Prenumerata
Skaitliukai
Archive for the ‘Zeppelinus.livejournal.com’ Category
Žiniasklaidos degradacija: totalitarinės sektos vadovas pristatomas, kaip …mokslininkas
25, Mar 2012Delfio skaitytojams pateikta svarbi dienos aktualija apie pasaulinio masto "mokslininko" vizitą Lietuvoje
Šiandien galiu įvardinti pora tokių konkrečiai: tai gerbiama Monika Garbačiauskaitė-Budrienė, portalo Delfi vyriausioji redaktorė ir šiek tiek mažiau nusipelniusi Inga Saukienė, to paties portalo socialinės politikos ir sveikatos aktualijų reporterė.
Pasirodo, kad minėtoji autorė, šiaip jau labiau garsėjanti, kaip kovotoja su psichofobija, mokslinio feminizmo, politizuoto homoseksualizmo ir švonderiško socializmo šauklė viešojoje erdvėje, yra dar ir tarptautinių totalitarinių sektų reklamos, užmaskuotos interviu ir straipsnių pavidalu, gamintoja ir skleidėja.
Turiu omenyje šios dienos I.Saukienės straipsnį Delfio portalo garbingiausioje vietoje, pavadintą:
"Kabalistas M.Laitmanas: vienintelė išeitis iš krizes – utopinis lygybės visuomenės modelis"
Jame skaitome Lietuvon atvykusio, suprask, iškilaus išminčiaus ir mokslininko M.Laitmano pristatymą:
"Lietuvoje viešintis filosofijos mokslų daktaras, biokibernetikas, žinomas ontologijos ir pažinimo teorijos profesorius yra įkūręs ir vadovauja Pasaulinei kabalos akademijai bei J. Ašlago kabalos tyrimo institutui, turinčiam filialus daugelyje pasaulio šalių. Kabalos pasekėjai savo pasaulėžiūrą vadina moksline, kuri neturi nieko bendra su religija. Ji orientuota į savistabą, saviugdą ir keitimąsi.
M. Laitmanas parašė daugiau nei 30 knygų, kuriose išsamiai komentuoja autentiškus kabalistinius šaltinius, pritaikydamas juos šiandienai. Jis priklauso Pasaulio išminčių tarybai, kuri jungia mokslininkus ir visuomenės veikėjus, svarstančius šiuolaikinės civilizacijos globalines problemas"
O jau toliau šiam iškiliam "mokslų daktarui, profesoriui, akademikui ir tyrimo instituto vadovui" leidžiama postringauti Delfio skaitytojams apie pasaulio ateitį bei jo išgelbėjimo receptus.
Nepamirštant, žinoma, pareklamuoti siūlomų auklėjimo paslaugų klientų vaikučiams:
"Mes turime ugdymo programą vaikams. Supažindiname juos su žmonijos egoizmo istorija, integraliu požiūriu į pasaulį, žmogaus fiziologija ir psichologija, mokome, kad visi žmogaus aspektai sudaro vieną bendrą organizmą, kuriame visi jo elementai funkcionuoja atskirai, bet yra vieni su kitais susiję. Pagal tą patį principą gyvuoja ir pasaulis. Visos pasaulio tautos, nori to ar ne, yra priklausomos vienos nuo kitų. Todėl reikia žinoti, kaip turėtume sąveikauti tarpusavyje kaip vienas bendras organizmas. Taip pat vaikus supažindiname su visuomenės struktūra, rengiame jiems įvairias ekskursijas – pradedant gamyklomis, baigiant didžiulėmis įmonėmis, kad vaikai pažintų pasaulį, žinotų, iš ko jis susideda. Tai papildomi užsiėmimai šalia įprastų mokymo dalykų.
Tačiau pagrindinė mūsų metodikos dalis – auklėjimas. Užsiėmimų metu vaikai, susėdę ratu, diskutuoja, mokosi palaikyti kitą ar jam prieštarauti. Pavyzdžiui, inscenizuojame teismą, kurio metu aptariamas kažkieno blogas poelgis, vaikai svarsto, kodėl taip nutiko, kaip elgtųsi, jeigu atsidurtų to žmogaus kailyje. Iš esmės mes juos mokome ne diplomatijos, bet pajausti kitą, suvokti, kad jie visi vieni su kitais susiję. Šių pratimų dėka grupėje atsiranda tarpusavio supratimas ir bendrumo jausmas, kuris ir yra svarbiausias tikslas. Būtent šis jausmas įgalina mąstyti kitomis kategorijomis, atsiplėši nuo savojo „aš“ ir pasijusti „mes“ dalimi."
Kitaip sakant, tai yra dar nesutvirtėjusių vaikiškų smegenėlių indoktrinavimo programos, skirtos verbuoti sektai naujus adeptus.
Kas gi yra tas ravas, kaip jis prisistato Izraelyje ar profesorius ir mokslų daktaras, kaip jis tituluojamas kitose šalyse Michael'is Laitman'as ir kame yra tas jo mokymas ir ką bendro jis turi su bent kokiu mokslu?
Michail'as Semionovič'ius Leitman'as (Михаил Семёнович Лейтман) – toks tikrasis šio pono vardas – gimė 1946 m. sovietinėje Baltarusijoje, Vitebske ir beveik iki 30 metų gyveno Sovietų sąjungoje. Deja, šis jo biografijos tarpsnis padengtas paslaptimis ir nėra išsamiau nušviečiamas internete.
Žinoma tik tiek, kad pagal diplomą jis yra kvalifikuotas inžinierius elektrikas, po 7 metų neakivaizdinių studijų 1971 m. baigęs Leningrado elektrotechnikos institutą pagal specialybę "Elektroninės skaičiavimo mašinos".
Ką jis dirbo studijuodamas ir kokiais būdais sugebėjo išvengti tarnybos sovietinėje armijoje, nepranešama.
Gavęs inžinieriaus elektriko diplomą, jis, kaip teigiama, dirbo Krondštato laboratorijoje ir Sevastopolio delfinariume. Akivaizdu, kad darbas nebuvo ypač svarbus ar slaptas, nes jau 1974 m. jam buvo leista pasinaudoti etninės kilmės pagrindu daliai sovietinių piliečių suteikiama privilegija ir išvykti į Izraelį.
Kur 1975 m. jis tapo religingu judėjumi, o 1978 m. autoritetingo kabalisto Barucho Ašlago pasekėju ir mokiniu.
Šiam pasimirus, nusprendė pradėti nuosavą dvasinį biznį ir 1991 m. sukūrė Bnei Baruch neokabalistų sektą, žinomą dar Tarptautinės Kabalos Akademijos pavadinimu, bei taikydamas į anglakalbę auditoriją marketingo sumetimais pasikeitė vardą ir pavardę iš Michail LEitman į Michael LAitman.
Kitas marketinginis M.Laitmano sumąnymas – eksportinio "mokslinės" kabalos varianto, atseit neturinčio nieko bendro su judaizmo religija, sukūrimas. Pačiame Izraelyje tokio įžūlaus pramano jis siūlyti nedrįso, todėl tenykščiams pasekėjams dar ilgai vaidino religingo judaisto-kabalisto vaidmenį ir titulavosi ravu. O užsienyje prisistatydavo mokslininku – ateistu, besišaipančiu iš atsilikusių tikinčiųjų.
Realybėje M.Laitmano kabalizmo versija – tai joks ne mokslas, o parareliginis mokymas, neokabalistinė judaizmo atšaka, turinti daugumą "New Age" pakraipos totalitarinės sektos požymių.
Tam, kad suprasti, kas yra kabala, pakanka pasižiūrėti į bet kokį žodyną: ten kabala aprašoma, kaip religinis-mistinis judaizmo mokymas, pagrįstas žydų religinėmis tradicijomis. Visi kabalistai iki M.Laitmano buvo rabinais, o didžioji kabalizmo knygos Zohar dalis yra žydiškos Toros komentarai ir aiškinimai. Absoliuti dauguma kabalizmo postulatų šiame mokyme priimami iš tikėjimo, jų įrodymai neegzistuoja ir jų negalima patikrinti ekperimentų ar bandymų keliu. To niekaip negalima vadinti mokslu, nes tai yra grynų gryniausias tikėjimas.
Tačiau M.Laitmanas sukūrė "apipjaustytą" Kabalos versija ir savo sektoje pradėjo prekiauti neospiritualizmu, pateikiamu žioplesniems klientams su užklijuota "senobinio mokslo, neturinčio nieko bendro su religija ir judaizmo tradicijomis" etikete.
Religingi žydų kabalistai tik juokiasi iš tokių bandymų paversti Kabala "mokslu" ir perspėja savo tautiečius, kad pono M.Laitmano Kabala tėra pasaulinei rinkai skirta dvasingumo po pigiąja išsiilgusių žioplių atlaisvinimo nuo perteklinių piniginių ženklų mašinėlė. Tskant, tegul parina smegenis ir kerpa lochus užsienyje, bet jūs nesusigundykit…
Posovietiniuose kraštuose, kur M.Laitmanas ir vysto pagrindinę savo veiklą, jo kabalizmo mokyklos yra įtraukiamos į totalitarinių sektų sąrašus, apie jų pavojingumą yra perspėjama visuomenė. Rusijos religijų ir sektų studijų centrų asociacija, kuriai vadovavo žydų kilmės moklininkas Aleksandras Dvorkinas, yra įtraukusi "Laitmano Michailo mokyklą" į destrukcinių totalitarinių sektų gretą.
Žr. nuorodas: Sektainfo.ru Stopsekta.narod.ru
Beje, moteriškai auditorijai, suprantančiai rusų kalbą, rekomenduoju pasižiūrėti 8:39 min. trukmės vaizdo įrašą pagal šią nuorodą. Pamatysite vargšės rusės, kurios vyras susidomėjo destrukciniu M.Laitmano mokymu, pasakojimą, kaip ji neteko vyro, o jų sūnelis – tėvo. Jautresnių sielų moterims geriau nesiklausyti…
Norėčiau atkreipti dėmesį į vieną momentą, kurį kažkodėl nutylėjo ponia Inga Saukienė savo reklaminiame straipsnyje, kuris gali būti svarbus Lietuvos gyventojams, susigundžiusiems tapti pono M.Laitmano mokymo pasekėjais ar ketinantiems leisti į jo auklėjimo kursus savo mažamečius vaikučius -
šio "nereliginio mokslo" adeptams yra griežtai taikoma dešimtinė, t.y. 10% visų gaunamų pajamų perdavimas sektos gurų naudai.
Suteikime žodį pačiam mokslinykui, profesoriui, daktarui ir tyrėjui M.Laitmanui. Tskant, tik naivuolis galėtu tikėtis dalyvauti utopinio pasaulio kūrime pagal mokslinio kabalizmo taisykles nemokamai:
"…kiekvienas, pageidaujantis dvasiškai vystytis, pageidaujantis būti bendros sielos pagerinimo sistemos dalyviu… privalo atskaityti 10% savo pajamų pasaulio ištaisymui. Tai įstatymas, išplaukiantis iš sielos struktūros – pirmąsiais 9 sfirot mes galime ištaisyti patys, o 10-ją sfirą malchut mes turime perduoti ištaisymui – tam skiriama dešimtinė [Jeruzalės] Šventovei, o kol jos nėra – pasaulio pagerinimo metodikai platinti. Jeigui žmogus to nedaro, jis negali pasiekti asmeninio pasitaisymo – nes jo taškas širdyje tai tik pradinis noras, o štai kiti norai, kuriais jis susijungia su kitomis sielomis, sudarydamas bendrą indą tam, kad gauti Šviesą iš Kūrėjo atsivėrimo – jis gali gauti tiktai iš kitų…Spręskite, ar jūs tik patenkinate savo žingeidumą, ar iš tiesų ketinate prisidėti prie asmeninio ir bendro tobulėjimo"
Žinoma, ciniškesniems skaitytojams nenoromis gali kilti klausimas – ar tik kartais nenutiko taip, kad menkutė dalis tų pinigėlių, vargšų žioplių iš viso pasaulio skirtų asmeniniam ir pasaulio gelbėjimui pagal mokslinio kabalizmo programą, visai netyčiomis pateko į vienos populiaraus Lietuvos portalo reporterės kišenę?
Ir gal tai galėtu būti paaiškinimas – kodėl matomiausioje to portalo vietoje skaitytojai išvydo tokį akivaizdžiai reklaminio pobūdžio totalitarinės sektos lyderio ir jo mokymo šlovinimą?
Ryžtingu rankos mostu tenka atmesti tokias įžūlias insinuacijas. To negali būti, nes taip būti negali niekada.
Visi puikiai žinome, jog didžioji Lietuvos žiniasklaida garsėja objektyvumu ir įsigilinimu į aprašomas problemas, o žurnalistai laikomi nepaperkamumo ir atsparumo korupcijai simboliais. Kodėl gi šis atvejis turėtu būti išimtis?
Taigi, reikia ieškoti kitokios priežasties.
Gal tiesiog mielajai Ingai Saukienei padarė įspūdį pono M.Laitmano moksliniai titulai – "filosofijos mokslų daktaras, biokibernetikas, žinomas ontologijos ir pažinimo teorijos profesorius" ir būtent todėl ji nutarė kuo skubiau pristatyti tokio garsaus mokslo vyro mintis Delfio skaitytojams? Juolab, kad jo postringavimai išties primena garsių Lietuvos filosofų, persikvalifikavusių į Europarlamentarus, viešųjų pamąstymų stilistiką.
Deja, po nedidelių interneto tyrimų tenka konstatuoti, kad viešojoje erdvėje nėra jokių įrodymų ar patikimos informacijos, kad ponas M.Laitmanas būtų baigęs bent kokią pasaulietinę mokymo įstaigą nuo tų 1971 m., kuomet po 7 metų varginančių studijų įgijo inžinieriaus elektriko kvalifikaciją Leningrado elektrotechnikos instituto Šaurės-vakarų neakivaizdiniame filiale ar joje bent ką dėstęs.
Visi jo tolimesni mokymaisi susiję su religinio-mistinio kabalos mokymo studijavimu ar savarankiško dvasinio verslo kūrimu ir neturi ničnieko bendro su pasaulietiniais mokslais.
Tas 2004 m. Rusijoje įgytas filosofijos mokslų daktaro diplomas, kurio skanai išdidžiai pakabinti kabalistų saite, bent kartą susidurūsiems su tikrais, valstybės pripažįstamais tos šalies dokumentais, kelia nebent juoką.
Tokie neaiškių visuomeninių organizacijų, oficiozą imituojančiais skambiais užvadinimais, išrašyti diplomai toje šalyje įgijami be ypatingų pastangų ir už ganėtinai prieinamą kainą. Lygiai, kaip ir "profesoriaus atestatai" bei kitokios akademikų regalijos. Žr. straipsnį apie tokius daktarus ir etc.
Bet žinote, kas mane labiausiai pribloškė tame mielosios Ingos Saukienės straipsnyje? Ogi ši profesoriaus, daktaro, akademiko ir dar inžinieriaus elektriko M.Laitmano pateikta informacija:
"Mūsų institutas dirba su UNESCO, Jungtinių tautų organizacija, su daugybe mokymo įstaigų. Štai ir Lietuvoje pasirašėme bendradarbiavimo sutartį su Šiaulių universitetu. Aš tikiuosi, kad jau šiemet mūsų siūloma metodika bus priimta kaip būtina pusiausvyrai visuomenėje įvesti. Kitos išeitis nėra – apie tai kalba tūkstančiai mokslininkų."
Kad ne itin išprususioms žurnalistėms galima užmuilinti akis vizitine kortele, ant kurios prilipdyti "PhD, professor" ir pan. blizgučiai, tai dar pusė bėdos.
Bet kuomet įstaiga, turinti universiteto statusą pasirašo bendradarbiavimo protokolus su tarptautine totalitarine sekta, gan grubiai išoriškai imituojančią kvazimokslinės organizacijos formas – čia, gerbiamieji, jau net nebejuokinga. Čia jau panašiau į akademinę degradacija.
Nors, kiek geriau pagalvojus, neišvengiamo aukštojo mokslo reformavimo perspektyvoje ir universitetų autonomijos kontekste, gal Šiaulių universiteto reorganizavimas į M.Laitmano Šiaulių Kabalos Mokslų Akademija nėra tokia jau prasta idėja? Atidarys ten kabalistinės žurnalistikos fakultetą ir galės rengti kvalifikuotus reporterius didiesiems Lietuvos portalams.
Pasirodo, viskas daug liūdniau, net negu man pradžioje pasirodė. Panašu, kad Šiauliuose jau veikia tos sektos filialas, susisukęs lizdą būtent tenykščiame universitete.
“Profesorius neslėpė, kad pagal šią metodiką ugdomi vaikai pasiekia stulbinančių rezultatų: 13–14 metų paaugliai įstoja į universitetus ir sėkmingai studijuoja.
M. Laitmanas yra parašęs daugiau nei 40 knygų, išverstų į 26 kalbas. Lietuvių kalba išleista profesoriaus knyga „Šiuolaikiniai vaikai. Kaip augti kartu? Integralaus ugdymo metodika“.
Jo sukurta metodika sparčiai populiarėja daugelyje pasaulio šalių.
Profesorius M. Laitmanas į Lietuvą atvyko ne tik skaityti paskaitų, bet ir pasirašyti bendradarbiavimo sutarties dėl integralaus ugdymo plėtojimo su Šiaulių universitetu. Sutarties pasirašymo procedūra iškilmingai atlikta visų susirinkusiųjų akivaizdoje.
M. Laitmano metodika bus taikoma ŠU Socialinių mokslų, Edukologijos bei Socialinės gerovės ir negalės fakultetuose.
„Laukite paskaitų – jas nemokamai skaitysiu ir miesto bendruomenei“,– entuziastingai žadėjo viena iš sutarties pasirašymo iniciatorių ŠU dėstytoja Vida Skačkauskaitė.”
Jėzau, Jėzau, iki ko nusirito mūsų autonominės aukštosios. Net nebežinau, ką ir besakyti.
Nebent kreiptis į studentų, besimokančių ŠU Socialinių mokslų, Edukologijos bei Socialinės gerovės ir negalės fakultetuose tėvelius, kad žinotu, jog jų sūnai ir dukros bus mokomi pagal tarptautinės totalitarinės sektos sukurtas “auklėjimo metodikas”.
Taip pat derėtų informuoti ir atitinkamą Švietimo ir mokslo ministerijos departamentą apie tokias Šiaulių Universiteto “inovacijas” bendradarbiaujant su tarptautinės totalitarinės sektos vadovais ir diegiant į savo programas jų sukurtas vaikų zombinimo metodikas.
—————–
Ką gi, tuomet vaizdelis tampa dar įdomesnis, nes ši energinga veikėja išties yra pelnytai laikoma Šiaulių legenda, sugebančia užvesti, pradėti ir sėkmingai sužlugdyti pačias keisčiausias idėjas.
Panašu, kad dabar ji su būdingu nesveiku entuziazmu užsiėmė totalitarinės kabalizmo sektos interesų stūmimu į savo miesto ir universiteto erdvę.
Ką galiu pasakyti: vargas Šiauliams, vargas Šiaulių Universitetui, vargas visiems šiauliečiams….
——————-
“Kabala – kliedesių rinkinys. Nors kliedesius galima tyrinėti – juk tyrinėja psichoanalitikai pasiguldę damą ant lovos, ką ji sapnuoja, sapnus interpretuoja”, – tiesiai šviesiai rėžia Lietuvos mokslų akademijos tikrasis narys, filosofas, profesorius Arvydas Šliogeris, sužinojęs, kad Šiaulių universitetas su kabalos tyrimo institutu pasirašė bendradarbiavimo sutartį.”
Vieno garsiausių Lietuvos filosofų nuomonė vienareikšmė: „Kabala – irgi tokie kliedesiai, sapnai, juos irgi galima tyrinėti. Tai du nesusiję dalykai – kliedesiai ir mokslas apie kliedesius. Tyrinėti galima, nes joje yra visai gražių dalykų – tai yra puiki poezija. Toks dalykas kaip kabalologija – visai įmanomas.
Kodėl dabar tai populiaru? Šarlatanai visada valdė pasaulį – jau tokia žmogaus prigimtis.
O dėl sutarčių… Yra čia daugybė įvairių veiksnių, ne vien grynieji moksliniai, bet ir finansiniai, ir kelionės, ir visokie kitokie dalykai. Jei aš būčiau, pavyzdžiui, rektorius, tikrai pasirašyčiau. Daug tam priežasčių, jau vien tai, kad tai Izraelis, labai svarbu“.
Taigi, kaip matome, rimtiems mokslininkams toks bendradarbiavimas kelia tik pašaipą. Tačiau Šiaulių universiteto mokslinykai nusiteikę rimtai – pats ŠU prorektorius T.Tamošiūnas globoja pseudomokslinius šarlatanus ir jų metodikas:
“…universiteto tarptautinių ryšių ir plėtros prorektorius profesorius Teodoras Tamošiūnas pristatė ARI instituto vadovą, profesorių Michaelį Laitmaną, kaip naujo integruoto ugdymo metodo skleidėją.
Prorektorius T. Tamošiūnas paaiškino, kuo ši profesoriaus M. Laitmano ugdymo sistema yra aktuali Lietuvai: „Pirmiausia, dėl mūsų kultūros ir globalios kultūros santykio – nesupriešinti šias kultūras, o suvienyti, kad jos viena kitą sėkmingai papildytų. Antra, dėl emigracijos iš Lietuvos ir dėl būsimos imigracijos. Mes dabar norime mokytis, perimti šį sudėtingą labai platų, orientuotą į ateitį metodą. Tai mums naujas dalykas, todėl tikimės, kad per artimiausius metus mes daug mokysimės ir įsijungsime į profesoriaus vadovaujamą pasaulinę sistemą kaip lygiateisiai partneriai“.
Nors prorektorius kalbėjo apie bendradarbiavimą ateityje, tačiau pasirodė, kad universitete jau artimiausiu metu bus parengti penki studijų dalykai pagal šią sistemą, Socialinių mokslų fakultete numatoma įsteigti integralaus ugdymo ar integralios visuomenės centrą, atlikti įvairius organizacinius darbus ir skaityti paskaitas miesto visuomenei.
Spaudos konferencijoje taip pristatyta bendradarbiavimo sutartis ir buvo pasirašyta, o iš karto po to profesorius Michaelis Laitmanas universiteto ir miesto bendruomenei dar perskaitė išsamesnę paskaitą „Integralus ugdymas – kodėl?“”
Jau nebežinau – jau verkti, ar dar juoktis iš tų Šiaulių Universiteto pastangų įsidiegti kabalistinę “pasaulinę ugdymo sistemą” ir tapti tarptautinės totalitarinės sektos tinklo dalimi?
Pastebėsiu tik viena: panašu, kad šiuo atveju tik vienas nedidelis miesto laikraštėlis išdrįso bent kiek suabejoti tokių “mokslų” vertingumu ir pasidomėjo tikrų Lietuvos mokslininkų nuomone.
Nei Šiaulių kraštas, nei Delfi.lt to nematė reikalo padaryti – jie tiesiog reklamavo tą tarptautinį šarlataną su prasimanytais moksliniais vardais ir laipsniais, pristatydami jį, kaip kažinkokio rimto mokslo atstovą.
———–
Vienas pažangus vilniškis studentas, perskaitęs šį tekstą ir smagiai pasijuokęs iš provincijos kolegų mokslinės veiklos ypatumų, nuėjo į paskaitas. Ir netikėtai Vilniaus Universiteto Komunikacijos fakulteto studentų atstovybės skelbimų lentoje išvydo tokį krintantį į akis skelbimą:
Būdamas pastabus ir galvotas, studentas nejučiomis susimąstė apie tai, kad skelbimai šioje lentoje yra mokami ir kainuoja kažkiek pinigų, kaip ir poligrafiniu būdu atspausdintas prašmatnus plakatas, jau nekalbant apie konferencijų salės nuomą Vilniaus centre esančiame viešbutyje. Matyt, tas pasaulio gelbėjimui ir utopinės visuomenės kūrimui skirtos dešimtinės rinkimo verslas Lietuvoje nėra nuostolingas?
Išvada, kurią jis padarė, buvo tokia: “…galimas daiktas, kad ši sekta bandys ar jau bando uzurpuoti [ne tik Šiaulių Universitetą, bet] ir kitas aukštojo mokslo įstaigas, jau dabar kviesdama į paskaitas apie pasaulio santvarką studentus.”
Ką gi, galiu tik pasidžiaugti, kad mūsų studentiškas jaunimas demonstruoja kur kas sveikesnį mąstymą, nei kai kurie garbūs žiniasklaidos atstovai bei ŠU mokslavyriai ir mokslamoteros.
Tautiniam blogeriui teks rungtis su kulinariniais, muzikiniais, kompiuteriniais, teležvaigždžių ir supermamų tinklaraščiais..
Dalyvausiu iškart dviejose kategorijose:
Geriausias blogas/ asmeninis tinklaraštis – kaip zeppelinus.livejournal.com
ir
Geriausias Facebooko puslapis – kaip FB profilis Blogeris Zeppelinus
Iškart tenka perspėti skaitytojus, kad šansų į pergalę minėtas personažas turi nedaug.
Rungtis teks su geriausių, tame tarpe kolektyvinių tinklaraščių autoriais, rašančiais kulinarinėmis, kompiuterinėmis, muzikinėmis, kelionių, madų, katinėlių, gražių vaizdelių, šunų bei vaikų auginimo temomis.
Tokie tinklaraščiai ir FB puslapiai pritraukia tūkstančių mėgėjų ir fanų dėmesį, todėl tikėtis konkuruoti su jais lygiomis nerealu.
Juolab, kad galioja keista taisyklė, leidžianti iš to paties adreso balsuoti N – kartų. Apribojimas tik toks, kad per parą iš to paties kompiuterio galima balsuoti ne daugiau, nei vieną kartą. Galiu įsivaizduoti, kiek prispaudys kokios žvaigždės gerbėjos…;)
Tačiau minėtos ne itin palankios aplinkybės nėra priežastis pabūgti ir nuleisti ausis. Senovės Olimpiadose buvo sakoma "Svarbu ne nugalėti, svarbu – išdrįsti dalyvauti".
Turint omenyje, kad tuomet viena iš rungčių buvo pankrationas, tai yra tai, kas nūnai vadinama kovomis be taisyklių ir be svorio kategorijų, po kurių namo galėjai ir nebegrįžti, tai nebuvo tušti žodžiai.
Dabar tokių grėsmių nėra, todėl žmonės, kurie mano, kad viešojoje erdvėje turi būti reiškiamos ir kitokios nuomonės, nei didžiojoje žiniasklaidoje ir kad tinklaraščių tematika neturėtų apsiriboti kompiuteriniais žaislais, kulinarija, popso, mados ir žvaigždžių gyvenimo naujienomis, turi galimybę palaikyti konkurse kitokį blogą ir FB profilį.
Pavykus patekti į dvidešimtuką savo kategorijoje pereinama į kitą etapą, kuriame prie balsavimo prisijungia Komisija.
Mano supratimu, būtų visai gerai pasiųsti į viešąją erdvę signalą, kad internete jau yra kritinė masė žmonių, sugebančių mąstyti savo galva, kurių netenkina įprastinė portalų ir massmedijų produkcija. Ir kad yra tinklaraščių bei socialinių tinklų dalyvių, rašančių būtent tiems žmonėms.
Panašu, kad būtent kol kas dar ne itin galingi nepriklausomų autorių tinklaraščiai gali būti pilietinės žiniasklaidos užuomazga ateičiai.
Vienžo, nubalsuoti galima čia:
Už Zeppelinus, lietuvišką tinklaraštį – čia: LOGIN 2012 nominacija – Zeppelinus.livejournal.com
Už Blogeris Zeppelinus, lietuvišką Facebooko puslapį – čia: LOGIN 2012 nominacija – Blogeris Zeppelinus FB profilis [FB profilis Blogeris Zeppelinus organizatorių sprendimu buvo pašalintas iš šios kategorijos]
Siūlau ir kitiems patriotinės bei tautinės pakraipos tinklalapiams bei blogams dalyvauti Login 2012 konkurse įvariose kategorijose. Ne tiek konkuruojant tarpusavyje, kiek palaikant ir raginant balsuoti vieni už kitus.
Juk tikslas – ne aplenkti kokį popso žvaigždės gerbėjų FB puslapį ar pyragėlių su įdaru kepėjų tinklaraštį, bet pateikti Lietuvos internautams tautinių ir patriotinių resursų sąrašą bei jį populiarinti.
Trumpas komentaras, iliustruojantis seniai žinomą tiesą, kad negalima spręsti apie įvykį vien iš vaizdelio
Jame matome, kaip ponas Dovid’as Katz’as, matyt manydamas, kad jeigu nieko greta nėra, tai reiškia niekas ir nemato, perduoda iškrapštytą iš storos piniginės pluoštą grynųjų kažkokiam ekstravagantiškai pasirėdžiusiam senukui.
Kuris vos perskaičiavęs ir įsibrukęs kišenėn pinigėlius tuoj tuoj įsilies į tautinių eitynių koloną ir įsimaišęs tarp patriotų sutartu metu atliks kokias nors specialiasias kovų su fašyzmu užduotis – pvz. į žurnalistų kameras šūkaus “juden raus” ar rėkdamas “zig-heil” kels ranką romėniškame pasveikinime.
Nieko nuostabaus tokiame spėjime nėra, turint omenyje pono Dovid’o Katz’o veiklos pobūdį ir kitas aplinkybęs – pvz. tai, kad paėmęs pinigus veikėjas patyliukais dingo patriotų minioje bei pabrėžtinai “šnipišką” jo pasirėdymo stilių: akis slepiantys tamsūs akiniai nuo saulės debesuotą ir darganą kovo dieną, ant nosies užmaukšlinta kugelio formos languota mao-kepė bei studentiško amžiaus jaunimo tarpe madingas matracinių dryžių šalikėlis prie juodo lietpalčio.
Maždaug taip atrodydavo “Amerikos špijonai” senuose sovietmečio kinokomedijose, todėl toks stereotipinis įvaizdis negalėjo nepadaryti įspūdžio žiūrovams.
Juolab, kad ponas Katz’as tą dieną pinigais sklaidėsi ir atsiskaitinėjo su žmonėmis toli gražu ne paskutinį kartą – liudininkai matė, kaip jis apie 15:15 val. davė pinigų pluoštelį kažkokiam veikėjui Gedimino prospekto pizerijoje Can-can.
Tačiau tautinis jaunimas ir blogeriai nenusekė lietuviškosios filadelfinės žurnalistikos pėdomis ir prieš skelbdami tokio pobūdžio įtarimus paprašė manęs pasiaiškinti: kas tas paslaptingas žmogus, kuriam Katz’as įteikė pluoštą grynųjų prieš pat patriotinį renginį?
Tuo tikslu įdėjau jo nuotrauką Facebooke ir G+, prašydamas internautų pagalbos, nustatant pono Katz’o bendražygio tapatybę ir bandant nuspręsti, kiek pagrįsti gali būti budriosios pilietinės visuomenės dalies įtarimai bei nuogąstavimai.
Ir štai čia visai netikėtai mane užgriuvo žinučių srautas, kuriose prisiekę žurnalo “Žmonės” skaitytojai piktinosi, kad Lietuvoje tik totalūs atsilikėliai ir neišprusėliai gali sugebėti nepažinti iš veido žymaus elito atstovo bei vieno tolerantiškiausių Lietuvos žmonių.
Jų nuomonę, kupiūrų pluoštą iš pono D.Katz’o gavo joks ne šnipu iš senos kinokomedijos persirengęs agentas-provokatorius, o pagal paskutinį mados klyksmą pasirėdęs ponas Jonas Žiburkus, turtingas tolerantiškos kilmės prekiautojas medicinos įranga, buvęs medikas, melomanas, dailės kolekcininkas bei Piano.lt koncertų salės bendrasavininkas.
Kitaip sakant, ne Katz’as jį, o būtent jis panorėjęs tokių katz’ų gali nesunkiai įsigyti tuziną kitą.
Kas labai netgi tikėtina, prisiminus, kad buvo laikai, kuomet prie korumpuočiausių lietuviško verslo rūšių priskiriama prekyba medicinine įranga duodavo tokias pajamas, kad ir smulkesni Kolumbijos narkobaronai galėtų pavydėti.
Taigi, jei iš tiesų nuotraukoje regimas minėtas asmuo, tuomet aišku, kad šalto objektyvo įamžinti pakankamai intymūs santykiai tarp pono Katz’o ir pono Jono yra kiek kitokio pobūdžio, nei galėjo pasirodyti budriems piliečiams.
Matyt, mes tiesiog regime legendinio etninio solidarumo atvejį, kuomet tautiečiai remia ir padeda vienas kitam jų veikloje.
Netgi jei ta veikla tiesiogiai nukreipta prieš Lietuvą ir susiveda į jos šmeižimo bei antilietuviškų propagandinių akcijų organizavimą, kaip tai yra pono D.Katz’o atveju.
Na, vyresni skaitytojai greičiausiai pasakys, kad nieko tame nuostabaus nėra. Mat tokiais įdomiais ryšiais ponas Jonas galimai tiesiog tęsia šeimos tradicijas.
Jo tėvas, bolševikinis generolas ir Rusijos pilietinio karo dalyvis Jonas Žiburkus (Иван Иосифович Жибуркус), ilgus metus buvo vienu įtakingiausių sovietinio laikmečio veikėjų ir Lietuvos TSR SDAALR Centro komiteto pirmininku, o motina Cilia (Cecilija) Žiburkienė kovojo už Tarybų Lietuvą 16-os divizijos gretose.
Jų romantiška lietuviškai-žydiškų santykių istorija aprašyta netgi „Savanorio“ redaktoriaus ats.kap. V.Voverio knygoje “Šventasis karas”, kurios ištraukas spausdino Savanoris. 2010 m. gegužės 27 d. Nr. 5 (413) 6-7 pslp. “Narsioji Cilė” Fragmentai iš spaudai rengiamos knygos „Šventasis karas“.
Įstabu, kad neniekina šeimyninių kovų su fašizmu tradicijų ir JAV gyvenantis pono Jono sūnus, Jokūbas Žiburkus.
Atgimimo metais, būdamas septyniolikos, nomenklatūrinės šeimos pagal etninę liniją perkraustytas už vandenyno, savo tautiečio ir Komunistų partijos CK Pirmojo sekretoriaus A.Sniečkaus augintinio, formalaus disidento A.Štromo globon. Kur ir apsigyveno su žmona ir vaikais afroamerikiečiais.
Įdomus šio pono vertinimas savo sovietinio senelio veiklos atžvilgiu ir pasakojimas apie etninio identiteto pasirinkimą.
Kaip citatą įdedu visą to pono pasisakymo pastraipą, nes to vertas kiekvienas žodis (pabraukimai mano):
“Negaliu nepaklausti apie Tavo senelius. Jurga Ivanauskaitė sakė, kad, kai jai buvo šešeri, vienas gražiausių vyrų jai buvęs generolas Jonas Žiburkus, Tavo senelis. Kalbama, kad jo žmona Cilė Žiburkienė buvusi „fantastiško semitiško grožio, kaip koks biblinis personažas – Rachelė, Sulamita ar Marija Magdalietė“. Mamos mama, dirbusi restorane „Neringa“, buvo apsupta intelektualų, jos vyras, Tavo senelis, draugavo su Pauliumi Širviu. Kokius Tu prisimeni senelius? Kaip jie paveikė Tavo gyvenimą? Ar tiesa, kad senelio generolo J. Žiburkaus statusas sovietmečiu buvo toks pats kaip šių laikų milijonierių? Kaip suvokei senelio statusą – kitokį nei daugumos? Ar buvote privilegijuoti?
Generolo Žiburkaus statusas buvo svarbus ir įtakingas, tačiau ne nomenklatūrinis, o užtarnautas drąsa ir kova už tėvynę Lietuvą. Mano senelis už nuopelnus Lietuvai, ypač karo meno ir kariškų sporto šakų plėtrą sovietmečiu užsitarnavo butą (jame ir dabar gyvena mūsų šeima), o vasaromis nuomodavosi butą Turniškėse ir kambarį Palangoje. Galimybių pasinaudoti privilegijomis buvo daug, tačiau jis nesusigundė nei namo Turniškėse, nei Palangoje statybomis. Ironiška, tačiau Palangoje jis labai prisidėjo prie Nemirsetos karinio zenitinio poligono įsteigimo. Kasdieniame gyvenime senelis neleisdavo močiutei Cilei naudotis valstybine mašina, nebent būtų išskirtinis atvejis arba jeigu tekdavo skubiai vežti vaikus į ligoninę.
Dabar mąstydamas matau įdomių sutapimų. Kai man buvo septyniolika, išvažiavau į Ameriką studijuoti. Kai mano senelis Jonas buvo tokio amžiaus, jis sėkmingai nuginklavo vokiečių komendantūrą Šiauliuose, o vėliau su visu Žemaičių pulku buvo išvarytas iš Lietuvos. Neseniai sužinojau, kad jis buvo labai drąsus ir blaiviai kontroliuodavo įtampos kupinas kovų situacijas. Knygose aprašomi XX amžiaus pradžios bombonešiai ir juose ant geležinių keptuvių sėdintys bei rankomis bombas mėtantys kariai – tai ir apie mano senelį, kai jis Šiaurės Rusijoje kovojo su Antantės armija. Didžiuojuosi savo senelio entuziazmu ir laimėjimais.
Mūsų šeimoje niekada nebuvo akcentuojamas „blatas“ ar privilegijos. Priešingai – buvo skatinama rimtai, atsakingai ir kokybiškai dirbti. Tiesą sakant, senelis Jonas dirbo iki pat mirties – jis mirė būdamas 71-erių, net sunkiai sirgdamas vis dar vaikščiojo į darbą. Man tuomet buvo vieneri.
Jono Žiburkaus žmona Cecilija (Cilė) – vis dar solidaus grožio nepaprasta 92-ejų metų moteris. Išnykstančioje jidiš kultūroje ji yra vienas retų lobių. Man labai rūpėjo jos šeimos išnaikinimo istorija. Kartu buvome nuvažiavę į Plungę ir Panerius, ten griovių kapuose guli jos šeimos nariai, giminės ir draugai. Aš visada noriai leisdavausi į šias keliones, nes galbūt supratau, jog tai reikia žinoti, atsiminti ir pasakoti savo vaikams. Pasaulinė ir politinė sąmonė greitai keičiasi arba yra iškreipiama. Visiems lietuviams privaloma žinoti apie Antrąjį pasaulinį karą ir tautų genocidą.
Negaliu neprisiminti Cilės brolio Mendelio ir jo žmonos Genės, kuriuos taip pat be galo mylėjau. Mendelis dažnai pasakodavo apie karą, savo keistą žemaitiškai žydišką tarmę. Jis taip pat labai prisidėjo prie mano žydiškumo plėtojimo.
Mamos Laimos, kuri yra puiki anglų kalbos mokytoja, tėvai taip pat buvo nuostabūs. Senelį Vladą Lebedevą matydavau gana retai. Man labai patikdavo iš jo burnos sklindantis skanus kvapas (matyt, dėl purškiamųjų vaistų nuo astmos), patikdavo ramiai suptis jam ant kelių.
Mamos mama Albinukė, mano brangiausioji močiutė, buvo ir išlieka didžiulė mano gyvenimo dalis. Iš jos taip pat išmokau darbštumo, kantrybės. Aplink vaikaičius Albinukė sukosi kaip bitelė. Ji buvo daugelio teisininkų, muzikantų, kultūrininkų mylimiausia „Neringos“ padavėja. Tuo metu restoranas „Neringa“ buvo intelektualinio gyvenimo traukos centras, todėl ji pažinojo ir aptarnaudavo įdomiausius miesto gyventojus ir svečius. Jai teko aptarnauti Lietuvoje viešėjusius sovietų bloko ir socialistinio lagerio šalių komunistų partijos vadus. Tarp jų buvo Jumžagijnas Cedenbalas, Michailas Suslovas, Erichas Honeckeris, Piotras Mašerovas ir kiti. Močiutės Cilės ir senelio Jono medaliai bei ordinai buvo užtarnauti per karą arba su juo susiję. Albinukės apdovanojimai buvo už jos darbo laimėjimus.”
Na, ir kaip jums?
Skaitai žmogus šiuos gyvenačio laisvoje Amerikoje pas nomenklatūrinį sovietmečio “disidentą” kruvinojo bolševikų generolo anūkėlio pamąstymus apie jo senelio, komunistinio veikėjo “nuopelnus Lietuvai” ir jo “kovas už Tėvynę” ir tai, kaip tas anūkėlis didžiuojasi, kaip diedukas vardan tos Lietuvos “Šiaurės Rusijoje kovojo su Antantės armija” ir net nežinai, ką ir besakyti?
Nebent tai, kad gentiniai ir asmeniniai ryšiai tame keistame disidentų-nomenklatūrininkų-amerikonų intelektualų-sovietinių patriotų ratelyje atrodo daug svarbesnis dalykas, nei kažkokie ideologiniai įsitikinimai, Lietuvos laisvė, nepriklausomybė ar pan. niekniekiai.
Savas ratas, savas kraujas, tskant, teisingi genai…
Ir kas įdomiausia, panašu, kad ir ponas D.Katz’as, aktyviai komunistavusio Amerikos veikėjo sūnus, Lietuvoje labai sėkmingai įsiliejo į tos pačios tautybės buvusios nomenklatūros atžalų ratelį ir puikiai išnaudoja jų ryšius savo ne itin garbingoje antilietuviškoje veikloje.
Tskant, rezga bei palaiko tarpatlantinius gentinius-idėjinius tinklus.
O iš rankų į rankas keliaujantis pundeliai grynųjų tik regimas to požymis….
Broliams Vasiliauskams atminti. Jaunystėje iš jų girdėtą dainą atlieka Jurgis Ukrins iš Latvijos
Neseniai visas internetas džiūgavo dalindamasis kažkokios kinoamerikietės, pramokusios kelis lietuviškos dainos posmus, videoklipu. Mano supratimu, čia gerokai didesnio dėmesio vertas įstabus vaizdas:
Muzikantas Jurgis Ukrins iš Latvijos be galo nuoširdžiai dainuoja lietuvių partizanų dainą, kurią jaunystėje išmoko iš Žemaitijos miškuose partizanavusių šešių brolių Vasiliauskų. Visi jie sudėjo galvas už savo Tėvynės laisvę.
Liko tik šis paprastas, jausmingas ir užkabinantis sielos stygas valsas seno latvio lūpose.
Klausydamasis "parūdijusio" Jurgio balso ir šiek tiek "skardinio" gitaros garso pamaniau, kad būtent taip skambėdavo ši daina, atliekama kur nors žeminėje ar prie laužo miške.
Būtų gražu, jei ją įdainuotų ir kokia mūsų grupė ar atlikėjas…
Belieka padėkoti gerbiamam Jurgiui Ukrins už išsaugotą atmintį, už dainą ir autentišką jos atlikimą.
Dainos žodžiai iš Patriotai.lt :
Seniai manęs laukia šaltieji kapai.
Gal švinas ar plienas gyvybę atims,
O motina žemė mane prisiims.
Nematys tavo akys, kai mane užkas,
O tarpe gyvųjų manęs neberas.
Šiauriniai vėjeliai daineles dainuos,
O debesys juodi mane apraudos.
Generolo Madalovo gvardija Kovo 11-ą švęs Vilniuje. Laukiama antivalstybinių jėgų provokacijų?
29, Feb 2012"…dar viena pastabėlė Lietuvoje reziduojantiems Europos Sąjungos ir NATO šalių ambasadoriams: kai kitąsyk rašysite raportus apie viešus nacizmo proveržius šiandienos Lietuvoje, neužmirškite paraštėje pažymėti, kad juos režisuoja negrabi vietinio saugumo ranka." Darius Kuolys
Viešojo saugumo tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos vadas generolas Sergejus Madalovas išleido įsakymą, kuriuo Kauno dalinio vadas Ričardas Alzbergas įpareigotas kovo 11-tą dieną pristatyti į Vilnių maksimaliai galimą dalinio karių skaičių su visa ekipuote.
Primenu, kad Viešojo saugumo tarnyba prie Vidaus reikalų ministerijos yra nuolatinės specialiosios parengties valstybės įstaiga, kurios paskirtis – atkurti ir užtikrinti viešąją tvarką ypatingų ir ekstremalių situacijų atvejais, slopinti riaušes, masinius neramumus, grupinius veiksmus, kuriais pažeidžiama viešoji tvarka ar priešinamasi teisėsaugos pareigūnams.
Jos sudėtyje yra ne tik konvojavimo bei apsaugos padaliniai, bet ir mobilioji bei specialiosios paskirties kuopos.
Tokio galingo masinių riaušių malšinimo būrio gabenimas į valstybinę šventę švenčiančią sostinę yra ganėtinai keistas ir nerimą keliantis ženklas.
Juk paprastai tvarkai palaikyti Kovo 11-osios renginių metu pilnai pakakdavo ir sustiprintų viešosios policijos pajėgų. Miesto centre vykstantys mitingai, koncertai, šventinės patriotų eitynės niekada nekėlė jokių ypatingų problemų dėl viešosios tvarkos palaikymo.
Nebent kokie pakiliai nusiteikę vilniečiai, padauginę iš to džiaugsmo gaiviųjų gėrimų, pasiskandalindavo, bet tai ir tiek. Antivalstybinių jėgų provokatorius, bandančius pastoti kelią tautinio jaunimo eisenai arba antilietuviško turinio amsėjimu pavymui sukurstyti jų dalyvius smurtui, atskirdavo ir apsaugodavo uniformuoti viešosios policijos pareigūnai.
Tačiau šie metai gali būti ypatingi ir ne tokie ramūs, kaip ankstesnieji.
Pernelyg daug požymių, kad Lietuvoje atsirado jėgos, trokšte trokštančios būtent per patriotinę lietuvių šventę sukurstyti neramumus bei išprovokuoti smurtą.
Etninių antifašistų ir užsienio piliečių Dovid'o Katz'o ir Milan'o Chersonskij'aus kol kas nesėkmingas, bet primygtinai išreikštas ketinimas susilaukti nedraugiško dėmesio iš vasario 16-osios šventės dalyvių Kaune, viešosios įstaigėlės skambiu Žmogaus teisių stebėjimo instituto užvadinimu bandymas tiesiog pavogti jau tradicinio tautinio jaunimo renginio laiką, vietą ir netgi formatą, ponios Olgos Zabludoff ir kitų žmogaus teisių priešų JAV antidemokratinė peticija Lietuvos ambasadoriui, nuolatinio Lietuvos šmeižėjo pono Zuroffo pareiškimai, etc. aiškiai rodo siekį sutrukdyti ir neleisti Lietuvos patriotams ramiai švęsti brangios jiems valstybinės šventės.
Bjauriausia, kad jie turi palaikymą žiniasklaidoje. Deja, ne tik užsienio, bet ir Lietuvos.
Liūdnai pagarsėjes Rusijos dienraštis Komsomolskaja Pravda ir žurnaliste-saugumiete Galina Sapožnikova, jo analogas Lietuvos Rytas su savo įžymiuoju Nerijum 'Filadelfijum' Povilaičiu, kai kurios kitos žiniasklaidos priemonės, tame tarpe tos, kuriuose vadovaujančias pareigas užima buvę saugumiečiai, persikvalifikavę į "žurnalistus" bei jų šeimos nariai.
Taigi, kaip tokiame fone derėtų suprasti Vidaus reikalų ministrui R.Palaičiui pavaldaus generolo S.Madalovo įsakymą komandiruoti į Vilnių pilnai ekipuotą riaušių malšinimui dalinį?
Gal tai reiškia, kad Vidaus reikalų ministras turi patikimos operatyvinės informacijos, kad antivalstybinės jėgos Kovo 11-os šventimo metu planuoja surengti provokacijas prieš kažkurio tos dienos renginio dalyvius ir visgi sukurstyti masines riaušes?
O gal tarp artimo kairuoliams jaunimo sklandančios įkyrios kalbos apie kai kurių Lietuvos veikėjų bandymus prisikviesti iš užsienio ultrakairiųjų ekstremistų organizacijų smogikų brigadas nėra iš piršto laužti?
Juk kaimyninėje Lenkijoje neperseniausiai nutiko būtent taip – švenčiančius Nepriklausomybės dieną varšuviečius užpuolė atvykę iš Vokietijos ir kai kurių kitų ES šalių ultrakairuolių antifa-ekstremistų smogikai, padedami vietinių paleckių. Gal ponai katzai, chersonskiai, paleckiai ir kitokios vasiliauskaitės organizuoja kažką panašaus ir vilniečiams bei miesto svečiams?
Jeigu taip, tai visuomenė turi teisę tikėtis, kad Lietuvos specialiosios tarnybos imsis priemonių iš anksto užkirsti kelią provokatoriams bei neleis antivalstybinėms ir antitautinėms jėgoms sukurstyti smurto valstybinės šventės metu.
Atsižvelgiant į tai, kad tautinio jaunimo eitynės kasmet vis labiau virsta į linksmą šventinį renginį visai šeimai, kuriame dalyvauja daug merginų, moterų ir vaikų, būtų sąžininga, jeigu ponas vidaus reikalų ministras apie laukiamus antivalstybinius išpuolius perspėtų ne tik generolą Madalovą, bet ir visus šventinių renginių dalyvius.
Nes pavyzdžiui aš visai nepageidauju, kad mano vaikams šventinę dieną iškiltu grėsmė būti nupurkštiems dujomis, priluptais bananais ar sušaudytais plastiko kulkomis kartu su kokiais nors ultrakairuolių ekstremistais, antifa banditėliais ar nežinia iš kur staiga išdygusiais svastikomis nuo galvos iki kojų apsikarsčiusiais ir nelegalius šūkius rėkaujančiais provokatoriais.
Ir turiu teisę žinoti apie tokias grėsmes iš anksto.
———————————————–
P.S. Bonusas tiems, kas perskaitė iki galo.
Žymaus etninio antifašisto Dovid Katz pokalbis su kitu, deja neįvardintu etniniu antifašistu. Pokalbis apie Kovo 11-os eitynes vyksta anglų kalba, su sunkiai perduodamomis intonacijomis.
Trukmė 2:18 min.
- In: Zeppelinus.livejournal.com
- Tags: tautinis judėjimas
"Iš už jo nugaros išdavikiškai styrojo juodi ir susivėlę vieno egzotiškų kalbų profesoriaus gaurai…." ©
Pastaruoju metu ši valstybė aktyviai užsiima šių vertybių plėtra tuose pasaulio kraštuose, kuriuose valdžia riboja savo žmonių teisę į taikius susirinkimus bei laisvę viešai reikšti savo nuomonę.
Vardan demokratijos ir laisvės įsigalėjimo palaikomos ir remiamos antiautoritarinės "Arabų pavasario" revoliucijos, vardan jų kovoja ir žūsta NATO kariai Irake bei Afganistane.
Parodoksalu, bet pasirodo, jog būtent toje senų demokratinių tradicijų šalyje lizdą yra susisukę pikčiausi demokratijos ir žmogaus teisių bei laisvių priešai, kurie dieną ir naktį svajoja uždrausti žmonėms kitose šalyse naudotis demokratijos suteikiamomis teisėmis bei laisvėmis.
Savo valstybėje – JAV jie to padaryti kol kas dar neįstengia, o dėl viešosios opinijos šiek tiek ir prisibijo garsiai reikšti savo totalitarinius kėslus.
Užtat aktyviai bando atsigroti kitur – ten, kur demokratinės tradicijos dar silpnos, o valdžios atstovai ne visuomet supranta, kaip derėtų principingai reaguoti į visokių totalitarinį mąstymą atstovaujančių prašalaičių antidemokratinius išpuolius.
Vos užvakar mūsų spaudoje nuskambėjo žinia, kad Vašingtone gyvenanti kažkokia Olga Zabludoff, prisistatanti, kaip litvakų palikuonė, pradėjo rinkti parašus po peticija, kuria raginama uždrausti kasmetes tautiškai nusiteikusio jaunimo eitynes Kovo 11-ąją.
Rašoma, kad ją jau pasirašė 250 žmonių.
Tiems, kas visgi nesuprato, kodėl aš rūpinuosi amerikonų reikalais ir kažkokių tenykščių eitynių leidimais bei draudimais, paaiškinsiu: kaip kvailai tai nenuskambėtų, bet ta amerikonka nori uždrausti eitynes ne kažkur Vašingtono DC ar kitoje JAV vietoje, bet ….mūsų suverenios valstybės sostinėje Vilniuje!
Neįtikėtina, bet būtent tokį reikalavimą ji atsiuntė Lietuvos ambasadoriaus JAV pareigas užimančiam Seimo narės prof. A.M.Pavilionienės atžalai Žygimantui Pavilioniui.
Ką ir kodėl Lietuvos piliečiams nori uždrausti totalitarinio mąstymo atstovė iš tolimosios Amerikos?
Kaip žinia, šiais metais Vilniaus savivaldybė yra davusi leidimą Lietuvių tautiniam centrui ir Lietuvių tautinio jaunimo sąjungai rengti šventinį tautinio jaunimo paradą kovo 11 d.
Eitynių tema bus Tėvynė. Dalyviai žygiuos Gedimino prospektu nuo Katedros iki Lukiškių aikštės. Leidimas duotas jose dalyvauti iki 2 tūkst. žmonių.
Ir LTC ir LTJS yra legaliai veikiančios ir Lietuvos įstatymus gerbiančios bei griežtai jų besilaikančios organizacijos, dedančios daug pastangų, kad išmokyti tautinį jaunimą įsprausti savo jaunatvišką maksimalizmą į teisės aktais apbrėžtas ribas.
Būtent jų ir kitų subrendusių patriotų dėka ir pastangomis Kovo 11-os eitynės nuo 2009 m. pavirto nuostabia Nepriklausomybės atgavimo šventimo forma, kurioje kartu dalyvauja visų amžiaus grupių bei lyčių lietuviai ir jiems prijaučiantys.
Tačiau Amerikos totalitaristė jas apibūdina taip:
"Šios dvi neofašistinės organizacijos yra pagarsėjusios viešu ekstremaliu antizemitizmu", – teigia antidemokratinės peticijos autorė ir retoriškai klausia:"Kokią žinią skelbia neonacių žygis pagrindine Europos Sąjungos, NATO ir ESBO narės sostinės gatve, teisėtai vyksiantis jos Nepriklausomybės dieną?"
Taip pat Olga Zabludoff teigia, kad pernykščių eitynių metu parado dalyviai demonstravo fašistų simbolius ir skandavo nacių šūkius, nukreiptus prieš tautines mažumas, o po jų ant vienintelės Vilniuje veikiančios sinagogos atsirado užrašas "Juden raus" (vok. "Žydai lauk").
Įdomus dalykas yra tai, kad visi šie ponios O.Zabludoff teiginiai akivaizdžiai neatitinka tikrovės.
Nei LTC, nei LTJS pagal jokius visuotinai pripažintus kriterijus negali būti priskirtos prie neofašistinių organizacijų, jos nėra padariusios jokių "viešo ekstremalaus antisemizmo" pareiškimų ar veiksmų, tautinių jėgų eitynės nėra joks "neonacių žygis", o jų metu tikrai nėra demonstruojami fašistų simboliai bei skanduojami "nacistiniai šūkiai, nukreipti pieš tautines mažumas".
Ir beveik sienos spalvos užrašas "Juden raus" ant Choralinės sinagogos, liudininkų teigimu, atsirado gerokai anksčiau, nei 2011 m. Kovo 11 d., tik kažkodėl nebuvo uždažytas pakankamai ilgą laiko tarpą.
Kitaip sakant, bandydama pagrįsti savo akiplėšišką ir žmogaus teisėms prieštaraujantį reikalavimą apriboti Lietuvos piliečiams teisę taikiai švęsti valstybinę šventę, ponia iš Amerikos tiesiog … įžūliai meluoja į akis!
Verta įsidėmėti šią totalitarinio mąstymo atstovų antilietuviškos bei antidemokratinės pakraipos veiklai būdingą aplinkybę!
"Prašau kaip įmanoma greičiau užtikrinti, kad leidimai eitynėms būtų atšaukti. Prašau uždrausti neonacių paradus gražiose didingos sostinės gatvėse",
- primygtinai iš suverenios Lietuvos ambasadoriaus reikalauja O.Zabludoff ir jos totalitarinio mąstymo bendrai.
Rašoma, jog kviesdama žmones pasirašyti po peticija, ši ponia ragina užkirsti kelią gėdai, kad nebūtų išniekintas Nepriklausomybės dienos orumas.
Ten pat O.Zabludoff bando postringauti, kad Kovo 11-oji yra tarptautiniu mastu pripažinta Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo diena, kuri iki šiol įkvepia visas tautas, siekiančias laisvės nuo priespaudos ir kitų valstybių dominavimo.
Labai keista, bet panašu, kad rašydama visus tuos blėnis ir bandydama gėdinti Lietuvą Amerikos totalitaristė pamiršo paminėti, kokio pobūdžio legalūs vieši renginiai vyksta jos pačios šalyje bei kokia simbolika juose demonstruojama ir kokie šūkiai skamba.
Ką gi, man nesunku – aš priminsiu didžiąjai gėdintojai iš užjūrio, kas dedasi jos panosėje ir į ką ji nemato reikalo kreipti nei menkiausio dėmesio ir dėl ko peticijų nerašo.
Štai legaliai USA veikiančio Nacionalsocialistų judėjimo viešų renginių Amerikos miestuose vaizdeliai.
Kaip matome, šių renginių net neįmanoma palyginti su Kovo 11-os eitynėmis Vilniuje. Nes juose išties yra viešumoje naudojama nacistinė simbolika, kurios nei su žiburiu neatrasi pas mus.
Įdomu, kodėl ponia Olga Zabludoff negula kryžiumi tam, kad užkirsti kelią gėdai ir apsaugoti Amerikos orumą?
O štai keletas filmuotų videovaizdelių, duodančių aiškų supratimą, kad tarp Lietuvos tautinio jaunimo šventės ir ponos Olgos Zabludoff panosėje realiai veikiančių ir jos kažkodėl toleruojamų Amerikos neonacių eisenų bei mitingų nėra ničnieko bendro.
A. Reklaminis Amerikos neonacistų klipas, kviečiantis šalininkus dalyvauti marše į Vašingtoną. Trukmė 1:44 min.
B. Trumpas TV reportažas apie Amerikos neonacistų eiseną. Trukmė 0:57 min.
C. Trumpas TV reportažas apie Amerikos neonacistų eiseną prieš nelegalią imigraciją. Trukmė 1:23 min.
D. Amerikos neonacistų viešo renginio fragmentai. Trukmė 9 min.
Atvirai sakant, man susiklosto įspūdis, kad tokie amerikoniški renginukai labai jau primena persirengėlių šou ar komedijines parodijas. Bet svarbu ne tai.
Šiuos vaizdelius ponia Olga Zabludoff gali matyti pro savo namų langus ir dėl jų jai netenka įjungti lakios vaizduotės, kaip dėl patriotų eitynių tolimąjame Vilniuje. Yra ir nacistinė simbolika, ir nacionalsocialistinė partija, ir rasistiniai bei antisemitiniai lozungai – visa tai, ko Vilniuje LTC ir LTJS organizuojamose renginiuose nėra ir niekada nebuvo.
Bet kažkodėl jai nekyla abejonių, kad šalis, kurioje visa tai vyksta, t.y. Jungtinės Amerikos Valstijos, gali būti laikoma tarptautiniu mastu pripažintu Demokratijos ir Žmogaus teisių švyturiu, kuris iki šiol įkvepia visas tautas, siekiančias laisvės nuo priespaudos ir kitų valstybių dominavimo?
Kodėl ta miela ponia nesukurpia Peticijos Prezidentui B.Obamai ir JAV Kongresui su reikalavimais apkarpyti žodžio ir susirinkimų laisvę Amerikos piliečiams?
Manau, vien tarp Lietuvos liberalų bei apsišaukėlių "žmogaus teisių stebėtojų" jai pavyktu surinkti nemažą kiekį parašų su garsiomis pavardėmis.
Tai kaip čia dabar gaunasi, ponai mielieji? Nejaugi amerikietiški demokratijos bei žodžio laisvės standartai nebėra pavyzdys visam likusiam pasauliui?
Negi mums siūloma naudotis ne pirmarūšiais amerikietiškos demokratijos ir žmogaus teisių gerbimo pavyzdžiais, bet kažkokiomis kontrafaktinėmis "export only" totalitarizmu atsiduodančiomis versijomis?
————-
Tiek to, poniai Olgai bei jos antidemokratinei akcijai ir taip skyriau daug daugiau dėmesio, nei ji verta.
Tačiau man įdomu – kodėl šis užjūrio totalitaristės išpuolis prieš žmogaus teises Lietuvoje susilaukė vos ne pritariančio dėmesio kai kuriose mūsų spaudos priemonėse? Kodėl nėra aiškiai įvardinamas tų melu ir prasimanymais grįstų absurdų dėl kovo 11-os renginio bei jį organizuojančių legalių asociacijų apibūdinimų šmeižikiškas pobūdis?
Kodėl nematau spaudoje klausimo Lietuvos ambasadoriui Ž.Pavilioniui – kada pagaliau jis sukvies spaudos konferenciją, kurios metu iškilmingai suplėšys tą antilietuvišką peticiją ir skutelius išmes į šiukšliadėžę, oficialiai pakomentuodamas, kad Lietuva yra suvereni ir demokratinė valstybė, kurioje piliečiai turi neatimamas Konstitucijos garantuojamas teises ir laisves.
Ir kad jokie amerikoniškų totalitaristų sektos paskviliai to nepakeis, nes Lietuva siekia įgyvendinti būtent aukščiausius amerikietiškus demokratijos ir žodžio laisvės standartus.
Reikia ponams žmogaus teisių priešams užjuryje ir čia, Lietuvoje, pasakyti tiesiai šviesiai: mes gyvename laisvoje valstybėje, kurią, kaip sakoma mūsų Konstitucijoje, prieš daugelį amžių sukūrė Lietuvių Tauta, išsaugojusi savo dvasią, gimtąją kalbą, raštą ir papročius.
Kasmet Kovo 11-ą Lietuvos piliečiai švenčia Nepriklausomybę bei Laisvę, kuriuos prieš dvidešimt du metus jie apgynė būtent nuo tokių totalitaristinio mąstymo žodžio laisvės priešų, kaip ponia Olga ir jos bendrai. Todėl mes patys nuspręsime, kaip laisvos šalies laisvi piliečiai turėtų švęsti džiaugsmingą Laisvės dieną.
O piktų šunelių amsėjimas, žalų karvučių baubimas ir perekšlių kudakavimas, kaip žinia, į dangų neina….
Komentuoti postą galima čia arba Blogeris Zeppelinus Facebooke bei G+.
Dėkoju tiems, kas nusprendžia pasidalinti/pašarinti mano tekstus.
Liberal-Konservatoriai kėsinasi perimti Kovo 11-os antitautinių jėgų akciją. Anarkystai pasimetę…
3, Feb 2012Naujiena, nuo kurios lūžau iš juoko…
Paprastai jose dalyvauja ultrakairieji radikalai, homoseksualizmo plėtros aktyvistai ir antifašistinė Paleckiuko šutvė su svečiais iš užsienio.
Įspūdingų ir kasmet gausėjančių patriotų eitynių fone puikiai matosi, kokios skystos ir komiškos yra tos akcijos, susivedančios į egzaltuotų feminisčių kritinėjimus eitynių dalyviams po kojomis bei graudulį keliančius anarchistinio jaunimėlio rėkavimus iš saugaus atstumo.
Ir štai šiemet jiems nusprendė pamačyti taip vadinami netradicinių žmogaus teisių stebėtojai, kaip patyrę intrigantai tiesiog pabandę pavogti tautinio jaunimo Kovo 11-os eitynių vietą ir laiką, pasiorganizuodami iš mero A.Zuoko vadovaujamos savivaldybės leidimą.
Deja, ir ši akcija neišdegė, netgi priešingai, nes kilusių protestų pasėkoje tautinio jaunimo eitynės atsikėlė į dar geresnį laiką ir vyks vos ne iškart po oficialiųjų šventinių renginių.
Kas yra labai patogu ir šiaip tik į gerą.
Tačiau netradicinių žmogaus teisių stebėtojai atsidūrė kvailoje padėtyje. Juk jie užsisakė laiką ir vietą net 800 žmonių eitynėms, bet juk visi puikiai žino, kad visi tie naujakairiejį „antifašistai“, anarchistai, homoseksualizmo plėtros aktyvistai bei kita antilietuviška publika gausi tik internetuose bei grantų čiulpėjų sąrašuose, o realiame gyvenime tėra kelios dešimtys savanaudiškų abiejų lyčių bobelių bei po Paryžiaus šiukšlių konteinerius pamėgusio trintis visokius kvazimokslus studijuojančio jaunimėlio atstovų.
Jeigu alternatyvą įspūdingai tautinių jėgų kolonai Kovo 11-tą sudarys tik tokia publika – konfūzas ir fiasko neišvengiami. Žmonės žiūrės, badys pirštais ir juoksis.
Žinomi sąjūdžio veikėjai jau parašė laišką, piktindamiesi, kad savivaldybė nerado geresnio laiko homoseksualizmo plėtotojų bei naujakairiųjų „antifašistų“ demaršams, nei kiekvienam lietuviui brangi Nepriklausomybės atgavimo šventė.
Dabar į šį reikalą įsijungė visuomenės veikėjai, kuriuos sąlyginai galima pavadinti liberalkonservatoriais.
Konservatorius ir kitus politikierius šiuo atveju suprasti nesunku: artėjant rinkimams pasinaudoti proga ir tuo, kad autorinės teisės čia netaikomos, tiesiog pasigrobti tautinių jėgų jau sukurtą ir išpopuliarintą neformalaus valstybinės šventės paminėjimo būdą.
Bet išgirdę šią naujieną – kad jiems teks žygiuoti kartu su krikščionių-demokratų bei konservatorių veikėjais – šiek tiek pasimetė įprastiniai protestuotojai prieš tautinį renginį – visų tų antilietuviškų organizacijų nariai.
Liūdnai pagarsėjusių ultrakairiųjų ekstremistų grupuotės Antifa.lt Facebooko puslapyje pasirodė žadą praradusių netradicinių „kovotojų su sistema“ komentarai:
Ričardas Sinkevičius tas pats Juozapaitis, kuris su Konservais i seima varo?
Antifa Lietuva Taip, tas pats. Panašu, kad radikalius nacionalistus norima pakeisti nuosaikiais…
Belt Straight Tai zmones pries sistema zigiuos petys petin su sistemos organais? ? ?
..persasi nuomone, jog nepatenkinti sistema eis i gatve su sistema, viena diena jie kartu zigiuos, kita diena antisistemininkai dauzys langus sistemai
Belt Straight Todel kad taip gaunasi, Juozapaiciai, Marcenaites ir Aušrinė Marija Pavilionienė, viesi visos sitos sistemos dalyviai, o tavo klausimas su kokia sistema? Bus ir daugiau tokiu pasipiarint norinciu pries rinkimus ir ka jus jiems , o gi nieko. Vadinasi eisit su sistema ir tiek.
Antifa Lietuva … toje pačioje kolonoje (sukandę dantis) žygiuos ir partinis konsevatorius, ir antisisteminis anarchistas. Konservatorius turbūt žygiuos valstybės laisvę, anarchistas – už asmens laisvę nuo nacionalistinės valstybės.
Belt Straight Vadinasi tos eitynes neturi jokio tikslo arba vadinasi tose eitynese dalyvaujantys asmenys sieks kiekvienas savo, gal ir visai nieko
. Tik va ligiai tokias pat eitynes galima buvo pasirinkti rengti ir kovo 12d arba betkuri kovo savaidgali, jei jos betiksles ir del reklamos ar seip.
Donatas Gailius Esu tikras, kad šitose eitynėse pamatysim ir poną Kubiliodą.
Ir negali sakyti, kad tie apstulbę nuo tokių naujienų radikalūs “kovotojai su sistema” šiuo atveju yra neteisūs.
Nes nors ir manau, kad nėra blogai, kad akivaizdžiai antivalstybinės pakraipos ultrakairuolių renginį savo žinion perima tradicinės politinės jėgos, bet man pačiam smalsu bus pamatyti, kaip vienoje tolerastinės „Laisvės eisenos“ kolonos pusėje plėvesuos dryžuotos vaivorykštinės vėliavos, kyšos prokomunistinė-anarchistinė simbolika, bus stūgaujami antivalstybiniai šūkiai („Užmušk valstybę savyje“, etc.), o kitoje bus nešami liberalių krikščionių kryžiai bei konservatoriškais balsais giedama „Marija, Marija…“.
Neketinau po tautinio jaunimo eitynių pasilikti žiūrėti šio įprastai antilietuviško renginio, bet panašu, jog nusimato toks nemokamas cirkas, kurį praleisti nepaspoksojus būtų tiesiog nuodėmė….
Kad tik nesusipeštu tarpusavyje, tie netradicinės tolerancijos mėgėjai su liberaliais krikščioniškais konservatoriais…
Komentuoti postą galima čia arba Blogeris Zeppelinus Facebooke bei G+.
Dėkoju tiems, kas nusprendžia pasidalinti/pašarinti mano tekstus.
Nėštumas – lytiniu keliu plintanti liga. Gimdymai diskriminuoja moteris. Vaikus darysime kitaip
29, Jan 2012Stulbinantys britų mokslininkės atradimai, galintys iš esmės pakeisti tradicinį žmonių dauginimosi būdą
Toks mokslininkas paprastai vaizduojamas, kaip genijus savo srityje ir artimas visiškam asilui keistuolis įprastiniame gyvenime.
Jo prototipas – XVIII-XIX a. mokslininkai, pasišventę entuziastai, kurių pagrindinis motyvas mokslinei veiklai buvo nenumaldomas žingeidumas, siekis pažinti šį pasaulį ir perteikti šias žinias žmonėms, dėl ko jie aukodavo kitas gyvenimo sritis.
Bet laikai keičiasi ir tokie profesoriai išnyko, užleisdami vietą racionaliems pragmatikams, puikiai paskaičiuojantiems, kaip uždirbti pinigų ir šlovės iš savo mokslinės veiklos, kai kada netgi perdėm nesivarginant.
Tačiau gamta nemėgsta tuštumos – ir šventa vieta tuščia neliko. Dailiosios lyties emancipacijos banga XX a. antroje pusėje ir ypač XXI a. pradžioje pagimdė naują, anksčiau negirdėtą anekdotinį tipažą – nukvakusią profesorę.
Jeigu klasikinis išprotėjusio profesoriaus tipas turėjo pasiekimų rimtuose moksluose – fizikoje, matematikoje, chemijoje, biologijoje, medicinoje ir būdavo vaizduojamas, kaip novatorius bei išradėjas mechanikoje, elektrotechnikoje, vivisekcijoje, genetikoje ar viską žudančių įrengimų srityje, tai naujasis moteriškasis ekvivalentas tokių sričių vengia, kaip velnias kryžiaus.
Dėl visiems suprantamų priežasčių…;)
Kaip taisyklė, jos reiškiasi išskirtinai ideologizuotuose kvazimoksluose, tik imituojančiuose tikros mokslinės veiklos formas ir mėgdžiojančiuose akademinius vardus bei laipsnius.
Mokslinis komunizmas, socialistinė politekonomija, marksistinė-leninistinė filosofija, komunistų partijos istorija – sovietiniuose kraštuose; postmodernistinė filosofija, tolerancijos, homoseksualizmo, genderių bei lyčių studijos, mokslinis feminizmas ir panašaus pobūdžio „mokslai“ Vakaruose padovanojo pasauliui ištisą plejadą žymių tokio tipo profesorių, docenčių bei mokslų daktarkų, garsėjančių ne atnešta žmonijai nauda, bet visokio ideologinio briedo konstravimu ir propagavimu nutaisius tragiškai rimtas veido išraiškas. 
Piktesni liežuviai šneka, kad ir Lietuvoje, tarp viešojoje erdvėje aktyviai besireiškiančių ir mokslo daktaro laipsniais bei profesorių ar docenčių vardais mėgstančių pasipuikuoti veikėjų tokio tipo „mokslinykių“ esama – ir netgi sumini kai kuriuos garsius vardus ir šypseną keliančius jų mokslingus atradimus.
Bet visgi manau, kad turime išlikti diskretiški viešai komiškai pafilosofuoti ar kovoti su savo pačių galvose gimusiais baubais mėgstančių postmokslininkių ir jas priglaudusių akademinių bendruomenių atžvilgiu, todėl jokių vardų delikačiai neminėsiu, palikdamas galimas vaizduotės insinuacijas skaitytojų sąžinei.
Tačiau negaliu susilaikyti nepailiustravęs savo nuomonės apie nukvakusios profesorės, atstovaujančios ideologizuotą kvazimokslinę sritį, tipažo aktualumą per konkretaus prototipo paminėjimą.
Taigi, neseniai pasaulį išvydo vedančiosios Jungtinės Karalystės bioetikės, filosofijos daktarės Anna Smajdor straipsnis, kuriame ši Rytų Anglijos universiteto akademinės bendruomenės, neperseniausiai pagarsėjusios, kaip „žmogaus sukurto pasaulinio atšilimo“ falsifikatorių gūžta, atstovė nudžiugino žmoniją naujais atradimais tolerancijos plėtros bei diskriminavimo sumažinimo srityje.
Pasirodo, jos atstovaujamas „mokslas“ neginčyjamai tiksliai nustatė, kad nėštumas turėtų būti traktuojamas, kaip lytiniu keliu plintanti ir devynis mėnesius trunkanti …liga.
“Nėštumas yra barbariškas reiškinys”,- tvirtina dr. Anna Smajdor. „Tai tokia pat rimta liga, kaip tymai, kurie taip pat kartais baigiasi mirtimi, bet netrunka devynis mėnesius.“
Taip pat paaiškėjo, kad nėštumas ir gimdymas yra tiesiogiai diskriminuojantys moteris veiksniai – ir juos reikėtu arba dalintis su vyrais arba pradėti darytis vaikučius kokiais nors kitokias, labiau tolerantiškais ir ne tokiais diskriminuojančiais būdais:
„Nėštumas ir gimdymas moterims yra tokie skausmingi, rizikingi ir socialiai atskiriantys, todėl reikia viešąjį finansavimą skubiai nukreipti į gimdymą dirbtinėse įsčiose. Tai vienintelis būdas pasiekti tikrąją lygybę tarp vyrų ir moterų. Tuomet moterų nuo vyrų neskirtų galimybė gimdyti vaikus, o rūšies reprodukcijos našta būtų padalijama vienodai.“
Taigi, greit turėtume ir mūsų spaudoje išvysti straipsnius, raginančius valdžią ir visuomenę nutraukti moterų diskriminaciją bei imtis priemonių užkirsti lytiniu keliu plintančiai baisiai nėštumo ligai.
—–
Skaitant visą tai nenoromis kilo mintis: ar tik britų mokslininkė nieko nepamiršo?
Ar tikrai galutinai išsprendė moterų diskriminacijos per tuos nelemtus nėštumus ir būtinumą gimdyti problemą?
Panašu, kad ne! Yra dar vietos mokslingiems atradimams…
Jau teko nugirsti apie dr.Anna Smajdor atradimo sukeltą sukrutimą panašios pakraipos bei lygio Lietuvos postmokslininkių tarpuose, įžvelgusiuose čia netikėtą galimybę įnešti ir savo svarų indėlį į mokslinio feminizmo bei genderinių studijų išminties lobyną.
Juk vertinant žymiosios bioetikės dr.Anna Smajdor naudojamais kriterijais, pats lytinis aktas savaime irgi yra žiauri moterų diskriminacija!
Pakanka prisiminti labiausiai paplitusius, tskant, tradicinius taip vadinamo sekso būdus.
Badyti kietu daiktu gyvą žmogų į jo intymiausias kūno ertmes – argi gali būti kas nors labiau žeminančio asmens orumą bei įžeidžiančio tauriausius žmogiškuosius jausmus?
Žinoma, kad ne!
Manau, kad Lietuvos mokslinio feminizmo-genderizmo atstovės nedels ir nepraleis progos išvystyti britų akademikės tolerantiškų idėjų savo būsimuose moksliniuose darbuose, paragindamos žmoniją atsisakyti diskriminuojančio ir žeminančio tradicinio sekso, kuo greičiau pereinant prie nėštumo ligos nesukeliančių netradicinių lytinio santykiavimo būdų….
Posto tema: pagal Facebooko puslapio Man nepatinka tolerastija ir “politkorektiškumas” užvedimą.
Komentuoti postą galima čia arba Blogeris Zeppelinus Facebooke bei G+.
Dėkoju tiems, kas nusprendžia pasidalinti/pašarinti mano tekstus.
Tolerantiškiausios religijos konkursui. Ortodoksinis judaizmas sprendžia lėktuvų keleivių problemas
7, Nov 2011
Lietuviško aukštojo mokslo aukos niekaip negali susiprasti, kad vertinant šiuolaikinį religinį mokymą ir juo grįstus elgsenos modelius, derėtų žiūrėti, ne į tai, kas buvo parašyta prieš kelis šimtus ar net tūkstančius metų, bet į tų žodžių atspindį dabarties praktikoje.
Tie autoritetų lūpose bei tekstuose skambantys kasdienio gyvenimo patarimai bei tinkamos moralinės pozicijos nuostatos, kurie yra pateikiami to mokymo pasekėjams senų dieviškų tiesų interpretacijose, pritaikytuose aktualiai dabarčiai, yra gerokai svarbesni, nei negražūs ar netolerantiški žodžiai senobiniuose raštuose.
Jokia religija ar ideologija nemėgsta keisti savo pamatinių tekstų, ypač tų, kurie yra palaiminti aukštesne pripažįstamos jėgos. Būtent todėl prie dabarties poreikių jie yra pritaikomi per autoritetingos institucijos interpretacijas, kurių pasėkoje tam tikrų senobinių tekstų frazių prasmė gali ženkliai pasikeisti. Net į priešingą prasmę.
Geriausia to iliustracija – mūsų viso labo 20 metų sulaukusi Konstitucija, kurios nuostatos Konstitucinės Dvasios žynių interpretacijose apsivertė aukštyn kojomis, palyginus su tomis, už kurias nubalsavo ir kurias palaimino aukščiausiasis žemiškasis suverenas. Pabandykite įsivaizduoti, kaip atrodytų mūsų vis dar tebegaliojančios Konstitucijos interpretacijos, daromos, tarkime po …2000 metų! Labai nustebtumėte, jas pamatę…;)
Kitas nesunkiai pastebimas dalykas yra tai, jog religinės praktikos kritikai Lietuvoje, kaip taisyklė, apsiriboja išskirtinai Romos Katalikų bažnyčios mokymu. Saviveikliniai religijotyrininkai tarsi niekad negirdėjo, kad mūsų krašte yra ir kitų tradicinių bei netradicinių religijų ir niekad nebando nei panagrinėti jų mokymo nei palyginti jo su taip aršiai kritikuojamos Romos Katalikų bažnyčios šiuolaikine praktika. Kad ir tais tolerancijos kriterijais matuojant.
Štai pavyzdžiui, rabinistinis judaizmas per ilgus amžius yra išdirbęs nuostabų religinį teisinį kodeksą, kuriame svarstoma gausybė įvairiausių situacijų, kuriose gali atsidurti priesakų besilaikantis žydas ir aiškiai aprašantis deramos elgsenos modelius tuose situacijose. Daugelis yra girdėję apie Talmudo išmintį bei Šulchan Arucho įstatymus.
Deja, dėl tekstų apimties bei specifikos gilintis į juos nepasiruošusiam ir tam tikrų kalbų nemokančiam žmogui nėra taip jau paprasta, todėl besidominčiam šiais šaltiniais smalsuoliui labai dažnai tenka susidurti su antisemitiniais pramanais bei falsifikacijomis.
Tačiau progresas nestovi vietoje ir šiandien jau galima susipažinti su konkrečiais judaizmo mokymo taikymo šiuolaikinėje praktikoje pavyzdžiais. Praktiškai iš pirmų rankų ir visiems suprantama kalba.
Taigi, vienos ortodoksinių judaizmo pakraipų autoritetai nutarė apsvarstyti globalizacijos ir tarpžemyninių kelionių amžiuje staiga tapusį aktualių klausimą: “Ar žydui galima atiduoti lėktuve gautus pietus, neatitinkančius kašruto reikalavimų, gretimais sėdinčiam ne žydui?“
Ir pateikė autoritetingą bei įpareigojančią nuomonę, pagrįsta, savaime suprantama, šventaisiais raštais ir Dievo valia:
Source/Šaltinis: Chabad Lubavitch/Torah newsletter/PDF/2 psl.
Jame sudėjau ir nuorodas į rečiau sutinkamų bei mažai pažįstamų daugumai Lietuvos skaitytojų terminų bei abreviatūrų reikšmių paaiškinimus.
|
Gyvenimo kelias
“Lo Seichoneim” Klausimas: Atsakymas:
Išvada: |
Nejaugi gali kam nors kilti mintis neigiamai vertinti tokio tolerantiško religinio mokymo adeptus, besivadovaujančius tokiu savotiškai logišku ir nuosekliu požiūriu į aplinkinius? Įkvėptu, beje, paties šventojo rašto per atitinkamą interpretaciją….
Kaip jūs manote – kokį atsakymą gautu Romos katalikų bažnyčios narys, jeigu užduotu tą patį klausimą (Ar katalikas gali atiduoti savo maistą lėktuve great sėdinčiam kitatikiui“) kokiai Vyskupų konferencijai ar net pačiam Benediktui XVI? Turiu pagrindo manyti, kad kiek kitokį. O juk Šventojo Rašto tekstas tai tas pats – skirtumas tik Dievo valios interpretacijose.
Ypatingai žingeidiems skaitytojams galiu pranešti, kad Lietuvoje šią ortodoksinio judaizmo atšaką atstovauja Chabad Lubavitch Žydų Religinė Bendruomenė, vadovaujama Bostone (JAV) gimusio rabino Ber Krinskio.
Apie šią bendruomenę savo laiku nemažai rašė doc. dr.Aušra Pažėraitė:
„Ši, rabino Ber Krinskio vadovaujama grupė, atsirado Lietuvoje 1994 metais, po sovietmečio likusioje tuštumoje, nes sovietmečiu žydų religinis gyvenimas buvo visiškai apmiręs, nes neegzistavo pagrindiniai dalykai, kuriais paprastai apsibrėždavo save ortodoksiškas litvakiškas judaizmas – kaip, pavyzdžiui, ješivos (rabiniškų aukštųjų studijų institucijos) ir bendruomenės, atsidėjusios tradiciniam gyvenimo būdui; čia nebuvo rabinų. Praktiškai buvo likučiai religinės tradicijos, religinio gyvenimo prisiminimai, bet tikro religinio gyvenimo nebuvo.
O pasaulyje šiandien Chabad Liubavič atšaka priskiriama prie ortodoksinio judaizmo, kaip ir pats litvakiškas judaizmas, priešpastatant tokias kryptis liberalioms, reformistinėms šiandieninio judaizmo idėjoms ir praktikoms. Chabad Liubavič yra labai „užsidegę“ misionieriškai veiklai. Tuo jie skiriasi nuo kitų ortodoksinių judėjų bendruomenių.
Tad ir Lietuvoje, kai tik atsirado galimybė, jie pasiuntė čia savo misionierius. Chabad Liubavič religinė praktika labai nesiskiria nuo kitų ortodoksinio judaizmo atšakų, bet maldos „manieros“ (šokimas, plojimas ir pan.) ir veikimo būdas (misionieriškumas) labai skiriasi nuo misnagdiško. Be to, labai ryškus skirtumas – mano minėtas ypatingas, besiribojantis su mesianistiniu, rebės gerbimas, dėl kurio šiandien Chabad Liubavič dažnai laikomas virstančiu nauju mesianistiniu judėjimu
Paskutinysis misnagdų rabinas Chaimas Buršteinas iš Peterburgo per tuos konfliktus su rabinu Krinskiu (pasakojama, kad jį Chabad atstovai buvo tiesiog fiziškai užsipuolę) irgi pasitraukė iš Lietuvos.
Iš tiesų neaišku, ar Chabad Liubavič atstovų motyvacija įsikurti Lietuvoje nuoširdžiai misionieriška, norint padėti Lietuvos žydams sugrįžti prie judaizmo praktikos, ar jie visgi buvo paskatinti dar ir kokių nors kitų motyvų, pavyzdžiui, tos pačios turto restitucijos.
Kita vertus, kadangi tai turtingiausia chasidizmo atšaka, jiems lengviau rasti reikalingų lėšų, nei kitiems rabinams.
Vietinių žydų senoji karta jau po truputį „iškeliauja“, o jaunimas nėra labai linkęs prie religinės praktikos, ir, kiek teko susidurti, baidosi Chabad Liubavič.
Tik sunku pasakyti, ar iš idėjinių nuostatų, ar dėl to, kad netinka rabio Krinskio asmenybė: pasakoja, kad nuo pat pradžių, kai šiems „Bruklino chasidams“ buvo leista melstis kartu Vilniaus sinagogoje, rabis Krinskis pasišaipydamas taisydavo skaitančius Torą, jei šie suklysdavo. Ir šiaip, panašu, kad elgėsi svečiuose kaip savo namuose.“
Tuo pačiu noriu atkreipti menkiau išprususių bei mėgstančių skaityti mintis, o ne žodžius kritikų dėmesį, kad jokiu būdu negalima teigti, kad toks mąstymo bei elgsenos modelis, kuris aukščiau pateiktoje iškarpoje primygtinai rekomenduojamas ortodoksinio judaizmo autoritetų, yra būdingas visiems ar net daugumai Lietuvos žydų.
Anaiptol ne. Absoliuti jų dauguma – pasaulietiški ir šiuolaikiški žmonės, besivadovaujantys ne viduramžiškomis religinių priesakų interpretacijomis, bet prisilaikantys padoriam, mandagiam bei pakančiam visuomenės nariui priderančios elgsenos modelio. Tai yra akivaizdu ir nereikalauja papildomų įrodymų.
Tačiau, kaip regime savo akimis – ir tarp tolerantiškos tautos atstovų bei tolerantiškų religijų netolerancijos pasitaiko.
Ir įdomu, kad ši netolerancija kažkaip stebuklingai prasprūsta pro aršiųjų kovotojų su „religiniais prietarais“ Lietuvoje akis, kurios kritiškai vertina tik vienos vienintelės Bažnyčios reikalus.
Nors tolerancijos atžvilgiu tokį savotišką mokymą sunku net bandyti sulyginti su Dievo įkvėpta meile visų spalvų bei tikėjimų žmonėms persmelkta šiuolaikine Romos katalikų bažnyčios teorija bei praktika.
Gal visgi nusiaukime akis ir pradėkime vertinti objektyviai tolerantiškiausios religijos konkurso dalyvius?
Literatūra ir nuorodos:
1. HaMaskil LiveJournal įrašas.
2. Doc. dr. Aušros Pažėraitės “Judaizmo pagrindų” seminarų medžiaga
3. Chabad Lubavitch/Torah newsletter/PDF/2 psl.
“Aš išdulkinau Katią – be ypatingo, beje, malonumo, nes darbuotoja procese buvo nuobodi, kaip visas jūsų nykus gestapas..” – taip jam nutikusį ir viešumon patekusį nuotykį su žurnaliste Katia “Mumu” Gerasimova kadaise komentavo Rusijos liberalų TV žvaigždė Viktoras Šenderovičius
Turiu omenyje tai, ką išdarinėja mūsų taip vadinami žurnalistai, kiek suprantu, organizavę masinį 44 pagyvenusių Seimo narių suviliojimą nebrangiai įsivertinusios šviesiaplaukės mergužėlės grožybėmis.
Ir kruopščiai dokumentavę – nufilmavę bei įrašę kiekvieną tai iškart dvi seniausias profesijas sugebančiai suderinti „žurnalistei“ į ausį seniokų kuždamą žodį.
Kame ten kriminalas, suprasti sunku, nes labai jau panašu, kad ne S.Stoma savo iniciatyva siūlė vargšei bedarbei merginai iškeisti jos nekaltybę į ne ilgesnį, nei metai, Seimo nario padėjėjos kontraktą, bet patį į tą lovą visom keturioms besiveržianti „žurnalistė“ pradėjo kibinti ir kalbinti seimūną dėl galimybės užimti tą vietą.
Pastarasis tą pokalbį, kiek suprantu, tik palaikė ir nenorėdamas prarasti, tskant, jau rankomis apčiuopiamo moteriško gėrio, tiesiog neatėmė pašnekovės puoselėjamų vilčių.
Jei buvo taip, tuomet visos tos skambios antraštės iš esmės klaidina skaitytojus, o pats įvykis pakvimpa gaiviu šviežių fekalijų kvapu.
Kuomet nuo profesionalios provokatorės su psichologės diplomu grožybių apsalusio pagyvenusio vyriškio intymios sapalionės yra viešinamos ir komentuojamos spaudoje bei TV kanaluose – vaizdelis, žinoma, ganėtinai komiškas, ką ir besakyti.
Bet proto nepametusiems žmonėms noro juoktis kažkodėl nekyla.
Na, įsivaizduokite, kad kokie nors „žurnalistai“ įtaisė Prezidentūros tualete videokamerą ir po to transliuoja per visokias kakadu kadrus su atitinkamais komentarais bei garso efektais – tai čia atvejis panašus.
Beje, dar pamenu, kad kai kurie žurnalistai labai piktinosi ir stebėjosi, kai jiems oficialiai buvo uždraustas filmavimas Seimo tualete. Dabar berods, suprantu, kodėl.
Galų gale, Stoma, kaip Stoma – jo atžvilgiu buvo apsiribota jo seilėjimosi papus išvertusios, dvigubai už jį jaunesnės blondinės akivaizdoje paviešinimu ir komentavimu. Būtų komiškas ir graudus neadekvačiai besielgiančio senstelėjusio lovelaso vaizdelis, jei nežinotume, kad tai šlykščios provokacijos auka.
Bet mes gi nežinome – kokių dar vaizdelių prifilmavo tie seniausios profesijos atstovai su likusiais pagyvenusiais 43 Seimo nariais, naiviai užkibusiais ant nuogos manekenės nuotraukas kaip savo jiems siuntinėjančios ir pasimatymus jiems siūlančios Facebooko „draugės“?
Gal ten yra ir tokių vaizdelių, kuriems ir kadrai iš Prezidentūros tualeto neprilygtu ir kuriuos galima rodyti tik po 23.00 valandos su ženklu N-21? Ar po neįvykusio Stomos sekso skandalo nelaukia žiūrovų ir mūsų Seimo nauji sekso siurprizai?
Visai dėl to nenustebčiau.
Mūsų TV laidų rengėjai garsėja pomėgiais kopijuoti visokias rusiškas ar vakarietiškas laidas bei organizuojamų skandalų scenarijus.
Reikia priminti, kad maždaug prieš metus Rusijoje prieš nesisteminės opozicijos veikėjus buvo įvykdyta analogiško scenarijaus provokacija, žinoma, kaip Mumugeitas.
Lietuviškoje spaudoje jis buvo minimas, bet gana lakoniškai ir nušviečiamas visai kitokiu kampu, su jaučiama užuojauta provokacijos aukoms: Mumugeitas arba medaus spastai
Nesunkaus elgesio „žurnalistė“, garsėjanti pravarde Mumu, užplūdusios meilės ir susižavėjimo prisipažinimais bei grožybių demonstravimais paeiliui įsiviliojo į butą su įrengtomis vaizdo kameromis kelis pagyvenusius opozicijos „medveputo“ režimui veikėjus, kur jie ir buvo nufilmuoti pačiose intymiausiose situacijose.
Kad būtų juokingiau, „žurnalistės Rūtos“ kolegė Mumu įkalbėdavo partnerius lytinio akto metu užsimaukšlinti vieną ir tą pačią skrybėlę – taigi, visuose kadruose ji figūruoja, kaip tagas.
Vėliau kadrai, kuriuose nufilmuoti opozicionieriai liberalai, neobolševikai bei nacionalistai – Limonovas, Jašinas, Potkinas-Belovas, Fišmanas ir pats įžymusis žurnalistas-satyrikas Šenderovičius buvo sumontuoti į „linksmą“ klipuką su ganėtinai atvirais vaizdais, kuris ir buvo paleistas į Interneto platybes bei dalinai pademonstruotas per TV.
Tą 5 minučių klipą galima pasižiūrėti čia: Atsargiai! N-18 vaizdai!.
Rekomenduoju tiems, kas mėgsta kakadu laidas ir panašią lengvą pornografiją ir nori sužinoti, ko galima tikėtis netolimoje ateityje.
Kyla klausimas, o kada gi ir mūsų kakadu mėgėjai turės progą išvysti Lietuvos Seimo narius bei aukštus politikus tokiame klipe?
Ar išvysime – net nebeklausiu, po pastarųjų įvykių tai jau kaip ir savaime aišku.
—–
P.S. Tiems skaitytojams, kuriems dėl amžiaus apribojimų dar negalima žiūrėti rusiško Mumugeito vaizdo klipo, kaip paguodos kompensaciją siūlau pasiklausyti būtent tokiai auditorijai adresuojamos lietuviško gip-gopo atlikėjų dainos Ji lindo lindo – ji po manim palindo!
Vadinsis ji Užkalnio 5 ir konkretus jos formatas dar tvyro ūkuose. Žinoma tik tiek, kad Užkalnio ten bus daug – visomis prasmėmis…
Kadangi gerbiamas Andrius nėra svetimas Lietuvos internautų bei tinklaraštininkų bendruomenei, leidau sau jo Facebooko komentaruose palikti porą palinkėjimų iš žiūrovo pozicijos.
Atvirai sakant, menkas iš manęs lietuviškų pokalbio laidų žiūrovas, nors šiaip diskusijų žanras man patinka.
Tačiau gaišti ir taip neilgo gyvenimo laiką tam, kad spoksoti, ką eteryje išdarinėja tų laidų vedėjai lietuviškose televizijose – nematau jokio reikalo.
Paprastai tai būna elementoriškai nuobodu, o gan dažnai – ir nemalonu žiūrėti.
Bet gal ši BTV laida taps išimtimi?
Visgi A.Užkalnis ilgus metus gyveno už Lietuvos ribų ir neturėjo persismelkti lietuviškų televizijų madomis?
Vienžo, nutariau pakartoti savo palinkėjimus šiek tiek išplėstame pavidale.
A) Sodinti laidos dalyvius prie stalo ir koncentruoti vaizdą ties viršutine kūno puse
Nieko keistesnio, nei lietuviškose televizijose įsivyravusi mada sutupdyti laidos dalyvius ant aukštų baro taburečių ar sugrūsti juos į gilius fotelius, net įsivaizduoti sunku.
Na, nebent susodinimą į vieną eilę ant suolelio ar sofkutės – kaip vištas ant laktos.
Juk baro kėdės tam ir buvo sugalvotos, kad lankytojams nekiltų pagunda užsisėdėti – išgėrei savo gėralą ar du ir čiuožk nesimuistęs, atlaisvink vietą kitam ištroškusiam.
Stebėti, kaip gerai įmitę vidutinio amžiaus vyrai hemorojaus iškankinto veido išraiška bando visą laidą nusėdėti ant tų taburečių viena sėdmenų puse nėra ypač smagu.
Kitas kraštutinumas – gilūs minkšti krėslai ir sofkutės, kuriose netyčiomis atsilošęs dalyvis paskęsta ir iš kurių geriausias vaizdas atsiveria į jo kojas, batus bei kojines.
Dar pusė bėdos, jei pokalbyje dalyvauja kokia sijonuota Zvonkė, Bonkė ar šiaip ilgakojė Olialia pupytė, bet jeigu tai garbanotų blauzdų ir trumpų kojinių bei dar striukesnių kelnių savininkas? Jokio džiaugsmo iš tokių vaizdelių….
Išvis, maniera rodyti nepatogiai sėdinčius pokalbių laidos dalyvius visu ūgiu blaško žiūrovų dėmesį, koncentruojant jį ties juokingomis, nevykusiomis ar seksualiomis aprangos bei išvaizdos detalėmis.
B) Laidos vedėjas privalo laikytis distancijos kviestinių svečių atžvilgiu ir reikalauti iš jų to paties
Vienas iš nemaloniausių lietuviškų pokalbių laidų vedėjų įprotis – perdėtas familiarumas bei panibratstva su kviestiniais laidos svečiais.
Suprantu, kad kiekvienam norisi šiek tiek susireikšminti bei visai Lietuvai parodyti, kad esi artimas politinio, šou verslo ar sportinio Olimpo viršūnėms, bet TV ekrane žiūrėti į tą visuotinį tujinimasį ir vestuvių užstalės stiliaus bendravimą yra koktu.
Juk dažniausiai dalyvauja priešingų pozicijų atstovai ir žiūrovų džiaugsmui juos pataršyti turintis vedėjas, bet kai mes matome tą familiarų bičiukų pokalbio stilių, net ir kvailiausiam realybės šou fanui darosi aišku, kad šie žmogeliai tik vaidina kažkokius ginčus ir debatus, o vedėjas tik apsimeta, kad uždavinėja jiems nepatogius klausimus. O realybėje tai yra viena kompanija, draugiškai tvarkanti savo reikaliukus ir kartas nuo karto pavaidinanti spektaklį „tiems durneliams prie televizorių“.
Tai jeigu vaidinate, mielieji, tai būkite malonūs daryti tai kokybiškai.
Ir netgi jei pasikvietėte į laidą seną vaikystės bičą, su kuriuo kadaise lakstėte be kelnių, vienais pampersais, prašome ekrane elgtis ir kreiptis taip, lyg pirmą kartą gyvenime jį sutikote. Juk vedėjas atstovauja žiūrovus ir kalbasi lyg ir jų vardu, o pastariesiems svečias nėra artimai žinomas. Iš vedėjo ir jo kviestinės svečios bendravimo stiliaus ekrane visiškai nepageidauju sužinoti – miegojo jie kartu ar dar tik ketina.
Beje, tas pats galioja ir laidose dalyvaujantiems skirtingas partijas atstovaujantiems politikams.
Suprantu, kad bendras darbas nedideliame Seimo kolektyve suartina, bet kai oficialiai nesutaikomi opozicionieriai ekrane broliškai tujinasi, „jonauja – petrauja“ bei laido savos chebros juokelius su kokiu kritikuojamu ministru ar valdančios daugumos lyderiu, žiūrovo atmintyje užsifiksuoja tik viena mintis: „oba na – taigi tie ideologiškai nesutaikomi politikieriai – viena šutvė“.
O tai jau graužia žmonių pasitikėjimo mūsų demokratine politine sistema pamatus….
Vienžo, pageidaučiau, kad rimtose pokalbių laidose būtų griežtai laikomasi principo: visi dalyviai ir vedėjai pagarbiai kreipiasi vieni į kitus „Jūs“ bei principingai nedemonstruoja asmeninio artimumo, netgi jei tokio esama ar būta. Išimtis galima nebent pokalbyje dalyvaujant vienos šeimos nariams, bet tokios laidos, matyt aš ir taip nežiūrėčiau….
C) Laidos paskirtis – parodyti žiūrovams, ką įdomaus ar vertingo gali pateikti svečias, o ne jo fone pademonstruoti neapsakomą vedėjo išmintingumą, iškalbą, begalinį žinojimą ar kitokį pranašumą
Daugelį mano stebėtų pokalbių laidų lietuviškose televizijose būtų galima apibūdinti, kaip „Vedėjo Povo šou“.
Dažniausiai vedėjas tampa ir pagrindiniu pokalbio ar net politinių debatų dalyviu, visais įmanomais būdais besistengiantis užgožti kitus dalyvius bei eilinį kartą „visai Lietuvai“ parodyti savo tariamą išmintį, iškalbą, begalinį žinojimą, etc.
Tam tarnauja ir sofistiškai susukti „ar jūs nustojote gerti konjaką rytais?/ar jūs nebemušate savo žmonos ir vaikų?“ tipo sudėtiniai klausimai ir panašaus lygmens pašnekovui „nuleisti“ skirta retorika.
Tokie dalykai greit nusibosta ir pradeda varginti. Juk galima suformuluoti paprastą klausimą ir neleisti dalyviui nuo jo išsisukti ir nenaudojant apgailėtinos sofistikos bei neprimetant jam jo neišsakytų teiginių.
Bet, deja, tokia nuostata nėra ypač populiari lietuviškose TV.
Ir šiaip, norint sudaryti sąlygas atsiskleisti pokalbio dalyviui, vedėjui dažniau verta užimti „kvailelio“ ar tiksliau „nežiniuko“ poziciją, bet daugumos lietuviškų laidų vedėjai geriau leis nepadorų žodį sau ant pasturgalio ištatuiruoti, nei taip pasielgs…
Vienžo, belieka tikėtis, kad gerbiamas A.Užkalnis aktyviai reikšis ir poviškas plunksnas kedens spaudoje ir internetuose, o jo vedamoje laidoje visgi tai darys jos dalyviai bei svečiai
D) Reguliuoti laidos dalyvių aprangos kodą
Atrodytu, elementaru, bet toks jausmas, kad daugelio lietuviškų pokalbių laidų rengėjų to nedaro.
Rezultate ekrane galima išvysti keistus vaizdus, kai prie vieno stalo debatuoja veikėjas, pasirėdęs smokingu su varlyte, o jam oponuoja žmogysta prasegtais iki gauruotos bambos havajietiškais marškiniais bei atkištomis žiūrovų panosėn pliažinėmis šlepetėmis su iš jų styrančiais kojų nagais, retkarčiais dar įsiterpiant kiliminio rašto turkiško megztinio ir baltų kojinių savininkui.
Pridėjus prie tokių vaizdelių dar poną Užkalnį jau tradiciniais prasagstytais languotais marškiniais po oficialiu švarku gali susidaryti visai nepakeliamas kognityvinis disonansas.
Visgi, tokius dalykus, kurie nulemia estetinę vaizdo kokybę žiūrovo ekrane tikrai galima iš anksto sureguliuoti. Jeigu jau su šlipsais, tai visi su šlipsais, jeigu smart casual ir gauruotos krūtinės ar pliažinė apranga, tai tebūnie pas visus…
———————————–
Tai kol kas tiek tų draugiškų pastebėjimų bei pageidavimų naujai iškeptam lietuviškos TV pokalbių laidos vedėjui Andriui Užkalniui.
Palinkėsiu jam ko geriausios kloties naujoje veikloje ir prižadu pasižiūrėti bent pirmas dvi-tris laidas…
O toliau – kaip Dievas duos.
Džiugi žodžio laisvės šalininkams žinia, kažkodėl nesudominusi mūsų žiniasklaidos… 
Nuo šiol Ispanijoje jokių idėjų propaganda negali būti laikoma nusikaltimu!
Netgi tais atvejais, kai tų idėjų šalininkai neigia oficialios Holokausto istorijos doktrinas ar tiesiogiai teisina Vokietijos veiksmus Antrojo pasaulinio karo metais!
Šis sprendimas užbaigė liūdnai pagarsėjusio 1996 m. įstatymų į Ispanijos Baudžiamąjį Kodeksą įvesto straipsnio № 607.2, nukreipto prieš Holokausto istorijos revizionizmą, taikymą.
Įstatymas buvo priimtas konservatyviosios Chosė Marijos Aznaro vyriausybės spaudimu ir sukūrė teisines prielaidas, leidusias traukti baudžiamojon atsakomybėn publicistus, istorikus bei knygų leidėjus, kurių darbuose būdavo hitlerinės Vokietijos vienokių ar kitokių veiksmų pateisinimas bei oficialios Holokausto istorijos versijos kritikos.
Galutinėje Aukščiausiojo Teismo nutartyje pripažįstama, kad šis įstatymas tiesiogiai pažeidė piliečių teisę laisvai reikšti savo nuomonę, kurią jiems garantuoja Ispanijos Konstitucija. Teisėjai atmetė oficiozinės Holokausto istoriografijos gynėjų argumentus, kad revizionistinės Holokausto traktuotės gali būti įžeidžios ar skaudinančios žydų tautybės asmenims bei jų organizacijoms ir todėl prieštarauja kitoms konstitucinėms vertybėms.
Teismo nariai nusprendė, kad jokio asmens ar jų grupės nepasitenkinimas kitų žmonių reiškiamomis mintimis negali būti pagrindas drausti ar riboti piliečiams galimybę išsakyti savo požiūrį.
Kitaip sakant, Ispanijos Aukščiausiasis teismas vienareikšmiai pripažino konstitucinės žodžio laisvės ir teisės skleisti informaciją viršenybę prieš tos informacijos turinių nepatenkintų atskirų individų ir partikuliarių grupių interesus.
Teismo pirmininkas Dr.Adolfo Prego de Oliver y Tolivar dėl priimto istorinio sprendimo pasakė:
“Mes negalime bausti tų, kurie tiesiog platina ideologiją, nepriklausomai nuo to, kur ta ideologija gali nuvesti”
Kad pabrėžti, kad jokie propagandos teiginiai, netgi tokie, kurie skamba išties iššaukiančiai bei gali kažkam pasirodyti įžeidūs nėra laikytini nusikaltimu, ispanų teisėjai nepatingėjo pateikti keletą tokių teiginių pavyzdžių, už kurių viešą išsakymą Ispanijoje baudžiama nebebus:
“Vokiečiai turėjo priežasčių nuodyti dujomis bei deginti žydus”, “Vokiečiai niekada nenuodijo dujomis žydų”, “Negrai randasi pačioje žmonijos kultūrinės ir socialinės hierarchijos apačioje”.
Kaip pareiškė dr.Adolfo Prego de Oliver y Tolivar, tokie revizionistiniai ar rasistiniai teiginiai yra labai nemalonūs daliai visuomenės ir asmeniškai jam kategoriškai nepriimtini. Tačiau šiuolaikinėje teisinėje valstybėje, kurios Konstitucija garantuoja žodžio laisvę, už juos niekas neturi būti baudžiamas, nes demokratinė visuomenė privalo būti atvira visokiams pažiūras reiškiančioms nuomonėms.
Tuo pačiu teismo pirmininkas pažymėjo, kad Ispanijoje ir toliau bus persekiojamas bei baudžiamas smurto kurstymas, t.y. tiesioginiai raginimai imtis prievartos. Nuomonių, kuriose yra neapykantos išraiškos, bet nėra tiesioginio raginimo smurtui viešas reiškimas yra neatimama žmogaus teisė ir jos ribojimas prieštarauja Konstitucijai.
Po šio istorinio sprendimo plačiai atsivers Ispanijos kalėjimų vartai ir tie knygų leidėjai bei publicistai, kurie buvo nubausti realiomis laisvės atėmimo bausmėmis už tokius “žodinius nusikaltimus be nukentėjusių” išeis į laisvę su aukštai iškeltomis galvomis!
Ekspertų nuomone, šis Ispanijos Aukščiausiiojo teismo sprendimas gali tapti pirmąja kregžde, signalizuojančia apie Europoje prasidedančią revoliuciją žmogaus teisių srityje.
Žydų organizacijos bei Izraelio ambasadorius išsakė didelį nepasitenkinimą bei pareiškė, jog “Ispanijos Aukščiausiojo Teismo sprendimas kliudys neapykanta motyvuotų nusikaltimų persekiojimą”. Deja, į jų nuomonę atsižvelgta nebuvo ir Ispanijos teisėjai nenuėjo Konstitucijos žodžių traktavimo jiems priešinga prasme keliu, virš žodžio laisvės iškeliant kitas konstitucines vertybes.
Matyt, tenykščio Aukščiausiojo Teismo nariai, skirtingai nuo kai kurių jų kolegų Lietuvoje, nepraktikuoja okultizmo ir neklauso Konstitucijos Dvasių pašnibždėjimų, o vadovaujasi Konstitucijos raide bei savo sąžine.
Todėl jiems niekas – jokie “tarptautiniai įsipareigojimai” ar įtakingų organizacijų bei užsienio valstybių spaudimas – nesutrukdė tiesiog aiškiai, vienareikšmiai ir be 50 puslapių išvedžiojimų apginti pagrindinę žmogaus teisę į laisvą žodį viešojoje erdvėje!
Šaltiniai ir nuorodos:
Pagal Imperial Commissar LJ užvedimą.
Daug išsamesnis tekstas, su nuteistųjų pagal antikonstitucinį įstatymą bylų aprašymais, angliškai:
National Journal, for the sake of truth and knowledge – Globalfire.tv
Trumpa žinutė apie Ispanijos AT sprendimą, angliškai:
Jurist.org – Spain high court overturns convictions of Nazi propaganda disseminators
Dar angliškai:
„Įleisk kiaulę į bažnyčią, tai ji ir ant altoriaus pridergs“ Lietuvių tautos išmintisDar XIX a. išpopuliarėjo teorija, kurioje teigiama, jog žmonės ir beždžionės kilo iš bendro protėvio. Net ir didžiausiam skeptikui nesunku tuo pa…
„Galva – pagrindinis mokslininko darbo instrumentas, per ją negalima daužyti gelžgaliais. Žinoma, tiems, kas galvas pagrinde naudoja valgymui ir netradiciniam seksui, tai suprasti gali būti sunku.“© Paskutinis balandžio penktadienis Kaune …
Atšventęs Kristaus prisikėlimo dieną ir suvartojęs minimaliai toleruotiną dažytų kiaušinių porciją,nusprendžiau užmesti akį – kas naujo mūsų Internetuose, kaip žmonės Velykas švenčia.Ir čia manęs laukė siurprizas, arba, kaip da…
Saugiklis nuo LJ veikėjų idiotizmo…
21, Apr 2011Šis tuščias postas pakabintas dėl idiotiškos LiveJournal naujovės – neturintiems LJ akaunto žurnalo lankytojams nerodomas naujausias postas. Todėl, siekiant kad naujausią prasmingą tekstą matytu ne tik LJ vartotojai, bet visi žurnalo lankytojai, aukščiau jo bus talpinamas “naujas” postas be jokio turinio, t.y. tas, kurį dabar skaitote”. Spjaunu ant plikės tam LJ administracijos veikėjui, kuris sugalvojo [...]
NK95 aktyvistė Aušra Pažėraitė moko katalikų vyskupus, kaip derėtų laikytis jų tikėjimo dvasios
21, Apr 2011Sekančioje serijoje M.Murza-Gervaldas aiškins žydams, kaip teisingai suprasti Talmudo tiesas…Beklaidžiodamas po internetus pamatau visokiausių keistenybių.Pavyzdžiui, vakarykščiame Delfyje aptikau miela dviejų viešųjų intelektualų p…
Tolerancijos pavyzdžių prisodrintas tekstas. Ilgiau, nei metus nebuvusiems išpažinties, geriau neskaitytiTie, kas mėgsta palandžioti po Lietuvos žiniasklaidos užkampius, tolimiausioje Bernardinai.lt rubrikoje jau skaitė apie bjauraus van…
Lietuva: fašistinė ar demokratinė? Skaitytojo laiškas Atgimimas.lt vyr.redaktorei I.Makaraitytei
21, Mar 2011VšĮ “Pilietinės minties institutas” dalininkei,savaitraščio “Atgimimas” vyriausiajai redaktoreiIndrei Makaraitytei—————————————- indre@atgimimas.ltredakcija@atgimimas.ltGerbiama Indre,Jūsų redaguojamo savaitraščio „…
Retkarčiais tenka pavartyti skelbimus, kuriuose žmonės ką nors parduoda arba perka. Laisvos rinkos sąlygomis akys raibsta nuo siūlomų gėrybių ir paslaugų. Tačiau skelbimas, kurį aptikau socialiniame tinkle Facebook, nustebino net ir tokį …
Postas skirtas rusakalbei LJ auditorijai, todėl tik rusiškai. Lietuviams naujos informacijos čia nėra.Пост предназначен для ознакомления русскоязычных читателей и на литовском не д…
Lietuvoje jau tapo įprasta vadinti tolerancijos ir homoseksualizmo plėtros oponentus grėsmingu Afganistano puštunų islamistinio Talibano judėjimo vardu. Retas spaudos straipsnis kovos su homofobija tema apsieina be Talibano paminėjimo. Teko regėti tituluojamus talibais tiek homoparadų oponentus P.Gražulį, K.Uoką, tiek ir G.Songailą – taigi, tiek jie, tiek mes baigiame prie to užvadinimo priprasti. Tačiau pažvelgus į Afganistano [...]
Sako, kad Amerikose yra blogerių, kurie pragyvena iš blogų rašymo. Lietuvoje tokių fenomenų nežinau, nors populiariausieji vis garsiai pasvajoja ta tema. Įtakingiausias mūsų krašto tinklaraštininkas Artūras Račas, kaip tikras žemaitis…
Visgi nutariau prisijungti prie popistų lyderio Rokiškio inicijuotos tinklaraštininkų tarpusavio reklamos savaitės akcijos. Žvelgiant į lietuviškos tinklaraštijos horizontus, nenoromis lygini ją su anglakalbe ar rusakalbe blogosfera – ir,…
Pradedu pasiilgti senojo, gerojo LiveJournal‘o atmosferos.Per trumpą laiką, išbūtą socialiniame tinkle Facebook, susidūriau tokiu kiekiu agresyvumo, pašaipos, netolerancijos ir net neapykantos, kiek turbūt nesu patyręs per visą blogeriavi…
Nauji pasisakymai