Išpuoselėtasis Jennifer Aniston kūnas

Nesitikėjau daug iš filmo kuris rodomas per televiziją nepraėjus nė metams po pasaulinės premjeros. Jeigu čia daugiausiai, ką gali išspausti LNK sezono startui tai nenoriu pagalvoti, koks bus likęs sezonas. Bet apie LNK ir jos laidas, gal kitą kartą arba niekada, o šiandien apie Netikėtą meilę.

Nebuvau nusistatęs, kad būtinai šį filmą žiūrėsiu, tai nei IMDB reitingų, nei atsiliepimų apie filmą neskaičiau. Tiesiog buvo įdomu pasižiūrėti Aaron Eckhart vaidybą, kad lengviau būtų vertinti kitus jo darbus. Na ir paganyti akis į užlaikytą Jeniffer Aniston kūną. Deja to dailaus kūno rodoma nedaug. Turbūt mažiausiai per visą Aniston karjerą. Todėl neverta žiūrėti filmo vien tik dėl jos.

Ko gero nepasakysiu nieko naujo, konstatuodamas, kad  ji šiam filmui visai netiko. Ji stengėsi ir manau, kad padarė daugiau nei buvo galima tikėtis. Bent jau žiūrint su lietuvišku įgarsinimu, nelabai yra prie ko prisikabinti. Ji tiesiog netiko. Kaip beje nebūtų tikusios ir kitos romantinių komedijų karalienės Meg Rayan ar Michelle Pfeiffer – geriausiu atveju šį filmą galime įvardinti kaip romantinė drama. Nors realiai tai gavosi melodrama. Ar velniai žino kas. Bet Aniston turėtų nustoti dairytis rimtesnių vaidmenų ir mėgautis romantinėmis komedijomis – šiame žanre jai visai neblogai sekasi.

Kitas pagrindinio vaidmens atlikėjas Aaron Eckhart savo darbą atliko kur kas geriau. Norint pasakyti daugiau apie jo vaidmenį, tektu perpasakoti vos ne visą filmo siužetą,  o tai daryti aš tingiu. Tiesiog pasakysiu, kad mano durna galva, tai nepelnytai neįvertintas aktorius. Bet netgi jis negali ištempti silpnoko filmo vienas pats.

O, kad filmas silpnokas tai manau niekas ir nesiginčys. Atvirai pasakius netgi negaliu pasakyti, kaip sugebėjau dažiūrėti iki pabaigos. Išvydus filmo anonsą tikėjausi užmigti bežiūrėdamas saldžia romantinę melodramą. Pradėjus žiūrėti susidaro įspūdis, kad čia labiau satyra, nei melodrama. O pamačius visą filmą, taip ir palikau nesupratęs kas tai buvo. Turbūt visgi melodrama. Holivudiška melodrama su primityvia , laiminga pabaiga. O gaila, galėjo gautis nebloga satyra.

Beje šis įrašas dar skystesnis už patį filmą. Aš turiu pasiteisinimą, kad filmas nekoks. Kažin kaip pasiteisino filmo kūrėjai?

Dresuotos gyvatės žino kur kąsti

Vakar LNK pristatė jubiliejinį, 15-ąjį sezoną, kuris sutapo su “Kviečiu šokti” projekto pristatymu. Atvirai prisipažinsiu, kad mačiau labai nedaug, todėl palikau nelabai nusivylęs – negalima nusivilti tuo ko nematei. Bet iš to ką spėjau išvysti tai įspūdis buvo tikrai nekoks. Na kam gi nebūna. Pagalvojau, kad ankščiau nematytas filmas Gyvatės lėktuve tai lyg ir atsarginis LNK planas – jeigu kam nors nepatiks šokiai, tai bent galės pasimėgauti filmu, kurį netgi 65 tūkstančiai IMDB skaitytojų įvertino daugiau nei 6 balais. Ankščiau toks įvertinimų kiekis ir sakyčiau aukštas balas dažniausiai garantuodavo pusėtiną laiko praleidimą.

Bet tik ne šįkart. Tiesa filmo pradžia nieko blogo nežadėjo ir tiesiog priminė eilinę įtempto siužeto holivudo produkciją. Bet, kai filmui dorai net neįsibėgėjus buvo pradėta sodinti į lėktuvą, man jau pasidarė neramu apie ką gi bus šis filmas. Ir kas gi vyks sekančias 2 valandas. Apie tokią ilgą kovą su gyvatėmis negalėjau nė pagalvoti. O be reikalo. Filmui įpusėjus aš pirmą kartą gyvenime supratau, kad įmanoma į ką nors įtikėti taip stipriai, kad metus normalų gyvenimą eiti dėstyti tautiečiams apie savo praregėjimą. Prisiekiu, kad jeigu būčiau matęs šį filmą 2006 metais, kai jis buvo demonstruojamas kino teatruose, tai net nebaigęs jo žiūrėti, bučiau išėjęs į gatvę ir bandęs sulaikyti visus norinčius pasižiūrėti šį filmą. Ir netgi daugiau. Manau būčiau savo gyvenimą pašventęs tik tam, kad niekas daugiau šio filmo neišvystų. Kaip gerai, kad aš labai retai lankausi kino teatruose – gyvenimas būtų nuėjęs šuniui ant uodegos.

Net nežinau, kodėl ir kaip man pavyko pažiūrėti šį filmą iki galo. Tiesa išjungus televizorių mane aplankė prašviesėjimas – supratau, kad šis filmas neturėjo režisieriaus. Buvo visiškai aišku, kad šykštuolis prodiuseris pagailėjo pinigų nusamdyti režisierių, o gal tiesiog visus pinigus išleido pasamdyti Samueliui Džeksonui, todėl darbavosi tik aktoriai ir operatoriai. O kai visiems atsibodo filmuotis, tai filmo pabaigimo vakarėlyje visa nufilmuota medžiaga buvo sumesta į dėžę su montavimo klijais. Ir baisiai sėkmingo atsitiktinumo dėka gavosi tai ką aš mačiau prieš eidamas miegoti. Tai supratęs iškart užmigau laimingas.

Koks buvo mano nusivylimas, kai šįryt nusprendęs pasitikslinti dėl režisieriaus sužinojau, kad jų buvo netgi 2. Sekanti logiška mintis buvo, kad jie abu šiuo metu turėtų būti kalėjime už netyčinę žmogžudystę. Nes nors užmušk netikiu, kad prodiuseris išvydęs kur buvo iššvaistyti jo pinigai nebūtų gavęs širdies smūgio jau pirmosios peržiūros metu. Mano didžiai nuostabai prodiuseris irgi tebebuvo gyvas. Sekantis spėjimas buvo, kad kalėjime turėtu sėdėti pats prodiuseris -  dauguma kino kritikų jeigu nenusišovė kino salėje, tai bent jau nemažai jų turėjo mirti negalėdami susitaikyti su mintimi, kad jų profesija paliks nebereikalinga. Nes kiekvienas matęs šį kadrų kratinį puikiai sugebės atlikti kritiko darbą ir paskleisti žinią likusiesiems. Jeigu manote, kad aš bent kiek tai perdedu, tai Jūs smarkiai klystate. Ne taip seniai kalbėdamas su viena šviesių plaukų ir tamsios odos šeimininke, kuriai muilo operos atrodo meno kūriniai,  sužinojau, kad esu nevienišas savo jausmuose dėl šio filmo.

Turbūt pamanėte, kad aš esu snobas mėgstantis kabinėtis prie smulkmenų? Ne, aš tikrai nesu priekabus filmų žiūrovas. Man netgi patinka, kai filmuose blondinės dėvinčios kelius dengiančias uniformas pavojaus akivaizdoje persirengia į mini sijoną. Aš tikrai tikiu, kad žmogus bent kartą gyvenime žaidęs su Playstation gali nutupdyti Boeing 747.  Apie tai, kad  į pilotų kabiną galima patekti sulankstomo peiliuko pagalba nežinojau, bet kas gi dabar netaupo? Fizikos dėsnių net neminėsiu, nes kuo ta fizika įsivaizduojanti esanti? Holivude apie ją tikrai niekas nėra girdėjęs. Reiškia ji kaip ir neegzistuoja. Ir gerai. Mes irgi galime egzistuoti be fizikos. Kad tik linksmybių būtų.

Jeigu paskaitę šį mano atsiliepimą nusprendėte patys įsitikinti ar tikrai šis filmas toks blogas, tai nedarykite to! Tai gali  pakeisti visą Jūsų  gyvenimą. Aš tikrai nežinau kada nustosiu bandęs prisiminti ar teko kada matyti prastesnį filmą. Prisiminus tokius kritikų sudirbtus filmus kaip Rembo pagalvoju, kad lyginant su šiuo kūriniu tai buvo tiesiog šedevras. O Stalonė nusipelnė net ne Oskaro ir ne žvaigždės šlovės alėjoje, o 10 metrų aukščio auksinės Oskaro statulos pastatytos šlovės alėjoje. Ar kaip ten ji vadinasi.

Po vakar rimtai svarstau ar nevertėtų ištrinti LNK dažnio iš televizoriaus. Ar bent jau išlupti distancinio valdymo pultelio mygtuko kuris naudojamas LNK įjungti. Belieka tikėtis, kad sveikas protas nugalės emocijas ir pirmadienį nereikės eiti į TOPO centrą. Nors palaukit,  šįvakar 2 minutės šlovės per LNK? Kas žinote, su kuo paprasčiau lupinėti guminius mygtukus?

Serialo "Liudininkai" plakatas

Jau rašiau apie šį serialą pažiūrėjęs pirmąją seriją. Tada buvo neaišku ar kūrėjai nėrėsi iš kailio filmuodami tik įvadinę seriją, ir  ar vėliau “Liudininkai” nesuprastės. Pažiūrėjęs pastarąją, berods 3 seriją, turiu pripažinti, kad mane jis sudomino. Nemanau, kad serialas taps populiarus – antradieniais visi įpratę žiūrėti “Kalėjimo beglius“. Kuris savo ruoštu manęs visiškai nesudomino. Esu matęs pirmas 3 ar 4 serijas, ir dar kelias iš paskutinio sezono. Tai kriminalinė “Santa Barbara“. Ne ta, siužeto nebūvimo prasme, bet, kad netgi paprasčiausios situacijos dirbtinai tempiamos kol užsimanai perjungti kanalą. Visus 4 “Kalėjimo bėglių” sezonus drąsiai būtų galima sutalpinti į vieną. Ir tai jau būtų ištempta. Tai ką, parodydavo per 1 seriją, buvo galima parodyti per 5 minutes. Suprantu, kad dabar daugelis mintyse ar netgi garsiai juokiasi koks aš neišprusėlis. Galbūt. Bet niekad nesupratau kodėl žmonės taip mėgsta “Kalėjimo bėglius”. Ir nemanau, kad kada nors sugebėsiu tai suprasti. Taip, kaip ir  jie greičiausiai nesugebėsi suprasti kodėl man patinka “Liudininkai”.

Deja, bet aš ir pats nelabai galiu paaiškinti kodėl. Kaip jau minėjau rašydamas apie “Viešbutis Babilonas”, man patinka šou su savi ironija. “Liudininku” personažų savi ironija verčia mane garsiai juoktis. Taip, gal aš primityvas. Bet man patinka  šio serialo stilius. Tiek nuogystės pateisinamos ir jomis nepiktnaudžiaujama. Tiek nepersistengiama su moralinėmis vertybėmis ir gyvenimas parodomas toks koks jis yra iš tikrųjų, nepagražinant nė per nago juodymą. Režisieriaus ar operatorių darbas irgi be priekaištų. Tai labai kokybiškas TV produktas, prie kurio nė norėdamas negalėčiau prisikabinti. O man to ir užtenka.

Aišku aš suprantu, kad JAV Maršalų tarnyba tikrovėje labai skiriasi nuo rodomos seriale. Bet kam tai rūpi? Nebent tikriesiems JAV Maršalams? Todėl jeigu Jūs nepriklausote minėtajai tarnybai, mėgstate šou su jumoru ir antradieniais neturite ką veikti nuo 22 iki 23 valandos, tai drąsiai galite persijungti į TV3 kanalą ir pasižiūrėti serialą “Liudininkai”.

serialo Viešbutis "Babilonas" plakatas

Kad jau prisižadėjau rašyti apie visas TV laidas kurias žiūrėjau iki galo neišjungdamas televizoriaus, tai negaliu neparašyti apie pirmadieniais per TV3 rodomą Viešbutis „Babilonas“. Tai retas BBC serialas rodomas Lietuvos televizijose. Ypač komercinėse. O gaila – BBC produkcija tikrai kokybiškesnė už daugumą JAV televizijos laidų.

Pagrindinė priežastis dėl kurios su mielu noru žiūriu šį serialą tai didelė jumoro ir ironijos porcija kiekvienoje serijoje. Negalėčiau pasakyti, kad tai grynai angliškas jumoras. Labiau jau toks šiuolaikinis internacionalinis. Gal tik saviironijos kiekis didesnis nei JAV produkcijoje. Bet jumoras tikrai negrubus ar vulgarus. Nors šiaip vulgarybių tai netrūksta bene kiekvienoje serijoje. Nors ko gero tai tik duoklė mažiau išprususiems žiūrovams. Man tai nemaišo. Kas mane kiek tai erzina ,tai perdėtas moralizavimas. Ypač pagrindinis veikėjas, tai… toks angeliukas be sparnų ir vilkintis juodą kostiumą. Berods pirmo sezono paskutinėje serijoje jį buvo pašovę, tai tikrai pergyvenau, kad jis mirs ir serialo veiksmas persikels į rojų. Kur jo aukštos moralinės normos neleis atsipalaiduoti net pavyzdingiausiems rojaus gyventojams. Gerai, kad mano baimės neišsipildė ir visagalė medicina leido serialui tęstis žemėje.

Iš kitos pusė man suprantamas tas kūrėjų noras iškilti aukščiau , virš vidutinės BBC serialų produkcijos, kurioje tik pokštaujama. Bet  tada gal nereikėtų piktnaudžiauti veiksmo vieta ir stengtis rodyti mažiau vulgarybių? Nors gal aš čia tik man atrodo, kad moralizavimas ir vulgarybės prastai subalansuotos? O gal tai jau ir nūdienos norma. Bet kuriuo atveju, sumažinus vieną ar kitą, manau kad serialas paliktu patrauklesnis kažkuriam tai žiūrovų ratui. Dabar besimėtydami greičiausiai jie praranda ir vienus ir kitus. Nes reitingai tikrai nespindi. Sakyčiau nepelnytai neįvertintas produktas.

Serialų skaičiais stengiuosi nevertinti. Ir išvis vertinti serialus labai nedėkingas užsiėmimas. Viena serija gali būti labiau nusisekusi, kita mažiau. Gali pasikeisti aktoriai ir taip toliau. Todėl jokių skaičių. Netgi nerekomenduosiu jį parsisiųsti ar nusipirkti DVD. Šiame seriale nėra griežtos siužeto linijos, todėl nereikia būti mačiusiam ankstesnes serijas, tam kad pasimėgauti eiline serija, kurią galbūt rodys per televizijos kanalą kurį žiūrite šiuo metu. Todėl jeigu įsijungus TV pamatėte užrašą Viešbutis “Babilonas” ir neturite jokių kitų planų tai drąsiai galite atidėti distancinio valdymo pultelį į šoną ir pasimėgauti reginiu. Manau nenusivilsite.

Baimė gali Jus įkalinti. Viltis gali Jus išlaisvinti.

Prieš keletą valandų nuobodulys nunešė mane į IMDB svetainės TOP250. Pasiteisinimui galiu pasakyti, kad niekada anksčiau nesilankydavau IMDB TOP’uose. Todėl  išvydus pirmojoje vietoje 1994 metų filmą  “The Shawshank Redemption” ta keista pilkoji masė vadinama smegenims pradėjo siųsti pavojaus signalus – negalėjau prisiminti, kad bučiau bent ką girdėjęs nors apie šį filmą. Beliko tik parsisiųsti ir sužinoti, kodėl jis lenkia netgi visų mėgstamą “Krikštatėvį” esantį antrojoje vietoje.

Jau pirmosiomis filmo akimirkomis prisiminiau jį matęs. Tiesa, net nesugebėčiau pasakyti kada ir kokiomis aplinkybėmis. Neįsivaizduoju, kodėl  man šis filmas nebuvo užsifiksavęs. Gal to paties režisieriaus vėlesnis darbas “Žalioji mylia” paliko stipresnį įspūdį. O galbūt kiti filmai išleisti tais pačiais metais: Forrest Gump, Four Weddings and a Funeral ar Pulp Fiction užgožė The Shawshank Redemption. Su tokiais konkurentais Oskarą laimėti tikrai buvo sunku. 7 nominacijos ir nei vienos statulėlės. Bet laikas viską sustatė į savo vietas, ir žiūrovai įvertino jį kaip visų laikų geriausius įvertinimus turintį filmą. 9.2/10 turint virš 500 tūkstančių balsų tai ne juokas. Greičiausiai aš esu paskutinis sugebėjęs atrasti ši filmą?

O jeigu jau visi esate jį matę,tai nelabai yra ką ir pridurti. Įvertinti irgi sunku. Per 16 metų prabėgusių nuo filmo pastatymo, kinematografas labai patobulėjo. Jeigu filmas būtų išleistas šiandien, tai būtų galima prisikabinti prie garso takelio. Ne, garsas puikus – bet kuris kitas filmas galėtų puikuotis tokiu garso takeliu. Žiūrint kino salėje manau garsas net nebūtų užkliuvęs. Bet turint omenyje, kad aš žiūrėjau filmą su ausinėmis  tai garso takelis toks… 1994 metų lygio?

Aktorių vaidybą irgi be priekaištų. Netgi masuotėse. Matomas kruopštus darbas parenkant aktorius nuo pagrindinių vaidmenų atlikėjų iki epizoduose pasirodančių statistų. Pagrindinio vaidmens atlikėjas Tim Robbins galbūt ir galėjo kiek labiau pasistengti. Bet nelabai įsivaizduoju ką nors kitą atliekant šį vaidmenį geriau. Net jeigu Tom Hanks nebūtų užimtas filmuojant Forestą Gampą ir būtų suvaidinęs šiame filme, nemanau, kad būtų geriau įkūnijęs Andy Dufresne personažą. Vienintelis priekaištas, tai, kad visus 20 filme vaizduojamų metų herojų išvaizda praktiškai nepasikeičia. Nors tai nekrenta į akis ir užsiminiau tik todėl, kad bandau rasti prie ko prisikabinti. Ir tai praktiškai viskas prie ko įmanoma prisikabinti. Filmas iš tikrųjų vertas aukščiausių įvertinimų. Bet kodėl tokia gausybė žiūrovų jį įvertino aukščiausiais balais?

Manau atsakymą galima rasti paskutiniuose filmo kadruose, kai Redas skaito Andy laišką:

Atsimink Redai, viltis yra geras dalykas. Galbūt geriausias.

Jeigu Jūs dar nematėte šio filmo siūlau pažiūrėti. Primygtinai. Net jeigu norėsis išjungti, prisiverskite pažiūrėti iki pabaigos. Net jeigu filmo nesuprasite šiandien, tai vėliau tikrai atsiras noras peržiūrėti dar kartą. Ne kaip pramogą. Bet kaip 2 valandos parodančios, kad baimė gali Jus įkalinti, o viltis gali Jus išlaisvinti.

Jeigu laukiat mano įvertinimo tai vienareikšmiškai 10/10. Net jeigu tai ir nėra mano mėgstamiausias filmas. Net jeigu TOP250 reitingas suklastotas. Tai neabejotinai vienas iš geriausių mano matytų filmų. Ir man nesvarbų ką apie jį sako kino kritikai ar labiau už mane išprusę snobai. Tai filmas kuris verčia susimastyti. O jeigu visi bent kartais susimąstysime, tai gal ir nedegraduosime į beždžiones.

O filmo kūrėjų fantazija tikrai beribė – jie taip meistriškai žongliruoja įtraukiančiais vaizdais, kad belieka tik žiopčioti ir aikčioti iš nuostabos, o dėl kai kurių detalių, tobulai atkartojančių mano sapnus, net šiurpuliukai nubėga. Puiku puiku puiku! Jau žiūrėjau šį šedevrą porą kartų, bet greičiausiai dar tai darysiu, nes jo pasaka mane tikrai užbūrė.

O ir siužetas klasiškai žavus – apie sandėrį su šėtonu ir jo padarinius. Apie meilę, pasiaukojimą, keliaujantį teatrą ir levituojančius vienuolius. Man, žodžių dresuotojai, ypač paglostė širdį mintis, kad mūsų visata gyvuoja dėl to, kad kažkas kažkur pasakoja mūsų istoriją, ir vos jie nutiltų, viskam ateitų galas. Juk ir Biblija teigia, kad pradžioje buvo Žodis. Ir neurolingvistinis programavimas moko, kaip žodžiai keičia ateitį. Smagu pamatyti, kaip visatos istorijos pasakojimas galėtų atrodyti gyvai.

Šio kūrinio istorija paženklinta vieno iš pagrindinių aktorių mirtimi – įpusėjus filmavimui mirė Heath‘as Ledger‘is, įkūnijęs Tony. Su didžiausia pagarba jo talentui turiu prisipažinti, kad šis faktas leido maloniai pradžiuginti mano akis, mat tam tikrose scenose Heath‘o vietą užėmė Johnny Depp‘as, Jude‘as Law ir Colin‘as Farrell‘as. Žinoma, jei būtų mano valia, visuose filmuose pagrindinius vaidmenis atiduočiau Depp‘ui (ta Karibų piratų vieta, kur visa laivo įgula įgauna Jack‘o Sparrow išvaizdą, būtinai turėtų įeiti į mano fantazariumo dėlionę), tačiau ačiū nors už tiek. O štai Jude‘ui juodai apvedžiotos akys, mano nuomone, visai netinka.

Dar galėčiau suokti odę kostiumų nuostabumui, teatro dekoracijų išradingumui ir super pokštams apie gigantišką rusišką babušką, bet juk esmė ne tame. Esmė – įspaude, kurį filmas palieka Tavo galvoje. Manojoje jis tvirtai stebuklingas!

Filmus žiūriu retai, todėl stengiuosi juos rinktis atidžiai. Šis – visai ne deividlinčiškas, be siurrealistinių sapno būsenų ir išplaukiančių iliuzijų. Apie senatvę. Apie gyvenimą. Apie Ameriką. Gal kaltas mistinis oro, nuotaikos ir filmo vibracijų sutapimas, bet apsižliumbiau tai normaliai – ne keliom šykščiom ašarėlėm. Deividas Linčas turi puikų gebėjimą įsibrauti į slapčiausias mano psichikos gelmes ir jas pakutenti taip, kad skauda ir nežinau, kur dėtis.

Sako, kad niekada nesuprasi, ką reiškia būti mama, kol nepagimdysi savo vaiko, taip pat tikriausiai neįmanoma suvokti, kaip jaučiasi senas žmogus, kai Tau dvidešimt kažkeli („…blogiausia būnant senam prisiminti, kaip buvo, kai buvai jaunas“). Senatvė filme atsiskleidžia visu taurumu, kažkokiu trapiu nekaltumu, pilnatve ir jaukia išmintimi. Nors kūnas neklauso ir visi pataria gulėti, beprotiškos idėjos gena Tave pirmyn, nes ne visi pasensta mintimis. Atrodo, užtektų vien puikios Angelo Badalamenti muzikos ir Richard‘o Farnsworth‘o veido, ir filmo idėja jau būtų atskleista. O kur dar ta pašėlusi kelionė iš vienos valstijos į kitą pasikinkius žoliapjovę!

Taip pat puikiai parodyta tokia Amerika, kokią aš myliu – ne su paklaikusiai aukštakulniais lakstančiom kerėm ir samantom Niujorke, ne su paplūdimiais Kalifornijoj ar šokoladiniais pensininkais Floridoj, bet su žemyno viduryje mažuose miesteliuose besišypsančiais iki negalėjimo mielais ir nuoširdžiais amerikiečiais. Ir elniais, besitrankančiais į jų dideles senas mašinas.

Žodžiu, vertinu kaip visapusiškai nuostabų filmą.

SAVAIČIŲ LIETUVIŠKAS KINAS KALA Į KLYNĄ:
Zero 2 (2010) – jei man reiktų apibūdinti vienu žodžiu: papai! Jei reiktų apibūdinti vienu sakiniu: filmas, kuriame bjaurūs rusiški keiksmažodžiai skamba kaip gražiausia giesmė. Ir tikrai – po pirmo filmo galvojau, jog to pakartoti neįmanoma – dialogų, kuriuose lietuviškų žodžių tik penktadalis. Tačiau šis filmas man įrodė, kad tai pakartoti galima, o kartais net padaryti geriau. Ramūnas Rudokas savo rolę atliko puikiai. Apskritai, visi aktoriai puikiai atliko vaidmenis – gal tai dėl to, jog reikėjo tiesiog atsipalaiduoti ir kalbėti visiškai laisvai? Tai dar vienas iš tų retų lietuviškų filmų, kur aktoriai scenas suvaidina tinkamai – ne kaip teatrui, ne dirbtinai, o labai puikiai, kaip tinka kino ekranui. Labai mėgavausi šiuo filmu. Kartais kildavo mintis – ar visas filmo gerumas paremtas tik įspūdingomis keiksmažodžių scenomis? Tačiau jei ir būtų taip, galvojau, juk tai yra mūsų neatsiejamas palikimas, kurį, deja, turime. Taip, kaip kalbama filme, kalba labai didelė visuomenės dalis. Tą mažinti būtų gerai, tačiau nereikia apsimesti, kad to nėra ir žmonės Lietuvoje nekalba tokiais sakiniais.

Daugybė kritikos pasipylė ant šito filmo. Kas keisčiausia, daugiausiai kritikuoja jaunimėlis, bandantis vaizduoti inteligentus ir išsilavinusius lietuvius. Jiems mat nepatiko, kaip žemai nusirito filmas, nes visas filmas tik keiksmažodžiai ir nieko daugiau. Kartais tyliai pakrizenu iš tokių „inteligentų“, kurie moka taip protingai diskutuoti, tačiau kiekvieną savaitgalį kur nors nusiliuobia kaip kiaulės ir šneka bei elgiasi taip pat, kaip filmo personažai :) Siužetas šiame filme labai puikus ir įdomus. Daug kas šaukė: kaip gėda, kad Emilis Vėlyvis ne tik pasiskolina Guy Ritchie filmų idėją, bet ją jau visiškai kopijuoja. Aš tuo metu pagalvojau – ką jis kopijuoja? Filmo stilių? Tegu tik kopijuoja, jei sugeba padaryti tai normaliai. Jei filmo stilius būtų patentuojama idėja, tai pusė holivudo filmų būtų pažeidę vienas kitų patentus. Tegu tik kopijuoja jis tą stilių, tą persipinantį siužetą, neaiškius posūkius, ekscentriškus personažus, kad tik darytų tai taip puikiai ir profesionaliai, kaip padarė šiame filme. Gražiai, kokybiškai, nenuobodžiai, ne kvailai, o labai pagirtinai. Negalėjau atsidžiaugti, kad pagaliau vėl lietuviška produkcija yra įdomi ir nekelianti žiovulio.

Operatoriaus darbas – yes yes yes yes!!! Smagu, kad Lietuvoje turime nors vieną gerą kino operatorių, mokantį dirbti su profesionaliomis kino kameromis ir visokiais ten lęšiais. Robertas Pileckas tai yra, sako man filmo titrai. Didelis ačiū Robertui už tokį fantastiškai profesionalų darbą, kai visas scenas ar atskirus kadrus yra vienas malonumas žiūrėti ir pagaliau matai tokį profesionalų darbą lietuvių pagamintame produkte. Tikiuosi, tai pirmas žingsnis profesionalesnio lietuviško kino link – turime įdomios tautosakos, istorijų, faktų, kitokių pasakojimų ir identitetą, apie kurį galėtume papasakoti pasauliui kino filmais.

Svarbiausia prieš žiūrint šį filmą yra atsipalaiduoti. Nusiteikite lavinai betikslių keiksmažodžių ir krūvai „gatvinių“ personažų. Jei taip nusiteiksite, filmu turėtumėte tik mėgautis. Ir nepurkštaukite dėl kopijavimo – siužeto režisierius nenukopijavo, vaidybos nenukopijavo, aplinkos, scenų ir apskritai nieko jis nenukopijavo, o tiesiog geru pavyzdžiu padarė savitą filmą. Labai puikų filmą. Džiaugiuosi, kad Vėlyvis dirba ir tikiuosi, kad dirbs ir toliau. Taip žingsnis po žingsnio išlipsime iš filmų kūrimo triusikų. Puikus filmas. Viskas jame puiku, priekaištų neturiu. Visus šiuos žodžius užtvirtinto mano tėvai, ypač motina, kuri baisiai nemėgsta rusiškų keiksmažodžių ir yra ta, kurią galima pavadinti inteligente. Pradėję žiūrėti šį filmą, jie ėmė burbėti, bet po kurio laiko krizeno ir mėgavosi filmu taip, kaip aš. Superinis darbas.

P.S.: „Vytauto“ reklama filme – tikriausiai tobuliausias kada nors matytas reklamos pardavimas filme. Kalbu apie sceną televizoriuje, kai mergina pilasi „Vytautą“ ant savo konkolų. Reklama pateikiama taip aiškiai „reklamiškai“ ir su žinute, jog tai nupirkta, kad sukelia tik nevalingą juoką :)

••

SAVAIČIŲ NEPRIKLAUSOMAS KINAS:
Ink (2009) – wow, wow, wow! Netikėta. Visiškai netikėta. Nepriklausomas ir sąlyginai mažo biudžeto filmas. Paprastai tokie būna mažos išliekamosios vertės arba niekuo neužkabina. Na, bet kartais pasitaiko išskirtinių kūrinių ir šis – labai geras to pavyzdys. Fantastiškas filmas! Superinė pasaka. Nerealus veiksmas, puikus siužetas, įspūdingi ir originalūs efektai, labai derantys prie filmo. Vien ko verti blogiukų nespalvoti veidai ir šiokia tokia psichodelika, lydinti visame filme. Net nėra skirtumo, ar šis filmas nepriklausomas, ar būtų priklausomas – jis labai puikus. Labai graži pasaka apie mergaitę. Puikus visokiausių vaikystės pasakų personažų adaptavimas: filme galima įžvelgti ir dantukų fėjas, ir angelus sargus, ir sapnų valdovus, gėrio ir blogio kovą ir pomirtinio gyvenimo teoriją, ką veikia blogi ir geri žmonės.  Ir galų gale, kas nutinka, kai žmogus patenka į komą. Ar įmanoma į vieną filmą sukišti tiek vaikystės pasakų ir visokių teorijų? Tikrai taip, ir tai padaryta labai puikiai. Neturiu žodžių, kaip puikiai :)

Kovos scenos, kai viskas, kas sulaužoma, grįžta į vietas – naaaaaissss!!! Negalėjau atsižiūrėti. Kartoju dar sykį – efektai filme nustebino savo originalumu ir idėjomis – jokio nuobodaus holivudo sproginėjimo ir kosminių laivų. Viskas kažkaip neįprasta – todėl tikriausiai ir žavu. Natūralumas sumišęs su paslaptingumu.  Įspūdingiausias filmo scenos tikriausiai yra one-two-three-four skaičiavimas ir galutinė kova ligoninėje. Pirmoji įspūdinga savo tikrumu ir teorija „kiekvienas veiksmas turi atoveiksmį“, antroji – sužavi puikiu angelo sargo paralelinio pasaulio atvaizdavimu. Lyg mes to nejaustume, bet visada šalia būtų kažkas, kas mus saugo nuo blogio. Mmmm, kaip garbinu tą sceną, nes ji yra absoliučiai žavi.

Filmas dar ypatingas tuo ir jau įrašytas į istoriją, jog jis nebuvo labai populiarus tol, kol… neatsirado torrentų svetainėse. Tai dar kartą įrodo, kad piratavimas neša naudą – filmo kūrėjai džiaugiasi tokia sėkme tarp piratų, nes kai filmas buvo pradėtas platinti nelegaliai, jo DVD diskų pardavimas žymiai šoktelėjo. Šis filmas nežmoniškai išgarsėjo beveik visiškai neinvestuodamas į reklamą ir viešuosius ryšius. Ir viskas tik dėka piratavimo, nes jei nebūtų buvę piratavimo – šis filmas būtų pasimetęs tarp šimtų nepriklausomų filmų ir tikriausiai niekada nebūtų sulaukęs nė dešimtadalio tokio populiarumo. Dar vienas stiprus spyris į antipiratininkų gretas :) Jei kas nors nori „užsimokėti“ už filmą, tai galite padaryti paaukodami norimą sumą jų puslapyje. Aš tai užsirašau ir planuoju padaryti kai tik vėl turėsiu pinigų Paypal‘e :)

Fantastiškas filmas. Galima stebėtis, kad padarytas sąlyginai pigiai, tačiau ne visada brangūs dalykai geriausi. Tiksliau, taip yra dažniau, nei manome :) Džiaugiuosi pamatęs šį filmą (piratavimo dėka). Kino teatre, manau, niekada jo nebūčiau išvydęs, tad tegaliu dar kartą pasidžiaugti, jog esu piratas ir turiu progą pamatyti tokius puikius filmus.

••

SAVAIČIŲ GARSO TAKELIS:
Traffic (2000) – garso takelis!!! Garso takelis!!! Fantastiškas ir neatsiklausomas. Taip užkabino, kad kasdien, kai tik prisimenu, paklausau kelių dainų. Cliff Martinez, vienas geriausių garso takelių kūrėjų JAV ir pasaulyje. Vien garso takelis filmui suteikia tokią gilią atmosferą, jog neįmanoma atitraukti ausų ir akių. Kiekvienas garsas puikiai pagražina sceną ir suteikia jai daug stiprumo. Patį filmą mačiau kažkada seniau. Taip seniai, jog reikėjo pažiūrėti dar kartą. Ir labai patiko vėl. Kultinis filmas, šiaip. Vienas geriausių filmų apie narkotikus, jei ne pats geriausias. Keturios istorijos, visos jos su mintimi, pamokančios. Niekas, kas susijęs su narkotikais, neišlips švarus. Keturios spalvos, puikiai atspindinčios veikėjus. Keturi filmavimo būdai, keturios visiškai skirtingos istorijos, bet apie vieną dalyką. Labai ypatingas filmas. Galima būtų kalbėti apie visas keturias istorijas atskirai, bet jas tiesiog verta pamatyti. Kiekviena istorija gali būti atskiras filmas, bet ne – šiame filme jos puikiai dera viena prie kitos ir tobulai sutelpa į tas 2 su puse valandos. Viskas šiame filme taip gerai, kad net nėra ką kalbėti. Būtinai reikia pamatyti – kad pasimokytumėme, ką daryti nelaimės atveju; kad nepasiduotumėte žiauriausiu metu; kad siektume kilnesnių tikslų. Apšviestas stadionas Meksikoje ir žaidžiantys vaikai. Taaaaaip. Tai mažas, bet žiauriai gražus tikslas. Visas filmas žiauriai gražus, paliečiantis, teisingas ir teigiamas.

SAVAIČIŲ MEILĖ IR ROMANTIKA:
The Notebook (2004) – tikriausiai gražiausia ir širdį griebiančiausia meilės istorija, kokią teko matyti ekrane. Tiksliau ne istorija, o pats filmo pateikimas. Būta ir geresnių istorijų, tačiau ši pateikta labai gražiai ir tikrai romantiškai. Papirko net mane. Liūdnumu P.S. I Love You nepralenkia, tačiau išpildymu – taip. Įdomiausia tai, jog nuo pat pradžių siužetas ir filmo pabaiga aiški. Ir tai nėra slepiama. Tačiau filmas taip puikiai išpildomas, jog tai nesutrukdo mėgautis istorija. Iš dalies tai netgi pagerina siužetą, kadangi tuomet ne spėlioji, kas bus gale ir kaip čia viskas susisieja, o labiau įsigilini į personažus, pasakojimą. Istorija tikrai graži ir romantiška – moterims tai turėtų būti vienas iš privalomų pažiūrėti filmų. Vyrams… Nesu tikras. Jei galvoje vien šaudo-gaudo, abejoju, ar toks filmas patiks. Iš tiesų aš nustebau, kaip šitas filmas patiko man. Tikėjausi, kad sureaguosiu vidutiniškai, „ech, dar viena meilės istorija, na pasižiūrim“. Tačiau sureagavau šiek tiek stipriau – filmas labai patiko. Gal dėl to, kad filme bet kas gali atrasti ką nors sau gražaus? Ir Romeo/Džuljeta, ir Pelenę, ir kokią karinę išsiskyrimo dramą, ir dar kokią pasaką ar istoriją. Man žiauriausias dalykas šiame filme buvo visos istorijos išeiga – liga ir žiauriosios „5 minutės“. Tos 5 minutes… Niekada gyvenime nenorėčiau tokios senatvės, tokios gyvenimo baigties. Tokios ligos yra žiauru. Nebepudrinsiu – puikus filmas, labai gražus filmas, romantika visiškai garantuota. Jei nori būti doras vyras ir užsidirbti karmos taškų, atidaryk vyno butelį ir pasikviesk savo moterį žiūrėti šį filmą jaukiai susisukus po pledu. Pergalė garantuota :)

SAVAIČIŲ ANIMACIJA:
The Secret Of Kells (2009) - visiškai kitokia animacija. Jei žiūrite visus populiariuosius animacinius filmus, čia pajusite skirtumą. Su garsiuoju ir neapsakomo grožio animaciniu šedevru (kurio tikriausiai nei vienas mano skaitytojas nebus matęs) Les triplettes de Belleville susijusių žmonių darbas. Priminęs man pastarąjį filmą ir sukėlęs norą penktą kartą pažiūrėti tą šedevrą. Na, bet dabar apie šį filmą: gavo krūvelę apdovanojimų už animaciją. O ji tikrai įspūdinga ir labai graži. Vos ne kiekvieną kadrą galima iškirpti, įrėminti ir kabinti ant sienos. Aš taip ir daryčiau! Kai kurių scenų negali atsižiūrėti. Visiškai išsiskirianti animacija iš visos šiuolaikinės kino animacijos. Į istoriją aš net nelabai kreipiau dėmesį – grožėjausi detalėmis ir piešimo stiliumi. Kaip kokia nors nuostabaus fantazuotojo iliustruota knyga. Būtinai pažiūrėkite. Visiškai tinka ir vaikams, ir suaugusiems. O kai pažiūrėsite šį, dar būtiniau pažiūrėkite Bellevillio trijulę. Aš ir pažiūrėsiu. Ir dar kartą. Tokie filmai skirti daugkartiniam žiūrėjimui ir grožėjimuisi.

Scarface  (1983) – man labai patiko šis filmas tuo, jog tai vienas iš retų filmų apie mafiją, kur rodoma visiška nesėkmė. Paprastai mafijos filmuose būna taip – sunkiai verčiasi, vėliau viskas vis geriau, tada puikus gyvenimas, na, o pabaigoje, galbūt, viskas baigiasi blogai. Tuo tarpu šiame filme viskas ne taip. Pagrindiniam personažui nesiseka nuo pat pradžių, ir nors jis ir pradeda suktis geriau, kuo jis tampa turtingesnis – tuo nelaimingesnis. Al Pacino puikiai atlieka savo vaidmenį ir tai labai gerai parodo. Antra pusė filmo – tai ko turėtų būti vertas kiekvienas žudikas, kiekvienas narkotikų magnatas ir panašūs nusikaltėliai – visiškai nelaimingo gyvenimo, kuris priveda iki juodumos. Dėl to šis filmas labai teigiamas. Apskritai filmas geras, „tvirtas“ ir priklauso tai pačiai kategorijai: filmų apie mafiją, kuriuos reikia pamatyti.

Kitas, smagesnis aspektas, yra jo palikimas. Kaip tik pažiūrėjus šį filmą, po poros savaičių pasirodė South Park serija, parodijuojanti šį filmą. Geriausio, tiesmukiškiausio ir be jokių ribų animacinio serialo kūrėjai pavertė Cartman’ą „Vyru su randu“ ir labai gerai pavaizdavo kelias iš esminių filmo vietų :) Pagalvojau, kad serija nebūtų buvusi tokia žavi, jei nebūčiau matęs filmo. Na, ir pabaigai, kitokia filmo įtaka: neseniai internete pagarsėjęs, man gal ir ne visai patinkantis, bet visai smagus mokyklos vaidinimas pagal šį filmą. Jį galite pažiūrėti čia. Fudge you motherfudgers! :)

••

Logorama (2009) – Oskarą laimėjęs trumpametražis animacinis filmas. Įspūdį palieka milijonai firmų logotipų, o dar didesnį įspūdį – jų panaudojimas scenose. Firmų vardų susiejimas su tam tikrai daiktas, ant kiekvieno kampo po logotipą. Kai pagalvoji – juk taip dabar ir gyvename. Mūsuose dar šiek tiek švelniau, bet JAV? Visur tiek reklamos, kad nedaug kuo skiriasi nuo šio filmuko vaizdo. Filmukas labai smagus, žiūrėtinas kelis kartus, nes vis pamatai kokią smulkią detalę, kurios logotipas prajuokina – kaip puikiai atrinktas. Tik gaila, kad ne visi logotipai pažįstami, kadangi parinkti ne tik garsių firmų vardai, bet ir vietinių JAV paslaugų firmų, kurios mums dažnai nežinomos. Na, bet tai labai reikalo nesugadina. Nenuobodus ir originalus kūrinys.

Zodiac (2007) – tobulų filmų kaip Fight Club, Se7en, The Curious Case of Benjamin Button režisieriaus David Fincher darbas. Ne ką prastesnis, nei paminėti filmai, tačiau jų nepralenkiantis. Puikaus darbo, profesionalaus kino, geros vaidybos, priderinto garso takelio ir super operatoriaus darbo kratinys. Nežinau net nuo ko pradėti. Vaidybai neturiu jokių priekaištų. Muzikai – irgi. Siužetui – net nėra ką diskutuoti. Operatoriaus darbas, režisieriaus sprendimai – fantastiški. Vien ko vertos GTA senųjų žaidimų stiliaus scenos, kai vaizdas filmuojamas (sukurtas kompiuteriu?) iš viršaus, sekant judantį objektą. Vienas malonumas žiūrėti tokį tolygų, gražiai sukirptą ir skaniai pakeptą filmą. Dekoracijos, aplinka, įrengimai, automobiliai, apranga, erdvės – fantastiško darbo vaisius. Jei ne šiuolaikinės kokybės vaizdas ir platus kameros kampas, nė nepagalvotum, jog filmuota šiais laikais. Aišku, ne pirmas tai puikiai atvaizdavęs filmas, tačiau šiame dar padirbėta prie spalvų ir atspalvių – visa juosta atrodo lyg išdažyta teptuku rankomis. Viskas labai gražu. Kiek skaičiau, šis filmas visas nufilmuotas su skaitmenine kamera – kine dar dažnai naudojamos juostos, todėl tai drąsus sprendimas. Bet visiškai pasiteisinęs. O dar sako, jog technologijomis negalima padaryti nieko tikroviško, gražaus, atsveriančio tikrą juostą :) Labai puikus trileris, prikaustantis prie ekrano, o kadangi jis pastatytas pagal tikrą istoriją, tai suteikia dar didesnį įdomumą ir klausimą, kaip viskas išsispręs. Istorijos pabaiga, visgi, netikėta. Tikrai verta pažiūrėti – bet tik gera kokybe ir ne per mažutį televizorių.

A Very Long Engagement (2004) – kažkas man yra pasakęs, kad jei filmas prancūzų ir dar prancūziškai – tai bus gerai :) Gal ir tiesa, nes šis filmas toks ir yra. Visų pirma, tai žiauriai gražiai nufilmuotas filmas. Spalvos, kokybė, vaizdai, ryškumas. Vaizdo judėjimo trajektorija į filmo pabaigą gal šiek tiek ir atsibodo (tolygiai judanti kamera iš kurios nors pusės), tačiau tai vis tiek suteikė filmui gyvumo, juostai kažkokio originalumo. Ne statiškas ir nuobodus vaizdas, o aplinką geriau apžvelgiantis, todėl žiūrovas jaučiasi arčiau tų vietų, kurios vaizduojamos filme. Filmo kokybė nepriekaištinga. Vaidyba, tuo tarpu, tokia „prancūziška“. Padrika, kartais nesuprantama, tačiau priekaištų tikrai neturiu – natūralumas šiame filme daug malonesnis, nei dirbtini personažai ir juos vaidinantys aktoriai. Emocijos šiame filme kažkokios „tikresnės“. O kadangi tai filmas apie karą (na, gal daugiau apie meilę), tai emocijos svarbu. O pats filmas apie tai, kaip mergina bando surasti kare pražuvusį savo vyrą, nes tiki, jog jis vis dar gyvas. Filme atsiminimai persipina su dabartimi ir liudininku pasakojimais. Kartais buvo labai sunku sekti siužetą, nes tas persipynimas keliose vietose buvo labai neaiškus ir šiek tiek sujaukdavo viską. Tačiau nebaisiai, vis tiek viskas filmo gale tapo aišku. Istorija pasakojama visai įdomiai, iki filmo pabaigos aiškėja įvairios detalės ir siužeto vingiai netampa nuobodūs. Filmas yra lyg įvairiausių garsių ir gerų filmų mišinys – jame visko po truputį – ir įspūdingų karo vaizdų, ir pasilakstymų po gražias vietas, ir meilės scenų ir liūdesio, beviltiškumo. O dar ta nuostabiai graži prancūzų kalba! Vien dėl jos sunku sekti siužetą, nes klausaisi to gražaus skambesio, ir tuo metu dar bandai skaityti titrus :) Tikrai gražus, romantiškas ir puikiai nufilmuotas filmas. Toks skanus prancūziškas pyragėlis. Būtinai pažiūrėkite.

Million Dollar Baby (2004) – anksčiau vengdavau Clint Eastwood filmų, tikriausiai dėl to, jog nesuprantu režisieriaus, kuris pagrindiniu aktoriumi pasiskiria pats save :) Toks narcizo kvapelis sklinda :) Na, bet spjoviau į principus ir reikia pradėt žiūrėti tuos jo šedevrus. Kurie, pasirodo, visai neblogi. Istorija apie merginą, kuri norėjo tapti boksininke, buvo atkakli ir pasiekė savo. Jos išgyvenimai, pavydėtinas užsispyrimas, stereotipų laužymas, nelaimės ir visas tragedijų pilnas gyvenimas. Iš tiesų Hilary Swank vaidmuo nustebino. Net ir pats Clint’as buvo visai neblogas. Apskritai filmą sužiūrėjom visiškai be nuobodulio ir netgi buvom papirkti tais sentimentaliais tragiškais įvykiais, kuriuos jau filmo pradžioje galima numatyti – kaip gi toks garsus filmas bus tik apie laimę? :) Bet tai paperka. Aktorė vaidmenį puikiai atliko visame filme, nepalikdama abejonių nei pradžioje, nei pabaigoje – stipru, įsimintina. Gal filme istorija ir pateikiama per daug saldžiai ir dramatiškai, bet kai pagalvoji – ar taip nebūna ir tikrame gyvenime? Kodėl gi negalima perteikti tokių pačių ašarų (tik dar pridedant graudžią muziką)? Taip ir padaryta šiame filme. O ką jau kalbėti apie filmo herojės šeimą – kaip puikiai perteiktas tokių žmonių šlykštumas. Trumpai sakant – papirko, buvo visai įdomu, nors ir blaiviai suvokiu, jog tai tik krūva sentimentų ir scenų, pigiai paperkančių žiūrovą. Žiauri istorija net man, nors visada buvau prieš tokį sportą (boksą ir panašias nesąmones) ir dėl visų sužalojimų, mano nuomone, kalti yra patys sportininkai. Bet filmas vienas iš tų, kurį reikia pažiūrėti. Ne skubiai, bet kada nors verta.

The Drawn Together Movie: The Movie (2010) – iškart perspėju, kad nežiūrėję serialo, šio filmo nesupras. Serialas (trys sezonai) buvo apie pieštus realybės šou dalyvius, kurių kiekvienas savotiškas psichas ir iškrypęs iki baisių aukštumų. Kartais šou peržengdavo ribą, kartais būdavo per žostkas, tačiau savo principą išlaikė – šokiruoti žiūrovą, kartais visiškai be prasmės. Šiame filme labai gerai parodyta, kaip jie tobulai tai moka daryti – šokiruoti žiūrovą visiškais absurdais, bet tuo pat metu tai daryti visiškai nereikšmingai ir „ne į temą“. Nemoku paaiškinti kodėl, bet tiek serialas, tiek šis galutinis filmas man žiauriai patiko dėl savo tokio pobūdžio. Gal todėl lygiai taip pat mėgstu ir South Park. Serialą dėl jo žostkumo nutraukė, o kūrėjai paskutiniam kartui vėl susibūrė, kad sukurtų šį filmą apie serialo nutraukimą. Nors bijojau, kad tai bus prasta idėja, tačiau pats kūrinys mane labai maloniai nuteikė – subtiliai idiotiškų bajerių apstu, absurdo komedijos pilna, o tabaluojantis kempiniuko pimpalas ir savo išmatas valgantis monstras su šiknaskyle virš burnos – neapsakoma :) O paskutinė filmo daina, kur dainuojama, jog „apsišikus atsiveria galimybė nugramdyti savo šūdą ir jį suvalgyti“ – dabartinis mano hitas :) Tikrai ne kiekvienam skirtas komedijos žanras. Patiks tikrai nedidelei žmonių grupei. Kai kurie apskritai nematys tokiame dalyke prasmės, todėl labai pagalvokite, ar šį animacinį filmą žiūrėti – jis absurdiškas, bjaurus, kartais net nejuokingas ir visiškai be jokios moralės. Aš mėgstu šokiravimą, todėl mėgstu tokią animaciją :)

Kiss Kiss Bang Bang (2005) – mačiau šį filmą, kai tik jis pasirodė. Paliko didelį įspūdį, nors ir žiūrėjau apsimiegojęs. Todėl teko prabėgom pažiūrėti dar kartą. Tad galiu tik rekomenduoti – žiūrėtinas, be jokių abejonių. Labai puikus detektyvas su juodo humoro skoniu. Labai smagus Robert Downey Jr. personažas, lakstantis be piršto ir darantis kitokias nesąmones. Nenuobodus filmas. Puikus šiuolaikinis detektyvas su sekso ištroškusiu personažu, laisvo elgesio merginomis, nemažai pasišaudymų, keliais lavonais, juokingais personažais ir viską apvainikuojančiu sarkastišku juodu humoru. Puikus ir nuotaiką pakeliantis žiūralas.

The Princess and the Frog (2009) – kai pamačiau, jog čia Disney animacinis filmas, tai iškart suėmė lengvas pykinimo jausmas. Niekada jų nemėgau. Tada netyčia, matant G., įjungiau epizodą, kur nerealiu Giedriaus Savicko balsu prabilo tas jonvabalis Rėjus :)) Tai mus papirko ir G. privertė žiūrėti šį filmą. Disney laikosi tradicijų – nepasiduoda kompiuterinei grafikai ir kuria animaciją savo metodais. Kurie metodai gražesni – čia jau diskusijų reikalas, tačiau gražių vaizdų šiame filme netrūko – pieštukų valdytojai dirbo gerai. Jei žiūrėsite šį filmą – būtinai su profesionaliu lietuvišku įgarsinimu! Kaniava, Šeduikytė, Savickas, Dambrauskaitė ir kiti – puikiai atlieka savo darbą. Įgarsinimas tobulas, dainos perdainuotos labai gražiai ir visa tai tikriausiai ir suteikia filmui visai neblogą žavesį. Kai kurie personažai lietuviškai netgi pralenkia originalius personažus – suteikia jiems papildomos charizmos, kokios pritrūko originale. Ir tada, vidury filmo, susipažįstame su Rėjumi… Tikriausiai be jo šio filmo net nežiūrėčiau. Nors džiazuojantis krokodilas irgi ne pėsčias, tačiau Rėjus nurungia visus – bet tik su Savicko įgarsinimu. Kiekvieną kartą, kai jis tik prasižiodavo – apimdavo juokas. Labai tobulai įgarsintas personažas, o originalas jam nė per plauką neprilygsta. Vienu žodžiu, visiškai tradicinė ir nepakitusi Disney animacija (nebent pakitusi tuo, jog pagrindinis vaidmuo skirtas juodaodei, o ne gražiai baltaodei princesei, kaip būdavo įprasta). Jei Disnėjaus filmų nemėgote – šis irgi neypatingai patiks, gal tik tam tikri epizodai. Jei su Disnėjaus filmais užaugote – aišku žiūrėkite :) Bet tik su lietuvišku įgarsinimu – tos lietuviškos gražios dainos visai smagiai niuniuojasi.

The Men Who Stare at Goats (2009) – be diskusijų geri aktoriai, įdomus siužetas, profesionalus darbas ir vidutinis išpildymas. Taip, kažko šiame filme trūko. Kabliuko, kuris padarytų filmą žaviu ir nepamirštamu. Tuo tarpu dabar nors ir turint visus tuos gerus punktus (aktorius, siužetą, darbą), filmas tėra nebloga komedija. Tačiau dar yra visiškai prasta pabaiga, kuri sukelia tik vieną jausmą: „ah, šūdas, tikėjausi tokio smagaus filmo, o gavosi toks vidutiniškas“. Filme tikrai netrūksta labai gerų akimirkų, puikių scenų, tačiau visuma – ne tokia žavinti.

Pamačius pavadinimą galima pagalvoti, jog tai kažkoks filmas apie zoofiliją. Bet viskas šiek tiek kitaip – visiškai išgalvotas filmas apie „naująją“ armijos rūšį – karius su paranormaliais sugebėjimais. Vien tokia tema sukelia juoką, o dar juokingiau pasidaro, kai sužinai, jog tikroje JAV kariuomenėje tokie dalykai iš tiesų tiriami :)) Bandoma sukurti karį, kuris žvilgsniu nužudytų ožką :) Filme to juoko – dar daugiau. Absurdiškos situacijos, puikus personažų nuprotėjimas ir neblogi įsijautimai į juoką keliančius personažus. Iš tiesų, sužinojęs aktorių sąrašą, tikėjausi daug daugiau. Bet pasirodo geri aktoriai dar ne viskas. Žiūrėti filmą galima, ir tikrai neturėtų būti nuobodu, tačiau spėju, kad po 10 metų šio filmo niekas neprisimins. Smagi paprasta komedija, tačiau nieko išskirtino.

••

Old Partner (Wonangsori) (2008) – originalus filmo pavadinimas dar gali būti verčiamas kaip „(Karvės) varpelio garsas“. Labai lėtas ir ramus dokumentinis filmas apie seną seną korėjietį, auginantį 40 metų senumo karvę. Filmas apie žmogaus santykį su gyvuliu, gyvulio pagalbą darbui laukuose. Filmas nepriklausomas, kurtas ne profesionalų, tačiau yra labai gražus – įvairūs kaimiški vaizdai, nepažįstama kultūra, paprikų auginimas nuo želdinuko iki vaisiaus, sunkus, bet ramus žmonių gyvenimas. Filmas turėjo pasisekimą įvairiuose festivaliuose, susižėrė keletą apdovanojimų ir buvo pirmasis nepriklausomas korėjietiškas filmas, kurį peržiūrėjo virš 2 milijonų žmonių. Padedantis šiek tiek pažinti tuos kraštus, parodantis, kaip žmonės gyvena. Buvo kažkas naujo ir kitokio visoje filmų mišrainėje.

The Triangle (2009) – vienas iš tų filmų, kur pažiūrėjęs gali išvesti tiek teorijų… Kad pasensi bemąstydamas. Vienas iš tų filmų, kurie visokiuose forumuose sukelia tiek diskusijų ir apmąstymų, kad net pavargsti skaityti. Filmas, kur nuo pat pradžių turi sekti kiekvieną detalę, nes filmo pabaigoje viskas tampa svarbu. Viskas. Filmas, kurio siužetas toks supainiotas ir susuktas, jog tai įtraukia ir visą filmą nenustoji galvoti, kaip čia išsisukti, kas čia įmanoma, kaip čia viskas vyksta ir t.t. Bet… Visada yra bet. Išpildymas… Blemba, kaip gaila, kad filmas pastatytas taip pigokai ir su tokiais tragiškais aktoriais. Jei žiūrėtume rimtai ir kritiškai, tai visiškai neprofesionalus filmas ir visiškai vidutiniškas darbas. Toks, kur rodo per TV naktimis ir kur niekada šiaip nežiūrėtum. Na, scenarijaus autorius ir režisierius – tas pats asmuo. Gaila, kad neatidavė savo scenarijaus kam nors rimtesniam, mokančiam padaryti profesionalesnį filmą. Taigi, siužetas, istorija, idėja, teorijos ir visas filmas būtų tikrai super dalykas, jei nebūtų padaryta gan pigiai. Ir tai sugadino viską. Na, bet nors sukūrė labai neblogą Bermudų trikampio teoriją ir kas ten galėtų vykti. Visokiausių paralelinių pasaulių, nepaaiškinamų reiškinių mėgėjams pažiūrėti tikrai verta, tačiau nusiteikite – išpildymas tikrai prastas, o vaidyba – baisi.

OSS 117: Lost In Rio (2009) – agentas 117 grįžta! Lietuvių kilmės režisieriaus filmas? Galbūt, informacijos neradau. Jei kas negirdėjote apie agentą 117 – tipiška ir smagi prancūzų humoro ikona. Rožinės panteros, Džeimos Bondo ir Benio Hillo mišinys. Stereotipų pritvinkęs personažas, nekorektiškai besišaipantis ir nekaltai niekinantis visus – žydus, azijiečius, amerikiečius, hipius, moteris – bet ką, iš ko galima pasišaipyti. Bet tai yra filmo kabliukas. Tie pasišaipymai ir nekorektiški pasisakymai yra tokie žiaurūs ir realybėje normaliam žmogui neįmanomi, jog juos išgirdus ima juokas. Kitas filmo paradoksas, kaip moterų numylėtinis ir visas sužavintis „džentelmenas“ iš tikrųjų elgiasi su moterimis – šaltakraujiškai, niekindamas, laikydamas daiktais. Bet iš viso to padaroma visiška komedija – lyg žiūrėtum į Petrą Gražulį televizijoje, tik daug juokingiau ir originaliau. Pats filmas tai apie bile ką – paprastai siužetas tokio tipo komedijose visiškai neturi prasmės, nes filmo gerumą nulemia absurdo komedija ir idiotiškas situacijos, į kurias pakliūna personažai. Kai pagalvoji, Benny Hillo šou – juk tai visiška nesąmonė, tačiau žiūrėdavome ir krizendavome. Taip pat ir su šiais filmais. Nors, tiesą sakant, ankstesnis agento 117 filmas man patiko labiau, šis buvo šiek tiek nuobodesnis. Bet prancūziškos komedijos netrūko, smagus filmas. Toks visiškam atsipalaidavimui ir tokiu atveju, kai norisi visiškai kvailo, bet nuotaikingo filmo.

Walk to Zion (2007) – per prievartą prisiverčiau pažiūrėti. Labai nemėgstu Cockšilos. Iš tiesų filmas neblogas, jei ruošiatės keliauti į Afriką, filmą vertėtų pažiūrėti, šiek tiek padeda pažinti kultūrą, pamatyti žmones. Bet jei įdomi mano kukli nuomonė, tai filmas yra dar vienas eilinis Cockšilos savęs realizavimo būdas – pusę filmo rodomi besikartojantys vaizdai ir skamba baisios baisios baisios Cockšilos dainos, tie baisūs jo įrašai. Vietoj to, kad leistų tikrą garso įrašą, tuos dainuojančius vaikus ir kitus garsus, leidžiamos jo dainos. Kitas baisus dalykas – ta jo dirbtinai „rastamaniška“ anglų kalbos tartis, nuo kurios vimdo. Apsivertusio autobuso epizode Cockšila pakalbėjo normaliu tarimu – tai įrodo, jog visas tas jo rastafariškumas yra toks dirbtinai nuobodus dalykas… Vienu žodžiu – jei norite filmo su daug nuobodžių plepalų kvailu paplonintu balseliu ir jei norite filmo su daug vaizdų, kur groja Cockšila – pirmyn. Galima šiek tiek tos Afrikos filme pamatyti, pažintį kažką – tačiau viską dažniausiai užstoja didelis Cockšilos ego.

The English Patient (1996) – neužkabino. Ir netgi pasirodė labai nuobodu. Žiūrėjom margindami margučius, tai nors nebuvo žiauriai nuobodu. Na taip, darbas įspūdingas ir gražus: dykumos scenos labai puikios, vaidyba labai gera, aplinka, dekoracijos, įvykiai, pateikimas – viskas puiku. Profesionalus ir gražus darbas. Bet… Kažkaip neužkabino. Ta lėkšta meilės istorija, tas pasakojimo būdas. Vis nutrūkstantis siužetas ir toliau lėtai vystomas veiksmas. Iki tokio lėtumo, kad kartais net žiovulys suima. Neturiu ką pasakyti daugiau. Gražus, profesionalus, atidirbtas techniškai, tačiau be dvasios. Toks dirbtinas ir nusiseilėjęs. Paprasta meilės ir atsidavimo istorija jautrioms moterims :)

Apocalypse Now (1979) – šitas filmas man patiko tik dėl kelių nereikšmingų dalykų. Dėl šiek tiek nuprotėjusio pagrindinio personažo, jo keisto elgesio, dėl kartais pasirodančio juodo karinio humoro ir dėl to, jog šiame filme karas ir kariai nebuvo garbinami. Daugiau šis filmas man nepatiko niekuo. Na, dar filmavimas, scenos, gamta, apskritai visa aplinka labai graži. Visa kita – tai filmas apie karą. Jei tokius garbinate, jis jums tikrai patiks. Jei tokių nekenčiate – geriau ir nežiūrėkite, nes jame nėra jokios prasmės, išskyrus tai, koks žiaurus yra karas ir kaip gi blogai, kad kažkas kariauja. Nepatiko man šitas filmas. Nors įžvelgiau vieną neblogą užslėptą mintį (nebent tai sugalvojau pats): ta visa gentis, garbinanti tą JAV karį, parodoma kaip nuprotėjelių gauja, o tas karys, tapęs dievu, pateikiamas kaip šizofrenikas psichas, žudantis žmones be tikslo. Mano įžvelgta mintis (kurią tikiu, kad režisierius ir davė suprasti), yra ta, jog JAV kariuomenė elgiasi lygiai taip pat – kaip psichai veržiasi ne į savo žemę ir ten visus skerdžia be jokios rimtos priežasties. Tačiau jie pateikiami ne kaip šizofrenikai psichai, o kaip didvyriai. Tai tokia štai ir mintis. O šiaip, žiūrėjom ilgesnę versiją, tai šiek tiek ir nuobodu buvo. Viskas tikrai profesionalu ir galima tik žavėtis režisieriaus darbu, bet toks filmas visiškai ne man. Todėl nieko daugiau ir nebepasakysiu.

Daybreakers (2009) – scenarijaus autoriai – gerą humoro jausmą turintys žmonės :) Kodėl? Šis filmas apie vampyrus, o pagrindinį personažą jie pavadina… Edvardu! :) Na, bet tiek to ir humoro. Filmas apie tai, kaip 2019 metais pasaulį valdo vampyrai. Visas gyvenimas verda kaip viręs, bet visur vampyrai, o žmonės kaip karvės ganyklose išnaudojami tik kraujo gamybai. Bet kyla bėda – žmonės nyksta, kraujo nebėra, krizė. Tuomet atsiranda geraširdiškas žmogiškas vampyras, saujelė žmonių ir jie visi pradeda ieškoti išeities. Kuri, kaip bebūtų keista, yra visai įdomi. Apskritai šiame filme visokie sugalvoti dalykai apie vampyrus visai tokie pusėtini, neblogi. Ne tokie absurdai, kaip Edvardo Twilight’e, kad vampyrai saulėje nesirodo todėl, nes jų oda blizga. Šiaip filmas smagus dėl visokių smulkmenų: kraujo starbucksai, kraujinės kavos, vietoj brendžio – gryno kraujo butelis ir panašiai. Bet jei reiktų pasakyti, ar verta žiūrėti šį filmą… Šiaip drąsiai pasakyčiau, kad ne. Dar vienas nuobodokas fantastinis filmas su vampyrų kvapeliu. Visokių paprastų siaubiakų ir panašių filmų mėgėjams gal ir patiks, bet geresnio kino norinčiam – tikrai ne. Čia toks visiškai stereotipinis holivudinis sci-fi, su atsivertusiu geriečiu blogiečių tarpe, personažų permainomis tarp blogio ir gėrio, galingu blogiuku, pasaulio išgelbėjimo planu ir t.t.t.t. Žiūrint nereikia apie nieką mąstyti, nes toks be gilios prasmės žiūralas. Toks žemiau nei vidutiniškas filmas, bet šiaip ne taip, labai pasistengus, jį žiūrėti galima. Šiaip ne taip.

Legion (2010) – angelas, iš kurio atimti sparnai, apokalipsė, šiuolaikinis Tvanas, dievo rūstybė. Tik viskas šiek tiek atvirkščiai ir ne taip, kaip būdavo iki šiol. Lyg ir būtų įdomu, originalu, bet… Baisi vaidyba, labai baisi vaidyba. Juokingai pateiktas siužetas. Eilinis vaizdas ekrane, kokių jau visi atsižiūrėję iki soties. Šis filmas niekuo neišsiskyrė, o jei kas nors išsiskiriančio ir galėtų būti – tai užgožia nuobodus šimtą kartų matytas vaizdas. Kažkas kažką šaudo, viskas baisu, labai sproginėja, dar kraujo šiek tiek ir keli didvyriai. Patiko nebent angelo sparnai, pjaustantys metalą ir apsaugantys nuo šovinių. Šiaip juokingas filmas. Žiūrėti per prievartą įmanoma, nes nors kiek profesionalumo pastatyme galima įžvelgti, nėra labai pigūs vaizdai. Bet apskritai… Vengčiau tokių filmų :) Ypač, kai tai filmas, kur moteris greitai purpteli iš savęs kūdikį, o po akimirkos jau apsirengusi su juo rankose laipioja po kalnus :)) Gerai skamba?

The Mist (2007) – muahaha. Haha. Čia tik juoktis galima. O man dar kažkas rekomendavo šitą siaubo-post-apokaliptinį filmą :)) Net nežinau kaip išsireikšti apie šį absurdą. Ant miesto užeina rūkas, jame gyvena kažkokie monstrai, o žmonės lieka užsidarę prekybos centre. Visiškai tragiška vaidyba, durnai sukeliamos dirbtinės situacijos, juoką keliantis aktorių „sustingimas pamačius pabaisą“ ir kitos nesąmonės. Nesuprantu, kaip toks filmas gavo visai neblogus vertinimus. Koks skirtumas, kad tai Stepheno Kingo knyga. Vidury filmo G. neištvėrė ir išėjo nebaigusi žiūrėti. Po 5 minučių, kai ta boba pradėjo šūkauti apie Jėzų Kristų, neištvėriau ir aš, ir prasukdamas pažiūrėjau pabaigą. Kuri žiauriai prajuokino. Košmaras, ne filmas. Jei kam nors patiko šis filmas, gal galit paaiškinti man, kas jame gero?

Gentlemen Broncos (2009) – šito filmo galima pažiūrėti 5 minutes ir 20 sekundžių. Vėliau prasideda visiškas mėšlas, nors filmo pradžia ir atrodė visai nieko. Jau tikėjausi, kad bus subtilaus humoro komedija, ale – tik subtilaus mėšlo komedija. Neverta gaišti laiko jokiais gyvenimo atvejais.

Šįkart – sentimentų, liūdnų istorijų ir žiaurių gyvenimų kinoteatras. Aišku, su prošvaistėmis ir linksmesniais filmais :) Pirma – geriausi,  po brūkšnio – geri, pabaigoje – šlamštas.

SAVAIČIŲ SUVOKIMAS APIE GAMTOS NETEKTIES BAISUMĄ:
The Road (2009) – kodėl šis filmas nepasiekė jokių laimėjimų įvairiuose festivaliuose ir rinkimuose, priežastis gali būti tik viena: dar nespėjo. O gal režisieriui ir prodiuseriams rūpi ne tai, o tik rūpi sukurti gerą ir užkabinantį filmą? Nežinau atsakymo. Bet sukurti tokį kūrinį jiems pavyko. Apie apdovanojimus kalbu dėl to, jog šis filmas mane sukrėtė. Būta ir labiau sukrėtusių filmų, tačiau šis buvo dar ir netikėta. Apie jį žinojau tik tiek, kad tai kažkoks post-apokaliptinis filmas, kur tėvas su sūnumi bando išgyventi sugriuvusiame pasaulyje. Įsivaizdavau, kad tai bus kažkas panašaus į I Am Legend, gal šiek tiek geriau. Likau visiškai prikaustytas prie ekrano ir labai nustebintas, nes gavau visiškai ne tai, ko tikėjausi. Jokių pigių pasakojimų, kaip sugriuvo pasaulis. Jokių pigių zombių ir kitokių nesąmonių. Filmas pastatytas pagal knygą ir pagrindinė abiejų mintis – žlugus Žemės biosferai, kas liks žmonijai? Visa filmo atmosfera yra tamsi ir niūri – žmonės be vilties, badaujantys, siekiantys kažkokio tikslo, norintys išgyventi. Tačiau ar yra prasmė? Vienišas tėvas, paniškai bijantis kiekvieno gyvo žmogaus, kadangi įžvelgia juose kanibalizmą, kurio protrūkis vyrauja visame pasaulyje. Tėvas, bandantis apsaugoti savo vaiką nuo baisiausio, nepasiduodantis tik dėl vaiko, bet tuo pačiu jį vis mokantis susikišti šautuvą į burną ir nuspausti gaiduką. Kad garantuotai apsaugotų nuo paties baisiausio.

Vaiko vaidmuo įtikino. Pasitikėjimas tėvu ir visiškas atsidavimas jam – patikėjau. Už širdies kimbantis jo verksmas ir tylus „No“, kai tėvas parodo, kaip reikia įsikišti šautuvo vamzdį į burną. Sukrečianti scena. Viggo Mortensen vaidmuo neleido nė minutei atitraukti dėmesio, kadangi mačiau jame daug ką iš savo vidaus. Tikriausiai, kaip ir daugelis šio filmo žiūrovų, kurie nedvejodami lygiai taip pat gintų savo vaiką ir stengtųsi jį išgelbėti tokiomis sąlygomis. Galima būtų juoktis ir sakyti – kokiomis dar sąlygomis? Tačiau filmas ir yra apie tai, jog visada susimąstome per vėlai ir nežinia, kas gali įvykti mūsų planetoje. Ką darytumėte atsidūrę panašioje situacijoje? Žiūrėdamas filmą supratau (kadangi turiu lakią vaizduotę), jog turiu stiprų išgyvenimo ir savisaugos instinktą. Tikriausiai todėl su manim kartais ir sunku gyventi :)

Kaip kažkas išsireiškė komentaruose apie filmą, tai toks filmas, kur net stipriausias vyras gali išspausti ašarą. Na, ašaros man neišspaudė, tačiau istorija tikrai ne iš linksmųjų. Visą filmą neapleido mintys, kaip mes gerai gyvename ir to nevertiname, nevertiname kokią nuostabią gamtą turime. Tai ypač supranti, kai vaikas pamato tą vienintelį savo gyvenime gyvą vabaliuką, nuskrendantį į dangų. Coca-colos scena, kai suvoki, jog tas vaikas net neįsivaizduoja, kas tai yra. Kraupi išgyvenimo situacija, kuri, man atrodo, būtų tikras košmaras. Kraupiausia net ne pasaulio griūtis, bet tai, jog gamta – nebeegzistuoja. Aišku, negalima nusispjaut ir ant žmonijos nykimo. Vien tai, kai suvoki pateikiamos situacijos absurdiškumą, iš kurio nėra išeities – žmonijai atėjo pabaiga. Esi likęs vienas iš nedaugelio ir neaišku, ar daug tau beliko. Ir aktoriai tai puikiai perteikė, aš tuo visiškai patikėjau. Beviltiškumo pilnas kūrinys, kuriame jokia laiminga pabaiga visiškai netiktų.

Būtinai pažiūrėkite. Lėtas, niūrus ir žiauriai liūdnas filmas. Jei negalite gyventi be gamtos, suprasite, ką noriu pasakyti. Sukrečianti žmonių istorija, kuriai nereikėjo jokių pigių post-apokaliptinių nesąmonių. O šios istorijos užtvirtinimui režisierius maloniai nustebino ir padarė netradicinį post-apokaliptinį filmą: be jokių pigių istorijų, kaip viskas įvyko, ir be jokios aiškios ir laimingos pabaigos. Juk šio filmo pabaiga yra visiškas didelis klaustukas, nes interpretacijų – visos trys, jei ne daugiau. Aišku, gal motinos istorija ir pasirodė kažkokia „nenatūrali“, nes motinystės ir išgyvenimo instinktas turėtų būti nenugalima jėga, tačiau tai nesugadino filmo. Būtinai pažiūrėkite, kartoju. Filmas padarė tokį įspūdį, jog kuo greičiau pirksiu knygą, pagal kurią jis pastatytas. Šedevras apie tikrą vienišumą ir liūdesį.

••

SAVAIČIŲ SIAUBIAKAS:
Jesus Camp (2006) – ar atiduotumėte prižiūrėti savo vaiką šiek tiek išprotėjusiai moteriai, kuri šneka apie įsivaizduojamus dalykus, prieštarauja elementariai logikai, maištauja prieš bet kokią vyriausybę ir keikia valstybines mokyklas bei pataria ten neleisti savo vaikų? Tikriausiai ne. O štai daugybė milijonų amerikiečių krikščionių evangelikų tai daro. Ir dažnai palieka vaikus vienus tokios moters priežiūrai.

Iš tiesų, pavadinčiau šį filmą siaubo filmu. Vienu baisiausių, kokį žiūrėjau. Kai ekrane matau vaikus praplautomis galvomis, sujauktais protais, nevalingai mėgdžiojančius nuprotėjusius suaugusius, man darosi baisu. Kai matau psichopatų mišias (oj tikrai ne tokias paprastas, kokios būna mūsų šalyje) ir juose esančius vaikus, man darosi baisu. Baisiausia man pasidaro tada, kai pamatau tuos vaikus suvaidintame transe, su ašaromis akyse, rėkiančius, krentančius ant kelių, besitampančius ir šnekančius „dievo kalba“. Ir tai vadinama Kristaus priėmimu į save. Vaikystės atėmimas, asmenybių sužlugdymas ir visiškas smegenų praplovimas Sukūrimo teorija – tai vadinama tuo nuostabiu išganymu. Ar nesutriktumėte gatvėje pamatę septynmetį vaiką, garsiai šūkaujanti žmonėms apie abortų blogybes ir grasinantį, jog dievas juos nubaus už abortus? Ar nekiltų klausimas – ką septynmetis gali suprati apie abortus? Ir tai yra kasdienybė Amerikoje.

Filmas – apie milijonus žmonių (sakoma, kad tokių – ketvirtis JAV piliečių), pateikiančius save kaip krikščionis evangelikus. Jei nežinote, tai žmonės, kurie tiki į Sukūrimo teoriją – kad viskas prasidėjo nuo Adomo ir Ievos. Jie neigia bet kokį mokslą ir bet kokius mokslinius įrodymus. Jie leidžia knygas, filmus, jie moko savo vaikus silpnaprotystės mokslo, jog evoliucija neegzistuoja ir žemei bei visatai – apie 6000 metų ir nedaugiau. Filmas susuktas labai gudriai – tikras krikščionis evangelikas net nepatikės, jog filmas yra nepalaikantis jų. Ramus, kokybiškas ir sukrečiantis. Tiesiog nuoširdžiai baisu žiūrėti į tuos sužalotus vaikus, nes pats dirbu su daugybe tokio amžiaus vaikų ir kiekvieną dieną stebiuosi ir džiaugiuosi jų laisve, nesužalotu mąstymu ir paprasčiausiu vaikystės džiaugsmu. Filmo vaikai – viskas liūdnai dirbtina. Dešimtmetė mergaitė, postringaujanti apie dievo svarbą, biblijos skaitymą ir apie religijos privalomumą kiekvienam žmogui. Tai yra nenormalu.

Bežiūrint filmą šiurpės krėtė be sustojimo, kiekvienas plaukelis ant kūno stovėjo įsitempęs. Pritariau vienai nuomonei, jog pažiūrėjus filmą apima stiprios mintys, jog tokie žmonės, taip verčiantys gyventi savo vaikus, turi būti nubausti už vaikų kankinimą. Tie vaikai yra visiškai sužaloto mąstymo, jie nesugeba nieko nuspręsti patys, jie neatskiria, kas gyvenime iš tiesų yra gerai, o kas blogai. Tie vaikai mokosi tik Biblijos mokslo ir tik iš Biblijos, visas kitas mokslas yra velnio išmislas. Taip išauginami visiški imbecilai, kurie nesugeba prisitaikyti šiame pasaulyje ir išaugina imbecilais dar ir savo vaikus. Galima tik tikėtis, jog dalis tokių vaikų paauglystėje susivoks, supras aplinką, suvoks ką daro jų tėvai ir po didžiulio šoko taps normaliai žmonėmis. Tikimybė labai maža, bet viltis miršta paskutinė.

Žiaurus filmas. Sukrečiantis. Kažkaip buvau nutolęs nuo realybės ir maniau, kad tokių psichopatų pasaulyje daug mažiau. JAV jie įgauna politinę jėgą – nemažas skaičius tokių psichų jau išrinkti į įvairias valdžios institucijas. Todėl kai kuriose JAV valstijose ir atsiranda tokie absurdiški įstatymai, draudžiantys valstybinėse mokyklose mokyti evoliucijos, pasaulio pažinimo, priešistorės – o vietoj to mokoma Sukūrimo teorijos, kai per 7 diena Žemę sukūrė dievas, o visų protėviai yra Adomas ir Ieva. Pažiūrėkite šį filmą, kad suvoktumėte, koks košmaras vyksta pasaulyje prisidengiant dievo ir tikėjimo vardu. Kad suvoktumėte, iš kokios daugybės vaikų atimama linksma, nuoširdi ir ta neapsakoma vaikystė, kokią turėjome mes. Kad suvoktumėte, koks gi visgi galingas ir pavojingas ginklas gali būti religinės bendruomenės. Mūsų Bažnyčia, palyginus su šiais monstrais, yra tik geras ir mielas avinėlis, neslepiantis viduje vilko.

••

SAVAIČIŲ NELAIMINGA PABAIGA:
Precious: Based on the Novel „Push“ by Sapphire (2009) – žiaurus, žiaurus ir dar kartą žiaurus filmas apie realybę. Motinos užguita, asocialiai gyvenanti, neraštinga, tėvo prievartaujama ir jo vaikus gimdanti nepilnametė mergina. Jos istorija. Negana to, kad ir taip užtenka nelaimių ir šoką sukeliančių nutikimų, siužetui rutuliojantis sulaukiama vis daugiau įvykių, kurie sukelia siaubą ir klausimą „k’mon, kada pagaliau baigsis toks šūdas?“ Nors istorija ir sukurta, tačiau ji visiškai atspindi realybę. Tiek šūdo sukrenta ant tos merginos, jog suvokiant visa tą baisybę, sukyla pasišlykštėjimas visa žmonijos egzistavimo prasme. Jeigu pasaulyje žmonės taip gyvena, žmonės taip elgiasi vieni su kitais, žmonija stipriai pūva iš vidaus. Ir dar kai pagalvoji, kad šio filmo personažai dar palyginus neblogai gyvena.. Turi namus, turi ką valgyti, gauna pašalpą, gali eiti į mokyklą, gali naudotis gydymo paslaugomis. Koks procentas žmonių gyvena dar baisiau? Taip, tai dar vienas filmas, kuris sukelia didžiulę gėdą, kad kažkada bėdavojaisi, jog negali nusipirkti naujo dviračio ar atsigerti kabake alaus. Sukelia didžiulę gėdą, nes kai pamatai, kaip žmonės gyvena ir sugeba išgyventi – galvoji, jog pats tokių dalykų neištvertum.

Filmas sukrečia labai stipriai. Taip, jog net ir praėjus kelioms savaitėms po jo peržiūros, prisiminęs ir dabar rašydamas apie jį, jaučiu tą keistą siaubą ir gailestį tiems, kurie taip gyvena. Istorija papasakota taip stipriai, jog nežinau, kokio žmogaus ji galėtų nepaveikti. Tai istorija apie visiškai absoliučiai nelaimingą žmogų, kuris dar sugeba kapanotis visame šūde, nors nesėkmės puola viena po kitos, kol galų gale prieinama iki to, kur silpnesnis žmogus jau tiesiog nebematytų jokios ateities. Ji sugeba gyventi savo svajonėmis ir vizijomis ir įsivaizduoti save gražesniame gyvenime. Ji sugeba nusišypsoti ir toliau gyventi. Filmas dar žavus tuo, jog nors filmo gale Precious ir šypsosi, atrodo laiminga, tačiau žiūrovas nesijaučia nė kiek laimingas ir nemato gražios ateities jai. Jokios laimingos pabaigos, tačiau pozityvas gyventi net ir sunkiausiu momentu.

Virš 70 apdovanojimų. Įspūdinga visų filmo aktorių vaidyba, atsidavimas vaidmenims, o tai tikriausiai ir palieka didžiausią žymę, didžiausią įspūdį. Pradedant pačia Precious, kuri nuostabiai atliko savo vaidmenį ir visiškai papirko paprastumu; visų jos mokyklos draugių kompanija, kuri suteikia scenoms tokią netradiciškai gerą aurą, jog negali nesišypsoti, žiūrėdamas į tas besišakojančias mergiotes plonais balseliais ir fyfiškomis manieromis. Fantastiškai atlikti vaidmenys. Mariah Carey, kurios iš pat pradžių nepažinau ir vėliau nepatikėjau, kad ji gali atlikti tokį rimtą vaidmenį – ir dar visai kokybiškai. Ir galų gale Precious motinos vaidmuo, už kurį aktorė Mo’Nique gavo krūvą apdovanojimų. Taip šis vaidmuo, ypač paskutinės 15 filmo minučių, įstrigo man ilgam. Niekada negalvojau, kad ši visiškai vidutinė serialų aktorė, gali taip stipriai įsikūnyti į vaidmenį ir sukurti tokį įtikinantį ir tikrą personažą. Tikrai gi, 2009 metų filmuose apstu aktorių-stebuklų, kaip ir Christoph Waltz (Inglourious Basterds), kurie visą gyvenimą vaidino vidutinius vaidmenis visokiuose serialuose, o staiga sužibėjo kaip fantastiški aktoriai.

Būtinai pažiūrėkite šį siaubą ir liūdesį sukeliantį šedevrą. Filmas, kuris įsimena labai ilgam, ir priverčia nemažą dalį žmonių atsimerkti ir pamatyti, jog jų gyvenimas yra rojus, kokio norėtų tokie žmonės, kaip filmo personažai. Filmas, kurį žiūrint niekaip neapleidžia optimizmas ir tikėjimas geresniu Precious likimu, tačiau tas optimizmas vis perpinamas kartu su liūdesiu, kai atsitinka kas nors netikėto. Filmas, kuriame parodoma, jog spaudžiant negatyviai energijai ir pilant srutas, gali nuo jų nusisukti, spjauti, ir pradėti gyventi visiškai kitokį, geresnį gyvenimą. Viena didelė pamoka apie tai, kaip reikia vertinti tai, ką turi. Ir kad nereikia būti aklu ir nematyti, kas darosi pasaulyje. Tik ar galima ką pakeisti?

P.S.: ar pastebėjote Lenny Kravitz’ą? :)

••

Sherlock Holmes (2009) – dar vienas Guy Ritchie šedevras. Visiška pramoga! Gyvenime nežiūrėjau jokio Šerloko Holmso filmo, nes vos tik užmatydavau kokio pradžią, iškart užeidavo nesuvaldoma migrena ir noras bėgti kuo toliau. Jei gerai pamenu iš savo vaikystės, tai šio personažo ekranizacijos man atrodė nuobodžiausias dalykas ever. Nors knygas esu skaitęs tik epizodiškai (t.y., labai mažai), bet visada tas britiškas šlamštas Holmso filmuose būdavo nuobodu. Iki dabar. Nesitikėkite iš filmo nieko rimto ar kažko labai gilaus. Tai visiška pramoga! Efektingos scenos, labai gražus to laikmečio atvaizdavimas (nors ir su šiokiais tokiais nederančiais išradimais), puiki vaidyba. Tikrai puiki vaidyba, net nustebino, jog tokie aktoriai gali taip smagiai suvaidinti tokius visiems žinomus personažus. Daug kritikų peikė šį filmą dėl Šerloko Holmso personažo iškraipymo ir knygų neatitikimo. Ale, aš girdėjau kitokių nuomonių, jog šiame filme pagaliau atvaizduotas tikras Šerlokas Holmsas – sportiškas, stiprus, mušeika, bet vis tiek inteligentas. Nuobodžiaujantis, užsisklendęs, tačiau vis tiek pastebintis net mažiausias smulkmenas. Taip, šiame filme atiduodama duoklė puikiam Holmso sugebėjimui – smulkmenų pastebėjimui. Žiūri filmą ir galvoji: o kaip aš norėčiau taip sugebėti.

Trumpai sakant – atsipalaiduokite ir žiūrėkite. Netradicinis, platesnėms masėms pritaikytas Guy Ritchie filmas. Patikti turėtų visiems, nes tai labai smagi ir įtraukianti istorija, puikus siužetas ir prikaustantis personažas. Nejučiomis pats pradedi spėlioti visokias įmanomas istorijos baigtis, vienu metu jau atrodo esi įsitikinęs, bet filmo pabaigoje – viskas kitaip :) Tačiau pastabesnis žiūrovas visiškai nenuviliamas – kelis dalykus sėkmingai atspėjau ir filmo pabaigoje vaikiškai tuo didžiavausi :) Smagi pramoga, eikite žiūrėt.

••

SAVAIČIŲ ANIMACIJA:
Fantastic Mr. Fox (2009) – fantastic. Pavadinimo dalis apibūdina patį filmą. Fantastiško grožio ir tobulo darbo graži pasaka. Turiu omenyje techninę dalį. Kaip pavadinau vidury filmo – šiuolaikinis Ežiukas rūke :) Labiau tinka suaugusiems, bet subalansuota ir vaikams. Šis filmas nufilmuotas pasitelkus sustabdyto kadro animaciją – kai filmuojamas visas scenos maketas su lėlėmis juos vis pajudinant ir fotografuojant kiekvieną judesį. Daugybė sovietinės animacijos, kurią mėgome, taip nufilmuota. Darbas – fantastiškas. Nuo mažiausių smulkmenų iki personažų išraiškų, judesių ir plaukelių judėjimo. Toks jausmas, kaip su restauruotais senoviškais automobiliais – dar gražesnis ir dar tobulesnis senoviškas menas. Puikus siužeto, garsų suderinimas su animacija – įvairūs vaizdai filme nustebina. Pavyzdžiui, įspūdinga Foxo ir Žiurkės kova – atrodytų, taip paprastai padaroma scena, tačiau vaizdas įsimena. Techninis darbas tikrai fantastiškas ir vien dėl jo verta pažiūrėti. Filmo turinys irgi neatsilieka. Įsivaizduoju, kad amerikiečiams šį filmą žiūrėti buvo dar įdomiau – aš net neįsivaizduoju, kas tas Misteris Foxas, o pasirodo, tai kažkoks Roald Dahl sukurtas pasakų herojus, kaip mums Karlsonas ar Mikė Melagėlis. Bet man tai pasirodė labai smagi pasaka, kurią mielai skaityčiau savo vaikams. Ir rodyčiau filmą, nes jei jis ir tinka labiau suaugusiems (mėgstantiems animaciją ir pasakas), bet vaikams irgi neturėtų būti nuobodus. Tikrai verta pažiūrėti. Labai smagus „kitoks“ animacinis filmas. Atgaiva po gražių, bet gan vienodų Pixar filmų ir nuo šleikščių Disney kūrinių.

SAVAIČIŲ NETROKŠTAMIAUSIAS LIKIMAS:
The Diving Bell and the Butterfly (2007) – žiūrėdamas tokius filmus supranti, koks laimingas esi. Žiūrėjau ir galvojau – na taip, kartais man skauda nugarą, bet skųstis dėl to? Na taip, kartais viskas užknisa ir užeina juodos dienos, bet ar yra taip blogai? Viso filmo metu neapleido tokios mintys. Aišku, daug kas pasakytų – „kiekvienam savo“. Tačiau negali suvokti, kokią baisybę patiria šio filmo personažas. Filmas pastatytas pagal knygą, kurią parašė pagrindinis personažas, Jean-Dominique Bauby. Ir parašė ne bet kaip… Jean-Do patyrė širdies smūgį ir atsibudo visiškai suparalyžiuotas. Jis tegalėjo judinti vieną kūno dalį – vienos akies voką. Taip knygą ir parašė. Su vienos atsidavusios moters pagalba jis mirksėdamas diktavo raides, o ji jas užrašinėjo. Atrodytų, nėra apie ką čia statyti filmą. Tačiau tai būtų netiesa, nes tai žiauriai geras ir sukrečiantis filmas. Tikriausiai jo stipriausia dalis ir yra personažo istorija, todėl skaičius knygą, gal šis filmas ir neatrodytų toks stiprus. Nors, aišku, pagrindinio aktoriaus vaidyba – fantastiška. Kai parodydavo jį stambiu planu, kūną net nukrėsdavo šiurpas. Visą filmą nenurimo mintys, koks tai turėtų būti siaubas. Aš visiškai supratau, kodėl jis nori mirti. Aš visiškai supratau, kodėl jis prašėsi eutanazijos. Sveikam, gyvybingam ir veikliam žmogui tokia nelaimė yra baisiausias dalykas, kokį galiu įsivaizduoti. Baisus ir sukrečiantis filmas – tuo jis ir geras. Tai dar vienas filmas, kuris privertė ieškoti, kur įsigyti knygą. O kadangi knyga parašyta akies mirkčiojimu, tai ją padaro dar ypatingesnę. Noriu perskaityti kiekvieną tos knygos žodį, pamatyti kiekvieną sakinį, kurį sukūrė tas žmogus. Kiekvieną žodį, kurį diktavo visą amžinybę, lyginant su mano rašymo greičiu. Mėgstu filmus, kuriuos pažiūrėjęs ne tiesiog juos užmiršti, o pasidomi tikromis istorijomis, susirandi knygas, jei tokių yra. Šis filmas yra vienas iš tų, kurie taip sujaukia mintis, jog kartkartėmis vis prisimeni, vis pagalvoji ką nors. Žiauriai gražus, ašarą pabaigoje išspaudžiantis filmas.

Goodfellas (1990) – jei patinka geri filmai apie mafiją, žiūrėkite. Jei dar nematėte, aišku. Nes paprastai tie, kas matė Krikštatėvį, Sopranus ir panašius filmus, šį jau būna irgi pažiūrėję. Aš kažkodėl buvau jį apleidęs ir prisiruošiau tik dabar. Visiškai nenusivyliau, ne veltui tai vienas geriausių filmų apie mafiją. Net nėra ką čia dar daugiau pasakoti – visos tokių filmų sudėtinės dalys yra, o istorija užsibaigia taip, kaip reikia – visi gauna savo atlygį. Gaila, realiame pasaulyje ne visada taip būna. Beje, labai smagu buvo stebėti aktorius – dauguma jų arba matyti senesniuose tokio tipo filmuose, arba vaidino vėliau išleistuose filmuose ir Sopranuose :) Kaip sako, jei pasirinksi profesiją, tai visam gyvenimui :)

SAVAIČIŲ „LŪŠNYNŲ MILIJONIERIUS“:
The Kite Runner (2007) – filmas apie žiaurius sovietų karo Afganistane padarinius. Istorija pradedama gražiais berniukų vaikystės vaizdais, kuriuos, aišku, temdo etninis pyktis tarp vietos gyventojų grupių. Viską sugriovus sovietams, ten įsigali Hazarai, o kitos etninės grupės tiesiog naikinamos. Filmas į politinius dalykus per daug nesivelia, tačiau „paragauti“ to žiauraus dalyko galima. Tikriausiai tie visi šalies žiaurumai ir yra liūdniausias dalykas filme. Antrame plane lieka atskirtų draugų pyktis, artimųjų netektis, bet visi siužeto įvykiai sudaro labai gražią visumą. Todėl šį filmą žiūrėti – vienas malonumas. Nevalingai šį filmą lyginau su Lūšnynų milijonieriumi. Aišku, tiek tautybės, tiek regionų ypatybės skiriasi, bet kalbant apie kinematografijos darbą – šie darbai tam tikra dalimi panašūs. Šis filmas ypatingai įtraukė, stipriai sukrėtė ir labai užkabino savo liūdna istorija. Ir laiminga pabaiga nė kiek nepradžiugino, nes visas filmas yra apie nelaimingus žmones, apie rasinę, religinę ir bet kokią kitokią neapykantą. Dėl tokios tūpos neapykantos, daugybė žmonių žūva ar lieka be šeimos narių, sužaloti ir tiesiog sugniuždyti. Lyginau šiuos du filmus, nes jie iš dalies panašūs – abiejuose istorija pradedama apie berniukus, vėliau veikėjai rodomi jau išaugę. Abiejuose filmuose pagrindiniai personažai susiduria su sunkumais, patiria įvairiausių etninių, religinių ar rasinių sunkumų. Abu filmai, šia prasme, yra geri. Tačiau jei visiškai subjektyviai žiūrėtume į pateikimą, tai Kite Runner yra labai kokybiškai, gražiai ir nebanaliai sukurtas filmas. Visiškai kitoks, ne holivudinis ir nepapirkinėjantis pigiomis nesąmonėmis. Tuo tarpu „Lūšnynų milijonierius“… Lėkštas, paprastas ir būtų visiškai eilinis filmas, jei ne keli gražūs ir tuo pačių liūdni kadrai apie vaikų gyvenimą Indijoje. Bet nesiplėsiu, smulkiau apie „Lūšnynus“ rašiau ankstesniame kinoteatre. Jei reiktų rinktis tarp šių dviejų filmų, nedvejodamas rinkčiausi Kite Runner – daug gilesnį ir įsimintinesnį filmą.  Būtinai žiūrėtinas. Dėl netradicinio kino, dėl poilsio nuo pigaus populiarumo filmų. Labai geras ir gražus kūrinys, suteikiantis įvairių minčių ir apmąstymų.

The Cove (2009) - labai mėgstu dokumentinius filmus, kurie mane taip lengvai paperka savo aptariama tema ir režisieriaus sugebėjimais užliūliuoti žiūrovą savo tiesomis. Labai mėgstu dokumentinius filmus, kurių pabaiga būna graži, herojiška ir žadanti gerą ateitį dėl kurios reikia kovoti. Labai mėgstu dokumentinius filmus, kur filmo kūrėjai štai tokia meno forma mėgina įvesti pasaulyje tvarką ir stengiasi kuo didesniam ratui žmonių parodyti, kas pasaulyje yra neteisinga. O šiame filme neteisybės labai daug.

Delfinus mėgstame visi. Visgi tai bene protingiausi mums žinomi gyvūnai, kurie turi jausmus. Na, taip spėja mokslininkai, ir aš jais tikiu. Visi delfinų draugai visada pasakoja apie keistą jausmą užmezgus akių kontaktą su delfinu. Man tai suprasti labai lengva, nes apskritai apima keistas jausmas žiūrint nufilmuoto delfino akis, apima jausmas, kad jis tikrai viską supranta ir mąsto. Todėl šis filmas ir paveikia mane, kaip daugelis kitų panašių filmų, nes aptariamas objektas man rūpi. Pripažinsiu – tik rūpi. Daugiau ir nežinau kaip prisidėti. Kalbu apie delfinų žudynes ir įkalinimą, apie kurias pasakojama šiame filme. Ric O’Barry yra žmogus, auginęs ir treniravęs Fliperį (pamenate tą garsų serialą apie delfiną?). Dešimt metų pradirbęs šioje srityje ir vartęsis taukuose, jis staiga visiškai pasikeitė ir pradėjo kovoti prieš sistemą, kurią pats sukūrė. Kas nutiko? Ant jo rankų nusižudė nelaisvėje augintas delfinas, nusižudė sąmoningai nebeįkvėpęs oro. Nuo tada Ric O’Barry kovoja su visomis delfinus įkalinančiomis organizacijomis, o šįkart, kovodamas prieš Taijii miestelio žvejus, pasikvietė į pagalbą režisierių ir krūvą aktyvistų.

Iš tiesų labai smagus ir įdomus filmas. Pateikiantis daug faktų apie delfinus, apie apsinuodijimą Merkuriu, apie politinius Kinijos žaidimus banginių žvejybos srityje ir panašius dalykus. Susuktas visai smagiai, nė akimirką nebuvo nuobodu. Apsčiai pateikta Kinijos valdininkų veidmainiškumo ir kitų dalykų, kurie kartais sukelia juoką. Nominuotas Oskarui kaip geriausias dokumentinis filmas, ir tikrai yra už ką, kadangi žiūrėti buvo vienas malonumas, nors tema ir nemaloni. Patariu pažiūrėti. Mėsėdis ar vegetaras esate, bet savišvietai labai gerai.

••

—————————————————————–——————————————-—————————–

An Education (2009) – istorija apie šešiolikmetę britę merginą 1960-aisiais, augančią konservatyvioje (bet labai smagioje ir gan logiškai besielgiančioje) šeimoje. Gera mokinė, greitas kelias į Oksfordą, pavyzdingas elgesys ir kitas ramus, nuobodus ir tvarkingas gyvenimas. Kol nepasirodo jis – dvigubai vyresnis gražuolis, siūlantis jai pilną pramogų ir nuotykių gyvenimą. Aišku, ji įsimyli, jis įsimyli ir viskas vyksta įdomiai, nuotaikingai, dažnai mums nesuprantamai ir t.t. Žiūrėdamas filmą kelis kartus pagalvojau – o kaip į tokį vyrą žmonės žiūrėtų dabar? Jis iškart būtų palaikytas pedofilu, bandančiu pasiguldyti į lovą nepilnametę. Pradžioje taip ir galvojau, jog bus (taip, esu sugadintas), tačiau vėliau nustebau, kad filmas visiškai ne apie tai. Jis ją mylėjo ir norėjo būti su ja. O jos tėvai tam beveik neprieštaravo, nes tuo metu buvo priimta, kad vyras gali būti daug vyresnis, o mergina gali ištekėti jaunystėje.

Apskritai filmas tikrai geras, labai puikiai susuktas ir vienas malonumas tokius žiūrėti. Beje, tai britų filmas, todėl jį žiūrėti malonu vien dėl britų akcento ir puikių jų manierų, kurios filme atvaizduotos nepriekaištingai. Vaidyba labai gera, kai kuriose vietose įsijautimas į vaidmenis labai maloniai stebino. O tai reiškia, kad visi savo darbą atliko puikiai. Filmas nėra tobulas, nėra tas iš „neužmirštamų“ filmų. Tačiau personažai, jų vaidyba, Jenny mėtymasis tarp Oksfordo ir vedybinio gyvenimo, jos tėvų susitaikymas su dukros pasirinkimais, visuomenės požiūris į merginos elgesį – viskas filmą padaro paprastu, bet labai geru ir tvirtu kūriniu. Gyvenimo pamokos ir graži istorija apie jas. Verta pažiūrėti, labai geras kūrinys.

••

Taxi Driver (1976) – dar vienas puikaus režisieriaus Martin Scorsese puikus kūrinys. Sėdėdamas ir galvodamas, ką čia protingo apie šį filmą parašyti, supratau, jog labai sunku kalbėti apie ne mano kartos filmus. 76-ieji metai. Juk viskas tada buvo taip kitaip, jog šis filmas šiais laikais yra visiškai kitaip suprantamas. Aišku, galima sakyti, kad tikras ir geras menas niekada nesensta, tačiau kažką pasakyti apie tokį filmą tikrai sunku. Ypač, kai tiek jau daug visko pasakyta. Tad geriau tik pasidalinsiu tuo, kuo šis filmas man įstrigo. Visų pirma: labai puikus sąlyginai jauno Robert De Niro vaidmuo – išdirbtas, gerai atliktas, profesionalus. Neturinčio ką veikti jauno žmogaus kova dėl teisybės savais būdais. Jei ne tokia puiki vaidyba, šis labai įdomus ir neįprastas personažas nebūtų toks geras. Antra: filmo kokybė, operatoriaus darbas ir apskritai bendras filmo grožis – kaip tų laikų filmams, M. Scorsese pasižymėjo puikiu darbu. Ir trečia: tai supras tik žiūrėję filmą lietuviškai, vienas pirmųjų Ryčio Zemkausko įgarsinimų :) Kadangi labai mėgstu šio žmogaus įgarsintus filmus, šis buvo tikrai įdomus tuo, jog išgirdau, kaip kažkada skambėjo Zemkausko balsas ir neprofesionalus įgarsinimas :) Apskritai filmas labai geras. Kaip ir dauguma M. Scorsese darbų. Nors trukmė 2 valandos, bet filmas prabėgo lyg įtemptas veiksmo bajavykas – akimirksniu.

The Blind Side (2009) – labai įdomi JAV sportininko Michael Oher istorija. Vien dėl jos verta žiūrėti filmą. Kaip vaiką iš gatvės ištraukė rūpestinga moteris ir aprūpino jį viskuo bei suteikė viltį. Tai tikra istorija, šie žmonės gyvena JAV ir iki šiol yra gyvi. Aš labai gerai suprantu, kodėl šis filmas taip patinka amerikiečiams. Kodėl tiek kritikų pašlovino jį, nors, aišku, atsirado ir keikiančių. Aš neprisidėsiu nei prie vienų. Aš suprantu, kodėl Sandra Bullock laimėjo Oskarą už šį vaidmenį (nors tikrai buvo vertesnių už ją dėl vaidmens profesionalumo). Juk ji vaidino tobulą motiną – veiklią, uždirbančia pinigus, „nesenstančią“ moterį, tuo pačiu prižiūrinčią namus, besirūpinančią savo vaikais. Nepasiduodančią silpnumui ir sulaikančią savo jausmus viduje, nerodančią to viešai. Manau, kad daugybė moterų žiūrėdamos į ją, norėjo būti kaip ji – tvirtos nuomonės, besilaikančią savo žodžių, nebijančią pasakyti tai, ką galvoja. Mylinčią savo vaikus ir skaitančią pasakas jiems, nors jau po 10 minučių kalbančia telefonu apie verslo reikalus. Ar realybėje taip įmanoma? Taip, tačiau labai sunkiai – todėl jos vaidmuo taip vertinamas.

Filmo nevertinčiau niekaip. Jis vienu metu ir žiauriai geras dėl savo istorijos ir žiauriai blogas dėl savo netikroviško pateikimo, sentimentų, pigaus sugraudinimo. Taip, mane užkabino ši labai įdomi žmogaus istorija. Mane juodai sugraudino ta scena, kurioje motina kloja lovą filmo herojui ir nuskamba jo frazė: „Niekada to neturėjau“; motina paklausia „Ko, savo asmeninio kambario?“ ir jis atsako „Ne, lovos.“ Taip, gal tai ir pigus triukas, tačiau tai skaudi realybė ir ta scena tai perteikė labai puikiai. Mane užkabino apskritai visa žmogaus gyvenimo istorija, kai jis negalėjo pasirinkti kelio, kai nuo užplūdusios sėkmės tapo pasimetusiu ir negalėjo apsispręsti, kai nebesuprato, ko iš jo norima. Ir aišku, užkabino laiminga pabaiga, kurią žiūrėdamas įsivaizduoji tikrus asmenis ir džiaugiesi, kad dar yra tokių žmonių, kurie padeda kitiems ir kad visi tampa laimingais.

Tuo pačiu galima keikti filmą dėl skubotumo, eilinių scenų, nuobodžių siužeto posūkių. Vaidyba filme yra visiškai eilinė ir niekuo neišsiskirianti. Jei ne pasakojama žmogaus istorija, šis filmas būtų toks truputį vidutinis. Ir režisierius galėjo pasistengti labiau ir įdėti daugiau darbo – ko vien vertas darbas, jei filme naudojami automobiliai net neturi fiktyvių numerių ir važinėja be jokių ženklų. Tokios smulkmenos nesukuria tikroviškumo ir matai, jog scenos filme sufalsifikuotos. O juk filmas turi būti nors kiek panašus į realybę, kad žmogus tikėtų tuo, ką mato. Na, bet nevarykim briedo į medį, filmą galima žiūrėti ir tai visai smagus žiūralas, užkabinantis savo istorija. Toks holivudas, bet tikrai neprastas. Įkvepiantis ir gražus filmas.

••

Don Hertzfeldt – I Am So Proud of You (2008) – dar vienas trumposios animacijos genijaus Don Hertzfeldt kūrinys. Šis ne taip įstrigo, kaip ankstesni jo darbai. Akimirką net galvojau, gal žmogui reikia pertraukos? Bet neneigsiu – man patiko. Kaip ir visi jo matyti darbai. Tikrai savotiškas žmogus. Senesni jo darbai buvo tokie, kurių nesuprasdavo jokie mano pažįstami – o man tai buvo tobuliausia humoro apraiška. „My Spoon Is to Big“ – šią frazę tikriausiai kartojau tūkstančius kartų ir dar tiek pat kartosiu :) Jei suprantate tikrai savotišką ir kartais labai juodą humorą – pasižiūrėkite jo kūrinius. Jei nežinote, kas jis toks, galite pasižiūrėti garsiausią jo kūrinį „Rejected“, nominuotą Oskarui ir laimėjusiam krūvą kitų apdovanojimų. Na štai, pareklamavau, marš pažindintis su šiuo puikiu menininku :)

Star Trek (2009) – neblogas fantastikos žanro filmas. Su daug gražių efektų, su įdomia fantastine pasaka, su baisiais blogiukais ir daug sproginėjimo. Suvalgiau visiškai be nuobodulio.  Tačiau šiek tiek ir kvailas filmas, toks holivudiškai popsiškas. Gyvenime nesu žiūrėjęs Star Trek serialo ir net nežinau, apie ką šis daiktas. Jei ne internetiniai bajeriukai, net nežinočiau, kas tas Kirk ir Spock. Tikriausiai todėl į filmo siužetą ir personažus žiūrėjau kaip į bet kokį kitą fantastinį filmą ir lyginau su jais. Jei reiktų rinktis šį filmą ar kokį District 9 – būtų sunku. District 9 daug stipresnis originalumu, netradiciniu pateikimu ir istorija labiau „žemiškesnė“. Bet jei norėčiau visiškai fantastinio filmo apie tolimas galaktikas ir panašias įmantrybes – rinkčiausi šį. Čia priklauso nuo to, ką mėgsti – ar rimtas Zenito leidyklos knygas, ar pramogines Eridano PFAF serijos knygas (nors ir šioj serijoj pasitaiko labai rimtų kūrinių). Keliavimo laiku ir alternatyvių realybių sužaidimas šiame filme visai smagus – netempiama, nepriburiama nesąmonių ir viskas pateikiama labai „skaniai“ ir paprastai. Man patiko tas paprastumas aiškinant tokius dalykus, lyg kiekvienam žiūrovui turėtų būti elementariai aišku, kas tos alternatyvios realybės, juodosios skylės ir pan. Beje, žiauriai geras ruso Pavel Chekov personažas – aktorius Anton Yelchin, kuris iš tiesų yra praktiškai amerikietis, puikiai įvaldė tarimą ir sukeldavo juoko kiekvienoje scenoje. Vien dėl jo filmas tampa daug smagesnis :) Aišku, jei kalbame apie aktorius – tai jie tragiški. Parinkti tokie snukeliai… Tipiški holivudinio filmo veidai, tipiška vaidyba. Dar šaukštelis deguto – režisieriai iki šiol nepasimokė iš Mitų griovėjų, kurie nustatė, kad krentant laisvu kritimu ore, susikalbėti neįmanoma :) Aj, bet reikia spjaut į tokius dalykus ir pasimėgaut neblogu fantastiniu filmu su tikrai gražiais pasišaudymais. Jei mėgstate fantastiką, tai tikriausiai net nereikia sakyti – jau būsite matę šį filmą. Jei nemėgstate fantastikos – gal ir nežiūrėkite. Plieninė Žiurkė, ne kitaip :)

Balkonas (2008) – sukėlė nostalgiją. Gražus ir paprastas filmas. Buvo šiek tiek juokingų, jau internete apkalbėtų scenų, kai „sovietiniame siužete“ visur plastikiniai langai ir panašios filmavimo klaidos. Bet apskritai kalbant, kūrinys visai patiko, gerai, kad tik 40 minučių. Graži istorija apie vaikišką meilę, šiek tiek priminusi vaikystę. „Sekretai“, visokios karstynės lauke, diedukai žaidžiantys lauke šachmatais ir šalia išgeriantys kaimynai. Giros bačkos, stikliniai pieno buteliai, burzgiantys zapukai, ramūs kiemai be jokio bumčiko pas kaimynus. Bendravimas be elektronikos, tikri žaidimai kieme. Plepios bobutės, sovietinis namų apstatymas, tiesiog stovėjimas balkone ir žiūrėjimas į kiemą. Viskas tada atrodė taip paprasta, dar vis prisimenu. Netgi atsiminiau, kaip kaimynas iš mūsų balkono lipo į savo balkoną, nes buvo pamiršęs raktus. Daug ką šis filmas priminė. Maloniai susižiūrintis lietuvių kūrinys. Daug geriau, nei koks daktaras hausas per televizorių, o trukmė ta pati.

Shaun of the Dead (2004) – nedarykite klaidos ir nežiūrėkite šio filmo kartu su Zombieland. Neapsispręsite kuris geresnis – o abu labai geri. Dabar interneto platybėse vyksta didžiuliai ginčai, kuris iš šių filmų geresnė komedija ir dažniausiai laimi Shaun of the Dead. Aš nelinkstu nei į vieno pusę – pastarasis yra labai gera britiško humoro komedija, o Zombieland yra puikus gero amerikietiško humoro pavyzdys. Jei būčiau matęs šiuo filmus atskirai, praėjus kelių metų tarpui, būtų smagiau. Zombieland žiūrėjau pirmą ir jis man labai patiko, todėl Shaun of the Dead atrodė jau nuobodesnis. Vėl tie patys zombiai, panaši situacija, iš dalies panašus siužetas, abiejuose krūva nepakartojamų scenų (kaip, pavyzdžiui, Shaun’o ėjimas ryte į parduotuvę, kai visi jau pavirtę zombiais). Britų filme humoras smagesnis, toks kartais žiauriai geras. Tuo tarpu Zombielende siužetas labiau įtraukiantis, labiau įtemptas, kintantis. Bet nėra čia ką šnekėti. Abu filmai geri, per abu pakrizenau ir abu labai tinka smagiam vakaro praleidimui. Komedijų niekada nebus per mažai, ir nereikia čia peštis, kuri geresnė ir kuri prastesnė :)

Cashback (2006) – pradžioje sukurtas kaip trumpametražis filmas, šis kūrinys išaugo į ilgą, normalų ir labai gerą filmą. Užkabino nuo pat pradžių – paprasta istorija, kaip vaikiną palieka mergina ir jis kankinasi. Suserga nemiga. Kad istorija nebūtų nuobodi, vaikinas pradeda stabdyti laiką. Viskas tikrai pateikiama ne banaliai ar su kokiu juokingu fantastikos kvapeliu. Sužavėjo tai, kaip paprastai pateikiamas jo sugebėjimas stabdyti laiką – lyg tai būtų visiškai normalus žmogaus gebėjimas. Filmas tikriausiai užkabino todėl, jog pats ne vieną kartą galvojau, ką galima būtų nuveikti su tokia galia. Galimybės – neribotos. Aišku, filmo personažas pasirinko tiesiog piešimą, bet tai juk tik filmo istorija. Visai graži pasakaitė apie meilę; visai juokinga istorija apie labai smagią bendradarbių kompaniją – su tokiais psichais ir aš norėčiau dirbti :) Ramus, gražus ir įdomus filmas, neblogai įvertintas įvairiuose festivaliuose. Dar vienas pavyzdys, jog britai gali sukurti daug geresnius ir „artimesnius“ filmus, nei JAV.

Cloudy With A Chance Of Meatballs (2009) – visiškai iš fantastikos srities, bet labai smagus filmas apie mokslininką, kuris sukūrė iš vandens maistą gaminantį aparatą. Spalvotas, gražus ir linksmas animacinis filmas. Nepiktybiškas, su gerais tikslais ir normaliais pamokymais (jog gyvenime reikia siekti, tai ko nori). Vaikams pritaikytas, tikrai galima rodyti.

Law Abiding Citizen (2009) – puikus tas aktorius Gerard Butler. Pradėjo jis man patikti nuo legendinio filmo „300“. Tuo tarpu antras šio filmo aktorius… Labai prastai parinktas (Jamie Foxx). Viską ypač sugadino paskutinė scena, kai jis pripažino pasimokęs – tai buvo išreikšta taip prastai ir nuobodžiai… Bet nesvarbu. Svarbiau filmo esmė. Labai gudrus vyriškis, kai jo šeima nužudoma, 10 metų planuoja puikų keršto planą, o tuo tarpu vienas nusikaltėlių išteisinamas. Kadangi žiūrovui parodoma scena, kaip nužudoma herojaus šeima, labai suveikia pasišlykštėjimas ir neapykanta žudikams, todėl vienas malonumas yra žiūrėti, kaip jis keršija. Plojau katučiu, kai jis pagavo tą žudiką. Plojau rankutėmis, kai skerdė visus, kurie kalti. Visiškai jį palaikiau ir man buvo nesvarbu, ką jis padaro, kadangi jis turėjo priežastį (mano kuklia nuomone). Priežastis pateisina priemones? Kodėl taip mąstau? Nes elgčiausi lygiai taip pat, kaip jis, jei taip nutiktų man (tpfu tpfu tpfu). Mėgavausi klausydamas, kaip jis kankino žudiką. Gal aš ir per žiaurus, ir nereiktų tokių dalykų pateisinti, bet ką jau padarysi, toks esu. Filmą būčiau garbinęs ir toliau, jei mūsų herojus nebūtų pradėjęs žudyti nekaltų žmonių… O štai čia viskas ir apsivertė aukštyn kojom. Kai žudomi nekalti žmonės, tam paaiškinimų nėra. Tokiu atveju keršytojas visiškai susilygina su jo šeimos žudiku ir tampa tokiu pačiu, nekaltų žmonių žudiku. Filmas galėjo būti kitoks – mūsų herojus išskerdžia visus kaltus, ir sau ramiai gyvena toliau. Tačiau reikėjo gi kažkaip parodyti, kad ne žmonės kalti, o kalta sistema. Ir be tokio parodymo nebūtų galima sukurpti visai neblogos filmo pabaigos. Ir dar vienas šaukštas deguto – scena „Po 10 metų“: kaip aš išsireiškiau – kaip smagu, kai per dešimt metų žmonės ne tik nė kiek nepasensta, bet net ir nepersirengia :) Vienužo, filmas man patiko, labai neblogai susuktas, veiksmas įtemptas, siužetas įdomus (ypač, kai atskleidžiama mūsų herojaus profesija). Bajavykų ir CSI mėgėjams pažiūrėti privaloma, kitiems – visai nieko.

King Kong (2005) – Žiedų valdovo režisieriaus Peter Jackson kūrinys. Siužetą ir istoriją visi žinome. Šiame filme jis puikiai atvaizduotas. Yra du būdai, kaip galima vertinti šį filmą: holivudiškai iščiustytas ir efektų (labai gerų) prikimštas filmas arba tiesiog smagus žiūralas, kai norisi eilinės saldžios, gražios ir visokios kitokios istorijos. Tik šįkart saldumas ne nuo meilės, o nuo gorilos ir blondinės draugystės. Aš šį filmą sužiūrėjau labai nuobodžiai (be to, žiūrėjau pilną versiją, kurios trukmė – 3:20). Labai keista pasirodė tai, kad nemažai labai įdomių scenų į sutrumpintą versiją neįtrauktos. Na, bet toks jau režisieriaus sprendimas. Naomi Watts, ta pagrindinė blondinė, tragiška aktorė ir nervino visą filmą. Jei ne ji, gal filmas būtų ir smagesnis, nes jos ta dirbtinai bobiška vaidyba strigo giliai gerklėje. Pasakojimas su visais pribumbasais, efektais, dinozaurais, senoviška technika, išprotėjusiu režisieriumi, besiaukojančiais bendrakeleiviais, didvyriais piratais, žmogėdrom čiabuviais, didžiuliais vorais, milžiniškais vandens gyviai – viskas kūl, puiku, vaizdinys labai užvežantis ir galiu tik pakelti nykščius aukštyn. Kai King Kong’as buvo parvežtas į žemyną, nuo tada filmą jau galima išjungti, nes ten kažikoks nebeįdomus sentimentalus vėmalas. Ir apskritai, visą filmą lydėjo toks neskanus holivudinis prieskonis, kurio nemoku apibūdinti. Tiesiog žinai, jog visas filmas bus toks truputį bullshit‘as, o filmo pabaiga suvimdys iki pamėlynavimo. O kai viską kiekvienam kadre dar vainikuoja ta neapsisprendėlė blondinė, na tai ir žiūri su tokiu minimaliu šleikštuliuku, zirziančiu klausimu „kodėl aš tai žiūriu“ ir su noru įveikti šį filmą bei pamatyti tuos gražius efekčiukus ir visokiausius vaizduotės sukurtus gyvūnėlius. Galima žiūrėti, bet žinokite – visiškas holivudas, kvapas atpažįstamas iš toli. Bet kaip perdarytas filmas, šis pranoko bet kokius savo protėvius ir kažkaip abejoju, ar bus pastatytas dar naujoviškesnis ir geresnis už jį.

———————————————————-——————————————-———————————--

Planet 51 (2009) – pirmi šio animacinio holivudinio filmo kadrai atrodo taip, lyg tai bus dar vienas paprastas, ramus ir smagus animacinis kūrinėlis. Šįkart apie ateivius. Visokie panašumai su mūsų planeta, juokingi dalykai kaip akmenų lietus ir t.t. Nieko labai išsiskiriančio, bet ir nieko labai baisaus. Kol nepasirodo tas tragiškai stereotipiškas amerikietis. Fui fui. Nuo tos akimirkos pasidaro šleikštu ir apskritai buvo gaila, kad paaukojom laiką tokiam filmui. Animacinių filmų yra krūva geresnių, iki Pixar animacijos šitam šlamšteliui dar labai toli. Nes ne tik gerai nupiešta viskas turi būti, bet ir charakteriai turi būti įdomūs, o siužetas – nekeliantis šleikštulio ir nuobodulio. Tai vienas iš holivudo kūrinių, kurių tikrai savo vaikui nerodysiu.

New Moon (2009) – ir ko gi mes išmokome iš šio filmo? Jei esi vilkolakis, būtinai turi turėti gražius pilvo raumenis, ir kiekvienai progai pasitaikius turi visus slankioti pusnuogis, kad galėtum bet kam tuos raumenis parodyti. O jei dar per lietų – puiki proga, nes šlapias kūnas dar gražiau spinduliuos raumenų įspūdingumą. Štai ir visas filmas. Rimtai. Visas filmas yra to bičo raumenys ir jo rūbų nuplėšimas nuo kūno. Negalėjau atsižiūrėti. Ale, bet kovos scena (ten ta trumpa, pabaigoje, tokia ne į temą) visai patiko. Gan gražiai padaryta. Beje, ar žinote, jog jei Italijoje kokiuose rūmuose vis pradingsta grupelė turistų (na, juos suvartoja vampyrai), tai niekam nekyla jokių bėdų ir klausimų dėl to?

The Descent: Part 2 (2009) – šį kūrinį galime pavadinti „Kaip sugadinti pusėtiną siaubo filmą išleidžiant antrą jo dalį“. Jėzaukristau kaip nuobodu ir juokinga. Jei apie pirmą filmą rašiau, jog jis neblogas pirma savo puse, kol nepasirodo visokie zombiai, tai apie šį filmą net nieko panašaus negaliu pasakyti. Šlamštas nuo pat pradžių. Visas filmas – kraujaškos, plėšomos mėsos ir daug kažkokio skysto kečupo, kuris turėtų būti ale kraujas. Juokingiausias dalykas filme tai yra personažų elgesys – kai ant tavęs užšoka zombis ir tu jam pjauni gerklę, arba šiaip jis spjaudosi, tu turi būtinai būti išsižiojęs kuo labiau ir visi jo skysčiai ir kraujas turi tekėti tau į burną. Tuo metu tu turi labai springti nuo šitų zombio išskyrų, bet vis tiek jokiu būdu nesusičiaupti. Oh, k’mon. Visas filmas toks. Šūdas. Jei pirma dalis visai papirko tuo, kad baigėsi gan įdomiai ir paliko vietos interpretacijom, tai šitas filmas visiškai sušiko reikalą ir sugadino bet kokį filmo vardą. Nevarkit, net jei pirma dalis labai patiko.

The Hurt Locker (2008) – apie šį visiškai eilinį filmą rašiau šiek tiek anksčiau. Labai nuvylė.

Anaïs ištekėjusi, jos vyras Hugo smarkiai dirba bankininku, kad žmona galėtų laisvai lieti savo rašytojos talentą, bet ši ilgisi tikrų gyvų žmonių, galinčių sudrebinti sielos gelmes, nes kaip kitaip rašyti? Ir tuomet kaip vėjas atskrieja Henry Miller‘is, sutuoktinį kankina blogos nuojautos, Anaïs jausmų sumaištyje teigia nekenčianti to amerikiečio rašytojo, bet… Ir tuomet dar atplevena gražuolė June, liepsnojanti aistra žmonėms nepaisant jų lyties, įkvepianti iki beprotybės – Henry teigia Vėžio atogrąžą rašantis apie ją, Anaïs taipogi pasišauna rašyti knygą apie ją, June išskrenda Amerikon (veiksmas vyksta nostalgiškai romantiškame Paryžiuje), palikdama du rašytojus vienas kito glėbyje. Anaïs tokia įaudrinta, kad kiekviena kasdienybės smulkmena jai rodosi persmelkta erotikos, ir kibirkščiuoja visas filmas. Taipogi ji drąsi, priima bundančio moteriškumo iššūkius, leidžia jam skleistis eksperimentuose ir biseksualumo pažaduose.

Nors kompleksuoti puritonai per TV diskusijų laidas visa gerkle rėkia, kad šiandieninis kinas yra kiauriai permirkęs seksu, reikia pastebėti, kad jie greičiausiai postringauja apie lėkštas komedijas paaugliams arba smurtines brutalių prievartavimų scenas, tuo tarpu subtili, rafinuota ir elegantiška erotika iš Holivudo – tikra staigmena. Tiesa, ne ypač šviežia – jau prieš dvidešimtmetį sukurta… Bet kadangi abi Miller‘io atogrąžas ką tik perskaičiau, tai ir filmo dabar ėmiausi. Dar būtiniausiai skaitysiu Anaïs Nin „Paukštelius“, prieš porą metų į mūsų kalbą išverstus.

Filmą rekomenduoju merginoms, gyvenančioms Senegalo upėje (dėl erotikos), Vyšniniame butike (dėl vintažinių dalykėlių), Šiukšlynėlyje ir Tarp knygų (dėl Miller‘io), ir Tau – drąsiai pasitinkančiai pavasarį su viskuo, ką jis dosniai dovanoja. Taip.

Porą ilgų metų beprotiškai lauktas šedevras jau pasiekė ne tik kino sales, bet ir mano akis, širdį bei smegenis! Negalėjau sulaukti, kol grįšiu Lietuvon, todėl į Alisą stebuklų šalyje nuėjau jau Tailande. Manau, tai buvo puikus sprendimas siekiant išvengti lietuvių kalbos – juk kai matai subtitrus, akys nori nenori į juos nuklysta, nors ir viską supranti angliškai, tuomet automatiškai pražiopsai kai kuriuos pasakiškus vaizdus, o lietuviškas įgarsinimas… Tikiu, kad jis atliktas superiniai ir profesionaliai, bet Johnny Deppo balsas yra Johnny Deppo balsas, o kaip išvertėte you’ve lost your muchness? Taigi, kadangi tajų hieroglifais išpaišyti subtitrai dėmesio neblaškė, visą vyzdžių koncentraciją nukreipiau į įstabius 3D vaizdus, o ausų būgnelius – į įmantrius dialogus. Ir bilieto kaina, be abejo, mažesnė, nei Lietuvoje (aš kartais galvoju, kad mes gyvename be galo brangioje šalyje, ypač kai grįžtu iš užsienio).

O pats filmas – ką čia ir sakyti – stebuklas! Dėl Johnny Deppo ir Helenos Bonham Carter aktorinių sugebėjimų, manau, nieko nereikia įtikinėti, kažkaip buvo apnikusios abejonės dėl Annės Hathaway, kurios velnio, dėvinčio Prada, nepalyginsi su Svyniu Toddu ir Mrs. Lovett (Deppas ir Carter) – bet ji iš tiesų puiki Baltoji karalienė: pakankamai gerietiška, kvailoka ir manieringa. Žodžiu, karalieniška. Su Češyro katinu mielai kasdien šnekučiuočiausi net ir krečiama baisiausios alergijos, o jo kailiukas toks švelnus, kad tai įmanoma pajusti nesiliečiant. Gėlynai, sodai, pievos, miškai ir pilys filme – užburiančio grožio, humoras pritrenkiantis, siužetas intriguojantis, o pagrindinė mintis – svaigiai motyvuojanti. O Timas Burtonas – genijus.

Ir aš oficialiai įrašau šį šedevrą į mėgstamiausių savo gyvenimo filmų dešimtuką. Ar aš beprotė? Taip, bet visi geriausi žmonės pasaulyje būtent tokie ir yra!

SAVAIČIŲ GROŽIS:
Where The Wild Things Are (2009) – ar buvot kada užpykę ant filmo? Aš ant šio užpykau. Bais susinervinau, kai jis pasibaigė. Ta 101 minutė prabėgo kaip 20, ir visiškai nemeluoju. Nežinau kodėl, bet šitas filmas mane užbūrė nuo pat pirmos sekundės. Nuo pat pradžių susigyvenau su berniuku, pergyvenau kartu su juo, susinervinau, kai sugriuvo jo sniego pilis, bėgau su juo kartu tolyn nuo namų ir vėliau grįžau atgal. Fantastiškai gražus filmas. Ne, ne gražus, o neapsakomai nuoširdus ir sukeliantis labai malonų jausmą viduje. Sukėlė panašius jausmus kaip Son of Rambow. Užuojautą su liūdesiu, bet ir džiugesį, jog net nelaimingi vaikai moka linksmintis. Šis sugeba susikurti sau didžiulį gražų pasaulį su nerealiomis asmenybėmis meškinų kailiuose. Net neapsisprendžiu, kuris iš jų patiko labiausiai – tikriausiai bulius :) Apie filmo gražumą net nėra ką kalbėti – jei mėgstate ypatingai gražias pasakas ir nuoširdžius filmus – nerkite. Nepasigailėsite. Šitas filmas yra gerų jausmų bedugnė. Net neturiu žodžių, koks jis nuostabus. Apsiseilėsiu net!

James Gandolfini (Soprano) balsas erzino tik pradžioje – vėliau pripratau :) Nesuprantu, kodėl tokiam gražiam filmui buvo parinktas tokio baisaus personažo (Soprano) balsas. Gal todėl, jog režisierius, Spike Jonze, kaip bebūtų keista, prieš šį filmą nieko panašaus nenuveikė, o dirbo tik su tokiomis laidomis kaip Jackass ir įvairiais riedlentininkais (Fully Flared) bei muzikos grupėmis. Niekaip nesuprantu, kaip jis sugebėjo taip persikūnyti ir sukurti visiškai su jo ankstesniais darbais nederantį kūrinį? Beje, pažiūrėję filmą, nepamirškite filmo garso takelio – jį jau išsiuntinėjau visiems draugams. Imkite ir jūs (ir tai bus pirmoji nelegalaus torrento nuoroda mano tinklaraštyje) :) Tai toks gražus darbas, toks nuotaikingas albumas, jog klausau jau ketvirta diena be sustojimo, ir visiškai neatsibosta. Kiekvieną kartą puikiai pakelia nuotaiką. Nuostabus filmas, dar nuostabesnis albumas. Tikiuosi, kad tokių filmų ateityje dar bus. Gražiau gyventi, ir tiek.

SAVAIČIŲ ORGAZMAS:
Inglourious Basterds (2009) – neapsakomas malonumas kiekvieną filmo minutę. Gal Tarantino paskutiniu metu ir buvo paklydęs į populiaresnį holivudinį stilių (kuris man vis tiek ypač patiko), tačiau dabar su didžiuliu trenksmu grįžo į senąsias, Pulp Fiction vėžes. Ir tai visiškai veža. Juokiausi, kai linkomanijoje paskaičiau komentarus apie šį filmą. Paaugliai vaikai purkštavo, kad filmas prastas ir nuobodus, „vien tik plepa ir dar vokiškai“. Pažiūrėjus filmą šie komentarai sukelia daug juoko, kadangi Tarantino vėl sugrįžo prie to, ką moka tobuliausiai – ilgų, ilgų, labai ilgų dialogų ir inteligentiškų ginčų scenų, kuriose veiksmo nėra, dialogai vystomi labai lėtai nepamirštant puikios vaidybos ir nuotaikų perteikimo, ir įtampa tose scenose išlaikoma ypatingai stipri. Nei vieną filmo minutę nesugebėjau atsipalaiduoti – kartais dėl juoko, kartais dėl scenos įtampos. Tradicinė Tarantino vizitinė kortelė – scena, kai visi nutaiko vieni į kitus ginklus, didelio žavesio nesukėlė, tačiau tai visiškai nesvarbu. Bet kurios filmo scenos finalas buvo visiškai puikus, scenos užbaigiamos labai laiku ir absoliučiai niekas šiame filme neatrodė pigiai.

Visą filmą meldžiausi, kad Tarantino išdrįstų „pakeisti istoriją“ ir sukurtų savo mums gerai žinomų istorinių įvykių versiją. Džiūgavau, kai supratau, kad taip ir bus. Nežinau, ar tai jo drąsa rizikuoti tokia slidžia tema, kai visas pasaulis vaikosi faktų ir kiekvieną klystantį režisierių karia ant šakos. Aišku, čia ir durniui aišku, jog filmas specialiai toks, tačiau nesupratingų žmonių dažnai pasitaiko. Tarantino nacių nekenčia tikriausiai tiek pat, kiek aš – tos tobulos nacių skerdimo scenos, tos nuostabios juodo ir žiauraus humoro scenos… Eh. Jei būčiau filmo apie Antrąjį Pasaulinį karą personažas, tikriausiai norėčiau šokti polką ant nacių lavonų. Nacių žudymas šiame filme buvo toks gražus! Dar filmas bais gražus savo kalbų įvairove. Aišku, jos tik keturios (plius papildomas Brad Pitt naudojamas dialektas), tačiau visos pateiktos visu savo tvirtumu. Vokiečių kalba tikriausiai dar nei viename filme neskambėjo taip gražiai. O perėjimas iš vietinės prancūzų kalbos į anglų – fantastiškas. Tikriausiai geriausias nei kada nors perėjimo problemos išsprendimas :)

Vaidyba. Brad Pitt mane dar kartą, dar vieną eilinį kartą visiškai nužudė. „Gorlomi – Arivederchi“ sceną galėčiau žiūrėti šimtus kartų ir jaučiuosi kaip jauna mergaitė, pirmą kartą pamačiusi pusnuogį Twilightą Edward Culleną. Spiegiau iš laimės. Brad Pitt pradeda pasižymėti (tiksliau, jau ryškiai pasižymėjo) kaip vienintelis aktorius holivude, sugebantis kalbėti bet kokiu amerikiečių dialektu. Jo sugebėjimai tokie unikalūs, jog sulyginus kelių jo filmų personažų kalbėjimo manieras, negali patikėt – jos visiškai skirtingos ir autentiškos. Kaip kažkuriame įraše jau minėjau ir minėsiu dar daug kartų – kuo toliau, tuo Pitt’as puikesnis. Visų aktorystės sugebėjimų (vaidybos, kalbos, ekspresijos, veido išraiškų) jam galėtų pavydėti bet kas. Tačiau šiame filme jis visgi nusileido vienam aktoriui – eiliniam ir tik šiek tiek žinomam vokiečių serialų aktoriui Christoph Waltz. Jei jis šiais metais negaus Oskaro už vaidybą – aš nebetikiu Oskarais (nors niekada ypatingai jais netikėjau, bet vis tiek jie yra gan neblogas rodiklis). Jo personažo neapibūdinsi – tai reikia išvysti. Scena prie stalo filmo pabaigoje („Uuuuh, that’s a bingo!“) – puikiausias filmą vainikuojantis dialogas. Ir apskritai, visame filme negalėjau atsistebėti tokio eilinio aktoriaus persikūnijimu. Tobulas vokiečių karininkas, sergantis sveiku pedantizmu, mėgstantis žudyti žydus ir apgaunantis visus savo veido išraiškomis bei manieromis. Ir dar, su labai smagiu humoro jausmu. Tobulai atliktas vaidmuo.

Ir apskritai, jei šių metų Oskarų išrinktas geriausias filmas bus koks Avatar, o ne šis filmas, visiškai supyksiu. Avatar – gražus ir malonus popsas. Čia gi, drąsiai sakau, puikiausias meno kūrinys. Man buvo gaila, jog jo trukmė tik 2,5 h. Buvo gaila, kai filmas baigėsi ir žinojau, kad tikrai žiūrėsiu jį dar kartą. Beje, pabaigoje tryniau rankas ir džiūgavau – kaip tik to ir tikėjausi. Puiki ir džiugi kerštinga antifašistinė pabaiga, kuri, labai gaila, bet nesipildė tikrovėje. O būtų buvę taip smagu! Būtinai privaloma žiūrėti, nelaukit nė minutės. Vienas geriausių 2009 metų filmų, be jokių konkurentų. Tarantino vėl įspyrė visiems į klyną.

SAVAIČIŲ KOSMINĖ ODISĖJA:
Moon (2009) – vienu sakiniu: frazė „galiojimo laikas“ įgauna visiškai naują prasmę. Nepriklausomas visiškai šviežias britas režisierius Duncan Jones, 5 milijonų dolerių biudžetas (palyginimui, District 9 – 30 mln., Terminator Salvation – 200 mln.) ir šiek tiek nuoširdaus darbo. Gauname puikų, gražų fantastinį filmą. Be jokių ateivių ar galaktikų karų. Pripažinimas krūvoje festivalių, geriausi įvertinimai ir daugybė filmo gerbėjų. Apie šį filmą man pranešė tokie pažįstami, kurie galvojau filmų išvis nežiūri. Ir tai parodo, kad tai tikrai geras darbas. Filmas apie Mėnulio bazėje dirbantį vyriškį. Darbo sutartis – trys metai, darbuotojas vienas. Vienintelis jo draugas – nuostabiai draugišku ir gražiu Kevin Spacey balsu apdovanotas robotas Gerty su paprasčiausiu smailiku ekranėlyje. Iš pat pradžių pagalvojau – o ne, jie kopijuoja 2001 Space Odyssey ir pirmąjį kino istorijoje protingą ir pavojingą robotą. Vėliau, pasirodė, kad tai tik specialiai sukurta aliuzija, priverčianti sugretinti šį robotą su ano filmo robotu. Režisierius pats teigė, kad šiuo filmu norėjo „atiduoti pagarbą“ tokiems fantastiniams filmams, kaip 2001 Space Odyssey ar Soliaris. Pagarba puikiai atiduota. Šis filmas yra puikus šiuolaikinis tokių filmų pavyzdys, lyg kokybiškas grįžimas į tuos ramius, rimtus ir gražius fantastinius filmus. Siužetas, garso takelis, atmosfera, aplinka – viskas primena tuos filmus.

Taip, veiksmo šiame filme nesurasite. Tai visiškai kitoks filmas, nors ir fantastinis. Sam Rockwell vaidmuo – visiškas jo sužibėjimas, mėgavausi kiekviena akimirka. Kiekvienas jo persimainymas ir sugebėjimas parodyti žiūrovui, kuo skiriasi jo personažų emocijos ir būdai, privertė dabar pasidomėti pačiu aktoriumi. Skaičiau, kad siužetas buvo rašomas būtent šiam aktoriui. Labai dažnai keliamas klausimas – ar gali filmas su vienu personažu, vienu aktoriumi, būti įdomus? Šis filmas – puikus to įrodymas. Nors režisierius – nepatyręs, aktorius – vienas, o dekoracijos – kuo pigesnės, tačiau filmas drąsiai lenkia daugybę 2009 metų geriausių fantastinių filmų savo kokybiškumu, siužeto įdomumu ir apskritai – tiesiog didelis pasimėgavimas žiūrėti tokį filmą – lėtą, įtraukiantį, be jokių sproginėjimų ar pasišaudymų. Be tokių filmų kino pasirinkimas būtų labai nuobodus. Būtinai pažiūrėkite. Vienas iš 2009 metų filmų, kuriuos privaloma pažiūrėti.

P.S.: ar be manęs kas nors įžvelgė sulyginimą su religija? Prašymai (maldos), atsakymų nebuvimas, gražūs pažadai, „užtarnauto poilsio“ laukimas, skatinimai ir pagyros dėl gero elgesio, pažadai apie gyvenimą PO, keliavimo kabinos forma kaip karsto, ir t.t.?

SAVAIČIŲ PERSONAŽAI:
A Serious Man (2009) – oh, tie broliai Coen‘ai… Vis mesteli kokį filmą, kuris susuka smegenis ir jautiesi kaip kvailys – arba nesupratęs filmo, arba išvis nieko nesupratęs. Ir tuo tarpu labai gerai suvoki, kad filmas taip puikiai pastatytas, kad vienas malonumas jį žiūrėti. Žydeliai, žydeliai. Tikriausiai tokio smagaus ir teigiamo filmo apie žydus dar nebuvo. Puiki komedija, puikūs netradiciniai vaidmenys, puiki satyra. Viskas tiesiog puiku. Žvengėm iš kiekvieno naujo personažo – vien sūnaus mokyklos direktorius – nemirtingas. Filmą tikrai verta pamatyti dėl vaidybos ir aktorių. Tačiau yra ir rimtesnių dalykų. Simbolika filme tikrai įdomi ir ne visada pastebima. Viskas cikliškai kartojasi, kol vienu metu nustoja kartotis ir filmo tėkmė visiškai pasikeičia – pagrindinis personažas baigia sugniužti, gyvenimo bėdos taip užspaudžia, kad jis baigia išprotėti. Žavėjausi jo tvirtumu – jo vietoje seniausiai visus būčiau pasiuntęs į visus galus ir dingęs kur nors. Ir nerūpėtų man jokios mitzvah ir kitokios ceremonijos. Taigi, filmą tikrai būtina pažiūrėti. Jei ankstesnis Coen’ų filmas Burn After Reading buvo galbūt įdomesnis siužetu, tai šis nenusileidžia jam personažais, jų gyvenimais ir bendra filmo dvasia. Tokį filmą verta pažiūrėti antrą kartą – kad vėl išvystum tuos žydų senolius, juokingus rabinus, puikų pagrindinį sumišusį personažą, smagią šeimynėlę, išprotėjusius aplinkinius ir visą tą ciklišką filmo simboliką. Nepamirškime ir pabaigos, po kurios sėdi ir galvoji, kad tai tikriausiai viena gražesnių pabaigų, tačiau atnešanti krūvą interpretacijų ir klausimų. Siečiau pabaigą su Šriodingerio kate – taip režisieriai žaidžia su mumis. Nežinote, kas ta Šriodingerio katė? Būtinai paskaitykite prieš žiūrėdami filmą. Beje, nepaminėjau, kad filmas visai neblogai padeda pažinti žydų tradicijas nieko apie jas nežinantiems. Internete galima rasti interpretacijų, kad filmas pastatytas kaip šiuolaikinis Jobo knygos (Senojo Testamento) pasakojimas. Toje knygoje pasakojama apie Jobą, kuris prarado viską, tačiau nesiliovė tikėti dievu. Tačiau tuo pat metu filme galima įžvelgti ir daugybę ateizmą tvirtinančių apraiškų, o taip pat Šriodingerio katė, brolio rašoma knyga apie kažkokius kosminius ryšius (kurie veikia) ir kiti moksliniai dalykėliai. Privalomas pamatyti filmas. Didelis pliusas. Ir po filmo nepamirškite paskaityti kokią gerą jo analizę. Atsivers akys.

••

Terminator Salvation (2009) – iškart prie reikalo – pirmą sykį išgirdus tą nuostabų garsą, džeržgimą, kurį skleidžia robotai – krėtė šiurpas. Tas garsas toks fantastiškas, kad negalėjau jo atsiklausyti – kol filmo gale jis neįgriso, nes buvo daroma paprastai – naudojamas lygiai tas pats garsas visais atvejais, kai pasirodydavo kokie robotai ar terminatoriai. Piguva. Visas filmas – kažkokia piguva. Po trečiojo filmo atrodė, kad ketvirtasis – Terminatoriaus finalas – bus toks įspūdingas, kad smegenis ištaškys. Na, taip, efektai – labai įspūdingi. Robotai – puikūs. Švarco veidelis ant roboto – priceless. Bet tuo viskas ir pasibaigia. Istorijos pateikimas ir epo užbaigimas (tikėkimės, kad užbaigimas) visiškai prastas, neįdomus, nerišlus, nuobodus. Žiovulį keliantis. Ne terminatoriška kažkaip. Nebeliko to sveiko humoro, buvusio pirmuose Terminatoriuose. Liko tik saldžiai iščiustytas ir sulipdytas holivudas, kuris išorėj gražus, o viduj randi labai nedaug. Marcus’o drama buvo visiškai neužkabinanti ir neįdomi. Didžiojo John Connor susitikimas su savo tėvu – sukeliantis juoką. Apskritai, filmas neblogai nuvylė – juk tikėtasi tiek daug, o gauta tiek mažai. Filmas labiau yra naujas Terminatoriaus epas, o ne senojo tęsinys – siužeto skylių palikta begalė, filmas visiškai prieštarauja pirmųjų trijų filmų siužetui. Efekčiukai, daugiau nieko. Aišku, ko gi norėti iš nepatyrusio režisieriaus, prisiimančio režisuoti labai garsų epą. Tai blogoji pusė. Tačiau filmą žiūrėti galima. Terminatoriaus mėgėjams, efektų garbintojams ir gražių robotukų fetišistams. „Gilaus“ kino nebus, nebus net natūralių ir nuoširdžių emocijų ir logikos veikėjų veiksmuose. O gal logikos ir neverta tokiuose filmuose ieškoti? Reikia tik atsijungti racionalumą ir mėgautis kokybiškai sulipdytu fantastiniu bajavyku?

Zombieland (2009) – post-apokaliptinių baisių filmų, apie išnykusią žmoniją, likusius vienišus didvyrius, milijonus zombių pasaulyje – prikurta begalės. Vieni labai geri, kiti visiškai prasti. Tema, atrodo išsemta. Bet! Kodėl gi nepadarius iš šio žanro geros komedijos? Ne pigios idiotiškos zombių pjaustymo pornografijos, o smagios, subtilios ir netradicinės komedijos? Taip ir yra su šiuo filmu. Savotiška, labai smagu ir verčia kikenti. Jokių nuobodžių aiškinimų filmo pradžioje, jokių tragiškų žmonijos išnykimo istorijų. Vienišas drovus ir juokingas pilietis su šautuvu ir keletas lakstančių zombių. Ir krūva taisyklių, kaip išlikti gyvam. Po kiek laiko pridėkime šiek tiek nuprotėjusį zombių skerdiką (pamišusį dėl kažkokių pyragėlių), gražią mergiotę su sesute ir Beverly Hills 90210 gatvę. Kas išeina – daug absurdiško juoko ir smagus vakaras :) Tikrai reikia pažiūrėt – pastaruoju metu holivudas smagesnės komedijos tikriausiai ir nėra išleidęs (nebent kažką pražiopsojau). Atpalaiduojantis ir nuotaiką pakeliantis filmas. Ir zombiai visai nebaisūs ir neklykauja ant kiekvieno kampo :)

Avatar 3D (2009) – nežinau nuo ko pradėti, kadangi šį filmą (ir dar 3D kino teatre) tikriausiai matė daugelis. Reklama ir atsiliepimai daro savo – mačiau ir aš. Nesigailėjau, buvo smagu. Tad gal tik pastebėjimai: 3D technologijos Lietuvoje dar labai prastos. Dažnai vaizdas būdavo susiliejęs, nefokusuojamas. Tačiau dažnai ir labai gražus – 3D efektas pasimatydavo puikiai ir suteikdavo visai neblogą įspūdį – vieną akimirką pagalvojau, jog žmonėms, sergantiems aukščio baime, turėtų būti sunku :) Ko trūko dėl 3D efekto – spalvų!! Spalvų visiškai nebuvo! Pabandžiau pažiūrėti įprastą, ne 3D filmą ir supratau, kiek dar technologijoms reikia tobulėti – filmas yra toks spalvingas, toks gražus, tačiau kino teatre to beveik nemačiau. Bet čia smulkmena – visko geriausio iškart tikėtis nereikia. Įspūdį paliko gerą, kažkas naujo, gražaus ir smagaus. Ypač tie vaizdai, kurie priverčia netgi krūptelėti, kai koks akmuo skrenda tau pro petį :) Ir tikiuosi, kad kažkaip bus sprendžiama titrų problema – nieko blogiau už 3D titrus neįmanoma sugalvoti.

Apskritai į šį filmą nuo pradžių žiūrėjau skeptiškai, kadangi visi žiniasklaidos šaltiniai plyšo pezalais, kad Avatar  sukels revoliuciją kino istorijoje. Ir pasakysiu savo kuklią nuomonę – nesukels tos revoliucijos, neskaitant to, kad uždirbo begalę pinigų. Taip, filmo efektai sukurti puikiai ir labai įdomiai (pilnas youtube vaizdo įrašų, kaip buvo kuriami efektai). Personažų (avatarų) veidai sukurti kaip niekada kokybiškai ir puikiai atspindi žmonių veidų emocijas ir nuotaikas. Tačiau tai nėra kažkokios revoliucijos ar naujovės – tiesiog buvo pritaikytos visos naujausios technologijos, puikiai sujungtos, tobulai išnaudojamos ir todėl gimė šis labai gražus kūrinys. Nieko stebuklingai naujo jie nepadarė. Avatar niekada nebus dar viena Matrica, kuri efektų srityje išrado krūvą naujų dalykų ir taip įžengė į istoriją. Avatar į istoriją įžengs tik kaip graži pasaka, kurioje technologijomis buvo sukurtas kokybiškas ir gražus kūrinys. Beje, filmas į istoriją labiau galėtų įeiti kaip mažiausiai pirataujamas – kadangi jis buvo specialiai kurtas 3D kino teatrams, prasmės jį žiūrėti kompiuteriuose – nėra. Todėl jis sumušė visus rekordus, uždirbo nežmoniškus pinigus – nes visi ėjo į 3D kino teatrus ir net ne po vieną kartą (Lietuvoje buvo kažkoks psichas, kuris pažiūrėjo šį filmą virš 20 kartų).

Taigi, gražus kūrinys? Tikrai taip. Aišku, tai eilinė holivudinė istorija, kai gėris nugali blogį, bla bla bla. Tačiau nėra labai viskas blogai ir bendrai ši pasaka yra labai puiki. Aš tai sakyčiau, kad čia filmas vaikams :) Bet žiūrėti buvo visai smagu. Žiūrovas labai lengvai pavergiamas graudžiais čiabuvių pasriūbavimais griūnant jų namams, liūdnomis ateivių ašaromis. Žiūrovui ypač lengvai sukeliamas pyktis ant visos žmonijos, kai keli egoistai karininkai ir verslininkai ima griauti draugiškų būtybių namus, žudyti šeimų narius ir kitaip kenkti „visuotinei gerovei“. Nepamirškime, kad nepiktybiški gyventojai žūva ir jų namai dega 3D efekte, todėl žiūrovas dar labiau suartinamas su jų kančiomis, kai prieš akis mato virstančius medžius ir sproginėjančias bombas. O vėliau, kai visi kareivai yra traiškomi vietinių piktų gyvūnų, žiūrovas sėdi, žiūri į trimates skerdynes ir galvoja, kodėl gi žūva šie niekuo nekalti išsigandę kareiviai, kurie tik vykdo maniakiško vado nurodymus? Tačiau negaila tų kareivių, nes jie gi – blogis. Ir aišku nepamirškime visą filmą tęsiamų jausmų, meilės, nesusipratimo, džiaugsmo ir galų gale beveik tragiškai nesibaigusios laimingos pabaigos. Tiesiog tobulas pop filmo rinkinys, kuris negali nepatikti masėms. Saldus, herojiškas, su graudžia pagrindinio veikėjo gyvenimo istorija ir visišku atsidavimo silpnesniesiems jausmu. Kas gi kritikuos tokį filmą?

* 3D efektas – gražus, be jokių didelių problemų, tačiau tikrai ne tobulas.
* Pagrindinio veikėjo kojos – nerealu! Tai tik įrodo, kad režisierius kreipia dėmesį į smulkmenas. Jos ne tik buvo neįgalios – jos ir atrodė kaip neįgaliojo kojos! Plonos it šakaliukai.
* Nevalingas bandymas užmatyti Neytiri spenelius – tikrai taip!
* Mėgavimasis saldžiapopsiniu standartiniu holivudiniu kūriniu su ypač gražiais peizažais – tikrai taip!
* Ar 2D Avatar žiūrėčiau kino teatre – manau, kad ne. Ar 3D pritrauks mane į kino teatrą ateityje – be abejonės.
* Ar verta žiūrėti šį filmą 3D kino teatre (jei dar rodo) – tikrai taip! Pažintis su naujomis technologijomis!

••

New York, I Love You (2009) – pamenate ypač gražų iš daugybės trumpų meilės istorijų sudėtą filmą Paris, I Love You? Taaaip, čia „antra“ dalis. Labai geras filmas, nors ne toks puikus kaip pirmoji dalis. Kaip ir pirmasis, taip ir šis – patiko be jokių komentarų. Tai puikus pavyzdys, kokius gerus trumpametražius filmus apie meilę įmanoma pastatyti. Banali tema – tačiau puikus išpildymas. Šįkart nuo meilės temos keliuose filmuose buvo nusisukta, tačiau nelabai toli. Patiko visi iki vieno. Tobuliausias kūrinys – su dieduku ir močiute – su G. labai kikenom, nes aiškiai įžvelgėme savo charakterius :) Beje, jei galvotume apie techninius dalykus ir panašiai, tai pirmoji dalis buvo labiau „jausminga“. Ne veltui veiksmas Paryžiuje :) Ši dalis labiau „holivudinė“, daugiau sausų santykių, ne tiek daug romantikos ir daugiau seksualinių, o ne meilės temų. Beje, pasigedau homoseksualios meilės, kurios pakankamai buvo pirmoje dalyje. Ir dar – visiškai nustebino Shia LaBeouf (Transformerių žvaigždės) vaidmuo – po tokio šlamšto Transformeriuose (apie tai vėliau šiame įraše), net keista buvo matyti tokį gerą vaidmenį. Tikiuosi, šio gražaus bendro trumpametražių filmų rinkinio trečios dalies nebus – kad nesugadintų puikaus bendraautorių kūrinio. Bet pažiūrėti vis tiek privaloma! Gražu ir tiek!

The Informant! (2009) – tikrais įvykiai paremta gero humoro komedija. Kodėl gero? Nes subtili ir ne kiekvienam suprantama. Iškart perspėsiu – filmas gali daug kam nepatikti, nes visas filmo pagrindas – ilgi ir painūs dialogai. Ar gali būti įdomus filmas apie kažkokios mums nežinomos kompanijos slaptus darbelius nustatant kainas ir kitaip sukčiaujant nusukant mokesčius? Ar gali tai būti įdomu, kai beveik nieko nežinome apie JAV ekonomiką ir mums tai toli toli? Tikrai gali, tačiau ne kiekvienam. Taigi, jei mėgstate tik bajavykus ir nieko daugiau, arba esate labai išrankus filmų žiūrėtojas – geriau net nežiūrėkite. Filmas tikrai nėra tradicinio siužeto, nuspėjamas ir žiūrovų mases vaizdais maitinantis kūrinėlis. Matt Damon dar kartą nustebina savo sugebėjimu įsikūnyti į durną (apsimetantį durnium) personažą. Filmas nėra visiškai atitinkantis tikrus įvykius – net filmo pradžioje nurodoma, jog tam tikri įvykiai ir scenos buvo išgalvotos. Viskas pateikiama su sveiku, geru humoru. Įdomu stebėti, kaip paprastai vienas gudrus žmogus gali apgauti visą FTB sistemą, o dar įdomiau suvokti, jog visą filmą tikėjai personažu, ir tik filmo gale supratai, kad pats buvai išdurtas. Visiškai išdurtas. Jei perskaitysite kokią apžvalgą ir tada žiūrėsite filmą – gal ir nebūsite išdurti. Tačiau iki pusės filmo aš nuoširdžiai tikėjau pagrindinio personažo naivumu ir kvailumu, kol vieną akimirką nesupratau, kad jis kažką suka :) O susuko jis nepriekaištingai. Mane žavėjo vis didėjanti suma ir tos sumos pateikimas žiūrovui – kartais tai buvo pasakoma taip neišsiskiriančiai, jog galima buvo net pražiopsoti.  Žavėjausi aktoriaus sugebėjimu perteikti personažo akiplėšiškumą, kai FTB agentas jam parodė telefono kodą laiške, o jis toliau juodai melavo nesikeičiančiu veidu. Ta scena – tikriausiai viena geresnių filme. Įtempianti, rimta ir žavinti gera vaidyba. Tikrojo žmogaus, Mark Whitacre, biografija visai įdomi – kai pažiūrėsite filmą, būtinai ją paskaitykite (tik ne prieš filmą – bus neįdomu). Yra įdomių faktų, nors vienas labiausiai dėmesį patraukiantis – jog Mark Whitacre gavo 10 metų bausmės, tuo tarpu jo bendrininkai, netiesiogiai apvogę milijonus žmonių ir nusukę šimtą kartų didesnes sumas, gavo trigubai mažesnes bausmes. Beje, jis jau paleistas iš kalėjimo ir laimingai gyvena su savo šeima bei dirba puikioje įmonėje. Kalėjime laiko veltui neleido – mokėsi, skaitė ir apsigynė kelis mokslinius laipsnius. Tikiuosi, per daug neišplepėjau. Tikrai verta pažiūrėti. Sudėtingas, suktas ir kartais sunkiai suprantamas filmas, tačiau labai smagus ir geras. Puiki netradicinė komedija.

Trick R Treat (2008) – o kad visi siaubo filmai būtų tokie! Visiškas oldschoolas! Pagaliau nors vienas režisierius grąžino Horror žanrui garbę ir tarp visų idiotiškų kraujaškų ir mėsmalių filmų į pasaulį paleido visai neblogą siaubo komedijos filmą. Su tradicine Helovyno diena, su daug moliugų, kaukių, baisių pasakojimų ir keistų istorijų. Filmas sukurtas pagal keturias istorijas, kurios susipina tarpusavyje. Pradėjus žiūrėti filmą atrodo: „eh, dar viena klykčiojimų ir kraujo baisybė“. Tačiau kuo toliau – tuo geriau. Išprotėjęs direktorius, kaukėtas žudikas, nuskendęs autobusas, vilkolakiai ir keistas personažas su bulvių maišu ant galvos – uh, kaip smagu. Patiko ypač, tikrai, labai. Sukėlė nostalgiją, ir laikas pralėkė labai smagiai. Kas įdomiausia (ir tikriausiai juokingiausia), netikėti siužeto vingiai yra daug sunkiau nuspėjami šiame nuotaikingame filme, negu kokiuose „didinguose“ šių laikų siaubiakuose, kai išleidžiama penkiolikta filmo dalis, kur dar prieš jos išleidimą jau gali nuspėti būsiantį siužetą. Taip yra tikriausiai todėl, jog režisierius nesistengė sukrėsti ar sukelti šoką tais siužeto vingiais – tiesiog darė paprastą ir senamadišką filmą, kuriam nereikia jokių didžių sukrėtimų, kad žmonės galėtų juo mėgautis. Daug režisierių ir šlamšto kūrėjų galėtų to pasimokyti. Iki šiol geriausias matytas filmas apie Helovyno dieną. Būtinai pažiūrėkite. Visai nebaisu, užtat labai smagu!

Go (1999) – labai paprastas ir niekuo ypatingu neišsiskiriantis filmas. Vidutiniai aktoriai, vidutinis siužetas, vidutinė ir daug kur matyta idėja ir filmo eigos būdas. Pasakojimas dėstomas kelių filmo personažų gyvenimo linijomis, prasidedančiomis nuo vieno taško. Kas nutiko vienam, kas nutiko kitam, ir kaip visa tai susiję. Panašu į Guy Ritchie stilių, šiek tiek į Tarantino, bet iki šių didžių režisierių – laaaabai toli, neapsigaukite. Filmas pradedamas pasakojimu apie merginą, kuriai trūksta pinigų, todėl ji nusprendžia užsiimti vienkartine narkotikų prekyba. Iš dalies filme neblogai parodoma, kodėl neverta prasidėti su narkotikais – sulauksi daug bėdų. Tačiau iš kitos pusės – filmas blogas. Jame taip smagiai parodomas teigiamas narkotikų poveikis, kad taip ir norisi išbandyti. O tai jau skatinimas, ir tai yra blogai.  Beje, kuo toliau, tuo filmas darosi juokingesnis – į pabaigą netgi priverčia pasijuokti. Tuo tikriausiai jis ir įsiminė – toks televizijoms sekmadienio vėliems vakarams skirtas filmas, kažkuo užkabinantis ir prajuokinantis. Neblogi bajeriai, juokingi siužeto vingiai – daugiau nieko ir nereikia. Trumpai baigiant – filmas visiškai vidutinis, būtų gaila už tokį mokėti kino teatre, tačiau pasižiūrėjimui neturint ką veikti – puikiai tinka. Kai iš ekrano nesinori reikalauti didžių filmų su giliomis mintimis – puikiai tinka.

Up In The Air (2009) – kaip kažkur skaičiau, tai pirmasis filmas kuriame George Clooney parodo dalyką, kurio niekada nerodė – pažeidžiamumą. Aš dar pridėčiau – senėjimą. Šiame filme man jis pasirodė toks senstantis ir pasitikėjimą praradęs vyras… Gi vidutinio amžiaus krizė. Tačiau personažas buvo „Clooniškas“ ir viskas buvo atlikta puikiai. Apie filmą: gražus, juokingas ir smagus. Puikaus režisieriaus Jason Reitman (Thank You for Smoking, Juno) paprastas, vidutinis, bet tikrai neprastas holivudinis filmas apie kelių žmonių gyvenimus ir apie mums, lietuviams, nelabai suprantamą JAV verslo, darbo ir kitokią sistemą. Atrodytų lyg ir viskas, tačiau viską vainikuoja pabaiga ir visa filmo esmė – Šeima. Visą filmą sukasi mintys apie tai, kad negalėtum gyventi to žmogaus gyvenimo – be draugų, šeimos, namų, visada kelyje. Tai puikiai vainikuoja žmonių pasisakymai filmo pabaigoje, nes kiekvienas, turintis šeimą/mylimą žmogų, labai gerai supras, ką tie žmonės sako. Iš tiesų šį filmą verta pažiūrėti vien dėl paskutinių 20 filmo minučių (aišku, be viso filmo jos būtų nesuprantamos) ir dėl filmo moralo bei veikėjo likimo, kuris nėra holivudiškas. Jei žiūrint atrodo, kad tai paprasta komedija-drama, filmo pabaiga visiškai pakeičia nuomonę ir palieka gerą įspūdį. Gerą jausmą. Tad jei norite to – pirmyn. Neblogas kūrinys, smagus siužetas, geri aktoriai ir puikus jausmas.

The Life Aquatic With Steve Zissou (2004) – kaip rašė kažkoks tai žmogus: Bill Murray. Šį filmą pažiūrėsite dėl to, jog jame yra Bill Murray. Ir tai yra tiesa :) Jei atvirai – labai keistas filmas. Kartais galvodavau, kad jį tuoj jungsiu, nes kažkokia nesąmonė. Bet po sekundės apsigalvodavau. Labai šokčiojantis, nenuoseklus, „šizovas“ filmas. Gal todėl Bill Murray ir atlieka pagrindinį vaidmenį :) Bet tai ir yra šio filmo cinkelis, šio filmo žavesys – visokios išprotėjusios sapalionės, veiksmai „be ryšio“, absurdiškos situacijos, nuprotėję personažai. Nerealūs personažai! Puikiausias absurdo komedijos pavyzdys. Filmavimo būdas, ryškiai spalvoti žuvyčių efektai ir nepatogios pauzės tarp dialogų kelia klausimą – ką rūkė režisierius? Filmas tikrai ne kiekvienam, netgi galvoju – ar man? Apskritai visiškai jokių taisyklių neatitinkantis filmas ir sunku jį priskirti kokiam žanrui ar su kuo nors jį sulyginti. Bet šiaip patiko. Pralinksmino. O ir garso takelis puikus, tas, kur perkurtas David Bowie dainas su gitara gyvai filmo eigoje atlieka Seu Jorge. Išleistas netgi atskiras filmo albumas su jo dainomis. Nežiūrėkite, jei norite kažko nuoseklaus.

Carriers (2009) – žmoniją užpuola virusas, visi išmiršta, lieka nedaug gyvų. Girdėta? Gerai, kad nors šiame filme zombiai nelaksto kiekvienam kadre :) Taigi, imam štai tokį siužetą – keturi jaunuoliai važiuoja į niekur ir bando taip gyventi. Jų kelią perbėga tėvas su sergančia dukra, kurią bando nuvežti kažkur, kur yra vaistų. Na viskas ir taip aišku, kad nuo tos dukros užsikrės visi ir bus labai baisu. Aktoriai – labai prasti. Ta mažai kalbėjusi mergina – nesuprantu, kaip išvis galima nusamdyti tokią aktorę, kuri net nesugeba vaidindama perteikti nei vienos emocijos veide? Akmeninis veidas, kaip išsireikštų tam tikri žmonės :) Trumpai sakant – nuobodu. Visiškai. Jei mėgstate (kaip ir aš) postapokaliptinius filmus apie didžias ligas ir išsigelbėjusius žmones – šio nežiūrėkite. Nes tai visiškai prastas detalių iš kitų tokių filmų rinkinys. Jei tikitės pamatyti ką nors įdomaus – nepamatysite. Visiškai viskas nuobodu ir atsibodę.

Capote (2005) – apie Philip Seymour Hoffman aš tikriausiai ir baladę sukurti galėčiau. Meilės baladę. Mano tinklaraštyje galima rasti krūvelę atsiliepimų apie jį – ir visi jie garbinamieji. Jau minėjau, kad tai vienas mėgstamiausių mano aktorių, paskutiniai šeši jo filmai be jo nebūtų tokie geri. Kai kurie filmai apskritai būtų šlamštas, jei ne jis. Fantastiškų sugebėjimų aktorius, vienas iš tų, kurie sugeba taip persikūnyti į savo personažą, jog negali patikėti. Taip yra ir su šiuo filmu. Žinote, būna tokie filmai, kuriuose svarbiausias dalykas – personažas. Šis filmas (biografinis, apie rašytoją Truman Capote ir jo knygą „Šaltakraujiškai“)  nėra labai kažkuo išskirtinis, ypatingas kažkuo nematytu. Apskritai tai yra visiškai vidutinis holivudinis filmas apie nusikaltėlius, teismus ir t.t. Tačiau jame vaidina Philip S. Hoffman. Nežinau, kaip jis sugebėjo taip įsijausti į savo personažo asmenį, bet kai paskaitai Capote biografiją – įsivaizduoji jį būtent tokį. Spigus balsas, moteriškos manieros, cinizmas, dėmesio troškimas. Apie tokią aktoriaus vaidybą nepapasakosi – tai reikia pamatyti. Ir neveltui jis už tai gavo Oskarą, BAFTA ir kitus apdovanojimus. Todėl netempiant gumos – vien dėl to ir reikia pažiūrėti šį filmą. Tik dėl nepasakomų jo vaidybos sugebėjimų. (P.S.: serialo Lost gerbėjai – pažiūrėkite. Pamatysite pažįstamą įdomų veidą kitokiame amplua :) ).

The Boondock Saints II: All Saints Day (2009) – tokio puikaus filmo tęsiniui neįmanoma išvengti lyginimo su pirmąja dalimi. Todėl daug kas keikia šią dalį, kad ji prasta ir prarado pirmos dalies dvasią. Aš pasakysiu – nė velnio! Dvasia puikiai išlaikyta, o tie dalykai, kurie būtų buvę jau banalūs šiame filme, labai puikiai pakeičiami šiek tiek nauju stiliuku. Iš tiesų visą filmą ypatingai gelbsti Julie Benz personažas – Eunice. Girl’s got to have her fun! Iš pradžių lyg ir įkyri, tačiau kuo vėliau, tuo žavesnė – puikus personažas su dar puikesnėmis manieromis, labai tinkančiomis tokiam personažui (I am so smart, I make smart people feel like they are retarded). Ir tikrai, nors filmo pradžioje galvojau, kad jos nekęsiu – vėliau krizenau iš kiekvieno jos pasirodymo. Puikus personažas. Respekčiukas!

Kai pamačiau pirmą dalį, jau žinojau, kad antra kuriama. Labai jos laukiau, ir nė kiek nenusivyliau. Trečios, aišku, tikrai nebereikia, bet šiai kritikos tiek daug nereiktų. Dažnai nutinka su tokiais filmais, jog atsiranda milijonai pirmų dalių gerbėjų, kurie keikia visus sekančius filmus. Negi žmonės nori visiškai tokių pačių tęsinių? Juk būtų nuobodu, jei viskas būtų taip pat. Be to, antroje dalyje puikiai išlaikyti tam tikri niuansai, pavyzdžiui, susišaudymo scenų pateikimas, kai pasakotojas vaikšto po pasišaudymo patalpą. Puikiai ir nepriekaištingai! Pirmosios dalies pagrindas buvo pati mintis, dviejų herojų personažai. Tas filmas sukėlė daug diskusijų, kas yra teisinga ir iki kokio lygio teisingumas galimas. Tuo tarpu ši dalis – pratęsimas, tačiau jau labiau pramogoms. Sakyčiau, kad tai puikus sagos užbaigimas, kai duodama žiūrovui pramogų ir viskas gražiai užbaigiama. Siūlyčiau tikrai pažiūrėti. Jei nematėte pirmos dalies, būtinai pažiūrėkite ją. O šis filmas tikrai nėra blogas, jei nenusiteikiate ir nenorite visiškai tokio paties, kas buvo pirmoje dalyje. Identiškas filmas būtų nuobodu. Kaip ir rašiau apie pirmą filmą, profesija – dar kartą pasikartosiu – labai puiki ir „herojiška“. Užsienietiškieji „drąsiai kedžiai“ :)

••

District 9 (2009) – prieš žiūrėdamas šį filmą, ilgą laiką (kadangi visur mirgėjo nuomonės apie jį) ignoravau bet kokius pranešimus ar atsiliepimus. Jau tada spėjau, kad filmas pavykęs ir „kitoks“, nes apie retą filmą būna tiek visko prirašyta. Pradėjus žiūrėti šiek tiek nustebino – pseudo-dokumentika? Negi tai bus dar vienas idiotiškas filmas kaip Cloverfield, kur su „mėgėjiška“ kamera kažkas laksto ir filmuoja nesąmones? Po kelių minučių pasirodė, kad viskas OK. Tuomet ir nustūmiau mintis ir pradėjau ramiai žiūrėti.

Filmas tikrai netradicinis. Fantastinis filmas apie ateivius, apie žmonių ir jų santykį. Tačiau tai neeilinis holivudinis šaudau-gaudau filmas, kur viskas sproginėja ir ateiviai skerdžia žmones arba atvirkščiai. Čia viskas pateikiama kaip standartinė dokumentika, su paprastais „vedančiojo“ paaiškinimais. Taip palaipsniui, po truputį vykstant veiksmui išaiškinama, kas čia buvo ir kaip kas kur vyksta. Paaiškinama apie pačius ateivius, parodomos jų ginklų galimybės, šiek tiek pasišaudant parodoma, kad ateiviai pamišę dėl kačių maisto ir pan. Labai puikus, nors ir netradicinis formatas. Tik manau, jog antrą kartą toks formatas jau būtų nebeįdomus. Tuomet gan ilgai rodoma nuobodi beletristika, supažindinimo su personažu plepalai ir toliau vystomas siužetas, iki kol mūsų personažas pradeda mutuoti. Tada prasideda veiksmas. Jei norėjote veiksmo – štai. Staiga iš „dokumentinio filmo“ telieka įprastai filmuojamas veiksmo filmas su šiek tiek kitokiais filmavimo kampais ir retkarčiais sudrebančia kamera. Iš netradicinio fantastinio filmo jis tampa visiškai tradiciniu, nors siužetas toliau puikiai plėtojamas ir kokybė neprarandama – visos kovos scenos, visas personažo nekantrumas norint pasiekti savo tikslo – išlaiko filmo atmosferą, kokia buvo nuo pradžių. Tik pseudo-dokumentika kažkur dingsta.

Neapsisprendžiu, ar pirma filmo pusė, ar antra yra geresnė. Ir apskritai, neapsisprendžiu, ar šitas filmas toks jau puikus, jog būtų vertas nominacijos Oskarams. Gal ne tokios nuotaikos jį žiūrėjau, bet kažkuo jis man kliuvo. Nors filmo pabaigos drama, liūdnas ateivio veidas ir meilė savo vaikui atrodė labai gražu; taip pat ir visas tas sužaidimas, jog „ir bjaurūs ateiviai turi jausmus“ – visa tai buvo skoningai pateikta, tačiau manęs kažkaip nepapirko. Dar labai įdomu, jog filme vaidino vietiniai tų lūšnynų gyventojai, ir buvo įdomu juos stebėti. Tačiau jei nežinai šio fakto, ar filmas netampa šiek tiek prastesnis? Trumpai sakant – geras sci-fi filmas, puikus pateikimas, filmavimo būdas ir t.t., labai smagi pagr. personažo vaidyba – tačiau kažko stebuklingo nepamačiau. Pažiūrėti tikrai reikia, visgi stiprus ir kitoks fantastinis filmas, tačiau kažko stebuklingo neišvysite (mano nuobodžia nuomone). Tiesiog kitokio stiliaus, kitoje vietoje filmuota ir daug įdomesnė „Nepriklausomybės diena“.

••

Tell Tale (2009) – žmogui persodinta širdis pradeda jam rodyti ženklus, kas yra ankstesnio širdies šeimininko žudikai. Matydamas vizijas ir „jausdamas širdimi“ personažas nevalingai pradeda keršyti širdies šeimininko žudikams. Filmas pagal Edgaro Alano Poe trumpą novelę. Išpildymas – prastas. Aktoriai vaidino visiškai šaltai ir neįsimenančiai. Ir tai sugadino visą filmą. Kažkaip nenatūraliai viskas. Toks pusėtinas filmas su visiškai nuspėjamais personažų veiksmais ir siužetu, net jei novelės neskaitėte. Neverta, nieko ypatingo.

Next (2007) – smagi idėja. Žmogus numatantis savo ateitį pusantros minutės į priekį. Pranašumas fantastiškas! Tačiau pats filmas… Televizinis holivudinis standartinis, niekuo neypatingas filmas. Todėl jį viena akimi ir žiūrėjau per televizorių skusdamas bulves ir vėliau jas vartodamas. Filmą irgi smagiai suvartojau, nes galvojau ne apie jokius jo siužeto vingius ar vaidybos gerumą, o apie bulves. Jei rimtai, tai filmas visiškai eilinis ir niekuo neišsiskiriantis, siužeto idėja tikrai ne naujiena ir nieko čia gero. Galima žiūrėt skutant bulves. Arba verdant makaronus. Arba kepant kebabą. Ale, scenos filmo gale buvo visai neblogos – kur rodė daug vaikščiojančių Nikolų Keidžų, kadangi jis tyrinėjo visas įmanomas ėjimų galimybes. Tai režisieriaus sprendimas buvo visai smagus. Ir aš būčiau taip padaręs :) Ir pabaiga labai smagi – taip galima sukurti ir filmą be galo – suki ir suki ratais. Kvadratais. Negaiškit, yra tikrai geresnių Nicolas Cage filmų. Kitaip sakant, pažiūrėkite į pavadinimą ir pereikite prie „Kito“ filmo.

SAVAIČIŲ KOKYBIŠKAS DEBILIZMAS:
Transformers 2: Revenge of the Fallen (2009) – jei norite pamatyti tobuliausius ir tikrai gražius šiuolaikinius efektus – žiūrėkite Transformerius. Filmą žiūrėjau tik dėl efektų ir sekiau kiekvieną sceną, prikimštą tų nuostabių robotų transformacijų. Vis prisimindavau dokumentinį filmą apie pirmos filmo dalies kūrimą, iš kurio sužinojau, jog kiekvieną filmo kadrą su efektais galingiausi kompiuteriai „apdorodavo“ po 48 valandas. Nesuvokiamo dydžio ir smulkmės grafiniai vaizdai. Ir tai labai puikiai ir ryškiai matosi filme. Labai gailiuosi, kad ir šį kartą nenuėjau į kino teatrą. Žiūrėdamas per tą kuklų ekraną, vis įsivaizdavau, kaip visi tie puikiai parinkti garsai džeržgia kartu su fantastišku grafiniu kompiuteriniu vaizdu. Kuris ne tai kad stebina, bet nurauna stogą. Paprastai visokie efektai dažniausiai daromi prietemoje, niūresnėje aplinkoje – tuomet matosi mažiau klaidų, paprasčiau daryti objektų ryškumą, apskritai viskas daug lengviau. Tuo tarpu Transformeriai visiškai nustebino tuo, kad visos scenos išskirtinai ryškios – kova miške su medžių vartymu ir gražiais saulės atspindžiais, kova dykumoje ir dar daugybė ryškumo, kuriame kiekviena Transformerių detalė fantastiškai išryškėja. O spalvos, spalvos!.. Dievinu bene tobulai sukurtus efektus, kai kiekvienu kadru gali grožėtis kaip gražiu kompiuteriniu piešiniu. Kai nėra to neskanaus „netikrumo, pigumo efekto“, kai bet koks sprogimas atrodo kaip nupieštas flomasteriu.

Taigi, manote, kad alpstu dėl šio filmo? Dėl efektų taip ir tikrai taip.  Tačiau siužetas… Trūksta žodžių. Jeigu pirma dalis buvo juokinga ir kvaila, tai ši… Tuštybės ir idiotizmo mugė. Tragiškas filmas. Neturiu žodžių, kaip pasibaisėjau holivudo kultūra, jei visai pusė velnio režisierius (Michael Bay) leidžia sau pastatyti tokio kvailumo filmą… Juk jeigu tiek milijonų sukišo į efektus, kodėl po velnių negalėjo kokio milijono paaukoti nors pusėtinam siužetui? Nes dabar tai tik liūdna ir graudu, kokia baisybė pateikiama šiame filme. Galiu pasakyti šimtą ir vieną pasibaisėtiną pastebėjimą, tačiau net nežinau nuo ko pradėti. Nuo visiškos filmo nelogikos? Nuo to bjauraus visų filmo personažų soliariuminio įdegio? O gal nuo Megan Fox, kuri pirmame filme gal ir buvo visai seksuali, tačiau šiame filme pateikiama kaip gašli kekšė? Kurios kiekvienas žvilgsnis ir gašliai pravertos rožinės lūpos turėtų suteikti scenoms kažkokio intymumo, tačiau iš tiesų sukelia nevalingą juoką ir pasibaisėjimą moters sušlykštinimu ir perspaustu seksualumu. O ką jau kalbėti apie tą tobuląjį informacinių technologijų guru, kuris savo bendrabutyje (!) turi slaptą kambarį su krūva kompiuterių? Toks šlykščiai stereotipinis personažas, kuris vėliau pasirodo tik labai prastas scenaristų kūrinys – jis jau toks technologijų žinovas, jog vienoje scenoje negalėjo patikėti, kad per palydovus galima susekti mobiliuosius telefonus. Arba kompiuterastas, kuris sako, kad „internetas nemeluoja“? K’mon, koks durnius rašė scenarijų?? Tęsiant toliau – šiuolaikinės vaizdo kameros kažkokiame superstame Egipto pasienio poste vidury dykumų, visiškai nereikalinga siužeto dalis su kažkokiu kvailu politiku, lėktuvinių bombų mėtymas belekur kur papuola, transformerių atsikosėjimas smėliu, t.t.t.t. Ir finalui – niekaip neišsitepančios pagrindinės aktorės baltos kelnės, nors ją šaudo, sprogdina, volioja smėlyje ir t.t. Pavadinčiau tai tragedija, nes tai tik keli pastebėjimai iš tragiško siužeto. Keista, kodėl toks tobulų efektų filmas būtinai turi būti toks idiotiškas ir prastas. Netgi gadinantis nuotaiką. Fui fui. Net pyktis ima, o tai mane sunervina. Bet ar verta žiūrėti? Tikrai taip – dėl efektų, vaizdų, naujausių technologijų grožybių. Ir tik kino teatre arba gera kokybe. O tada belieka nervintis ir keikti tą durnių, kuris parašė scenarijų.

SAVAIČIŲ SMAGYBĖ:
The Horribly Slow Murderer with the Extremely Inefficient Weapon (2008) – geriausias trumpametražis filmas evar. Sugaiškite 10 minučių ir jį pažiūrėkite jutubėj spustelėję čia. Seniai taip smagiai nesijuokiau iš „siaubo“ filmo apie baisius žudikus :) Genijaus darbas. Ir jokių argumentų nereikia.

S. Darko (2009) – neseniai pažiūrėtas filmas, Donnie Darko, buvo žiauriai geras, sukėlęs daug pamąstymų ir diskusijų komentaruose. Čia – tęsinys. Kurio galėjo nebūti. Režisierius – pagarsėjęs kopijuotojas, kartais net paimantis dialogus iš kitų garsių filmų ir įdedantis į savo filmus – Chris Fisher. Tai ko norėt iš tokio režisieriaus, kuris paima puikaus filmo idėją ir ją sudirba? Šis filmas visiškai prastas, vaidyba – tragiškai erzinanti. Visa filmo pradžia yra tik lėkštos seksualinės užuominos, visiškai vimdantys dialogai ir fantazijos neturinčio režisieriaus klejonės. Kai žiūri į pagrindinę aktorę ir galvoji – kodėl ji ekrane?? Kas tuos „aktorius“ įleido į filmavimo aikštelę. Įvairūs pirmojo filmo niuansai šiame filme sugadinami – pavyzdžiui, ta „permatoma želė“, išlendanti iš kiekvieno žmogaus krūtinės. C’mon, ten juk bet kam buvo aišku, kad ja bandoma parodyti, kaip Donnie mato ketvirtą dimensiją, t.y. žmogaus ateitį – kokia trajektorija jis judės. O šiame filme tai tapo kažkokiu ale gyvu padaru, kuris rodo žmogui kelią ir veda jį kur nors. Ir dar pabendrauja visaip atsukdamas savo slieko galvą. Nesąmonė kažkokia. Galų gale, Donnie Darko žavėjo tuo, kad buvo kuriama lyg ir baisulinga pasaulio pabaigos istorija, o pasirodė, kad viskas ten buvo šiek tiek paprasčiau ir realistiškiau. Šiame filme – ateiviai? Meteoritai? Kas per bullšitas? Net nejuokinga, kaip graudu. Eilinis, šimtasis pavyzdys, kodėl prastiems kūrėjams nereikia daryti gerų filmų tęsinių. Vienintelis gan neblogas dalykas šiame filme buvo tik garso takelis. Daugiau nieko gero.

G-Force (2009) – du teigiami dalykai šiame filme: 1 – džiaugiuosi šiuolaikiniais efektais, kai sumodeliuoto gyvūnėlio neatskirsi nuo tikro (kai kurios scenos filme buvo filmuojamos su tikrais gyvūnais, o netikri – pripaišyti). Gražu pažiūrėti. 2 – žiurkėnas ir jo asmenybės sutrikimai :) Daugiau šiame filme nieko įdomaus. Jei kažkas ir būtų, tai jau seniai parodyta kokiam nors Stuart Little ar panašiuose filmuose. Net vaikams nerodyčiau tokio filmo, nes tai nuobodokas ir kvailas apsipūtusio rašytojo fantazijos vaisius :) Nors kai pagalvoji – visokie senais laikais rodyti „Bethovenai“ nelabai nuo šio filmo ir skiriasi. O gi žiūrėdavom ir neatlipdavom nuo ekrano.

Vilniaus Getas (2009) – o jetau košmariškas, kaip man nepatiko šitas filmas. Tas perdėtas nelaimingas patosas vimdė nuo pat pirmos filmo minutės. OK, pradėkim nuo pradžių – filmo režisierius Audrius Lelkaitis, kažkoks ten žurnalistas ir pusė velnio fotografas. Filmas apie čigonų taborą ir nelaimingus jo gyventojus. Kodėl filmas man nepatiko? Nes nuo pat pirmos minutės pilami šūdai ant valstybės, o „vargšai čigonai“ guodžiami ir rodomi kaip baisiausios aukos. Pačioje filmo pradžioje režisierius rodo mums puikius Turniškių gyventojų namus. Dar parodo kitos kažkokios gyvenvietės gražius nuosavus namus ir sutvarkytus jų kiemus. Ir pradeda prisišikinėti prie tų žmonių, kodėl štai jie gyvena taip prabangiai ir viskuo apsirūpinę, o va čigonėliai taip vargsta ir neturi normalių namų? Ei, pala pala! Kaip tai kodėl? C’mon! Tie žmonės su nuosavais namais tuos namus iš kažkur pavogė? Jiems tuos namus prezidentas nuleido su lėktuvu ir leido ten gyventi? Gal vienas kitas vagis ir pasitaikys, bet atsiprašant – tie žmonės patys dirbo, patys užsidirbo ir turi teisę gyventi už savo pinigus taip, kaip jie nori. Nors ir namuose su auksiniais takeliais per sodą. Todėl mielas Audriau Lelkaiti – susikišk savo graudžią dokumentiką į vieną vietą.

Važiuojam toliau. Kai baigiasi patosiškas šūdo pylimas, prasideda įdomesnė filmo dalis. Filmas susuktas gan gražiai, parodo tikrai visą brudą, kuriame tenka gyventi čigonams. Į diskusijas, ar čigonai turi teisę ten gyventi, ar juos reikia iškeldinti – veltis nenoriu. Mano nuomone, jau geriau jie tegu ten gyvena, negu išvaryti ir išsklaidyti pradėtų trintis visuose miesto rajonuose. Ačiū, to tikrai nenorėčiau, o to čigonų taboro – na kam jo ten reikia? Statyti kažką norite? Tegu sau gyvena.

Kita mano nuomonė, kurią parašyti pastūmėjo filmas – kodėl valstybė turi rūpintis čigonais? Visą filmą pezama, kaip valstybė jais nesirūpina. Atsiprašau, bet nesuprantu – kodėl valstybė, kuriai ir taip nepyragai, turi už savo piliečių pinigus rūpintis kažkokiais atklydėliais, kurie savavališkai užima žemę, vagia iš valstybinio miško, pažeidžia visus įmanomus įstatymus, pardavinėja širkes kiekvienam ir kitaip rodo savo visišką asocialumą? Kodėl valstybė turėtų būti suinteresuota ne juos deportuoti, o jais rūpintis?

Ir paskutinis, įstrigęs vaizdas – moteris skundžiasi, kaip nėra pinigų ir kaip sunku gyventi. Tuo tarpu fone matosi prie teliko (!) sėdintis vyras, išvertęs pilvą ir nieko neveikiantis. Kai senais laikais mūsų šeimai trūko pinigų ir buvo sunku gyventi, mano tėvas ėjo dirbti antrą darbą ir dar savaitgaliais važiuodavom neoficialių darbelių į vieną sodybą. Tad nereikia sėdėti išvertus pilvą prie teliko (!) ir pezėti, kaip sunku gyventi.

Kvailas filmas. Ir visiškai netikslingas. Amerikoje mėgsta žmonės statyti tokius filmus – užslėptos melagystės, pateiktos kaip drama, patosas, brudo pylimas ant kiekvieno turtingesnio – kaip sakant, pigus populiarumas. Ale, kaip suprantu, lietuviai dar ne tokie durni, kad tokį šlamštą labai pripažintų.

Saw 6 (2009) – hehe. Che che. Ką čia pasakyti… :) Nenoriu net komentuoti. Po filmo galvojau – žinot, bus ir 7, ir 8, ir gal net 9. Septintame tas pagrindinis bičas keršys to senio žmonai. Žmona jį pribaigs. Tuomet 8-oje dalyje atsiras dar „neužbaigtų darbų“ ir žmona imsis jų. 9-oje dalyje žmona jau bus užverbavus kokį nors išgyvenusį jauniklį iš 8 dalies. Ė, tai tada bus ir 10 – joje tas jauniklis jau dirbs darbą. Toliau jau sunku numatyt, bet manau dar kelias dalis išspaustume. Ir nepamirškime, kad būtinai visose dalyse tas seniokas vis dar bus įrašęs kokių kasečių ir nurodymų. Jis gi viską numato į ateitį, ir viską tobulai teisingai. Beje, kuriant filmą, aktoriams scenarijus buvo duotas dalimis ir kodiniu pavadinimu, kad istorija nebūtų nutekinta prieš filmui pasirodant ekranuose. Tai man toks klausimas kyla – jūs ką juokaujat? Kam dar gali būti įdomi ta istorija? :) Ale, aš iš dalies ir teisus – dar nei vienas Saw filmas neuždirbo tiek mažai, kiek šis. Atsibodo visiems. Man irgi atsibodo, bet pažiūriu. Ir pažiūrėsiu tas visas dalis, kurias jau aprašiau. Ką jau darysi :) Bet jei yra žmonių, nuoširdžiai susižavėjusiu paskutiniais Saw filmais, tai aš tų žmonių visiškai nesuprantu.

The Shining (1980) – taip taip, nesijuokite, nebuvau matęs. Gi pripažintas geriausiu siaubiaku, o aš siaubiakų paprastai anksčiau vengdavau. Patiko. Tikrai kad geras ir baisus. Labiau psichologiškai baisus, nes Jack Nicholsonas psichopatą vaidinti besąlygiškai moka :) Jei atsiras dar tokių, kaip aš – pažiūrėkite. Bet jei Pjūklas ir Skambutis jums yra geriausi siaubiakai visame pasaulyje- abejoju, ar sugebėsite per šį neužmigti. Jis visiškai kitoks.

Red Planet (2000) – vėl nostalgijos susigrąžinimas :) Kai pasirodė šis filmas, kino beveik nežiūrėdavau. Bet užtat tais metais domėjimasis visata, ateiviais, planetomis – pats gazas. Todėl šis filmas taip žiauriai ir patiko – buvo vienas pirmųjų tokio stiliaus fantastinių filmų, kai kosminiais laivais juokingi holivudo aktoriai skrenda į kosmosą, nusileidžia kokiam Marse, ten pasivaikšto, pasimuša ir dar vabaliukų suranda. Dabar šis filmas pasirodė kiek nuobodokas, per „sausas“. Eilinis fantastinis filmelis, visiškai niekuo neypatingas, jei nors kiek domitės kinu. Susuktas gražiai, efektai kaip visada, bet tiek to ir grožio. Apie logiškumus ir fizikos taisykles net nėra ką kalbėti – tad ir nekalbėsiu. Jei niekad negirdėjot apie šį filmą ir nenorite jo pasižiūrėti dėl prisiminimų – net nebandykite. Abejoju, ar patiks :)

Universal Soldier: Regeneration (2009) – labai neturėjau ką veikti ir nebuvo sveikatos jokiam darbui – tad žiūrėjau. Žiūrėjau nemąstydamas ir negalvodamas, koks šis filmas yra mėšlas :) Jei mėgstate Van Dammo filmus, tai nekreipkite į mane dėmesio. Beje, šiame filme buvo ir įdomių dalykų. Visas filmas filmuotas Bulgarijoje. Filmo veiksmas vyksta Černobylio elektrinėje. Nepaisant visokių absurdų, kai šalia senojo reaktoriaus ramiai vaikšto žmonės ir jiems nuo radiacijos ausys nekrenta, visas bendras vaizdas, dekoracijos… Super. Esu matęs daug Černobylio nuotraukų ir negalėjau patikėti, kaip tiksliai atkurta dabartinė aplinka. Visi pastatai, jų apšiurusi apdaila, užžėlę medžiai ir krūmai. Vienu metu galvojau, jog Černobylio mieste filmas ir filmuotas – pasirodo ne. Bet tai tik filmo dekoracijos. Visa kita filme yra šlamštas.

Interview with the Vampire: The Vampire Chronicles (1994) – visada vampyrų filmus apeidavau didžiuliu ratu, nes niekada jie man neteikė jokio žavesio. Nekeldavo jokio susidomėjimo ir būdavo netgi nuobodu. Prisiverčiau pažiūrėti šį filmą, kurį daug kas tituluoja kaip geriausią filmą apie vampyrus („Twilight“ fanai – eikit žiūrėt teletabių). Filmas didelio įspūdžio nepaliko, netgi prailgo – iškirpus bent 20 minučių iš filmo, nieko neprarastumėm. Filmas geras, aktoriai puikūs, scenarijus įdomus. Geras ir paprastas filmas. Nieko labai blogo negaliu pasakyti, todėl patylėsiu :)

The Devil’s Rejects (2005) – muzikanto ir kraujuotų siaubiakų režisieriaus Rob Zombie filmas. Vėlgi, du požiūriai. Pirmas – vienas rimtesnių ir labai puikiai susuktų kraujuotų siaubiakų. Spalvos, vaizdai, aktoriai, vaidyba – viskas tiesiog tobulai tinka tokiam filmui. Daug siaubiakų gamintojų galėtų iš šio filmo pasimokyti. Balansavimas tarp idiotizmo ir originalumo. Puikus balansavimas, sakyčiau. Tikrai prikaustė dėmesį, o aš netgi tokių filmų nežiūriu, nes jie man nuobodūs ir betiksliai.  Trumpai sakant – pavyzdinis savo žanro filmas. Antras požiūris – šlykštu, bjauru ir nesuprantama, kam to reikia. Keliose filmo vietose net suėmė šleikštulys. Psichopatai žudikai suvaidinti net per bjauriai gerai. Kelią siaubą net žinant, jog jie tik personažai. Nesuprantu tokių filmų esmės, kuriuose rodomas tikras žmonių išgyvenamas siaubas, kokio patirti nenorėtų nei vienas sveiko proto žmogus. Gal mano vaizduotė per smarkiai veikia ir bando viską sieti su realybe, bet apskritai po šio filmo gerai nesijaučiau. Juk ir taip turim tokių šlykštybių realiame pasaulyje, todėl nesuprantu, kam kurti tokius filmus, kurie netgi aukština tokius žudikus. Tačiau jau gi seniai aišku, kad Rob Zombie turi kažkokių psichologinių problemų. Filmą siūlau žiūrėti tik kraujuotų siaubiakų mėgėjams.

The Descent (2005) – nors filmas prasideda liūdna, bet visiškai nuobodžia gyvenimo istorija, vėliau pasidaro įdomiau. Kelios nuotykius mėgstančios merginos nusprendžia leistis į urvus ir juos patyrinėti. Pirma filmo pusė – tikras siaubiakas. Jaučiau tą mažų erdvių įtampą, jaučiau, kaip turėtų būti nemalonu, kai užstringi ir nesugebi praslysti pro mažą urvą, o oro tik mažėja, mažėja… Uf, šiurpas nuo to jausmo įsivaizdavimo tikrai krėtė. Vėliau visa ta tamsių urvų baimė, o dar vėliau – panika, baimė neišvysti dienos šviesos, suvokimas, kad kelio atgal nebėra. Tikrai geras siaubiakas! Tačiau… Antra filmo dalis prasideda vienu veiksmu – pasirodo kažkokie zombiai-monstrai ir prasideda skerdynės. Nuo tada filmas pasidaro visiškai nuobodus ir eilinis. Kraujaškos, lavonai, puvėsiai, smegenai ir kitas eilinis, šimtą kartų matytas briedas. Visiškai gore stiliaus skerdynės, kai svarbiausia – kuo šlykščiau ir kuo daugiau trykštančio kraujo. Nepamirškime maudymosi kraujo ir puvėsių baseinuose. Taigi, trumpai sakant – filmas būtų buvęs tikrai geras, jei ne tie zombiai ir visos su jais susijusios nesąmonės. O dabar tai tik eilinis ir nuobodus (išskyrus tuos nemalonius jausmus keliaujant per urvus) siaubiakas, kai žmonės gąsdinami eiliniais „iš niekur išnyrančiais ir garsiai suklykiančiais“ zombiais.

Ladrón que roba a ladrón (Apvogti vagį) (2007) – jei negalite nesusivėmę pažiūrėti į meksikietiškas telenoveles, tai šio filmo jokiu būdu nežiūrėkite. Jis visiškai toks pats, kaip tie santabarbariški serialai :) Aktoriai baisūs, filmavimas dar baisesnis. Siužetas… Sakyčiau, vogtas. Kai apie tobulus vagis pristatyta tiek filmų, pastatyti tokį su vagimis-kvaileliais (kurie nors viską ir padaro gan įdomiai)… Pavojinga. Jei matėte Oušeno trilogiją, čia nepamatysite nieko originalesnio. Na, bet bendras vaizdas nėra labai blogas, filmą žiūrėti įmanoma, netgi šiokia tokia meksikietiška egzotika po viso holivudinio šlamšto ir europinio subtilumo. Bet pasauly yra daug vertingesnių filmų žiūrėjimui nei šis.

Smokin Aces 2: Assassins Ball (2009) – pirma dalis buvo tikrai nebloga, ši – šlamštas. Nuobodu ir nuspėjama. Visiškai nuspėjama nuo pat pirmų filmo minučių. Be to, nėra nieko panašaus į praeitos dalies žudikus – ypač, brolius Tremorus. Šios dalies psichopatai buvo visiškai nuobodūs, nors ir pašaudė liliputus iš patrankos :) Filmas pigus, neįdomus ir visiškai eilinis. Žiūrėti neverta. Jei nematėte pirmos dalies – geriau pažiūrėkite ją. O jei matėte pirmą – nesigadinkite nuotaikos. Jei neturite ką veikti – galite žiūrėti, bet kažko stebuklingo nebus. Išskyrus paskutines 10 filmo sekundžių. Neeilinė pabaiga ir staigūs nutrūkimas be jokių skrupulų – retas dalykas, bet labai veiksmingas.

*
Kitomis savaitėmis – pagaliau bus gerų filmų!!

White Light Black Rain: The Destruction of Hiroshima and Nagasaki (2007) – labai žiaurus ir sukrečiantis filmas. Apie amerikiečių atominių bombų žudynes. Puikiai parodyta – kai viena pusė šventė pergalę, kitoje pusėje visi buvo pastėrę nuo tokio žiaurumo ir apimti panikos. Apdegę kūdikių lavonai gatvėse, tūkstančiai žuvusių. Tiesiog šlykštu. Po Hirošimos ir Nagasakio sunaikinimo amerikiečiai puolė taisyti situaciją, supratę, kad pasielgė per žiauriai – gydė japonų šeimas, vaikus, teikė pagalbą. Apsimėtė mat, kokie jie geri. Tai filmas, kuris dar kartą puikiai parodo, koks šūdas yra karas. Ar buvęs prieš šešiasdešimt metų, ar dabar – koks skirtumas, žmonės vis tiek žūsta. Labai stiprus ir sunkiais jausmais persmelktas filmas. Rekomenduoju ne kiekvienam.

The Lost Room (2006) – tai televizijai skirtas trijų dalių serialas. Fantastinis, apie stebuklingą raktą, atrakinantį duris į paralelinio pasaulio kambarį, apie įvairius artefaktus, turinčius galių ir apie šiaip visokiausios fantastikos mišrainę. Pradėjęs žiūrėti pirmą dalį, kokį pusvalandį galvojau: „na, dabar tai jau keiksiu šitą serialiūkštį“. Bet vėliau įtraukė. Įtraukė taip, kad nėjau miegoti, kol jo nepabaigiau. Siužeto nepasakosiu – jis visai smagus ir tikrai įdomus bei prikaustantis dėmesį. Vaidyba tikrai prastoka, nors ko norėti iš gan pigaus televizijos serialo. Aktorių neprofesionalumas, žmonių elgesio nenatūralumas ir visokios smulkios siužeto skylės akis bado tik pradžioje. Jau žiūrėdamas antrą ir trečią dalis, apie klaidas negalvojau – buvau įtrauktas į „sci-fi“ pasaulį :) Kuo šis filmas-serialas geras? Tuo, kad palieka nemažai vietos interpretacijoms – ir tos interpretacijos nėra sudėtingos, kaip kokiuose Lost’uose. Filmo pabaigoje dalis dalykų ir įvykių taip ir neišaiškinama – bet tai puiki terpė pamąstymui. Geras kūrinėlis, nors pabaiga pasirodė ir labai „paskubinta“ – į kelias minutes sukišo bene svarbiausius dalykus. Tikrai siūlau pažiūrėti „žemiškos“ fantastikos mėgėjams. Pažiūrėję po to tik ir mąstysit, kiek paralelinių kambarių egzistuoja, kodėl jie visi „atsinaujina“, kodėl artefaktų negalima sunaikinti ir t.t. :) 4,5 valandos labai smagaus laiko praleidimo.

Angus, Thongs And Perfect Snogging (2008) – Nickelodeon filmas jaunimui. Nors, nepamirškime, kad Nickelodeon yra sukūrę ir vaizdų suaugusiems – pavyzdžiui, Kempiniuką :) Tačiau šis filmas ne apie tai, o apie paauglių meilę, seilėjimąsi dėl vaikinų, problemas dėl spuogų, gražesnes konkurentes ir pirmuosius bučinius. Skamba per daug saldžiai ir nuobodžiai? Tiesą sakant – taip ir yra. Tačiau! Ar vertėtų šį filmą žiūrėti 12-14 metų jaunimui, ypač (mergaitėms) merginoms? Tikrai taip!! Netgi privaloma. Tarp viso to šiuolaikinio šūdo, šis filmas yra tikras išganymas. Kad ir kiek jis būtų saldus ir nepriimtinas suaugusiems dėl savo „šiuolaikinio kvailumo“. Keliose vietose netgi smagiai pasijuokiau. Nors filmas ir atrodo labai dirbtinis, holivudiškai nenatūralus, tačiau stebėjausi, kad merginų vaidyba nedaug skiriasi nuo realybės – matęs dešimtis taip pat besielgiančių paauglių, pats prisimenu paauglystės laikus – buvom lygiai tokie patys durniai :) Tos problemos, draugystės nevertinimas, pirmi bučiniai, meilės-seilės, vakarėliai… Labai geras filmas jauniems paaugliams (kaip ir sakiau – ypač merginoms). Didelis pliusas filmo režisierei už šiek tiek natūralesnius dalykus, gražiau pateiktus santykius ir normalius personažų jaunatviškų problemų sprendimus šio šūdo pasaulyje, kai 14-metės merginos darosi plastines krūtų operacijas, o vaikinai nuo 12 metų nori prarasti nekaltybes. Teisingas ir geras filmas, nors suaugusiems turėtų būti nuobodoka, nebent namuose auga paauglė mergiotė :)

Surrogates (2009) – labai geras filmas! Žiauriai patiko. Garbinu futuristinius filmus apie naujas technologijas, kurios atrodo visai realios – t.y. visai gali būti, kad jų sulauksiu. Įvertintas filmas gan prastai, kritikai jį peikia – suprantu kodėl, yra labai prastų siužeto vietų ir netikslumų. Be to filmo pasakojimas lyg kažkur „girdėtas“, lyg matytas – toks jausmas, kad siužetą rašė 30 metų fantastinius tekstus rašantis asmuo. Tačiau apskritai filmas labai lengvai ir smagiai susižiūrintis. Gan trumpas, ir tai tikriausiai jo pliusas. Apie netolimą ateitį, kai žmonės nebeišeina iš namų, o specialiu aparatu mintimis valdo savo antrininkus-robotus. Galima sakyti, kad filme pateiktos tik dvi kraštutinės pusės – žmonės, kurie naudoja robotus ir neišlenda iš kambario, ir žmonės, kurie robotų nekenčia. Viduriuko – nėra. O aš tikrai būčiau viduriukas. Žiūrėdamas filmą galvojau – kaip jie gali gyventi be žmogiško kontakto? Kaip gali visada bendrauti tik per robotus? Fui, gi neįdomu taip. Tačiau kartais toks robotukas būtų puikus daiktas – pavojingame darbe ar per speigą, kai reikia nueiti į parduotuvę :) Galų gale, labai gerai buvo pasakyta per patį filmą – tai būtų fantastiška galimybė neįgaliems žmonėms. Filmo pabaiga šiek tiek pagadino bendrą vaizdą – ta visa paskutinė įtempta scena… Nesuprantu, kas galėjo pražiopsoti tokias klaidas. Jeigu jie atjungė visus žmones, tai kaip mūsų herojus nebuvo atjungtas? Vienintelis? Kodėl, jei visi žmonės jau buvo atjungti, robotai toliau vaikščiojo, bendravo, važiavo ir tik paskutinę akimirką pradėjo griuvinėti? O dar scena malūnsparnyje – kodėl mūsų herojaus robotas nebuvo iškeptas, nors ginklas iškepa visus? Štai tokie dalykai tikrai nepuošia filmo, gal tokie nelogiškumai jo vardą ir sugadino. Bet velniop. Žiauriai mėgstu futuristinius veiksmo filmus, o dar kai Briusas Vilisas pagrindinį vaidmenį atlieka! Geriau nebūna. Labai patiko, rekomenduoju, nors ir žinau, kad tikrai daug kam gali nepatikti.

Dennis (2007) – trumpametražis, 18 minučių. Apie nedrąsų kultūristą, pakvietusį merginą į pasimatymą. Jei reiktų rinktis tarp dviejų – The Wrestler ir šio filmo – rinkčiausi šį. Anas, kaip žinote, man labai nepatiko. Čia viskas daug nuoširdžiau, natūraliau, liūdniau ir suprantamiau. Nenorėčiau tokio gyvenimo. Juk jei staiga norėtum atsikratyti raumenų ir gyventi normalų gyvenimą – to padaryti niekaip negalėtum. Tai ir žiauriausia. Siūlau sugaišti 18 minučių šiam filmui.

The Maiden Heist (2009) – kai pamačiau aktorių sąrašą, pagalvojau – na va, geras filmas bus. Morgan Freeman, Christopher Walken. Na gerai, ir William H. Macy. Siužetas – apie muziejaus prižiūrėtojus, kurie tiesiog įsimyli paveikslus (ir vieną skulptūrą) ir staiga sužino, kad ekspoziciją planuojama išgabenti kitur. Tad jie nusprendžia sukeisti meno kūrinius padirbtais beverčiais kūriniais. Ir taip plėtojamas siužetas. Tačiau kažkaip… prastai. Lyg žiūrėčiau „Vienas namuose 3“, bet su rimtesniais aktoriais ir be vaikų. Kažkaip viskas lėkšta, neįdomu, juokinga, nuobodu ir visi kiti žiovulį keliantys epitetai. Filmas visiškai neužkabina. Visiškai neturi kažkokio ypatingo jausmo, po kurio pasakytum „wow, čia buvo geras filmas“. Durnių laivas, ir tiek. Eilinis ir nuobodus holivudiškas filmelis vakarui, kai esi išgėręs arba visiškai nenori mąstyti. Arba esi pasiruošęs užmigti prieš ekraną. Arba esi prisiekęs tų aktorių gerbėjas. Nuspėjamas ir prastai plėtojamas siužetas, neblogi aktoriai ir neįtraukiantis filmas – štai ką turime. Sakyčiau – neverta, bet pažiūrėję nesikeiksite.

This Is It (2009) – prieš žiūrėdamas galvojau, ar bus čia dar vienas nekrologas? Pasirodo, ne. Filmas apie Maiklo Džeksono repeticijas ruošiant naujausią savo turą. Iš tiesų žiūrėdamas lygiai pusę filmo jaučiausi kažkaip keistai. Eilinė muzikanto repeticija, kai rodomas tik paliegęs, jau nuo operacijų ir vaistų kiekio vos pakrutantis šokėjas… Kąašžinau. Galvojau, kad jeigu jis taip ir per koncertą judėtų, tai turėtų atrodyti labai komiškai ir vargiai. Ir niekaip nesuprantu, kodėl scenos šokėjai renkami daug geriau šokantys už patį MJ? Nes jis prieš juos kažkaip nublanksta… Bet antra filmo pusė viską šiek tiek pataisė. Parodyta daugiau užkulisinių dalykų, daugiau techninių sprendimų, o ir MJ pradėjo krutėti smagiau ir įdomiau. Aišku, jokių ypatingų naujovių jo koncerte neturėjo būti – visokios Britney Spears jau seniai tokių šou visiems prirodė. Todėl buvo keista, kad jo tą turėjusį įvykti turą reklamavo kaip kažkokį didžiulį stebuklą. Čia kaip su filmu Avatar – skiedžia per visur, kad filmas sukrės kino istoriją, ale kad tai tik įprastas filmas su gražiais efektais. Taigi, reziumė: dar vienas puikiai pavykęs MJ bendrovės būdas užsidirbti pinigų iš jo mirties. Nežinau, kas po tokio „filmo“ gali jaustis laimingas ir neišmetęs pinigų į balą. Gal tik prisiekęs MJ gerbėjas. Nereikėtų statyti tokių filmų. Ypač kai MJ išgarsėjo ne dėl filmų, o dėl savo muzikos, dėl kurios visais amžiais liks pop karaliumi. O filmai apie jį… Kam to reikia? Beje, neblogas dalykas iš filmo – įrodymas koncertų žiūrovams, kad pop-šou muzikantai, rengiant jų koncertus, praktiškai nieko ir nepadaro (be dainavimo). Šiame filme puikiai parodyta, kiek žmonių darbo įdedama kuriant tokį pasirodymą.

Final Destination (2000), Final Destination 2 (2003), ir Final Destination 3 (2006) – ketvirtos dalies, išleistos šiais metais, net nežiūrėjau. Nes šios trys – visiškai vienodos. Ale, dar pakenčiamos. Kaip bebūtų keista, bet šios trilogijos neaplankė dažna trilogijų nesėkmė – kai kuo toliau – tuo prasčiau. Visos dalys gan vienodos, pirma dalis netgi nublanksta prieš antrąją. Siužetas toks: vienas žmogus pamato viziją apie įvyksiančią nelaimę, išsigelbėja pats ir išgelbėja kelis kitus žmones. Tačiau mirtis jau pasirinko, todėl visi vis tiek turi mirti. Na ir visą filmą tempiama štai tokia įtampa, kuri, nepaisant aktorių prastumo, visai neblogai prikausto dėmesį. Filmai vidutinio gerumo – aktoriai prastoki, kai kur siužeto vingriai ir tam tikri niuansai prajuokina ir sugadina bendrą filmo vaizdą. Apskritai nesupratau, kodėl staiga sugalvojau pažiūrėti šią trilogiją – tai vidutinis filmas, kuriuos dažniausiai prametu ir pamirštu. Aj, bet akys neišvarvėjo. Smagūs siaubiakai su testine istorija ir su visiems fizikos dėsniams nepaklūstančiomis mirtimis, kai kūnai taškosi, o žudymo įrankiai laksto kaip patrakę. Gal reikės net ir ketvirtą dalį pažiūrėti. Ir šiaip, smagių visokių smulkmenų per visus filmus yra – tam tikros detalės, automobiliai, etc, pasikartojantys visuose arba poroje filmų. Dar pamiršau – be išimčių – visų filmų pabaigos prajuokina ir visiškai sugadina filmo bendrą vaizdą :) Bet stengiausi į tai nekreipti dėmesio. Taigi, jei visiškai neturite ką veikti ir norite paganyti akis vidutinio gerumo (prastumo) filmuose – galite žiūrėti. Bet iki gero įvertinimo šiems filmams dar toli toli.

P.S.: prieš pat skelbdamas įrašą pažiūrėjau ir ketvirtąją dalį The Final Destination (2009). Tikiuosi, kad tai ir bus paskutinė. Žiūrėti į tą patį ketvirtą kartą… Pabosta. Ir dar prasčiau, nei praeitose. Na, bet filmų kūrimas dėl pinigo nėra retas dalykas, tad galima tiesiog nusispjaut :) Penktos dalies nė nežiūrėčiau.

Bedtime Stories (2008) – pamenate tuos filmus šeimai, kuriuos rodydavo televizijos praeitame dešimtmetyje? Vienas namuose, Beždžionė viešbutyje, Bethovenas ir kitos kvailos gyvenimiškos pasakos, kurias malonu žiūrėti, nes jose visada gėris nugali blogį. Meninės vertės juose apskritas nulis, įspūdingų vaizdų – nėra, tačiau smegenų pravalymui ir švenčių vakarams šie filmai visada tikdavo. Bent kol buvau vaikas. Šis filmas lygiai toks pats – apie geriečius, kurie nugali blogiukus, apie pasakas, apie saldų holivudo siužetą ir kitas nesąmonės, kurių net negalima laikyti kino kūriniu – tai tiesiog paprastas filmas, skirtas rodyti per visokias šventes. O dar kai pagrindinis aktorius – vienas kvailiausiai atrodančių aktorių Adam Sandler – ko gi norėti. Nors pasinaudodamas proga noriu prisiminti ir parekomenduoti vieną filmą, kuriame jis absoliučiai sužibėjo – Reign Over Me. Tad geriau žiūrėkite pastarąjį, nors nuo Bedtime Stories šleikštulio neturėtumėte pajusti, jei anksčiau žiūrėdavote tuos kvailus, šventinius filmus.

Killshot (2008) – šį filmą galima žiūrėti vien dėl vaidybos, gerų aktorių. Tačiau viskas suklijuota kažkaip… lėkštai. Neįdomiai, nuobodžiai. Profesionalūs žudikai tokių klaidų niekada nedaro – todėl apie juos nieko net realybėje negirdim. O čia… Dirbtinai sukurta drama su suskydusiu žudiku. Nuobodu. Manau, kad tikrai bus tų, kuriems labai patiks.

Groundhog Day (1993) – taip taip, nebuvau matęs šio filmo. Taip taip, jis man patiko. Ar dar yra tokių kaip aš, nemačiusių? Pažiūrėkite, jei nematėte per kokias šventes per vietines televizijas. Tikėjausi kažko panašaus į Forestą Gampą, bet, pasirodo, klydau. Neprilygsta anam, bet nėra prastas. Pakikenau, atsipalaidavau, pailsėjau nuo darbų. Labai lengva holivudinė komedija. Komentuoti nelabai žinau ką, nes nieko nenagrinėjau ir nieko apie šį filmą nemąsčiau – pažiūrėjau ir pamiršau. Na, gal tik pagalvojau, ką aš veikčiau, jei turėčiau tiek laiko, kiek jis. Tikriausiai tapčiau branduolinės fizikos mokslininku ar panašiai :)

Dorian Gray (2009) – naujas holivudo gražuolis, tačiau pusėtinas aktorius – Ben Barnes. Blogai yra tai, kad visi jo vaidmenys (tie keli) tokie patys – nepavyksta jam persikūnyti į savo vaidmenį ir nerodyti lygiai tokių pačių grimasų, kaip ir kituose vaidmenyse.  Kiti aktoriai filme – ne ką geresni. Kažkaip visa vaidyba atrodė nenatūrali, todėl tai ir gadino visą filmą. Pastatymas gražus, neblogas, nors kartais priminė kelių serijų televizinius serialus, tokius su pigiomis dekoracijomis. Siužetas – na kas jo nežino? Spėju, visi skaitėme šią O. Vaildo knygą, kuri man, beje, buvo netgi nuobodesnė už filmą. Taigi, trumpai sakant – žiūrėti galima, visai neblogai, paprastas ir nepeiktinas filmas.

Big Nothing (2006) – paprasta holivudinė komedija su smagiais aktoriais. Šiek tiek juodo humoro, šiek tiek linksmo absurdo. Puikiai tinka atsipalaidavimui. Gilios prasmės ieškoti neverta. Gal tik pabaiga nustebina, nes yra ne standartinė saldi ir laiminga. Geras filmas poilsiui, kai nesinori sukti galvos. Ir dar visai trumpas – tikriausiai todėl ir netampa nuobodus.

VISIŠKAI NEVERTA AUKOTI LAIKO:

American Virgin (2009) – man atrodo, kad tokių žmonių reikia gailėti, o ne statyti komedijas apie juos. Tų žmonių, kuriems vargšams debilai tėvai įteigia, jog prezervatyvų negalima naudoti, nes jie žudo. Ir tuomet tie vaikai užauga ir yra visiškai asocialūs ir kvaili padarai. Taigi, įsivaizduokite tokią merginą ir „Amerikietiško pyrago“ stiliaus komediją. Ar tai gali būti juokinga? Taip ir nėra. Graudu.

Weather Girl (2009) – visiška sasiska. Su visiškai prastais aktoriais. Kai pagrindinė aktorė yra tokia, kuri visiškai nemoka vaidinti, o jos emocijos labai nenatūralios – toks bus ir filmas. O ir romantika jame nuobodi bei nenatūrali. Vaidyba, filmuose svarbiausia yra vaidyba!!

Next Day Air (2009) – nuobodžiai stereotipiniais juodaodžiais pergrūstas filmas. Narkotikai, durnumas, susišaudymai. Nuobodu. Ale komedija. Visiškai nevykęs Tarantino kopijavimas – visi šaudosi, bet vienas lieka gyvas. Feh. Nepavadinčiau to kinu, o greičiau – šūdu.

The Goods: Live Hard, Sell Hard (2009) – nusamdyk kelis durnius, ir tavo verslas seksis puikiai. Nuostabus planas. Gaila, pas mus jis kažkaip neveikia. Debiliška komedija, debiliškas siužetas, debiliškos kalbos ir vaidyba.

Dead Snow (2009) – norvegiškas idiotizmas su poilsiautojais kalnuose ir naciais-zombiais. Bei daug kraujo ir kumpių.

PVC-1 (2007) – filme atpasakojama istorija žiauri, bet įdomi. Tikra istorija apie moterį, kuriai ant kaklo buvo uždėta bomba iš vandentiekio vamzdžių (PVC), kadangi ji nesugebėjo sumokėti išpirkos. Tačiau nors siužetas ir geras, jo pateikimas – prastas. Labai paviršutiniškai susuktas filmas, kai vaidyba, filmavimas ir neįdėtos pastangos visiškai sunaikina siužeto įdomumą.

Appaloosa (2008) – prastas ir nuobodus vesternas. Geras pavyzdys, ką reiškia prastas operatoriaus, montuotojo ir pačio režisieriaus darbas. Ko norėt, kai režisierius duoda sau vieną iš pagrindinių vaidmenų.

13 Game Of Death (2006) – populiarūs dabar tokie filmai – paprastam žmogeliui pasiūlomas sandėris – jis atlieka tam tikras užduotis (dažniausiai tai – žudynės), o už tai gauna krūvą pinigų. Eh tie korėjiečiai. Kartais pastato tokių gražių filmų, kad net patikėti negali. O kartais pridaro tokių šlykštybių… Jei jums patinka išmatų valgymas, žmonių daužymas, išpurtę lavonai, išsitėškę smegenys ant gatvės, gyvūnų pjaustymas – galite žiūrėti. Bet man nepatiko. Šlykštynės, ir tiek.

Extract (2009) – nuobodoka komedija apie nuobodžius žmones. Milijoną kartų matytas siužetas ir įvairios siužeto linijos. Smegenims pravalyti gal ir tiktų, bet bėda, kad žiūri ir galvoji „matęs aš šį filmą, ar ne?“ Beje, kas prajuokino, tai Beną Afflecką pažinau tik filmo vidury :) Bet tiek to juoko ir tebuvo.

Stuck (2007) – siužeto kvailumas ir filmo pabaigos nesąmonės džiugesio nekelia. Prastas filmas, nors mintis lyg ir įdomi. Tačiau išpildymas prasilenkiantis su sveika logika. Sužalotas ir perdurtas žmogus kelias dienas mašinos priekiniame lange. O taip, logiška :)

Infestation (2009) – milžiniški vabalai užpuola pasaulį, suvysto žmones ir jais pasivaišina. Keli didvyriai išgelbsti visus. Visa tai pateikiama su labai neskoningu humoru. Labai prastai.

The Forbidden Kingdom (2008) – daug kas mane supeiks ir sakys, kad šitas filmas puikus ir geras. Na taip, Jackie Chan yra tikrai unikalus aktorius, tačiau tai nieko nekeičia. Jo fanai tegu garbina visus jo filmus, tačiau šis kūrinėlis… Dar vienas eilinis rytų ir holivudo bendras kūrinys – kovos menai sumaišyti su krūva efektų, skraidymų ir neįmanomų kovų be žaizdų ir kaulų lūžių. Nepažeidžiami herojai, debiliški šokinėjimai mosikuojant kojomis, lūžtantis betonas, skylantys akmenys, padažyti imperatoriai, nenugalimos moterys su gyvais plaukais, kažkokios dvasios, pragaras, nemirtingumas – bullshit… Tas pats per tą patį, ir dar taip nuobodžiai. Kuo tai skiriasi nuo šlamštiško Dragonball - aš nežinau. Ta pati nesąmonė, tik šiek tiek kitokiu formatu. Nuo-bo-du ir juokinga.

Death Race (2008) – filmo pradžioje ilgu tekstu paaiškinama, apie ką filmas, kas vyksta ir kas čia per reikalas. Kad žiūrovams mąstyt nereiktų. Kvailas filmas. Jei mėgstate bereikšmius veiksmo filmus, kur daug šaudosi, sproginėja ir dar Jason Statham labai daug mušasi ir yra piktas – galite žiūrėti. Kaip tik. Tačiau man šis filmas pasirodė labai nuobodus ir standartinis. Visiškai nieko naujo, dabar populiaraus tipo siužetas ir dar įspūdingos lenktynės. Dar nepamirškime visiškai skylėto siužeto – kai žmonės sunkiai dirba ir uždirba tik 300 dolerių per savaitę (sakyčiau, visai nieko atlyginimas!), o lenktynių žiūrėjimui nepagaili 250-ties. Čia tik smulkmenėlė. Nesąmonių ten daug daugiau. Šlamštiškas siužetas, įspūdingi efektai ir daugiau visiškai nieko.

Trailer Park Boys: Countdown To Liquor Day (2009) – nežinau. Truputį juokinga. Gal dėl to, kad absurdiška. Pavyzdžiui vienas iš jų visada rankoje turi gėrimo stiklą. Tas smagiai kvaila. Tokia štai ir kvaila komedija. Visiškai kvaila. Ir tikrai neverta laiko gaišimo. Iš viso filmo atsimenu tik tą gėrimo stiklą. Dar kelis keiksmažodžius.

Lost In Space (1998) – norėjau prisiminti paauglystę, todėl pažiūrėjau šį filmą. Pamenu, buvo vienas klausomiausių filmo garso takelių – su tokiomis grupėmis kaip Apollo 440, Crystal Method, Fatboy Slim, Propellerheads, Death in Vegas. Iki šiol kietos dainos :) Deja, filme nei vieno kūrinio taip ir neišgirdau – grojo tokia prasta muzika, koks ir pats filmas. Visiška nesąmonė ir nuobodybė :) Bet šiokią tokią kuklią nostalgiją pajaučiau :)

Fired Up! (2009) – 138 filmas apie amerikiečių sporto aistruolių šokėjus. Visas filmas apie du tuščiagalvius, kurie labai daug šneka ir kabina krūvą merginų. Visas filmas apie tai. Nuobodybė visiška. Ir nejuokingi bajeriai. Ir minčių „puikių“ yra – jei tau kažkas nesiseka, tai pradėk elgtis gaidiškai, daug keikis, ir pradės sektis. Puikus gyvenimiškas patarimas. Žiūrėti draudžiama.

Fast & Furious 4 (2009) – nieko. Visiškai nieko. Jei šaipėtės iš praeitų dalių ar net jų nežiūrėjote – tas pats bus ir su šia. Jei žiūrėjote visas dalis ir jas dievinate – žiūrėsite ir šią. Tad komentuoti labai nėra ką. Nebent būsite toks kaip aš, kuris matė tik pirmąją, iš jos pasijuokė, bet pažiūrėjo ir šią dalį. Visiškai su sveiku protu prasilenkiantis filmas – su visokiais skystais azotais ir kita chemija, amžinybę šviesos greičiu važiuojamas 5 mylias, sprogstančios padangos jėgos apverčiamos mašinos ir kiti absurdai. Kam tai gali patikti?