Filed under: Serious shit, Svarbu Tagged: stop acta, stop censorship, stop cenzurai

2006 metai.

Filed under: Bendravimo formos, Bundančiam protui, NWO, Svarbu, Vergvaldžiai, Vyriausybių nusikaltimai, Vyriausybės meluoja, Šiuolaikiniai intelektualai, Žiurkių lenktynės

Reblogged from matricalietuvoje:

Rekomenduoju visiems perskaityti šią John Coleman  knygą The Conspirators Heirachy: The Committee of 300 Komitetas 300 deda viltis į mūsų nerangią reakciją, jis nukreipia ją į jo paties sukurtus įvykius ir jis nenusivils iki to laiko, kol mes kaip tauta reaguosime į tai taip, kaip reaguojame dabar. Mes turime padaryti savo reakciją į dirbtines krizes adekvačiais atsakymais, tokiais kaip sąmokslininkų ištraukimas į dienos šviesą ir jų planų demaskavimas, kad visa tai būtų …

Filed under: Uncategorized

Kova tarp seno ir naujo. Ji baigiasi tik kieno nors pergale.

Šiuo metu turime progos stebėti, kaip ši kova vyksta knygų pasaulyje. Juk tai nuostabu. Paskutinį kartą panaši kova turėjo vykti išradus spausdinimo mašiną.

     Akivaizdu, kad ateinančių mėnesių scenarijai yra gana tamsūs – ne tik tiems, kurie jau keletą metų moka už krizę ir lengvina ją prisiimdami diržų veržimosi, kitaip tariant, griežtos ekonomikos naštą. Netgi tvirtai besilaikantys kapitalo sektoriai ir Europos valdančios klasės ima abejoti, ar gigantiškame būsimo globalinio galios centrš pertvarkymo procese jos netaps nevykėlėmis. „Žlugimo“ šmėkla, vis dar tebegąsdinanti Amerikos didmiesčius, pasirodė ir Europos aikštėse – tiksliau sakant, ištisuose regionuose.

     Netrūksta išminčių, teigiančių, kad kreditingumą gali išgelbėti tik karas – pirmieji „globalaus skolų karo“, kuriame kovojama už dolerio kaip pasaulinės valiutos išlikimą ir galimybę išlaikyti dabartinius finansų valdymo centrus, manevrai gali pagreitinti euro dezintegraciją. Naujienos iš Ormuzo sąsiaurio mums primena, kad išgyvenant tokią ilgalaikę ir gilią krizę, karas visada gali tapti (ne vien tik finansinės ir valstybinių paskolų krizės) sprendimu.

     Kalbėkime aiškiai: Europos Sąjungai, kokią ją pažinojome iki šiol, atėjo galas. Ir nėra dėl ko džiaugtis. Mes kartais pagalvodavome, kad kovos ir socialiniai judėjimai, spręsdami su valdžia ir pilietybe susijusias problemas, rengdami įvairias kampanijas ir kurdami platformas, Europos Sąjungos institucijose galėjo rasti platesnį užnugarį nei nacionalinėse politinėse struktūrose. Ši erdvė nebeegzistuoja. Tai – pirmoji pamoka, kurią reikėjo išmokti krizės šioje pasaulio dalyje metu.

     Antroji pamoka taip pat svarbi – paaiškėjo, kad bet koks demokratinis ar socialistinis atsakas krizei – neveiksminga iliuzija. Du krizės metai mus šio bei to išmokė, bet visgi tai buvo du pasipriešinimo, įkalinto nacionalinių valstybių erdvėse, metai – diržų veržimosi politikai buvo priešinamasi tik tose šalyse, kurioms krizė smogė skaudžiausiai. Puikus pavyzdys – Graikija. Sunku įsivaizduoti radikalesnį ir įvairesnį pasipriešinimą – pradedant aikščių užėmimais ir baigiant dienų dienas vykusiais visuotiniais streikais, pradedant bandymais šturmuoti parlamentą iki ištisų miestų paralyžiavimo. Tačiau šio permanentinio aktyvizmo efektyvumas besipriešinant drakoniškai karpymų ir socialinių teisių griovimo politikai buvo, galima sakyti, lygus nuliui.

     Mes nebandome būti arogantiški. Šitos kovos turėjo vykti Graikijoje ir kitur. Bet akivaizdu, kad pasipriešinimas pasiekė ribą. Nors prieš milijonų žmonių akis griūvant Europos Sąjungai jos komisarus mėginta vaizduoti kaip diktatorius, nors buvo kalbama apie pinigų reguliavimą ir kolonijinį tariamo centro dominavimą periferijos atžvilgiu, pati nacionalinė valstybė parodė, kad nesugeba būti gynybiniu bastionu. Tautinė valstybė per keletą pastarųjų metų yra visiškai išsiderinusi, jos institucijas pernelyg kompromituoja neoliberali finansinė logika, gyvojo darbo sudėtis yra pernelyg pasikeitusi, o disproporcija tarp finansinės kontrolės prievartos ir dinamiško atstovavimo per gili, kad būtų įmanomas bet koks nacionalinio masto Naujasis kursas.

     Programa, laikantis kurios būtų einama iš krizės, turi būti steigimosi (constituent) programa – joje turi būti įtvirtinti nauji principai ir kuriamos naujos institucijos. Šalia viso to turi būti kuriama nauja erdvė, kuri, mūsų manymu, gali būti tik europietiška. Neslėpsime – tai nepaprastai sudėtinga užduotis. Tačiau klasių kovos ir bet kokios realios „kairės“ Europoje ateitis priklauso nuo šios mūsų artimiausioje ateityje laukiančios užduoties.

     2. Krizės gilumą tiek globaliu, tiek europiniu mastu dabar pripažįsta daugelis oficiozinių analitikų, kurie atvirai kalba apie naują recesiją. Jei Europoje neatsiras radikalių sprendimų, mes toliau išgyvensime šios nuo pat pradžių labai (ne ekonomiškai, bet politiškai, visuomeniškai ir kultūriškai) heterogeniškos erdvės krizę. Šis Europos institucijų heterogeniškumas buvo pristatomas kaip viena stipriųjų Sąjungos pusių. Spaudimas, patirtas krizės metu, leido pamiršti šią retoriką. Dabar mes nekalbame apie dviejų greičių Europą. Tai, kas vyksta Didžiojoje Britanijoje, nemažiau svarbu nei Graikijos kritimas į nemokumo nagus: Londono Sitis tikisi funkcionuoti kaip viso Europos kapitalo magnetas, iš kurio tas kapitalas bus paskirstomas pasaulinėse finansų rinkose – tai kelia grėsmę net tokių „stiprių“ valstybių kaip Vokietija ekonominiam vientisumui.

     Hipotezės apie Europos monetarinės vienybės žlugimą, Vokietijos atsiskyrimą ir naujo bloko, kuriame dominuotų markė, susigrupavimą (apie tai dažnai kalba Christianas Marazzi), skatina globalinės paklausos gamybos eksportui mažėjimą ir ardo socialinį stabilumą, nuo kurio priklauso vokiškasis modelis. Prancūzijos nuosmukis silpnina ne tik „Europos monetarinį fondą“ – taip akivaizdžiai palaužiama Paryžiaus–Berlyno ašis, kuri tikėjosi suvaldyti krizę Europoje, ir atsiranda dar vienas skilimas ES institucinėje erdvėje. Socialiniai neramumai Rumunijoje atveria kitokį radikalaus nestabilumo frontą Rytuose, o fašistinė Vengrijos vyriausybė – nors pasipriešinimo jai judėjimas vis auga – reakciją Briuselyje sukėlė tik tada, kai demagogiškai užsiminė apie autonomiją nuo Europos Centrinio Banko (ECB).

     Tokie Europos erdvės pakrikimo – dekompozicijos – procesai verčia mus teigti, kad tai ES, kurią mes pažinome, atėjo galas. Akivaizdu, kad tai nereiškia, kad Europos institucijoms gresia išnykimas, arba kad nėra planų, kurie leistų jas reformuoti. Keletas žmonių, tokių kaip Étienne‘as Balibaras, neseniai kalbėjo apie tikėtiną „revoliuciją iš viršaus“ – bandymą pergrupuoti Sąjungos institucinę struktūrą aplink ECB – taip būtų pakeista materiali ir teisinė tiek Europos, tiek jos šalių sankloda (štai iš kur užuominos apie subalansuotą biudžetą). Tokias pastangas rodo Vokietijos vadovaujamas fiskalinis susitarimas, kuris bus pasirašytas kovą ir kuriuo bus stengiamasi suvaldyti krizę – bet jo ribotumai yra aiškūs netgi tiems, kurie jį propaguoja. Toks sprendimas galėtų būti sėkmingas tik tokiu atveju, jei krizę būtų įmanoma „sukontroliuoti“, o valstybinių skolų grąžinimo politika būtų kaip įmanoma švelnesnė. Vokietijai (ir ne tik jai) atsiranda alternatyva – išėjimas iš euro zonos, kurio pasekmes Europai ir pasauliui sunku net nuspėti.

     Mes neužtruksime svarstydami šį antrąjį scenarijų. Svarbiau yra pabrėžti, kad gresianti „revoliucija iš viršaus“ gali pašalinti bet kokį demokratiškumą iš Europos institucijų, todėl būtina kurti steigiamąją programą. Gimsta „gotikinė” Europa, susiskaldžiusi ir hierarchiška Europa, rinkos Europa, neturinti efektyvių demokratinio tarpininkavimo mechanizmų, bet užtai turinti naują suverenią „galvą“ – ECB, mechanizmą, valdomą iš viršaus. 50 metų Europoje vyko kūrimosi procesas, kuriuo buvo stengiamasi subalansuoti tai, kas nesimetriška, ir apsisaugoti nuo tradicinio valstybių hierarchiškumo. Gotikiniame labirinte, kuris mūsų laukia, kurio deformuota architektūra atitinka bankų ir „rinkų“ poreikius, dominuos planavimas iš viršaus, kvazisovietinis planavimas, kurio tikslas – ne gaminti prekes, bet auginti skolas – o visiems, kurie nukryps nuo kurso, bus automatiškai taikomos sankcijos.

     Lengva nuspėti, kad, priešingai federalistų svajonėms ir funkcionalistų siekiams integracijos metu susilpninti atskirų valstybių valdžios galią, šioje struktūroje plis suverenumo ir nacionalizmo ideologijos. Viena vertus, savo pozicijas saugančių „stiprių“ šalių dominuojantys diskursai vaizduoja kylančią silpnos fiskalinės disciplinos periferijoje grėsmę. Kita vertus, periferijoje antieuropietiškos nuostatos virsta antivokiška reakcija. Tai – pavojingi femomenai, ir sulig kiekviena diena jie taps pavojingesni.

     3. Šiandien šios suverenumo ir nacionalizmo ideologijos yra kita „gotikinės“ Europos hipotezės – „postneoliberalios“ krizės stabilizacijos pusė. Apie postneoliberalią stabilizaciją mes kalbame tam tikru kampu – esame įsitikinę, kad fiskalinio susitarimo scenarijuje įtvirtinamos tik esminės neoliberalizmo dogmos, o efektyvių krizės įveikimo scenarijų nėra. Nekalbama nei apie pokyčius ECB, nei apie Europos Monetarinio Fondo evoliuciją – tik apie valstybines skolas ir bankų atkūrimą. Tikėtis europinio investicijų į darbo vietas plano, daugiau ar mažiau „teisingo“ mokesčių perskirstymo, pajamų ir lėšų dirbantiesiems – gryna iliuzija.

     Europa po „revoliucijos iš viršaus” bus kuriama tam, kad užtikrintų finansinę rentą, daugiausiai iš jos galima tikėtis tam tikro kompromiso tarp šios rentos ir tam tikrų pramoninio kapitalo sektorių. Šio susitarimo architektai žino, kad dabartiniai globaliniai kapitalo ištekliai (finansinio kapitalo dalis 8 kartus didesnė nei „realios ekonomikos“) yra nepatvarūs, ir kad bet kokia monetarinė politika (kuri tokiu atveju tik remia spekuliantus) neišsilaikys. Postneoliberali stabilizacija Europa – tai projektas, pasmerktas per ilgą laiką žlugti. Bet, kaip žinome, po ilgo laiko mes visi būsime mirę.

     Aišku viena: jei mąstoma, kaip gotikinėje Europoje suderinti skirtingų kapitalo sektorių interesus, darbo jėgai vietos ten nėra. Tose šalyse (pavyzdžiui, Vokietijoje), kur darbo jėgai suteikiamos gana palankios sąlygos, darbo jėgos pripažinimas yra sąlygojamas nacionalinių susitarimų. Bet šios struktūros atsikrato vis didesnės dalies darbininkų, netenkančių socialinių garantijų – nieko neaplenkianti krizė gresia atimti pačią galimybę dirbti saugiai. Daugumoje kitų Europos šalių darbo sąlygų bloginimas (kalbama tiek apie protinį, tiek apie fizinį, tiek apie imigrantų, tiek apie čiabuvių darbą, tiek apie priklausomą, tiek apie laisvai samdomą darbą) neturi ribų. „Valstybinė skola” primetama vyrams ir moterims, kurios vis labiau įsiskolina „privačiai“, atlyginimų mažinimas derinamas su paslaugų karpymu, nedarbu, šeimyninių santaupų mažėjimu ir skurdo didėjimu. Viso to pasekmė – beprotiškas socialinės nelygybės didėjimas, paaštrintas kapitalo sufinansinimo procesų.

     Pakartosime, ką minėjome pradžioje: pasipriešinimas šiems skurdinimo procesams yra ne tik būtinas, jis privalomas. Tik plėtojantis pasipriešinimui mes galėsime atrasime naujų būdų veikti kartu, kursime nujas politines platformas, galinčias jungti skirtingus socialinius subjektus į bendrą kovą. Ši kova, kaip rodo Tahriro aikštės, ispanų „Indignados” ir Jungtinių Valstijų „Occupy” judėjimo pavyzdžiai, turi apimti krizės nustekentų Europos miestų erdves. Bet tam, kad ši kova būtų steigiamoji, kad ji galiausiai atvertų perspektyvas įveikti krizę, jai nepakaks įvairių pasipriešinimo formų susivienijimo didmiesčiuose. Naujos programos kontūrus bus įmanoma nubrėžti tik platesnėje erdvėje, kurią vadiname europietiška.

     Šią nuostatą pabrėžė ispanų „Indignados” judėjimas, ši nuostata atsispindi ir siūlymuose gegužės mėnesį 15M gimtadienio proga apsupti ir šturmuoti ECB būstinę Frankfurte. Šio susibūrimo šūkis – „Atsiimkime Europą!“. Jei krizė žada mums grėsti dar kelis metus, mes turime ruoštis jai pasipriešinti.

     Mes nepradedame nuo nulio: socialinės kovos sukaupė didžiulį įdirbį daugelyje Europos šalių, o sukilimai Magrebe ir Mašreke papildė Europos judėjimų vaizduotę ir žodynus. Didelė tarptautinė kampanija, siekianti išlaisvinti gyvenimą nuo skolų (o politinę vaizduotę – nuo su nemokumu susijusio šantažo) gali tapti svarbiu žingsniu į Europą kaip socialinių judėjimų erdvę. Kol molekuliniame lygmenyje gausėja pasipriešinimo skoloms veiksmų ir iniciatyvų, mes Europoje turime sukurti atramą šioms kovoms, kurti kontrjėgą (counter-power) ir politinę programą, kurioje nebūtų jokios nostalgijos tautinei valstybei ir jokių kompromisų su gotikine Europa.

     Iš Uninomade vertė K. Pocius

     2012 02 04

Reblogged from Libyan Free Press:

(Tripoli) – A Libyan diplomat who served as ambassador to France died less than 24 hours after he was detained by a Tripoli-based militia from the town of Zintan, Human Rights Watch said today. Dr. Omar Brebesh, who was detained on January 19, 2012, appears to have died from tortures. A preliminary autopsy report viewed by Human Rights Watch said the cause of death included multiple bodily injuries and fractured ribs. Photos of Brebesh’s body, seen by Human Rights Watch, show welts, cuts, and the …

Filed under: Uncategorized

Šįryt su merginomis atlikome bandymą. G prisiminė skaitęs ir matęs, kad tokioje temperatūroje – jeigu pili verdantį vandenį – jis virsta garais. Ką gi, išbandėme ir mes. Smagiausia buvo matyti merginas ir plojančias, ir šūkaujančias susižavėjimo šūksnius.

Kas sakė, kad tokiu oru nėra ką veikti?!?!

Kaip veikia Baby Monitor & Alarm

Na veikia programa visai paprastai, įjungiate šią programą android išmaniajame telefone, paliekate jį kambaryje, kuriame yra kūdikis, ir programa visą laiką „klausosi“, o kai išgirsta, kad kūdikis skleidžia kokius nors garsus, pavizdžiui verkia, tada android programa Baby Monitor & Alarm paskambina užprogramuotam numeriui, pavizdžiui mamai, ji atsiliepia ir klausosi ką gi kūdikėlis daro. Pliusas, kad galite stebėti kūdikėlį per atstumą, klausyttis jo, kai jis skleidžia kokius garsus. Minusas, jeigu kūdikis miega neramiai, ši android programa gaqli jums skambinėti ir skambinėti, kas reiškia didesnes mobiliojo ryšio sąskaitas.

Kitos programos funkcijos

Jeigu taip jau nutiko, kad Jūsų kūdikid prabudo naktį, yra galimybė į programą įrašyti kokius nors garsus, dainelę, ar netgi trumpą pasaką, ir paspaudus groti mygtuką, programą pradės groti prieš tai įrašytą garsą.

Baby Monitor & Alarm taip pat yrašinėja įvairius kūdikios skeidžiamus garsus, sakykime kosejimą. Ši funkcija gali būti naudinga, jeigu kūdikis sakykime kosėja labiau naktį negu dieną, programa įrašys kosejimą, o jūs nuvykę pas daktarą galite duoti jam paklausyti.

Baby Monitor & Alarm kaina

Dėja dėja, bet geros ir reikalingos programos dažniausiai būna mokamos programos, neišeitis ir ši. Baby Monitor & Alarm android programos kaina yra apie 9 litai, na nėra ji tokia jau ir brangi, pagalvokite apie savo miegą. Na geroji žinia, kad yra ir bandomoji versija, taigi prieš pirkdami galite išmeginti bandomają versiją ir nuspresti ar jums reikalinga ši android programa.

Nuorodos parsisiuntimui bei nusipirkimui:

Baby Monitor & Alarm bandomoji versija

Baby Monitor & Alarm pilna versija.

„Vikšras“

Tikėjimas yra dalykas, kurio tikimės: kad nematomi dalykai taps akivaizdūs.

        Kas yra valstybė? Jei paklaustume eilinių piliečių, jie atsakytų, kad valstybė – tai mes.

        Mes išrenkam valstybės (mūsų) valdytojus, kad jie mumis pasirūpintų. Apmaudu, bet nūdienos valdytojų veiksmai yra priešingybė net jų pačių rašytoms rinkiminių kompanijų, partijų programoms ir jose išdėstytiems tikslams, pasireiškiantis ciniškais antisocialiniais veiksmais. Nes valdytojai tarnauja tiems, kas juos dosniai maitina – oligarchams.

        Sakyčiau, valstybei reikia, kad pagrindinę valstybės valdytojų grupę sudarytų savo srities profesionalai. O kaip yra mūsų valstybėje – ką gali suprasti VRM reikaluose matematikas R. Palaitis, ką apie krašto apsaugą supranta medikė R. Juknevičienė, ką apie susisiekimą supranta politologas E. Masiulis ir t.t.

        Gaila, bet kai kas valstybę, jos valdymą ir tikslus supranta kitaip.

        Pas mus valdytojai yra tie, kurie nori valdyti. Kurie mano, kad gali valdyti. Kurie žino, kaip tapti valdytojais. Arba galvoja, kad jie nusipelnė valdyti. Bet realiai tesugeba tik nušvilpti ar prašvilpti. Visų jų tikslas – valdžia, ir kuo didesnė. Gaila, bet jų, t.y. dabartinių valstybės valdytojų, „mūsų gelbėtojų ir gerovės gerintojų“, o tiksliau – mūsų kvailintojų, valdymo pasekmės tokios, kad daugiau nei 700 tūkst. mūsų tautos žmonių skursta. 50 tūkst. Lietuvos žmonių gyvena giliame skurde ir stengiasi išgyventi už mažiau nei 3 Lt per dieną. Lietuvoje ir toliau sparčiai didėja socialinė nelygybė, alkani pensininkai, basi pareigūnai, mokytojai, medikai, o tai paskatino masinę tautiečių emigraciją. Sunaikintas ir toliau naikinamas smulkus ir vidutinis verslas.

        Paanalizuokime, kas gi tie pagrindiniai paskutinius 20 metų besikaitaliojantys mūsų valdytojai.

        PAGAL IMHOFFO DĖSNĮ:

        Biurokratinė organizacija labai panaši į užterštą rezervuarą: pačios didžiausios šiukšlės visada iškyla į viršų.

        TS-LKD – krikštatėvis V. Landsbergis, tai Sąjūdžio nubirėliai, kalbant kitaip, tai trečiojo ešelono neįvertinti nomenklatūros nevykėliai. Teisėsaugos atžvilgiu jie mano kitaip – teisėsauga turi dirbti, bet tik jiems. Tam į svarbius postus proteguojami politiškai patikimi savi žmonės, o kam tai nepatinka, tampa priešais arba nusikaltėliais, nesvarbu kokiais, kalbant paprasčiau, kas ne už TS-LKD arba atsisako juos remti, tas prieš Lietuvą, ant tokių užsiundoma teisėsauga, taip sakant, kad tik būtų ką, o už ką visada suras. Tam veikia per ilgą laiką socialdemokratų sukurtas ir TS-LKD patobulintas ištisas kompromitavimo, šmeižto ir skaldymo mechanizmas. TS-LKD supratimu, viskas daroma vardan valstybės, t.y. TS-LKD, o jų pagrindiniai lyderiai ir ideologai bus minimi istorijos vadovėliuose kaip vieninteliai, neklystantis, teisingi ir nepakartojami, nes Valstybė – tai TS-LKD.

        Socialdemokratai – krikštatėvis A. M. Brazauskas, tai sėkmingai sovietmečiu gyvenusi komunistinė nomenklatūra, kuriuos, jų supratimu, kaip sovietmečiu, taip ir dabar neturi teisės liesti jokie organai, jokios teisėsaugos struktūros. Jų dėka buvo sunaikinta teisėsauga, nes tai jiems trukdė „kompetentingai, vardan tos Lietuvos, kilniaširdiškai valdyti“, išdalinti tarp savų valstybinį, t.y. mūsų visų turtą, tą, ko nespėjo saviems išdalinti TS-LKD. Kodinis projekto pavadinimas buvo „prichvatizacija“. Dalino saviems, nes Valstybė, jų supratimu, ir tada, ir dabar yra patys socialdemokratai.

        Prezidentė – Dalia Grybauskaitė, jos krikštatėvis ir mokytojas – A. M. Brazauskas. Puiki šou ir viešųjų ryšių specialistė. Valdžia daro, ji pritaria, bet puikiai moka dėl nepopuliarių spendimų persukti kaltės rodykles ant Kubiliaus ir vyriausybės, puiki giljotinos panaudojimo specialistė. Veiksmų seka standartinė, nepopuliarūs sprendimai kritikuojami, bet galutiniam rezultate viskas baigiasi palaiminimais. Tautos akyse ji gera, o Kubilius ir jo vyriausybė –  bloga, ir visas tas farsas tik dėl reitingų ir populizmo. Jos ekscelencijai nepaklusti ar prieštarauti negali niekas, kiekvienas jos nurodymas, kad ir pats absurdiškiausias, turi būti nepriekaištingai įvykdomas, kas to nesupranta, pakliūna po giljotina, nes Valstybė – tai D. Grybauskaitė, o ji yra svarbiausias mūsų valdytojas.

        Taip kaipgi išėjo, kad valstybės valdymo pseudožinovams nuolat pavyksta mus kvailinti? Ogi visai paprastai – jie tiesiog profesionaliai sugeba pasinaudodami viešąja erdve, manipuliuoti ryžto efektais, tiesiog sugeba profesionaliai ir labai įtikinamai parodyti, kaip ryžtingai jie dirbs, kad pagerintų mūsų gyvenimą, kaip viską gražiai įgyvendins. Į ryžto efektus investuojami milijonai, kas sugeba sukurti fantastiškiausius ryžto efektus, tas ir lieka prie lovio. Kalbant kitaip, kas sukurs gražiausią rinkiminės kompanijos uvertiūrą ir sugebės ja profesionaliau sugroti, tas įgaus pripažinimą ir mūsų valdytojų statusą. O apskritai viskas labai paprasta ir elementaru. Tik pamirštamas vienas dalykas, kad uvertiūros kūrimas brangiai kainuoja, ir tapus valdytojais, jie atidirba ne valstybei, t.y. ne mums, o tiems, kas investavo į uvertiūros kūrimą t.y. lietuviškiems „All Caponėms“ arba, kaip dabar priimta vadinti, oligarchams, ir visa tai pateikiama kaip kilniaširdinga tarnystė mums. Todėl ir išeina, kad po rinkimų viskas pasibaigę kaip sapne, bet juk kitaip ir būti negali, juk tai tik paprasčiausi viešųjų ryšių triukai. Teisingiausiai priežastis įvardijo A. J. Bačkis.

        Atkovojant nepriklausomybę, kažkur buvo padarytos istorinės klaidos – kur, kaip, kada, kokia ir kodėl…? Kaip išsigimusi saujelė, save vadinanti „elitu“, sugebėjo iš mūsų atimti valstybę, kaip mes tapome „elito“ aptarnaujančiu personalu, dalyvaujančių jų režisuojamuose rinkimų ritualuose ir uždirbančiu jiems atlyginimus?

        Labai teisingai viskas yra įvardinta Kęstučio Jaskevičiaus knygoje „Valstybės atėmimas“, sutrumpinus galima pasakyti taip, kad atkūrus nepriklausomybę, daug kas buvo padaryta nemokšiškai, paskubomis, deformavosi vertybės, buvo iškraipytos tradicijos, nutrauktas kartų ryšys. Piliečiai pavirto beteisėmis pasimetusiomis būtybėmis, kurių adaptavimas prie naujų sąlygų ir išgyvenimas nedomino tuometinių valdytojų. Mūsų visų situacijos nesuvokimo, nemokšiškumo, pasimetimo ir susitaikymo dėka valdytojai sukūrė savo gyvenimo taisykles suteikdami joms įstatymų pavidalą ir galias. Tiesiog gražiom prakalbom mūsų visų vardu, bet „elitinės“ savivalės rankomis išsaugant visus valstybės atributus, buvo sukurtas demokratiškas fasadas. O iš tikro, patys to nesuvokdami, sugrįžome į praeitį ir tapome feodaline valstybe. „Elito“ gyvenimo standartais tapo kerštingumas, pagieža, nenuoširdumas, dvigubų standartų taikymas, susipriešinimo kurstymas, dviveidiškumas. Aplink tuometinius lyderius susibūrė tokia pat chameleoniška dviveidė aplinka, atsirado dvigubi standartai, kurie pradėjo sparčiai plisti įgaudami drastiškiausio cinizmo formas. Greičiausiai būtent tada ir pasibaigė Sąjūdis, o valstybė pasuko susinaikinimo keliu. Mes tapome šunauja, runkeliais. Vieni tapo savi, kiti tapo valstybės išdavikais ir priešais. Labai teisingai tai apibūdino N. Makiavelis

        Bet šias įstorinęs klaidas dar įmanoma ištaisyti, tereikia jas suprasti ir pripažinti. Kad ištaisytume klaidas ir sugražintume prarastą valstybę, nereikia nei karų, nei revoliucijų. Receptai visiems žinomi, bet pamiršti, pakanka patiems sau pripažinti, kad valstybė –  tai mes, o ne „elito“ saujelė, tam pakanka tiesiog jų nepripažinti, visur ir visame juos ignoruoti, nepripažinti ir nedalyvauti jų ritualuose, kuriuose jie veidmainiškai demonstruoja tautos vienybę, jų nepripažinimas lygus jų sukurtos sistemos ir taisyklių sunaikinimui.

        Valdžios nepripažinimas – vienas iš būdų siekti tikslo. Valdžia gali pašalinti vieną ar kitą žmogų, bet pašalinusi vis vien neprivers jų paklusti. Galima sunaikinti visus gyventojus, bet neįmanoma privesti juos paklusti valdžiai.

        Artėja savivaldybės rinkimai, po jų bus Seimo. Nustokime klausytis jų sukurtų uvertiūrų, ignoruokime partijas, išrinkime nepartinius, juk jų tarpe yra pakankamai įvairių sričių specialistų. Kurkite vietines bendruomenes ir kelkite bei remkime gerai pažįstamus iš savo tarpo, asmenis, žinančius jūsų bėdas, kandidatus, pasiryžusius atstovauti Jūsų interesams . Nepamirškite ir to, kad save vadinanti „elito“ hidra sugeba greitai adaptuotis ir kaip chameleonai keisti spalvas, jie jaučia savo baigtį ir bandys integruotis į įvairias NVO bei vietines bendroves, bandys patys jas iniciuoti, nepripažinkite jų, neįsileiskite, o atstumkite ir pasmerkite, pasielkite su jais taip, kaip jie elgėsi su jumis, saugokitės ir jiems nuolankiai tarnavusių bei tarnaujančių pakalikų, nes jie tęs „elito“ pradėtą tautos genocidą.

        Prisiminkite iš fizikos trečiąjį Niutono dėsnį – veiksmo ir atoveiksmio: jei vienas kūnas kokio nors dydžio jėga paveikia kitą kūną, tai tas kitas kūnas pirmąjį taip pat paveikia tokio pat dydžio priešingos krypties jėga. Kalbant paprastai, kiekvienas veiksmas sukelia atoveiksmį.

        Tegul pirmi mūšiai bus laimėti ne visur, o tik keliose savivaldybėse, bet tai bus didelio karo pirmų mūšių pergalės, kurių pavyzdžiu bus galima užkrėsti kitus.

        Kelias sunkus ir sudėtingas, reikalaujantis iš kiekvieno asmeninės aktyvios pozicijos, kol tos pozicijos nebus, niekas ir nesikeis. Bet kitos išeities nėra, tik tokiu būdu gali lydėti sėkmė, bet jei eilinį kartą patikėsime eiliniu gelbėtoju ar gelbėtojais, musų lauks visiška pražūtis.

        Ir tepadeda mums visiems Dievas susigražinti prarastą valstybę.

       NDJ

Originally posted 2010-10-28 07:53:39. Republished by Blog Post Promoter

Specialistai: didžiausią žalą daro gudriai paslėptas energinio gėrimo ingredientas

Puikus straipsnis, tačiau aš niekaip negaliu atsikratyti įspūdžio, kad delfinariumininkai rašo tiesą apie energetinių gėrimų nuodingumą visai ne todėl, kad delfinariumistams rūpėtų lietuvių sveikata – juk jie tuomet lygiai taip pat neigiamai rašytų ir apie alkoholį, apie alkolobistus, apie nuodingus skiepus, apie nuodingą kosmetiką, nuodingą maistą ir t.t.

Tačiau kaip apie nuodą rašo tik apie energetinius gėrimus. Ir tai daro pakankamai reguliariai – po kokį straipsnį į mėnesį.

Mano nuomone, tikrasis delfinariumininkų tikslas – dasipisti iki Red Bulio ir kitų “energetinių” nuodų gamintojų ir platintojų marketingo skyriaus, kad tie padlos pagaliau pradėtų delfinariume užsakinėti reklamą, o tai juk abidna – visi susimoka: ir alkomafija, ir farmaceptų mafij, ir valdžios mafija, o šitie padlos – vieninteliai ne.

Įdomu, ar dar ilgai delfiui reikės šantažuoti nesusiprantančius šūdlimonadžio virėjus artie pagaliau susiprotės ir mes delfyje galėsime perskaityti apie tai, kad “kompetetingais moksliniais tyrimais buvo nustatyta, kad energetiniai gėrimai praktiįkai nekelia jokios realios grėsmės sveikatai, o nėščiosioms ir paaugliams, jie netgi naudingi…”?

Filed under: Bundančiam protui, Europa, Finansai, Fuck the police, Geoinžinerija, Geopolitika, Globalus apsišikimas, Informacinis karas, Kur dingsta pinigai, Libija, Lietuvos ateitis, Nacionalinė grėsmė, NWO, Svarbu, Vyriausybių nusikaltimai, Vyriausybės meluoja, Šiuolaikiniai intelektualai, Žiniasklaidos manipuliacijos, Žiurkių lenktynės, Žmonijos genocidas, Žydauja Tagged: centralisation of power, David Icke, economic crises, electronic currency, elektroniniai pinigai, euro, euro žlugimas, galios centralizavimas, nato, NWO, un

Dar sausio mėn. vieną pavakarę mes trys trumpam užsukome pas stirnas. Nors ši sodyba vos keli kilometrai nuo mūsų namų, joje paskutinį kartą buvome apsilankę prieš metus.

Luciano akimirką užsižiopsojo – viena iš stirnų tik čiupt ir išplėšė jam iš rankų maišelį su maistu (prie įėjimo iš aparato už 50 centų galima įsigyti specialaus maisto).
Kas juokingiausia, kad ta stirna liko be nieko. Ji tik padarė paslaugą žuvytėms: pats maišelis iš inercijos įkrito į vandenį pas upėtakius. Tie buvo labai patenkinti

Gerai kad be to specialaus maisto turėjome ir šiek tiek baltos duonos. Ja pavaišinome stirnas. Beje, Angelo irgi užsimanė tos duonos. Iš mano rankų gavo kelis gabalėlius tiesiai į burną. Stirnos į jį keistai šnairavo. Ir, rodės, tuoj tik čiupt ir iš burnos jam duoną atims, bet Angelo buvo greitesnis

Šita nuotrauka originali – pasižiūrėkite į Angelo veidą:

Tschüss stirnelės, iki kito karto!

Reblogged from Matelio Romualdo rašinukai:

Šiandiena nepilnas tris valandas praleidau Kauno apylinkės teisme. Čia vyko žmogaus, rizikuojančio savo sveikata ir perspektyva, baudžiamoji byla. Tai garbaus amžiaus žmogus, jau pensininkas, pagal profesiją – filologas, Letas PALMAITIS. O jo pakliuvimo ant kaltinamųjų kėdutės istorija ne atsitiktinė. Nuskriaustieji – du jauni vyrai, Generalinės prokuratūros atstovai Justas LAUCIUS ir Mindaugas DŪDA. Juos rėmė, tai yra kaltinamąjį aktą skaitė Kauno prokuroras A.Meilutis. …

Jau beveik didžioji dalis kompo migracijos pabaigta. Nauji viduriai sukišti į seną korpusą, viskas atrodo beveik taip pat, kaip ir seniau. Gal atsirodo didesnis kiekis šviečiančių šviesos diodų. Gerai, kad “kaukuolė” buvo išjungiama per BIOSą.

Migracija buvo sunkoka. Visdėlto technika stipriai pažengė per tuos 5…6 metus. O štai senoji motinė plokštė: Intel D915GEV, 2 gigai RAM, 3GHz P4 HT procesoriukas.

Vienas įdomus pastebėjimas. Man buvo papuole keli kompai su šiom ir labai panašiom, panašaus laikotarpio plokštėm. Ir pas jas pastebėjau kad elektrolitiniai kondensatoriai prie ATX ir IDE lizdo buvo pasipūte. Ir atitinkamai buvo baisi situacija su pačiais maitinimo šaltiniais. Maniškio kompo maitinimo šaltiniai buvo kiek geresni, beto aš juos keičiau upgreido metu, po pastaruoju laiku naudoju prabangų 620W maitlokį.
Todėl kondensatoriai ant motininės įdealūs.

O dabar biški screenšotų ir dar nebaigta problema.

Matome, kad vienas brandulys intensyviai kažką dirbą. Paprastas task menedžeris nerodo kas per bėda, tik kad tai kažkoks “branduolinis” reikalas. Kiek rimtesnė programa, Process Explorer XP rodo, kad procesorių apkrauna neapibrėžtas procesas- pertraukimai (interrupts).

Tipinė šio reikalo bėda- PIO režimas kietuose diskuose (deja ši plokštė tik su SATA, tai šis reikalas čia negalioja). Dar panašiai būna, kai SATA laidas ar kokia video plokštė blogai kontaktuoja. Tačiau sistema dirbdama su Windows 7 Pro 64bit veikia be problemų. Vadinasi problema grynai programinė.
Po daugybės eksperimentų prisikasiau, kad jei instaliuoji Intel Pro LAN draiverius, tai po installo, viskas normalizuojasi:

Tačiau po perkrovimo “trūk už vadžių ir vėl iš pradžių”…

This entry was posted on Saturday, February 4th, 2012 at 7:21 pm and is filed under Betkas. You can follow any responses to this entry through the RSS 2.0 feed. You can leave a response, or trackback from your own site.

Šį savaitgalį su vaikais daug kalbame apie netektį/mirtį. Augustas vakar klausė, koks jausmas, kai miršti. Morta klausė, ar ji – jeigu susirgs – numirs. Augustui atsakiau, kad, deja, nieko negaliu jam atsakyti, nes niekada nesu to patyrusi.

Diskutavome apie tai, kad – jeigu skauda – tam yra vaistai ir, ačiūdiev, gyvename XXI amžiuje ir galime tikėtis, kad – jeigu mirtis bus skausminga – bus galima skausmą palengvinti.

Visi šie klausimai ir mintys kilo vaikams, nes vakar vaikai susidūrė su netektimi. Pagarba, kaip reagavo mokykla: visi tėvai gavome laišką, o vėliau kiekvienam asmeniškai buvo ir paskambinta.

Aš tuoj pat paskambinau mūsų pediatrei, kuri tuo metu nedirbo, tad tiesiog poliklinikos registratūroje dirbanti moteris pasiūlė kuo greičiau atvažiuoti ir pasikonsultuoti su gydytoju. Susirinkau vaikus ir išvažiavome. Poliklinikoje susitikome ir Mortos, ir Vilhelmo klasiokų. Jie jau buvo apsilankę pas gydytoją, tai pasakė, kad vaistus galima susileisti arba gerti, nusprendėme, kad tikriausiai leisime. Nuėjome pas gydytoją, vaikai, aišku, pasakė, kad jie gers. Tada nuėjome į vaistinę, kur, pasirodė, mums išrašytas receptas ir buvo geriamiems vaistams. Kadangi teko eilėje stovėti už babyčių, kurios pirko kompensuojamus vaistus, o vaikai buvo pakankamai irzlūs ir išsigandę, tai, kaip sakant, nesiruošiau eiti naujo recepto ir iš naujo stovėti eilėje.

Kadangi buvome sutarę, kad po vaistų (maniau, kad vaistus leis) važiuosime ledų, tai nebuvo kur trauktis ir važiavome ledų.

Šiandien vėl gavome mokyklos laišką. Yra informacija apie ligą, kurią suteikė Visuomenės sveikatos centras ir, manau, naudinga žinoti visiems. Kodėl? Todėl, kad, pavyzdžiui, mes Vaikystės sode turėjome atvejį, kai viena šeima visus sukėlė ant kojų teigdami, kad vaikui įtaria meningokokinę infekciją, o aš jau turiu lėkti dezinfekuoti patalpų. Tuo metu nebuvau Vilniuje, puoliau skambinti į Visuomenės sveikatos centrą, ten man pasakė, kad jie nieko nežino, vadinasi, tėvai tiesiog panikuoja ir t.t. ir pan. Be to, nieko dezinfekuoti nereikia, čia visiškai ne tokia liga. Žodžiu… Kita vertus, geriau pranešti, nei nepranešti: turėjome atvejį, kai vaikas susirgo Noro virusu, tačiau mes apie tai sužinojome per trečiuosius asmenis, o tėvai taip ir nepatvirtino. Tai, kaip sakant, geriausia, kai tėvai informuoja tada, kai liga yra patvirtinta: nes tikrai nėra protinga nei kelti panikos, nei ignoruoti tai, kas neturėtų būti ignoruojama. Žinoma, negalima lyginti šių dviejų atvejų, bet tokiu atveju kaip pirmasis tuo labiau negalima juokauti.

Taigi: kokia tai liga ir ką reikia daryti?

- kai tik sužinoma, kad yra patvirtintas atvejis, reikia informuoti visus ugdymo įstaigą lankančius vaikus ir darbuotojus, kad visi galėtų kreiptis į savo šeimos gydytojus konsultacijoms;

- ligos sukėlėjas – bakterija Neiserija meningitidis. Ši bakterija sukelia beveik pusę bakterinių meningitų. Išskiriama daugiau nei 13 jos tipų, Išorinėje aplinkoje Neiserija labai greitai žūsta, bet, nežiūrint į tai, sukėlėjas labai paplitęs, cirkuliuoja nuolat ir visur. Reikalavimai privalomam aplinkos kenksmingumo pašalinimui (dezinfekcijai) netaikomi, rekomenduojamas patalpų vėdinimas. Neįmanoma „atsinešti“ meningokoko ant drabužių, knygų ar kitų daiktų paviršių. Užsikrėsti gali tiek sergantis asmuo, tiek sveikas bakterijų nešiotojas. Bakterijų nešiojimas gali tęstis iki kelių savaičių. Inkubacinis periodas svyruoja 1-10 dienų (vidutiniškai 3-4 dienos). Didžiausias pavojus susirgti yra žmonėms, buvusiems sergančiojo aplinkoje.

- susirgimai dažnesni šaltuoju metu (rudenį-žiemą-pavasarį);

- visais atvejais ligos pradžioje pakyla temperatūra, atsiranda galvos skausmas, galimas raumenų skausmas, kaklo raumenų rigidiškumas (stingimas, atsiradęs dėl raumenų įtempimo), vėmimas. Kai kuriems ligoniams pasireiškia nosiaryklės katariniai pakitimai, jautrumas šviesai ir triukšmui. Būdingas meningokokcemijos požymis – odos bėrimas nuo smulkių hemoraginių elementų iki stambių raudonų žvaigždžių formos dėmių.

Keletas nereikalingų, neveiksmingų, bei nerekomenduojamų veiksmų :

o    Dezinfekcija arba įstaigos uždarymas

o    Gleivinės dezinfekcija/gydymas ar tyrimai, turėjusiems artimą kontaktą

o    Bendruomenės, artimųjų ar kt. žmonių izoliacija, ypač mokyklose

Rekomendacijos :

-          Profilaktinis gydymas antibiotikais, asmenims turėjusiems artimą kontaktą.

-          10 dienų padidinto stebėjimo periodas visiems kitiems, po infekcijos diagnozavimo

Jau kartą esu rašiusi apie tai, kaip geriausia elgtis, kai – jau turėdami klausimus užduodančių vaikų – susiduriate su netektimi.

Kita vertus, nežinau, kaip jūs, bet aš – su kiekvienais metais – vis filosofiškiau žiūriu į gyvenimą ir mirtį. Gyvenimas yra toks beprotiškai trapus, kad – jeigu mes staiga sąmoningai suprastumėme tą trapumą – tikriausiai išprotėtumėme ir gyventumėme kažkokį fobišką gyvenimą: bijotumėme ir patys gyventi, ir neleistumėme gyventi vaikams. Būtų paradoksalu: turime trumpą galimybę gyventi ir džiaugtis gyvenimu, o užsidarytumėme ir jo bijotumėme. Tad, teisybę pasakius, reikia gyventi. Aš kažkaip tikiu, kad visi man artimi žmonės, kurių netekau, to norėtų: kad aš ne gedėčiau, o gyvenčiau. Jeigu jie mane mato, jiems tikriausiai gera matyti mane gyvenančią, o ne visą gyvenimą bijančią.

Apskritai tema – nepaprastai skaudi. Net mažiausia savo dalele negaliu išgyventi to, ką išgyvena mano vaikų bendramokslės tėvai. Užuojauta jiems. Ir linkėjimai ramybės. Kažkaip man atrodo, kad man tokiu metu būtų svarbiausia, kad žmonės nenudelbtų akių ir nebėgtų į šoną, o prieitų, pažiūrėtų man į akis empatišku žvilgsniu ir leistų man išgyventi neišgyvenama.

Gražus britų poeto D.Harkins eilėraštis:

“You can shed tears that she is gone,
or you can smile because she has lived.
You can close your eyes and pray that she’ll come back,
or you can open your eyes and see all she’s left.
Your heart can be empty because you can’t see her,
or you can be full of the love you shared.
You can turn your back on tomorrow and live yesterday,
or you can be happy for tomorrow because of yesterday.
You can remember her only that she is gone,
or you can cherish her memory and let it live on.
You can cry and close your mind,
be empty and turn your back.
Or you can do what she’d want:
smile, open your eyes, love and go on.”

Nuotrauka: Death Valley Road by Heidi & Matt

Kaip feisbuke sutrumpinti / pakeisti savo grupės adresą?

Facebook’e galima pakeisti / sutrumpinti tik fanų puslapių ir asmeninių profilių adresus. Tai galima padaryti šiuo adresu facebook.com/username/. Fanų puslapio adresą galima sutrumpinti tik surinkus 25 fanus.

Ar galima pakeisti savo fanų puslapio pavadinimą?

Galima, jei jis turi ne daugiau kaip 100 fanų. Didesnių fanų puslapių pavadinimų nepakeisite, todėl neapsigaukite pirkdami didelius, fiktyviai surinktus puslapius.

Kaip gauti daugiau fanų?

Galima tiesiogiai pirkti reklamą iš facebook arba pasinaudoti mano paslaugomis. Taip pat galima tiesiog į savo svetainę įsidėti fanų puslapio įskiepį ir tikėtis, kad svetainės lankytojai pats jūsų fanais.

Kaip susikurti papildomą langelį fanų puslapyje?

Papildomas langelis facebook fanų puslapio meniu juostoje vadinamas aplikaciją, kurią galima susikurti patiems, pasinaudojus mano rašytais straipsniais arba vėl pasinaudoti mano paslaugomis.

Kaip atsisakyti Timeline?

Naujojo facebook profilių dizaino Timeline atsisakyti negalima ir galiausiai jis bus priverstinai įvestas visiems, tad teks priprasti, o pripratus suprasti, jog tai žymiai patogiau nei senoji versija.

Kiek daugiausiai galima turėti draugų?

Facebook anketa gali turėti iki 5000 draugų, tačiau pasiekus šią ribą galima persikelti į fanų puslapį pasinaudojus migracijos įrankiu.

Kokią paskirą kurti savo verslui feisbuke?

Šiuo metu galimi trys variantai: fanų puslapis, grupė, profilis. Kiekvienas iš jų turi savo privalumų ir trukumų, kurie labai aiškiai išdėstyti Godos straipsnyje.

Jei turite klausimų facebook tema, rašykite juos komentaruose ir taip bandysim pildyti šį facebook D.U.K.

Reblogged from Juodulys:

Filed under: Uncategorized

Reblogged from Follow The Money:

http://rt.com/news/200-intelligence-target-suicide-413/ UK intelligence chiefs are warning the country’s government that it is practically impossible to prevent a well-planned terrorist attack. The most likely target for suicide bombers is the upcoming Olympic Games in London. The report was published on October 9 in the Daily Mail newspaper. According to the paper, MI5 says that the figure of 200 terrorists is a “conservative estimate”. In reality the threat is likely to be much greater. This …

Ką gi, ar vienas pranešimas, rodantis, kad atakos Londone yra vis labiau tikėtinos, tačiau neabejingi tiesai žmonės žino, kad „islamo ekstremistų“ nėra, yra tik tai užverbuoti ir apmulkinti „torpedos“ vykdantys Šeimininkų nurodymus.. štai tokie masoniškieji „šachmatai“.

Filed under: Uncategorized

Reblogged from The Extinction Protocol: 2012 and beyond:

February 4, 2012 – EUROPE – Temperatures plunged to new lows in Europe where a week-long cold snap has now claimed more than 220 lives and forecasters warned Friday that the big freeze would tighten its grip over the weekend. A total of 223 people have died from the cold weather in the last seven days according to an AFP tally, with Ukraine suffering the heaviest toll. People have been found dead on the streets in some countries, while thousands have been trapped in mountain villages in Serbia. In Italy, …

Per šalčius šiemet Europos žemyne kolkas žuvo 223 žmonės, Ukrainoje aukų daugiausia ir sudaro beveik pusę šio skaičiaus..

Filed under: Uncategorized

Knygos pristatyme pagalvojau, kad mano (kaip mamos) pagrindinis tikslas dabar yra tiesiog apkabinti vaikus, pasikalbėti su jais, išraityti tinginį, vakare smagiai skaityti žurnalą/knygą. Visiškai ne(be)turiu tikslo kažką iš jų nulipdyti: noriu, kad jiems būtų gera, kad jie būtų laimingi ir – svarbiausia (be sveikatos) – kad gerai mokytųsi Nes jeigu gerai mokysis, tai bus ir laimingi, ir patenkinti, nes galės rinktis. Nieko nėra baisiau, kaip aklavietė. Ypač, jei pats save į ją įstumi.

Prieš keletą dienų draugė atsiuntė nuorodą, kurioje būtent ir aprašomi tie mažyčiai žingsneliai, kurie leidžia vaikui pajusti mūsų meilę, rūpestį ir šilumą. Žinote, kada vaikai jaučiasi ypatingi? Tada, kai mes juos gerbiame, kai pastebime, kai girdime ir išgirstame. Ach, kaip norėčiau, kad visi, kurie nori duoti viską savo vaikams, įsiklausytų į šiuos žodžius.  Viskas iš tiesų yra patys paprasčiausi dalykai gyvenime, kurie yra lengvai pasiekiami ranka, tačiau mes netikime, kad gyvenime gali būti taip paprasta.

Žinote, kas yra labai veiksminga? Girti savo vaikus. Sakysite, ir taip aišku? Bet kodėl mes taip retai viešai giriame savo vaikus? Nemandagu? Pagalvos, kad pasikėlę? Po galais, juk vaikas yra brangiausia, ką turiu, tai, kaip sakant, galiu pasidžiaugti! Džiaugiamės nauja knyga, nauja mašina, nauju butu, o vaikais vis pamirštame pasidžiaugti. Jiems girdint. Kartais apsimetant, jog nematome, kad jie girdi .

Ką galima daryti?

a) Mes pastebėjome, kad geriau vaikus žadinti šiek tiek anksčiau, nei šiek tiek vėliau. 100% tiesa. Mergaitės ypač mėgsta įvairius pažaidinimus. Man, pavyzdžiui, patinka įsirangyti pas berniukus (pas kiekvieną paeiliui) į lovą ir visaip juos žadinti.  Pastebėjome, kad mergaitės būna it širšės, jei skubiname. Jeigu duodame laiko susikuisti, ramiai išlipti iš lovos ir atsibusti, tai rytas būna daug geresnis. Žodžiu, tikrai pasitvirtino taisyklė, kad geriau mažiau miego ir daugiau laiko (kalbu apie 10-15min), o ne atvirkščiai.

b) Visi žinome fizinio kontakto svarbą, tačiau ar visada pamyluojame mylimą žmogų? Žinote, aš iš tiesų įpratau myluoti savo vaikus dar savo sesei gimus. Žinau, kad kartais mano mylavimas užknisa, bet iš tiesų niurkau savo vaikus nuolat. Žinoma, Augusto ir Vilhelmo niurkymo (ypač viešo) laikas jau pasibaigęs – aš tikrai nesu nukvakus mama, kuri niurko vaikus bendraamžių viešam išjuokimui, tačiau Mortą vis dar apsikabinu, o Gertrūdą galiu dar išbučiuoti nuo galvos iki kojų. Be galo dievinu fizinį kontaktą su savo vaikais. Keista. Nes šiaip esu turinti be galo didelę asmeninę erdvę. Paklauskite net artimiausių žmonių – tikrai nesu nei laikymosi už rankų šalininkė, nei sėdėjimo susiglaudus (bet mylimą žmogų mėgstu apsikabinti iš visos širdies), o vat su savo vaikais neturiu jokio erdvės barjero.

c) Vaikai mėgsta būti dėmesio centre. Kur ten mėgsta – dievina. Žinote, kaip yra sakoma: vaikams nesvarbu,koks yra dėmesys: jei mato, kad daugiau dėmesio gauna netinkamai elgdamasis, tai taip ir ima elgtis. Viskas dėl to dėmesio… Neseniai teko kalbėti su mama, kurios vaikas pradėjo bėgti iš pamokų. Teko lankytis pas psichologą. Žinote, kodėl tas vaikas bėgo? Nes norėjo su mama eiti pas psichologą! Tiesiog tol, kol viskas gerai, mama neturėjo laiko. Dar vaikai labai mėgsta istorijas apie save. Mūsų namuose viena mėgiamiausių – “papasakok, kai aš buvau mažas”. Kvatoja visi. O mes tų istorijų turime devynias galybes.

d) Įgalinkite vaikus ir leiskite jiems būti savarankiškais. Aš savo mokytojoms nuolat kartoju: darbas vyks daug efektyviau, jei vaikai dalyvaus veiklų planavime, ugdomųjų klausimų išsikėlime, susitvarkyme ir t.t. ir pan.  Namuose tegul rūšiuoja išdžiūvusias kojines, tegul drauge gamina vakarienę. Juokiausi, kai perskaičiau, kad viena mama drauge su vaikais dirba prie kompiuterio – aš (ne visada) darau tą patį: skaitome, ką parašiau, žiūrime, kokias nuotraukas įdėjau ir t.t. Jeigu vaikams nepatinka, fotografuojame iš naujo. Pavyzdžiui, Morta ir Vilhelmas yra nuoširdūs padėjėjai, viską nori daryti drauge. Gertrūda ir Augustas meistriškai nusimuilina: na, nėra jiems tie darbeliai drauge kažkas ypatingo. Manau, kad Gertrūda pakankamai veiklų turi Sodelyje, todėl namuose nori tiesiog žaisti (jeigu aš noriu prisijungti, visada mielai priima), o Augustas apskritai yra toks individualistas. Na, nebent geras stalo žaidimas jį pritraukia.

e) Vaikams labai patinka laužyti taisykles. Patikėkite, nesakyčiau, jei neturėčiau daug patirties šioje srityje! Kai leidžiu Gertrūdai atkeliauti į mūsų lovą, kai netikėtai leidžiame pažiūrėti naują filmą, kai spontaniškai nuvažiuojame ledų, ach-kokie-laimingi būna mūsų vaikai! Ugdymo įstaigoje šiek tiek sudėtingiau, nes kasdieninė tvarka garantuoja…tvarką Man patiko ta mintis, kad kartais galima neiti į mokyklą ir tiesiog būti drauge. Va, kam galima panaudoti mamadienius Du kartus metuose Patiko ir tai, kad kita mama – kaip ir aš – blogą dieną visus siunčia į lovą. Atsipalaiduoti. Kita vertus, ir mes esame vietoj ėjimo miegoti…nuėję žiūrėti filmo!

f) Vienas smagiausių dienos laikų yra tas, kai mes su mergaitėmis nusiprausiame, susirangome lovoje ir skaitome knygą. Kai paskaitome, susikočiojame lovoje, ir aš abiems glostau galvas. Tada išbučiuoju, jos pasislepia po antklode ir jų ieškoti ir išbučiuoti ateina tėtė (kuris, žinoma, iš pradžių jų niekaip neranda!). Straipsnyje rasite daug įdomių ritualų, tačiau – neabejoju – ir jūs galite susikurti savąjį. Mes jau turime. Ir kaskart – kai negaliu būti namuose, kai mergaitės eina miegoti – šiek tiek nuliūstu. Nes tai – mūsų ypatingas laikas, kai aš galiu visą savo dėmesį skirti joms.

g) Ar jūs kvailiojate su vaikais? Aš nepaprastai mėgstu kvailioti. O G – dar labiau. Kaip Morta vieną rytą pareiškė (labai rimtu veidu ir dar rimtesne intonacija): Žinai, ką, tėti? Man jau nusibodo tavo juokeliai. Bet, žinia, dažniausiai tie juokeliai labai patinka ir mūsų trimetei, ir 10-mečiui. Man labai patinka tai, kad mūsų vaikai turi puikų (na, mūsų šeimai ) humoro jausmą. Jų tėtė turi fantastišką humoro jausmą, tad nėra nuostabu, kad ir jų – puikus. Augustas fenomenaliai jaučia ironiją ir sarkazmą. Vilhelmas – tikras Harmsas, Morta su Gertrūda kol kas dar neatskleidė, kur jų stiprioji savybė, tačiau mėgsta šėlioti, kvailioti ir smagiai pasijuokti. Morta turbūt rimčiausia. Bet ji, kaip sakant, mėlyno kraujo, tad ko norėti…

h) Geras patarimas: sakykite ne “aš tavimi didžiuojuosi”, o “tu turėtum didžiuotis savimi!”. Perkelkime akcentą nuo to, ką “aš” darau, į tai, koks yra vaikas. Ką aš didžiuojuosi išmokusi? Ogi girti savo vaikus kitiems. Apmaudu, kai tėvai sako: “Galėtų ir pasistengti” ir pan. kitiems girdint. Aš kitiems labai sąmoningai stengiuosi girti savo vaikus. Ypač tiems, kurių nuomonė vaikams svarbi. Ar visada pavyksta? Tikriausiai ne. Neabejoju, kad kartais pasakau ir kokią nesąmonę. Bet iš esmės žinau, kad didžiuojuosi savo vaikais ir nebijau to pasakyti kitiems. Vakar buvo tokia situacija, kad Morta nerado  20Lt, kuriuos jai padovanojo senelis. Žinoma, apsiraudojo. Ir tada Augustas atnešė jai savo  20Lt. Ir atidavė. Tiesiog. Pasakė: jeigu rasi, atiduok man šiuos. Jeigu nerasi, nieko tokio, aš tau dovanoju. Mūsų pirmagimis, kuris šiaip nėra emociškai brandžiausias žmogus (jo stiprioji pusė nėra EQ) parodė tokią emocinę brandą, kad daug kas galėtų pasimokyti! Tai šiandien jį gyriau ir jam girdint, ir jam negirdint, ir jam galvojant, kad aš nežinau, jog jis girdi . Neabejoju, kad tokia mano reakcija paskatins jį dažniau pasielgti būtent taip.

i) Ir, žinote, ką? Negalvokite, kad reikia padaryti KAŽKĄTOKIO, kad vaikas jaustų jūsų meilę. Neabejoju, kad visiems smagiausios yra tiesiog akimirkos. Man smagu matyti, kai tėvai ateina skaityti vaikams pasakų. Mes turime Sodelyje vieną tokią klasę, kur tėvai – pradėjus vieniems – dabar reguliariai ateina ir ateina. Kaip jais didžiuojasi vaikai! O tėvai pamato, kaip mes gyvename Sodelyje, tampa trumpam auklėtojais, įsigilina, kokia vaiko kasdienybė, kai jie yra darbe. Tą juk galima padaryti per pietus. Arba pusdienį.

Smagiausia, kad – skaitydama šį straipsnį (kurio nuoroda yra mano įraše) – galvojau, kad realiai viską darome. Ir ne tik darome, bet būtent tuo pačiu tikime. Tas straipsnis lygiai taip pat galėjo būti parašytas mano. Ir net ne kaip patarimų straipsnis, o kaip pasidalinimas patirtimi. Turiu pripažinti – užliejo geras jausmas. Nes aš – tikriausiai kaip ir kiekviena daug dirbanti mama – vis turiu, kas mane pamoko (ir žinau, kad – bent jau dauguma – tikrai ne iš piktos valios), kad per mažai laiko būnu su vaikais, kad mirties patale norėsiu būti daugiau laiko praleidusi su jais ir t.t. ir pan.  Bet aš žinau, kad jeigu dabar atgulčiau į kokį nors patalą, tai jausčiausi visai gerai: ir dėl darbų, ir dėl vaikų. Vienintelio, ko gailėčiau, tai laiko: norėčiau padaryti darbe daugiau, o su vaikais praleisti ilgiau. Ir be proto noriu pamatyti savo anūkus. Savanaudiškai galvoju, kad iš visų vaikų ir anūkų kažkam tikrai (:))būsiu toks žmogus, į kurį panašiu ji(s) norėtų būti. Ir tada jau galėsiu ramiai keliauti į kitą dimensiją. Nes šiaip manau esanti gera mama. Ir tuo išmokau didžiuotis. Todėl tos vidinės ramybės linkiu ir jums: tiesiog džiaukitės akimirka, nes, teisybę pasakius, neabejoju, kad esate geri tėvai ir savo vaikams – patys geriausi. Tikiuosi, kad tą žino ir mano tėvai!

O KOKIOS YRA JŪSŲ YPATINGOS AKIMIRKOS?

„Šeimos ratas“

Dideli dalykai paprastai daromi siaubingai.

Religijai ir menui reikia kančios ir aukų.

Visus mus parblokš mirtis, bet savo gyvenimą galime padaryti taurų arba niekšišką, – tai priklausys nuo mūsų ryžto.

Vis daugiau įvairiausių kompanijų, tarp jų ir lyderiaujančios ir smulkios, kuria įvairius nestandartinius įrenginius, ir atranda vis daugiau galimybių, kur galima panaudoto populiariają android operacinę sistemą. Taigi šiame straipsnyje pamėginsime apžvelgi visus žinomus švairius ir nestandartinius android įrenginius, kurie buvo pristatyti su lyg šia diena, gal kaikurie jau išvydo ir rinkos šviesą.

I’m Watch: pirmasis pasaulyje išmanusis laikrodis su android operacine sistema

Nevisai žinomos, Italijos kompanijos „Blue sky Srl“ sukurtas išmanusis laikrodis, kuris buvo pristatytas dar praeitų metų birželio mėnesį. Kadangi laikrodis naudoja android operacinę sistemą, turi tokias galimybes, kaip skambinimas, trumpūjų žinučių rašymas, socialinių tinklų naudojimą, nuotraukų peržiūrą, ir dar daug kitų, todėl jis iš tikro yra išmanusis laikrodis. Su lyg šia diena „I’m Watch“ laikrodis yra išvydęs dienos šviesą, ir jį galima isigyti iš oficialaus gamintojo puslapio, I’m Watch.

Parrot Asteroid: pirmoji pasaulyje android opercinę sistemą naudojanti automobilių magnetola

Kompanijos Parrot sukurta automobilių magnetola Asteroid, naudojanti android operacinę sistemą buvo pristatyta praeitų metų rugpjūčio mėnesį. Na kadangi Parrot Asteroid yra su android os, turi galimybę prisijungti prie interneto, papildomai nusipirkus tam tikros įrangos, ir yra galimybė klausytis įvairių internetinių radijo stočių, taip pat yra galimųbė žemėlapyje matyti lankytinas vietas tam tikru spinduliu nuo automobilio, na dar magnetola gali pranešti apie kelyje ęsančias greičio kameras. Parrot Asteroid magnetola pateko į prekybą, bet dėje tik Šiaurės Amerikoje, ir nėra jokios informavijos ar kada pateks ant Europos parduotuvių lentynų.

Android automobilio galinio matymo veidrodėlyje

Nevisai žinoma kompanija Rydeen šių metų pradžioje vykusioje CES (Consumers Electronics Show) parodoje pademonstravo automobilio galinio matymo veidrodėlį, o jame matėsi ekranas su android operacine sistema. Na čia kolkas tik prototipas, ir nelabai žinau, kaip kompanija Rydeen planuoja panaudoti šį galinio matymo veidrodėlį, galbūt pranešinėti jame kokius svarbius eismo įvikius? Lieka laukti, kadangi kompanijos Rydeen teigimu, šis veidrodėlis galbūt pasirodis rinkoje tik kitais metais, taigi jie dar turi laiko pritaikymui.

Polaroid fotoaparatas su android

Žiūrint iš ekrano pusės atrodo kaip išmanusis telefonas, bet tai skaitmeninis fotoaparatas, su android operacine sistema, įdomus daikčiukas. Buvo pristatytas šiais metais vykusioje CES parodoje, prijungus šį Polaroid fotoaparatą prie interneto pasinaudojus WiFi bus galimybė dalintis nuotraukomis socialiniuose tinkluose, yra naršyklė, žaidimai, čia panačiai kaip telefonas be skambinimo funkcijų. Šio fotoaparato parduotuvėse dar nėra, Polaroid tik sakė, kad jis turėtų pasirodyti šiais metais.

Pirmasis pasaulyje TV su Android Ice Cream Sandwich

Taip pat šiais metais vykusioje CES parodoje, kompanijos Lenovo pristatytas išmanusi TV, kuris naudoja naujausią android operacinės sistemos versiją, Ice Cream Sandwich. Šis išmanusis televizorius yra 55 colių įstrižainės, turintis tokias galimybes, kaip žiūrėti filmus internetu, žaisti žaidimus ir panašiai. Lenovo televizorius tu du nuųotolinio valdymo pultus, pirmasis tai valdyti televizoriaus dunkcijas, o antrasis žaisti žaidimas. Lenovo neaskleidė visų planų susijusių su šiuo išmaniuoju TV, aišku tik viena, kad Kiniečiai tikrai galės įsigyti šį android TV, o dėl Europiečių kolkas neaišku.

Tai tiek yra žinomų nestandartinių android įrenginių su lyg šia diena, įvairios kompanijos dėl android populiarumo vis ieško naujų būdų, kur galėtu pritaikyti android operacinę sistemą, ir ateitis parodis, kur mes dar išvysime šią kompanijos Google sukurtą operacinę sistemą.

http://youtu.be/u5eN_-IN0u0

JAV visuomenės ir “žmogaus teisių” degradacija. Su kuo juos ir sveikiname.

Esi patriotas, myli savo šalį ir tautą? Lietuva tau daugiau nei valstybė? Tuomet kviečiame Tave į patriotines eitynes, skirtas Lietuvos valstybės atkūrimo dienai paminėti. 1918 02 16 ir 1949 02 16 – svarbios datos lietuvių tautai. Tuomet mes visam pasauliui pasakėme, kad nepasiduosime, kad mūsų Tėvynė mums brangiausia. Eitynėmis parodykime tai, kas mus jungia ir kuo didžiuojamės. Tegul Kauno gatvės nusidažo trimis gražiausiomis spalvomis – geltona, žalia ir raudona.

„Lietuviškas dar teka kraujas
Širdy motulės Lietuvos,
Ją atgimimas šaukia naujas
Į dieną darbo ir kovos.“

Bernardas Braždžionis

Kur ir kada?
2012 Vasario 16 d. Eitynių pradžia – 12.30 val. Žygiuosime nuo Ramybės parko, per Laisvės alėją iki Rotušės aikštės. Ten skambės patriotinės dainos, sveikinimo kalbos, sugiedosime Tautišką giesmę.

Eisenoje draudžiama:
1. Naudoti ir platinti bet kokių politinių partijų ar judėjimų medžiagą, atributiką ir tt.
2. Plakatai socialine tematika.
3. Plakatai, kurių turinys neatitinka LR įstatymų.

Oriai ir garbingai pažymėkime Valstybės atkūrimo dieną!

Renginį vainikuos koncertas „Iš kartos į kartą“, kuriame dalyvaus ansambliai bei muzkos grupės – Mindrė, Pievos, Baltas Triukšmas, Luctus, Juodvarnis bei svečiai iš Estijos – Tharaphita. Koncertas vyks laisvalaikio namuose “NAUTILUS.” (Savanorių g. 124, Kaunas) Koncerto pradžia – 15.00 val.

Beieškant estiško pašto ženklo, skirto šiųmetiniam surašymui, štai kokia istorijėlė susiklostė.

Kad Michailu pagal rusišką tradiciją vadinamas Barclay de Tolly gimė Pamūšy, Pakruojo rajone, žinom; žinom dar, kad pakrikštytas buvo Žeimelio evangelikų liuteronų bažnyčioj.
Palaidotas mauzoliejuj Pietų Estijoj prie Jõgevestės.
Šįmet norintys galės minėt jo gimimo 250-metį (*1761-12-27, †1818-05-26 Įsrutyje).
Estai 2011-10-20 planuoja išleist pašto ženklą. Tikriausiai ir dar kas nors vyks.
O Lietuvoj ar kas bus? Toks Pakruojo dvaras stovi – tik minėk ir minėk visokius jubiliejus (deja, jokio renginių plano el. puslapy neradau).

Vaizdas: George Dawe (1781–1829), generolo feldmaršalo de Tolly portretas (1829; iš en.wikipedijos). Puškinas eilėrašty „Karvedys“ (1835) apie šį paveikslą yra rašęs:

Он писан во весь рост. Чело, как череп голый,
Высоко лоснится, и, мнится, залегла
Там грусть великая. Кругом – густая мгла;
За ним – военный стан. Спокойный и угрюмый,
Он, кажется, глядит с презрительною думой.
Свою ли точно мысль художник обнажил,
Когда он таковым его изобразил,
Или невольное то было вдохновенье, –
Но Доу дал ему такое выраженье.

Originally posted 2011-03-03 18:31:00. Republished by Blog Post Promoter

NB: Visų pirmą, noriu pabrėžti, jog artėja karas arba karinė intervencija į Rytus, kurią netiesiogiai sąlygoja dirbtinės ekonominės krizės tolimesnis vystymasis pasireiškiantis viešoje erdvėje kaip skurdo ir kitų neigiamų visuomenei statistinių rodiklių didėjimu bei jų abstrakčiu interpretavimu, nerandant bendro vardiklio jiems paaiškinti.

Todėl , matant koks sistemingas chaosas Lietuvoje, būtina žmonėms atvirai pasakyti, jog visi šie sunkūs ir skausmingi pokyčiai tėra elementari pradinė prieškarinė fazė, formuojanti (arba ruošianti) psichologiškai kiekvieną subjektą radikaliems spontaniniems sprendimams – imti ginklą į rankas situacijoje be išeities.

Apačioje, schemoje, yra išdėsdyta situacija rytojaus dienos – vasario 4d. –  vykstančių mitingų Maskvoje ir apytikriai kokios jėgos, kokiose vietose bus susirinkusios bei kokių tikslų (esamų turimų lozungų egzistavimas) siekiama.

Tikiuosi, Jums patiks tolimesnė informacija ir atnaujinta Kanto analitika įvairiais Rusijos, Lietuvos ir kitais klausimais. Laukiu iš jūsų tik vieno, jog dalintumėte šią informaciją kitiems.

Tiesioginė transliacija mitingų: http://ria.ru/politics/20120204/554038294.html

MITINGO FAKTAI, kurių neiškreips žiniasklaida:

Gauja oranžinių rėkauja “ Putin LOH“ ir panašiai