Rodyk draugams

Nepatiko. Žudantis antiistoriškumas, beveik taip pat klaikus, kaip R. Scotto “Dangaus karalystėje”. Vietomis scenaristą J. Banį norėjau nušauti be teisės prisikelti. Stereotipai – struktūriškai filmas primena A. Užkalnio komentarus lryte (būtent komentarus) – juoda, balta, jokių pustonių, t.y. filmas iš esmės nukreiptas į pradinį mokyklinį išsilavinimą (stereotipiškumu jį galima lyginti su R. Emericho “Patriotu”). Na, gal ir tokių reikia. Labai gaila, kad nenorėta normaliau pažaisti su kalbomis, nors tada, būtų, žinoma, per daug istoriškumo ir visi stereotipai išlėktų šaibom – ypač tiesiog bjaurūs “lenkų” paveikslai (hint: kas buvo varančioji 1831 m. ir 1864 m. sukilimų jėga? Kokia kalba kalbėjo Lietuvos bajorija ir ar tai jai trukdė jaustis lietuviais pagal principa gente lituanus natione polonus? Aišku, kam tai įdomu – kai kas turbūt plos iš susižavėjimo tokiu kūrėjų “patriotizmu”. Beje, siužeto skylė – kaip Gruinius gali būti Rozumovskio _dėdė_, t.y. brolio vaikas?). Viena iš kvailiausių scenų – tai mūšis su Snegiriovo kareiviais. Aš nesu joks karo specialistas, bet būnant silpnesniam ir prasčiau ginkluotam pulti įkalne (!!!!) dar Sun Tzu 400 m. pr. Kr. uždraudė. Jonai Bany, skaitykite bent klasikinius karo tekstus. Čia netgi blogiau nei pagaliai prieš šautuvus. Ir kodėl gi Snegiriovas išmetė Kristiną? Išsigando Blindos? Oi, nejuokinkit. O ką jau kalbėti apie tai, kad po tokios Gruiniaus ir Blindos sąjungos, čia prisistatytų 1000 kazokų ir Gruinius tikrai keliautų į Sibirą, o jo žemes – konfiskuotų. Ir visiškai netiko I. Narkutės “Raudoni vakarai” – mano manymu, toji daina šitai epochai netinka, nors gal ne kiekvienas klauso tekstą. Ir dar – Renavo dvaras – ok, bet kad jo prieigos būtų net nenušienautos – neįsivaizduojama, koks slunkius turėtų būti dvarininkas

Žodžiu, vaizdas 5, vaidyba 4, siužetas 3, istorizmas 1. Nesigailiu, kad žiūrėjau. Pirmas žingsnis geras, dabar toliau, bet tik ne į kvailumo pusę.

P.S. O vakar žiūrėjau Tomo Tykwerio “Kvepalus”. Gana nevykusi, nors tam tikra prasme graži gero romano, kurio turbūt ekranizuoti nelabai įmanoma, ekranizacija. Nerekomenduoju, ypač skaičiusiems.

Bendradarbiaudama su kino studija “Dreamworks” ir žaidimų leidėju “THQ”, “Halfbrick” spalio 20 dieną išleis specialią žaidimo versiją “Fruit Ninja: Puss in Boots”, skirtą iš “Šreko” filmų serijos išsuktam produktui, animaciniam filmui “Puss in Boots”. Mėnesio pabaigoje pasirodysiantis filmas pasakos vieno iš “Šreko” herojų – Batuoto Katino nuotykius. Ar speciali “Fruit Ninja” versija turės bent kokį sąlytį su filmu? Tik tai, kad Batuotas Katinas puikiai valdo savo miniatiūrinę špagą(rapyrą?), kuri ypač tinkama pagrindiniam užsiėmimui žaidime – vaisių pjaustymui.

YouTube –

Verta paminėti, kad “Fruit Ninja” prieinamas ne tik įrenginiuose su liečiamu ekranu – prieš kelis mėnesius žaidimo adaptacija Xbox Kinect sensoriui pasirodė ir Xbox Live serviso parduotuvėje.

p.s. Tendencija įdomi – nesivaikydamas iliuzijų ir nemaitindamas B kategorijos žaidimų kūrėjų Holivudas promo tikslais ima žinomus žaidimus/serijas, kas tikriausiai yra pigiau nei teminio “tiesiai į nukainotų žaidimų dėžę” žaidimo kūrimas nuo nulio. Svarbiausia, kad Holivudas pasirinktų taikliai kaip šiuo atveju, o ne ieškotų vienos nakties nuotykių su absurdiškais rezultatais, tokiais kaip “The Smurfs Dance Party”.

Kad jau sėdėjom namie, tad be piešimo ir spalvinimo pasižiūrėjom du filmus apie Ozo šalies burtininką – seną mielą Keistuolių teatro TV spektaklį „Geltonų plytų kelias“, o po to amerikietišką versiją „Tomas ir Džeris pas Ozo šalies burtininką“ (nežinant Ozo burtininko istorijos šis filmas būtų labai painus). Mažylei labiau patiko animacija, žinoma, dėl spalvų ir daugybės gyvūnų. O mane erzino ir net kraupino kai kurie vaizdai, kai katinui perskeliama galva. Angliška geltonų plytų kelio daina visai nepatiko, laimei, tame filmuke skambėjo „Somewhere over the Rainbow“.

Rodyk draugams

Panašiai kaip rašyti sonetus prieš imantis kokios poemos ar eiliuotos dramos…

Paprasta, šiek tiek naivoka, tačiau užfilmuota ir išvaidinta nuo pradžių iki galo. Ir nieko bendro su leeeetuviška kinotriedaliena.

Matyt leeeeeetuvišką kiną būtent todėl taip sunku mėgti dėl ypatingo sušikto egocentrizmo komplekso, kurį galima aprašyti kiemo krepšinio pavyzdžiu:

Kai susirinkdavom kieme pamėtyti į krepšį jausdavosi toks momentas – nepataikyti iš po krepšio visų akivaizdoje yra laža. Todėl paaugliai atrado saliamonišką sprendimą – mėto iš tritaškio.

Juk pramazinti iš toli jokia gėda, o visiškai natūralu…

Štai taip ir mūsų kino kūrybybyninkai – varo triedalų kibirus už projektines babkes ir apsimeta, kad viskas tvarkoj, tiesiog publika niekaip iki jų meno nedaauga.

O juk užtektų 5-ių minučių, kad pasimatytų visi jų sugebėjimai.

Prierašas: tai ką pasakiau negalioja kai kurioms labai retoms išimtims.

“Legendary Pictures” dirba ir su kitais didelio potencialo turinčiais projektais, paremtais video žaidimais – “Warcraft” bei “Gears of War”. Mums įdomus tik vienas “Mass Effect” filmo aspektas – jei istorijoje vis tik dalyvaus ir komandoras Shepard’as, kokios lyties jis bus?

Apie ką? Ogi poetas siekia savo svajonių moters – viskuo, kuo sugeba. Ar pasiekia – sužinosite tik pažiūrėję

Va kaip čia gavosi.

O viso labo norėjau pasakyti, kad nuo paskutinio įrašo, praėjus daugybei dienų man daugybę kartų buvo kilęs noras pasidalinti savo mintimis su pasauliu, tačiau vis atsirasdavo priežasčių tai atidėti ir atidėti… Dabar irgi norėčiau atidėti savo kompiuterinę sielos išsiliejimo pikseliais akciją, netgi kirba porą minčių, ką reiktų vietoj padaryti, bet tuomet išvis kam bereikalingas bus šis mano interdienoraštėlis, jeigu du pastovūs mano blogo skaitytojai ir vėl neturės ką paskaityti…

Taigi, jau labai seniai, kažkur nuo balandžio mėnesio galo vis norėjau parašyti apie tai, kad pagaliau į kinoekranus pakliuvo Viktoro Pelevino kūryba.

Rusų kinopramonė stenėjo stenėjo ir pagaliau išstenėjo "Generation П" ekranizaciją.

http://www.generationp.ru/

Manau, čia besilankantys žmonės yra save gerbiantys inteligentai-intelektualai ir pasakoti jums apie tai kas yra Pelevinas ir apie ką yra romanas "Generation П" nereikia? O jeigu nežinote – gėdinkitės, nes tai vienintelis ir geriausias grožinės literatūros kūrinys tiek posttarybinėje, tiek kapitalistinėje erdvėje skirtas slėpiningam protapisio, tai yra, reklamos ir viešųjų ryšių, pasaulėliui.

Kiek anksčiau Lietuvos reklamščikai beveik vienodai apsiegzaltavę skaitė Frederiko Bėgbederio "14,99" – nors pusę tos knygos galima buvo drąsiai išmesti kaip tipišką grafomanijos pavyzdį. O dar po poros metų į tą ką skaitė galėjo pavėpsoti kinoteatre.

O štai su Pelevino ekranizavimais kur kas sudėtingiau. Nоrs Pelevinas kaip rašytojas tiek Rusijoje tiek už jos ribų yra net nelygintinas su anuo prancūzišku pisalkinu, bet nuo knygos "Generation П" išleidimo iki ekranizacijos praėjo nežinia kiek ir dar truputis laiko – knygą parsipučiau ir atsispausdinau dar tuomet, kai nežinojau, kas tai tokio makintošas, ir kai mobiliakų su liečiamu ekranu nebuvo net pseudobojevykuose apie pseudodemokratijos sėjėją Džeimsą Bondą.

Apskritai tai buvo antra Pelevino knyga, kurią aš susiradau ir perskaičiau paveiktas "Čiapajevo ir Pustotos".

Ilgus dešimtmečius mane kankino klausimas – kodėl gi šiame pasaulyje, kur viskas perkama ir parduodama iki šiol dar nenupirktos teisės į šitų dviejų romanų ekranizaciją ir kodėl DVD diskais su jais neužverstos prekybcentrių lentynos….

Ir štai tik dabar, antrą kartą pažiūrėjęs "Generation П" supratau – netgi šioje apsirijusioje vartotojų civilizacijoje neįmanoma visko parduoti. Todėl nieko keista, kad Lietuvos kinosuteneriai net nežada savo klientams pateikinėti tokio savotiško patiekalo. Pelevinas, tai ne apsiuostęs ir nusikokaininęs narkomanas eksreklamščikas Bėgbederis, katram rašyti sakinius ilgesnius už sloganus yra pernelyg varginantis užsiėmimas.

Netgi Rusijoje, labiausiai knygas vartojančioje šalyje, kur filmas pristatomas kaip «Культовый роман в кино» ("Kultinis romanas kine") nuo balandžio 14-os iki šiol Kinopoisk.ru duomenimis kinoteatruose jis surinko tik šiek tiek daugiau nei pusę to, kiek kainavo – 4.400.000 baksų (kainavo 7 lemonus.). Ir pasižiūrėjo jį per Rusiją ir Ukrainą vos 600.000 žiūrovų.

Palyginimui: debilovykas "Greiti iki apsišikimo 5" Rusijoje rodomas nuo balandžio 28-os ir vien ten iš 4,21 milijono Pelevino bendrapiliečių surinko virš 28 lemonų žaliojo šikpopieriaus…

Vadinasi, pamatyti "Generation П" lietuviškuose skandinavų valdomuose kinoteatruose galimybių nebus ir jums teks siųstis jį iš torentų, ką labai sėkmingai galite padaryti štai čia:

• http://torentai.lt/details.php?id=30023
• http://www.linkomanija.net/details?170381.Generation__2011_DVDRip_XviD
• http://kinozal.tv/details.php?id=810271

Chm, tiek prirašęs apie visokius pašalinius dalykus nieko nepasakiau apie patį filmą…

Jeigu jums įdomi mano nuomonė – žiūrėti verta. Tiek pelevino fanams, tiek reklamščikams, tiek kitokio plauko protapisio sferos darbuotojams, tiek šiaip intelektualinio popso ir šiuolaikinės kultūros sekėjams. Vieniems jis patiks labiau, kitiems mažiau, tačiau tai yra bent dešimt kartų labiau pavykęs kinas nei "14,99" – prancūziškas tryzčiojimas alia antisisteminės veiklos tematika.

Filmą labai smarkiai gelbėja, kad Pelevinas yra scenarijaus bendraautorius. Gadina kai kurie antraplaniai aktoriai paimti tik dėl savo (anti)visuomeninės veiklos – ypač amžinaatilsį užsipisėlis Trachtenbergas bei vis dar gyvas Gordonas. Ką padarysi – vesti radijo ar televizijos laidas ir filmuotis jų šventiniuose zapivonuose, tai toli gražu  ne tas pats, kas vaidentis didžiajame ekrane… Taip pat, galima sakyti, kad ir režisierius (o gal operatorius) galėjo tvirčiau suimti vaizdelį į stačiakampį rėmą – knyga vis tik gerokai aštrenė ir žiauriau pjaunanti per posttarybinę kolektyvinę sąmonę.

Žinoma filme yra ir labai gerų įtaigių momentų. taip pat puikiai įmontuotos pseudoreklaminių klipų razinkos. Matyt, tai vistik yra geriausias ekranizacijos variantas, ką rusai galėjo išspausti šiomis aplinkybėmis.

Su kuo juos kuo nuoširdžiausiai ir sveikinu bei nekantraudamas laukiu tęsinio, kuris pasak rusiško internetinio gandonešio jau yra suplanuotas.

Ir dar, išduosiu savo mažą slaptą viltį – jeigu Pelevinas pagaliau įžengė į ekraną, tai gal kada nors jam dar gyvam besant išvysime ir "Čiapajevo ir Pustota" ekranizaciją, kaip manote?

Viktoras Pelevinas

Beje, filmas buvo pratęstuotas ant Pelevino literatūros nelabai virškinančios inteligentijos atstovės. Atstovė liko apsipatenkinusi. Taip kad galite drąsiai siųstis ir žiūrėti – vakaro nesusigadinsite.

Pagaliau, Lietuvos kino kūrėjai, kurie didžiąja dalimi ir taip yra finansuojami iš mokesčių mokėtojų kišenės, nori, kad jų filmas būtų pamatytas ir nori tai realizuoti.

Filmą galima parsisiųsti iš “piktųjų” torrentų per autorių “priešą” Linkomaniją Filmas Knygnešys 2011 http://www.linkomanija.net/torrent?44339. Taip pat greitu laiku iš oficialios svetainės www.filmasknygnesys.lt.

Spaudžiu LIKE ir laukiu kada visi Lietuviški filmai bus pasiekiami šiais moderniais būdais ir juos galės pamatyti ne vien išskirtinė auditorija, bet ir paprasti žmonės.

UPDATE: Alfa.lt parašė straipsnelį kaip tai nepatinka autorių teisių gynėjams („Linkomanijai“ atiduotas filmas erzina autorių teisių gynėjus), tad ta proga šį tą pakomentuosiu:

„Filmą platinti per, mūsų manymu, nelegalia veikla užsiimančią „Linkomaniją“ nėra labai geras sprendimas. <..> Nelegaliai veikiančiai sistemai atiduodami legaliai platinti savo kūrinį jie kenkia kitiems autoriams, kurių kūriniai platinami be sutikimo“, – teigė G. Leonavičienė.

Linkomanija.net, kaip ir sako patys filmo autoriai, nėra jokia nelegali sistema. Tai turbūt pats efektyviausias ir patogiausias šiuolaikinis būdas platinti didelės apimties failus.

„Scanoramos“ rengėjai, laikomės nuomonės, kad geras kinas turi būti mokamas. Šioje srityje tautos pratinti prie nemokamų dalykų negalima“, – teigė G. Šileikytė.

Galbūt ne turi, o gali būti mokamas. Bet tas mokėjimas turi vykti savo noru. Ir, aš manau, vyks, tereikia nuo gąsdinimų pereiti prie diskusijos ir ieškoti abiem pusėm tinkamų variantų.

UPDATE2: Jonas Gavelis nufilmavo interviu su filmo kūrėjais (Filmo “Knygnešys” kūrėjai – I dalis):

Taip pat Jonas primena, kad filmo autorius galima paremti nuo 2 iki 10 litų užėjus į svetainę http://www.filmasknygnesys.lt/ ir viršuje dešinėje paspaudę nuorodas.

Džiugu, kad Lietuviški filmai lenda į dienos šviesą pasinaudodami naujausiomis technologijomis griaudami įsisenėjusius mitus apie torrentus. Jau seniau sakiau, kad norint populiarinti Lietuvišką kiną, jis turi būti lengvai prieinamas,

Puikūs aktoriai – Jude Law, Natalie Portman, David Strathairn ir, pasirodo… Norah Johnes moka ne tik dainuoti, bet ir vaidinti. Na, nedaug jai ten teko tos vaidybos, bet mane tai įtikino. Filmas be galo paprastas – netgi savotiška “kelio filmo” atmaina, viena mergina bėga nuo savo ankstesnio gyvenimo ir sutinka kitus panašios negandos ištiktus žmones. Bet visa tai pateikta su tokiu lengvu egzistenciniu ir psichologiniu prieskoniu, kad nereikia jokių papildomų ypatingų siužeto detalių, užtenka stebėti ir mėgautis. Filmas neskubus, bet neužilgstantis, garso takelis – puikus, na, o jeigu matėte to paties režisieriaus “Meilės laukimą”, tai nuimkite iš jo itin gausią rytietišką subtilybę ir suvakarietinkit gerąją prasme: vietos, siužeto ypatybių, gyvenimo būdo. Ot smagu protingi, bet per daug negruzilinantys filmai. Žodžiu, mums (kalbu už du) labai patiko.

The Devil Wears Prada (rež. David Frankel)

Pradėjome žiūrėti su nuotaika, kad veizėsime “tuštučių fillmą”, paprastą kaip trys kapeikos. Na, bet Meryl Streep vardas vis dėlto šį bei tą reiškia. Kaip bebūtų keista – ne toks beviltiškai tuščias, kaip galima tikėtis iš neva satyros, neva ne satyros apie mados pasaulį ir ką jis daro su žmonėmis. Žodžiu, jauna perspektyvi žurnalistė su intencija “o man dzin ta mada, noriu ypatingo darbo” įsidarbina pas mados industrijos žvėrmoterę asistente, bet galiausiai kažkaip ima ir susigundo ta mada ir kitomis žurnalo “Traukiniai” “Žmonės” vilionėmis. Booooring. Kaip bebūtų keista – ne. Filmas sukaltas visai neblogai, moralizavimo lygis būtų pakeliamas gal net Užkalniui, ir netgi atomazga neatrodo jau perdėm dirbtinė. Nežinau, specialiai ar ne, bet pagrindinė veikėja, kurią vaidina Anne Hathaway, vaizduojama vizualiai labai panaši į Audrie Tatoo (“Amelija”), tai duoda įdomu efektą – viena vertus, stabilų deja-vu, kita vertus, kažkokią ameliškos nuotaikos dalelę. Galimas daiktas, istoriją gelbsti tai, kad režisierius – tas pats, kuris kūrė “Sekso ir miesto” serialą, tad toks balansas tarp nervinančios tuštybės/kvailybės/ironijos/minties išlaikytas. Bet rekomenduočiau tik tada, jeigu nieko geresnio nėra po ranka. Atsipalaidavimui. Nors… na, mažai man labiau atstumiančių dalykų nei mados industrija. Bet čia jau asmeniniai nemadingo pelkių gyventojo uodai. Ir visgi, filmas paliko gana malonų poskonį ir, kas keisčiausia, gan ilgai sukosi galvoje.

 

Kine tikrai rasite mano taip mėgiamos ir tik Emirui Kusturicai būdingos ironijos, Afrikos ir Pietų Amerikos filmams artimų, tačiau šį kartą šiek tiek kita spalvą nušviestų ginkluoto ir gatvėje išgyventi bandančio vaiko temų. Skirtingos istorijos leis jums aplankyti beveik visus pasaulio žemynus ir režisierių akimis pažvelgti į dažnai slogią įvairų socialinį statusą turinčių vaikų kasdienybę.

Rekomendacija: filmas susivokimui.

Na, o filmas, pasirodė žiaurokas, mažylė net pravirko, kad ir kaip jos prašiau kad nežiūrėtų. Su ja matyt jau nebegalima žiūrėti suaugusiųjų filmų.

Ištrauka ne iš filmo, bet iš „Gulbių ežero“ baleto:

Rodyk draugams

Rodyk draugams

1. Snieguolė ir 7 nykštukai (pats seniausias filmas, 1937). Mažylei patiko žvėreliai, nykštukai, bet, kai pamotė pasivertė pikta ragana, ji pareiškė – ne, filmas negražus. Nepaisant geros pabaigos, išvada – daugiau nežiūrėsim.
2. Undinėlė-Arielė. Mažylė jau kelis kartus buvo mačiusi kitą (įžanginę) šio filmo seriją apie Arielės vaikystę. Jai patiko krabas, žuvys, pati undinėlė. O tikroji istorija apie undinėlę jai neįtiko. Nepatiko filmo pabaiga – kad undinėlė išsiskiria su savo tėčiu (išeina pas princą) ir kad praranda uodegą (su ja gi gražiau!). Pabaiga turėtų būti tokia – princas turėtų gauti uodegą ir su undinėle ir jos tėveliu gyventi jūros dugne. Galbūt tikroji liūdnoji pabaiga jai tiktų labiau.
3. Gražuolė ir pabaisa. Viskas patiko, netgi tai, kad pabaisa kartais būdavo piktas ir baisus. Nepatiko pabaiga – kodėl tas pabaisa atvirto į princą?! Pabaisa jai atrodė įdomesnis.
4. Pelenė. Pirmiausia pažiūrėjom mano mylimą čekišką filmą „Trys riešutėliai Pelenei“. Jį pražiūrėjo ramiai, patiko arkliai, pelėda; jaudinosi, kad nenušautų stirnytės. Pati Pelenės istorija ypatingų emocijų nesukėlė. Tiesa, galutinę sceną, kai princas ir Pelenė jojo laukais ant baltų žirgų ji aiškino: „matai, princas sako Pelenei, mano arklys irgi baltas“. „Walt Disney“ filmukas, regis, patiko (kiek pasipiktino, kad peliukai buvo paversti arkliais).
5. Aladino ir Žasminos istorija. Mažylei patiko Žasmina, beždžionėlė, tigras, sužavėjo skraidantis kilimas (net šūkčiojo). O kai tik piktasis karaliaus patarėjas pradėjo naudotis džinu, mažylė pareiškė – baisus filmas, „užmušiu tokį filmą“! Laiminga pabaiga padėties nebeišgelbėjo.
6. Mieganti gražuolė. Pažiūrėjusi vieną dieną, užsiprašė filmo ir kitą, vadinasi, paliko įspūdį. Labiausiai jai patiko trys fėjos, žaidžiančios burtų lazdelėmis (kai keitė Auroros suknelės spalvą į rožinę-mėlyną) ir kai užmigdė visą karalystę. Žinoma, nepatiko piktoji fėja. O idealiausia pabaiga jai būtų, kad fėjos užmigdytų visus, taip pat ir princą.

O aš padariau atradimą – visos pasakų princesės neturėjo mamų! Snieguolė ir Pelenė gyveno su pamotėmis. Undinėlė ir Gražuolė tik su tėveliais (regis, mamos mirusios). Apie miegančiosios gražuolės mamą užsimenama nedaug, kai kuriose pasakų versijose ji gyva. Kažin kodėl taip? Visos pasakų princesės turėtų būti traumuotos vien jau to fakto, kad gyveno be motinos meilės.

Dar vienas atradimas – gerosios fėjos „Walt Disney“ filmukuose kvailutės senučiukės. Pelenės fėja nesusiprotėja jai duoti suknelės. O trys Auroros fėjos nemoka nei pyrago iškepti, nei suknios pasiūti ir trise su piktąja fėja vos sugeba kovoti. O štai piktosios fėjos-raganos, priešingai, yra labai stiprios ir gudrios.

Rodyk draugams

Beveik įsitikinęs, kad jau per vėlu.

Nors esu garantuotas, kad jau per vėlu, tačiau privalau išgelbėti bent vieno žmogaus keliolika litų. O gelbėti juos reikia nuo tokio marazmatinio marmalo kaip Holivudo šūdfilmio “Valgyk, melskis, mylėk”.

Kadangi mano mieli skaitytojai visi iki vieno yra išsilavinę, inteligentiški, kultūros bei kino naujienas stebintys žmonės, manau, pristatinėti šio filmo nebūtina. Mano pareiga tik perspėti sumaniusius į jį nueiti, bet tos sadomazochistinės akcijos už savo pinigus iki šiol taip ir neatlikusius:

NEIK IR NEMOKĖK UŽ ŠITĄ ŠŪDĄ NĖ VIENO SUŠIKTO LITO:

O jeigu jau jauti begalinį norą sužinoti, kaip atrodo mėšlas per visą ekraną – atsisiųsk per torentus (kad ir iš čia).

Patiems nepatikliausiems trumpai paiškinsiu kodėl:

1. Tai ekranizacija, kuri yra laaabai ekranizuota. Jeigu jūs skaitėte knygą (aš neskaičiau ir nesiruošiu) – jus iki negalėjimo užpis balsas amžinai pezantis už kadro bandant suteikti beformei šūdo masei vaško konsistenciją.
2. Tai pats tipiškiausias holišudinis verslo prožektas – imama viena pagrindinė žvaigždė (Džulija Roberts), kurią matome ekrane beveik visą laiką ir antra, mažiau ryški, ir mažiau vietos ekrane užimanti pagrindinė žvaigždė (Chavieras Bardemas) ir tada žiūrovų pasitenkinimui tos dvi megastarės kopuliuojamos tarpusavyje.
3. Jus bando elementariai apipisti – Dž. Roberts nuo filmo “Pabėgusi nuotaka” laikų yra pardavinėjama kaip stereotipas. Šį kartą tai galutinai sušvinkęs ir suteoritipėjęs stereotipas.
4. Jeigu tamsta nesatę amerikanososas arba amerikanososė jums bus be galo keista stebėti kaip atrodo filmas, kuriame vyrų ir moterų “vaidmenys” yra sukeisti vietomis. Pagrindinė herojė – elgiasi kaip tipiškas užsipėręs vyras virš keturiasdešimt, o visi jos pisami vyrai – kaip dvidešimtmkeliametės chujasosikutės, ieškančios ant kurio bybio pasimauti, kad ramiai ir sočiai gyventi.
5. Viso filmo metu dvelkia amerikanososiškas bukaprotizmas, pradedant nesugebėjimu sukurti šeimą, bendrauti tarpusavyje, po to pereinant prie įsivaizdavimo, kad Dievą galima susirasti tik su guru-pizdaburu pagalba, kokiame nors supistame Indijos ašrame (į kurį autobusais vežami dalbajobai iš viso “civilizuoto” pasaulio), ir baigiant pastoviu agresyviu alkoholizmo ir pisliavinės pasaulėžiūros demonstravimu net sėdint pas “dvasios mokytoją” ir medituojant šiknos užkampyje vardu Balio sala.
6. Protingą žmogų turėtų iki negalėjimo užpisti kaip svetimos mums kultūros intelektualė (turiu omeny – knygos autorę ir pagrindinę heroję) bando sukišti į mūsų smegenis tai, ką mes savo kultūroje vadiname “Gyvenimo išmintimi”. Visas filmas tai tiesmuko ėdimo-šikimo-vėmimo- pisimo (4 kertiniai vakarų “civilizacijos” akmenys) ir ezoterinės masturbacijos reklama.
7. Galų gale, tai paprasčiausiai nuobodu – po pirmų dvidešimt minučių imi laukti filmo pabaigos, tam kad įsitikintum, jog ką tik beprasmiškai praleidai dvi savo gyvenimo valandas.

Nors dėl beprasmiškai – nėra visiškai teisingai.

Štai kadrai iš scenos, kuri vienintelė palietė sielos gelmes ir suteikė vilčių dėl Amerikos kinematografo ateities:

Spausk ir mėgaukis (nepilnamečiams irgi galima)

Tik čia viena problema, jei apple tv nepasiūlys itin didelio filmų pasirinkimo (o labiausiai truksta kaip tik mažesnio biudžeto, nekomercinių filmų) tai su torrentais kovoti visgi bus sunku. Žmogus įpranta prie vieno paslaugos tiekėjo, jei pas apple neras kokio filmo, tai jį parsisiuntęs iš torrentų parsisiūs dar ir kitą, kuris apple tv galbūt jau ir yra.

Taigi, kaip matome, išeičių yra. Ir nori nenori tenka pripažinti, kad apple puikiai supranta interneto principus ir gerai numato jo plėtros kelius.

Rodyk draugams

Abiem atvejais kalba apie tą patį – kur realybė, o kur sapnas, kur riba tarp realaus ir menamo pasaulio, blablabla. Ir pagrindinis herojus – tas pats Di Caprio. Abiem atvejais melodramatiškai nelaimingas ir persekiojamas mirusios žmonos fantomų. Ir vaikų fantomai irgi jį kamuoja. Ir pabaiga, kur klaustukas paliekamas – ar čia jis realybėj, ar toliau kažkokioj menamybėje – irgi. Ir filmų išleidimo datos skiriasi vos pusmečiu.

"Inception" siužetas ganėtinai banalus (na, taip taip, ne toks banalus, kaip eilinis bojevykas, bet visvien): kažkokį mistinį bendro sapnavimo prietaisą turintys veikėjai bando šnipinėti informaciją iš svetimų galvų per sapnus, tuose sapnuose sapnuoja kitus sapnus, etc., kol galų gale susipainioja tiek, kad ima neskirti, kur ten tikras sapnas, o kur realybė. Filmas kimšte prikimštas bojevykiškų scenų iš tų sapnų, visi šaudo gaudo, nesvarumai, tratata, tratata, sapnas šen, sapnas ten, vėl bach, tratata, tratata, o herojų asmenybių gylis – maždaug, kaip kokiame Rambo, tratata, tratata, bach bach. Ir tai nepaisant visokių ten besikartojančių scenų su dvasingu Di Caprio, dvasinga Di Caprio žmona ir panašiai. Visi kiti aktoriai atrodo išvis pastatyti tik dėl vaizdo, pakeitus juos į kokius nors South Park herojus – filmas ne tik kad smarkiai nepablogėtų, bet gal net ir taptų juokingesniu, tratata, tratata, tratata, bach bach. "Inception", atrodo, susilaukė puikaus populiarumo – IMDB reitingas 9,2, o balsavusiųjų skaičiumi jau aplenkė gerokai anksčiau išleistą "Shutter Island". Jei nesigilinate į siužetą, o kokie nors "Čarlio angelai" jums atrodo geras filmas – nueikite į "Inception", galėsite pasijusti pakylėtu ir paskui ištisus metus kalbėti visokiom filosofinėm temom apie tai, kur realybė, o kur tikrovė.

"Shutter Island" siužetas – gerokai sudėtingesnis, kardinaliai logiškesnis, ir tiesiog nesulyginamai dailiau atidirbtas. Čia nėra jokių stebuklingų technologijų. Tikroviškumas – detalėse. Scenaristo skrupulingumas – stulbina.  Vietoj sapnų – realybė. Ir psichiatrinė ligoninė. Herojaus paranoja. Kliedesiai ir haliucinacijos. Nenormalūs daktarai. "Skrydis virš gegutės lizdo" kažkuriuo momentu pasirodo, lyg banalybė, palyginus su šiame filme perjaustu ir tyčia neišsakytu netikrumo, nepasitikėjimo, baimės pojūčiu – kam sakyti tai, kas baisu? Nežinomybė baisesnė. Čia nėra skerdynių. Čia tik vieniša sala, paskirta psichiatrinei ligoninei. Sala, kur laikomi pavojingi pacientai. Sala, kurioje ieškoma pabėgus pacientė. Ir nuostabu – tas pats Di Caprio šiame filme atgyja. Taip taip, šita melodramatiškai tauriaveidė vaškinė lėlė irgi ima rodyti emocijas, tarpais – atvirai kraupinančias (negi čia Di Caprio?). Taip, čia yra ir kiti aktoriai – asmenybės, o ne statistai. Kažkuriuo momentu kyla mintis, kad žiūri siaubiaką. Čia nėra jokių scenų, primenančių žaidimus, tačiau kiekvieną minutę matome tiesiog klasikinį operatoriaus, scenografo ir režisieriaus meistriškumą. Tobulą meistriškumą, kuriam kompiuterinis montažas – ne tikslas, o tiktai tikslingai naudojama priemonė. Ir siužetas, vis lūžtantis keisčiausiu būdu tada, kai jau ima atrodyti, kad viskas aišku. IMDB reitingas – lygus 8. Jei jums nieko nesako Scorsese pavardė – į filmą neikite. Tik veltui sugaišit laiką.

Tokie panašūs savo siužetų pagrindu, abu filmai skirtingi tiek, kad atrodo, jog atėję iš nesusijusių pasaulių. Ir nors pagrindinis herojus – tas pats Di Caprio, bežiūrėdamas ir belygindamas – supranti, kad visgi aktorius – tėra lėlė režisieriaus rankose. Būtent todėl išties rekomenduoju pažiūrėti abu. Būtent tam, kad pamatyti, kaip smarkiai ir kardinaliai gali skirtis du filmai, pasakojantys lyg ir apie tą patį.

Pats tu toks (www.patstutoks.lt)

RSS

Įkurtas: 2009 m. gegužės 24 d.

Pagrindinės temos: muzika, kinas, recenzijos, naujos grupės, debiutai, muzikinės senienos, vinilinės plokštelės.

Autoriaus aprašymas: Vieną dieną bendraminčiai melomanai priėjo bendros išvados – klaidingas mitas apie klausytojus snobus, kuriems nepatinka ir vieno, ir kito atlikėjo muzika, o tik ta, kurią klauso jie. Tikras muzikos gerbėjas mėgsta neišmatuojamą galybę muzikos, net jei visa ji – menkai žinoma plačiajai auditorijai. Jei kas nors sako, kad muzika tik fonas, mes sakom Pats Tu Toks.