СВЯЩЕННАЯ ВОЙНА

Музыка: А. Александров; Слова: В.Лебедев-Кумач

Вставай, страна огромная,
Вставай на смертный бой
С фашистской силой тёмною,
С проклятою ордой.

Припев:
Пусть ярость благородная
Вскипает, как волна, —
Идёт война народная,
Священная война!

Как два различных полюса,
Во всём враждебны мы.
За свет и мир мы боремся,
Они — за царство тьмы.

Припев.

Дадим отпор душителям
Всех пламенных идей,
Насильникам, грабителям,
Мучителям людей!

Припев.

Не смеют крылья чёрные
Над Родиной летать,
Поля её просторные
Не смеет враг топтать!

Припев.

Гнилой фашистской нечисти
Загоним пулю в лоб,
Отребью человечества
Сколотим крепкий гроб!

Припев.

Пойдём ломить всей силою,
Всем сердцем, всей душой
За землю нашу милую,
За наш Союз большой!

Припев.

Встаёт страна огромная,
Встаёт на смертный бой
С фашистской силой тёмною,
С проклятою ордой!

Припев.

ŠVENTASIS KARAS

Laisvas vertimas

Pakilki, šalie galingoji,
Pakilk, į mirtiną mūšį
Su fašistų jėga tamsiąja,
Su prakeiktąja orda!

Priedainis:
Tegu kilnusis pyktis
Putoja kaip banga -
Visaliaudinis karas vyksta
Šventasis karas!

Kaip du skirtingi poliai
Kariaujame dėl visko.
Už šviesą ir taiką mes,
O jie – už tamsos karalystę.

Priedainis.

Duosime atkirtį smaugikams
Visų ugningų idėjų,
Prievartautojams ir plėšikams,
Žmonių kankintojams!

Priedainis.

Tenedrįsta juodieji sparnai
Virš Tėvynės skraidyti,
Jos plačiuosius laukus
Tenedrįsta priešas trypti!

Priedainis.

Supuvusiai fašistinei bjaurasčiai
Suvarysime kulką kakton,
Žmonijos išgamų atlieką
Užkalsim tvirtai graban!

Припев.

Eisime versti iš visos jėgos,
Iš visos širdies, iš visos dūšios
Už savo mylymą Žemę,
Už savo Sąjungą didžią!

Priedainis.

Kyla šalis galingoji,
Kyla į mirtiną mūšį
Su fašistų jėga tamsiąja,
Su prakeiktąja orda!

Priedainis.

HOLLY WAR

Английский вариант песни в переводе Александра Артемова

Get up, the giant country,
Get up for mortal fight
With German horde uncounted,
With forces of the night

Chorus:
Let noble anger of the soul
Get boiled as a wave.
The peoples war, the holy war.
Well fight until the grave.

Let’s give repulse to oppressors
Of all the ardent thoughts.
To rapers and to murderers,
Let’s say the swear words.

Chorus:

We will not let the darkened wings
Fly over Motherland.
The native country spacious fields
Are not for fiend’s extend.

Chorus:

For rotten fascist pack we’ve got
A bullet and a bomb.
The spawn of the planet Earth
Must get into the tomb.

1941

http://www.youtube.com/watch?v=-JLWk6hE_Iw

http://www.youtube.com/watch?v=QJphPdnEc8g

Tiems, kas vis dar tiki tokiai žodžiais, kaip “demokratija, rinkimų teisė, valdžia, socialinė valstybė, valdžių atskyrimasir t.t.” Pasižiūrėkite, kaip prieš kelis šimtus metų buvo konstatuotas faktas, puikiai galiojęs iki šiol:

“Man nerūpi, kokia lėlė yra pasodinta į Anglijos sostą valdyti Imperijos, kurioje niekuomet nenusileidžia saulė.

Žmogus kuris valdo Britanijos pinigų tiekimą, valdo Britanijos Imperiją, ir Britanijos pinigų tiekimą valdau aš.”

Natanas Rotšildas

O dabar pažvelkite į geresnės kokybės šito tikrojo Britanijos valdovo portretą:

Nepastebite nieko keista?

Ar jums nekeista matyti patį grynaveisliškiausią žydą, kuris savo išvaizda nė iš tolo neturi nieko bendro su nabagais semitais valkatomis iš Sinajaus dykviečių?

Dar kartą pažvelkite į šias žydras akis ir žilstelėjusias, bet šviesias garbanas:

Jo net antakiai šviesūs kaip kokio germano, kelto ar skandinavo…

Galiu drąsiai lažintis, kad jis taip pat ir neapipjaustytas, nes apipjaustymą kaip zombifikavimo ir vergų sąmonės ugdymo priemonę Rotšildo protėviai naudojo prie paprastus žydus – globalizatorių patrankų mėsą, su kuria ne tik kad nesimaišė (ir nesimaišo iki šiol), bet ir periodiškai pasiunčia į vis naują holokausto ir pogromų mėsmalę, taip palaikydami apipjaustabybių zombių armijos kovinę dvasią ir juos vienijančią išorinio priešo baimę.

O kad įsitikintumėte, kad netgi tarp žydų yra dar žydiškesnių žydų – štai kaip atrodo vienas iš šiandien populiariausių debilų tarpe Natano Rotšildo palikuonių – Natanielis Rotšildas:

Viso labo per porą dešimtmečių žmonija atliko neįtikėtiną šuolį  nuo puritoniškos moralės iki “apnuoginto kūno maišto”. Kas stovi  už viso šito ir kokio velnio (ar kokiam velniui) prireikė “išlaisvinti” liaudį?

Rusų debildėžės akivaizdžiai gavo komandą iš aukščiau stoti į informacinį karą ir duoti atkirtį Naujosios Pasaulio Tvarkos šeimininkams. “Specialiojo projekto” dokumentinių filmų serija ne tik informuoja visuomenę apie prieš ją vykdomą globalųjį genocidą, bet šalina konspiralogijos bei “sąmokslo teorijos” etiketę nuo tokių svarbių temų, kaip žmonijos skaičiaus ribojimas, globali vyriausybė, užkulisinis valdymas, manipuliavimas sąmone, netiesioginis genocidas, istorijos perrašymas ir t.t.

http://www.youtube.com/watch?v=m3Pmk8727h8

Kalba Fursovas – protingas dėdė iš Rusijos prezidento patarėjų aplinkos. Esminė mintis, kad Europa su laiku taps muziejumi, po kurį nieko bendro su jo kultūra neturintys gidai vedžios turistus.

Lygiai taip pat, kaip Egipte, kur vietinių gyventojų palikuonys sudaro vos 10% gyventojų, o naujieji šeimininkai arabai maitinasi iš senosios Egipto istorijos.

Manau, netrukus mes galęsime perrašyti dalį savo istorijos vadovėlių – ypač apie tą laikotarpį, kai Lietuva įėjo į Rusijos Imperijos sudėtį.

Nes rusai, stengdamiesi suvaldyti anglosaksų ir apipjaustabybių babkėmis pumpuojamą oranžinį šūdą, jau iš visiškos oficialios pozicijos pradeda nebepaisyti istorinio “politkorektiškumo” ir globalias kurvas ėmė vadinti kurvomis.

Puikus dokumentinis filmas apie Naujųjų laikų istoriją:

http://www.youtube.com/watch?v=c4ePwPJCyUQ

nimda_lt

Случайно нашла, смотрела и смотрела
делюсь

Башня Гедеминаса 1906 год

Вильнюсская понорама с башни Гедеминаса 1906 год

 Караимская кинеса, год неизвестен

 Дворец генералгубернатора с памятником Муравьёву, конец XIX века. В настоящее время здесь дворец президента Литвы

 Ворота дворца Сапеги вильнюс, 1905 год

 Зелёный мост, 1904 год

 Вильнюсская Ратуша, до войны это был городской театр

 Костёл Петра и Павла с улицы Костюшки, 1892-1905 года

 Улица Большая (Didžoji gatvė) до войны

 Фронтальный вид Кафедры, 1873-1881 года

 Общий вид Кафедральной площади, 1873-1881 года

 Пятницкая церковь, год неизвестен

 Улица Пилес(Pilies) конец XIX века

 Улица Св. Ионаса, cправой стороны стоящий дом в 1873 году принадлежал Л.Стуока-Гуцявичусу, в конце XIX столетия был капитально отремонтирован, был достроен 3-й этаж. В 1950 году дом снесён.

 Костёл Св. Казимираса, приблизительно 1910-1920 год

 Костёл Св. Катрины, год неизвестен

 Костёл Святой Тересы и ворота Аушрос(Aušros vartai). 1861-1915 годах в помещении костёла была женская гимназия

История Зелёного моста

 Костел Св. Петра и Павла

 Ворота Аушрос(Аušros Vartai), 1904 год

взято тут

http://youtu.be/4SDknt2vsGA

Nors kelelis iki tėviškės tolimas, valdomose žemėse Lietuviški vardai puoš kas antrą plėšikų armiją.

Deja, tenka konstatuoti faktą, kad net ir nepaisant įvairių istorinių netikslumų, „Medieval: Total War“ išplėtimas „Kingdoms“ išlieka šauniausiu žaidimu norint pasitranioti po viduramžių Lietuvą. Ne tik dėl to, kad tame žaidime yra pasipriešinimo krikštui kampanija, bet ir dėl daugybės kitų niuansų, pradedant valdymu ir vartotojo sąsaja, baigiant žaismo įvairove.

„Real Warfare 2: Northern Crussade“ siūlo įdomią koncepciją, skirtingai nei esame pratę, strateginį žemėlapį taip pat pateikdamas realiame laike. Čia nėra ėjimų ir tai įneša labai smagios dinamikos žaidimui strateginiame žemėlapyje, tačiau pats žemėlapis idėjiškai neišbaigtas ir gan ribotas. Realiai mes nevaldom miestų, nevystom ekonomikos ar diplomatijos taip kaip esame pratę. Miestai tapa taškais kuriuos reik reguliariai lankyti norint surinkti mokęsčius, parduoti grobį ar papildyti armiją. Esmė tame, kad visi veiksmai atliekami per herojų, kitaip tariant žaidimo metu mes valdome tik vieną herojų, vieną armiją ir galim atlikti tik tuos veiksmus, kuriuos atlieka mūsų komtūras. Jei jis ne mieste, miestas iš esmės nieko nereiškia, jis tiesiog stūkso žemėlapyje.

Facebook adiktai į mūšio lauką renkasi kaip į poke'inimo varžybas.

Sakyčiau žaidimas tampa savotiška jRPG atmaina. Popiežiaus nemalonę užsitraukęs Teutonų riteris atšaukiamas iš vidurio rytų ir ištremiamas į Prūsiją, kur Lenkų karaliaus prašymu vykdo šviečiamąją veiklą. Aišku šis pavedimas veikiausiai buvo traktuojama kaip bausmė, tad šviežiai iškeptas komtūras kišenėj turi tik batono, o armiją sudaro jį ryjantys valstiečiai. Pirmos kelios mokomosios misijos supažindina su užduočių vydkymo ir prekybos mechanizmais, tad įvykdžius paskutinę jų žaidėjas paliekamas likimo valiai. Mokomoji misija taktinei žaidimo daliai, kuri čia yra esminė, kažkodėl pateikiama atskirai, tad daugumai žaidimas gali pasibaigti nė neprasidėjęs. Pirmasis pakelės plėšikas kurį liepta sulaikyti duos į kaulus net ir tiems, kas yra žaidę strategijų, bet nėra bandę jRPG. Tai nutiks dėl dviejų priežasčių. DI čia išties kaunasi gerai, o mechaniškai šis žaidimas tolimas strategijoms ir tą prasme, kad pagrindiniai du resursai (patirties taškai ir lėšos) gaunami tik mūšiuose.

Stacionarūs daliniai yra itin atsparūs strėlėms, tad ilgalaikis susišaudymas pries šokant baladotis paveikia tik moralę.

Tai vienas tų žaidimų kur absoliuti laisvė ir informacijos stoka kilsteli eigą į „harcore“ lygį, nors pats žaidimas toks nėra. Žaidėjas tiesiog nežinos, kad norint įvykdyti pirmą užduotį reikia tiesiog pasiganyti po apylinkes mušant besiganančius valstiečius tol, kol tavo pajėgos bent jau susilygins su tomis, kurias turi oponentas. Tai padarius jau galima šokti daužyti pakaušių, bet su sąlyga, kad buvot išėję į pagrindinį meniu ir atskirai įveikėt taktinių mokymų dalį. Jų metu būtina suvokti, kad RW2 mūšiuose ne žudynės svarbiausia. Mechaniškai čia labai stipriai išnaudojamas moralės faktorius ir DI tai žino. Didesnėmis ar mažesnėmis pajėgomis jis niekuomet nesieks sutriuškinti žaidėjo armijos, o stengsis priversti ją bėgti. Neįsisąmoninus šio niuanso ir neatsiribojant nuo emocijų ar grafomaniško polėkio išpjauti visus, laimėti bus sunku. Kitais žodžiais tariant, jei siekis yra išžudyti visus, mūšį galima pradėti tik tada, kai jėgų balansas dvigubai palankesnis žaidėjo pusei. Tik čia išlenda dar viena bėda. Jėgų balansą žaidimas perteikia žodžiais, t.y. užvedus pelę virš oponento būna parašyta — bereikšmis, labai silpnas, silpnas, jėgos vienodos ir t.t. Problema greičiausiai slypi tame, kad jėgų balansą žaidimas skaičiuoja vertindamas kiekvieno dalinio faktorius, jų patirtį, patobulinimus ir vertę mūšio lauke. Tokiu būdu, matydamas mūsų gretose pėsčiųjų riterių jis juos prilygina 5 pulkams skarmaluotų kaimiečių su šakėmis. Iš esmės toks skaičiavimas teisingas, tačiau tik tuo atveju, jei žaidėjas žino kaip išnaudoti riterius mūšio lauke. Jei sugeba išlaikyti juos šviežius, ir neįvelti į kautynes su vienu pulku, kai jų paskirtis sustabdyti bent keletą jų, galiausiai neleidžia jiems patekti į apsuptį… Tiesą sakant riterių paskirtis apskritai neįsivelti į ilgai trunkančias kautynes, o vien savo vaizdu versti bėgti priešo pajėgas. Tai padaryti nėra paprasta, nes vien dėl vaizdo čia niekas nebėga, tad manevravimas šiame žaidime „gyvas“ ir reikšmingas.

UI siaubingas, bet informaciją pateikia. Liuks reiškia, kad šiame kaime prekei taikoma geriausia pirkimo/pardavimo kaina.

http://youtu.be/BstqS3_piqE

Manau, beveik visi žino apie Naskos piešinius arba kitaip Naskos linijas – tai Peru dykumoje išraižytos linijos, gyvūnų atvaizdai ir ornamentai. Tai būtų tipiški vienos iš senųjų kultūrų geoglifai (piešiniai ant žemės paviršiaus), jeigu ne įspūdingas jų dydis ir atlikimo technikos tikslumas.

Naskos piešiniai – Kolibris (90 metrų ilgio)

Oficialusis mokslas iki šiol ginčijasi ir kelia hipotezes ne tik apie tai, kam tie piešiniai buvo sukurti, bet ir kokiu būdu žmonėms, kurių technologijos buvo netoli tepažengusios nuo akmens amžiaus pavyko dykumoje įgyvendinti tokius milžiniškus projektus.

Įspūdingiausi ir mįslingiausi iš Naskos piešinių – tai tiesiog tiesios linijos einančios daugelį kilometrų atrodytų atsitiktinai ir beprasmiškai.

Naskos linijos iš satelito

Visų Naskos linijų ir piešinių “katalogas” suskirstytas pagal tipus – http://www.nazcamystery.com/nazca_lines.htm.

Patikėti, kad kažkas eikvotų tiek darbo vien tam, kad pribraižytų kilometrines linijas – griovius dykumoje ir tai neturėtų jokios prasmės – mažų mažiausia kvaila. Taip pat kvaila, kaip šiandien tiesti kelių juostų greitkelius, vien tam, kad į juos galima būtų pasižiūrėti pakilus iš oro.

Internete yra begalė informacijos apie Naską – tiek oficialios, tiek alternatyvios. Nuoširdžiai rekomenduoju pasižiūrėti Skliarovo filmą apie Naską iš “Uždraustos istorijos temos” serijos (pridėtas apačioje). Jame pakankamai išsamiai ir be konspirologinės pompos yra idėstomi praktiškai visi aspektai.

Bet pirmiausia siūlau trumpą,  tik vieną vienintelę temą liečiantį klipuką – konkrečiai apie linijas ir jų kryptį. Jau vien atsakymas į tokį atrodytų naivų ir paprastą į klausimą – o kurgi veda tos “nesuprantamos” ir “chaotiškos” linijos? – paneigia mokslinius mitus surašytus vadovėliuose apie žmonijos priešistorę ir mūsų kilmę:

http://youtu.be/PSowx7h11G0

Skliarovo filmas-reportažas “Naska – už logikos ribų” (Наска – за гранью логики)

http://youtu.be/689V3fd08gM

Juokiniausias šiuo atveju yra netgi ne pats primityvaus "ad hominem" panaudojimas, kai nesugebant atremti oponento argumentų bandoma apjuodinti jį patį, bet tai, kad Runkeliai yra sena ir garbinga didžiūnų šeima, pirmą kartą paminėta dar 1065 metais.

Runkel miestelis įkurtas ramiame Lahn upės slėnyje, apsuptas miškingų kalvų. Į jį veda siauras žavus keliukas:

Tiesiog puiki vieta šeimoms su vaikais! Vos įvažiavus į miestelį pasitinka užrašas, skelbiantis: runkeliai – malonūs kaimynai.

Tolerastų ir kitokių iškrypėlių siaubui miestelyje vyksta baltųjų hetero runkelių diskotekos, kur runkeliai susipažįsta, kuria šeimas ir tokiu būdu dauginasi

Kadangi miestelyje nesimato nė vieno spalvotojo imigranto, tvarkai palaikyti nereikia policijos, užtenka nuo gaisro saugančios runkelių ugniagesių tarnybos:

Nuoširdžiai jūsų, iš Runkelio, runkelis Grippen:

Kalbėsiu tik apie režimą vienam žaidėjui.

Pirma valanda su žaidimu buvo labai trikdanti, gal net sakyčiau erzinanti. Tiek dėl vaizdo ekrane, tiek dėl veiksmo ir įvykių posūkio. „Assassin‘s Creed“ laikiau išskirtine serija dėl tobulos sci–fi schemos ir konspiracijų gniutulo. Dviejų pramanytų brolijų konfrontacija, kiekviename etape gan taikliai simbolizavo realaus pasaulio jėgų kovą. Kūrėjai įgijo bilietą kelionėms laike, laisvai istorijos interpretacijai ir teisybės paieškoms, tad pagunda visą likusį gyvenimą žaisti šią serija atrodė ypač stipri. Ubi jau atfiltravo kelis laikotarpius, kurių bent vieną atkurs ateities žaidimuose, bet aš jau keli metai svaigstu nuo minties pažvelgti į spalio revoliuciją Peterburge gyvenusių žudikų akimis. Dar syki pasinerti į nostalgiškus laukinius vakarus, aplankyti senovės Kiniją. Užuominų, kad tai vyks buvo jau antroje dalyje, jos buvo monumentalizuotos dėdulės Mario rūsyje.

Modernūs laikai irgi įdomu, todėl spėjau, kad Desmondą triukų moko ne be reikalo. Ubisoft turi realų šansą sukurti kažką kas mestų iššūkį „Red Dead“ serijai, kas primintų koks klasiškai nuostabus buvo „Shinobi“ ir kas nurungtų jų pačių „Splinter Cell“. Todėl toks prisirišimas prie Ecio stebino. Stebino kaip žaidėją ir kūrėjų talento gerbėją, bet ne kaip pirkėją. Aš visiškai suprantu Ubi norą išsaugoti ir išnaudoti personažą ir epochą su kuria jie „pataikė“, bet tuo pat metu ir nuoširdžiai pergyvenu dėl lyno kuriuo nutarta eiti tvirtumo. Mano nuomone ir nepaisant to, kad „Revelations“ iš esmės yra geras žaidimas, šį kartą buvo ypač lengva nuo to lyno nusprūsti. Ne tik dėl kiek netikėtų siužetinių vingių, ne tiek dėl akligatvio į kurį jie dar su „Assassins Creed 2“ stumtelėjo žaidimo dizainą, kiek dėl per metus laiko nenuslūgusių lūkesčių gauti proporcingai tiek pat daugiau, kiek buvo siūloma su antra dalimi ar „Brotherhood“.

Kokiu kantriu reik būt, kad gavus tobulą progą „double kill“ šuoliui, dar rasti laiko pasirinkti ir teisingai numesti bombą.

Todėl pirmos emocijos įsijungus žaidimą, labiau neigiamos. Ką? Vėl tas pats? Kažkaip pirmą valandą akis nefiksuoja nei pasenusio Ecio, nei pakitusios veiksmo vietos. Vėliau viskas pamažu ima stotis į savo vietas. Kadangi aš besąlygiškai pamilau Romą iš „Brotherhood“, Konstantinopolis — Stambulas tikrai nepaliko didelio įspūdžio ir apie jo išvaizdą ar atmosferą negalėčiau papasakoti per daug. Ši nuostata išliko viso žaidimo metu, kaip įspūdingesnius išskirčiau nebent kelis saulėtekius, kuriuos stebėjau visiškai neplanuotai. Lipau į minaretą knygos, o strigau dėl pirmų saulės spindulių ir auksiniame rage žaidžiančių, bundančio miesto atspindžių. Taip tai buvo klasiški, gražūs momentai, bet Roma buvo iš tokių pastatyta, tad Stambule jie ne tiek stebina, kiek liūdina.

Vėliau su miestu susigyvenau dėl visiškai kitokių priežasčių. Savo išvaizda primenantis paskubomis sumestą, kelių žaidimo dalių metu sukurto inventoriaus kratinį, Stambulas labai patraukia savo istorija. Greičiausiai todėl, kad statistiniam lietuviui ji mažiau žinoma. Šiaip paradoksalu, bet turiu daug draugų mėgstančių ilsėtis Turkijoje ir nė vieno jų pasakojimai, pagyros ar vilionės nesukėlė jokio noro ten apsilankyti. „Revelations“ tai padarė be didesnių pastangų ir čia kalbu ne apie pramanytą istoriją, kuri ten nevyko, kalbu apie tikrą miesto istoriją, atspindimą žaidimo duomenų bazėje. Todėl sakyti, kad Konstantinopolyje buvo nuobodu tikrai negaliu, priešingai — buvo labai įdomu. Tiesiog esant dienos apšvietimui, mažiau žiopsojau, daugiau vykdžiau misijas, kas leido įveikti žaidimą bene trys sykius greičiau nei „Brotherhood“. Nors turinio prasme abiejų apimtis gan panaši.

Retai panaudojami, bet savaip klasiški nauji triukai.

Greta nepasakiško miesto vaizdo, į akis iškart krenta ir kiti simptomai. Per pusvalandį pamačiau daugiau smulkių techninių klaidelių, nei per savaitę bet kurioje kitoje serijos dalyje. Jos neįtakoja žaidimo eigos, bet įtakoja bendrą įspūdį. Kardai ne visada kabo ten kur reikia, ne visada įsikrauna tekstūros, ne visada aišku koks iš tikrųjų turėtų būti žaidimo akcentas. Tai skubėjimo požymiai, nereikia būti genijumi, kad suprastum — „Revelations“ dalyvavo lenktynėse su laiku, į varžybas mestos 5 „Ubisoft“ studijos pasiekė finišą ir pateikė kokybišką galutinį produktą, bet smulkmenų šlifavimui neliko laiko. Todėl kai kurie žaidimo elementai atrodo prilipdyti, o ne subtiliai įskiepyti, kartais turkai prabyla su itališku akcentu, dažniau nei kartais pasiunti velniop naują valdymo schemą. Na ji ne visai nauja, bet susidaro įspūdis, kad komanda B turėjo map’inti pultelyje tai ką prigalvojo komanda C, tačiau ir vieni ir kiti dirbo nebendraudami tarpusavyje. Valdymo schema lyg ir ta pati, bet mirčių kiekis nesugebant pasirinkti norimo ginklo išaugo dvigubai, apie absurdiškai prarastą netikėtumo efektą išmetus bombą ar pokštelėjus pistoletu kai to nereikia, išvis nekalbu.

Apsipratimui su tuo kas pasirodė atgrasu, prireikė valandos. Tuomet į sceną žengia antras ir trečiasis seniai. Ecio, Altair‘as ir jų istorija. Su ją, beje, viskas tvarkoje. Priešingai nei kiti žaidimo ar net istorijos elementai, protėvių siužetinės linijos įdomios ir stebinančios. Į Konstantinopolį Ecio vyksta su tikslu atskleisti paslaptis, kurių nepavyko išnarplioti jo tėvui, jis grįžta į istorinę žudikų tvirtovę — Masiafą, kur randa tamplierius ir Altairo užrakintą saugyklą. Jos atrakinimui reikalingi penki raktai, kurių kiekvienas leidžia išgyventi tam tikrą Altairo gyvenimo fragmentą. Taip, taip… Gaunam palakstyti ir su pirmos dalies herojum, kuris čia atsiranda kaip Ecio išgyvenimų, kuriuos išgyvena Desmondas dalis. Reikia pastebėti, kad Altairo sekos nėra reikšmingos žaidybine prasme, tai tiesiog interaktyvūs intarpai kurių metu mes valdome pagrindinį pasakojimo herojų. Veikiausiai toks buvo ir kūrėjų tikslas. „Revelations“ padeda taškus Altairo, Ecio ir Edeno Obuolio istorijose, žaidėjui pateikiama visa reikalinga „tiesa“, tačiau jos suvokimui Altairas paaukojo visą gyvenimą, o kūrėjai tiesiog pasirinko mažiausiai nuobodų būdą apie tai papasakoti.

Ecio savo ruožtu visiškai kitoks. Pasenęs ir pasisėmęs išminties. Pirmą valandą kaip minėjau to nepastebi, todėl naujasis amplua atrodo kažkoks dirbtinis, bet vėliau… Na aplinkiniai jį vadina Mokytoju ir ne be reikalo. Ecio nesivaržo dalintis išmintimi su kiekvienu sutiktu ir demonstruoja ypatingai išlavintą toną. Su kiekviena akimirka buvimas greta jo atrodo vis malonesnis, o „mokytojo“ titulas dera vis labiau. Žaidimui įpusėjus jis pradeda kelti tas pačias pagarbias emocijas, kokias „Star Wars“ gerbėjams sukelia džedajų meistrai. Eigoje įpinama meilės istorija galiausiai virsta standartiniu oh ir ah, bet eigoje tikrai reikia įvertinti rašytojų talentą perteikiant Ecio minčių eigą.

Iliustracijos vardan pacituosiu vieną pastraipą iš Paul’o Carr’o perspėjimo interneto troliams (čia tokie mistiniai padarai, kurie gyvena Delfi ir kitų portalų komentaruose):

“Kai kitąsyk kas nors iš jūsų retoriškai paklaus “Kas čia per naujiena?”, prisiekiu kaip Dievą myliu, atvažiuosiu į tavo rūsį, surinksiu visus tavo Wil Wheaton žaislinius kareivėlius ir išlydysiu iš jų didžiulį plastmasinį penį. Jei tau kada nors teko matyti Miriam Karlin sceną filme Prisukamas Apelsinas, tu jau žinai, kas įvyks paskui. Tavo paties labui, neversk manęs atvažiuoti pas tave ir kitą kartą, kai susidursi su klausimu “Kas čia per naujiena?”, geriau paklausk savęs “Kodėl aš vis dar gyvenu su savo tėvais?” Šis straipsnis yra naujiena, nes taip pasakė už tave geresni žmonės.”

Kaip daugelis gerų Vakarų žurnalistų, Paul’as Carr’as ne tik rašo laikraščiams, bet dar ir išleido dvi knygas, vieną iš kurių ir noriu pristatyti jums. Užbėgant už akių pasakysiu, kad “Į vakarėlį – tuščiomis rankomis” (Bringing Nothing to the Party: True Confessions of a New Media Whore) yra nuostabi knyga dėl dviejų priežasčių: pirmiausiai dėl to, kad jos lengvas stilius ir komiškos situacijos, į kurias nuolatos patenka herojus, tikrai praskaidrins nuotaiką tamsiais žiemos vakarais, o antra – šioje knygoje apie startupus kalbama visai kitaip nei esame įpratę girdėti. Kalbant apie perspektyvą, absoliuti dauguma apie startupus parašytų knygų pakliuva į vieną iš dviejų kategorijų: profesionali literatūra apie tai kaip sukurti produktą, pasiekti klientą ar iškaulyti pinigų iš investuotojų (The Four Steps to the Epiphany, The Lean Startup, Venture Deals) ir romatinė literatūra apie tai, koks saldus yra verslanorio gyvenimas, kai verslas pavyksta (Losing My Virginity, Founders at Work). Paul’o Carr’o knyga yra kitokia, nes jis dalinasi savo nesėkmingo verslo patirtimi, o darydamas tai nupiešia intymų Londono startupų ir verslininkų jausmų pasaulį.

“Į vakarėlį – tuščiomis rankomis” prasideda tada, kai Paul‘as Carr‘as rašo savaitinę rubriką apie naująją žiniasklaidą The Guardian laikraštyje. Savaime suprantame, kad toks darbas reikalauja iš jo nuolatos dalyvauti sėkmingų verslanorių rengiamose konferencijose, vakarėliuose ir pusryčiuose, o kadangi Paul’as niekad neatsisako išlenkti taurelę kitą su sėkmingais žmonėmis, netrukus jis tampa gerai pažįstamas su visais tais veikėjais, kurie ir sudaro Londono startup bendruomenę. Ir kuo ilgiau jis geria su Interneto verslininkais, tuo labiau jį ėda pavydo jausmas – dėl tos šlovės, pinigų ir laisvės, kuri atrodo yra ranka pasiekiama. Todėl vieną dieną Paul‘as pasako “sudieu” savo redaktoriui ir kartu su draugais imasi savo verslo. Tad ši knyga yra apie tai, kaip buvusiam žurnalistui sekėsi kurti savo verslą. Nors “sėkmė” šiuo atveju yra sąlyginė – tiek leidybos kompanija, tiek bendruomeninis portalas, kuriuos jis vystė galų gale žlunga.

Įdomu yra tai, kad rašydamas apie nesėkmę Paul’as Carr’as sugeba užčiuopti kur kas aktualesnius dalykus nei sėkmingų verslininkų memuarai. Skaitydamas kaip jis negali užmigti galvodamas apie tai iš ko reikės finansuoti savo verslą, keikiasi bandydamas pagauti įtakingą verslininką kontaktų mugėje, ar bando sudėlioti įspūdingą prezentaciją iš nieko, nevalia imi galvoti, juk aš taip pat esu patyręs visa tai savo kailiu. Dar įdomiau buvo skaityti kaip atvirai autorius kalbėjo apie savo paties jausmus ir visai ne tuos jausmus, kuriaiss verslininkai taip noriai dalinasi televizijos ekranuose ar elektroninėje žiniasklaidoje: jeigu kiti žmonės kuria verslus, nes nori pakeisti pasaulį ir/ar tapti turtingais, tai šios knygos herojus verslo ėmėsi visų pirma todėl, kad jį graužė juodas pavydas ir garbės troškimas. Jis toli gražu ne vienintelis knygos personažas vedamas tokių paskatų, tiesiog jis vienintelis tai pripažįsta tiek atvirai, kad šie jausmai patenka į knygos puslapius.

Autoriaus atvirumas pasireiškia ir kitais aspektais. Visų pirma, knygoje yra apstu gyvų personažų, su kuriais jis susiduria dirbdamas ir tusindamasis šėldamas Londone – Michael Smith, Scott Pack, Robert Loch, Alex Tew, Saul Klein, Ben Cohen, Jason Calacanis – visi jie yra visuomenėje neblogai žinomi žmonės, bet tai nei kiek ne glumina Paul‘o Carr’o. Kalbėdamas apie šiuos verlsininkus, jis labai aiškiai išdėsto savo nuomonę apie jų teigiamas ir neigiamas puses, įskaitant ir visas tas kritiškas mintis, kurias mes paprastai pasilaikome sau, o ne rėžiame nepatinkantiems milijonieriams į akis. Pripažinkite, tai yra kur kas drąsiau nei Petkevičiaus stiliumi vadinti visus durniais. Antra vertus, suprasdamas kaip sunku bus paprastiems žmonėms skaityti knygą apie trys pakvaišusius jaunuolius bandančius išvilioti iš investuotojų šiek tiek pinigų, Paul’as labai sėkmingai įpynė į knygą savo asmeninių santykių su merginomis istoriją. Turint omenyje, kad tie santykiai klostosi sunkiai, pagundų yra daug, o problemų – dar daugiau, atsiranda daug progų pasijuokti ir pailsėti nuo profesinių reikalų aptarimo.

Profesionalus kritikas galėtų pasakyti, kad “Į vakarėlį – tuščiomis rankomis” yra netobula knyga dėl to, kad ji stovi žanrų kryžkelėje: pernelyg daug dėmesio skyria profesionalioms diskusijoms, kad būtų gera humoro knyga, bet kartu yra pernelyg asmeniška, kad ją galima būtų pavadinti verslo knyga. Iš dalies taip ir yra, bet tas sugebėjimas žiūrėti į pasaulį iš savo varpinės ir dar pagyvinti tekstą vaizdingomis metaforomis bei įsimintinais nutikimais ir yra tai, dėl ko man visada taip patiko Paul’o Carr’o rašiniai. Todėl jeigu norite sužinoti, ką reiškia būti startup’o įkūrėju iš žmogaus turinčio ką pasakyti lūpų, ar šiaip pritariate idėjai, kad į vakarėlius dera vaikščioti tik nepasiruošus, nepatingėkite perskaityti šią knygą.

1637 metais, netoli dabartinio Grotono, Connecticute, buvo susirinkę daugiau kaip 700 vyrų, moterų ir vaikų iš Pequot Genties kasmetiniame "Žaliųjų Kukurūzų" festivalyje, kuris dabar sutampa su Padėkos švente. Paryčiais, kai indėnai dar miegojo, buvo apsupti anglų ir olandų samdinių, kurie liepė indėnams išeiti laukan. Išėjusius sušaudė arba sumušė iki mirties, o išsigandusias moterys su vaikais, kurios susispietė namo viduje, jie sudegino gyvai.

Kitą dieną Massachusetts Bay Colony gubernatorius šią dieną paskelbė "Padėkos diena", nes buvo nužudyta 700 neginkluotų vyrų, moterų ir vaikų.

iš čia http://www.manataka.org/page269.html

Iš karalienės vizito Lietuvoje programos:

V. Adamkus: „Mintyse mes aplankėme Sibirą“. Prezidentas Valdas Adamkus ragina politikus ir diplomatus įsiklausyti į Karalienės Elžbietos II kalbą Seime. Valstybių vadovai kalbėjosi ir asmeniškai. Prezidento teigimu, šis pokalbis buvo itin malonus. 

„Karalienė domėjosi Lietuva ir ji yra labai gerai apie mūsų šalį informuota. Mintyse mes aplankėme Sibirą. Ji domėjosi II pasaulinio karo Lietuvai padarytais nuostoliai. Karalienė yra be galo dėkinga, kad šiandien turi progą pamatyti Lietuvą, apie kurią tiek daug girdėjo“, – sakė V. Adamkus. 

Edvardas VIII savo vizito metu į nacistinę Vokietiją 1937

Kaip vergai žeminasi prieš kažkokią nuopisą senę, kuri valdo beveik pusė pasaulio. ( Ech jūs vergai, jobani runkeliai )

Sąmatoje – visos išlaidos

Karalienės vizito sąmata vakar buvo pateikta Seimo valdybos nariams. Jai pritarta be jokių ginčų. Kanceliarija nurodė, jog 122 tūkst. Lt kainuos jau kuris laikas vykstantis Seimo pirmųjų rūmų vestibiulio ir antrojo aukšto patalpų remontas. Atnaujinamos santechnikos, ventiliacijos, elektros instaliacijos sistemos. 23 tūkst. Lt kainuos specialūs atitvarų stovai, 2 tūkst. – nauji veidrodžiai. 325,2 kvadratinio metro kilimų atsieis 22,7 tūkst. Lt. Dvi naujos tribūnos kainuos 7 tūkst., baldai – 4,5 tūkst. Lt. Dar 78 tūkst. Lt kainuos specialios reprezentacinės išlaidos.  Net 62,8 tūkst. Lt kainuos paroda „Seimo istorija“. Gėlės svečiams atsieis 4 tūkst. Lt, 400 vokų kvietimams į susitikimą su karališkąja šeima – 5,1 tūkst. Lt. Dvi specialiai įrėmintos Kovo 11-osios Akto kopijos, kurios bus padovanotos Karalienei ir jos vyrui Edinburgo kunigaikščiui Philipui, kainuos po 500 litų. Dar apie pusantro tūkstančio litų atsieis kelios įvairių dydžių Didžiosios Britanijos vėliavos.

Alex Jones: Karūnai priklauso pusė Australijos, Anglijos ir Kanados žemių:

Tad įdomu, Latvijoje tokia diena yra?

Kuomet istorijos eigos taisyklė “amen” keičia žiovulį stiklinėmis akim, o salėje nepasitenkinę subyra kedro riešutų žinučių lukštai, ateina kilimu raudonu valytoja plaukais dažytais ir prasiskleidusi chalatą parodo auditorijai duris plaukuota koja.

Spektaklis baigtas, žiūrovai šąla:

-Grąžinkit, kurvos, pinigus! Kokia istorijos vinis?

Labiausiai laukiama dalis tuomet yra finalas.

Atsileidžiu pinigus toli nugrimzdęs fotelyje nei apčiupinėtame, nei perminkštame. Sąžinę padavinėja nervingai mušinėjanti ranka burbono stiklą į rudą stalą. Siūbuoja ledo gabaliukai, bumtelėjimas į padangų krantinės dangų, nes jachtą pasąmonės sargai švartuoja. Laukdamas, kol įniršę kirviai sukapos duris, kiek galima ramiai tampausi aplink cigarą. Kaip nuostabu save sutraukti visą kiek įmanoma giliai, susirangyti dūmuose iš vidaus, atsiriaugėti ir niekada negrįžti atsiprašyti kiliminėmis raidžių eilutėmis į tuščią salę.

Share on Facebook

Tu pasakoji dar tą patį. Apie nereikšmingą laiko atkarpą, kai ilgai nesimatėme. Noriu pertraukti tave judesiu staigiu. Suvaidinu, kad noriu vemti ir iš scenos tiesiog atbulas krentu. Tu skambini, apsimetu negyvu, greitoji atvažiuoja, iššoka sanitarai. Aš kildamas matau pakibusias savo kojas ant suoliuko. Ir ta komanda sanitarų, kur vienas jau užaugęs vieno tavo priepuolio vadavimo sūnus.

O mes žili dabar ir garsiai čepsime tuščiomis burnomis. Sanitarai pumpuoja matracą seną. Tu stovi pajuodavusi, apsikabinus alkūnę ir skruostą smiliumi trini. Gaunu staigų ikvėpimą – acto smūgį. Dusliai trinkteliu ant nugaros, kurią staiga suskausta. Prieš save matau to sanitaro sūnų. Riešo tatuiruotę, auksinį laikrodį ir žiedą paveldėjo tikrai iš tėvo. Vyrukas lenkiasi artyn, vaidinu perbalusį abejingą senį. Iš arti matau raudonus obuolių kapiliarus. Garsiai sučepsėdamas atgyju, stveriu už riešo, bandau keltis sakydamas:

-Tu beprotiškai durnai panašus į tavo tėvą.

Ir sugržtu.

Pradėjau miegoti pokaičio miego. Po to, kai kūnas pradėjo leisti keistus garsus ne tik iš šiknos.

Share on Facebook

Kitaip tariant, 1944 m. lenkai vėl tarp kūjo ir priekalo. Vokiečiai nenoriai traukiasi (o traukėsi jie “sudegintos žemės” taktika), rusai ateina. Žinoma, Stalinas jau tuo metu yra suformavęs Lenkijos “liaudies” vyriausybę, ir jos “liaudies armiją”, viskas pagal žinomą schemą. Ką daro emigracinė Lenkijos vyriausybė Londone ir jos karinės pajėgos – AK? Jie sugalvoja panašiai tą patį, ką lietuviai 1941 m. birželį prieš sovietus – pulsim tuoj bėgsiančius okupantus, o kai ateis nauji – jie turės susitaikyti su faktu, kad čia jau Lenkijos valdžia (o sąjungininkai užsienyje gal kaip nors Staliną spustelės). Tai ir vadinosi operacija “Audra”.

Taigi, Vilnius, dėl kurio Lenkija ir Lietuva kariavo tarpukariu, tapo šios operacijos vienu iš poligonų – operacija “Aštrieji vartai” (“Ostra Brama”). AK Vilniaus krašte buvo stipri, kruvinas tarpukario ginčas tęsėsi ir nacių okupacijos metu – jie puikiai suprato, kad pjudant tautas jos pačios išsipjauna ir naciams nuo to mažiau rūpesčio, kurie untermenšai priveiks kuriuos. Beje, kontaktų tarp lenkų ir lietuvių pogrindžių buvo, tik tiek, kad lietuviai laikė nacių okupacija pakenčiama, ir jai nesipriešino ginklu, tik “nepaklusnumu”. Bet labiau buvo pagarsėta ne kontaktais, o tuo, kad AK laikė lietuvius nacių kolaborantais, o lietuviai, žinoma, naudojosi vokiečių teikiama pagalba kovoti su lenkais dėl Vilniaus (tuo nemažai užsiėmė vad. Plechavičiukai). Taip, Lietuvoje ir lietuviams AK buvo bjauri – žudė, įskaitant ir Dubingių žudynes, kita vertus, 40 aukų, su visa pagarba jų atminčiai, vadinti genocidu, tai turbūt dar blogiau nei Pietų Osetijos genocido muziejus dėl 100 žmonių, nužudytų Rusijos – Gruzijos karo kontekste. Beje, verta nepamiršti, kad, kiek žinau, Panerių duobėse guli ne tik žydai, bet ir nemažai Vilniaus lenkų, o kad Paneriuose “darbavosi” ir naciams padedantys lietuviai – taip pat žinoma. Kare padugnėms visada atsiriša rankos – nesvarbu tautybė.

Taigi, 1944 m. liepos 13 d. AK surengia pusiau spektaklį ir prieš Raudonosios armijos nosį puola Vilnių berods keliatūkstantinėmis partizanų pajėgomis. Raudonoji armija irgi puola Vilnių, vokiečiai išvejami. Bet tuomet rusai labai greitai susitvarko ir su Akovcais – dalinius apsupa, eilinius susemia ir duoda pasirinkimą: arba sovietų komanduojama “lenkų liaudies” armija, arba Gulagas, o karininkus pakviečia į susitikimą ir areštuoja. Operacija “Aštrieji vartai” patiria fiasko. Didesnis AK fiasko – tai tik turbūt Varšuvos sukilimas, kada AK ir lenkai lipa ant to pačio grėblio – vėl bando pergudrauti Staliną, tik šįsyk jau reikalas ne apie provincijos Vilnių, kurį baisiai norisi turėti, bet sostinė. Rezultatas – žiaurios aukos, didvyriška kova, beveik jokios rimtesnės paramos iš sąjungininku ar net sąmoningas sovietų leidimas naciams sutrinti sukilėlius ir su žeme sulyginti Varšuvą.

O dabar konkrečiai apie šį minėjimą. Manau, kad jis labai ne vietoje ir ne laiku. Kaip istorinis faktas, taip, tai įdomus epizodas. Ir AK pastangos kovoti su vokiečiais – gerbtinos. Bet turbūt retas žmogus suabejos, kad tai – ne istorinės atminties renginys, o spektaklis su pretenzijomis eilinį kartą akcentuoti Wilno – nasze. Monologas, iš panašios serijos kaip Tomaszewskio pasiūlymai lietuviams integruotis Vilniaus krašte ir VKI skiriamos baudos už dvikalbius maršruto lentelių užrašus. Kol taip kalbėsime – nesusikalbėsime. Kažkada, jau senokai, Akovcų ir Plechavičiukų veteranai formaliai susitaikė. Deja, daug kam tai nepatinka – abiejose barikadų “pusiuose”. Ir, manau, toje pusėje, kuri nuo Petro I turi instrukcijas, ką reikia daryti, kad tik lenkai ir ją supančios tautos nebandytų draugauti.

P.S. Jeigu rasite istorinių netikslumų – sakykite, tingėjau iš naujo žiūrėti šaltinius

“1941 m. birželio 22–27 d. sovietiniai okupantai, jausdami greitą galą, pradėjo masines Lietuvos gyventojų, pirmiausia – politinių kalinių žudynes, kurių metu sunaikinta daugiau nei 31 tūkstantis žmonių. (pajuod. mano)“

Tuo tarpu pačiame tekste parašyta kitaip: “Vien Lietuvos teritorijoje buvo nužudyta daugiau nei tūkstantis politinių kalinių, iš kurių net 99 procentai – lietuviai. Nemažai politinių kalinių sovietai spėjo išvežti iš Lietuvos teritorijos ir nužudyti Rusijoje bei Baltarusijoje. O iš viso pirmosios sovietų okupacijos laikotarpiu per vienus metus bolševikų aukomis tapo daugiau nei 31 tūkstantis mūsų tautiečių.”

Švelniai tariant, kažkas nesutampa. Aišku, stebėtis nėra ko – atviro nacio Ričardo Čekučio (ir “Lietuvių tautinio centro” veikėjo) bendraautoriniame tekste galima tikėtis visko. Juk išdidinant komunistų sunaikintų žmonių skaičius, galima ir toliau žaisti “dvigubo genocido” bei panašiomis teorijomis ir apgailestauti, kad visa Europa nesijungė į Waffen-SS.

Tačiau yra ir kita problema. Tai vis dėlto, kokie yra sovietinės okupacijos nuostoliai? Kad ir kiek žiūriu LRGGRTC parengtas lenteles, nematau bent jau šių kategorijų:

1. Kiek ir kada sunaikinta politinių kalinių (akivaizdu, kad ne 31 tūkst., greičiausiai į šitą skaičių Čekutis įtraukė ir ištremtus), ne tik 1940-41, bet ir 1944-1990?
2. Kiek žmonių žuvo ar bent jau negrįžo iš tremties? (kažkur girdėjau skaičių apie 100 tūkst.). Bet kur tikslus (ar bent tikslesnis) suskaičiavimas?

Neturim, nesugebam suskaičiuoti ar… neskelbiam?

Ir, beje, sveika atkreipti dėmesį, kad didžiausias gyventojų fizinis nuostolis, kurį atnešė sovietinė okupacija, buvo ne tremtis ir ne žudymai, o masinis egzodas (apie 440 tūkst.) (vėlgi, žr. lentelę).

Kam man to reikia? Ogi kai ginčijiesi su kokiais nors rusais dėl represijų apimčių, kai ieškai atsakymų į jų argumentus ar provokacijas, turi būti tikras savo valstybės institucijų pateikiamais skaičiais ir turi matyti tarp jų vidinį ryšį bei logiką.

Bet, žinoma, Moby buvo žvaigždė. Tokia paprasta, faina, daug kartų kartojantis “ačiū” ir “thank you”. Bet kažkaip jautėsi, kad kaifuoja jis nuo to, ką daro, ir vieta jam tikrai patinka (FB netrukus atsirado Trakų nuotraukos) – malėsi po sceną tai su gitara, tai prie bongų. Gyvas, vikrus. Ir – svarbiausia – sugrojo “Extreme ways“, nors galvojau, kad tokio gana netipinio gabalo tikrai negros. Bet aš vos išgirdęs jo pirminį akordą (jeigu tą “žyyyyy” galima laikyti akordu, stryktelėjau iš džiaugsmo. Bet dar labiau nustebau, kad ir publika jį staugė kartu. O aš galvojau, kad čia tik aš tokį ypač žinau… Beje, kol grojo lietuviai, atrodė, kad tų šviesų ant scenos – viena kita. O kai atėjo Moby ir co., šviesos jau dėjo konkrečiai – pasirodė, buvo jų, ir užteko.

Tai čia užvakar. Beje, prastovėti 5 val. ant kojų buvo šiek tiek oi. O dar buvo oi eilė į tulikus, mat, kaip visada, organizatoriai matyt ant higienos pataupė, tai eilė į laimę nutekėjimo buvo panaši, kaip eilė įeiti į salą. Išeina kas nors pro vartus, mesteli žvilgsnį į eilę ir nevalingai švilpteli.

O vakar teko kaip reikiant pasivaikščio po Vilnių maršrutu, sąlyginiu pavadinimu “Pilys, karai ir t.t.”

Sužinojau, kad Kalnų parke yra paminklas Kasparui Bekešui (o seniai seniai buvo didžiulis 20 m obeliskas, bet nuvirto į Vilnią), kur buvo Kreivasis miestas (arba pirmasis Vilnius), pagaliau aplankiau Sapiegų ligoninės kompleksą, rūmus, kuriuos netrukus turėtų pradėti restauruoti, pamačiau iš arčiau Trinitorių bažnyčią (ir sužinojau, kad Trinitorių ordino paskirtis buvo išpirkti karo belaisvius), pro tvorą lipau į “vaiduoklių namą” Antakalnio g. 25. Iš tiesų, šalia tiek neapžiūrėtų įdomybių, kad užtektų visam gyvenimui, ypač jeigu kas nors nors kiek plačiau papasakoja. Bet aš kol kas plačiau nepasakosiu – mat čia yra vieno didesnio projekto dalis, kuriame dalyvauju ir nežinau, kiek galima jį viešinti. Tiesiog eilinį kartą suprantu, kaip mums, lietuviams, atėjusiems čia iš kaimų, šis miestas yra nepažįstamas ir nežinomas, nors jau ir gimtasis. O vienintelis kelias jį įsisavinti – tai ne jį savintis, o juo domėtis, domėtis ir dar kartą domėtis.