Ar jusu neerzina sweplai parasytas textas, ypac jei jame yra ne lietuvisku raidziu, pavyzdziui, x arba w, o juolab jei jis – be skyrybos zenklu, bet uztai kupinas smailu?

Nesijaudinkite, rašymo stiliaus nekeisiu ir prie šveplojo teksto bei šypsenėlių nepereisiu (nebent skaitytojai to labai pageidautų).

Tiesiog norėjau parodyti ir pati dar kartą pasižiūrėti, kaip toks tekstas atrodo, kad visiems būtų aiškiau, apie ką bus kalbama.

Kodėl staiga prisiminiau švepluosius tekstus?

Tiesą sakant, šią temą Twitteryje priminė, kaip suprantu, web dizaineris ir tinklaraštininkas (deja, retokai pildantis savo blogą) Igoris Gubaidulinas, nusprendęs vėl į dienos šviesą išvilktikai kuriuos  savo archyvus.

Lietuviškumas internete, manau, yra gera ir aktuali tema, kurią verta panagrinėti iš naujo.

„Rašyk lietuviškai!“

Lietuviškų rašmenų internete tema buvo ypač aktuali prieš dvejus metus, siaučiant interneto lietuvinimo akcijai, kurioje skatinta net svetainių adresuose (domenuose) naudoti lietuviškas š, ž, č, ė, ū ir nosines raides.

Sakoma, geras pavyzdys užkrečia, taigi, buvo sukurta ir interneto svetainė www.lietuviškai.lt.

Pabandžiau ją aplankyti dabar.

Vos tik suvedžiau adresą, kaip ir priklauso, lietuviškomis raidėmis – lietuviškai.lt, naršyklė parašė, kad serveris www.lietuvi%c5%a1kai.lt (taip ir buvo užrašyta) – nerastas.

Suvedus adresą švepluoju tekstu www.lietuviskai.lt, buvau sugėdinta pasirodžiusiu ekrane tekstu: „Rašyk lietuviškai!“ ir tik tuomet nukreipta į projekto puslapį.

Žodžiu, projekto autorių idėja skleisti lietuviškumą visame kame – žavi, bet tai, kad jų pačių puslapis atsidaro tik parašius adresą lotyniškomis (o ne lietuviškomis!) raidėmis ir perskaičius sugėdinimą, kad rašai švepluoju būdu, atrodo keistai.

Gal taip užmanyta tyčia, bet vis tiek nemalonu skaityti kaltinimus, kai net nesijauti prasikaltęs.

Turi kelis pavadinimus

Įtariu, kad interneto naršyklėms sudėtinga nuskaityti lietuviškus adresus. Todėl tik retas interneto puslapis turi lietuviškomis raidėmis rašomą interneto adresą.

Vienas tokių retenybių – puslapis parduotuvė.lt, į kurį surinkus adresą lotyniškomis raidėmis nepateksi.

Lietuviškai.lt puslapyje skelbiama, kad dar vienas toks lietuviškas puslapis yra žodynas.lt.

Bet užrašius puslapio adresą lietuviškais rašmenimis, jis vis tiek konvertuojamas į švepląjį tekstą.

Lietuvos Respublikos Vyriausybės puslapio kūrėjai apsidraudė. Jie sukūrė puslapį taip, kad į jį būtų galima patekti adresą parašius ir lietuviškais, ir vien tik lotyniškais rašmenimis.

Manau, toks variantas – geriausias, nes leidžia padaryti taip, kad ir vilkas būtų sotus, ir avis sveika. Kam patinka lietuviškos raidės, gali rašyti lietuviškai, o kam užtenka vien lotyniškų, gali rinktis kitą variantą.

Panašiai – net trimis skirtingais būdais – galima patekti ir į dienraščio „Klaipėda“ interneto puslapį.

Čia jus nukreips ir suvedus kl.lt, ir klaipeda.diena.lt, ir tiesiog klaipėda.lt.

Sakyčiau, puiki strategija: kad ir kaip vesi puslapio pavadinimą, vis tiek atsidursi jame.

Beje, būtų įdomu, pažiūrėti duomenis, kuris pavadinimas atveda daugiausiai lankytojų į puslapį.

Įpročius pakeisti sunku

Specialių rašmenų yra ne tik lietuvių, bet ir kitose kalbose, pavyzdžiui, švedų.

Kaip ir lietuviai, švedai gali savo domeną (interneto adresą) rašyti ir švediškomis raidėmis, bet tai – nerekomenduojama.

Kodėl? Kaip sakė švedų puslapio Driva Webshop  kūrėjai, naudoti specialius rašmenis nepatariama, nes skaitytojams patogiau vesti pavadinimą vien lotyniškais rašmenimis, ypač jei jie gyvena kitose šalyse.

Be to, interneto vartojai paprastai įpratę adresus rašyti vien lotyniškomis raidėmis, tad greičiausiai bet kuriuo atveju jie rinks pavadinimą be specialiųjų raidžių.

Pridengia klaidas?

Bet palikime puslapių adresus ramybėje ir grįžkime prie pačių tekstų.

Dažniausiai lietuviškų rašmenų vengia tekstų komentatoriai.

Pastebėjau, kad tinklaraščiuose švepluoju tekstu parašyti komentarai pasitaiko rečiau.

Tačiau didžiuosiuose naujienų puslapiuose šveplai komentuoja pusė, o gal ir daugiau komentatorių.

Kodėl žmonės rašo šveplai?

Dažniausiai, matyt, iš tingėjimo dviejų klavišų spustelėjimu persijungti klaviatūrą į lietuvišką. Ypač, jeigu kompiuteriu tenka rašyti keliomis kalbomis (ne tik anglų ir lietuvių).

Dažnai lietuviškai nerenkantiems tekstų žmonėms būna nelengva surasti lietuviškų simbolių klavišus, ypač jei klaviatūroje jie specialiai nepažymėti.

Kartais žmonės nenaudoja lietuviškų raidžių gal ir dėl to, kad šveplai įgunda rašyti kitur, pavyzdžiui, kurdami SMS žinutes.

Šveplas tekstas gali būti ir patogi nemokšiškumo priedanga: rašant šveplai nereikia paisyti nosinių ir ilgųjų raidžių rašybos.

Tiesa, šveplas tekstas pridengia ne visas klaidas. Jei neskiri, kada rašyti galūnę -ei, o kada – -iai, kada raidę „i“, o kuomet – „y“, vis tiek išsiduosi.

Pasiteisinimai negalioja?

Kaip žmonės reaguoja į rašančius šveplai? Kaip pastebėjau, neretai, neigiamai.

Kai kurių puslapių administratoriai netgi trina švepluoju tekstu parašytus komentarus.

Štai viename puslapyje administratorius šveplai bandžiusiam rašyti komentuotojui atsakė gana griežtai:

„Šveplas tekstas pašalintas. Jokie pasiteisinimai negalioja. Mes gyvename Lietuvoje, o ne Švepliandijoje, todėl prašome rašyti LIETUVIŠKAI. Jei neturite lietuviškos klaviatūros, nemokate, nenorite ar negalite susitvarkyti – naudokitės virtualia klaviatūra http://aaiddennium.com/tools/klava_v1.6/„.

Apie šveplų tekstų netoleravimą rašė ir kolegė Salomėja, prisipažinusi, kad dirbdama žurnaliste šveplus pranešimus spaudai ištrindavo jų nė neskaičiusi.

Dažnai asmenis, rašančius komentarus šveplu tekstu, gėdina ne tik puslapio administratoriai bet ir kiti komentatoriai, paprastai siūlydami pasimokyti rašyti lietuviškai.

Man šveplai parašytas tekstas – netrukdo, nors, žinoma, visuomet maloniau skaityti lietuviškais rašmenimis ir, svarbiausia, be gramatinių bei skyrybos klaidų parašytą tekstą.

Pastarasis faktorius – gebėjimas rašyti taisyklingai man atrodo kur kas svarbesnis, nei rašyba lietuviškomis raidėmis.

O kaip jūs vertinate šveplą tekstą – toleruojate, ar laikote jį nepagarbiu?

One.lt „srautas“

Ar naujasis įrankis taps išskirtiniu konkurenciniu privalumu? Vargu, nes konkurentų socialiniai portalai jau senokai turi „srauto“ alternatyvas.

Frype.lt „plepys“

Naujas pasaulis

Interneto pasaulyje, kur viskas vystosi ir kinta žaibišku greičiu ir kur penkmetis tampa jau solidžia istorija, o dešimtmetis prilygsta Antikai,  metai - jau šiokia tokia sukaktis.

Bet kai išgirsti, kad žmonės pildo tinklaraščius po penkerius ar net septynerius metus, tenka kukliai nuleisti akis.

Kas atsitiko per tuos bloginimo metus?

Mano gyvenimas pasidarė įvairesnis ir įdomesnis.

Visų pirma atradau virtualų pasaulį, apie kurio egzistavimą žinojau, bet pati jame nedalyvavau.

Niekada nemaniau, kad šiame pasaulyje sukiojasi tiek daug įdomių, protingų, linksmų, draugiškų žmonių.

Niekada nematyti bičiuliai

Pasakysiu atvirai, 90 (o gal ir daugiau) procentų tų žmonių, su kuriais susibičiuliavome virtualiame pasaulyje, realiai kol kas taip ir nesutikau.

Kaip kai kurie jų atrodo žinau tik iš nuotraukų socialiniuose tinkluose ar jų pačių bloguose, kur smagiai paplepame apie šį bei tą.

Kitų gi net nežinau nei išvaizdos, nei amžiaus, nei profesijos, nei užimamų pareigų, bet tai netrukdo draugiškai bendrauti.

Pagalvoju, kad gal ir gerai, kai nežinai detalių. Tada žmogų priimi kiek kitaip ir vertini jo mintis, mąstymą, o ne kokius nors išorinius dalykus, titulus.

Kartais dabar save pagaunu prekybos centre, sporto klube ar tiesiog gatvėje mąstanti, kad štai galbūt netoliese yra vienas ar kitas žmogus su kuriuo aš smagiai plepu Twitteryje ar Google+, kurio bloge palikinėju komentarus, arba kuris komentuoja mano straipsnius ir aš to net nežinau.

Realios asmenybės nustebino

Kai kurių asmenybės vis gi per tuos metus paaiškėjo.

Buvau nustebusi, kad kai kurie yra visiškai kitokie, negu įsivaizdavau – kitokio amžiaus, kitokios išvaizdos ir pan.

Ar nuvylė? Nepasakyčiau. Buvo tik smalsu stebėti, kaip žmogaus mintys gali būti nutolusios nuo jo išorinio portreto.

Nesakau, kad išvaizda apie žmogų nepasako nieko, vis dėlto, vien pagal ją spręsti apie asmenį gal ir nevertėtų.

Vietoje naujienų – blogai

Tinklaraščio pildymo metai davė ir daugiau patirčių.

Pati rašydama blogą tapau aktyvesnė kitų blogų skaitytoja ir vertintoja.

Iš esmės pasikeitė mano, kaip skaitytojos įpročiai. Jeigu anksčiau kasdien skaitydavau naujienų portalus, dabar juos beveik išstūmė blogai.

Mano Google reader‘is nejučia prisipildė ir vis dar pildosi gausybės tinklaraščių pavadinimais, o įrašų, apleidus reader‘į bent kelias dienas, čia susikaupia šimtais.

Aš nė negalėjau įsivaizduoti, kad mūsų mažytėje šalyje egzistuoja ne tik tiek daug įdomių žmonių, bet ir tiek daug gerų, aktualių, įvairių blogų, kuriuos skaityti vienas džiaugsmas, kurių dėka sužinojau tiek daug naujo.

Pavadinimas įpareigoja

Per tinlaraščio rašymo metus sukaupiau be galo daug žinių ir patobulėjau ne tik kaip blogerė, bet ir kaip asmenybė..

Šis tinklaraštis buvo pavadintas pilietinės žurnalistikos blogu.

Tai – ne tik skambus, bet ir įpareigojantis pavadinimas.

Nesinori savo skaitytojų nuvilti, dezinformuoti, norisi, kad užsukę į šį tinklaraštį jie rastų ką nors naujo, netikėto, įdomaus. Todėl neretai straipsnių rašymas man užtrunka ilgiau, negu galėtų.

Užuot apsiribojusi vien savo nuomone, ieškau papildomos, įdomios informacijos internete, knygose, renginiuose. Tai atima laiko, bet kartu padeda ne tik parašyti geresnius straipsnius ir papildyti savo žinių bagažą.

Žinios ir džiaugsmas rašyti yra mano varomasis variklis, skatinantis verčiau pildyti tinklaraštį, užuot vakare ramiai žiūrėjus televiziją ar tiesiog tingiai leidus laiką.

Negaila laiko

Taigi, reziumuojant galiu pasakyti, kad tinklaraščio rašymo metai man neparėjo veltui.

Per juos ne tik perėjau iš internetinių dienoraščių portale BLOGas.lt gimusio pirmojo savo blogo giba.blogas.lt prie šio tinklaraščio, bet ir pradėjau rašyti į Eitnės puslapį, kurį kuria tikrai šaunus kolektyvas.

Esu labai dėkinga visiems savo skaitytojams, tinklaraščio prenumeratoriams, gerbėjams, kritikams ir kolegoms blogeriams, ne kartą gražiai atsiliepusiems apie šį mano blogą.

Man svarbu žinoti, kad yra žmonių vertinančių ir besidžiaugiančių tuo, ką darau. Dėl jų negaila nė vienos minutes, sugaištos renkant medžiagą ir pildant šį blogą.

Šiandien apie tai kalbu, nes aiškumo atsirado. Šiek tiek. Šiai dienai Raptr turi visus šansus patikti statistikos, pasiekimų ir industrijos naujienų kalėms. Tai jau šis tas.

Spauskite, kad pamatyti didesnį: Vaizdelis ir UI primena tradicinį socialinį tinklapį. Ryškesni skirtumai — galimybė pasirinkti foną iš patinkančio žaidimo, naujienų srautas generuojamas automatiškai (turinys parenkamas pagal tai kokius žaidimus turim kolekcijoj), nesenai pradėti rodyti žaidimų kurie galėtų patikti siūlymai ir kol kas apart to jokios kitos reklamos.

Turint galvoje, kad Raptr naudoja per 12 milijonų žaidėjų, aš nekvestionuosiu serviso statistikos patikimumo. Nepaisant to, kad mažoji reptilija taip ir nesutarė su Sony dėl visaverčio PSN duomenų skenavimo, informacijos tinkle yra daug. Vasario 29 dieną, 27 melejonus investuotojų pinigų surinkęs dinozauras pagaliau sugalvojo ką daryti su informaciją kurią sukaupė ir pristatė laipsnių sistemą. Gyventi iš karto pasidarė įdomiau.

Bendra išvaistytų valandų statistika visada įdomi. Su „Call of Duty“ viskas aišku, jų rinkodaros skyrius ir pats mielai paviešina tokio pobūdžio informaciją, bet stebint TOP100 galima pamatyti įdomių dalykų, apie kuriuos kitaip ir nesužinotum.

Aiškumo dėlei trumpai apie tai kaip veikia Raptr. Iš esmės tai nėra Facebook analogas, nors dalis funkcionalumo (status updates, draugų sąrašai ir panašiai) yra. Vis tik geriausi žaidėjo draugai yra žaidimai, tad ir visas Raptr srautas sutelktas į juos. Prisiregistravę prie tinklo žaidėjai turi galimybę susieti jį su savo Steam, XBL, PSN paskyromis, o taip pat įdiegti Raptr desktop programėlę savo kompiuteryje. Šių sąsajų dėka Raptr renka informaciją apie žaidėjo įpročius. Steam ir XBL duoda visus duomenis apie su vienu ar kitu žaidimu praleistą laiką, atrakintus pasiekimus, PSN perduoda tik trofėjų informaciją, tačiau neskaičiuoja minučių. Tą pačią funkciją atlieka ir kompiuteryje įdiegta aplikacija, kuri atpažįsta didžiąją dalį interneto ar socialinių tinklų žaidimų, taip pat standartinius žaidimus kurie nesusieti su jokiu servisu. Visa ši informacija kaupiama jūsų paskyroje ir bet kada galima peržiūrėti statistiką. Seniau tai nebuvo labai įdomus užsiėmimas, o dabar visai smagu. Dabar Raptr lygina jūsų statistiką su kitų žaidėjų duomenimis ir atsižvelgdama į rezultatus ir/arba su žaidimu praleistą laiką pateikia vertinimą. Vertinimai priskiriami kiekvienam žaistam žaidimui atskirai, kur žaidėjas tiesiog gauna tam tikrą lygį, nuo noob‘o iki elite. Smagu tai, kad šis statusas ir tikslai kurių reikia pasiekti norint jį gauti, išvedamas remiantis procentine išraiška. T.y. Elite statusą vienam ar kitam žaidime gali turėti apie 10 procentų visų Raptr vartotojų.

Žaidimų kolekcija surenkama automatiškai, tad nereikia nė piršto pajudint, kas smagu. Viršuje pateikiama akis badanti statistika, apie 900+ žaidimams ištaškytų valandų. Savo kolekcijos peržiūrai dabar siūlomi ir įvairūs filtrai, kurie daugiau įrenginių ar žaidimų turintiems žaidėjams visai patiks. Tarkim visada nujaučiau, kad net ir blogas strateginis žaidimas vidutiniškai atima daugiau laiko, nei gera šaudyklė, o dabar galiu tai pagrįsti.

Šis funkcionalumas nėra tik matavimosi ataugomis dėlei, nors dauguma greičiausiai jį naudos būtent tam. Man asmeniškai labai įdomu stebėti pasaulines tendencijas, kurios be abejo yra šiek tiek iškreiptos piktavalių, ar tam tikrų nesuderinamumų su PSN, tačiau tuo pat metu jis yra gerokai tikslesnis nei bet kas kitas.

Raptr vis dar nėra tas servisas kurį drąsiai rekomenduočiau visiems ir kiekvienam, tačiau azartiškiau žaidžiantys žmonės jau galėtų svarstyti apie galimybę prisijungti. Raptr siūlo krūvą socialinių įrankių, pleškina žaidimo paveikslėlius ir gali būti naudojamas bet kokio žaidimo metu kaip papildomas socialinis sluoksnis. Tai gali būti draugų Hub‘as, arba be vargo sukurtas žaidimų kolekcijos aprašas (raptr į žaidėjo kolekciją įtraukia visus žaidimus apie kuriuos gauna duomenų iš XBL, PSN, Steam ar Raptr App), galiausiai tai ir išsamus (nors ne visada įdomus) žinių šaltinis. Nors kol kas bene geriausia jo savybė yra ta, kad jei nori tik kaupti statistiką ir nekvaršinti sau galvos kitomis smulkmenomis, gali tai daryti. Prisiregistravęs prie Raptr gali nukreipti jo statistinių atnaujinimų srautą pavyzdžiui į nebenaudojamą twitter paskyrą ir visas ataskaitas už praeitą parą peržiūrėti ten. Kitaip tariant aš žinau ką veikia ir ką rodo mano Raptr paskyra, nors iki vakar dienos bene 3 mėnesius nebuvau jos atidaręs.

Maža kreivė su raptr logotipu rodo vidutinę statistiką, kurią on the fly gali palyginti su savo.

Išskirtinė rekomendacija: Raptr yra tiesiog privalomas socialinių žaidimų gerbėjams. Jei jūs galvojate, kad farmvillis iš jūsų atima tik penkias minutes… Na galvokite iš naujo. Lyginant su statistiniu socialinių tinklų žaidėjų, aš praktiškai nežaidžių Facebook‘e, tačiau Facebook žaidimai stebuklingu būdu figūruoja „praleisto laiko topuose“ aukščiausias pozicijas užleisdami tik tinklo sunkiasvoriams „SWTOR“, „WOT“, „Battlefield“ ir panašiai.

Maloni detalė — kolekcija padalinta į pyragą, pagal dominuojančius žanrus, o kiekviena pyrago skiltelė dar syk padalinama į sub–žanrus.

Zynga paskelbė apie nuosavos platformos atidarymą, tad netrukus galėsim ravėti tiesiog gamintojo portale ir be Facebook paskyros. Analitikai ir ekspertai šį žingsnį iš karto pavadino preliudija skyryboms, tačiau aš su tokiais pareiškimais skubėti nenoriu. Zynga.com be jokio abejo yra pirmas žingsnis nepriklausomybės link, taip tai gali būti apgalvotas žingsnis planuojant ištuoką, arba tiesiog apsidraudimo priemonė tam atvejui jei kas nors nutiktų maitinančiam socialiniam tinklui. Kita vertus… Savo platformoje Zynga ketina prekiauti ir trečiųjų šalių žaidimais, tad tam tikra prasme bendrovė iš kūrėjo tampa leidėju. Būtent ši detalė man atrodo ypač įdomi, nes mano nuomone Zynga.com atsiradimas tėra antras „Kas yra kas?“ varžybų raundas.

Techniškai Zynga žengia į tą pačią rinką kurioje dirbo ne viena interneto žaidimų platforma, na tokios kaip Kongregate ar Miniclip. Zynga ir Facebook tandemas labai prisidėjo prie to, kad web žaidimų platformos peržiūrėtų savo veiklos principus ir imtų siūlyti kažką naujo arba susitaikytu su nuolat mažėjančiu žaidėjų skaičiumi. Na gerai, jei ne su mažėjančiu skaičiumi, tai bent su faktu, kad jų rinkos dalis neauga, kai pati rinka pučiasi dešimtimis kartų. Dabar gi Zynga pati tampa platforma, kurių smaugimu kažkada pasirūpino. Tiesa Zynga.com turės savo technologijas ir socialinių tinklų know–how, savo matavimų ir reklamos sistemas. Kadangi prie platformos bus galima jungtis naudojant Facebook duomenis, Zyngai užteks tik pasiūlyti papildomą kibirėlį trašų, kad socialinių tinklų žaidėjai užsuktų bent jau susipažinimo turui. Zyngos ėjimas į web žaidimų platforma, bet kokiu atveju nėra geros naujienos kitų platformų turėtojams, nors kai kurie žaidimų kūrėjai čia gali ir pasipelnyti.

Zynga visuomet klonavo žaidimus, tačiau darė tai gan subtiliai. Bendrovė skolinosi mechanikas, reklamos sprendimus ir kitą smulkmę, tačiau tuo pat metu savo gaminius įsupdavo į pačių kurtą meninę stilistiką. Taip buvo seniau. Dabar… Dabar Zynga begėdiškai ima viską, nuo mechanikos pagrindų iki meninio stiliaus ar mokomųjų misijų progresijos. Vienas naujausių jų darbų Hidden Chronicles yra tokia begėdiška Gardens of Time kopija, kad aš net sudvejojau ar apskritai dar noriu žaisti jų žaidimus. Šis ir kiti pavyzdžiai gan akivaizdžiai beda pirštu į Zyngos fabrikėlio problematiką, kažkas ten negerai su kūrybingumu, tad leidėjo statusas gali padėti jiems nušauti du zuikius vienu šūviu — apsidrausti/įgyti autonomijos ir pritraukti kūrybingos produkcijos.

Tačiau tai ne skyrybos. Jei tokios įvyktų šiandien aš tikrai suabejočiau Zynga ateitimi. Kažkuria prasme man net norėtųsi, kad „Facebook“ kontratakuotų, nes tik taip mes sužinotume „kas yra kas?“. Aš asmeniškai esu įsitikinęs, kad Facebook‘as sukūrė Zyngą, o ne atvirkščiai. Jei tai tiesa, Facebook‘as padarys tai dar kartą ir tik po to įteiks skyrybų dokumentus senai draugei. Šioje vietoje galėčiau pridurti ir tai, kad netikiu masinės paskirties socialiniais tinklais be žaidimų, bet Facebook‘as turi paprasčiausiai per daug alternatyvų Zyngai. Todėl nepriduriu.

SOPA – istorija kartojasi

Kokią reikšmę mums turi socialniai tinklai? Kaip jie keičia mūsų gyvenimą, įpročius, mąstymą? Pagaliau, ar jie gali mums pakenkti, o gal atvirkščiai – padėti?

Rasti atsakymus į šiuos ir kitus klausimus gali padėti Soumitra Dutta ir Matthew Fraser parašyta knyga „Mano virtualieji aš. Kaip socialiniai tinklai keičia gyvenimą, darbą ir pasaulį„.

Knyga originalo kalba buvo išleista 2008 metais (lietuviškai – 2010-aisiais), kai dar nebuvo sukurtas sparčiai išpopuliarėjęs Google+.

Tačiau nepaisant to, kaip greitai viskas kinta ir sensta virtualiajame pasaulyje, daugelis joje aprašomų dalykų stebėtinai tebėra aktualūs ir šiandien.

Kad ir kova už laisvą informacijos sklaidą internete.

Vakar visame pasaulyje, taip pat ir Lietuvoje, internetinių tinklalapių kūrėjai susivienijo ir protestavo prieš SOPA bei PIPA įstatymų projektus, kuriuos inicijavo JAV autorinių teisių gynėjai, neva siekdami užkirsti kelią piratavimui.

Įvesti cenzūrą internete, teigiant, kad taip bus ginamos autorių teisės, bandyta ir anksčiau.

Kas į tą kovą kilo ir kokios viso to pasėkmės, mums primena minėtosios knygos autoriai.

Jie ne tik prisiminė istorijas apie didžiųjų muzikos leidybos firmų pastangas uždrausti socialines platformas, kuriose vartotojai laisvai dalinosi muzikos įrašais, bet ir panagrinėjo priežastis, privertusias kovoti prieš laisvą informacijos sklaidą internete.

Į rinkimus per Facebook

Turbūt jau ne vienas pastebėjote, kad socialiniuose tinkluose pastaruosius porą metų labai padaugėjo politikų, kurie, ypač artėjant rinkimams, siūlosi priimami į draugų sąrašą.

Lietuvos gana sparčiai aptinka socialinius tinklus, net ir naujausius.

Spėju, kad prieš artėjančius Seimo rinkimus jie Facebook, Google+ ar Twitter’yje pradės reikštis dar labiau.

Knygoje „Mano virtualieji aš. Kaip socialiniai tinklai keičia gyvenimą, darbą ir pasaulį“ aptariamas ir šis reiškinys, žvelgiant į tai pro 2008 metais įvykusių JAV Prezidento rinkimų, kuriuos laimėjo Barack’as Obama ir kurie buvo pavadinti „Facebook rinkimais“, prizmę.

Čia netgi buvo palyginti kandidatų į JAV Prezidento postą Facebook bei MySpace profiliai.

Abejonės profesionalumu

Knygos autoriai nagrinėja ir socialinių tinklų reikšmę darbe.

Kodėl darbdaviai tikrina kandidatų į darbo vietą „Facebook“ profilius?

Tuo pačiu atsako, kodėl įvairiose kompanijose draudžiama naudotis socialiniais tinklais. Ar tikrai taip elgiamasis vien bandant užtikrinti saugumą, kad kompanijų duomenys nenutekėtų konkurentams? O gal tokio draudimo priežasčių reikėtų paieškoti giliau?

Pagaliau, jums tikriausiai bus įdomu perskaityti, kodėl kai kuriuose universitetuose studentams neleidžiama naudotis internetine enciklopedija Vikipedija ir ar tikrai žmogaus profesionalumą vienoje arba kitoje srityje lemia oficialiai įgytas išsilavinimas.

Išnašoms – 40 puslapių!

Knygos autoriai atskleidžia ir tai, kokie pavojai tyko socialinių tinklų vartotojų, laisvai ir nevaržomai besidalijančių asmenine informacija facebook’uose bei kokią naudą galima turėti iš interneto.

Man gana įdomus ir netikėtas buvo socialinių tinklų vartotojų sugretinimas su tamplieriais ir pasirodė įdomios įžvalgos apie tai, kaip web 2.0 revoliucija keičia mūsų filosofiją ir net požiūrį į valstybės valdymą.

Taip pat man, kaip blogerei, buvo aktualios tos knygos vietos, kur autoriai nagrinėjo tinklaraštininkų veiklą ir jų straipsnių reikšmę visuomenei. Ar nuomonės pareiškimas viešai gali tapti lemtingu?

Knyga parašyta įdomiai, įtraukiančiai, joje surinktų pavyzdžių gausa (vien išnašas sudaro apie 40 puslapių) kaskart versdavo stebėtis ir žavėtis autorių žiniomis bei apsiskaitymu.

Tiesa, tarpais stilius tapdavo perdėm akademiškas ir kai kurias knygos vietas būdavo nuobodoka skaityti.

Nepaisant to, knyga išties verta dėmesio. Juk būtent jos dėka knygyne vis ilgiau pastoviu prie panašias temas nagrinėjančių knygų ir vis pasvarstau, kad norėtųsi dar bent keletą iš jų perskaityti.

Deja, kaip tokiais atvejais paprastai esti, geros mintys paprastai ateina ne tuomet, kai mes to norime, bet tada, kai tam išaušta laikas.

Kad ir kaip stengiausi rasti temų, jos vis pasirodydavo ne tos: nepakankamai išmąstytos, išgyventos, arba labiau tinkamos atsirasti kur nors kitur.

Taip atsitiko su straipsniu apie sieninius plėšomus kalendorius.

Šį straipsnį pradėjau rašyti į savo blogą, bet jau po pirmųjų sakinių supratau, kad jis labiau tinka gyvenimo būdo portalui šeimoms „Eitnė„, su kuriuo pradėjau bendradarbiauti praėjusių metų pabaigoje. Žodžiu, straipsnis pats pasirinko puslapį.

Be abejo, aš galėjau pasekti daugybės kitų blogerių pavyzdžiu ir parašyti įrašus apie tai, kaip aš laukiu arba kaip nekenčiu didžiųjų žiemos švenčių, kokie mano ateinančių metų planai bei  kokie praėjusių metų pasiekimai.

Tačiau panašių straipsnių į mano pastarųjų keleto savaičių reader‘į sukrito tiek daug, kad kartoti tas pačias temas pasirodė kiek beprasmiška.

Tarsi patvirtinimas, kad neverta kartotis buvo šią savaitę „Copyblogger“ pasirodžiusiame straipsnyje apie socialinius tinklus užkliuvusi citata: „Tavo skaitytojai nenori, kad pasakotumei apie dalykus, apie kuriuos jau ir taip visi kalba“.

Vis dėlto nuo kažko šiemet pradėti rašyti blogą reikėjo, nes jaučiausi pati sau įsipareigojusi nedaryti per ilgos nerašymo pauzės.

Dar didesne paskata imtis plunksnos klaviatūros tapo tai, kad  Gintaro Rumšo, blogosferoje geriau žinomo kaip dėdulė Grumlinas (tikiuosi, nesupyks už familiarumą), Palėpėje tarp jo skaitomų tinklaraščių buvo paminėtas ir mano blogas. Tai dar labiau įkvėpė ne tik ką nors parašyti į blogą, bet ir pasistengti, kad tai būtų kas nors išties įdomaus.

Ne tik Grumlinas savo komplimentais skatina judėti pirmyn, bet ir kitų blogerių tinklaraščiuose ar socialiniuose tinkluose pasakyti pagyrimai. Jų teko gauti iš taip pat, kaip ir aš, socialiniais tinklais besidominčio Tomo Morkūno, žinomo kaip Insaider (beje, jis pageidavo, kad rašyčiau daugiau asmeniškesnių įrašų, tad tikiuosi šitą užskaitys), jo bendravardžio, neretai įdomių dalykų apie religiją papasakojančio Tomo Vilucko, žaviosios dabar jau ir komiksų kūrėjos Ievos, kitaip – Laimės kūdikio, išdidžiojo Leo Lenox, blogosferos grando pašaipaus peliuko Rokiškio ir kitų.

Net ir neigiami įvertinimai (bakstelėjimai į kartais per skubėjimą praslystančias klaideles, nuomonės sukritikavimas) skatina tobulėti ir stengtis padaryti viską kuo geriau, parašyti kuo tiksliau ir įdomiau.

Pati sau išsikėliau tikslą rašyti taip, kad straipsniai būtų įdomūs ir man pačiai, ir skaitytojams. Tikiuosi taip pavyks padaryti (na va, sakiau, kad apie tikslus nekalbėsiu, bet gavosi, kaip visada).

Ar temos turi būti specifinės?

Šiandien, kaip tinklaraštininkė, aš žengiau vieną žingsnelį į priekį.

Pradėjau rašyti į gyvenimo būdo portalą šeimoms Eitnę.

Įpratusi temas rinktis itin laisvai – nuo.. iki…, šiame portale esu priversta priprasti galvoti apie labiau apibrėžtą auditoriją.

Puslapis šeimoms – koks jis turi būti. Apie ką reikia rašyti, kad būtų „į temą“.

Žinoma, šeimos žmonės ir jų pomėgiai nėra išskirtiniai. Nepaisant dalies vienišių nuomonės, kad sukūrę šeimas asmenys tampa namisėdomis, kurių pasaulis baigiasi ties jų pačių vaikais, manau, kad tai – mitas.

Vis dėlto, skaitytojai, atėję į portalą šeimai, manau, tikisi kažko truputį kito, nei apsilankę puslapiuose, kuriuose rašoma apie politiką, informacines technologijas ar ekonomiką.

Nors, gal aš klystu? Gal iš tiesų nėra netinkamų temų? Galbūt yra tik prastai parašytos temos?

Apie netradicinius ryšius

Kiek padvejojusi, nuo ko pradėti rašyti į portalą, skirtą šeimai, nusprendžiau, kad teisingiausia būtų pradėti rašyti apie pačias šeimas.

O kad nebūtų nuobodu, nusprendžiau aprašyti kiek netradicines šeimas, arba socialinius ryšius, egzistuojančios švedų visuomenėje, o tuo pačiu aptinkamus ir Lietuvoje.

Taigi, jau šiandien Eitnė pristato mano straipsnių ciklo „Švediški ryšiai: nuo sambo iki mambo“ pirmąją dalį.

Sugrįžimas prie ištakų

Beje, rašymas šeimoms ir apie šeimas man nėra visiškai neįprastas ir naujas reiškinys.

Nuo rašinių šeimai kažkada prasidėjo mano, kaip žurnalistės, karjera.

Pirmieji straipsniai, pirmi interviu ir reportažai buvo atspausdinti būtent dienraščio „Klaipėda“ priede „Šeima“. Tik vėliau mano straipsniai išsiliejo į kitus laikraščio puslapius.

Taigi, įsilėjimas į interneto puslapį šeimoms yra ne tik  žingsnelis į priekį, bet ir savotiškas sugrįžimas prie to, nuo ko viskas prasidėjo.

Klausiate, ar rašydama portale Eitnė neapleisiu Giedrės blogo?

Tikrai ne. Mano pačios asmeninis tinklaraštis yra ir liks man svarbiausias. O rašymas svečiose svetainėse (guest blogging), tikiuosi, padės patobulinti rašymo įgūdžius, apžvelgti naujas temas ir galbūt surasti dar daugiau skaitytojų.

Per savaitę  - 1 740 prenumeratų

Interenete apstu patarimų, kaip savo blogą padaryti sėkmingu ir populiariu, ką ir kaip rašyti, o ko vengti.

Tačiau geriausia mokytis iš įkvepiančių pavyzdžių, ar ne?

Turbūt viena iš įdomiausių sėkmės istorijų nutiko visai neseniai. Blogas Boost Blog Traffic vos per savaitę nuo savo susikūrimo buvo užprenumeruotas net 1 740 kartų.

Minėtasis tinklaraštis susideda vos iš dviejų puslapių ir vieno vaizdo klipo. Kol kas bloge nėra nė vieno įrašo.

Nepaisant to, jo įkūrėjas Jon’as Morrow, sergantis įgimta  spinaline raumenų atrofija ir todėl prikaustytas prie invalido vežimėlio, po šio tinklaraščio sukūrimo sulaukė daugiau kaip tūkstančio naujų sekėjų socialiniame tinklalapyje Twitter bei daugybę gerbėjų svetainėje Facebook.

Pažvelgti kitaip

Kokia J.Morrow tinklaraščio sėkmės paslaptis? Autorius tiesiog į tinklaraščių rašymą pažvelgė kitaip.

Užuot puolęs rašyti straipsnius jis nusprendė iš pradžių skaitytojus suintriguoti ir paskelbti… anonsą – beveik pusantros minutės trukmės filmuką apie būsimąjį savo tinklaraštį.

Kaip pats J.Morrow prisipažįsta, jį įkvėpė Holivudas.

Blogo autorius pastebėjo, kad labiausiai į filmus žmones sutraukia jų anonsai.

„Niekas nenori eiti į filmą, neturėdamas supratimo, apie ką jis bus“, – puslapyje ProBlogger teigė J.Morrow.

Taigi, jam kilo mintis, kad ne tik filmams, bet ir kitai medijai galima taikyti lygiai tuos pačius populiarinimo būdus.

Vidutiniškai tinklaraščių naujienas užsiprenumeruoja vos 1-2 procentai naujų jų lankytojų. Patys populiariausi blogai irgi sulaukia vos apie 5 procentus prenumeratorių. Nedaug, tiesa?

Todėl K.Morrow, kuris, beje, yra profesionalus tinklaraštininkas, asocijuotas Copyblogger.com redaktorius, nusprendė suintriguoti savo skaitytojus nerašydamas nieko, o tiesiog įdėdamas trumpą anonsą ir transliuoti šį filmuką kelis mėnesius, iki ką nors parašys – lygiai taip pat, kaip daro Holivude.

Kaip matome, anonso idėja pasiteisino.

Populiariausios – paskalos

Tinklaraščio sėkmę lemia nebūtinai įrašų kokybė. Kartais labai populiaraus blogo įrašai gali nebūti labai intelektualūs, aktualūs, greičiau netgi lėkšti.

Jau esu rašiusi anksčiau, kad vienas iš skaitomiausių Švedijos blogų yra Blondinbella, kurį pildo daili šviesiaplaukė Isabella Löwengrip, daugiausiai rašanti apie savo kasdienybę.

Šis lėkštokas blogas jį pildančią I.Löwengrip padarė Švedijos žvaigžde ir padėjo merginai pasiekti karjeros aukštumų.

Pasaulyje yra ir daugiau blogų, kurie tapo itin populiariais nepaisant jų lėkšto turinio.

Tinklaraščio Quickregister.net Marketing Blog duomenimis, vienas iš daugiausiai uždirbančių Amerikos blogerių yra savo homoseksualumo neslepiantis Mario Armando Lavandeira, pasivadinęs pseudonimu Perez Hilton (aliuzija į Paris Hilton). Jo tabloidiniame bloge Perez Hilton daugiausiai rašomos paskalos apie įžymybes.

Teigiama, kad vien iš reklamos per mėnesį P.Hilton uždirba apie 450 tūkstančių dolerių. Quickregister.net Marketing Blog pateiktame Sėkmingiausių pasaulyje tinklaraščių dešimtuke P.Hilton pagal gaunamas iš blogų pajamas užima ketvirtąją vietą.

Blogeriai milijonieriai

Vis dėlto, ne vien tabloidiniai blogai pasiekia populiarumo aukštumas, o jų įkūrėjams atneša didžiulį pelną.

Jau minėtame Quickregister.net Merketing Blog paskelbtame sėkmingiausių tinklaraščių sąraše pirmąsias dvi vietas užima naujienų blogai, tapę jau gana rimtais internetiniais dienraščiais.

Tai – The Huffington Post , jo įkūrėjai Ariannai Huffington nešantis net apie 2,3 milijono dolerių pelną per mėnesį ir Gawker, kuris jo įsteigėją ir savininką Nick’ą Denton’ą taip pat pavertė milijonieriumi.

Beje, dar 2008 metais The Huffington Post, kaip patį galingiausią blogą įvardino ir dienraštis The Guardian, savo pateiktame Įtakingiausių pasaulio blogų penkiasdešimtuke.

Pelningi puslapiai – apie IT

Kiti į daugiausiai pasaulyje uždirbančių blogų dešimtuką  patekę tinklaraščiai, tokie kaip Mashable, Techcrunch, Smashing Magazine, Tuts Plus ir Venture Beat, rašo apie socialinius tinklus, technologijų naujienas, web dizainą.

Taip pat nemažą pelną neša Timothy Sykes – tinklaraštis apie verslą, akcijų rinkas, investicijas, Gothamist  – blogas apie taip vadinamojo didžiojo obuolio – Niujorko naujienas bei Car Advice – australų puslapis, dalinantis patarimus apie automobilius.

Tie patys blogai, galbūt vertinami pagal kitus kriterijus, patenka ir į kitus pasaulio populiariausių ar įtakingiausių blogų sąrašus.

Jeigu pasidomėsite, pamatysite, kad visi jie atrodo itin profesionaliai ir seniai yra tapę rimtais didžiuliais internetiniais puslapiais, kuriems kasdien naujienas rašo ne vienas autorius.

Kaip matome, populiariausių blogų temos – skirtingos. O jų sėkmę gali lemti originalumas (kaip Boots Blog Traffic), bet dažniau – kūrėjų įdėtos pastangos.

Didžiausias kritikas – namuose

Žmonės dažniausiai nemoka priimti kritikos ir į tuos, kurie pasako net ir pačią nekalčiausią pastabą, iškart ima žiūrėti, kaip į liaudies priešus.

Mano pačios pirminė reakcija į kritiką dažniausiai būna kaip tik tokia.

Po keleto minučių atvėstu, ramiai viską permąstau ir, jei nusprendžiu, kad kritika būna teisinga, pradedu keistis.

Didžiausias mano kritikas gyvena drauge su manimi. Pro jo akis nepraslįsta nė viena smulkmena, o pastabas dažniausiai išsako nevyniodamas į vatą – tiesiai šviesiai, taip, kaip galvoja.

Žinoma, įsižeidžiu, kai brangiausiasis pasako, kad mano mėgstamiausias megztinis jau pernelyg išsitampęs ir pasiūlo jo nebenešioti.

„Pažiūrėk į save“, – kartais tokiais atvejais atšaunu ir visgi suvokiu, kad jis – teisus, tad su didžiausiu liūdesiu palaidoju mylimą megztinį giliai spintoje ir, jo paties nelaimei, išsiruošiu į prekybos centrą pirkti naujo, o dar geriau – dviejų naujų (antrasis tampa kompensacija už moralinę žalą).

Įkvėpimas keistis

Priimti kritiką iš šalies – dar sudėtingiau.

Kai šią savaitę socialinis tinklalapis Google+ pasiūlė galimybę kurti puslapius, aš, kaip ir nemaža dalis kitų blogerių, sukūriau puslapį savo blogui.

Mano ir kitų taip pasielgusių pusėn iškart pasipylė kritikos strėlės. Esą, koks tikslas kurti atskirą puslapį blogui Google+, kai yra asmeninis. Kritikų nuomone, tokie puslapiai tik dubliuos asmeniniuose skelbiamą informaciją.

Vėlgi pirminė reakcija buvo: „Koks kieno reikalas? Ką noriu, tą darau!“

Vėliau prisiminiau tinklalapyje Problogger perskaitytą straipsnį „Get More Out Of Google+„.

Įrašo mintis buvo tokia: jeigu socialinius tinklus naudosime tik kaip vietą savo asmeniniams straipsniams skelbti, o ne kaip erdvę bendravimui su kitais, diskusijoms, informacijos, įdomių nuorodų platinimui, ilgainiui tapsime įdomūs tik patys sau.

Manau, kad tai tik pagrindė Google+ puslapių kritikų nuomonę, kad puslapiai beverčiai ir tikrai neįdomūs, jei jie sukurti vien nuorodoms į savo straipsnius dėti. Ir žinote, ką? Suvokiau, kad atėjo laikas keistis ir į socialinius tinklalapius pažvelgti kitaip.

Bendravimo džiaugsmas

Kaip minėtame straipsnyje „Get More Out Of Google+“ ir siūlė blogeris Matt’as, aš pradėjau socialinius tinklus naudoti visų pirma bendravimui.

Ėmiau atidžiau stebėti, ką žmonės rašo juose, kokias nuorodas deda, įsitraukiau į diskusijas. Ir žinote ką? Aš išties atradau bendravimo su kitais džiaugsmą.

kai kurie peržiūrėti link‘ai praplėtė akiratį, diskusijos pakėlė nuotaiką, dalis jų galbūt netgi įkvėpė.

Dabar mąstau apie savo blogo puslapius tinklalapiuose Google+ ir Facebook. Išties jie neturėtų būti vien tik bačka, ant kurios užlipus paskelbi pasauliui apie tai, kad tavo bloge atsirado dar vienas naujas įrašas, ir po to tuos puslapius užmiršti.

Pamaniau, kad Google+, o taip pat ir Facebooko puslapiai, skirti blogui turi atspindėti šį tą daugiau, tai yra, visą bloginimo istoriją: apie tai, kas įkvepia aprašyti vieną ar kitą reiškinį, kodėl kai kurie straipsniai, užuot išvydę dienos šviesą, nugula į juodraščius, pagaliau, kas nutinka, kai įrašai pasiekia skaitytojus. Tik tuomet tie puslapiai bus įdomūs ir man pačiai, ir mano skaitytojams

Ir dar… Šiandien blogeris Vidmantas paskelbė „Pozytivaus bloginimo dieną„. Tebūnie šis straipsnis – mano prisijungimas prie gražios akcijos.

Reikalauja tiesos

Tiesą sakant, tapatybės klausimai internete – ne nauji ir gana plačiai diskutuojami jau ne vienerius metus.

„Google“ vadovas Eric’as Shmidt’as kažkada pajuokavo, kad mus visiems, sulaukusiems 21 metų, turėtų būti leista pasikeisti vardą ir pradėti gyvenimą iš naujo.

Esą dabartiniai jauni žmonės socialiniuose tinklalapiuose apie save atskleidžia tiek daug šokiruojančių dalykų, kvailų komentarų ir nuotraukų, kad vėliau tai gali jiems rimtai pakenkti.

To paties E.Shmidt’o vadovaujamo „Google“ produktas „Google+“ dabar iš savo vartotojų reikalauja, kad šie atskleistų savo tikrąją tapatybę ir tinklalapyje būtų užsiregistravę tikraisiais vardu bei pavarde.

Tokius pat reikalavimus pateikti tikruosius savo asmens duomenis kelia ir didžiausias „Google+“ konkurentas „Facebook„.

Tačiau ar daug asmeninės informacijos socialiniuose tinklalapiuose nekenkia ją paskelbusiems asmenims?

Netikusi citata

Pasaulyje buvo ne vienas pavyzdys, kai dėl savo socialiniuose tinklalapiuose paskleistų kvailų nuotraukų, komentarų ar įrašų ne vienas žmogus negavo arba neteko darbo.

Ne paslaptis, kad ne vienos kompanijos Žmogiškųjų išteklių (HR) skyriaus darbuotojai naudojasi „Facebook“ ir kitais socialiniais tinklalapiais, kad daugiau sužinotų apie jų esamus, o ypač būsimus darbuotojus.

Dar labiau asmenininė informacija socialiniuose tinkluose atsisuka prieš ją paskelbusius žmones, kai šie ką nors „prisidirba“.

Prisiminkime gegužę Vilniuje S.Nėries gatvėje įvykusią avariją, kurios metu žuvo ir buvo sužeisti keli žmonės. Jos kaltininkas Ramūnas Balkūnas socialiniame tinklalapyje „Facebook“ paskelbė, kad jo filosofiją atspindi citata: “…Dievo darbas atleisti nuodėmes…, o mano darbas suorganizuoti tavo susitikimą su juo…”

Citata, kurią R.Balkūnas pasiskolino iš filmo „Man on Fire„, greitai buvo pasigauta ir išviešinta žiniasklaidos. Taip buvo dar labiau sustiprintas tragišką avariją sukėlusio asmens, kaip bejausmo antžmogio, įvaizdis.

Siūlė skenuoti dokumentus

Bet grįškime prie socialinių tinklų vartotojams keliamų reikalavimų skelbti tikruosius savo duomenis.

„Google+“ administratoriai, siekdami, kad būtų įrodyta, ar vartotojai išties pateikia tikrus, o ne išgalvotus savo duomenis, netgi bandė iškelti absurdišką reikalavimą, kad visi besiregistruojantys į tinklalapį asmenys skenuotų savo tapatybės korteles, idant būtų galima patvirtinti jų tapatybę.

Esą, pasirašinėdami tikraisisiais, o ne išgalvotais vardais vartotojai elgsis pagarbiau.

Be to, taip bus lengviau draugams susirasti juos socialiniame tinklalpyje.

Kompanija“Google“ buvo net užsimojusi ištrinti profilius, kuriuose vartotojai prisistato netikrais vardais.

Žmonės – it deimantai

Vis dėlto, tapatybės klausimas internete yra kur kas sudėtingesnis, negu atrodo iš pirmo žvilgsnio. Netgi realiame gyvenime mes galime turėti kelias tapatybes.

Kaip pastebėjo minėtoje Web 2.20 Summit konferencijoje dalyvavęs internetinio puslapio 4chan įkūrėjas Christoper’is Poole’as, visi mes esame daugiabriauniai tarsi deimantai ir turime skirtingas tapatybes – vienaip elgiamės bendradarbių, kitaip – draugų, dar kitaip – artimųjų kompanijoje.

Mes tiek virtualiame, tiek realiame gyvenime galime turėti daugybę skirtingų tapatybių ir, priklausomai nuo situacijos, turime teisę patys nuspręsti, kurią pasirinkti.

Taigi, anot Ch.Poole’o, socialinių tinklų reikalavimas prisistatinėti viena vienintele tapatybe yra iš esmės neteisingas.

Palietė blogerius

Kiek žinau, „Google+“ reikalavimas naudoti tik savo tikrąją tapatybę buvo palietęs ir keletą vartotojų Lietuvoje.

Tai – daugiausiai blogeriai, kurie „Google+“ užsiregistravo ne tikruoju vardu ir pavarde, o pseudonimu, naudojamu ir blogų pavadinimuose, idant galėtų tuo pačiu populiarinti ir savo tinklalapį.

Ne visiems blogeriams būtina atskleisti savo vardą ir pavardę.

Kartais taip susiklosto, kad viename ar kitame forume arba kitur susikurtas slapyvardis taip prigyja, kad tampa žmogaus internetinės tapatybės dalimi, jo savotišku brandu, kuris vėliau imamas naudoti ir to asmens pildomame bloge bei socialiniuose tinklalapiuose.

Ar asmuo prisistatinėja internete tikruoju, ar išgalvotu vardu, priklauso tik nuo jo paties.

Anonimiškumas – irgi žalingas

Kitą vertus, apie anonimiškumo internete žalą kalbama ne mažiau nei apie tikrosios tapatybės atskleidimo.

Ne vienas pastebėjome, kad įžūliausi ir pikčiausi komentatoriai kaip tik yra anoniminiai. Lengva kitą apdrėbti purvais, kai tavo paties tapatybė paslėpta po devyniais užraktais.

Tiesa, neretai pagal ip adresus, jei šie nėra suklastoti, tokius pikčiurnas ir nepraustaburnius galima atrasti ir, reikalui esant, paduoti į teismą.

Taigi, lazda turi du galus: tiek tapatybės atskleidimas, tiek slėpimas turi savų pliusų ir minusų. Kas priimtiniau jums?

Platforma ne tik suteiks galimybę Zyngai tiesiogiai komunikuoti su jų žaidimų žaidėjais, tačiau tuo pačiu ir neatiduoti dalies pajamų iš žaidimų “Facebook”‘ui. Pastarojo atriekiamas pajamų gabalas sudaro 30 procentų Zyngos gaunamų pajamų iš pirkimų “Facebook” tinkle. “Zynga Direct” buvo kuriamas du metus ir šiuo metu nėra aišku, ar tai bus žaidimų platinimo sistema ar atskiras socialinis tinklas. Panašu, kad “Zynga Direct” bus savotiškas tarpinis variantas tarp socialinio tinklo per se ir skaitmeninės distribucijos platformos, tokios kaip “Steam” ar “Gamersgate”.

“Zynga”, itin smarkia priklausoma nuo “Facebook” ir tikriausiai siekdama ta priklausomybę sumažinti ėmėsi ir kitų veiksmų – dalis “Zyngos” žaidimų jau pasirodė Google+ socialiniame tinkle. Kompanija taip pat siūlo žaidėjams įsigyti specialias išankstinio apmokėjimo korteles, taip išvengiant “Facebook” taikomo mokesčio už pardavimus.

Kūrėjo tinklaraštyje “Facebook” pristato atnaujinto žaidimų lango naujoves – tai, ką Google sukels į dedikuotą skiltį, “Facebook” publikuos naujoje panelėje šalia žaidimo lango, vadinamame “Žaidimų istorijų” langu, kuriame ne tik jūsų draugų pasiekimai, rezultatai, tačiau fiksuojamas ir kiekvienas draugo vienos ar kitos aplikacijos panaudojimas, kilimas ar kritimas rezultatų lentelėse ir k.t. Tačiau žaidimai “Facebook” tinkle vis dar liks tik įdiegtinų aplikacijų sąrašo “Žaidimų” kataloge, atskiro dedikuoto lango, kokį siūlo Google+ neturės. Papildoma naujovė vartotojo sąsajoje – žaidimų žymos, kurias galima susidėti bendrame “Facebook” meniu, bei specialiame blokelyje žaidimo lange, skirtos greitam patekimui į žaidimo aplinką.

Naujovės suteiks ir papildomų galimybių žaidimų kūrėjams. Pagrindinė – žaidimo lango dydis, kurio plotis iki šiol buvo griežtai apribotas.

Atnaujinimai jau pasiekė tam tikras “Facebook” vartotojų grupes ir greitu laiku matysis visų “Facebook” vartotojų profiliuose.

Plačiau apie atnaujinimus: http://developers.facebook.com/blog/post/538/

Panašu, kad riebų avanasą iš Google+ games starto susigriebs Wooga

Google siekia, kad žaidimai socialiniame tinkle būtų tokie pat betarpiški kaip ir žaidimai realiame gyvenime. Mūsų nuomone, kuo nauja sistema gali būti patrauklesnė žaidėjui – tai, kad dalį socialinių elementų bus galima naudoti ne žaidimo aplinkoje – kaip pavyzdys Xbox Live pasiekimų sistema, kai rezultatu žaidimuose gali lygintis peržiūrėdamas savo žaistų žaidimų sąrašą. Atskiros skilties dedikavimas žaidimams taip pat yra teisingas žingsnis, nes “Facebook” atveju žaidimai sumesti į vieną katilą su taikomosiomis ar pramoginėmis aplikacijomis, orientuotomis į agresyvią informacijos sklaidą, tad bendras aplikacijų generuojamas spam’o srautas paskandina pranešimus iš žaidimų, gerų žaidimų, taip apribodami kūrėjų(ypač pradedančiųjų) galimybes pritraukti naujų žaidėjų.

Google+ games starto katalogas

Google atskleidė ir pradinį žaidimų paketą, su kuriuo nauja sistema startuos. Sąraše dominuoja Vokietijos kompanijos Wooga katalogas, Kabam, EA2D bei PopCap(Electronic Arts). Zynga Google+ pasiūlys savo populiarųjį pokerį. Skelbiama, kad Google+ games startuoja jau dabar, tačiau servisas Google+ vartotojams įsijungs palaipsniui – ne visiems iš karto. Jei kam jau įsijungė, nuoširdžiai prašome ir leidžiame pakomentuoti klasikiniu “FIRSTĄ!!!!!”

Šaltinis: http://googleblog.blogspot.com/2011/08/games-in-google-fun-that-fits-your.html

Pažintinis video apie Google+:

Daugiau informacijos rasti ir pažiūrėti daugiau video apie Google+ siūlau Google tinklaraštyje.

Taigi, kolega blogeris frogsign.lt savo blogo straipsnyje „Google +1 pagaliau mano bloge“ parašė aptikęs puikų dalykėlį, kurį įdiegė „Google“ – mygtuką „Google +1„.

Šis mygtukas, pasirodo, veikia panašiai kaip „Facebook“ mygtukas „Like„, arba „Patinka“ kurį visi įgudome spaudyti po kiekvienu mus sužavėjusiu straipsniu.

Tiesa, paspausdami „Like“ mes dažniausiai tiesiog norime parodyti, jog straipsnį vertiname gerai ir nė nesusimąstome, kad tuo pačiu jį rekomenduojame perskaityti ir savo „Facebook“ draugams.

„Google+1″ mygtukas skirtas tam, kad būtent tą, ar kitą straipsnį rekomenduotume kitiems „Google“ vartotojams. Be to, jis iškelia šį straipsnį „Google“ paieškos sistemoje. Trumpiau tariant, kuo daugiau bus „Google +1″ paspaudimų, tuo aukščiau atsidurs straipsnis „Google“ paieškoje ir tuo daugiau žmonių jį pastebės, suvedę atitinkamus raktinius žodžius į paieškos laukelį.

Beje, tikiuosi, kad tokie blogų populiarumą vertinantys puslapiai, kaip Poko, pritaikys šią naujovę pas save ir vertins blogo populiarumą taip pat ir pagal „Google +1″ mygtuko paspaudimus. Juk jie jau stebi Lietuvoje vis dar nelabai plačiai vartojamo „Google Buzz“ rezultatus.

Plačiau apie tai, kaip mygtukas „Google +1″ veikia ir kaip jį įsidiegti savo bloguose, galite paskaityti kolegos frogsign.lt puslapyje. O aš tikiuosi, kad šis mygtukas mano bloge prigis ir bus aktyviai spaudžiamas skaitytojų.

Pasirodo, mano mėgstama ir vis karts nuo karto paskaitinėjama „kliedesių beigi folkloro enciklopedija“ „Pipedija“ visiškai netikėtai įdėjo apie mane ir mano puslapį straipsnį „Giedrė„.

Prie „Abejotinų faktų“, „Žurnalistų“ beigi „Blogerių“ kategorijos atsidūrusiame straipsnyje buvo bandyta atspėti, kas slepiasi po mano vardu.

„Pipedijos“ nuomone, aš – Giedrė Gorienė. Tačiau taip nėra. Taip pat nieko bendro neturiu nei su Aurimu Drižiumi, nei su „Laisvu laikraščiu“ ir, skirtingai nei mano bendravardė G.Gorienė, net nesu blondinė.

Taip pat suabejota, ar aš – moteris, nes Internete esą moterų nėra. Deja, turiu nuvilti… Nors anskčiau ir pati maniau, kad internete moterų be manęs ir Beatos Nicholson nėra, bet jų, pasirodo, ten esama. Vienos merginos smagų blogą neseniai net prie „Google reader’io“ prisidėjau (iki šiol jame kažkaip dominavo vyrų kurti puslapiai).

Maža to, buvo nuodugniai aptarta, kas slepiasi po mano akiniais bei kas juose atsispindi. Teisingai pastebėta, kad akiniuose – Klaipėda. O nuotrauką padarė vienas  iš geriausių (bent jau Klaipėdoje, o gal ir plačiau) fotografų Nerijus Jankauskas.

Et, pripažinimas visada smagus. Tai įrodo, kad šį blogą pildau ne be reikalo.

Siūlė uostyti kavos garų

Praėjusiame įraše „Internetas pataria ir gydo“ rašiau, kad interneto dėka visi galime pasijusti specialistais ir nedažnai tikime, kad paieškos sistemose įmanoma rasti ne prastesnę pagalbą, nei gali suteikti profesionalai. Štai kodėl užuot kreipęsi į gydytojus mes sunegalavę stengiamės internete surasti galimą diagnozę ir ligos gydymo būdus.

Norėčiau prie šios temos sugrįžti, nes neseniai paviešintas Rusijoje įvykęs incidentas geriausiai iliustruoja, prie ko tai gali privesti.

Kaip pranešė news.rambler.ru puslapis, viena blogerė atskleidė netyčia aptikusi ją sukrėtusį atvejį, kai mažas vaikutis mirė, nes jo mama, užuot laiku kreipusis į gydytojus, uždaroje pokalbių svetainėje „Palaiminta tėvystė“ („Благословенное родительство“) su kitais internautais tarėsi, kaip mažylį gydyti.

Savo bloge Marina Judenič papasakojo, kad viena moteris, kurios mažylė susirgo, vietoje to, kad skubiai ją vežtų pas gydytoją, stebėjo, kaip dukrelė mėlo, duso, kaip iš burnos jai pradėjo veržtis putos ir klausinėjo interneto bendruomenės, ką daryti.

Internautai, kurių kai kurie neva prisistatinėjo medikais, siūlė mergaitę gydyti įvairiais liaudiškais metodais: duoti pakvėpuoti kavos garų, tepti medetkomis ir panašiai.

Po keleto valandų motina vis dėlto iškvietė gydytojus, bet mergytei padėti buvo per vėlu. Vaikutis mirė.

Supykdė paviešinimas

Pasak blogerės, puslapyje išsisaugojo įrašai, iš kurių tapo aišku, kad mama į medikus kreipėsi tik praėjus savaitei nuo dukros ligos pradžios ir tik po keturių valandų nuo to, kai mergaitei pasireiškė siaubingi simptomai.

Po vaiko mirties mama toliau aprašinėjo savo patyrimus bloge.

Cituojama, kad vaiko netekusi moteris rašė: „(Dukrelė) mus paliko. Vakar, apie 12 valandą dienos. Mes suspėjome ją parodyti pediatrei. Toji diagnozavo kairiojo plaučio apatinės ribos uždegimą. Kol mes grįžinėjome į savo kaimą ir ruošėmės į Maskvą, (dukrelė) tyliai iškeliavo“.

Manote, mama ko nors iš šios istorijos pasimokė ir pasijuto bent truputį kalta dėl to, kas atsitiko? Ne!

Praėjus mažiau nei mėnesiui gedinti moteris parašė, kad kažkokia „žiurkė“ paviešino jos diskusijas UŽDAROJE interneto bendruomenėje „Palaiminta tėvystė“ be jos leidimo. Todėl, esą, mama kreipsis į konfliktų komisiją.

Gali būti, kad panašių atvejų, kai internete ieškodami galimų ligų gydymo būdų, užuot kreipęsi į medikus, žmonės tik pakenkia sau, yra ir daugiau. Tik ne visi jų iškyla į viešumą.

„Google“ aptiko diagnozę

Be abejo, kartais internetas gali ir padėti.

Kai parašiau straipsnį „Internetas pataria ir gydo„, sulaukiau įvairių nuomonių apie inteneto žalą ir naudą tokiais atvejais tiek po įrašu bloge, tiek socialiniame tinklalapyje „Facebook“ į kurį įkėliau nuorodą.

Komentatorius Gedas pasakojo: „Va man irgi teko pas penkis gydytojus konsultuotis dėl negalavimo, ir nepigius testus darytis, kol pats neišgooglinau sau diagnozės – „Cluster headaches“ (nežinau kaip lietuviškai vadinasi). Kai jau buvau beveik įsitikinęs savo išvadomis, išsigooglinau ir gydytoją, kuri aktyviau domisi tokiu sutrikimu, kuris šiaip gana retas pasaulyje. Ją aplankiau jau tik dėl profesionalaus diagnozės patvirtinimo ir recepto išrašymo. Interneto dėka išvengiau galimo papildomo pinigų ir laiko švaistymo“.

Taigi, Gedas yra vienas iš tų laimingųjų, kuriam savo ligą pavyko išgooglinti.

Informacija – abejotina

Tačiau kiti komentatoriai suabejojo, ar verta numoti ranka į tikruosius specialistus, išmanančius savo darbą.

Komentatoriaus Frogsign pastebėjimu, internete nėra cenzūros, tad jame galima rasti ir nebūtinai patikimos informacijos, kurią, ypač susijusią su medicina, reikėtų interpretuoti itin atsargiai.

Komentatorius Mindaugas „Facebook’e“ suabejojo, ar per 5 „Google“ praleistas minutes įmanoma diagnozuot ligas teisingai.

„Simptomus gal ir išsigydysit… Retais atvejais gal ir liga kokia atspėsit… Bet tadu neverkit, kai namie besigydant ligos progresuos ir netinkamai gydant atsiras komplikacijos“, – rašė Mindaugas.

Rita „Facebook“ komentare pastebėjo, kad žmonės apskritai įsivaizduoja esantys visų galų meistrais, todėl jaučiasi turintys teisę komentuoti, kad ir gydytojas ne tokius vaistus prirašė, ir policininkas per mažą ar per didelę baudą skyrė, ir mokytojai ne taip moko vaikus, ir žinių vedėjai netaisyklingai kalba, ir panašiai.

O ką manote apie tai jūs?

Jeigu jums visi skaičiai virš 10,000 Lt atrodo vienodai, paaiškinsiu, kad paprastai, jeigu startup’as nori pritraukti investicijų, verslo angelai ir juo labiau VC (rizikos kapitalo valdytojai) reikalauja įrodyti, jog kompanija sugeba generuoti pajamas arba pritraukti milijonų žmonių dėmesį. Todėl daugiausia ko eilinis startupas gali tikėtis prieš viešai pristatydamas savo produktą ar paslaugą visuomenei yra gauti porą šimtų tūkstančių dolerių investicijų. Netgi jeigu tokiam startupui neblogai seksis, sekantis investicijų raundas, retai kada viršija $2-5 milijonus. Ir tik tada, kai kompanija pepranta savo verslo specifiką, atranda solidų pajamų modelį ir sustyguoja vidinius procesus, galima pretenduoti į $10+ milijonų investicijas. Neseniai GetJar pritrauktos investicijos yra būtent tokio raundo pavyzdys.

Colors.com – ateities socialinis tinklas?

Tai, jog Colors.com sugebėjo gauti $41 milijonus net nepristačiusi savo produkto prasilenkia netgi su optimistiškiausių investuotojų nuostatomis. Palyginimui, Google sulaukė pirmos kapitalo injekcijos tuomet, kai dešimtys milijonų žmonių jau naudojosi šia paieškos sistema ir vartotojų skaičius toliau nepaliaujamai augo. Netgi tokiomis sąlygomis investicijos dydis siekė $25 milijonus. Color.com atveju kažkas bando apeliuoti į tai, kad kompaniją įkūrė ne du, o septyni talentingi entrepreneur’iai jau spėję įrodyti savo sugebėjimą paversti geras idėjas sėkmingais verslais (Bill’as Nguyen’as pardavė savo kompanija LuLu Apple korporacijai, Peter’is Pham’as pardavė Photobucket kompaniją Fox Interactive Media). Tačiau, kaip jau ne kartą teko matyti žvaigždžių skaičius komandoje toli gražu ne visada garantuoja pasisekimą. Kartais būna netgi visai priešingai.

Ką gi daro Color.com? Iš esmės, tai yra programėlė išmaniajam telefonui, kuri “įjungia” jus į socialinį tinklą. Iš tikrųjų tai jums niekur nereikia jungtis, jūs tiesiog darote nuotraukas, kurios automatiškai keliauja į bendrą srautą, matomą visiems žmonėms esantiems 30 metrų spinduliu. Teoriškai jūs turite savo kontaktų sąrašą, bet praktiškai niekas neprašo jūsų patvirtinti draugystes spaudžiant mygtukus, programėlė pati nusprendžia, kas yra jūsų draugas pagal tai, kaip dažnai jūsų išmanusis telefonas atsiranda šalia to žmogaus telefono. Color.com neturi jokių privatumo nustatymų, kas reiškia, kad viskas ką jūs spausdinate tokiu būdu yra potencialiai prienama visiems kitiems. O taip, ir už vidų šių paprastų funkcijų slepiasi gana sudėtingos technologijos, pavyzdžiui, sugebėjimas nustatyti ar kiti žmonės yra šalia jūsų pagal telefono mikrofono fiksuojamą triukšmą.

Jeigu jūs vis dar jaučiatės pasimetę, nesijaudinkite, JAV žurnalistams sekėsi ne ką geriau: “sunku yra paaiškinti ką Color daro papunkčiui,”- teigia Jason Kincaid iš Techcrunch. Po dar keleto pastraipų seka galutinė kapituliacija: “Kad suprastumėte kaip veikia ši programėlė, reikia sugaišti nemažai laiko, o mano laikas buvo ribotas, tad negaliu pasakyt kaip gerai ji iš tikrųjų veikia.” Robert’as Scoble’as buvo dar atviresnis: “Tai yra tupiausias dalykas, kokį man kada nors yra tekę matyti”. Color.com įkūrėjui Bill’ui Nguyen’ui toks vartotojų sumišimas yra ne motais, kas galbūt ir nėra bloga savybė, juk Twitteris irgi ne per dieną išpopuliarėjo. Tačiau jo įsitikinimas, kad ateityje kompanija uždirbs investuotojams “pilnus karučius pinigų” jau skamba kaip gražbyliavimas. Kol kas jis paminėjo specialius dienos pasiūlymus (= Groupon klonas) ir rekomendacijas vartotojams (= Foursquare klonas) kaip du galimus verslo modelius. Interneto komentatoriai buvo kur kas išradingesni ir jau kitą dieną išgrynino Color.com verslo modelį šioje nuotaikingoje prezentacijoje.

Aišku, ne visi analitikai yra nusiteikę skeptiškai. Jason Calacanis, vedantis This Week in Startups podcastą ir skiriantis daug laiko naujų startupų analizei, teigia, jog Color.com atrodo patraukli investuotojoms todėl, jog ši kompanija žada konkuruoti su Facebook’u ir gudriai išnaudoja pastarojo trūkumus viliodama vartotojus. Color.com yra visų pirma mobili kompanija; ji leidžia spontaniškai atsirasti naujos rūšies socialiniams tinklams – tarp kaimynų, sporto fanų, konkretaus restorano lankytojų; jai vadovauja “alkani” entrepreneur’iai, jau turintys teisingos patirties, bet vis dar degantis noru sukūrti savo milijardinę kompaniją; ir kompanija gali augti siūlydama pagrindinius Facebook kabliukus – dalinimąsi nuotraukomis ir socialinius žaidimus savo vartotojams.

Kaip ten bebūtų, matau, kad turintiems išmaniuosius telefonus nuobodžiauti neteks.

Sou Ootsuki gal būt mažai kam girdėtas kūrybininkas iš Japonijos. Tačiau tai kas atrodytų prasidėjo kaip nekaltas pajuokavimas socialinėje erdvėje, neša gan rimtą užslėptą krūvį. Pirmasis S.Ootsuki filmas, nufilmuotas Japonijoje, nuoširdus ir puikiai atspindintis šiuolaikinę kūrybinę kultūrą, galėtų pretenduoti į eilinius YouTube topus, tačiau žengtas antrasis menininko žingsnis, būtent ir suteikė jam pastarojo „titulo“ teisę. Bent jau mano nuomone.

Pirmasis muzikinis video filmas, sukelia nuoširdžią šypseną ir meilę žmonių rasei bei kūno grožiui, tuo tarpu antrasis filmas nejučiomis atkreipia dėmesį į to paties kūno prievartines modifikacijas. Meilė žmogui dar labiau sustiprėja kai matai jį nerūpestingai, su didžiausia laime veide, šokinėjantį ant dirbtinių kojų. Kambodža laimingiausia šalis pasaulyje.

Perspektyvus darbuotojas:

Paslaptys:

Reklaminiai veidai:

O jei rimtai, tai balsuojam dabar už galvazmogupuosia įrašytą video, kuris dalyvauja šiame konkurse ir jei laimės galės važiuoti į protingų žmonių susitikimą, kuriame galės parodyti kaip jį puošia galva jų būryje. Kai kas klausia kas bus jei jis pasimes ar susimaus? Na manau čia jau „pasiųsto“ žmogaus problema. Visgi netikiu, kad taip atsitiktų. Tai va, kaip sakoma spaudžiam LIKE, jei patinka, tai kas siūloma. O kur spausti tą Like? Einate į http://www.youtube.com/davos/. Prisijungiate prie savo sąskaitos(lyg ir ta pati kaip Google/Gmail). Ieškote commonsenseLT įkelto video ir šone spaudžiate ant iškelto nykščio į viršų – parodote, kad patinka. Kol kas taip padarė tik 140, todėl nepatingėkite ir paspauskite!

Rokiškis parašė instrukciją kaip balsuoti. Paveiksliukas iš jo įrašo:

siunčiam poną lietuvį į Davosą?! (iš rokiskis.popo.lt paėmiau!!)

Ar dalyvautumėte patys?

Filed under: Akcija, Ką veikti?, Mintis Tagged: Akcija, balsuok, blogeris, commonsense.lt, davos, Ką veikti?, socialiniai tinklai, youtube

Pirmasis – gana meniškai pateikiamas, tačiau pasitarnaus kaip tam tikras įvadas į antrą  youtubo filmuką, kuriame informacija pateikiama gilesniu lygiu.

O dabar, jei kam kyla minčių, pasidalinkime jomis komentaruose.  

P.S. Šį įrašą įkvėpė devyni.wordpress.com.

Filed under: Bendravimo formos, Interesting, Serious shit Tagged: CIA, CŽV, DAARPA, fb, feilbuk, nėra laiko, privatumo stoka, socialiniai tinklai

1. 75 % visų Lietuvos interneto vartotojų turi susikūrę savo profilį bent viename socialiniame tinkle
2. Lietuvos gyventojai socialinėje žiniasklaidoje palaiko nuolatinį kontaktą su vidutiniškai 42 asmenimis
3. Padvigubėjo besinaudojančių internetu per mobilųjį telefoną (9,6 proc. 2009 iki 18,8% proc. 2010). Beveik 40 proc. šių vartotojų sudaro išmaniųjų telefonų savininkai.
4. Per dvejus metus nepaprastai išaugo susidomėjimas kolektyviniais internetiniais žaidimas – nuo 17 iki 55 proc. visų vartotojų juos žaidė
5. Aktyvių asmeninių tinklaraščių („blogų“) skaitymas Lietuvoje nuo 2009 m. smuktelėjo nuo 46 iki 19 proc. Smuktelėjo ne tik blog’ų skaitymas bet ir rašymas: nuo 19 proc. iki 7 proc. Lietuviai labiausiai domisi specializuotais mokslo tinklaraščiais, vaizdo medžiaga ir įžymybių gyvenimu.
6. Į prekės ženklų grupes socialinėje žiniasklaidoje, blog’uose ar fanų puslapiuose prisijungė beveik 44 proc. interneto vartotojų.

Visą tyrimą galite rasti čia: Socialiniai tinklai

Šaltinis: SocialTwist Inc., 2010

Kalbant apie paspaudimus, socialiniai tinklai ženkliai pirmauja CTR požiūriu:

Šaltinis: SocialTwist Inc., 2010

Įdomi paspaudimų ir parodymų santykio (CTR) statistika:

Šaltinis: SocialTwist Inc., 2010

Socialinių tinklų pritaikymo sritys plečiasi ir, atrodo, nėra ribų… Neseniai užtikau projektą, kuris skirtas benamiams padėti integruotis į visuomenę su twitter.com ir facebook.com pagalba, surasti darbą ir pan.

Šiek tiek plačiau apie projektą:

• Socialiniais tinklais naudojasi 35 proc. visų 15-74 m. Lietuvos gyventojų (t.y. 60 proc. – šalies interneto vartotojų)
• Didžiausias naudojimas yra tarp dviejų socialinių grupių – moksleivių-studentų ir namų šeimininkių
• Dažniau naudojasi moterys nei vyrai (64% vs 55% iš apklaustų)
• Besinaudojantys socialiniais tinklais internautai žymiai dažniau lankosi vaizdo portaluose, forumų ar pokalbių svetainėse, tinklaraščiuose, rašo komentarus naujienų straipsniams, bloguose, forumuose ir pan.
• Socialinių tinklų svetainių lankymas Lietuvoje tampa kasdiene reguliaria veikla ir pagal populiarumą vejasi naudojimąsi el. paštu.
• Trys ketvirtadaliai socialinių tinklų svetainių auditorijos ten bendrauja su draugais, šeimos nariais ar kolegomis, o kas antras šiose svetainėse seka naujienas apie savo draugus ir pažįstamus

Daugiau info:

Šaltinis: tns.lt

Mokykimos.

Paspauskit ant šito skrynšoto ir pamatysit visame gražume

Taigi, kas tenais naujo ir gero atsirado Tviteryje – vienoje iš paskutinio dešimtmečio IT revoliucijos kalvių? Ogi pirmiausiai – tai geriau išnaudojamas ekrano plotis. Tviteris savo platumu būdavo puikiai pritaikytas kokiam nors telefonui (iPhone ar Android), tačiau kompiuteriui – gal ir nelabai. Dabar – žymiai labiau. Trikdo, kita vertus, atsiradęs vizualinis disbalansas į kairę.

Berašant, Tviteryje dabar lenda vis kažkokia nuoroda apie tai, kad nurodyčiau savo lokaciją, kitaip tariant vietą. Špygą jiems, o ne vietą. Na, taip, suprantu, kad tai viena iš Tviterio nišų, kur šis stipresnis, nei FB, o skirtingai nuo FaceBook, Tviteris man dar mielas, bet apsieis.

Maloni navigacija – atradau, kad šalia kiekvieno svetimo užčiulbenimo dabar yra mažas mygtukas su rodyklyte – paspaudi ir dešinėje pusėje atsiranda to tvytintojo tvytai visi. Žodžiu, po kitų žmonių profilius landžioti – nesulyginamai patogiau. Tai tampa natūraliu, o ne užknisančiu dalyku.

Na, o kas dar gero? Šiaip tai Tviteris ir lieka tviteriu… Kita vertus, aš ant jų piktas, nes jie visai neseniai kažką sugadino su savo tais API ir padarė taip, kad negalima automatu čirvirvuot – reikia daryti kažkokius ten API-šmapi kodus, aplikacijų raktus, gyvą velnią kliedesių ir tegul jie eina šikt su savo durnizmais. Taip, suprantu, kad jie šitaip bando su robotais kovoti, bet šitai nepadės. Tik pagadins gyvenimą blogeriams, kurie dabar negali kartą per dieną ar dvi padaryt automatinio įrašo.

A, kas dar – subskraibinkitės į mane Tviteryje – http://twitter.com/rokiskis

Share/Bookmark

Tags: Blogai, Facebook, internetas, IT, naujovės, socialiniai tinklai, Tviteris, Twitter

Straipsnis Twitter pokyčiai iš Rokiškis, kur paskelbtas 2010/09/25.

a) “Stasiuko paslaugėlės” (“If P&C Insurance AS” produktų reklama)

b) “Pumpuotojas Arvis” (TEO LT, AB produkto “Zebra” reklama)