Šiandien galiu įvardinti pora tokių konkrečiai: tai gerbiama Monika Garbačiauskaitė-Budrienė, portalo Delfi vyriausioji redaktorė ir šiek tiek mažiau nusipelniusi Inga Saukienė, to paties portalo socialinės politikos ir sveikatos aktualijų reporterė.

Pasirodo, kad minėtoji autorė, šiaip jau labiau garsėjanti, kaip kovotoja su psichofobija, mokslinio feminizmo, politizuoto homoseksualizmo ir švonderiško socializmo šauklė viešojoje erdvėje, yra dar ir tarptautinių totalitarinių sektų reklamos, užmaskuotos interviu ir straipsnių pavidalu, gamintoja ir skleidėja.

"Kabalistas M.Laitmanas: vienintelė išeitis iš krizes – utopinis lygybės visuomenės modelis"

Jame skaitome Lietuvon atvykusio, suprask, iškilaus išminčiaus ir mokslininko M.Laitmano pristatymą:

"Lietuvoje viešintis filosofijos mokslų daktaras, biokibernetikas, žinomas ontologijos ir pažinimo teorijos profesorius yra įkūręs ir vadovauja Pasaulinei kabalos akademijai bei J. Ašlago kabalos tyrimo institutui, turinčiam filialus daugelyje pasaulio šalių. Kabalos pasekėjai savo pasaulėžiūrą vadina moksline, kuri neturi nieko bendra su religija. Ji orientuota į savistabą, saviugdą ir keitimąsi.

M. Laitmanas parašė daugiau nei 30 knygų, kuriose išsamiai komentuoja autentiškus kabalistinius šaltinius, pritaikydamas juos šiandienai. Jis priklauso Pasaulio išminčių tarybai, kuri jungia mokslininkus ir visuomenės veikėjus, svarstančius šiuolaikinės civilizacijos globalines problemas"

O jau toliau šiam iškiliam "mokslų daktarui, profesoriui, akademikui ir tyrimo instituto vadovui" leidžiama postringauti Delfio skaitytojams apie pasaulio ateitį bei jo išgelbėjimo receptus.

Nepamirštant, žinoma, pareklamuoti siūlomų auklėjimo paslaugų klientų vaikučiams:

"Mes turime ugdymo programą vaikams. Supažindiname juos su žmonijos egoizmo istorija, integraliu požiūriu į pasaulį, žmogaus fiziologija ir psichologija, mokome, kad visi žmogaus aspektai sudaro vieną bendrą organizmą, kuriame visi jo elementai funkcionuoja atskirai, bet yra vieni su kitais susiję. Pagal tą patį principą gyvuoja ir pasaulis. Visos pasaulio tautos, nori to ar ne, yra priklausomos vienos nuo kitų. Todėl reikia žinoti, kaip turėtume sąveikauti tarpusavyje kaip vienas bendras organizmas. Taip pat vaikus supažindiname su visuomenės struktūra, rengiame jiems įvairias ekskursijas – pradedant gamyklomis, baigiant didžiulėmis įmonėmis, kad vaikai pažintų pasaulį, žinotų, iš ko jis susideda. Tai papildomi užsiėmimai šalia įprastų mokymo dalykų.

Tačiau pagrindinė mūsų metodikos dalis – auklėjimas. Užsiėmimų metu vaikai, susėdę ratu, diskutuoja, mokosi palaikyti kitą ar jam prieštarauti. Pavyzdžiui, inscenizuojame teismą, kurio metu aptariamas kažkieno blogas poelgis, vaikai svarsto, kodėl taip nutiko, kaip elgtųsi, jeigu atsidurtų to žmogaus kailyje. Iš esmės mes juos mokome ne diplomatijos, bet pajausti kitą, suvokti, kad jie visi vieni su kitais susiję. Šių pratimų dėka grupėje atsiranda tarpusavio supratimas ir bendrumo jausmas, kuris ir yra svarbiausias tikslas. Būtent šis jausmas įgalina mąstyti kitomis kategorijomis, atsiplėši nuo savojo „aš“ ir pasijusti „mes“ dalimi."

Kitaip sakant, tai yra dar nesutvirtėjusių vaikiškų smegenėlių indoktrinavimo programos, skirtos verbuoti sektai naujus adeptus.

Kas gi yra tas ravas, kaip jis prisistato Izraelyje ar profesorius ir mokslų daktaras, kaip jis tituluojamas kitose šalyse Michael'is Laitman'as ir kame yra tas jo mokymas ir ką bendro jis turi su bent kokiu mokslu?

Michail'as Semionovič'ius Leitman'as (Михаил Семёнович Лейтман) – toks tikrasis šio pono vardas – gimė 1946 m. sovietinėje Baltarusijoje, Vitebske ir beveik iki 30 metų gyveno Sovietų sąjungoje. Deja, šis jo biografijos tarpsnis padengtas paslaptimis ir nėra išsamiau nušviečiamas internete.

Žinoma tik tiek, kad pagal diplomą jis yra kvalifikuotas inžinierius elektrikas, po 7 metų neakivaizdinių studijų 1971 m. baigęs Leningrado elektrotechnikos institutą pagal specialybę "Elektroninės skaičiavimo mašinos".

Ką jis dirbo studijuodamas ir kokiais būdais sugebėjo išvengti tarnybos sovietinėje armijoje, nepranešama.

Gavęs inžinieriaus elektriko diplomą, jis, kaip teigiama, dirbo Krondštato laboratorijoje ir Sevastopolio delfinariume. Akivaizdu, kad darbas nebuvo ypač svarbus ar slaptas, nes jau 1974 m. jam buvo leista pasinaudoti etninės kilmės pagrindu daliai sovietinių piliečių suteikiama privilegija ir išvykti į Izraelį.

Kur 1975 m. jis tapo religingu judėjumi, o 1978 m. autoritetingo kabalisto Barucho Ašlago pasekėju ir mokiniu.

Šiam pasimirus, nusprendė pradėti nuosavą dvasinį biznį ir 1991 m. sukūrė Bnei Baruch neokabalistų sektą, žinomą dar Tarptautinės Kabalos Akademijos pavadinimu, bei taikydamas į anglakalbę auditoriją marketingo sumetimais pasikeitė vardą ir pavardę iš Michail LEitman į Michael LAitman.

Kitas marketinginis M.Laitmano sumąnymas – eksportinio "mokslinės" kabalos varianto, atseit neturinčio nieko bendro su judaizmo religija, sukūrimas. Pačiame Izraelyje tokio įžūlaus pramano jis siūlyti nedrįso, todėl tenykščiams pasekėjams dar ilgai vaidino religingo judaisto-kabalisto vaidmenį ir titulavosi ravu. O užsienyje prisistatydavo mokslininku – ateistu, besišaipančiu iš atsilikusių tikinčiųjų.

Realybėje M.Laitmano kabalizmo versija – tai joks ne mokslas, o parareliginis mokymas, neokabalistinė judaizmo atšaka, turinti daugumą "New Age" pakraipos totalitarinės sektos požymių.

Tam, kad suprasti, kas yra kabala, pakanka pasižiūrėti į bet kokį žodyną: ten kabala aprašoma, kaip religinis-mistinis judaizmo mokymas, pagrįstas žydų religinėmis tradicijomis. Visi kabalistai iki M.Laitmano buvo rabinais, o didžioji kabalizmo knygos Zohar dalis yra žydiškos Toros komentarai ir aiškinimai. Absoliuti dauguma kabalizmo postulatų šiame mokyme priimami iš tikėjimo, jų įrodymai neegzistuoja ir jų negalima patikrinti ekperimentų ar bandymų keliu. To niekaip negalima vadinti mokslu, nes tai yra grynų gryniausias tikėjimas.

Tačiau M.Laitmanas sukūrė "apipjaustytą" Kabalos versija ir savo sektoje pradėjo prekiauti neospiritualizmu, pateikiamu žioplesniems klientams su užklijuota "senobinio mokslo, neturinčio nieko bendro su religija ir judaizmo tradicijomis" etikete.

Religingi žydų kabalistai tik juokiasi iš tokių bandymų paversti Kabala "mokslu" ir perspėja savo tautiečius, kad pono M.Laitmano Kabala tėra pasaulinei rinkai skirta dvasingumo po pigiąja išsiilgusių žioplių atlaisvinimo nuo perteklinių piniginių ženklų mašinėlė. Tskant, tegul parina smegenis ir kerpa lochus užsienyje, bet jūs nesusigundykit…

Posovietiniuose kraštuose, kur M.Laitmanas ir vysto pagrindinę savo veiklą, jo kabalizmo mokyklos yra įtraukiamos į totalitarinių sektų sąrašus, apie jų pavojingumą yra perspėjama visuomenė. Rusijos religijų ir sektų studijų centrų asociacija, kuriai vadovavo žydų kilmės moklininkas Aleksandras Dvorkinas, yra įtraukusi "Laitmano Michailo mokyklą" į destrukcinių totalitarinių sektų gretą.

Žr. nuorodas: Sektainfo.ru Stopsekta.narod.ru

Beje, moteriškai auditorijai, suprantančiai rusų kalbą, rekomenduoju pasižiūrėti 8:39 min. trukmės vaizdo įrašą pagal šią nuorodą. Pamatysite vargšės rusės, kurios vyras susidomėjo destrukciniu M.Laitmano mokymu, pasakojimą, kaip ji neteko vyro, o jų sūnelis – tėvo. Jautresnių sielų moterims geriau nesiklausyti…

Norėčiau atkreipti dėmesį į vieną momentą, kurį kažkodėl nutylėjo ponia Inga Saukienė savo reklaminiame straipsnyje, kuris gali būti svarbus Lietuvos gyventojams, susigundžiusiems tapti pono M.Laitmano mokymo pasekėjais ar ketinantiems leisti į jo auklėjimo kursus savo mažamečius vaikučius -
šio "nereliginio mokslo" adeptams yra griežtai taikoma dešimtinė, t.y. 10% visų gaunamų pajamų perdavimas sektos gurų naudai.

Suteikime žodį pačiam mokslinykui, profesoriui, daktarui ir tyrėjui M.Laitmanui. Tskant, tik naivuolis galėtu tikėtis dalyvauti utopinio pasaulio kūrime pagal mokslinio kabalizmo taisykles nemokamai:

"…kiekvienas, pageidaujantis dvasiškai vystytis, pageidaujantis būti bendros sielos pagerinimo sistemos dalyviu… privalo atskaityti 10% savo pajamų pasaulio ištaisymui. Tai įstatymas, išplaukiantis iš sielos struktūros – pirmąsiais 9 sfirot mes galime ištaisyti patys, o 10-ją sfirą malchut mes turime perduoti ištaisymui – tam skiriama dešimtinė [Jeruzalės] Šventovei, o kol jos nėra – pasaulio pagerinimo metodikai platinti. Jeigui žmogus to nedaro, jis negali pasiekti asmeninio pasitaisymo – nes jo taškas širdyje tai tik pradinis noras, o štai kiti norai, kuriais jis susijungia su kitomis sielomis, sudarydamas bendrą indą tam, kad gauti Šviesą iš Kūrėjo atsivėrimo – jis gali gauti tiktai iš kitų…Spręskite, ar jūs tik patenkinate savo žingeidumą, ar iš tiesų ketinate prisidėti prie asmeninio ir bendro tobulėjimo"

Žinoma, ciniškesniems skaitytojams nenoromis gali kilti klausimas – ar tik kartais nenutiko taip, kad menkutė dalis tų pinigėlių, vargšų žioplių iš viso pasaulio skirtų asmeniniam ir pasaulio gelbėjimui pagal mokslinio kabalizmo programą, visai netyčiomis pateko į vienos populiaraus Lietuvos portalo reporterės kišenę?

Ir gal tai galėtu būti paaiškinimas – kodėl matomiausioje to portalo vietoje skaitytojai išvydo tokį akivaizdžiai reklaminio pobūdžio totalitarinės sektos lyderio ir jo mokymo šlovinimą?

Ryžtingu rankos mostu tenka atmesti tokias įžūlias insinuacijas. To negali būti, nes taip būti negali niekada.

Visi puikiai žinome, jog didžioji Lietuvos žiniasklaida garsėja objektyvumu ir įsigilinimu į aprašomas problemas, o žurnalistai laikomi nepaperkamumo ir atsparumo korupcijai simboliais. Kodėl gi šis atvejis turėtu būti išimtis?

Taigi, reikia ieškoti kitokios priežasties.

Gal tiesiog mielajai Ingai Saukienei padarė įspūdį pono M.Laitmano moksliniai titulai – "filosofijos mokslų daktaras, biokibernetikas, žinomas ontologijos ir pažinimo teorijos profesorius" ir būtent todėl ji nutarė kuo skubiau pristatyti tokio garsaus mokslo vyro mintis Delfio skaitytojams? Juolab, kad jo postringavimai išties primena garsių Lietuvos filosofų, persikvalifikavusių į Europarlamentarus, viešųjų pamąstymų stilistiką.

Deja, po nedidelių interneto tyrimų tenka konstatuoti, kad viešojoje erdvėje nėra jokių įrodymų ar patikimos informacijos, kad ponas M.Laitmanas būtų baigęs bent kokią pasaulietinę mokymo įstaigą nuo tų 1971 m., kuomet po 7 metų varginančių studijų įgijo inžinieriaus elektriko kvalifikaciją Leningrado elektrotechnikos instituto Šaurės-vakarų neakivaizdiniame filiale ar joje bent ką dėstęs.

Visi jo tolimesni mokymaisi susiję su religinio-mistinio kabalos mokymo studijavimu ar savarankiško dvasinio verslo kūrimu ir neturi ničnieko bendro su pasaulietiniais mokslais.

Tas 2004 m. Rusijoje įgytas filosofijos mokslų daktaro diplomas, kurio skanai išdidžiai pakabinti kabalistų saite, bent kartą susidurūsiems su tikrais, valstybės pripažįstamais tos šalies dokumentais, kelia nebent juoką.

Tokie neaiškių visuomeninių organizacijų, oficiozą imituojančiais skambiais užvadinimais, išrašyti diplomai toje šalyje įgijami be ypatingų pastangų ir už ganėtinai prieinamą kainą. Lygiai, kaip ir "profesoriaus atestatai" bei kitokios akademikų regalijos. Žr. straipsnį apie tokius daktarus ir etc.

Bet žinote, kas mane labiausiai pribloškė tame mielosios Ingos Saukienės straipsnyje? Ogi ši profesoriaus, daktaro, akademiko ir dar inžinieriaus elektriko M.Laitmano pateikta informacija:

"Mūsų institutas dirba su UNESCO, Jungtinių tautų organizacija, su daugybe mokymo įstaigų. Štai ir Lietuvoje pasirašėme bendradarbiavimo sutartį su Šiaulių universitetu. Aš tikiuosi, kad jau šiemet mūsų siūloma metodika bus priimta kaip būtina pusiausvyrai visuomenėje įvesti. Kitos išeitis nėra – apie tai kalba tūkstančiai mokslininkų."

Kad ne itin išprususioms žurnalistėms galima užmuilinti akis vizitine kortele, ant kurios prilipdyti "PhD, professor" ir pan. blizgučiai, tai dar pusė bėdos.

Bet kuomet įstaiga, turinti universiteto statusą pasirašo bendradarbiavimo protokolus su tarptautine totalitarine sekta, gan grubiai išoriškai imituojančią kvazimokslinės organizacijos formas – čia, gerbiamieji, jau net nebejuokinga. Čia jau panašiau į akademinę degradacija.

Nors, kiek geriau pagalvojus, neišvengiamo aukštojo mokslo reformavimo perspektyvoje ir universitetų autonomijos kontekste, gal Šiaulių universiteto reorganizavimas į M.Laitmano Šiaulių Kabalos Mokslų Akademija nėra tokia jau prasta idėja? Atidarys ten kabalistinės žurnalistikos fakultetą ir galės rengti kvalifikuotus reporterius didiesiems Lietuvos portalams.

Pasirodo, viskas daug liūdniau, net negu man pradžioje pasirodė. Panašu, kad Šiauliuose jau veikia tos sektos filialas, susisukęs lizdą būtent tenykščiame universitete.

“Pro­fe­so­rius ne­slė­pė, kad pa­gal šią me­to­di­ką ug­do­mi vai­kai pa­sie­kia stul­bi­nan­čių re­zul­ta­tų: 13–14 me­tų paaug­liai įsto­ja į uni­ver­si­te­tus ir sėk­min­gai stu­di­juo­ja.

M. Lait­ma­nas yra pa­ra­šęs dau­giau nei 40 kny­gų, iš­vers­tų į 26 kal­bas. Lie­tu­vių kal­ba iš­leis­ta pro­fe­so­riaus kny­ga „Šiuo­lai­ki­niai vai­kai. Kaip aug­ti kar­tu? In­teg­ra­laus ug­dy­mo me­to­di­ka“.

Jo su­kur­ta me­to­di­ka spar­čiai po­pu­lia­rė­ja dau­ge­ly­je pa­sau­lio ša­lių.

Pro­fe­so­rius M. Lait­ma­nas į Lie­tu­vą at­vy­ko ne tik skai­ty­ti pa­skai­tų, bet ir pa­si­ra­šy­ti bend­ra­dar­bia­vi­mo su­tar­ties dėl in­teg­ra­laus ug­dy­mo plė­to­ji­mo su Šiau­lių uni­ver­si­te­tu. Su­tar­ties pa­si­ra­šy­mo pro­ce­dū­ra iš­kil­min­gai at­lik­ta vi­sų su­si­rin­ku­sių­jų aki­vaiz­do­je.

M. Lait­ma­no me­to­di­ka bus tai­ko­ma ŠU So­cia­li­nių moks­lų, Edu­ko­lo­gi­jos bei So­cia­li­nės ge­ro­vės ir ne­ga­lės fa­kul­te­tuo­se.

„Lau­ki­te pa­skai­tų – jas ne­mo­ka­mai skai­ty­siu ir mies­to bend­ruo­me­nei“,– en­tu­zias­tin­gai ža­dė­jo vie­na iš su­tar­ties pa­si­ra­šy­mo ini­cia­to­rių ŠU dės­ty­to­ja Vi­da Skač­kaus­kai­tė.”

Jėzau, Jėzau, iki ko nusirito mūsų autonominės aukštosios. Net nebežinau, ką ir besakyti.

Nebent kreiptis į studentų, besimokančių ŠU So­cia­li­nių moks­lų, Edu­ko­lo­gi­jos bei So­cia­li­nės ge­ro­vės ir ne­ga­lės fa­kul­te­tuo­se tėvelius, kad žinotu, jog jų sūnai ir dukros bus mokomi pagal tarptautinės totalitarinės sektos sukurtas “auklėjimo metodikas”.

Taip pat derėtų informuoti ir atitinkamą Švietimo ir mokslo ministerijos departamentą apie tokias Šiaulių Universiteto “inovacijas” bendradarbiaujant su tarptautinės totalitarinės sektos vadovais ir diegiant į savo programas jų sukurtas vaikų zombinimo metodikas.
—————–

——————-

———–

Gal švinas ar plienas gyvybę atims,
O motina žemė mane prisiims.

Nematys tavo akys, kai mane užkas,
O tarpe gyvųjų manęs neberas.

Šiauriniai vėjeliai daineles dainuos,
O debesys juodi mane apraudos.

Pastaruoju metu ši valstybė aktyviai užsiima šių vertybių plėtra tuose pasaulio kraštuose, kuriuose valdžia riboja savo žmonių teisę į taikius susirinkimus bei laisvę viešai reikšti savo nuomonę.

Vardan demokratijos ir laisvės įsigalėjimo palaikomos ir remiamos antiautoritarinės "Arabų pavasario" revoliucijos, vardan jų kovoja ir žūsta NATO kariai Irake bei Afganistane.

Parodoksalu, bet pasirodo, jog būtent toje senų demokratinių tradicijų šalyje lizdą yra susisukę pikčiausi demokratijos ir žmogaus teisių bei laisvių priešai, kurie dieną ir naktį svajoja uždrausti žmonėms kitose šalyse naudotis demokratijos suteikiamomis teisėmis bei laisvėmis.

Savo valstybėje – JAV jie to padaryti kol kas dar neįstengia, o dėl viešosios opinijos šiek tiek ir prisibijo garsiai reikšti savo totalitarinius kėslus.

Užtat aktyviai bando atsigroti kitur – ten, kur demokratinės tradicijos dar silpnos, o valdžios atstovai ne visuomet supranta, kaip derėtų principingai reaguoti į visokių totalitarinį mąstymą atstovaujančių prašalaičių antidemokratinius išpuolius.

Vos užvakar mūsų spaudoje nuskambėjo žinia, kad Vašingtone gyvenanti kažkokia Olga Zabludoff, prisistatanti, kaip litvakų palikuonė, pradėjo rinkti parašus po peticija, kuria raginama uždrausti kasmetes tautiškai nusiteikusio jaunimo eitynes Kovo 11-ąją.

Rašoma, kad ją jau pasirašė 250 žmonių.

Tiems, kas visgi nesuprato, kodėl aš rūpinuosi amerikonų reikalais ir kažkokių tenykščių eitynių leidimais bei draudimais, paaiškinsiu: kaip kvailai tai nenuskambėtų, bet ta amerikonka nori uždrausti eitynes ne kažkur Vašingtono DC ar kitoje JAV vietoje, bet ….mūsų suverenios valstybės sostinėje Vilniuje!

Neįtikėtina, bet būtent tokį reikalavimą ji atsiuntė Lietuvos ambasadoriaus JAV pareigas užimančiam Seimo narės prof. A.M.Pavilionienės atžalai Žygimantui Pavilioniui.

Ką ir kodėl Lietuvos piliečiams nori uždrausti totalitarinio mąstymo atstovė iš tolimosios Amerikos?

Kaip žinia, šiais metais Vilniaus savivaldybė yra davusi leidimą Lietuvių tautiniam centrui ir Lietuvių tautinio jaunimo sąjungai rengti šventinį tautinio jaunimo paradą kovo 11 d.

Eitynių tema bus Tėvynė. Dalyviai žygiuos Gedimino prospektu nuo Katedros iki Lukiškių aikštės. Leidimas duotas jose dalyvauti iki 2 tūkst. žmonių.

Ir LTC ir LTJS yra legaliai veikiančios ir Lietuvos įstatymus gerbiančios bei griežtai jų besilaikančios organizacijos, dedančios daug pastangų, kad išmokyti tautinį jaunimą įsprausti savo jaunatvišką maksimalizmą į teisės aktais apbrėžtas ribas.

Būtent jų ir kitų subrendusių patriotų dėka ir pastangomis Kovo 11-os eitynės nuo 2009 m. pavirto nuostabia Nepriklausomybės atgavimo šventimo forma, kurioje kartu dalyvauja visų amžiaus grupių bei lyčių lietuviai ir jiems prijaučiantys.

Turiu omenyje tai, ką išdarinėja mūsų taip vadinami žurnalistai, kiek suprantu, organizavę masinį 44 pagyvenusių Seimo narių suviliojimą nebrangiai įsivertinusios šviesiaplaukės mergužėlės grožybėmis.

Ir kruopščiai dokumentavę – nufilmavę bei įrašę kiekvieną tai iškart dvi seniausias profesijas sugebančiai suderinti „žurnalistei“ į ausį seniokų kuždamą žodį.

Kame ten kriminalas, suprasti sunku, nes labai jau panašu, kad ne S.Stoma savo iniciatyva siūlė vargšei bedarbei merginai iškeisti jos nekaltybę į ne ilgesnį, nei metai, Seimo nario padėjėjos kontraktą, bet patį į tą lovą visom keturioms besiveržianti „žurnalistė“ pradėjo kibinti ir kalbinti seimūną dėl galimybės užimti tą vietą.

Pastarasis tą pokalbį, kiek suprantu, tik palaikė ir nenorėdamas prarasti, tskant, jau rankomis apčiuopiamo moteriško gėrio, tiesiog neatėmė pašnekovės puoselėjamų vilčių.

Jei buvo taip, tuomet visos tos skambios antraštės iš esmės klaidina skaitytojus, o pats įvykis pakvimpa gaiviu šviežių fekalijų kvapu.

Kuomet nuo profesionalios provokatorės su psichologės diplomu grožybių apsalusio pagyvenusio vyriškio intymios sapalionės yra viešinamos ir komentuojamos spaudoje bei TV kanaluose – vaizdelis, žinoma, ganėtinai komiškas, ką ir besakyti.

Bet proto nepametusiems žmonėms noro juoktis kažkodėl nekyla.

Na, įsivaizduokite, kad kokie nors „žurnalistai“ įtaisė Prezidentūros tualete videokamerą ir po to transliuoja per visokias kakadu kadrus su atitinkamais komentarais bei garso efektais – tai čia atvejis panašus.

Beje, dar pamenu, kad kai kurie žurnalistai labai piktinosi ir stebėjosi, kai jiems oficialiai buvo uždraustas filmavimas Seimo tualete. Dabar berods, suprantu, kodėl.

Galų gale, Stoma, kaip Stoma – jo atžvilgiu buvo apsiribota jo seilėjimosi papus išvertusios, dvigubai už jį jaunesnės blondinės akivaizdoje paviešinimu ir komentavimu. Būtų komiškas ir graudus neadekvačiai besielgiančio senstelėjusio lovelaso vaizdelis, jei nežinotume, kad tai šlykščios provokacijos auka.

Bet mes gi nežinome – kokių dar vaizdelių prifilmavo tie seniausios profesijos atstovai su likusiais pagyvenusiais 43 Seimo nariais, naiviai užkibusiais ant nuogos manekenės nuotraukas kaip savo jiems siuntinėjančios ir pasimatymus jiems siūlančios Facebooko „draugės“?

Gal ten yra ir tokių vaizdelių, kuriems ir kadrai iš Prezidentūros tualeto neprilygtu ir kuriuos galima rodyti tik po 23.00 valandos su ženklu N-21? Ar po neįvykusio Stomos sekso skandalo nelaukia žiūrovų ir mūsų Seimo nauji sekso siurprizai?

Visai dėl to nenustebčiau.

Mūsų TV laidų rengėjai garsėja pomėgiais kopijuoti visokias rusiškas ar vakarietiškas laidas bei organizuojamų skandalų scenarijus.

Reikia priminti, kad maždaug prieš metus Rusijoje prieš nesisteminės opozicijos veikėjus buvo įvykdyta analogiško scenarijaus provokacija, žinoma, kaip Mumugeitas.

Lietuviškoje spaudoje jis buvo minimas, bet gana lakoniškai ir nušviečiamas visai kitokiu kampu, su jaučiama užuojauta provokacijos aukoms: Mumugeitas arba medaus spastai

Nesunkaus elgesio „žurnalistė“, garsėjanti pravarde Mumu, užplūdusios meilės ir susižavėjimo prisipažinimais bei grožybių demonstravimais paeiliui įsiviliojo į butą su įrengtomis vaizdo kameromis kelis pagyvenusius opozicijos „medveputo“ režimui veikėjus, kur jie ir buvo nufilmuoti pačiose intymiausiose situacijose.

Kad būtų juokingiau, „žurnalistės Rūtos“ kolegė Mumu įkalbėdavo partnerius lytinio akto metu užsimaukšlinti vieną ir tą pačią skrybėlę – taigi, visuose kadruose ji figūruoja, kaip tagas.

Vėliau kadrai, kuriuose nufilmuoti opozicionieriai liberalai, neobolševikai bei nacionalistai – Limonovas, Jašinas, Potkinas-Belovas, Fišmanas ir pats įžymusis žurnalistas-satyrikas Šenderovičius buvo sumontuoti į „linksmą“ klipuką su ganėtinai atvirais vaizdais, kuris ir buvo paleistas į Interneto platybes bei dalinai pademonstruotas per TV.

Tą 5 minučių klipą galima pasižiūrėti čia: Atsargiai! N-18 vaizdai!.

Rekomenduoju tiems, kas mėgsta kakadu laidas ir panašią lengvą pornografiją ir nori sužinoti, ko galima tikėtis netolimoje ateityje.

Kyla klausimas, o kada gi ir mūsų kakadu mėgėjai turės progą išvysti Lietuvos Seimo narius bei aukštus politikus tokiame klipe?

Ar išvysime – net nebeklausiu, po pastarųjų įvykių tai jau kaip ir savaime aišku.
—–
P.S. Tiems skaitytojams, kuriems dėl amžiaus apribojimų dar negalima žiūrėti rusiško Mumugeito vaizdo klipo, kaip paguodos kompensaciją siūlau pasiklausyti būtent tokiai auditorijai adresuojamos lietuviško gip-gopo atlikėjų dainos Ji lindo lindo – ji po manim palindo!

Vadinsis ji Užkalnio 5 ir konkretus jos formatas dar tvyro ūkuose. Žinoma tik tiek, kad Užkalnio ten bus daug – visomis prasmėmis…

Kadangi gerbiamas Andrius nėra svetimas Lietuvos internautų bei tinklaraštininkų bendruomenei, leidau sau jo Facebooko komentaruose palikti porą palinkėjimų iš žiūrovo pozicijos.

Atvirai sakant, menkas iš manęs lietuviškų pokalbio laidų žiūrovas, nors šiaip diskusijų žanras man patinka.

Tačiau gaišti ir taip neilgo gyvenimo laiką tam, kad spoksoti, ką eteryje išdarinėja tų laidų vedėjai lietuviškose televizijose – nematau jokio reikalo.

Paprastai tai būna elementoriškai nuobodu, o gan dažnai – ir nemalonu žiūrėti.

Bet gal ši BTV laida taps išimtimi?

Visgi A.Užkalnis ilgus metus gyveno už Lietuvos ribų ir neturėjo persismelkti lietuviškų televizijų madomis?

Vienžo, nutariau pakartoti savo palinkėjimus šiek tiek išplėstame pavidale.

A) Sodinti laidos dalyvius prie stalo ir koncentruoti vaizdą ties viršutine kūno puse

Nieko keistesnio, nei lietuviškose televizijose įsivyravusi mada sutupdyti laidos dalyvius ant aukštų baro taburečių ar sugrūsti juos į gilius fotelius, net įsivaizduoti sunku.

Na, nebent susodinimą į vieną eilę ant suolelio ar sofkutės – kaip vištas ant laktos.

Juk baro kėdės tam ir buvo sugalvotos, kad lankytojams nekiltų pagunda užsisėdėti – išgėrei savo gėralą ar du ir čiuožk nesimuistęs, atlaisvink vietą kitam ištroškusiam.

Stebėti, kaip gerai įmitę vidutinio amžiaus vyrai hemorojaus iškankinto veido išraiška bando visą laidą nusėdėti ant tų taburečių viena sėdmenų puse nėra ypač smagu.

Kitas kraštutinumas – gilūs minkšti krėslai ir sofkutės, kuriose netyčiomis atsilošęs dalyvis paskęsta ir iš kurių geriausias vaizdas atsiveria į jo kojas, batus bei kojines.

Dar pusė bėdos, jei pokalbyje dalyvauja kokia sijonuota Zvonkė, Bonkė ar šiaip ilgakojė Olialia pupytė, bet jeigu tai garbanotų blauzdų ir trumpų kojinių bei dar striukesnių kelnių savininkas? Jokio džiaugsmo iš tokių vaizdelių….

Išvis, maniera rodyti nepatogiai sėdinčius pokalbių laidos dalyvius visu ūgiu blaško žiūrovų dėmesį, koncentruojant jį ties juokingomis, nevykusiomis ar seksualiomis aprangos bei išvaizdos detalėmis.

B) Laidos vedėjas privalo laikytis distancijos kviestinių svečių atžvilgiu ir reikalauti iš jų to paties

Vienas iš nemaloniausių lietuviškų pokalbių laidų vedėjų įprotis – perdėtas familiarumas bei panibratstva su kviestiniais laidos svečiais.

Suprantu, kad kiekvienam norisi šiek tiek susireikšminti bei visai Lietuvai parodyti, kad esi artimas politinio, šou verslo ar sportinio Olimpo viršūnėms, bet TV ekrane žiūrėti į tą visuotinį tujinimasį ir vestuvių užstalės stiliaus bendravimą yra koktu.

Juk dažniausiai dalyvauja priešingų pozicijų atstovai ir žiūrovų džiaugsmui juos pataršyti turintis vedėjas, bet kai mes matome tą familiarų bičiukų pokalbio stilių, net ir kvailiausiam realybės šou fanui darosi aišku, kad šie žmogeliai tik vaidina kažkokius ginčus ir debatus, o vedėjas tik apsimeta, kad uždavinėja jiems nepatogius klausimus. O realybėje tai yra viena kompanija, draugiškai tvarkanti savo reikaliukus ir kartas nuo karto pavaidinanti spektaklį „tiems durneliams prie televizorių“.

Tai jeigu vaidinate, mielieji, tai būkite malonūs daryti tai kokybiškai.

Ir netgi jei pasikvietėte į laidą seną vaikystės bičą, su kuriuo kadaise lakstėte be kelnių, vienais pampersais, prašome ekrane elgtis ir kreiptis taip, lyg pirmą kartą gyvenime jį sutikote. Juk vedėjas atstovauja žiūrovus ir kalbasi lyg ir jų vardu, o pastariesiems svečias nėra artimai žinomas. Iš vedėjo ir jo kviestinės svečios bendravimo stiliaus ekrane visiškai nepageidauju sužinoti – miegojo jie kartu ar dar tik ketina.

Beje, tas pats galioja ir laidose dalyvaujantiems skirtingas partijas atstovaujantiems politikams.

Suprantu, kad bendras darbas nedideliame Seimo kolektyve suartina, bet kai oficialiai nesutaikomi opozicionieriai ekrane broliškai tujinasi, „jonauja – petrauja“ bei laido savos chebros juokelius su kokiu kritikuojamu ministru ar valdančios daugumos lyderiu, žiūrovo atmintyje užsifiksuoja tik viena mintis: „oba na – taigi tie ideologiškai nesutaikomi politikieriai – viena šutvė“.

O tai jau graužia žmonių pasitikėjimo mūsų demokratine politine sistema pamatus….

Vienžo, pageidaučiau, kad rimtose pokalbių laidose būtų griežtai laikomasi principo: visi dalyviai ir vedėjai pagarbiai kreipiasi vieni į kitus „Jūs“ bei principingai nedemonstruoja asmeninio artimumo, netgi jei tokio esama ar būta. Išimtis galima nebent pokalbyje dalyvaujant vienos šeimos nariams, bet tokios laidos, matyt aš ir taip nežiūrėčiau….

C) Laidos paskirtis – parodyti žiūrovams, ką įdomaus ar vertingo gali pateikti svečias, o ne jo fone pademonstruoti neapsakomą vedėjo išmintingumą, iškalbą, begalinį žinojimą ar kitokį pranašumą

Daugelį mano stebėtų pokalbių laidų lietuviškose televizijose būtų galima apibūdinti, kaip „Vedėjo Povo šou“.

Dažniausiai vedėjas tampa ir pagrindiniu pokalbio ar net politinių debatų dalyviu, visais įmanomais būdais besistengiantis užgožti kitus dalyvius bei eilinį kartą „visai Lietuvai“ parodyti savo tariamą išmintį, iškalbą, begalinį žinojimą, etc.

Tam tarnauja ir sofistiškai susukti „ar jūs nustojote gerti konjaką rytais?/ar jūs nebemušate savo žmonos ir vaikų?“ tipo sudėtiniai klausimai ir panašaus lygmens pašnekovui „nuleisti“ skirta retorika.

Tokie dalykai greit nusibosta ir pradeda varginti. Juk galima suformuluoti paprastą klausimą ir neleisti dalyviui nuo jo išsisukti ir nenaudojant apgailėtinos sofistikos bei neprimetant jam jo neišsakytų teiginių.

Bet, deja, tokia nuostata nėra ypač populiari lietuviškose TV.

Ir šiaip, norint sudaryti sąlygas atsiskleisti pokalbio dalyviui, vedėjui dažniau verta užimti „kvailelio“ ar tiksliau „nežiniuko“ poziciją, bet daugumos lietuviškų laidų vedėjai geriau leis nepadorų žodį sau ant pasturgalio ištatuiruoti, nei taip pasielgs…

Vienžo, belieka tikėtis, kad gerbiamas A.Užkalnis aktyviai reikšis ir poviškas plunksnas kedens spaudoje ir internetuose, o jo vedamoje laidoje visgi tai darys jos dalyviai bei svečiai

D) Reguliuoti laidos dalyvių aprangos kodą

Atrodytu, elementaru, bet toks jausmas, kad daugelio lietuviškų pokalbių laidų rengėjų to nedaro.

Rezultate ekrane galima išvysti keistus vaizdus, kai prie vieno stalo debatuoja veikėjas, pasirėdęs smokingu su varlyte, o jam oponuoja žmogysta prasegtais iki gauruotos bambos havajietiškais marškiniais bei atkištomis žiūrovų panosėn pliažinėmis šlepetėmis su iš jų styrančiais kojų nagais, retkarčiais dar įsiterpiant kiliminio rašto turkiško megztinio ir baltų kojinių savininkui.

Pridėjus prie tokių vaizdelių dar poną Užkalnį jau tradiciniais prasagstytais languotais marškiniais po oficialiu švarku gali susidaryti visai nepakeliamas kognityvinis disonansas.

Visgi, tokius dalykus, kurie nulemia estetinę vaizdo kokybę žiūrovo ekrane tikrai galima iš anksto sureguliuoti. Jeigu jau su šlipsais, tai visi su šlipsais, jeigu smart casual ir gauruotos krūtinės ar pliažinė apranga, tai tebūnie pas visus…

———————————–

Tai kol kas tiek tų draugiškų pastebėjimų bei pageidavimų naujai iškeptam lietuviškos TV pokalbių laidos vedėjui Andriui Užkalniui.

Palinkėsiu jam ko geriausios kloties naujoje veikloje ir prižadu pasižiūrėti bent pirmas dvi-tris laidas…

O toliau – kaip Dievas duos.

Tačiau net ir aršiausi šios teorijos šalininkai pripažįsta, kad nūnai žmogų nuo beždžionės skiria praraja. Žmonija nuėjo ilgą vystymosi ir civilizacijos kūrimo kelią, kuriame nemažas vaidmuo teko religijoms.

Antropologai ir istorikai seniai pastebėjo, jog vienokia ar kitokia religijos forma yra bet kurios žmonių sukurtos civilizacijos būdingas požymis.

Net ir primityviausių aborigenų gentis, pagal gyvenimo būdą dar nedaug nutolusi nuo beždžionių, jau turės kokios nors religinės ideologijos užuomazgą, vienaip ar kitaip atsakančią į tik mąstančiai būtybei rūpimus būties klausimus:

Kodėl ir kaip atsirado jį supanti aplinka bei žmonės? Kas nutinka po žmogaus mirties? Kokios jėgos valdo gamtos stichijas bei žmonių likimus?

– bei su jais glaudžiai susijusius dirbtinus elgsenos tabu ir draudimus.

Tuo tarpu mokslui nėra žinoma religinio mąstymo pavyzdžių gyvūnijos pasaulyje.

Net ir gudriausių beždžionių banda nekvaršina sau galvos tokiais dalykais bei nenusistato jokių išgyvenimo ar hierarchijos palaikymo požiūriu beprasmių elgsenos apribojimų.

Būtent tokie, beprasmiai – kaip atrodytų bet kokiai sveikai mąstančiai beždžionei – elgsenos ir išvaizdos apribojimai tiesiogiai siejasi su žmonių civilizuotumo lygiu.

Kuo labiau išsivysčiusi ir toliau civilizacijos keliu pažengusi žmonių visuomenė, tuo daugiau joje elgsenos bei išvaizdos reglamentavimo bei draudimų, kurie gan dažnai būdavo užmaskuoti religinių reikalavimų pavidalu.

Šiuolaikinio žmogaus elgsena ir išvaizda persmelkta gausybės tabu bei apribojimų, apie kurių prasmę mes net nematome reikalo susimastyti, tačiau dažniausiai jų laikomės.

Kad taptu žmogumi kūdikis ir vaikas turi įsisavinti daugybę taisyklių bei išmokti paisyti šimtų draudimų, reglamentuojančių žmonių visuomenės bendrabūvį.

Neturintis tokios galimybės žmogaus vaikas augdamas pavirsta į didelę žmogaus pavidalo beždžionę, kurią atversti žmogumi jau nebeįmanoma – tai rodo visos mokslui žinomos „mauglių“ istorijos.

Ir jeigu koks nors subrendęs individas staiga nutaria tų taisyklių bei draudimų nepaisyti ir pradeda elgtis „natūraliai“, kaip jam norisi – pvz. vaikščioti gatvėmis nuogas, viešai miesto centre atlikinėti gamtinius reikalus, masturbuotis ar lytiškai santykiauti, mes iškart jį įvertiname, kaip nusiritusį žemyn civilizuotumo laiptais, „subeždžionėjusį“.

Tokia „prasimanytų draudimų nepaisanti“ bei „natūraliai gamtinė“ elgsena daugumai mūsų sukelia asociacijas būtent su tolimaisiais žmonijos giminaičiais – be jokių apsiribojimų bei tabų laisvai po gamtą laigančiomis beždžionėlėmis.

Uodeguotos džiunglių gyventojos nenešioja rūbų, neturi jokių šventų ar netinkamų kam nors vietų, jos valgo, miega, žaidžia, tuštinasi ir poruojasi kur panorėjusios ir kada panorėjusios, kai tuo tarpu žmonės turi prisigalvoję daugybę taisyklių šiais klausimais.

Ir kuo kultūringesni, tuo daugiau.

Matant šią sąsają tarp civilizuotumo ir tam tikrais atvejais bei vietose taikomų elgsenos bei išvaizdos apribojimų, nesunku suvokti ir tai, jog tų draudimų ir ribojimų mažėjimas bei gausėjančios ir legalumą įgaunančios „beždžioniško natūralumo“ apraiškos gali būtį prasidedančios degradacijos požymis, bylojantis apie visuomenę ištikusį kultūros nuosmuki arba liudijantis per apogėjų persiritusios civilizacijos žlugimo pradžią.

Todėl gan keista regėti, kad tarp savo intelektualumą pabrėžtinai deklaruojančių visuomenės veikėjų atsiranda tokių, kurie mato reikalą pateikti link džiunglėse gyvenančių žmogaus giminaičių spėriai besiritančių žmogystų poelgius, kaip kažką vertingo ar netgi sektino Lietuvos jaunimui.

„Fuck for forest“ erotinės ekologijos aktyvistai mylėjosi Oslo katedroje

Deja, straipsnio viduje įdėtas šios akcijos-atrakcijos vaizdo įrašas buvo pašalintas iš YouTube portalo, kaip perdėm nepadorus, bet stipresnių nervų skaitytojai gali jį pamatyti pagal šią nuorodą į norvegišką Dagbladet svetainę:

Atsargiai – N16 video!

Kaip matė nepatingėję pasižiūrėti klipą, naujakairiesiems intelektualams susižavėjimą sukėlusi „ekologinė akcija“ susivedė į tai, kad žmogišką pavidalą praradusių ir tiesiogine to žodžio prasme sugyvulėjusių nuogų būtybių trijulė pabandė bažnyčioje, tiesiog pamaldų metu pasikrušti visų akivaizdoje.

Tskant, realizuoti „žmogaus teisę“ į grynai beždžioniškos elgsenos modelį.

Reikia pasakyti, kad tokios scenos man pasirodė jau kažkur matytos. Prisiminti buvo nesunku – ogi taip vadinamoje Beždžionių Šventykloje tolimoje Rytų šalyje, kurioje jau daug amžių meldžiamasi kartu su ten gyvenančiomis beždžionėlėmis.

Šios, savaime suprantama, toje šventykloje ir valgo, ir miega, ir poruojasi bei atlieka kitus gamtinius reikalus. Mums, krikščionims, tai gana neįprasta, bet galų gale mes ir garbiname Viešpatį, o ne kažkokias šventąsias karves, beždžiones, žiurkes ar kitokius džiunglių padarus.

Visgi kur kas įdomesnis man pasirodė K.Pociaus redaguojamoje svetainėje patalpintas šios Animal Planet telekanalo dėmesio vertos scenos motyvo aprašymas:

Panašu, jog kairiesiems intelektualams skirtos svetainės redaktoriai nelabai skiria krikščioniškas konfesijas ir kol iš jų nepradėjo šaipytis komentatoriai, net neįtarė, kad Oslo katedra priklauso ne Romos katalikų, bet dar 1537 m. nuo jos atsiskyrusiai liuteronų atšakos valstybinei Norvegijos Bažnyčiai, kuriai vadovauja ne progresyviųjų kairuolių neapkenčiamas Popiežius, bet tolerantiškasis Norvegijos karalius!

Nenorom kyla įtarimas, jog išsipildė baisiausi NK95 ir Feministinio Fronto vaidilučių nuogąstavimai ir Romos katalikų bažnyčią nepastebėtai įgijo tokią milžinišką įtaką Lietuvos švietimui, kad nuo mokinių ir studentų yra nuslepiamas pats Reformacijos faktas ir jie gauna atestatus bei diplomus net neįtardami apie tokio veikėjo, kaip M.Liuteris egzistavimą bei būdami tvirtai įsitikinę, kad visi krikščionys yra katalikai.

Ką ir besakyti – tikrai įdomus atvejis, turint omenyje, jog LUNI universiteto steigėjas ir svetainės redaktorius Kasparas Pocius pagal išsilavinimą yra istorikas, nors iš idėjinių sumetimų ir vengiantis visuomenei naudingo darbo.

Juolab, kad tarp jo pasekėjų NK95 gretose yra tokia žymi religijotyrininkė, kaip doc. dr. Aušrelė Pažėraitė, kuri begurkšnodama Vokietijos postkomunistinio fondo apmokėtą vynelį galėtu nors bendrais bruožais užsiminti draugams-apostazininkams apie schizmas, Liuterio bei Kalvino reformas, etc.

Grįžtant prie teksto pradžioje pateiktų liūdnokų pastebėjimų, tenka konstatuoti plika akimi stebimą faktą, jog Vakarų visuomenėse gausėja žmonių, kuriems žmogiškasis gyvenimo būdas, daugumai priimtinos bendravimo bei elgsenos normos yra nepakeliamos – ir jie įvairiais būdais mėgina nušokti žemyn civilizacijos laiptais bent keliomis pakopomis.

„- O kodėl gi nedera kruštis bažnyčioje, jeigu kilo toks noras? Kam nepatinka, tas tegul nusisuka!

Kodėl pamačius dailią praeivę Pilies gatvėje negalima išsitraukti iš kelnių padargo bei pasimasturbuoti jos akivaizdoje? Bene jai ar dar kam nuo to skaudės?

Ir kas blogo tame, kad Akropolio prekybos centre žmogus nori vaikščioti nuogas? Kuriems galams žmogui reikia slapstytis, norint atlikti gamtinius reikalus – juk tai visiškai natūralu?“

– tokius ir panašaus „neatsakomumo“ naivius klausimus labai mėgsta „sustabarėjusių ir retrogradiškų“ moralinių-dorovinių bei etiketo normų laužytojai.

Juokingiausia, kad atsiranda taip vadinamųjų intelektualų, kurie įvairiais sofistiniais išvedžiojimais bei nepamestų prasmių paieškomis bando ideologiškai pagrįsti tą subeždžionėjimą bei pavaizduoti degradacijos apraiškas, kaip kažką drąsaus, progresyvaus ir pasigėrėtino.

O pigaus populiarumo besivaikančios ar mažiau skaidrių tikslų siekiančios žiniasklaidos priemonės nepraleidžia progos prisidėti, pateikdamos jaunimui degradavusių iki beždžionės lygio žmogiško pavidalo padarų pasišlykštėtinus siautėjimus, kaip smagias ir šaunias atrakcijas bei būdą išgarsėti.

Vieną tokių pavyzdžių galima pasižiūrėti šioje scenoje iš daugelyje šalių populiaraus TV talentų paieškos šou:

Atsargiai – N14! Vokietijos TV laida Supertalent-2010. Video

Nežinau, kaip jums, gerbiami skaitytojai, bet regint šį TV žvaigžde verčiamą Fluxus stiliaus „šiuolaikinį meninyką“, kurio kūrybos maniera sužavėtų patį Gugenheimą, mano atmintyje iškilo vaikystės prisiminimai iš apsilankymų provincijos miestan atvykusio mobilaus „žvėrinčiaus“.

Sėdintys narvuose šimpanziai, orangutangai ir kitokie hamadrilai pramogavo labai panašiais būdais – energingai poruodamiesi, piešdami ant vagonėlio grindų savo išmatomis bei mosuodami lyties padargais žiūrovams panosėje. Vaikams tai atrodė juokinga ir smagu.

Bet negalėjau net įsivaizduoti, kad jau mano vaikai regės tokius pat vaizdus – tik atliekamus ne beždžionių, o žmonių – per europietiškos šalies TV kanalus, ar skaitys apie juos, kaip pasigėrėtiną „antibažnytinę ekoaktyvistų akciją“ intelektualų sambūrio Naujoji Kairė 95 steigėjo ir aktyvisto redaguojamoje Interneto svetainėje!

Ar man, kaip demokratinės šalies žmogaus ir piliečio teisių bei laisvių šalininkui tai priimtina? Ne, jokiu būdu.

Tikrai nesutinku, kad degradavę į žemesnę evoliucijos pakopą padarai ir juos skatinantys bei populiarinantys veikėjai primestų mums, XXI a. Europos šalies gyventojams, savo nužmogintą moralinių-etinių normų supratimą ir paverstų mūsų bažnyčias, kultūros įstaigas bei viešąsias erdves Beždžionių Šventyklomis!

Todėl, regėdamas išdidžiai kankolais maskatuojantį nuogą Tolerancijos Karalių ir jo nematomą “puikų apdarą” šlovinančius naujakairiuosius intelektualus, nesiruošiu tylėti.

Netylėkit ir jūs.

Kol dar nepavirtome Beždžionių Planetos dalimi.

Beklaidžiodamas po  internetus pamatau visokiausių keistenybių.

Pavyzdžiui, vakarykščiame Delfyje aptikau miela dviejų viešųjų intelektualų pokalbį apie krikščioniškumo esmę su pasibėdavojimais, kad Romos katalikų bažnyčia niekaip nesugeba laikytis evangelinių tiesų ir vis iškrenta iš jų ribų.

Turiu omenyje daktarės docentės Aušrelės Pažėraitės interviu Vladimirui Laučiui ambicingu užvadinimu:

“A.Pažėraitė: krikščioniškumo esmė – ne kova prieš abortus ir už tradicinę šeimą”

Perskaičiau šį antikatalikišką tekstą, kuriame evangelijų apsiskaičiusi gerbiama daktarė Aušrelė išdidžiai aiškina Bažnyčios hierarchams, kaip jie turėtu ganyti Lietuvos katalikų kaimenę ir susimąsčiau apie lietuviškosios žurnalistikos kelius ir klystkelius.

Juk Vladimiras Laučius ne koks nors žalias, kaip žiogo membrum virile žurnalistėlis, o buvęs konservatorius, N-kartinis vyr.redaktorius ir Žurnalistikos instituto dėstytojas, eilę metų aiškines studentams garbingos žurnalistikos pradmenis.

Tai kaip galėjo atsitikti, kad siūlydamas Delfi.lt skaitytojams pokalbį apie Romos katalikų bažnyčios veiklą Lietuvoje  su žmogumi, postringaujančiu iš krikščionybės autoriteto pozicijos, ponas Vladimiras nepasivargino to pašnekovo tinkamai pristatyti?

Viskas, ką sužino Delfio skaitytojai, yra tai, kad  doc. dr. Aušrelė Pažėraitė yra VU Religijos studijų ir tyrimo centro dėstytoja, duodant suprasti, kad tai didelis „tikrosios, mokslinės  krikščionybės“  autoritetas, kurios žodis svaresnis, nei kokio menkai išprususio ir daktaro laipsnio ar docento vardo neturinčio  katalikų vyskupo. Bent jau visas kontekstas veda būtent į tai.

Nenuostabu, kad komentaruose pasirodė silpnapročių šūksniai, džiūgaujantys, kad krikščionybės ekspertė tuos neišmanančius vyskupus pagaliau pastatė į vietą.

Žvelgiant į lietuviškos tinklaraštijos horizontus, nenoromis lygini ją su anglakalbe ar rusakalbe blogosfera – ir, kaip sakydavo kadaise populiarus personažas – „vajzdialis niakoks“.

Valdiškiems išminčiams bei viešiesiems intelektualams alternatyvios minties tikrai negausu.

Kažkokie „blogai apie blogus“, „blogai apie blogeriavimą ir uždarbį internete“, „patarimai, kaip rašyti ir išsukti blogą“, „ką aš valgiau pusryčiams, o ką – vakarienei“, „kompiuterinių žaislų analitinės apžvalgos“, „videonuomos punkto naujienų atpasakojimai“ ir panašus vaikų darželis/kelnės su šleikom/pirštinės ant virvučių sudaro kokius 95% lietuviškos blogosferos turinio.

Deja, bet rimtus bei įdomius tinklaraščius pas mus galima suskaičiuoti ant dviejų-trijų rankų pirštų. Na, bet turim ką turim.

Žiniasklaidininkai ir žurnalistai:

racas.lt –žymaus žurnalisto Artūro Račo tinklaraštis, garsus ne tik tvirtą ir nenuolaidžią autoriaus nuomonę išreiškiančiais postais, bet ir unikalia ištikimų komentatorių bendruomene. Piršto tarp dantų tenykščiams geriau nekaišioti, nes liksit be rankos ar abiejų.

cyvas.wordpress.com – vieno įdomiausių tradiciškai konservatyvios pakraipos apžvalgininkų Tomo Čyvo tinklaraštis. Tekstai įdomūs, bet dažniausiai rašomi, kaip straipsniai didžiajai spaudai. Bet tai daugumos žiniasklaidininkų blogų ypatumas.

ryst1966.livejournal.com – žinomo politikos apžvalgininko ir žurnalisto Ryto Staselio asmenins Livejournal’as, kuriame, greta spaudai skirtų straipsnių, būna ir tiesiog tinklaraštinių pamąstymų. Galima pabendrauti su autoriumi komentaruose.

Blogas Brazauskas – taip, taip – to paties Arūno Brazausko, su kuriuo pastaruoju metu gan dažnai esu painiojamas virtualioje erdvėje, vienas iš tinklaraščių. Nors ir patalpintas matomiausioje Balsas.lt vietoje, bet, skirtingai nuo daugumos žiniasklaidininkų blogų, tekstai jame yra rašomi ne spaudos straipsnių, bet būtent asmeninio tinklaraščio formate. Kas, mano supratimu, yra gerai.

vklase.livejournal.com – žymaus žiniasklaidininko ir pijaro meistro Aurelijaus Katkevičiaus tinklaraštis, deja, pastaruoju metu nėra skirtas plačiai auditorijai, tai greičiau tam tikros rašančių žmonių kompanijos traukos centras, todėl pašaliečiui jį įvertinti sunku. Bet verta palandžioti po senus įrašus.

Blogofermos Livejournal.com lietuviškojo sektoriaus autoriai:

maumaz.livejournal.com – nūnai praktiškai išnykusio XX a. pradžios tipo plataus profilio inteligento, tarptautinės teisės profesoriaus, genocidinių mokslų daktaro, rašytojo ir muzikanto bei šaunios lietuviškos šeimynos galvos Justino Žilinsko asmenins tinklaraštis. Čia rasit visko po truputį – nuo tarptautinės politikos pamąstymų iki naminio muzikavimo vaizdelių bei santechnikos remonto patarimų.

grippen.livejournal.com – įdomus tautinės pakraipos žurnalas, daug tekstų apie Švediją ir tenykščius multikultūralizmo ir tolerancijos pasiekimus. Autorius gyveno toje šalyje kelis metus ir nesibodi pasidalinti liūdnais bei gerais įspūdžiais.

sig_tyr.livejournal.com – heraldikos, antropologijos, rasologijos, runų ir specifinių architektūrinių detalių puikaus žinovo ir entuziasto tautinės pakraipos blogas.

edmalt.livejournal.com – tautinio judėjimo aktyvisto Edmundo Girskio, pagarsėjusio kovomis su politizuoto homoseksualizmo ideologijos plėtra, gyvenimo žurnalas.

8-aukstas.livejournal.com – dar vienas tautinės pakraipos tinklaraštis, kurio autorius turi Tautos švietėjo gyslelę. Pas jį jūs visada atrasite tekstų su mintimis, kurių neišgirsite iš TV ekrano ar iš kokio viešojo intelektualo lūpų. Tekstai nevienodo lygio, bet tiklaraštis rekomenduotinas skaitymui.

kreivarankis.livejournal.com – apie filosofiją bei šiaip gyvenimą – paprastai ir patraukliai. Vienas populiariausių jaunosios LiveJournal’o kartos atstovų, kurį į savo niūrią gūžtą vis bando persivilioti popistai.

konstanta_42.livejournal.com – savanorio mokslo populiarinimo entuziasto projektas: „ Viskas, ką jūs norėjote sužinoti apie astrofiziką, fiziką, astronomiją bei kitas juodąsias skyles, bet bijojote paklausti.“ Tinklaraščio autorius yra teorinės astrofizikos doktorantas Lesterio universitete (University of Leicester) Jungtinėje karalystėje. Tyrimų sritis – supermasyviųjų juodųjų skylių sąveikos su aplinkine galaktikų materija modeliavimas.

Todėl jeigu jūsų IQ mažesnis, nei koks 120 – geriau ten nekomentuokite. Nebent būtumėte 2-3 numerio krūtininga blondinė – tuomet ir IQ=95 visai pakaks, kad autorius jus džiaugsmingai pasitiktu ir viską nuodugniai paaiškintu.

dusimtaidevyni.livejournal.com – pilietiškesnė bei intelektualesnė Solomono versija, ideologiškai pasikaustęs miesto sienų peckelis bei nenuilstantis anoniminis kovotojas su blogai veikiančiomis Vilniaus miesto įstaigomis.

Skirtingai nuo minėtojo Solomono, kurį taip nesėkmingai gaudo Algis Greitai, Vilniaus sienas teplioja ne biblijinių personažų vardais, bet perleistomis per individualios sąmonės filtrus kvaziišmintimis ir kvestais. Jei jūsų nuosavybę ištepliojo naktiniai peckeliai ir jūs norite apie tai su kuo nors pakalbėti – užsukite ten. Išklausysite paskaitą apie šiuolaikinio sienų meno svarbą ir gal jums nors kiek palengvės.

Beje, iš esmės Livejournal‘as garsus rusakalbiais blogais, kurie visumoje sudaro galingą alternatyvą oficialiai žiniasklaidai, todėl jeigu Lietuvoje matote žmogų, kuris prisistato, kaip Rusijos ar rusiškų reikalų specialistas – paklauskite jo, ar jis turi akauntą Live Journale ir kokius rusiškus blogus skaito. Jeigu neturi ir neskaito, reikalas aiškus – vadinasi, tai nėra rimtas specialistas.

Popo.lt, dar žinoma, kaip Popistų gūžta – sparčiai įgaunanti pagreitį alternatyvi lietuviška blogoferma, į kurią susibūrė nemažai ypač perspektyvių mūsų blogosferos žvaigždžių. Mano pasirinkimas:

rokiskis.popo.lt – Livejournalo renegatas, visų galų žinovas, šou verslo žvaigždžių ir alaus daryklų numylėtinis, kokybės sistemų ir semiotikos ekspertas, pašnekovų siuntinėtojas, enciklopedistas, žmogus-fejerverkas bei neabejotinas kandidatas į populiariausius Lietuvos tinklaraštininkus – Ričardas „Rabinovičius“ Savukynas. Užeikit, skaitykit, komentuokit, būkit pasiųstas, bet neikit.

uzkalnis.popo.lt – šio tinklaraščio autorius – tas pats garsusis knygų apie Angliją rašytojas ir Lietuvos Ryto apžvalgininkas Andrius Užkalnis – pristatymo nereikalauja. Žmogus, kuriam pavydžiu dviejų retų Lietuvoje talentų kombinacijos: rašyti įdomiai ir dėstyti mintis glaustai, bet aiškiai.

puslapiai.popo.lt – čia rasite tūnantį įžymųjį Zbygniewą Pywacijų – internetų legendą, vieną seniausių lietuviškos virtualios erdvės personažų. Nūnai – Popo.lt rašytojas ir Gyvenimo komentatorius.

Neprisirišę prie blogofermų laisvųjų internetų autoriai:

etnosfera.blogspot.com – dešinysis intelektualas Rokas Sinkevičius. Ilgi, bet labai verti paskaitymo, tekstai.

Jurisprudencija.wordpress.com – teisės studento WU blogas. Visai galimas daiktas, jog tai būsima mūsų jurisprudencijos žvaigždė, gal net ateities Konstitucinio teismo narys. Naudokitės proga, kol jo analizuojantys pamąstymai ir patarimai yra dalinami nemokamai.

www.daivarepeckaite.com – šio aktyviai pildomo tinklaraščio autorė – kairioji intelektualė, E.Zuroffo atstovė Lietuvoje Daiva Repečkaitė, pagarsėjusi, kaip susidorojimo su dr.P.Stankeru iniciatorė. Greičiausiai neužilgo taps kairiųjų radikalų judėjimo intelektualine lydere. Žinoma, jeigu artimiausiais metais neištekės ir netaps mama. Kaip žinia, ištekėjusios ir turinčios bent vieną vaiką moterys įgauna daug sveiko proto ir būna linkusios nutolti nuo feminizmo ir tolerancijos plėtros bei radikalios kairės idėjų. Jei vaikų – du ir daugiau, šansų išlikti kairiojo ekstremizmo stovykloje palyginus nedaug. Visgi sveiki motiniški instinktai dažniausiai būna stipresni už ideologinę indoktrinaciją.

www.grumlinas.lt – Gintaro Rumšo tinklaraštis. Kartu su troyyestroy.blogspot.com bei scaniagti.blogspot.com sudaro rimtų ir malonių vyrų kompaniją, kurioje tiems, kam virš trisdešimt, smagu išgerti alaus ar bent virtualiai pašnekėti apie moteris, politiką bei dar ką nors tradiciško.

Tai kol kas tiek tų lietuviškų blogų.

Užsikepė kažkada Liutaurui Ulevičiui Seimo rūmuose apsilankyti.

Vietoje to, kad kaip padorus eilinis pilietis imtu ir užsirašytu į nemokamą ekskursiją po Seimo rūmus, jis – nebūtu tinklaraštininkas – pradėjo terorizuoti mūsų demokratiškai išrinktą valdžią, kad pripažintu jam žurnalisto statusą ir išrašytu pastovų leidimą lankytis Seime.

Ilgo bylinėjimosi pasėkoje buvo pripažinta, kad tinklaraštininkai, anksčiau vadinti blogeriais, gali būti prilyginti žurnalistams ir tą išsvajotą leidimą Liutauras gavo.

Dabar, žygiuodamas prospektu, jis gali ramiai užsukti ir Seimo bufete atsigerti kavos ar papietauti bei kokį seimūną tarp pirmo ir antro patiekalo žurnalistiškai patvarkyti.

Būtu pusė bėdos, bet tų tinklaraštinių Liutauro kovų pasėkoje dalis visuomenės pradėjo įtariai žiūrėti ir į kitus, neturinčius seimūniškų ambicijų blogerius – o gal ir jie ketina vieną gražią dieną pareikalauti sau žiniasklaidos magnatų statuso bei atitinkamų privilegijų?

Ims koks įžūlesnis tinklaraštinykas ir užsimanys nuosavos laidos televizijoje, vietos LRT Taryboje bei Olialią pupytės į lovą!

O kad jau taip, tai gal reikėtu jiems visiems avansu užkrauti ir visas žiniasklaidos pareigas?

Neaplenkė ši kartybės taurė ir kukliojo blogerio Zeppelinus, t.y. manęs.

Įdomiai tame virtualiame gyvenime būna – rašinėji sau ramiausiai kažkur Internetų užkampiuose, daliniesi su keliais ištikimais skaitytojais netyčiom atrastomis nuorodomis į įdomius įvykius bei naujienas, dėlioji paveikslėlius ir staiga – šast, ir tampi tikrų tikriausia žiniasklaida.

Be jokių įplaukų, bet su visom iš to išplaukiančiom.

Šiame nuo kažko atsiribojančiame Lietuvos ir Vilniaus žydų bendruomenių vadovų paneigime tarp kitko rašoma:

„2010 lapkričio 15 dieną Rusijos Federacijos naujienų portalo “Komsomolskaja pravda” paskelbtame Nijolės Stablingytės straipsnyje “Литовские учебники по истории: искривлённые факты, враждебность к России” išplatinta melaginga informacija, esą Vilniaus žydų bendruomenėje buvo pristatyta knyga “Istorinio straipsnio jėga”.

Ta pati informacija buvo paskleista 2010 lapkričio 17 dieną tinklapyje Zeppelinus “Kodėl kurstomas lietuviškojo žydobolševizmo stereotipo laužas”

Prašome šią tiesos neatitinkančią informaciją paneigti.“

Taigi, dar kartą pratrynę akis regime, kad greta Rusijos Federacijos naujienų portalo “Komsomolskaja pravda” yra minima dar viena, suprask – lygiavertė žiniasklaidos priemonė – „tinklalapis Zeppelinus“.

Ir gerbiami Lietuvos žydų vadovai iš abiejų šių visuomenės informavimo priemonių reikalauja paneigti jų paskelbtą „tiesos neatitinkančią informaciją“.

Po tokios žinios viltingai nuskubėjau prie veidrodžio, bet, deja – prabėgomis atlikta apžiūra parodė, kad jokių išorinių požymių, liudijančių, kad įgijau spaudos magnato statusą, neatsirado.

Iš anapus stiklo į mane romiai žvelgė vis tas pats, kuklaus blogerio doras veidas.

Grįžtant prie pripažintų Lietuvos žydijos* lyderių viešo laiško, prašymo, priekaišto, aimanos ar kaip jį dar pavadinti, turinio, pirmiausia turiu pasakyti, jog mane labai nudžiugino šis tiesiai šviesiai išdėstytas pareiškimas:

„Norime patikinti Lietuvos visuomenę, kad Lietuvoje gyvenantys žydai yra lojalūs Lietuvos valstybei, jos nepriklausomybei, turi tuos pačius siekus ir ateities vizijas.“

Nudžiugino todėl, kad ne man vienam, o daugeliui pastabesnių žmonių Lietuvoje buvo kritusios į akį tos nesmagios prorusiškai antilietuviškos kai kurių etninių organizacijų veikėjų veiklos tendencijos. Štai, ką vos prieš keletą dienų Lietuvos Ryte rašė žymus žydų kilmės lietuvių publicistas Arkadijus Vinokuras:

„..nepasitikėjimą kelia ir asociacijos LŽB vadovų pavojingi politiniai sprendimai. Štai ir vėl sužinojome, kad asociacija Lietuvos žydų bendruomenė tapo Rusijos antilietuviškos propagandos placdarmu.

Kokių tikslų siekia LŽB vadovai? Patvirtinti melagingą, amoralų antisemitinį stereotipą, kad neva žydai išdavė ir vėl pasiruošę išduoti Lietuvą?

Ar asociacijos LŽB vadovai nesupranta, kad prieš Lietuvą dirbančios organizacijos naudoja asociaciją LŽB kaip naudingus idiotus?

Toks pavojingas asociacijos LŽB vadovų bendradarbiavimas su Lietuvai priešiškomis jėgomis yra niekas kita, kaip tik visų Lietuvos žydų kompromitavimas.„

Tenka pripažinti, kad Arkadijaus Vinokuro žodžiai yra ganėtinai griežti, bet rimtai pagrįsti.

Taigi, galime konstatuoti, jog LŽB/VŽB vadovų viešą lojalumo deklaraciją mūsų visų valstybei išvydome, beliko tikėtis, kad Lietuvos žydų bendruomenės lyderių ir šiaip funkcionierių veikla atitiks tos deklaracijos nuostatą ir mes sulauksime ne tik skambių žodžių, bet ir juos patvirtinančių faktų.
_____________________________

Dabar dėl tos 2010 m. lapkričio 17 d. “tinklalapyje Zeppelinus” išplatintos neva „melagingos informacijos, esą Vilniaus žydų bendruomenėje buvo pristatyta knyga “Istorinio straipsnio jėga”.“, kurią manęs prašoma paneigti.

Ši informacija aprašo du faktus:

A. Vilniuje, lapkričio 11 d. viduryje buvo pristatyta knyga „Istorijos tiesos jėga – Сила исторической правды“;

B. Punkte A. minėtas renginys vyko LŽB/VŽB būstinių patalpose, esančiose Pylimo g.4, Vilnius.

Iš LŽB lyderių atsiribojančio paneigimo negalima vienareikšmiai suprasti – kuris iš šių faktų „neatitinka tiesos“, kitaip sakant, jų nuomone, tai yra ne faktas, bet pramanas?

Ką, anot ponų S.Alperavičiaus ir F.Kukliansky, turėčiau paneigti:

Kad tokio renginio nebuvo išvis, ar kad jis buvo ne LŽB/VŽB būstinėje, bet kažkur kitur?

Nesunku atspėti, kad nebūdamas nei Lietuvos ar Vilniaus žydų bendruomenės, nei Liaudies socialistinio fronto ar kitų prosovietiškų/prorusiškų organizacijų narys, neturėjau nei noro nei galimybės dalyvauti tokiame renginyje asmeniškai.

Todėl savo tekste teigdamas, kad Vilniaus žydų bendruomenėje įvyko knygos „Istorijos tiesos jėga – Сила исторической правды“ pristatymas, rėmiausi šiais šaltiniais, nuorodos į dalį kurių yra minėtame tekste:
–
I. Rusijos dienraščio „Komsomolskaja Pravda“ internetinės versijos kp.ru Nijolės Stablingytės straipsniu.

Citata: К такому выводу пришли авторы книги «Сила исторической правды», представленной в Еврейской общине Вильнюса.
Vertimas: Tokią išvadą priėjo knygos „Istorinės tiesos jėga“, kuri buvo pristatyta Vilniaus žydų bendruomenėje, autoriai.
–
II. „Kremliaus istoriku“ pravardžiuojamo Aleksandro Diukovo vadovaujamo fondo „Istorinė atmintis“ tinklalapio pranešimas

Citata: В Еврейской общине Вильнюса прошла презентация книги «Сила исторической правды».
Vertimas: „Vilniaus žydų bendruomenėje įvyko knygos „Istorinės tiesos jėga“ prezentacija.“
–
III. Žydų naujienų agentūros, priklausančios Ortodoksinio judaizmo religinei organizacijai „Rusijos žydų bendruomenių federacija“, straipsnis.

Citata: „В Еврейской общине Вильнюса прошла презентация книги “Сила исторической правды”.
Vertimas: „Vilniaus žydų bendruomenėje įvyko knygos „Istorinės tiesos jėga“ prezentacija.“
–
IV. Lietuvos rusakalbio portalo www.runet.lt (UAB “Savaitės ekspresas”, direktorius Aleksandras Maceina) vyriausios redaktorės Liudmilos Filipavičienės – Davydovos lapkričio 12 d. straipsnis.

Citata: В Вильнюсе, в помещении Еврейской общины состоялась презентация книги «Сила исторической правды».
Vertimas: Vilniuje, Žydų bendruomenės patalpose įvyko knygos „Istorinės tiesos jėga“ prezentacija.
______________

Iš minėtų nuorodų į skirtingus žiniasklaidos straipsnius, kuriose pateikti dalyvių vardai, pasisakymai bei nuotraukos, vargu ar logiška būtu daryti išvadą, kad toks įvykis, kaip knygos „Istorinės tiesos jėga“ prezentacija Vilniaus mieste yra ne faktas, o pramanas.

Taigi, mano straipsnyje pateiktos informacijos dalies, aprašančios faktą A. paneigti negaliu, nes man nežinoma jokia informacija apie jo neatitikimą tikrovei ir LŽB jos nepateikė.

Iš minėtų nuorodų į skirtingus šaltinius, kuriose kaip renginio vieta tiesiogiai nurodoma Vilniaus žydų bendruomenės ar Žydų bendruomenės Vilniuje būstinė ir to įvykio nuotraukų, kuriose matosi ant patalpų sienų iškabinėta Izraelio valstybinė simbolika, darytina išvadą, jog renginys vyko vienoje iš Vilniaus mieste esančių žydiškų organizacijų.

Labiausiai tikėtina, kad tai buvo LŽB/VŽB būstinės patalpos, esančios Pylimo g.4, Vilnius. Juo labiau būtent jas, kaip renginio vietą, nurodo ir Arkadijus Vinokuras savo straipsnyje:

„…LŽB būstinėje. Čia vyko ir dar vienas susitikimas, kuriuo metu buvo pristatyta knyga „Istorijos tiesos jėga – Сила исторической правды“ kurioje kritikuojami Lietuvos mokykliniai vadovėliai kaip neva iškraipantys istoriją, neteisingai kalbantys apie Rusiją ir ją demonizuojantys.“

Tačiau pasidomėjęs sužinojau, kad Vilniaus mieste yra įsikūrusi dar viena organizacija, kurią galima įvardinti, kaip alternatyvią ir konkuruojančią Vilniaus žydų bendruomenę, vadovaujamą Š.Ben Krinsky, kuri nepriklauso Lietuvos žydų bendruomenei bei neturi sąsajų su ponios F.Kurliansky vadovaujama organizacija ir kurios būstinė yra Šaltinių g.12, Vilnius: CHASSIDIE CHABAD LUBAVITCH, Vilniaus žydų religinė bendruomenė

Teoriškai neatmestina galimybė, kad minėtuose straipsniuose aprašomas renginys vyko ne LŽB/VŽB, o būtent šios organizacijos patalpose.

Todėl norėčiau sulaukti LŽB/VŽB vadovų patikslinimo – kur konkrečiai Vilniaus mieste vyko knygos „Istorinės tiesos jėga“ prezentacija ir kokias patalpas, išpuoštas Izraelio valstybinėmis vėliavomis mes matome šioje renginio nuotraukoje:

Nemanau, kad LŽB/VŽB vadovai neturėtu tos informacijos, o jei visgi neturi, nesunkiai gali ją sužinoti iš tame renginyje dalyvavusio LŽB tarybos nario ir LŽB spaudos organo „Lietuvos Jeruzalė“ vyr.redaktoriaus p. Milano Chersonskio.

Iki šios informacijos patikslinimo, neturiu pagrindo vienareikšmiai teigti, kad knygos „Istorijos tiesos jėga – Сила исторической правды“ pristatymas 2010 m. lapkričio 11 d. įvyko ne LŽB/VŽB būstinių patalpose, esančiose Pylimo g.4, Vilnius, o kažkur kitur.

Užtikrinu Lietuvos ir Vilniaus žydų bendruomenių vadovus, kad nedelsiant pakoreguosiu savo lapkričio 17 d. straipsnį “Kodėl kurstomas lietuviškojo žydobolševizmo stereotipo laužas” ir atskirai parašysiu paneigimą, jeigu man bus pateikta tiksli informacija – kur vyko minėtos knygos pristatymas ir iš jos paaiškės, kad tai nebuvo LŽB/VŽB būstinės patalpos, esančios Pylimo g.4, Vilnius.

Iki tokios informacijos pateikimo – neturiu jokio pagrindo paneiginėti mano tekste esančius teiginius.

Mūsuose jau tapo įprasta pavydėti kaimynams estams jų pasiekimų euro įsivedimo ir šalies įvaizdžio kūrimo srityse.

Deja, reikia pripažinti, kad jų pasiekimai tolerancijos diegimo srityje irgi gerokai viršija mūsiškius.

Neseniai nuolatinė rusakalbio estiško Delfi autorė, Marina Filatova, žinoma kovotoja už rusų kalbos grynumą ir homoseksualistinio išdidumo paradų plėtros entuziastė papasakojo skaitytojams apie siaubingos ksenofobinės netolerancijos atvejį, kurį savo kailiu patyrė jos draugai Estijos sostinėje:

Jau nekalbu apie tai, kaip galimai sureaguotu kokia linksma kompanija Vokiečių gatvės lauko terasoje, jei greta sėdintys turistai iš Varšuvos ar Maskvos staiga pareikalautu, kad jie nustotu kalbėtis lietuviškai ir pereitu prie pokalbio lenkų ar rusų kalba.

Prisimindami liūdną panašių manierų mergužėlės Berneen likimą galime panuogąstauti, kad vien piktais žodžiais nebūtu apsiribota….

Gi Estijoje, kaip skaitėme, jiems ničnieko nenutiko. O panelė Marina per Delfi dar ir paauklėjo estus dėl tokio nedovanotino lyderiaujančiai Baltijos Skandinavijos šaliai nacionalizmo.

Mūsų tolerancijos diegėjų reikalavimai kol kas gerokai kuklesni – visgi iki Estijos mums dar toloka. Jie viso labo pageidauja leisti Lietuvos piliečiams rašyti savo vardus ir pavardes ne pagal skambesį lietuviškomis raidėmis, o taip, kaip jie rašomi kitų šalių kalbomis. Na, pavyzdžiui – Remigiusz Szimaszius, Waldemar Tomaszewski ar pan.

Į lietuvių nusistebėjimą – tai kaip gi paprastas žmogelis sužinos, kaip gi reikia ištarti visus tuos Grzegorzus Brzęczyszczykiewiczius – paraidžiui liežuvį nusilaužti ar kažkaip kitaip? – mūsų Marinos Filatovos analogai atšauna: – Išmoks, nepasius! Girdi, esame maža tauta ir turime gerbti didesnes bei mokytis jų rašybos ir tarimo taisyklių.

Šiaip jau planuojama lietuviams situacija puikiai parodyta įžymiajame lenkų filme „Jak rozpętałem drugą wojnę światową“, kurio ištrauka apie tai, kaip vokiečiai bandė užrašyti Grzegorz‘o Brzęczyszczykiewicz‘iaus iš Chrząszczyżewoszyce powiat Łękołody asmens duomenis neperseniausiai apėjo visą lietuvišką internetą.

Ši nuostabi autoironiška scena verta to, kad peržiūrėti ją dar kartą:

Žinoma, Gžegožas Bržečyščiškievičius nėra itin lengvai ištariama pavardė, bet parašius ją lietuviškai nieko tokio neįmanomo nėra – iš antro-trečio karto ją neužsikirsdamas ištars ir pirmokėlis.

Tuo tarpu taisyklingai perskaityti Grzegorz Brzęczyszczykiewicz – jau visai kito lygmens uždavinys, įkandamas ne kiekvienam magistro mokslų ragavusiam.

Beje, tiems, kas teigia, kad lenkiškų raidžių kombinacijų tarimą įsisavinti nėra taip jau sudėtinga, tenka priminti, kad įstatymai Lietuvoje galioja visiems, ne tik lenkams ar lietuviams, todėl rašyti nelietuviškai lotyniškomis raidėmis bus galima visų tautybių atstovams.

Kad geriau suvokti, siūlau pasitreniruoti.

Taigi, kas iš blogo skaitytojų nelandžiodamas po vertėjų saitus galėtu teisingai ištarti šiuos Lietuvos piliečiams būsimai legalius vardus ir pavardes:

Erzsébet Metzker Vass, Béla Scitovszky, Pál Beőthy, Dezső Szilágyi

Beje, kaip jūs manote – kas slypi po šiais vardais: ponai ar visgi ponios?

Ir kaip reikia tarti tą Erzsébet? Scitovszky? Beőthy bei Dezső?

Matau, kad susimąstėt.

Tuomet paprastesnis uždavinys – kaip, anot jūsų, reikia tarti šias pavardes, rašomas lotyniškais rašmenimis:

Béla Zsedényi, Tibor Zsitvay, Kálmán Ghyczy ar šį vardą – Zsigmond Perényi ?

Nelengva?

O juk tai ne kokių nors turkų basurmonų, bet pirmi pasitaikę vardai iš ES šalies Vengrijos parlamento vadovų sąrašo.

Nesunku įsivaizduoti, kas bus, kai būtent taip užrašyti jie – Remiugiuszo Szimasziaus ir kitų tolerancijos diegėjų dėka atsidurs mūsų kaimynų ir bendrapiliečių pasuose.

Tuomet ir mūsų tolerancijos diegėjai Marinos Filatovos pavyzdžiu galės pereiti prie kovų su Vilniaus restoranuose ir kavinėse įsikerojusiu lietuviškuoju nacionalizmu.

Nieko panašaus, pasirodo, ir pas mus panašiai mąstančių išminčių besama:

“Kodėl atvykėliai turėtų perimti tas tradicijas, tą kultūrą, kuri jiems visiškai svetima? Gal atvykėlių kultūra laikoma prastesne?”

P.S. Estų Delfi autorės Marinos Filatovos rašinius pirmas aptiko ir pakomentavo žymus rusų blogeris oboguev, t.y. neimperinės pakraipos rusų nacionalistų publicistas Sergėjus Obogujevas. Ačiū Jam.

Pastebimas įdomus fenomenas – žmogelis, ramiai triūsęs kokioje šalyje santechniku, parazitų naikintoju ar gatvės klounu, atvykęs į Lietuvą staiga išvirsta į rašytoją, žurnalistą ar net į Žymų Publicistą ir Aborigenų Gyvenimo būdo tyrinėtoją bei Vertintoją.

Visuomet atsiranda koks nors leidinys ar TV laida, kuri suteikia jam tribūną ir galimybę papostringauti Lietuvai savo svarią nuomonę.

Štai jau kelios dienos, kaip viename populiaresnių portalų talpinamos James Lemmon vardu pasirašytos, khhm, ne itin maloniai kvepiančios rašliavos.

Minima, kad “James Lemmon yra australas Alfa.lt žurnalistas, rubrikoje “Alfa English” aprašantis savo užsienietišką gyvenimo Lietuvoje patirtį.”

Suprantama, kad tokie tekstai, kuriuose užsienietis, perdėm nesirinkdamas žodžių, dėsto ne tiek savo gyvenimo patirtį, kiek mūsų politinio bei visuomeninio gyvenimo vertinimus, sulaukia nemenko ir ganėtinai piktoko komentatorių dėmesio.

Juolab, kad tie vertinimai yra, švelniai tariant, ne itin intelektualūs ir ganėtinai įžeidūs.

Dar didysis rusų poetas A.Puškinas pastebėjo, jog būdamas išsilavinęs žmogus, jis šlykštisi daugeliu Rusijos negerovių, tačiau jam nemalonu, kuomet tai daro užsienietis. Ypač – su akivaizdžiai demonstruojama pašaipia piktdžiuga.

Visgi dar ne viso mūsų jaunimo protus pakirto mentalinis „tolerancijos“ ir „lituanofobijos“ virusas.

Tai labiau panašu į ideologinės-propagandinės kovos, vykdomos informacinio karo priemonėmis, vieną ne itin dorų būdų.

Šis būdas susiveda į tai, kad tam tikra šlykšti ar įžeidi nuomonė, kurią norima įbrukti visuomenei, pristatoma ne savo vardu, o įdedama į „pašalinio stebėtojo“ lūpas. Girdi, „ne mes tai sakome, bet visiškai nesuinteresuotas žmogus. Mes tik įgarsiname ir atkreipiame jūsų dėmesį, kaip vienas ar kitas reiškinys atrodo iš šalies“.

Būtent todėl ir man būtų įdomu, jei Alfa.lt redakcija viešai pristatytu poną Jamesą Lemmoną ir atsakytu į skaitytojams kilusius klausimus – kiek šis asmuo yra kompetentingas visomis prasmėmis, kad mes galėtume įvertinti – kokį svorį jo vertinimai ir moralizavimai turi visuomenės akyse?

Kad jie atrodo labai svarūs pačiai portalo redakcijai – mes matome patys, bet, kaip žinia, skaitytojų ir redakcijos nuomonės nebūtinai turi sutapti?

Kiek seniai šis žmogus gyvena Lietuvoje, koks jo lietuvių kalbos žinojimo lygis, kokios srities profesionalas yra ir kokia legalia veikla verčiasi bei kodėl apie jį nėra jokių paminėjimų interneto platybėse? Iš kur jis nukrito ant mūsų ir pasaulio skaitytojų galvų su savo išmintimi?

Jeigu mes kalbame apie garbingą žurnalistiką, tai visuomenė turi teisę išgirsti atsakymus į šiuos elementarius klausimus. Juk ne juokas – šis žmogus pristato pasauliui mūsų Lietuvą angliškoje populiaraus portalo versijoje. Būtent iš jo žodžių apie mūsų visuomeninį gyvenimą susidaro nuomonę tūkstančiai skaitytojų pasaulyje.

Taigi, gerbdama savo skaitytojus Alfa.lt redakcija tikrai turėtu pristatyti plačiau šią naują lietuviškosios publicistikos žvaigždę, kurios rašinėliai netgi verčiami į lietuvių kalbą ir dedami pastovioje portalo rubrikoje „Užsienietis apie Lietuvą“.

Tokiu būdu būtu galima išskaidyti įtarimus ir prielaidas, kurias visu balsu išsako interneto komentatoriai. Jas galima suvesti į tai, kad žmogus, kuris kurpia tuos ne itin vertingus antilietuviškos pakraipos tekstus, nėra nei „australas“, nei „lemmonas“ – tai viso labo prasimanytas personažas, vieno iš „alfinių“ žurnalistų slapyvardis.

„Anokia čia bėda?“ – būtinai pasireikš koks kvailesnis skaitytojas. „Taigi pilna straipsnių po slapyvardžiais spaudoje – va, ir Castor&Pollux Balse, ir Brigita Jonaitė Lietrytyje, o galų gale ir Zeppelinus vargu ar tavo pavardė. Kame problema?“

Problema tame, kad minėti virtualūs asmenys ir yra pristatomi, kaip interneto personažai ir jų pagalba nebandoma įbrukti visuomenei kažkieno subjektyvios nuomonės po „objektyvių pastebėjimų iš šalies“ padažu. Juolab, kad James Lemmon tekstuose yra pateikiami ne kažkokie nežinomi visuomenei faktai, bet ganėtinai plataus pobūdžio etiniai vertinimai ir šiaip moralizavimai iš preziumuojamo dorovinio pranašumo pozicijų.

Jeigu gerbiama Alfa.lt redakcija atvirai nurodytu prie straipsnių, kad šie tekstai kurpiami jos žurnalistų prasimanyto personažo vardu, nebūtu jokios problemos. Būtų juokinga ir tiek.

Tačiau šiuo atveju mes galimai turime atvejį, kuomet užsienio ir Lietuvos skaitytojai yra tiesiog apgaudinėjami, pristatant kažkieno antilietuviškos pakraipos kūrybą, kaip realiai egzistuojančio ir Lietuvoje gyvenančio Australijos piliečio perdėtu kritiškumu artėjančią prie įžeidimo nuomonę apie lietuviško politinio ir visuomeninio gyvenimo realijas.

Suprantu, kad toks tikrai patraukiantis dėmesį informacijos skaitytojams pateikimo būdas, artimas tam, kas internete vadinama „trollingu“, gali pasirodyti redakcijos panelėms puikus bei šaunus atradimas lankymo statistikai gerinti, bet tenka pastebėti, jog tuomet apie jokią žurnalistiką – juolab garbingą, geriau nei neužsiminti.

Na ir baigdamas visgi norėčiau pabandyti paspėlioti, kaip gali atrodyti tas mūsų „Lietuvoje gyvenantis australų žurnalistas, aprašinėjantis savo užsienietiško gyvenimo patirtį Alfa English“ ir pilantis savo liguistos fantazijos pamazgas ant vargšų nelabai nusimanančių anglakalbių skaitytojų galvų.

Dar miela Ieva dalinasi kūrybine patirtimi:

Visgi daugeliui būtu malonu sužinoti, kieno fantazijos vaisius yra tas „australas James Lemmon“, iš tolerancijos aukštybių pamokslaujantis ir pašaipiai moralizuojantis Lietuvą? Kam pasipiktinę skaitytojai galėtu pasakyti savo „ačiū“ už tuo vardu pasirašytas rašliavas – mielai Ievai ar mielai Gabrielei? Ar abiem drauge?

Žinoma, yra tikimybė, kad interneto komentatorių įtarimai ir mano spėliojimai yra visiškai nepagrįsta paranoja – ir Lietuvos gyventojas Mr.James Lemmon iš Kengūrų šalies tikrai egzistuoja, gyvena, dorai dirba ir nelabai dorai rašo greta mūsų.

Tuomet nekantriai lauksime jo išsivirtualizavimo, suteikiančio galimybę užduoti jam kai kuriuos klausimus bei įvertinti šio griežto pono dalykines kompetencijas bei moralines-etines savybes, leidžiančias jam mus vertinti bei teisti.

Suprantama, kad šiuo atveju man teks nuoširdžiai atsiprašyti panelių Gabrielės ir Ievos dėl įtarinėjimų naudojant trollingą ir propagandinio karo būdus jų neabejotinai garbingoje žurnalistinėje veikloje.

Gal kas norėtu lažintis dėl šio įvykio tikimybės? Esu atviras pasiūlymams.

Štai 2010-06-08 dienos straipsnis, kuriame autorius – žymusis australas James Lemmon:

O štai 2010-06-15 d. 12:38 val. straipsnis, kurio autorius – šaunusis Alfa.lt kolektyvas:

Beliko sulaukti naujesnio tų straipsnių lietuviško vertimo, kad pasižiūrėtume, kas nutiks su šia deklaracija straipsnių apačioje:

Tikėkimės, kad ir ji išnyks, kaip ūkinykų deginamos pernykštės žolės dūmas.

maumaz

Valentinas Mitė

“Žydų žudynės Lietuvoje: kiaulidės ir Holokaustas”

Kadangi nepriklausau minėtoms kategorijoms, tai leisiu sau nesilaikyti šios cecho tradicijos ir išsakysiu savo nuomonę bei V.Mitės pozicijos kritiką taip, kaip tai įprasta virtualioje erdvėje – trumpai pakomentuodamas jo straipsnio teiginius savo bloge.

Juolab, kad ir pats gerbiamas Valentinas mano , kad korektiški interneto komentarai gali būti naudingi normalios diskusijos atsiradimui, kuri padėtų autoriui pamatyti jo nepastebėtus problemos aspektus.

Valentinas Mitė

Reguliariai publikuoja straipsnius lietuviškoje spaudoje ir elektroninėje žiniasklaidoje.

Kalbančius apie lietuvių, kaip tautos vaidmenį europinio Holokausto Lietuvos fragmento kontekste, V.Mitė suskirsto į dvi puses.

„Viena pusė užima gynybinę poziciją, kita kaltina šiuo nusikaltimu visą tautą, klijuodama „žydšaudžių“ etiketę net ir tiems, kurie tuo metu nebuvo gimę.“

Ir išdėsto savo požiūrį jų atžvilgiu. Dėl kaltintojų „žydšaudžiavimu“ jis rašo:

„Sutinku, jog kolektyvinės atsakomybės negali būti ir mes – tie, kurie nedalyvavome žydų žudynėse, tuo labiau, gimę po II-ojo pasaulinio karo, negalime būti vadinami žydšaudžiais.

Visų pirmą, kolektyvinės, tautinės ar valstybinės atsakomybės nėra. Be to, vykstant Holokaustui, Lietuva buvo okupuota, o ir pati žydų naikinimo idėja gimė ne Lietuvoje, bet fašistinės Vokietijos vadovų galvose.“

Kaip matome, V.Mitė deklaruoja nesąs kolektyvinės atsakomybės etninės kilmės pagrindu šalininkas bei pripažįsta, jog Holokaustas Lietuvoje yra nacionalsocialistės Vokietijos vadovybės sumanytos, organizuotos ir visose okupuotose šalyse vykdytos politikos pasekmė.

Atrodytu, tipiškas gynybinės pozicijos ir lietuvių, kaipo tautos, nekaltumo šalininkas. Tačiau, kadangi gerbiamas Valentinas yra dalies mūsų kultūrinio elito nuostatų reiškėjas, ne viskas taip paprasta – gynybinė pozicija jam dar labiau ne prie širdies:

„Gynybinė pozicija esą – nesame žydšaudžių tauta ir taškas – niekur neveda. Norėčiau suprasti, kas mūsų tautoje yra tokio, jog sunaikinome ištisą žydų tautinę mažumą.“

„…sakyti, jog II-ojo pasaulinio karo metais Lietuvoje nieko neįvyko ir mes esame nekalti, yra neteisinga“.

Panašu, kad ponas Mitė pasirinko kažkokią trečią pusę – kad ir nevadindamas lietuvių tiesiog žydšaudžiais, jis visgi sugebėjo įžvelgti kažkokią kolektyvinę mūsų visų kaltę ir domisi, kas gi mumyse yra tokio, kad mes sunaikinome ištisą žydų tautinę mažumą?

Atvirai sakant, suprasti, kaip šį visos lietuvių tautos kaltės preziumavimą įmanoma suderinti su nuostata, kad „kolektyvinės atsakomybės negali būti“, yra pakankamai sudėtinga. Bent jau man.

Tačiau verta pabandyti ir pasižiūrėti, kuo ir kaip gerbiamas Valentinas grindžia tokią, sakyčiau – ne itin nuoseklią bei truputį prieštaraujančią pačiai sau, nuomonę.
__

Taigi, kas įtikino gerbiamą Valentiną mūsų kalte? Jis rašo:

„Faktas lieka faktu – Vokietijos okupacijos metais Lietuvoje, aktyviai dalyvaujant lietuviams, buvo nušluota ištisa tautinė mažuma, turėjusi tokias pat teises gyventi Lietuvoje kaip ir lietuviai. Užteko būti žydu, jog būtum išvežtas į Osvencimą ar nužudytas Lietuvoje.“

Taip, tai kraupus faktas.

Tačiau derėtu prisiminti, kad Lietuva – jokia ne išimtis. Žydai buvo naikinami visoje nacistų okupuotoje Europoje – įvairiais būdais, skirtingais karo laikotarpiais, su didesniu ar mažesniu vietos pagalbininkų dalyvavimu.

Šie procesai nebuvo tų šalių gyventojų iniciatyva, bet Vokietiją užvaldžiusių nacistų „galutinio žydų klausimo sprendimo“ pragariškų planų realizavimas. Yra šalių, kur vietinių gyventojų dalyvavimas buvo minimalus, tačiau tai nesutrukdė nacistams deportuoti visus vietos žydus į koncentracijos stovyklas. Tai žino ir pripažįsta ir pats V.Mitė.

Akivaizdu, kad pats Lietuvos žydų sunaikinimo faktas europinio Holokausto kontekste negali būti pagrindas kalbėti apie kolektyvinę lietuvių kaltę. Kalti yra tie konkretūs asmenys, kurie tarnavo hitlerininkams ir prisidėjo prie šių organizuotų žudynių, o ne jų bendratautiečiai.
__

Pats Valentinas konstatuoja, kad tik atskiri lietuviai dalyvavo tuose veiksmuose bei talkino naciams ir bando aiškintis, kas juos privertė tuo užsiimti:

„Žydų žudynėse aktyviai dalyvavo kai kurie lietuviai. Kodėl? Vienareikšmio atsakymo nėra. Praeities pakeiti neįmanoma, tačiau ją apmąstyti reikia“

Apmąstydamas gerbiamas Valentinas iškelia įvairių versijų – gal dėl kaimynų žudymo kalta valstietiška psichologija? O gal viena žudynių priežasčių buvo siekis atsikratyti skolų nužudant skolintoją ir praturtėti pasigrobiant jo turtą?

„Kodėl vis dėlto tokie jonai aktyviai dalyvavo Lietuvoje naikindami žydų tautinę mažumą, jos labai turtingą kultūrą, tuo pačiu nuskurdindami pačią Lietuvą?…. Turėjo būti kitos, gilesnės priežastys, kurias mes dar turime surasti bei suprasti.“

– retoriškai klausia V.Mitė.
__

Mane truputi stebina tokios spėlionės.

Juk šiuo atveju gerbiamas publicistas laužiasi į atrakintas duris – visa tai senų seniausiai ištyrinėta ir aprašyta.

Lietuvių kilmės žydų žudynių dalyvius, talkinusius vokiečių nacistams, galima suskirstyti į tris grupes:

a) ideologiškai indoktrinuoti asmenys, paveikti nacistinės antižydiškos ir antisovietinės propagandos, besivadovaujantys kenksmingų socialinių ir etninių grupių egzistavimo bei kolektyvinės atsakomybės principais.

Tai tie, kurie tikėjo, kad nacistai daro gerą darbą – naikina žmonijos kenkėjus ir Lietuvos priešus, aktyviai prisidėjusius prie sovietų okupacijos bei lietuvių kankinimų ir tremčių, t.y. karo sąlygomis potencialiai pavojingos grupės atstovus. V.Mitė rašo:

„..žydų tautybės žmonių dalyvavimas įvedant Tarybų valdžią buvo nemažas, bet tai negali būti jokiu pateisinimu žudynėms“

Suprantama, kad pateisinimu būti negali – niekas ir nebando teisinti nusikaltimo dalyvių. Tai tėra viena priežasčių, kodėl dalis lietuvių pasidavė minėtai ideologinei indoktrinacijai. Ir nesvarbu, kiek [ne]pagrįstos buvo tokios pažiūros – svarbu, kad tie žmonės tuo tikėjo.

Šiais laikais, kuomet tokios idėjos atrodo klaikiai, mums sunku suprasti – kaip tai galėjo atsitikti, bet verta prisiminti, kad anuomet tokie kolektyvinės atsakomybės principai buvo plačiai taikomi įvairiose pasaulio šalyse.

Prisiminkime sovietinę šimtaprocentinę vokiečių, čečėnų, korėjiečių ir kt. tautų deportaciją, japonų tautinės mažumos internavimą koncentracijos stovyklose JAV bei svarstymus dėl galimybės internuoti vokiečių kilmės asmenis.

Vadovaujantis būtent tokiu požiūriu į kolektyvinę atsakomybę ir didžiųjų demokratinių valstybių pritarimu pokariu čekai išvijo Sudetų, lenkai – Silezijos, sovietai – Rytprūsių ir Klaipėdos krašto vokiečius.

Pokario Europoje buvo nemažai tautinių grupių perkraustymo, lydimo didžiulio aukų skaičiaus. Matome, kad tikėjimas kolektyvinėmis kaltėmis ir atskirų etninių grupių pavojingumu nebuvo išskirtinis lietuvių bruožas.

b) kriminalinių polinkių asmenys, motyvuoti materialiai ir psichologiškai.

Žmonių, kurie pasiryžę nužudyti kaimyną ar net giminę dėl jo turto, yra visuose visuomenėse. Lygiai, kaip ir sadistinių polinkių ypatų, kuriems smagu žaloti, prievartauti ar žudyti žmones. Jų pilni kalėjimai visose šalyse.

O jei žudyti ir grobti turtą galima nebaudžiamai ir netgi valdžiai skatinant – tokių niekšų visada ir visur atsiras.

Lietuva šiuo atveju jokia ne išimtis. Pakanka prisiminti marodieriavimo mastus potvynio užlietame Naujajame Orleane ar išbuožinimo procesus Sovietų Sąjungoje.

c) asmenys, priversti dalyvauti nacistų galutinio žydų klausimo sprendimo politikos vykdyme dėl užimamos tarnybinės padėties ir nesugebėję atsispirti okupacinės valdžios spaudimui.

Tokių žmonių buvo kiekvienoje Europos šalyje, kur nacistai vykdė savo „endšliozungo“ politiką. Jų dalyvavimas nebuvo savanoriškas, bet daugiau priverstinis.

Tačiau daugelis jų visgi turėjo pasirinkimo galimybę – atsisakius vykdyti nacistų nurodymus jiems nebūtinai grėsė sušaudymas ar koncentracijos stovykla. Žinoma, jiems būtų tekę apleisti savo pareigas ar postus, bet tai negali būti juos pateisinanti priežastis.
__

Kita aplinkybė, kuri verčia gerbiamą Valentiną manyti, kad lietuviai visgi kalti, yra ši:
.

„Kitas klausimas – ar daug lietuvių dalyvavo gelbėjant žydus: savo kaimynus, mokyklos suolo draugus ir panašiai. Jeigu buvo nušluota visa žydų bendruomenė turbūt mažai. Nugalėjo negeras lietuviškas charakterio bruožas – niekur nesikišti, prieš kiekvieną poną nukelti kepurę, svarbu neužkliūti ir išlikti.“

Nesinori tikėti, kad ponas Mitė nelabai suvokia, apie kokio laipsnio rizikos gelbėtojui ir jo šeimai veiksmus jis taip lengvai kalbą, bet kito paaiškinimo tokiems teiginiams nematau.

Tenka priminti, kad nacistų okupacinė politika įvairiose Europos šalyse labai skyrėsi savo griežtumu.

Ir tai, už ką Danijoje nebuvo baudžiama, kur nors Olandijoje ar Prancūzijoje – baudžiama simboliškai, Lietuvoje ir kituose rytų kraštuose sulaukdavo visai kitokių bausmių. Nacistų sučiupti žydų slėpėjai Lietuvoje buvo sušaudomi su visais savo šeimos nariais.

Esant tokiam nežmoniškam režimui teigti, kad tie keli tūkstančiai savo ir savo šeimos gyvybėmis rizikavusių lietuvių yra „per mažai“ ir kad tai rodo „negerą lietuviško charakterio bruožą“ – truputį keista ir neteisinga.

Didelis klausimas – kiek danų žvejų būtų dalyvavę įžymiojoje žydų pergabenimo į Švediją akcijoje, jei būtų žinoję, kad sugrįžus jų ir jų šeimų laukia neišvengiama mirtis? Tenka priminti, kad nuo vokiečių nacistų nenukentėjo nei vienas danų žvejys ar kitas asmuo, dalyvavęs žydų evakuacijos operacijoje.

Faktiškai ponas Mitė priekaištauja lietuviams, kad jie nedemonstravo masinio heroizmo – juk savo ir savo šeimos narių gyvybių aukojimas vardan kito, svetimo žmogaus ir yra aukščiausios prabos heroizmas?

Visgi vargu ar galima tikėtis ir juolab – reikalauti masinio pasiaukojimo ne tik iš lietuvių, bet ir kokios kitos pasaulio tautos.
__

Dar gerbiamas Valentinas pastebi, kad dalies Lietuvos gyventojų sąmonėje egzistuoja kritiškos ar netgi priešiškos žydams nuostatos, ypač buitiniame lygmenyje:

„..jei DELFI pasirodo koks nors straipsnis, pasipila tiek antisemitinių komentarų, jog atrodo, jog tokie žmones kaip Jonas ir toliau yra greta mūsų.“

Tenka priminti, kad Valentino aprašytasis svetimų paltų mėgėjas Jonas priklauso kriminalinių polinkių grupei, kurios atstovų nūdienos Lietuvoje išties pakanka.

Jie žudo senelius vienkiemiuose, verslininkus savo namuose, užpuldinėja merginas gatvėse, sėdi Pravieniškėse, bet vargu ar rašo Delfio komentaruose. Lygiai kaip ir dauguma komentatorių niekada nei piršto prie žmogaus neprikišo ir neprikiš.

Tai skirtingos kategorijos.
__

Pabaigoje V.Mitė aprašo liūdną situaciją su netoli žydų žudymo vietos sovietų pastatytomis Linkuvos kiaulidėmis, kurias nūnai valdo ir plėtoja danai.

„Labiau nei liūdna, kai ne tik sunaikinama miestelio tautinė bendruomenė, bet ir jos atminimas išniekinamas po mirties. Tai Linkuvoje vyks kiekvieną dieną, kol nebus pagaliau suprasta, jog kiaulidėms ten – ne vieta.“

Panašu, kad regime įdomų ir populiarų samprotavimo modelį: žydų žudymą organizavo vokiečių naciai, kiaulides toje vietoje pastatė sovietai, dabar jas valdo ir plėtoja danai, o kalti dėl to liko …lietuviai?

Faktiškai, gerbiamo Valentino pasisakymas yra tam tikro priekaišto forma išreikštas siūlymas perkelti minėtą žemės ūkio verslo objektą į kitą vietą.

Galima suprasti tokios nuomonės motyvus, bet tenka priminti, jog šio pasiūlymo realizavimo kaina – N dešimčių milijonų litų. Nejaugi ši užuomina liečia Lietuvos mokesčių mokėtojų pinigus?

Išvystytos pilietinės visuomenės šalyse tokio pobūdžio ir kaštų masto sprendimų iniciatoriai paprastai įsteigia atitinkamą paramos fondą ir kreipiasi į šios idėjos šalininkus paremti jų iniciatyvą.

Būtu logiška ir sveikintina, jeigu ne pats vargingiausias Čekijos gyventojas V.Mitė įsteigtu Lietuvoje kokį „Paramos fondą Linkuvos kiaulidėms išpirkti“, įneštu į jį kelias dešimtis ar šimtus tūkstančių kronų, litų ar kitokių tugrikų savo asmeninių lėšų ir paragintu gyventojus, verslininkus, lietuvių, danų bei žydų organizacijas kaupti lėšas šių kiaulidžių išpirkimui ir uždarymui.

Deja, bet panašu, kad gerbimam Valentinui artimesnis posovietinis „pilietiškumo“ modelis, kuomet kilnią ir brangią įgyvendinti iniciatyvą pateikęs asmuo tikisi – ir net reikalauja, kad ji būtu realizuotą ne jos šalininkų, bet visų mokesčių mokėtojų lėšomis.
__

Bet grįžkime prie to, nuo ko pradėjome, t.y. prie V.Mitės teiginių apie mūsų tautos kaltę dėl žydų mažumos sunaikinimo:

„..kas mūsų tautoje yra tokio, jog sunaikinome ištisą žydų tautinę mažumą. …sakyti, jog … mes esame nekalti, yra neteisinga“

Straipsnyje man taip ir nepavyko atrasti jokių šių teiginių pagrindimų.

Gerbiamas Valentinas, papasakojęs mums daug skaudžių atsiminimų ir pateikęs įvairių pamąstymų, taip ir nepaaiškino, kodėl jis mano, kad mūsų dabartinės visuomenės kartos, niekuo asmeniškai neprisidėjusios prie kadaise Lietuvos žydus ištikusios tragedijos, turėtu jausti dėl to kažkokią kaltę?

Pastebėkime, tie jausmai, kuriuos šios tragedijos atžvilgiu reiškia didžioji mūsų visuomenės dalis, t.y. apgailestavimas dėl tragedijos, užuojauta nekaltoms aukoms, solidarumas su jų artimaisiais, žudikų pasmerkimas, gėda dėl to, kad tie žudikai buvo mūsų bendratautiečiai – netenkina gerbiamo publicisto?

Jam kažkodėl būtinai reikia, kad mes jaustume kaltę! Įsidėmėkime tai.
__

Beje, nesunku pastebėti, kad V.Mitės straipsnis buvo ne vienintelis, kuriame aptariamas ir smerkiamas blaivinantis R.Šimašiaus požiūris.

Pasak Pasaulio žydų kongreso prezidento Ronaldo S. Lauderio, Lietuva, skirtingai nuo kitų Europos šalių, net negali veltis į polemiką, ar jos gyventojai padėjo nacių persekiojamiems žydams.

„Toks istorijos perrašymas yra visiškai nepriimtinas. Vietoj pripažinimo, kad daug lietuvių aktyviai kolaboravo su nacių okupantais, kaip praeityje darė buvę Lietuvos vadovai, ministras R.Šimašius pasirenka taikiai kalbėti apie revizionistus savo šalyje. Neįmanoma patikėti, kad kas nors šiandien galėtų ginčyti antisemitizmo vaidmenį Lietuvos žydų naikinime, kai daugelio lietuvių kolaboravimas su nacių okupantais yra gerai aprašytas. Kitos Europos šalys gali ginčytis, kad jų gyventojai gynė ir saugojo žydus nuo nacių. Lietuva negali“,

– teigė R.S.Lauderis.

Jam antrina ir Premjero patarėjas kompensacijų žydų organizacijoms už turtą klausimais A.Vinokuras:

“Ir kam Vakaruose rūpi nutrintas argumentas, kad Lietuva, kaip valstybė, tuo metu neegzistavo. Lietuvos gyventojai egzistavo. Ir visam daugiau ar mažiau išprususiam Vakarų pasauliui – ką jau kalbėti apie garsų BBC žurnalistą – seniai žinoma, kas čia vyko nacių okupacijos laikotarpiu.

Žydai buvo gelbėjami visoje Reicho okupuotoje Europoje nuo Paryžiaus iki Kauno. Kai kurios šalys, kad ir būdamos Hitlerio sąjungininkės (Ispanija, Bulgarija, Italija) sugebėjo apsaugoti nuo nacių beveik visus savuosius žydų kilmės piliečius. O Vidurio ir Rytų Europos žydų kilmės gyventojai neišvengė beveik totalaus jų sunaikinimo.”

Na, neimsiu aptarinėti Premjero patarėjo eilinio nusišnekėjimo – seniai akivaizdu, kad istorija ir teisė nėra jo, kaip publicisto, stiprioji pusė.

Nesunku suprasti, kodėl minėti asmenys išreiškė tokią poziciją. Kur kas sunkiau suvokti, kodėl gerbiamas V.Mitė atsidūrė tokioje savo, o ne lietuvių tautos interesus atstovaujančioje kompanijoje?
__

Neturiu iliuzijų, kad toks garbus publicistas ir visuomenės veikėjas, kaip V.Mitė, galėtu užklysti į tokį internetų užkampį, kaip mano LJ.

Todėl norėčiau paklausti šio blogo skaitytojų – ar tarp jūsų yra tokių, kurie nėra kolektyvinės atsakomybės šalininkai, bet prisilaiko panašių pažiūrų į tuos tragiškus mūsų istorijos įvykius, kaip V.Mitė?

Tuomet gal galite paaiškinti, kaip įmanoma suderinti kolektyvinės atsakomybės principo nepripažinimą su teiginiu, kad mes, lietuviai, kaip tauta esame kalti dėl tų nusikaltimų, kuriuose kadaise dalyvavo kai kurie mūsų tautybės asmenys?

Iškart pasakysiu, kad neabejoju, jog nusikaltimų vykdytojus būtina pasmerkti ir nuteisti, o jų aukas užjausti. Bet jausti kaltę ir atsakyti už jų veikas, kaip už savo? Atsiprašau.

Būčiau dėkingas, jei kas sugebėtu aiškiai suformuluoti ir pagrįsti tokią poziciją bei išdrįstu ją atstovauti laisvos diskusijos sąlygomis.

Kodėl kažkas taip planingai ir įkyriai siekia įdiegti į mūsų tautos dabartinių kartų sąmonę kaltės kompleksą dėl beveik 70 metų senumo istorinių įvykių?

Atsiverskime bet kokį psichologijos vadovėlį ir sužinosime, kad kaltė yra kankinantis apgailestavimas, savo atsakomybės už kažkam padarytą tikrą ar įsivaizduojamą blogį suvokimas.

Kaltas yra tas žmogus, kuris kažkam nusikalto ir yra kažkam skolingas. Žmogus, išgyvendamas kaltės jausmą, suvokia save kaip kaltininką, padariusį kažką negero.

Žmonės turintys kaltės jausmą, visada paklūsta kitų jos neturinčių žmonių valiai. Jei esi potencialiai nusiteikęs, kad gali būti dėl ko kaltas, pasąmonėje esi pasirengęs būti nubaustas, vadinasi paklusti.

Įteigtas kaltės jausmas yra labai patogus manipuliacijos būdas ir klasikinis manipuliatorių įrankis.

„Jei esi kaltas, būtinai turi daryti tai, ką tau liepsiu.” Su kaltės jausmu labai nepatogu gyventi, todėl stengiamasi nuo jo išsivaduoti. Tačiau kokiu būdu? Atsilyginant arba atidirbant už bausmę. Ir viena, ir kita reiškia pajungimą, paklusimą ir minčių darbą konkrečia kryptimi.

Priminsiu, jog manipuliacija – tai apgalvotas ir slaptas poveikis kitam žmogui, siekiant, kad jis pergyventu tam tikras emocines būsenas, priimtu sprendimus ir vykdytu veiksmus, kurie reikalingi manipuliatoriui savo tikslams pasiekti.

Manipuliaciniame „pranešime“ visada yra melo ar informacijos iškraipymo elementas.

Manipuliatorius sako viena, turi omenyje kitką, o iš aukos tikisi sau palankaus elgesio. Paprastai manipuliatoriai sugeba meistriškai prijaukinti „objektą“ ir suformuoti jam iliuziją dėl jo siekių, norų ir veiksmų savarankiškumo. Žmogui atrodo, kad jis išties to nori – kitu atveju jis atsidurs situacijoje, kuomet negali atkilti to, kas reikalinga manipuliatoriui.

Primestas kaltės kompleksas yra labai pavojingas reiškinys tautos ateities ir išgyvenimo požiūriu.

Įsitaisydami tokį mes faktiškai perduodame valdymo vadžias tiems, kas grodami tuo kompleksu norėtu gauti iš mūsų ko tik užsimanę – ar tai būtų milijardai mokesčių mokėtojų pinigų ar lietuviški pasai visiems atitinkamos kilmės pasaulio gyventojams ar kažkokių valstybių nusikalstamų veiksmų palaikymas.

Vienas pagrindinių požymių, kad jumis bandoma manipuliuoti diegiant kaltės kompleksą yra tai, kad ta kaltė nuolat primetama, bet niekada konkrečiai nesuformuluojama.

Jūs tampate kaltas, pats nelabai suprasdamas – dėl ko, todėl ir negalite pasiteisinti.

Ar tik ne tokio pobūdžio kaltės komplekso diegimo procesus mes regime mūsų žiniasklaidoje?

Ir ar pono V.Mitės tekstas kartais nėra jo dalis?