskirtų draugų pyktis, artimųjų netektis, bet visi siužeto įvykiai sudaro labai gražią visumą. Todėl šį filmą žiūrėti – vienas malonumas. Nevalingai šį filmą lyginau su Lūšnynų milijonieriumi. Aišku, tiek tautybės, tiek regionų ypatybės skiriasi, bet kalbant apie kinematografijos darbą – šie darbai tam tikra dalimi panašūs. Šis filmas ypatingai įtraukė, stipriai sukrėtė ir labai užkabino savo liūdna istorija. Ir laiminga pabaiga nė kiek nepradžiugino, nes visas filmas yra apie nelaimingus žmones, apie rasinę, religinę ir bet kokią kitokią neapykantą. Dėl tokios tūpos neapykantos, daugybė žmonių žūva ar lieka be šeimos narių, sužaloti ir tiesiog sugniuždyti. Lyginau šiuos du filmus, nes jie iš dalies panašūs – abiejuose istorija pradedama apie berniukus, vėliau veikėjai rodomi jau išaugę. Abiejuose filmuose pagrindiniai personažai susiduria su sunkumais, patiria įvairiausių etninių, religinių ar rasinių sunkumų. Abu filmai, šia prasme, yra geri. Tačiau jei visiškai subjektyviai žiūrėtume į pateikimą, tai Kite Runner yra labai kokybiškai, gražiai ir nebanaliai sukurtas filmas. Visiškai kitoks, ne holivudinis ir nepapirkinėjantis pigiomis nesąmonėmis. Tuo tarpu „Lūšnynų milijonierius“… Lėkštas, paprastas ir būtų visiškai eilinis filmas, jei ne keli gražūs ir tuo pačių liūdni kadrai apie vaikų gyvenimą Indijoje. Bet nesiplėsiu, smulkiau apie „Lūšnynus“ rašiau ankstesniame kinoteatre. Jei reiktų rinktis tarp šių dviejų filmų, nedvejodamas rinkčiausi Kite Runner – daug gilesnį ir įsimintinesnį filmą.  Būtinai žiūrėtinas. Dėl netradicinio kino, dėl poilsio nuo pigaus populiarumo filmų. Labai geras ir gražus kūrinys, suteikiantis įvairių minčių ir apmąstymų.

The Cove (2009) - labai mėgstu dokumentinius filmus, kurie mane taip lengvai paperka savo aptariama tema ir režisieriaus sugebėjimais užliūliuoti žiūrovą savo tiesomis. Labai mėgstu dokumentinius filmus, kurių pabaiga būna graži, herojiška ir žadanti gerą ateitį dėl kurios reikia kovoti. Labai mėgstu dokumentinius filmus, kur filmo kūrėjai štai tokia meno forma mėgina įvesti pasaulyje tvarką ir stengiasi kuo didesniam ratui žmonių parodyti, kas pasaulyje yra neteisinga. O šiame filme neteisybės labai daug.

Delfinus mėgstame visi. Visgi tai bene protingiausi mums žinomi gyvūnai, kurie turi jausmus. Na, taip spėja mokslininkai, ir aš jais tikiu. Visi delfinų draugai visada pasakoja apie keistą jausmą užmezgus akių kontaktą su delfinu. Man tai suprasti labai lengva, nes apskritai apima keistas jausmas žiūrint nufilmuoto delfino akis, apima jausmas, kad jis tikrai viską supranta ir mąsto. Todėl šis filmas ir paveikia mane, kaip daugelis kitų panašių filmų, nes aptariamas objektas man rūpi. Pripažinsiu – tik rūpi. Daugiau ir nežinau kaip prisidėti. Kalbu apie delfinų žudynes ir įkalinimą, apie kurias pasakojama šiame filme. Ric O’Barry yra žmogus, auginęs ir treniravęs Fliperį (pamenate tą garsų serialą apie delfiną?). Dešimt metų pradirbęs šioje srityje ir vartęsis taukuose, jis staiga visiškai pasikeitė ir pradėjo kovoti prieš sistemą, kurią pats sukūrė. Kas nutiko? Ant jo rankų nusižudė nelaisvėje augintas delfinas, nusižudė sąmoningai nebeįkvėpęs oro. Nuo tada Ric O’Barry kovoja su visomis delfinus įkalinančiomis organizacijomis, o šįkart, kovodamas prieš Taijii miestelio žvejus, pasikvietė į pagalbą režisierių ir krūvą aktyvistų.

Iš tiesų labai smagus ir įdomus filmas. Pateikiantis daug faktų apie delfinus, apie apsinuodijimą Merkuriu, apie politinius Kinijos žaidimus banginių žvejybos srityje ir panašius dalykus. Susuktas visai smagiai, nė akimirką nebuvo nuobodu. Apsčiai pateikta Kinijos valdininkų veidmainiškumo ir kitų dalykų, kurie kartais sukelia juoką. Nominuotas Oskarui kaip geriausias dokumentinis filmas, ir tikrai yra už ką, kadangi žiūrėti buvo vienas malonumas, nors tema ir nemaloni. Patariu pažiūrėti. Mėsėdis ar vegetaras esate, bet savišvietai labai gerai.

••

—————————————————————–——————————————-—————————–

An Education (2009) – istorija apie šešiolikmetę britę merginą 1960-aisiais, augančią konservatyvioje (bet labai smagioje ir gan logiškai besielgiančioje) šeimoje. Gera mokinė, greitas kelias į Oksfordą, pavyzdingas elgesys ir kitas ramus, nuobodus ir tvarkingas gyvenimas. Kol nepasirodo jis – dvigubai vyresnis gražuolis, siūlantis jai pilną pramogų ir nuotykių gyvenimą. Aišku, ji įsimyli, jis įsimyli ir viskas vyksta įdomiai, nuotaikingai, dažnai mums nesuprantamai ir t.t. Žiūrėdamas filmą kelis kartus pagalvojau – o kaip į tokį vyrą žmonės žiūrėtų dabar? Jis iškart būtų palaikytas pedofilu, bandančiu pasiguldyti į lovą nepilnametę. Pradžioje taip ir galvojau, jog bus (taip, esu sugadintas), tačiau vėliau nustebau, kad filmas visiškai ne apie tai. Jis ją mylėjo ir norėjo būti su ja. O jos tėvai tam beveik neprieštaravo, nes tuo metu buvo priimta, kad vyras gali būti daug vyresnis, o mergina gali ištekėti jaunystėje.

Apskritai filmas tikrai geras, labai puikiai susuktas ir vienas malonumas tokius žiūrėti. Beje, tai britų filmas, todėl jį žiūrėti malonu vien dėl britų akcento ir puikių jų manierų, kurios filme atvaizduotos nepriekaištingai. Vaidyba labai gera, kai kuriose vietose įsijautimas į vaidmenis labai maloniai stebino. O tai reiškia, kad visi savo darbą atliko puikiai. Filmas nėra tobulas, nėra tas iš „neužmirštamų“ filmų. Tačiau personažai, jų vaidyba, Jenny mėtymasis tarp Oksfordo ir vedybinio gyvenimo, jos tėvų susitaikymas su dukros pasirinkimais, visuomenės požiūris į merginos elgesį – viskas filmą padaro paprastu, bet labai geru ir tvirtu kūriniu. Gyvenimo pamokos ir graži istorija apie jas. Verta pažiūrėti, labai geras kūrinys.

••

Taxi Driver (1976) – dar vienas puikaus režisieriaus Martin Scorsese puikus kūrinys. Sėdėdamas ir galvodamas, ką čia protingo apie šį filmą parašyti, supratau, jog labai sunku kalbėti apie ne mano kartos filmus. 76-ieji metai. Juk viskas tada buvo taip kitaip, jog šis filmas šiais laikais yra visiškai kitaip suprantamas. Aišku, galima sakyti, kad tikras ir geras menas niekada nesensta, tačiau kažką pasakyti apie tokį filmą tikrai sunku. Ypač, kai tiek jau daug visko pasakyta. Tad geriau tik pasidalinsiu tuo, kuo šis filmas man įstrigo. Visų pirma: labai puikus sąlyginai jauno Robert De Niro vaidmuo – išdirbtas, gerai atliktas, profesionalus. Neturinčio ką veikti jauno žmogaus kova dėl teisybės savais būdais. Jei ne tokia puiki vaidyba, šis labai įdomus ir neįprastas personažas nebūtų toks geras. Antra: filmo kokybė, operatoriaus darbas ir apskritai bendras filmo grožis – kaip tų laikų filmams, M. Scorsese pasižymėjo puikiu darbu. Ir trečia: tai supras tik žiūrėję filmą lietuviškai, vienas pirmųjų Ryčio Zemkausko įgarsinimų :) Kadangi labai mėgstu šio žmogaus įgarsintus filmus, šis buvo tikrai įdomus tuo, jog išgirdau, kaip kažkada skambėjo Zemkausko balsas ir neprofesionalus įgarsinimas :) Apskritai filmas labai geras. Kaip ir dauguma M. Scorsese darbų. Nors trukmė 2 valandos, bet filmas prabėgo lyg įtemptas veiksmo bajavykas – akimirksniu.

The Blind Side (2009) – labai įdomi JAV sportininko Michael Oher istorija. Vien dėl jos verta žiūrėti filmą. Kaip vaiką iš gatvės ištraukė rūpestinga moteris ir aprūpino jį viskuo bei suteikė viltį. Tai tikra istorija, šie žmonės gyvena JAV ir iki šiol yra gyvi. Aš labai gerai suprantu, kodėl šis filmas taip patinka amerikiečiams. Kodėl tiek kritikų pašlovino jį, nors, aišku, atsirado ir keikiančių. Aš neprisidėsiu nei prie vienų. Aš suprantu, kodėl Sandra Bullock laimėjo Oskarą už šį vaidmenį (nors tikrai buvo vertesnių už ją dėl vaidmens profesionalumo). Juk ji vaidino tobulą motiną – veiklią, uždirbančia pinigus, „nesenstančią“ moterį, tuo pačiu prižiūrinčią namus, besirūpinančią savo vaikais. Nepasiduodančią silpnumui ir sulaikančią savo jausmus viduje, nerodančią to viešai. Manau, kad daugybė moterų žiūrėdamos į ją, norėjo būti kaip ji – tvirtos nuomonės, besilaikančią savo žodžių, nebijančią pasakyti tai, ką galvoja. Mylinčią savo vaikus ir skaitančią pasakas jiems, nors jau po 10 minučių kalbančia telefonu apie verslo reikalus. Ar realybėje taip įmanoma? Taip, tačiau labai sunkiai – todėl jos vaidmuo taip vertinamas.

Filmo nevertinčiau niekaip. Jis vienu metu ir žiauriai geras dėl savo istorijos ir žiauriai blogas dėl savo netikroviško pateikimo, sentimentų, pigaus sugraudinimo. Taip, mane užkabino ši labai įdomi žmogaus istorija. Mane juodai sugraudino ta scena, kurioje motina kloja lovą filmo herojui ir nuskamba jo frazė: „Niekada to neturėjau“; motina paklausia „Ko, savo asmeninio kambario?“ ir jis atsako „Ne, lovos.“ Taip, gal tai ir pigus triukas, tačiau tai skaudi realybė ir ta scena tai perteikė labai puikiai. Mane užkabino apskritai visa žmogaus gyvenimo istorija, kai jis negalėjo pasirinkti kelio, kai nuo užplūdusios sėkmės tapo pasimetusiu ir negalėjo apsispręsti, kai nebesuprato, ko iš jo norima. Ir aišku, užkabino laiminga pabaiga, kurią žiūrėdamas įsivaizduoji tikrus asmenis ir džiaugiesi, kad dar yra tokių žmonių, kurie padeda kitiems ir kad visi tampa laimingais.

Tuo pačiu galima keikti filmą dėl skubotumo, eilinių scenų, nuobodžių siužeto posūkių. Vaidyba filme yra visiškai eilinė ir niekuo neišsiskirianti. Jei ne pasakojama žmogaus istorija, šis filmas būtų toks truputį vidutinis. Ir režisierius galėjo pasistengti labiau ir įdėti daugiau darbo – ko vien vertas darbas, jei filme naudojami automobiliai net neturi fiktyvių numerių ir važinėja be jokių ženklų. Tokios smulkmenos nesukuria tikroviškumo ir matai, jog scenos filme sufalsifikuotos. O juk filmas turi būti nors kiek panašus į realybę, kad žmogus tikėtų tuo, ką mato. Na, bet nevarykim briedo į medį, filmą galima žiūrėti ir tai visai smagus žiūralas, užkabinantis savo istorija. Toks holivudas, bet tikrai neprastas. Įkvepiantis ir gražus filmas.

••

Don Hertzfeldt – I Am So Proud of You (2008) – dar vienas trumposios animacijos genijaus Don Hertzfeldt kūrinys. Šis ne taip įstrigo, kaip ankstesni jo darbai. Akimirką net galvojau, gal žmogui reikia pertraukos? Bet neneigsiu – man patiko. Kaip ir visi jo matyti darbai. Tikrai savotiškas žmogus. Senesni jo darbai buvo tokie, kurių nesuprasdavo jokie mano pažįstami – o man tai buvo tobuliausia humoro apraiška. „My Spoon Is to Big“ – šią frazę tikriausiai kartojau tūkstančius kartų ir dar tiek pat kartosiu :) Jei suprantate tikrai savotišką ir kartais labai juodą humorą – pasižiūrėkite jo kūrinius. Jei nežinote, kas jis toks, galite pasižiūrėti garsiausią jo kūrinį „Rejected“, nominuotą Oskarui ir laimėjusiam krūvą kitų apdovanojimų. Na štai, pareklamavau, marš pažindintis su šiuo puikiu menininku :)

Star Trek (2009) – neblogas fantastikos žanro filmas. Su daug gražių efektų, su įdomia fantastine pasaka, su baisiais blogiukais ir daug sproginėjimo. Suvalgiau visiškai be nuobodulio.  Tačiau šiek tiek ir kvailas filmas, toks holivudiškai popsiškas. Gyvenime nesu žiūrėjęs Star Trek serialo ir net nežinau, apie ką šis daiktas. Jei ne internetiniai bajeriukai, net nežinočiau, kas tas Kirk ir Spock. Tikriausiai todėl į filmo siužetą ir personažus žiūrėjau kaip į bet kokį kitą fantastinį filmą ir lyginau su jais. Jei reiktų rinktis šį filmą ar kokį District 9 – būtų sunku. District 9 daug stipresnis originalumu, netradiciniu pateikimu ir istorija labiau „žemiškesnė“. Bet jei norėčiau visiškai fantastinio filmo apie tolimas galaktikas ir panašias įmantrybes – rinkčiausi šį. Čia priklauso nuo to, ką mėgsti – ar rimtas Zenito leidyklos knygas, ar pramogines Eridano PFAF serijos knygas (nors ir šioj serijoj pasitaiko labai rimtų kūrinių). Keliavimo laiku ir alternatyvių realybių sužaidimas šiame filme visai smagus – netempiama, nepriburiama nesąmonių ir viskas pateikiama labai „skaniai“ ir paprastai. Man patiko tas paprastumas aiškinant tokius dalykus, lyg kiekvienam žiūrovui turėtų būti elementariai aišku, kas tos alternatyvios realybės, juodosios skylės ir pan. Beje, žiauriai geras ruso Pavel Chekov personažas – aktorius Anton Yelchin, kuris iš tiesų yra praktiškai amerikietis, puikiai įvaldė tarimą ir sukeldavo juoko kiekvienoje scenoje. Vien dėl jo filmas tampa daug smagesnis :) Aišku, jei kalbame apie aktorius – tai jie tragiški. Parinkti tokie snukeliai… Tipiški holivudinio filmo veidai, tipiška vaidyba. Dar šaukštelis deguto – režisieriai iki šiol nepasimokė iš Mitų griovėjų, kurie nustatė, kad krentant laisvu kritimu ore, susikalbėti neįmanoma :) Aj, bet reikia spjaut į tokius dalykus ir pasimėgaut neblogu fantastiniu filmu su tikrai gražiais pasišaudymais. Jei mėgstate fantastiką, tai tikriausiai net nereikia sakyti – jau būsite matę šį filmą. Jei nemėgstate fantastikos – gal ir nežiūrėkite. Plieninė Žiurkė, ne kitaip :)

Balkonas (2008) – sukėlė nostalgiją. Gražus ir paprastas filmas. Buvo šiek tiek juokingų, jau internete apkalbėtų scenų, kai „sovietiniame siužete“ visur plastikiniai langai ir panašios filmavimo klaidos. Bet apskritai kalbant, kūrinys visai patiko, gerai, kad tik 40 minučių. Graži istorija apie vaikišką meilę, šiek tiek priminusi vaikystę. „Sekretai“, visokios karstynės lauke, diedukai žaidžiantys lauke šachmatais ir šalia išgeriantys kaimynai. Giros bačkos, stikliniai pieno buteliai, burzgiantys zapukai, ramūs kiemai be jokio bumčiko pas kaimynus. Bendravimas be elektronikos, tikri žaidimai kieme. Plepios bobutės, sovietinis namų apstatymas, tiesiog stovėjimas balkone ir žiūrėjimas į kiemą. Viskas tada atrodė taip paprasta, dar vis prisimenu. Netgi atsiminiau, kaip kaimynas iš mūsų balkono lipo į savo balkoną, nes buvo pamiršęs raktus. Daug ką šis filmas priminė. Maloniai susižiūrintis lietuvių kūrinys. Daug geriau, nei koks daktaras hausas per televizorių, o trukmė ta pati.

Shaun of the Dead (2004) – nedarykite klaidos ir nežiūrėkite šio filmo kartu su Zombieland. Neapsispręsite kuris geresnis – o abu labai geri. Dabar interneto platybėse vyksta didžiuliai ginčai, kuris iš šių filmų geresnė komedija ir dažniausiai laimi Shaun of the Dead. Aš nelinkstu nei į vieno pusę – pastarasis yra labai gera britiško humoro komedija, o Zombieland yra puikus gero amerikietiško humoro pavyzdys. Jei būčiau matęs šiuo filmus atskirai, praėjus kelių metų tarpui, būtų smagiau. Zombieland žiūrėjau pirmą ir jis man labai patiko, todėl Shaun of the Dead atrodė jau nuobodesnis. Vėl tie patys zombiai, panaši situacija, iš dalies panašus siužetas, abiejuose krūva nepakartojamų scenų (kaip, pavyzdžiui, Shaun’o ėjimas ryte į parduotuvę, kai visi jau pavirtę zombiais). Britų filme humoras smagesnis, toks kartais žiauriai geras. Tuo tarpu Zombielende siužetas labiau įtraukiantis, labiau įtemptas, kintantis. Bet nėra čia ką šnekėti. Abu filmai geri, per abu pakrizenau ir abu labai tinka smagiam vakaro praleidimui. Komedijų niekada nebus per mažai, ir nereikia čia peštis, kuri geresnė ir kuri prastesnė :)

Cashback (2006) – pradžioje sukurtas kaip trumpametražis filmas, šis kūrinys išaugo į ilgą, normalų ir labai gerą filmą. Užkabino nuo pat pradžių – paprasta istorija, kaip vaikiną palieka mergina ir jis kankinasi. Suserga nemiga. Kad istorija nebūtų nuobodi, vaikinas pradeda stabdyti laiką. Viskas tikrai pateikiama ne banaliai ar su kokiu juokingu fantastikos kvapeliu. Sužavėjo tai, kaip paprastai pateikiamas jo sugebėjimas stabdyti laiką – lyg tai būtų visiškai normalus žmogaus gebėjimas. Filmas tikriausiai užkabino todėl, jog pats ne vieną kartą galvojau, ką galima būtų nuveikti su tokia galia. Galimybės – neribotos. Aišku, filmo personažas pasirinko tiesiog piešimą, bet tai juk tik filmo istorija. Visai graži pasakaitė apie meilę; visai juokinga istorija apie labai smagią bendradarbių kompaniją – su tokiais psichais ir aš norėčiau dirbti :) Ramus, gražus ir įdomus filmas, neblogai įvertintas įvairiuose festivaliuose. Dar vienas pavyzdys, jog britai gali sukurti daug geresnius ir „artimesnius“ filmus, nei JAV.

Cloudy With A Chance Of Meatballs (2009) – visiškai iš fantastikos srities, bet labai smagus filmas apie mokslininką, kuris sukūrė iš vandens maistą gaminantį aparatą. Spalvotas, gražus ir linksmas animacinis filmas. Nepiktybiškas, su gerais tikslais ir normaliais pamokymais (jog gyvenime reikia siekti, tai ko nori). Vaikams pritaikytas, tikrai galima rodyti.

Law Abiding Citizen (2009) – puikus tas aktorius Gerard Butler. Pradėjo jis man patikti nuo legendinio filmo „300“. Tuo tarpu antras šio filmo aktorius… Labai prastai parinktas (Jamie Foxx). Viską ypač sugadino paskutinė scena, kai jis pripažino pasimokęs – tai buvo išreikšta taip prastai ir nuobodžiai… Bet nesvarbu. Svarbiau filmo esmė. Labai gudrus vyriškis, kai jo šeima nužudoma, 10 metų planuoja puikų keršto planą, o tuo tarpu vienas nusikaltėlių išteisinamas. Kadangi žiūrovui parodoma scena, kaip nužudoma herojaus šeima, labai suveikia pasišlykštėjimas ir neapykanta žudikams, todėl vienas malonumas yra žiūrėti, kaip jis keršija. Plojau katučiu, kai jis pagavo tą žudiką. Plojau rankutėmis, kai skerdė visus, kurie kalti. Visiškai jį palaikiau ir man buvo nesvarbu, ką jis padaro, kadangi jis turėjo priežastį (mano kuklia nuomone). Priežastis pateisina priemones? Kodėl taip mąstau? Nes elgčiausi lygiai taip pat, kaip jis, jei taip nutiktų man (tpfu tpfu tpfu). Mėgavausi klausydamas, kaip jis kankino žudiką. Gal aš ir per žiaurus, ir nereiktų tokių dalykų pateisinti, bet ką jau padarysi, toks esu. Filmą būčiau garbinęs ir toliau, jei mūsų herojus nebūtų pradėjęs žudyti nekaltų žmonių… O štai čia viskas ir apsivertė aukštyn kojom. Kai žudomi nekalti žmonės, tam paaiškinimų nėra. Tokiu atveju keršytojas visiškai susilygina su jo šeimos žudiku ir tampa tokiu pačiu, nekaltų žmonių žudiku. Filmas galėjo būti kitoks – mūsų herojus išskerdžia visus kaltus, ir sau ramiai gyvena toliau. Tačiau reikėjo gi kažkaip parodyti, kad ne žmonės kalti, o kalta sistema. Ir be tokio parodymo nebūtų galima sukurpti visai neblogos filmo pabaigos. Ir dar vienas šaukštas deguto – scena „Po 10 metų“: kaip aš išsireiškiau – kaip smagu, kai per dešimt metų žmonės ne tik nė kiek nepasensta, bet net ir nepersirengia :) Vienužo, filmas man patiko, labai neblogai susuktas, veiksmas įtemptas, siužetas įdomus (ypač, kai atskleidžiama mūsų herojaus profesija). Bajavykų ir CSI mėgėjams pažiūrėti privaloma, kitiems – visai nieko.

King Kong (2005) – Žiedų valdovo režisieriaus Peter Jackson kūrinys. Siužetą ir istoriją visi žinome. Šiame filme jis puikiai atvaizduotas. Yra du būdai, kaip galima vertinti šį filmą: holivudiškai iščiustytas ir efektų (labai gerų) prikimštas filmas arba tiesiog smagus žiūralas, kai norisi eilinės saldžios, gražios ir visokios kitokios istorijos. Tik šįkart saldumas ne nuo meilės, o nuo gorilos ir blondinės draugystės. Aš šį filmą sužiūrėjau labai nuobodžiai (be to, žiūrėjau pilną versiją, kurios trukmė – 3:20). Labai keista pasirodė tai, kad nemažai labai įdomių scenų į sutrumpintą versiją neįtrauktos. Na, bet toks jau režisieriaus sprendimas. Naomi Watts, ta pagrindinė blondinė, tragiška aktorė ir nervino visą filmą. Jei ne ji, gal filmas būtų ir smagesnis, nes jos ta dirbtinai bobiška vaidyba strigo giliai gerklėje. Pasakojimas su visais pribumbasais, efektais, dinozaurais, senoviška technika, išprotėjusiu režisieriumi, besiaukojančiais bendrakeleiviais, didvyriais piratais, žmogėdrom čiabuviais, didžiuliais vorais, milžiniškais vandens gyviai – viskas kūl, puiku, vaizdinys labai užvežantis ir galiu tik pakelti nykščius aukštyn. Kai King Kong’as buvo parvežtas į žemyną, nuo tada filmą jau galima išjungti, nes ten kažikoks nebeįdomus sentimentalus vėmalas. Ir apskritai, visą filmą lydėjo toks neskanus holivudinis prieskonis, kurio nemoku apibūdinti. Tiesiog žinai, jog visas filmas bus toks truputį bullshit‘as, o filmo pabaiga suvimdys iki pamėlynavimo. O kai viską kiekvienam kadre dar vainikuoja ta neapsisprendėlė blondinė, na tai ir žiūri su tokiu minimaliu šleikštuliuku, zirziančiu klausimu „kodėl aš tai žiūriu“ ir su noru įveikti šį filmą bei pamatyti tuos gražius efekčiukus ir visokiausius vaizduotės sukurtus gyvūnėlius. Galima žiūrėti, bet žinokite – visiškas holivudas, kvapas atpažįstamas iš toli. Bet kaip perdarytas filmas, šis pranoko bet kokius savo protėvius ir kažkaip abejoju, ar bus pastatytas dar naujoviškesnis ir geresnis už jį.

———————————————————-——————————————-———————————--

Planet 51 (2009) – pirmi šio animacinio holivudinio filmo kadrai atrodo taip, lyg tai bus dar vienas paprastas, ramus ir smagus animacinis kūrinėlis. Šįkart apie ateivius. Visokie panašumai su mūsų planeta, juokingi dalykai kaip akmenų lietus ir t.t. Nieko labai išsiskiriančio, bet ir nieko labai baisaus. Kol nepasirodo tas tragiškai stereotipiškas amerikietis. Fui fui. Nuo tos akimirkos pasidaro šleikštu ir apskritai buvo gaila, kad paaukojom laiką tokiam filmui. Animacinių filmų yra krūva geresnių, iki Pixar animacijos šitam šlamšteliui dar labai toli. Nes ne tik gerai nupiešta viskas turi būti, bet ir charakteriai turi būti įdomūs, o siužetas – nekeliantis šleikštulio ir nuobodulio. Tai vienas iš holivudo kūrinių, kurių tikrai savo vaikui nerodysiu.

New Moon (2009) – ir ko gi mes išmokome iš šio filmo? Jei esi vilkolakis, būtinai turi turėti gražius pilvo raumenis, ir kiekvienai progai pasitaikius turi visus slankioti pusnuogis, kad galėtum bet kam tuos raumenis parodyti. O jei dar per lietų – puiki proga, nes šlapias kūnas dar gražiau spinduliuos raumenų įspūdingumą. Štai ir visas filmas. Rimtai. Visas filmas yra to bičo raumenys ir jo rūbų nuplėšimas nuo kūno. Negalėjau atsižiūrėti. Ale, bet kovos scena (ten ta trumpa, pabaigoje, tokia ne į temą) visai patiko. Gan gražiai padaryta. Beje, ar žinote, jog jei Italijoje kokiuose rūmuose vis pradingsta grupelė turistų (na, juos suvartoja vampyrai), tai niekam nekyla jokių bėdų ir klausimų dėl to?

The Descent: Part 2 (2009) – šį kūrinį galime pavadinti „Kaip sugadinti pusėtiną siaubo filmą išleidžiant antrą jo dalį“. Jėzaukristau kaip nuobodu ir juokinga. Jei apie pirmą filmą rašiau, jog jis neblogas pirma savo puse, kol nepasirodo visokie zombiai, tai apie šį filmą net nieko panašaus negaliu pasakyti. Šlamštas nuo pat pradžių. Visas filmas – kraujaškos, plėšomos mėsos ir daug kažkokio skysto kečupo, kuris turėtų būti ale kraujas. Juokingiausias dalykas filme tai yra personažų elgesys – kai ant tavęs užšoka zombis ir tu jam pjauni gerklę, arba šiaip jis spjaudosi, tu turi būtinai būti išsižiojęs kuo labiau ir visi jo skysčiai ir kraujas turi tekėti tau į burną. Tuo metu tu turi labai springti nuo šitų zombio išskyrų, bet vis tiek jokiu būdu nesusičiaupti. Oh, k’mon. Visas filmas toks. Šūdas. Jei pirma dalis visai papirko tuo, kad baigėsi gan įdomiai ir paliko vietos interpretacijom, tai šitas filmas visiškai sušiko reikalą ir sugadino bet kokį filmo vardą. Nevarkit, net jei pirma dalis labai patiko.

The Hurt Locker (2008) – apie šį visiškai eilinį filmą rašiau šiek tiek anksčiau. Labai nuvylė.

Werner Herzog gavo leidimą filmuoti Chauvet-Pont-d’Arc oloje pietų Prancūzijoje. Ši vieta yra žymi todėl, kad joje buvo rasti seniausi olų piešiniai pasaulyje. Filmas gali būti vienintelė proga pamatyti, kokie piešiniai puošia olą, nes turistai nėra į ją įleidžiami. Be to, Herzogas planuoja žiūrovus pamaloninti 3D. Daugiau apie ruošiamą projektą skaityti ir žiūrėti čia.