„HUBe dirba daug žmonių iš įvairių sričių – kelių jų paslaugomis pasinaudojau leisdama savo dvi knygas. Vienas kolega kūrė iliustracijas, kitas – interneto svetainę, trečias prisidėjo populiarindamas internete. Bendravimas su kitais žmonėmis – jaunais verslininkais arba laisvai samdomais specialistais, kurių tikrai nemažai HUBe ir kurių aktualijos, rūpesčiai ir tikslai yra panašūs į mano, tikrai įkvepia, palaiko, skatina ir, žinoma, duoda praktinės naudos“ – savo įspūdžiais apie HUB Vilnius dalinosi Jolita.

Jolita – profesionali rinkodaros specialistė, nusprendusi samdomą darbą didelėje telekomunikacijų įmonėje iškeisti į individualią veiklą, kuri ne tik neštų pajamas, bet ir būtų kiekvieną dieną teiktų džiaugsmo. Todėl dabar ji užsiima knygų leidyba ir fotografija, dirba su keliais projektais. Per 2010-2011 metus ji išleido dvi įdomias knygas – „Senelių meilė: kaip tapti geriausiais draugais su savo anūkais“ ir „Tėvai, vaikai ir pinigai: kaip mokyti savo vaikus apie pinigus“. Šios knygos susilaukė nemažai atgarsio visuomenėje, nes vaikų ugdymas šiais laikais – „karšta“ tema, o knygų šiomis konkrečiomis ir aktualiomis temomis rinkoje nebuvo. Knygos leidyba – ilgalaikis ir rizikingas projektas, kuriame reikia išmanyti Lietuvos knygų rinką, reklamos būdus, pažinti tikslinę auditoriją, jausti, kas įdomu šiuolaikiniams tėvams, kurie dauguma laisvai skaito angliškai ir gali nesunkiai susirasti informacijos internete. Jolita inicijuoja ir koordinuoja visus dalykus nuo derybų su knygos autoriumi, vertimo, knygos apipavidalinimo iki patekimo į prekybos vietas ir bibliotekas. Tai visiškai kitokia veikla, nei kad yra manoma apie HUB Vilnius dirbančius laisvadarbius – nesusijusi nei su mobiliųjų aplikacijų kūrimu, nei su tarptautiniais internetiniais verslais.

Kita Jolitos veikla – fotografija. Ji kuria fotografijas, kurias su ARTindividual ženklu pardavinėja Etsy.com portale. Atspausdinta didelė fotografija siunčiama į JAV ir kitas šalis, kur ją įrėminus galima kabinti ant sienos, kaip namų interjero detalę. Be nuotraukų prekybos ji taip pat dirba su fotosesijomis ir verslo fotografijomis.

Šiuo metu Jolita dirba prie ekologiško maisto receptų knygos užsienio rinkai, fotografuoja knygai iliustracijas. Maisto fotografavimas – nemažas iššūkis: nuotraukos ne tik turi būti techniškai kokybiškos – patiekalas jose turi atrodyti „skaniai“.

HUB Vilnius Jolita rado ne tik patalpas ir darbingą atmosferą, bet ir nemažai partnerių bei bendraminčių, su kuriais visada galima pasitarti įvairiomis aktualiomis temomis: techninius tinklaraščių rašymo dalykus, SEO, tekstų rašymą, naujus reklamos būdus, interneto svetainių kūrimą ir t.t. HUBo ypatybė – nors čia susirenka ir dirba skirtingų sričių specialistai ir verslinikai, visi yra labai atviri kitiems žmonėms, kitoms nuomonėms, naujai informacijai, o taip pat ir noriai ja dalinasi patys. Todėl HUBo virtuvėje nuolat vyksta pokalbiai įvairiomis temomis ir gimsta daugybė naujų idėjų. Akivaizdu, kad sėkmingo verslo receptas yra HUB+virtuvė+arbata+pokalbiai su bendraminčiais laisvadarbiais (freelanceriais), kurį gali patvirtinti ne vienas buvęs ir esamas HUB Vilnius narys.

Beje, Jolitą čia visi pažįsta iš nuolatos šalia kompiuterio stovinčio bokalo vandens.

Pažįstama šalis

Turbūt kiekvienas rastumėte giminių, draugų, buvusių kaimynų ar klasiokų, kurie gyvena Anglijoje.

Tai yra šalis, į kurią emigravo turbūt daugiausiai lietuvių.

Todėl pasakojimai apie Angliją daug kam neskamba įdomiai.

Lietuviai tariasi ir taip daug žinantys apie šią karalystę bei jos keistenybes, tad pasakoti apie ją lyg ir neverta.

Tačiau knygoje, kurią šįkart noriu pristatyti, apie Angliją kalbama taip, kad, tikiu, ji turėtų sudominti ne tik tokius keistuolius, kaip aš, Anglijos nemačiusius, bet ir tuos, kurie šioje šalyje praleido ne vienerius metus.

Kalbu apie Andriaus Užkalnio knygą “Anglija: apie tuos žmones ir jų šalį”.

Taip taip. Autorius – tas pats A.Užkalnis, kuriuo vieni žavisi, o kiti baisisi.

Aptariamą knygą perskaičiau, vos ši pasirodė knygynuose – kone prieš dvejus metus, tad recenzijos rašymas buvo gera proga ją dar kartą paimti į rankas ir pavartyti, siekiant atgaivinti įspūdžius.

Kelionių reportažų meistras

Apie A.Užkalnį sužinojau kur kas seniau, negu jis pradėjo rašyti blogą, vesti televizijos laidą ar spausdinti savo tiesmuku, pašaipiu ir be užuolankų išreikštu požiūriu tautą šiurpinančius straipsnius tokiuose portaluose, kaip lrytas.lt arba “Pinigų karta”.

Už savo įžūlų nuomonės reiškimą jis yra vienų nekenčiamas ir maišomas su žemėmis, o kitų – labai mėgstamas, vertinimas ir net mėgdžiojamas. Abejingų A.Užkalniui ir jo nuomonei, turbūt, mažuma.

Aš šį autorių visų pirma pažinau kitokį – ne įžūlų išsišokėlį, o gabų kelioninių reportažų, spausdintų dabar, deja, nebeegzistuojančiame (nes subankrutavo) žurnale „Istorijos“.

Tiesą sakant, kaip tik dėl jo kelionių aprašymų nekantriausiai laukdavau kiekvieno naujo šio žurnalo numerio (nė kiek neperdedu). Kodėl? Nes apie keliones A.Užkalnis sugebėjo pasakoti kitaip: įdomiai, intriguojančiai, įtraukiančiai.

Jo reportažai išsiskyrė iš skaitytų anksčiau, kurie, tiesą sakant, būdavo ganėtinai nykūs ir lėkšti.

Šiek tiek informacijos apie turistų lankomiausias vietas, truputis žinių apie vietos maistą ir papročius bei kelios šimtus kartų matytų objektų nuotraukos – taip paprastai atrodydavo lietuviškoje spaudoje užmatyti kelionių reportažai.

A.Užklanio kelionių dienoraščiai būdavo kitokie.

Jis paragindavo nepabūgti nukreipti žvilgsnio nuo labiausiai turistų fotografuojamų objektų, kad pamatytume kai ką mažiau išpopuliarinto, bet nemažiau įstabaus.

Jo reportažuose būdavo faktų apie šalis, kurių pavydėtų kiekvienas gidas.

Andrius kelionėse stengdavosi įžvelgti šiek tiek daugiau, į kiekvieną šalį pažiūrėti originaliai, nešabloniškai, atrasti ką nors neįprasto.

Kiek žinau, visi tie A.Užkalnio reportažai vėliau buvo sudėti į knygą „Kelionių istorijos„, kurią vis ketinu kada nors perskaityti, betgi skaitau lėtai, o mano dėmesio laukiančių knygų jau išsirikiavo visa eilė, tad šie planai vis nukeliami į ateitį.

Kodėl du čiaupai?

Kaip tik dėl kelionių reportažų nė nesuabejojau, skaityti ar ne  A.Užkalnio knygą „Anglija: apie tuos žmones ir jų šalį“.

Jau žinojau, kad rašytojas ne vienerius metus praleido Jungtinėje Karalystėje ir patyrusi, kaip gerai jis pasakoja apie kitas šalis, žinojau – knyga verta mano dėmesio ir laiko.

Kadangi, kaip jau minėjau, Anglija man iki šiol neatrasta žemė, A.Užkalnio knygą skaičiau be jokios išankstinės nuomonės ir nuostatų apie ją, tik kaip dar vieną įdomų kelionės aprašymą.

Tiesa, šįkart aprašymas buvo kiek kitoks, nes autorius kalbėjo ne apie šalį, į kurią atvyko trumpam, bet apie vietą, kurioje praleido nemažą dalį savo gyvenimo – 16 metų.

Autorius, rašydamas knygą apie karalystę, kuri yra ne vienam lietuviui pažįstama iki skausmo, turėjo tikslą sugriauti mūsų pasąmonėje įsišaknijusius mitus apie Angliją ir britus.

Knygoje A.Užkalnis bandė paaiškinti, kodėl anglai elgiasi kitaip, negu mes, kodėl jų šalyje tiek daug keistenybių, į kurias tautiečiai žiūri, kaip į didžiausią nesąmonę, kaip antai – iš skirtingų čiaupų tekantis karštas ir šaltas vanduo.

Rusas – ne įžeidimas

Lietuviai turi savo nuomonę apie anglus: jie šalti, nedraugiški, snobai, be to, tingoki ir išvėpę: ne vienas nemoka nei rašyti, nei skaičiuoti be klaidų.

Mes linkę juos smerkti, o autorius ieško priežasčių, kodėl viskas taip yra.

A.Užkalnis mums pateikė atsakymus, kodėl anglų būstai taip keistai išplanuoti, kodėl prestižiškiausiose ir brangiausiai kainuojančiose mokyklose vaikai ne lepinami, bet muštruojami.

Rašytojas stengėsi atvėsinti lietuvius, pykstančius, kad neišmanėliai britai ne tik nelabai žino, kur ir kas yra Lietuva, bet nuolat painioja mus su rusais. Anot jo, nereikėtų to priimti kaip didelio įžeidimo.

Nemažai dėmesio Andrius skiria anglų žiniasklaidai ir apskritai britų požiūriui į kalbą bei jos puoselėjimą.

Natūralu, kad temai apie anglų polinkį keliauti ir jų kelionių vadovus, o taip pat tokių knygų rašytojus, A.Užkalnis paskyrė atskirą skyrių. Juk, kaip jau minėjau aukščiau, kelionės – jo aistra.

Kodėl viskis kvepia dūmais?

Vienas iš įdomiausių knygos skyrių man buvo apie anglų virtuvę.

Nors autorius atskleidžia, kad ši – itin blanki, o nacionaliniai patiekalai – stebėtinai nekilnūs, visgi užsimaniau paragauti angliškojo užkandžio: gruzdintos žuvies, pagardintos druska ir actu.

Meistriškai aprašytas ir anglų požiūris į velnio lašus.

A.Užkalnis ne tik paaiškina, kodėl škotiškas viskis kvepia durpių dūmais, bet ir, kodėl džinas geriamas su toniku, kur rasti tikrą anglišką aludę ir pagaliau, koks britų požiūris į vyną.

Škotiją rašytojas savo knygoje išskyrė, kaip visai kitokią šalies dalį.

Knygoje rasite paaiškinimus, kuo skiriasi škotai nuo anglų,  taip pat, kodėl Anglijos pašto skyriuose iškabinti priminimai, kad Airija – užsienio šalis.

Naudinga kelionėje

Žinoma, knygoje yra ir istorinių faktų, pavyzdžiui, kodėl Anglijoje tokią svarbią vietą užima geležinkeliai, kaip atrodė karalienės Elžbietos Antrosios karūnavimas (beje A.Užkalnis buvo vienas iš karalienės vaikaičio Princo Viljamo ir Keitės Midelton sutuoktuvių ceremonijos komentatorių, kai šios buvo tiesiogiai transliuojamos per Lietuvos televiziją) ir ką monarchija reiškia anglams.

Na, o dėl paskutiniojo knygos skyriaus “Slapti džiaugsmai ir palaimos versmės: kuo vertėtų pasimėgauti” rekomenduočiau šią knygą įsimesti į lagaminą kiekvienam, susiruošusiam aplankyti Angliją (juolab, kad dėl plonų viršelių šioji sveria išties nedaug).

Minėtame skyriuje rasite gerų patarimų, ką galima aplankyti, pamatyti ir išbandyti, kad grįžę iš Didžiosios Britanijos artimiesiems ir draugams galėtumei pasigirti matę daugiau, nei Big Beną, Bekingemo rūmus, Vestminsterio abatiją ar Temzę.

Autorius pateikia net 34 pasiūlymus, ką galima originalaus ir įdomaus išvysti šioje šalyje.

Išnašos trukdė

Knygoje išties daug nemažai įdomios informacijos ir gausybė išnašų.

Tiesą sakant, išnašų tiek, kad jos veikiau trukdydavo, negu buvo naudingos, nes blaškydavo mintis, be reikalo atitraukdavo nuo teksto.

Be to, truputį erzino moralizavimas ir paskaitėlės apie tai, kuo skiriasi emigrantas nuo imigrinato, muitinė nuo pasienio.

Atrodydavo, kad rašytojas mąsto apie savo skaitytoją, kaip apie ypatingai buką ir tie paaiškinimai dlia osobo tupyh* glumino. Nesakau, kad nėra neišmanėlių, bet abejoju, ar tokie skaitė jo knygą (ir apskritai, ar skaito knygas).

Būtent išnašas ir prasiveržiančius bereikalingus pamokslus įvardinčiau didžiausiais trūkumais.

Nepaisant to, knyga, kaip jau supratote, verta dėmesio ir rekomenduotina ne tik turistams, bet ir emigrantams, praleidusiems Anglijoje ne vienerius metus.

Iš patirties žinau, kaip sudėtinga kartais būna kitoje šalyje, kur kitos tradicijos, savitas mąstymas ir kitokia kultūra. Dėl to neretai kyla nesusipratimų ir nusivylimų.

Susigyventi su kita tauta, apsiprasti kitoje šalyje pasidaro lengviau, kai žinai, kas ir kodėl čia yra kitaip.

Kaip knygos įžangoje rašė pats A.Užkalnis:

Aš noriu, kad žmonės pirmiausia pastebėtų reiškinius, o paskui, pasišaipę, pasistengtų suprasti priežastis, nes tik taip ateina supratimas, o kartu su juo – ir šeimininko pojūtis.

——-

*Ypatingai bukiems (rus.) – padariau ir aš išnašą ta proga.

“Krikščionybė kilo iš judaizmo ir pati sugrįš atgal į jį”.
Karlas Marksas

Judaizmas sako: “Tu esi dievo išrinktasis žmogus. Visi likusieji – tai viso labo žmogaus pavidalo gyvuliai. Tu privalai būti jų gyvenimo šeimininku. Tu privalai valdyti kitus žmones. Visa gojų nuosavybė – tai yra tavo nuosavybė, kuri tik laikinai yra jų rankose”

Krikščionybė moko krikščionis priešingai: “Tu esi dievo vergas. Tu esi niekinga žemės dulkė. Viskam dievo valia – tu nieko negali pakeisti. Visa valdžia yra nuo dievo. Tu nusidėjėlis nuo pat gimimo. Atsikratyk savigarbos. Susitaikyk, kentėk, kęsk ir kankinkis. Jeigu pradėsi savivaliauti – tuomet po mirties pakliūsi į pragarą.”

Bliaunančios ir mykiančios revoliucijos pergalė Gyvulių ūkyje

Yra tokia pasaulio Bamba,
Kuri vadinas – Lietuva,
Čia KėGėBistų ainiai saugo,
Ką iškovojo jiems minia

Akla banga per miestus ėjus,
Dainavus pamirštas dainas
Ir kažkodėl šventai tikejus,
Kad šitas kerdžius jos nemelž…

Naivi Tauta ir naivūs žmonės
Išmokyti save apgaut -
Vergauti kiekvienam tironui,
Tiek svetimam, tiek ir savam.

Galvodami, kad metam jungą,
Kuriuo sukaustyta dvasia
Iš tikro pakeitėm tik tvartą,
Kur šeimininkas mums numes

Į lovį – ėsti,
                   Į aslą – kraiko,
Ant balkio – virvę
                           ir laisvę rinktis.

Iš the boo and the boy

Žaisti.

lauren leonard interiors

Miegoti.

Pinterest.

Kai kas dar sakys valgyti, bet šitą praleidžiu dėl tam tikrų vaikystės prisiminimų ), jei supratot apie ką aš čia.

Architektas atkreipia dėmesį į tai, kaip atrodo šiuolaikinė Lietuva ir kelia klausimą: kodėl vis dar statome tuos negražius pastatus, primenančius sovietmečio masinės statybos produktus.

Siūlome išgirsti M. Surdoko mintis išsakytas idėjų vakare „HUB Camp#2”.

Karas – taika. Laisvė – vergystė. Nežinojimas – jėga. ( G. Orwell )

SOPA – istorija kartojasi

Kokią reikšmę mums turi socialniai tinklai? Kaip jie keičia mūsų gyvenimą, įpročius, mąstymą? Pagaliau, ar jie gali mums pakenkti, o gal atvirkščiai – padėti?

Rasti atsakymus į šiuos ir kitus klausimus gali padėti Soumitra Dutta ir Matthew Fraser parašyta knyga „Mano virtualieji aš. Kaip socialiniai tinklai keičia gyvenimą, darbą ir pasaulį„.

Knyga originalo kalba buvo išleista 2008 metais (lietuviškai – 2010-aisiais), kai dar nebuvo sukurtas sparčiai išpopuliarėjęs Google+.

Tačiau nepaisant to, kaip greitai viskas kinta ir sensta virtualiajame pasaulyje, daugelis joje aprašomų dalykų stebėtinai tebėra aktualūs ir šiandien.

Kad ir kova už laisvą informacijos sklaidą internete.

Vakar visame pasaulyje, taip pat ir Lietuvoje, internetinių tinklalapių kūrėjai susivienijo ir protestavo prieš SOPA bei PIPA įstatymų projektus, kuriuos inicijavo JAV autorinių teisių gynėjai, neva siekdami užkirsti kelią piratavimui.

Įvesti cenzūrą internete, teigiant, kad taip bus ginamos autorių teisės, bandyta ir anksčiau.

Kas į tą kovą kilo ir kokios viso to pasėkmės, mums primena minėtosios knygos autoriai.

Jie ne tik prisiminė istorijas apie didžiųjų muzikos leidybos firmų pastangas uždrausti socialines platformas, kuriose vartotojai laisvai dalinosi muzikos įrašais, bet ir panagrinėjo priežastis, privertusias kovoti prieš laisvą informacijos sklaidą internete.

Į rinkimus per Facebook

Turbūt jau ne vienas pastebėjote, kad socialiniuose tinkluose pastaruosius porą metų labai padaugėjo politikų, kurie, ypač artėjant rinkimams, siūlosi priimami į draugų sąrašą.

Lietuvos gana sparčiai aptinka socialinius tinklus, net ir naujausius.

Spėju, kad prieš artėjančius Seimo rinkimus jie Facebook, Google+ ar Twitter’yje pradės reikštis dar labiau.

Knygoje „Mano virtualieji aš. Kaip socialiniai tinklai keičia gyvenimą, darbą ir pasaulį“ aptariamas ir šis reiškinys, žvelgiant į tai pro 2008 metais įvykusių JAV Prezidento rinkimų, kuriuos laimėjo Barack’as Obama ir kurie buvo pavadinti „Facebook rinkimais“, prizmę.

Čia netgi buvo palyginti kandidatų į JAV Prezidento postą Facebook bei MySpace profiliai.

Abejonės profesionalumu

Knygos autoriai nagrinėja ir socialinių tinklų reikšmę darbe.

Kodėl darbdaviai tikrina kandidatų į darbo vietą „Facebook“ profilius?

Tuo pačiu atsako, kodėl įvairiose kompanijose draudžiama naudotis socialiniais tinklais. Ar tikrai taip elgiamasis vien bandant užtikrinti saugumą, kad kompanijų duomenys nenutekėtų konkurentams? O gal tokio draudimo priežasčių reikėtų paieškoti giliau?

Pagaliau, jums tikriausiai bus įdomu perskaityti, kodėl kai kuriuose universitetuose studentams neleidžiama naudotis internetine enciklopedija Vikipedija ir ar tikrai žmogaus profesionalumą vienoje arba kitoje srityje lemia oficialiai įgytas išsilavinimas.

Išnašoms – 40 puslapių!

Knygos autoriai atskleidžia ir tai, kokie pavojai tyko socialinių tinklų vartotojų, laisvai ir nevaržomai besidalijančių asmenine informacija facebook’uose bei kokią naudą galima turėti iš interneto.

Man gana įdomus ir netikėtas buvo socialinių tinklų vartotojų sugretinimas su tamplieriais ir pasirodė įdomios įžvalgos apie tai, kaip web 2.0 revoliucija keičia mūsų filosofiją ir net požiūrį į valstybės valdymą.

Taip pat man, kaip blogerei, buvo aktualios tos knygos vietos, kur autoriai nagrinėjo tinklaraštininkų veiklą ir jų straipsnių reikšmę visuomenei. Ar nuomonės pareiškimas viešai gali tapti lemtingu?

Knyga parašyta įdomiai, įtraukiančiai, joje surinktų pavyzdžių gausa (vien išnašas sudaro apie 40 puslapių) kaskart versdavo stebėtis ir žavėtis autorių žiniomis bei apsiskaitymu.

Tiesa, tarpais stilius tapdavo perdėm akademiškas ir kai kurias knygos vietas būdavo nuobodoka skaityti.

Nepaisant to, knyga išties verta dėmesio. Juk būtent jos dėka knygyne vis ilgiau pastoviu prie panašias temas nagrinėjančių knygų ir vis pasvarstau, kad norėtųsi dar bent keletą iš jų perskaityti.

Iš čia.

Mes tiesiog dieviname pasakaitę apie pagranduką.

Dalia mums pernai kuriam laikui buvo paskolinusi knygelę su šia pasaka. Mudu su Angelo ją tiek daug kartų skaitėme, kad praktiškai visą tekstą pažodžiui į galvelės susidėjome.
Knygutė – vėl pas Dalią, o mes bent kelis kartus per savaitę šią pasakaitę vienas kitam sekame arba net vaidmenimis ją suvaidiname! Ir močiutė per Skype mūsų spektakliuką yra mačiusi

p.s. tikiuosi ir aš vieną gražią dieną turėti panašias savos gamybos pirštukines lėlytes (žiūrėti nuotrauką).

Atsakymas: Užsiimti žmonijos gelbėjimu.

Mano propagandinis mūdbordas [nuotaiklentė] pagal Raulo van Gauro eiles:

http://youtu.be/Edw4GJ61dYQ

En dabalju O

Naujosios Pasaulio Tvarkos pranašai
Dalina avelėms chemtreilų komuniją -

Nuodija orą, vandenį, protą:

- Ėsk, biomase, ir virsk
                               iš dulkės į šūdą.

Tokia tavoji lemtis,
                             biomase,
Padvėsti nuo išsekimo
                                besimasturbuojant
                                                             prieš žydrąjį pedoekraną.
Tu juk pati pasirinkai,
                              o mes tik pasiūlėme tau
                                                                    krepšinį ir alų.

Kiekvienam bybiagalviui
                                   klonavom
                                                    po personalinį Dievą,
Kiekvienai kurvai
                       užsakėm staliuką
                                                   glamūriniam rojuj,
O Žemę jums pavertėm
                                     kolektyviniu pragaru,
Kad užsipistumėt
                            iš nevilties
                                         ir nebeieškotumėt kelio
Į kitokį,
       ne mūsų suprojektuotą,
                                             rytojų.

Tad ėsk, biomase, paskutiniąją savo chaliavą!

Dar ir dar kartą kelk į viršų
Dvokiančio skystimo taurę tardamas:

„Tai yra mano kraujas,
                              iš kurio daugiau nebegims
                                                                  jokia, net menkiausia
                                                                                                   gyvybė -
Pilu jį be gailesčio nachui
                                       ir spaudžiu
                                                    vandens nuleidimo svirtelę.“

O tada laužk savo identišką
Natūraliam svogūniniam skoniui čipsą:

„Imkit ir sprinkit visi
                            aplink susirinkusieji,
Nes tai yra visa,
                        ką aš po savęs palieku -
Tušti buteliai,
                 celofaninės draiskanos
                                                     ir riebaluotų pirštų atspaudai
Ant plokščio
                Šventosios
                                aifono
                                         ikonos
                                                  ekrano.“

Ilsėkis ramybėj, a.a. biomase,
Viskuo pasirūpinta.

Endžoi NWO.

Šias knygeles mes perskaitėme dar prieš Halloween`ą, o aš tik dabar apie jas užsimenu…

I can’t see you, mama.
But I can hardly wait
oh To touch and to feel you, mama
Oh, I just can’t keep away
In the heat and the steam of the city
Ooh, it’s got me running and I just can’t brake
So say you’ll help me, mama
‘Cause it’s getting so hard, ooh

Now I can’t keep you, mama
But I know you’re always there
You listen, you teach me, mama
And I know inside you care
So get down, down here beside me
Ooh, you ain’t going nowhere
No, I won’t hurt you, mama
But it’s getting so hard, ooh

Ha ha ha, ha ha ha, awh
Ha ha ha, ha ha ha, awh

Can’t you see me here, mama,
Mama, mama, mama, please?
Can’t you feel my heart?
Can’t you feel my heart?
Can’t you feel my heart, ooh?
Now listen to me, mama
Mama, mama
You’re taking away my last chance
Don’t take it away !
Can’t you feel my heart?

ha ha ha,ha ha ha awh

It’s hot, too hot for me, mama
But I can hardly wait
My eyes, they’re burning, mama
And I can feel my body shake
Don’t stop! Don’t stop me, mama
Ooh, make the pain, make it go away, hey
No, I won’t hurt you, mama
But it’s getting so hard, ooh

Now I can’t see you, mama
But I know you’re always there
You taunt, you tease me, mama
But I never, never, never can keep away
It’s the heat and the steam of the city
Ooh, got me running and I just can’t brake
So stay, don’t leave me, mama
‘Cause it’s getting so hard, ooh

Don’t go, no no don’t go
No no no, don’t go…
ha ha ha
dont go
ha ha ha awh
no dont let me go
dont go

Jau antrą kartą per nepilnus metus Angelo darželyje matė spektakliuką apie dantukus. Šiemet kiek kitokį nei pernai – šį kartelį apie burnoje tarp dantukų gyvenančius pabaisiukus.

Spektaklis visiems vaikams labai patiko. O po jo - Angelo ir kiti darželinukai gavo dovanų po spalvotą eiliuotą knygelę  apie dantų priežiūrą.

Juokiniausias šiuo atveju yra netgi ne pats primityvaus "ad hominem" panaudojimas, kai nesugebant atremti oponento argumentų bandoma apjuodinti jį patį, bet tai, kad Runkeliai yra sena ir garbinga didžiūnų šeima, pirmą kartą paminėta dar 1065 metais.

Runkel miestelis įkurtas ramiame Lahn upės slėnyje, apsuptas miškingų kalvų. Į jį veda siauras žavus keliukas:

Tiesiog puiki vieta šeimoms su vaikais! Vos įvažiavus į miestelį pasitinka užrašas, skelbiantis: runkeliai – malonūs kaimynai.

Tolerastų ir kitokių iškrypėlių siaubui miestelyje vyksta baltųjų hetero runkelių diskotekos, kur runkeliai susipažįsta, kuria šeimas ir tokiu būdu dauginasi

Kadangi miestelyje nesimato nė vieno spalvotojo imigranto, tvarkai palaikyti nereikia policijos, užtenka nuo gaisro saugančios runkelių ugniagesių tarnybos:

Nuoširdžiai jūsų, iš Runkelio, runkelis Grippen:

Angelo panoro būti avinėliu (kaip ir prieš du metus).

Dar daugiau šios stebuklingos popietės akimirkų:

Kunigai palaimino visus susirinkusius:

Po renginio visų laukė nuostabaus skonio arbata bei Kalėdiniai sausainiai. Vaikai, pasisotinę, mielai apžiūrinėjo prakartėlę ir, tiesiog, nė žingsnio nesitraukė nuo jos.

p.s. po Naujų Metų mudu dar kartelį sudalyvavome šiame renginyje kartu su Dalia ir jos vaikučiais Mathis ir Jana.
Buvo nepakartojama!

Kai baigiasi muzika (Dieve, kaip tai iš vis įmanoma?), tada įjungiamas youtube.com (pažįstamas jausmas?). Tačiau jei nežinai, kas visada leidžia „gerą“ muziką, tada ši, populiarumo spinduliuose besimaudanti, programa gali nuvesti dviem keliais. Pirmas. Imi eiti senai išmintu taku ir tikėtis, kad viena ar kita grupė tame take kokį naują medį užaugino.

Aš visada apkeliauju Portishead, Lamb, Moloko, Torri Amos, etc…. Paauglystės klasika. Tada prie pavadinimo „priklijuoju“ mix, live, cover, accoustic ir galiausiai lieku su kokiu (atsiprašau už žodyną) nuvalkiotu ir į kraują įsigėrusiu kūriniu, kurį moku mintinai nuo pirmo iki paskutinio atokvėpio. Tada sau primenu filmo „Bridžitos Džouns dienoraštis“ pirmąsias keliolika minučių ir tai nei gilu, nei kam įdomu, veikiau savalaikiškai depresyvu. Paistalai.

Antras kelias. Tu žinai, kas leidžia „gerą“ muziką. Tam, kad tinkamai naudotis youtube.com, kai „baigiasi“ muzika, visada reikia turėti gerą rezervą leidybinių grupių/studijų. Ne tokių, kurios ant bankroto ribos, bet ir ne tokių, kurios jau skendi pinigų maišų siuvimo stadijoje. Ieškosime viduriuko, bet ne vidutinybių.

Šiandien tokia leidybinė studija „!K7“.

Šiek tiek nenuobodžios istorijos iki pereisime prie po leidybine etikete pesislepiančių atlikėjų. „!K7“ nebenaujokai (aršiai savo etiketėmis „apklijuoja“ neatrastus talentus jau nuo 1996-ųjų). Tai užtikrina kokybę.

Pavadinimo kilmė. K7 – leidybinės studijos pirmosios studijos adreso Vokietijoje trumpinys – Kaiserdamm 7. Dabar studija išsiplėtė ir turi padalinį net Niujorke.

Visas leidybinės studijos žavesys tas, kad nuo pat įsikūrimo iki dabar – dirbama su savalaikiu „nestandartu“. Po „!K7“ etikete slepiasi nemažas kiekis elektroninės muzikos atstovų, net ir tokių, kurie šiuo metu jau yra pakankamai žinomi: A Guy Called Gerald, Circlesquare, The Glimmers, Milosh, Henrik Schwarz, Stateless, Stereotyp, Terranova, Tosca ir daugybė kitų.

Taip pat „!K7“ visada rūpinasi, kad dainų ar takelių vizualizacijos išsiskirtų iš bendro muzikinio pasaulio konteksto. Taigi, apsilankius „!K7“ akys tikrai nenukentės nuo eilinės muzikinės „pornografijos“.

Apie muziką negalima tik kalbėti, nes tai ne numizmatika. Muziką reikia išgirsti patiems. Juk visada atradę muzikinį šedevrą sakom „žinai, tokia ir tokia daina ar grupė – tikrai verta dėmesio –PAKLAUSYK!“.

Daugiau į istoricizmą nebelysim. Klausysim naujausių „!K7“ atradimų. Pradedam?

Naujausias „!K7“ leidinys – lengva elektronika, pilna pavasariškos gaivos ir „tikrų“ instrumentų, bei plunksnos verto vokalo – When Saints Go Machine. Grupė sandara: Simon Muschinsky, Nikolaj Manuel Vonsild, Jonas Kenton and Silas Moldenhawer. Kilmės šalis – Kopenhaga. Netrukus turėtų pasirodyti naujas apkalbėtosios grupės albumas „Konkylie“, čia galite išgirsti pirmąjį būsimo albumo kūrinį „Add Ends“. Siurrealu.

Mėnesio senumo „!K7“ naujiena – Wolf + Lamb vs. Soul clap (DJ kicks). Paklausyti verta, verta ir pažiūrėti. Mano besivaduojantys nuo melomanijos draugai šį takelį vadina džeržgiančia elektronika. Na, iš tiesų, kiek džeržgia, bet kodėl gi ne? Beje, pastebėjimas, „!K7“ proteguojamų grupių ar atlikėjų darbai neretai pasižymi vokaliniu arba muzikiniu, momentiniu džeržgėjimu.

Taip pat „!K7“ dirba ir su Brandt Brauer Frick. Prieš kiek daugiau nei mėnesį būtent „!K7“ leidybinė grupė išleido naują Brandt Brauer Frick albumą pavadinimu Caffeinen. Šį takelį vizualizavo – Danae Diaz (daugiau darbų galite pamatyti čia ir čia. Visas vaizdas „pagamintas“ piešiant pieštuku ant popieriaus. Tai gana neįprasta, mat daugelis vizualizacijų meistrų video kūrimui naudoja kompiuterines programas.

Nebenaujas, tačiau vienas įdomesnių „!K7“ globotinių – Bomb the bass. Elementariai žavus ir nepamirštamas Bomb the bass takelis Butterfingers iš albumo „Future Chaos“. Mažos dainuojančios „knopkytės“, kas gali būti smagiau?

Tiesa, kiti Bomb the bass kūriniai visai nepanašūs į Butterfingers, o ir albumai tarpusavyje ne itin panašūs. Nežinau ar tai gerai, ar blogai, bet įvairovės dėlei, tokį atlikėją turėti grojaraštyje tikrai nebus klaida.

Kaip sakiau pradžioje, svarbu, kad leidybinė grupė, nebūtų išpuikusi. Tai, jog „!K7“ dar nėra viena tų, nepasiekiamų „etikečių“, mano nuomone, puikiausiai įrodo Princess Superstar. Šis muzikinis kičas taip pat proteguojamas mūsų apkalbamos leidybinės grupės. Baisingai tinka rytinei mankštai, bet vargu ar kam daugiau…

Būtų negražu palikti Jus bežiūrint „Tobulą“ Princess Superstar klipą, mat, „!K7“ nėra kičas, tai etiketė, kuri prieš daugiau nei dešimtmetį tebuvo mažulytis popierėlis, o dabar – didelis popieriaus lapas, prekės ženklas, kuris, jei pirktumėte kompaktus, ko gero, jau būtų pasiekęs ir Jūsų namus.

Taigi, kad susiformuotų teigiami prisiminimai, palieku Jus su palengva išgarsėjimo link tipenančiais Stateless. Šiek tiek populiariosos istorijos – pastarųjų daina Bloodstream jau tapo vieno populiariausių šių dienų serialų „Vampire diaries“ garso takeliu. Vis tik siūlau – Prism.

Į senesnias „!K7“ naujienas norintiems „įkristi“ ir muzikos savo ausim pasieškoti – rekomenduoju dažniau apsilankyti „!K7“ puslapyje . Kai muzika „baigsis“ – ją rasite čia.

Tikiuosi neįkyrėjau. Gero atradimo džiaugsmo!!!

Straipsnio autorė Jurga Bašinskaitė.

Originally posted 2011-05-24 11:30:19. Republished by Blog Post Promoter

Romanas Averincevas ir Tadas Čapanauskas visai neseniai išleido ironišką, bet nuoširdų poezijos rinkinį „Syvai“. Abu autoriai ne tik rašo eilėraščius, bet ir tapo. Norintys paragauti dueto aplinkos pajautimo, gauti rinkinį bei paremti autorius, rašykite meno.duobe@gmail.com.

Robotizmas

Mėšlungis rašo eiles,
purvinas mėšlinas mėšlungis.
Šalia mėšlungio daugiau nieko nėra.
Tik jis vienas čia sėdi ir kažką tai nevalyvai brauko.
Ir iš kur jis ištraukė mano šratinuką,
šaratinį šratinuką,
mėšliną, šaratinį, su didžiuliu šaratu darbščiajame gale?
Bulvėmis aš jį patręščiau,
tą nevalyvą darbštuolį.
Bet kam gi dar jį tręšti,
jeigu jis ir taip jau visas skendi mėšle?
Mėšle tupi mėšlungis ir kažką tai brauko,
brauko ir teršia pasaulį savo nešvankiomis mintimis.
Bet, deja, neauga grūdai iš to šūdo.
Po juo tik sliekai — robotai rangosi be atvangos,
viską ryjantys mėlynieji nepraustaburniai
R. Averincevas

Realityvumo teorija

Kelios cigaretės prieš miegą —
garsai jau skiriasi nuo šešėlio.
Tolumoje nyksta vaizdai, miesto sienos,
duodamos kelią naujam rytui.
Saulės spinduliai perskiria dangaus šarvą,
jie žengia pasitikti žinodami,
naujai apsėsti — ryto.
Tolumoje žūsta paskutiniai nakties dūžiai.
Guliu, svarstau apie laiką.
Mėlynių lauke mėtosi pėdos,
suduždamos prieš visus realybės kriterijus,
kurių niekam nereikia.
Nepaleisk daugiau atsakymo be manęs.
Poezija — lėta savižudybės forma
T. Čapanauskas

Originally posted 2010-02-21 22:44:31. Republished by Blog Post Promoter

Papildomo žibalo galime įpilti spekuliatyviniais pranešimais NeoGaf, pagal kuriuos naujasis Xbox turės šešių branduolių procesorių ir 2 GB operatyvinės atminties(mažai? dabartinis teturi tik 512 MB). Jei MCV vyriausiasis redaktorius guldo galvą, kad E3 šiemet bus stogą raunantis, tai reiškia tik vieną – Nintendo vakarėlis, kurio metu turėtų būti paskelbta Wii U pasirodymo data ir kaina, bus sužlugdytas, visos selebritės užsakytos Microsoft ir Sony doleriais, o žurnalistai iš Rytų Europos bus vaišinami “Kobros” alumi ir “Estrella” traškučiais.

Primename, kad E3 šiemet vyks birželio 5 – 7 dienomis, Los Angele, Jungtinėse Amerikos Valstijose.

Todėl noriu pasidalinti savo kuklia patirtimi ieškant priešnuodžio lietuviškom šventėms – ogi tarpušvenčiu reikia dar intensyviau eiti į lietuvišką teatrą. Čia, jaukioje prieblandoje, galima saugiai, minkštai, komfortiškai susirangyti krėsle priešais sceną ir bent porai valandų pasiganyti iliuzinėje ramybės ir harmonijos, tobulų šviesų, grynų emocijų ir aiškių, nekomplikuotų santykių pievose… Du labiausiai mano askaridišką būseną pamaloninę praeitos savaitės teatriniai renginiai – Jurgos Šeduikytės muzikinis lėlių spektaklis “Metronomes” ir Menų spaustuvės maloniai pasiūlyta užuovėja paskutiniam 2011 metų vakarui – gatvės šokio spektaklis “Feel Link”.

Kas dėl “Feel Linkų” – manau gerklingoji Nina Simone  liko patenkinta nuo savo personalinio debesėlio veizėdama į šią, dviejų liepsnojančių steet dance atlikėjų, interpretaciją jos dieviškojo Feelings (1976) tema. Kaip gera, kad aistros ir kūrybinio parako neišeikvotus klodus galima aptikti tokioje netikėtoje terpėje kaip lietuviški gatvės šokiai. Puiki menininkų komanda – šokėjai Airida Gudaitė, Laurynas Žakevičius ir scenografė Renata Valčik sukūrė mažą scenos šedevrą nustebinantį ir sklandžiai papasakota istorija, ir plačia emocine amplitude ir nepriekaištinga, tobulu minimalizmu ir švara išsiskiriančia estetika.

Tomo Lušio foto

Estetikos, koncepto švaros ir tikslaus išpildymo labiausiai trūko Jurgos Šeduikytės muzikiniame lėlių spektaklyje “Metronomes”. Mane labiausiai nustebino spektaklio kūrėjų alogika turint po ranka tokią Moterį-sfinksą ją su visu tobula trejybe veidas-balsas-charizma nukišti į scenos pakraštį, o štai avansceną kažkodėl tai užteršti neįgaliomis Sergejaus Boculo lėlėmis… Rezultatas – stiprios dainininkės koncertas kažkodėl tai įvilktas į muzikinio lėlių spektaklio formą. Formoje dūsta ne tik puikūs muzikantai, forma ankštoka ir gniuždanti dar vieną svarbų renginio akcentą – autentiškas Jurgos rašytas mini istorijas. Galite įsivaizduoti – tik spėja tave pagauti subtilus vokalo, video projekcijos, teksto ažūras ir tik bac – harmoniją vel ir vėl sugriauna besiskerečiojanti eilinį lyrišką personažą iliustruojanti, o gal bandanti kurti žmoglėlė. Gal dailininkui ir labai originali pasirodė idėja išdidintą pomirtinės kaukės muliažą vienos dainos trukmei animuoti pasitelkus plastiškus aktorius. Tik kažin kodėl tas bandymas taip apgailėtinai graudžiai realizuojasi scenos realybėje?

Campalyst pavadinimas kilo iš dviejų angliškų žodžių sutrumpinimo Campaign ir Analyst – kampanijų analizuotojas. Šiuo metu jis leidžia sekti ir analizuoti Facebook ir Twitter paskelbtas naujienas ir nuorodas į pardavimų puslapius, kuriuose dar veikia ir Google Analytics lankomumo analizės sistema. Visa tai sujungta per bendrus API ir automatiškai renkama statistika, analizuojama ir pateikiamos išsamios ataskaitos. Paslauga yra mokama (mėnesinis mokestis), jos naudotojai didelės tarptautinės marketingo ir reklamos agentūros, bei prekių ženklai, turintys už socialinius tinklus atsakingus specialistus. Campalyst taip pat turės galimybę publikuoti reklamines žinutes į Facebooką ir Twitterį tam tikru metu (schedule) automatiškai. Tai bus papildomas įrankis interneto rinkodaros specialistams.

Paulius ir Dalia sutiko papasakoti ir apie projekto finansavimą. Campalyst projektas gimė Latvijoje Garage48 startup weekendo metu. Vėliau buvo įkurta kompanija Estijoje ir kurį laiką projektas buvo tobulinamas savomis lėšomis po darbo ir savaitgaliais. Tokiais tempais toli projektas nenuvažiavo, todėl jo savininkai pradėjo ieškoti galimybių gauti papildomą finansavimą. Tai jiems pasisekė padaryti, kai Campalyst buvo pristatytas SeedCamp investicijų fondui, kuris dažnai organizuoja įvairius SeedCamp renginius, skirtus pradedančioms įmonėms. Artimiausias SeedCamp renginys Šiaurės/Baltijos šalims numatomas balandžio mėnesį. Campalyst buvo pristatytas Niujorke vykusiame renginyje ir gavo finansavimą apie 50 000 eurų. SeedCamp fondui už tokį finansavimą paprastai atitenka iki 10% projekto akcijų. Taip pat Campalyst sudalyvavo ir kitame startuolių renginyje StartupSauna (artimiausias StartupSauna renginys – vasario 14 dieną Lenkijoje) ir ten laimėjo dar 5000 eurų. Tai nedidelė suma, tačiau renginio metu gauta patirtis ir kontaktai buvo tikrai vertingi, pasakojo viena iš įkūrėjų Dalia. Tokiu būdu šis Baltijos šalių startupas gavo šiek tiek dėmesio ir labai naudingų patarimų.

2010 metai buvo ne tik projekto kūrimo stadija, bet ir aktyvių rinkodaros veiksmų. Campalyst klientas – tarptautinė marketingo ir reklamos agentūra, arba didelis prekės ženklas turintis ne 1000 Facebooko puslapio fanų, o 100 000 ir net milijonus gerbėjų. Kaip tik tokiam ir reikia galingo socialinių tinklų analizavimo įrankio, kuris parodytų, kuris pranešimas atnešė daugiausiai pelno, pdaėtų prognozuoti, kada paskelbti pranešimai bus efektyviausi. Kaip tokius klientus pasiekti? Tik gyvų susitikimų metu. Tokiu būdu projekto autoriai buvo susitikę su labai daug įvairių tarptautinių agentūrų projektų vadovais Londone, Niujorke ir kituose užsienio šalių miestuose. Dalis laimėtų pinigų buvo investuota į keliones ir susitikimus, kurie davė savo vaisių. Campalyst funkcijos buvo kuriamos gavus patarimų ir įžvalgų iš potencialių klientų, kuriems produktas vėliau bus pardavinėjamas, todėl jo sėkme neabejoja nei kūrėjai, nei investuotojai. Tai ne tas pats, kas sulaukti komentaro iš patenkinto kliento ir patalpinti jį puslapyje Feedback skyrelyje. Patarimai buvo renkami prieš paleidžiant produktą.

Planai 2012 metams irgi yra gana aiškūs – toliau tobulinti projektą, diegti naujas funkcijas. Taip pat prie statistikos rinkimo prijungti ir Adobe SiteCatalyst lankomumo stebėjimo sistemą, kuri yra populiari JAV. Šalia dabar sekamų socialinių tinklų Facebook ir Twitter turėtų atsirasti ir Youtube bei Google+, kuriam pranašaujama 400 milijonų vartotojų dar iki šių metų pabaigos. Aišku, smarkiai bus dirbama su pardavimais, nes būtent nuo dabar ir pradedama dirbti su mokiais klientais. Per 2012 Campalyst turėtų didinti ir žinomumą tarptautiniu lygmeniu.

Džiugu, kad Vilniaus HUBo nariai dalyvauja tokiuose pasaulinio lygio projektuose. Linkime jiems sėkmės!

Po šios nuostabios pasakos, muzikalusis pasakorius čiupo į rankas akordeoną ir užtraukė “O Tannenbaum”. Aišku, mes visi suaugusieji ir vaikai, jam negalėjome nepritarti

Po trumpos muzikinės pertraukėlės išgirdome dar vieną pasaką.
Aš, deja, jos nei pavadinimo, nei autoriaus neįsidėmėjau. Galiu tik pasakyti, kad ji buvo apie smalsius miško žvėris, kurie norėdami pasiekti danguje įsižiebusią žvaigždę, po ilgos kelionės priėjo tvartelį, kuriame aptiko ką tik gimusį Jėzų.

Čia dar ne viskas, mes buvome pavaišinti Kalėdiniais sausainiais.. Kaip gi kitaip!

Viskas prasidėjo nuo Advento kalendoriaus, tokio standartinio su šokoladiniais saldainiais, mergaitėms padovanojo baba. Mildutė savajį pribaigė per kelias dienas, ir paskui kaskart nervavosi kai sesė sąžiningai kiekvieną rytą lupdavo savo.

Kitas priešas – fejerverkai (jeigu juos taip galima pavadint), arba bombioškės. Mildutė bijo visokių keistų garsų, o bomboškių – labai. Vadina tai “dunda”, prašosi ant rankų. Vieną kartą taip išsigando, kad atsisakė važiuot į svečius pas tetą Nastią, teko visaip įkalbinėt, o ana irgi gudra “o dajai Niasią pakiesim į sesius!”. Bet kadangi Nastia kvietė puošti eglės, ir su visa eglei jai į svečius atvažiuot būtų problematiška, visgi suradom išeiti. Pasiūlėm Mildai šalmą (dviratininko), jis visai tiko. Ji vistiek bijojo “dundų”, bet iš namų išėjo.

Visokie Kalėdiniai personažai – irgi ne draugai. Seneliai nuvežė ją į “eglutę” – spektaklį “Mykolas žvejys”, o po jo dar dalino saldainius. Tai spektaklį Mima su baba praleido foje, ir mes paskui ilgai girdėjom, kad “Myka zejys busius”.

O apie tai, kad įleistume į namus pro langą kažkokį senį, kai visi miegosim, nebuvo ir kalbos kad ir su dovanomis (bet Senis vistiek apsilankė).

Sennheiser CX 400 II ausinės skirtos ausies kanalo vidui, todėl idealiai izoliuoja aplinkos garsus, bei aplinkiniai negirdės jūsų klausomos muzikos. Atkuriami dažniai 17 – 22000 Hz, 16 Ω varža, 114 dB jautrumas.

Sennheiser ausinės išsiskiria tiek garso, tiek gamybinių medžiagų kokybe. Tik paėmus į ranką juntamas guminis (ne plastikinis), elastingas, simetrinis 1,2 m laidas, kuris puikiai apsaugotas nuo „nusilankstymo“, todėl net giliausioje kišenėje nebus baisu jį paslėpti.

Sennheiser CX 400 II ausinės turi individualią garso reguliavimo funkciją, todėl nereikės nuolat liesti mp3 grotuvo, mobiliojo telefono ar kito muzikos leistuvo. Taip pat kairysis ir dešinysis ausinukai iškart atskirti specialia jungtimi, ant kurios matomas modelis „CX 400 II“.

Pakuotėje rasime specialų įdėklą bei maišelį, kurie pilnai užtikrins ausinukų saugumą. Įdėkle puikiai apsaugomos ausinių galvutės nuo dulkių, o aplink jį  apsuktas laidas bus dar papildomai apsaugotas nuo „nusilankstymo“ bei susipainiojimo. Maišelis puikiai apsaugo nuo visų ausinių bei 3,5 mm, 90° kampo jungties pažeidimų. Jo kraštai užsispaudžia dėka specialiai kraštuose įsiūtų metalinių spaustukų.

Pakuotėje taip yra daug įvairių galvučių antgalių, kurie tiks bet kokiam ausies kanalui. Antgaliai dviejų tipų: vientisi ir dvilypiai, kurie skirtingai izoliuoja aplinkos garsus bei prisitaiko prie ausies kanalo.

Garso kokybė ganėtinai gera, bet neesu didelis melomanas, todėl negaliu objektyviai vertinti. Puikiai atkuriami žemi dažniai, visiškai izoliuoja aplinkos garsus, todėl galima pilnai „pasinerti“ į klausomą muziką (taip, man patinka electro-house su daug „bosų“).

Lietuvoje šių ausinukų kaina apie 180 Lt, tačiau Anglijoje pirkau už mažiau kaip 100 Lt. Tikslios kainos nepamenu, tik žinau, kad ausinės kainavo maždaug 2x brangiau nei taip pat Anglijoje pirktas Mp3 grotuvas Philips GoGear SA1942.

Apibendrinant galima teigti, kad ausinės pagamintos iš aukštos kokybės medžiagų bei puikiai atkuria garsus ir tikriausiai yra vertos savo kainos.

Beje, internetinėse parduotuvėse, ypač ebay, labai dažnai pardavinėjamos šių ausinių aukštos kokybės kopijos, todėl nesusiviliokite žema kaina.

Click here to view the video on YouTube.

Android kūrėjai sukūrė šmaikštų kalėdinį sveikinimą visiems Android operacinės sistemos vartotojams. Linksmų švenčių jums linki ir Android24.lt komanda!

Jau senokai keliu sau klausimą – kas yra menininkas? Kūrybiškumas, saviraiška, charizma, talentas? Ar turint šiuos kriterijus galima vadintis menininku? Gal pakanka gimti menininkų šeimoje, kur karta iš kartos mynė tuos pačius parodų takelius, kur nuo mažens supo visokio plauko personažai – rašytojai, dailininkai, režisieriai ir užaugus pasinaudojus plačiu pažinčių ratu bei iš menininkų šeimos paveldėtu talentu sėkmė ateina be didelių pastangų. Nieko nebandau sumenkinti, tiesiog analizuoju situaciją. Kaip parodyti save ir savo darbus, kaip pranešti pasauliui apie kūrybą, kad ne tik kalbėtų, bet ir prisimintų? Žinoma, tradicinė paroda išlieka patikimiausias būdas, tačiau ar tikrai efektyvus? Po kiek laiko tampi pripažintas ir žinomas be reklamos? Ar išsišokėliškas pasirodymas, veiksmas, kūrinys nėra vienas iš pasirinkimų, stengiantis parodyti save visuomenei ir lydint sėkmei toliau kopti karjeros laiptais? Pavyzdžiui, vienoje šalyje kilo skandalas, kai menininkas, pasiėmęs arbūzą ir jame išskaptavęs skylę, bandė viešai santykiauti miesto centre. Žinoma, buvo susilaukta atitinkamos aplinkinių reakcijos: arešto ir baudos. Kaip bebūtų, toks nepaaiškinamas poelgis jį išgarsino ir toliau viskas klojosi paprasčiau, t.y. kova po saule buvo lengvesnė, nes dauguma jau buvo girdėję apie menininką. Visada galima pasirinkti paprastesnį būdą save parodyti ir išreikšti, bet ar nekyla grėsmė būti pavadintam tiesiog išsišokėliu, o ne talentu?

Išsišokėlio terminas mane dar labiau suintrigavo kai neseniai atradau dabar jau vieną garsiausių Čekijos skulptorių David Cerny. Titulinę nuotrauką su rausvu tanku ir kyšančiu viduriniu pirštu pasirinkau ne be reikalo, stengdamasi pristatyti šią asmenybę. Nuotraukoje matoma skulptūra – tarsi vizitinė kortelė, jo, pripažinto menininko, ženklas. Sovietų armijai pasitraukus iš Čekijos, vienas iš karinių tankų per naktį buvo perdažytas ir pristatytas tarsi paminklas, išreiškiantis laisvę ir nepriklausomybę – pridėkim dar vidurinį pirštą, tarsi atsisveikinimo žinutę. Po tokio pasirodymo D.Cerny pavardę žinojo ne tik gimtojoje šalyje, bet ir už jos ribų. Apžvelgiant jo kūrybą, manau, pirmiausia turėčiau pateikti keletą pavyzdžių, kad būtų galima susidaryti bendrą vaizdą ir pamatyti pagrindinius bruožus, kurie visada išskiria D.Cerny iš kitų menininkų. Pavyzdžiui, besišlapinanti skulptūra.

Didelio tarptautinio pripažinimo D.Cerny susilaukė Šiaurės Karolinoje, Charlotte mieste, sukūręs nerūdijančio plieno fontaną Metalmorphsis

Ir tai dar ne viskas. Su kiekvienu nauju darbu Cerny pristato vis labiau provokuojančias skulptūras, sukeliančias daug diskusijų ir taip nuosekliai populiarėja. Menininkas neabejotinai kuria politinį ir, galima būtų teigti, antisovietinį meną. Skulptorius netgi neteko milijoninio užsakymo dėl pareiškimo, jog geras komunistas yra miręs komunistas. Jo darbai sukelia gan painias politines intrigas, kaip jau prieš tai minėtas rausvas tankas arba „Entropa“ – Europos žemėlapis. Pastarasis susilaukė tiek pašalinių emocijų, kad skulptūrą teko koreguoti ir teikti pasiaiškinimus.

Paaiškinimą apie kiekvieną šalį galima rasti šioje nuorodoje. Visa tai buvo atspausdinta buklete ir dalinama žiūrovams.

Skulptūra buvo eksponuojama Europos vadovų taryboje Briuselyje. Pagrindiniais organizatoriais tapo Čekijos valstybę ES būstinėje atstovaujantis politikų kolektyvas. Idėją turėjo pasidalinti 27 ES valstybių deleguoti menininkai, tačiau galiausiai D.Cerny persigalvojo ir viską padarė pats, pasiteisindamas, kad norėjo pirmiausia pamatyti, ar Europa gali juoktis pati iš savęs.

„We knew the truth would come out… But before that we wanted to find out if Europe is able to laugh at itself.“

Kas juokėsi, kas ne.

Italija pristatoma kaip futbolo aikštynas su žaidėjais, kamuoliu maloninančiais save.

Vokietija – greitkeliai su užslėptu svastikos simboliu.

Graikija – sudegęs miškas.

Liuksemburgas – aukso gabalas su skelbimu – parduodamas.

Lietuvių kareiviai šlapinasi ant Rusijos.

Slovakija vaizduojama kaip vengriška dešrelė.

Didžioji Britanija skulptūroje pradingusi.

Bulgarija – pritupiamų turkiškų tualetų komplektas.

Deja, Bulgarija oficialiai paprašė išimti jų šalį vaizduojančią skulptūros dalį, o D.Cerny bei Čekijos Ministras pirmininkas ES oficialiai atsiprašė (ministro atsiprašymas).

Kūrinys pavadinimu „Shark“ buvo skirtas 2006 metais Belgijoje vykusiam Modernaus meno festivaliui, tačiau galiausiai atsidūrė muziejuje. Miesto, kuriame buvo rengiama šventė, meras pabijojo ne tik musulmonų išpuolių dėl tokio eksponato, bet ir su vaikais į parodą atėjusių tėvų reakcijų – S.Hussein dar buvo gyvas.

„Families with children pass by the square that it was to stand on and some of them may not have taken it too well. The other thing that bothers me is that the exhibit portrays an almost deformed human being, a real person, who is still alive. He is in trial but should be presumed innocent until proven guilty. And lastly, I don’t want to provoke people… or a certain group of people.“

Pasinaudojęs daugumai gerai žinomo menininko D.Hirst idėja, už kurią britui buvo įteiktas prestižinis apdovanojimas, D.Cerny sužibėjo. Vėl klausiu – ar tai ne tik gerai apgalvotas kūrybinis ėjimas? Pasinaudoti žinomo menininko garsiu kūriniu, provokuojančia pasaulinio garsumo asmenybe ir iš viso to padaryti įsimintiną įvykį. Pasakysiu atvirai, man visa tai kvepia išsišokimu. Taip, šiuolaikinis menas turi šokiruoti, turi atkreipti dėmesį, galiausiai – turi išsiskirti iš aplinkos, tačiau visa tai galima įgyvendinti ir be garsių asmenybių įtakos. Beje, kitais garsiais personažais man kvepia ir kalbant apie sekantį D.Cerny projektą – „Meat factory“.

Jei pavadinimas būtų kitas, gal ir nepulčiau skulptoriaus lyginti su A.Worhol įkurtu fabriku. „The Factory“ – „Meat Factory“: ne tik pavadinimas, bet ir veikla panaši – renkasi menininkai, rengiami koncertai, vyksta kūrybinis procesas?

Visi mes vienaip ar kitaip linkę kopijuoti vieni kitus – taip tobulėjam, atrandam savo erdves, talentus ir sugebėjimus, tik ar vėliau negraužia vidinis kirminas, kai tenka būti su kažkuo lyginamiems ? Bet ką tas kirminas, kai malonina pasiekti tikslai ir rezultatai.

Gal išsišokti ir nėra taip jau blogai? Svarbiausia kaip tinkamai ir rezultatyviai tai padaryti, kad radikalios priemonės neužgožtų turinio.

Daugiau informacijos apie menininko darbus čia.

Kinks – Im Not Like Everybody Else

I wont take all that they hand me down,
And make out a smile, though I wear a frown,
And I wont take it all lying down,
cause once I get started I go to town.

cause Im not like everybody else,
Im not like everybody else,
Im not like everybody else,
Im not like everybody else.

And I dont want to ball about like everybody else,
And I dont want to live my life like everybody else,
And I wont say that I feel fine like everybody else,
cause Im not like everybody else,
Im not like everybody else.

But darling, you know that I love you true,
Do anything that you want me to,
Confess all my sins like you want me to,
Theres one thing that I will say to you,
Im not like everybody else,
Im not like everybody else.

Im not like everybody else,
Im not like everybody else
And I dont want to ball about like everybody else,
And I dont want to live my life like everybody else,
And I wont say that I feel fine like everybody else,
cause Im not like everybody else,
Im not like everybody else.

Like everybody else,
Like everybody else,
Like everybody else,
Like everybody else.

If you all want me to settle down,
Slow up and stop all my running round,
Do everything like you want me to,
Theres one thing that I will say to you,
Im not like everybody else,
Im not like everybody else.

Im not like everybody else,
Im not like everybody else.
And I dont want to ball about like everybody else,
And I dont want to live my life like everybody else,
And I wont say that I feel fine like everybody else,
cause Im not like everybody else,
Im not like everybody else.

Like everybody else (like everybody else),
Like everybody else (like everybody else),
Like everybody else (like everybody else),
Like everybody else.

Filed under: Bundančiam protui, Kultūra, Lietuvos ateitis, Music Tagged: i’m not like everybody else, music, music for the thinking mind, Ray Davies, the Kinks, tikra muzika

Gal todėl ypač vertinu bei išnaudoju galimybes pasimėgauti rusiško teatro trupiniais, retkarčiais nubyrančiais Lietuvoje. Matyt, vis tikiuosi pajusti tą retą poskonį vėl ir vėl… Ir kartais pavyksta, kaip per Maskvos Kinetinio teatro spektaklius Menų spaustuvėje praeitą savaitę. Komiksų ir lindyhopo spektaklis „Senė“ – smagiausias teatrinis kreizas matytas šiais metais. Dėl visko kaltas vienas toks DJ Saša – Aleksandras Pepeliajevas, vadinamas rusiško performanso tėvu, alchemiku, maišančiu teatro žanrus, kūrėju, apsėstu naujos teatrinės substancijos, netinkamos visuomeniniam naudojimui, išgavimu. Nerealusis Saša, beprotiškai tempais mikširuojantis vizualą, garsus ir mintis už savo pulto, spėjantis įšokti į veiksmą sušokti savo beprotišką Senės partiją ar išgimdyti baltus marškinėlius seksualiam vikšreliui, o gal drugeliui, prisidengti. Saša, savo intervuose DJ Charmsą drąsiai išvadinantis pižonu ir lietuviškai mūsų paklausiantis – Kelinta dabar valanda? Saša, taip smagiai išniekinantis tyrąjį lindyhopą – patį nekalčiausią, smagiausią jaunimėlio akrobatikos, baltų kelnaičių ir retro stiliuko miksą, taip dažnai trypiamą viešuose mūsų miesto erdvėse. Saša, pripažystantis tik vieną spalvą – raudoną, raudonesnę, raudoniausią, na, ir truputi, pilką.

Aleksandras Pepeliajevas – nuo pirmos Senės akimirkos privertęs pagalvoti apie kitą performanso, tik lietuviško, tėvą – Beną Šarką, ir apie kitą, chrestomatinę, lietuvišką Senę pasipuošusią baltu balerinos sijonėliu ir kito Beno veidu, ir dar vieną imbicilą, trolį – ekspertą, dažnai pasisakantį lietuviškų seniu klausimais. Ramybės jiems visiems.