Juokiniausias šiuo atveju yra netgi ne pats primityvaus "ad hominem" panaudojimas, kai nesugebant atremti oponento argumentų bandoma apjuodinti jį patį, bet tai, kad Runkeliai yra sena ir garbinga didžiūnų šeima, pirmą kartą paminėta dar 1065 metais.

Runkel miestelis įkurtas ramiame Lahn upės slėnyje, apsuptas miškingų kalvų. Į jį veda siauras žavus keliukas:

Tiesiog puiki vieta šeimoms su vaikais! Vos įvažiavus į miestelį pasitinka užrašas, skelbiantis: runkeliai – malonūs kaimynai.

Tolerastų ir kitokių iškrypėlių siaubui miestelyje vyksta baltųjų hetero runkelių diskotekos, kur runkeliai susipažįsta, kuria šeimas ir tokiu būdu dauginasi

Kadangi miestelyje nesimato nė vieno spalvotojo imigranto, tvarkai palaikyti nereikia policijos, užtenka nuo gaisro saugančios runkelių ugniagesių tarnybos:

Nuoširdžiai jūsų, iš Runkelio, runkelis Grippen:

Kalbėsiu tik apie režimą vienam žaidėjui.

Pirma valanda su žaidimu buvo labai trikdanti, gal net sakyčiau erzinanti. Tiek dėl vaizdo ekrane, tiek dėl veiksmo ir įvykių posūkio. „Assassin‘s Creed“ laikiau išskirtine serija dėl tobulos sci–fi schemos ir konspiracijų gniutulo. Dviejų pramanytų brolijų konfrontacija, kiekviename etape gan taikliai simbolizavo realaus pasaulio jėgų kovą. Kūrėjai įgijo bilietą kelionėms laike, laisvai istorijos interpretacijai ir teisybės paieškoms, tad pagunda visą likusį gyvenimą žaisti šią serija atrodė ypač stipri. Ubi jau atfiltravo kelis laikotarpius, kurių bent vieną atkurs ateities žaidimuose, bet aš jau keli metai svaigstu nuo minties pažvelgti į spalio revoliuciją Peterburge gyvenusių žudikų akimis. Dar syki pasinerti į nostalgiškus laukinius vakarus, aplankyti senovės Kiniją. Užuominų, kad tai vyks buvo jau antroje dalyje, jos buvo monumentalizuotos dėdulės Mario rūsyje.

Modernūs laikai irgi įdomu, todėl spėjau, kad Desmondą triukų moko ne be reikalo. Ubisoft turi realų šansą sukurti kažką kas mestų iššūkį „Red Dead“ serijai, kas primintų koks klasiškai nuostabus buvo „Shinobi“ ir kas nurungtų jų pačių „Splinter Cell“. Todėl toks prisirišimas prie Ecio stebino. Stebino kaip žaidėją ir kūrėjų talento gerbėją, bet ne kaip pirkėją. Aš visiškai suprantu Ubi norą išsaugoti ir išnaudoti personažą ir epochą su kuria jie „pataikė“, bet tuo pat metu ir nuoširdžiai pergyvenu dėl lyno kuriuo nutarta eiti tvirtumo. Mano nuomone ir nepaisant to, kad „Revelations“ iš esmės yra geras žaidimas, šį kartą buvo ypač lengva nuo to lyno nusprūsti. Ne tik dėl kiek netikėtų siužetinių vingių, ne tiek dėl akligatvio į kurį jie dar su „Assassins Creed 2“ stumtelėjo žaidimo dizainą, kiek dėl per metus laiko nenuslūgusių lūkesčių gauti proporcingai tiek pat daugiau, kiek buvo siūloma su antra dalimi ar „Brotherhood“.

Kokiu kantriu reik būt, kad gavus tobulą progą „double kill“ šuoliui, dar rasti laiko pasirinkti ir teisingai numesti bombą.

Todėl pirmos emocijos įsijungus žaidimą, labiau neigiamos. Ką? Vėl tas pats? Kažkaip pirmą valandą akis nefiksuoja nei pasenusio Ecio, nei pakitusios veiksmo vietos. Vėliau viskas pamažu ima stotis į savo vietas. Kadangi aš besąlygiškai pamilau Romą iš „Brotherhood“, Konstantinopolis — Stambulas tikrai nepaliko didelio įspūdžio ir apie jo išvaizdą ar atmosferą negalėčiau papasakoti per daug. Ši nuostata išliko viso žaidimo metu, kaip įspūdingesnius išskirčiau nebent kelis saulėtekius, kuriuos stebėjau visiškai neplanuotai. Lipau į minaretą knygos, o strigau dėl pirmų saulės spindulių ir auksiniame rage žaidžiančių, bundančio miesto atspindžių. Taip tai buvo klasiški, gražūs momentai, bet Roma buvo iš tokių pastatyta, tad Stambule jie ne tiek stebina, kiek liūdina.

Vėliau su miestu susigyvenau dėl visiškai kitokių priežasčių. Savo išvaizda primenantis paskubomis sumestą, kelių žaidimo dalių metu sukurto inventoriaus kratinį, Stambulas labai patraukia savo istorija. Greičiausiai todėl, kad statistiniam lietuviui ji mažiau žinoma. Šiaip paradoksalu, bet turiu daug draugų mėgstančių ilsėtis Turkijoje ir nė vieno jų pasakojimai, pagyros ar vilionės nesukėlė jokio noro ten apsilankyti. „Revelations“ tai padarė be didesnių pastangų ir čia kalbu ne apie pramanytą istoriją, kuri ten nevyko, kalbu apie tikrą miesto istoriją, atspindimą žaidimo duomenų bazėje. Todėl sakyti, kad Konstantinopolyje buvo nuobodu tikrai negaliu, priešingai — buvo labai įdomu. Tiesiog esant dienos apšvietimui, mažiau žiopsojau, daugiau vykdžiau misijas, kas leido įveikti žaidimą bene trys sykius greičiau nei „Brotherhood“. Nors turinio prasme abiejų apimtis gan panaši.

Retai panaudojami, bet savaip klasiški nauji triukai.

Greta nepasakiško miesto vaizdo, į akis iškart krenta ir kiti simptomai. Per pusvalandį pamačiau daugiau smulkių techninių klaidelių, nei per savaitę bet kurioje kitoje serijos dalyje. Jos neįtakoja žaidimo eigos, bet įtakoja bendrą įspūdį. Kardai ne visada kabo ten kur reikia, ne visada įsikrauna tekstūros, ne visada aišku koks iš tikrųjų turėtų būti žaidimo akcentas. Tai skubėjimo požymiai, nereikia būti genijumi, kad suprastum — „Revelations“ dalyvavo lenktynėse su laiku, į varžybas mestos 5 „Ubisoft“ studijos pasiekė finišą ir pateikė kokybišką galutinį produktą, bet smulkmenų šlifavimui neliko laiko. Todėl kai kurie žaidimo elementai atrodo prilipdyti, o ne subtiliai įskiepyti, kartais turkai prabyla su itališku akcentu, dažniau nei kartais pasiunti velniop naują valdymo schemą. Na ji ne visai nauja, bet susidaro įspūdis, kad komanda B turėjo map’inti pultelyje tai ką prigalvojo komanda C, tačiau ir vieni ir kiti dirbo nebendraudami tarpusavyje. Valdymo schema lyg ir ta pati, bet mirčių kiekis nesugebant pasirinkti norimo ginklo išaugo dvigubai, apie absurdiškai prarastą netikėtumo efektą išmetus bombą ar pokštelėjus pistoletu kai to nereikia, išvis nekalbu.

Apsipratimui su tuo kas pasirodė atgrasu, prireikė valandos. Tuomet į sceną žengia antras ir trečiasis seniai. Ecio, Altair‘as ir jų istorija. Su ją, beje, viskas tvarkoje. Priešingai nei kiti žaidimo ar net istorijos elementai, protėvių siužetinės linijos įdomios ir stebinančios. Į Konstantinopolį Ecio vyksta su tikslu atskleisti paslaptis, kurių nepavyko išnarplioti jo tėvui, jis grįžta į istorinę žudikų tvirtovę — Masiafą, kur randa tamplierius ir Altairo užrakintą saugyklą. Jos atrakinimui reikalingi penki raktai, kurių kiekvienas leidžia išgyventi tam tikrą Altairo gyvenimo fragmentą. Taip, taip… Gaunam palakstyti ir su pirmos dalies herojum, kuris čia atsiranda kaip Ecio išgyvenimų, kuriuos išgyvena Desmondas dalis. Reikia pastebėti, kad Altairo sekos nėra reikšmingos žaidybine prasme, tai tiesiog interaktyvūs intarpai kurių metu mes valdome pagrindinį pasakojimo herojų. Veikiausiai toks buvo ir kūrėjų tikslas. „Revelations“ padeda taškus Altairo, Ecio ir Edeno Obuolio istorijose, žaidėjui pateikiama visa reikalinga „tiesa“, tačiau jos suvokimui Altairas paaukojo visą gyvenimą, o kūrėjai tiesiog pasirinko mažiausiai nuobodų būdą apie tai papasakoti.

Ecio savo ruožtu visiškai kitoks. Pasenęs ir pasisėmęs išminties. Pirmą valandą kaip minėjau to nepastebi, todėl naujasis amplua atrodo kažkoks dirbtinis, bet vėliau… Na aplinkiniai jį vadina Mokytoju ir ne be reikalo. Ecio nesivaržo dalintis išmintimi su kiekvienu sutiktu ir demonstruoja ypatingai išlavintą toną. Su kiekviena akimirka buvimas greta jo atrodo vis malonesnis, o „mokytojo“ titulas dera vis labiau. Žaidimui įpusėjus jis pradeda kelti tas pačias pagarbias emocijas, kokias „Star Wars“ gerbėjams sukelia džedajų meistrai. Eigoje įpinama meilės istorija galiausiai virsta standartiniu oh ir ah, bet eigoje tikrai reikia įvertinti rašytojų talentą perteikiant Ecio minčių eigą.

Iliustracijos vardan pacituosiu vieną pastraipą iš Paul’o Carr’o perspėjimo interneto troliams (čia tokie mistiniai padarai, kurie gyvena Delfi ir kitų portalų komentaruose):

“Kai kitąsyk kas nors iš jūsų retoriškai paklaus “Kas čia per naujiena?”, prisiekiu kaip Dievą myliu, atvažiuosiu į tavo rūsį, surinksiu visus tavo Wil Wheaton žaislinius kareivėlius ir išlydysiu iš jų didžiulį plastmasinį penį. Jei tau kada nors teko matyti Miriam Karlin sceną filme Prisukamas Apelsinas, tu jau žinai, kas įvyks paskui. Tavo paties labui, neversk manęs atvažiuoti pas tave ir kitą kartą, kai susidursi su klausimu “Kas čia per naujiena?”, geriau paklausk savęs “Kodėl aš vis dar gyvenu su savo tėvais?” Šis straipsnis yra naujiena, nes taip pasakė už tave geresni žmonės.”

Kaip daugelis gerų Vakarų žurnalistų, Paul’as Carr’as ne tik rašo laikraščiams, bet dar ir išleido dvi knygas, vieną iš kurių ir noriu pristatyti jums. Užbėgant už akių pasakysiu, kad “Į vakarėlį – tuščiomis rankomis” (Bringing Nothing to the Party: True Confessions of a New Media Whore) yra nuostabi knyga dėl dviejų priežasčių: pirmiausiai dėl to, kad jos lengvas stilius ir komiškos situacijos, į kurias nuolatos patenka herojus, tikrai praskaidrins nuotaiką tamsiais žiemos vakarais, o antra – šioje knygoje apie startupus kalbama visai kitaip nei esame įpratę girdėti. Kalbant apie perspektyvą, absoliuti dauguma apie startupus parašytų knygų pakliuva į vieną iš dviejų kategorijų: profesionali literatūra apie tai kaip sukurti produktą, pasiekti klientą ar iškaulyti pinigų iš investuotojų (The Four Steps to the Epiphany, The Lean Startup, Venture Deals) ir romatinė literatūra apie tai, koks saldus yra verslanorio gyvenimas, kai verslas pavyksta (Losing My Virginity, Founders at Work). Paul’o Carr’o knyga yra kitokia, nes jis dalinasi savo nesėkmingo verslo patirtimi, o darydamas tai nupiešia intymų Londono startupų ir verslininkų jausmų pasaulį.

“Į vakarėlį – tuščiomis rankomis” prasideda tada, kai Paul‘as Carr‘as rašo savaitinę rubriką apie naująją žiniasklaidą The Guardian laikraštyje. Savaime suprantame, kad toks darbas reikalauja iš jo nuolatos dalyvauti sėkmingų verslanorių rengiamose konferencijose, vakarėliuose ir pusryčiuose, o kadangi Paul’as niekad neatsisako išlenkti taurelę kitą su sėkmingais žmonėmis, netrukus jis tampa gerai pažįstamas su visais tais veikėjais, kurie ir sudaro Londono startup bendruomenę. Ir kuo ilgiau jis geria su Interneto verslininkais, tuo labiau jį ėda pavydo jausmas – dėl tos šlovės, pinigų ir laisvės, kuri atrodo yra ranka pasiekiama. Todėl vieną dieną Paul‘as pasako “sudieu” savo redaktoriui ir kartu su draugais imasi savo verslo. Tad ši knyga yra apie tai, kaip buvusiam žurnalistui sekėsi kurti savo verslą. Nors “sėkmė” šiuo atveju yra sąlyginė – tiek leidybos kompanija, tiek bendruomeninis portalas, kuriuos jis vystė galų gale žlunga.

Įdomu yra tai, kad rašydamas apie nesėkmę Paul’as Carr’as sugeba užčiuopti kur kas aktualesnius dalykus nei sėkmingų verslininkų memuarai. Skaitydamas kaip jis negali užmigti galvodamas apie tai iš ko reikės finansuoti savo verslą, keikiasi bandydamas pagauti įtakingą verslininką kontaktų mugėje, ar bando sudėlioti įspūdingą prezentaciją iš nieko, nevalia imi galvoti, juk aš taip pat esu patyręs visa tai savo kailiu. Dar įdomiau buvo skaityti kaip atvirai autorius kalbėjo apie savo paties jausmus ir visai ne tuos jausmus, kuriaiss verslininkai taip noriai dalinasi televizijos ekranuose ar elektroninėje žiniasklaidoje: jeigu kiti žmonės kuria verslus, nes nori pakeisti pasaulį ir/ar tapti turtingais, tai šios knygos herojus verslo ėmėsi visų pirma todėl, kad jį graužė juodas pavydas ir garbės troškimas. Jis toli gražu ne vienintelis knygos personažas vedamas tokių paskatų, tiesiog jis vienintelis tai pripažįsta tiek atvirai, kad šie jausmai patenka į knygos puslapius.

Autoriaus atvirumas pasireiškia ir kitais aspektais. Visų pirma, knygoje yra apstu gyvų personažų, su kuriais jis susiduria dirbdamas ir tusindamasis šėldamas Londone – Michael Smith, Scott Pack, Robert Loch, Alex Tew, Saul Klein, Ben Cohen, Jason Calacanis – visi jie yra visuomenėje neblogai žinomi žmonės, bet tai nei kiek ne glumina Paul‘o Carr’o. Kalbėdamas apie šiuos verlsininkus, jis labai aiškiai išdėsto savo nuomonę apie jų teigiamas ir neigiamas puses, įskaitant ir visas tas kritiškas mintis, kurias mes paprastai pasilaikome sau, o ne rėžiame nepatinkantiems milijonieriams į akis. Pripažinkite, tai yra kur kas drąsiau nei Petkevičiaus stiliumi vadinti visus durniais. Antra vertus, suprasdamas kaip sunku bus paprastiems žmonėms skaityti knygą apie trys pakvaišusius jaunuolius bandančius išvilioti iš investuotojų šiek tiek pinigų, Paul’as labai sėkmingai įpynė į knygą savo asmeninių santykių su merginomis istoriją. Turint omenyje, kad tie santykiai klostosi sunkiai, pagundų yra daug, o problemų – dar daugiau, atsiranda daug progų pasijuokti ir pailsėti nuo profesinių reikalų aptarimo.

Profesionalus kritikas galėtų pasakyti, kad “Į vakarėlį – tuščiomis rankomis” yra netobula knyga dėl to, kad ji stovi žanrų kryžkelėje: pernelyg daug dėmesio skyria profesionalioms diskusijoms, kad būtų gera humoro knyga, bet kartu yra pernelyg asmeniška, kad ją galima būtų pavadinti verslo knyga. Iš dalies taip ir yra, bet tas sugebėjimas žiūrėti į pasaulį iš savo varpinės ir dar pagyvinti tekstą vaizdingomis metaforomis bei įsimintinais nutikimais ir yra tai, dėl ko man visada taip patiko Paul’o Carr’o rašiniai. Todėl jeigu norite sužinoti, ką reiškia būti startup’o įkūrėju iš žmogaus turinčio ką pasakyti lūpų, ar šiaip pritariate idėjai, kad į vakarėlius dera vaikščioti tik nepasiruošus, nepatingėkite perskaityti šią knygą.

1637 metais, netoli dabartinio Grotono, Connecticute, buvo susirinkę daugiau kaip 700 vyrų, moterų ir vaikų iš Pequot Genties kasmetiniame "Žaliųjų Kukurūzų" festivalyje, kuris dabar sutampa su Padėkos švente. Paryčiais, kai indėnai dar miegojo, buvo apsupti anglų ir olandų samdinių, kurie liepė indėnams išeiti laukan. Išėjusius sušaudė arba sumušė iki mirties, o išsigandusias moterys su vaikais, kurios susispietė namo viduje, jie sudegino gyvai.

Kitą dieną Massachusetts Bay Colony gubernatorius šią dieną paskelbė "Padėkos diena", nes buvo nužudyta 700 neginkluotų vyrų, moterų ir vaikų.

iš čia http://www.manataka.org/page269.html

Iš karalienės vizito Lietuvoje programos:

V. Adamkus: „Mintyse mes aplankėme Sibirą“. Prezidentas Valdas Adamkus ragina politikus ir diplomatus įsiklausyti į Karalienės Elžbietos II kalbą Seime. Valstybių vadovai kalbėjosi ir asmeniškai. Prezidento teigimu, šis pokalbis buvo itin malonus. 

„Karalienė domėjosi Lietuva ir ji yra labai gerai apie mūsų šalį informuota. Mintyse mes aplankėme Sibirą. Ji domėjosi II pasaulinio karo Lietuvai padarytais nuostoliai. Karalienė yra be galo dėkinga, kad šiandien turi progą pamatyti Lietuvą, apie kurią tiek daug girdėjo“, – sakė V. Adamkus. 

Edvardas VIII savo vizito metu į nacistinę Vokietiją 1937

Kaip vergai žeminasi prieš kažkokią nuopisą senę, kuri valdo beveik pusė pasaulio. ( Ech jūs vergai, jobani runkeliai )

Sąmatoje – visos išlaidos

Karalienės vizito sąmata vakar buvo pateikta Seimo valdybos nariams. Jai pritarta be jokių ginčų. Kanceliarija nurodė, jog 122 tūkst. Lt kainuos jau kuris laikas vykstantis Seimo pirmųjų rūmų vestibiulio ir antrojo aukšto patalpų remontas. Atnaujinamos santechnikos, ventiliacijos, elektros instaliacijos sistemos. 23 tūkst. Lt kainuos specialūs atitvarų stovai, 2 tūkst. – nauji veidrodžiai. 325,2 kvadratinio metro kilimų atsieis 22,7 tūkst. Lt. Dvi naujos tribūnos kainuos 7 tūkst., baldai – 4,5 tūkst. Lt. Dar 78 tūkst. Lt kainuos specialios reprezentacinės išlaidos.  Net 62,8 tūkst. Lt kainuos paroda „Seimo istorija“. Gėlės svečiams atsieis 4 tūkst. Lt, 400 vokų kvietimams į susitikimą su karališkąja šeima – 5,1 tūkst. Lt. Dvi specialiai įrėmintos Kovo 11-osios Akto kopijos, kurios bus padovanotos Karalienei ir jos vyrui Edinburgo kunigaikščiui Philipui, kainuos po 500 litų. Dar apie pusantro tūkstančio litų atsieis kelios įvairių dydžių Didžiosios Britanijos vėliavos.

Alex Jones: Karūnai priklauso pusė Australijos, Anglijos ir Kanados žemių:

Tad įdomu, Latvijoje tokia diena yra?

Kuomet istorijos eigos taisyklė “amen” keičia žiovulį stiklinėmis akim, o salėje nepasitenkinę subyra kedro riešutų žinučių lukštai, ateina kilimu raudonu valytoja plaukais dažytais ir prasiskleidusi chalatą parodo auditorijai duris plaukuota koja.

Spektaklis baigtas, žiūrovai šąla:

-Grąžinkit, kurvos, pinigus! Kokia istorijos vinis?

Labiausiai laukiama dalis tuomet yra finalas.

Atsileidžiu pinigus toli nugrimzdęs fotelyje nei apčiupinėtame, nei perminkštame. Sąžinę padavinėja nervingai mušinėjanti ranka burbono stiklą į rudą stalą. Siūbuoja ledo gabaliukai, bumtelėjimas į padangų krantinės dangų, nes jachtą pasąmonės sargai švartuoja. Laukdamas, kol įniršę kirviai sukapos duris, kiek galima ramiai tampausi aplink cigarą. Kaip nuostabu save sutraukti visą kiek įmanoma giliai, susirangyti dūmuose iš vidaus, atsiriaugėti ir niekada negrįžti atsiprašyti kiliminėmis raidžių eilutėmis į tuščią salę.

Share on Facebook

Tu pasakoji dar tą patį. Apie nereikšmingą laiko atkarpą, kai ilgai nesimatėme. Noriu pertraukti tave judesiu staigiu. Suvaidinu, kad noriu vemti ir iš scenos tiesiog atbulas krentu. Tu skambini, apsimetu negyvu, greitoji atvažiuoja, iššoka sanitarai. Aš kildamas matau pakibusias savo kojas ant suoliuko. Ir ta komanda sanitarų, kur vienas jau užaugęs vieno tavo priepuolio vadavimo sūnus.

O mes žili dabar ir garsiai čepsime tuščiomis burnomis. Sanitarai pumpuoja matracą seną. Tu stovi pajuodavusi, apsikabinus alkūnę ir skruostą smiliumi trini. Gaunu staigų ikvėpimą – acto smūgį. Dusliai trinkteliu ant nugaros, kurią staiga suskausta. Prieš save matau to sanitaro sūnų. Riešo tatuiruotę, auksinį laikrodį ir žiedą paveldėjo tikrai iš tėvo. Vyrukas lenkiasi artyn, vaidinu perbalusį abejingą senį. Iš arti matau raudonus obuolių kapiliarus. Garsiai sučepsėdamas atgyju, stveriu už riešo, bandau keltis sakydamas:

-Tu beprotiškai durnai panašus į tavo tėvą.

Ir sugržtu.

Pradėjau miegoti pokaičio miego. Po to, kai kūnas pradėjo leisti keistus garsus ne tik iš šiknos.

Share on Facebook

Kitaip tariant, 1944 m. lenkai vėl tarp kūjo ir priekalo. Vokiečiai nenoriai traukiasi (o traukėsi jie “sudegintos žemės” taktika), rusai ateina. Žinoma, Stalinas jau tuo metu yra suformavęs Lenkijos “liaudies” vyriausybę, ir jos “liaudies armiją”, viskas pagal žinomą schemą. Ką daro emigracinė Lenkijos vyriausybė Londone ir jos karinės pajėgos – AK? Jie sugalvoja panašiai tą patį, ką lietuviai 1941 m. birželį prieš sovietus – pulsim tuoj bėgsiančius okupantus, o kai ateis nauji – jie turės susitaikyti su faktu, kad čia jau Lenkijos valdžia (o sąjungininkai užsienyje gal kaip nors Staliną spustelės). Tai ir vadinosi operacija “Audra”.

Taigi, Vilnius, dėl kurio Lenkija ir Lietuva kariavo tarpukariu, tapo šios operacijos vienu iš poligonų – operacija “Aštrieji vartai” (“Ostra Brama”). AK Vilniaus krašte buvo stipri, kruvinas tarpukario ginčas tęsėsi ir nacių okupacijos metu – jie puikiai suprato, kad pjudant tautas jos pačios išsipjauna ir naciams nuo to mažiau rūpesčio, kurie untermenšai priveiks kuriuos. Beje, kontaktų tarp lenkų ir lietuvių pogrindžių buvo, tik tiek, kad lietuviai laikė nacių okupacija pakenčiama, ir jai nesipriešino ginklu, tik “nepaklusnumu”. Bet labiau buvo pagarsėta ne kontaktais, o tuo, kad AK laikė lietuvius nacių kolaborantais, o lietuviai, žinoma, naudojosi vokiečių teikiama pagalba kovoti su lenkais dėl Vilniaus (tuo nemažai užsiėmė vad. Plechavičiukai). Taip, Lietuvoje ir lietuviams AK buvo bjauri – žudė, įskaitant ir Dubingių žudynes, kita vertus, 40 aukų, su visa pagarba jų atminčiai, vadinti genocidu, tai turbūt dar blogiau nei Pietų Osetijos genocido muziejus dėl 100 žmonių, nužudytų Rusijos – Gruzijos karo kontekste. Beje, verta nepamiršti, kad, kiek žinau, Panerių duobėse guli ne tik žydai, bet ir nemažai Vilniaus lenkų, o kad Paneriuose “darbavosi” ir naciams padedantys lietuviai – taip pat žinoma. Kare padugnėms visada atsiriša rankos – nesvarbu tautybė.

Taigi, 1944 m. liepos 13 d. AK surengia pusiau spektaklį ir prieš Raudonosios armijos nosį puola Vilnių berods keliatūkstantinėmis partizanų pajėgomis. Raudonoji armija irgi puola Vilnių, vokiečiai išvejami. Bet tuomet rusai labai greitai susitvarko ir su Akovcais – dalinius apsupa, eilinius susemia ir duoda pasirinkimą: arba sovietų komanduojama “lenkų liaudies” armija, arba Gulagas, o karininkus pakviečia į susitikimą ir areštuoja. Operacija “Aštrieji vartai” patiria fiasko. Didesnis AK fiasko – tai tik turbūt Varšuvos sukilimas, kada AK ir lenkai lipa ant to pačio grėblio – vėl bando pergudrauti Staliną, tik šįsyk jau reikalas ne apie provincijos Vilnių, kurį baisiai norisi turėti, bet sostinė. Rezultatas – žiaurios aukos, didvyriška kova, beveik jokios rimtesnės paramos iš sąjungininku ar net sąmoningas sovietų leidimas naciams sutrinti sukilėlius ir su žeme sulyginti Varšuvą.

O dabar konkrečiai apie šį minėjimą. Manau, kad jis labai ne vietoje ir ne laiku. Kaip istorinis faktas, taip, tai įdomus epizodas. Ir AK pastangos kovoti su vokiečiais – gerbtinos. Bet turbūt retas žmogus suabejos, kad tai – ne istorinės atminties renginys, o spektaklis su pretenzijomis eilinį kartą akcentuoti Wilno – nasze. Monologas, iš panašios serijos kaip Tomaszewskio pasiūlymai lietuviams integruotis Vilniaus krašte ir VKI skiriamos baudos už dvikalbius maršruto lentelių užrašus. Kol taip kalbėsime – nesusikalbėsime. Kažkada, jau senokai, Akovcų ir Plechavičiukų veteranai formaliai susitaikė. Deja, daug kam tai nepatinka – abiejose barikadų “pusiuose”. Ir, manau, toje pusėje, kuri nuo Petro I turi instrukcijas, ką reikia daryti, kad tik lenkai ir ją supančios tautos nebandytų draugauti.

P.S. Jeigu rasite istorinių netikslumų – sakykite, tingėjau iš naujo žiūrėti šaltinius

“1941 m. birželio 22–27 d. sovietiniai okupantai, jausdami greitą galą, pradėjo masines Lietuvos gyventojų, pirmiausia – politinių kalinių žudynes, kurių metu sunaikinta daugiau nei 31 tūkstantis žmonių. (pajuod. mano)“

Tuo tarpu pačiame tekste parašyta kitaip: “Vien Lietuvos teritorijoje buvo nužudyta daugiau nei tūkstantis politinių kalinių, iš kurių net 99 procentai – lietuviai. Nemažai politinių kalinių sovietai spėjo išvežti iš Lietuvos teritorijos ir nužudyti Rusijoje bei Baltarusijoje. O iš viso pirmosios sovietų okupacijos laikotarpiu per vienus metus bolševikų aukomis tapo daugiau nei 31 tūkstantis mūsų tautiečių.”

Švelniai tariant, kažkas nesutampa. Aišku, stebėtis nėra ko – atviro nacio Ričardo Čekučio (ir “Lietuvių tautinio centro” veikėjo) bendraautoriniame tekste galima tikėtis visko. Juk išdidinant komunistų sunaikintų žmonių skaičius, galima ir toliau žaisti “dvigubo genocido” bei panašiomis teorijomis ir apgailestauti, kad visa Europa nesijungė į Waffen-SS.

Tačiau yra ir kita problema. Tai vis dėlto, kokie yra sovietinės okupacijos nuostoliai? Kad ir kiek žiūriu LRGGRTC parengtas lenteles, nematau bent jau šių kategorijų:

1. Kiek ir kada sunaikinta politinių kalinių (akivaizdu, kad ne 31 tūkst., greičiausiai į šitą skaičių Čekutis įtraukė ir ištremtus), ne tik 1940-41, bet ir 1944-1990?
2. Kiek žmonių žuvo ar bent jau negrįžo iš tremties? (kažkur girdėjau skaičių apie 100 tūkst.). Bet kur tikslus (ar bent tikslesnis) suskaičiavimas?

Neturim, nesugebam suskaičiuoti ar… neskelbiam?

Ir, beje, sveika atkreipti dėmesį, kad didžiausias gyventojų fizinis nuostolis, kurį atnešė sovietinė okupacija, buvo ne tremtis ir ne žudymai, o masinis egzodas (apie 440 tūkst.) (vėlgi, žr. lentelę).

Kam man to reikia? Ogi kai ginčijiesi su kokiais nors rusais dėl represijų apimčių, kai ieškai atsakymų į jų argumentus ar provokacijas, turi būti tikras savo valstybės institucijų pateikiamais skaičiais ir turi matyti tarp jų vidinį ryšį bei logiką.

Bet, žinoma, Moby buvo žvaigždė. Tokia paprasta, faina, daug kartų kartojantis “ačiū” ir “thank you”. Bet kažkaip jautėsi, kad kaifuoja jis nuo to, ką daro, ir vieta jam tikrai patinka (FB netrukus atsirado Trakų nuotraukos) – malėsi po sceną tai su gitara, tai prie bongų. Gyvas, vikrus. Ir – svarbiausia – sugrojo “Extreme ways“, nors galvojau, kad tokio gana netipinio gabalo tikrai negros. Bet aš vos išgirdęs jo pirminį akordą (jeigu tą “žyyyyy” galima laikyti akordu, stryktelėjau iš džiaugsmo. Bet dar labiau nustebau, kad ir publika jį staugė kartu. O aš galvojau, kad čia tik aš tokį ypač žinau… Beje, kol grojo lietuviai, atrodė, kad tų šviesų ant scenos – viena kita. O kai atėjo Moby ir co., šviesos jau dėjo konkrečiai – pasirodė, buvo jų, ir užteko.

Tai čia užvakar. Beje, prastovėti 5 val. ant kojų buvo šiek tiek oi. O dar buvo oi eilė į tulikus, mat, kaip visada, organizatoriai matyt ant higienos pataupė, tai eilė į laimę nutekėjimo buvo panaši, kaip eilė įeiti į salą. Išeina kas nors pro vartus, mesteli žvilgsnį į eilę ir nevalingai švilpteli.

O vakar teko kaip reikiant pasivaikščio po Vilnių maršrutu, sąlyginiu pavadinimu “Pilys, karai ir t.t.”

Sužinojau, kad Kalnų parke yra paminklas Kasparui Bekešui (o seniai seniai buvo didžiulis 20 m obeliskas, bet nuvirto į Vilnią), kur buvo Kreivasis miestas (arba pirmasis Vilnius), pagaliau aplankiau Sapiegų ligoninės kompleksą, rūmus, kuriuos netrukus turėtų pradėti restauruoti, pamačiau iš arčiau Trinitorių bažnyčią (ir sužinojau, kad Trinitorių ordino paskirtis buvo išpirkti karo belaisvius), pro tvorą lipau į “vaiduoklių namą” Antakalnio g. 25. Iš tiesų, šalia tiek neapžiūrėtų įdomybių, kad užtektų visam gyvenimui, ypač jeigu kas nors nors kiek plačiau papasakoja. Bet aš kol kas plačiau nepasakosiu – mat čia yra vieno didesnio projekto dalis, kuriame dalyvauju ir nežinau, kiek galima jį viešinti. Tiesiog eilinį kartą suprantu, kaip mums, lietuviams, atėjusiems čia iš kaimų, šis miestas yra nepažįstamas ir nežinomas, nors jau ir gimtasis. O vienintelis kelias jį įsisavinti – tai ne jį savintis, o juo domėtis, domėtis ir dar kartą domėtis.

Karta, senai, senai, kai dar niekas nebuvo girdėjęs apie išmaniuosius telefonus ir skistųjų kristalų televizorius, pirmoji prosenelė Samsung skalbimo mašina emigravo iš neaiškios kilmės šalies (parduotuvės), kurios pavadinimo nepamenu, nes pats dar buvau mažas. Metai iš metų ji buvo vieniša ir laikui bėgant vis seno vonios kambaryje. Galiausiai po daug metų prasidėjus neramumams kaimyninėje šalyje, dar žinomoje kaip Topo Centras, šios šalies gyventojai pradėjo sparčiai emigruoti į mano namus. Pirmasis atvyko senolis Samsung muzikinis centras. Jam teko net keletą kartų pagulėti ant operacijos stalo, nes turėjo problemų su klausa ir baisiai nusidainuodavo arba išvis užkimdavo, bet vis dar sėkmingai gyvena iki šiol. Vėliau emigravo Samsung televizorius. Jis buvo toks sulysęs, todėl jį visi pravardžiavo lsd tv.  Pasklidus gandui, kad visi emigruoja į mano namus atvyko ir Samsung telefonas iš tolimosios šalies, dar žinomos kaip Tele2, kuris buvo šiek tiek iškrypęs ir mėgdavo kai ji visi liečia, todėl ji praminė touch screen. Neramumai Topo Centro šalyje tęsėsi… Netrukus atvyko Samsung spausdintuvas, kuris labai mėgo žvaigždžių karus ir buvo daltonikas, todėl jį visi pravardžiavo nespalvotu lazeriniu spausdintuvu. Taip visi draugiškai iki šiol gyvena ilgai ir laimingai už 9 jūrų, 9 marių mano namuose…

Galbūt šį pasaka visiška nesąmonė, bet manau daug geriau nei pasakoti apie nuobodų Samsung spausdintuvą, kuris pagal mano pirktu daiktų eilę turėjo būti aprašytas.

Beje koks prekinis ženklas vyrauja jūsų namuose?

http://www.haaretz.com/weekend/magazine/nothing-to-do-but-pray-1.358827

LTSR BK, 1983

161 straipsnis. Vertimasis privačiaįmonininkiška veikla ir komercinis
tarpininkavimas. Vertimasis [ta] veikla, dangstantis valstybinių,
kooperatinių arba kitų visuomeninių įmonių, įstaigų ar organizacijų
formomis -
baudžiamas laisvės atėmimu [la] iki penkerių metų arba pataisos
darbais iki dvejų metų su turto konfiskavimu arba be konfiskavimo,
arba bauda nuo dviejų šimtų iki vieno tūkstančio rub.

- jeigu tai darė privatus asmuo versliškai:
la iki 3 su konfiskavimu, arba nutrėkimu iki 3 m su turto
konfiskavimu, arba bauda iki 700 rub.

162 – vertimasis uždraustu verslu

[veika] jeigu tai padaryta po to, kai buvo paskirta administracinė
nuobauda už tokią pat veiką:
la iki 2 metų, arba pataisos darbais iki 1 m, arba bauda iki 200 rub.
[veika] padaryta žymiu mastu, arba iš anksto susitarusių asmenų
grupės, arba panaudojant samdomąjį darbą, taip pat asmens, turinčio
teistumą
la iki 4 m. su turto konfiskavimu arba be.

164 – spekuliacija

Prekių ar kitokių reikmenų supirkimas ir perpardavimas, turint tikslą
pasipelnyti.
la iki 2 m, su tk arba be tk, arba bauda iki 500 rub.
Ta pati veika, padaryta ne vieną kartą arba stambiu mastu
la nuo 2 iki 7 su tk.
Spekuliacija itin stambiu mastu arba padaryta asmens, anksčiau teisto
už spekuliaciją
- la nuo 5 iki 10 su tk

Rašydamas vieną iš savo ansktyvų knygų, Richard’as Holmes’as laimėjo stipendiją pasistažuoti Trinity koledže, Cambridge. Čia tas pats koledžas, kuriame dėste Izaokas Newtonas. Nuo seno koledže buvo įprasta rengti formalias vakarienes profesoriams, donams ir moksliniams bendradarbiams vienaip ar kitaip susijusiems su Trinity. Nors stalas visuomet būdavo padengiamas pagal griežtus etiketo reikalavimus, tokios vakarienės trukdavo vos 25 minutes ir kiekvieną kartą atėjęs galėdavai prisėsti prie bet kurio staliuko. Tokiu būdu Richard’as Holmes’as netruko susipažinti su daug iškilių mokslininkų, įskaitant ir 7 Nobelio premijos laureatus, dėstančiais ar lankančiais Cambridge’ą. Kaip pasakoja Holmes’as, šios vakarienės labai pasitarnavo jo akiračio plėtimui, nors pačiam maistui laiko likdavo anaiptol ne visada.

Vieną vakarą vakarienės metu Richard’as Holmes’as atsidūrė šalia žmogaus, kuris atrodė kaip daugelis kitų donų, bet netrukus paaiškėjo, kad žmogus yra iš Rusijos ir visai nešneka angliškai, o taip pat, kad jis studijuoja matematiką. Kaip užmegzti pokalbį tokiomis sąlygom? Tuo metu Richard’as Holmes’as tuo metu rinko medžiagą savo moksliniam darbui apie matematikos ir mokslo vystymąsi XVII-XVIII a. sandūroje. Vienas iš to meto mokslininkų, kuriuo jis domėjosi buvo Évariste Galois – jaunas genijus išsprendęs keletą teoremų dar būdamas paaugliu, radikalių politinių pažiūrų, sunkaus būdo. Galois žuvo sulaukęs vos 20 metų, duelio metu, bet nežiūrint į tai, jo parašyti moksliniai darbai davė pradžią vienai iš svarbių šiuolaikinės matematikos sričių – grupių teorijai.

Tad Richard’as Holmes’as pažvelgė rusų profesoriui tiesiai į akis ir ištarė “Évariste Galois”. Po trumpos pauzės rusas šyptelėjo, uždėjo dešinę ranką ant savo širdies, o tada iškėlė abi rankas lyg norėdamas apkabinti įsivaizduojamąjį gaublį. Holmes’as suprato pirmojo ženklo reikšmę kaip teiginį “Évariste Galois yra toks artimas mano širdžiai,” o antrasis reiškė, kad jis išrado grupių teoriją. Tada rusas plačiai nusišypsojo, palinko į priekį ir surinkęs visus peilius, šakutes, taures ir ąsočius stovinčius ant stalo ir ėmė Holmes’ui aiškinti grupių teoriją: kaip lygybės su kubu pakeltais kintamaisiais yra panašios į dėžes, kurių niekas negali atidaryti, ir kaip tas dėžes galima atidaryti, jeigu jas įdėtum į dar didesnes dėžes, kurias galima atidaryti, ir taip toliau.

Pabandykite įsivaizduoti šią sceną: vienas mokslininkas aiškina kitam apie grupių teorija nenaudodamas jokių žodžių. Tiesiog peilių ir šakučių pagalba. O visi aplinkiniai elgiasi taip, lyg tame nebūtų nieko stebėtino. Ir ta akimirka, Richard’as Holmes’as pamanė sau: “Aš myliu mokslininkus. Jie tokie užsispyrę, jeigu jie nori tau kažką paaiškinti, jų niekas nesustabdys. Netgi toks menknekis kaip kalbos nežinojimas. Man velniškai pasisekė, kad galiu sėdėti viename iš geriausių pasaulio universitetų ir turiu progą perprasti man visisiškai svetimą discipliną bendraudamas su talentingais mokslininkais.” Ir iš čia jam gimė mintis parašyti knygą apie tai, kiek daug entuziazmo ir užsispyrimo mokslininkai įdeda į savo darbą. Štai taip gimė “Nuostabos amžius” – knyga apie entuziastingų mokslininkų saujelę XVIII a. pradžios Britanijoje.

Tiesa sakant, žaidimas padarytas tiek gerai, kad nedaug trūko, kad apie jį nerašyčiau nieko. Atpratęs ir visiškai pamiršęs santūrumą ir atsargumą kurio savu metu mokė „Blitzkrieg“ aš stačia galva nėriau į mūšį ir DI mane baudė nedėdamas jokių pastangų. Pirma misija, pirma kalvelė ir ta atrodo nepaimama. Prie gero priprantama ir tai atsispindi žaidžiant. „Men of War: Assault Squad“ iš esmės yra lyg „stand alone expansion“ kažkada mano dievintam ir šlovintam originaliajam „Men of War“ (Orig: „B тылу врага“). Tiesiog šį sykį su išplėstomis „Multiplayer“ opcijomis. Prisimenat rašiau, kad rusai nė velnio nesigaudo QA ir tiesą sakant nė neplanuoja pradėti tame gaudytis? Tataigi. Nemelavau. „Men of War: Assault Squad“ ant visų klasikinių QA dogmų yra padėtas skersai. Jokių mokymų, jokių aiškinimų, jokių įvadinių misijų… Nieko. Разведка боем, brangieji!

Tiesa aš neketinau deginti pilkųjų smegenų ląstelių tam, kad nervindamasis prisiminčiau visus 10 būtinų shortcut‘ų ir bazines mechanikas. Kolekcijoj turiu originalų „B тылу врага“. Tai fenomenalus ir gilus taktinės strategijos šedevras, kuris nepaisant vieno trilijono bug‘ų kadaise padovanojo man valandų valandas malonių akimirkų. Iš esmės jis ir naujasis „Assault Squad“ per daug niekuo nesiskiria. Žanras stagnuoja, todėl šiandien, lygiai taip pat kaip ir prieš 7 (SEPTYNIS!) metus atrodanti mega strategija tebėra priskiriama „Best of class“ kategorijai. Tiesą sakant, kalbant šia tema, vakarai turi stiprų atsaka „Company of Heroes“ pavidalu, bet… Jei greta grafikos dar pastatytume ir fiziką (ir vizualiąją fiziką), „Men of War“ lengvai sutrina į miltus viską kas yra rinkoje. Aišku su sąlyga, kad žaidėjas žaidime ieško būtent to, ką jam pasiūlyti siekia kūrėjai.

Pradedant kiekvieną misiją, kažkoks aukšto rango veikėjas pasako, kodėl labai svarbu pražudyti šimtus jaunų vyrų dėl būtent šito žemės lopinėlio ploto. Prieš pirmą misiją jis apgailestavo, kad „mes neturėjom pakankamai laiko pasiruošti, bet karas nelaukia“. Tas tiesa. Mano pirmas bandymas žaisti baigėsi ties pirma palmių linija.

Žodžiu. Planas buvo paprastas. Pirma žaidžiu originalu „в тылу врага“ parašau jo apžvalgą (nes jis to tikrai vertas!), o tada jau viską mokėdamas sėdu krapštyti „Assault Squad“ „Skirmish“ kovų. Neišdegė. Suknistas cerberis „starforce“ išsityčiojęs iš „Win 7“, prišiukšlino kompą neveikiančiais draiveriais ir visiškai sugadino pusę šeštadienio, kol ieškojau vaistų. Pasidaviau jų neradęs ir grįžau prie „Assault Squad“, vienok prisiminimais paremtą „в тылу врага“ apybraižą vis tiek rasite kažkur šalia.

Micromanage this!
Mikrovadyba — žaidimo elementas kurio taip stropiai mėgina atsikratyti žaidimų kūrėjai ir kurį taip džiaugiasi radę apžvalgininkai. Tai strateginių žaidimų niuansas, kuris migruodamas iš ėjimais paremtų ar TYCOON tipo subžanro rėmų, niekad taip ir neįstvirtino RTS plotmėje. Tobulam artimas mikrovadybos ir žaidimo realiame laike suderinimas manau nemaža dalimi lemia ir „Total War“ serijos šlovę. Elementų maišymas žaidimą paverčia dinamiškesniu nei standartiniai TBS ir „gilesniu“ už daugumą RTS atstovų. Tačiau gryno, tyro RTS su tokia mikrovadybos gausa, kokią siūlo „Assault Squad“ aš nepajėgiu atsiminti. Klausykit:

Atidarykit bagažinę…
Kiekvienas (ta prasme absoliučiai visi) žaidime esantis karys ar technikos vienetas turi savo inventorių. Jį turi kariai, technikai, tankų įgulos, tankai, patrankos, mortyros ar laukuose pamesti ir iš pažiūros butaforiniai traktoriai. Inventorius žinoma gali būti tuščias, bet jis yra ir įdiegtas čia jis ne be reikalo. Galiu klysti, bet kūrėjai lygtai atsisakė kuro faktoriaus (originaliame žaidime kiekviena transporto priemonė degino kurą, o jam pasibaigus kariai čiupdavo kanistrą ir rėpliodavo ieškoti kur galėtų jo nusiurbti), tiesiog žaidžiant „Assault Squad“ bet kuriuo atveju nesusidaro progos, kad jį visą išdeginti.

Ar yra prasmės atsipūtus jaukioj kavinukėj paplaukioti valtele? Jei manot, kad yra — taip ir padarykit.

Taigi dėl kuro galėsit nesukt galvos, bet visa kita liko po senovei. Artilerija naudoja kelių rūšių sviedinius (paprastai HE ir AP kai kurie pabūklai dar turi nedideles APCR sviedinių atsargas) ir kaip taisyklė reikalingų sviedinių neberandi tada, kai jų labiausiai reikia. Jei tanką dar gali mėgint stabdyti HE sviediniais taikydamas į vikšrus, tai zerginančių pėstininkų APCR strėlėm neprismaigstysi, atbėgs ir užmėtys granatom greičiau nei spėsi susivokt. Kiekvienas būrio karys naudoja ginklus, šaudmenis ir proviziją iš savo inventoriaus. Čia be abejo nuolat nutinka taip, kad ant tanko užsirovęs būrys neturi granatų, o radę atokvėpio minutę vyriokai susivokia, kad nebėra binto žaizdų lopymui. Visa tai žaidėjo (skubos) klaidos. Nepaisant to, kad kiekvienas dalinys mūšį pradeda pilnai sukomplektuotas, jo veiklos 24/7 juk nestebėsi. Tankai ir artileristai linke ištaškyt HE sviedinius medžiodami pavienius ar apsikasusius priešo pėstininkus, DI valdantis pėstininkus nors sprogmenis naudoja  rezervuotai, vis tiek gali iššvaistyti granatas, nekalbant jau apie tai, kad kariai gali pamesti jas patys. Visiškai laisvai. Vienas driokstelėjimas iš toliašaudės lauko artilerijos į orą pakelia visą būrį kažkur rėpliojusių vyriokų, skriedami ore, jie natūraliai gali išmėtyti tai ką turėjo inventoriui. Atsigavę ir kontūzyti jie vėl mėgins suformuoti būrį ir tik po to apsidairys ar šalia nėra kokio ginklo, o jį radę stvers pirmą pasitaikiusį. Nebūtinai tokį patį kurį turėjo atvykę į misiją, vadinasi eigoje gali kilti problemų ir su šaudmenimis. Nors šiaip aš čia tik gąsdinu. Paprastai retas „Assault Squad“ dalinys išgyvena tiek, kad žūtų išskirtinai dėl amunicijos trūkumo. Ilgai negyvena ir tankai, labiau pasiseka nebent tik tankistams, kurie per mūšį gali pakeisti kelias mašinas ir taip išsaugoti sveiką kailį. Realiai nuo amunicijos stokos labiausiai kenčia tik mažai mobilūs paramos vienetai — mortyros, sunkieji kulkosvaidžiai, snaiperiai. Ir ši problema nesunkiai išsprendžiama, nes kaip minėjau visi turi inventorių. Žuvę priešai, pamušta technika, tiekimo dėžės… Šių gėrybių pilnas mūšio laukas ir žaidėjas gali jomis naudotis. Todėl visiškai pralaimėti „Assault Squad“ kai oponentas DI — neįmanoma. Apsišarvavus kantrybe čia galima rasti išeitį iš bet kokios padėties, sukurti ir patikrinti bet kokią taktinę teoriją.

Direct hit, John! I bet you suck with the ladies…

Tiekimas vs grobimas
Truputį apie žaidimo mechaniką. Iš esmės „Assault Squad“ yra vienas didelis Skirmish‘as. Žemėlapiai skirtingi, juose skirtingas landšaftas, metų laikai, flora, pastatai, kitos sąlygos, bet esmė visada ta pati. Žaidėjas pradeda žemėlapio apačioje DI saugomoje „Victory Point“ (VP) ir skinasi kelią aukštyn. Pakeliui tradiciškai reikia pralaužti tris gynybos linijas, kurių kiekviena sudaryta iš 3 VP ir užimti finalinę VP zoną. DI paprastai negina pirmos linijos, tad ją saugo niekinis pėstininkų garnizonas. Tiesa jis niekiniu tapo tik po to, kai puldamas kaktomuša paguldžiau visus rezervus, taip ir neiškrapštęs japių iš krūmų į kuriuos jie buvo sulindę. Būtent tada prisiminiau kino filmus ir pradėjau kombinuoti pajėgas. Lygiose vietovėse šauliai ne puldavo, o nukreipdavo ugnį nuo sunkiųjų kulkosvaidžių, kad šie galėtų prieiti ir užimti ugnies poziciją. Kalvotose ir urbanistinėse zonose, be aktyvaus mortyrų palaikymo nė žingsnio. Kritus pirmai gynybos linijai, DI gauna pirmą pastiprinimą, o žaidėjas pirmą (rimtą) pergalės taškų prieaugį. Esmė tame, kad visam žaidimui vadovybė duoda lygiai vieną pėstininkų būrį, visa kita perkama už pergalės taškus (kuriuos generuoja valdomos VP zonos). Technikos ir karių pasirinkimas taip pat ribojamas atsižvelgiant į valdomų taškų kiekį. Taigi pirmieji tankai (o tiksliau skardinės ant ratu ir su mažyte patrankėle ar dideliu kulkosvaidžiu) tampa prieinami tik kontroliuojant vieną ar kelias pirmos linijos VP zonas. Tačiau kritus kiekvienai linijai, DI gauna vis rimtesnį pastiprinimą, kuris jei visą techniką išdalintume pakopomis, visada būtų pakopa aukštesnis, nei tai ką gali nusipirkti žaidėjas.

Šiaip visiškai akivaizdūs yra tik du bug'ai. 1. Per mažas kameros zoom out. 2. Neradau būdo padaryti žaidimo screenshot'ų.

Tiesa ši situacija nėra visiškai išbalansuota DI naudai. Tarkim kalbant apie techniką, jei jau DI gauna stambesnio kalibro ir piktesnį pabūklą ant vikšrų, tikėtina, kad tai bus ne tankas, o savaeigis artilerijos pabūklas. DI pastiprinimas, visada kaip taisyklė rush‘ina paskutinius užimtus VP ir tikrai dažniau nei norėtųsi juos atmuša. Tiesa sakant jam tai pavyksta kiekvienoje misijoje, kur žaidėjas mėgina naują konfrontacijos derinį, o toks derinys pasitaiko gan dažnai. Kas misiją įnešami, net ir minimalūs pakitimai aplinkoje ar oponento technikos arsenale sukuria visiškai naujas sąlygas mūšiui. Žodžiu čia yra daug priklausomybių, bet praktiškai kiekvienam žaidime, žaidžiant su bet kuria iš tautų, kažkokiam etape žaidėjas įsivelia į antklodės tampymo procesą su DI. Žaidžiant už britus ar JAV šis tampymasis labiau pasireiškia pirmoje žaidimo pusėje, valdant rusus ar japonus — antroje. Vieninteliai vokiečiai yra mažiau jautrūs dėsningumams ir labiau subalansuoti efektyviai veikti bet kokiomis sąlygomis, aišku su išlyga, kad žaidėjas tinkamai išnaudoja technologinį jų pranašumą. Šiuos dėsningumus iš esmės nulemia bonusai, apie kuriuos galit paskaityt bonusų skiltyje, o dabar grįžtam prie tiekimo ir grobimo.

2 iš 2 rusų unikalių savybių yra 1000 ir vieno žalio šauktinio išmetimas į mūšio lauką, griaudint šlovingam URA.

Iš esmės apie tą „antklodės tampymą“ kalbėjau tam, kad pabrėžti tiekimo ir grobimo dilemą. Kol ataka vyksta (net jei iš žaidėjo pusės ji labai atsargi, vangi ir lėta) tiekimo klausimas nėra aktualus. Daliniai pamažėl juda į priekį, fone į sąskaitą kaupiasi pergalės taškai viskas taip, kaip numato žaidėjas. Tačiau DI kontratakos metu, net jei pavykstą ją sustabdyti, dažnu atveju patirti nuostoliai būna tokie, kad toliau efektyviai judėti darosi sudėtinga. Aš jau nekalbu apie daugkartinius liūdnus nutikimus, kai už visus per žaidimo valandą sukauptus pergalės taškus nupirktas T34 junginys, užsirauna ant krūmuose užgrūsto Pak ar kokiam brome priparkuoto flak 88. Nukrypsiu paminėdamas, kad pakliūt į tokią bėdą yra pernelyg paprasta. DI gan efektyviai apskaičiuoja atakos trajektorijas ir vengia atakuoti techniką, kol nėra įsitikinęs kad sviedinys ne tik pasieks taikinį, bet ir įveiks jo šarvus. DI numato pakeliui esančių kliūčių grėsmę šūvio tikslumui ir tarkim naudodamas flak 88, AP sviediniais neretai surizikuoja šauti kiaurai kažką (pastatą, pylimą ar pan). Žodžiu artilerija DI rankose mirtina. Įveikti ją vien tankais, užduotis ne iš lengvųjų, kartais ir apskritai neįgyvendinama. Todėl netikėtas turėtų planų žlugimas stebint rūkstančius tankus yra normalus dalykas. Šioje vietoje ir atsiskleidžia visas žaidimo universalumo grožis. Daugelyje kitų strategijų patekęs į tokią padėtį žmogus bandytum ieškoti seniau išsaugotų bylų arba tiesiog perrikiuotum pajėgas „idle“ būsenoje ir lauktum kol prisikaups taškai naujiems tankams. Žaisdamas „Assault Squad“ gali eiti plėšti. Desperatiškos operacijos kurių metu 4 kariai nuvaro džipą, už kampo jį paremontuoja ir staigiai prasiveržę pakraščiu, išžudo Pak įgulą — vienas smagesnių žaidimo elementų. Nemažiau smagus ir faktas, kad toji pati Pak turi galimybę būti prikabinta prie bet ko kas važiuoja, tad tuo džipu gali permesti naujai įgytą patranką į savo pusę. Bet kuris karys gali suremontuoti pamuštą tanką ar patranką, jei tik savo inventoriuje turi remkomplektą, jei jo nėra, jį galima rasti apieškojus vieną kitą, važiuojantį ar nevažiuojantį tanką. Pėstininkai iš pamuštų šarvuočių gali pasiimti sunkiuosius kulkosvaidžius ir jei ne ką nors užpulti, tai bent jau suorganizuoti gerą gynybą. Svarbu ir tai, kad kontūzijos vėtyti ir metyti kariai ne visada grįžta į išeitinę poziciją, tad kitą syk kai atrodo, kad neturi jokių pajėgų, pasikapstęs po žemėlapio užkaborius surenki 10-20 žmonių komanda. Tai gali būti beginkliai varguoliai iš artilerinių dalinių, kulkosvaidininkai praradę savo dzotus, tankistai be tankų ir kiti panašūs. Pažaiskite su jais, nurinkite ginklus nuo kritusių draugų ir priešų, suremontuokite pora rūkstančių tankų ir kitą sykį tą akimirką kai atrodys, kad reikiama VP taškų suma sukaupta, paaiškės, kad technikos jau nebereik. Beje įdomi detalė, kad kiekvieną technikos vienetą vairuoja tam tikras kiekis žmonių ir kiekvieno jų patirtis turi lemiamos įtakos kautynių eigai. Pavyzdžiui originalioje komplektacijoje sunkus tankas paprastai turi du šaulius (šaulį ir šovinių padavinėtoją jei jau būti tiksliam), vairuotoją ir vadą. Jei vienas iš jų žūna, nukenčia tam tikras tanko parametras. Nesant vadui, lėčiau aptinkami taikiniai ir ne taip tiksliai identifikuojamos grėsmės, nesant vienam iš šaulių krenta pabūklo užtaisymo greitis ir t.t.

Startinę pozicija gina kuopa pėstininkų ir keli kulkosvaidžiai, paprastai DI juos pakramsnoja ir atsitraukia suteikdamas žaidėjui antrą šansą.

Žinoma iš viso to ką parašiau, galima ir reikia padaryti labai paprastą išvadą. „Men of War: Sqaud Assault“ yra kolosalus ir gilus žaidimas, kai žaidėjas nori jį žaisti.

Bonusai
Vieno žaidėjo režime, kiekviena tauta turi po du bonusus. Tai gali būti kažkoks ypač galingas ginklas ar speciali savybė. Realiai tie bonusai ir yra tai, kas anksčiau ar vėliau nutraukią antklodės tampymo procesą nusverdamas jį žaidėjo pusėn. Pavyzdžiui rusai pirmame etape gauna savaeigę lauko mortyrą, kurios šaudymo nuotolis pranoksta bet ką, ką savo arsenale turi DI. Jos atsiradimas sulėtina žaidimą, nes ji yra unikali, todėl negalima jos prarasti, juda lėtai, yra menkai saugoma, po atliktos salvės kelias minutes užsitaisinėja. Nepaisant to, net ir būdama giliai užnugaryje ji gali „išvalyti“ artilerines DI pozicijas, taip atverdama kelią pėstininkams ir technikai. Kol baigi su jais terliotis, žiū jau ir nauja salvė paruošta. Britai ir JAV panašų pranašumą įgauna tik užėmę dvi gynybos linijas. Jiems suteikiama galimybė iškviesti aviacijos ir toliašaudės artilerijos smūgius kas 2-3 minutes. Gerokai efektyvesnė priemonė leidžianti lėtai pradėjus, greitai užbaigti misiją. Japonai tokio pranašumo negauna išvis, todėl nepaisant didelio pirmos žaidimo pusės tempo, misijos pabaiga gali virsti tikra agonija. Vokiečiai tokio pranašumo irgi negauna, bet jų bendras techninis arsenalas yra tokios aukštos prabos, kad jie gali planuoti agresyvų puolimą net ir su vienais pirmųjų atrakinamų vidutinių tankų. Šiaip technika ir kariai žaidime subalansuoti beveik idealiai, bet tik vertinant pasirinkimą ir skaitlingumą. Kūrėjai gan skrupulingai į žaidimą perkėlė visus fizikos duomenis, tame tarpe ne tik šarvo storį, bet ir jo montavimo ypatybes, tanko korpuso nuožulnumą ir kitus faktorius. Sustabdyti vokišką tanką atakuojant jį kaktomuša labai sunku, todėl technikos skaitlingumas mūšio lauke nieko nereiškia, daug svarbesnė yra žaidėjo galimybės iš akies identifikuoti su kuo susidurta ir imtis atitinkamų priemonių.

Ūpių forsavimas — nuostabi patirtis, ypač kai molas ne tavo pusėj. Screenshot'as meluoja, šioje vietoje žaidėjas negali turėti tankų.

Stebuklingas mygtukas „E“
Štai čia ir praverčia stebuklingas mygtukas „E“ kurį paspaudęs tu tiesiogiai perimi pasirinkto vieneto valdymą. Visa technika ar pėstininkai tampa valdomi it kokiam taktiniam žaidime, rodyklių mygtukai leidžia judėti, naudodami pelę šaudom, su „space“ keičiam poziciją ir t.t. Tai labai svarbus niuansas, nes draugiškas DI, skirtingai nei priešiškas DI, nemėgina pažeidinėti statuto ir veikia optimaliai. Tarkim mortyros komanda gali nepaklusti įsakymui atakuoti taikinį, jei abejoja to įsakymo tikslumu. Jei elipse skriejantis sviedinys turi šansų kabinti kažkokią kitą kliūtį, arba taikinys yra ant maksimalaus šaudymo nuotolio ribos, mortyrą valdantys kariai lauks geresnio šanso iššauti. Tokiu atveju nelieka nieko kito, kaip perimti tiesioginį jų valdymą ir surizikuoti šaudyti pačiam. Tas pats liečia ir technikos ar artilerijos valdymą. Susidūrimuose su priešo pajėgomis, net ir gavęs konkretų įsakymą DI mūšio eigoje nuolat jį persvarsto. Tarkim tankų mūšio metu, pirmus du sviedinius į nurodytą taikinį paleidęs tankas, likęs be priežiūros gali identifikuoti kitus taikinius, priimti juos kaip didesnę grėsmę ir atakuoti juos. Tai gera DI savybė, tačiau kartais reikia, kad pasirinktas tankas darytų konkrečiai tokius veiksmus, kokių nori žaidėjas. Tai ne tik taikinio pasirinkimas, tai ir pozicija, ir judėjimas ir kiti elementai. Tarkim tankų duelyje dalyvaujanti technika žūt būt negali pasukti jautraus šono ar galo savo oponentui, tačiau DI valdomas tankas gali taip pasielgti. Ne dėl to, kad jis durnas. Priešingai. Tarkim jis gali pasukti korpusą vien tam, kad galėtų pasinaudoti kulkosvaidžiu ir vienu metu atakuoti tiek nurodytą taikinį, tiek flangu judančius pėstininkus, kurie turėdami kokį panzeršreką ar bazuką yra ne mažiau pavojingi už Tigrus.

Hansas rūkė prie amunicijos atsargų, Hansas vilkės maudomuką…

Tiesioginis valdymas taip pat leidžia ir šaudyti preciziškai tiksliai. Aišku galutinis rezultatas priklausys nuo įgulos taiklumo, šaudymo padėties ir landšafto sukuriamų kliučių, bet… Valdydamas pabūklą tiesiogiai žaidėjas gali pasirinkti į kurią konkrečią priešo tanko vikšrų vietą jis nori pataikyti. Pasirinkus deramą poziciją ir taikymuisi skyrus pakankamai laiko, tai padaryti įmanoma. Šaudymą paliekant DI ši funkcija neišnyksta, tiesiog taikymosi zona tampa kiek platesnė t.y. negali nusitaikyti į konkrečią kažkokios detalės vietą, tačiau nurodymus šaudyti į bokštelį, važiuoklę, korpusą DI priima intuityviai. Būtent todėl žaidėjas ir turi turėti minimalų žinių apie priešo techniką bagažą, nes priešingu atveju gali taip ir numirt nepamušęs nei vieno Stug‘o. Tiesą sakant sykį išgyvenau situaciją, kai sustabdytas (nuplėšiant vikšrus) Stug‘as nieko nedarydamas nugriovė namą. Esmė tame, kad pasiekti jo iš šono negalėjau, nes jį dengė tolėliau esanti artilerija, todėl dviem Sherman‘ais bandžiau jį pamušti atakuodamas priekinę dalį. Ją dengia 80mm. plieno šarvas, nuo kurio atšokantys sviediniai lėkė arba dievui į langus arba į greta stovintį pastatą. Netrukus jame susidarė tiek skylių, kad jis susmuko, o Stug‘as ir toliau agresyviai kraipė patranką tikėdamasis, kad kažkas paklius į jo taikiklį. Be abejo kiekvieno sviedinio skrydžio trajektoriją galima matyti vizualiai, taip pat ir rikošeto faktą. Taip, kitą syk tai galima panaudoti medžiojant tarp betoninių struktūrų paslėptą artileriją.

Fizika
Realistiškas rikošetas tik vienas iš daugybės fizikos niuansų. APCR sviediniai turintys ypač kietą šerdį ir skirti storiausių šarvų penetracijai yra veikiami realistiškų aerodinaminių dėsnių, tad jų efektyvus šaudymo nuotolis pastebimai mažesnis. Kita vertus, susipainiojus ir panaudojus šiuos sviedinius prieš skardines (lengvieji tankai, šarvuočiai, šturmo mašinos ir t.t.) galima negauti jokio efekto. Sviediniai tiesiog lekia kiaurai ir kažkokią žalą padaro nebent jei kabina technikos ginklą, įgulos narį ar variklį. Taip, tikrai. Sustabdyti priešo techniką galima ir neliečiant vikšrų ar motoro. Teoriškai (ir praktiškai) yra įmanoma išžudyti arba išvilioti įgulą, sunaikinti pabūklą ir t.t.

Пипец подкрался незаметно, Вась…

Pavyzdžiui tos pačios mortyros, kurias į tankus nukreipi lydymas tokių pat jausmų kokius patiri pirkdamas teleloto bilietus, tuo pat metu yra labai efektyvios prieš sprogimo bangai jautrią techniką. Atviri savaeigiai artilerijos pabūklai, šarvuočiai, lengvieji tankai. Sviedinys net neturi pataikyti į taikinį, kartais paknaka sprogimo greta ir jo bangos, išmetančios įgulą lauk.
Sprogus technikai, griūnant pastatui visada yra nuolaužų. Šios nuolaužos tampa efektyvia ir intuityvia priedanga. Tarkim nukrito žemėn tanko ratas, pasirenki pėstininką užvedi pelę ant rato ir iškart matai visas įmanomas pozicijas, kurias, ratą naudodamas kaip priedangą,  gali užimti karys. Tas pats liečia ir tankų bokštelius, medžius, pastatų nuolaužas ir t.t.

Pėstininkai dažniausiai žūna nuo skeveldrų. Taip pat juos gali užmušti griūnančios struktūros, sprogimo banga. Pastaroji dar gali įvesti karį į kontūziją trumpam ar ilgesniam laikui.

Nepaisant visos rizikos, pėstininkai vis tik yra ypač efektyvūs jei gauna priedangą, pastatų (be abejo galima įeiti į bet kurį matomą namą) ar gynybinių įtvirtinimų užėmimas suteikia jiems neįkainojamų privalumų, leidžiančių ne atremti, bet labai ilgam laikui sustabdyti priešo pajėgas. Čia pat pastebėsiu, kad priedangoje tūpintis DI intuityviai suvokia kai kurias komandas. Tarkim už vieno namo kampo yra patranka, o už kito valdomas pėstininkas. Pirmas nurodymas naudoti namo sieną kaip priedangą, antras atakuoti patranką granata. DI tikrai nesugalvos išlysti visu kūnu ir dengti pabūklo vamzdžio krūtine. Anaiptol… Jis atsargiai kyštels nosį, įvertins atstumą iki taikinio ir po akimirkos švystels granatą pats visiškai nerizikuodamas savo sveikata. Priešiškas DI pamatęs granatą nuo jos bėga. Draugiškas, ne visada.

Vienas iš vokiečių bonus'ų — Tigras veteranas. Vienintelis tankas kuris įleistas į miestą, jį užvaldo.

Aplinkų naikinimo modelis ne mažiau įspūdingas ir tiesą sakant jis leidžia plika akimi įvertinti kai kurių tautų karybos niuansus. Tarkim po vokiečių atakos miestas nors ir gerokai apgadintas, išsaugo savo veidą. Po JAV ir Britų, toje vietoje kur vyko „antklodės tampymas“ su DI, lieka plynė. Jei į miestą įžengia raudonoji armija, po išvadavimo paprastai lieka vieni griuvėsiai. Šūviai ir sprogimo padariniai keičia ne tik landšaftą. Didesnių sprogimų krateriai nėra iliuzinė apgaulė, juose kaip priedangoje gali gulėti pėstininkai. Tiltai, namai, gelžbetoninės pakrančių struktūros yra naikinamos ir griaunamos. Lėtai, bet užtikrintai.

Galų gale visą fizikos šėlsmą lydi ir puikūs garso ir vaizdo elementai. Žmogus pradedi nuoširdžiai užjausti į savaeigės zenitinės patrankos ūgnį papuolusius pėstininkus ir jų transportą. Ausyse šaižus traiškomo ir skylančio metalo garsas, kulkų švilpesys lydimas rikošeto švilptelėjimų, pėstininkai virsta per bortą, nuo galvų lekia šalmai, o tie kas važiavo be jų išsitaško vietoje. Nuo tankų byra papildomai montuojami šarvų komplektai, artileristus dengiantys skydai susibraižo ir viskas atrodo taip sumautai tikra… Kad paskui rašydamas recenziją prirašai dalykų su kuriais ir pats nežinai kaip pasielgti.

Arba jei tingit skaityt, pažiūrėkit video:

Žodžiu…
Iki tobulybės „Men of War: Assault Squad“ trūksta tik vieno dalyko — motyvuoto žaidėjo. Greičiausiai tai suvokdami kūrėjai ir nusprendė nebekurti jokių siužetinių misijų ir papildomų sąlygų. Viskas ką gauni — mūšio laukas ir neribota veiksmų laisvė, bet kuriam WWII tematikos entuziastui. Neabejoju, kad dėl gausybės skirtingų technikos pavyzdžių, žaidime yra gausybė būdų „exploit‘inimui“, bet aš jų neieškojau. Kalbant apie žaidimą internete, jo taip pat kol dorai nė nebandžiau. Iš dalies dėl tų pačių motyvuotų žaidėjų apie kurių narsą ir agresyvumą mūšio lauke netrukus ims sklisti legendos. Mano skoniui pats žaidimas truputį per gilus, jame aš noriu turėti galimybę daryti pauzę, planuoti ir siekti triuškinančios pergalės kurią pelnau 100% įgyvendindamas numatytą veiksmų seką. Kita vertus mane labai žavi galimybė pakelti DI sudėtingumo lygį ir mesti jam iššūkį co-op režime, bet… kaip visada neturiu su kuo.

21 cm Nebelwerfer 42 salvė. Realiai kai patenki į jų veiklos zoną, kažkoks judėjimas įmanomas tik tol, kol juos užtaisinėja.

Neįmat žodžių už gryną pinigą? Bandykit demo.

P.S.: „O štai ir žaliasis mygtukas. Jei tikit, kad MOW:SA yra jūsų žaidimas, nusipirkite jį spausdami šį mygtuką. Tada jūsų mėgiamas blogas gaus kelis eurocentus kitos epinės strategijos testui!“.

Originalus Men of War arba „в тылу врага“: Trumpai. Kaip ir rašiau tekste, didelių techninių skirtumų tarp šių dviejų žaidimų nėra, apart fakto, kad per kelis žaidimų pasirodymą skiriančius metus rusai tiesiog ištaisė klaidų. Galbūt padirbėjo ir su optimizacija, bet šiaip namų sistemos per tuos metus pačios „optimizavosi“. Todėl pirkdami 7 metų senumo žaidimą jūs realiai gaunate tą pačią grafiką, tą pačią fiziką, milžinišką pluoštą bug‘ų kurių dalį eliminuos naujos sistemos ir pora didelių kūrėjų pataisų (EN versijai, RU žaidėjai buvo pamylėti per pus mažiau). Skirtumas tik tas, kad originalus žaidimas yra lyg taktinių žaidimų (žr. Klasikinę Commandos seriją) ir tikrų tikriausio RTS mišinys. „B тылу врага“ yra varomas misijų, turi lėkštoką, bet mielą siužetą apie herojus ir dažniausiai verčia žaidėją kombinuoti strateginius ir taktinius įgūdžius siekiant tikslo. Tarkim viena iš istorijos arkų pasakoja apie tanko įgulą (berods tai buvo sunkusis IS), kuri išvien su partizanais mėgina išmušti vokiečius iš savo gimtinės. Žaidėjas valdo karius ir techniką kurią pajėgia atgaivinti ar užgrobti. Kiekviena misija gali būti įveikta dešimtimis būdų pasitelkiant gudravimą, slaptumą ar agresyvų puolimą. Neabejoju, kad žmonės kažkada turėję aistrą tokiems WWII perlams kaip „Blitzkrieg“ ar „Commandos“ su šiuo žaidimu gali pasiekti nerdgazmą. O gal ir visus du. Gaila, kad dėl minėtų problemų su Star**** to negalėjau patikrinti pats.

Gamersgate už EN versiją prašo 13EUR. Ten pat galite rasti ir mažą mygeli su stebuklingu žodžiu „Demo“.

Jei norit rizikuoti ir mėginti RU versiją, ją vis dar įmanoma rasti LT prekybcentriuose arba už 7EUR parsisiųsdinti iš LV.

Bekešo kalnai

Dešinysis Neries krantas

Kučkuriškės

Pimoji kalvarijų koplyčia

Verkių apylinkės

Šv. Rapolo bažnyčia ir komercijos mokykla

Šv. Mykolo bažnyčia

Gerųjų brolių Bonifratų bažnyčia

Gedimino prospektas

Gelžkelio stotis

Gelžkelio stotis – iki pasimatymo!

O tema… Tema, be abejo, įdomi.

Tačiau diskusija – deja deja – nukeliavo ir užstrigo ties p. Stankero ir jo straipsnio istorija ir vėl eilinių aiškinimųsi, tai kas gi tas genocida, ar Holokaustas – unikalus (pvz., p. E. Klumbiui (diskusijos dalyvis iš salės) Holokaustas neatrodo unikalus dėl to, kad dar buvo ir indėnų genocidas…), ar Holodomorą laikysime genocidu ir taip toliau. Žinoma, gražu stebėti, kai Julius Panka (LTC) paaiškina Arkadijui Vinokurui, kad jis tinkamas lietuvis pagal šūkį “Lietuva – lietuviams”, bet tuo pačiu nusistebėti šio žmogaus įsivaizdavimu, kad jeigu jis duos grąžos (malkomis), kai jį užpuls čigonas tabore – tai jo gynimasis bus nusikaltimas rasistiniu pagrindu (nesuprantu, kaip ir kodėl žmogui į galvą šauna tokie aiškinimai, bet turint omenyje, kad jis yra pasiūlęs ir Lietuvos tautinėms mažumoms palikti švietimą “šeštadieninių mokyklų” pagrindu, suprantu, kad išradingumo jam netrūksta).

Tuo tarpu man realiai rūpėjo tema – ar daug žmonių mano, kad BK atsiradus “neigimo” nusikaltimams, įsivyrauja kažkoks represijomis grasantis istorinių įvykių vertinimas? Aišku, empyrinės medžiagos daryti išvadoms maža – nėra teismų praktikos, turime tik du ikiteisminius tyrimus, kurių vienas nutrauktas (P. Stankero), o kitas, matyt, bus sėkmingas (drg. Paleckio). Man norėjosi būtent diskusijos apie cenzūrą – valstybinę, privačią, interesų grupių, politinę. Jos kaip ir nebuvo. Man norėjosi, kad koks nors istorikas ar koks kitas mokslininkas ar publicistas pateiktų faktus, žinias, duomenis kad vienos ar kitos jo mintys nepriimamos. Gi išgirdau tik vieną momentą – kad kažkoks leidinys iš P. Stankero naujo straipsnio išmetė eilutes, kad Lietuva į 1936 m. olimpiadą Vokietijoje nepasiuntė sportininkų delegacijos dėl to, kad buvo labai stiprus Lietuvos žydų sporto klubas Makabi, kuris sugebėjo kažką paveikti (kadangi tai buvo pasakyta žodžiu, dėl citatos tikslumo negarantuoju, šaltinio, iš kur P. Stankeras ėmė medžiagą, taip pat pateikti negaliu. Asmeniškai tai man atrodo labai abejotina.).

Bet iš to, kas buvo pasakyta, supratau viena: vis dėlto, nesusikalbėsim. Per daug skaudžios patirtys, per didelis uždarumas, per didelis nejautrumas, per gilūs stereotipai, per maža žinių ir per maža noro susikalbėti. Visiems gerai gyventi pagal savo dogmas, jos – tarsi savas pasaulėvaizdis, kur viskas paprasta ir aišku.

Ir ant kai kurių žmonių net neišeina dėl to pykti: pvz., po diskusijos priėjau prie vieno jau seno žmogaus, pažįstamo nuo vaikystės. Jis – vienas iš pirmųjų man sovietmečiu parodė, kaip galima naudotis “nekaltai” naudotis nacionaliniais simboliai, papuošiant jais, pvz., slides. Pirmiausia jis man papasakojo apie 1940 m. “Penktąją koloną”, apie kurią “dabar nekalbame”, o tada, prieštaraudamas pats sau, paminėjo berods Šilalės rabiną, kuris pasakė “žydai dėl to nukentės” (taigi, taip išeina, kad penktoji kolona – jau ne visi žydai. Tai už ką tada visus – nuo mažo iki seno?) Atsargiai priminiau, kad istorikų tyrimai jau seniai “penktosios kolonos” žydiškumo mitą prasklaidė – užtenka pasižiūrėti, kiek lietuvių stojo į kompartiją 1940 m., užtenka prisiminti, kaip paskutinėmis Lietuvos nepriklausomybės valandomis krikdemai dar spėjo pasidžiaugti, kad bus nuverstas Smetona! Atsakymas – bet lietuviai ir dabar taip elgtųsi, jeigu kas okupuotų, taigi tokia jėga! Ar galiu tokiam žmogui ką nors įrodyti? Jau nebe.

P. Stankeras diskusijos pabaigoje pareiškė, kad “daugiau apie žydus nerašys”, mat sulaukė gana nedviprasmiškos reakcijos ir pasmerkimo iš ponios, sėdinčios salėje, dėl jo darbų apie Lietuvos policiją Antrojo pasaulinio karo metais. Ir vėl mintis – o juk visos istorijos net nebūtų buvę, jeigu P. Stankeras būtų nurodęs, kad garsiąją frazę, dėl kurios kilo visas triukšmas, nupylė nuo Cundelio (ar kaip ten tas “autorius”) knygos rusiško vertimo. Jis mano esąs kažkieno sąmokslo auka (gal Zurofo, gal NK-95), bet nesupranta, kad auka tapo per savo, švelniai tariant, neatidumą, nekritiškumą, nemoksliškumą, net jeigu toji frazė ir neatspindėjo jo tikrųjų pažiūrų, kaip jis teigia. Ir tuo jis skiriasi nuo drg. Paleckio, kuris savo “neigimų” neatsisako, kuris, garantuoju, ateis į teismą nešinas Kuolelių ir Burokevičių raštais, įrodinėjančiais jo tiesą, nes jam tai – ginklas ir (galbūt) finansavimo bei elektorato užsitikrinimas.

Trumpai tariant, mano manymu, BK straipsniai jokios cenzūros neįveda. Aišku, viskas priklausys, kiek teismai turės noro/proto gilintis į tam tikrus klausimus. Pvz., dabar atrodytų, kad jeigu aš pasakyčiau, kad SSSR prieš lietuvius genocido nevykdė, aš lyg ir galėčiau tapti BK taikiniu. Bet jeigu tą nuomonę aš pagrindžiu tuo, kad sovietinės represijos yra ne genocidas, o nusikaltimai žmoniškumui ir karo nusikaltimai, nes jos pagal savo turinį neatitinka tarptautinėje teisėje priimto genocido apibrėžimo, tai nežinau, kaip turėtų mąstyti teisėjas ar prokuroras, kad mėgintų man taikyti minimą straipnį. Pagaliau, neigti reikia ne bet kaip – grasinančiu, užgauliu būdu ar trikdant viešąją tvarką. Mokslinė diskusija, jeigu ji yra mokslinė diskusija, negali būti nei grasinanti, nei užgauli. Normalus diskusijos dalyvis ir visuomeninėje diskusijoje taip pat teturi laikyti elmentarių etikos normų, ir jam niekas negresia. Apie viešąją tvarką net nekalbu. Bet, žinoma, reikia jausti atsakomybę už žodį, raštą ir jo turinį. Nes jeigu kas nors parašys, kad lietuviai žydų naikinime dalyvavo tik todėl, kad prieš tai žydai naikino lietuvius, to paprasčiausiai nebus įmanoma įrodyti. Kaip ir, spėju, drg. Paleckiui nepasiseks įrodyti “savų šaudymo į savus” remiantis vien Kuolelio knygomis.

P.S. Beje, Julius Panka skundėsi, kad Kovo 11-osios eitynės buvo apšmeižtos, kad jie – jokie ne rasistai ir pan. Tada nesuprantu, ką ten veikė skinai, eidami pirmose eilėse. Kažkaip man rodos, kad pavadinus skiną ne rasistu, gautum grąžos (malkų). Ar Lietuvos skinai nebeištikimi šūkiui white power?

Tikiuosi skaitytojai man atleis, bet keliuose ateinančiuose įrašuose šiek tiek kartosiuosi. Labiausiai tai liečia šį įrašą ir piktą laišką į delfi.lt Vox Populi – jų temos labai panašios, tik šis įrašas lies tam tikrą reiškinį apskritai, o antrasis bus dedikuotas konkrečiai situacijai. Kiti du greitu metu į kompiuterių ekranų šviesą išlįsiantys įrašai turės sąlyčio taškų su šiais įrašais, bet temos jau bus kiek kitokios. Vieno įrašo neatkosiu dėl to, kad nemanau, jog būtų gražu nutėkšti 10000-ių žodžių turintį rašinėlį, kurio vienoje dalyje būtų parašyta apie žodžio laisvę, kitoje – apie moralines vertybes. Už tai man turbūt paskelbtų vendetą, džihadą ir daug kitų baisių dalykų. Todėl tikiuosi supratimo iš Jūsų, skaitytojai, pusės. Naujienų pabaiga.

<>-<>-<>-<>-<>-<>-<>-<>-<>-<>-<>-<>-<>-<>-<>-<>-<>-<>-<>-<>-<>-<>

Kažkada seniai seniai tūla beždžionė, pavadinkime ją Aldona, pamačiusi, kad jos vyras/sugulovas/meilužis/gyvenimo draugas/sugyventinis/etc., pavadinkime jį Petru, girtas gretimame medyje glamonėja jauną ir dailią beždžionmanekenę, tarkime, Ingą, įtūžo, išlipo iš medžio, susirado „šūstrą” akmenį, suknežino Petro ir Ingutės kaukoles, o po to prisigėrė rūgusios kokosų sunkos. Verta pastebėti, kad Aldonos niekas taip ir nenubaudė: teisėsaugos tais šlovingais beždžionių klestėjimo laikais nebuvo. Šios, į istoriją įėjusios patelės, pavyzdžiu pasekė kitos beždžionės. Taip atsirado žmogus.

Tiesą sakant, nesvarbu, kad ta istorija apie Aldoną, Petrą ir Ingą yra išgalvota. Vietoje šios trumpos pasakaitės galėjo būti parašytas bet koks kitas kliedesys, bet esmės tai nekeičia. Kažkada seniai seniai atsirado žmogus.

Ilgainiui tas žmogus išmoko kalbėti ir, kas šioje situacijoje svarbiausia, naudotis dešimčia plonų, lanksčių, nepakartojamų rankų pirščiukų. Iš to sekė keletas neblogų dalykų: sklandesnis kontaktas su kitais žmonių padermės atstovais, pamatai galimybei savo mintims suteikti fizinį pavidalą (kam būtų reikalingos knygos, jei nebūtų žodžių?) ir technikos tobulėjimas. Žmogus, kaip paaiškėjo, būtybė buvo su potencialu. Tą potencialą jis sėkmingai išnaudojo ir po daugelio metų ir pirmykščių žmogėnų mes tapome civilizuota, pažangia bendruomene.

Štai, ir atėjome iki XX-ojo amžiaus, kai buvo sukurtas kompiuteris. Neilgai trukus galvą kyštelėjo ir tai, bes ko dauguma mūsų dabar neįsivaizduoja gyvenimo – internetas. O tada ir užvirė visa velniava.

Vėl grįžkime prie istorijos. Tas pats žmogus kažkada išmoko ne tik kalbėti bei naudotis savo rankomis, bet ir mąstyti. Šio gebėjimo pasekmė – nuomonė – dar vienas labai geras dalykas. Jei nebūtų skirtingų nuomonių, nebūtų diskusijų… Apskritai įdomu, kaip atrodytų žmonija be nuomonių?

Deja, senais laikais „ne tokia, kokios reikia” nuomonė dažniausiai reiškė dideles problemas. Priklausomai nuo visuomenės tolerancijos lygio galėjai susilaukti įvairiausių reakcijų: nuo visuotinio pasmerkimo iki savo mirties. Ne per seniausiai sovietų valdomoje Lietuvoje egzistavo cenzūra, o priešiška ideologijai nuomonė galėjo baigtis priverstine kelione į beprotnamį.

Tik visa tai – jau praeitis. Pasaulio istorijos atžvilgiu, visai neseniai atsirado eilinis geras dalykas – žodžio laisvė, bent teoriškai padaręs galą cenzūrai ir persekiojimams už „netinkamas” nuomones. Atrodo, reikėtų skelbti tolerancijos bei žmogaus laisvės ir sąmoningumo triumfą.

Kurgi ne! Sudėkime gerą dalyką – žmogaus gebėjimą mintis reikšti žodžiais, gerą dalyką – pirštus, kurie gali barškinti klaviatūrą, gerą dalyką – gebėjimą mąstyti ir susidaryti nuomonę, gerus dalykus – kompiuterį ir internetą bei pastarojo teikiamas galimybes, o galiausiai pridėkime žodžio laisvę. Vienas iš gautų reiškinių bus kone fenomenalus nemokėjimas ta žodžio laisve naudotis.

Interneto erdvė kimšte užkimšta įvairaus plauko nuomonėmis. Kur spjausi – ten kokio nors plauko nuomonė. Nesu prieš tokią lengvą nuomonių sklaidą – tai net sveikintina. Interneto dėka daug daugiau žmonių gali būti išgirsti (perskaityti), dalintis savo požiūriais, diskutuoti. Galiausiai nepamiškime ir pažinties su įdomiais, unikaliais ir įkvepiančiais asmenimis galimybės.

Kame slypi problema? Nemenka dalis žmonių nemoka savo nuomonės reikšti tinkamai arba išvis nežino, kada reikėtų užčiaupti internetinius žabtus ir pasilaikyti tą nuomoniūkštę sau. Kitaip sakant: žodžio laisvė ir nenugalimas poreikis išvemti savo pamąstymus kur nors interneto platybėse tapo didesne vertybe už elementarias etikos ir moralės normas bei minimalų takto lygį. Lyg to būtų negana, žibalo į ugnį pila, pavartosiu Rokiškio sugalvotą terminą, kogitofobai, kurie, rodos, pasiruošę už besąlygišką nuomonės laisvę atiduoti gyvybes.

Manau, pats metas papasakoti, kur, mano galva, yra riba tarp toleruotinos ir sveikintinos bei netoleruotinos nuomonės. Tarkime, turime dvi nuomones: „Algimanto Asilaičio teiginys, kad visi rusai – alkoholikai, yra nepagrįstas ir absurdiškas, nes nėra statistikos, teigiančios, kad 100% rusų yra priklausomi nuo alkoholio. Tai – stereotipinis mąstymas, kuris anaiptol nėra teisingas. Tarp, rusų, kaip ir tarp daugumos pasaulio tautų, yra alkoholikų, bet tai dar nereiškia, kad jie visi tokie.” ir „Algimantas Asilaitis yra blet supistas debilas, nedapista aborto liekana, kuri vėpizoja debiliškas fakin nesąmones. Ir iš viso, kas čia per cenzūra, kodėl blet buvo ištrintas mano komentaras?” (atsiprašau už keiksmažodžius, bet šiuo atveju be jų išsiversti neįmanoma). Pirmoji nuomonė, taip, yra neigiama, nukreipta prieš konkretaus žmogaus teiginius, bet argumentuota ir pakankamai mandagiai išreikšta. Tuo tarpu antroji nuomonė yra primityvus, pasišlykštėtinas „stūmimas”. Ji neargumentuota ir prifarširuota necenzūrinių žodžių. Be jokio pagrindimo puolama ne tik nuomonė, bet ir jos autorius (kas, beje, yra pripažįstama kaip argumentacijos klaida). Tarp šių dviejų nuomonių ir driekiasi siūlas, skiriantis toleruotinas ir netoleruotinas nuomones. Pirmoji patenka į priimtinai išreikštų nuomonių būrį, o antrosios autorių, jei turėčiau daug laiko, pinigų ir nervų ir būčiau Algimantas Asilaitis, paduočiau į teismą, dėl garbės ir orumo įžeidimo.

Ir, pykit-nepykit, nemieli kogitofobai, galite paskelbti kryžiaus karą prieš mane, bet aš esu už sveiką cenzūrą. Esu už trinamus komentarus ir blokuojamus komentatorius, kai to reikia. Interneto erdvėje porimčiai sukinėjuosi jau antrus metus ir per juos mačiau tiek savo nuomonės nemokančių reikšti žmogėnų, kad, įtariu, kitas per gyvenimą tiek nepamato. Gavau tiek keiksmų savo atžvilgiu, kad, jei jie būtų galėję mane pribaigti, jau seniai būčiau užversta krūva juodžemio.

Ne per seniausiai posakio „Nepatinka – neskaityk” atžvilgiu buvau nusiteikusi labai priešiškai. Nesakau, kad dabar juo žaviuosi. Jis man vis dar nepatinka. Tik dabar aš suvokiu, kad kartais labai sunku kaip nors kitaip apsiginti nuo žodžio laisve savo veiksmus teisinančių „laido riterių”. Diskusijos su jais kone neįmanomos: tokios personos girdi tik savo nuomonę, o mąstantys kitaip neretai jiems yra idiotai. Dvigubus standartus sau ir kitiems jie taiko be didelės sąžinės graužaties (pavyzdžiui: deklaruoja, kad vertina subtilumą ir nemėgsta dirbtinai seksualių merginų, bet kur tik įmanoma kiša vulgarias ir nuotraukas su apsinuoginusiomis gražuolėmis, neretai pripumpuotomis silikono). Kiekvienas naujas pasisakymas jiems tampa proga prie ko nors prisikabinti ar išsityčioti.

Tokie žmonės panašūs į nepiktybinius auglius: didelės žalos gal ir nedaro, bet kartais nemenkai erzina. Be drastiškų priemonių – operacijos – su jais nesusidorosi. Nekreipk dėmesio – jie nekreips dėmesio į tai, kad tu nekreipi į juos dėmesio, ir sėkmingai „išsikalinės” iš savęs toliau. Šnekėk su jais gražiuoju – irgi jokios naudos. Jie supranta tik vieną gražų pokalbį – besąlygišką jų nenuginčijamai tobulo ir genialaus asmens garbinimą. Siųsi juos velniop – pasiuntimą supras kaip tavo „debiliškumo” įrodymą.

Buvau ir aš susidūrusi su tokia kibia varnalėša. Nesutapo mūsų nuomonės kartą, kitą, trečią ir aš tapau eiline „durne”, prie kurios galima ir net pageidautina kabinėtis bei stengtis ją sumaišyti su purvais. Prilipo jis prie manęs kaip šlapias lapas. Beveik kiekviename mano įraše rasdavo ką nors, prie ko būtų galima prikibti. Nesvarbu, kokie absurdiški ar prasilenkiantys su elementaria logika jo pasisakymai būdavo. Kartą net apsimetė, kad nesupranta, jog tekstas sarkastiškas (tam, kad tikrai nesuprastum, jog tai sarkazmas, reikėtų būti penkiamečiu arba turėti IQ ne didesnį nei 50). Beveik retorinis klausimas: kaip tokiai ypatai pasakyti, jog atstotų su savo įžeidinėjimais, nebūtomis teorijomis ir nuolatiniu savęs garbinimu, o ta informacija pasiektų reikiamą jo smegenų centrą? Kalbant atvirai, būtent šio nenusisekusio „širdžių valeto” dėka ilgainiui ir žlugo mano idealizmas blogosferos narių atžvilgiu bei požiūris, kad niekada nieko neblokuosiu, komentarų netrinsiu ir visas nuomones toleruosiu.

Kiti nemokėjimo naudotis žodžio laisve pavyzdžiai: damutės, retkarčiais sugalvojančios, kad „va, dabar užstumsiu”. Būna, taip ir padaro. Susikūrė „stūmimo” blog‘ą viena panelytė. Pasisvaidė žaibais porą kartų, tada į jos uostą įplaukė vienas lokalios reikšmės skandalas ir tas blog‘as liko apleistas. Po kurio laiko atsirado kita mergaitė, kuri išsityčiojo iš vienos bloger‘ės ir dar parašė, kad ši turėtų jai padėkoti už reklamą. Galų gale į paviršių išplaukė trečia mano žinoma „stūmikių bataliono” kariūnė, tėškusi, kad juodins, nes jai patiks. Ačiū aukštesnėms jėgoms, kad mistiniu būdu pastarąją sustabdė ir ši nutilo tik abstrakčiai paburbuliavusi apie mergaites, be pagalbinių priemonių lendančias elitiniams blog‘eriams vieton, kur šilta, dvokia ir tamsu.

Ir tik pabandyk pasakyti neigiamą nuomonę apie tokias personas! Užsiplieks taip, kad radiacija nuo jų pradės sklisti tokia, jog Černobylio katastrofa prieš jų įtūžį nublanks: „Aš juk galiu reikšti savo nuomonę!!!”. Po to sulėks kogitofobų, nesugebančių atskirti civilizuoto nuomonės reiškimo nuo svaidymosi keiksmais ir įžeidinėjimais, kuopa su pamąstymais apie tą išgirtąją, šlovingąją, fundamentaliąją žodžio laisvę ir visomis išgalėmis bandys tau įteigti, kad turi toleruoti bet kokią nuomonę. Tik pabandyk prieš „laisvos nuomonės generolus” imtis griežtesnių priemonių ir tie patys pažangieji, modernieji, laisvieji, liberalieji jų gynėjai apkaltins tave ribotumu, bukumu ir cenzūra bei tau bus eilinį kartą išvemta, jog gyvename XXI-ajame amžiuje, kuriame… Taip, taip, Jūs teisūs: reikia gerbti žodžio laisvę ir toleruoti kito žmogaus nuomonę. Ir visai nesvarbu, kad ta nuomonė yra nepagrįsta. Nesvarbu, kad tai – žiaurus, įžeidus tyčiojimasis. Nesvarbu, kad ta nuomonė skirta tik tampyti įrašo autoriui nervus. Net nesvarbu, kad dažnai toje „nuomonėje” be keiksmažodžių daugiau nieko ir nerasi. Juk žodžio laisvė svarbiau už viską!

Kas įdomiausia, būtent tie „laido riteriai”, kurie nemoka kultūringai nuomonės reikšti, apie žodžio laisvę garsiausiai ir klykia. Kodėl? Juk tie, kurie savo mintis išreiškia civilizuotai, nesusiduria su tokiais reiškiniais kaip, pavyzdžiui, komentarų trynimas. O ką daryti tiems žmonėms, po kurių įrašais kartas nuo karto šviečia, tarkim, tokie komentarai: „Gal pabandyk eit nachui” ar „Žinai, tu debilas”. Kartą tokį „minties perliuką” galima praleisti pro akis. Priklausomai nuo kantrybės, galima nekreipti dėmesio į daug tokių išpuolių. Tik kantrybė ne visų geležinė, o ir tą metalą išlydyti galima. Asmeniškai mane, nors ir negavau pasiūlymo nueiti ant vyriško lytinio organo, minėtas nuolatinis kabinėjimasis dėl kabinėjimosi jau, liaudiškai sakant, „užkniso”.

O ką daryti tiems asmenims, kurie sulaukia tokių pasiūlymų ar iš kurių nuolat tiesmukai tyčiojamasi? Jie trina tokius komentarus, kas, mano galva, tokiu atveju visiškai pateisinama. Kai kurie, netekę kantrybės, rašo piktus privačius laiškus, leksikonu nenusileidžiančius „laido riterių” kalbai, kas mano galva nėra pateisinama, bet yra „pateisinamiau” už siuntinėjimus „ant trijų raidžių”. Šiek tiek nukrypstant nuo temos, tuos pasiūlymus gaunančių žmonių vietoje aš iškasčiau tą nelemtą žodžio laisve naudotis nemokantį pilietį, perkelčiau bendravimą internete į realybę ir pasistengčiau viešai, prie jo aplinkos žmonių paklausti, kodėl jis man pasakė „Gal nori eit nachui?”.

Grįžkime prie temos. Ką daro „blevyzgų ir keiksmų valdovai”, kai pamato, kad jų nuomonė buvo išspirta į nebūtį? Ogi pradeda klykti apie žodžio laisvę, idėjų sklaidą, pavadina savo trijų žodžių putojimusis intelektualiniu turiniu, cypia apie cenzūrą arba „išvarto” visą situaciją taip, kad jis atrodo kaip auka, o „apstumtasis” – mažiausiai kaip teroristas, kaltas dėl pusės milijono nekaltų, išbadėjusių Afrikos vaikų mirties nuo cheminio ginklo.

Ir dėl ko viskas? Pabrėžiu: ne dėl vertingos, argumentuotos, civilizuotai ir bent minimalų taktą išlaikant išreikštos nuomonės. Žodžio laisve ir idėjų sklaida teisinami keiksmai, tyčiojimasis ir necenzūriniai, vulgarūs seksualinio pobūdžio pasisakymai. Ar tai nusipelno būti toleruojama? Ar galima leisti keliems susireikšminusiems narcizams lipti ant galvų tiems, kurie stengiasi, kad jų nuomonė būtų išreikšta mandagiai ir kultūringai? Vienareikšmiškai ne! Žodžio laisvė skirta tiems, kurie moka ja naudotis. O tie, kurie nemoka ir nesidrovi kitų išvadinti „fakin degradais” bei pyksta, kai jų pasisakymai būna pašalinami, tegul pirma patys nuryja faktą, kad susilauks ne ką kitokio atsako.

Man gaila tų žmonių, kurie kažkada tą žodžio laisvę iškovojo. Pamačiusi, kad tolerancija nuomonei virto tolerastija, skirta pateisinti „laido riterių” „žygdarbiams”, jų vietoje jau ne vieną dešimtį kartų būčiau apsivertusi karste. Ir prašome dabar komentaruose nevirkauti dėl cenzūros. Nėra ta jūsų žodžio laisvė tokia jau neribojama, o jūs nesate tokie jau neliečiami, kaip įsivaizduojate (pažiūrėkite į naujienų tinklapius, leidžiančius pranešti apie netinkamus komentarus arba vieno „laisvos nuomonės generolo” garbinamą Artūrą Račą, šalinantį komentarus). Jus reikėtų atriboti nuo bet kokio kontakto su internetu, nes žodžio laisve vis tiek nemokate konstruktyviai naudotis. Tai kam tokiu atveju ji jums reikalinga?

Rodyk draugams

Nedaug kas ginčytųsi, kad Islamo pasaulis (tiksliau – arabiškai kalbančios šalys, Turkija ir Iranas) šiuo metu smarkiai ekonomiškai atsilikęs nuo Vakarų. Bet prieš kokius penkis šimtus metų tik neišmanėlis galėjo sakyti, kad Vakarų Europos šalių laukia geresnė ateitis nei Islamo šalių ar Kinijos – europiečiai buvo neturtingi, neišsilavinę ir nuolat kariavo tarpusavyje. Vadinasi, atsitiko kažkas netikėto. Islamo pasaulyje paklausus, kodėl Vakarai juos aplenkė, dažnai galima išgirsti skundų, kad jų augimą sugriovė Vakarų imperializmas. Tame yra daug tiesos, bet lieka klausimas, kodėl Vakarai tapo stipresni. Šiek tiek su Islamo pasaulio istorija susipažinę laisvos rinkos šalininkai pasakytų, kad augimą sustabdė stiprios viską kontroliuoti norėjusios valstybės (kaip pasakytų M.Ridley – “piratai”). Bet T.Kuranas žvelgia dar giliau.

Lieka klausimas, kodėl valstybės įtaka buvo didesnė Rytuose, be ne Vakaruose. Kažkurioje vietoje taip klausinėti “kodėl” tampa nepraktiška, bet T.Kurano atsakymas įdomus: Islamo pasaulyje augimui sutrukdė teisės normos, kurios visai neatrodė žalingos tada, kai atsirado. Vienas svarbus veiksnys buvo paveldėjimo teisės normos, atsiradę tikriausiai dėl ankstesnių valdovų bandymo išsaugoti savo įtaką. Vakaruose visas turtas atitekdavo vyriausiajam sūnui, o pagal Islamo teisę sėkmingą tėvo verslą paveldėdavo visi vaikai (nors nelygiomis dalimis). Dėl to stambios įmonės ilgainiui būdavo padalinamos arba sužlugdomos, o būtent stambaus kapitalo interesai, nors toli gražu nesutampantys su paprastų žmonių interesais, buvo svarbi atsvara valstybės galios monopoliui Vakarų Europoje. Kitas svarbus skirtumas buvo Europoje egzistavę juridiniai asmenys, kurie iš pradžių buvo daugiausia vienuolynai, o paskui ir įmonės. Tuo tarpu Islamo pasaulio teismams dar ilgai buvo mįslė, kaip spręsti ginčą tarp dviejų subjektų, iš kurių vienas neturi nei kūno, nei sielos. Buvo ir daugiau skirtumų, kurie viduramžių standartais pažangią ir verslumą skatinančią kultūrą padarė netinkamą kapitalizmui.

Būtinai įtrauksiu T.Kuraną į savo skaitytinų autorių sąrašą. Tuo labiau, kad jis yra parašęs ir dar vieną svarbią knygą apie visuomenės nuomonės dinamiką.

Savo iškalba, polėkiu, gebėjimu žvelgti toli į priekį ir formuluoti uždavinius dabarčiai Pakštas labai išsiskyrė iš kitų. Išsilavinimą gavęs Amerikoje (Niujorko Fordhamo universitete 1918 m. baigė sociologijos mokslus) ir Vakarų Europoje (Šveicarijos Fribūro universitete 1923 m. gavo daktaro laipsnį), matęs daug pasaulio, savo „erdviniu akiračiu“ prof. Pakštas toli pranoko daugelį kitų.

Erdvinis akiratis

Antai, už mus negausesni norvegai pasaulio vandenų „vežikais“ pasidarė. O ką mes darome vos tik vieną tūkstantinę dalį jų tonažo teturėdami? Pats laikas mums išmokti ne iš kranto į jūrą, o iš jūros į krantą žiūrėti. Ne kojoms mirkyti Dievas mums jūrą davė, o ja plaukioti laivais. Laikas ne profiliu, o visu veidu atsikreipti į ją“. Vienu metu Pakštas siūlė sostinę keldinti iš Kauno į Klaipėdą, energingiau organizuoti prekybos laivyną, tvirčiau susieti uostą su Lietuvos valstybe.

Kazys Pakštas nuolatos keliavo. Ne tik po Baltijos valstybes ir Skandinaviją, kur ieškojo bendraminčių savo Baltoskandijos idėjai, siekiančiai suartinti Baltijos ir Skandinavijos valstybes. Švedijos geografijos ir antropologijos draugija įvertino lietuvių geografo nuopelnus Skandinavijos ir Baltijos tautų susipratimui, apdovanojo jį Andree medaliu, o Švedijos valstybė – Karaliaus Vazos ordinu. 1927 m. Pakštas nuvyko į Braziliją, o 1930–1931 m. laivu keliavo aplink Afriką.

Šveicaro Juozo Ereto, monografijos „Kazys Pakštas: tautinio šauklio odisėja“ autoriaus, nuomone, Kazys Pakštas turėjo plačiausią „erdvinį akiratį“. Jis nebuvo aplankęs tik arktinių sričių ir Australijos. „Toks geografinis laukas praturtino ne tik jo žinias, bet ir pagilino pažiūras, išlaisvino iš vieno taško pančių ir užkampio šovinizmo“ (J. Eretas).

„Ar mūsų nepriklausomybė nebus tik kelių dešimtmečių meteoras?“ – retorinį klausimą Kazys Pakštas pirmąsyk iškėlė Virbalio geležinkelio stoties salėje, kur 1928 m. vasario 16 d. buvo susirinkę apie 2.000 žmonių minėti valstybės nepriklausomybės dešimtmetį. Ten jis išdėstė pozityvią Lietuvos tolesnės raidos programą, o vėliau ją paskelbė mėnraštyje „Židinys“, straipsnį pavadinęs „Iš praėjusio dešimtmečio į ateinantį“.

„Kaip Phoenixas iš pelenų priskėlė Lietuva ir per dešimtmetį stebino Europą savo gajumu“, – rašė Pakštas. Tačiau tuo, pasak jo, lietuvių tauta negali pasitenkinti – ji turi dar energingiau kilti aukštyn.

Tai daryti verčia rizikų kupina lietuvių įsikūrimo vieta: „Gyvendami nenormaliai pavojingoje vietoje, mes neturime teisės pasitenkinti tik normaliais darbais. <…> Būtų labai neatsargu manyti, kad amžinai išlaikysime savo nepriklausomybę. Gal ji yra tik meteoras, blykstelėjęs keista pašvaiste istorinių amžių eigoje?“ Todėl svarbu, pasak Pakšto, „nepriklausomybės momentus tikslingai sunaudoti tautai sustiprinti, kad ji galėtų išlaikyti tuos bandymus, kuriuos ateitis jai dar skirs“.

Štai santrauka Pakšto programos, aktualios, galimas daiktas, ir dabarties Lietuvai:

Programa dešimtmečiui

1. Moralė. Būtinai privalu ją pakelti, „nes karams bei revoliucijoms praūžus per mūsų šalį, dorovė labai nupuolė“, moralinis pakrikimas ardo „ypač tą jaunimą, kuris neturi stiprios ideologijos“.
2. Tautinis įžvalgumas. Neišmintinga valdžia, kuri skęsta dienos reikaluose. Būtinas įžvalgumas. Neplaningą emigraciją Pakštas vadina sopuliu, kurį privalu gydyti. Jos negalima palikti savieigai, būtina imtis priemonių emigracijai mažinti ir jai organizuoti p0.agal „modernios kolonizacijos reikalavimus“.
3. Veiklumas. Būtina išugdyti lietuvių tautos veiklumą, nes „žemė pažadėta aukštos iniciatyvos tautoms“.
4. Švietimas. Veiklumas be švietimo nedaug reiškia, piliečius reikia geriau išlavinti.
5. Menas. Pakštas sielojosi, kad valstybė maža daro menui puoselėti: „Kauno opera, neskaitant Čiurlionio galerijos, yra vienintelė meno įstaiga, kuri svetimtaučiui tinkamai pristato mūsų tautą.“
6. Sveikatingumas. Kurti gali tik fiziškai sveika tauta. Piktu priešu Pakštas laikė alkoholizmą: „Stiklelių tuštinimas – baisiai pragaištingas paprotys.“
7. Sugyvenimo formos. Jos menkos. Ypač stinga džentelmeniškumo. Pasak Pakšto, nereikia mums dvarponiškų manierų, bet padorios sugyvenimo formos, kuri pakeltų į „pasaulio garbingųjų eiles“.

Užliūliuota ramybėje

1934 m. prezidentas Smetona prašmatniai atšventė savo 60 metų sukaktuves, kurios, Merkelio tvirtinimu, „savo apimtimi ir iškilmių gausumu bei įvairumu pralenkė visas ligi šiol bet kuriam žymiam asmeniui ruoštas iškilmes, gal net ir 1930 m. Vytautui Didžiajam“. Tos sukakties proga Smetonos į pareigas pastatytieji valdininkai ir jo globojami pramonininkai bei stambieji ūkininkai susidėjo pinigų, netoli jo gimtųjų vietų Ukmergės apskrityje, prie Lėno ežero, nupirko ūkį, pastatė ten Užulėnio dvaro rūmus, ir padovanojo savo patronui.

Kol Lietuvos vadovai rūpinosi savo patogumais, pasaulio įvykiai rutuliojosi žaibo greitumu, artindami ir mūsų šalies katastrofą. Autobiografijoje Pakštas vėliau rašė: „Turėdamas galvoje pavojingą Lietuvos geografinę padėtį ir žinodamas didžiųjų kaimynų apetitą, niekuomet nemaniau, kad mūsų nepriklausomybė bus ilgai toleruojama. Todėl ir kalbėdavau studentijai, o protarpiais ir vyriausybės nariams, kad reikia darbų programą tvarkyti, atsižvelgiant į naujo karo artėjančią tikrenybę.

Man aišku buvo, kad viena iš dviejų valstybių okupuos Lietuvą. O kadangi tie abu kaimynai turi totalitarinius režimus, tai Lietuvos žmonių ir turtų naikinimas bus vykdomas negirdėtu žiaurumu. Ne tik [kaimiečiai] bus apvogti, dar didesniu įnirtimu bus naikinami dvasiniai turtai ir bus stengiamasi užmušti kiekvieną lietuvių dvasios ir kūrybos spindulėlį.“

1938 m. pabaigoje Pakštas kreipėsi į prezidentą Smetoną: „Ateina baisios audros, įsakyk pasiruošti evakuacijai viso to, kas įmanoma laikinai užsienin perkelti. Laivai turi būti pasiruošę pilnu kroviniu išplaukti į vakarų uostus. Reikia išvežti lituanistines bibliotekas, archyvus, aukso bei svetimų valiutų atsargas, apskirtai visą vertingą tautos inventorių“. Taip pat jis siūlė parinkti būrį lituanistikos stipendininkų lydėti krovinį, sutelktiną kuriame nors Vakarų universitete, idant nenutrūktų lituanistikos darbai, – liudijo ekonomistas Grigas Valančius. – Pakštas įspėjo, kad toks „pasitraukimas“ gali užtrukti ilgesnį laiką, gal net kelias dešimtis metų.“

Tačiau Smetonos reakcija buvo pasyvi. O prezidento sekretorius pašaipiai įsiterpė: „Negąsdink taip stipriai mūsų! Atrodo, daug atneši nereikalingo bailumo!“

Praėjus vos keliems mėnesiams po Lietuvos okupacijos, savo bičiuliui diplomatui Edvardui Turauskui į Berną Pakštas skundėsi jau nerinkdamas žodžių: „Nedovanotinas mūsų pakvaišusių valdovų naivumas. 1939 m. visą pavasarį beveik kasdien landžiojau tai Finansų, tai Užsienio reikalų ministerijosna, siūlydamas pasiruošti liūdnesnei dienai. Bet nepavyko įtikinti, nes visi tingėjo ką nors daryti. Įnirtusiai agitavau. Bet jie ten turėjo daug laiko, o mane gal laikė blogu ir fantastišku pranašu.“

Liko nesuprastas

Geografui Steponui Kolupailai netoli iki savo mirties rašytame laiške (1960 02 04) Pakštas prisiminė: „1938 m. rudenį pradėjau valdžios atstovus įtikinėti (tik žodžiu, gan intymiai) susirūpinti planinga ir ne vieša evakuacija kai kurių kultūrinių turtų ir studentų, iš kurių turėtų būti paruošti kandidatai į būsimus diplomatus tam 25 metų (ar net ilgesniam) periodui, kai Lietuva bus Rusijos kolonija. Siūliau savas sugestijas tiems žygiams gerai užmaskuoti, kad nekiltų panika. Bet kai kurie ministeriai ir tada jau sakė, kad reikėtų mane areštuoti už panikos kėlimą. <…> Karininkams pasakydavau, kad mūsų kariuomenė nepriklausomybės negins, nes jai tokios progos net nebus. Ketindavo karštesnieji mane nušauti už tą ereziją. Bet nežinau, ką jie manė vėliau, kai nė vienas šūvis nebuvo priešui paleistas.“

Netikėjo net tik politikai, bet ir įtakingi finansininkai. Antai, Jonas Vailokaitis, vienas Ūkio banko direktorių, Pakštui tiesiai sakė: „Jei žinočiau, kad Tavo šiurpi pranašystė išsipildys, duočiau Tau vieną milijoną“ (lietuviškai akcijai Vakaruose remti).

„Bet jis netikėjo, nedavė, viską prarado, buvo išvežtas Sibiran, kur žuvo“, – pažymi Juozas Eretas.
Pakšto daug kas nesuprato. Politiniai priešai kritikavo jį iš kairės ir dešinės. Iš dešiniųjų konservatorių kritika dažniausiai buvo arogantiška, iš aukšto, mat 1926 m. gruodžio 17-osios perversmininkus jis yra pavadinęs „laisvės duobkasiais“.

Mūsų menkystos, susigūžusios siauriuose kiautuose, visą savo energiją naudoja tarpusavio rietenoms. Pamėgink pareikšti originalesnę mintį, tuoj pakampių rašeivos sumaišys su žeme“, – po profesoriaus mirties rašė jo kolega Steponas Kolupaila.

1. lietuvių ir jotvingių valstybė buvo bendra;
2. Lietuvos ribos Mindaugo laikais ėjo anapus Vyslos;
3. dabartinis Lenkijos sostinės pavadinimas šimtu nuošimčių yra lietuviškos kilmės;

baltiškų vietovardžių paplitimas

Varšuvos miesto vardo šaknis rodo esanti sūduvių-jotvingių kilmės, kurie čia gyveno prieš mozūrų atsikraustymą. Miesto įkūrimo legendoje apie žveją Varzą ir jo žmoną Savą gali būti tiesos: vardas reiškia žvejybos vietą, nes senąja prūsų kalba žodis „warza“ reiškia žuvų užtvanka, o žodis „saw“ žvejo valtį su skylėta dėže, kuria semdavo žuvis.

Verta pacituoti dar vieną šaltinį, kuriame aprašomas žvejybos būdas, vadinamas „varža“. Tas šaltinis: Д. К. Зеленин, Восточно славянская этнография, Москва, 1991. D.Zelenino knyga pirmą kartą buvo išleista vokiečių kalba 1927 metais Leipcige. Maskvos leidimas yra vertimas iš vokiečių kalbos. Knygoje apie „varžą“ rašoma taip: „Реку перегораживают забором, сквозь который рыба пройти не может; в середине забора оставляют узкий проем, около которого на дне реки помещают вершу. Рыба за неимением другого прохода поневоле идет в вершу, выбраться оттуда она не может. Upę pertveria perkolu, per kurį žuvys pralįsti negali. Perkolo viduryje paliekamas siauras tarpas. Upės dugne prie tarpo statoma varža. Žuvys, neturėdamos kito kelio, palei perkolą plaukia į vidurį ir papuola į varžą, iš kurios negali išeiti.“ Knygoje yra perkolo ir varžos nuotraukos. O taip pat rašoma, kad kol nebuvo garlaivių, perkolai buvo statomi net didžiųjų upių žemupiuose, pavyzdžiui, Kamos. Dabartinės lietuvių kalbos žodynas žodį „varža“ aiškina taip: „varža iš vytelių pintas prietaisas su užgerkliu žuvims gaudyti; bučius: varžas į perkolą stato.“ D.Zelenino knygoje varža apibūdinama irgi taip pat, tik rusiškai varža vadinasi верша. Varža ir верша tas pats žodis ir juo vadinamas tas pats prietaisas. Tik garsas „ž“ nudilo, susilpnėjo ir tapo „š“.

Apie karus su jotvingiais daug rašo rusų istorikas N. Karamzinas veikale Н. М. Карамзин, История государства Российского, Москва, 1991. Pirmas karas, minimas N. Karamzino, įvyko 1038 metais: „1038. Война с Ятвягами, Литвою…Ревностное благочестие и любовь к учению книжному не усыпляли его воинской деятельности. Ятвяги были побеждены Владимиром Великим; но сей народ, обитая в густых лесах, питаясь рыбною ловлею и пчеловодством, более всего любил дикую свободу и не хотел никому платить дани. Karas su jotvingiais ir lietuviais… Garbės troškimas ir knyginio tikėjimo (t. y. krikščionybės) meilė neleido jam nekariauti. Vladimiras Didysis nugalėjo jotvingius, tačiau ši tauta, gyvenanti tankiuose miškuose, besiverčianti žvejyba ir bitininkyste, labiau už viską vertino laisvę ir niekam nenorėjo mokėti duoklės.“ Antras karas vyko 1040 m. Karai tęsėsi apie du šimtus metų. Visi jie paminėti N. Karamzino veikale. Įdomu tai, kad kiekvieną kartą, kai tik rašoma apie karą su jotvingiais, visada jotvingių pusėje minimi lietuviai. Jotvingiai tiek gynėsi, tiek puolė visada kartu su lietuviais. Štai 1205 metų karas: „… не боясь ни хищных Ятвягов, диких обитатедей Подляшья, ни свирепых литовцев, коих Историк пишет, что Князь одерживая над ними победы, прягал несчастных пленников в соху для обрабатывания земли, и что в отечестве их до самого XVI века говорили в послсвицу: Романе! Худым живеши, Литвою ореши. … nebijodamas nei plėšrių jotvingių, laukinių Polesės gyventojų, nei nuožmių lietuvių, kaip jų Istorikas rašo, kad jų tėvynėje iki pat XVI amžiaus sakydavo patarlę: Romane! Blogai gyveni, lietuviais ari.“ 1211 metų karas: „… разделение областей Галицкой и Владимирской (самое сие время опустошенной Ятвягами и Литовцами)… Galičo ir Vladimiro sričių pasidalijimas (jas tuo pačiu metu apiplėšė jotvingiai ir lietuviai).“ Čia į rusų tarpusavio karą ir žemių dalybas įsikišo jotvingiai ir lietuviai. 1234 metų karas: „Даниил…Вместе с братом Василком смирив хищных Ятвягов и Литовцев… кроме непрестанных сшибок с Ятвягами… Danilas… su broliu Vasiklu sutramdė jotvingius ir lietuvius… be nenutrūkstamų kovų su jotvingiais…“ 1234 metais rusai kovojo ne tik su jotvingiais ir lietuviais, bet ir su kitais kaimynais. Aš kitus praleidau, o cituoju tik kovas su lietuviais ir jotvingiais.

Mazovija, šiaurinė Liublino ir pietinė Palenkės vaivadijų dalis yra vakarinė, Lenkijai priklausanti, Jotvingių žemės dalis, o rytinė Jotvingių žemė dabar priklauso Ukrainai ir Baltarusijai.

Rusų, lenkų ir vokiečių šaltiniai rašo tą patį – karą su jotvingiais tiek rusai, tiek lenkai pradėjo iškart po krikšto. Rusai giriasi, kad juos į karą prieš jotvingius stūmė knyginio tikėjimo (t. y. krikščionybės) meilė. Rusai labai giriasi, kad jie labai kultūringi, nes krikštyti, o jotvingiai laukiniai. Ką sako atviras rusų prisipažinimas, kad į karą juos stūmė krikščioniškas tikėjimas? Čia ir aklas gali matyti, kad rusams ir lenkams apsikrikštijus naujasis tikėjimas, tiksliau, to tikėjimo kulto tarnai agitavo ir vertė valdovus pulti ir naikinti savo kaimynus tik dėl to, kad tie nekrikščionys. Kulto tarnų jėga didelė. Jie tais laikais visose šalyse buvo valdovų vaikų auklėtojai. Kai iš mažens vaikai – būsimieji valdovai girdi iš auklėtojų vien tik tai, kad reikia nekrikštytus kaimynus išnaikinti, tai užaugę tą ir daro. Auklėjimo jėga didžiulė. Faktiškai po rusų ir lenkų krikšto prasidėjo kryžiaus karai prieš prūsus, jotvingius ir lietuvius. N.Karamzinas pateikė labai vertingų žinių – jotvingių gyvenamoji vieta yra Polesė, o labai svarbūs jų verslai buvo žvejyba ir bitininkystė. Ir svarbiausia, kad jotvingiai tiek gynėsi, tiek puolė visada kartu su lietuviais. Tai yra akivaizdus įrodymas, kad lietuvių ir jotvingių valstybė buvo bendra. Lietuvos istorikai po šiai dienai neatsikrato svetimųjų valdžių įskiepytos vergiškos filosofijos ir anot V. Kudirkos drebina kinkas, todėl nenori net matyti kokia buvo Lietuvos praeitis iš tikrųjų, o tik kartoja mūsų brangių kaimynų rusų, lenkų ir vokiečių propagandinius prasimanymus. Vokiečiai sako, kad Mazovija, o rusai, kad Polesė buvo Jotvingių žemė netgi 13 amžiuje ir, kad lietuviai su jotvingiais visas kovas kovojo kartu, o mūsų istorikai įrodinėja, kad tos žemės nuo senų senovės, nuo pasaulio sukūrimo buvo grynai slavų žemė, o jotvingius talpina apie Marijampolę. Ar galima suteikti geresnę paslaugą lenkų ir rusų istorijos klastotojams? Rusai puolė jotvingius ir lietuvius apie du šimtus metų. Karas vyko be pertraukos. Galų gale karas baigėsi visišku rusų pralaimėjimu. Haličo, Vladimiro, Kijevo ir kitas pravoslaviškų kryžiuočių žemes užkariavo lietuviai.

Dabar sudėjus visus šaltinius į vietą matyti toks vaizdas:

Lenkų užkariauta Jotvingių žemės dalis dabar vadinasi Mazovija; Mazovijos vaivadija dabartinėje Lenkijoje

Lenkijos sritis Mazovija iki mozūrams atsikraustant buvo jotvingių žemė. Lenkai prieš jotvingius karą pradėjo po Lenkijos krikšto. Anot vokiečių lenkai vakarinę jotvingių žemės dalį užkariavo 10-me amžiuje. 11-me amžiuje įvyko sukilimas ir lenkai buvo išvyti. Antrą kartą lenkai užkariavo XII amžiuje ir pasistatė Jazdovo pilį. Lenkai rašo, kad kelias iš Rusijos į Baltijos pajūrį ėjęs Bugo pakrantėmis buvo perkeltas į Vyslos kairįjį krantą, o Jazdovo pilis saugojo tą kelią. Tai buvo padaryta siekiant saugumo, nes lietuviai puolė iš rytų. Faktiškai Boleslovo Kreivalūpio laikais 1107-1138 Lenkijos valdžia siekė kairįjį Vyslos krantą, o Jazdovas buvo pasienio pilis. Faktiškai išeina, kad dešinysis Vyslos krantas buvo arba niekieno žemė, arba priklausė lietuviams. Mazovijos svarbiausi miestai Plockas ir Jazdovas (Varšuva) buvo Mindaugo 1262 metų pavasarį atkariauti iš lenkų ir priklausė Lietuvai maždaug iki 1300-ųjų metų. Išeina, kad Mindaugas išvadavo jotvingius. Tiksli praradimo data nežinoma, žinoma tik tiek, kad apie 1300-uosius lenkai Varšuvoje pasistatė pilį, o tai yra įrodymas, kad jie pilį statė ne šiaip sau, o siekdami išlaikyti užkariautą kraštą. Taip daro visi. Lenkai – ne išimtis. Tvirtovės užkariautame krašte statomos tuoj pat tik užkariavus, vadinasi Varšuvos apylinkes lenkai užėmė apie 1300-sius. Kadangi Plockas ir Varšuva yra prie Vyslos, tai aišku, kad abiejuose krantuose kažkokį plotą apie 30 metų valdė lietuviai. Lietuvos istorikai visi lyg susitarę kartoja mūsų priešų šmeižtą, kad Lietuva senovėje buvusi mažytė kelių valsčių valstybėlė. Net dabar jau nepriklausomoje Lietuvoje išleistoje knygoje: Alfredas Bumblauskas, Senosios Lietuvos istorija 1009–1795, R. Paknio leidykla, 2005 kartojamas tas pats šmeižtas. Anot A. Bubliausko, Mindaugo laikų Lietuvos žemėlapis apima LTSR ir trupučiuką Baltarusijos, t. y. Gardiną, Lydą, Ašmeną… tuo tarpu senųjų laikų raštininkai (metraščiai) ir lenkų, rusų, vokiečių dabartiniai istorikai rašo visai ką kitą. Ką jie rašo, aš citavau aukščiau. Lietuvos ribos Mindaugo laikais ėjo anapus Vyslos. Tai faktas.

Antra išvada – Varšuvos miesto vardas yra kilęs iš žodžio „varža“. Vokiečiai visiškai teisingai sako, kad varža tai žvejybos vieta. Perkolą sukalti ir varžą statyti galima tik toje vietoje, kur upė teka ramiai. Sraunioje kunkuliuojančioje upės vietoje to nepadarysi. Kitas dalykas – Varšuva iš pat pradžių buvo žvejų gyvenvietė, o žvejyba buvo vienas svarbiausių jotvingių verslų. Upėje buvo statomos varžos, tai ir gyvenvietė gavo Varžuvos vardą. Tokie dalykai pasaulyje labai dažnai atsitinka. Slavų kalbose garsas „ž“ nudilo į „š“, todėl dabar turime Varšuvą. Varža yra nuo žodžio veržti. Upėje iš abiejų pusių nuo krantų ligi vidurio kalamas perkolas, o viduryje paliekamas siauras tarpas, kuriame statoma varža. Upė tarytum suveržiama, suspaudžiama. Paliekamas tik siauras praėjimas. Todėl vokiečiai visiškai teisingai aiškina, kad varža yra žvejybos vieta, nes ne bet kur galima varžą statyti. O tas faktas, kad išliko senasis jotvingiškas-lietuviškas pavadinimas, sako, kad vietiniai gyventojai lenkams užkariavus vietovę niekur nepasitraukė, o liko gyventi vietoje ir ilgainiui buvo sulenkinti. Jei jotvingiai būtų pasitraukę, tai būtų išnykęs ir vietovės jotvingiškas-lietuviškas pavadinimas. Prie Vilniaus, tarp Vilniaus ir Nemenčinės, teka upelis Veržuva ir prie upelio yra gyvenvietė Veržuva. Lenkai tvirtina, kad pirminė miesto vardo lytis turėjusi būti Varšova, nes to laiko lotyniškuose raštuose rašoma Varsovia, o prancūziškuose – Varsovie. Mums tai neturi jokios reikšmės. Lietuvoje yra Liškiava, Batniava, Pernarava, Linkuva, Šeduva, Varduva, Kernavė, Senovė, Romovė, Ringovė… Priesagos -uv, -av ir -ov lietuvių kalboje reiškia visiškai tą patį, tik žmonės vienoje vietoje taria vienaip, kitoje – kitaip. Lenkijos sostinės pavadinimas šimtu nuošimčių yra lietuviškos kilmės.

Trečia išvada – Varšuva niekada nebuvo senosios Lenkijos sostinė. Primenu – Liublino seime, tame, kur buvo sudaryta Liublino unija, lietuvių ir lenkų delegatai sutarė, kad bendras lietuvių ir lenkų seimas bus šaukiamas Varšuvoje, nes šis miestas yra pusiaukelėje tarp Lenkijos sostinės Krokuvos ir Lietuvos sostinės Vilniaus. Pusiaukelė – gera vieta susitikimams. Kadangi pasibaigus Jogailaičių giminei karalius pradėta rinkti, tai ir karalių renkantis seimas irgi rinkosi Varšuvoje, o sudegus Vaveliui į Varšuvą persikėlė gyventi ir karalius. Bet Lenkijos sostinė po senovei liko Krokuva. Kadangi Varšuvoje sėdėjo bendra Abiejų Tautų Respublikos valdžia ir rinkdavosi abiejų tautų bendras seimas, tai mieste savo rezidencijas statėsi tiek Lenkijos, tiek Lietuvos didikai. Miesto kultūriniame gyvenime dalyvavo ir jį kūrė ir lenkai, ir lietuviai. Primenu, kad iki bendros valstybės žlugimo, valstybinė kalba buvo ne lenkų ir ne lietuvių, o lotynų. Ja buvo rašomi visi valdžios nutarimai, įsakymai, teismų aktai ir ja buvo dėstoma universitete. Lenkijos sostine Varšuva tapo tik atkūrus Lenkijos nepriklausomybę 1918 metais. Visas Varšuvos kultūrinis paveldas iki 1918 metų vienodai teisėtai priklauso tiek lenkams, tiek lietuviams.

Pranas Valickas

Nacionalinė tabako ir alkoholio kontrolės koalicija © Koalicija.org

Nuo 1991 metų Rusijoje daugiau nei pusę 15 – 45 metų amžiaus žmonių mirčių sukėlė alkoholis. Šios šalies pavyzdys puikiai iliustruoja sobriologijos dėsnį, teigiantį, kad nuostoliai iš alkoholio valstybei yra visada didesni už gautą pelną: 2006 m. Rusijoje iš alkoholio į biudžetą surinkta 55,4 milijardų rublių, o patirti nuostoliai sudarė net 500 milijardų. Alkoholio vartojimas Rusijoje pasiekė neregėtą mąstą, todėl problemą siekiama pažaboti viešinant informaciją, kuri anksčiau nebuvo lengvai prieinama. Antialkoholio kampanija Rusijoje atskleidžia atliktų tyrimų duomenis, rodančius, kad rinkoje esanti degtinė gali būti gaminama iš pjuvenų, naftos ar netgi mėšlo. Pasak specialistų, skirtumai tarp šių gaminių nenustatomi net mokslininkų laboratorijose.

Statistika, gąsdinanti net prezidentą

2010 metus Rusija pasitiko dvigubai didindama minimalią degtinės kainą. Dėl to šiuo metu pusė litro degtinės šalyje mažiausiai kainuoja 89 rublius (7,74 lt). Alkoholio branginimas yra dalis dabartinės antialkoholinės kampanijos Rusijoje, kurios priešakyje šalies vadovas Dimitrijus Medvedevas.

Rusijoje kovos su alkoholizmu imtasi tuomet, kai šalis pasiekė beveik katastrofišką situaciją. Vidutiniškai vienas asmuo per metus Rusijoje išgeria 20 litrų grynojo alkoholio. Šis skaičius du kartus viršija Lietuvos rodiklius: 2009 metų duomenimis, vienam lietuviui tenka 10,9 litro. Taip pat skaičiuojama, kad vidutiniškai rusas išgeria 34 butelius degtinės per metus, taigi – statistiniam rusui tenka 2 tonos degtinės per visą gyvenimą. Pasaulio Sveikatos Organizacija (PSO) yra nustačiusi – jei gryno alkoholio kiekis vienam gyventojui yra 7-8 litrai, prasideda spartus tautos išnykimas. Esant tokiam alkoholio vartojimui šalyje mažėja sveikų gimdytojų, nepataisomai išsigimsta genofondas, vystosi demografinis kolapsas.

Rusijos tolerancija alkoholiui – menka paslaptis. Naivu manyti, kad alkoholio vartojimo padarinių ilgus metus šalies vadovai tiesiog nepastebėjo. Tačiau kai situacija tapo tokia, jog 60% vyrų Rusijoje nebesulaukia pensijos, o vyrų gyvenimo trukmė tapo trumpesnė už tokių skurdžių šalių kaip Hondūras ar Bangladešas, šalies valdžia sunerimo. Dūmos deputatės Tatjanos Jakovlevos teigimu, 900 000 žmonių Rusijoje kasmet miršta dėl alkoholio vartojimo, todėl užsimerkti prieš tokius skaičius negali net beveik 142 milijonus gyventojų turinti šalis, kuri nepamirškime yra militaristinė valstybė. Vargu bau ar šalis, kurios didžioji dalis armijos vyrų kenčia nuo alkoholizmo, gali būti laikoma rimtu priešininku.

Maisto produktas apsišaukėlis

Nors statistiniai mirčių atvejai nuo alkoholio sukeltų ligų yra bauginantys ne tik Rusijoje, bet ir visoje Europoje, europietiška visuomenė alkoholį vis dar laiko maisto produktu. Tokia situacija susiklostė dėl produkto legalumo, aukšto prieinamumo lygio bei nepakankamai varžomos reklamos laisvės. Svarbu žinoti, kad nors alkoholiniuose gėrimuose apstu kalorijų, tačiau visiškai nėra mineralų ar vitaminų, o pats alkoholis tėra tik klasikinė psichoaktyvi medžiaga. Kitais žodžiais tariant, alkoholis yra mutageninis, neurotoksinis, kancerogeninis, teratogeninis, depresinis, narkotinis nuodas – C2H5OH, didžiausią poveikį turintis centrinei nervų sistemai.

Alkoholis įtakoja kraujagyslių pralaidumą bei skatina aterosklerozės procesus kraujagyslėse. Vartojant alkoholį atsiranda neigiamas poveikis kepenims, o ypač smegenims ir lytinėms ląstelėms, taip pat padidėja tikimybė susirgti cukralige, įvairiomis vėžio formomis, arterine hipertenzija. Svarbu paminėti ir tai, kad, vėliausių tyrimų duomenimis, Lietuvoje 50% pacientų, mirusių nuo išeminės širdies ligos, šlapime ar kraujyje rasta alkoholio. Akivaizdu, kad alkoholis, kuris smegenyse laikosi nuo 14 iki 30 parų ir ten atlieka ardomuosius darbus, sistemingai kenkia visam žmogaus organizmui, o stiprieji gėrimai yra absorbuojami lėčiau, kadangi didelė alkoholio koncentracija sulėtina fizinį skysčio apdorojimą skrandyje ir žarnyne.

Alkoholio vartojimo pasekmės žmogaus sveikatai – jokia sensacija. Kiekvienas žino, kad šis legalus narkotikas kenkia organizmui, tačiau sąmoningai ignoruoja faktą, kad 54% alkoholio vartotojų tampa nuo jo priklausomi.

Suklastotai istorijai į dantis nežiūrima

Alkoholiniai gėrimai skiriasi savo tikslia chemine sudėtimi ir tam tikro lygiu fiziologiniu poveikiu kūnui, bet jų visų pagrindinis komponentas yra etilo alkoholis arba etanolis. Sekant Rusijos pavyzdžiu, matyti, kad etilo alkoholis yra gana paslaptingas produktas. Leonido Brežnevo valdymo laikais (1972 m.), Sovietų standartas GOST etilo spiritą apibrėžė kaip „lengvai užsiliepsnojantį, bespalvį skystį su specifiniu kvapu, priskiriamą prie stipriai veikiančių narkotikų, pradžioje sukeliančių sužadinimą, o po to centrinės nervų sistemos (CNS) paralyžių.“ Praėjus dešimtmečiui, jau valdant Jurijui Andropovui (1982 m.) tas pats GOST etilo spiritą vadina „lengvai užsiliepsnojančiu, bespalviu skysčiu su specifiniu kvapu, priskiriamu prie stipriai veikiančių narkotikų“. Matyti, kad informacija apie CNS paralyžių paslaptingai dingsta iš šio apibrėžimo. Dar po 18 metų (2000 m.), valdant Vladimirui Putinui,  GOST pateikiamas apibrėžimas dar labiau trumpinamas ir etilo alkoholis tampa „bespalviu lengvai užsiliepsnojančiu skysčiu“. Vis trumpėjantis etanolio apibrėžimas yra puikus interesų grupių aktyvumo pavyzdys, galintis įtakoti netgi šalies standartų kategorijas.

Degtinė laikoma nacionaliniu Rusijos produktu ilgą laiką kurto mito dėka. Tvirtinama, kad monarchas Isadoras degtinės receptą išrado dar 1430 metais, o degtinės muziejuje galima susipažinti ir su paties monarcho vaškine figūra. Aiškėja, kad nėra jokių dokumentų ar istorinių šaltinių, galinčių paliudyti šią teoriją, todėl muziejaus darbuotojai trauko pečiais negalėdami paaiškinti, kaip ši figūra atsirado muziejuje. Tuo tarpu, istorikams kyla klausimas, iš kur monarchas Isadoras galėjo gauti rektifikuoto spirito jei kolonos, naudojamos gaminti rektifikuotam spiritui (chemijai, parfumerijai ir pan.) atsirado tik 1880 metais. Įdomu ir tai, kad 40 laipsnių etilo spirito tirpalas su užrašu „Vodka“ ant butelio pirmą kartą buvo išleistas 1936 metais. Akivaizdu, kad Rusijos degtinės gamintojams buvo itin svarbu nusičiupti degtinės, kaip tradicinio produkto, etiketę tam, kad ši būtų išmaniai naudojama rinkodaroje.

Nacionaliniai degtinės  gamybos ypatumai

Dažnai tenka susidurti su nuomone, kad degtinė yra mažiausiai kenksminga dėl to, kad yra skaidri. Daugelis žmonių tiki, kad degtinė yra pranašesnė už kitus alkoholinius gėrimus savo natūralumu, nes yra gaminama iš auksaspalvių grūdų. Rusijos televizijos kanalo NTV MIR rodytas laidų ciklas „Vodka“ atskleidė daugybę įdomių faktų apie degtinės gamybą bei marketingą. Mokslininkų ir profesionalių žurnalistų rengta laida parodė, kad tokia nuostata toli gražu neatitinka realybės.

Minėtoje laidoje Vladimiras Nužnyj, medicinos mokslų daktaras, degtinę vadina pačiu nuodingiausiu stipriuoju gėrimu. Jo teigimu, visi pasaulio stiprieji gėrimai – distiliatai, o degtinė – vienintelis rektifikatas, kurio sudėtyje rektifikuotas etilo spiritas.  Destiliacija – cheminių junginių mišinių arba tirpalų atskyrimo būdas, pagrįstas tų junginių virimo temperatūrų skirtumais. Šiuo būdu atskiriant tirpalą lieka daug priemaišų. Rektifikacija – tokio paties pobūdžio procesas, tik spirito garai renkami iš tam tikro aukščio, dėl to priemaišų beveik nelieka. Būtent rektifikavimo proceso dėka, tampa nebesvarbu iš ko spiritas gaminas – ar iš naftos, ar iš rugių, kadangi ir vienu ir kitu atveju degtinė yra grynas etilo spirito tirpalas. Dar 1880 metais Rusijoje buvo išleista knyga „Kaip gaminti spiritą iš samanų, medienos, šiaudų ir šieno”, tad galima tik įsivaizduoti, kiek galėjo patobulėti jau XIX a. žinomi gamybos metodai. Mokslininkų teigimu, atskirti ar sintetinis spiritas pagamintas iš naftos, ar hidrolizinis spiritas – iš medienos yra neįmanoma net laboratoriškai dėl didelio tokio tirpalo švarumo. Juk iš 7 klasės chemijos pamokų žinių žinome, kad jei medžiagos turi vienodą formulę (C2H5OH) tai jų charakteristikos nepriklauso nuo sintezavimo būdo. Taigi kaip ne keista, iš naftos gaminamas spiritas laikomas nuodu, o gaminamas iš rugių – parduodamas kaip degtinė.

Be to, TV laidos „Vodka“ metu buvo atliekamas eksperimentas, kurio tikslas išsiaiškinti, koks gi pigiausias būdas gaminti etilo spiritą? Mokslininkai sumaišo karvių mėšlą su vandeniu, šią masę užvirina ir įdėję sieros rūgšties bei kreidos miltelių gauna atsakymą – tai galvijų mėšlas. Taigi panašu, kad degtinė savo kokybe nesiskiria nuo įvairių losjonų, kuriuos geria marginalai, kadangi tai gaminama iš to paties etilo spirito.

Šešėlis krenta ir ant „prabangesnių“ stipriųjų gėrimų

Pasaulyje degtinė paprastai priskiriama vidutinės klasės vartotojams, o vadinamam „elitui“ ir inteligentijai tokio gėrimo vartoti nepritinka. Intelektualiais ir kultūringais alkoholio vartotojais save vadinantys žmonės renkasi daug tauresnius ir prabangesnius gėrimus – konjaką, vyną, viskį, brendį.

Laidos „Vodka“ kūrėjai tikina, kad konjakas ne visada yra du kartus „per aparatą pervarytas“ vynas. Pasirodo, didelė dalis parduotuvėse randamo konjako pagaminama daug paprastesniu būdu. Gamyklose konjakui gaminti naudojamas mišinys iš fuzelio, etilo spirito, aldehidų-eterinės frakcijos bei tanino, naudojamo suteikti „ąžuolinės bačkos išlaikymo“ efektą. Ši medžiaga padeda praeiti organoleptinius testus, o cukraus sirupas ir kitos papildomos medžiagos suteikia reikalingą spalvą. Dėl tokios gamybos iš 14 gaminių profesionalių degustatorių testus praėjo vos 6 konjako rūšys, o 4 iš jų tik sąlyginai atitiko standartus. Laidos – eksperimento metu akivaizdžiai parodoma ir tai, kaip iš vyno mielių koncentrato, cukraus, vandens ir dar kelių medžiagų per 14 dienų galima pagaminti 23 litrus vyno, nors normaliai šis procesas turėtų trukti pusę metų. Iš 50 įvairių vyno butelių degustatorių testus praėjo tik 20. Veikiausiai ir jų gamyba yra gaubiama tam tikrų paslapčių.

Platininiai rinkodaros triukai

Rusijos degtinės gamintojai patvirtina, kad degtinės savikaina tėra 5-6 rubliai, o likusi kainos dalis proporcinga gamintojo investuotoms lėšoms į reklamą, prekės ženklą, pakuotę ir kita. Nors turinys tas pats – įpakavimas ir kaina skirtingi, nes kol prekė reklamuojama, tol vartotojas už ją permoka. Degtinės prekės ženklo vadybininkas iš Rusijos Valdimiras Černovas teigia, kad degtinė yra 95 % rinkodaros, dėl to jo profesijos atstovams tenka sugalvoti vis naujų užrašų ant etikečių, galinčių privilioti klientus.

Be minėtos degtinės reklamos tendencijos sieti šį alkoholinį gėrimą su „senolių receptais“, kuriems istoriškai pasirodo nėra jokio pagrindo, plačiai naudojamas ir dar vienas reklaminis triukas – sidabriniai, auksiniai ir platininiai filtrai. Toks reklaminis sprendimas, visų pirma apeliuojantis į prekės kokybės poreikį, itin ryškus ir Lietuvoje. Reklamose dažnai pabrėžiamos degtinės gamybos technologijų ypatybės: „Nauja kokybė filtruota per sidabro filtrus“, „Išgryninta aukso filtrais. Todėl dar švelnesnė“, „<…> tai vienintelė degtinė pagaminta Lietuvoje, kuri yra filtruota per platinos filtrus. Perėjusi 5 filtrus degtinė <…> tampa gryna kaip krištolas, o tauriausias iš visų metalas – platina – gėrimo gurkšnį paverčia neprilygstamai glotniu“.

Rusijos mokslininkų teigimu, nei sidabriniai, nei auksiniai filtrai jokios įtakos degtinės gamybai neturi, kadangi kontakto laikas su gaminiu tėra 3 minutės. Toks laikas per trumpas bet kokiam efektui išgauti. Platininiai filtrai, ekspertų teigimu, netgi gali būti kenksmingi, tačiau tam įrodyti reikalingi tolimesni tyrimai. Degtinės skonio ir kokybės skirtumus gali nulemti tik aktyvuota anglis.

Kovos ginklai – seni metodai ar nauja panacėja?

Rusijoje pradėtai vykdyti antialkoholinei kompanijai tenka sunki užduotis: statistiniai rodikliai nepalankūs, alkoholio industrija aktyvi, o pakeisti visuomenės požiūrį į alkoholio vartojimą reikia daugybės laiko. Kokius gi būdus kovoti su „Rusijos dievu”, kaip degtinę vadino vienas žymus Rusijos rašytojas, pasirinko šalis?

Pasirodo, kad Rusijos sveikatos specialistai ir alkoholio kontrolės ekspertai nesiekia išrasti dviratį, o naudojasi tuo, kas jau senai žinoma ir nustatyta visuomenės sveikatos profesionalų. Jevgenijus Roizmanas, fondo „Blaivus miestas“ narys, tikina, kad norint pažaboti alkoholizmą šalyje reikia: kelti degtinės kainą; licenzijuoti vaistines parduodančias losjonus ar kitokius dvigubos paskirties skysčius; riboti alkoholio pardavimo vietas; riboti alkoholio pardavimo laiką; būtinai kelti amžiaus cenzą; deklaruoti valstybės poziciją šiuo klausimu.

Taigi aukščiausia Rusijos valdžia, kaktomuša susidūrusi su ilgus metus naudotos tautos girdymo politikos padariniais, nesigriebia jokių naujovių. Šalis naudojasi mokslininkų nuomone, kurios taip dažnai nepripažįsta alkoholio industrija ir politikai, bei didžiausiu XXI amžiaus ginklu – viešumu. Šiuo metu Rusijos žiniasklaidoje dažniau nei bet kada anksčiau kalbama apie alkoholio žalą, atliekami rimti žurnalistiniai tyrimai, kuriamos mokslinio pobūdžio laidos apie alkoholio žalą, o vartotojams suteikiama galimybė sužinoti tai, kas ilgą laiką buvo laikoma tabu.

Vaida Liutkutė

Pranešimas spaudai parengtas naudojantis BBC, PSO, mokslinio žurnalo The Lancet, tv laidos „Vodka“ (NTV MIR), LR statistikos departamento duomenimis.

Susipažinti su televizijos laidos „Vodka“ turiniu galite NTAKK svetainėje adresu:  http://koalicija.org/index.php?option=com_content&task=view&id=54&Itemid=92

Šaltinis: Nacionalinė tabako ir alkoholio kontrolės koalicija

Dalios Grybauskaitės pasisakymas Vasario 16 proga. Raginimas būti laisvėje, vienybėje, pasididžiavime.
Vasario 16 mirė patriarchas Jonas Basanavičius ir poetas Justinas Marcinkevičius. Tai suriša mūsų istoriją. Esame amžiams paženklinti kaip palaimintoji tauta.