Kartais sunku patikėti, kad ne taip ir seniai klausiausi Mark Leckey paskaitos, jo pasakojimo apie savo kūrybą. Tuomet net ir sukoncentravusi dėmesį nesuvedžiau į visumą jo dėstomų minčių, užgožtų jo asmenybės charizmos. Galų gale kažkokiu nežinomu būdu išsiaiškinau, kad supratimas ateina stengiantis mažiau suprasti, labiau pasiduoti įtakai bei patikėti nebūtais dalykais, apie kuriuos jis taip užsidegęs kalba.

Tarpdisciplininę Mark Leckey kūrybą dar galima pavadinti ir “tarpkoncepcine”, tačiau nė vienas bandymas apibendrinti, apie ką ji, netampa pakankamai išbaigta mintimi. Ar ji apie “brendų” galią nukelti į mistinę praeitį, ar apie aklavietę, kurioje atsidūrėme ir kasdien murkdomės kartu su stereotipiniais personažais, ar apie pykinantį kas sekundę pro šalį lekiančių vaizdų srautą, apie daiktus, su kuriais siejame daugiau savo ateities nei su žmonėmis, apie išsvajotą ateitį, kuri egzistuoja tik nuotraukose ir video įrašuose… Galbūt todėl tokie skirtingi yra jo darbai, “pristatantys” autorių kaip antropologą, fantastą ar šiaip menininką, kuris nenori, kad jo kūriniai būtų panašūs į meno kūrinius.

Mark Leckey išgarsėjo 1999-aisiais sukūręs Fiorucci Made Me Hardcore, kuris į vieną ilgą video sujungia 1970–1990 metų laikotarpio Jungtinės Karalystės klubinę kultūrą vaizduojančius klipus. Pats Mark Leckey aiškina, kad Fiorucci Made Me Hardcore video ne labiau atspindi neformalią 1970–1990 laikotarpio JK šokių kultūrą, o verčiau yra įrodymas, kaip stipriai mūsų akivaizdai pateikti praeities vaizdiniai gali mus paveikti, sukelti nenumaldomą ir net pykinantį nostalgijos jausmą.

Fiorucci Made Me Hardcore sukurtas iš surinktos, sukarpytos, išmaišytos rastos video medžiagos, sujungtos į vieną gana ilgos trukmės fragmentišką ir tuo pačiu išbaigtą kūrinį, kuriam vientisumo suteikia garsas. Rastos video ir filmų medžiagos (found footage) naudojimą, jos perdirbimą sukuriant naują darbą Mark Leckey laiko visiškai natūraliu reiškiniu, nes, pasak jo, kūryba gimsta iš to, kas supa kasdienybėje.

“Video medžiaga yra prieinama. Jei būčiau skulptorius, naudočiau medžiagas, kurios yra aplink mane; video medžiaga čia ir yra tam, kad būtų naudojama. (…) Aš stengiuosi ir reaguoju į pasaulį, kuriame gyvenu, naudodamas daiktus, kurie mane supa” (Mark Leckey).

Made in ‘Eaven 2004 video buvo rodytas 2008 metų Turner prizą pristatančioje parodoje. Šį prizą Mark Leckey laimėjo už parodą-performansą su paskaita Cinema-in-the-Round, kuriose nagrinėjamas ryšys tarp daikto ir jo atvaizdo. Video darbe Made in ‘Eaven 2004 autoriaus buto/studijos modelio atspindys blizgiame visiems žinomo pripučiamo žaislo paviršiuje atrodo keistas. Tai trunka tol, kol žiūrovas pastebi, jog atspindyje nesimato nieko, kas filmuotų. Šis darbas apeliuoja į egzistuojantį bet neapčiuopiamą skirtumą tarp realaus daiktų pasaulio ir atvaizdų pasaulio, kuriame “veikia” Mark Leckey.

“Tai begalybės teroras. Negaliu savęs įtikinti niekieno apčiuopiamumu. Viskas atrodo efemeriška. Kartais atvaizdai atrodo autentiškesni nei tai, ką jie atvaizduoja” (Mark Leckey).

Jo mintys apie judantį vaizdą gąsdinančiai pažįstamos, lyg jau pasąmonėje aptiktos:

“Tai yra tai, ką aš žinau, su kuo aš užaugau ir būtent tai mane labiausiai paveikė. Nesugebu atskirti savo tikrų troškimų nuo atvaizdų, nuo filmų, nuo video, nuo televizijos” (Mark Leckey).

Galbūt tuo pačiu principu remiantis galima teigti, kad jo kuriamas menas neegzistuoja kaip atskiras objektas, o greičiau kaip mūsų akivaizdon iškeltas realybės šešėlis. Kalbėdamas apie tai, ko nėra galimybės paaiškinti remiantis faktais, Mark Leckey neišvengia balansavimo ant meno ir nemeno ribos. Ne veltui jis žavėjosi Andy Warholu, nesąmoningai dariusiu savo darbus, kuomet atrodė, kad tarsi tuometinė kultūra jį naudojo kaip savo įrankį, o ne atvirkščiai. Pasak jo, kūrybai trukdo per didelis galvojimas apie tai, kaip kūrinys funkcionuos, kur jis bus padėtas; nuo pat tada, kai kūrėjas radeda galvoti apie kažką tokio kaip menas, jam galas, jis niekuomet nežengs į priekį.

Pernai Mark Leckey surengė parodą Serpentine galerijoje Londone, kurios metu pristatė performansą GreenScreenRefrigeratorAction. Juo kūrėjas tęsia temos apie žmogaus vaizduotės gebėjimą personifikuoti koncepciją, daiktą ar aplinką nagrinėjimą. Performanse apsisiautęs žaliu audiniu ir įkvėpęs šaldiklio dujų Mark Leckey garsiai reiškė greta jo stovinčio išmaniojo šaldytuvo mintis, pats įsiliedamas į žalios kambario erdvės foną ir jame pradingdamas. Žmogiškos šaldytuvo mintys apie šaltį ir baimę sklido kartu su monitoriuose demonstruojamais šio prietaiso “kelionių” po prieinamas ir neprieinamas vietas vaizdais.

GreenScreenRefrigeratorAction, performanso vaizdai

Įgyvendinęs rodos gana naivią buitinio prietaiso personifikacijos idėją Mark Leckey atkreipė dėmesį į technologijos stebuklų užvaldomą kasdienybę ir į grėsmę, jog mūsų susikurtos aplinkos kontrolė gali greitai išslysti iš mūsų rankų. Jau ilgą laiką besigilinantis į troškimų įgyvendinimo ir savi-transformacijos temą Mark Leckey sugeba perkelti susidomėjusį žiūrovą ten, kur gyvena paties menininko idėjos, pomėgiai ir manijos. Ir tada belieka apsispręsti, tiksliau, išsirinkti. Ne vadovaujantis racionaliais kriterijais, o tik pasąmoningais “patinka” ar “nepatinka”.

Nuo tada, kai laimėjo Tuner prizą, Mark Leckey pradėjo kalbėti apie autorinę televizijos laidų seriją su pokalbių, muzikos, vaidybos elementais, kurioje jis įsivaizduoja save sėdintį fotelyje ir diskutuojantį apie meną ir skirtingus požiūrius į pasaulį. Gaila, tačiau mano žiniomis ši laida dar neegzistuoja.

Nuotraukos iš anothermag.com

Europos geografinis centras

Kad ir kokį blogą orą pranašavo, kad ir kokia stipri pažadinusi liūtis septintą ryto langus daužė – žygis “Savu dviračiu į Europą” vis tiek įvyko. Apniukusį ir vėsų šeštadienio rytą į Seimo kiemelį atvyko bent pusė iš keturių šimtų užsiregistravusių dviratininkų, o aš septintą ryto taip bijojau, kad jie pabūgs ir nesusirinks.

Savu dviračiu į Europą 2012

Ten kaip visuomet grojo pučiamųjų orkestras, dalino marškinėlius ir vėliavėles. Tarp dalyvių buvo ne tik „išprotėję sportininkai“-dviratininkai, kurie visuomet pasiruošę visoms oro sąlygoms, bet ir tėvai su vaikais, pagyvenę žmonės apsisiautę lietpalčiais ir nepabūgę ne tik būsimo šalto dušo, bet ir nemažo atstumo. Pagal programą turėjome važiuoti nuo Seimo iki Europos geografinio centro apie 24 kilometrus.

Pertraukėlė Vilniaus HBH

Kai kuriuos pavargusius vis bandydavo pastumti, kai kurie nebespėję kartu su eisena mynė nuostabiu dviračiu taku palei Molėtų plentą ir pertraukėlės metu pasiviję visus vėliau jau Europos geografinį centrą pasiekė kartu. O minti nebuvo taip lengva, nes kai tik pasibaigė atnaujinta kelio dalis prasidėjo su kažkokiais tarpais kas kelis metrus keliukas. Taip nemalonu buvo minti tai tik ir skaičiavau kilometrus ir laukiau kada jau tas finišas. Atvykus mums iškart įteikė vandens, kurį labai greit sudorojau…

Europos geografinio centro akmuo

Europos geografiniame centre vyko Europos dienos minėjimas, kai kurių šalių ambasadoriai atvežė savo šalių vėliavas, pasakė kalbas, buvo viktorinų. O aš tik žiūrėjau į dangų ir vis galvojau kas būtų, jei pradėtų pliaupti kaip iš kibiro (vis pradėdavo lašnoti) ir kur dėtųsi VRM reprezentacinis pučiamųjų orkestras ar jie ir toliau grotų…

Ten toli VRM reprezentacinis pučiamųjų orkestras

Ištvermingiausiai dar gavo ir Europos geografinio centro lankytojo sertifikatus…

Europos geografinio centro lankytojo pažymėjimas

Atgal važiavo visi jau nebe eisena, o atskirai. Nebesinorėjo laukti pabaigos, nes dauguma spėju buvo šlaput šlaputėliai ir oro temperatūra ne per geriausia ilgai būti lauke nejudant. Mes irgi pajudėjome anksčiau. Kelyje buvo nemažai dviratininkų, o vairuotojai matydami po vieną, du važiuojančius neaišku iš kur plente atsiradusius mėlynus ar ryškiai geltonus marškinėliais dėvinčius dviratininkus nelabai suprato kur čia šuo pakastas ir dar bandydavo įskaityti kas ten ant jų parašyta…

O aš tai tą dieną numyniau 62 kilometrus, nes dar šiek tiek vis kur užsukdavau. Ir kaip ne keista nieko šiandien neskaudėjo. Nors gal kas čia keisto, kai beveik kasdien važinėju. Laukiu kitų metų. Labai tikiuosi, kad lietus pasitrauks arba daugiau nepabūgs ir sudalyvaus.

• Pasiekusių finišą ir renginio Europos geografiniame centre nuotraukos (žadėjo vėliau įkelti daugiau)

“Personnes”

Žinoma, klausimas nelengvas ir turintis begalę atsakymų. Bet tarkime, kodėl napabandžius tapyti? O dar vėliau, jei kils noras, gal netgi tapti pasaulinio garso menininku? Christian Boltanski yra paryžietis menininkas, savo karjeroje pasiekęs didžiulių aukštumų. Būdamas vos 12 metų jis tiesiog nustojo eiti į mokyklą ir pradėjo kurti. Save jis laiko tapytoju, bet geriausiai yra žinomas dėl modernaus ir nestandartinio instaliacijų, fotografijų bei skulptūrų pateikimo. Menininkas dažnai šmaikščiai ir saviironiškai pasisako visuomenėje ir turi puikų humoro jausmą, tačiau jo darbų tematika visai nelinksma. Jis savo kūryboje nevengia mirties temų, prisimenant tuos, kurie išnyko ir tevirto anonimais laiko tėkmėje. Jis siekia juos savotiškai įamžinti, kapstosi po prisiminimus. Savo darbams naudoja skardines, elektros laidus, dėvėtus drabužius, nuotraukas iš nekrologų ir t.t.

Su šio menininko kūryba susipažinau prieš kelis metus būdamas Stokholme. Ten, tiesiog jūrų uoste esančioje labai įdomioje galerijoje “Magasin 3 Stokholm konsthall” jis pristatė savo parodą “Les Archives”. Paroda taip sužavėjo, kad išleidau paskutinius savo pinigus ir nusipirkau parodą pristatantį plakatą. Parvykęs namo gerai iškračiau internete Christian Boltanski biografiją ir jo lig tol buvusias parodas. O jų buvo tikrai daug, ir visame pasaulyje. Kitais metais Boltanskis jau 3 kartą dalyvaus Venecijos bienalėje. Jis vienas plačiausiai užsienyje eksponuojamų Prancūzijos menininkų. Vienas jo darbas yra pabuvojęs ir Lietuvoje, su Oslo nacionalinio šiuolaikinio meno muziejaus kolekcija, darbas buvo eksponuojamas ŠMC 1999 metais. Deja, truputį pavėlavau.

Fragmentas iš ekspozicijos ir interviu su menininku

Christian Boltanski

Sans-Souci,1991

Chrisitan Boltanski padarė stulbinančią karjerą, todėl apžvelgti ją visą būtų sunku. Manau, galime apsistoti ties keliais neseniai pristatytais projektais. Šių metų Monumenta programoje, kurioje kiekvienais metais, kuratorių teigimu, pasirodo lyderiaujantis šiuolaikinio meno atstovas, buvo suteikta garbė dalyvauti būtent Boltanski. Du jo pirmtakai: amerikietis skulptorius ir video meninkas Richard Serra (2008) bei vokiečių tapytojas ir skulptorius Anselm Kiefer (2007), kiekvienas sutraukė po daugiau nei 140 000 žmonių. Boltanksi įpūdingame, net 13.500 kvadratinių metrų plote, Grand Palais ,Paryžiuje pristatė savo instaliaciją, pavadinimu “Personnes”. Grand Palais navos gale supiltas milžiniškas 12 metrų aukščio drabužių kalnas, kuriame drabužiai, pačio menininko teigimu simbolizuoja žmones. Metalinis kranas, kuris savo ruožtu nuo drabužių (žmonių) kalno viršaus atsitiktinai sugriebia tam tikrą kiekį drabužių ir iškėlęs juos į 30 metrų aukštį iki navos lubų, numeta atgal, simbolizuoja Dievo pirštą. Pagrindinė mintis yra, kad mūsų galimybės šiam žudymo fabrike priklauso ne nuo musų, niekas nežino kas bus nužudytas o kas ne. Tačiau, didžioji ekspozicijos dalis yra ant žemės, 69 stačiakampiai einantys lygiomis eilėmis užpildyti tais paciais rūbais.Tuo pat metu, dižiuliame plote, per garso kolonėles visą laiką transliuojamas 400 žmonių širdies plakimas. Menininkas sako, kad vos atvykus į didžiulę navą, žmonės girdės visus 400 plakančių širdžių ir tai skambės tarsi fabrikas, bet vaikštinėdami ir priėję tam tikrą garsiakalbį, turės galimybę išgirsti vieno žmogaus širdies plakimą, ypatingą, asmenybės širdies plakimą. Pastaruosius du metus meninkas kolekcionavo plakančios žmogaus širdies įrašus.

Manau šiam menininko darbui tinka kartą pasakyti jo žodžiai ir pacituotas garsus prancūzų karvedys: “Kiekvienas yra unikalus ir svarbus. Bet man patinka kai kas, ką pasakė Napoleonas, kai kovos lauke pamatė daug negyvų savo vyrų: O, jokių problemų – viena meilės naktis Paryžiuje ir tu gali pakeisti visus”. Tarsi mes esame tik fabriko dalis, kuri nustojusi veikti, yra pakeičiama kita.

Theatre d’Ombre, 2008

Šių metų pradžioje Boltanski ėmėsi dar vieno, nė kiek nemažiau keisto ir dar labiau iššaukiančio projekto. Menininkas vadinamas kitų žmonių gyvenimų ir mirčių kolekcininku, pats įsivelė į žaidimą dėl savo gyvenimo trukmės. Jis susilažino su garsiu ir aktyviu pastarojo meto kolekcininku, kuris savo turtus susikrovė lošimo namuose, Davidu Walshu. Lošėjas iš Australijos, kuris mano jog niekada nepralošia, tikisi laimėti lažybas, jei Christian Boltanski neišgyvens 8 metų. Visus aštuonis metus 3 kameros bus įtaisytos menininko studijoje esančioje Paryžiaus priemiestyje Malakoff. Iš ten vaizdas bus visą parą tiesiogiai transliuojamas į vieną olą esančią Tasmanijoje. Tuos aštuonis metus, Walshas mokės Boltanskiui tam tikrą sumą, kuo ilgiau Boltanski gyvens, tuo daugiau viskas kainuos australui. Nufilmuota medžiaga priklausys Davidui Walšui. Walshas netgi norėjo nusipirkti prancūzo pelenus po jo mirties, bet meninkas atsisakė, teigdamas ir motyvuodamas tuo, jog tikrai nenorėtų baigti Tasmanijoje. O be to, Japonijoje yra maža šventyklėlė kuri jam puikiai tiksianti.

Viena iš priežasčių, kodėl Boltanskis sutiko lošti iš savo gyvenimo yra ta, kad jo tikslas kaip menininko, kuris kuria darbus surištus su mirtimi, gyvenimu, prisiminimais, užduoti klausimus naudojantis viskuo, tik ne žodžiais. Daug kam šis jo poelgis nepatiko. Žinoma, kaip visada, atsirado ir tokių, kurie juo susižavėjo dar labiau. Menininkas, bet kuriuo atveju pasiekė savo, abejingų neliko. O žurnalistai Boltanskio bendrininką Davidą Walshą jau pakrikštijo Tasmanijos velniu.

Iš kelių Boltanskio paskutinių projektų galima susidaryti nuomomę, kad tai vienas drąsiausių šiuolaikinių meninkų. Stebina, o kartu ir šiurpina tai, kad jis nebijo naudoti savo asmeninio gyvenimo, kaip priemonės savo tikslui pasiekti. Ar tai tiesiog šou elementai ir noras praturtėti? Nemanau. Boltanskis jau iki tol yra pasiekęs tiek, kiek daugelis galėtų tik pasvajoti. Juolab, kad apie menininkų drasą jis yra pasisakęs taip: “Geras menininkas paprastai yra arba labai jaunas, arba labai senas. Labai jauni menininkai yra tokie kvaili, kad neturi baimės jausmo. O kai jie tampa labai senais, jau daugiau nebebijo. Tuo tarpu tu visada bijai.”. Įdomu ar Boltanskis būdamas 65 metų amžiaus save vis dar laiko labai jaunu, ar mano kad jau yra labai senas, nes ko jau ko, bet drąsos jam nestinga. Bet jei aš lažinčiausi iš savo gyvenimo trukmės, tikriausiai tai daryčiau kol esu labai jaunas. Bent širdyje.

Les Registres du Grand-Hornu, 1997

Originally posted 2010-04-04 23:09:08. Republished by Blog Post Promoter

Vakar paklausiau Angelo, ar jis norėtų man pagaminti braškinį tortą (šį sekmadienį tiek Vokietijoje, tiek Italijoje švenčiama Motinos diena). Jis net nesumirksėjęs sutiko.

Angelo pats nusprendė, kaip ir kiek braškių pjaustyti, ir kaip jas ant torto pagrindo sudėlioti – aš į šį reikalą visai nesikišau.

Tortas gavosi nepaprastai skanus – jau suspėjo išgaruoti, taip rytdienos Motinos dienos ir nesulaukęs…

…prisiminkime keletą lietuviškų tradicijų (ačiū, mama!):

Originally posted 2010-03-31 15:41:09. Republished by Blog Post Promoter

Nors šiuolaikinės visuomenės kritikai pastebi, kad kultūriškai koduota lytis, jos vaidmuo, normos, modeliai, apibrėžimai, o pagaliau ir aiškiai apibrėžtas lytinis identitetas nyksta, aplink vis dažniau pastebiu nebe naujus mėginimus dekonstruoti moters lyties vaizdinius į keliančius atmetimo reakciją, pasišlykštėjimą. Korėjiečių menininko Lee Ho-Ryon tapybos darbai su dvigubu išlaikymu ironiškai klausia, ko vertos šios dekonstrukcijos, jei mėginimas panaikinti priešpriešą tarp vyro ir moters ištrina tarp jų ribas.

Pagrindiniai Lee Ho-Ryon žaisliukai yra judesys ir moters kūnas. Juda dvigubo išlaikymo būdu sukurtos ir tiksliai ištapytos klostės, kai kurios kūno detalės, sukurdamos švelnios, seksualios moters įspūdį, vis netyčia neprisidengusios.

Nors Lee Horyon moters vaizdiniai verčia ja žavėtis ir jos trokšti, kartu ši moteris – ironiška ir šmaikšti. Ji nėra nei abjektas, nei objektas.

Nemėgstu konspiracijos teorijų  ir nemanau, kad pasaulį valdo tik vyrai ar tik moterys, ar bet kokia sauja žmonių.  Visgi, tai, kad nyksta riba tarp vyro ir moters, kad populiarus tampa vienalytiškumas – galėtų būti problema, kurią spręsti mėginama tiek abjekto menu, tiek ir priešprieša jam. Man atrodo, Lee Horyon kelia klausimą, kaip reikėtų elgtis, dažniausiai pasirinkdamas antrąjį būdą.

O ką manote jūs?

СВЯЩЕННАЯ ВОЙНА

Музыка: А. Александров; Слова: В.Лебедев-Кумач

Вставай, страна огромная,
Вставай на смертный бой
С фашистской силой тёмною,
С проклятою ордой.

Припев:
Пусть ярость благородная
Вскипает, как волна, —
Идёт война народная,
Священная война!

Как два различных полюса,
Во всём враждебны мы.
За свет и мир мы боремся,
Они — за царство тьмы.

Припев.

Дадим отпор душителям
Всех пламенных идей,
Насильникам, грабителям,
Мучителям людей!

Припев.

Не смеют крылья чёрные
Над Родиной летать,
Поля её просторные
Не смеет враг топтать!

Припев.

Гнилой фашистской нечисти
Загоним пулю в лоб,
Отребью человечества
Сколотим крепкий гроб!

Припев.

Пойдём ломить всей силою,
Всем сердцем, всей душой
За землю нашу милую,
За наш Союз большой!

Припев.

Встаёт страна огромная,
Встаёт на смертный бой
С фашистской силой тёмною,
С проклятою ордой!

Припев.

ŠVENTASIS KARAS

Laisvas vertimas

Pakilki, šalie galingoji,
Pakilk, į mirtiną mūšį
Su fašistų jėga tamsiąja,
Su prakeiktąja orda!

Priedainis:
Tegu kilnusis pyktis
Putoja kaip banga -
Visaliaudinis karas vyksta
Šventasis karas!

Kaip du skirtingi poliai
Kariaujame dėl visko.
Už šviesą ir taiką mes,
O jie – už tamsos karalystę.

Priedainis.

Duosime atkirtį smaugikams
Visų ugningų idėjų,
Prievartautojams ir plėšikams,
Žmonių kankintojams!

Priedainis.

Tenedrįsta juodieji sparnai
Virš Tėvynės skraidyti,
Jos plačiuosius laukus
Tenedrįsta priešas trypti!

Priedainis.

Supuvusiai fašistinei bjaurasčiai
Suvarysime kulką kakton,
Žmonijos išgamų atlieką
Užkalsim tvirtai graban!

Припев.

Eisime versti iš visos jėgos,
Iš visos širdies, iš visos dūšios
Už savo mylymą Žemę,
Už savo Sąjungą didžią!

Priedainis.

Kyla šalis galingoji,
Kyla į mirtiną mūšį
Su fašistų jėga tamsiąja,
Su prakeiktąja orda!

Priedainis.

HOLLY WAR

Английский вариант песни в переводе Александра Артемова

Get up, the giant country,
Get up for mortal fight
With German horde uncounted,
With forces of the night

Chorus:
Let noble anger of the soul
Get boiled as a wave.
The peoples war, the holy war.
Well fight until the grave.

Let’s give repulse to oppressors
Of all the ardent thoughts.
To rapers and to murderers,
Let’s say the swear words.

Chorus:

We will not let the darkened wings
Fly over Motherland.
The native country spacious fields
Are not for fiend’s extend.

Chorus:

For rotten fascist pack we’ve got
A bullet and a bomb.
The spawn of the planet Earth
Must get into the tomb.

1941

http://www.youtube.com/watch?v=-JLWk6hE_Iw

Google Engage susitikimo vietos žymė

Vakar Login paskelbė, kad konferencijos metu per Google pusdienį pranešimą skaitys Morten Barkfeld apie AdWords. Tai privertė prisiminti Google Engage dieną Vilniuje ir šiek tiek peržvelgti buvusius pristatymus.

Įžanginė su nemažai skaičiukų turinčių gražių nuliukų buvo Lars Lehne “Make the web work“. Net 90 procentų interneto naudotojų prieš kažką pirkdami ar užsakydami apsilanko interneto paieškos sistemose ir ieško informacijos. Pasakota apie interneto teikiamų galimybių panaudojimo augimo tendencijas ir be paieškos mes nė pro kur niekaip neišsiverstume tokioje masėje informacijos. Pvz. per dieną išsiunčiama 340 milijonų Twitter žinučių, o kas sekundę įkeliama po valandos trukmės vaizdo įrašų į Youtube… Tai va, tam, kad naudotojas, pirkėjas, klientas rastų ko jam tikrai tuo metu reikia, padarytų tinkamą pasirinkimą ir Jūsų verslas klestėtų – reikia “įdarbinti” Google. Keletas pristatymo pabaigoje paminėtų teiginių: Vertė svarbiau nei kaina. Kišk pinigus į burną (atsiprašau, bet aš taip išversčiau ).

Janusz Moneta “Google vision for agencies in the marketPotential and future for the sector” – pasakė, kad net 53 procentai neturi interneto puslapio, o 48 – nesireklamuoja. Stulbinantys skaičiukai, todėl Google siūlo Google Engage agentūroms. Užsiregistravę gali gauti kuponų, tapti sertifikuotais, dalyvauti konkursuose, mokymuose ir kituose renginiuose. Pateikė ir keletą sėkmės istorijų video, kaip per kelis metus verslas sėkmingai išaugo.

Google+ būdelė

Regimantas Urbanas “Google Engage pristatymas ir programos nauda Lietuvos agentūroms” – papasakojo apie tai, kas pavadinime, ir nepamiršo paminėti kas laukia ateityje. Tiksliau atsiras agentūrų žemėlapis, naujienlaiškis, bus daugiau renginių, sezoninių akcijų ir komunikacija per G+ socialinį tinklą su hangout’ais, konsultacijos, konkursai, rinkos tyrimai. Kaip ir verta laukti.

E-wolff sėkmės istorija (įžvalgos) kaip per aštuonis metus išaugo nuo darbo vos ne rūsyje iki darbo kelių aukštų pastate. Viena iš įdomesnių prezentacijų, nes pateikiamos įžvalgos per visus tuos metus, pasakojama nuo pradžios iki galo ir su pavyzdžiais kaip ir ką reikėtų daryti, kaip jie susirado klientų ir kaip jų ieško, kaip dirba. Paaiškina, kad neužtenka skaičiuoti paspaudimus ir pirkimus, bet reikia įdėti pastangų į optimizavimą, tinkamą puslapio dizainą, pritaikymą naudotojams visa tai patikrinant su Analytics. Pristatyme pateikia tris paveiksliukus ir kaip išauga veiksmai su norimu puslapio bloku (pvz. registracija, pirkimas ar pan.). Nepabijojo papasakoti ir už kokias paslaugas uždirbo ir uždirba – pirmiau skaičiuodavo tik paspaudimus, vėliau pradėjo orientuotis į paslaugas/konsultacijas.

Kita pasakota istorija jau lietuvių “E Ekspertai” įmonės pavadinimu “Kliento sėkmė = agentūros sėkmė. Vertės pardavimas“. Pateikia surastą sėkmės formulę ir kaip ją pasigavo, skaičiukus apie pasiekimus: 1500 kampanijų = 400 klientų = 2x kasmet  auga = 3 metai darbo. Kaip ir E-wolff naudojosi internetine paieška, įvertino klientus, dar ir nebijojo kritikuoti ir mokyti klientų. Kaip ir turėjo analizavo gaunamus rezultatus, kad padidintų efektyvumą, orientavosi į konversiją.

Po sėkmės istorijų buvome supažindinti kaip tą sėkmę pasiekti naudojant konkrečius produktus ir įrankius “Kaip siekti sėkmės su „Google Engage“ – produktų sprendimai (darbas su MCC, AdWords naujienos, ataskaitos)“. Tokia mokomoji prezentacija, todėl ją būtinai reikėtų peržiūrėti, nors ne visi paveiksliukai ir matosi. Ypač jei nesate tikri ar viską žinote, ar tiesiog neaišku nuo ko pradėti, ar kaip įvertinti tai, ką darote (visko gi būna). Taigi, pristatė MKC – mano klientų centrą, kuriame galima valdyti visų savo klientų AdWords paskyras centralizuotai – vienu prisijungimo vardu (jei gerai prisimenu, nedaug kas pakėlė ranką patvirtindami naudojimąsi). Papasakojo ir apie Google Analytics žaidimus su raktiniais žodžiais, ir apie pateikiamas ataskaitas, tarp kurių galima pamatyti net prarastus parodymus dėl biudžeto ar reitingo. Daugiau įdomybių galima rasti 32 puslapyje sekant pateikiamas nuorodas į šaltinius, įrankius ir AdWords forumą lietuvių kalba.

Į tokias grupes pasiskyrė Google Engage renginio lankytojai. O dovanas tai visas gavome.

Na ir paskutinis pristatymas apie tai koks Google yra kietas ir kaip dirba. Šaraškino kontorose dirbantys geriau nežiūrėkit arba keiskit darbą.

• Pristatymų medžiaga ir nuotraukos iš Google Engage renginio vykusio balandžio mėnesį Vilniuje. Lyg ir prieinama visiems, nes neprašo prisijungti. Dar parašyta, jog turėtų būti kažkada ir vaizdo įrašas.

Alan Hedges “Visa griaunantis testavimas”

Sako šiandien spaudos atgavimo, kalbos ir knygos diena. Tai ta proga apie neseniai dovanų gautą visai naują knygą apie reklamą “Visa griaunantis testavimas” (Alan Hedges). Kažkaip tik pamačius ją pasirodė lyg koks testamentas ar šiaip knyga, kurioje visų išdėstytų tiesų reikėtų laikytis ar bent susipažinti ir vartoti saikingai.

Pradėjus skaityti tas jausmas niekur nedingo, nes beveik kiekvienos pastraipos pabaigoje nurodytos nuorodos į konkrečius puslapius kuriuose paaiškinama nurodyta idėja. Skaityti tokiu būdu kartais sunku, nes pirmiau gauni faktus, o tik po to paaiškinimus. Varčiau knygą gan ilgai. O galbūt reikėjo tiesiog pradėti nuo vidurio ir neapsiriboti skaitymu nuosekliai – tam net yra specialus skyrius paaiškinantis kaip skaityti knygą (!). Ir šiaip visuomet gi galima grįžti – nepabėgs. O jei knyga dar būtų ir elektroninė, tai daug lengviau tik spaust ant nuorodos ir tikslintis kas ten ir kodėl taip parašyta.

Nors “Visa griaunantis testavimas” parašyta ir labai seniai, bet buvo perspausdinta po dvidešimties metų. Joje dėstoma teorija vis dar išliko aktuali, o skyrių pabaigose tiesiog pateikiami papildomi komentarai pažymintys svarbiausias idėjas ar pokyčius. Teksto rimtumą parodo ir nuorodos į rekomenduojamą literatūrą, kuri gan senoka, bet jei jau domitės tyrimais, tai ko nepatyrinėti ką ten rašo? Gi žmonių elgsena ir tyrimų metodika manau ne taip ir pasikeitė, ir labai nesikeis ateityje.

Knygoje galima sakyti pateikiami reklamos teorijos pagrindai. Joje paaiškinama kaip veikia vartotojai, kaip veikia reklama, kokie yra galimi tyrimai. Pasirodo jie gali būti ir planavimo etapu, kūrybos proceso metu, o ne tik paleidus reklamą susiskaičiuoti ar padidėjo pardavimai, ar ne. Net užsiminta ne vieną kartą, kad “reklama turi mažai tiesioginės galios, kad priversti pirkti “. Bet prieš kuriant reklamą, reikia apsispręsti kam ji bus skirta ir koks tos reklamos tikslas. Juk jei jau žinosite daugiau apie savo kliento būsimus pirkėjus, tuo jiems priimtinesnę reklamą galėsite sukurti. Beje, šis punktas apie tai, kad reikia apsispręsti kokiai rinkai bus skirta reklama, galioja ir produktų kūrėjams, paslaugų teikėjams – prieš sugalvodami ko nors imtis privalote “pasitikrinti” ar kažkam tai pritiks ir ar išvis to reikia(ypač tie visi start-up’ų kūrėjai būkite mieli, apie rinką pasidomėkite prieš kažką darydami).  Beje, pasirodo jog reklama ne visuomet gali būti visų nekenčiamas šlamštas – ji kartais net gi gali padėti atsikratyti apsisprendimo naštos (kaip ir kokia nors trumpalaikė akcija). O kartais ji yra kartojama ir matoma visur, nes norima sukurti artimumo jausmą lyg vėliau tą prekės ženklą pažinotume iš anksčiau ir galėtume pasitikėti…

P.S. su reklama turiu tiek bendro, kiek vaikai mėgstantys žiūrėti reklamą. Gi gražu, spalvota, kartais juokinga, kartais informatyvu, kartais neaišku iš kur tokios idėjos atsirado.

Mamiškasis sekmadienis prasidėjo įprasta buitimi. Manęs namie nieks nesveikina, nes tėtukas mano, kad mamas turi sveikint vaikai, o ne jų vyrai, tad palauksiu, kol vaikai ugdymo įstaigose sužinos, kas yra toji Motinos diena, ir kuriais nors mokykliniais metais sugalvos kaip nors mane pasveikint.

Paskambinau mamai ir sužinojau, kad jai vis dar skauda koją, bet tas netrukdo šiandien lėkti pasižaisti foto studijoje su draugais fotografais, todėl negalės eiti su mumis į kiną. Ką gi, išsiruošėme mudu dviese su vyresnėliu.

„Pasakoje“ šiandien suaugusiųjų su vaikais šventė: vienas vaikas gali atsivesti vieną suaugusįjį nemokamai. O kadangi vaikams iki 3 metų „Pasakoje“ nėra bilietų, tai mudu su Žiogučiu, kuris išdidžiai pranešė kasininkei, kad jam jau 3,5 metų, buvom abu įleisti nemokamai.

Išsirinkom filmą „Tvenkinio paslaptys“. Įdomu visokie vabalėliai, varlės ir laumžirgiai iš arti, bet tokiam žiūrovui kaip mano, užtektų ir pusvalandinės juostos. Panašiai po pusvalandžio jis ir pradėjo sukinėtis, laipioti kėdėmis, zirzenti, kad nori valgyti, kad jau einam, o kai pamatė, kad tokie paprasti norai nepadės – man tai filmas buvo įdomus! – nokautavo nenuginčijamu „noriu sisi“.

Per šį savaitgalį dukart buvau apdovanota šlapiomis jo kelnėmis ir vėl pradėjau mąstyt, kaip „tas nesąmones“ išgyvendint. Paprastai, kai atsitinka viena nelaimė, ji netrukus pasikartoja dar ir dar. Mes susiraukiam, o jis kikena lyg iškrėtęs kokią išdaigą. Dabar galvoju, ko mes pykstam? Priimam tai asmeniškai, tarsi į mūsų kelnes būtų prisisiota. Gal kaip tik vertėtų užjausti jį, kad atsitiko jam tokia nelaimė, nes iš tiesų nemanau, kad jam dėl to smagu. Žinoma, tai, kad jis sako, jog jam šlapios kelnės nepatinka ir liūdna, kad taip atsitiko, nereiškia, kad jis iš tiesų taip mano, nes jis žino, kad taip tiesiog reikia sakyti ir taip reiktų jaustis – tokius dalykus moka gerai. Mes dažniausiai sakom, kad mums liūdna, jog jo kelnės sušlapo, bet ar vaikas turėtų būti atsakingas už mūsų nuotaikas? Norėčiau, kad pavyktų suimt save į rankas ir sureaguot kažkaip kitaip. Ir dar galvoju, gal vis dėlto jo amžiuj dar yra normalu iš pradžių pabandyt ir tik pajutus drėkstančius apatinius apsispręsti eit į tualetą?

Po filmo pasivijome mažąjį broliuką su tėčiu Katedros aikštėje ir nuėjome užkąsti į kavinę. Gavę angliavandenių dozę vaikai pasiuto, tėvai apsipyko, todėl perniek puošiausi – mintis nusifotografuoti lauke su vaikais liko neįgyvendinta. Po dešimt minučių gavau bučkį ir važiavom namo migdyt vaikus.

Po pietų jaunėlis apsivėmė. Atidavė visa, ką per šią nevalgiukų dienelę buvo įsidėjęs į burnytę. Paskui dar kelis kartus, kol galiausiai suviduriavo. Tikiuosi, kad jį sudirgino kavinės vaisių tyrė, o ne kas nors rimčiau, nes ryt esu numačius labai labai lauktą susitikimą su seniai nematyta drauge ir niekad nematyta jos dukryte.

Važiuojant pas uošvius mąsčiau, kas yra iš tiesų vertinga ir svarbu: uždėti vaikui kepurę ar pabūti visiems drauge; turėti atminčiai nuotrauką ar laiku pamigdyti pietų… Vis dėlto labai gaila šio savaitgalio „žemiškų“ praradimų: kažkur parke pamestos vyresnėlio striukės-džemperio ir kavinėj palikto mažylio „Tichės“ butelio su spec. kamščiu, kurį parsivežėm dar iš Čekijos, kur keliavom dar neturėdami vaikų. Paskui dar praradau paskutinius grynuosius, mat mama sustojo degalinėje be piniginės. Na bet šitas praradimas laikinas, iki kito pasimatymo.

Vakare su mama žiūrėjom spektaklį „Ša, kalba mamos“. Bilietus netikėtai laimėjau viename iš feisbukinių konkursų. Iš pradžių norėjo su manim eit tėtukas, bet paskui pasiūlė pasidaryt šventę sau ir savo mamai. Jai gal nebuvo labai sava ta tema, jau viskas pamiršta, likęs tik bendras įspūdis, bet kaip pramoginis vakaras visai patiko. Aš ėjau nusiteikusi „ir ką gi ten parodys?“ ir likau tikrai patenkinta. Spektaklis nėra toks paprastas ir lėkštas kaip „Urvinis žmogus“, jame ne tik juokeliai, bet ir skaudžios motinystės patirtys, na ir kasdieniškos mamiškos situacijos: neužmiegantis vaikas, paskutinis kantrybės lašas, pašliję santykiai su antrąja puse. Pašiepiami kai kurie dramatiški išgyvenimai, atspindimos motinystės klaidos, kai kurie aspektai pernelyg smarkiai sušaržuoti, pvz., vystyklystė ar kūdikių mankšta, bet iš esmės veikia kaip terapinė priemonė „ir kitoms taip būna…“. Ir užjaučiu tas moteris, kurioms ir vaikai, ir buitis vienoms pačioms ant pečių ir tų dviejų rankų. Joms tikrai labai sunku. Na, o auditorija, tikėjausi, kad bus vien jaunos mamos. Bet ne, ji – marga: ir porelės, ir pagyvenusios tetos – kaip bet kokiam kitam spektakly.

Vaikai jau valanda kaip miega, mamos diena baigėsi (sąlyginai – tuoj prasidės naktiniai kėlinėjimaisi), o mano dar tik prasideda. Vėlyvoji vakarienė, kompiuteris, rytojaus ir naujos savaitės planai, nepadaryti šios dienos darbai, nors kelios minutės vyrui, na ir dar vieną sykį įjungsiu skalbyklę ir vėl nueisiu miegot bent valanda per vėlai…

Kas būdinga geram muzikos festivaliui? Tiksliau – netgi puikiam. Į kurį norėtųsi lėkti čia ir dabar nepaisant situacijos ar jūsų ketinimais pasipiktinusio oro nuotaikos. Taip, suprantama, galbūt ten turėtų groti mėgstamiausia jūsų grupė arba nemokamai dalinti dešreles su raugintais kopūstais. Tačiau egzistuoja ir kiti pasirinkimą nulemiantys aspektai, kuriais dažniausiai bent iš dalies vadovaujasi vizualinę aplinką sureikšminantys asmenys. Na, arba tiesiog dizaineriai. Įskaitant tokiems prijaučiančius. Plakatai, skrajutės, marškinėliai, paženklinti festivalio atributika ir kiti reklaminiai objektai kartais tampa teigiamu fetišu, atnešančiu pelną organizatoriams ir džiaugsmą akims.

Nors tenka pripažinti aiškią tiesą – festivalio plakatas ar į rankas pakliuvusi skrajutė niekad nebuvo ir nebus tik menkas informacinis objektas. Festivalio laikinumas smarkiai įpareigoja vizualinę informaciją. Juk reikia kažkaip suvaryti minią žmonių į tam tikrą vietą nurodytu laiku. Jiems pasibaigus – būna pamirštami, geriausiu atveju iki kitų metų. Nors tai beveik negalioja gilią istoriją turintiems ar itin žymiems festivaliams, kurių dažniausiai laukiama ištisus metus ir į kuriuos minios atplauktų beveik savaime. Tuo bandžiau pagrįsti keistą realybę beieškant pavyzdžių – mistiška, bet kai kurių žymiausių festivalių atributika grafine išmone nepasižymėjo. Tačiau naujesni, specifiniai arba tiesiog gavę talentingą dizainerį festivaliai traukia pažvelgti įdėmiau. O kartais netgi sukelia norą juose apsilankyti. Būtent, vien dėl plakato.

Taip jau išėjo, kad dauguma vaizdų, kuriuos matote yra iš Skandinavijos. Bet tikrai ne absoliuti. Šis regionas pasižymi daugiausia populiaraus ir alternatyvaus roko, metalo, elektronikos ir meno festivaliais. Taip pat tokiais paradoksais kaip juodojo metalo grupė, grojanti vaikams skirtame muzikos festivalyje Norvegijoje. Skandinavai puoselėja toleranciją ne tik atitinkamu muzikiniu jaunosios kartos ugdymu, bet ir festivalinės atributikos stiliaus įvairove. Nuo taikių žvėrelių ir kitos gamtinės simbolikos iki komiksų įkvėptų plakatų su nupjautom galvom. O elektronika dažniausiai užima garbingas minimalizmo ar įmantresnės koncepcijos išpažinėjų pozicijas. Štai kasmetiniam Bergeno elektronikos ir meno festivaliui Ekko 2009 identitetą kūrė dizaino studija Grandpeople. Tam buvo pasitelkti organinio stiklo raidžių ir geometrinių formų maketai, siekiant sukurti šviesos efektų tamsoje įspūdį.

Persikeliant į Lietuvos sceną, šiemet vienas iš labiausiai dėmesį patraukusių darinių buvo PetPunk kūryba elektroninės ir eksperimentinės muzikos festivaliui Sūpynės (gautą skrajutę garbingai įrėminom po permatoma staltiese). Autorių flickr puslapyje galima pamatyti „kelmo“ gamybos procesą. Tuo tarpu Satta Outside su festivalio identitetu padirbėjo pernai – agentūros Not Perfect kurta reklaminė kampanija naudojant du brolius herojų vaidmenyje laimėjo auksą lietuviškos reklamos festivalyje ADrenalinas. Taip pat jaučiu būtinybę išskirti tris Ženevos muzikos šventės plakatus, kuriuos sudėjus, gauname žodį „musique“. Jie puikiai veikia ir atskirai, juk tarpai tarp baltų raidžių yra pripildyti įvairių žmogaus organų piešiniais.

Objektyvumo vardan daugiau komentarų nebus. Galų gale, kiekvienam yra savos priežastys ir pretekstai mėgti/nekęsti, eiti/vengti. Tik, ko gero, nepatikėčiau tuo, kad vizualinis identitetas festivaliui yra totaliai nereikalingas. Niekad. Nors daugumoje pateiktų darbų reklamuojami praėję renginiai, linkiu apsilankyti tuose, kurie dar tik bus arba norėtumėt, jog būtų. Ir pasisemti įkvėpimo apžiūrinėjant, ką įdomaus yra sukūrę festivalių kūrybininkai. O jei teks lankytis Osle rugpjūčio viduryje – galbūt pavyks turiningai susidurti su vienu didžiausių festivalių Skandinavijoje „Øya“. Tik prieš tai pažiūrėkit reklaminį klipą.

Originally posted 2010-08-04 13:41:48. Republished by Blog Post Promoter

Ateinantį šeštadienį birželio 5 dieną 15.00 val. kviečiame visus į susitikimą su Jeanne van Heeswijk ir Marcel van der Meijs, kurie pirmą kartą Kauno bienalės kvietimu aplankė Kauną 2009 metų vasarą. Jų vizito tikslas buvo susipažitni su Kauno senamiestyje esančia „Kauno pilies“ autobusų stotele (kurios teritorijoj yra alaus baras, tualetas, kioskas ir kebabinė) ir sukurti šioje erdvėje meno projektą. Tyrimo metu paaiškėjo, kad išoriškai apmirusi stoties teritorija yra reikšminga daugeliui žmonių, kurie naudojasi čia teikiamomis paslaugomis: mikroautobusų vairuotojams ir keleiviams, tualeto ir baro darbuotojams ir lankytojams, ir kt. Van Heeswijk ir van der Meijs kūrybinės idėjos gimė menininkams bendraujant su vietiniais žmonėmis, klausantis jų pasakojimų ir kalbant apie tai, kaip pagerinti šią senamiesčio širdyje esančią vietą.

Paprastų žmonių siūlymai, viltys ir lūkesčiai tapo vienos dienos meninės veiksmo akcijos atspirtimi. 2009 metų lapkričio 11d. ši, 14 valandų trukusi akcija, buvo įgyvendinta ir nufilmuota. Taigi, šeštadienį kviečiame visus į video filmo „Belaukiant sugrįžimo arba Galimybių diena“ (trukmė 30 min.) peržiūrą ir aptarimą, iki malonaus!

Originally posted 2010-06-01 01:08:35. Republished by Blog Post Promoter

• “strange loop” reiškia, kad žmogus yra būtybė, galinti galvoti apie savo mintis. Šunys to nemoka, nekalbant apie uodus ir tualeto bakelius, nors jie visi reaguoja į aplinką, ir naudoja energiją siekdami savo tikslų.
• paprasčiausia “keista kilpa”, panaši į žmogaus protą, yra Escherio paveikslas, kuriame pavaizduotos viena kitą piešiančios rankos. Bet iš tikrųjų toks reiškinys neegzistuoja. Panašiausias iš egzistuojančių reiškinių Hofstadteriui yra Giodelio teorema, t.y. natūrinių skaičių panaudojimas visoms matematikos aksiomoms ir teoremoms sunumeruoti, ir gautų skaičių savybių analizė naudojantis tomis pačiomis aksiomomis ir teoremomis. Ši analogija gili, nes atkreipia dėmesį į tai, kad matematikos aksiomos ir natūriniai skaičiai yra tokia galinga sistema, kad gali būti panaudota analizuoti savo pačios savybėms, o tik pakankamai galingas intelektas gali suvokti, kad jis egzistuoja. Nors aš įtariu, kad Hofstadteris mato ir kitą, žymiai labiau įtartiną tos analogijos pusę – kad žmogus negali intuityviai iki galo suvokti savo sandaros, panašiai kaip matematikos aksiomos negali įrodyti, kad Giodelio teiginys teisingas. Čia jau panašaus rimtumo analogija kaip viena mano analogija su Giodelio teorema.
• viena svarbiausių knygos minčių – kad informacijos apdorojimo mašinos judančių dalių judėjimo priežastis yra (įeinanti ir tarpinė) informacija. Bent jau taip sakyti žymiai naudingiau, nei nusileisti iki atomų ar kvarkų. Pastačius iš domino kaladėlių mašiną, kuri gali nustatyti, ar įvestas skaičius pirminis, jos rezultato takelio kaladėlės nugrius ne dėl to, kad jas nugriaus kitos kaladėlės, o dėl to, kad pvz. 641 yra pirminis skaičius.
• turbūt įtartiniausias Hofstadterio teiginys – kad sąmonė yra mąstymas. Jis ignoruoja psichologijos atradimus, kad didžioji dalis mąstymo vyksta nesąmoningai. Kalbant J.Haidto terminais, dramblys tikrai pakankamai protingas, kad galėtų galvoti apie save, bet tai nereiškia, kad raitelis neegzistuoja. Iš kitos pusės, žymiai labiau tikėtina, kad raitelis padarytas iš neuronų kaip ir dramblys, o ne iš ko nors nematerialaus, kaip kai kas galėtų suprasti šio įrašo antraštę.
• Hofstadteriui labai svarbus yra klausimas, ar kito žmogaus (jo žmonos) modelis jo galvoje yra “tokia pati siela, tik žymiai mažesnė ir paprastesnė”, ar kokybiškai skirtingas dalykas. Ir nors jis labai norėtų būti nešališkas, šiuo klausimu objektyvumo iš jo tikėtis sunku. Nors nieko akivaizdžiai klaidingo jis nepasako. Man atrodo pats klausimas turi mažai prasmės.
• su “sielos didumo” sąvoka Hofstadteris visiškai nugrybauja. Jo formulė yra [sielos dydis] = [polinkio į altruizmą laipsnis] + [gebėjimas suprasti ir vertinti muziką (Bacho, bet ne Bethoveno)]. Nors taip gerai išmanydamas matematiką galėjo sukurti ką nors prasmingo, pvz. apie suzipuotos sielos dydį baitais.

Kaip rašo Kahnemanas, didžioji dalis žmogaus mąstymo yra nesąmoninga, o sąmoningas dėmesys yra ribotas brangus išteklis, kuris naudojamas tik tada, kai prireikia. Kahnemanas nesąmoningus procesus knygoje sąlyginai vaidina Sistema nr. 1, o sąmoningus – Sistema nr. 2. Kitas psichologas J.Haidtas, savo knygoje The Happiness Hypothesis (beje jau išverstoje į lietuvių kalbą; apie ją trumpai rašiau čia) nesąmoningus procesus lygina su per džiungles einančiu drambliu, o sąmonę – su raiteliu ant dramblio, kuris gali bandyti įkalbinėti dramblį, gali bandyti jį dresiruoti, bet turi tik ribotas priemones ir galimybes priversti dramblį jo klausyti.

Kahnemanas daug rašo apie eksperimentus, parodančius, kad žmogus dažniau klysta pvz. tada, kai raitelis (sistema nr. 2) pavargęs, ir mažiau kontroliuoja, kaip dramblys (sistema nr. 1) atsakinėja į klausimus. Tačiau ir nepavargę drambliai ir raiteliai skiriasi. Mano nuomone, protingumas, arba gebėjimas greitai prisiminti, susieti ir apskaičiuoti daug įvairių dalykų, yra visų pirma dramblio savybė, kurią toliau plėtojant analogiją būtų galima prilyginti dramblio jėgai. Tuo tarpu racionalumas yra visų pirma mokėjimas susilaikyti nepadarius klaidingos išvados, t.y. raitelio ir dramblio bendradarbiavimo darnumas. Ar dramblio jėga ir draugiškumas yra smarkiai susiję, vis dar sunku pasakyti, bet nenuostabu, kad būna dramblių, kuriems trūksta vieno arba kito.

Iš pinterest.

Iš Martha Stewart.

Sakykit, ar tokios nuotraukos jūsų neįkvepia dideliems žygiams?  Kaip man gaila, kad mūsiškiai gimtadieniai ankstyvą pavasarį, kai dar per šalta rengti juos lauke. Na ,bent jau galima atsigriebti per draugų gimtadienius Pamenat Jono piratišką gimtadienį?

Musulmonų skaičius Europoje per pastaruosius penkis dešimtmečius augo geometrine progresija – XX a. viduryje Senajame žemyne jie nesudarė nė 1 proc., o šiandien jų jau daugiau nei 5 proc. viso žemyno gyventojų. Nors nesama tikslios statistikos, manoma, kad bendras musulmonų skaičius Europoje (neskaitant Rusijos) jau apie 30 milijonų. Rusijos europinėje dalyje gyvena dar maždaug 15 mln. musulmonų.

Ir nors daugelis šiuo metu Europoje gyvenančių musulmonų yra neseniai atvykę iš Azijos ir Afrikos arba šių atvykėlių palikuonys, nemažai Europos musulmonų yra vietiniai (autochtonai) – jų ne tik tėvai ir seneliai, bet ir protėviai jau buvo europiečiai. Tai visų pirma pasakytina apie islamą viduramžiais ir ankstyvaisiais moderniaisiais amžiais priėmusius Balkanų gyventojus: albanus, slavus (makedoniškai kalbančius torbešus, bulgariškai kalbančius pomakus, serbiškai ir kroatiškai kalbančius bosniakus) ir romus. Vietiniams priskirtini ir milijonas Balkanų šalyse gyvenančių turkų, kurių protėviai kolonistai į šį regioną atsikraustė tarp XVI ir XVIII amžiaus. Ir, žinoma, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės teritorijoje įsikūrę totoriai. Nors jų šiais laikais telikę apie 10 tūkst., kai kurie istorikai mano, kad XVI–XVII a. jų galėję būti iki 100 tūkstančių.

Konstantinopolio patriarchas Genadijus II ir sultonas Mexmedas II. Mozaika.

Europoje vis gausėja ir į islamą atsivertusių europiečių. Ir nors kiek patikimesnės statistikos apie atsivertėlius į islamą Europos valstybėse nėra, skaičiuojama, kad bendras jų skaičius galbūt jau pasiekė 100 tūkstančių. Tarp jų – ir apie tūkstantį per du atgautos nepriklausomybės dešimtmečius į islamą atsivertusių Lietuvos piliečių. Tokių žmonių palikuonys gimsta jau musulmonais.

Europinti ar palikti ramybėje?

Vis dėlto kol kas didžiausio dėmesio Europoje tiek iš politinių grupių, tiek iš žiniasklaidos sulaukia imigrantai bei natūralizuoti musulmonai ir jų palikuonys, kurie, nepaisant jų gimimo vietos (kuri nors Europos šalis) ir pilietybės, neretai iš inercijos tebevadinami imigrantais ir tebetapatinami su jais. Ši Europos musulmonų dalis europiečių nemusulmonų beveik be išimčių matoma kaip kelianti jei ne tiesioginę grėsmę, tai bent jau rimtą iššūkį tariamai monolitinei europietiškai tapatybei ir įsivaizduojamai europietiškai vertybių sistemai.

Po Antrojo pasaulinio karo didėjant legalios, vėliau – ir nelegalios imigracijos mastui, Vakarų Europos valstybės, iki tol neturėjusios musulmoniškų mažumų savo teritorijose (nors kai kurios su musulmonais buvo susidūrusios savo buvusiose kolonijose Azijoje bei Afrikoje), ėmėsi dvejopos politikos besiformuojančių tokių mažumų atžvilgiu. Viena vertus, pradedant 8-uoju dešimtmečiu, išsivysčiusių pramoninių Vakarų Europos valstybių vyriausybės pradėjo stipriai riboti legalios imigracijos galimybes ir griežtinti nelegalią imigraciją reglamentuojančius įstatymus. Kita vertus, tuo pačiu metu suvokusios, kad laikinais užsieniečiais darbininkais (vok. Gastarbeiter) laikyti atvykėliai tapo de facto imigrantais ir su savo šeimomis visam laikui apsigyveno pasirinktose Europos šalyse, jos pradėjo aktyviai svarstyti galimus elgesio su jau esamomis musulmonų bendruomenėmis variantus. Kalbant schematiškai ir supaprastintai, Vakarų Europos valstybės šiuo klausimu pateko į kelias tarpusavyje gana reikšmingai besiskiriančias grupes.

Vienų jų (ypač Skandinavijos šalių) vyriausybės ėmė kurti ir įgyvendinti valstybines integracijos programas, kurių premisa būdavo įsitikinimas, kad imigrantai nori tapti tokiais pačiais europiečiais, kokie yra vietiniai. Tuomet beveik visuotinai tikėtasi, kad, sudarius reikiamas sąlygas, musulmonai (kaip ir kitoms religinėms tradicijoms priklausantys imigrantai) taps integralia europinių visuomenių dalimi, gebėsiančia adekvačiai dalyvauti socialiniame ir politiniame tų visuomenių gyvenime.
Kitaip tariant, buvo tikima, kad Europoje apsigyvenusius musulmonus galima (ir būtina) europinti – išmokyti vietos kalbų, suteikti profesinį išsilavinimą, įdiegti europinėse visuomenėse nusistovėjusias vertybines orientacijas – ir taip sukurti naują europietiško pagrindo tapatybę. Tuo metu į musulmonus buvo žiūrima kaip į savotišką tabula rasa, į kurią reikia įrašyti mąstymo ir veikimo principus, atitinkančius tariamus (idealistiškai suprantamus) visuomenės daugumos mąstymo bei veikimo šablonus. Galutinis daugelio integracijos programų tikslas, nors nebūtinai įvardytas atvirai, buvo kultūrinė imigrantų asimiliacija.

Keliose valstybėse (geriausi to meto pavyzdžiai – Anglija ir Olandija) pasirinkta kitokia strategija – daugiakultūrė prieiga, kai susilaikyta nuo integracijos programų brukimo ir leista imigrantams „likti savimi“, tikintis, kad jie patys apsispręs būti atsakingais ir lojaliais pasirinktų valstybių gyventojais ir pamažu savo mąstymu bei elgesiu supanašės su vietiniais.
Kai kurių valstybių, pavyzdžiui, Vokietijos ar Italijos, vyriausybės apsisprendė tiesiog neigti patį imigracijos (ir su ja tiesiogiai susijusios integracijos bei natūralizacijos) faktą ir imigrantus ar net jų palikuonis oficialiai vis dar įvardydavo kaip užsieniečius, laikinai gyvenančius tų valstybių teritorijose. O Prancūzijoje nutarta neužsiimti jokiomis integracijos programomis ir visus imigrantus traktuoti kaip savus – prancūzus. Taip iš esmės buvo paneigtos bet kokios jų pretenzijos į kitoniškumą (kultūrinį savitumą ir išskirtinumą).

Deja, netrukus pasirodė, kad nė viena iš pasirinktų strategijų nepasiteisino. Nemažai musulmonų nebuvo sėkmingai integruoti, nesugebėjo ar net nenorėjo integruotis į europines visuomenes, daug kur net subūrė beveik uždaras kultūrines saleles, o kai kuriais atvejais – ir fizinius getus.

Taip nutiko dėl daugybės priežasčių. Tačiau bendra daugeliui Europos valstybių buvo tai, kad diegtosios integracijos programos (o kur tokių nebūta – bendra vyriausybių ir visuomenių nuostata) buvo paremtos išimtinai europinėse visuomenėse susiformavusiais žmonių tarpusavio sugyvenimo principais. Ir nors tie principai buvo suvokiami kaip universalūs, jie viso labo buvo partikuliariniai – nulemti europinio kultūrinio konteksto. Vertybių sistemų ir kultūrinės gyvensenos perspektyvoje jie nebūtinai imponavo imigrantams, su savimi į Europą atsivežusiems stiprų prisirišimą prie savo prigimtinių kultūrų.

Tarp dviejų ugnių

Čia, matyt, verta padaryti pastabą dėl de facto perskyros tarp islamo religijos kaip normatyvinės sistemos ir musulmonų visuomenių bei bendruomenių kultūrų kaip praktinių vertybių sistemų, paralelių su normatyviniu (legalistiniu) islamu, – religija ir kultūra nebūtinai sutampa. Kitaip tariant, tuo, kas reikalaujama iš tikinčiojo šventraščiuose ir religinėje teisėje, nebūtinai vadovaujamasi kasdieniame gyvenime. Neretai nominaliai (formaliai) kuriai nors religinei tradicijai priklausantis asmuo ar grupė savo kasdieniame gyvenime nesivadovauja religinėmis dogmomis ir reikalavimais.

Dar dažniau tos dogmos ir normos perinterpretuojamos taip, kad tai, kuo realiai vadovaujamasi, būna ganėtinai nutolę nuo „originalo“. Išorinės kultūrinės įtakos, gamtinės ir kitokios aplinkybės dar labiau atitolina gyvenseną nuo religinių idealų. Todėl islamo (kaip ir bet kurios kitos religijos) atveju musulmonų kultūrų nevalia sutapatinti su mokovų skelbiamu normatyviniu islamu.

Tad atvykdami į Europą musulmonai visų pirma atsiveža savo specifines (tarpusavyje neretai labai skirtingas) musulmoniškas kultūras, kurios nors ir negali būti visiškai atskirtos nuo islamo – tarp musulmonų kasdienės gyvensenos ir islamo normų yra akivaizdus ryšys, negali būti matomos ir kaip Islamo (iš didžiosios raidės) reprezentacija.

Daugeliui europiečių, artimiau nesusipažinusių nei su islamo tiesomis, nei su musulmonų pasaulėžiūra bei gyvenimo būdu, ši perskyra jokiu būdu nebuvo ir vis dar nėra akivaizdi. Todėl daugumos europiečių nemusulmonų akyse beveik bet koks musulmonų veiksmas matomas kaip religijos nulemtas (ar net prisakytas) ir nuo jos neatsietinas. Bet tai nėra vien neišprususių europiečių yda – neretai ir patys musulmonai nesugeba suvokti šio istoriškai susiformavusio neatitikimo tarp realybės ir idealo.

Tačiau kai kurie musulmonai šią istorinę perskyrą atpažįsta savo visuomenėse bei bendruomenėse ir dėl jos labai jaudinasi. Tokie mokslinėje literatūroje vadinami revaivalistais – islamo atgimimo šalininkais. Ir nors islamo atgimimo sąjūdis arabų kraštuose jau skaičiuoja antrą šimtmetį, jo visuotinio suvešėjimo, iš dalies nulemto staigaus ir neregėto kai kurių konservatyvių arabų visuomenių praturtėjimo iš prekybos nafta, pradžia sutapo su imigracijos masto į Europą išaugimu.

Tad su musulmonais tradicionalistais, kurie sudaro daugumą į Europą patekusių musulmonų imigrantų, atvyko ir nemažai revaivalistų, kurie, palaikomi savo kilmės šalyse veikiančių bendraminčių organizacijų, o kartais ir savarankiškai ėmėsi, jų akimis, didžiosios misijos – sugrąžinti musulmonus (tarp jų ar net visų pirma atsidūrusius Europoje) į įsivaizduojamą grynąjį (priešpriešinamą kultūriniam) islamą. Islamo atgimimo sąjūdžio aktyvistų veikla Europoje iš esmės buvo nukreipta prieš musulmonų integravimąsi į bedieviškomis įvardytas europines visuomenes. Tad nemažai musulmonų Europoje atsidūrė tarp dviejų ugnių: iš vienos pusės – iš jų lojalumo ir atsidavimo naujosioms tėvynėms besitikinčių europiečių nemusulmonų (tiek vyriausybių, tiek plačiosios visuomenės), iš kitos pusės – juos savo nenuilstama propaganda ir raginimais sugrįžti į „tikrąjį“ islamą spaudžiančių revaivalistų.

Musulmonų religinė šventė Maskvoje

Islamofobija

Dėl šio spaudimo praėjusio amžiaus 9-ajame dešimtmetyje įvyko pirmieji musulmonų ir nemusulmonų susikirtimai – Jungtinėje Karalystėje ietys buvo sukryžiuotos dėl skirtingų reakcijų į Salmano Rushdie romaną „Šėtoniškos eilės“, o Prancūzijoje – dėl musulmonių moksleivių aprangos valstybinėse mokyklose. Šie ir panašūs didesnio ar mažesnio rezonanso incidentai tarp europiečių nemusulmonų, žinoma, ne be žiniasklaidos pagalbos, pamažu suformavo musulmonų kaip nepritampančios (nenorinčios ar negebančios pritapti) ir net pavojingos žmonių kategorijos įvaizdį.

Europoje suvešėjo kultūrinio rasizmo atmaina – islamofobija, dažnai slepiama po antiimigracine retorika, bet vis labiau pasireiškianti atviromis formomis. Bene iliustratyviausiai islamofobijos raidą ir piką rodo per Europą pastarąjį dešimtmetį vilnijanti kraštutinių dešiniųjų partijų iškilimo banga. Daugumos šių partijų (bent jau Vakarų Europos šalyse, patiriančiose musulmonų imigrantų gausėjimą) programos yra antiimigracinės ir visų pirma nukreiptos prieš konkrečią imigrantų dalį – musulmonus. Šių partijų sėkmė rinkimuose atspindi Europos nemusulmonų visuomenėse įsitvirtinančią antiimigracinę (islamofobišką) nuostatą, kuri pastaruoju metu tampa ir iki šiol nuosaikiomis laikytų politinių jėgų atspirties tašku. Pavyzdžiui, net siekiančio būti perrinkto dabartinio Prancūzijos prezidento rinkimų kampanijoje antiimigracinės (netiesiogiai – ir antimusulmoniškos) gaidos jei ne dominuoja, tai užima gana svarbią vietą.

Antimusulmoniškos nuotaikos Europoje kai kur jau netgi institucionalizuojamos: Šveicarijoje referendumu uždrausta statyti minaretus, Prancūzijoje kriminalizuotas ne tik nikabo (dengiančio veidą), bei ir chidžabo (dengiančio plaukus, bet ne veidą) dėvėjimas, keliose kitose šalyse aktyviai svarstoma pasekti Prancūzijos pavyzdžiu. Nyderlandai šalyje apsigyventi norintiems neeuropiečiams įvedė privalomą kultūrinį testą, kurio vizualizacijos kai kurios dalys (nuoga saulėje besideginanti moteris, besibučiuojantys homoseksualai) akivaizdžiai nukreiptos prieš imigrantus musulmonus.

Europietiškos kilmės musulmonų, tai yra europiečių, atsivertusių į islamą, padėtis skiriasi nuo jų tikėjimo draugų, atvykusių iš musulmoniškų kraštų: konvertitai nesusiduria su biurokratinėmis kliūtimis, jei nori patekti į šalį ir joje įsikurti, taip pat nepatiria varginančio adaptavimosi ir integravimosi Europoje proceso. Jie išmano europines visuomenes ir jų kultūrinius ypatumus, o tai suteikia daugiau galimybių tiek ekonominėje, tiek socialinėje srityje. Tačiau ir atsivertusieji į islamą augančios islamofobijos akivaizdoje susiduria su nemusulmonų neprielankumu musulmonams ar net nepakantumu. Kai kada buvimas atsivertėliu žalingas labiau nei buvimas imigrantu – antimusulmoniškai nusiteikusios grupės ir kai kurie europiečiai atsivertėlius neretai mato kaip savotiškus išdavikus, išsižadėjusius savo prigimtinės kultūrinės tapatybės ir vertybių sistemos. Tokį požiūrį sustiprina ir tai, kad didelė dalis konvertitų tampa demonstratyviai uoliais musulmonais, neretai besitapatinančiais su revaivalistais ir talkinančiais jiems. Tarp aršiausių teisės dėvėti nikabą gynėjų nemažai yra europiečių konvertičių.

Mažiausiai priekaištų iš nemusulmonų sulaukia Europos musulmonai autochtonai. Mat didelė jų dalis yra ne tik visiškai integravęsi į savo gyvenamų šalių visuomenes, bet ir labai sekuliarizuoti – kasdieniame ir ypač viešame gyvenime jie niekaip nedemonstruoja savo islamo religijos, tad juos sunku atskirti nuo nemusulmonų. Be to, jų praktikuojamas (jei apskritai tebepraktikuojamas) islamas dažniausiai yra vadinamasis kultūrinis (liaudies) ir savo dievogarbos formomis bei ritualais ne tik labai nutolęs nuo normatyvinio islamo, bet dar ir persisėmęs krikščionybės elementų bei su ja supanašėjęs. Neretai iš Vidurinių Rytų atvykę musulmonai autochtonų religinės praktikos net nebelaiko musulmoniška.

Tačiau toks autochtonų elgesys priimtinas nemusulmoniškai daugumai, kuri dažnai autochtonų islamą išaukština ir priešpriešina kitoms musulmonų religingumo formoms kaip „gerąjį“ islamą, kartais pavadinamą europietišku islamu. Binarinės opozicijos sąlygomis kitoks (ne Europoje praktikuojamas, bet į ją importuojamas) islamas kone automatiškai pažymimas neigiamu ženklu. Taip, sąmoningai ar ne, supriešinamos skirtingos kilmės ir prigimties Europos musulmonų bendruomenės dalys. Manipuliuojant vienais siekiama apriboti kitų lūkesčius.

Dėl nenumaldomo musulmonų gausėjimo ir siekio įsitvirtinti Europoje Senojo žemyno visuomenės neišvengiamai keisis. Ir ne tik demografiškai. Jos iš esmės keisis kultūriškai. Tačiau akivaizdu, kad tas keitimasis, vykstantis jau ir dabar, nebus švelnus ir sklandus – įvairios, neretai antagonistiškos, politinės ir socialinės interesų grupės sieks išlaikyti santykinę galią arba įgyti jos dar daugiau ir primesti savo perkuriamos Europos tapatybės viziją. Kol kas sunku nuspėti, kokia Europa demografiškai ir kultūriškai bus po dar vieno 50 metų laikotarpio, bet jau dabar aišku, kad musulmonų veiksnys joje neabejotinai įgis daugiau reikšmės.

„Mūsų rengiamuose gyvuose koncertuose jaunosios kartos muzikantai tiesiog scenoje gali mokytis iš labiau patyrusių. Šiuose renginiuose ieškau naujų talentų, ypač kreipiu dėmesį į vokalistus“,- atskleidžia Simonas Čepėnas, agentūros kuriančios gyvos muzikos projektus vadovas.

Jo nuomone, surasti dėmesio vertų jaunų atlikėjų – labai nelengva užduotis, todėl jo organizuojami nemokami koncertai yra puiki išeitis ieškant naujų talentų, kuriems vėliau siūloma prisijungti prie komercinių projektų.

Plačiau apie savo sukurtą verslo modelį ir taikomas inovacijas neįprastame socialiniame versle S. Čepėnas šį penktadienį, balandžio 27 dieną, pasakos į „Swedbank“ konferencijų salę susirinkusiems atviros idėjų ir inovacijų popietės „Hub Camp #5“ dalyviams.

Tarp kitų renginio pranešėjų – ne mažiau iniciatyvūs tautiečiai, kurių visą sąrašą galima rasti socialiniame tinkle „Facebook“ http://www.facebook.com/events/179526448833505.

Kiekvieną mėnesį bendradarbystės centro „Hub Vilnius“ organizuojamas renginys yra atviras ir nemokamas.

„Svarbu, kad susirinkę žmonės ne tik bendrautų, bet ir susipažintų, dalintųsi sumanymais, idėjomis, ieškotų partnerių“,- sako Edmundas Balčikonis iš jaunų verslų akseleratoriaus „StartupHighway“, kuris renginio metu organizuos greitąsias pažintis (angl. Speed Dating).

Nors žaibiškai susipažinti Lietuvoje nėra jokia naujovė, bet, anot E. Balčikonio, kad „Hub Camp“ organizuojamose pažintyse dalyvaus ypač daug žmonių.

„Į renginį susirenka daugiau kaip 200 dalyvių, todėl esu įsitikinęs, kad įdomių pašnekovų sutiks kiekvienas“,- pagrindinį greitųjų pažinčių privalumą įvardija E. Balčikonis.

Pirmasis „Hub Camp“ buvo surengtas praėjusių metų pabaigoje, tačiau labai greitai tapo populiarus tarp aktyvių  vilniečių ir sostinės svečių. Į renginį noriai užsuka ir prityrę verslininkai, ir entuziazmo nestokojantys studentai.  Tarp jų – JAV Silicio slėnyje įmonę įkūręs Daumantas Dvilinskas, krepšinio fotografas Tomas Tumalovičius, „Transparency International“ Lietuvos skyriaus vadovas Sergejus Muravjovas, geriausios mobiliosios aplikacijos Europoje kūrėjai Šarūnas ir Žilvinas Ledai.

Renginys nemokamas! „Ateik pats ir atsivesk savo draugus“ – kviečia „Hub Vilnius“ bendruomenė.

Taip atsitiko su Audronės Urbonaitės knyga „Cukruota žuvis“.

Šią knygą įsigeidžiau perskaityti vos tik apie ją išgirdusi. Bet kai jos ėmiausi, nusivyliau. Tai buvo visiškai ne mano knyga.

Nedrįsčiau sakyti, kad ji – visiškai netikusi. Galbūt kitam skaitytojui, o veikiau skaitytojai, ji paliks neišdildomą įspūdį, betgi man ji skaitėsi sunkiai.

Nors ir nedidelė, niekaip nepriartėdavau prie pabaigos. Manęs ji tiesiog nekabino.

Anonsas suintrigavo

Apie „Cukruotą žuvį“ pirmąsyk išgirdau per rytmetinę laidą „Labas rytas“.

Prieš pat Knygų mugę į televiziją pakviesta A.Urbonaitė entuziastingai pasakojo apie savo antrąjį literatūros kūrinį.

Kaip ir pridera žurnalistei, autorė moka intriguoti.

Ji pasakojo aptikusi, kad Vilniuje, kaip ir kitose pasaulio sostinėse, yra kinų kvartalas, kur verda atskiras gyvenimas.

A.Urbonaitė teigė netgi eidavusi naktimis bei anksti rytais į Vilniaus Algirdo gatvę, kur įsikūręs savotiškas lietuviškas kinų kvartalas, stebėti, kaip nelegaliai atvažiavę kinai krauna į parduotuves atvežamas prekes. Esą rašydama knygą autorė atliko tikrą žurnalistinį tyrimą.

Be to, žurnalistės ryšys su Kinija – ypatingas. Ji ne tik joje praleido kurį laiką, kol gydėsi po sunkios ligos, bet ir turi marčią bei anūkę kines.

Prieš kelerius metus skaičiau pirmąjį autorės romaną apie jos kovą su vėžiu „Posūkyje – neišlėk„. Nors pagrindė tema – kova su vėžiu – man visiškai nebuvo artima, tačiau prisimenu, kad romanas susiskaitė skaniai.

Taigi, intriguojantis naujojo romano anonsas ir prisiminimai apie lengvai, šmaikščiai ir įdomiai parašytą buvusią knygą masino kuo greičiau čiupti „Cukruotą žuvį“ į rankas, nusiteikus ją pasičepsint sugraužti.

Erzino painiava

Deja, tikėjausi ne to, ką knygoje aptikau.

Visų pirma trikdė  chaotiškas siužetas. Iš pradžių netgi painiojausi: kurioje vietoje pasakojama apie anūkę kinę, o kur apie marčią.

Autorė tarytum tyčia klaidino skaitytoją, savo herojus vadindama keliais skirtingais vardais iškart, pripaišydama jiems skirtingas biografijas, ištrindama bet kokias galimas ribas.

Veiksmas taip pat šokčioja iš Lietuvos į Kiniją ir atgal.

Knygų, kur nėra aiškiai apibrėžta veiksmo vieta ir laikas, skaičiau ne vieną: Viktoro Pelevinio, Harukio Murakamio, pagaliau Ernsto Teodoro Amadeaus Hofmano ir toks pasakojimo būdas man tiko bei patiko, bet A.Urbonaitės knygoje kažkodėl erzino.

Gal tos painiavos buvo per daug ir ji čia visiškai netiko?

Per jauna skaitytoja?

Man svetimi pasirodė ir pagrindinės herojės išgyvenimai dėl prabėgusios jaunystės, senstančio kūno, nereikalingumo.

Galbūt būdama pusamže aš, skaitydama tokią knygą, pritartinai linkčiočiau: „Taip taip. Tikrai taip ir jaučiusi“, bet dabar man tas seniokiškas dejavimas visiškai nepasirodė įdomus.

Rėksmingos antraštės

Nepaisant turinio, man visai patiko knygos forma, iš kurios akivaizdu, kad kūrinys – žurnalistės.

Knyga parašyta trumpais, aiškiais sakiniais, neilgomis pastraipomis, nedideliais skyriais – visai kaip įprasta laikraštyje, idant būtų patogiau skaityti.

Kiekvienas knygos skyrius – su intriguojančia antrašte, dažniausiai iš tos dalies ištraukta įdomesne citata, kaip antai: „Keisčiausi praryti daiktai“, „Bulvės Kinijoje parduodamos vienetais“, „Geltonasis Kaliningradas“.

Kartais knygoje prasimušdavo viena kita įdomesnė mintis, kurią, būdama paauglė ir pildydama gražių citatų sąsiuvinį, net būčiau išsirašiusi.

Gal tiesiog nesupratau?

Knygą, nors ir neužkabinusią, perskaičiau iki galo.

Didesnę jos dalį skaičiau tikėdamasi, kad štai – vis tiek bus kokia nors įdomi ir netikėta atomazga, o toliau todėl, kad tiesiog pasidarė gaila numesti, kai liko nedaug neperskaitytų puslapių.

Neskubu teigti, kad knyga parašyta blogai vien todėl, kad manęs nesužavėjo. Gal aš jos tiesiog nesupratau?

Kaip kažkas pasakė: jei jums reklama nepatiko, vadinasi ji tiesiog skirta ne jums. Gal tą mintį galima pritaikyti ir kalbant apie knygas?

Koks galėtų būti moralas? Geras anonsas ne visada garantuoja gerą skaitymą.

Kažkur tarp daugybės protingų žmonių ištartų žodžių/idėjų/minčių vis prisimenu, kad genialumas slypi priešybių derinime. Šįkart rizikuoju pristatydama jums taip labai tarpusavyje nesusijusius menininkus, kaip tik įstengiau surasti ir sugalvoti. Jie gyvena skirtingose kultūrinėse pasaulio ašyse, dirba visiškai skirtingomis priemonėmis, svarsto ir galbūt netgi tiki visai skirtingais dalykais. Spėju, kad jie patys nė nepažįsta viens kito ir nustebtų pamatę, kad šitaip juos susiejau, o tiksliau – pastebėjau,  kad du Kevin Bauman ir Takahiro Kimura projektai  – 100 Abandoned Houses ir 1000 Broken Faces – turi vieną panašumą. Abu menininkai kuria tokį pat pavargusio, deformuoto žmogaus ir skaudžiai kintančios jo aplinkos pasaulį, išlaikydami neįprastai jaukią nerimo atmosferą.

Kevin Bauman tai fotografas iš Denverio, besidomintis architektūra, interjeru ir kitomis industrijomis. Daugelis jo projektų pasižymi ypač įžvalgiomis dokumentacijomis. 100 Abandoned Houses jis užfiksavo šimtą paliktų, pamestų, izoliuotų nuo visos likusios visai kitokios Detroito dalies namų. Apie labai panašų projektą prieš keletą metų Gintarė rašė čia. Ir jos straipsnyje minimo David Schalliol, ir Kevin Bauman dokumentacijos kalba apie panašias urbanistines problemas, kurias Gintarė pastebi ir Lietuvoje. Pats Kevin vieną jų įvardina taip:

The excitement about Detroit’s “rebirth” took center stage, while much of the rest of the city was becoming largely abandoned. /Susižavėjimas mėginimu atnaujinti Detroitą apėmė tik centrines jo dalis, kai tuo metu likusios periferinės dalys tapo vis labiau izoliuotos.

Tačiau man kur kas įdomesnės ne architektūrinės ir urbanistinės problemos, kuriomis šie pastatai galėtų būti pavadinami, bet jų atmosfera. Tiesa, žavėjimasis griuvėsiais jau praeityje – bet griuvėsių ir tuščių, pamirštų, nelaimingų namų, kaip ir žmonių, visad nemažai buvo ir bus mūsų miestuose. Tad kitaip nei Kevin Bauman, į šiuos namus žiūriu gana teigiamai ir manau, kad gyventi name, kuris turi istoriją, savitą atmosferą, yra nuostabu. Kartais užtektų šiuose namuose atlikti tik svarbiausius remonto darbus ir visai nebūtina jų nugriauti, o tuomet pastatyti iš naujo kažką NAUJO. Jei miestas yra gyvas organizmas, tokie nereikalingi namai gali būti išties reikalingi.

Na, o šių įspūdingų deformuotų veidų autorius Takahiro Kimura yra pačių įvairiausių koliažų kūrėjas, iliustratorius, kino filmų režisierius iš Tokijo. 1000 Broken Faces jis kuria nuo 2003-ųjų. Šiuos veidus-koliažus Takahiro projektuoja iš žmonių su įvairiomis fizinėmis veido deformacijomis nuotraukų jas sukarpydamas, suklijuodamas iš naujo ir suderindamas spalvas. Takahiro Kimura portretai tai tų žmonių vidinės interpretacijos.

O man atrodo, kad ir ne fiziškai deformuoti veidai kartais išsiderina dėl pernelyg didelių statybų ir rekonstrukcijų – miestų ir žmonių. Tik kaip vieniši, nerimastingi, sustingę žmonės, taip ir apleistos, niekieno erdvės ilgisi būti ne naujos ir gražios, bet savos ir jaukios. Visa tai turėtų būti susiję, kaip mini ir pats Takahiro:

And then if you feel some complicated emotions of human beings are expressed out of my work (faces), it might be projections of what you have inside. The broken faces might be mirrors to reflect your emotions. / Ir jei jauti kažką sunkaus viduje žiūrėdamas į mano darbus (veidus), tai galėtų būti projekcija to, kas yra tavo viduje. Sulaužyti veidai tai tartum veidrodžiai refleksuojantys su tavimi.

O ką manote jūs?

Daugiau apie Kevin Bauman 100 Abandoned Houses čia.

Daugiau apie Takahiro Kimura 1000 Broken Faces čia.

Vieną nuobodų ir gana šaltą vakarą Londone leidau tingiai vartydama nykokus internetinius puslapius. Nors jie visi ir stengėsi įteigti esantys kūrybiški, tai manęs anaiptol neįtikino… Kaip visada, mano draugas Aleksandras pirmas užtiko kai ką įdomaus. Įsitikinau, kad šiais laikais viskas priklauso nuo filtravimo įgūdžių — tiesiog išmoksti tai daryti pats arba žinai reikiamą žmogų. Man pasisekė savo ekrane atradus Sofar Sounds nuorodą. Jau nuo pirmųjų sekundžių mane sudomino ši iniciatyva. Slapti koncertai, gyva muzika svetainėje, nepriklausomos jaunos grupės — tai būtent tai, ko man reikėjo! Aš dar labiau apsidžiaugiau, nes prisiminiau ne taip seniai aplankytą Red Hot Chili Peppers (mano paauglystės laikų manija) koncertą. Tiesą sakant, buvo gana graudu žiūrėti į savo mėgstamą grupę iš taip toli toje gigantiškoje O2 Arenoje ir dar būti persekiojamai įkyrių apsauginių– “jokių šokių”, “neišeikite iš vietos”, “prašau nevaikščioti, stovėkite ramiai!”. Tikrai pasijaučiau kaip armijoje. Taigi, grąžinti muziką žmonėms? Žinoma!

Buvo baisiai smalsu, todėl užsiregistravau pirmąjam koncertui. Vietą gauti nėra taip paprasta, nes svečių skaičius ribotas, o žmonių, norinčių ten patekti, tikrai netrūksta. Taip, tai slapta, bet ilgi liežuviai savo darbą atlieka puikiai. Kol vyksta registracija, esi įtraukiamas į laukiančiųjų sąrašą, ir jeigu tave atrenka (organizatoriai paprastai užduoda kelis klausimus) prieš dvi ar tris dienas gauni slaptą adresą! Skamba viliojančiai? Bet užteks mano plepalų, suteikiu žodį Rafe Offer, kuris pradėjo visus šituos slaptus renginius ir sutiko man duoti interviu. Ačiū tau, Rafe!

Buvo tikras malonumas apsilankyti slaptame Sofar koncerte Londone. Pirmiausia man rūpi sužinoti, kaip šis, sakyčiau savotiškas, judėjimas, siekiantis suburti žmones ir kartu mėgautis muzika, prasidėjo? Kokia buvo pati pradžia?

Tiesiog lankiausi viename koncerte Londone ir kartu su muzikantu Dave Alexander diskutavome apie naujos muzikos padėtį šiais laikais. Mus tikrai nervino, kad žmonės koncerto metu šnekėjosi. Taip pat norėjome pagelbėti naujiems muzikantams iškilti, ypatingai internete, kur taip lengva pasiklysti. Tiesiog pamanėme — kodėl mums nesukvietus savo draugų ir nesukūrus erdvės, kurioje kiekvienas gerbtų muziką? Taip išėjo, jog ta erdve tapo Dave namai, kur jis pagrojo kelias savo naujas dainas kokiems 8 draugams. Visi tylėjo… buvo nepaprasta.

Kitas klausimas būtų, kaip jūs platinote šią idėją? Ar informacija tiesiog sklido iš lūpų į lūpas, o gal susilaukėte žiniasklaidos dėmesio? O galbūt renginių slaptumas pasitarnavo, ypač ta idėja, kad ne kiekvienas gali dalyvauti?

Keletą mėnesių taip ir buvo — dalyvavę žmonės papasakodavo kitiems ir taip ši idėja plito. Tada Reuters sukūrė reportažą apie mūsų veiklą ir tai dar labiau įsisuko. Kai taip atsitiko, atsirado žymiai daugiau žmonių, negu mes galėjome sutalpinti. Tačiau kaip tik šitai mums buvo itin svarbu, erdvė turėjo išlikti ypatinga, daugmaž svetainės dydžio, kad būtų sukuriama intymi atmosfera, o mes galėjome sutalpinti tik apie 80 žmonių.

Jūsų slapti koncertai visuomet vyksta namų aplinkoje. Kaip jūs randate žmones, kurie norėtų priimti svečius renginiui? Kiek vietų jūs jau aplankėte Londone?

Tai gana paprasta — žmonės, kurie apsilanko, taip susižavi idėja, kad sekantį koncertą pakviečia daryti pas save. Mes jau apsilankėme 45-iuose skirtinguose Londono namuose!

Man įdomu sužinoti, kokie yra šios socialinės iniciatyvos tikslai? Ar jūs matote save ateityje kaip įrašų studiją ar galbūt socialinį verslą? O gal tai daugiau uždegantis judėjimas, kurio pagrindinis tikslas yra išlikti nesiekiančiu pelno?

Vis dar nesame dėl to tikri. Viskas auga taip greitai, kad tiesiog sunku nuspėti kryptį ir ją išlaikyti! Tai buvo kaip hobis, kuris išsivystė ir dabar mes tiesiog skiriame jam daugiau laiko ir ieškome būdų, kaip užsidirbti pinigų ir taip pat palaikyti tam tikrą vystymąsi. Dabar su tuo kaip tik pradedame dirbti detaliau.

Sofar organizuoja renginius skirtinguose pasaulio miestuose. Kaip jums pavyko išsiplėsti? Jeigu kažkas norėtų pradėti vystyti šią koncepciją savo mieste, ar jis galėtų su jumis susisiekti ir bendradarbiauti?

Aš turiu draugę Paryžiuje, kuri išgirdusi apie šią idėja itin ja susižavėjo. Tada nuvažiavau pas ją ir mes kartu surengėme pasirodymą. Kiek vėliau Dave lankėsi New Yorke ir su savimi turėjo pasiėmęs gitarą. Tada sužinojo, kad muzikantas Marcus Foster taip pat tenai, taigi jie susirinko svetainėje ir grojo kartu dar su dviem muzikantais. Abi patirtys buvo nepaprastos, kaip ir Londono koncertai. Supratome, kad ši koncepcija gali nuvesti bet kur.

Jeigu kažkas nori pasikviesti Sofar į savo miestą, tegu susisiekia su manimi. Mums reikia žmonių, kurie gerai išmano vietinę muzikos sceną, o idealiausiu atveju savo draugų rate turi keletą talentingų muzikantų.

Kaip tu nusakytum jūsų atliekamos muzikos žanrą? Ar turite reikalavimus tam tikriems muzikos stiliams? Ar jus domina eksperimentinis, garso menas? Ar tokie muzikantai galėtų groti jūsų renginiuose?

Mes atviri visai muzikai! Turėjome savo tarpe įvairių muzikantų: nuo indie iki folko, hip-hopo, elektroninės muzikos, sakytinės kūrybos ir netgi operos. Svetainės erdvė provokuoja akustinę raišką, bet iš esmės esame atviri bet kam — ypatingai jei tai šviežia ir tam tikra prasme aštru. Ir žinoma kreiptis gali BET KURIS muzikantas.

Ką jūs manote apie salono tradiciją, kuri prasidėjo jau XVII amžiuje? Ar siejate savo renginius su šia tradicija? Būtų galima jūsų veiklą pavadinti šiuolaikinės muzikos salonu?

Žinome, kad mūsų idėja nėra pati naujausia. Tiesą sakant, salonas buvo kaip paspirtis suburti kūrybingų žmonių auditoriją. Mums rūpi puiki muzika, bet lygiai taip pat svarbus smagiai praleistas laikas ir šilti, žavūs žmonės aplink. Taip gimsta pokalbiai tarp muzikos ir naujai sutiktų draugų, tampantys gyvenimo dalimi.

Ačiū!

Jeigu susidomėjote šia iniciatyva, rašykite meno.duobe@gmail.com

Kviečiame tave į GameDev Meetup – žaidimų kūrimo profesionalų ir entuziastų susibūrimą,kurio metu dalinsimės patirtimi ir smagiai leisime laiką, diskutuosime apie žaidimų kūrimą.
Programa:
• 18:00 Įžanga

• 18:10 KeyNote pranešimai:
o Unity3D – Aras Pranckevičius
o YummyApps/Wizardia – Tomas Kacevicius
o QBCode – Andrius Mitkus
o Outlander studios – Kęstutis Taučkėla

• Kuriamų žaidimų pristatymai:
o Pranešimas:10 min + 5min Q&A

• 19:40 Pertrauka

• 19:55 Diskusija

Kviečiame dalyvauti: Balandžio 18d. 18:00h.KTU Startup Space, Studentų g. 67 – 5a. http://g.co/maps/j9asx
Turi klausimų skambink/rašyk:
Mob: 868373146
Mail: lubarevicius@gmail.com

Jei leis galimybės(sėkmingai kris burtas), renginyje dalyvausime ir mes. Vis tik įdomu, kokios idėjos verda KTU studentų galvose ir kokie žaidimai yra kuriami. Per artimiausius metus Kaunas turi dideles galimybes tapti rimta žaidimų kūrėjų kalve.

Nusibodo vienam kiurksoti prie kompo?   Nori rasti bendraminčių? Jei taip, griebk kompą, draugus ir ateik balandžio 27-29 dienomis į KTU Elektronikos rūmų 100 auditoriją, kur tavęs lauks pačių įspūdingiausių tinklo žaidimų sūkurys.

Nesvarbu, ar tai tik pomėgis, ar esi žaidimų asas, pasiimk draugų ir apsilankykite beprotiškai linksmame ir daug nuotykių žadančiame renginyje.   Mesk iššūkį populiariausiuose kompiuteriniuose žaidimuose, tokiuose kaip:
•Counter-Strike: 1.6 & Source
•TrackMania
•Need For Speed: Underground 2
•League of Legends
•Tekken
•Age Of Empires 2

Būk pirmas, čia galima laimėti daug prizų. Parodyk ką moki, pažadame, kad to nepamirši niekada. Nori pažaisti klasikinius žaidimus? Neliksi nuskriaustas! Vyks ir daugiau turnyrų, kuriuose gali pažaisti pačius įvairiausius žaidimus. O gal nusibodo klaviatūra ir pelė?

Jei mieliau konsolės, galėsi jėgas išbandyti ir įvairių konsolių žaidimuose: PlayStation 2/3 Xbox360 su Kinect. Taigi, nepaleisk progos pasivaržyti ir išbandyti savo geimerio įgūdžių dvi paras truksiančiame LAN party. Nesivaržyk ir įrodyk, jog TU esi geriausias iš geriausių!

Trumpa informacija apie mokamus turnyrus:
•NVidia Counter-Strike 1.6 CUP (Registracijos mokestis komandai 200lt)
•Counter-Strike: Source CUP (Registracijos mokestis komandai 100lt)
•League of Legends 5×5 (Registracijos mokestis komandai 75lt)

Daugiau informacijos apie registraciją į turnyrus, prizus ir Lan Party rasite: http://lanparty.infoshow.info/

Apie kitus InfoShow renginius galite sužinoti: http://www.infoshow.info/

P.S. Nebūk tinginys ir nesėdėk namie, sudalyvauk. Būkime kartu!

Šaltinis: http://ltgaming.lt/lt-gaming/kitos-naujienos/69-infoshow-lan-party-2012.html

Nebespėju parašyti visko, ką norėčiau, bet dar kartą noriu visus kūdikių augintojus pakviesti į Vystyklų dienas, kurios vyks Vilniuje kitą savaitę.

Tai Prieraišiosios tėvystės centro organizuojamas renginys, skatinantis vaikus auginti sveikai – daugkartinėse sauskelnėse arba visai be jų. Visą savaitę šiame centre vyks įvairios paskaitos, susitikimai, dirbtuvėlės, turgelis. Apie savo vaikų auginimą su vystyklais kalbės tokios žinomos moterys kaip folkloro dainininkė Veronika Povilionienė, dizainerės Daiva Urbonavičiūtė ir Agnė Kuzmickaitė, žurnalistė Giedrė Čiužaitė, k. t. “Pasakos” įkūrėja Greta Akcijonaitė.

• Jeigu nežinote, kas yra daugkartinės sauskelnės, kaip jas naudoti, prižiūrėti ir kiek jų reikia, ateikit į paskaitą 17 d.
• Jei norėtumėt sauskelnes pasigaminti savo rankomis, prisijunkite prie siuvimo dirbtuvėlių 17 ir 18 d.
• Jeigu norite sutaupyti ne tik neyrantį plastiką, bet ir muilą, vandenį bei elektrą, nepraleiskite natūraliosios higienos seminaro 19 d.
• Jeigu vystyklus jau išaugote, ateikite juos parduoti, dovanoti ar išsikeisti į turgelį 18 d.

Iki 18 d. dar galite sudalyvauti konkursuose, papasakodami, kaip atradote vystyklus, arba kokios priemonės geriausios jūsų kūdikio užpakaliukui prižiūrėti. Na o 21 d., šeštadienį, – tikra vystyklystės fiesta! Vystyklinės šeimos ir joms prijaučiantieji nuo 11 val. šurmuliuos Moniuškos skverelyje (prie Kotrynos bažnyčios), kur vyks įvairūs žaidimai, konkursėliai ir kitokios smagybės, masinis vystyklų keitimas, bus galima susipažinti su daugkartinių sauskelnių įvairove, o galiausiai – su visa šeima pasižiūrėti nuostabų filmą “Kūdikiai” šalia esančiame k. t. “Pasaka“.

Žodžiu, nesnaudžiam, dalyvaujam, auginam vaikus sveikai!

P. S. atidžiai pasižiūrėkite programą, nes kai kur reikia registruotis iš anksto.

Pradėsiu nuo vieno paskutiniųjų rusiško interneto topų – balandžio 4-iąją pasaulis sužinojo apie tikriausią stebuklą: visos Rusios metropolitui Kirilkai susitikinėjant su justicijos ministru fotoreporteriui pavyo užfiksuoti neįtikėtiną dematerializacijos faktą:

Kaip pastebėjo milijonai susijaudinusių interneto pravoslavų – nors ant šventojo rankos laikrodžio, kainuojančio nuo 28.000 iki 36.000 dolerių, nebeliko, tačiau laikrodžio atspindys toliau tiksi ir padeda nepamiršti sielų ganytojui apie artėjantį Paskutiniojo Teismo Dienos momentą…

Visas šis reikalas turi dvi puses RIMTĄJĄ, kuri bus aprašyta žemiau, ir LINKSMĄJĄ, kuri prasideda čia:

Dvi sekundės iki stebuklo

Jau po dviejų dienų pravoslaviškoji inkvizicija konstatavo ir informavo visuomenę, kad stebuklo autorius yra pačios patriarchijos dyzikė iki šiol visomis įmanomomis priemonėmis valiusi nuodėmes nuo Metropolito Kirilkos kūno ir dvasios. Dar po dviejų dienų praleistų požemiuose, dyzikė prisipažino, kad laikrodžio atspindžio ji neretušavo tyčia, taip keršydama Kirilkai už jo pasiryžimą negailestingai susidoroti su “Maištaujančios pizdos” agitbrigada…

Bet kuriuo atveju, prikolas gavosi toks sėkmingas, kad iššaukė nuoširdžios ir entuziastingos kūrybybinės bangos cunamį rusiškuose internetuose ir dalimi jos aš noriu pasidalinti.

Tautos dėmesys sielos ganytojui prasideda nuo paprastų fotožoperių rankos miklinimų:

Tęsiama realizuojant savo slaptas svajones:

Pridedamas švelnios padjobkės aromatas:

Jėzus: “Gal pasakytum kiek laiko?”
Kirilas: “Jėzau, atsipisk.”

Pereinama nuo socialinės ironijos…

Patriarcho rūbai
“BREGUET” laikrodis: apvalus ciferblatas
simbolizuoja nenuodėmingumą ir minčių
tyrumą, o tikslumas leidžia skaičiuoti laiką
iki Paskutiniojo Teismo

…prie amžinai gyvos Tautos atminties:

A.S.Nepuškinas
Pasaka apie popą, prekybą alkoholiu ir cigaretėmis,
Brequet laikrodžius, brangius automobilius
ir apie Baldą, tai yra apie tave.

Susiejama religijos ir vampyrizmo semantika:

Nepamirštama atkreipti dėmesio ir į stebuklingą automobilio metamorfozę…

… dar vienas – mobilus – variantas:

Pagardinama politiniais prieskoniais:

- Klausyk, o kokį čia laikrodį turi,toks visai nieko, už kiek paėmei?
- Tu ką, Vova, aš apskritai nenešioju laikrožio, tai fotokoliažas.

Tėvas – Sūnus – Šventoji Dvasia

Pakylama nuo karikatūrų ligi moderniosios klasikos:

Pajungiamas netgi nemirtingasis Žirinovskio memas:

- Papostinau foto kur Gundiajevas be laikrodžio, bet su atspindžiu!
- Žiūriu, šitas perpostino.
- Kitas taip pat perpostino.
- Visi, bliatь, perpostino!

Ir galų gale viską reziumuojama tiksliu, prie dienos aktualijų sugrąžinančiu, apibendrinimu:

Idėjos autorius ir autorinių teisių savininkas

O dabar RIMTOJI reikalo pusė.

Visas šitas pranykusio laikrodžio šurumburas įvyko balandžio pradžioj, tuo tarpu pats laikrodis dingo ne šį mėnesį ir ne praėjusį, o prieš tris metus – Kirilkos susitikimas su ministru vyko 2009-ųjų birželį. Kokio velnio narsieji rusiškojo interneto kurmiai šį stebuklą atkniso būtent dabar? Negi po Libijos sunaikinimo, po nepavykusios porinkiminės liberastinės šizoliucijos Rusijoje, po Putino sugrįžimo į prezidento postą, po oficialiai paskelbto pasirengimo branduoliniam JAV-Izraelio-Irano karui kažkas dar gali prisiminti trejų metų šviežumo suplėkusią ir perpuvusią falsifikaciją? Kodėl visa tai išplaukia būtent po to, kai buvo įvykdyta pseudoanarcholierastinių kurvų agitbrigados “Pizdos maištas” ataka svarbiausiame Maskvos sobore?

Atsitiktinumas? Ar tiesiog viena šūdo banga bando pastumti į šalį kitą šūdo bangą ir atsikovoti sau daugiau erdvės masės protuose?

Pasiklausykime vieno iš informacijos “valdovų” Igorio Ašmanovo komentaro apie tai, kaip kuriamos naujienos ir kaip atskirti tikrąsias naujienas nuo informacinio karo bombų:

Tam, kad nekiltų noras vidurį nakties teptis rankų bebarškinant klaviatūrą apie paminėtas projektines kurvas “Pizdos maištas”, savo poziciją apie tai kas yra TIKRAS, nesuprojektuotas ir ne grantais apmokėtas protestas prieš žydkrikščionis okupantus galiu pailiustruoti kad ir tokiu jutūbiniu trešu:

Jeigu dar nesupratote – groja ir dainuoja ultra-hiper-iuber-ruso-pravo-slavai “Ансамбль Христа Спасителя и Мать Сыра Земля”…

O štai, kaip atrodo tikroji Tėvynės meilė “Kristaus Gelbėtojo ir Mamos Juodos Žemės” ansamblio akimis:

Ir pabaigai – aptemusio proto blaivus žvilgsnis į masinę “kultūrą”:

O kad naktis nesibaigtų religiniais košmarais, reikia įmesti bent šiek tiek muzikinio pozityvo – dar vienas, bet ne toks pogrindinis vokalo-grafinis ansamblis “Ebonitinis barškutis” ir jo specialiai Žydovizijai paruošta daina apie Rusišką sielą:

Sakydavau ir tebesakau sau, kad visuomet svarbu stebėti tai, kas nepažinta, neatrasta, galbūt tolima, bet ne tiek, kad nejustum  ryšio su tuo, greičiausiai pasąmoninio ryšio pažinti. Šios fotografijos – tai labai moteriškos ir subtilios moters Andreea Chiru mėginimas užfiksuoti judėjimą, kuris dažniau būdingas vyro akiai. Jose aš pajutau įdomų Andreea stilių, vietomis ištirpstantį santykį su objektu. Gal ištirpsta jis dėl to, kad vaizduojamas objektas – toks natūralus ir ne naujas, kitoks galėtų būti nebent santykis.

Adreea Chiru yra jauna 23 metų fotografė iš Rumunijos. Apie tai, kaip Andreea atrado fotografiją daugelyje interviu ji kalba taip:

The first time I attempted nude photography was when I saw one of my best friends undress. It was in that moment when my friend changed her clothes that I realized the beauty of the female body. / Pirmą kartą atradau aktų fotografiją, kai pamačiau vieną savo geriausių draugių nuogą. Tąkart, kai ji persirenginėjo, aš suvokiau, koks gražus yra moters kūnas.

Andreea aktų fotografijos yra šešėlių fotografijos. Šešėlių ji nebijo, kaip ir šviesos, kartais suliejančios nuotraukas, ištirpinančios jų kraštus, linijas, kampus. Labai įvairiais ir kartais dar neprofesionaliais būdais ji išryškina tai, kas svarbiausia, kas gražu.

Andreea Chiru mini, kad moters kūną, kaip ir pačias fotografijas ir fotografiją apskritai, galima atrasti daug kartų iš naujo. Moters kūnas kaskart įkvepia vis kitaip suvokti grožį, o fotografija tai labai panašus būdas vis ir vis labai artimai suvokti pasaulį, aplinką, save, ką tik norite.

Šalia jaudinančio kūno, Andreea fotografijose tokią pat vietą užima sužeistas kūnas. Manau, kad šis dvilypumas leidžia jos nuotraukose atrasti daugiau reikšmių. Kas yra moteris, koks yra moters švelnumas, jos grožis, šalia to, kas žeidžia, kas purvina, kas sukelia ratilus vandenyje?

Šios sužeistos jos fotografijos man atrodo įdomiausios. Labai keista ir žavi toji nuojauta bežiūrint į nuotraukas, kad atsitiko kažkas labai baisaus, bet beveik nėra nieko, kas galėtų išduoti, kas nutiko, ar nuojauta pagrįsta, ar ne. Šios nuotraukos savy slepia kiek daugiau nei paprastai slepia nuotraukos. Atrodo, gal net reikėtų, kad fotografė išduotų daugiau paslapties. Tik, kokia tuomet būtų paslaptis?

Šiuo metu autorė susidomėjusi spalvota fotografija, kur kas labiau nei nespalvota. Ji žaidžia su plunksnomis, miltais, vandeniu, vėju. Paskutinieji jos kadrai/ištisos su tuo susijusios serijos ir juose užfiksuoti judesiai man ne tokie įdomūs, pasigendu judesių pagrįstumo. Kita vertus, nuostabi, jautri kompozicija vis dar kelia pasigerėjimą ir estetinį susižavėjimą kone visose jos fotografijose.

Daugiau apie Andreea Chiru čia.