Architektas atkreipia dėmesį į tai, kaip atrodo šiuolaikinė Lietuva ir kelia klausimą: kodėl vis dar statome tuos negražius pastatus, primenančius sovietmečio masinės statybos produktus.

Siūlome išgirsti M. Surdoko mintis išsakytas idėjų vakare „HUB Camp#2”.

Esu toks tiesaus sukirpimo miesto vaikas, kad atrodo keista, kaip dar neturiu troleibuso ūsų ir kartoninio kavos puodelio vietoj dešinės rankos. Voliojuosi pievose kiek telpa, bet paskui kaip į musgaudį lekiu ten, kur yra gatvės ir koks nors šviesoforas. Skaitydama Bukowskio „A poem is a city“ apsiverkiu. Ir pati poetizuoju tą smogą bei mūrą iki persivalgymo – jau paauglystėj, kai žodžiai ėmė dėliotis į kažkokią giliai stalčiuje slepiamą kūrybą, į ją vis įlįsdavo suvelta urbanistika. Kūryba jau seniai išaugta ir išsižadėta, bet liko tas iškrypėliškas pomėgis įsivaizduoti, kad miestas yra mane priglobiantis, maitinantis ir kartais man paklūstantis gyvūnas. Kad visi tie laidai, vamzdžiai ir kaminai veda į kažką mėsingo ir plakančio, ką kartais gali išgirsti vienas naktį stotelėje.

Aš, aišku, tik svaičioju, o italų architektas Paolo Soleri svajojo, ir svajodamas braižė, skaičiavo, projektavo. Nuo 1970 m. Arizonos dykumoje lėtai kalasi vienas iš jo projektų – Arcosanti – miestas-laboratorija, mūrijamas viltimi tapti pirmuoju švariu, harmoningu ir darniu kaip skruzdėlynas ateities miestu. Statomas ir apgyvendintas savanorių, Arcosanti, net ir (kol kas?) nedūgzdamas gyvybe, supurto vaizduotę savo mokslinei fantastikai tinkama architektūra ir plačiais (o gal ir ne ką mažiau fantastiniais) užmojais.

Arcosanti yra pakankamai prisirpęs sumanymas – 1919 m. gimęs Paolo Soleri skaičiuoja jau ne vieną žilą plauką. Buvęs Franko Lloydo Wrighto mokinys iš pradžių išradingai užsiiminėjo žemiškais dalykais (Niujorko Moderniojo meno muziejuje saugomas ypatingai pripažintas jo tilto projektas), o persikėlęs su šeima į Naująjį pasaulį, t.y. Ameriką, 1956m. atsidėjo eksperimentams ir fantastinių miestų vaizdiniams, vienijamiems žodžio arcology, kurį leisiu sau sulietuvinti kaip archologiją. Archologija yra architektūros ir ekologijos jungties idėja, kurią fiziškai galima įsivaizduoti kaip nepaprastai tankų ir tuo pačiu kompaktišką miestą. Miestas-archologija plečiasi ne gatvėmis, o aukštais ir tuneliais, užimdamas kuo mažesnį žemės plotą, elektrą gamina saulės baterijos, maistas užauginamas šiltnamiuose, visos atliekos išnaudojamos ir perdirbamos, visi gyventojai savo darbu palaiko tokios sistemos gyvavimą. Tarša ir šiukšlynai archologijoje turėtų tapti nematytais svetimkūniais. Wired pateikia įdomų jau egzistuojančių archologijų pavyzdį – „Halley V“ tyrimų stotis Antarktidoje nėra miestas ar juo labiau tankiai gyvenama vietovė, bet nedidelė komanda joje visiškos izoliacijos sąlygomis veikia kaip bičių avilys. Archologijos antiteze galima laikyti Las Vegasą, kuris, nors ir veikdamas kaip didžiulė, tuneliais jungiama sistema, neskiria jokio dėmesio savo aplinkai ir resursų sąnaudoms.

Niekaip neužbaigiamas Arcosanti yra archologinė sistema dykumoje. Nors jame numatyta apgyvendinti 5 tūkst. žmonių, jų skaičius kol kas vos perkopia šimtą. Gyventojai gamina keraminius ir bronzinius varpelius pagal paties Soleri išrastą technologiją, juos pardavinėjant renkamos lėšos tolesniam miesto gyvavimui. Apsilankę Arcosanti linksniuoja žodžius „utopija“ ir „komuna“, valgo gyventojų užaugintas daržoves ir kartu su jais stebi nakties dangų, nedrumsčiamą miesto šviesų. Arcosanti architektūra – monumentali geometrija, banguojanti ir kylanti su vietine žeme maišyto betono statiniais. Po futuristiškais kupolais ir apsidėmis telpa gyvenamosios patalpos, šiltnamiai, kavinė, muzikos salė ir Soleri viso gyvenimo darbų archyvas. Projekte numatyta visa tai apgaubti dar keliais sluoksniais gigantiškų kupolinių struktūrų kaip kokiais nežemiškais svogūno lukštais. Žvilgsnis į miesto panoramą kelia panašius nuostabos ir jaudulio virpulius, kaip ir išprotėję Archigram projektai – judantys arba iš kapsulių sudėlioti miestai. Nuostaba ir nevalingas susižavėjimas, kad kažkas tai sugalvojo. Svajonės, vaizduotės siautuliai ir meilė nutryptai planetai yra nenusakomai gražu. Atrodo, tiek ir turėtų užtekti, kad susivyniojęs į lininę drobulę ir viską metęs iškeliautum gyventi švaraus, veganiško gyvenimo su kitais Gajos vaikais.

Turėtų užtekti, bet neužtenka. Tiesą sakant, mano susivėlusioje galvoje Arcosanti sukėlė prieštaringų emocijų bangas. Galbūt tai lietuviškas pesimizmas, bet esu įsitikinusi, jog prie tikrai švaraus ir sąmoningo miesto įmanoma pereiti tik ilgai ir sunkiai tempiant kryžių. Nuo Viduramžių jau gerokai atsispyrėme, tačiau mūsų žmogiškasis skruzdėlynas vis dar tebėra taršus ir tikrai ne rožėmis kvepia. Kita vertus, jis turi ypatingo spontaniškumo ir nuolat knibždančių gyvenimų poetikos, kurios nepagaminsi jokioje, kad ir neva urbanistinėje laboratorijoje. Mes juk esame netobula, seniai iš gyvūnijos gretų išvirtusi rūšis. Kai kuriems iš mūsų šaligatviai ir stogai jau yra savaip natūrali aplinka. Ar galėtume tokie būdami prigyti tobuloje rytojaus gyvenvietėje? Gal verčiau palikime ją steriliems ateities humanoidams ir rašytojams kaip įkvėpimą? Ir išvis, gal kur kas didesnė dovana planetai būtų visiems sąžiningai išsišluoti kiemus užuot investavus į stambias ir ambicingas dar vieno miesto statybas? Arcosanti yra nuostabi, bet nežinia, ar tikrai verta įgyvendinimo idėja. Ar bent jau tikrai ne dabar – tokie ateities nešimai į dabartį primena bandymus išmokyti trečioką braižyti funkcijų grafikus.

O gal, iš tikro, aš klystu. Galbūt esu pernelyg skeptiška ir trumparegė, kad pastebėčiau tikrą grožį ir genijų – nebūčiau pirma ir paskutinė tokia istorijoje. Paolo Soleri sugalvojo naivų, tačiau tikrai išskirtinėmis spalvomis žėrintį projektą, nors pradedamas įgyvendinti jis neapeina proziškos ir kartais net priešiškos tikrovės, ir vis labiau atrodo pasmerktas tapti gražia archologijos tiesų iliustracija, o ne gyvu įsikūnijimu. Matyt net pats rašytojas ne visada gali savo tekstą perskaityti tiesmukai – vaizduotė tarp eilučių ir paraštėse surastų didesnės ir tikresnės tiesos.

Susidomėjusiems utopija daugiau sužinoti galima čia. Įdomių Soleri idėjų siūlo Archdaily.

Kaip galima būtų nelabai glaudžius derinius, tokius kaip šešiasdešimtieji, trimatės instaliacijos ar animacija suvokti viename projekte, viename kūrinyje? Viskas yra kur kas paprasčiau nei paprasta ir perteikiama Vienoje gyvenančios Italų kilmės dailininkės Esther Stocker kūryboje.

Grožis paprastume, grožis abstrakčiuose, nesuvokiamuose objektuose – tai menininkės varomoji jėga.

Stipriai įkvėpta Charles M. Schulz animacijos, vienu kampu žvelgiant labai painios bei filosofiškos, kitu – paprastos („Schultz‘s work is so complex, but it‘s also so simple“) – menininkė, pradėdama konstruoti trijų dimensijų instaliacijas, bando sukurti įspūdingą efektą.

Gan didelį vaidmenį autorės kūryboje vaidina šešiasdešimtaisiais Milane susikūrusi Gruppo T menininkų grupė. Kinetinio meno pirmtakai, novatoriškos idėjos. Gruppo T savo darbus vadina mirriorama (graikiškos kilmės žodžių derinys: myrio – beribis, orao – regėjimas). Grupelė menininkų kuria daugialypius objektus, stengdamiesi įtraukti žiūrovą į stebimą meno kūrinį – sukurti tam tikrą dialogą. Dalyvis sudominamas kintamomis, judančiomis detalėmis, kurias liečiant manipuliuojama kūriniu, taip sukuriant tolimesnį domėjimąsi. Dar vienas Gruppo T išskirtinis bruožas, tai vienybės ieškojimas tarp erdvės ir laiko.

Mokantiems įtalų kalbą

E. Stocker instaliacijos ne tik tobulai sudėliotos, statiškos ir neturinčios tarpusavyje prieštaraujančių objektų – tai hipnotizuojamąjį atsaką skleidžiantys darbai, kai linijose pasiklystama, ieškoma realybės ir optinės apgaulės sąlyčio. Čia vėl paminėčiau kūrinio stebėjimą tarsi žaidimą, kai ieškoma to, kas neteisinga, kas pakeista. Betarpis stebėtojo ir instaliacijos santykis. Apžiūrinėjant tokius darbus, emocijos suasmeninamos, priklausomai nuo stebėtojo patirties, išgyvenimų, aktualių temų.

Anksčiau paminėti E. Stocker kūrybos bruožai atpažįstami ir jos fotografijose, piešiniuose, sienų kūryboje.

Daugiau nuotraukų rasite čia.

Straipsnio autorė Ema Kilikevičiūtė.

Žmonės, kaip ir dauguma planetos gyvūnų, pasiduoda teritorijų žymėjimo ir saugojimo instinktui. Skirtumas tik tas, kad pažangi rasė pasitelkia įmantresnes priemones nei šlapinimasis ant medžių ir stulpelių – kareiviais ir vėliavomis pažymimos valstybių sienos, dažais ir tvoromis atskiriami gyvenamieji plotai, atstumais atsiribojama sava asmeninė erdvė stovint eilėje prie kasos.

Kurį laiką kolekcionuoju šiuos dvigubus namukus ir galvoju, ar tik toks beatodairiškas noras atsiskirti tuo pačiu nevirsta kolektyvine kūryba?

Fotografė Ieva Vedeikaitė.

„Vakar savo dukrytei pasakiau, kad eisim klausytis koncerto į baseiną. Ji manim dar iki šiol netiki!“, – nugirstu entuziastingą pokalbį koledžo koridoriuje. Ėmiau galvoti apie vandens ir muzikos paraleles ir vis bandžiau įsivaizduoti… Fortepijonas baseine? Visas orkestras baseine?! Net lakiausia vaiko fantazija nesugebėtų sukurti tokio koncerto modelio! Pasirodo, svarbiausia galvoje turėti idėją, o visos jai įgyvendinti reikalingos aplinkybės lyg nekviesti drugeliai nutupia ant peties. Jau spėjusi pažinti Mančesterio miestą ir meno troškulį vietinių žmonių gyvenimuose labai apsidžiaugiau sužinojus apie tokią savo koledžo iniciatyvą.

Pirmas drugelis, nutūpęs organizatoriams ant pečių, buvo senieji Mančesterio „vandens rūmai“. Prestižinis vandens kompleksas, suprojektuotas pirmojo miesto architekto Henry Price, buvo atidarytas 1906-aisiais metais. „Victoria Baths“ tapo mėgstama miestiečių erdve, kur galėjai įmerkti koją į vieną iš trijų baseinų, įkvėpti karšto garo turkiškose ar rusiškose pirtyse, o gūdžiais žiemos vakarais visus užsukdavo gramofono muzika ir pagrindinis baseinas tarnaudavo kaip šokių platforma. Šis pastatas, išmintingai davęs miestui gurkšnį visuomeniškumo, buvo uždarytas 1993-iaisiais metais. Iki šiol išsaugojęs savo autentišką dizainą, „Victoria Baths“ pastatas įgijo 2-ąjį laipsnį Buildings of Architectural and Historic Interest sąraše. Už pastatą atsakinga bendruomenė jau ilgus metus kovoja dėl jo restauracijos, o tuo metu miesto gyventojai bando atgaivinti jį kitokiomis formomis – „Vandens Rūmai“ po truputį virsta „Meno Rūmais“…

Royal Northern College of Music šią vasarą surengė tikrą muzikinę 3 dienų liūtį, kurioje buvo paskandinta Mančesterio publika. Idėjos autorius ir projekto meno vadovas Toby Smith jau kelis metus bando sudominti savo išradingomis idėjomis – jis jau įrodė, kad klasikinė muzika gali suskambėti ir prekybos centre, ir centrinėj autobusų stoty. Baseinuose Toby Smith norėjo atkurti šurmuliuojančią, gyvą, vandens srovenimu ir žmonių tauškėjimu prisipildžiusią atmosferą. Prieš šimtmetį šios sienos turėjo kozirį, kuris palaikė žmogaus ryšį su žmogumi ir nugriaudavo visas susikaustymo užtvaras. Dabar, kai šis ypatingas elementas – vanduo – išgaravo, teko imtis muzikos, kuri mėgdžiojo, žaidė, pasakojo linksmas ir liūdnas vandens istorijas kaip profesionalus mimas.

Tik peržengus „Victoria Baths“ slenkstį mane pasitiko vėsuma, kūną persmelkė žinojimas, kokia ilga istorija slepiasi už kiekvienos plytelės, o tada ausį pasiekė ir garsų maišalynė. Vanduo ir muzika, muzika ant vandens, muzika be vandens, muzika po vandeniu, vanduo muzikoje… Norint paklausyti vieno ar kito pasirodymo, teko pasikliauti savo klausa ir būti vedamai muzikos garsų.

Štai užkibusi už pažįstamos melodijos slenku link „Vyrų baseino“ (maudynių kompleksas buvo griežtai skirstomas į atskirus vyrų ir moterų baseinus) ir net sukikenu pamačiusi drauges lietuvaites grojančias fortepijonu, nuleistu į baseino dugną. Kokia šmaikšti gyvenimo ironija – menininkai, besimaudantys dugne. Spjaunu šią mintį į šalį ir judu toliau. Originaliausio sprendimo nominaciją savavališkai paskyriau „Rusiškai pirčiai“, kur užsidėjus ausines ir spaudaliojant guminę kompiuterio klaviatūrą galėjai sukurt savo kompoziciją iš įvairiausių ledo, vandens, garų ir pirties garsų. Daugelis iš svečių apstulbę kartojo besijaučiantys lyg po gero dušo.

Realizuojant šį renginį kūrybiniam potvyniui pasidavė ir koledžo kompozitoriai. Vienas iš jų pasigriebė idėją apie pavienius žmones, susirinkusius į baseiną, įsiliejusius į bendrą plaukimo treniruotę, pasidalinusius trumpa akimirka, o galiausiai vėl išeinančius pavieniui. Šią idėją įkūnijo savo kūrinyje: 10 muzikantų nusileido į baseiną, sugrojo kūrinį kaip ansamblis, pasidalino bendra akimirka, o vėliau išsiskirstė kas sau…

Galiausiai smagiai aptaškyta muzikos suku laukujų durų link, kai mano ranką pasigriebia draugė ir sušunka „Einam pabandyt!“. Kai jau atrodo, jog nieks nebegali nustebinti, išgirsti 1920-1930-ųjų šokių muziką ir moteriškų batų kulniukams pasiruošusį parketą. „Einam!“ – sutinku aš, ir pradedam dėlioti kojas į kairę ir į dešinę besimokydamos savo žingsnelius.

Taip gražiai iš sustabarėjusio ir didingo it ledas pastato, numalšinę troškulį gėlu muzikos vandeniu, visi išsiskirstė savais keliais ir išnyko Mančesterio gatvėse tarsi lengvas garas…

Straipsnio autorė Rūta Skudraitė.

„In art we trust“ („Mes tikime menu“), menų centras (FUHRWERKSWAAGE Kunstraum) Kiolne, Vokietija. Žodžiai Jochen Heufelder

Vis dar rašai žinutes pasauliui Facebook’e ant sienos ir stebiesi, kad tavo globalios ir itin svarbios mintys nieko nedomina?

Deja, turiu nuliūdinti, nesėkmingai atsilieki. Mes persikeliam ant stogo. To su čerpėm, kur laipioja drąsesni katinai ir kur paprastai mūsų žvilgsniai beveik neužklysta. Bent jau apčiuopiamoje realybėje.

,,Kunst muss nicht” (vok. ,, Menas neprivalo”), Berlyno menų universitetas (Universität der Künste Berlin), Vokietija. Žodžiai Tanja Dückers

,,Was bleibt ist die Zukunft” ( vok. ,,Belieka tik ateitis”), nebeveikianti anglių kasykla Dinslakeno mieste (Zeche Lohberg Dinslaken ), Vokietija. Žodžiai Tanja Dückers

Kai kas jau žengė žingsnį pirmyn. Turbūt supratę, kad tradicinėse terpėse pateikiamas tekstas ko gero tikrai nieko nebestebina bei vedini kūrybinio smalsumo atrasti naujas erdves komunikacijai, du vokiečių menininkai Achimas Mohne ir Uta Kopp 2007-aisiais metais pradėjo ilgalaikį projektą, pavadinimu REMOTEWORDS. Viena iš jo idėjų yra ta, kad ant įvairių pastatų stogų dažais milžinišku šriftu yra užrašomas žodis ar frazė.

Kaip galima suprasti iš pastatų pasirinkimo, šiems kūrėjams yra itin svarbus kontekstas, nes visi užrašomi tekstai yra kažkaip susiję su vieta, pastatu, ant kurio jie atsiranda. Pavyzdžiui, Vokietijoje Disnlakeno miesto pramoniniame rajone ant nebeveikiančios anglių kasyklos pastato stogo atsirado užrašas „Was bleibt ist die Zukunft“ („Belieka tik ateitis“), kuriuo, kaip skambiai teigia kūrėjai, išreiškiama viltis dėl merdėjančio industrinio rajono tapimo kultūrine erdve. Tuo tarpu Pietų Afrikos respublikoje ant Johanesburgo menų centro stogo galima įžiūrėti užrašą „Maboneng“, reiškiantį „Šviesos erdvė“. Šiuo užrašu kūrėjai ne tik išreiškia sąsają tarp meno ir šviesos, bet taip pat primena ir šalies istorijai itin skaudžią „apartheido“ politiką (PAR baltųjų vyriausybės 1948-1990 metais vykdytas juodaodžių atskyrimas nuo viešojo gyvenimo), kuri laikė vietinius tarsi „atskirtus nuo šviesos“. Dar daug įvairių susimąstyti skatinančių REMOTEWORDS žinučių yra parašyta ant įvairių meno galerijų ir muziejų įvairiose pasaulio vietose. Ir visgi…

„On“, Edith-Ruß-Haus für Medienkunst, Vokietija. Žodžiai REMOTEWORDS

Iš pirmo žvilgsnio atrodytų, na ir kas čia tokio ypatingo – žinutė matoma iš viršaus. Juk žemės meno atstovai ištisus piešinius perteikdavo dirbtinai formuodami reljefą, o čia jie tik užsiropštę ant stogo kažką papaišo, ir tai – jau išskirtinė kūryba. Bet viską įdomiu kampu pakreipia tai, kad užrašus kūrėjai siūlo skaityti pasitelkiant virtualią erdvę – palydovų vaizdus perteikiančias programas („Google Earth“ ir pan.). Taip projektas tampa, kaip idėjos autoriai sako „sąveikajančiu tarp realaus ir skaitmeninio pasaulio“ („interfaces between the analogue and the digital world“) ir „priverčia žiūrovą galvoti apie tai, kaip mes elgiamės virtualioje erdvėje, apie skaitmeninius kodus ir skaitmeninės erdvės panaudojimą“ („to incite our thinking: about the way we behave on the Net, about digital codes and about the use of digital space“).

„Click here“, Estijos menų muziejus Taline. Žodžiai REMOTEWORDS

Turbūt ne vieną pilietį, ramiai sau atsipūtus „Google Earth“ sistemoje beieškantį kokio reikalingo adreso ar pastato, bent kiek sutrikdytų netikėtai ant stogo įžiūrėtas užrašas „Click Here“ ar žodis „ON“. Benaršydami tokius puslapius, kuriuose yra talpinami vaizdai iš palydovo, mes vis dar jaučiamės saugiai, beveik nevargina reklamos, nuorodos – o čia netikėtai ant pastato šviečia baltas „Click Here“ – įsiveržimas į dar likusią bent kiek privačią sritį virtualioje erdvėje. Būtent šis netikėtumo jausmas ir atrodo žavingas. Be to, kai kur benaršydamas po virtualų žemės gaublį, gali netikėtai išvysti „POR QUE DUVIDO?“ (braziliškai „Kodėl aš dvejoju?“), kas gali nuvesti ir prie filosofinių pamąstymų.

„Por Que Duvido?“ (Kodėl aš dvejoju?) San Paulas, Brazilija. Žodžiai Vilém Flusser

Nepaisant to, kad projektas yra remiamas įvairių institucijų (tą galime suprasti iš to, kokiose vietose dažniausiai atsiranda užrašai), dėl savo netradiciškumo jis taip pat susiduria su sunkumais. Nors jau yra pažymėti septyniolika stogų įvairiose pasaulio vietose ir projekto internetiniame puslapyje yra suvestos visos nuorodos su koordinatėmis į tekstu pažymėtas vietas, tačiau tik nedaugelį iš jų, ypač naujesniųjų, galima virtualiai pamatyti. Taip yra todėl, kad REMOTEWORDS yra techniškai priklausomas nuo vaizdus iš palydovų teikiančių sistemų. Pavyzdžiui, „Google Earth“ sistemoje duomenų atnaujinimas priklausomai nuo vietos užtrunka nuo vienerių iki trejų metų. Kaip tik dėl šios priežasties gan smagiai ir kartu kiek ironiškai žiūrisi ant Berlyno menų akademijos stogo atsiradęs užrašas „Off limits for Google“.

„Off limits for Google“ („Panaikinkite apribojimus Google“), Berlyno menų akademija (Akademie der Künste Berlin), Vokietija. Žodžiai Klaus Staeck

Be to kūrėjai teigia, kad problemų kyla ir eksponuojant užrašų nuotraukas, nes kiekvienas atvaizdas turi būti pažymimas tos sistemos, iš kurios jis gautas, ženklu. Dėl to kartais norėdami išvengti teisinių problemų iniciatoriai patys sėda į sraigtasparnius ir iš aukšto fotografuoja savo darbus.

„Ich sehe nicht, was ich nicht sehe!“ (vok. „Aš nematau, ko aš nematau“), Menų centras (Kunstraum sylt quelle), Vokietija. Žodžiai Heinz von Foerster

„MABONENG“ („Šviesos erdvė“), Arts on Main Johannesburg, Pietų Afrikos respublika. Žodžiai Niq Mhlongo

MSAWAWA (vietine kalba „namuose“), Niq Mhlongo namas (Niq Mholongo‘s Home Soweto), Pietų Afrikos respublika. Žodžiai Niq Mhlongo

Tekstai yra užrašomi taip vadinamu „pikselių“ šriftu, kuris garantuoja matomumą žvelgiant net į labai sumažintą vaizdą. Beje, toks neįmantrus šriftas yra itin patogus dirbant su dideliais formatais.

Bendrai kalbant apie projektą dar yra keletas dalykų, kurie man asmeniškai kliūva. Pavyzdžiui, kai kurie tekstai tikrai nėra kažkuo ypatingi, kad sukeltų apmąstymus, be to jei daugelį žinučių kuria rašytojai, tada nelabai aiškus lieka pačių pagrindinių projekto kūrėjų indėlis. Taip pat daugelio užrašų atvaizdų bent jau idėjinis žavumas smunka, kai matome juos nuotraukose iš lėktuvo, o ne virtualiame žemės gaublyje.

Tačiau visgi man atrodo, kad vykdydami šį projektą, jo idėjos autoriai užčiuopė naują būdą, kaip pasitelkiant šiuolaikines technologijas galima sukelti netikėtus pojūčius, mintis, pripažinkime, virtualiosios erdvės įmantrybių išpaikintiems internautams. Be to, su rožinias akiniais žvelgdama į ateitį tikiuosi, kad jau artimiausioje ateityje „Google Earth“ ir kitos sistemos savo duomenis atnaujins bent jau kas mėnesį ar dar dažniau ir galbūt tas rašinėjimas ant stogų išaugs (juk pagaliau atsirado galimybė tai, ką užrašei ant stogo, pamatyti ne tik išsinuomavus lėktuvą) į kažką dar daugiau. Kad ir į susirašinėjimą, socialinę reklamą ar laiškus ateiviams… Bet čia jau palieku vietos pafantazuoti kiekvienam individualiai

Straipsnio autorė Deimantė Tamutytė.

Atleiskit man už pigų pokštą, bet, pasirodo, ir Varšuvoj galima gyventi. Ką ten Varšuvoj, galima net pusantro metro skersgatvyje, ir ne tik už konteinerio, užsiklojus laikraščiu.

Lenkų architektų komanda Centrala pasiryžo suprojektuoti stilingą ir funkcionalų būstą plote, kuris nesiekia penkiolikos kvadratinių metrų, ir iki šiol buvo išnaudojamas tik kaip vietinis šiukšlynas.

Būsimieji izraeliečio rašytojo Etgar Keret namai-studija formaliai projektuojami kaip instaliacija, nes neatitinka Lenkijos statybų reglamento reikalavimų. Pastato plotis sieks nuo 122cm plačiausioje iki 76cm siauriausioje vietoje, iš gatvės jis bus pasiekiamas nuleidžiamais laiptais, „susiplojančiais“ į pirmo aukšto grindis. Autonomiška vandentiekio sistema ir iš gretimo namo „pasiskolinta“ elektra aprūpins siauriausią Varšuvos namą visais įprastais patogumais.

Drąsus, per architektūros ir gyvensenos normas lipantis projektas turėtų būti pradedamas įgyvendinti jau šį mėnesį. Tikimasi, kad jame gyvens ne tik užsakovas, bet ir Varšuvoje besilankantys menininkai bei intelektualai. Pavyks šitoks architektūrinis-meninis-psichologinis eksperimentas ar ne? Bus įdomu stebėti tokią ambicingą idėją įsikūnijant pakankamai netoli namų.

Architektūra yra nuostabus reiškinys ir nepaprastai daug žadanti bei talpinanti sritis. Ji gali būti šimtais būdų graži, bauginanti, įkvepianti, jauki kaip lopšys, arba keista it sustingusi kažkur ant tikrovės briaunos. Šilti jausmai šiai kūrybos formai nenustojo rusenti net ir po tų keistų vienerių metų VGTU architektūros fakultete, apie kuriuos ketinu čia ir dabar papasakoti. Pradėsiu nuo dviejų svarbių pastabų.

Pirma svarbi pastaba – aš esu nenusisekusi architektė. Esu ta, kuri taip ir neišmoko laikyti liniuotės, kurios maketai atsiklijuodavo ir subyrėdavo vos nunešus į peržiūrą, kuri vos vos išlaikė stojamuosius. Esu tokia, kokių tikriausiai atsiranda vienetai – dauguma bent iš matymo pažinotų ir pažįstamų būsimų architektų yra gabūs, kūrybingi ir valingi žmonės. Šitas straipsnis jokiu būdu nėra apie juos. Jis yra pirmiausia apie tai, ką išgyvenau metus ieškodama kelio į architektūros paslaptis, o tuo pačiu – ir apie, sakykime, labai savotišką sistemą, kurioje teko ir tenka murkdytis kiekvienam šviežiam talentui. Ir savotiška ją vadinu ne todėl, kad negalėčiau pripažinti, jog mano pačios rankos kreivos.

Antra svarbi pastaba – priimsiu kiekvieną akmenį į savo daržą, nes tikrai nesu kompetetinga universitetinių mokymo programų vertintoja, nusileidusi iš švietimo ministerijos dausų. Esu žmogus prie kompiuterio, norintis išsakyti savo nuomonę. Viskas čia bus labai subjektyvu, nes neturiu nei sąlygų, nei laiko atlikti išsamią lyginamąją analizę, ir tikrai nesitikiu anei laukiu, kad man pritartų. Tačiau kitaip, nei galvoju, pasisakyti negaliu.

Vilniaus Gedimino technikos universiteto architektūros fakultetas yra gražus pastatas Vilniaus senamiestyje, Trakų ir Pylimo gatvių kampe. Gražus išoriškai ir iš vidaus – suremontuotos auditorijos šviesios ir maloniai modernios, o senosios, kuriose irgi teks apsilankyti, savaip jaukios savo apsilupinėjusiomis sienomis ir laiko žymėmis. Tik paprastai vėsios kaip Antarktida. Dar yra didelis vidinis kiemas, prieš peržiūras sutalpinantis nemažus kiekius nervingai rūkančių studentų. Vartai į jį dažniausiai uždaryti, todėl dviračius teks įsivaryti per vestibiulį. Nėra valgyklos – užtat yra skaitykla, šiokia tokia maketinė, architektūros studentų klubas (ten duoda arbatos) ir du liftai (save gerbiančiam studentui privalu vienu iš jų bent kartą nusileisti į -1 aukštą. (Tyčia arba ne). Jei įstosite, čia bus jūsų Antrieji Namai.

Dabar apie stojimus. “Meninio architektūrinio išsilavinimo egzaminas” iš tikrųjų yra trys egzaminai – “dailės ir architektūros pažinimas” (kitaip sakant, dailės/architektūros istorija), “architektūrinių formų kompozicija” (kur užduotis gali būti tiek “sudedama lauko kavinė”, tiek “vėjo namai” arba “būstas negyvenamoje saloje iš oro baliono, kuriuo atskridote, brezento, krepšio ir virvės”) ir “atmintinis akademinis piešinys”. Stojamieji egzaminai ir ruošimasis jiems yra labiau varginantis negu realiai sunkus – bent metus palankę paruošiamuosius kursus ar apskritai mokėdami laikyti pieštuką galite jaustis daugiau mažiau saugūs. Realu, kad egzamino dieną išgąsdins ne pati užduotis, o susidūrimas su gausia stojančiųjų mase – specialybė visgi populiari.

Atlaikius stojamuosius, prasideda Tikrasis Gyvenimas. VGTU architektūros fakultete kaip niekur kitur pasitvirtina taisyklė, kad “įstoti yra lengva, o studijuoti – sunku”. Sunku pirmiausia todėl, kad tenka mokytis labai rimtus, proziškus ir tikslius dalykus, sudarančius architektūros dirvą, bet esančius dar toli nuo jos magijos. Tai normalu – bet visai kas kita, kai studijos pradeda slėgti finansiškai: popierius, kartonas, rapidografai, tušas, skriestuvai, peiliukai ir nuostabieji kulmanai, gigantiški braižymo stalai, nepaprastai palengvinantys darbą, bet užgriozdinantys kambarį.

Taip, viso to tikrai reikia – pirmuosius metus VGTU jus mokys naudotis ne naujausiomis kompiuterinėmis programomis, suteikiančiomis daugiau galimybių ir sutaupančiomis laiko, o nuosavomis rankomis. Turbūt taip ruošiamasi pasaulinio masto kompiuterinei apokalipsei.

Sutinku, nei piešimo įgūdžiai, nei paprasti braižybos pagrindai architektui toli gražu nekenkia, tačiau kam XXI a. studentui kalti antikinių orderių proporcijas ir leisti naktis smulkmeniškai perbraižinėjant jonėninius antablementus? Klasicizmo stilistika, taip mėgta XIXa. architektų ir veik visų totalitarinių diktatūrų, lyg ir atgyveno savo amžių, o taip neva įgyvendinamas proporcijų sistemas galima taikyti ne tik kolonoms bei kapiteliams. Apskritai, pirmo semestro programa tėra įvadas į jūsų ateitį ir būdas prisirinkti gerų pažymių, kol tai dar sąlyginai paprasta – artimiausias realus susidūrimas su architektūra įvyks kopijuojant pastatų brėžinius.

Galima būtų ginčytis, kiek tai gerai ar blogai – vis tiek nemažai energijos išeikvosite lakstydami krosiukus per kūno kultūros paskaitas, kurias privalote lankyti. Ir ne bet kaip, o pavyzdingai, nebent norite prieš peržiūras važinėti iki Saulėtekio daryti pritūpimų. Taip pat kramtysite sudėtingą ir aukštą matematiką, bus ir grynai teorinės informacijos – meno istorija ir pasirinktinai filosofija arba technikos filosofija. Kiek jie kam patiks, priklausys jau nuo asmeninių polinkių, dėstytojų ir jų reikalavimų. Universaliai nervus gadinti gali nebent tas pats griežtai žymimas lankomumas – jei toksai bus.

Antras semestras. Čia žaidimai baigiasi, prasideda Darbas - vienbučio gyvenamojo namo projektas, “tūrinė erdvinė kompozicija”, geodeziniai matavimai… Geodeziniai matavimai. Kad nepavargtumėte nuo kūrybos – sausesnio ir tikslesnio darbo turbūt nerastumėte visoje planetoje. Kam tai buvo reikalinga, taip ir nesupratau, bet buvau per daug užsiėmusi bandymais pagaliau tiesiai pastatyti teodolitą, kad išsamiau pamąstyčiau.

Taip pat tikriausiai išmoksite puikiai maišyti portlandcemenčio skiedinį, matuoti jo stingimo laiką ir sijoti jam žvyrą, žodžiu, šėlsite medžiagotyros laboratorijose.

Kita vertus, pagaliau pasijausite architektais – patys projektuosite patį tikriausią namą, su laiptais, kambariais, durim ir viskuo ten kitkuo. Kūrybai vietos yra, tačiau privalu konsultuotis su dėstytojais, kad vieną dieną nesusivoktumėte staiga suprojektavę laiptus, pasibaigiančius sienoje arba koridorių, kuriuo neįmanoma praeiti atidarius duris. Žodžiu, sauso darbo pakanka, tačiau pagalbos sulauksite – jei tik kojos nepakiš laiko stoka. Užgriuvus dvidešimčiai pirmą kartą gyvenime projektuojančių fuksų, kuriems visiems reikia kažką padėti, paaiškinti ir pataisyti, paskaita gali nutįsti į begalybę, ypač jei dėstytojas ar dėstytojai vėluoja (o taip, deja, būna).

Piešimo paskaitose taip pat užgrius interjero bei eksterjero studijos, kurias teks zulinti ilgiau ir atidžiau nei kubus ar amforas, tuo pačiu kepant erdvinių ir tūrinių kompozicijų maketus. Nemokantiems idealiai planuotis laiko, teks apsirūpinti kofeino atsargomis ir akis tvirtai paremti degtukais. Šį semestrą taip pat išdygs dar viena naujovė, t.y. pasirinkta užsienio kalba: anglų, vokiečių arba prancūzų. O su ja taip pat gali įvykti šis tas įdomaus.

Kiekvienas įstojęs į VGTU ir norintis paįvairinti sau gyvenimą gali pasirinkti lankyti paskaitas anglų kalba. Idėja graži ir labai patogi ketinantiems kada pasinaudoti Erasmus programos galimybėm, bet realybėje tai gali reikšti papildomus rūpesčius – pvz., susidūrimus su terminais, kurių net lietuviškų reikšmių nežinote. Verta suabejoti ir dėl dar kelių dalykų – pirma, pasirinkę mokytis angliškai, patenkate į tą grupę, kuri dar nepradėjusi nieko projektuoti yra laikoma kiečiausia, gabiausia ir nusiteikusia griebt karjeros jautį už ragų. Todėl jei nesijaučiate esąs nei gabus, nei karjeristas, verčiau devynis kartus pamatuoti prieš pjaunant.

Antra, nėra jokios garantijos, kad paskaitos iš tikrųjų vyks anglų kalba. Kalbu ne apie tą atvejį, kai jau pražilę dėstytojai sąžiningai, kad ir su klaidom, net sušilę laužo liežuvius – jie verti tik pagarbos. Kai auditorijoje susirinkę tik lietuviai studentai, kibirkščiuojantys iš nuovargio bei artėjančių peržiūrų įtampos, taip pat nelabai yra dėl ko priekaištauti. Tačiau šią situaciją labai įdomiai nušviečia toks tragikomiškas įvykis, kai atsiradus tvarkaraštyje jau minėtai “užsienio kalbai”, mes, fakulteto “angliukai”, gavome mokytis… anglų. Kurį laiką galėjome draugiškai kikenti ir prunkšti, koks čia sviestas sviestuotas gaunasi – kol prireikus kalti specialybinius terminus (gėda, bet jau pamiršau, kaip bus “skersinis statramstis”) teko pripažinti, jog mūsų architektūrinė anglų kalba po pusmečio studijų baigiasi kažkur ties žodžiu “house”.

Mielai dar ką nors parašyčiau apie vasarą numatytas praktikas (piešimas ir architektūriniai apmatavimai), bet, tiesą sakant, neturiu ką – paprasčiausiai jų nesulaukiau. Paskutinį egzaminą laikiau jau žinodama, kad čia manęs nebeliks. Išėjau su, švelniai tariant, ne pačiais geriausiais pažymiais, dideliu palengvėjimu, nuoširdžiu dėkingumu kai kuriems dėstytojams ir toli gražu ne vien šviesiais prisiminimais. Keistas bagažas, tačiau keisti buvo ir metai – su daug darbo, mažai gyvenimo ir persekiojančia nuojauta, kad kažkas čia ne taip, lyg kas už kampo juoktųsi iš viso mūsų liejamo prakaito, ir desertui dar pasiūlytų pabėgioti du kilometrus aplink stadioną arba po krūvos skaičiavimų nubraižyti kažkokios pelkės žemėlapį.

Nusikalsčiau neįvertindama, kaip per tuos metus sutvirtėjo valia ir prasiplėtė akiratis, tačiau vis tiek negaliu žvelgti į tą patirtį kitaip nei su pakeltu antakiu ir rūgštoka išraiška. Todėl baigdama straipsnį susilaikysiu nuo griežtai apibrėžtų išvadų ir tiesiog išreikšiu viltį, kad galbūt kažkas VGTU architektūros fakultete keisis, kažkas taisysis, o kažkas tikrai rado, randa arba ras savo vietą bei namus, ir galės tvirtai paneigti viską, ką išrašiau.

Straipsnio autorė Monika Kalinauskaitė

Už nuotraukas ačiū Donatui Baltrušaičiui.

Nesusilaikysiu nepasidalinusi su jumis tik ką atrasta ir labai įdomia idėja. Lost & Found komanda, jau šeštus metus informuojanti menininkus ir besidominčius kūrybiška scena žmones apie įdomiausius renginius, erdves bei įvykius, savo skaitytojams siūlo ne tik nemokamą naujienlaiškį, bet ir galimybę nemokamai apsistoti Melburne.

Šis viešbučio kambarys yra specialiai skirtas menininkams ir kūrybinėse industrijose veikiantiems entuziastams. Norintiems jame apsistoti tereikia užsirezervuoti laiką. Įdomu ir tai, jog šeimininkai jums suteikia galimybę ne tik nemokamai svečiuotis Melburne, bet ir suteikia informaciją apie įdomiausias lankomas vietas, renginius bei Melburno meno sceną. Šiame kambaryje galima tiesiog apsistoti, o galima tarkime jį naudoti ir kaip studiją.

Kambario dizainas yra specialiai parinktas jo svečiams, o visi čia randami daiktai susiję su Melburno meno scena, kokybe ir originalumu. Mano manymu, toks sprendimas pritraukia šiems entuziastams didelį skaičių skaitytojų, tuo tarpu projektas, kurio metu su virtualia platforma siūloma susipažinti offline ir nemokamai, tiesiog reikalauja būti pastebėtas.

Tiek šį kartą originalių idėjų ir praneškite jie kas šią vasarą vyksite į Melburną!

Susidomėjusiems, rezervuotis kambarį galima čia.

Pastaruoju metu festivaliai įgauna vis skirtingesnias formas. Vieni vyksta pačiame miesto centre, kiti giliai miškuose, festivaliais vadinami specializuoti renginiai ar populiariojo pobūdžio miesto šventės. Turbūt skirtingų festivalių pavyzdžių atrastumėte ir jūs. Šį kartą skubu pasidalinti informacija apie specializuotą dizaino festivalį šiomis dienomis vykstantį Londone, gal kas kaip tik lankotės šiame mieste ir užsuksite, na o kitiems gali būti įdomios tieisog akimirkos iš parodų, kuriose galima išvysti ir įvertinti naujausias dizaino tendencijas.

Erdvė ir festivalio vieta. Clerkenwell dizaino savaitė (Clerkenwell design week) vyksta Londono centre, netoli Barbican vadinamos miesto dalies. Būtent čia yra įsikurusios skirtingiausios dizaino parduotuvės pristatnčios viską nuo įrankių iki klozeto jūsų namams. Šioje fiestoje dalyvauja ne tik aplinkui įsikūrusios parduotuvės, bet ir įvairios kavinės, klubai, galerijos, bei specialiai šiam renginiui įrengtos erdvės. Man asmeniškai labai patiko idėja plačiai atverti visų šių erdvių dalis ir pakviesti užsukti vidun. Kiekviena erdvė pažymėta oficialiu festivalio ženklu ir taip pat nurodyta žemėlapyje. Bent jau aš asmeniškai, paprastai į tokias parduotuves-salonus užsukti vengiu. Dažnai jos tieisog dvelkia formalumu, materialumu ir prabanga, tad užeiti tiesiog pasižvalgyti, nieko neperkant, manau, daugeliui prireiktų save paraginti keleta kartų. Kadangi tokias erdves daugelis apžiūrinėja per vitrinas, vengdami megzti tiesioginį kontaktą ar tuo labiau asistentės būti paklausti “kuo galiu padėti” –  šis festivalis suteikia išskirtinę galimybę drąsiai tyrinėti vieną erdvę po kitos, stebėti joje dirbančius žmones, siūlomus produktus ir žinoma dalyvauti įdomiuose rengiuose bei diskusijose.

Eksponatai ir parodos. Kiek spėjau apsilankyti ir apžvelgti skirtingas parodas bei dizaino savaitėje dalyvaujančias erdves, susidariau įspūdį, jog čia dominuoja būtent produkto dizainas, ypač daug dėmesio skiriant baldų dizainui. Tačiau parodos vien baldų pavyzdžiais neapsiriboja. Mano dėmesį patraukė paroda, pristatanti architektūros bakalaurų baigiamuosius darbus – nuostabu matyti, jog jau bakalaure kai kurie studentai kuria tiek idėjiškai tiek techniškai aukšto lygio darbus. Dominuojančios tematikos sukasi apie bendruomenes, socialinius tinklus bei erdves, sukurtas bendrauti, dalintis mintimis bei suartinti miesto gyventojus. Labai smagu stebėti mobilių, interaktyvių ir inovatyvių erdvių pavyzdžius bei tikėti, jog vieną dieną jie bus įgyvendinti. Taip pat visai įdomius eksponatus pristatė ir Londono Dizaino Muziejaus parduotuvėlė bei kitos smulkesnių objektų dizaino studijos. Čia galima tiesiog aptikti originalių dovanų, pavartyti leidinių ir pastebėti mados tendencijas. Manau, jog įdomių sau eksponatų rastų ir kitų sričių dizaino mylėtojai, tereikia pasinagrinėti programą, kuri be galo plati.

Renginiai. Clerkenwell dizaino savaitė siūlo platų spektrą įvairiausių renginių – nuo workshop’ų, paskaitų ir diskusijų iki arbatos ceremonijų ir vakarėlių. Mane kaip visada labiausiai domino diskusijos ir paskaitos, tad rinkausi tinkančias pagal laiką bei įdomias tematikas. Vieną įdomesnių temų pristatė Victoria Renshaw apžvelgdama pagrindines pasaulio tendencijas, kurios turės didžiausią įtaką artimiausiais metais. Man pasirodė labai įdomus agentūrų, kurios ištisus metus stebi naujoves architektūroje, mene, technologijose, medicinoje, kine, madoje, ekonomikoje, mūsų kasdienybėje bei galiausiai visas jas sumuodamos pristato pagrindinius kabliukus, tendencijas ir išraiškas, kurie bus aktualiausi artimiausiais metus, darbas. Trumpai – jaučiamas biotechnikos elementų populiarėjimas, grįžimas prie pasakų motyvų, mobilėjantis žmonių gyvenimo būdas bei socialinių tinklų įtaka daugeliui sričių, neišskiriant ir dizaino (gilinantis net į tokias smulkmenas kaip audiniai bei tekstūros). Kalbėta ir apie savo sapnų įrašymą bei “share’inimą” “Facebook” sienoje bei gyvenamo būsto, panašaus į žiurkėno ratuką, architektūrinį planą.

Taigi, ponai ir ponios, kaip matote ateityje gyvensime panašiai kaip žiurkėnai. -Victoria Renshaw.

Rėmėjai ir užkandžiai. Vienas bene labiausiai džiuginačių šio festivalio niuansų būtų tai, jog jis nemokamas. Pagrindinis rėmėjas yra “Jaguar”, kuris greičiausiai labiausiai ir buvo suinteresuotas, jog festivalis būtų atviras kuo didesniam skaičiui žmonių. Pačio “Jaguar” naujausių automobilių modelius taip pat galite įvertinti pagrindinėje ekspozicijų salėje. Clerkenwell dizaino savaitė turėtų patikti ir mėgstantiems bendrauti bei užkandžiauti, kadangi neformalių pasisėdėjimų bei nemokamų užkandžių čia tikrai netrūksta. Panašu, jog kiekviena erdvė savo lankytojus bando prisivilioti ne tik pristatoma programa, bet ir įvairiais kokteiliais bei saldumynais, teko nugirsti, jog bus rengiamas net sumuštinių workshop’as.

Taigi, tiems, kas mėgsta vertinti kūrybiškumą platesniame kontekste ir žvilgčioti ne tik į paveikslus bei baltas galerijų sienas, rekomenduoju šiomis dienomis paklaidžioti Barbican gatvėmis bei apsilankyti dizaino savaitės renginiuose. Daugiau informacijos čia.

Jau nuo 1971 metų Roskilde garsėja kaip vienas žinomiausių kultūros, muzikos, idėjų bei žmonių festivalių Europoje. Negalėčiau teigti, jog šis festivalis didelį dėmesį skiria šiuolaikinio meno scenai, tačiau neabejoju, jog norint tiesiog sužinoti ir pajausti kas yra festivalis puikus pasirinkimas būtų atvykti būtent čia. Tačiau šį kartą kalbėsime ne visai apie festivalį, bet daugiau apie architektūrinius sprendimus. O tiksliau apie 2011 metais Roskilde festivaliui statomą originalią ir kūrybišką kultūros platformą, suteiksiančią galimybę dar labiau įsijausti į bendrą atmosferą, bendrauti bei džiaugtis vasara.

Nuotraukose matomas pasiūlymas (kultūros platformos pavyzdys), tapo Danijos architektūros centro ir Roskilde festivalio organizuoto konkurso “Build What Here?” nugalėtoju, tad galimybe džiaugtis šiuo kūrybišku architektūriniu sprendimu galimybę turės kiekvienas šiais metais besilankysiantis festivalyje.

Šis projektas patraukia akį akimirksniu, stebina savo paprastumu, tačiau tu pačiu ir originalumu bei interaktyvumu, kuris be galo reikalingas tokio pobūdžio renginiui. Koncepcija susideda iš keleto skirtingų elementų, pirmasis – pastatyti du vieną prieš kitą išdėstytus tarsi didelius laiptus, antrasis – šiuos laiptus praturtinti mobiliomis ir pagal poreikius galimomis keisti laikinomis erdvėmis.

Šis projektas ne tik yra įdomus ir kūrybiškas architektūrine prasme, bet tuo pačiu ir siūlo atskirą marketingo idėją pačiam festivaliui. Architektai teigia, jog Roskilde, sukviečiantis 120 000 žmonių kiekvienais metais, toli gražu nėra erdvė, kuri diktuoja ką šiai dideliai miniai veikti. Kiekvienas dalyvis čia turi savo asmeninę laisvę ir kuria savo potyrius, užsiėmimus bei programą pats. Idėjos sumanytojai teigia, jog jų pagrindinis uždavinys buvo sukurti fizinę aplinką, kuri suteiktų galimybę visiems šiems žmonėms rinktis ir kurti savo įspūdžius patiems – laisvai judėti, ilsėtis ir mėgautis, būti neapribotais.  Tad šios platformos idėja ir paremta pagrindiniu klausimu “Why don’t we?” (kodėl gi mes ne…?). Ši mobili platforma, galinti keistis priklausomai nuo paros laiko, vykstančių užsiėmimų ir oro sąlygų, būtent ir sukurta taip, jog festivalio dalyviai galėtų tiesiog judėti po ją užduodami klausimus kaip kad – kodėl gi mums nenueiti į šį workshop’ą? kodėl gi nepaklausius šios grupės? kodėl tiesiog nepasiilsėti su gėrimu rankoje prisėdus ant šių laiptų? ar kodėl gi nesužaisti šio žaidimo partijos?

Mane asmeniškai ši idėja patraukė akimirksniu. Pati platforma yra puikus socialinės architektūros pavyzdys, skatinantis žmones bendrauti, burtis ir dalintis bei stebėti ir grožėtis vienas kitu. Labai taikliai pasirinkta šiuos laiptus išdėstyti vieną priešais kitą ir palikti erdvę tarp jų, kuri gali būti sėkmingai išnaudojama kaip koncertų scena ar aikštelė lauko žaidimams. Taip pat labai džiugina tai, jog architektai nėra romantikai gero oro optimistai ir pagalvojo apie užuovėjas, kurios suteikia stogą virš galvos tiek lyjant lietui, tiek kaitinant saulei. Bene pats įdomiausias akcentas, paversiantis šią socialinę kultūros platformą ne tik pasisėdėjimo ir poilsio zona, bet aktyvia kultūrinių užsiėmimų, workshop’ų, stalo žaidimų, grupių pasirodymų, kultūrinių parduotuvėlių bei įvairių kitų užsiėmimų vieta yra sprendimas konstruoti kubus dėžutes, kuriose visi šie užsiėmimai galėtų vykti.

Tokiu būdu festivalio lankytojui tarsi siūloma tyrinėti, ieškoti ir atrasti – norintiems aktyvios veiklos pašniukštinėti kubus, norintiems ilsėtis tiesiog bendrauti atviroje erdvėje, norintiems stebėti kitus žmones – žvelgti į priešais esančią platformą ir t.t.

Nežinau kaip kiti vertina šį projektą, tačiau mano manymu jis yra tiesiog puikus. Pagalvojus apie socialines medijas, tinklus ir jų populiarėjimą bei įtaką paskutiniais metais, galima būtų netgi sugretinti tokios architektūros idėjas su dabartinio amžiaus socialumu, būrimusi į bendruomenes bei artimesniu bendravimu vienas su kitu. Kas žino, galbūt socialiniai tinklai architektams Re-Make / Re-Model netgi turėjo tiesioginę įtaką kuriant šį projektą.

Bet kokiu atveju, tokie projektai tik dar kartą įrodo, jog architektūra gali būti novatoriška, įdomi, liberali ir socialiai vertinga, nors tokių idėjų pasitaiko ne taip jau dažnai, tačiau tikėkimės jų atsiras vis daugiau ir daugiau. Na, o Roskilde festivalio lankytojams belieka tik džiaugtis ir laukti dienų kuomet patys galės tiesiogiai įvertinti ir išbandyti šį projektą. Neabejoju, jog festivalio metu ši kultūrinė platforma taps skruzdėlynu, o pačių lankytojų nuotraukose užfiksuotos akimirkos pranoks net pačio projekto vizualinius pavyzdžius.

Armėnija, sovietmečiu statyti viešbučiai

Architecture is not only concerned with physical space. Buildings can express ideologies and shape social life. They can mirror human desires or reflect the impossibility of their realisation. And as there is an architecture of power there is also an anti-architecture of resistance. – Charles Moore.

Architektūra susijusi ne tik su fizine erdve. Pastatai gali išreikšti ideologijas bei formuoti socialinį gyvenimą. Jie gali atspindėti žmonių troškimus arba neįmanomą šių troškimų įgyvendinimą. Greta architektūros, kuri reprezentuoja jėgą, taip pat egzistuoja ir apie pasipriešinimą primenanti anti-architektūra. – ištrauka iš Charles Moore knygos.

Būtent ši citata galėtų tiksliausiai reprezentuoti šiuo metu Tate Modern antrajame aukšte pristatomą keturių fotografų parodą, kuri nagrinėja istorijos, politikos, individo bei bendruomenės santykį. Besikeičiantys laikotarpiai, politinės jėgos bei miestų ir miestelių veidai kuria mūsų kasdienybėje skirtingus mitus, įstringančius kolektyvinėje atmintyje bei darančius įtaka kiekvieno mūsų identiteto formavimuisi. Rytų Europa bei dalis Azijos, ilgą laiką priklausiusios skirtingoms santvarkoms, sekusios politiniais idealais bei kuriamais miražais, šiuo metu tarsi pradėjo naują gyvenimą ir rytojų, tačiau išlikusi architektūra, apleisti nebenaudojami pastatai kažkada turėję tapti pasididžiavimo ir malonumo odisėja vis dar pasakoja kitą istoriją ir yra gyvi dabartinės kartos atmintyje.

Mane visuomet domino kūrybos pristatymo forma, kuomet menininkas kalba prieš auditoriją. Kartais tai vadiname pokalbiu, diskusija, paskaita ir t.t., tačiau mano mėgiamiausia forma yra pavadinkime gyvas interviu, kuomet kuratorius atakuojantis menininką vienu klausimu po kito, leidžia auditorijai labiau pažinti, įsijausti ir suprasti. Tokių pokalbių desertu visuomet tampa komentarai ir klausimai iš publikos. Parodos ir lankymasis jose nori nenori yra daugiau formalus užsiėmimas, kuomet lyg ir stengiesi priartėti, įsigiilinti bei pajusti, tačiau vis tiek lieki už tam tikros ribos. Tuo tarpu dalyvavimas pokalbyje ir diskusijoje, pagardina pavadinkime parodos suvartojimą subjektyvia patirtimi, susipažinimu su asmenybe, kalbėjimo stilistika, maniera kaip atsakinėjami klausimai. Kuratoriaus charakteristika kartais taip pat priduria vieną kitą intrigą. Taigi, būtent todėl šį kartą pristatau fotografą Hrair Sarkissian, kuris mane sudomino būtent vykusio Tate Modern pokalbio metu. Turiu pripažinti, jog jeigu nebūčiau apsilankiusi šiame pasikalbėjime greičauisai jo kūryba manęs nebūtų patraukusi. Dabar galiu teigti, jog nors ir sukėlusios kritiškų minčių autoriaus serijos, visgi paliko teigiamą įspūdį. Ir tai įvyko tikrų tikriausiai pačio autoriaus asmenybės ir kalbos (atsakymų į kuratorės klausimus) dėka.

Serija “In Between”

Serija “In Between”

Fotografo Hrair Sarkissian kūryba kalba daugiausiai socialinėmis temomis ir yra glaudžiai susijusi su jo asmenine patirtimi ir biografija. Kilęs iš Armėnijos, tačiau didžiąją savo gyvenimo dalį praleidęs kitose valstybėse, baigęs mokyklą Prancūzijoje, studijas Olandijoje, daugelį savo pirmų projektų įgyvendino būtent gimtojoje Armėnijoje. Su pačia Armėnija Hrair susidūrė tik šeimos narių pasakojimuose. Ši valstybė daugelį metų tarsi buvo nepažįstama ir labai artima erdvė. Būtent grįžimas atgal ir savo šaknų pajautimas yra daugelio autoriaus serijų tema. Dalindamasis savo mintimis apie Armėniją ir ten įgyvendintus projektus fotografas prisimena ganėtinai skaudžias akimirkas. Grįžimas atgal jam reiškė susidūrimą su realybe – tevų ir giminių apipasakota, idealizuojama žemė atvėrė visai kitus horizontus. Skurdas, pilka kasdienybė, neturintis tikslo, išvargę žmonės ir apleisti pastatai bei ištuštėję miestai tapo ta realybe su kuria susidūrė ir apie kurią mums pasakoja Hrair Sarkissian.

Daugelyje jo serijų vaizduojami pastatai, aukščiau esančiose nuotraukose užfiksuoti Tarybų sąjungoje statyti viešbučiai nuostabiuose gamtos kampeliuose, turėję tapti prestiziškais kurortais, sugriuvus sąjungai taip ir palikti tarsi sustabdytoje akimirkoje. Kitos serijos kalba apie žmones ir politinių galių įtaką jų gyvenimui. Antrojo Pasaulinio karo metu didvyriais laikyti kareiviai per dienų dienas žaidžia kortomis, nes miestelyje po karo pabaigos tieisog nėra ką veikti, jokių darbo vietų. Ištuštėjusios centrinės miesto aikštės, kuriose įkurtos kartuvės primena apie mirties bausmę, nusišypsoti priverčia ir prabangūs pastatai Armėnijos sostinėje, kurie tieisog uždengti milžiniškomis atspausdintomis nuotraukomis, barikaduojančiomis galimybę papulti vidun.

Zebiba

Zebiba

Autorius dirba ne tik Armėnijoje, keletą projektų įgyvendino ir Europos valstybėse, Afrikoje, Azijoje. Vienas iš įdomių projektų įgyvendintas Egipte pavadinimu “Zebiba”. Autorius nenaudodamas per daug įmantrių rakursų, daugiau tiesiog pasirinkęs centrinės kompozicijos ir portreto tipą, kuomet asmuo žiūri tiesiai į objektyvą dokumentavo religingus vietinius vyrus. Šie vyrai išsiskiria tuo, jog nuo kasdienio meldimosi bei galvos prisilietimpo prie švento akmens, jų kaktoje atsiranda juoda dėmė, simbolizuojanti artumą su dievu. Ironiška ir tai, jog kai kurie vyrai yra tokie apsėsti idėjos savo bendruomenėje išsiskirti kaip labai religingi ir esantys arčiau dievo nei kiti, jog šią žymę tepa citrinų sultimis, stengdamiesi ją paryškinti ir išlaikyti.

Dar vienas su architektūra susijęs projektas įvykdytas Amsterdame, kur autorius fiksavo bažnyčias virtusias naktiniais klubais, bendruomenės centrais, parduotuvėmis ir t.t.

Metro, Armėnija

Metro, Armėnija

Metro, Armėnija

Metro, Armėnija

Nuotraukose dar viena mano akį patraukusi serija. Metro stotis Armėnijos sostinėje Jerevane. Ši metro stotis buvo pastatyta Tarybų sąjungos klestėjimo laikais. Tuo metu, miestas norintis gauti finansavimą metro stoties statybai turėjo turėti vieną milijoną gyventojų, Jerevane jų buvo 700 tūkstančių. Susivienijusi miesto bendruomenė pradėjo kviesti apylinkių gyventojus atvykti į sostinę, visų nuostabai palaikymo netrūko ir Armėnijos sostinėje buvo pastatyta ištaiginga, monumentą primenanti stotis. Pats traukinys teturi tris vagonus, tačiau ši metro stotis bei įspūdinga jos architektūra giliai įstrigo į tautos atmintį. Šis metro tiesiogine to žodžio prasme tapo pasididžiavimo simboliu vietos gyventojams. Jis primena apie Tarybų sąjungos laikus, kurie vietiniams gyventojams sukelia nostalgiją ir prisiminimą apie geresnį gyvenimą, kuris sąjungai sugriuvus buvo iš jų atimtas.

Hrair Sarkissian mėgstamiausi fiksuoti objektai yra apleistos erdvės. Autorius teigia, jog apleistuose pastatuose kaip niekur kitur fotografas gali jausti laisvę, nereikia derinti, klausti ar prisibijoti čia dirbančių, apsauginių ar atsakingų asmenų. Apleistose erdvėse gali tiesiog žengti laisvai bei pasitikėdamas savimi, leisti laisvai atsiskleisti kūrybiškumui. Jo serijose rasite nemažai nuotraukų, kurios fiksuoja tieisog detales, tamsius kampus, nublukusias sienas. Jos tarsi siekia sukelti anejingumo, nostalgijos, tylos, depresijos ar nežinomybės nuotaiką.

Taigi, pasigilinus į šio autoriaus idėjas bei išgirdus apie darbo užkulisius, fotostudijų įkurimą, bendravimą su vietiniais gyventojais ir t.t., šį kūryba tampa patraukli ir įdomi bent jau idėjine prasme. Tuo tarpu jeigu ją reikėtų vertinti tiesiog iš pradžių pamačius vizualią informaciją, turbūt nedaug kas jūsų atkreiptų dėmesį. Labai paprasti rakursai, neutralus koloritas, galima sakyti nuobodūs ir monumentalūs vaizdai gali sukelti klausimą apie tai kuo vertingos šios serijos, kuo jos turėtų sudominti, patraukti akį ir kuo jos skiriasi nuo paprasčiausių tarkime turisto, fiksuojančio stebimus objektus ir kraštovaizdžius, nuotraukų albumo?

Atsakyti ganėtinai sudėtinga, nors turbūt pagrinde atsakymas būtų susijes su pačia idėja ir jos reprezentacija. Šiomis dienomis menininkai dažnai prisiima sociologų, antropologų ar bendruomenės gydytojų vaidmenis. Fotografams tai daryti dar paprasčiau, kadangi dokumentacija pati savaime tampa vertinga tapdama istorija. Vieninteliu klausimu ir užduotimi išlieka temos pasirinkimas bei problematikų iškėlimas. Pastabumas, iksavimas bei tinkamas pateikimas reikiamu metu, netgi vizualiai galima sakyti skurdžioms bei nuobodžioms nuotraukoms suteikia galimybę būti pastebėtoms, pamatytoms bei įvertintoms. Mąstant dar plačiau, galima būtų pridurti, jog tokių serijų nagrinėjimas gali atverti galimybę glaudžiau prisiliesti prie bendruomenių problemų bei jų sprendimo būdų galimybių.

Namai vaiduokliai Jerevano centre, prabangūs apartamentai taip ir nebuvo nupirkti, todėl nuspręsta juos apdengti pačių jų nuotraukomis

Truputis industrijos ir šiukšlių. Ir stulbinantis rezultatas, bet jie greit jį išardys, todėl skubėkit pamatyti. Tai Rotor – jaunų belgų kūrėjų grupė, kurią žymus kritikas Aaron Betsky po jų pasirodymo Venecijos bienalėje pristatė kaip architektus, menininkus, filosofus ir antropologus.

Grupė, įkurta Maarten Gielen ir Tristan Boniver, sėkmingai dirba jau šešerius metus. Jų kūriniai – trumpalaikiai, lengvai išardomi architektūriniai objektai, interjero elementai ir baldai. Bet jie tokie ne dėl kūrėjų jaunatviško lengvabūdiškumo ar nenoro prisiimti atsakomybės už ilgaamžį pastatą, bet dėl tos filosofijos, išsakytos besisukančiame jų logotipe. Viskas sukuriama, egzistuoja, išardoma ir vėl iš naujo. Ir visa ta beveik nieko nekainuoja. Kaip tai įmanoma?

Nuo 2005-ųjų jie aplankė daugiau nei 200 įmonių, kad sužinotų, kokios pramoninės atliekos atsiranda, vykstant gamybos procesui ir kokios yra galimybės tas atliekas panaudoti dar kartą. Atliekų kiekis, kurį sukaupia belgų šeimos, yra dešimt kartų mažesnis už tą, kuris sukaupiamas pramonės įmonėse per tą patį laiką. Kodėl tuomet valdžia skiria kur kas daugiau dėmesio namų ūkių atliekų tvarkymo būdams? Rotor siekia, kad būtų gerinamas pramoninių atliekų tvarkymo procesas. Jie siūlo jas ne perdirbti (recycle), o panaudoti dar kartą (re-use). Mane, tikėjusią perdirbimo kaip planetos gelbėjimo būdo tobulumu, Rotor priverčia susivokti skaudžiai klydus – perdirbimui taip pat reikalinga energija, kurią mes taip taupome. Panaudoti dar kartą neperdirbant dažniausiai kur kas pigiau.

Rotor nariai, gerokai panaršę Briuselio pramonės įmonių galinius kiemus ir panardę po konteinerius (diving in the dumpster – jų mėgstamas terminas) randa puikios nemokamos medžiagos kūrybai. Pavyzdžiui, marmurinės plokštės, nuimtos nuo Briuselio universiteto bibliotekos, kadangi dėl neteisingos jų pritaisymo technologijos fasadas ėmė irti, tapo geru grobiu kūrėjams. O kūrybingųjų plėšikų rankose jos virto įspūdingais marmuriniais stalais ir kėdėmis.

Rotor apsiriboja viena tematika, tačiau nagrinėja ją labai kruopščiai ir visapusiškai. Naujausias darbas pakėlė jų kūrybą į aukštą filosofinį lygmenį – jie kaip Belgijos atstovai dalyvavo 2010-ųjų metų Venecijos architektūros bienalėje su tyliu ir poetišku projektu Usus/Usures. Eksponatai kabėjo ant baltų sienų ir atrodė lyg pačios minimalistiškiausios skulptūros, kokias tik galime įsivaizduoti.

Eksponatai – tai nuo nuolatinio vaikščiojimo nutrintas linoleumas, kilimas, iškirptas pagal baldo, kurio jau nebėra, kontūrus ar išblukęs stalviršis. Dėmės, įbrėžimai ir nusitrynę plotai sukuria keistus piešinius ant lygių plokštumų. Bet Rotor iškabino juos ne dėl grožio. Jei ne jų ekspozicija bienalėje, turbūt nekiltų mintis apie tokį paradoksą: mes reikalaujame, kad tai, kas pagaminama, būtų nepriekaištinga, bet tie daiktai, kasdien žmonių naudojami, tampa mūsų kur kas purvinesnės realybės dalimi. Eksponuodami žmonių pėdsakus architektūroje (tobulai pataikyta į bienalės temą!), Rotor tikrina pačių vartotojų emocinę reakciją į juos, taip užsitarnaudami filosofų ir antropologų vardą Aaron Betsky akyse. Ir tapdami neįtikėtino atsidavimo savo tiriamai temai simboliu mano akyse.

Kad nekiltų abejonių, jog šie abstrakčias teorijas nagrinėjantys menininkai sugeba kurti ir architektūrą, pristatau jų 2007-ųjų metų projektą RDF181 (pavadinimas su tokiu pat žaviu industriniu prieskoniu kaip ir Rotor). Iš tikrųjų tai yra 181-asis pastatas Rue de Flandre gatvėje – laikinas Maarten Gielen, Lionel Devlieger, Mia Schmallenbach ir Tristan Boniver statinys apleistame sklype Briuselio centre. RDF181 buvo Rotor ofisas, o kartais ir ekspozicijų erdvė ar vieta vakarėliams lygiai vienerius metus. Jo gyvenimo trukmė buvo nulemta iš anksto: 2007-ųjų pabaigoje jis išnyko taip pat netikėtai, kaip ir atsirado. Kaip Rotor logotipe: viskas juda ratu, niekas nestovi vietoje.

Sklypas buvo netinkamas niekam kitam dėl jį užgriozdinusių betoninių pastato atramų ir Rotor, pažadėję ant žemės palikti sklypo šeimininkui vietos statyti automobiliui, gavo jo leidimą montuoti ten savo objektą. Faneros ir plastiko atraižos, skolinta apšiltinimo medžiaga, metaliniai rėmai, brokuota permatoma burės drobė, nemokamai gautos medinės sijos ir 500 valandų savanoriško darbo – viskas, ko reikėjo, kad RDF181 pakibtų virš pasirinktosios dykvietės.

Na taip, iš išorės jis nesukelia labai didelio estetinio pasigėrėjimo ir atrodo visai neįdomu, kas tame ankštame statybininko vagonėly. Bet Rotor kūrinio interjeras mane tiesiog pribloškė ir privertė pasižiūrėti atidžiau – neįtikėtina, bet tai – tas pats objektas! Čia viduje labai atvira ir šviesu: per permatomą plastiką švelniai skverbiasi saulės spinduliai, medinės grindys sukuria šilumos ir jaukumo įspūdį, o metalinės baldų konstrukcijos ir pastoliai, atliekantys lentynų funkciją – lengvumo pojūtį. Su tuo lengvumu kontrastuoja apsamanojusios betoninės atramos, kurių Rotor neišsigando, bet priėmė kaip įdomų iššūkį ir pavertė efektingu interjero elementu.

Dar viena netikėta ir labai puikiai išnaudota erdvė – terasa ant ofiso stogo, tapusi vakarėlių vieta ir platforma žvilgsniui į Briuselio panoramą ir visai šalia esančius senamiesčio namus, kurie atsiduria viename lygyje su žiūrovu ir nebereikia kelti galvos, kad pamatytum juos iš vabalo perspektyvos.

Prigludęs prie tuščios mūrinio pastato sienos ir įsitvėręs jo betoninių atramų, RDF 181 visus metus sėkmingai funkcionavo kaip parazitinės architektūros (parasite architecture) objektas. Tokia architektūra – būdas išreikšti nepasitenkinimą tam tikromis miesto erdvėmis ir greitai jas transformuoti, atskleidžiant naujas jų planavimo galimybes ir funkcijas. Ji laikina ir dažnai ne visai legali, tačiau atsiradę tokie objektai priverčia visuomenę reaguoti, nes sujaukia sustingusią, jokių pokyčių nepatiriančią miesto sistemą. Tas laikinumas ir postūmis susimąstyti labai atitinka Rotor filosofiją.

Rotor architektūra tampa tokia pat socialine priemone, kokia yra šiuolaikinis menas, ir įgyja galimybę paveikti visuomenės mąstymą vien savo egzistavimu. Rotor siekiai šiek tiek kitokie nei daugumos architektų: truputį pašiepdami dabartinės architektūros tendencijas (kartais atrodo, kad architekto tikslas – tiesiog įspūdinga objekto išvaizda fotografijose), Rotor skelbia savo projekto kaip proceso sampratą:

„Mums visada svarbu projektas kaip visuma, ir tai reiškia kur kas daugiau, nei tik pabaigta kūrybinė dalis. Projektas prasideda nuo pirmos diskusijos su užsakovu ir baigiasi, kai viskas nugriaunama ir nušluojama nuo žemės paviršiaus. Projektas įkūnija viską, kas vyksta tarp šių dviejų procesų, ir visa tai yra įdomu. Taigi, ar iš to išeis geros nuotraukos… – Lionel Devlieger.

“…priklausys nuo fotografo.“ – Martin Gieler.

„For us it’s always the project as a whole that counts, and that means a lot more than just the accomplished design. That project starts with the first discussion with the commissioner and ends, so to speak, when everything has been cleared away or taken down.The project embodies everything that happens in between, all of which has to be interesting in fact. So, whether decent photographs come out of it or not… Martin Gieler: …will depend on the photographer.“

Tokie jie – sugeba būti įvairūs, bet tikslingi. Rotor kuria ne tik vardan grožio: jie siekia išmokyti miesto valdžią, architektus ir pramonės įmones teisingai elgtis su atliekomis, panaudoti jas dar kartą ir svarbiausia – suvokti, kad jos gali tapti įkvėpimo šaltiniu. Medžiaga – pretekstas kažką sukurti, o naujas kūrinys – būdas sukelti visuomenės reakciją. Kitoks požiūris į dizainą bei architektūrą ir novatoriškos idėjos gali priversti nardyti po šiukšlių konteinerius, bet ar tai sumenkina Rotor kūrinių estetinę vertę? Drąsūs, bet gerai apgalvoti – man rodos, jų darbo rezultatai labiau kvepia profesionalumu, nei atsiduoda šiukšlėmis.

Straipsnį parengė Kristina Barniškytė.

Kalbant apie šiuolaikinį meną, naujųjų medijų meną, technologijas, įdomiausias šių dienų idėjas ir viso to tarpusavio santykį, nori nenori susiduri su dizaino sfera. Dizainas yra ta sritis, kuri visuomet svyruoja ant kritinės ribos, neįleidžiama į kūrybišką ir nesuvaldomą menininkų pasaulį, bet dažnai ir su įtarimu matoma iš klasikinių specialybių profesionalų perspektyvos. Dizainas yra kažkur ten – tarp kūrybiškumo, žinių, technikos ir inovatyvaus mąstymo.

Visai neseniai Londono dizaino muziejuje atsidarė “Brit Insurance Design Awards 2011″ paroda, kurios pagrindinis tikslas pristatyti metų geriausius, įdomiausius bei verčiausius dėmesio dizainerius skirtingose srityse: architektūros, mados, baldų, grafinio, interaktyvaus, produkto, bei transporto dizaine. Kaip tik šiandien Londone buvo paskelbti kiekvienos kategorijos nugalėtojai. Turiu pripažinti, jog su dizaino naujovėmis dažniausiai susipažįstu internetinėje erdvėje, tad “Pecha Kucha” vakaras, kurio dalyviai ir buvo dizaino kūrinių autoriai bei galimybė iš karto po jo pamatyti dizaino parodą, buvo puiki proga šį kartą įvertinti objektus gyvai ir pajausti kaip, kodėl ir kokiame taške susiliečia kūrybiškumas, menas, konceptualumas bei dizainas.

Kairėje – mados srities nugalėtojas Jil Sander “+J”, dešinėje – transporto srities nugalėtojas, “Barclays Cycle Hire” viešoji dviračių sistema ir tam sukurtas visas dizainas

“Serco” atstovas pasakoja apie “Barclays Circle Hire” projektą ir kaip jo dizainas turėtų tapti toks pat tipinis londonui kaip raudonieji autobusai ir juodi taksi automobiliai

Visų pirma neatsispirsiu apibendrindama, jog ši paroda buvo viena geriausių mano matytų ekspozicijų per paskutinius tris mėnesius, neatsimenu kada paskutinį kartą buvau taip įsitraukusi į eksponatų tyrinėjimą bei koncepcijų aprašus. Tiek grafinio dizaino spaudinių vartymas, tiek i-pad’ų programų (applications) pristatymas, galimybė jas išbandyti, tiek video medžiaga, pasakojanti apie architektūros, interaktyvius, apšvietimo projektus, be galo sudomino ir tarsi vaiką privertė tyrinėti pristatomus objektus, nesvarbu ar tai būtų naujas “Wallpaper” žurnalo numeris, ar alternatyviam susisiekimui Londone sukurtas “Barclays” dviratis.

Tiesa, “Pecha Kucha” vakaras šį kartą buvo surengtas labai prasmingai, kadangi apribotas laiko skaidrių formatas pasirodė esąs tinkamas dizaino parodos apibendrinimui ir pagelbėjo susigaudyti bei artimiau įsigilinti į skirtingus projektus. Žinoma, ne mažiau smalsu buvo ir pamatyti bei išgirsti pačius autorius, kurie šiame vakare prabilo spalvinga įvairove akcentų. Vertinant “Pecha Kucha” vakarą turbūt nieko nenustebinsiu pasakydama, jog vieni pranešėjai buvo įdomesni, kiti nuobodesni, vieni labiau įgudę dėstyti savo mintis spitriai ir aiškiai, kiti nespėdami – kaip visuomet viskas priklausė nuo kiekvieno kalbančiojo atskirai. Bendrai paėmus, apie 20 procentų pranešimų buvo labai įdomūs, 50 proc. visai nieko ir 30 proc. šiaip sau, tačiau turint omenyje, jog svarbiausias įvykis yra pati paroda bei geriausio dizaino apdovanojimai, “Pecha Kucha” vakaras išlieka gardus priedas labiau dizainu besidomintiems gurmanams, kurie nori gauti šiek tiek daugiau informacijos nei parodos aprašuose bei asmeniškai susipažinti su autoriais.

Taigi, na o dabar mano dėmesį labiausiai patraukę projektai.

Architektūra. Atvira biblioteka, “Karo Architekten”, Vokietija

Architektūra. Atvira biblioteka, “Karo Architekten”, Vokietija

Teko skaityti praeitų metų “Brit Insurance Design Awards” rinkimų vieno žiuri nario nuomonę apie pristatytus 2011 metų projektus. Vienas pagrindinių minusų minėtas šiais metais pasirodęs gausus šūsnis komercinių projektų, kai tuo tarpu praeitais metais lyg ir daugiau buvo socialinių. Tačiau, jeigu šis argumentas ir pagrįstas, tuomet architektūros sritis yra tikrų tikriausia išimtis. Architektūros dizaino nugalėtoju tapo atviros bibliotekos projektas Vokietijoje, kuris buvo sukurtas labai apleistoje ir galima sakyti atskirtoje miesto dalyje. Šis projektas tapo socialiniu miesto židiniu bei subūrė bendruomenę, kuri per trumpą laikotarpį surinko daugiau nei 20 000 knygų. Galiausiai projektas susilaukė ir valdžios dėmesio, dabar šia visą parą veikia biblioteka ir atvira erdvė poilsiui.

iPad – tai dar palyginus visai neseniai atsiradęs įrenginys, daugiausiai vilčių ir galimybių suteikęs daug kur merdėjančiai ir didelius nuostolius nuo interneto paplitimo momento skaičiuojančiai žiniasklaidai. “Brit Insurance Design Awards” parodoje buvo pristatyta net keletas skirtingų programų (applications) iPad prietaisui. Mane asmeniškai labai domina iPad suteikiamas kitoks patyrimas skaityti bei įsisavinti informaciją. Mėgiami žurnalai galėtų tūkstantį kartų pagerinti savo turinį ir suteikti skaitytojams visai kitą patyrimą, kuomet skaitydamas tekstą gali vartyti begalę iliustracijų, žiūrėti susijusius video įrašus, klausytis muzikos ir t.t. Neabejotinai naudočiau iPad skaityti knygas, tačiau labai gaila, jog kol kas tiek prieinamų leidinių, tiek knygų ištekliai dar ganėtinai maži. Visgi neabejotina, jog telieka tik laukti kol dauguma popierinės žiniasklaidos paplis ir iPad prietaisuose. Na o kol kas belieka mėgautis dizaino leidiniais, kurie iPad programas pritaiko pirmieji, nors tokių žurnalų “nusipirkimas” į savo iPad’ą kainuoja tiek pat kiek ir popierinis leidinys (kas šiek tiek liūdina pripratus prie nemokamos informacijos internetiniuose puslapiuose), tačiau interaktyvus skaitymas sukelia mintis, jog sugaišome visą amžinybę skaitydami plokščias knygas ir galime tik pavydėti ateities kartoms.

Taigi, interaktyvaus dizaino srities nugalėtoju ir tapo viena iPad programų, “Flipboard” – tai pirmasis socialinis žurnalas iPad’ui, video galite plačiau susipažinti su jo veikimo principu.

Grafinis dizainas

Grafinio dizaino kategorija buvo ne mažiau skani, labiausiai džiuginanti pavargusius nuo iPad įrenginių ir jų programų. Pristatytos knygos ir leidiniai kvietė dar kartą atsiminti malonumą liesti kokybiško dizaino, popieriaus bei spaudos leidinius bei susipažinti su kūrybiškiausiais grafinio dizaino sprendimais, kurie aprėpė tiek komercinių leidinių dizainą, tiek asmeninius menininkų portfolio, tiek specializuotas knygas ar net grožinius originaliai apipavidalintus kūrinius.

Grafinio dizaino nugalėtojas

Baldų dizainas kartais būna visai įdomus, bet dažniausiai, mano manymu, nuobodus. Lempos, kėdės, stalai ir visokios kitokios dažnai ganėtinai monotoniškos ir vos viena kita linija besiskiriančios konstrukcijos, kurių dažniausiai jau tiek prisižiūrime kasdienybėje, jog sunkiai kuo benustebinsi ir sudominsi. Mano manymu šių metų nugalėtojas išrinktas nepelnytai, tad vietoje jo pristatau man pasirodžiusį įdomiausią kėdės dizainą. Ši kėdė, mano manymu, idealiai tinka idėjų sturmo procesui, kuomet norisi tiesiog prisėsti ir pagalvoti ką toliau veiksi, kokius darbus reikia nuveikti ar kokie tolimesni gyvenimo žingsniai laukia. Taip rimtai berymojant, maloniai nuteikia nuolatinis svyravimas, kuomet atrodo tuoj tuoj nukrisi, bet vis nulinksti į priešingą pusę, visai kaip ir tie rimti sprendimai.

Nenugalėtojas, bet turėtų juo būti

Na ir dar vienas mano dėmesį labai patraukęs projektas bei jo autorius ir vėl priklauso architektūros dizaino sričiai. Benjamin Garcia visų pirma labai sudomino savo prezentacija “Pecha Kucha” vakare, kurioje pristatė sukurto namo viduryje miško projektą. Architektas akcentavo, jog architektūra jam nėra tiesiog negyvas užsakymas, struktūra, forma ir estetika. Dizaineriui labai svarbi emocija, jausmai, išgyvenimai ir projekto sąlytis su asmenybe. Šio namo pristatymą jis pradėjo nuo pasakojimo apie savo mamą, kuri dar būdama jauna iš įvairiausio daugeliui atrodančio šlamšto pasistatė namą pati. Būtent šis namas, iš kurio mama Helen galėjo kiekvieną naktį stebėti mėnulį tapo įkvėpimu B. Garcia sukurti naują projektą.  Dirbdamas Londone ir sutaupęs 10 tūkst. svarų, kartu su vietiniais gyventojais savo rankomis Kosta Rikoje jis surentė šį perliuką, kuriame jo mama taip pat gali stebėti mėnulį bei mėgautis naturaliu apšvietimu, kuris dėka konstrukcijų kompozicijos ir medžiagų parinkimo, paskirstomas tiesiog pasakiškai.

Šis pavyzdys labai įdomus pačio architekto pozicija, juk dažnai matome architektus tik pačioje viršunėlėje, niekuomet fiziškai neprisiliečiančius prie pačio projekto įgyvendinimo. Tuo tarpu aptartas atvejis visiškai kitoks, B. Garcia nuoširdžiai įgyvendino savo projektą nuo pradžios iki galo.

B. Garcia projektas

B. Garcia projektas

Benjamin Garcia po projekto pristatymo

Architektūros dizainas

Architektūros dizainas – instaliacija iš lipnios juostos

“Pecha Kucha” vakaras

Mados dizainas

Šį kartą tiek įspūdžių iš metų dizaino apdovanojimų Londone, kuri neabejotinai praplėtė mano akiratį kalbant tiek apie patį dizainą, tiek technologijas, tiek kūrybiškumą. Galvoje vis knibžda klausimas, kodėl dizainas taip retai nagrinėjamas kaip naujųjų medijų meno objektas, nejaugi kaltas tas amžinas skirstymas tarp meno ir dizaino sričių? Kaip ten bebūtų, susidomėjusiems ir norintiems susipažinti su visais konkurse dalyvavusiais ir parodoje eksponuojamais kūriniais siūlau apsilankyti šiame puslapyje.

Mies van der Rohe sakė “Architecture starts when you carefully put two bricks together.” (Architektūra prasideda, kai rūpestingai sudedi dvi plytas greta.) Jis nesakė – kai sudedi dvi plytas greta, ir nesakė – kai rūpestingai sudedi greta. Vadinasi architektūra prasideda ne nuo brėžinio, ne tada, kai tik sudedi, nėra plytos nėra ir architektūros. Bet architektūrai atsirasti neužtenka plytos, dar reikia rūpesčio. Belieka palinkėti architektams mažiau kartono ir daugiau plytų, o statybininkams šiek rūpesčio. Na gal dar kaltininkams daugiau laisvės ir drąsos, bet čia jau kita tema.

Japonų architekto Kenzo Tange gyvenimo siekis – sukurti tokį architektūros modelį, kuris leistų žmogui gyventi jį supančioje aplinkoje jos beveik nekeičiant. O tai būtų panašu į gamtoje gyvenančių gyvūnų būstus. Įvairių gyvūnų „namai“ susukti iš šakų, lapų, sausos žolės, išsikasti žemėje ir pan. yra taip susilieję su aplinka, taip joje pasislepia, kad yra beveik nepastebimi. Tarkime, miške surasti kokią olą, gūžtą ar lizdą yra išties sunku. Deja, mes, žmonės, namus statome ir jų funkciją suprantame ne kaip buveinės, kurioje saugu ir jauku „pasislėpti“, bet kaip turtingumo išraišką (kuo daugiau turiu lėšų, tuo aukštesnis, platesnis mano namas ar bent jau tvora), norą pasirodyti prieš kitus ir įsivaizduojamą visišką (sukurtą dirbtinomis priemonėmis) komfortą.

Su tokiu supratimu statant namą, statybos, o vėliau ir namo kiemo aplinkoje visam laikui išnaikinama begalė įvairių formų gyvybės: pradedant žoliniais pievų augalais (kada viskas iškasama ir pasėjama vienarūšė, nežydinti veja), vabzdžiais, paukščiais ir baigiant smulkiaisiais žinduoliais. Žodžiu, žmogus daro viską, kad jam jokia musė, pelė ar žydinti kiaulpienė netrukdytų „gyventi“. Kyla klausimas, ar įmanoma susikurti namus, kurie būtų patogūs, tačiau dėl to nenukentėtų gamta. Žvelgiant dar toliau – kad ne tik nebūtų kenkiama, bet ir darniai įsiliejama į aplinką.

Didžiausios taršos šaltinis

Būstas – turbūt svarbiausia žmogaus gyvenimo ir veiklos erdvė, kurioje, priklausomai nuo gyvenimo būdo, praleidžiama nemaža paros, metų, viso egzistavimo dalis. Savo namų statymui, priežiūrai bei remontui skiriame tikrai daug finansinių resursų, laiko bei energijos, deja, apie gamtinių resursų naudojimą nieko nežinome arba nenorime žinoti.

Statybų pramonė yra pagrindinė gamtinių išteklių naudotoja (50 % visų išgaunamų resursų) ir labiausiai medžiagų prasme imli antropogeninės veiklos rūšis, dėl kurios, pradėjus reikštis lokalaus ar regioninio masto ekologinėms problemos ar net ekologinės krizės užuomazgoms, vis dažniau tiek mokslinėje, tiek populiariojoje literatūroje figūruoja ekologiškos statybos ar ekologiško būsto tema. Pagal šiandieninę situaciją, kai žmogus taip konfrontuoja, kovoja su aplinka, ekologinės statybos tema yra ne tik kad neišvengiama, bet ir būtina. Deja, didžiausia bėda yra ta, kad pagal šiandien viešai egzistuojantį supratimą, ekologišku būstu arba ekonamu vadinami tokie statiniai, kurie architektūriniu, medžiaginiu, statybiniu ir eksploataciniu požiūriais apima labai platų intervalą ir kai kuriais atvejais yra labai nutolę nuo pagrindinės minties. Kartais ekologišku įvardijamas pastatas, kuris nieko arba beveik nieko bendro su ekologija neturi. Pavyzdžiui, tradicinės šių dienų architektūros statinys iš netoksiškų (bet nebūtinai natūralių) statybinių medžiagų arba su įdiegta geoterminio šildymo sistema vadinamas ekologišku lygiai taip pat, kaip ir darnios architektūros pastatas iš natūralių statybinių medžiagų, pasyviai naudojantis atsinaujinančius energijos šaltinius ir funkcionuodamas darantisminimalų neigiamą poveikį gamtinęei aplinkai.

Pamirštos tradicijos

Nusikėlę į netolimą praeitį pamatytume, kad kadaise žmonės namus statydavo (o ir dabar kai kuriose šalyse tik tokius ir stato) vien iš natūralių, šalia esančių, o ne vežtų iš už jūrų marių medžiagų. Lietuviai bei visi, gyvenantys šiauriau, namus rentė iš rąstų (kas, beje, daroma ir dabar, tik rąstai per gana trumpą laiką susiaurėjo 2 kartus ir atkeliauja iš tolimosios Rusijos), piečiau gyvenantys – iš akmenų, molio bei molio ir įvairios organikos mišinio. Kad ir kaip keista, kuo turtingesni esame, tuo mūsų namai mažiau natūralūs. Štai, pvz., daugumos Afrikos ir Rytų Azijos šalių gyventojai iki šiolei namus drebia iš molio, tiesa, galime teigti, kad jie labai neturtingi, todėl blokelių neįpirktų. Bet juk būtent šie neturtingiausieji ir yra arčiausiai gamtos. Paradoksalu, bet kuo esame turtingesni, tuo turime didesnį norą savo santaupas išleisti. Negi namo statybai naudosi molį, šiaudus, kurie beveik nieko nekainuoja, kai turi tiek daug pinigų ir gali nusipirkti pačių „geriausių“ blokelių.

Alternatyvi koncepcija

Kas tai yra „namas be namo“? Tai idėja, koncepcija ir požiūris, iš esmės besiskiriantis nuo įprastos namo sąvokos. Tai būstas, kuris yra artimas aplinkai, kuris jai nedaro jokios įtakos arba jo įtaka yra minimali. Toks būstas savo funkcijas atlieka kuo puikiausiai – yra prieglobstis, šiluma bei jaukumas. Tokio būsto sienos – vien iš natūralių, tikrų, paprastų statybinių medžiagų, kurios kelis kartus pranašesnės už dirbtinai gaminamas (pvz., cementą). Tokioms medžiagoms galėtume priskirti įvairius molio ir organikos (šiaudai, pjuvenos) mišinius, supresuotų šiaudų briketus. Iš šių medžiagų pastatytos sienos kuo puikiausiai atlieka savo funkciją, tokių sienų techniniai parametrai ne tik kad nenusileidžia, bet kai kuriais atvejais yra pranešesni už įprastų medžiagų techninius parametrus. Iš mums įprastų statybinių medžiagų pastatytų sienų poveikis gali būti (dažnai ir yra) toksiškas, o natūralios medžiagos natūraliai reguliuoja patalpų vidaus mikroklimatą, taip formuodamos gydantį poveikį vidaus aplinkai, taip pat ir gyventojams.

Stogo įtaka gamtinei aplinkai taip pat yra didelė, nes užstatome tam tikrą žemės plotą, kuriame prieš tai vešėjo žolė, augo medžiai. Tik nežinodami galime manyti, kad po pastatais prarasti paviršiai neturi didelės įtakos bendrai bioprodukcijos gamybai bei atmosferos dujų apykaitos procesui. Deja, kuo užstatymo plotas didesnis ir kuo daugiau žemės paviršiaus „įsisavinama“, tuo stipresnis poveikis vietos klimatui, sąlygojantis netgi kai kuriuos meteorologinių parametrų ekstremumus. Mūsuose priimtiniausios yra dirbtinės stogų dangos: molinių, betoninių čerpių danga, asbestcementinė, bituminė, skardinė, polikarbonatinė danga ir t. t. Labai retai ant tokių dangų gali atsirasti primityvi žolinė augalija – pvz., kai kurios samanos, dar rečiau – medėjanti augalija (koks „save gerbiantis“ namo šeiminkas ant stogo leis augti kokiam varganam berželiui?). Bet galvojantiems kitaip turime alternatyvą – žalią stogą. Žalias stogas niekuo nesiskiria nuo įprasto žemės paviršiaus, ant jo auga įvairi žolinė bei sumedėjusi augmenija. Jis atrodo ne tik estetiškai, bet yra ir labai geras šilumos izoliatorius. Žaliuosius stogus, kaip populiarią tendenciją, galima pastebėti prigyjant ne viename į ateitį žvelgiančio architekto projekte (pvz., dabar populiariose „cradle to cradle“ kūrėjo vizijose). Futuristai svajoja apie daržus ant stogų, praktikai – apie lietaus vandens taupymą ir kt.

Fobijų įkaitai

Deja, tokios „namo be namo“ idėjos įgyvendinimui trukdo ne neįprastų techninių sprendimų ieškojimas ar finansiniai sunkumai, o žmogaus požiūrio, supratimo ir elgesio renatūralizacijos (minčių, žodžių ir darbų perorientavimas link biopozityvios gyvensenos, kuomet vadovaujamasi koadaptacijos principais) nebuvimas bei kai kurie psichologiniai aspektai: žmogaus ir visuomenės abejingumas, nelankstumas ar net baimės. Pastąrąjį aspektą pagrįstai galima būtų vadinti pagrindiniu, ribojančiu daugumos visuomenės narių ryžtą persiorientuoti į ekologiškai harmoningą elgsenos ir gyvenimo formą.

Tad ko labiausiai bijoma ir dėl ko nesiryžtama pereiti prie tikros ekologiškos statybos:

• Hidrofobija – tai drėgmės baimė, pasireiškianti tuomet, kai kalbama apie apželdintus stogus. Daugumai žmonių jie atrodo nepatikimi, nes, priešingai nuo įprastinių stogų, jie yra savotiški ilgalaikės drėgmės rezervuarai. Tokį stogą pažeidus ar jam prakiurus, gali pratekėti vanduo, o sutvarkyti būtų sunku ir sudėtinga. Ši baimė greičiausiai susijusi su patyrimu gyvenant plokščiastogiuose daugiabučiuose namuose, kur užpylimai dėl prakiurusio stogo būdavo gana dažnas reiškinys.

Sienų, pastatytų iš natūralių medžiagų, hidrofobija pasireiškia nepagrįstai manant, kad vanduo gali išplauti ar kitokiu būdu pažeisti degimo procesu nesukietintų medžiagų sienas (molio, molio-šiaudų ir pan.). Ši baimė gyva nepaisant to, kad net ir drėgno klimato sąlygomis pastatai iš nedegtų medžiagų ir be apsauginio sluoksnio jau turi šimtametę gyvavimo istoriją.

• Zoofobija – gyvūnijos baimė, kai bijoma, kad tam tikrose būsto dalyse gali apsigyventi gyvūnų ir, daugumos nuomone, padaryti nepataisomos žalos pastato konstrukcijoms: pabloginti jų savybes, trikdyti ramų žmogaus gyvenimą. Zoofobijos apraiškos daugiausiai susijusios su tomis statinio dalimis, kurių statybai naudojamos įvairaus pobūdžio organinės medžiagos (mediena, pjuvenos, šiaudai ir pan.) ir baiminamasi, kad įvairūs gyviai (vabzdžiai, smulkūs graužikai) jas sunaikins, ir dėl to nukentės kontruktyvas. Pastaroji baimė randasi dėl nežinojimo, kad dauguma gyvybės formų savo gyvenamosios erdvės nenaikina.

• Botanofobija – pasireiškia baime, kad augalai ar jų šaknys gali pažeisti namo konstrukcijas: prasiskverbti per apželdinto stogo hidroizoliaciją, iškilnoti pastato pamatus, pažeisti sienas. Baimė gyva dėl nežinojimo, kad augalai neprasiskverbia per nepralaidžias medžiagas ir nesiskverbia ten, kur nėra drėgmės.

• Kaip didžiausią baimę ar neryžtą įvardyčiau mūsų visuomenės dvasinį ribotumą, kai vis dar bijoma galvoti bei veikti „kitaip“,įsikibus laikomasi priimtų standartų ir bijoma nors kiek nuo jų nukrypti, kai vis dar šventai tikima reklama ir tariamom „stebuklingom“ medžiagom, kurios „šildo“ ir „saugo“ mūsų namus; kai paisoma kaimynų, draugų nuomonės ir bijoma atrodyti „keistai“. Taip pat norėčiau pabrėžti, kad dabartinės kartos žmonės yra labai aptingę, pripratę viską nusipirkti gatavą („nuo pamatų iki raktų“) ar pasisamdyti krūvas darbininkų ir nieko patys nedaryti. Pastąrąjį niuansą įvardyčiau kaip darbo baimę.

Ekologiški namai praktikoje

Skaitant straipsnį turbūt kyla klausimas – ar jau yra pastatytų tokių namų?

Atsakymas – taip, yra. Ir juose gyvena žmonės, auga vaikai, žydi gėlės.

Daug tokių namų visoje Europoje yra suprojektavęs ir pastatęs architektas iš Šveicarijos Peter Vetch. Jo namų ypatybė ta, jog jie beveik visi yra po žeme – atrodo tarsi lapės olos, apžėlusiais stogais bei didžiuliais langais iš pietų pusės ir darniai įsilieja į aplinką,. O jeigu jums visiškai nepriimtinas toks namo modelis ir jūs norite šiuolaikiško, griežtų linijų namo, – tokie statomi iš šiaudų briketų.

Reikėtų pabrėžti, kad iš natūralių medžiagų galima pastatyti pačios įvairiausios formos, modelio, kelių aukštų ar kitokių įmantrybių turintį namą. Mums įprastos statybinės medžiagos šių „nukrypimų“ jokiu būdu neleistų.

Lietuvoje taip pat yra pastatyta ir apgyvendinta namų iš šiaudų briketų , molio-šiaudų mišinio (sunkiojo plaušmolio).

Apibendrinant norisi pasakyti, kad Vakarų pasaulyje ekologiškos statybos yra populiarios, ten nieko nenustebinsite pasistatę namą iš ekologiškų medžiagų. Pas mus šios idėjos atkeliauja daug vėliau ir joms prigyti dar reikės nemaža laiko ir ne vien visuomenės pripažinimo, bet ir valstybinių institucijų požiūrio bei teisės aktų pakeitimo. Šiaudų briketai Statybų įstatyme nėra reglamentuoti kaip statybinė medžiaga, o statyba iš tokių briketų traktuojama kaip eksperimentinė. Teisės aktų, įteisinančių šiaudų briketus kaip statybinę medžiagą, nėra ne tik Lietuvoje, bet ir visoje Europoje (neatlikti laboratoriniai bandymai – spaudimo, tempimo, gniuždymo, mirkymo vandenyje, degimo ir t. t.). Plaušo betonas arba sunkusis plaušmolis (molio-smėlio-šiaudų mišinys) yra reglamentuotas kaip statybinė medžiaga, tad pagal šios dienos teisės aktus namas, pastatytas iš šios medžiagos, būtų legalus.

Pabaigai

Ekologiškas būstas – tai ne tik įžvalgios architektūros, racionalios konstrukcijos, natūralių statybinių medžiagų ar naujų energiją taupančių ir atsinaujinančius energijos išteklius produkuojančių technologijų darinys, bet visų pirma tai – esminis žmogaus ir visuomenės moralinių nuostatų permąstymas ir elgesio normų perorientavimas natūralizavimo linkme. Ekologiškas būstas, lygiai taip kaip ir optimalus harmoningas kraštovaizdis, – tai ne besąlygiškas žmogaus diktatas gamtinei aplinkai, bet jautrus dialoginio pobūdžio tarpusavio santykis. Plėtojant koncepciją „namas be namo“, tikslinga atkreipti dėmesį ne tik į namo egzistavimo periodą, bet ir jo atsiradimą sąlygojančius procesus iš žmogiškosios pusės: projektavimą ir statybą. Projektuojantis darnų namą architektas turi būti „rankomis ir kojomis“ susijęs su aplinka, į kurią turės įsilieti, todėl pagrindinė jo asmeninė savybė turi būti ne siekimas save įtvirtinti, išgarsinti, bet priešingai – susitaikyti, susilaikyti. Galbūt skamba paradoksaliai, bet geru architektu šiandien reikėtų laikyti tą, kurio darbo rezultatų nesimato arba jie sunkiai pastebimi, nerėksmingi, susilieję su aplinka, tapę jos dalimi. Pagyrimas architektui, jei jo kūriniui būdingos gyvo organizmo ar biocenozės savybės. Tokia pozicija siejasi su ekologija ir aplinkos apsaugos uždaviniais.

Kalbant apie ekologišką būstą, terminą „statyba“ ir su ja susijusius brutualius veiksmus reikėtų keisti į „auginimą“. Statyti – tai judinti, griauti, prievartauti, užkariauti, laužyti; statyba veikia prieš gyvenimą, ji egoistinė, despotiška, karinga, agresyvi. Auginti – tai saugoti, rūpintis, pasitikėti gamta ir kitų asmenų gera valia, ne trukdyti, o leisti gyventi visiems, kas turi tam galios. Svarbiausia – netrukdyti.

Dr. Ričardas SKORUPSKAS

Vilniaus Universitetas, Geografijos ir Kraštotvarkos katedra

Vaida OLŠAUSKYTĖ-SKORUPSKIENĖ

šaltinis – ozonas.lt

Turint aistrą įdomioms erdvėms, mūsų akys dažniausiai krypsta į dviejų tipų architektūrinius pastatus – visai naujai iškeptus, švarius, dar nematytus, originalius arba į senus, matytus, bet šiuolaikinės minties ir rankos transformuotus. Kalbant tiek apie interjerą, tiek apie eksterjerą pasitaiko sudominančių naujų projektų, pasitaiko akį traukiančių senų, tačiau naujam gyvenimui prikeltų. Rodos daugiau laisvės ir kūrybiškumo architektui suteikia naujas baltas popieriaus lapas, kuomet gilinantis į vietovės ir gyventojų poreikių specifiką kuriamas visai naujas objektas. Tokiu atveju senesnių erdvių transformacijos ir metamorfozės lyg ir nėra patys įdomiausi ir kūrybiškiausi užsakymai.

Architektūra visuomet privalo būti susieta su užsakovu, klientu, komercija. Kalbant apie kitas meno sritis pastebėsime, jog menininkams dažnai pavyksta išsisukti iš komercijos gniaužtų, sukurti nepriklausomus kūrinius, perteikti savo idėją, rasti spaustuvę, kuri atspausdins, sukurti internetinį puslapį, kuris perteiks žinią ir t.t. Architektūroje viskas kur kas sudėtingiau. Sudėtinga įsivaizduoti kaip turėtų atrodyti nekomercinė architektūra arba nepriklausomų architektų kuriama socialinė/meninius žmogaus poreikius atitinkanti architektūra. Teko girdėti apie keletą nepriklausomų architektų susibūrimų, kurie projektavo socialines ir gyvenamąsias erdves Afrikos gyventojams, pavienius architektūros mylėtojus, kurie kūrė namus medžiuose bei molinius namus, tačiau netgi jeigu nepriklausoma architektų grupė sukurtų problemiškai ir socialiai svarbų pastatą, ar atsirastų nepriklausomų medžiagų tiekėjų, leidimų davėjų, statybininkų bei inžinierių? Skamba gan utopiškai ir apeliuoja į “Zeitgeist” filmą. Visgi tokiu atveju senesnių erdvių transformacijos atrodo labiau prieinamas kūrybiškos architektūros būdas. Žinoma, labai dideliam nepriklausomam projektui, vėlgi pritrūktų resursų, tačiau nedideliems žaidimams ir kūrybiškumui aikštelės užtenka.

Būtent garsioji Zaha Hadid Architects kompanija ir jos projektai sukėlė man šiuos apmąstymus. Šį kartą akį patraukė “Galaxy Soho” projektas Kinijoje, tačiau pradėjus versti kitų projektų aprašus, interviu su architekte Zaha Hadid bei kitus šaltinius nori nenori iškilo apmąstymai apie architektūros kompanijų veiklą, jos reikšmę ir žinoma apie įspūdingus naujus projektus.

Pati Zaha Hadid teigia, jog visos su menu susijusios profesijos, tarp jų ir architektūra vertinamos labai skirtingai nuo kitų profesijų. Tarkime, jeigu esi gydytojas, pacientas nesipriešina ir neabejoja gydomas, kai esi teisininkas, klientas pasitiki tavo kompetencija, kai esi apdailininkas, dažniausiai tau neaiškinama kaip sudėti plyteles vonioje, tuo tarpu mokyti architektus ir visose kitose meno srityse dirbančius asmenis malonumą jaučia kiekvienas. Meninė specialybė daugeliui skamba kaip įnoringas, loginių paaiškinimų ir taisyklių neturintis gyvenimo būdas. Todėl šių profesijų žmonių kompetencijomis dažnai abejojama. Kalbėdama apie šias problemas Zaha Hadid pabrėžia, jog jos pačios karjera buvo nelengva, daugelis jos projektų buvo vertinami kaip neįmanomi įgyvendinti ir nerealūs. Teko nemažai dirbti, kol žiūrovui atsirado galimybė mėgautis tokiais projektais kaip nuotraukose matomas “Galaxy Soho”.

Šis Kinijos metropolyje Pekine pastatytas objektas labiausiai patraukia žvilgsnį savo forma, kuri gali būti gretinama su architektų mylimu bionikos mokslu bei gamtoje pastebimomis formomis. Keturiems tarpusavyje tiltais sujungtiems kompleksams pasirinkta ne kaip įprasta aštrių formų bei figūrų architektūra, bet atvirkščiai plastiškos, elipsių pagalba formuotos figūros.

Sparčiai augantis ir savo poreikius plečiantis Pekino metropolis, turintis net 22 milijonus gyventojų neabejotinai turėjo didelę įtaką architektų grupės kuriamam projektui. Pastatas privalėjo būti erdvus, novatoriškas ir sudominantis. Šio pastato paskirtis yra dvejopa, visų pirma čia įsikurs inovatyvių ir perspektyvių verslų ofisai, visų antra tai bus pasilinksminimo, laisvalaikio ir pramogų erdvė, tad nenuostabu, jog pats architektūrinis braižas, kaip ir daugelis šiomis dienomis kuriamų architektūrinių pastatų, priklauso minimalizmo bei futurizmo stiliui. (šią išvadą padariau pati, tad mielai laukiu kontraargumentų).

Asmeniškai man šio pastato estetika yra priimtina bei įdomi, forma leidžia painterpretuoti ir paieškoti asociacijų, ji galėtų būti tapatinama su bičių koriais ar milžiniškais vandens pripiltais kubilais, įdomi ir kompleksų jungimo sistema tiltais, tokiu būdu sukurti vidiniai kiemai, kuriuose lankytojas gali pailsėti ir rasti užuovėją nuo greta esančių aktyvių greitkelių. Kita vertus sudėtinga prieštarauti kritikams, kurie teigia, jog šis pastatas – tai tik dar vienas šiuolaikinis nugludintas projektas, stokojantis kūrybiškumo, panašus ir primenantis jau seniau sukurtus ir matytus objektus. Nuotraukas, kuriose vaizduojami tapatūs “Galaxy Soho” projektai, matote apačioje, tarp jų ir garsusis turtų sostinėje Dubajuje pastatytas “Icon” viešbutis.

“Icon”, Dubajus

Lenkija

1950-ųjų pastatas

Zaha Hadid architektų kompanija kritikuojama ir dėl monotoniškumo, begalybės vienas po kito kuriamų projektų, kurie stokoja fantazijos ir išbaigtumo. Ir iš tiesų jeigu pažvelgsite į architektų tinklalapį, pastebėsite, jog sukurtų projektų jų portfolio apstu, susidaro įspūdis, jog Zaha Hadid architektų kompanija kuria bene visus svarbiausius naujus objektus pasaulyje. Tačiau kritikuoti nėra taip jau lengva, kadangi architektų kišenėje ne vienas ir ne du tarptautiniai apdovanojimai, premijos ir įvertinimai. Šioje kompanijoje dirba 350 skirtingų profesijų žmonių, pati Zaha Hadid akcentuoja, jog komandinis darbas yra bene svarbiausias sėkmę garantuojantis kriterijus architektūroje.

Mano nuomone, šios architektų kompanijos portfolio galima rasti ir daugiau ir mažiau kūrybiškos architektūros, visgi bendras vaizdas atrodo ganėtinai kokybiškas, pateiktos koncepcijos, vizuali medžiaga. Vienintelis neigiamas aspektas, su kuriuo galbūt daugelis iš jūsų nesutiktų, mano manymu yra begalinis sąrašas užsakymų. Smagu stebėti įdomius ir novatoriškus darbus, tačiau kai kompanija kuria tiek daug objektų ir laimi begalę konkursų, kyla klausimas ar tai nėra tiesiog grandininė reakcija, kuomet išgarsėjusi kompanija ima glemžtis viską aplinkui taip užkirsdama kelią kitoms įdomioms idėjoms.

Verta paminėti, jog susidomėjimas Zaha Hadid, jos kompanija ir kūryba kyla ir iš didelio žiniasklaidos susitelkimo prie jos biografijos. Zaha Hadid yra laikoma sėkmingiausia moterimi pasaulyje dirbanti architektūros srityje, tuo tarpu jos irakietiška kilmė kelia dar daugiau susidomėjimo ir diskusijų. Moteris dėstė daugelyje garsių pasaulio universitetų, dalyvavo meno projektuose, kūrė interjerus, objektus.

Kalbant apie “Galaxy Soho” interjerą, neesu taip teigiamai nusiteikusi. Jeigu eksterjeras stebina savo darnia kompozicija, lanksčiomis formomis ir netikėtomis pertvaromis bei vizualiniais sprendimais, tai interjeras daugeliu atvejų primena tipinį prekybos centrų ir ofisų išplanavimą. Zonos išskirstytos į aukštus, begalė įstiklintų puslankiu viena greta kitos išdėstytų vitrinų ir nuobodžios baltos erdvės – jokio žaismingumo. Galima įsivaizduoti, jog šis pastatas nustebins atvykusį ir pamačiusį jį iš išorės ir labai nuvargins savo monotoniškumu klaidžiojant vidinėmis erdvėmis. Situaciją šiek tiek gelbėja žaismingos bei lanksčios, dangaus skliautą atidengiančios pertvaros.

Verta paminėti ir greta “Galaxy Soho” įkurtą grupių darbo kambarį, kuris pasižymi įdomesniu ir žaismingesniu interjeru. Nors ir vėl pasirinktas minimalistinis stilius, tačiau netikėtas sužaidimas lanksčiomis formomis ir futuristinėmis kolonomis kuria jaukią darbinę aplinką. Jeigu greta kaip nurodyta projekte iš tikrųjų bus įrengtas baseinas, šį erdvė puikiai tiks įsikūrusiems verslams ir jų darbo grupių idėjų pristatymams.

Pabaigai norėtųsi pridurti, jog didelės, ilgą patirtį turinčios kompanijos ir jų kokybiškai įgyvendinti projektai visada kelią smalsumą ir norą pasidomėti daugiau, tačiau norėtųsi, jog architektūros menas per daug neužsižaistų komercijos plotmėje ir nevirstų vien tik mechanine statybos aikštele. Vis labiau akcentuojant besiplečiančių bendruomenių svarbą ir socialinius tinklus, norėtųsi, jog ir architektūros srityje kartas nuo karto įsiterptų šiek tiek labiau nenormalūs, iššaukiantys ir kūrybiški projektai. Ir galų gale, kada pradėsime ieškoti kažko labiau įdomesnio nei minimalizmas ir baltoji estetika?

Filed under: Interesting, Lietuvos praeitis, Tarybinė architektūra Tagged: 1970, architektūra, Kaunas, Kauno praeitis, Neris, tarybinė architektūra, Vilijampolė

Turbūt visi atsimena vaikystės žaidimus statant įvairius architektūrinius pastatus iš baldų, antklodžių ir kasdienių daiktų. Nick Mobbs primena žiūrovui šį užsiėmimą kurdamas savąsias deformacijas bei nagrinėja namų, jaukumo ir nesaugumo jausmus keliančias erdves.

Vienas pagrindinių menininko tikslų suklaidinti žiūrovą, apgauti žvilgsnį ir priversti iš naujo nagrinėti matomą konstrukciją, jos logiką ir tvarką. Naudodamas mūsų gyvenamojoje aplinkoje sutinkamus daiktus, menininkas įneša į stereotipinę namų suvokimo terpę naujų potyrių ir aliuzijų į pasąmoninį vaizdų žaismą.

Gyvenamoji erdvė visuomet patraukia kiekvieno mūsų akį, ar tai nuotraukos iš blizgančio specializuoto interjero dizaino leidinio, ar nespalvota laikraštyje išspausdinto namo iliustracija. Asmeniškai mėgstu stebėti skirtingų žmonių buitinę aplinką, tvarką ar betvarkę (betvarkę labiau), pirmas žvilgsnis tik įėjus į naujus namus visuomet būna šiek tiek nejaukus, tačiau nori nenori bent akimirką pasiduodi analizei.

Buitinių erdvių asortimentas gali būti labai platus, todėl kiekvienas individas (jeigu jam pasiseka) gali susikurti būtent jam mielą ir jo charakteristiką atspindinčią erdvę. Kalbėdami apie erdves, tiek tas kuriose gyvename, tiek tas, kuriose mėgstame leisti laiką, galime labai lengvai susipažinti su nauju žmogumi, nuspręsti ar asmenybė yra plačių pažiūrų, ar turime ką bendro. Didžiųjų valstybių sostinės pasižymi ne tik tuo, jog čia sutiksite bene visų pasaulio kampelių gyventojus, bet ir tų gyventojų buitinės aplinkos įvairove, kuri tokia įvairi, jog neabejotinai gali būti klasifikuojama ir analizuojama. Asmeniškai man iš kol kas pastebėtų ir išbandytų erdvių skirtinguose miestuose labiausiai įstrigo Berlynas su industrine architektūra ir jos panaudojimu kasdienybėje, Heraklionas, kurio gyventojų įpročiai verčia susimąstyti apie tūkstantmečio istoriją ir Londonas, kurio įstatymai leidžia atsirasti vis labiau stebinančioms erdvėms.  Šį kartą kalbu apie kanalų gyventojus, kurie naktimis glaudžiasi laivuose bei apie dažniausiai (bet nevisada) kūrybiškesnį ir alternatyvesnį gyvenimo būdą besirenkančius skvotų rezidentus.

Abi minėtos grupės kasdienybėje susiduria su panašia rutina, jų interjeras priklausomas nuo specifinės architektūros ar gyvenimo būdo. Tarkime jums tikrai prireiktų praktiškų patarimų, norint įsirengti laivą taip, jog žiemą jame būtų šilta, saugu ir patogu, tuo tarpu įsirengiant skvotą tenka įvertinti tokias aplinkybes, kaip policijos atvykimas, iškeldinimas po keleto dienų, erdvių panaudojimas ar elektros pajungimas. Būtent dėl šių specifinių klausimų/problemų bei jų sprendimo būdų, kuriems neabejotinai reikalingi pasitarimai, pokalbiai bei komunikacija, jaučiu malonumą vadindama šias žmonių grupeles bendruomenėmis arba netgi subkultūromis.

Kanalo bendruomenė labai glaudžiai palaiko ryšį tarpusavyje, t.y. dažnaiusiai penki vienas šalia kito prisišvartavę laivų šeimininkai bus draugai, ne kartą besidalinę savo patirtimi, reguliariai vakariaujantys kartu, padedantys vienas kitam ir tik kartu plaukiantys švartuotis į kitą upės krantą. Yra keletas laivuose gyvenančių žmonių charakteristikų – pirmieji, kurie sumoka nuolatinį švartavimosi mokestį ir nuolatos reziduoja toje pačioje vietoje ir antrieji, kurie nuolat, bent kartą per mėnesį keliauja ir plaukia į naujas pakrantes (dažniausiai taip daroma norint sutaupyti, kadangi nuolatinio švartavimosi mokestis yra didelis).

Šiame laive gyvena 52 metų ponia

Laivo svečiai

Gyventi laive yra tam tikras iššūkis, nors patogumus galima įsirengti, o žiemą pasišildyti krosnelę, tačiau būtina išmokti valdyti laivą, jausti jo apimtis, suprasti ką reiškia keliauti kanalu ar prisišvartuoti valtį. Be to tenka priprasti, jog esi šiek tiek paniręs vandenyje, esant dideliam vėjui laivas gali ir pasiubuoti, nors mano manymu tai labiau privalumas. Kokie žmonės gyvena laivuose? Negalėčiau išskirti vienos amžiaus grupės, tačiau šeimoms su mažais vaikais gyvenimas laive nėra labai patrauklus, tad dažniau čia sutiksite vienišius, ramybę mėgstančius personažus, poreles, rašytojus ar tiesiog žmones, nusprendusius išbandyti kažką naujo.

Vaizdas pro laivo langą

Valties interjeras

Kanalo gyventojai dažniausiai keliauja dviračiais ir laikosi ekologiško gyvenimo būdo

Vaikštant kanalo pakrante galima pamatyti skirtingų laivų, tačiau dažniausiai tai būna vieno aukšto modelis

Tuo tarpu skvotai pasižymi kiek kitokia specifika. Skvotuose pats interjeras gali būti labai skirtingas, kadangi tai priklauso nuo to kokį namą išsirinkai, tačiau šią bendruomenę sieja gyvenimo rutina, pasitaikančios problemos ir potyriai. Skvoteriai įsirengia savo gyvenamą erdvę taip kaip jiems patinka, tačiau dažniausiai tai nebūna kruopštus pasirengimas, kadangi tiek atsikėlimas į naują erdvę tiek iškeldinimas iš jos dažniausiai įvyksta akimirksniu. Visgi daug įdomiau būtų kalbėti apie aktyvius skvotus, kurie vykdo ekologinę ar kūrybinę veiklą. Tiesą pasakius tokių skvotų yra mažai, kadangi labai dažnai skvotuose reziduojantys žmonės tiesiog mano, jog neigia materialistinę sistemą, rado joje skylių, jiems nebereikia dirbti, jie laisvi, jie žino kur gauti nemokamai maisto, kaip nemokamai naudotis transportu ir taip visą laiką skiria tiesiog savo malonumui, kuris dažnai būna tiesiog žolytės pūtimas.

Stoke Newington

Aktyvių skvotų gyventojai pasižymi labai kūrybiškomis ir įdomiomis charakteristikomis. Dažniausiai žmonės, kurie pasirenka gyvenimą skvote ne todėl, jog tieisog ieško erdvės kur nereikėtų mokėti už nuomą, bet ir todėl, jog nori vykdyti aktyvią veiklą, turi viziją ją įgyvendinti būtent skvoto erdvėse, pasižymi labai stipria bendruomene, kurios ritualai verčia susimąstyti apie tai kuriame amžiuje gyvenama. Skvoto vadas nustato namo taisykles ir visi jų laikosi, nesvarbu ar tai tvarkos klausimai ar atstovavimas teisme, vaikinai medžioja maistą (tik šiame amžiuje maistas medžiojamas vakarais super marketuose, kurie atiduoda maistą nemokamai), o merginos kitą dieną verda šeimai valgyti.

Beje labai retai teko girdėti apie merginas, kurios pačios atidaro naujus skvotus, dažniausiai tuo užsiima vaikinai, tuo tarpu merginos rūpinasi erdve patekus vidun.

Stoke Newington

Stoke Newington

Įdomu ir tai, jog nors skvotas dažnai būna laikina erdvė, tačiau žmonės, kurie vykdo kūrybinę veiklą, erdvę atnaujina, dažo, įrengia ir t.t., nesvarbu, jog keleto mėnesių bėgyje visi gali būti iškeldinti. Šis bruožas dažniausiai būna susijęs su mąstymo filosofija, jog skvoteris ateina į apleistą ir užmirštą erdvę vedamas tikslo paversti ją ir vėl naudojama, šilta bei jaukia. Būtent todėl skvotuose vyksta puikūs vakarėliai, diskusijos ar workshopai. Žinoma pasitaiko ir labai radikalių variantų, na bet akcionistai bei fluxus savo laiku taip pat buvo radikalūs, galų gale prašome pasirinkti ar gyventi bei lankytis skvote ar ne.

Brixton

Brixton

Kai kurie menininkai naudoja skvotus kaip savo studijas, kadangi viso nekilnojamo turto nuoma Londone be galo brangi, tuo tarpu studija skvote suteikia galimybę ne tik įsirengti erdvę kaip patinka, išdažyti sienas ar pripiešti ant jų tarakonų, bet ir pajausti kitokį gyvenimo ritmą, kuomet gali apsimesti šeimininku pastato, kuris tau nepriklauso ir greičiausiai nepriklausys (nors yra toks įstatymas, jog jeigu tavęs neiškeldina iš skvoto 15 metų, namas tampa tavo nuosavybe).

Stoke Newington

Stoke Newington

Stoke Newington

Tai tiek bendros informacijos apie įdomias ir savo gyvenimo būdu išsiskiriančias bendruomenes, kad pasakojimas neatrodytų per daug nuobodus ir šališkas, nusprendžiau pakalbinti vieną iš aktyviai skvotų bendruomenėje besireiškiančių personažų. Rudis skvotinti pradėjo dar ne visai seniai, norėdamas turėti atskirą muzikos studiją ir vietą repeticijoms. Jo tėvų namas tėra už dešimties minučių nuo skvoto. Rudis visą savo vaikystę praleido Londone, aistrą muzikai pajuto baigęs studijas, o padrąsinimą atidaryti savo skvotą gavo iš tėvo, kuris pats skvotino 18 metų. Taigi interviu su Rudžiu (versta iš anglų kalbos).

Gintarė. Būdamas muzikantu, ar jauti, jog gyvenimas skvote tave kažkokiu būdu įkvepia, priverčia pažvelgti į aplinką kitaip?

Rudis. Kaip bebūtų, tačiau labiausiai įkvėpiantis faktorius visų pirma yra tai, jog skvote nereikia mokėti už nuomą! Ši privilegija suteikia man galimybę skirti daugiau laiko muzikai, kompozicijų kūrimui ir repeticijoms. Esu girdėjęs ir lankęsis menininkų skvotuose, manau gyventi viename tokių skvotų menininkui būtų įdomus potyris, visgi mūsų skvoto atmosfera daugiau primena paprastą namą. Vienas iš išskirtinumų būtų tai, jog kiekvieną dieną čia galima sutikti vis naujų nematytų veidų.

G. Jau pasakojai, jog tavo tėvų namas yra vos už dešimties minučių nuo skvoto, o tu neesi vienas iš tų žmonių, kurie gyvena skvote vien dėl to, jog neturi kur kitur apsistoti. Ar galėtum papasakoti kodėl nusprendei skvotinti ir kaip tai atsitiko?

R. Vėlgi, tai buvo iš dalies ir finansinis klausimas, baigęs studijas aš galėjau ir vėl grįžti namo ir gyventi kartu su savo seserimi tėčiu ir pamote, tačiau po trijų studijų metų, kuomet gyvenau atskirai, tai nebuvo pats patraukliausiais sprendimas, galėjęs šauti man į galvą. Taigi man reikėjo rinktis – arba susirasti nuolatinį darbą, arba pradėti labiau domėtis skvotinimu ir surasti tinkamą namą. Taip aš pasirinkau skvotinimą! Mane taip pat labai domina skirtingos skvoterių subkultūros ir jų gyvenimo stiliaus suvokimas.

Stoke Newington

Stoke Newington

Stoke Newington

G. Šiek tiek užsiminei, jog tavo tėtis palaiko skvotinimo idėją ir pats turi nemažai patirties. Ar galėtum plačiau papasakoti apie jo įspūdžius ir galbūt palyginti skvotų kultūrą aštuoniasdešimtaisiais ir šiomis dienomis?

R. Mano tėtis pradėjo skvotinti būtent 80-aisiais, kai atvyko į Londoną iš Briuselio. Tais laikais skvotinti buvo žiauriai lengva. Mano tėvas pats atidarė dešimt skvotų, tačiau vieną dieną liovėsi, kadangi susidūrė su inscidentu kai į jį buvo kėsinamasi. Tačiau bendrai paėmus skvotinimo kultūra aštuoniasdešimtaisiais buvo neįtikėtina. Kiekvienas taip gyveno, ypatingai muzikantai, menininkai ir studentai. Prieš dvi dienas kalbėjausi apie skvotinimą su vienu tėvo draugu, jis pasakojo, jog gyveno skvote sandėlyje su septyniasdešimt žmonių ir tai buvo geriausi metai jo gyvenime. Jis persikėlė į Londoną iš mažo miesto centrinėje Anglijoje. Taigi mano tėvai labai palaikė mane kai pradėjau skvotinti, jie supranta, jog tai labai svarbu man kaip dar besiformuojančiam muzikantui.

Brixton

Brixton

Brixton

G. Jūsų skvotas yra ganėtinai aktyvus kūrybine prasme, čia rengiate repeticijas, muzikos perklausas, netgi vadinamas sesijas ir workshop’us. Papasakok kaip šios įdėjos ateina tau į galvą ir ar planuoji ateityje dar labaiu plėtoti šią veiklą, gal atidaryti būtent aktyvų muzikos skvotą?

R. Vakar mes rengėme muzikos sesiją pavadinimu GulkisUžsimerkIrKlausyk, ar kažkas panašaus… Mes turime gerą garso sistemą, taigi pagrinde visi sugulėme ant žemės ir klausėmės skirtingų kūrinių. Pagrindinė idėja ir intencija buvo sukurti kitokią aplinką, kadangi dažniausiai muziką klausome ir suvokiame bendravimui skirtose erdvėse, kur ji atlieka tik antraeilį vaidmenį. Dažniausiai žmonės labiau susikoncentruoja į vizualinį aplinkos aspektą, draugus esančius šioje aplinkoje, jų kūno kalbą ir t.t. Galbūt šokių muzika tik sustiprina šį susidūrimą, padeda žmonėms bendrauti, tačiau klausant ne šokių muzikos, visi šie pašaliniai trukdžiai tik blaško ir trukdo pilnavertiškai suvokti kūrybą. Jaučiamės nepatogiai per ilgai sėdėdami vienoje pozoje ar stovėdami tam tikroje pozicijoje – tai tikra žala garso perklausai ir pajautimui. Mūsų įdėja buvo surengti sesiją, kurioje grupė žmonių visi kartu intensyviai atsiduodų būtent muzikos perklausai. Visi kartu atsigulėme ant žemės, patogiai įsitaisėme ir išjungėme šviesas kambaryje. Pradėjome perklausą nuo Igor Stravinsky kūrybos, toliau klausėme du šiuolaikinės elektronikos ir minimalistinės muzikos kompozitorių, vienu metu tarp kūrinių mano draugas įterpė apie 7 minutes trukusią tylos pauzę, kuri buvo taip pat labai svarbi sesijos dalis. Ši sesija buvo labai originalus potyris, ją vainikavo labai įdomi ir nuotaikinga diskusija apie potyrius sesijos metu.

Dėkoju Rudžiui už interviu, na o jo kūrybos pristatymas pasirodys vėlesniuose straipsniuose.

Stoke Newington

Pirmi iš septynių. Baigta ir see you never! Laukiame naujų projektų, kelionių ir parodų.

Įstoti nebuvo sunku: portfolio, neblogi pažymiai, motyvacinis, rekomendacinis laiškas ir štai hello Glasgou! Vietiniams — kitaip, visi turėjo eiti į interviu ir įtikinti žodžiu, jog jie verti čia mokytis. O mokytis čia sunku: jau po pirmos savaitės neliko kelių studentų, o po pirmų metų ir visų dvidešimt. Vieni, kaip jie pasakė, suprato, kad jiems nepatinka pastatai, o kiti nepanoro, tikrąją to žodžio prasme, VISĄ savo laiką skirti architektūrai. Ir nuo pirmos savaitės prasidėjo.

Mokslai tarsi žaidimai: workshopai, kurių metu vedžioji draugą užrištomis akimis, o jis pasakoja, ką jaučia aplinkui, kokie garsai, medžiagos, kvapai; bėgioji po universitetą rinkdamas tekstūras, kaip vaikystėje paimdavom monetą ir uždėję lapą nuspalvindavom. Matavom atstumus, laiptus, kiek vietos reikia keturiems žmonėms sėdėti prie stalo, kokio dydžio yra tualeto kabina, kiek vietos reikia šimtui žmonių laisvai jaustis erdvėje ir kiek vietos jie gali užimt mažiausiai, spaudėmės i mažą galerijos kampą ir matavome ilgius ir pločius. O prieš tai, pačią pirmąją savaitę gavome 48 savaitgalio valandas pagaminti medinei dėžei. Aišku, tai nebūtų buvę sunku, jei Glasgas būtų buvęs pažįstamas miestas, kur žinai kur nueiti, nusipirkt medžiagų ir paprašyt, kad išpjautų lentas milimetro tikslumu. Bet mums pasisekė: maisto prekių parduotuvės pardavėjas palieka parduotuvę, kad įsodintų mus dvi lietuves į autobusą, visą valandą kažkur keliaujame, kol paleidžia plynėje, o ten didžiulis angaras — „BnQ“! Mes išgelbėtos!

Kartu su workshopais prasidėjo paskaitos (kurių tiesa nebuvo daug) — dailės istorija, technologijos ir kitokios rūšies technologijos, kuriose sužinojome apie tai, kaip architektūra daro įtaką globaliniam atšilimui, kaip prastai pastatyta yra Villa Savoye, kaip dėstytojas nemėgsta Le Corbusier, o Lietuva pirmauja pasaulyje gaminant elektros energiją atominėse elektrinėse. Kai projektorius nušvietė Lietuvos vardą, kažkas iš auditorijos sušuko: Lithuania?!

Pirmasis projektas buvo „To Support“ — atramos, plastelininiam modeliui tam tikroje pozoje, kūrimas. Savaitė skirta 140 eskizų, mažiausiai penkiems modeliams galimų variantų pagaminti ir dar šimtam darbų. Nuo tada tie darbai ir nesibaigė iki pat mokslo metų pabaigos. Atrama turėjo būti sulankstoma, išardoma, transportuojama, nes kita užduotis iš mastelio 1:5 pereiti į 1:1. Tik tuomet jau tobulinome ir gaminome struktūrą komandomis, rengėme pristatymo šou su filmukais, plakatais. Kartu tai buvo pirmas kartas kai stojome prieš dėstytojus, svečius ir studentus vertinimui. Deja šita dalis nebuvo tokia maloni. Bet prie kalbėjimo viešai, ne itin malonių komentarų jau pirmąją savaitę patarė priprast, nes kasmet jie bus vis aštresni.

Dar vienas išbandymas buvo Glasgou geriausios architektūros rinkimai, kada kiekvienas architektūros ir inžinerijos studentas turėjo nominuoti jo manymu geriausią miesto architektūrą, parengti prezentaciją ir įtikinti visus, jog jis teisus. Pirmiausia grupėmis, o po to dešimt geriausiųjų stojo prieš auditoriją. Šiuose rinkimuose kilo klausimų karas tarp inžinerijos ir architektūros studentų. Štai, pavyzdžiui, aš gavau klausimą ar mano pasirinktas tiltas vis dar vertas geriausios architektūros prizo, kurį yra laimėjęs, jei jis buvo uždarytas dėl konstrukcinių gedimų. Bet.. atsakymas trumpas: Wright‘o Fallingwater vis dar yra architektūrinis šedevras, nors ir varva vanduo pro stogą, o rekonstrukcijų daryta ne viena ir ne dvi. Už atsakymą metų direktorė pamerkė akį. Rinkimus laimėjo senieji Viktoriniai Glasgou gyvenamieji namai, nes be jų Glasgas nebūtų Glasgas.

Pirmoji kelionė: trys grupės, trys maršrutai: Mount Stewart, Portencross ir Kielder water & forest park. Man teko pastarasis: po visą parką išdėstytos pastogės, skulptūros, kurios slepia tam tikrą įrėmintą vaizdą.

Taigi prasidėjo paskutinis pirmo pusmečio projektas — To Shelter: Room with a view (Suteikti pastogę: patalpa su vaizdu). Gavome saitą, kuriame kiekvienas išsirinkome vietą savo pastogei ir vaizdą, kurį norėtume įrėminti.

Kiekvienas projektas prasidėdavo vietos analize, kuriai praleisdavome mažiausiai savaitę: istorija, kontekstas, kelionė į saitą, į pasirinktą vietą ir iš jos, didysis klausimas: KODĖL? medžiagos, technologijos, garsai, kuriuos gali išgirsti, ką gali paliesti, žemės paviršius, oras, orientacija, šešėliai, o svarbiausia žmogaus ryšys su erdve — viskas turėjo būti apsvarstyta, įvertinta ir suprasta. Mes tarsi režisieriai turime paišyti savo filmo kadrus, vadinamuosius storyboxes, kuriuose rodome svarbiausius keliones akcentus, kaip prisiartinama prie pastato, atvykstama į jį ir įeinama, o toliau — kelionė pastatu.

Kiekvienas kadras turi būti įdomus. Kurti architektūrą, tarsi kurti interaktyvų filmą, kuriame gali paliesti, užuosti, išgirsti. Kitas žodis, kurį mes nuolat girdėdavome buvo diagramos, priprasti jomis aiškinti, pateikti idėją be žodžių. Kai tik atėjome studijuoti ir mums rodė praeitų pirmakursių darbus, tikriausiai daugumą apėmė baimė, atrodė, kad nieko nemoka ir per vienus metus tiek išmokti yra neįmanoma. Su dėstytojais susitikdavome du kartus per savaitę, po daugiau nei tris valandas, grupėmis ir individualiai diskutuodavome apie savo projektus, gaudavome tam tikras užduotis, rodydavome, ką padarėme.

Čia išmokau užsirašinėti kiekvieną dėstytojo užduotą klausimą į kurį negalėdavau atsakyti, o kiekvieną projektą pradėti klausimais. Kartu kiekvienos tarpinės peržiūros ar 15 min akistatos su dėstytoju sėkmė priklauso nuo to, kiek pats sugebėsi paklausti. Taip pat mokytis mes turėjome iš antrakursių ar penktakursių studentų ir pirmiausia, kas neaišku klausti jų. Jie su mielu noru peržiūrėdavo mūsų brėžinius, pasakydavo klaidas, patardavo konstrukciniais klausimais ir atrasdavo laiko pamokyti dirbti kompiuterinėmis programomiss, nes, kai mes iškėlėme šį klausimą: ar mus mokys,o ne tik reikalaus, gavome atsakymą, jog mes patys turime mokytis, mokytis vienas iš kito ir iš vyresnių kursų studentų.

Milijonas praleistų valandų bibliotekoje, prie brėžimo lentos, prie kompiuterio ir darbščiųjų rankų būrelis mažame bendrabučio kambarėlyje arba studijoje. Kiekvienas projektas neapsieidavo be daugybės eskizinių modelių ir be abejo saito modelio. Universitetas turi dirbtuves, kuriose ir gimdavo mūsų miestai. To Shelter projektu pasibaigė pirmasis pusmetis, kurį vainikavo didžiulė mūsų pirmakursių darbų paroda buvusiame Tempelton kilimų fabrike.

Antras pusmetis buvo kur kas sunkesnis. Kaip įvadas į kitą projektą — fasado kūrimas senamiestyje. Vėl trys grupės, trys maršrutai: Toledo, Gdansk, Edinburgh. Ekskursijos po miestą, lankymas esamų architektūrinių grožybių, eskizavimas ir pasirinktos vietos matavimai.

Edinburgas

Edinburgas

Užduotis To Dwell (apgyvendinti). Apgyvendinti reikėjo šokėją. Šiame projekte atsirado istorinis kontekstas ir asmuo, į kurio pomėgius bei asmenybę turėjo būti atsižvelgta. Dirbome be dėstytojų pagalbos, turėjome vieni organizuoti susitikimus grupėse ir būti vienas kitų kritikais. Viena iš užduočių buvo atrasti kriterijus, pagal kuriuos objektyviai galima būtų vertinti darbą.

Paskutinis baigiamasis projektas To Settle (įsikurti, įkurdinti). Užduotis: šokių repeticijų studija tam pačiam šokėjui, jo trupei. Saitas Glasgou priemiestyje, senas apleistas miestelis, į kurį atplauki keltu, pilis, jūra, aikštė. Užduotis ne tik suprojektuoti pastatą, bet pasiūlyti idėją miestelio atgaivinimui ir suteikti aikštei funkciją.

Taip labai palengva nuo mažo mastelio perėjome prie kur kas didesnio. Kiekvieno projekto pavadinimas — veiksmažodis, nes mokomės kurti ne daiktą, mokomės kurti erdvę žmogui, erdvę kontekste, ir kiekvienas dalykas, kurį mes kuriame, turi turėti svarią priežastį egzistuoti. Prezentacija. Lygiai tokia pati svarbi projekto dalis kaip ir visa kūryba iki jos, nes darbas ant sienos turi kalbėti už tave, paaiškinti pirmą karta projektą matančiam žmogui tavo idėjas — iš kur jos atsirado ir kodėl.

Šito irgi išmokome, nes net jei turi gerą idėją, bet prezentacija jos taip nepateikia, visas darbas iki tol stipriai nukenčia. Su mumis visus metus dirbo grafikos dizainerė, kurios patarimai gerokai patobulino paskutines prezentacijas. Kiekvienos finalinės peržiūros metu kartu su dėstytoju ir studentais sėdėdavo bent keli svečiai, kuriems tarsi užsakovams reikėdavo pateikti, o kartu ir parduoti idėją.

Taigi vienas etapas baigtas. Įspūdingas penkių metų geriausių studentų darbų šou. Penktakursiai šokiravo darbų pateikimu, judantis miestas projektuojamas ant maketo, pateikiami alternatyvūs elektros gaminimo būdai, interaktyvus stalas, kuriame ranka vartai pasaulį ir matai analizuojamas vietas. Hole in my pocket — menininkų-architektų duetas taip pat dirbęs su mumis šiais metais, pristatė knygutę su mūsų kūrybinių dirbtuvių rezultatais. Polyark paroda, RIBA ir RIAS (britų ir škotų architektų asociacijos) apdovanojo geriausius šių metų studentus.

Trys aukštai idėjų ir jaunos architektūros iš viso pasaulio.

Keliauju toliau į architektūros mokslo-meno platybes.

Įspūdžiais pasidalino Paulina Naruševičiūtė.