Istorija

Kalaviju brandintas alus… Žalgirio mūšio degtinė… 1410…

Lietuvos istorijos naudojimas lietuviškoje reklamoje dažniausiai sukasi aplink kelias temas: Žalgiris, A. Smetonos laikai, Tarybų Sąjunga. Visa kita istorija tarsi nė neegzistuoja. Iš vienos pusės tai yra saugu – Žalgiris yra gerai žinomas reikalas, A. Smetona asocijuojasi su kokybe, o TSRS – su ne vienai kartai žinomu skoniu. Juk jeigu pagamintumei Oršos mūšio dešrą, tūlas pirkėjas pagalvotų, kad tai – gaminys iš Rusijos Federacijos. Nors tai – viena didžiausių lietuvių pergalių po Žalgirio mūšio, kurioje buvo nugalėta Maskvos kunigaikščio kariuomenė.

Iš kitos pusės šis saugumas yra apgaulingas, nes produktas niekaip neišsiskiria bendroje reklamos masėje. Kai du alūs, degtinė ir dar koks majonezas bei kebabas prabyla, kad jų privalumas yra tai, kad gėrimai yra susiję su Žalgiriu, dingsta bet koks išskirtinumas. Ir tas, ir tas Žalgirio skonio, tad perku tą, kurį dažniausiai matau. Pirkėjo neapgausi. Tad 0 % halo efekto produktams.

Tačiau mane kaip profesionalų istoriką domina dar ir kitas „žalgiriavimosi“ aspektas – istorijos supaprastinimas ir iškraipymas viešoje komunikacijoje. Pavyzdžiui, gerai žinoma, kad Žalgirio laikų lietuviai nedaug turėjo šarvuotų karių.

Bet jeigu pasižiūrėtume, pavyzdžiui, į degtinės reklamą, pamatytume šarvuotus vokiečių riterius, pozuojančius kaip lietuviai. Arba, kaip pastebėjo vienas komentatorius, pamatytume Mordoro armiją su nazgulų vadu priešakyje. Bet ne lietuvių šarvuotą karį, kurio apranga buvo kitokia (apie ją paskaityti galima čia).

Suprantu, juk norisi kažkuo didžiuotis. Kadangi mums tiek šapokininkai, tiek tarybiniai istorikai 70 metų nuodijo smegenis, kad po Žalgirio neliko Lietuvos, Žalgirį tik ir teturime. Istorija savo pačių rankomis iškraipėme tiek, kad atrodome nelaimėlių tauta, kurią po Vytauto tik ir trypė priešai. Ką dar turime be Vytauto ir Žalgirio? Nugalabytą šv. Brunoną, prie Juodosios jūros pagirdytus žirgus ir neva mus pražudžiusią Liublino uniją. Skurdi istorija, ar ne?

Nors ir Žalgirio mūšis nebuvo jau toks viską lemiantis (kaip gali atrodyti iš reklamų ir oficialių valstybės vadovų kalbų). Ordinas jau iki jo buvo nusilpęs ir nebe toks aršus kaip Kęstučio laikais, kai kryžiuočių įsiveržimai siekdavo Vilnių ir toliau. O praėjus kelioms dešimtims metų po mūšio, kilo naujas karas su kryžiuočiais, iš kurio daugiausiai laimėjo Lenkija.

Tad užteks tų istorinių klišių. Norisi pergalių – jų galima prisirinkti: tiek kovose prieš Maskvą, tiek kariaujant su Livonija. Norisi kulinarinių stebuklų ir neva stebuklingai išlikusių gamybos tradicijų – jų galima rasti ir Abiejų Tautų Respublikos laikais, ir carinės okupacijos metu.

Bus šviežia pirkėjo akiai ir ne tokie patys sau našlaičiai atrodysime.


Visiškas šė...Šlamštas...Labai prastasPrastasŠiaip sauNormalusNeblogasGerasPuikus!Nuostabus! (dar neįvertintas)

Loading ... Sekundėle ...
S
LF
ML