Mamiškasis sekmadienis prasidėjo įprasta buitimi. Manęs namie nieks nesveikina, nes tėtukas mano, kad mamas turi sveikint vaikai, o ne jų vyrai, tad palauksiu, kol vaikai ugdymo įstaigose sužinos, kas yra toji Motinos diena, ir kuriais nors mokykliniais metais sugalvos kaip nors mane pasveikint.

Paskambinau mamai ir sužinojau, kad jai vis dar skauda koją, bet tas netrukdo šiandien lėkti pasižaisti foto studijoje su draugais fotografais, todėl negalės eiti su mumis į kiną. Ką gi, išsiruošėme mudu dviese su vyresnėliu.

„Pasakoje“ šiandien suaugusiųjų su vaikais šventė: vienas vaikas gali atsivesti vieną suaugusįjį nemokamai. O kadangi vaikams iki 3 metų „Pasakoje“ nėra bilietų, tai mudu su Žiogučiu, kuris išdidžiai pranešė kasininkei, kad jam jau 3,5 metų, buvom abu įleisti nemokamai.

Išsirinkom filmą „Tvenkinio paslaptys“. Įdomu visokie vabalėliai, varlės ir laumžirgiai iš arti, bet tokiam žiūrovui kaip mano, užtektų ir pusvalandinės juostos. Panašiai po pusvalandžio jis ir pradėjo sukinėtis, laipioti kėdėmis, zirzenti, kad nori valgyti, kad jau einam, o kai pamatė, kad tokie paprasti norai nepadės – man tai filmas buvo įdomus! – nokautavo nenuginčijamu „noriu sisi“.

Per šį savaitgalį dukart buvau apdovanota šlapiomis jo kelnėmis ir vėl pradėjau mąstyt, kaip „tas nesąmones“ išgyvendint. Paprastai, kai atsitinka viena nelaimė, ji netrukus pasikartoja dar ir dar. Mes susiraukiam, o jis kikena lyg iškrėtęs kokią išdaigą. Dabar galvoju, ko mes pykstam? Priimam tai asmeniškai, tarsi į mūsų kelnes būtų prisisiota. Gal kaip tik vertėtų užjausti jį, kad atsitiko jam tokia nelaimė, nes iš tiesų nemanau, kad jam dėl to smagu. Žinoma, tai, kad jis sako, jog jam šlapios kelnės nepatinka ir liūdna, kad taip atsitiko, nereiškia, kad jis iš tiesų taip mano, nes jis žino, kad taip tiesiog reikia sakyti ir taip reiktų jaustis – tokius dalykus moka gerai. Mes dažniausiai sakom, kad mums liūdna, jog jo kelnės sušlapo, bet ar vaikas turėtų būti atsakingas už mūsų nuotaikas? Norėčiau, kad pavyktų suimt save į rankas ir sureaguot kažkaip kitaip. Ir dar galvoju, gal vis dėlto jo amžiuj dar yra normalu iš pradžių pabandyt ir tik pajutus drėkstančius apatinius apsispręsti eit į tualetą?

Po filmo pasivijome mažąjį broliuką su tėčiu Katedros aikštėje ir nuėjome užkąsti į kavinę. Gavę angliavandenių dozę vaikai pasiuto, tėvai apsipyko, todėl perniek puošiausi – mintis nusifotografuoti lauke su vaikais liko neįgyvendinta. Po dešimt minučių gavau bučkį ir važiavom namo migdyt vaikus.

Po pietų jaunėlis apsivėmė. Atidavė visa, ką per šią nevalgiukų dienelę buvo įsidėjęs į burnytę. Paskui dar kelis kartus, kol galiausiai suviduriavo. Tikiuosi, kad jį sudirgino kavinės vaisių tyrė, o ne kas nors rimčiau, nes ryt esu numačius labai labai lauktą susitikimą su seniai nematyta drauge ir niekad nematyta jos dukryte.

Važiuojant pas uošvius mąsčiau, kas yra iš tiesų vertinga ir svarbu: uždėti vaikui kepurę ar pabūti visiems drauge; turėti atminčiai nuotrauką ar laiku pamigdyti pietų… Vis dėlto labai gaila šio savaitgalio „žemiškų“ praradimų: kažkur parke pamestos vyresnėlio striukės-džemperio ir kavinėj palikto mažylio „Tichės“ butelio su spec. kamščiu, kurį parsivežėm dar iš Čekijos, kur keliavom dar neturėdami vaikų. Paskui dar praradau paskutinius grynuosius, mat mama sustojo degalinėje be piniginės. Na bet šitas praradimas laikinas, iki kito pasimatymo.

Vakare su mama žiūrėjom spektaklį „Ša, kalba mamos“. Bilietus netikėtai laimėjau viename iš feisbukinių konkursų. Iš pradžių norėjo su manim eit tėtukas, bet paskui pasiūlė pasidaryt šventę sau ir savo mamai. Jai gal nebuvo labai sava ta tema, jau viskas pamiršta, likęs tik bendras įspūdis, bet kaip pramoginis vakaras visai patiko. Aš ėjau nusiteikusi „ir ką gi ten parodys?“ ir likau tikrai patenkinta. Spektaklis nėra toks paprastas ir lėkštas kaip „Urvinis žmogus“, jame ne tik juokeliai, bet ir skaudžios motinystės patirtys, na ir kasdieniškos mamiškos situacijos: neužmiegantis vaikas, paskutinis kantrybės lašas, pašliję santykiai su antrąja puse. Pašiepiami kai kurie dramatiški išgyvenimai, atspindimos motinystės klaidos, kai kurie aspektai pernelyg smarkiai sušaržuoti, pvz., vystyklystė ar kūdikių mankšta, bet iš esmės veikia kaip terapinė priemonė „ir kitoms taip būna…“. Ir užjaučiu tas moteris, kurioms ir vaikai, ir buitis vienoms pačioms ant pečių ir tų dviejų rankų. Joms tikrai labai sunku. Na, o auditorija, tikėjausi, kad bus vien jaunos mamos. Bet ne, ji – marga: ir porelės, ir pagyvenusios tetos – kaip bet kokiam kitam spektakly.

Vaikai jau valanda kaip miega, mamos diena baigėsi (sąlyginai – tuoj prasidės naktiniai kėlinėjimaisi), o mano dar tik prasideda. Vėlyvoji vakarienė, kompiuteris, rytojaus ir naujos savaitės planai, nepadaryti šios dienos darbai, nors kelios minutės vyrui, na ir dar vieną sykį įjungsiu skalbyklę ir vėl nueisiu miegot bent valanda per vėlai…

Mano filmų pasirinkimas atsitiktinis – ne mano pačios sugalvota, ką pamatyti, bet taip tik dar įdomiau

Pati filmų jau keletą metų nesirenku, nes:

1) jų tiek daug, kad neįmanoma visais pasidomėti;

2) 80% lietuviškų aprašymų neatitinka filmo.

Tad ir nesivarginu. Einu nieko nesitikėdama ir štai, kokių įspūdžių jau parsinešiau.

Gyvenimo sienos

Režisierius: Gustavo Taretto
Metai: 2011
Šalis: Argentina, Ispanija, Vokietija

Pradžia – įdomus pasakojimas apie Buenos Aires pastatus ir juose gyvenančius žmones. Yra vienas kitas smagaus humoro lašas. Iškeliama susvetimėjimo, “suinternetėjimo” problema, tačiau viskas baigiasi laimingai, tad gal ne tokia ir didelė ta problema, dėl kurios pusę filmo verkšlenta? Siužetas nuspėjamas ir banalus – jeigu rodo dvi atskiras linijas apie vienišą vyrą ir vienišą moterį, vadinasi, pabaigoje tos linijos susikirs, ar ne? Atsiprašau, jei sugadinau kam žiūrėjimą, bet gal kam ir sutaupiau keliolika litų ir vakarą.

Paradas

Režisierius: Srdjan Dragojevič
Metai: 2011
Šalis: Serbija, Vokietija, Slovėnija, Kroatija, Vengrija

Iš komedijų sąrašo. Kalba apie gėjus, bet ne tik. Subalansuota plačiajai suaugusiųjų auditorijai. Paliečiamos trys skaudžios temos: vyrų, grįžusių iš karo, socialinė integracija, tautinė ir seksualinių mažumų neapykanta, tačiau tai tikrai smagus, šmaikštus ir juokingas filmas. Pusiau galima ir be titrų suprasti, nes serbų kalba kažkiek panaši į rusų.

Karai ir tautinė nesantaika per visą filmą taip ir lieka su didele humoro gaidele, o štai homoseksualų klausimas baigiasi tragiškai. Ta dramatiška pabaiga tarsi sugadina visą komedijiškumą, kita vertus, drama apie gėjus turbūt susilauktų kur kas mažiau dėmesio, o štai komedija, kurioje kalbama ne vien apie gėjus – visai kas kita. Pabaigoj autorius tiesiog nuleidžia žiūrovą ant žemės, leidžia tiesai pabaksnot į akis. Išeini su mintim “siaubas, kaip ten sunku žmonėms gyventi” ir pasidžiaugi mūsų nuostabia Lietuva. Drąsiai rekomenduoju.

Vištiena su slyvomis

Režisierius: Marjane Satrapi, Vincent Paronnaud
Metai: 2011
Šalis: Prancūzija, Vokietija, Belgija

Lietuviškas aprašymas – totali nesąmonė. O filmas – labai fainas. Siužetas nenuspėjamas, istorija šokinėja tai į praeitį, tai į ateitį, tai į dabartį, pasakojama tai apie vieną veikėją, tai apie kitą, kol galiausiai susidaro vienas nuoseklus vaizdas, pasakojantis tragišką meilės istoriją, o tiksliau – daug tragiškų meilės istorijų, susiklosčiusių dėl tos vienos nelaimingos istorijos. Hmm, gal papasakojau per daug ir kažkam sugadinau filmą?..

Bet ir tuo atveju, kai daugmaž žinote, ko tikėtis iš siužeto, nueiti labai verta, nes šis filmas – ne šiaip istorija. Tai kerintis vaizdas, kur susipina kinematografas, tapyba, animacija ir teatras. Nuostabus reginys! Pamatyti išties verta.

Paprastas gyvenimas

Režisierius: Ann Hui
Metai: 2011
Šalis: Honkongas

Įdomi neišgalvota istorija ir daug daug įvairiausių Honkongo kasdienybės detalių: buitis, maistas, ligos ir gydymas, senelių namai, žmonių santykiai, bendravimo stiliai, netgi šiek tiek užuominų apie kinišką filmo statymą. Žavi tai, kad nufilmuota tokiu stiliumi, jog kartais atrodo, kad stebi visus įvykius tarsi pro kokią rakto skylutę, tupėdamas spintoj ar slėpdamasis už kokių rakandų. Tai priduoda tikresnio įspūdžio, artimesnio santykio su vyksmu, įsijautimo – žaviai sugalvota.

Yra humoro, yra dramos – viskas subalansuota. Filmas nėra labai sudėtingas, tačiau gilus, daugiasluoksnis. Išeini visgi keistos nuotaikos. Šis filmas reklamuojamas kaip pasakojimas apie tai, kaip vyrukas pasiaukojamai globojo savo šeimos tarnaitę paskutiniais jos gyvenimo metais. Tačiau lietuviška pasiaukojanti globa ir toji honkongietiška – labai skiriasi. Jeigu žiūrėti per lietuvišką prizmę, galima daryti netgi priešingas išvadas – kad mažai jam ta tarnaitė rūpėjo. Na, bet tai tik viena iš filmo detalių. Kam smalsu Kinija, Honkongas, kam smalsu pažvelgti pro rakto skylutę, kaip kiti žmonės gyvena (ir vėlgi pagalvoti, kaip pas mus Lietuvoj gerai), drąsiai rekomenduoju.

Iki pasimatymo

Režisierius: Mohammad Rasoulof
Metai: 2011
Šalis: Iranas

Dar vienas filmas apie tai, kaip puiku gyventi Lietuvoj. Pasakoja apie moterį Irane, kuri be vyro negali nieko. Neužtenka vien fakto, kad ji ištekėjusi. Pats vyras turi ją lydėti šen, lydėti ten, pasirašyti ten, pasirašyti čia, kad moteris galėtų susitvarkyti ganėtinai asmeninius reikalus. Ilga, rami, tyli, liūdna istorija, tolydžio vis liūdnėjanti. Žiūri, supranti ir liūdi kartu ir apima tokia neviltis.

Tiesa, moters augintinio vėžliuko gyvenimo istorija – banalus palyginimas su pagrindinės veikėjos siužetine linija, bet filmo vertės nemenkina. Rekomenduoju rimtesniam žiūrovui. Ir, sakyčiau, subalansuota visgi moterims.

Ką matėt jūs? Kokie įspūdžiai?

Prisipažinsiu, esu vienas iš tų baisių žmonių, anot kurių už prasto meno kūrimą, propagavimą ir platinimą reiktų bausti mirties bausme.

Tik va tas prasto meno suvokimas… Kad nereiktų vieną dieną pačiai atsidurti kitoje barikadų pusėje.

Bet ne ta iki koktumo apdairi baimė paskatino dar kartą permąstyti asmenines nuostatas.

Nesenai pasižiūrėjau baisiai šūdiną filmą apie vieną tokį bičą. Iš to filmo siužeto supratau, jog tas bičas turėtų būti kažkas… Gal brutali, iki galo neapmąstyta ar nesuvaldyta valia, virtusi buka jėga. O gal pernelyg tiesmuka nepasitenkinimo šiuo pasauliu išraiška.

Bet filmas buvo tooooks manieringai šūdinas, jog pagrindinis herojus, kurio sielą turėjo išpirkt šitas šlamštas, suspindo kaip totalus idiotas, vertas pragaro už savo bukumą.

Pagrindinis filmo herojus – Charles Bronson, žinomas kaip pavojingiausias Britanijos kalinys.

Pavojingiausio kalinio karjerą šis žmogus pradėjo apiplėšęs pašto skyrių, o tęsė siautėdamas ir smurtaudamas įvairiuose Britanijos kalėjimuose.

Jo smurtavimas kaip faktas įdomus ko gero tik savo beviltiškumu, nors pasirenkamas jis kaip kraštutinė protesto forma (šitai paaiškėja ne iš filmo, o iš krūvos geltonosios spaudos straipsnių).

Bronsonas smurtauja ir šėlsta žinodamas, jog tai tik pridės dar vienus metus prie jam priteisto kalėti laiko ir sustiprins izoliaciją nuo bet kokio tiesioginio kontakto su išoriniu pasauliu. Tai tuo pačiu metu ir lengviausias, ir sunkiausias kelias atsiriboti nuo bet kokios atsakomybės už save ir savo egzistenciją. Gana radikalus pabėgimo į savo susikurtą pasaulį kelias.

Įsivaizduoju, jog šiame filme Bronsonas turėjo tapti gyva metafora. Galbūt genialaus (ne institucijų, o žmogaus valia ir dėka gimstančio) meno. Nes tikras menas visada siekia peržengti egzistuojančias (formos ir turinio) ribas, sulaužyti nusistovėjusias taisykles. Jis nepaklūsta jokiems pripažintiems logikos dėsniams išskyrus tuos, kuriuos pats sukuria. Deja, Bronsonas iš filmo labiau priminė persenusį klouną (kuris vietoj juoko kelią šleikštų nuobodulį) o ne apmąstymo vertą idėją.

Ir kuo toliau tuo labiau imu įsivaizduoti ką turėjau pamatyti šitame filme ir ko nepamačiau.

Įsivaizduoju, jog šitame filme prievarta ir smurto aktai turėjo virsti meno kūriniu – performansu, kažkokiu keistu egzistencijos per absoliutų, beatodairišką neigimą įprasminimu.

Įsivaizduoju, jog Bronsono situacija turėjo atskleisti dabartinės sistemos impotenciją ir laisvos egzistencijos už kalėjimo sienų sąlygiškumą.

Nieko panašaus šiame filme nepamačiau, apart poros pritrenkiančių kadrų ir rakursų, pavergusių akis.

Ir čia tikriausiai trūks jūsų kantrybė. Kodėl žmogus pats savo valia prisiėdęs šūdo, bruka jį kitiems.

Prisipažinsiu viskas vardan Bronsono piešinių. Filme, labai trumpą akimirką jo piešiniai virto animacija ir įsiterpė į tą negyvą gražių ir stilingų kadrų mėsą. Lašas autentikos ir gyvybės maištą imituojančiame farse.

Be galo keisti, fantazijas ir vaikiškas keverzones primenantys piešiniai. Grėsmingą turinį prislopina kičiškai miela piešinių stilistika ir švelni spalvų gama.

Dar nežinau ar jie mane paveikė kaip menas ar kaip autentiškas būties, kuri mane gąsdina, liudijimas. Perdėm stiprus kontekstas paralyžiavo estetines jusles. Bet gal tai ir gerai, nes šita dviprasmiška situacija mane privertė prisiminti vieną paradoksalų teiginį, jog Hitleris tapo despotišku siaubūnu, todėl, kad negalėjo tapti menininku.

Tuomet pilna gerkle man norisi šaukti: „nors aš jo nemėgstu, tačiau tegyvuoja šūdinas menas, jei tik jis padeda atsiriboti nuo nepasitenkinimą keliančio pasaulio!“

Tekste panaudoti vaizdai iš Nicolas Winding Refn filmo „Bronson“ ir paties Bronsono piešiniai.

Nepatiko. Žudantis antiistoriškumas, beveik taip pat klaikus, kaip R. Scotto “Dangaus karalystėje”. Vietomis scenaristą J. Banį norėjau nušauti be teisės prisikelti. Stereotipai – struktūriškai filmas primena A. Užkalnio komentarus lryte (būtent komentarus) – juoda, balta, jokių pustonių, t.y. filmas iš esmės nukreiptas į pradinį mokyklinį išsilavinimą (stereotipiškumu jį galima lyginti su R. Emericho “Patriotu”). Na, gal ir tokių reikia. Labai gaila, kad nenorėta normaliau pažaisti su kalbomis, nors tada, būtų, žinoma, per daug istoriškumo ir visi stereotipai išlėktų šaibom – ypač tiesiog bjaurūs “lenkų” paveikslai (hint: kas buvo varančioji 1831 m. ir 1864 m. sukilimų jėga? Kokia kalba kalbėjo Lietuvos bajorija ir ar tai jai trukdė jaustis lietuviais pagal principa gente lituanus natione polonus? Aišku, kam tai įdomu – kai kas turbūt plos iš susižavėjimo tokiu kūrėjų “patriotizmu”. Beje, siužeto skylė – kaip Gruinius gali būti Rozumovskio _dėdė_, t.y. brolio vaikas?). Viena iš kvailiausių scenų – tai mūšis su Snegiriovo kareiviais. Aš nesu joks karo specialistas, bet būnant silpnesniam ir prasčiau ginkluotam pulti įkalne (!!!!) dar Sun Tzu 400 m. pr. Kr. uždraudė. Jonai Bany, skaitykite bent klasikinius karo tekstus. Čia netgi blogiau nei pagaliai prieš šautuvus. Ir kodėl gi Snegiriovas išmetė Kristiną? Išsigando Blindos? Oi, nejuokinkit. O ką jau kalbėti apie tai, kad po tokios Gruiniaus ir Blindos sąjungos, čia prisistatytų 1000 kazokų ir Gruinius tikrai keliautų į Sibirą, o jo žemes – konfiskuotų. Ir visiškai netiko I. Narkutės “Raudoni vakarai” – mano manymu, toji daina šitai epochai netinka, nors gal ne kiekvienas klauso tekstą. Ir dar – Renavo dvaras – ok, bet kad jo prieigos būtų net nenušienautos – neįsivaizduojama, koks slunkius turėtų būti dvarininkas

Žodžiu, vaizdas 5, vaidyba 4, siužetas 3, istorizmas 1. Nesigailiu, kad žiūrėjau. Pirmas žingsnis geras, dabar toliau, bet tik ne į kvailumo pusę.

P.S. O vakar žiūrėjau Tomo Tykwerio “Kvepalus”. Gana nevykusi, nors tam tikra prasme graži gero romano, kurio turbūt ekranizuoti nelabai įmanoma, ekranizacija. Nerekomenduoju, ypač skaičiusiems.

Vakar rašydamas apie Samsung Smart TV 3D technologiją prisižadėjau pasidalinti patirtimi renkantis programas sugebančias atkurti 3D vaizdą. Tik neužmirškite, kad aš šiuo klausimu nusimanau nė kiek nedaugiau nei jūs, todėl gali būti, kad egzistuoja paprastesni sprendimai. Mane spaudė laikas, bet labai norėjosi išbandyti ir 3D, todėl naudojausi programomis apie kurias sužinojau paskaitinėjęs internetą keletą valandų. Ir šis įrašas skirtas turintiems Smart TV bei norintiems pasimėgauti 3D filmais personaliniame kompiuteryje.

Neturėjau laiko, noro ir galimybių išbandyti visas egzistuojančias programas skirtingose operacinėse sistemose. Bet problemos egzistuoja netgi tos pačios OS skirtingose versijose. Pavyzdžiui su TotalMedia Theatre 3D režimas veikia tik Windows 7 (turbūt veiks ir Windows Vista jeigu dar kas ją tebesinaudoja). O aš nežinodamas sugaišau keletą valandų bandydamas suprasti, kodėl nešiojamas kompiuteris su Windows XP nenori rodyti 3D vaizdo. Kol galų gale tą pačia programą paleidęs kitame kompiuteryje su Windows 7 pamačiau, kad viskas veikia be problemų ir supratau, kad problema būtent Windows XP. Dabar jau neįsitikinęs ar niekas apie tai nebuvo užsiminęs, ar tiesiog ši informacija praslydo man pro akis. Todėl jeigu skaitote šį įrašą turėdami panašių problemų, tai siūlau 3D filmus žiūrėti naudojantis Windows 7.

Jeigu jūsų kompiuteris pakankamai galingas bet su Windows XP ir neturite jokio noro keisti operacinės sistemos tai išeitis visgi egzistuoja. Ir ji vadinasi Stereoscopic Player. Vienintelis šios programos trūkūmas, tai kad ji nesugeba atkurti Blu-ray diskų. Bet jeigu turite filmo kopiją kompiuterija, tai ši programa tikrai jį atkurs. Ir vienintelė problema su kuria galite susidurti, tai išsirinkti tinkamą jums režimą:

Mano atveju problema buvo tame, kad norėtas peržiūrėti 3D filmas buvo su skirtingais vaizdais vienas virš kito. Samsung Smart TV be problemų supranta tokį 3D vaizdą ir padaro jį erdviniu, bet jis gaunasi suspaustas iš pločio. Ta prasme plačiaekranis filmas rodomas tik ekrano viduryje esančiame trečdalyje. Logiškai mąstant teisingą vaizdą turėjau pasiekti pasirinkęs Over/Under – kaip jau minėjau 3D films kurį bandžiau peržiūrėti buvo su vaizdu vienas virš kito. Bet realiai vaizdelį per visą ekraną išvydau tik pasirinkęs Side by -Side:

Nežiūrint į logiškus neatitikus, turint kantrybės su Stereoscopic Player galima pasimėgauti 3D vaizdais netgi su paprastu monitoriumi. Tiesa tam reikėtu įsigyti arba pasigaminti vienus iš raudonai-žydrų ar kitų spalvų akinius. Šis filmų grotuvas palaiko bene visus įmanomus 3D filmų peržiūros būdus. Beje nors apie tai nebūsite perspėtas, bet su laisvai dalinama programa galėsite mėgautis 3D vaizdu tik 5 minutes. Teks ieškoti vaistų arba nusipirkti torentuose.

Jeigu naudojatės Windows 7 operacine sistema ir jeigu norite peržiūrėti Blu-ray disko kopiją iš .ISO failo tai siūlyčiau nusipirkti ArcSoft TotalMedia Theatre. Paskaitęs atsiliepimus apie tai, kad naujausia 5 versija labai reikli kompiuteriu išbandžiau tik 3 versiją. Tiesa pastarajai būtinas Sim3D įskiepis. Šioje programoje 3D vaizdo pasirinkimas kur kas skurdesnis:

Bet užtai ji be problemų atvaizduos Blu-ray .ISO failo kopiją esančią jūsų kompiuteryje. Todėl pačio pirmo pasirinkimo geriau neliesti ir turint 3D televizorių visada Blu-ray diskus atvaizduoti 3D. Na, o norint pažiūrėti erdvinio filmo ripą jau turėsite pasirinkti vaizdas yra vienas virš kito ar vienas šalia kito. Taipogi galite pasirintki 3D vaizdo gilumą. Aš šio nustatymo neliesčiau, nes iš mano patirties arba vaizdelis nesikeičia, arba tampa nebemalonus akiai.

Turbūt reikėtu užsiminti, kad ši ir kitos programos atkuriančios Blu-ray 3D diskų kopijas to negali padaryti tiesiog naudodamos .ISO failą. Norint peržiūrėti filmus esančius .ISO failuose pirma teks įsidiegti DAEMON Tool ar kitą panašią programą, kuri sukurs virtualų Blu-ray diską. Ir jau į šią programą užkrovus .ISO failą ir atsiradus virtualiam Blu-ray diskui su turimu 3D filmu TotalMedia Theatre ar kuri kita programa galės jį atkurti. Jeigu nė velnio nesupratote klauskite komentaruose ir pabandysiu paaiškinti.

Be 3D vaizdo nustatymo galite pasirinkti ir su kokiu įrenginiu ruošiatės žiūrėti 3D filmus:

Jeigu turite Samsung Smart TV ir norite pasimėgauti 3D Blu-ray disko kopija esančia kompiuteryje tai rinkitės kaip ir aukščiau esančioje iliustracijoje matomą 3D ready DLP HDTV. Apie kitus pasirinkimus nerašysiu, nes šio įrašo tiklsas padėti Smart TV vartotojams.

Paskutinė programa apie kurią šiandien norėčiau užsiminti tai CyberLink PowerDVD. Savo nelaimei iš pradžių prasidėjau su 10 versija kurios vaistų galiojimo laikas buvo pasibaigęs  ir sugaišau nemažai laiko bandydamas šią programą pasileisti. Užtai naujausia 11 versija veikia be priekaištų ir 3D nustatymai suveikia automatiškai. Nors galima viską pasirinkti ir pačiam:

Cyberlink PowerDVD v11 veikia praktiškai iškart įsidiegus ir nereikia nieko nustatinėti. Aišku vadovaujantis visais kiaulystės ir Merfio dėsniais aš ją išbandžiau paskutinę, nors iš tikrųjų reikėjo nuo jos pradėti.

Reziumuojant galiu pasakyti, kad norint žiūrėti 3D filmus esančius kompiuteryje per Samsung Smart TV patogiausia naudotis Cyberlink PowerDVD. Na, o jeigu nesisektu su kokiu filmu, tai naudokitės Stereoscopic Player. Apie ArcSoft TotalMedia Theatre nebūčiau išvis užsiminęs, jeigu PowerDVD 11 versiją būčiau išbandęs prieš pradėdamas rašyti apie 3D filmams peržiūrėti skirtas programas. O, kad jau buvau parašęs, tai negi trinsiu, tai ką parašiau. Netingintys perskaityti iki šios vietos žinos kaip elgtis ir kurios programos ieškoti.

Pabaigai norėčiau pasvajoti, kad jau artimiausiu laiku Samsung SmarTV išmoks pats atkurti bent jau .MKV formato vaizdo failus ir norint tokius failus peržiūrėti nereikės jungti kompiuterio prie televizoriaus ir bus galima peržiūrėti kaip ir kitų formatų filmus tiesiog pačio Smart TV pagalba. Nors apie tai parašysiu kitą kartą. Nes tiek daug prirašęs apie šį išmanųjį televizorių vis neprisiruošiau parašyti apie vieną iš bene dažniausiai naudojamų galimybių.

Apie ką? Ogi poetas siekia savo svajonių moters – viskuo, kuo sugeba. Ar pasiekia – sužinosite tik pažiūrėję

Va kaip čia gavosi.

O viso labo norėjau pasakyti, kad nuo paskutinio įrašo, praėjus daugybei dienų man daugybę kartų buvo kilęs noras pasidalinti savo mintimis su pasauliu, tačiau vis atsirasdavo priežasčių tai atidėti ir atidėti… Dabar irgi norėčiau atidėti savo kompiuterinę sielos išsiliejimo pikseliais akciją, netgi kirba porą minčių, ką reiktų vietoj padaryti, bet tuomet išvis kam bereikalingas bus šis mano interdienoraštėlis, jeigu du pastovūs mano blogo skaitytojai ir vėl neturės ką paskaityti…

Taigi, jau labai seniai, kažkur nuo balandžio mėnesio galo vis norėjau parašyti apie tai, kad pagaliau į kinoekranus pakliuvo Viktoro Pelevino kūryba.

Rusų kinopramonė stenėjo stenėjo ir pagaliau išstenėjo "Generation П" ekranizaciją.

http://www.generationp.ru/

Manau, čia besilankantys žmonės yra save gerbiantys inteligentai-intelektualai ir pasakoti jums apie tai kas yra Pelevinas ir apie ką yra romanas "Generation П" nereikia? O jeigu nežinote – gėdinkitės, nes tai vienintelis ir geriausias grožinės literatūros kūrinys tiek posttarybinėje, tiek kapitalistinėje erdvėje skirtas slėpiningam protapisio, tai yra, reklamos ir viešųjų ryšių, pasaulėliui.

Kiek anksčiau Lietuvos reklamščikai beveik vienodai apsiegzaltavę skaitė Frederiko Bėgbederio "14,99" – nors pusę tos knygos galima buvo drąsiai išmesti kaip tipišką grafomanijos pavyzdį. O dar po poros metų į tą ką skaitė galėjo pavėpsoti kinoteatre.

O štai su Pelevino ekranizavimais kur kas sudėtingiau. Nоrs Pelevinas kaip rašytojas tiek Rusijoje tiek už jos ribų yra net nelygintinas su anuo prancūzišku pisalkinu, bet nuo knygos "Generation П" išleidimo iki ekranizacijos praėjo nežinia kiek ir dar truputis laiko – knygą parsipučiau ir atsispausdinau dar tuomet, kai nežinojau, kas tai tokio makintošas, ir kai mobiliakų su liečiamu ekranu nebuvo net pseudobojevykuose apie pseudodemokratijos sėjėją Džeimsą Bondą.

Apskritai tai buvo antra Pelevino knyga, kurią aš susiradau ir perskaičiau paveiktas "Čiapajevo ir Pustotos".

Ilgus dešimtmečius mane kankino klausimas – kodėl gi šiame pasaulyje, kur viskas perkama ir parduodama iki šiol dar nenupirktos teisės į šitų dviejų romanų ekranizaciją ir kodėl DVD diskais su jais neužverstos prekybcentrių lentynos….

Ir štai tik dabar, antrą kartą pažiūrėjęs "Generation П" supratau – netgi šioje apsirijusioje vartotojų civilizacijoje neįmanoma visko parduoti. Todėl nieko keista, kad Lietuvos kinosuteneriai net nežada savo klientams pateikinėti tokio savotiško patiekalo. Pelevinas, tai ne apsiuostęs ir nusikokaininęs narkomanas eksreklamščikas Bėgbederis, katram rašyti sakinius ilgesnius už sloganus yra pernelyg varginantis užsiėmimas.

Netgi Rusijoje, labiausiai knygas vartojančioje šalyje, kur filmas pristatomas kaip «Культовый роман в кино» ("Kultinis romanas kine") nuo balandžio 14-os iki šiol Kinopoisk.ru duomenimis kinoteatruose jis surinko tik šiek tiek daugiau nei pusę to, kiek kainavo – 4.400.000 baksų (kainavo 7 lemonus.). Ir pasižiūrėjo jį per Rusiją ir Ukrainą vos 600.000 žiūrovų.

Palyginimui: debilovykas "Greiti iki apsišikimo 5" Rusijoje rodomas nuo balandžio 28-os ir vien ten iš 4,21 milijono Pelevino bendrapiliečių surinko virš 28 lemonų žaliojo šikpopieriaus…

Vadinasi, pamatyti "Generation П" lietuviškuose skandinavų valdomuose kinoteatruose galimybių nebus ir jums teks siųstis jį iš torentų, ką labai sėkmingai galite padaryti štai čia:

• http://torentai.lt/details.php?id=30023
• http://www.linkomanija.net/details?170381.Generation__2011_DVDRip_XviD
• http://kinozal.tv/details.php?id=810271

Chm, tiek prirašęs apie visokius pašalinius dalykus nieko nepasakiau apie patį filmą…

Jeigu jums įdomi mano nuomonė – žiūrėti verta. Tiek pelevino fanams, tiek reklamščikams, tiek kitokio plauko protapisio sferos darbuotojams, tiek šiaip intelektualinio popso ir šiuolaikinės kultūros sekėjams. Vieniems jis patiks labiau, kitiems mažiau, tačiau tai yra bent dešimt kartų labiau pavykęs kinas nei "14,99" – prancūziškas tryzčiojimas alia antisisteminės veiklos tematika.

Filmą labai smarkiai gelbėja, kad Pelevinas yra scenarijaus bendraautorius. Gadina kai kurie antraplaniai aktoriai paimti tik dėl savo (anti)visuomeninės veiklos – ypač amžinaatilsį užsipisėlis Trachtenbergas bei vis dar gyvas Gordonas. Ką padarysi – vesti radijo ar televizijos laidas ir filmuotis jų šventiniuose zapivonuose, tai toli gražu  ne tas pats, kas vaidentis didžiajame ekrane… Taip pat, galima sakyti, kad ir režisierius (o gal operatorius) galėjo tvirčiau suimti vaizdelį į stačiakampį rėmą – knyga vis tik gerokai aštrenė ir žiauriau pjaunanti per posttarybinę kolektyvinę sąmonę.

Žinoma filme yra ir labai gerų įtaigių momentų. taip pat puikiai įmontuotos pseudoreklaminių klipų razinkos. Matyt, tai vistik yra geriausias ekranizacijos variantas, ką rusai galėjo išspausti šiomis aplinkybėmis.

Su kuo juos kuo nuoširdžiausiai ir sveikinu bei nekantraudamas laukiu tęsinio, kuris pasak rusiško internetinio gandonešio jau yra suplanuotas.

Ir dar, išduosiu savo mažą slaptą viltį – jeigu Pelevinas pagaliau įžengė į ekraną, tai gal kada nors jam dar gyvam besant išvysime ir "Čiapajevo ir Pustota" ekranizaciją, kaip manote?

Viktoras Pelevinas

Beje, filmas buvo pratęstuotas ant Pelevino literatūros nelabai virškinančios inteligentijos atstovės. Atstovė liko apsipatenkinusi. Taip kad galite drąsiai siųstis ir žiūrėti – vakaro nesusigadinsite.

Būdamas blaivaus proto ir suprasdamas, kad manęs tuoj pradės nekęsti absoliuti dauguma paauglių ir šiaip nesubrendusių tautiečių pareiškiu, kad šis filmas yra visiškas mėšlas. Atvirai pasakius, net nežinau kas blogiau – ar idiotiški dialogai, ar prasta vaidyba ar prastas režisieriaus darbas. Per visą filmą yra tik vienintelė verta dėmesio lenktynių scena. Idėja bent jau man buvo niekur ankščiau nematyta ir prisipažinsiu, kad šia scena aš mėgavausi. Bet ji trunka 10 minučių. O likusias pusantros valandos tenka kankintis besiklausant kvailų dialogų ar titanų matomų aukščiau esančioje iliustracijoje mūšių.

Beje netgi ir muštynės pastatytos prastai. Kaip beje ir susišaudymai ar kitos veiksmo scenos kurių šiaip jau mažokai kaip tokio tipo filmui. Žodžiu visiškas mėšlas ir šį filmą gali žiūrėti tik užkietėję “Greiti ir įsiutę” serijos  gerbėjai. Na gal dar tų dviejų titanų ir snukiadaužio gerbėjai. Visiems normalios psichikos žmonėms manau netgi besiporuojančių šliužų stebėjimas gali būti prasmingesnis.

Teisybę pasakius, šis filmas tiek prastas, kad nevertas apie jį nė užsiminti. Bet man įstrigo kažkur dvidešimtą filmo minutę pagrindinio blogiuko savo naujiems partneriams išrėžtas monologas. Leisiu laisvai jį perpasakoti:

Norėčiau išplėsti savo verslą ir į jūsų šalis. Bet teisybę pasakius jūsų pasaulyje per daug smurto. Štai jums kruopelė istorijos: prieš 500 metų į šį kontinentą atkeliavo ispanai ir portugalai su tikslu atimti žemę iš čiabuvių. Ispanai atvyko šaudydami iš pabūklų iškart bandydami parodyti kas čia šeimininkas. Čiabuviams beliko stoti į kovą ir atmušti ispanų atakas.

Man asmeniškai labiau imponuoja portugalų metodai – jie atvyko su blizgučiais, veidrodžiais ir žirklėmis. Tai yra pasiūlė ko čiabūviai neturėjo ir negalėjo pasigaminti patys. Atsidėkodami jie sutiko dirbti portugalams ir šiandien Brazilija šneka portugališkai. Jeigu jūs bandote nugalėti žmones smurtu jie atsako tuo pačiu, kadangi neturi ko prarasti. Šitoje paprastoje tiesoje slypi visa paslaptis. Aš siūlau žmonėms tai ką jie bijo prarasti – vandenį, elektrą ar mokyklas jų vaikams. Ir už šią, geresnio gyvenimo viltį jie sutinka man vergauti.

Jeigu jūs nesugebate suprasti, kad tai apie jus, tai man jūsų gaila. Baisiausia, kad gailėtis tenka absoliučios daugumos…

Na, o jeigu perskaitėte aukščiau esantį monologą ir matėte šio filmo anonsinį filmuką, tai praktiškai viską vertą dėmesio šiame filme jau žinote ar matėte. Tas 2 valandas kurias trunka filmas geriau praleiskite kvėpuodami grynu oru. Pageidautina toliau nuo civilizacijos. Ir visai puiku jeigu su gera kompanija. Nes pavasaris gi!

Puikūs aktoriai – Jude Law, Natalie Portman, David Strathairn ir, pasirodo… Norah Johnes moka ne tik dainuoti, bet ir vaidinti. Na, nedaug jai ten teko tos vaidybos, bet mane tai įtikino. Filmas be galo paprastas – netgi savotiška “kelio filmo” atmaina, viena mergina bėga nuo savo ankstesnio gyvenimo ir sutinka kitus panašios negandos ištiktus žmones. Bet visa tai pateikta su tokiu lengvu egzistenciniu ir psichologiniu prieskoniu, kad nereikia jokių papildomų ypatingų siužeto detalių, užtenka stebėti ir mėgautis. Filmas neskubus, bet neužilgstantis, garso takelis – puikus, na, o jeigu matėte to paties režisieriaus “Meilės laukimą”, tai nuimkite iš jo itin gausią rytietišką subtilybę ir suvakarietinkit gerąją prasme: vietos, siužeto ypatybių, gyvenimo būdo. Ot smagu protingi, bet per daug negruzilinantys filmai. Žodžiu, mums (kalbu už du) labai patiko.

The Devil Wears Prada (rež. David Frankel)

Pradėjome žiūrėti su nuotaika, kad veizėsime “tuštučių fillmą”, paprastą kaip trys kapeikos. Na, bet Meryl Streep vardas vis dėlto šį bei tą reiškia. Kaip bebūtų keista – ne toks beviltiškai tuščias, kaip galima tikėtis iš neva satyros, neva ne satyros apie mados pasaulį ir ką jis daro su žmonėmis. Žodžiu, jauna perspektyvi žurnalistė su intencija “o man dzin ta mada, noriu ypatingo darbo” įsidarbina pas mados industrijos žvėrmoterę asistente, bet galiausiai kažkaip ima ir susigundo ta mada ir kitomis žurnalo “Traukiniai” “Žmonės” vilionėmis. Booooring. Kaip bebūtų keista – ne. Filmas sukaltas visai neblogai, moralizavimo lygis būtų pakeliamas gal net Užkalniui, ir netgi atomazga neatrodo jau perdėm dirbtinė. Nežinau, specialiai ar ne, bet pagrindinė veikėja, kurią vaidina Anne Hathaway, vaizduojama vizualiai labai panaši į Audrie Tatoo (“Amelija”), tai duoda įdomu efektą – viena vertus, stabilų deja-vu, kita vertus, kažkokią ameliškos nuotaikos dalelę. Galimas daiktas, istoriją gelbsti tai, kad režisierius – tas pats, kuris kūrė “Sekso ir miesto” serialą, tad toks balansas tarp nervinančios tuštybės/kvailybės/ironijos/minties išlaikytas. Bet rekomenduočiau tik tada, jeigu nieko geresnio nėra po ranka. Atsipalaidavimui. Nors… na, mažai man labiau atstumiančių dalykų nei mados industrija. Bet čia jau asmeniniai nemadingo pelkių gyventojo uodai. Ir visgi, filmas paliko gana malonų poskonį ir, kas keisčiausia, gan ilgai sukosi galvoje.

Alkoholikas. Ar galima įžvelgti kažkada buvusį guvų jaunuolį? © http://www.flickr.com/photos/snocturnus/3341773183/

Išmokyti – reiškia perduoti žinias. Ar susimąstėte, kokias žinias perduoda jaunimui, ko moko šiuolaikinė visuomenė? Kokius idealus ir siektinus tikslus skiepija, kuo dvasiškai praturtina, kokias žmogiškas savybes išaukština? Prisiminkite bent vieną filmą be alkoholio, rūkymo ir smurto. Vargiai… O štai filmų su rūkymu, gėrimu, smurtu ir vis plintančia erotika pamatysite kasdien ne tik per privačias, bet ir per nacionalinę televiziją. Nejaugi manote, kad tai neturi jokio poveikio jaunimui?

Visą šitą laviną destruktyvaus elgesio propagavimo reikėtų bent jau neutralizuoti tokiu pačiu kiekiu blaivybės, sveiko gyvenimo būdo, aukštų žmogiškų siekių propagavimu. Kam kaitinti žmonių silpnybes, jei galima ir, manau, jau būtina kurti sveiką ir entuziastingą visuomenę, skiepijant aukštus idealus? Tuomet jaunas žmogus turėtų realų, o ne deklaruojamą pasirinkimą.

Iš esmės būti šiandien blaivininku reiškia priešpastatyti save visai pseudo-kultūrai, o tai nėra lengva, todėl blaivininkų nėra daug. Tam reikia stiprybės, nes aplink visi klega: nelaužyk tradicijų, neatsiskirk nuo kolektyvo, tu mūsų negerbi. Nėra lengva turėti kitokią nuomonę, nei dauguma, net jei daugumos nuomonė neteisinga. Todėl žmonės paklūsta. O kai tik atsisako savo nuomonės, jie nesusimąstydami pradeda elgtis kaip visi.

„Kodėl žmonės seka dauguma? – svarstė B. Paskalis, – Todėl, kad ji teisi? Ne, todėl, kad ji stipri“. Būtent jėgoje (masėje) yra daugumos autoritetas. Alkoholis visus suvienodina, todėl taip tinka masių vienybei. O bet kas, išdrįsęs turėti kitokią nuomonę arba propaguojantis blaivybę – natūralią žmogaus būseną – apšaukiamas kvailiu, nesusipratėliu, propaguojančiu kraštutinumus. Bet ar normalumas yra kraštutinumas?

Normaliam sveikos nuovokos žmogui net mintis nekils nuodytis tabako dūmais ar narkotine medžiaga (alkoholiu). Tam, kad jis tai darytų, jį reikia apgauti. Labai daug žmonių net nesusimąstydami apie pasekmes, skleidžia melagingą informaciją apie alkoholį (juk reikia kažkaip pateisinti savo priklausomybę). Tuo tarpu kiekvienam aišku, kad poelgiai, kuriuos įtakoja melaginga informacija, yra klaidingi.

Jau seniai įrodyta, kad girtumas yra aštri intoksikacija, kurią sukelia psichotropinis alkoholinis gėrimas, turintis etilo spirito. Pakanka prisiminti pirmą alkoholio gurkšnį ar pirmą cigarečių dūmų poveikį – absoliučiai visiems tai sukelia šleikštulį arba pykinimą (sveikatos ardymo požymius). Nieko gero žmogus iš to negauna, šie požymiai tik patvirtina seniai įrodytą tiesą – alkoholis yra nuodas žmogui.

Kodėl tuomet pajutęs tokį žalojantį poveikį, žmogus išgeria ir užrūko dar ir dar kartą? Tik todėl, kad dauguma taip daro ir dar tvirtina, kad tai malonu ir net naudinga. Bet kodėl žmogus tuo patiki? Psichologijoje tai vadinama inversija – kai asmuo, nepajėgdamas kovoti su kaltės jausmu, pervardina bloga geru ar atvirkščiai. Šitokiu būdu palengva gera nuvertinama ir įtikima blogo „naudingumu“.

Tabakas ir alkoholis yra narkotikai. O narkotikai visuomet – asmenybės griūtis. Alkoholizmas – nusikaltimus, ligas, išsigimimus ir mirtį nešanti epidemija. „Narkotiko – alkoholio vartojimas yra nusikaltimas. Tai nusikaltimas iki..nusikaltimo“ – M. Ruzin. Teigiamas požiūris į alkoholį išugdo įprotį jį gerti, o vėliau – priklausomybę, kuri yra nukreipta prieš patį žmogų, jo sveikatą.

Būna ir atvirkštinis efektas, kai vietoje teigiamo požiūrio į alkoholį išsivysto neigiamas. Taip įvyksta tuomet, kai šeima ne iš „saikingai“ geriančių, o geriančių smarkiai: kur geriama daug, dažnai, kur žmonės praranda žmogišką pavidalą. Tokiu atveju susiformuoja neigiamas požiūris į alkoholį, todėl kartais prasigėrusių alkoholikų vaikai tampa blaivininkais. Bet argi tai būdas sugrįžti į normalumą? Tai kančios ir nusivylimų kelias, sunkiai pakeliamas nesusiformavusiam vaikui ir paliekantis nuoskaudas visam gyvenimui.

Galime sakyti, kad ši tema „saikingai“ geriančių neliečia, bet juk būtent jie formuoja teigiamą požiūrį į alkoholį. Niekas negali garantuoti, kad jų pavyzdžiu išauklėta jaunoji karta taip pat „saikingai“ gers. Nuo narkotinės medžiagos bet kada gali išsivystyti stipri priklausomybė. Dar labiau žmones stebina, kad blaivininkai propaguoja savo gyvenimo būdą. Iš tiesų – kodėl?

Tik todėl, kad pasiekėme pavojingą ribą, už kurios – neišvengiama tautos degradacija. Todėl, kad nei vienas nesame apsaugotas nuo girtų vairuotojų, ir jokiomis tvoromis neatsitversime nuo prasigeriančios visuomenės ir jos polinkio į nusikaltimus. Galime ir toliau kovoti už savo „laisvę“ nevaržomai gerti, bet kol vyresnioji karta rodys šį pražūtingą pavyzdį, jaunoji karta vis jaunesnė sieks savo „laisvės“ taip pat nevaržomai svaigintis.

Ir neklauskite tuomet: iš kur toks potraukis ir kodėl tiek jaunimas geria – tai suaugę savo pavyzdžiu perduoda jiems alkoholinę estafetę. Nesibaisėkite, nes pjauname tik tai, ką pasėjame. Kviečiu susimąstyti, kviečiu būti atsakingais už savo vaikus. Rodykime jiems deramą pavyzdį, tik tuomet jie užaugs dorais ir laimingais.

Autorius: Ruvi

Apsinuodijimas alkoholiu © http://www.flickr.com/photos/24627476@N08/2865209161/

Kviečiu susimąstyti apie tai, ką mūsų vaikai mato nuo pat mažens. Ar galime kalbėti apie vaikų pasirinkimo laisvę alkoholyje paskendusioje visuomenėje? G. Šičko teigė: „Alkoholizmas prasideda ne nuo pirmos išgertos taurelės, o nuo pirmos pamatytos taurelės, kurią geria mama arba tėtis“. Tai, ką kalba ir daro tėvai, vėliau tampa orientyru vaiko gyvenime. Apmaudu, kad daugelis suaugusiųjų nesupranta šio ryšio, ir vaiko auklėjimas, matant užstales su alkoholiu, susiveda ir į pro-alkoholinį propagavimą.

Vaikai mus stebi, jie pastebi, kad kasdieniniame gyvenime suaugę dažnai būna susirūpinę ir įsitempę. Jie klauso, ką mes kalbame, kaip mes kalbame. Vaikai pastebi, kad per šventes išgėrę alkoholio, tėvai ir svečiai pralinksmėja, pasidaro kalbūs ir draugiški. Tokiu būdu sudaromas įspūdis, kad alkoholis išsprendžia visas problemas, nes suaugę pastebimai pasikeičia į gerąją pusę: įskiepijama asociacija, kad gyvenimas puikus, kai geriama.

Jau ir darželinukai žino, kas yra girtas žmogus ir gali parodyti, kaip jis elgiasi. O vienoje iš mokyklų atlikta dvylikamečių apklausa parodė, kad net neragavę alkoholio vaikai, paklausti apie alkoholį, net nesusimąstydami aiškina, kad alkoholį gerti sveika, kad jį geria dėl apetito, nuo peršalimo, nuo nuovargio. Jie atkartoja tai, ką kalba jų tėvai. Štai ką padaro nekaltos iš pirmo žvilgsnio šeimyninės užstalės, kurias mato vaikai.

Galima teisintis, kad maži vaikai už suaugusiųjų vaišių stalo nesodinami, tačiau ir tokiu atveju vaikams skiepijama dar viena asociacija: „puikusis“ alkoholis yra suaugusiųjų privilegija. Todėl ir atsiranda 12-15 metų vaikams noras pasirodyti „suaugusiu“ išgėrus alkoholio ar parūkius. Na, o jei tėvai ruošia vaikams šventinį stalą su vaikišku šampanu – tai jau tiesioginis pratinimas alkoholio vartojimui. Net saldainiai gaminami su alkoholio įdaru, apie juos jau sakoma: iš pradžių saldainiai su romu, paskui romas su saldainiais, o paskui jau grynas romas.

Taip mažas vaikas „kultūringai“ geriančiųjų šeimoje įgyja tik teigiamą požiūrį į alkoholį. Maža to, pasirinkęs pagal vaikystės asociacijas alkoholį, žmogus stengsis pateisinti savo teigiamą nusiteikimą ir ieškos jam patvirtinimų, pvz., apie alkoholio „naudingumą“. Atradęs arba sugalvojęs „patvirtinimus“, jis jau turės tvirtus įsitikinimus, kuriuos lyg estafetę perduos savo vaikams, draugams, savo kolegoms. Taip veikiama pagal primityvų susitapatinimą, kai atkartojamas aplinkinių žmonių elgesys.

Įsivaizduokime, kad tokioje atmosferoje užaugęs žmogus pradeda dirbti masinėse informacijos priemonėse, arba mokytoju, arba imasi valdyti valstybę. Kadaise suklaidintas, jis nevalingai savo elgesiu klaidins ir kitus, platindamas toliau pro-alkoholines programas. Ir ne todėl, kad jis kenkėjas, o todėl, kad jis tiki tuo, kuo jį įtikino nuo pat mažens aplinkiniai žmonės.

Socialinis poveikis pastiprina šeimos įdiegtas programas per reklamą, filmus, kur teigiami herojai geria, rūko ir smurtauja, „žvaigždžių“ gyvenimo būdo aptarinėjimą – visur matome alkoholio propagavimą, kuris jau panašėja į socialinę psichozę. Jai pasidavę žmonės plaukia su visais pasroviui nemąstydami ir tikėdami viskuo, kas jiems sakoma. Žmones klaidina ir tai, kad jiems įskiepyta: tie, kurie skaitomi visuomenės aukštuomene, yra teisūs, nors ir elgiasi destruktyviai, o „blogiukai“ visuomet tie, kurie „prasčiokai“.

Todėl tas prasčiokas gali būti alkoholikas, o jau aukštuomenės atstovo alkoholizmas įvardinamas kaip yda, paklydimas, profesijos neatsiejama dalis, nes jiems galima, net privalu. Štai ir sekama tokiais pavyzdžiais, nes jie – „lyderiai“. Kodėl gi tuomet stebimės, kad jaunimas anksti pradeda rūkyti, gerti, net vartoti narkotikus? Juk jie negimė su šiomis ydomis ir priklausomybėmis, jie tiesiog seka suaugusiųjų pavyzdžiu – to jau negalima paneigti.

Ar gali jaunas žmogus atsispirti pro-alkoholinei propagandai ir kuo pavojingas augantis alkoholizmas mums visiems – apie tai sekantį kartą.

Autorius: Ruvi

Prieš kurį laiką tiek Formspring.me, tiek blog‘e kalbėjau apie ketinimus imti interviu iš blog‘erių. Vis dėlto matau, kad šį planą teks atidėti jau iki vasaros (jei ne ilgiau). Labai atsiprašau tų, kurie laukė šių interviu. Šiuo metu turiu išties mažai laisvo laiko, o dėl tam tikrų aplinkybių gali būti, kad artimiausiu metu jo turėsiu dar mažiau. Kol kas noriu susidoroti su sesija ir įnešti tam tikro aiškumo į savo gyvenimą. Šiuo metu didelė dalis mano laiko skendi rūke, o prasisklaidęs jis dažnai sugriauna mano planus.

Dėstytojų perliukai. Gal kas nors atsimena, kuri dalis? Antra?

Dėstytojas nr. 1:

• Ilgai vadinome tą spalvą žydra, bet pastaruoju metu ją užgrobė kai kurios mažumos.
• Pamažu artėjam prie didžiųjų metų švenčių. Tai yra sesijos.

Dėstytoja nr. 2:

• Norint diferencijuoti, reikia būti labai atidiems ir diferencijuoti.
• Laukiau, kada Jūs pasakysit neteisingą atsakymą.
• …Todėl Jūs ir nesat matematikai! Pastaba: šitaip minėta dėstytoja atsako į 80% visų studentų replikų.

Dėstytojas nr. 3:

• Jūs irgi mėgstate su protingu žmogumi pasišnekėti – su savimi.
• O toliau visiems įdomu, kaip dauginasi triušiai.
• Mums siaubas, pamačius, ką Afrikoje valgo. Musulmonui siaubas, pamačius, kaip lietuvis kiaulę valgo. O kai kam iš viso siaubas, kai kas nors gyvūnus valgo.

Dėstytoja nr. 4:

• Jums turbūt nereikia nieko pasakoti apie naudojimąsi pogrindine literatūra?

Nuostabioji sesija. I dalis – Dar nuostabesnė matematika

Išlaikiau matematikos egzaminą. Galutinis semestro pažymys – 9. Tai reiškia, kad iš egzamino gavau nuo 6-ių iki 9-ių. Atsižvelgiant į laiką, įdėtą besimokant (ne daugiau 5-ių valandų), geriau tikėtis būtų buvę kvaila.

Nostalgija. Jokia dalis

Kai seniūnas mokslo metų pradžioje pasiųsdavo lapą, kuriame turėdavo užsirašyti dalyvaujantieji paskaitoje, sužinodavome, kad mūsų grupėje yra:

• Jonas Basanavičius,
• Draugas Stalinas,
• Chuck Norris,
• Kūlverstukas Gena (taip ir buvo parašyta),
• Dankanas McLaudas,
• Čeburaška.

Vis dėlto mūsų grupė negali lygintis su ta grupe, kurioje po lapo siuntimo kartą atsirado studentas Edvardas Kulėnas.

Realybė prieš pavadinimus. Pirma ir paskutinė dalis

Pastaruoju metu aš mačiau. Pirmoji ir galbūt ne paskutinė dalis

Haris Poteris ir mirties relikvijos. Pirmoji dalis (Harry Potter and the Deathly Hallows: Part 1)

Filmo kūrėjų darbas atliktas švariai ir tvarkingai. Aišku, išliekamosios erdvės beveik nėra ir po penkiasdešimties metų greičiausiai niekas jo nebežiūrės. Vis dėlto smagiam laiko praleidimui jis tinka. Scenos žavios, estetiškos. Tie, kurie matė ankstesnes dalis, žino, ko tikėtis. Sakmės intarpas nusipelno atskiro pagyrimo.

• Rekomenduoju: prisiekusiems „Hario Poterio” gerbėjams ir visiems, norintiems smagiai praleisti kelias valandas.
• Nerekomenduoju: prisiekusiems fantastikos „antigerbėjams” ir pseudointelektualams, nuolat kartojantiems „Nekenčiu visko, kas populiaru”.

Tronas. Palikimas (TRON: Legacy)

Filmas apie kompiuterinius žaidimus. Gilių minčių ieškotojai neatras jame nieko prasmingo. Siužetas nestebina. Veikėjai nestebina. Aplinka nestebina. Filmas nuspėjamas nuo pirmos iki paskutinės minutės. Specialiųjų efektų daugiau nei ledo Antarktidoje. Kone visame filme vien dūmai ir neono žvilgesys. Kimšte prikimšta įvairių kompiuterinių terminų (programos, vartotojai, ciklai, algoritmai), bet šie panaudoti ganėtinai banaliai. Vaikinai akis gali paganyti į sunkiai atpažįstamą Olivią Wilde. Jai „draugiją palaiko” dar kelios į aptemptus odinius kostiumus įspraustos damos kruopščiai nugrimuotais veidais. Vis dėlto, jei norite tiesiog „prastumti laiką”, rekomenduoju jau minėtą „Harį Poterį ir mirties relikvijas. Pirmąją dalį” arba „Širdžių ėdiką”.

• Rekomenduoju: „nolifer‘iams”: pagaliau kažkas sukūrė filmą apie Jūsų svajonę.
• Nerekomenduoju: „nolifer‘iams”, kurie labiau norėtų atsirasti WoW arba Lineage 2.

Širdžių ėdikas (Heartbreaker)

Lengva, vasariška, švelni lyg orinis pyragaitis prancūzų romantinė komedija. Vėlgi be didelės, fundamentalios minties. Siužetą galima lengvai nuspėti. Pabaiga aiški net nepradėjus žiūrėti filmo. Humoras neįpareigojantis.

• Rekomenduoju: vaikinams, kurie nori sužavėti tik ką susirastą merginą, romantikams, dar kartą: norintiems tiesiog smagiai praleisti popietę.
• Nerekomenduoju: vaikinams, kurių tik ką susirastos merginos nekenčia romantinių komedijų, ieškantiems esminių tiesų kiekviename pakelės akmenyje, merginoms, kurios kiekvieną filme ar knygoje ištartą žodį priima kaip realybę, tokių filmų kaip „Paskutinė naktis” gerbėjams.

Paskutinė naktis (Last Night)

Filmas iš serijos „O kas būtų, jei būtų, nes būtų, ir tada būtų, dėl to, kad būtų, o būtų, jei būtų, ir būtų, kada būtų, kur būtų, jei ten būtų, kadangi būtų, kur nors būtų, bet būtų, kas būtų?”. Kūrėjai akivaizdžiai bandė „išlaužti mintį”, bet ji nuskendo tamsių ir blankių spalvų kokteilyje bei prislopintame apšvietime, kuris nepaleidžia šios juostos nė sekundei. Asmeniškai man, nuobodu pasidarė po pirmųjų dešimties minučių.

• Rekomenduoju: vyrams, turintiems meilužes. Pabaiga Jums patiks. Taip pat nesibaigiančių pagrindinės minties paieškų mėgėjams.
• Nerekomenduoju: visiems kitiems. Ypač moterims, kurių antrosios pusės „nuėjo į kairę”.

Horizontas (Skyline)

Šlykštu. Banalu. Komerciška iki paskutinio kompiuterinio ateivių laivo laido. Geriau dar kartą pažiūrėti „Marsas atakuoja” arba „Pasaulių karą”: bent jau pabaigos laimingos. Etaloninis Holivudo juodosios komercijos, kai norima tik pamelžti pinigų karvę, pavyzdys. Tik pabaigą, įtariu, kūrėjai nusprendė padaryti „ne taip, kaip kiti darė”. Neišdegė. Pabaiga turbūt šlykščiausia viso filmo dalis. Akivaizdi klaida, pastebima kiekvienam, bent kiek susipažinusiam su branduoline fizika: sprogus atominei bombai žmonėms nieko nenutinka, nors šie turėjo greitu laiku mirti nuo radiacinės ligos arba net būti nušluoti nuo žemės paviršiaus iškart (pataisykite mane, jei klystu). Aktoriai lyg išskaptuoti pagal šiuolaikinius grožio ir seksualumo etalonus. Pagrindinė aktorė (Scottie Thompson) įtartinai panaši į Olivią Wilde, pagrindinis aktorius (Eric Balfour) atrodo kaip Robert Downey Jr. ir Orlando Bloom‘o hibridas. Aplinka taip pat nepriekaištingai nušlifuota. Reziumė: mielai panaudočiau vieną „kvapnų” žodelį, bet susilaikysiu.

• Rekomenduoju: niekam. Nebent atsirastų mazochistų, kurių svajonė, kad žemę užgrobtų ateiviai, pagrobtų juos, nutrauktų galvas, išimtų iš kaukolių smegenis ir jas įsodintų ateiviams.

Pelėdų Karalystės sargai (Legend of the Guardians: The Owls of Ga’Hoole)

Mielas, neįpareigojantis filmukas. Po jo Baltuma parsisiuntė jo darbastalio fono piešinį (tam, kas sugalvojo šitą terminą, perduodu linkėjimus pasigauti viduriavimą) ir pradėjo vienam žmogui nuolat kartoti „Bet tai koooooooooooooooooooooooookios pelėdos!”. Kai kurie momentai pernelyg ištęsti, bet pelėdos vis tiek mielos. Beje, ar aš jau sakiau, kad pelėdos labai žavios?… Gerai, supratau, baigiu… Bet pelėdos vis tiek mielos.

• Rekomenduoju: gamtininkams, pelėdų augintojams, animacinių filmukų gerbėjams ir apskritai visiems.
• Nerekomenduoju: „Horizonto”, „Paskutinės nakties” ir panašių juostų gerbėjams.

Raktas (The Skeleton Key)

Siaubo filmas (teoriškai). Kraujai nesitaško, žmogėdros mutantai nelaksto, juosta lyg ir turėtų daryti šiokį tokį psichologinį poveikį, bet efekto beveik nėra. Kartais sukirba šiurpulių užuomazgos, bet tuo viskas ir baigiasi. Vėlgi panaudotas šablonas: nuošalus namas, kraupoka aplinka, slaptas kambarys, kraupūs įvykiai, kažkada nutikę tame name, žiupsnelis vietinės mistikos. Vienintelis galimas istorijos moralas yra rasistinis, todėl geriau jo neįvardinsiu. Pabaiga beveik tokia pati idiotiška kaip ir „Horizonto”, nors kažko panašaus ir buvo galima tikėtis.

• Rekomenduoju: vudu praktikuojantiems tipams, gyvenantiems pelkynuose.
• Nerekomenduoju: visiems kitiems.

Mergina su drakono tatuiruote (The Girl with the Dragon Tattoo)

Sukrečiantis. Įtraukiantis. Dalis epizodų žiaurūs. Kraupiai realistiškai žiaurūs. Vis dėlto žiūrėti verta. Vien dėl filmo pabaigoje Lisbetos apie Martiną pasakytos replikos. Holivudo blizgesio nė lašo. Eiliniai darbininkai nenešioja drabužių su dizainerių etiketėmis. Moterys turi raukšlių, vyrai – antsvorio. Žurnalistai nesimuša lyg Bruce Lee. Filmas nėra „perspaustas”, lengva įsijausti, susitapatinti su veikėjais. Pabaiga kiek nuspėjama, bet dėl to juostos vertė nemažėja.

• Rekomenduoju: visiems, besiskundžiantiems savo gyvenimu. Apskritai visiems. Netgi vyrams, kurie nekenčia moterų. Pamatys, su kuo gali susidurti.

Praeito įrašo dalies apie blogas.lt pokyčius tęsinys

Praeitame įraše šiek tiek kalbėjau apie galimus pokyčius šioje blogosferoje. Iš vienos kolegės blog‘erės patirties žinau, kad privatūs laiškai blog‘o administracijai gali ne tik neduoti jokių rezultatų, bet ir likti be atsako.

Dėl šios priežasties aš siūlau tokį variantą: kartu sukurti įrašą, kuriame paaiškintume, ko mes norime iš blogas.lt, kodėl, ir „draugiškai įspėtume”, kas laukia, jei iki nustatyto laikotarpio nesulauksime jokio atsako iš administracijos. Šį įrašą visiems gerai žinomu „Copy – Paste” principu savo tinklaraštyje publikuotų kiekvienas blog‘eris, taip pat jo tekstą įdėtų į atskirą blog‘o puslapį. Žinau, kad tai kertasi su tuo, prieš ką mes kovosime (kopijavimu), bet kol kas nesugalvojau nieko geriau. Jei pritariate šiam sumanymui, artimiausiu metu pradėsime kurti minėtą įrašą.

Rodyk draugams

Šis filmas man pasirodė nepaprastai gražus – tai pats pirmas filmas youtubė’je kurį pažiūrėjau ne tik per visą ekraną, bet ir didžiausia leidžiama HD rezoliucija. Tikrai verta palaukti, kol pasikraus.

Nors ir labai liūdnas… o sprendžiant iš youtubėje paliktų kitų žiūrovų komentarų, tai dar ir labai sunkiai suvokiamas kai kuriems žmonėms. Na, bet aš tikiu, kad mano skaitytojai yra žymiai supratingesni

Beje, visas filmas sukurtas open source Blender’iu – tai nemokama įmantrių 3D programų analogija (kaip koks GIMP’as PhotoShop’ui. Kažkada ir aš mėginau su juo žaisti, bet tik besirangantį kirminą buvau padariusi, hehe.

Rodyk draugams

Tik čia viena problema, jei apple tv nepasiūlys itin didelio filmų pasirinkimo (o labiausiai truksta kaip tik mažesnio biudžeto, nekomercinių filmų) tai su torrentais kovoti visgi bus sunku. Žmogus įpranta prie vieno paslaugos tiekėjo, jei pas apple neras kokio filmo, tai jį parsisiuntęs iš torrentų parsisiūs dar ir kitą, kuris apple tv galbūt jau ir yra.

Taigi, kaip matome, išeičių yra. Ir nori nenori tenka pripažinti, kad apple puikiai supranta interneto principus ir gerai numato jo plėtros kelius.

www.youtube.com/watch?v=bM_vLk1I6G4

Tags: Belenkas, filmai, marichuana, narkotikai, propaganda

Straipsnis Marichuana žudo iš Rokiškis, kur paskelbtas 2010/09/20.

Filmo "Salt" reklama

Jeigu Jūs negalite apsispręsti ar verta žiūrėti 2010 metų vasaros pabaigoje Lietuvoje demonstruota filmą su kvailai išverstu pavadinimu “Druska“, tai toliau nebeskaitykite ir tiesiai drožkite į kino teatrą – 90 minučių veiksmo nepaliks Jūsų abejingu. Nekreipkite dėmesio į ganėtinai žemą IMDB įvertinimą ir dabar pat eikite mėgautis reginiu.

Likusiųjų pirmiausia norėčiau paklausti, kas po galais užsiima filmų pavadinimų vertimais? Salt anglų kalboje turi labai daug reikšmių. Visų pirma tai ne tik druska, bet ir pikantiškumas.  O gali reikšti ir kandumą, kartumą ar aštrumą. Nors šio filmo atveju manau turėtas omenyje užsūdymas, kitaip sakant užkonservavimas.

Tokių pavadinimų neįmanoma išversti. Protingiausia buvo palikti originalų pavadinimą. Arba pavadinti “Evelina Solt“. Netgi  “Evelina Kandelienė” ir tai būtų buvę linksmiau ir sukėlę papildomų diskusijų, kas tolygu papildomiems žiūrovams. Nors buvo galima pavadinti ir daug nesukant galvos – pavyzdžiui “Pikčiurna“. Arba “Kam prieskonių?“. Bet kuris variantas būtų geriau už tą nesąmoningą “Druską“.

Apie pačio filmo vertimą net nešnekėsiu – kiek suprantu vertėjai gauna scenarijų ir turi išversti nematydami filmo. Tai labai nedėkingas užsiėmimas. Aš jau geriau badu mirčiau nei prisidėčiau prie tokių nesąmonių, bet matomai vertėjų savisaugos instinktai stipresni už savigarbos.

Jeigu Jūs nematėte šio filmo ir vis dar tebeskaitote, tai nustokite gaišti laiką ir eikite pasimėgauti šiuo filmu. Nes aš tikrai mėgavausi. Tai pusantros valandos nesustojamo veiksmo. Nebe atsimenu, kad visą filmą bučiau pražiūrėjęs nuo pradžios ir iki pabaigos neatsikvėpdamas ir neapžiūrinėdamas priekyje šviečiančių plikių ar damų šukuosenų.

Jau peržiūrėjus filmą ir  benaršant internetą teko skaityti kritikos, kad mergina bešokinėjanti nuo sunkvežimio ant sunkvežimio ir viena pati įveikianti būrį vyrų su automatais atrodo nerealistiškai. Manau visi bekritikuojantys cinikai nesuprato, kad  mylinčios moters motyvacija yra kur kas didesnė nei samdinių dirbančių už atlyginimą.

Man jeigu kas ir užkliuvo, tai SIM kortelės sulaužymas gaudynių pradžioje. Nes kortelės laužymas absoliučiai bevertis užsiėmimas tik parodantis, kad agentė netokia jau visažinė arba nelabai savimi pasitikinti. Nors nurašykim tai jos susirūpinimui dėl vyro.

Kiti skundžiasi, kad kai kur nesueina galai. Nors atidžiam žiūrovui ten viskas puikiai sueina. Ir kartais netgi duodama per daug išankstinių užuominų. Pavyzdžiui iškart buvo aišku, kad tą vorą herojė pasiėmė ne šiaip sau ir bent jau man kiek tai sugadino netikėtumo jausmą. Bet viską kompensuoja nenutrūkstantis veiksmas ir nėra kada per daug galvoti. O scenos su šokinėjimai nuo tiltų ar kovos su būriais treniruotų profesionalų tai tik filmo pavadinimo pateisinimas.  Kurios žiūrimos vienu atokvėpiu.

Beje puikios ne tik kovinės scenos  – visas filmas nuo pirmų akimirkų ir iki finalinių titrų nufilmuotas profesionaliai ir negaliu rasti prie ko prisikabinti. Nors tai ir nenuostabu – scenarijaus autorius buvo tokių kovinių filmų kaip Ultravioletas ar Pusiausvyra režisierius. Todėl Salt režisieriaus užduotis buvo tik kruopščiai įgyvendinti nuodugnų scenarijų. Ir jam tai pavyko. Garso takelis irgi neprastesnis ir nekvepiantis praeitu dešimtmečių, kaip kokiuose “Nenugalimuose” kai visi šaunamieji ginklai skamba vienodai.

Puikiai padirbėjo visi. Netgi aktorių darbas irgi be didelių priekaištų. Angelina pasirodė kur kas geriau nei galėjau tikėtis. Manau dauguma neigiamų įvertinimų iš vyrų pusės tik todėl, kad nebuvo scenų su bikiniu. Bet aš įsitikinęs, kad visi tie kritikai eis žiūrėti ir sekančia dalį. O, kad tokia bus tai beveik netenka abejoti. Ir aš taip pat eisiu žiūrėti teisinį. Greičiausiai nusivilsiu, bet eisiu. Tikiuosi išvysti, ką nors panašaus į “Nužudyk Bilą II“,  kuris buvo prastesnė už pirmąjį, bet pažiūrėjus neliko jokių  abejonių, kad geriau nestoti skersai kelio sužeistai patelei.

Pirmą kartą po ilgos pertraukos man norsi įvertinti skaičiais. Bet nevertinsiu kaip filmo. Vertinsiu kaip pramogą. Ir be abejonių tai 10 iš 10 galimų.

Išpuoselėtasis Jennifer Aniston kūnas

Nesitikėjau daug iš filmo kuris rodomas per televiziją nepraėjus nė metams po pasaulinės premjeros. Jeigu čia daugiausiai, ką gali išspausti LNK sezono startui tai nenoriu pagalvoti, koks bus likęs sezonas. Bet apie LNK ir jos laidas, gal kitą kartą arba niekada, o šiandien apie Netikėtą meilę.

Nebuvau nusistatęs, kad būtinai šį filmą žiūrėsiu, tai nei IMDB reitingų, nei atsiliepimų apie filmą neskaičiau. Tiesiog buvo įdomu pasižiūrėti Aaron Eckhart vaidybą, kad lengviau būtų vertinti kitus jo darbus. Na ir paganyti akis į užlaikytą Jeniffer Aniston kūną. Deja to dailaus kūno rodoma nedaug. Turbūt mažiausiai per visą Aniston karjerą. Todėl neverta žiūrėti filmo vien tik dėl jos.

Ko gero nepasakysiu nieko naujo, konstatuodamas, kad  ji šiam filmui visai netiko. Ji stengėsi ir manau, kad padarė daugiau nei buvo galima tikėtis. Bent jau žiūrint su lietuvišku įgarsinimu, nelabai yra prie ko prisikabinti. Ji tiesiog netiko. Kaip beje nebūtų tikusios ir kitos romantinių komedijų karalienės Meg Rayan ar Michelle Pfeiffer – geriausiu atveju šį filmą galime įvardinti kaip romantinė drama. Nors realiai tai gavosi melodrama. Ar velniai žino kas. Bet Aniston turėtų nustoti dairytis rimtesnių vaidmenų ir mėgautis romantinėmis komedijomis – šiame žanre jai visai neblogai sekasi.

Kitas pagrindinio vaidmens atlikėjas Aaron Eckhart savo darbą atliko kur kas geriau. Norint pasakyti daugiau apie jo vaidmenį, tektu perpasakoti vos ne visą filmo siužetą,  o tai daryti aš tingiu. Tiesiog pasakysiu, kad mano durna galva, tai nepelnytai neįvertintas aktorius. Bet netgi jis negali ištempti silpnoko filmo vienas pats.

O, kad filmas silpnokas tai manau niekas ir nesiginčys. Atvirai pasakius netgi negaliu pasakyti, kaip sugebėjau dažiūrėti iki pabaigos. Išvydus filmo anonsą tikėjausi užmigti bežiūrėdamas saldžia romantinę melodramą. Pradėjus žiūrėti susidaro įspūdis, kad čia labiau satyra, nei melodrama. O pamačius visą filmą, taip ir palikau nesupratęs kas tai buvo. Turbūt visgi melodrama. Holivudiška melodrama su primityvia , laiminga pabaiga. O gaila, galėjo gautis nebloga satyra.

Beje šis įrašas dar skystesnis už patį filmą. Aš turiu pasiteisinimą, kad filmas nekoks. Kažin kaip pasiteisino filmo kūrėjai?

Dresuotos gyvatės žino kur kąsti

Vakar LNK pristatė jubiliejinį, 15-ąjį sezoną, kuris sutapo su “Kviečiu šokti” projekto pristatymu. Atvirai prisipažinsiu, kad mačiau labai nedaug, todėl palikau nelabai nusivylęs – negalima nusivilti tuo ko nematei. Bet iš to ką spėjau išvysti tai įspūdis buvo tikrai nekoks. Na kam gi nebūna. Pagalvojau, kad ankščiau nematytas filmas Gyvatės lėktuve tai lyg ir atsarginis LNK planas – jeigu kam nors nepatiks šokiai, tai bent galės pasimėgauti filmu, kurį netgi 65 tūkstančiai IMDB skaitytojų įvertino daugiau nei 6 balais. Ankščiau toks įvertinimų kiekis ir sakyčiau aukštas balas dažniausiai garantuodavo pusėtiną laiko praleidimą.

Bet tik ne šįkart. Tiesa filmo pradžia nieko blogo nežadėjo ir tiesiog priminė eilinę įtempto siužeto holivudo produkciją. Bet, kai filmui dorai net neįsibėgėjus buvo pradėta sodinti į lėktuvą, man jau pasidarė neramu apie ką gi bus šis filmas. Ir kas gi vyks sekančias 2 valandas. Apie tokią ilgą kovą su gyvatėmis negalėjau nė pagalvoti. O be reikalo. Filmui įpusėjus aš pirmą kartą gyvenime supratau, kad įmanoma į ką nors įtikėti taip stipriai, kad metus normalų gyvenimą eiti dėstyti tautiečiams apie savo praregėjimą. Prisiekiu, kad jeigu būčiau matęs šį filmą 2006 metais, kai jis buvo demonstruojamas kino teatruose, tai net nebaigęs jo žiūrėti, bučiau išėjęs į gatvę ir bandęs sulaikyti visus norinčius pasižiūrėti šį filmą. Ir netgi daugiau. Manau būčiau savo gyvenimą pašventęs tik tam, kad niekas daugiau šio filmo neišvystų. Kaip gerai, kad aš labai retai lankausi kino teatruose – gyvenimas būtų nuėjęs šuniui ant uodegos.

Net nežinau, kodėl ir kaip man pavyko pažiūrėti šį filmą iki galo. Tiesa išjungus televizorių mane aplankė prašviesėjimas – supratau, kad šis filmas neturėjo režisieriaus. Buvo visiškai aišku, kad šykštuolis prodiuseris pagailėjo pinigų nusamdyti režisierių, o gal tiesiog visus pinigus išleido pasamdyti Samueliui Džeksonui, todėl darbavosi tik aktoriai ir operatoriai. O kai visiems atsibodo filmuotis, tai filmo pabaigimo vakarėlyje visa nufilmuota medžiaga buvo sumesta į dėžę su montavimo klijais. Ir baisiai sėkmingo atsitiktinumo dėka gavosi tai ką aš mačiau prieš eidamas miegoti. Tai supratęs iškart užmigau laimingas.

Koks buvo mano nusivylimas, kai šįryt nusprendęs pasitikslinti dėl režisieriaus sužinojau, kad jų buvo netgi 2. Sekanti logiška mintis buvo, kad jie abu šiuo metu turėtų būti kalėjime už netyčinę žmogžudystę. Nes nors užmušk netikiu, kad prodiuseris išvydęs kur buvo iššvaistyti jo pinigai nebūtų gavęs širdies smūgio jau pirmosios peržiūros metu. Mano didžiai nuostabai prodiuseris irgi tebebuvo gyvas. Sekantis spėjimas buvo, kad kalėjime turėtu sėdėti pats prodiuseris -  dauguma kino kritikų jeigu nenusišovė kino salėje, tai bent jau nemažai jų turėjo mirti negalėdami susitaikyti su mintimi, kad jų profesija paliks nebereikalinga. Nes kiekvienas matęs šį kadrų kratinį puikiai sugebės atlikti kritiko darbą ir paskleisti žinią likusiesiems. Jeigu manote, kad aš bent kiek tai perdedu, tai Jūs smarkiai klystate. Ne taip seniai kalbėdamas su viena šviesių plaukų ir tamsios odos šeimininke, kuriai muilo operos atrodo meno kūriniai,  sužinojau, kad esu nevienišas savo jausmuose dėl šio filmo.

Turbūt pamanėte, kad aš esu snobas mėgstantis kabinėtis prie smulkmenų? Ne, aš tikrai nesu priekabus filmų žiūrovas. Man netgi patinka, kai filmuose blondinės dėvinčios kelius dengiančias uniformas pavojaus akivaizdoje persirengia į mini sijoną. Aš tikrai tikiu, kad žmogus bent kartą gyvenime žaidęs su Playstation gali nutupdyti Boeing 747.  Apie tai, kad  į pilotų kabiną galima patekti sulankstomo peiliuko pagalba nežinojau, bet kas gi dabar netaupo? Fizikos dėsnių net neminėsiu, nes kuo ta fizika įsivaizduojanti esanti? Holivude apie ją tikrai niekas nėra girdėjęs. Reiškia ji kaip ir neegzistuoja. Ir gerai. Mes irgi galime egzistuoti be fizikos. Kad tik linksmybių būtų.

Jeigu paskaitę šį mano atsiliepimą nusprendėte patys įsitikinti ar tikrai šis filmas toks blogas, tai nedarykite to! Tai gali  pakeisti visą Jūsų  gyvenimą. Aš tikrai nežinau kada nustosiu bandęs prisiminti ar teko kada matyti prastesnį filmą. Prisiminus tokius kritikų sudirbtus filmus kaip Rembo pagalvoju, kad lyginant su šiuo kūriniu tai buvo tiesiog šedevras. O Stalonė nusipelnė net ne Oskaro ir ne žvaigždės šlovės alėjoje, o 10 metrų aukščio auksinės Oskaro statulos pastatytos šlovės alėjoje. Ar kaip ten ji vadinasi.

Po vakar rimtai svarstau ar nevertėtų ištrinti LNK dažnio iš televizoriaus. Ar bent jau išlupti distancinio valdymo pultelio mygtuko kuris naudojamas LNK įjungti. Belieka tikėtis, kad sveikas protas nugalės emocijas ir pirmadienį nereikės eiti į TOPO centrą. Nors palaukit,  šįvakar 2 minutės šlovės per LNK? Kas žinote, su kuo paprasčiau lupinėti guminius mygtukus?

Serialo "Liudininkai" plakatas

Jau rašiau apie šį serialą pažiūrėjęs pirmąją seriją. Tada buvo neaišku ar kūrėjai nėrėsi iš kailio filmuodami tik įvadinę seriją, ir  ar vėliau “Liudininkai” nesuprastės. Pažiūrėjęs pastarąją, berods 3 seriją, turiu pripažinti, kad mane jis sudomino. Nemanau, kad serialas taps populiarus – antradieniais visi įpratę žiūrėti “Kalėjimo beglius“. Kuris savo ruoštu manęs visiškai nesudomino. Esu matęs pirmas 3 ar 4 serijas, ir dar kelias iš paskutinio sezono. Tai kriminalinė “Santa Barbara“. Ne ta, siužeto nebūvimo prasme, bet, kad netgi paprasčiausios situacijos dirbtinai tempiamos kol užsimanai perjungti kanalą. Visus 4 “Kalėjimo bėglių” sezonus drąsiai būtų galima sutalpinti į vieną. Ir tai jau būtų ištempta. Tai ką, parodydavo per 1 seriją, buvo galima parodyti per 5 minutes. Suprantu, kad dabar daugelis mintyse ar netgi garsiai juokiasi koks aš neišprusėlis. Galbūt. Bet niekad nesupratau kodėl žmonės taip mėgsta “Kalėjimo bėglius”. Ir nemanau, kad kada nors sugebėsiu tai suprasti. Taip, kaip ir  jie greičiausiai nesugebėsi suprasti kodėl man patinka “Liudininkai”.

Deja, bet aš ir pats nelabai galiu paaiškinti kodėl. Kaip jau minėjau rašydamas apie “Viešbutis Babilonas”, man patinka šou su savi ironija. “Liudininku” personažų savi ironija verčia mane garsiai juoktis. Taip, gal aš primityvas. Bet man patinka  šio serialo stilius. Tiek nuogystės pateisinamos ir jomis nepiktnaudžiaujama. Tiek nepersistengiama su moralinėmis vertybėmis ir gyvenimas parodomas toks koks jis yra iš tikrųjų, nepagražinant nė per nago juodymą. Režisieriaus ar operatorių darbas irgi be priekaištų. Tai labai kokybiškas TV produktas, prie kurio nė norėdamas negalėčiau prisikabinti. O man to ir užtenka.

Aišku aš suprantu, kad JAV Maršalų tarnyba tikrovėje labai skiriasi nuo rodomos seriale. Bet kam tai rūpi? Nebent tikriesiems JAV Maršalams? Todėl jeigu Jūs nepriklausote minėtajai tarnybai, mėgstate šou su jumoru ir antradieniais neturite ką veikti nuo 22 iki 23 valandos, tai drąsiai galite persijungti į TV3 kanalą ir pasižiūrėti serialą “Liudininkai”.

serialo Viešbutis "Babilonas" plakatas

Kad jau prisižadėjau rašyti apie visas TV laidas kurias žiūrėjau iki galo neišjungdamas televizoriaus, tai negaliu neparašyti apie pirmadieniais per TV3 rodomą Viešbutis „Babilonas“. Tai retas BBC serialas rodomas Lietuvos televizijose. Ypač komercinėse. O gaila – BBC produkcija tikrai kokybiškesnė už daugumą JAV televizijos laidų.

Pagrindinė priežastis dėl kurios su mielu noru žiūriu šį serialą tai didelė jumoro ir ironijos porcija kiekvienoje serijoje. Negalėčiau pasakyti, kad tai grynai angliškas jumoras. Labiau jau toks šiuolaikinis internacionalinis. Gal tik saviironijos kiekis didesnis nei JAV produkcijoje. Bet jumoras tikrai negrubus ar vulgarus. Nors šiaip vulgarybių tai netrūksta bene kiekvienoje serijoje. Nors ko gero tai tik duoklė mažiau išprususiems žiūrovams. Man tai nemaišo. Kas mane kiek tai erzina ,tai perdėtas moralizavimas. Ypač pagrindinis veikėjas, tai… toks angeliukas be sparnų ir vilkintis juodą kostiumą. Berods pirmo sezono paskutinėje serijoje jį buvo pašovę, tai tikrai pergyvenau, kad jis mirs ir serialo veiksmas persikels į rojų. Kur jo aukštos moralinės normos neleis atsipalaiduoti net pavyzdingiausiems rojaus gyventojams. Gerai, kad mano baimės neišsipildė ir visagalė medicina leido serialui tęstis žemėje.

Iš kitos pusė man suprantamas tas kūrėjų noras iškilti aukščiau , virš vidutinės BBC serialų produkcijos, kurioje tik pokštaujama. Bet  tada gal nereikėtų piktnaudžiauti veiksmo vieta ir stengtis rodyti mažiau vulgarybių? Nors gal aš čia tik man atrodo, kad moralizavimas ir vulgarybės prastai subalansuotos? O gal tai jau ir nūdienos norma. Bet kuriuo atveju, sumažinus vieną ar kitą, manau kad serialas paliktu patrauklesnis kažkuriam tai žiūrovų ratui. Dabar besimėtydami greičiausiai jie praranda ir vienus ir kitus. Nes reitingai tikrai nespindi. Sakyčiau nepelnytai neįvertintas produktas.

Serialų skaičiais stengiuosi nevertinti. Ir išvis vertinti serialus labai nedėkingas užsiėmimas. Viena serija gali būti labiau nusisekusi, kita mažiau. Gali pasikeisti aktoriai ir taip toliau. Todėl jokių skaičių. Netgi nerekomenduosiu jį parsisiųsti ar nusipirkti DVD. Šiame seriale nėra griežtos siužeto linijos, todėl nereikia būti mačiusiam ankstesnes serijas, tam kad pasimėgauti eiline serija, kurią galbūt rodys per televizijos kanalą kurį žiūrite šiuo metu. Todėl jeigu įsijungus TV pamatėte užrašą Viešbutis “Babilonas” ir neturite jokių kitų planų tai drąsiai galite atidėti distancinio valdymo pultelį į šoną ir pasimėgauti reginiu. Manau nenusivilsite.

Baimė gali Jus įkalinti. Viltis gali Jus išlaisvinti.

Prieš keletą valandų nuobodulys nunešė mane į IMDB svetainės TOP250. Pasiteisinimui galiu pasakyti, kad niekada anksčiau nesilankydavau IMDB TOP’uose. Todėl  išvydus pirmojoje vietoje 1994 metų filmą  “The Shawshank Redemption” ta keista pilkoji masė vadinama smegenims pradėjo siųsti pavojaus signalus – negalėjau prisiminti, kad bučiau bent ką girdėjęs nors apie šį filmą. Beliko tik parsisiųsti ir sužinoti, kodėl jis lenkia netgi visų mėgstamą “Krikštatėvį” esantį antrojoje vietoje.

Jau pirmosiomis filmo akimirkomis prisiminiau jį matęs. Tiesa, net nesugebėčiau pasakyti kada ir kokiomis aplinkybėmis. Neįsivaizduoju, kodėl  man šis filmas nebuvo užsifiksavęs. Gal to paties režisieriaus vėlesnis darbas “Žalioji mylia” paliko stipresnį įspūdį. O galbūt kiti filmai išleisti tais pačiais metais: Forrest Gump, Four Weddings and a Funeral ar Pulp Fiction užgožė The Shawshank Redemption. Su tokiais konkurentais Oskarą laimėti tikrai buvo sunku. 7 nominacijos ir nei vienos statulėlės. Bet laikas viską sustatė į savo vietas, ir žiūrovai įvertino jį kaip visų laikų geriausius įvertinimus turintį filmą. 9.2/10 turint virš 500 tūkstančių balsų tai ne juokas. Greičiausiai aš esu paskutinis sugebėjęs atrasti ši filmą?

O jeigu jau visi esate jį matę,tai nelabai yra ką ir pridurti. Įvertinti irgi sunku. Per 16 metų prabėgusių nuo filmo pastatymo, kinematografas labai patobulėjo. Jeigu filmas būtų išleistas šiandien, tai būtų galima prisikabinti prie garso takelio. Ne, garsas puikus – bet kuris kitas filmas galėtų puikuotis tokiu garso takeliu. Žiūrint kino salėje manau garsas net nebūtų užkliuvęs. Bet turint omenyje, kad aš žiūrėjau filmą su ausinėmis  tai garso takelis toks… 1994 metų lygio?

Aktorių vaidybą irgi be priekaištų. Netgi masuotėse. Matomas kruopštus darbas parenkant aktorius nuo pagrindinių vaidmenų atlikėjų iki epizoduose pasirodančių statistų. Pagrindinio vaidmens atlikėjas Tim Robbins galbūt ir galėjo kiek labiau pasistengti. Bet nelabai įsivaizduoju ką nors kitą atliekant šį vaidmenį geriau. Net jeigu Tom Hanks nebūtų užimtas filmuojant Forestą Gampą ir būtų suvaidinęs šiame filme, nemanau, kad būtų geriau įkūnijęs Andy Dufresne personažą. Vienintelis priekaištas, tai, kad visus 20 filme vaizduojamų metų herojų išvaizda praktiškai nepasikeičia. Nors tai nekrenta į akis ir užsiminiau tik todėl, kad bandau rasti prie ko prisikabinti. Ir tai praktiškai viskas prie ko įmanoma prisikabinti. Filmas iš tikrųjų vertas aukščiausių įvertinimų. Bet kodėl tokia gausybė žiūrovų jį įvertino aukščiausiais balais?

Manau atsakymą galima rasti paskutiniuose filmo kadruose, kai Redas skaito Andy laišką:

Atsimink Redai, viltis yra geras dalykas. Galbūt geriausias.

Jeigu Jūs dar nematėte šio filmo siūlau pažiūrėti. Primygtinai. Net jeigu norėsis išjungti, prisiverskite pažiūrėti iki pabaigos. Net jeigu filmo nesuprasite šiandien, tai vėliau tikrai atsiras noras peržiūrėti dar kartą. Ne kaip pramogą. Bet kaip 2 valandos parodančios, kad baimė gali Jus įkalinti, o viltis gali Jus išlaisvinti.

Jeigu laukiat mano įvertinimo tai vienareikšmiškai 10/10. Net jeigu tai ir nėra mano mėgstamiausias filmas. Net jeigu TOP250 reitingas suklastotas. Tai neabejotinai vienas iš geriausių mano matytų filmų. Ir man nesvarbų ką apie jį sako kino kritikai ar labiau už mane išprusę snobai. Tai filmas kuris verčia susimastyti. O jeigu visi bent kartais susimąstysime, tai gal ir nedegraduosime į beždžiones.

Abiem atvejais kalba apie tą patį – kur realybė, o kur sapnas, kur riba tarp realaus ir menamo pasaulio, blablabla. Ir pagrindinis herojus – tas pats Di Caprio. Abiem atvejais melodramatiškai nelaimingas ir persekiojamas mirusios žmonos fantomų. Ir vaikų fantomai irgi jį kamuoja. Ir pabaiga, kur klaustukas paliekamas – ar čia jis realybėj, ar toliau kažkokioj menamybėje – irgi. Ir filmų išleidimo datos skiriasi vos pusmečiu.

"Inception" siužetas ganėtinai banalus (na, taip taip, ne toks banalus, kaip eilinis bojevykas, bet visvien): kažkokį mistinį bendro sapnavimo prietaisą turintys veikėjai bando šnipinėti informaciją iš svetimų galvų per sapnus, tuose sapnuose sapnuoja kitus sapnus, etc., kol galų gale susipainioja tiek, kad ima neskirti, kur ten tikras sapnas, o kur realybė. Filmas kimšte prikimštas bojevykiškų scenų iš tų sapnų, visi šaudo gaudo, nesvarumai, tratata, tratata, sapnas šen, sapnas ten, vėl bach, tratata, tratata, o herojų asmenybių gylis – maždaug, kaip kokiame Rambo, tratata, tratata, bach bach. Ir tai nepaisant visokių ten besikartojančių scenų su dvasingu Di Caprio, dvasinga Di Caprio žmona ir panašiai. Visi kiti aktoriai atrodo išvis pastatyti tik dėl vaizdo, pakeitus juos į kokius nors South Park herojus – filmas ne tik kad smarkiai nepablogėtų, bet gal net ir taptų juokingesniu, tratata, tratata, tratata, bach bach. "Inception", atrodo, susilaukė puikaus populiarumo – IMDB reitingas 9,2, o balsavusiųjų skaičiumi jau aplenkė gerokai anksčiau išleistą "Shutter Island". Jei nesigilinate į siužetą, o kokie nors "Čarlio angelai" jums atrodo geras filmas – nueikite į "Inception", galėsite pasijusti pakylėtu ir paskui ištisus metus kalbėti visokiom filosofinėm temom apie tai, kur realybė, o kur tikrovė.

"Shutter Island" siužetas – gerokai sudėtingesnis, kardinaliai logiškesnis, ir tiesiog nesulyginamai dailiau atidirbtas. Čia nėra jokių stebuklingų technologijų. Tikroviškumas – detalėse. Scenaristo skrupulingumas – stulbina.  Vietoj sapnų – realybė. Ir psichiatrinė ligoninė. Herojaus paranoja. Kliedesiai ir haliucinacijos. Nenormalūs daktarai. "Skrydis virš gegutės lizdo" kažkuriuo momentu pasirodo, lyg banalybė, palyginus su šiame filme perjaustu ir tyčia neišsakytu netikrumo, nepasitikėjimo, baimės pojūčiu – kam sakyti tai, kas baisu? Nežinomybė baisesnė. Čia nėra skerdynių. Čia tik vieniša sala, paskirta psichiatrinei ligoninei. Sala, kur laikomi pavojingi pacientai. Sala, kurioje ieškoma pabėgus pacientė. Ir nuostabu – tas pats Di Caprio šiame filme atgyja. Taip taip, šita melodramatiškai tauriaveidė vaškinė lėlė irgi ima rodyti emocijas, tarpais – atvirai kraupinančias (negi čia Di Caprio?). Taip, čia yra ir kiti aktoriai – asmenybės, o ne statistai. Kažkuriuo momentu kyla mintis, kad žiūri siaubiaką. Čia nėra jokių scenų, primenančių žaidimus, tačiau kiekvieną minutę matome tiesiog klasikinį operatoriaus, scenografo ir režisieriaus meistriškumą. Tobulą meistriškumą, kuriam kompiuterinis montažas – ne tikslas, o tiktai tikslingai naudojama priemonė. Ir siužetas, vis lūžtantis keisčiausiu būdu tada, kai jau ima atrodyti, kad viskas aišku. IMDB reitingas – lygus 8. Jei jums nieko nesako Scorsese pavardė – į filmą neikite. Tik veltui sugaišit laiką.

Tokie panašūs savo siužetų pagrindu, abu filmai skirtingi tiek, kad atrodo, jog atėję iš nesusijusių pasaulių. Ir nors pagrindinis herojus – tas pats Di Caprio, bežiūrėdamas ir belygindamas – supranti, kad visgi aktorius – tėra lėlė režisieriaus rankose. Būtent todėl išties rekomenduoju pažiūrėti abu. Būtent tam, kad pamatyti, kaip smarkiai ir kardinaliai gali skirtis du filmai, pasakojantys lyg ir apie tą patį.

1. Mėgstu rašyti punktais.
2. Turiu labai dideles akis ir itin blyškią odą.
3. Dažnokai pasijuntu Hariu Poteriu, nes visi sako, jog esu „labai panaši į tėvą, bet akys kaip mamos”.
4. Keletą mėnesių nešiojau akinius.
5. Pirmus (didelė tikimybė, kad ir vienintelius) auskarus įsivėriau būdama 16-os metų.
6. Esu ganėtinai tipiškas Ožiaragis.
7. Kol su manimi žmonės elgiasi gražiai, tol ir aš stengiuosi su jais taip elgtis.
8. Kai kuriais atvejais esu pernelyg sąžininga ir tai man dažnai kiša koją.
9. Negaliu pakęsti arogantiškų pasipūtėlių, kurie elgiasi pagal modelį „koks aš mielas, koks aš gražus, koks aš protingas, koks aš intelektualus, koks aš įžvalgus, koks aš puikus, koks aš sportiškas, koks aš idealus, o aplink mane vien debilai ir degradai”.
10. Tikiu, kad vardas šiek tiek lemia žmogaus charakterį ir likimą.
11. Domiuosi horoskopais ir astrologija.
12. Pati susikuriu savo prietarus. Pavyzdžiui: jei šiandien sutiksiu katę, diena bus gera (verta paminėti, kad dienų, kai nepamatau jokios katės, pasitaiko labai retai).
13. Viena iš mano gyvenimo taisyklių – jei reikia ką nors svarbaus padaryti, niekada nepatikėk to kitam žmogui. Patikimesnio(-ės) už save nerasi.
14. Sunkokai įsileidžiu žmogų į savo pasaulį, bet, kai pradedu pasitikėti, pasitikiu aklai.
15. Man patinka gyventi per daug nieko neplanuojant.
16. Turiu ydų, trūkumų, bet priimu save tokią, kokia esu.
17. Jei man miela kokia nors veikla, galiu ja užsiimti negailėdama savęs.
18. Alergiją varo visokio plauko „altruistai” tobulai išskaptuotomis koncertinėmis šypsenomis, širdimis, kupinomis „noro dalintis gerumu”, nuolat kalbantys apie „tobulėjimą ir tobulesnį gyvenimą”, planuojantys kiekvieną savo minutę (kad tik neišeitų iš „tobulo” rimto) ir nuolat visur barstantys savo altruistinio „tobulumo” cukrų. Tai naivu. Likimas yra žiaurus: kai nusprendžia žmogui kenkti, nežiūri į tai, kiek laiko jis užsiėmė asmenybės ugdymu.
19. Skųstis man reikia labai atsargiai. Lepių verksnių iš serijos „mano tėvai skiriasi, man sloga, aš prastai jaučiuosi, man depresija, todėl gal galėtum už mane padaryti tą pusantros minutės trukmės darbą?” aš nesuprantu ir neužjaučiu.
20. Kai kuriais atžvilgiais esu perfekcionistė.
21. Nelaikau savęs kvaila, bet manau, kad niekada negalėsiu pasakyti, jog esu tokia protinga, kokia ir noriu būti.
22. Galvoju, kad per 18-a savo gyvenimo metų jau padariau tiek, kiek kiti nepadaro ir per 80-mt.
23. Kai kuriais klausimais mano požiūris yra ganėtinai senamadiškas ir kategoriškas.
24. Dažnai esu per daug savikritiška.
25. Esu kilusi iš labai gausių giminių.
26. Seneliams iš mamos pusės esu vienintelė anūkė (be to, vyriausia). Kiti 4-i – vaikinai.
27. Mano brolis ir tėvas rašo eilėraščius.
28. Turiu didžiulę maniją papuošalams.
29. Man patinka vintažiniai daiktai.
30. Mėgstamiausi brangakmeniai – perlai ir opalai.
31. Sidabrą mėgstu labiau nei auksą.
32. Moku pinti apyrankes, siuvinėti, nerti, megzti, austi gobelenus.
33. Be rašymo, dar užsiimu fotografija ir piešimu.
34. Dievinu kates.
35. Geriausi ledai – su karamele.
36. Negaliu pakęsti didelių karščių ir nuolatinio saulės plieskimo.
37. 11-14-os metų buvau labai „pasinešusi” į būrimus ir raganavimą.
38. Skaityti išmokau ketverių metų, rašyti ir skaičiuoti – šiek tiek vėliau, bet taip pat dar neperžengusi mokyklos slenksčio. Nemanau, kad dėl to esu kuo nors „kitokia” ar tai man sukėlė problemų.
39. Būdama maža mėgau vaikščioti senelių sodybos tvora. Taip, tvora.
40. Iki šešerių metų buvau nepataisomas kodėlčius.
41. Siaubingai bijau šunų ir buvimo aukštuose pastatuose.
42. Net nuo „medicininių” kalbų apie plaučius, venas, žarnas, etc., man pasidaro silpna.
43. Prieš kokius šešerius metus vietoje paaugliškų-vaikiškų knygelių skaičiau vadovėlį apie brangakmenius.
44. Vaikystėje dažnai ką nors susimušdavau ar nusibrozdindavau.
45. Turiu daugiau nei dešimties metų muilo operų žiūrėjimo stažą.
46. Pragaro sinonimas – muzikos mokykla.
47. Žaidžiu „Runescape” ir žaidimus iš miniclip.com.
48. Vienintelis mane pravirkdęs filmas – „Žalioji mylia”.
49. Esu per didelė realistė, kad būčiau romantike.
50. Galvoju, kad tos vaikščiojančios Swarovski kristalų reklamos iš knygos „Saulėlydis” yra tikras pasityčiojimas iš vampyrų.
51. Nekenčiu „hepiendų” („Hepiendas” nėra laiminga pabaiga. Tai – idiotiška laiminga pabaiga).
52. Įdėjusi 5% pastangų moksluose dažniausiai išpešu 95% rezultato.
53. Jei būčiau knygos veikėjas, būčiau Don Kichotas (manau, kad skaitantiems mano įrašus, nereikia aiškinti, kodėl).
54. Jei kada nors kas nors sukurs vaidybinį „Fairly OddParents” filmą, norėčiau jame suvaidinti Vandą.
55. Nesuprantu pernelyg „paplaukusių” menininkų ir jų „meno”.
56. Esu visiškas pelėdžiukas – kartais nueinu miegoti, kai jau švinta.
57. Dievinu animacinius filmukus.
58. Vienas iš mano idealų – Stju Grifinas.
59. Neturiu nieko prieš plastinę chirurgiją, kol ja naudojamasi nepraradus sveiko proto.
60. Pirmą kartą parūkiau baigusi 10-mt klasių. Per gyvenimą esu surūkiusi gal 25-ias cigaretes.
61. Mano įrašai dažniausiai atsiranda „gimė netyčia mintis ir nenusižudė” būdu.
62. Negaliu pakęsti nekultūringų komentatorių.
63. Geriausias maistas pasaulyje – lazanija, lazanija ir dar kartą lazanija.
64. Niekada nesuprasiu tokio dalyko kaip soliariumas. Neičiau ten, net jei man sumokėtų milijoną eurų.
65. Piercing‘as man – šlykštu. Nejau žmonėms taip smagu atrodyti kaip minų aukoms, iš kurių kūnų niekas neišrankiojo skeveldrų?
66. Jaučiu simpatiją senojo Holivudo žvaigždėms ir jų stiliui.
67. Mano nuomone, šuo yra gyvūnas, o ne rankinė.
68. Verkiantis vyras – natūralus dalykas, jei tai nevyksta per dažnai.
69. Kategoriškai nesutinku su nuomone, kad tikslieji mokslai ugdo vaikščiojančias skaičiavimo mašinėles.
70. Vienas iš didžiausių galimų komplimentų man – jei koks nors vietinės reikšmės filologas-pseudointelektualas pavadintų mane grafomane.
71. Beveik nesidomiu sportu.
72. Manęs geriau neleisti į valdžią – turėsit moteriškę diktatorę.
73. Esu vienareikšmiškai prieš smurtą prieš vaikus ir gyvūnų kankinimus.
74. Knygų serijos man patinka todėl, kad labai gražiai atrodo lentynoje sustatyti vieno stiliaus viršeliai.
75. Blogiausia, ką galiu pagalvoti apie komentatorių: „Eik tu velniop. Neketinu sienai įrodinėti, kad ji rožinė, o ne žalia, kai jos rausvumas — akivaizdus faktas. Mano nervų ląstelių atsargos nėra begalinės.”. Po to seka to asmens ignoravimas.
76. Savo katėms paprastai duodu keistus vardus. Pavyzdžiui, Karvė.
77. Manęs beveik nejaudina faktas, kad lietuvių kalbai gresia išnykimas.
78. Rašau apie tai, kas man aktualu, o ne apie kažkokias „opesnes” problemas.
79. Norėčiau ateityje gyventi restauruotame senoviniame dvare.
80. Mano požiūris į lietuvišką literatūrą (ypač tą, „profesionaliąją”) yra labai kritiškas ir toli gražu ne visada teigiamas.
81. Dievinu programos Corel PHOTO-PAINT efektus, kuriuos galima pritaikyti nuotraukoms.
82. Kai jau ateis laikas, norėčiau numirti greitai ir neapturėti ilgos agonijos.
83. Vairuodama automobilį dažniausiai viršiju greitį.
84. Nemoku piešti portretų.
85. Jaučiu sentimentus Vokietijai, nors niekada ten nebuvau.
86. Man patinka filmai ir serialai iš serijos „Atspėk, kas žudikas”.
87. Kaljanas – vienas geriausių žmonijos išradimų.
88. Dauguma alkoholinių gėrimų man neskanūs.
89. Niekada gyvenime nesifotografuosiu ir nesifilmuosiu nuoga.
90. Vienas geriausių mano matytų serialų – „Viešbutis „Babilonas””. Vienas mėgstamiausių veikėjų – Tony Casemore.
91. Norėčiau parašyti knygą, kurios pagrindinė veikėja būtų katė.
92. Vienas iš mėgstamiausių mano anekdotų: „Kodėl nusižudė Hitleris? Nes gavo sąskaitą už dujas.”
93. Kartais perdėtai nerimauju dėl civilizacijos ir Vakarų kultūros ateities.
94. Kai pasižadu ką nors iki tam tikro momento padaryti, suveikia kiaulystės dėsnis ir man to įvykdyti nepavyksta.
95. Nagus lakuoju blizgančiu laku.
96. Esu už lyčių lygybę.
97. Nenorėčiau priklausyti karališkajai šeimai.
98. Studijuoju tarp merginų labai nepopuliarią specialybę.
99. Man patinka atviros erdvės. Nemėgstu miškingų, klaustrofobiškų vietovių.
100. Turbūt prieš tai buvusiais punktais kažkam įvariau šoką.

Corel efektas

Rodyk draugams