Dar balandžio pirmoje pusėje Angelo, Luciano ir aš, su reikalais važiavome į Berlyną. Kelionė buvo ne iš trumpųjų, juk teko praktiškai visą Vokietiją iš kairės į dešinę ir atvirkščiai (grįžtant namo) pervažiuoti.

Vaizdas iš viešbučio, kuriame vienai nakčiai apsistojome – beveik pats Berlyno centras:

Kadangi ne turistauti važiavome, tai suspėjome pamatyti tik kelias pagrindines Berlyno įžymias vietas:

Užsukome ir į Berlyno pagrindinę stotį – atviručių ir suvenyrų:

Važiuodami atgal kelis kartus ilgėliau sustojome pakely – Angelo ypač džiugino vaikų žaidimų aikštelės:

… dinozauras ir…

…Trabant.

Taigi už visus Samsung Galaxy S3 „Wallpaper‘ius“ „Live Wallpaper‘ius“ ir garso failus ištrauktus iš Galaxy S3 Rom‘o turėtumėm būti dėkingi „XDA Developers“ komandai, kadangi jie išrinko gėrybes, kurios jau prieinamos ir mums.

Taigi, jeigu norite pasigerėti savo išmaniajame telefone Galaxy S3 gėrybėmis, štai nuorodos parsisiuntimui:

Galaxy S3 Wallpapers

Galaxy S3 Live Wallpapers

Galaxy S3 Media Files

Tikiuosi rasite sau patinkančių gėrybių.

Klientas: Lietuvos draudimas
Agentūra: Ogilvy

Reblogged from The Ugly Truth:

Read more… 685 more words

Tai Benai, nebuvo tamsiaodžių judėjų pasak tavęs?

     Ko gero, dauguma sutiktų, kad pati Garliavos istorija teisiniu požiūriu nėra itin sudėtinga. Tai tik dviejų galimų nusikalstamų veikų – mažamečio asmens tvirkinimo ir tyčinio dviejų bei daugiau asmenų nužudymo – tyrimas, kuris iš principo turėjo tapti rutininiu ir šiandien jau pasibaigti.

     Kad ir ką sakytumėt apie Lietuvos teisėsaugą, tačiau iki šiol nėra nė vienos rezonansinės kriminalinės bylos, kurį butų likusi nebaigta, jei tik jos tyrimo neįtakojo politiniai interesai. Prisiminkime, kaip šauniai buvo susitvarkyta V. Lingio, R. Mikutavičiaus ar Kiesų nužudymo bylose. Ir tuo pačiu prisiminkime, kaip nepajudėjo iš vietos tilto per Bražuolę sprogdinimo byla ir nebuvo iki galo ištirta bandymo įvykdyti valstybės perversmą (Pakaunės įvykių) byla su iš jos tiesiogiai išplaukiančia J. Abromavičiaus nužudymo byla. Pirmųjų bylų atvejais pasodinti bent jau vykdytojai, o antrųjų atvejais net vykdytojų išaiškinimas yra kai kam mirtinai pavojingas.

     Taigi atmeskime pačią bylą ir panagrinėkime jos sukeltą reiškinį, kurį K. Pocius nenori įvardinti revoliucija dėl atseit netinkamo revoliucionierių kontingento. Žinodamas menką 1921 m. raštingumo lygį, drįsčiau teigti, kad to meto Kronštato jūreivių sąmoningumas ir komunikaciniai gebėjimai buvo kur kas blogesni už įžymiojo Garliavos patvorio veikėjų. Revoliucija gali būti ir raudona, ir žalia, ir violetinė, ir islamiškoji – svarbiausia, kad pačios jos idėjos būtų naujos ir radikaliai skirtųsi nuo oficialiai diegiamų.

     Ir štai čia esu priverstas pareikšti, kad jokio revoliucingumo „violetiniame“ procese nėra, nes nėra jokios idėjos. Nėra ir vizijos, ką daryti toliau, nes ilgalaikius tikslus atstoja atgyvenusiam „demokratijos” modeliui būdingas „gerų“ politikų pagerbimas ir „blogų“ pasmerkimas.

     Kurį laiką tikėjausi, kad „violetinio“ proceso dalyviai vis dėlto palaikys jau kurį laiką Lietuvos Sąjūdžio bandomą iškelti idėją dėl teisėjų rinkimo įteisinimo. Toks palaikymas man atrodė natūralus ir logiškas, tačiau net ir šiai idėjai „violetiniai“ liko neimlūs. Tuo pačiu tai atsakymas ir Jurgiui Valančauskui, teigiančiam, kad „tokie žmonės nėra mažuma, o dauguma. Jie yra mūsų visuomenės nariai, kad ir kokie jie bebūtų. Kiekvienas jų yra potencialus „būsimasis kairysis“ ir kovotojas už „naują visuomenę“.

     Be abejo, suprantu, kad autorius kalbėjo apie didžiąją visuomenės dalį, dažnai vadinamą „nekvalifikuota“ dauguma, tačiau ir šioje terpėje reikia aiškiai skirti, kas tiesiog mažai informuotas ar neturėjo progos įsilieti į aktyvų visuomeninį gyvenimą, o kas atvirai propaguoja destruktyvias totalitarines idėjas, niekaip nesuderinamu su kairiaisiais.

     Niekaip neįsivaizduoju jokio bendradarbiavimo su radikaliais katalikais, kraštutiniais tautininkais ar tiesiog įsitikinusiais „buitiniais nacionalistais“. O juk būtent tokie žmonės ir sudaro „violetinio“ veiksmo branduolį.

     Tiesa, reikia pripažinti, kad „violetinis“ procesas yra tiesioginė kairiųjų letargo pasekmė. J. Valančauskas, norėdamas to ar ne, išplėtojo ir pritaikė Lietuvos realijoms B. Kagarlickio idėjas, išdėstytas straipsnyje „Sektantai”. Skirtumas tik tas, kad B. Kagarlickis išnagrinėjo bendrą kairiųjų elitiškumą visuomenėje, o J. Valančauskas pritaikė geografinį faktorių.

     Geografinis faktorius, jei pilietis yra fiziškai atskirtas nuo „centrų“ ir vien dėl to jo nepasiekia visa informacija, iš tiesų labai svarbus. Ne veltui dar XIX a. revoliucijos siekiantys Rusijos narodnikai pradėjo eiti „į liaudį“. Todėl labai gėda, kad XXI a. kairieji, turėdami tokį patogų įrankį kaip internetas, nesugeba pasiekti vos už kelių dešimčių kilometrų gyvenančių bendrapiliečių.

     Tas, kas turi geriausią propagandinių įrankių tinklą, tas ir laimi vietinę kaimų, miestelių bei rajonų auditoriją. Tokį tinklą turi ne kas kitas, o Bažnyčia, kuri šiandien yra aktyvi „violetinės“ istorijos dalyvė, nes joje mato galimybę įtvirtinti savo dogmas. Kam kam, o bažnyčiai tikrai nereikia jokių „kairiųjų“ idėjų. Apsilankęs šeštadienio mitinge, iš karto atkreipiau dėmesį, kad tarp mitinguojančių buvo mažai pažįstamų veidų, kuriuos buvau įpratęs matyti renginiuose. Daugumą sudarė atvykę iš rajonų, o ne vilniečiai.

     Atskirai norėčiau pakalbėti apie „violetinio“ judėjimo ir esamos politinės valdžios sąveikas. Akivaizdu, kad beveik prieš ketverius metus užrištas „nervų mazgas“ Garliavoje yra labai naudingas esamai valdžiai. Kaip minėjau, nebuvo nė vienos rezonansinės bylos, kuri būtų taip ilgai užsitęsusi. Puikiai suvokdama, kad užtenka tik paspausti „violetinį“ mygtuką, ir visas žiniasklaidos bei daugumos žmonių dėmesys bus tučtuojau nukreiptas į Garliavą, valdžia visus tuos metus sąmoningai išnaudojo Garliavos kozirį. Iš pradžių tai buvo saugiklis, saugantis nuo galimo socialinio sprogimo, o kai prieš rinkimus tokia grėsmė išnyko, jis buvo panaudotas kaip priedangos operacija energetikos avantiūroje. Nenustebsiu, jei birželio pradžioje, kuomet bus balsuojama už konkrečius AE statyboms reikalingus įstatymus, prasidės areštai asmenų, susijusių su Kauno žmogžudystėmis.

     Be to, „violetiniai“ yra dėkinga dirva stiprėjantiems „krikščioniškojo“ ir „tautinio“ sparno konservatoriams. Tarp konservatorių vyksta arši vidinė kova, tad visai normalu, kad konkuruojančios stovyklos ima ieškoti sau atramos. Dešiniojo ir ultradešiniojo sparno konservatoriai – „Naujojo Sąjūdžio“ idėjas propaguojantys Ozolo–Medalinsko tipo politikai – gali remtis nebent dorovine-tautine problematika, nes ekonomikos reformų jiems nereikia, o piliečių politinių galių plėtros jie bijo netgi labiau nei esantys valdžioje, todėl realių pokyčių pasiūlyti negali. Štai jie ir atrado tinkamą terpę, kurioje nekalbama apie ekonomiką, nereikalaujama pilietinių teisių, o tik šaukiamasi „gerojo vado“.

     Atskiras klausimas, ar konfrontuoti su „violetinių“ judėjimu, ar ne. Gera išeitis būtų jame išskirti dvi žmonių grupes. Pirmajai grupei priklausytų minėtieji religiniai fanatikai, radikalūs tautininkai ir buitiniai nacionalistai, su kuriais jokios kalbos nebūtų. O štai antrajai priklausytų tie, kurie mato visą Garliavos įvykių kontekstą – blogybes teismų sistemos uždarume, politiku populizme ir piliečių beteisiškume. Būtent tie, kurie supranta, jog Garliava – tai sisteminių problemų išraiška, yra gerbtini ir su jais iš principo negali būti jokio konflikto.

     Todėl nematyčiau problemos, jei „violetiniuose” renginiuose, kuriuose kalbama apie visuomenines ir teisėsaugos problemas, dalyvautų ir nesisteminiai kairieji. Niekas juk neverčia pulti ant keliu prieš Varkalą ar bučiuoti Kedžio portretą.

     Vitalijus Balkus

     2012 05 21

Visada, jei sugenda kas nors, tai būtinai savaitgalį arba penktadienį, taip ir man atsitiko, net nuobodu apie tai kalbėti. Pasidavė kompiuteris. Kažkaip iki šiol tie kompiuteriai mano šiaip pagyvendavo ir būdavo pakeičiami, o dabar šitas pasitaikė kaprizingas ir vieną rytą tiesiog pasakė: “Aš iš lovos nesikelsiu ir jokių jums langų neatidarinėsiu, atsibodot, viskas man krizė ir streikas…”Tai dabar man su tais kaprizais reikia visaip tvarkytis, kompas buvo išvežtas skubos tvarka į sanatoriją, kur jį mėgins visokiais masažais, terapijomis ir šiaip paprastais pakrapštymais atgaivinti, su didele viltimi, kad jam neatsitiko muiluotiems serialams būdingas atminties praradimas arba amnezija… Kol kas naudojuosi laisvu namų kompiuteriu, kuris iš tiesų yra laisvas Tomo kompiuteris, bet tai koks skirtumas. Ir tai, kad mano kompiuteriui atsitiko toks nelabas dalykas, pagalvojau, kad man būtinai reikia neleisti niekur eiti ir būtinai pabaigti pradėtą reportažą iš karščiausio restorano Vilniuje, nes tuoj bus dvi savaitės kaip ten lankiausi ir iš tiesų, tai tuoj tuoj bus pasenusios naujienos…  Bent jau FB sraute šią savaitę dar nemačiau viešo pasigyrimo apie apsilankymą “Lauro lape”, nes atrodo, kad visi jau ten buvo ir visi valgė, ir nesustodami ploja jau pūslėtais delnais, taip jiems ten patinka…

Aš į Lauro lapą nuėjau, kaip ir sakiau, prieš beveik dvi savaites, nes mano draugės viską žino ir viską mato, ir kai aš esu Vilniuje, iš karto gaunu rekomendacijų ir nurodymų, kur eiti ir ką pamatyti.

“Lauro lapas” – pavadinimas iš naujų pavadinimų eros. Pavyzdžiui, aš einu į grožio saloną “Gelara”. Paklausiau kosmetologės Larisos, iš kur pavadinimas. Taigi, pavadinimas yra sudėliotas nuo Genadijus ir Larisa. Paprasta ir aišku. Čia taip pat, kaip dar neseniai akis užkliuvo už UAB “Vytautas ir Kęstutis”, arba prieš dešimtmetį šalia žurfako (žurnalistikos instituto)  buvo toks perlas – kavinė “Kestleta”, nes Kęstutis ir Violeta. Na, “Lauro lapo” įkūrėjas Deivydas Praspaliauskas restorano nevadino DeiPa, o “Lauro lapu”, nes tai vis tik labai rimtas prieskonis, kuris ne tik prieskonis, bet ir šlovė. Bet lygiai taip pat jis visai nebijo kaimietiškų aliuzijų – “oi, tas tai jau lapas”, ir akivaizdu, kad turi viziją ir tiksliai žino, ko nori.

Nes jei nežinai ko nori, tai nieko niekada negausi. Tad tiek apie tuos lapus. Lauralapių medeliai prie restorano stiklinių sienų ir viduje jų yra, bet man labiausiai patinka ant palangių žaliuojantys pomidorai vazonuose. Taip pat ant sienų auginami vazonėliai su žalumynais ir prie pat įėjimo mikro žolelės.

Dauguma stalų,  kai mes ateiname,  jau turi “Rezervuota” ženkliukus. O vėliau visi visi stalai yra užimti bei restoranas pilnu tempu dūzgia… Mes gauname staliuką salės gale, nes rezervacija didžiulė – aštuoniems. Todėl, jau kai stalas buvo užsakytas, buvome įspėti, kad turėsim valgyti tą patį. Nes kitaip bus sunku… Pomidorai ant palangės ir viskas gražu, ant sienų nuotraukos, kur Deivydas gamina, ir jo maistas. Virtuvė pusiau atvira, galima matyti, kas vyksta ir kur. Meniu labai lakoniškas. Iš tiesų net nėra suskirstymo – užkandžiai ir pagrindiniai. Renkiesi arba degustacinį (apie šimtą), arba mažą meniu (perpus pigesnį).

Mūsų laiku ateina pusė, kita pusė renkasi maždaug kas pusvalandį (nemandagu, bet kai kita pusė yra mamos su mažais vaikais, tai viskas atleidžiama). Taigi, pradžia ir nusiteikimas mūsų yra nuostabiai malonus ir staiga, tram pam pam – siurprizas! Nėra vyno????????????????? Lapė net perbąla… Gerai, kad sėdi, nes būtų tikrai treptelėjus aukštakulniu į grindis.  Restoranas vis dar laukia leidimo prekiauti alkoholiu, matyt, kaimynai nesukalbami, o gal popierius ne tada, kada reikėjo, pradėjo tvarkyt. Bet spėju, kad nėra taip paprasta tą licenciją alkoholiui išsirūpinti.  Kita draugė su aukštakulniais įsiaudrina, kad tie, kurie gyvena centre ir yra nepatenkinti restoranų, barų keliamu triukšmu turėtų kraustytis į kaimą ir užsičiaupti (čia jei netyčia dėl kaimynų kaltės tos licencijos nėra). Na ką, ir nieko, net ir be vyno mums labai linksma. Aš užsisakau nealkoholinio alaus (keturi lt), kiti - sidro bealkoholinio, bet už proseco kainą (keturiasdešimt penki litai). Taip buvo tada, vyno ir dabar dar nėra restorane, bet tikrai kada nors bus, o dabar “Lauro lapas” sėkmingai veikia ir be vyno, todėl, kad čia magnetas yra maistas. Ir net ta draugė, kuri nori iškraustyti visus, kurie prieš barus ir triukšmingą gyvenimą mieste, yra oficialiai apsiskelbusi kaip “Lauro lapo” fanė numeris vienas, jau ten yra buvusi ne vieną kartą.

Viskas puiku ir vyno nebuvimas visai netrukdo, vandenį pilsto iš grafinų sau maloniai, tik va, kadangi aš esu labai jau apsėsta linų ir audinių, tai iš karto man užkliūva servetėlės, kurios, nors ir malonios žalios spalvos, bet sintetinės. Daug labiau prie viso stiliaus tiktų natūralaus pluošto… Na bet čia, matyt, ateityje. Nors kita draugė giria sintetines servetėlės – geriau plaunasi, geriau dėvisi ir t. t.,  bet vis tik atleiskite, nepykite, bet restorane, kur ant palangės auga pomidorai, o maistas yra jaudinantis, šviežias, jausmingas ir ypatingas, kur padažą įpila pats šefas, prieš tai paaiškinęs, kas, kur ir kaip, servetėlės negali būti sintetinės. Bet tai šitoj vietoj ir baigsim priekaištauti. Nes toliau galima būtų tik poetiškai apdainuoti ir detaliai aprašyti, koks iš tiesų ypatingas yra šio restorano maistas.

Nežinau, ar Deivydas turėjo kokią nors savo restorano rinkodaros strategiją, bet manau, kad greičiausiai ne, todėl kad jis, nors aš asmeniškai jo nepažįstu, atrodo labai nuoširdus. Jis delfi.lt sociumo skyriuje parašė apie tai, kodėl verta atidaryti restoraną Lietuvoje, ir kodėl jis čia tęsia savo karjerą, o ne užsieniuose. Be to straipsniuose apie savo ketinimus jis nesigyrė ir per daug nežadėjo, kad “oi oi oi, čia bus visai naujas lygis, tai, ko dar nebuvo, ir čia bus ne tik jūsų skonio receptoriai pamaloninti, bet ir fantazija bei kitos juslės įaudrintos”. Jis netgi sakė, kad restorane bus vietos ir vaikams, nes anksčiau tose patalpose buvo restoranas “Nykštukas”. Ketinimai gražūs, bet nemanau, kad tame restorane būtinai reikėtų maitinti ir vaikus, tegul jie užauga. Manau, vaikai labiau įvertins močiutės kotletukus su bulvių koše nei mėlynąsias bulves ir karamelizuotų svogūnų piurė ar saldžiarūgščius tapiokos perlus, bet, manau, ledai “Lauro lapo” jiems patiktų. Ir ledai, ir duona yra gaminami pačiame restorane. Tai yra gero restorano standartas visame pasaulyje, pačių kepta duona ir visi kiti priedai, nors Lietuvoje tai visai  nepraktikuojamas dalykas, nes paprastai ir duona, ir ledai yra iš gretimos vietinės parduotuvės. Bet dabar atėjo kita era ir bus proga visiems kitiems kaimynams pasitempti, juolab, kad duoną iškepti ir ledus padaryti, nors nėra taip paprasta, kaip kiaušinienė, bet tikrai įmanoma ir ne kvantinė fizika. Juolab, kad iš karto vietoje pagamintas produktas turi visai kitokį svorį, nes yra kuo didžiuotis. Aš visada labai didžiuojuosi savo kepta duona ir manau, ta duona junta mano pasididžiavimą ja ir yra tikrai šimtą kartų skanesnė. “Lauro lapo” duona yra ne tik labai skani, kokybiška ir šviežia, bet ir tokių priedų bei skonių nei parduotuvėje, nei kepykloje nerasi.  Su morkom ir pankoliais, pvz., kartu su aromatingu sviestu. Beje, šefas ne tik prieina ir papasakoja apie viską tiek, kiek nori žinoti, bet yra dosnus ir vaišingas. Todėl, kad mūsų draugę, kuri ateina paskutinė, kai mes jau valgom desertą, ir nusprendžia maisto nebeužsisakinėti, vis tiek pavaišina minėta duona ir sviestu.

Tai yra tikrai suaugusių restoranas ir nereikia čia bandyti prisivilioti vaikų. Čia restoranas tiems, kurie vertina kokybę ir kuriems svarbu ne prisivalgyti, o pasimėgauti. Ir nors kai kas gali paskui pasiskųsti, kad porcijos mažos – o jos tikrai yra nedidelės, bet jos ir negali būti didelės – užmanymas, mano galva, čia yra visai kitoks – ne primaitinti, kad negalėtum pasikelti, o jaudinti ir stebinti.

O šiaip galėčiau pasakyti taip: “Lauro lapas” visus, manau, privers pasitempti… Todėl, kad jei visi tikėjosi, kad jis kaip mokyklos ilgosios pertraukos metu tiesiog ateis ir kartu su kitais gražiai pašokinės ant asfalto, nusipiešęs klases, o gal net ir su kitais pašokinės gumą, ar tiesiog šiaip varnas pagaudys, tai vietoj to jis atsitempė didelį gražų batutą ir – oho – iššoko daug aukščiau, nei visi tikėjosi, be didelių anonsų ir savireklamos…
Kaip sakant, čia prekė pati kalba už save, o prekė yra meilė savo darbui, nepaskutinėje vietoje ir faktas, kad Deivydas savo amato išmoko Danijoje, kuri yra taip madingos ir pirmaujančios Skandinaviškos virtuvės lopšys. Man ta skandinaviška įtaka yra akivaizdi ir nenuginčijama meniu santūrumu, lėkštės siurprizais. Maisto taip ir neaprašiau detaliai –  nueisite patys, pamatysite. Ir tikiuosi, kad dabar ir Vilniuje bus restoranas, kur reikės užsirezervuoti staliuką. Jei ne prieš du-tris mėnesius, kaip įprasta lyderiaujančiuose Londono restoranuose, tai bent jau prieš keletą dienų…

Originally posted 2011-05-22 23:13:08. Republished by Blog Post Promoter

Labas, Grėte, malonu su tavimi pasikalbėti apie mokslų patirtis, taigi sakyk, kaip tu pasirinkai kino studijas?

Labas, man irgi malonu. Abu mano tėvai yra kino mylėtojai, tad filmai mano šeimoje visada buvo vertinami. Augindami mane kanoninių filmų dieta, tėvai lengvai ir manyje įžiebė ilgalaikį susidomėjimą kinu. Kadangi manau, jog kiekvienas turėtų studijuoti tai, kam jaučia aistrą, mano pasirinkimas – kino studijos atrodo natūralus.

Kokia buvo tavo pagrindinė motyvacija pasirenkant būtent King‘s koledžą Londone?

Aš pasirinkau šį koledžą pirmiausia dėl jo akademinio pranašumo, ypač kokybiškų tyrimų, atspindėtų universitetų vertinimo sąrašuose, pavyzdžiui The Times ar The Guardian. Žinoma, teigiami buvusių King‘s koledžo studentų atsiliepimai, patogi universiteto lokacija bei kurso turinys taip pat pagelbėjo padaryti motyvuotą pasirinkimą.

Kūrybinės industrijos, kaip ir muzikos industrija yra laikomos labai konkurencingomis sferomis. Ką apie tai manai?

Tai gali būti tiesa. Visgi, kitos sferos taip pat yra konkurencingos. Manau, ši mintis neturėtų atbaidyti žmonių — jiekaip tik turėtų jaustis motyvuoti. Juk neįdomu pasiekti tikslą lengvu būdu.

Gal gali papasakoti daugiau apie savo studijuojamo dalyko turinį ir jo organizavimą?

Kino Studijos – trijų metų menų bakalauro kursas. Kiekvieni akademiniai metai susideda iš dviejų semestrų, o kiekvienas semestras – iš keturių modulių: kai kurie jų privalomi, kai kurie pasirenkami, kad studentas galėtų prisitaikyti kursus pagal savo interesus. Pirmais metais mano moduliai buvo Formos, Kontekstai, Pokarinio Kino Istorija, Šiuolaikinio Kino Istorija, Tyrimai ir Išsimokslinimas bei Kritinės Diskusijos. Taip pat mokiausi italų kalbos pradedantiesiems. Antrais metais studijavau Filmų Teorijos pirmą dalį, NebyliojoKino Istoriją, Garsinio Kino Istoriją, Italų Neorealizmą, Britų Kiną, Holivudo Kiną, Dokumentinį Kiną bei Kiną ir Žiūrovus. Šiais, trečiaisiais metais aš mokysiuos Filmų Teorijos antrą dalį, Filmus ir Naujas Medijas, Juodajį Kiną (Film Noir), Trečiąjį Kiną (Third Cinema) ir daugiau, Europietiškus Kriminalinius Filmus bei Amerikos Nepriklausomą Kiną. Modulių pavadinimai, manau, nereikalaujantys paaiškinimų. Taip pat savo paskutiniais metais aš turiu parašyti 10,000 žodžių disertaciją savo pasirinkta tema. Disertacijos pakeičia du modulius. Kiekvienas modulis mokomas maždaug 12 savaičių ir kiekvienos savaitės tema yra pristatoma prezentacijos-paskaitos-seminaro formatu. Vertinami mūsų rašto darbai ir pristatymai žodžiu. Į kai kurių dalykų atsiskaitymus, be rašto darbų ir žodinių pristatymų, dar įeina egzaminai raštu.

Lyginant kino studijas ir praktikas su esančiomis kitose šalyse, pavyzdžiui, Amerikoje, ar palankiau rinktis studijuoti Anglijoje nei kitur? Ar tau tai neturi didelės reikšmės?

Tai – individualus pasirinkimas. Pati pasirinkau Angliją dėl joje esančių universitetų aukštų akademinių standartų, nes moku anglų kalbą ir todėl, kad Londoną nuo mano šeimos, esančios Lietuvoje, skiria tik trijų valandų skrydis lėktuvu. Amerika mano atveju buvo prastas pasirinkimas dėl tolimo atstumo bei mokslų ir išgyvenimo kainų.

Kaip sietum savo studijas su gyvenimu, ar manai, kad galėsi panaudoti įgytus įgūdžius savo karjeroje?

Taip, aš įgijau įgūdžių, kurie mano karjeroje tikrai bus naudingi. Kurso metu patobulinau savo anglų kalbos, rašymo ir kritinio mąstymo įgūdžius. Taip pat įgijau daugiau žinių apie politiką bei istoriją, ką jau kalbėti apie profesionalų išsilavinimą pačioje kino srityje. Aš galbūt ir netapsiu Kino Studijų dėstytoja ar nerašysiu akademinių publikacijų apie filmus, bet studijų metu įgyti įgūdžiai yra lengvai perkeliami į kitas sritis ir jie man tikrai padės kad ir ką pasirinkčiau daryti.

Kino industrijoje yra profesionalų, teigiančių, jog šioje srityje geriau yra iškart imtis darbo, o ne tris metus studijuoti. Ką tu apie tai manai?

Jei žmogus trokšta dirbti su filmo kūrimu, tikrai svarbiau įgauti praktinės patirties nei mokytis teorijos. Panašus atvejis – jei kas nors nori karjeros filmų pardavimo srityje, tam žmogui palankesnės verslo ar vadybos, o ne kino, studijos. Aš pati norėjau studijuoti tai, kam jaučiu aistrą, norėjau daugiau sužinoti apie kiną. Taip pat norėjau praplėsti savo istorijos, politikos bei kultūros žinias padedant tam, kas mane stipriai domina. Taigi šios studijos man gerai pasitarnavo. Aš matau kino studijas kaip kažką panašaus į antropologiją ar filosofiją – baigus studijuoti, tu galbūt netapsi antropologu ar filosofu, tačiau tikrai būsi labiau išsilavinęs.

Norėtume paklausti apie studijų trūkumus, ar yra ką kritikuoti? Kaip manai, ar yra dalykų, kuriuos reikėtų keisti; kokie jie būtų?

Norėčiau nebent galimybės patogiau susidėlioti tvarkaraštį. Pavyzdžiui, šį semestrą pirmadieniais aš turiu tik vieną valandos trukmės seminarą, o ketvirtadieniais tarp paskaitų yra keturių valandų trukmės tarpas. Toks tvarkaraštis visiškai sudarko mano dienotvarkę.

Ar manai, kad studijų kainos Anglijoje pateisina jų kokybę ir turinį? Kokia tavo nuomonė apie neseniai pakeltas studijų kainas iki 9000 svarų sterlingų per metus (bakalauro studijoms)?

Manau, kad kaina, kurią mokėjau aš (iki 2012 metų Europos Sąjungos ir vietiniai studentai kasmet turėjo mokėti vos daugiau nei 3000 svarų sterlingų) yra daugiau nei priimtina. Tačiau to pačio negalėčiau pasakyti apie 9000 svarų sterlingų per metus. Geriau neprovokuokit manęs pradėti politinę diskusiją…

Papasakok apie praktikas ir projektus, prie kurių šiuo metu dirbi.

Kadangi tai mano paskutinieji metai, dabar dirbu prie savo disertacijos. Rašau apie kasdieninio oro atvaizdavimą britų filmuose pastatytuose po 2000-ųjų metų. Temą pasirinkau pati, tad mėgaujuos rinkdama reikalingą informaciją ir rašydama darbą. Taip pat mane prižiūrintis dėstytojas – man sektinas pavyzdys; jis man labai padeda organizuojantis savo laiką, tai yra malonu. Galiausiai, savo disertacijoje pateikiu (mano akimis) naudingą filmų nagrinėjimą neoformalistiniu/kognityviu požiūriu. Dėl to jaučiuosi daranti vertingą įnašą kino sferai.

Kokiais filmais domiesi? Ar koks nors konkretus stilius, istorinis periodas kine tau yra artimiausias?

Aš mėgstu filmus, kurie mane verčia jaustis nepatogiai, stimuliuoja mąstymą bei meta iššūkį mano galimai turėtoms prielaidoms. Todėl suprantama, kad mėgstu Lars von Trier, kuris teigia, jog filmas turėtų būti lyg akmuo bate. Taip pat mėgstu tamsų, šaltą britišką kiną – žaviuosi Terence Davies , Mike Leigh, Ken Loach ir Shane Meadows. Neseniai mano vaikinas sugebėjo sužavėti mane siaubo filmais parodydamas man tokių perlų kaip Alejandro Jodorowskio „Santa Sangre“.

Ką galėtum patarti kitiems jauniems ir kūrybingiems žmonėms norintiems studijuoti su kino industrija susijusias specialybes Anglijoje? Kokių klaidų geriau nedaryti?

Pirmiausia žmogus turėtų aiškiai žinoti kuo jis nori užsiimti: filmų produkcija, finansavimu, platinimu, ar labiau domina akademiniai filmų aspektai – pagal tai atitinkamai reikia pasirinkti studijas. Antra, lygiai taip pat svarbu yra pasirinkti universitetą, kuris turi gerą reputaciją, peržiūrėti universitetų vertinimus, pavyzdžiui, pateikiamus The Times ar The Guardian. Pasirinkus studijas, kurios atitinka norus, bus lengva įsitraukti į mokslus ir žmogus bus patenkintas savo akademiniu gyvenimu.

Ačiū už atsakymus!

Man taip pat buvo malonu su jumis pabendrauti.

Kaip Sako „Motorola” jie nori, kad atnaujinimas pagerintų išmaniuosius telefonus, o jeigu „Ice Cream Sandwich” to padaryti negali, tada atnaujinimo ir nebus.

„Motorola“ dirba kartu su „Google“ ir stengiasi išleisti atnaujinimus tik jeigu jie pagerina išmaniusius, tad tie, kurie tikėjosi atnaujinimo, bet jo negaus, supraskite, kad visa tai tik dėl to, kad Jūsų telefonas veiktų kuo geriau.

Daugiau informacijos apie išmaniuosius kurie gaus ICS atnaujinimą galite pasiskaityti Motorola forume.

Šaltinis: Motorola

Žmogus, grįžtantis namo po užsitęsusių linksmybių, užpultas gatvėje, turi žaibiškai sutelki visą savo dėmesį ir jėgas. Nori, nenori, atėjo būtinybė gintis. Tai nėra tinkamas momentas užpultajam svarstyti ar ginantis nenukentės jo nauja striukė, kostiumas ar batai, kaip jis atrodys prieš kaimynus. Jo vienintelis tikslas yra apsisaugoti nuo grėsmės.

Prieš daugiau nei 90 metų bolševikų kariuomenė įsiveržė į Lietuvos teritoriją, bandydama užgniaužti besikuriančią nepriklausomą valstybę. Keliasdešimt tūkstančių paprastų valstiečių, rizikuodami gyvybe stojo ginti valstybę ir sėkmingai išvijo priešą iš šalies. Kautynių metu bendražmogiški svarstymai netemdė gynėjų protų. Kai priešas puolė, jokie krikščioniški jausmai negalėjo apriboti kovos veiksmų, nesvarbu, kad kovojantys bolševikai irgi buvo žmonės su įgimta teise gyventi. Jei lietuviai kariai nebūtų šaudę į priešą, bolševikai būtų pajungę lietuvių tautą tarptautinio proletariato revoliucijos tikslams. Lietuvoje kruvina “tarybinė saulė” būtų patekėjusi 20 metų anksčiau.   

Šiandien Lietuvą užgriuvo sunkmetis, kuris jau spėjo išvyti daugiau nei 100 000 mūsų šalies gyventojų. Ar mes parodysime tokią pat pasipriešinimo dvasią kaip mūsų seneliai ir proseneliai? Jei manome, kad Lietuvai gresia didelis pavojus, kasmet prarandant po 30-50 000 gyventojų, ir jos gali nebelikti po 20-30 metų, ar neatėjo laikas  susitelkti vienam tikslui – tautos išgelbėjimui? Žmogus sutinkantis, kad valstybė turi nukreipti pagrindines jėgas šia linkme, parodys, kad jam aukščiausia vertybė yra tauta. Jei asmuo atsisakys radikalių priemonių ir pasiūlys nuosaikius veiksmus, primindamas, kad mes esame ne tik lietuviai, bet ir europiečiai, atsidavę integracijos politikai ir puoselėjantys bendražmogiškas vertybes, jis tuo pasakys, kad kiti tikslai yra svarbesni. Pritarimas dabartiniam kursui būtų tolygus laipsniškam susitaikymui su Lietuvos netektimi.          

Žinoma, niekas nesiruošia Lietuvos sunaikinti atviru smurtu. Grėsmė kyla iš kitur, iš ideologinės pusės. Valdantieji eina visai kitu keliu, nei buvo nubrėžtas Sąjūdžio išsivadavimo metu. O ideologinę grėsmę nėra taip lengva atpažinti kaip karinę agresiją. Pavojus iškilo, kai Lietuvos elitas atsisakė tautos aprobuotos vertybių hierarchijos, kurios viršūnėje – tauta ir valstybinė nepriklausomybė. Tiek valdantieji, tiek vėliau ir dalis eilinių piliečių pradėjo gyventi remdamiesi ne šių vertybių hierarchija, o jų gausa, kitaip sakant, vertybiniu chaosu. Jei po Sąjūdžio pergalės LR Vyriausybės būtų iškėlusios vieną, aukščiausią tikslą — visokeriopai stiprinti lietuvių tautą — tai piliečiams būtų nesunku įvertinti jų veiksmus praėjus 20 metų. Žlunganti  vietinė produkcija ir demografiniai nuostoliai bylotų apie valdančiųjų nesėkmę. Kadangi per tuos 20 metų mūsų valdžios iškėlė sau daugybę lygiaverčių tikslų –  europinę integraciją, euro-atlantinį bendradarbiavimą, europinių vertybių puoselėjimą, krikščioniškų vertybių išsaugojimą, laisvo individo protegavimą, laisvos rinkos plėtrą, laisvą darbo jėgos judėjimą, toleranciją ir kt. –  jų darbo įvertinimas tapo problematiškas. Tokiu būdu demografiniai nuostoliai neatrodo baisūs, nes galima argumentuoti, kad šimtai tūkstančių mūsų tautiečių rado geriau apmokamus darbus ES šalyse arba JAV ir tuo jie pagerino savo asmeninę padėtį. Žmonių kraustymasis iš silpnesnės ekonomikos į stipresnę gali būti pateisinamas kaip racionalus resursų paskirstymas. O kadangi tam tikra dalis piliečių tiki tautų susiliejimo perspektyva arba neišvengiamybe, tai masinė emigracija iš Lietuvos tik patvirtina jų išankstines nuostatas.
 
Iš pačios gilumos pavojingiausia tautiškumui idėja yra suvienyto pasaulio vizija. Tarptautinio proletariato idealas lietuviams yra gerai žinomas. Dabartinės Rusijos Eurazijos imperinės svajonės taip pat ne naujiena. Sunkiau atpažįstama dabartinė šio idealo atmaina yra globalizmas. Jį agresyviai propaguoja įtakingi sluoksniai Vakarų Europoje ir JAV. Daugeliui tautiškai nusiteikusių lietuvių lengviau buvo priešintis sovietiniam internacionalizmui, nes jis buvo grindžiamas atvira priespauda, ypač stalinizmo laikotarpiu. Sunkiau pasipriešinti Vakarų universalumui, nes Vakarų šalys yra laikomos mūsų sąjungininkėmis prieš Rusijos imperializmą. Bet mūsų aukščiausias tikslas neturi būti pasipriešinimas Rusijos galiai. Mums svarbiausia – išvengti tautos išnykimo, stiprinant ją. Ar internacionalizmas rytietiškas ar vakarietiškas, jis vistiek mūsų tautai yra pavojingas, nes už jo nugaros beveik visuomet slepiasi hegemonijos siekiančios jėgos. Šio straipsnio tikslas yra parodyti, kokias gilias šaknis turi universalumas, kaip krikščionybė amžiams bėgant jį stiprino ir kaip jo paplitusios nuostatos pakerta valią priešintis hegemonijai.
 
Įsidėmėtina, kad Vakaruose gajos internacionalizmo nuotaikos yra išaugusios iš Romos katalikų bažnyčios universalios pasaulėžiūros. Pats žodis katalikas, kilęs iš graikų kalbos, reiškia bendras visai žmonijai. Savo pamokymuose Kristus pabrėždavo, kad Dievas vienodai rūpinasi kiekvieno siela. Pareiškęs, kad jis gerasis ganytojas, Kristus ragino visus žmones, nepriklausomai nuo jų rasės, lyties,  luomo, įstoti į jo paskelbtą meilės ir teisingumo karalystę. Jis troško, kad nei vienas asmuo neliktų už šios karalystės ribų.       

Ši iš pirmo žvilgsnio nekenksminga vizija, neliko vien pamokymų objektu. Iš pradžių Kristaus pasekėjai steigė decentralizuotas tikinčiųjų bendruomenes Romos imperijos platybėse. Pax Romana skatino krikščionybės plėtrą ta prasme, kad naujo tikėjimo šalininkams buvo lengviau susisiekti romėnų sukurtoje vieningoje politinėje erdvėje, nei keliauti po daugelį savarankiškų, kartais tarpusavyje kariaujančiųjų valstybių. Romos keliai tuomet prilygo pasaulio stebuklui, o romėnų karinė galia užtikrindavo sąlyginį saugumą. Jau tada krikščionių vedliai suvokė interesų sutapimą tarp jų dangiškojo universalumo ir pasaulinės imperijos. Krikščionybė po truputį įsitvirtino Romos valstybėje, o IV amžiuje jau iškilo į imperijos vyraujančios religijos lygmenį. Taip ir ilgainiui suaugo dvasinis ir pasaulinis universalumas. Neatsitiktinai popiežiai įsikūrė Romoje ir bandė sutapatinti save su imperijos dar tebegyvuojančia šlove. Taip pat neatsitiktinai buvo pasirinktas ir centralizuotas bei hierarchinis valdymas pagal romėnų stilių. Tokiu būdu katalikų bažnyčia sėmėsi stiprybės iš dvejų šaltinių: neribotos Dievo galios ir tebegyvuojančio Romos imperijos prestižo.           

Viduramžiais Romos katalikų tikėjimas išsiplėtė po beveik visą Vakarų ir Centrinę Europą. Kartu su tikėjimu sparčiai plėtėsi ir bažnyčios žemiškoji galia. XIII amžiuje katalikų bažnyčios popiežiai, kardinolai, vyskupai, vienuolynai ir parapijos jau valdė trečdalį Vakarų Europos teritorijos. Kurį laiką atrodė, kad bažnyčia taps Senojo kontinento dominuojančia politine jėga. Be to, popiežiai iniciavo eilę kryžiaus karų prieš pagonis, dar likusius už katalikų tikėjimo ribų. Lietuvos istorijoje kryžiaus karai pasižymėjo klasta, žiaurumu, gausiais žmonių nuostoliais ir baltų genčių didvyrišku pasipriešinimu. Bet jau XV amžiuje Romos katalikų bažnyčia buvo priversta vis daugaiu nusileisti savo konkurentams, Prancūzijos, Ispanijos ir Anglijos monarchams, kurie palaipsniui kūrė savo nacionalines valstybes. Anglijos karalius Jurgis VIII, nepatenkintas Romos bažnyčios kišimusi į jo valstybės reikalus, įsteigė savarankišką anglikonų bažnyčią. Bet vieningos krikščioniškos karalystės svajonė toliau gyvavo Šventosios Romos imperijos pavidalu. Tiesa, pastaroji atliko daugiau europinės politinės vienybės simbolio vaidmenį, nei buvo politinės galios centras. Šventoji Romos imperija gyvavo tūkstantį metų ir galiausiai buvo palaidota 1806 m., kai Napoleonas pats sumanė įkurti savo europinę imperiją.        

Krikščionybės koncepcijos – universalumas, individo išganymas, amžina ir neįkainuojama žmogaus siela — subrandino gilias šaknis europiečių sąmonėje per tą tūkstantmetį, kai krikščionybė formavo Europos intelektualinį gyvenimą. Krikščionybės pasaulėžiūra buvo terpė, kurioje išsivystė XVII ir XVIII amžiaus laisvo ir racionaliai mąstančio individo sąvoka. Pastaroji įkvėpė liberalią demokratiją, socializmą, komunizmą, kapitalizmą ir šiuolaikinį laisvos rinkos globalizmą. Laisvo individo sąvokos centrinis vaidmuo mūsų dienų politikoje nėra atsitiktinis reiškinys, nes jis atspindi krikščioniško tikėjimo ilgai puoselėtą mintį, jog individo siela yra neįkainuojamos vertės. Pagal krikščionybės doktriną, asmens siela turi antgamtinį aspektą, atskirtą nuo žemiškos egzistencijos apribojimų. Išsilaisvinusi nuo visų fizinių trukdžių, siela yra begalinė ir amžina.  Nesunku įžvelgti, kaip krikščionių globėjiškas požiūris į asmens sielą giminiuojasi su įvairiomis egalitarizmo atmainomis. Jei kiekviena siela yra lygiai brangi Dievui, tai kiekvienam žmogui priklauso vienodos teisės žemėje. Suvienyto pasaulio šalininkų nuomone, globali santvarka būtų ideali priemonė, užtikrinanti lygias galimybes visiems. Todėl nėra nuostabu, kad katalikų bažnyčia stipriai rėmė Lietuvos stojimą į Europos Sąjungą ir toliau pasisako už ES ir globalią integraciją. Romos katalikų bažnyčia energingai gina legalių ir nelegalių imigrantų teises ir priešinasi Europos valstybių pastangoms efektyviai apriboti per gausią imigraciją į savo teritorijas. Iš krikščioniško tikėjimo kilusios universalios nuostatos yra taip giliai ir plačiai paplitusios po Lietuvą ir Vakarų pasaulį, kad sunku net įsivaizduoti, jog žmogus būtų galėjęs kada nors gyventi pagal kitus idealus.
     
Bet krikščioniškas požiūris į žmogų smarkiai kertasi su mūsų kultūros protėvių, senovės graikų nuostatomis. Iki Aleksandro Didžiojo viešpatavimo antikinės Graikijos miestai/valstybės, kurių buvo daugiau nei šimta, tvarkėsi savarankiškai, nesiekė susijungimo, išskyrus gynybos atvejus, ir įtariai žiūrėjo į tuos, kurie nepriklausė jų gentims arba buvo kilę iš kitų šalių. Graikai sugalvojo terminą barbaras ir pritaikė jį nemokantiems graikų kalbos ir nepažįstantiems jų aukštos kultūros. Senovės graikus aptarnaudavo gausus būrys vergų, kurių žymi dalis karo metu patekdavo į nelaisvę. Savo menuose ir politikoje graikai puoselėjo miestų/valstybių solidarumą bei karinę galią tam, kad jie sėkmingai gintųsi nuo negailestingo išorinio pasaulio. Sparta pagarsėjo savo pasišventimu karo deivei ir jau nuo ankstyvos vaikystės savo piliečius ruošė karinei tarnybai. Platono “Respublika” aiškiai nubrėžė individo pareigą tarnauti valstybei, kurioje jis gyvena, o ne visai žmonijai. Aristotelio “Politika” ir “Nikomacho etika” miestą/valstybę apibūdina kaip nepriklausomą asociaciją, esančią aukščiau individo interesų. Aristotelis manė, kad pilietis, ištikimai tarnaudamas savo valstybei ir ją gindamas nuo išorės priešų, įgyvendins savo potencialą kaip racionali, morali ir sociali būtybė.

Giliau pamąstęs, skaitytojas supras, kad visa tai, kas reikšminga ir turininga gyvenime yra susiję su ilgaamžiškumu, patvarumu. Tuo tarpu eilinis mūsų besivienijančio pasaulio pilietis tenkinasi tuo, kas funkcionalu, pigu, patogu, saugu ir smagu. Vakarų pasaulyje dabar statomos smėlio pilaitės, kurioms užbaigti nereikia rimtesnių pastangų. Niekas ir nesitiki, kad tokios pilaitės ilgam išsilaikys prieš vėją ir bangas, nes visi juk kalba, kad nėra amžinų dalykų šioje žemėje. Tik Dievas ir mūsų siela yra amžinos prigimties. Taip pat mažai kam ir rūpi, kad mūsų gyvenimo pilaitės niekuo nesiskiria nuo milijonų kitų žmogiškų būtybių pilaičių, kurioms yra skirtas tam tikras žemės paviršiaus plotas. Juk visi esame lygūs, neišskirtiniai. Duok Dieve, nepradėkime išradinėti dviračio, nes apsijuoksime. Kūryba ir  svarbūs sprendimai nėra mūsų kompetencijoje. Tam yra centralizuota galia, išmintinga galva, kaip danguje taip ir ant žemės. Daugybėje Lietuvos ir Vakarų pasaulio miestų, kuriuose gyvename, dominuoja standartizuota, neįdomi išvaizda, atspindinti laikinumo nuostatą, bylojanti apie mūsų bendruomenių nereikšmingumą.               

Visai kitokia, savim pasitikinti dvasia slypi senovės graikų menuose ir politikoje. Klasikinio periodo graikai per daug nepaisė užsienio patarimų ar madų savo politiniame mąstyme bei menuose. Jų dievų buvo gausybė ir jie rungtyniavo tarpusavyje, nepaklusdami vienam autoritetui. Kartais jie įsiliedavo į mirtingųjų gyvenimą ir tuo parodydavo savo demokratišką prigimtį. Senovės graikai gyveno taip, lyg viskas priklausytų tik nuo jų triūso, išminties ir solidarumo. Užtat jie ir pelnė šlovę už originalius pasiekimus, kurių iki šiol niekas nepralenkė. Senovės graikų išdidi pasaulėžiūra atsispindi jų architektūriniame palikime, ypač miestų/valstybių visuomeninės paskirties pastatuose – teatruose, stadionuose, rotušėse, miestų centrinėse aikštėse, iškilminguose vartuose, mauzoliejuose, šventyklose. Nors materialiniu bei demografiniu požiūriu graikų miestai/valstybės buvo žymiai skurdesnės nei modernios valstybės (kai kurios savo gyventojų skaičiumi nepralenkė šių laikų Lietuvos miestų), jos sugebėjo sukurti architektūrines vertybes, išlikusias iki mūsų laikų. Net ir palyginus mažos graikų valstybės konkuruodavo tarpusavyje savo architektūros grožiu. Praėjus 2 500 metų po klasikinio graikų periodo, mūsų laikų turistai vis dar aplanko jų pastatų griūvėsius, jų kilnios dvasios pėdsakus, išbarstytus po visą Graikijos teritoriją.

Partenono šventykla, pastatyta prieš du su puse tūkstančių metų miesto deivės Atėnės garbei, yra laikoma senovės graikų estetinės dvasios šimtmečių plėtros viršūne, nors tuomet Atėnai jau pradėjo eiti imperinės valstybės pragaištingu keliu. Šis paminklas vis dar traukia milijonus lankytojų iš viso pasaulio. Partenonas žymus ne tik dėl pastato monumentalumo ir harmonijos, bet ir dėl patvarumo, jo galios priešintis alinančiai amžių įtakai. Šio graikų stebuklo pastatymui reikėjo devynių metų triūso, 20 000 tonų brangaus marmuro ir lėšų, prilygstančių pusės metinių Atėnų pajamų. O tuo metu Atėnuose buvo statoma daugybė kitų viešųjų pastatų. Kaip ir daugelis kitų graikų paminklų, Partenonas buvo sukonstruotas tam, kad priblokštų savo grožiu, didybe, ir patvarumu. Graikų viešieji pastatai, kurių statybai reikėjo didžiulio visuomenės indėlio, toliau tarnavo kolektyviniams tikslams; jie skatino piliečių pasididžiavimą savo valstybe, stiprino vienybės jausmą.                 

Ne tik senovės graikai puoselėjo savarankišką požiūrį į savo tautą ir nesiekė ištirpti platesnėse bendruomenėse. Žydų religija, taip pat kaip ir graikų pasaulėžiūra, ryškiai atskyrė savo tėvynainius nuo likusios žmonijos. Kitaip nei krikščionys, žydai aktyviai neieškojo naujų savo tikėjimo pasekėjų. Per  ilgą, 4 000 metų gyvavimo laikotarpį žydų tauta vadovavosi judaizmu, kuris žydams padovanojo vienybės dvasią, bendrus tikslus ir įspūdingą įsibėgėjimo jėgą, nugalinčią daugybę priešininkų. Skirtingai nei universalus krikščionių tikėjimas, judaizmas traktuoja žydų tautą ir Dievą kaip vienetą visos likusios žmonijos atžvilgiu. Dievas žydams yra lojalumo objektas, taip kaip žydai yra Dievo pagrindinis rūpestis žemėje. Tad Dievas ir jo išrinktoji tauta bendrauja siekdami tų pačių tikslų. Tokiu būdu žydų tautos jėgos yra sukoncentruotos ilgalaikiams, bendriems tikslams. Jos neišblaškomos po pasaulio platybes ir išlieka ilgam. Verta pabrėžti, kad judaizmas gyvuoja dvigubai ilgiau nei krikščionybė.

Nacionalizmas yra universalumo priešingybė. Nacionalistui aukščiausias tikslas turėtų būti jo tauta, o ne visa žmonija. Universalios doktrinos išsklaido žmogaus energiją po visą pasaulį, o tautiškumas konsoliduoja jėgas. Nacionalizmui svarbu sutelkti tautos narius bendriems tikslams. Tai šiek tiek apriboja individo laisvę, bet realiai sustiprina asmenį, nes jo gyvenimo raiškai būtina socialinė terpė.

Pirmas žingsnis, vedantis tautą į sustiprėjimą – tai mąstymo keitimas nuo universalumo link tautiškumo. Kai išsilaisvinsime iš internacionalizmo dvasios, pradėsime tą ilgą kelią į valstybės konsolidaciją, kuri yra tolygi išsivadavimui iš hegemoniškų jėgų viešpatavimo. Universalumas iki šiol rėmėsi krikščionybės palaiminimu, o tai daugeliui atrodė kaip antgamtiškos jėgos parama tautų susiliejimo procesui. Senos romėnų, Šventosios Romos imperijos ir daugianacionalinių Europos imperijų vienijimosi tradicijos taip pat būdavo įkinkytos į pastangas, sukurti tokį vaizdą, kad istorija neišvengiamai vedą žmoniją į susivienjimą. Kaip žinome iš asmeninės patirties, susivienijimo procesas, nors ir labai valdančiųjų išreklamuotas, brangiai kainuoja. O dabartinės Europos Sąjungos problemos  byloja apie tai, kad tautų vienijimas patiria rimtus sunkumus. Po beveik 70 metų besitęsiančios centralizacijos Europoje, pradeda ryškėti decentralizacijos tendencijos. Šio istorinio posūkio epicentras yra Europos kultūros lopšys — Graikija. 

21st gegužės 2012   ·   0 koment

Prieš kiekvienus rinkimus Rusijos ir JAV žiniasklaidoje tradiciškai pradeda virti aistros dėl šių šalių „globalios priešpriešos“, bet jeigu pažvelgtume į Rusiją ir Ameriką neangažuotu žvilgsniu iš šalies, tampa akivaizdu, kad teisus buvo prancūzų filosofas Raymondas Aronas, dar prieš pusę amžiaus veikale „Taika ir karas“ (On Peace and War) pavadinęs tas valstybes „priešėmis-partnerėmis“.

Klaidingų geopolitinių imperatyvų nelaisvėje

Lyginamoji Rusijos ir JAV kaip transkontinentinių kolonijinių imperijų formavimosi ir augimo istorijos analizė leidžia atrasti daugiau sutapimų negu skirtumų. Ir Maskva, ir Vašingtonas paveldėjo geopolitines savo buvusių metropolijų misijas (pirmoji – iš Čingischano mongolų totorių imperijos, antrasis – iš Britų imperijos). Abi ženkliai išsiplėtė teritorine prasme, judėdamos Ramiojo vandenyno link, ir susitiko Aliaskoje, kurios likimą išsprendė taikiai.

Nuo Mahano ir Mackinderio laikų geopolitinėje teorijoje dominuoja nuomonė (ją vėliau entuziastingai pasigavo eurazijistai ir atlantistai), kad Rusijos ir JAV priešprieša tariamai yra geopolitiškai nulemta kaip amžina Sausumos ir Jūros, Telurokratijos ir Talasokratijos, kova. Nekvestionuojant minėtų didžių praeities mąstytojų nuopelnų, reikėtų pažymėti, kad techninė pažanga, komunikacijų plėtra, atstumų reikšmės niveliavimas, masinio naikinimo ginklo sklaida, visaapimantis tarptautinis terorizmas, kibernetinės atakos, vyriausybių suaugimas su transnacionalinėmis korporacijomis, pasaulio politikos epicentro persikėlimas iš Transatlantikos į Azijos ir Ramiojo vandenyno regioną ir kiti momentai neleidžia pritaikyti prieš penkiasdešimt metų praradusias aktualumą geopolitines schemas šiandieninėms realijoms.

Iš tikrųjų tarp Rusijos ir JAV nėra radikalių skirtumų, kurie pasmerktų šias šalis amžinai nesantaikai. Priešingai, bendrų bruožų dominavimas verčia jas vienu metu būti ir kietomis varžovėmis, ir nepakeičiamomis partnerėmis.

Imperinis nugalėtojų mentalitetas

Pamačius bet kuriame pasaulio taške turistus, kurie nemoka vietos kalbos ir papročių, galima neabejoti, kad tai arba amerikiečiai, arba rusai, nuoširdžiai įsitikinę, kad tai vietiniai gyventojai turi juos suprasti, o ne atvirkščiai. Taip tarptautinėje arenoje elgiasi ir JAV bei Rusijos lyderiai, nuoširdžiai manantys, kad kitos nacijos turi priimti jų ideologijas ir socialinės raidos modelius, kad jų kalbos turi būti tarptautinio bendravimo kalbomis, o jų valiutos – tarptautinių atsiskaitymų priemone ir kad jų karinės bazės yra gėris toms šalims, kur jos yra dislokuotos.

Amerikiečiai nuoširdžiai galvoja, kad gina posovietines valstybes nuo Rusijos, o Azijos ir Ramiojo vandenyno regiono šalis nuo Kinijos. Lygiai taip pat rusai yra įsitikinę, kad visos posovietinės valstybės turi būti laimingos dėl to, kad jas globoja „didysis brolis“.

Maskva ir Vašingtonas turi giliai įsišaknijusių imperinių ambicijų, pagrįstų mesianizmu ir savo unikalumo įsitikinimu bei noru primesti kitoms šalims savo gyvenimo būdą. Amerikiečiai ir rusai mano, kad turi teisę ir net pareigą mokyti gyvenimo tautas su kur kas ilgesne istorija. Kartu, davusios žmonijai daug iš tikrųjų iškilių kultūros ir meno veikėjų, Amerika ir Rusija valstybiniu lygmeniu kultivuoja gana primityvias masines popkultūras, naudodamos jas savo ideologijų ir gyvenimo būdo plėtrai pasaulyje.

Turėdami ilgalaikį strateginį mąstymą užsienio politikos srityje, Maskva ir Vašingtonas teikia pirmenybę globaliems geopolitiniams projektams. Rusijai tai dabar Eurazijos sąjunga, o Jungtinėms Valstijoms – Azijos ir Ramiojo vandenyno projektas.

Jau beveik pusę amžiaus Maskva ir Vašingtonas varžosi dėl to, katras prijaukins tūkstantmetį kinų drakoną, atradusį savo jaunystės grąžinimo receptą. Išmintingi kinai yra vieninteliai, gaunantys naudos iš šio „nulinės sumos“ žaidimo: Rusija padeda Kinijai stiprinti geopolitines pozicijas, o Amerika – ekonomines. Kaip tik šiose srityse Pekinas greitu metu gali jas aplenkti, pretenduodamas į Rusijos vietą Eurazijoje ir ekonomines Amerikos pozicijas pasaulyje.

Realpolitik ir Hard Power šalininkės

Turėdamos didžiausius branduolinius arsenalus pasaulyje, Rusija ir Amerika yra vienintelės valstybės, kurios gali nesibaiminti tiesioginės karinės agresijos. Kartu abi valstybės nekompleksuoja, kai reikia pačioms panaudoti jėgą politiniams tikslams pasiekti, ir daro tai, prisidengdamos pagalbos ir humanitarinių intervencijų retorika (prisiminkime kad ir Jugoslaviją ir Gruziją).

Būdamos Realpolitik ir Hard Power šalininkės, Amerika ir Rusija gana dažnai kišasi į valstybių, kurias traktuoja kaip savo įtakos sferą, vidaus reikalus. Daugybė perversmų Lotynų Amerikoje ir Afrikoje bei spalvotosios revoliucijos ir kontrrevoliucijos posovietinėse šalyse – akivaizdūs tokio elgesio pavyzdžiai. Kadaise Monroe ir Brežnevo doktrinose įtvirtinta politika nepraranda savo aktualumo – keičiasi tik įtakos zonų geografija.

Prisiskirdamos vienodas „kovotojų už laisvę nuo imperializmo“ dorybes, Rusija ir Amerika toliau palyginti sėkmingai dalijasi įtakos zonas. Po SSRS žlugimo abi pusės įsiskverbė į anksčiau neliečiamas sferas. Vašingtonui pavyko paversti savo sąjungininkėmis Rytų Europos valstybes, o Maskva sustiprino ryšius su Lotynų Amerikos šalimis. Be to, JAV nusprendė pakartoti Sovietinės Rusijos klaidą ir pradėjo karą Afganistane (rezultatas irgi panašus).

Ryžtinga parama reikiamu momentu leidžia Maskvai ir Vašingtonui lengvai susirasti sąjungininkų, tačiau laikui bėgant jie lygiai taip pat juos praranda, išgąsdindami partnerius perdėta globa ir mėginimu pasisavinti teisę kalbėti už juos tarptautinėje arenoje. Be to, Rusijos ir Amerikos sąjungininkai negali nematyti savo „globėjų“ suinteresuotumo palaikyti nuolatinę įtampą, o tai dirbtinai sukuria apsaugos ir karinio dalyvavimo poreikį. Be nestabilumo Kaukaze Maskvai būtų sunkiau pateisinti savo paramą Armėnijai; be nuolatinės įtampos Artimuosiuose Rytuose ir Korėjos pusiasalyje Vašingtonui būtų sudėtingiau pagrįsti savo paramą Izraeliui, Japonijai ir Pietų Korėjai.

Didybė reiškia atsakomybę

Žaisdamos nesutaikomos priešpriešos žaidimą, kad paspekuliuotų rinkėjų patriotizmu, Amerika ir Rusija vis dėlto remia viena kitą esminėse srityse, nes supranta tarpusavio priklausomybę. JAV daug padarė, kad Rusija taptų PPO nare; o Rusija leidžia vykdyti per savo teritoriją amerikietišką karinį tranzitą į Afganistaną (ten ir, kaip tikėtina, atgal).

Europa norėtų turėti reikalą su silpna Rusija, kuri negąsdintų jos savo galybe (apie tai knygoje „Po imperijos. Pax Americana – pabaigos pradžia“ („After the Empire: The Breakdown of the American Order“) atvirai parašė prancūzų mąstytojas Emmanuelis Toddas), o JAV yra reikalinga stipri Rusija – ir kaip varžovė (kad galėtų pateisinti savo išpūstą karinį biudžetą), ir kaip partnerė (kad turėtų galimybę kartu spręsti tokias rimtas problemas kaip masinio naikinimo ginklo sklaida, tarptautinis terorizmas ir pan.).

Šiandieninei Rusijai taip pat reikalingos stiprios Jungtinės Amerikos Valstijos su aktyvia užsienio politika, juk, jeigu Amerika susilpnės ir pereis prie izoliacionizmo strategijos, Maskva liks viena pati prieš sparčiai augančią Kiniją, kuri taikiai, bet atkakliai išstumia rusus iš jų tradicinės įtakos sferos Centrinėje Azijoje, aktyviai stiprina santykius su Baltarusija bei Ukraina ir pamažu apgyvendina kinais rusiškus miestus Tolimuosiuose Rytuose.

Civilizuotam pasauliui yra reikalinga tiek stipri Amerika, tiek stipri Rusija, nes katros nors jų pasitraukimas iš didžiojo tarptautinio žaidimo sužlugdytų globalų geopolitinį balansą, padidintų įvairių regioninių neramumų bei lokalių karų riziką ir leistų iškilti kitiems, daug agresyvesniems pretendentams į pasaulinį dominavimą.

Kitaip tariant, nėra abejonės, kad Amerika ir Rusija yra reikalingos pasauliui. Klausimas – kokios jos yra jam reikalingos, turint omenyje šių šalių geopolitinį svorį ir statusą?

Pasaulis ryškiai nesuinteresuotas tuo, kad Amerika ir Rusija konkuruotų kaip Atėnai ir Sparta, tačiau jam nėra reikalinga ir jų sąjunga su įtakos sferų pasidalinimu (kaip Molotovo-Ribbentropo pakto atveju). Šiandieniniame pasaulyje lyderystę reikia ne tiek iškovoti, kiek užsitarnauti.

Abiejų imperijų egoizmas, pasipūtimas ir avantiūrizmas atstumia nuo jų net tuos sąjungininkus, kuriems jos kitados labai padėjo, bet kurie daugiau nenori mokėti nepriimtinos kainos. Europą, Izraelį ir Japoniją vis labiau erzina tai, kad Vašingtonas priima svarbiausius sprendimus, neatsižvelgdamas į jų nuomonę. Nepagarbus požiūris ir besaikis rusiško verslo apetitas verčia net prorusiškas Ukrainos, Baltarusijos ir Centrinės Azijos šalių vyriausybes ieškoti sąjungininkų kitur.

Vašingtonui ir Maskvai reikia pagalvoti apie didžiąja dalimi netikros priešpriešos apsukų mažinimą, nes dėl jos laimi tik politiniai populistai ir karinės pramonės kompleksui artimi žmonės. Taip pat Amerika ir Rusija turėtų nustoti elgtis taip, tarsi joms leistina spręsti kitų tautų likimus ir primesti joms savo valdžios ir ekonomikos organizavimo modelius. Ir pagaliau reikia išmokti girdėti savo sąjungininkus, kurie yra pasiruošę paremti Maskvą ir Vašingtoną, kai reikia, bet nenori būti tarnais.

Maksimas Khilko, Kijevo nacionalinio Taraso Ševčenkos universiteto mokslo darbuotojas, filosofijos mokslų kandidatas, tarptautinių santykių magistras

http://www.balsas.lt/News/print/597884

Žymos:  amerika, rusija

Įdėjo Versijos

Nuo: Nerijus (LOLz.lt)

Iš anonso ir žaidimo vaizdų matome, kad stilistiškai žaidime jaučiama “Team Fortress 2″ įtaka. O ir Džono ginklas – G-Lifter susišaukia su Gordono Freeman’o Zero Point Energy Field Manipulator. Galiausiai pats žaidimas žanrine verte naudoja kokteilį iš “Portal”… Nenustebtume, jei Recoil vyrukai pasakytų jog yra dideli Valve fanai.

Mes galime tik džiaugtis, kad “Unity” pagaliau grūdasi į vieną gretą su industrijos big boys. Kaip žinia kompanija turi du ofisus Lietuvoje ir yra įdarbinusi eilę talentingų Lietuvos specialistų. “Unity3d” siūlo sprendimus žaidimų kūrėjams besitaikantiems į bet kurią šiuolaikinę platformą – PC, žaidimus interneto naršyklėse, Wii, Playstation ir Xbox. Šią savaitę socialiniame tinkle “Facebook” startavo “King’s Bounty: Legions” uždara beta – originaliojo “King’s Bounty” adaptacija internetui – tikriausiai pirmasis trimatis realaus laiko kovų žaidimas Facebook’e. Taip, jūs teisūs, jį irgi veža “Unity” varikliukas.

3d ateitis interneto naršyklėje priklauso Unity, kad ir kaip iki šiol stengėsi Adobe Flash

Originally posted 2011-08-03 10:44:43. Republished by Blog Post Promoter

Reklamos netrūko

Net nežinau, kaip taip susiklostė, bet ši gatvės muzikos diena man buvo pirmoji, kurioje dalyvavau. Anksčiau tądien vis turėdavau kitos veiklos, o pagaliau išėjus į miestą renginys būdavo pasibaigęs.

Šiemet tvirtai sau pasižadėjau šio renginio nebepraleisti.

Tikėjausi iš jo tikrai daug. Juk Gatvės muzikos diena organizuojama nebe pirmus metus. Ji plačiai žinoma visoje Lietuvoje, o gal ir ne tik. Be to, renginys buvo gana plačiai reklamuojamas.

Visą savaitę prieš šventę televizija pristatinėjo dalyvius. O internete pateiktas renginio žemėlapis mirgėjo taškeliais, žyminčiais, kur skambės gyva muzika.

Mergina it iš paveikslo

Taigi, gerai nusiteikę patraukėme į Vilniaus centrą.

Tačiau vos tik pasiekus Pilies gatvę kilo įtarimas, kad kažkas čia ne taip. Vietoje to, kad gatvė būtų pilna muzikantų, ji buvo pilna praeivių, o grojo tik kur ne kur ir daug kur net nelabai kokybiškai.

Atrodė, tarsi išėjome į gatvę paprastą, ne šventinį savaigalį.

„Gal per anksti atėjome?“ – susižvalgėm su kompanija, nors laikrodis jau rodė po 14 valandos – lyg ir pats laikas prasidėti renginiui, o kai kuriuos muzikantus, traukdami Rotušės link, sutikome beeinančius atgal su supakuotais instrumentais.

Pagaliau pamatėme vieną profesionaliau grojantį styginių ansamblį. Vėliau – dar kelis neprastai grojusius muzikantus.

Dar aukščiau grojo dvi merginos, kažkodėl mirtinai rimtais ir net šiek tiek skausmingais veidais. Abi jos: viena – smuiku, kita  – akordeonu grojo melodiją iš filmo „Amelija iš Monmarto“. Tiesa, grojo jos visai neblogai. O ir stipresnį įvaizdį, skirtingai nuo daugelio kitų tądien grojusių gatvėse, buvo susikūrusios. Viena jų – mūvėjo raudonas kelnes, galvą buvo apsirišusi tokios spalvos audeklu ir dėl šios aprangos panašėjo į olandų dailininko Johannes’o Vermeer’o paveiksle „Mergina su perlo auskaru“ nutapytąją gražuolę. Net kilo įtarimas, kad įvaizdis buvo sąmoningai susikurtas, žvelgiant į šį paveikslą.

Nekokybiški koveriai

Bet palikę akį ir, beje, ausis patraukusias merginas kilome aukštyn link Rotušės.

Štai nuo čia prasidėjo šis tas įdomesnio. Buvo galima pasiklausyti jau profesionaliau atliekamos pop/rock muzikos. Pasukus Vokiečių gatve ir paėjus Vilniaus gatvės link aptikome ir sunkesnės muzikos gerbėjams skirtą kampelį, kur aplinkinių langus drebino sunkiojo roko atstovai.

Nemažai muzikantų, kiek pastebėjau, savo talentus rodė grodami įvairiais mušamaisiais instrumentais.

Nors kai kurie atlikėjai dainavo savo kūrybos dainas, kiti pasitenkino „Dviejų gaidelių“, „Nirvanos“ ar kitų grupių sukurtais ir laiko patikrintais koveriais.

„Taip…. Metus lindėti garažiuke ir paruošti koverį gatvės muzikos dienai nėra taip jau ir sudėtinga“, – mestelėjo vienas iš mano kompanionų, su kuriuo negalėjau nesutikti.

Beje, kai kurie ir svetimas dainas nebuvo pasiruošę atlikti tinkamai. Dainavo silpnokais balsais, o vieni net nesugebėjo mintinai išmokti grupės „Antis“ dainos „Zombiai“ žodžių ir juos skaitė iš iPad’o. Atrodė tikrai apgailėtinai.

Muzikantų – ne pakankamai?

Ir pati Gatvės muzikos dienos programėlė buvo paruošta gana neaiškiai.

Visi, pasiimdavę lankstinuką, greitai nusivildavo, nes susigaudyti kur, kas ir kada pasirodo, nebuvo lengva. O ir ne vienam kilo abejonės, ar išties gatvėse groja tiek muzikantų, kiek surašyta.

Ankstesniųjų Gatvės muzikos dienų dalyviai man tvirtino, kad šiemet muzikantų buvo nepalyginamai mažiau.

Nesinorėtų kabinėtis ir sakyti, kad viskas buvo blogai. Buvo gerai, gražiai grojusių muzikantų, buvo puikiai nusiteikusių klausytojų, buvo nuostabus oras.

Tačiau vis tiek norėtųsi daugiau kokybės.

Norėtųsi, kad muzikantai susiklausytų ir negrotų tarpusavyje nederančiais instrumentais (pvz., akordeonas ir saksofonas drauge rėžė ausį). Norėtųsi, kad grotų kokybiškiau ir bent jau iki skausmo visiems žinomų kūrinių neskaitytų iš paruoštukių (nesupratusiems – špargalkių).

Pagaliau, norėtųsi, kad kasdien gatvėje grotų kokybiška muzika, o ne tris natas su smuikeliu ar dūdele mokantis šiaip taip pagroti ir nelabai to norintis daryti vaikas, akordeonu pro šalį pjaunantis ir dar prasčiau dainuojantis senolis, arba nekaip su gitara brazdinantis jaunuolis, kurio draugai eina prie pro šalį skubančių praeivių ir kaulija už tą nekokybišką grojimą pinigų.

Jeigu galima kasdien išgirsti kokybiškos gatvės muzikos Skandinavijos šalių (su kitomis – mažiau susipažinusi) sostinėse, kodėl negalima Lietuvoje? Ir ne tik per Gatvės muzikos dienas, bet nuolatos.

Šiame trisdešimtuke turbūt pastebėsite ne vieną žinomą ar bent iš matymo pažįstamą kadrą. Štai 1996-ųjų Kate Moss viršelis puikiai atskleidžia dešimtojo dešimtmečio vidurio grožio standartų revoliuciją ir leidžia pasigrožėti dar visai jauna, tačiau jau žymia Kate, 2004-ųjų Jessicos Stam kadras atrodo tarsi impresionizmo srovės įkvėptas paveikslas, 2008-ųjų Lily Donaldson ir Gemmos Ward provokuojanti nuotrauka daugeliui ilgam įstrigo kaip itin drąsus viršelio pasirinkimas. Žurnalą su savo šunimi dar „Gucci“ auksiniais laikais papuošė ir Tomas Fordas, su mūza Naomi Campbell įsiamžino ir buvęs „Yves Saint Laurent“ dizaineris Stefano Pilati, o Miuccia Prada sutiko būti savotiškai įrėminta. Žinoma, dėmesio britiškas žurnalas nestokojo ir britų manekenėms – redaktoriai aktyviai remia modelius Agyness Deyn, Jourdan Dunn, Lily Donaldson. Beje, pirmąją leidinys net pavadino ikona! Bene naujausias „i-D“ akibrokštas – ant šių metų gegužės mėnesio viršelio atsidūrusi Julia Restoin-Roitfeld, nuotraukai pozavusi jau pačioje nėštumo pabaigoje (šį mėnesį jį pagimdė kūdikį). Ir tai – tik keletas įdomiausių momentų ketvirtą dešimtį skaičiuojančioje žurnalo istorijoje…

Nuotraukos – TFS ir i-D Online

Bučkis

P.S. artimiausiu metu tinklaraštyje turbūt rasite gerokai mažiau naujų įrašų – jau pradėjau brandos egzaminų maratoną, tad visą dėmesį bandau nukreipti į mokslus

     Pastaruoju metu Lietuvoje tarp anarchistų ir tų, kurie save laiko „progresyvių kairiųjų pažiūrų“ aktyvistais, kovojančiais už žmogaus teises, išryškėjo labai savotiškas reiškinys. Šis reiškinys tose bendruomenėse yra nekvestionuojamas ir dažnai atrodo, lyg būtų suvokiamas kaip savaime suprantamas ir natūraliai pateisinamas. Šį reiškinį pavadinčiau „progresyviai mąstančiųjų elitizmu“.

     Šio reiškinio simptomai labai tapo aiškūs paskaičius naujausią tarp Lietuvos marksistų ir anarchistų gerai žinomo anarchisto Kasparo Pociaus straipsnį „Violetinė revoliucija įsisiūbavo. O kas toliau?“ ir pasekus socialiniame „Facebook“ tinkle bei po straipsniu vykstančias diskusijas. Šiose diskusijose iš anarchistų lūpų (tiksliau, iš klaviatūrų) pasipylė džiūgavimai dėl Lietuvą išvarginusios „Kedžio istorijos“ atomazgos, kuomet policijos pareigūnai įsiveržė į pagrindinių šios istorijos herojų Venckų namus (tikrai nenoriu varginti visiems iki kaulų smegenų įgrisusios „violetinės“ istorijos aprašymais bei veikėjų vardais, bet trumpas konteksto pateikimas, manau, būtinas) ir jėga išgabeno mergaitę, kad ją, dar nesibaigus bylai, galėtų perduoti motinai, įtariamai bendradarbiavimu pedofilijos nusikaltime prieš dukrą.

     Iš tikro beveik viskas šioje istorijoje yra labai neaišku ir vargu ar paprastas žmogus iš šalies kada nors sužinos tikrąją tiesą, todėl po jos klodus tikrai nesikapstysime. Šios istorijos pakraštyje atsidūrė minia žmonių, kurie dienų dienas būriavosi šalia mergaitę globojusių žmonių namų, trukdė vykdyti teismo nutartį ir subūrė savotišką „violetinį judėjimą“. Istorijos sukūryje susikūrė net atskira partija, kurios įkūrėju ir lyderiu tapo Kauno kunigas, o dauguma Lietuvos politikų irgi nepasibodėjo pasinaudoti proga pareikšti savo „labai svarbios“ nuomonės ir nemokamai pasireklamuoti Lietuvos žiniasklaidos „arkliuku“ tapusios istorijos sąskaita. Akivaizdu, kad istorija įtraukė daugybę įvairiausių sluoksnių žmonių ir Lietuvos mąstais sukėlė neregėtą ažiotažą.

     Bet grįžkime prie minėtos „violetinės“ minios, anarchistų ir progresyvių kairiųjų. Minėtas Kasparo Pociaus straipsnis ir nuomonės socialiniame tinkle akivaizdžiai išreiškė labai neigiamą „violetinės minios“ vertinimą. „Pakaks bendruomeniško fašizmo, homofobijos ir isterijos. Pirmyn į Occupy“, – pareiškė vienas „Facebook” žinutės autorius. Jam pritarė kai kurie pažįstami veidai, kiti susilaikė, treti bandė išreikšti kažkokį nepritarimą kategoriškai autoriaus nuomonei – jų nuomone, neaišku, ar dėrėtų džiaugtis tuo, kad policijos prievarta ir valstybė laimėjo prieš galbūt nelabai sąmoningos, tačiau savo nuomonę bendruomeniškai panorusios išreikšti minios judėjimą. Šiaip ar taip, pasidarė labai akivaizdu, kad tarp daugelio „progresyviųjų kairiųjų“ tvyro kardinali nuomonė apie „violetinę minią“, kurią geriausiai išreiškė vienas kairiųjų pažiūrų komentatorius: „Šaltibarštiniai žmogeliukai yra iš esmės tamsuoliški fašistai, taigi dar didesni anarchistų priešai nei policija“.

     Problema ta, kad susidaro labai aiški praraja tarp žmonių, kurie vadinami „kaimiečiais“, „fašistais“, „homofobais“, „kedofilais“, „buduliais“, „mažaraščiais“, „provincialais“, ir tų, kurie save laiko „anarchistais“, „marksistais“, „kosmopolitais“, „laisvai mąstančiais“, „žmonių teisių gynėjais“ ir panašiais. Didžioji dalis pirmosios kategorijos žmonių gyvena Lietuvos kaimuose, miesteliuose, bei mažesniuose miestuose, panašaus mentaliteto yra sostinės miegamųjų rajonų sultyse verdantys asmenys, nedalyvaujantys sostinės centre susikoncentravusiame Vilniaus kultūriniame gyvenime. Antrosios kategorijos žmonės beveik visi yra kilę arba šiuo metu gyvena Vilniuje (dažnai centre arba yra labai dažni sostinės centro lankytojai), dar šiokia tokia jų dalis gyvena kituose didesniuose Lietuvos miestuose ir užsienyje, neretas studijuoja sostinės aukštojoje mokykloje arba yra akademinės bendruomenės narys.

     Pirmoji kategorija gyvena televizoriaus pateikiamų naujienų alsavimu, todėl jiems yra būdingos konservatyvios, atsargios pažiūros, kuriose gėjaus sąvoka neretai sutapatinama su pedofilo sąvoka, į kitataučius žiūrima su nepasitikėjimu ar neapykanta bei daromos staigios ir dažnai gan primityvios išvados. Šios grupės žmonės iš užsienio kalbų dažnai moka tik rusų, o neretai – vien gimtąją. Tuo tarpu antroji kategorija gyvena liberalių ir progresyvių kosmopolitiškų pažiūrų realijomis, skaito Vakarų spaudą, kairiuosius autorius, moka anglų kalbą, neretai turi pažįstamų užsienyje, vaikšto į kairuoliškų pažiūrų susitikimus, kur dalijamasi kariosiomis ir kitomis progresyviomis idėjomis, bei dalyvauja įvairiose sostinėje vykstančiose progesyviose akcijose, kurios platina progresyvias idėjas. Akivaizdu, kad pirmoji kategorija žmonių mentaliteto atžvilgiu sudaro absoliučią Lietuvos gyventojų daugumą, tuo tarpu antroji kategorija yra absoliuti mažuma.

     Ką noriu pasakyti visu šiuo šių dviejų grupių sulyginimu? Ogi tai, kad šie žmonės „tarpsta“ visiškai skirtingoje terpėje ir dažnai ta terpė, kurioje jie praleidžia didžiąją laiko dalį ir kurios mentalitetu bei pažiūromis persisunkia, nėra jų pačių kaltė (ypač pirmosios grupės atveju). Nė vienas negimsta anarchistu, patriotu, krikščioniu, nacistu, homofobu, kosmopolitu, kairiųjų ar dešiniųjų pažiūrų žmogumi.

     Didžioji dalis pažiūrų ir mąstymo pagrindų išsiugdoma vaikystėje ir paauglystėje tėvų, draugų bei skaitytos ir matytos informacijos įtakoje. Pradinėje brandos stadijoje (o psichologai tvirtina, kad esminiai žmogaus asmenybės pagrindai susiformuoja iki 7 metų) individas apskritai yra savo aplinkybių „įkaitas“. Vėliau pažiūros gali toliau kisti priklausomai nuo naujų draugų, mokslo įstaigos perduotų žinių ar perskaitytų knygų, užtiktų internetinių puslapių. Neatsitiktinai čia labai svarbia tampa geografinė gyvenamoji vieta ir žinių pasiekiamumas.

     Nori ar nenori, tačiau privilegijuotą poziciją akivaizdžiai įgyja didžiųjų miestų gyventojai. Tie, kurie gimė didmiestyje, visuomet turės žymiai platesnį kultūrinį suvokimą, bus sutikę žymiai daugiau žmonių iš įvairių gyventojų sluoksnių, greičiausiai bus baigę žymiai kokybiškesnes mokymosi įstaigas (nes pažangesnė mokymo jėga kapitalistinėje visuomenėje visuomet koncentruojasi didžiuosiuose miestuose), jų tėvų bei aplinkinių pažiūros greičiausiai irgi bus platesnės. Kuo turtingesnė valstybė, kuo didesnis miestas, kuo didesnė kultūrinių bei socialinių reiškinių įvairovė – tuo didesnį „startinį“ kultūrinį bei mąstymo akiračio pranašumą įgyja tame mieste gyvenantys žmonės, lyginant su mažiau turtingų, labiau „provincialių“ gyvenviečių gyventojais.

     Dėl to susiformuoja savotiška mentaliteto piramidė, kurios olimpe sėdi didžiausių Vakarų Europos ir Šiaurės Amerikos didmiesčių gyventojai. Milžiniškuose miestuose – Londone, Paryžiuje ar Niujorke – gyvenantis žmogus visada turės labai didelį startinį gyvenimo realijų supratimo ir mentaliteto pranašumą prieš kokiame nors Teksaso kaime gyvenančius piliečius, o taip pat ir prieš Rytų Europos pakraštyje glūdinčio Vilniaus gyventojus. Kaip tik dėl to nemažai žmonių veržiasi į didmiesčius – ne tik dėl geresnių ekonominių galimybių, bet ir praplėsti akiratį, savo „mąstymą“. Deja, anaiptol ne visi turi galimybę gyventi dideliuose miestuose ir ne visi ją turės.

     Pateiksiu ir savo paties pavyzdį. Nors dabartines mano pažiūras būtų galima laikyti kairiosiomis, bet tai, kad buvau supažindintas su tokiomis idėjomis, absoliučiai nėra mano nuopelnas. Pats užaugau konservatyvioje šeimoje, kurioje religija ir tradicinės konservatyvios sampratos buvo auklėjimo pagrindas. Akivaizdu, kad iki tam tikro gyvenimo tarpsnio šios idėjos ir sudarė mano pažiūrų pamatą. Tai, kad pradėjau „maištauti“ prieš tėvų vertybes, perkainoti savo paties vertybes, pradėti domėtis kairiomis idėjomis, kvestionuoti religiją ir meinstrymines visuomenės idėjas, nėra kažkokie antgamtiški mano paties nuopelnai. Jeigu nebūčiau sutikęs tam tikrų žmonių (kurie atvėrė dar kitas naujas pažintis su tame rate tvyrojusiomis idėjomis), būčiau neperskaitęs tam tikrų knygų ar nepasiekęs tam tikros informacijos, vargu ar mano pažiūros būtų tokios, kokios yra šiandien.

     Jeigu aplinkybės nebūtų susidėliojusios taip, kaip jos susidėliojo tam tikro atsitiktinumo, geografinės vietos, socialinės padėties bei sutiktų žmonių dėka, šiuo metu turbūt būčiau religingas paranojiškas patriotas, beveik idealiai atitinkantis „violetinės“ minios statistinio dalyvio aprašymą (P.S. kai kurių žmonių vertinimu, galbūt šį aprašymą atitinku ir šiandien). Genetika ar dar kokie paranormalūs reiškiniai čia vaidina minimalų vaidmenį. Ar esu kuo nors geresnis už tuos, kurie nebuvo paveikti tokių įvykių, neturėjo tokio informacinio fono ir buvo įkalinti provincijos miestelio mentaliteto aplinkos? Absoliučiai ne. Niekas savaime netampa kovotoju už žmogaus teises ar už gėjų teises, jeigu savo pažįstamų ir savo artimųjų bendruomenėje jis girdėjo tik kalbas apie patriotizmą, apie „pedofilų klaną“ ir apie Vakarų visuomenėje sugalvotą tvirkinimo sąmokslą.

     Esmė ta, kad nė vienas žmogus nėra savaime „blogas“, nė vienas negimė su blogomis ar geromis, progresyviomis ar primityviomis pažiūromis. Įgytos pažiūros, supratimai yra ypatingai įtakojami aplinkui konkretų žmogų tvyrančios kultūrinės aplinkos bei mentaliteto, socialinės padėties, o taip pat ir informacijos pasiekiamumo. Juo labiau nė vienas nėra labiau vertingas ar mažiau vertingas. Dažnas žmogus yra tiesiog socialinės aplinkos, susiskaldžiusios ir lygybės principus pamynusios hierarchinės visuomenės struktūros auka. O tokioje struktūroje labiausiai nukenčia tie, kurie atsiduria šios piramidiškos visuomenės struktūros (vertinant pagal išsilavinimą ir galimybes) apačioje.

JavaScript is disabled!
To display this content, you need a JavaScript capable browser.

     
     Jeigu nuoširdžiai tyčiojiesi, smerki ar atsiriboji nuo tų, kurie yra savo aplinkos ir ten tvyrančio mentaliteto įkaitai, tuomet tu užimi „elito“ poziciją. Tai yra ta pati logika, kuria remiantis turtingesnis iš aukšto žiūri į vargšą, turtingos valstybės gyventojas – į trečiosios šalies pilietį, o darbdavys – į darbuotoją. Vienų pažiūros iš tikro gali būti platesnės, bet raginimai kovoti prieš tuos, kurie yra mažiau apsiskaitę ir mažiau suvokiantys, yra tik trumparegiškas aklumas, kuris panašus į liberalių kapitalistų pasakas, esą vieni žmonės yra vertesni už kitus ir kiekvienas gauna tai, ko yra iš tikro vertas.

     Jeigu žmogaus aplinka buvo skurdi (tiek materialia, tiek mentaliteto bei edukacine prasme) – tai nėra jo kaltė. Atrodo, nemažai kairiųjų supranta, kad romų taboro ar juodaodžių geto gyventojas nėra kaltas dėl savo padėties ir savo aplinkos skatinamo gyvenimo būdo. Kairiesiems akivaizdu, kad šie žmonės yra savo socialinės aplinkos įkaitai. Ginti ir suprasti ne iki galo „savų“ kultūrinių mažumų problemas šiandien imasi dažnas kairysis, tačiau kuomet kalba pasisuka apie vietinius, romantikos šydo neapgaubtus savo šalies baltaodžius provincijos gyventojus, tuomet šie tampa net sisteminiais kairiųjų priešais ir pavojingiausiais fašistais. Nors jų pažiūros tikrai dažnai yra primityvios, bet jie yra tos pačios visuomenės susiskaldymo, netolygaus resursų dalijimosi, hierarchinės sistemos ir nevienodas galimybes suteikiančios kapitalistinės sistemos aukos.

     Tokie žmonės nėra mažuma, o dauguma. Jie yra mūsų visuomenės nariai, kad ir kokie jie bebūtų. Kiekvienas jų yra potencialus „būsimasis kairysis“ ir kovotojas už „naują visuomenę“. Bet jeigu mes nuo šios visuomenės dalies nusigręšime, pavadinsime šiuos žmones programiniais savo priešais ar nepageidaujamais visuomenės elementais – tada padarysime būtent tą, ko siekia hierarchinės sistemos propaguotojai. Kuo didesnis susiskaldymas – tuo geriau veikia hierarchinė sistema. Kuo labiau susiskaldžiusios apačios – tuo mažiau šansų, kad įvyks išsvajota „apačių revoliucija“, nes apačios pradės kautis viena prieš kitą. Tikrai nereikia pritarti primityviems šio sluoksnio požiūriams bei agresijai, kuri tvyro tame gyventojų sluoksnyje. Bet vis dėlto reiktų nors šiek tiek juos suprasti ir nepaversti jų savo taikiniu.

     Visos šios istorijos metu išryškėjęs kairiųjų priešiškumas provincialiai visuomenės daliai ir net elitistinis požiūris į ją negali būti toleruojamas. Jeigu atmeti ir gėdijiesi tų, kurie yra hierarchinės sistemos aukos, tačiau nuolat postringauji apie vieną dieną kilsiančią apačių revoliuciją – esi labai naivus, gyveni fantazijų pasaulyje ir tiki, kad viskas vyks pagal tavo susigalvotą planą. Tie žmonės, kuriuos „elitistiniai kairieji“ šiandien paniekinamai laiko „tamsuoliais“, nėra tikrieji visuomenės priešai, jie yra tik nuskriausta ir apleista visuomenės dauguma. Jeigu atmeti tuos, kurie išaugo nelygių galimybių ir nelygios kultūrinės bei socialinės aplinkos sąlygomis, tada neaišku, apie kokią lygią visuomenę svajoji. Ko verti kairieji, jei jie apskritai negali priimti ir suprasti socialiai žemesnėje kultūrinėje aplinkoje tarpstančių žmonių?

     Turime siekti, kad turto ir informacijos koncentracija vis mažėtų. Mažiau susivokiančius žmones vadindami įžeidžiančiais epitetais, vargu ar juos stumtelėsime savo idėjų ir lygesnės, sveikesnės visuomenės link. Jeigu žmogus jaučia, kad į jį žiūrima priešiškai ir iš jo tyčiojamasi, jis irgi pradeda agresyviai žiūrėti į tuos, kurie į jį žvelgia pro paniekos bei priešiškumo prizmę. Taip, galbūt šie žmonės dar nenori nieko girdėti apie lygybę, nenori kvestionuoti rasizmo, nacionalizmo ar valstybės idėjų, tačiau laikyti juos savo priešais ir manyti, kad šios pažiūros niekuomet nesikeis, yra deterministinis trumparegiškumas.

     Šiuo straipsniu jokiu būdu nenoriu pasakyti, kad reikia tučtuojau pradėti teikti tiesioginę paramą manipuliuojamam ir inertiškam „violetiniam judėjimui“. Norėjau tik parodyti, kad nuo „tamsuolių” atsiribojanti Lietuvos „progresyviųjų kairiųjų judėjimo“ kryptis veda prie „kairiųjų idėjų“ užsidarymo išsilavinusių ir kultūriškai išprususių žmonių rate, kuomet tam tikra „progresyvesnes pažiūras“ turinčių kairiųjų dalis nusisuks bei susipriešins su ta dauguma, kuri dėl nelygių galimybių tapo išsilavinimo stokos ir kultūrinio neišprusimo įkaite.

     Tikiu, kad mes galime ir vieną dieną tikrai subursime visuomenę, kurioje nebus užmirštas, nebus „nurašytas“ ir nebus apleistas nė vienas visuomenės narys – net ir tas, kuriam šiuo metu stinga intelektualinio ir kultūrinio išsilavinimo. Ateitį turi tik tokia visuomenė, kurioje visiems skiriamas vienodas dėmesys.

     Jurgis Valančauskas

     2012 05 20

Visas Prezidentės baimes įtvirtina pareiškimas, kad ji neturi tiesos (keistas išsireiškimas….), kad ji nežinanti, kas yra teisus. Jeigu valstybėje net Prezidentė negali nieko žinoti, tai valdžia yra kažkieno kito rankose. Tuomet – kieno? O jei vis tik valdo tautos rinkta Prezidentė, tai toks pareiškimas yra absurdiškas, ir reiškia jis tik viena – Ekscelencija meluoja.

Visi, kurie meluoja – bijo. Viešumas yra peilis po kaklu visiems meluojantiems. Todėl taip uoliai tiesą slepia didelis būrys žurnalistų, įvairių institucijų pareigūnų, jiems pavaldžių tarnautojų. Lietuvos piliečiams, kurie ir yra Lietuvos valstybė, buvo pareikšta, jog mergaitės buvimo vieta – valstybinė paslaptis. Mums, idiotams, žinoma, tai įtikinamas pareiškimas. Bet niekas iki šiol nepareiškė, kad pati mergaitė yra valstybės paslaptis.

Gyvendama pas senelius ji atvirai bendravo su visais, ir ją turėjo teisę aplankyti tiek motina, tiek specialistai, tiek Kedžių svečiai. Ji nebuvo įslaptinta. Dabar, kai prašoma parodyti mergaitę, ji yra slepiama. Anot antstolės, vaiko privatus gyvenimas negali būti viešinamas. O advokato susuktas visiškai neįtikinantis „laimės akimirkų“ filmukas – nėra privataus vaiko gyvenimo viešinimas?

Ar ne per daug valstybinių paslapčių šioje pedofilijos byloje? Ar žinote nors vieną atvejį mūsų valstybės teisėsaugos istorijoje, kad įtariamajai pedofilijos byloje būtų paskirta tiek apsauginių, toks išlaikymas ir brangiausiai apmokamas advokatas? Ar esate matę, kad taip intymiai bendrautų advokatas su ginamuoju – treniruotės drauge su advokato sūnumi, meilūs pasilaikymai už rankų, šeimyniniai vaizdeliai drauge išplėšus mergaitę, nors tai neįeina į advokato kompetencijas? Ar kada matėte viešojo saugumo tarnybos kariams vadovaujančią antstolę, kuriai leidžiama vykdyti brutalius veiksmus? Ar girdėjote, kad vaikų teisių specialistus parinkinėtų VSD?

Mums, idiotams, kurie surašė daugybę raštų ir klausimų visoms institucijoms, įskaitant ir ponią Ekscelenciją, nebuvo atsakyta. Kai bijoma – nėra atsakymų. Kai bijoma, prasideda puolimas. Sveikiname Prezidente, pasinaudojus savosiomis galiomis. Jūs tikrai šauniai atrodote žygiuojanti raudonu kilimu pro savosios šalies karines pajėgas. Tačiau bejėgiškai, bėganti nuo savo žmonių…

Įdomi naujiena: Privatumo sergėtojai veja „Google Maps Street View“ iš Lietuvos

Ir labai įdomūs komentarai – absoliuti dauguma pasipiktinusių “barbarišku” Valstybinės duomenų inspekcijos draudimu šiai tyrai ir nekaltai kompanijai rinkti duomenis Lietuvoje.

NeTiesa.lt komentaras:
=================================

O ar jūs gerbiamieji gūgliofilai žinote, kad Gūglės valdyboje dirba JAV saugumo departamento atstovas (lygiai taip pat, kaip ir Feisbuko valdyboje)?

Kad Gūglės techninio modernizavimo padaliniui, atsakingam už jo tobulėjimą ir vystymasį šiuo metu vadovauja žmogus prieš tai vadovavęs Pentagono IT modernizavimo skyriui (o juk kaip žinia,buvusių saugumiečių nebūna)?

Kad Gūglė, kaip ir bet kuris kitas JAV jurisdikcijoje veikiantis juridinis asmuo, privalo BE teismo sprendimo teikti BET KOKIĄ informaciją valstybės (JAV) saugumo institucijoms pirmu jų pareikalavimu?

Kad Gūglės naudojamas serverių skaičius, IT specialistų paskaičiavimais, keliasdešimt kartų viršija poreikius tiekti oficialiai Gūglio deklaruojamams paslaugoms?

Kad šiuolaikinės karinės technologijos yra neatsiejamos nuo INFORMACIJOS valdymo, kontrolės ir analizavimo?

Prieš Didįjį Tėvynės karą vokiečių žvalgybiniai lėktuvai intensyviai skraidė po visą europinę Tarybų Sąjungos dalį fotografuodami ir sudarinėdami karinius žemėlapius, kurie vėliau buvo sėkmingai panaudoti puolimo metu.

Dabar viena valstybė – JAV – nori savo rankose turėti kiek įmanoma detalesnį VISO PASAULIO 3D vaizdą: tik tam jai nereikia siųsti savo užmaskuotų šnipų – ji tiesiog naudojasi savo kontroliuojamų organizacijų kaupiamais duomenimis.

Po Jugoslavijos bombardavimo, po Irako ir Afganistano sunaikinimo, po Libijos skerdynių jūs vis dar tikite, kad JAV yra ta valstybė, kuria galima pasitikėti? Kad jos kontroliuojama organizacija turi teisę pasidaryti KIEKVIENO MIESTO IR MIESTELIO kompiuterinį modelį?

Jūs ką, iš tikrųjų manote, kad visas šitas cirkas ir resursai skiriami tam, kad į Balbieriškį galėtų atvažiuoti “daugiau” turistų?

Kapitalizmas niekada neskiria pinigų tai sričiai, kuri jam neatneš pelno. Vienintelis įmanomas pelnas, atperkantis tokio mąsto darbą – tai gobali kiekvieno pasaulio miesto kontrolė iš vieno karinio štabo.

Pabaigai: spėkit iš trijų kartų, kodėl Kinija savo teritorijoje yra taip drastiškai apribojusi Gūglės veiklą, tačiau niekaip nevaržo pavaldžių sau?

Sveiki atvykę į globalizuotą pasaulį!

Ne Tiesa.lt

Filed under: Bundančiam protui, Debilų visuomenė, Fuck the police, Geopolitika, Globalus apsišikimas, Informacinis karas, JAV, Lietuviško mentaliteto problematika, Lietuvos ateitis, Lietuvos priešai, Nacionalinė grėsmė, NWO, Pigus alkoholis – nemąstanti tauta, Savamoksliams, Serious shit, Svarbu Tagged: CŽV, google automobiliai, google zvalgyba, netiesa.lt, pentagonas, totali kontrolė, totalus sekimas

Trumpai:

Prezidentė žino. Bet tyli (video) Valdžios viršūnėlė apie pedofilijos istorijos niuansus, turi labai daug informacijos. Daug daugiau negu paprasti mirtingieji. Prezidentė seniai viską labai gerai žino ir apie tai, kas bus parodyta…

Pedofilija – gydyti ar bausti? (video) Seksopatologo Jurijaus Prokepenko komentarai apie tai kas tokie yra pedofilai, pedofilijos priežastys ir t.t. Šią šviečiamąją medžiagą ypač rekomenduojame pasižiūrėti…

Įsijunkime į parašų rinkimą Atskiri piliečiai ir įvairios organizacijos imasi įvairių iniciatyvų, tačiau į visuomenės nuomonę neįsiklausoma ir toliau kuriami planai perimti mergaitę prievarta…

Trumpai:

Prezidentė žino. Bet tyli (video) Valdžios viršūnėlė apie pedofilijos istorijos niuansus, turi labai daug informacijos. Daug daugiau negu paprasti mirtingieji. Prezidentė seniai viską labai gerai žino ir apie tai, kas bus parodyta…

Pedofilija – gydyti ar bausti? (video) Seksopatologo Jurijaus Prokepenko komentarai apie tai kas tokie yra pedofilai, pedofilijos priežastys ir t.t. Šią šviečiamąją medžiagą ypač rekomenduojame pasižiūrėti…

Įsijunkime į parašų rinkimą Atskiri piliečiai ir įvairios organizacijos imasi įvairių iniciatyvų, tačiau į visuomenės nuomonę neįsiklausoma ir toliau kuriami planai perimti mergaitę prievarta…

– Tavo darbų nuotraukos plačiai išplito internete. Ar jos nesusilaukė valdžios ir milicijos dėmesio? Nebandė Tavęs surasti?

– Iš tikro tos nuotraukos neturėjo pakliūti į intenetą, nes tarp jų pilna šlako. Kažkoks nuostabus žmogus nukopijavo jas iš mano puslapio ir įdėjo į internetą. Kad tavimi susidomėtų atitinkami organai, tūrbūt reikia kam nors smarkiai pakenkti. O aš gi ne ekstremistas – esu tiesiog kirminas, piešiantis nekaltus, niekam nereikalingus piešinius, be to, labai retai.

– Milicijos ir žymios mūsų visuomenės dalies akyse gatvės dailininkas tradiciškai yra chuliganas ir vandalas. Tavo darbai kelia susidomėjimą – ar jie padėjo pakeisti požiūrį į grafičius, bent tavo miesto mastu?

– Dauguma Simferopolo gatvių, kaip ir daugelio kitų miestų, išpaišyti visokiais „šūdinais tagais“ – vadinamųjų vandalų parašais. Iš čia atsiranda ir atitinkamas požiūris į kitus piešiančius. Netgi jei tai gerai atliktas piešinys, visada atsiras tų, kam jis patinka ar nepatinka. O didelei visuomenės daliai išvis nusispjauti į tuos jūsų grafičius.

– Balionėliai brangsta, kartonas irgi. Ar nebrangu dabar būti gatvės dailininku miegamame rajone?

– Su kuo lyginsi. Kokiam nors benamiui valkatai tokia veikla pasirodys brangoka, o kitam – kapeikos. Esu už algą dirbantis vergas, o piešiu ne taip dažnai, kaip norėčiau, todėl galiu sau leisti tokį šėliojimą.

– Tavo kūrybą lygina su Banksy darbais. Dar XX amžiaus pradžioje revoliuciniai Meksikos dailininkai bandė savo kūrybą perkelti iš drobių ant pastatų ir miestų sienų. Kaip manai, ateitis priklauso gatvių menui? Ar menas turi likti muziejuose?

– Taip, aš nesu savitas dailininkas. Viskas, ką darau, nusižiūrėta internete. Bet nesutinku su tais, kurie tvirtina, kad kopijuoju Banksy, – juk į piešinius įdedu savo turinį. Be to, daugelis tiesiog nežino sąvokos „subjektyvus sutapimas“. Aš manau, kad gatvės menas – tai liaudies, andergraudinė jaunimo kūryba: ji neturi komercinės krypties, tikslinės auditorijos, daugžodžiavimo, minties gilumo, dažnai būna maištingo pobūdžio – išskyrus kelis profesionalius dailininkus, darančius tai už pinigus.

O štai muziejinis menas labiau elitinis ir yra visiškai priešingas gatvės menui. Be to, daugelis užsienio gatvės dailininkų dabar sėkmingai demonstruoja savo kūrybą galerijų erdvėje, nors tai jau visai ne gatvės menas.

– Kurie iš žinomų dailininkų, dirbančių viešojoje erdvėje, kelia tavo susidomėjimą (pavyzdžiui, JR, Shepardas Fairey, Michaelas Alevitzas ir kiti)?

– Pirmiausia tai žanro įkūrėjai: Banksy, Shepardas Fairey. Gėda prisipažinti, bet aš net nežinau daugelio dailininkų vardų. Yra labai daug įdomių darbų, bet jų autoriai mažai žinomi, dažnai visai bevardžiai. Jų tūkstančiai.

– Tavo darbai išjuokia politikierius, militarizmą, fašizmą, vartojimo kultūrą, policijos terorą, masinės informacijos priemones. Kaip susiklostė tokios tavo pažiūros?

– Kad manęs neapkaltintų „fanatiškumu“, supančios aplinkos kritiką bandau atmiežti humoru. Jeigu ką nors išjuokiu savo piešiniais – tai ir save patį. Kokį nors kvailą socialinį reiškinį aiškiausiai gali pavaizduoti žmogus, apsižvalgęs aplinkui, pažvelgęs į savo sielą. Žmonus nupintas iš visko, ką kada nors girdėjo, matė, skaitė. Pažiūros formuojasi aplinkos, auklėjimo, išsilavinimo įtakoje. Manau, kad taip vyksta su visais.

– Ar socialiniai tinklai svarbūs gatvės meno plėtrai?

– Taip, žinoma. Socialiniai tinklai pagreitina daugelį visuomeninių procesų. Socialiniuose tinkluose bet kuris moksleivis gali rasti jam rūpimą vienminčių grupę ir, šiek tiek pasitobulinęs, išeiti į laiptinę ar dar blogiau – į gatvę, kad joje išgremžtų savo labai meniškus kringelius. Iš savo patirties žinau: galimybė parodyti savo kūrybos vaisius dideliam skaičiui žmonių akivaizdžiai stimuliuoja norą kurti.

– Ar norėtum, kad tavo stilius išplistų kituose miestuose? Ar įmanoma, kad dailininkai susiburtų į kolektyvą, rengtų bendrus flešmobus įvairiuose miestuose, savaip nušviestų kokią nors visuomenei svarbią temą?

– Nežinau, man tas pats. Be to, ši epidemija jau seniai išplito daugelyje miestų. Gal būt ir yra nežinomos jėgos, sugebančios suburti visus tuos veltėdžius kokioms nors akcijoms – bet, kiek žinau, daugelis rašinėtojų aršiai ir pasiutusiai pavydi vienas kitam.

– Ar pieši prašomas draugų ir pažįstamų? Reaguoji, jeigu į tave kreipiasi per socialinį tinklą prašydami ką nors pavaizduoti?

– Taip, būna, kad piešiu draugų paprašytas. Būna ir besikreipiančių per socialinius tinklus – bet jei jų nepažįstu, dažniausiai nesureaguoju.

– Janukovičiaus ir Azarovo atvaizdai ant šiukšlių dėžių sutapo su masiniu nusivylimu vyriausybės politika. Išreiškiai savo giminaičių ir draugų nuotaikas?

– Jeigu prieš tris metus ant šiukšliadėžių būtų pasirodę tuometinių valdžios lyderių veidai, tai irgi būtų sutapę su masiniu nusivylimu ankstesnės vyriausybės politika. Juk visa tai tik cirkas. O dailininko priedermė yra sugebėti pavaizduoti, apie ką galvoja ir kalba daugelis.

– Kaip manai, ar įtakoja žmonių sąmonę gerai nupieštas piešinys – ant tvoros ar namo sienos? Ar gali jis grumtis su mums primetama komercine reklama ir propaganda?

– Bet koks paveikslas perteikia vieną ar kitą informaciją. Kad ir kaip gerai būtų nupieštas piešinys – tai tik piešinys, autoriaus nuomonė, jo pasaulio vaizdinys. O žmonių sąmonę įtakoja korporatyvinės meno rūšys, kurias kuria ištisa profesionalų armija. Tai kinematografas, animacija, reklama, popmuzika.

Grafičiai visai nėra skirti grumtis su reklama ar dar su kuo nors, kaip kai kurie mano. Juk būriai piešiančių paauglių atneša nemenkus pelnus aksesuarų, drabužių ir dažų gamintojams, nes ir čia yra savos mados. Tai tiesiog viena iš kapitalistinės sistemos nišų.

Daugiau Šariko darbų: „Šarikas iš Simferopolio – Ukrainos Banksy?”

Iš http://liva.com.ua vertė E.B.

2011 10 11

Originally posted 2011-10-21 10:43:58. Republished by Blog Post Promoter

2001 metais vienoje Indijos vandenyno vietoje, ties tektoninių plokščių sandūra buvo rasta įdomių sraigyčių – Crysomallon squamiferum. Sraigės gyvena ~2,5km gylyje ir laikosi prie juodųjų rūkalių – tai specifiniai vulkanai, kurie išskiria labai daug sieros ir geležies, todėl prie jų gyvenantys gyvūnai yra arba prisitaikę gyventi tokioje aplinkoje, arba likę evoliuciniai reliktai dar nuo tų laikų, kai dar Žemėje tokios sąlygos buvo “švelnios” ir tinamos rastis gyvybei

(va kaip tokia sraigytė atrodo)

Kita įdomi sraigytė - Liguus virgineus. Jos kiautas atrodo toks, tarsi ją kažkas būtų pagavęs ir nulakavęs. Laisvėje jos gyvena Kuboje, Haityje ir aplinkinėse salose, paplitimas nėra įvertintas.

2. Tuomet sumaišykite 1:1 vandens ir buitinio skalbinių baliklio*: įmerkite į mišinį kiautus. Laikykite tol, kol nuo kiautų nusivalys į ploną odelę panašus apvalkalėlis dengiantis kriauklę (periostrakas), tai užtrunka priklausomai nuo sraigės dydžio ir rūšies dažniausiai kelias-keliolika minučių, jei sraigė jau kurį laiką buvo negyva, jis gali būti jau nuvalytas dirvožemio bakterijų ir kitų padarėlių  Dėl chloro poveikio gali suirti geltonos, raudonos ir oranžinės spalvų pigmentai – jei bijote pakenki kriauklės grožiui, bet nebijote bakterijų šį punktą galite praleisti.

* Jei siekiate geriausių rezultatų:

• Blizgių lygių paviršių kiautai: Baliklio pilkite tik 1/5 vandens tūrio laikykite max 30min.
• Labai trapias kriaukles laikykite 1:1 mišinyje max 3 minutes.

Koncepcija: Autoriai.
Tekstai: Andrius Lekavičius & Autoriai.
Dizainas: Viktorija Kulešova.
Fotografai: Valdas Jarutis & Julius Žalnierukynas.
Grimas: Jurgita Globytė.
Kostiumai: Justina Zablockytė & Lina Bernotaitytė.

“Autoriai” yra komunikacijos agentūra, besispecializuojanti kino komunikacijoje. Įsikūrė prieš pusantrų metų, vadovė/steigėja – ilgametė Europos šalių kino forumo “Scanorama” komunikacijos vadovė, atstovė spaudai, Giedrė Šileikytė.

“Autoriai” dirba su kino projektais Lietuvoje, viešina “Lithuanian Films” Berlinalėje, o šiuo metu ir Kanuose.

Biometrinis pasas — tai dokumentas, kuris suteikia teisę išvykti iš šalies ir įvažiuoti į kitą šalį. Biometrinis pasas nuo įprasto skiriasi tuo, kad jame įrengtas specialus lustas, kuris savyje turi dvimatę jo savininko nuotrauką ir jo asmeninius duomenis: pavardę, vardą, gimimo datą, paso numerį, jo išdavimo datą ir jo galiojimo pabaigą. Naujojo Orleano susitarimą, kuris veido biometriją pripažino pagrindine naujojo amžiaus identifikavimo priemone, ratifikavo daugiau nei 188 pasaulio valstybių po 2001 metų rugsėjo 11 įvykių. Po to JAV valdžia pareiškė, kad dokumentai, gauti po 2006 metų ir naudojami beviziui įvažiavimui Visa Waiver programos dalyvių – šalių piliečiams, privalo būti biometriniai. Saugoti biometrinius duomenis pase ir tikrinti jų atitikimą tikrovei dabar gali automatika. (Wikipedija)

Iš pirmo žvilgsnio — paprastas pasas, tačiau specialus simbolis apačioje signalizuoja, kad dokumente yra naudojamas RFID (automatinės objektų identifikacijos metodas, kuris veikia radijo bangų pagalba) lustas.

-

-

________________________________________________________________________________

Radijo dažninė identifikacija ir elektroniniai pasai

RFID koncepcija numato visišką pasų, kreditinių kortelių ir popierinių pinigų panaikinimą. Įsivaizduokite: užeinate į parduotuvę, pasiimate didžiulį tortą ir ramiai tipenate namo, o atitinkama suma automatiškai nuskaitoma nuo jūsų banko sąskaitos dėka mažyčių radijo lustų, kurie įmontuoti prekėje (arba žmoguje) tapatybės nustatymui, sekimui ar mokėjimų vykdymui. Trūkumai? Bet kuris, besinaudojantis RFID skaitytuvu, galės sužinoti, kas jūs, ką perkate ir kokio banko paslaugomis naudojatės.

Primityvūs RFID lustai (žymos) su miniatiūrinėmis antenomis ir atminties moduliais šiuo metu jau naudojami daugelyje prekybos centrų. Paprasta žyma gali ne tik saugoti informaciją (kainą, prekės pavadinimą), bet ir perrašyti ją. Duomenų mainai vyksta 2,45 – 900 MHz radijo dažnių diapazone, užtenka tik pranešti daiktą su lustu iki 5 metrų atstumu nuo skenerio.

Kodėl šioje vietoje nenaudojamos tokios populiarios sąsajos Wi-Fi ar Bluetooth? Atsakymas paprastas. RFID lustai neįtikėtinai ekonomiški. Maža to, kad kainuoja centus, bet dar ir energiją daugeliu atvejų gauna, tiesiogine prasme, iš oro. Skeneris siunčia į erdvę radiosignalus, kuriuos RFID antenėlė priima ir paverčia į atsakomąjį signalą su duomenimis. O štai Wi-Fi ir Bluetooth moduliai kainuoja nemažus pinigus, reikalauja nuolatinio maitinimo ir turi visiškai nereikalingas RFID sistemose savybes. Prados drabužiai, Michelin padangos, Gillette peiliukai jau dabar turi žymas, saugančias unikalią identifikacinę informaciją. Iš vienos pusės – nieko baisaus, kad prekėje liko gamykloje įdiegta žyma pardavimų kontrolei, o iš kitos – skaitytuvų savininkai žinos visą pažymėtųjų prekių vartotojų judėjimą. Čia iškyla akivaizdūs privataus gyvenimo neliečiamybės klausimai.

Nemažiau pavojingais gali tapti ir biometriniai pasai (e-pasai), kurie šiuo metu pradedami naudoti visame pasaulyje. Iš išorės elektroninis pasas nieko nesiskiria nuo paprasto, tik vienas puslapis šiek tiek storesnis – jame yra RFID lustas, kuriame saugomi visi pagrindiniai savininko duomenys (dvimatė ir trimatė nuotraukos, pirštų atspaudai, akių tinklainės piešinys ir balso įrašas).

Specialistai įsitikinę, kad biometrinių pasų dėka bus lengva surasti nusikaltėlius ir žymiai sumažės biurokratinių trukdžių. Tačiau yra labai rimtas pagrindas susimąstyti, ar yra garantija, kad mūsų vyriausybė nepiktnaudžiaus surinktais duomenimis?
Kaip jau minėjome, RFID lustus galima implantuoti žmonėms. Drąsiai bus galima užmiršti piniginę ir kreditinę kortelę. Užteks tik mostelėti ranka virš terminalo apsipirkimo pabaigoje, ir skeneris nuskaitys kortelės, implantuotos rankoje, numerį, paprašys patvirtinimo ir po to nuskaitys pinigus nuo sąskaitos.

Kompanija VeriChip sukūrė paprastą pasyvių lustų įskiepijimo būdą į riešą arba į tricepsą tarp alkūnės ir peties. Operacija atliekama dideliu švirkštu, taikant vietinį nuskausminimą, per 5 -10 minučių. Tokius įskiepytus lustus asmenybės nustatymui sėkmingai naudoja uždari naktiniai klubai Niujorke, Barselonoje ir Roterdame. 2004 m. VeriChip implantavo žymas 18-kai meksikiečių valstybinės įstaigos tarnautojų, kad tik jie galėtų įeiti į kambarį su slapta informacija ir ja naudotis.

Terminas RFID (Radio Frequency Identification – radijo dažninė identifikacija) reiškia automatinį identifikacijos būdą, pagrįstą informacijos saugojimu ir nuotoliniu perdavimu. Yra dvi RFID žymų rūšys: pasyvios ir aktyvios. Pirmosios labiau paplitusios ir visur sutinkamos: nuo automobilinių raktų iki etikečių parduotuvėse. Pasyvios žymos gauna energiją iš skenerio radijo bangų ir gali tarnauti labai ilgai, tačiau serijinis raktas jose įprastai užrašomas tik vieną kartą (gamybos metu).

Aktyvios žymos turi baterijas (energijos šaltinius) ir atminties modulius, kuriuose galima keisti informaciją. Tokių lustų baterijos veikia iki 10 metų. Aktyvios žymos sujungiamos su temperatūros, drėgmės davikliais, seismografais ir naudojamos aplinkos stebėjimui.
RFID lustai labai primena štrich-kodus. Kasininkė ima kramtomosios gumos pakelį ir praneša jį virš šviesos skenerio. Pasigirsta signalas – informacija apie kramtomąją gumą gauta. Po to duomenys keliauja į kompiuterį, kuris iššifruoja kodą, išspausdina tam tikros sumos čekį ir pažymi savo duomenų bazėje, kad lentynose tapo viena guma mažiau.

RFID sistemų darbo principas gana paprastas. Sistemos duomenys apima 2 pagrindinius komponentus: skaitytuvą (reader) ir identifikatorių (tag). Skaitytuvas skleidžia elektromagnetinę energiją. Žyma pagauna šį signalą ir perduoda atsakomąjį, kuris priimamas skaitytuvo antena.

RFID žymas galima suskirstyti į kelias kategorijas. Pirmiausia, pagal naudojamą radijo dažnių diapazoną į:
- žemų dažnių (125 arba 134,2 KHz);
- aukštų dažnių (13,56 MHz);
- ultraaukštų dažnių (868 – 956 MHz);
- mikrobangų (2,45 GHz).

- RFID nereikalingas kontaktas ar tiesioginis matomumas;
- RFID žymos nuskaitomos greitai ir tiksliai (beveik 100 identifikacija);
- RFID gali būti naudojama net agresyviose aplinkose, o RFID žymos gali būti nuskaitomos per purvą, dažus, garus, vandenį, plastmasę, medį;
- pasyvių RFID žymų eksploatacijos laikas faktiškai neribotas;
- RFID žymose telpa didelis kiekis informacijos, ir jos gali būti intelektualios;
- RFID žymų praktiškai negalima padirbti;
- RFID žymos gali būti naudojamos ne tik nuskaitymui, bet ir informacijos užrašymui.

Kaip visada įprasta, tokios kaip RFID technologijos turi daug šalininkų ir priešininkų. Nežiūrint į visus patogumus, gaunamus naudojant RFID, daugelis žmonių jų įdiegime įžvelgia didelį pavojų. Ir ne veltui. Visų pirma, radijo žymos iš esmės yra radijo švyturiai – būtent šiuo būdu jas ir naudojo sovietinė žvalgyba dar 1950-aisiais. Ir nesankcionuotas sekimas ne vienintelis, kuris kelia susirūpinimą, daug didesnį pavojų kelia pačios technologijos saugumas. Pats Briusas Šnajeris apie planus įdiegti RFID žymas pasuose pareiškė, kad „tai neabejotinas pavojus nacionaliniam saugumui“.

Apie elektroninių pasų diegimą kalbama jau labai daug. Žiniasklaidoje nuolat mirga duomenys, kad e-pasas – universali ir tobula asmenybės identifikacijos priemonė. Tačiau tik teoriškai. Praktiškai aiškėja krūva problemų. Pagrindinės visuomenės pretenzijos naujo pavyzdžio pasams – RFID lustų nuotolinis nuskaitymas ir įrašytos mikroschemos atmintyje asmeninės informacijos užšifravimo nebuvimas. Dėl to svarbaus, patvirtinančio asmenybę dokumento turinys tampa pasiekiamas bet kam, kas domisi tokia  informacija.

Nuolat tobulėjantiems „asmenybių vagims“ naujieji elektroniniai dokumentai pateikia, tiesą sakant, begalinius „nesuartus dirvonus“. Ir be to, žmonės linkę pateikti asmeninius dokumentus tik tais atvejais, kai mano tai esant būtina, o ne bet kuriam sutiktajam. Trumpai tariant, valstybė, teigianti besirūpinanti piliečių saugumu, šiuo atveju sukuria tik naujas problemas ir pavojus, nuo kurių apsiginti kiekvienam teks savarankiškai.

-

-

Pavyzdžiui, laikant RFID pasą nepraleidžiančiame elektromagnetinių bangų aplanke. Kodėl valdžia suteikė pirmenybę radijo dažninei informacijos nuskaitymo formai, o ne žymiai saugesnei kontaktinei, suprantamai paaiškinti niekas nenori. Tiesa, ICAO specifikacijose rašoma, kad šis būdas ir buvo išrinktas dėl galimybės nuskaityti informaciją be paso savininko… (juokinga, ar ne?).
Dėl tos pačios priežasties, sprendžiant pagal viską, JAV pasų biometrinės identifikacijos bazine technologija išrinktas atpažinimas pagal veidą, kuris žymiai mažiau patikimesnis nei pagal akies rainelę, bet jį galima naudoti dideliais atstumais ir, vėlgi, be savininko žinios. Norėdama nuraminti nepatenkintuosius ir palengvinti naujos perspektyvios technologijos įdiegimą RFID industrija pagamino naujus lustus, vadinamuosius Gen2, kurie užrašytus juose duomenis parodo tik tuo atveju, jeigu skaitytuvas (reader) išsiunčia teisingą nuskaitymo slaptažodį. Be to, skaitytuvas gali perduoti ir kitą slaptažodį, „susinaikinimo“, kurį priėmus, žyma ištrina savo turinį, pavyzdžiui, kai pirkėjas išeina iš parduotuvės su apmokėta preke.

Iš pirmo žvilgsnio naujoji schema atrodo žymiai patrauklesnė nei pirmosios kartos RFID, ypač jei turėsime omenyje, kad saugomi luste ir perduodami į eterį duomenys apsaugoti šifruote nuo jų piktybinio perėmimo ir panaudojimo. Tačiau smulkmeniškiau išnagrinėjus Gen2, išaiškėjo, kad visiškas lustų paprastumas vaidina fatališką rolę ir, iš tikro, naujosios technologijos apsauga daug silpnesnė nei norėtųsi. Tiesą sakant, RFID atsparumas vadinamajai diferencialinei analizei, kurios pagalba savo laiku buvo įsilaužta į daugelį rinkoje buvusių kortelių (smart-card) – tai tik „mokinukės pasipriešinimas grupiniam prievartavimui“.

Įprasta, kad RFID žymos neturi savo maitinimo šaltinio ir naudoja skaitytuvo prietaiso spinduliavimo energiją. Tačiau, kai tai vyksta, tai kiekviena skaičiavimo operacija RFID schemoje verčia elektromagnetinį lauką aplink lustą pasikeisti. Šio pokyčio dėka, paprastos kryptinės antenos pagalba galima sekti ir registruoti lusto energijos naudojimo dinamiką, t.y., šalutinių signalų, skleidžiamų priimant teisingus ir neteisingus slaptažodžio bitus, skirtumus.

Analitikai, turintys tinkamus įgūdžius, lengvai išskirdavo oscilografo ekrane pikus, atitinkančius neteisingus bitus, t.y., kiekvieną kartą pradedant procedūrą iš naujo su nedidele neteisingojo bito modifikacija, jiems gana greit pavykdavo išsiaiškinti slaptažodį, inicijuojantį lusto „savižudybę“. Išanalizavę būtinas tokiai operacijai priemones, tyrėjai padarė išvadą, kad, iš principo, užtenka mobilaus telefono, kad galima būtų automatiškai išskaičiuoti susinaikinimo slaptažodį ir naikinti visas, patekusiais į spinduliavimo zoną, RFID.

Jau žinoma, kad RFID žymos aptinkamos skaitytuvu, kada jos papuola į jo veikimo zoną. Skaitytuvas palaiko ryšį su žymomis, persijungdamas iš kanalo į kanalą tam tikrame dažnių diapazone (902 – 928 GHz). Buvo manoma, kad tai patikima nes, esant trukdžiams, skaitytuvas gali persijungti į kitą dažnį. Įsilaužėlių (hakerių) bandymų metu būdavo užpildomas dažnių diapazonas, kurį naudoja žymos, ir šios nebegalėdavo prisijungti prie skaitytuvo. Taigi, šuolinio dažnio nustatymo būdo naudojimas neišgelbėja žymų nuo DoS-atakų, nes žymos nesugeba savarankiškai nustatinėti dažnių.

Apibendrinant viską, kas išsakyta aukščiau, kai kurių kompanijų siekis įskiepyti radijo dažnines žymas žmonėms atrodo, mažų mažiausiai, keistai. Tokios „juodosios žymos“ turėtojas negalėtų jaustis saugiai. O kaipgi e-pasai, nejaugi ir jie tokie pat bejėgiai prieš įsilaužėlius (hakerius)? Deja, taip! Neseniai Olandijos televizijos tiesioginiame eteryje IT specialistai per 2 valandas „nulaužė“ priėjimo prie RFID lusto informacijos kodą. Įsilaužėliams pavyko nuskaityti piršto atspaudą, fotografiją ir visus likusius paso duomenis. Paaiškėjo, kad paso kodas buvo užšifruotas gimimo datos, paso išdavimo datos ir jo galiojimo laiko pagrindu.
Ir čia dar ne visos bėdos. Kaip praneša New York Times, kompiuterinėje konferencijoje Italijoje ekspertai pareiškė, kad radijo dažninės identifikacijos sistema gali būti pažeidžiama viruso, kuris į kompiuterį gali papulti skenuojant. RFID žymos saugo žymiai daugiau informacijos ir greičiau nuskaitomos kompiuterių nei tradiciniai štrich-kodai (barkodai) . Naujos etiketės plinta vis plačiau, pvz., naudojamos ir bagažui aerouostuose sužymėti. Čia gali slypėti pavojus: teroristai ir kontrabandininkai gali pasinaudoti technologijos trūkumais ir apeiti aerouosto skenuojančias sistemas, rašo New York Times.

Kodėl gi, esant tokiai daugybei trūkumų, RFID toliau žygiuoja per planetą ir niekas nežada jos atsisakyti? Yra du požiūriai į šį klausimą. Pirmasis – visos problemos, pirmiausia, susijusios su žmogišku bukumu, išsiblaškymu ir t. t. Čia jau nei RFIDv2, nei RFIDv10 nepadės. Kažkiek problemą išspręstų banalios administracinės priemonės arba … lobotomija.
Antrasis požiūris… Tarp kitko, jei nenorite sau gadinti nuotaikos, toliau neskaitykite. Gyvenkite sau ramiai ir niekuo nesirūpinkite.

O tiems, kurie nepaklausė geranoriško patarimo:
- RFID žymoms nereikalingas kontaktas arba tiesioginis matomumas; duomenys apie jus gali būti gauti be tiesioginio jūsų dalyvavimo;
- RFID žymos nuskaito greitai ir tiksliai, dėl to galima kontroliuoti didžiulį kiekį žmonių tuo pačiu metu;
- RFID žymas galima nuskaityti netgi agresyviose aplinkose: per purvą, dažus, garus, vandenį, plastmasę, medį ir net per žmogaus odą bei kaulus;
- Pasyvios RFID žymos gali būti eksploatuojamos faktiškai neribotą laiką, ir jų savikaina labai maža;
- RFID žymos saugo didelį kiekį informacijos, tame tarpe ir vadinamosios „tarnybinės“;
- RFID žymas lengva susekti, nors ir nedideliu atstumu, bet būtent ten, kur reikia: metro, ofisuose, bankuose, parduotuvėse, stotelėse;
- RFID žymos gali būti ne tik nuskaitomos, bet jose gali būti įrašoma ir gana didelis kiekis informacijos.

http://www.xakep.ru/post/33352/

RFID ir žmogaus teisės

RFID žymų naudojimas iššaukė rimtą polemiką, kritiką ir net prekių boikotą.
Keturios pagrindinės šios technologijos problemos, susijusios su privataus gyvenimo neliečiamybe:

1.Pirkėjas gali net nežinoti apie RFID žymą, arba negali jos pašalinti.
2.Žymos duomenys gali būti nuskaitomi nuotoliniu būdu be savininko žinios.
3.Jei už pažymėtą daiktą mokama kreditine kortele, žymos unikalus identifikatorius gali būti vienareikšmiškai susietas su pirkėju.
4.EPC Global žymų sistema siekia sukurti unikalius serijinius numerius visiems produktams, nors tai sukelia privataus gyvenimo neliečiamybės problemą ir visiškai nėra būtina daugeliu atvejų.

Didžiausią susirūpinimą kelia tai, kad kartais RFID žymos lieka darbinėje padėtyje netgi tada, kai prekė jau nupirkta ir išnešta iš parduotuvės, ir gali būti naudojamos sekimui bei kitiems negeranoriškiems tikslams, nesusijusiems su inventorizacine žymų funkcija. Nuskaitymas iš tam tikro atstumo taip pat gali kelti pavojų, jeigu, pavyzdžiui, nuskaityta informacija yra kaupiama duomenų bazėje arba plėšikas naudoja kišeninį skaitytuvą, norėdamas įvertinti pro šalį einančios aukos turtą. RFID žymų serijos numeriai gali išduoti papildomą informaciją netgi atsikračius preke. Pavyzdžiui, žymos ant perparduotų ar padovanotų daiktų gali būti panaudotos žmogaus bendravimo rato nustatymui.

RFID ir religija

Kai kurios krikščionių bažnyčios RFID laiko velnio sumanymu. Pagrindas tokiam jų požiūriui yra žodžiai: „Ir jis (antikristas) padarys tai, kad visiems, mažiems ir dideliems, turtingiems ir vargšams, laisviems ir vergams, turės būti pažymėta ant dešinės rankos jų arba ant kaktos jų, ir, kad niekam nebus leista nei pirkti nei parduoti, išskyrus tuos, kas turi tą pažymėjimą, arba žvėries vardą, arba jo vardo skaičių“.

Implantai žmonėms

Implantuojamos RFID žymos, sukurtos žymėti gyvulius, dabar pradedamos naudoti ir žmonėms. Ankstyviausią eksperimentą su RFID implantu atliko britų kibernetikos profesorius Kevinas Varvikas, kuris implantavo lustą į savo ranką 1998m. Barselonos (Ispanija) ir Roterdamo (Olandija) naktiniai klubai naudoja implantuojamą žymą savo VIP lankytojų identifikacijai. Šie, savo ruožtu, naudojasi žymomis mokėdami už gėrimus.
Mikrolustai įskiepijami po oda vieną kartą ir visam gyvenimui, nes daugelio jų praktiškai neįmanoma išimti iš kūno nesudaužius jų apsauginio stiklinio apvalkalo, o tai gali sukelti sunkias pasekmes. Įskiepytas subjektas praktiškai negali atsikratyti radijo žyma su identifikaciniu numeriu.

2004 m. Meksikos teisės ministerija implantavo 18 savo darbuotojų VeriChip, kad galėtų kontroliuoti patekimą į kambarius su saugumo duomenimis. (Anot kitų šaltinių, implantų skaičius siekė nuo 160 iki 180).
Netrukus po Amelo Grefstro publikacijos 2006m. „RFID žaisliukai“, Sietlo šiuolaikinio meno centras atliko implantavimo procedūrą studentui Filipui Beinonui iš Kanados Vankuverio.

Gali būti, kad ateityje daugelyje šalių bus patvirtintas privalomas žmonių žymėjimas RFID lustais su jiems priskiriamais unikaliais asmeniniais numeriais dėl, taip vadinamos, kovos su tarptautiniu terorizmu. Panašią technologiją naudoja mikrodaviklis „skaitmeninis angelas“. Dėl šių ketinimų kyla etiškumo klausimai.

RFID žymos dažnam asocijuojasi su „žvėries ženklu“ (666).

„Ir jis padarys taip, kad visiems – dideliems ir mažiems, turtingiems ir vargšams, laisviems ir vergams bus privalomas ženklas ant kaktos arba dešinės rankos (žymos implantacija).
Ir kad niekas, išskyrus turinčius šį ženklą arba žvėries vardą, arba jo vardo skaičių negalės nieko nei pirkti, nei parduoti…“

RFID trūkumai

Amerikiečiai prieštarauja prekių žymėjimo technologijai

Wall-Markt korporacijos sprendimas žymėti visas prekes, parduodamas jos supermarketų gigantiškame tinkle, sukėlė nepasitenkinimo audrą tarp vartotojų. Prieita netgi iki to, kad teisių saugotojai rengia tam tikrą įstatymo projektą. T.y. teisių apsaugos organizacija CASPLAN iškėlė įstatymo projektą „vartotojai prieš prekybos tinklo kišimąsi į asmeninį gyvenimą“, kuriame reikalaujama, kad visos prekės, turinčios RFID žymas, turi būti tam tikru būdu pažymėtos. Įstatymo projekte taip pat numatytos griežtos priemonės RFID žymomis gautos informacijos naudojimo apribojimui. Ir nors ši technologija dar tik žengia pirmus žingsnius, vartotojai mano, kad geriau pradėti saugotis jau dabar.

RFID technologija nepakankamai saugi

Deja, pergalingas RFID žygis per planetą paskutiniu metu nuolat stabdomas padažnėjusiais specialistų pasisakymais naujosios technologijos nepakankamos apsaugos atžvilgiu. RFID žymos, leidžiančios atlikti smulkius apskaičiavimus, sužymėti prekių pakuotes ar netgi tapti tam tikra atpažinimo priemone automobilio apsaugos sistemoje, iš tikrųjų pasirodė nepakankamai patikimai apsaugotos net prieš paprasčiausius įsilaužimo būdus, t.y. prieš paprasčiausius prietaisus su pigiais procesoriais. Ypač pažeidžiami RFID lustai, į kuriuos įsilaužti nereikia net tiesioginio kontakto. Įsilaužėliui užtenka tiesiog būti netoli potencialios aukos. Tokiu būdu, kol šifravimo standartų kūrėjai neaprūpins RFID žymų pakankamai atsparia apsauga, šios technologijos naudojimas tose srityse, kur įsilaužimas į sistemą gali padaryti nemažą žalą (automobiliai, atsiskaitymai už degalus ir kt.), yra nesaugus.

Gillette atsisako „pašventintų“ prekių

Kompanijų siekis panaudoti žymas ant savo produkcijos nebuvo tinkamai įvertintas vartotojų. Pirmoji nuo masių pykčio „krito“ Gillette. Daugelio šalių vartotojai jau pareiškė protestus prieš aukštųjų technologijų žymų ant prekių naudojimą. Ne taip seniai bandomosios Gillette gaminių su RFID žymomis partijos pasirodė Tesco prduotuvėje Kembridže. Šiems produktams buvo paskelbtas boikotas. Įvertinusi vartotojų reakciją, kompanija nutraukė bandymą ir atšaukė prekes su žymomis iš parduotuvės.

RFID žymų Wall-Markt parduotuvėse nebus

Marketingo ekspertai teigia, kad naujoji technologija galėtų tapti revoliucine mažmeninėje prekyboje, nes ji individualizuoja aptarnavimą ir leidžia efektyvesnę inventorizaciją. Tačiau ne visi ja patenkinti. Tokių žymų naudojimas sukėlė nepasitenkinimo audrą vartotojų pusėje. Kompanija Wall-Markt priėmė sprendimą nutraukti eksperimentą. Wall-Markt vadovybė oficialiai pareiškė, kad planuoti RFID žymų naudojimo bandymai atšaukiami. Ir vis tiek šios informacijos negalime laikyti vartotojų pergale. Aiškėja, kad žymos visiškai neišnyks: jos bus naudojamos ne parduotuvėse, o sandėliuose ir distribiutoriniuose centruose. Taigi, vartotojai vis tiek neišvengs pasikėsinimo į konfidencialią informaciją.

Apsilankymas bibliotekoje grasina skaitytojo privatumui

JAV bibliotekos svarsto pasiūlytą štrich-kodų ant knygų pakeitimą į RFID žymas. Numatyta, kad šios RFID žymos atsijungs su knygomis išėjus iš bibliotekos. Susekti žmogų nuo šiol galima bus pagal knygas, kurios guli jo kuprinėje, juk niekas negarantuoja, kad žymų negalima vėl įjungti. Paskutiniu metu kai kuriems JAV piliečiams kelia susirūpinimą priimto Patriotinio akto teiginiai, kurie leidžia teismo vykdytojams gauti informaciją apie skaitytojus, kurie lankosi bibliotekose.

RFID žymos įterpiamos po oda

Korporacijos stengiasi suvilioti JAV gyventojus įsiskiepyti RFID lustus po oda. Šie lustai galėtų pakeisti kreditines korteles, pasus ir dar daug ką. Didžiulis privalumas ir tuo pačiu trūkumas – jų negalima pamesti. Taip pat jų pagalba gali būti nesankcionuotai stebimas lusto savininkas. Sistema, žinoma pavadinimu VeriPay, ir atrodo kaip miniatiūrinis lustas po rankos oda. Firma-gamintoja atkreipia dėmesį į tai, kad jis išspręs magnetinių kortelių pametimo problemą, apsunkins apgalvotas vagystes ir, apskritai, žymiai palengvins vartotojo gyvenimą. Į skeptiškus teiginius apie neigiamas tokio lusto naudojimo puses kompanija atsako, kad lustas gali būti bet kuriuo momentu pašalintas. Tačiau šios sistemos saugumo problemų sprendimo neturi – turėdami gan paprastus prietaisus vagys teoriškai gali „pasiklausyti“ signalų kuriuos skleidžia lustas, ir savo prietaisais juos atkurti. Agresyvesni vagys gali ir išimti lustą jėga. Norėdami plačiau paskleisti naujovę, VeriPay savininkai siūlo iš anksto užsiregistruoti norintiems gauti lustą (statistikos tikslu).

Hakeris Krisas Padžetas sugalvojo, kaip iki 9 metrų atstumu nuskaityti ir klonuoti pasų RFID žymas. Tam jam prireikė RFID skaitytuvo SymbolXR400 (Motorola), antenos AN400 (Motorola) ir nešiojamo kompiuterio Dell710m. Visą įrangą Krisas įsigijo e-bay aukcione už apytiksliai 250$. Į kompiuterį hakeris įdiegė savo sukurtą programą, kuri priverčia skaitytuvą ieškoti žymų.
Su savo technika pasivažinėjęs po San Franciską, jis sėkmingai nusikopijavo dviejų praeivių pasų RFID žymas, patekusias į skaitytuvo veikimo zoną. „Man buvo svarbu pateikti šiuos argumentus tiems, kurie sako, kad visa tai tik teorija, ir realiame gyvenime to padaryti negalima“, – teigia ponas Padžetas.

Pasą su RFID galima nuskaityti 70 m atstumu

Amerikietiškų pasų RFID žymų informaciją galima nuskaityti iš dešimčių metrų atstumo, kaip pademonstravo tyrinėtojas Krisas Padžetas konferencijoje Black Hat 2010. Jo tvirtinimu, esant palankioms sąlygoms, atstumą galima padidinti ir iki 300 m.
Oficialiais duomenimis, RFID lustuose saugomi tie patys duomenys, kurie yra ir pačiame pase, t.y. vardas, tautybė, amžius, adresas ir t.t. Padžeto teigimu, tokios pačios radijo žymos EPC Gen2 naudojamos ir Kanados pasuose, Niujorko valstijos vairuotojo teisėse ir Wall-Markt parduotuvių tinklo prekių kontrolės sistemose.

Kad RFID perduotų informaciją, jai reikalinga energija, kurią ji gauna iš radijo bangų. RFID dirba 900 MHz diapazone, kaip ir mėgėjiškos radijo stotys. Padžetas padidino RFID siųstuvo galingumą nuo 1W iki maksimalaus leistino mėgėjiškai radijo stočiai 1,5 KW, dėka to jam ir pavyko pasiekti galimybę nuskaityti žymą iš didelio atstumo. http://www.osp.ru/news/2010/0816/13003099/

šaltinis: dokumentika.org

išvertė:

Dovilė Ručinskienė