Geriausi Lietuvos blogai vienoje vietoje
Spaudos ir interneto komentarai
Tolerancijos diegėjai: Talino svečiai patiria nacionalistinius išpuolius restoranuose!
Jun 19th
Mūsuose jau tapo įprasta pavydėti kaimynams estams jų pasiekimų euro įsivedimo ir šalies įvaizdžio kūrimo srityse.
Deja, reikia pripažinti, kad jų pasiekimai tolerancijos diegimo srityje irgi gerokai viršija mūsiškius.
Neseniai nuolatinė rusakalbio estiško Delfi autorė, Marina Filatova, žinoma kovotoja už rusų kalbos grynumą ir homoseksualistinio išdidumo paradų plėtros entuziastė papasakojo skaitytojams apie siaubingos ksenofobinės netolerancijos atvejį, kurį savo kailiu patyrė jos draugai Estijos sostinėje:
„Neseniai pas mane buvo atvykę draugai iš Maskvos. Jie iškart pažymėjo estų nemandagumą rusų atžvilgiu. Pavyzdžiui, jie sėdėjo lauko terasoje viename iš Talino Virų gatvės restoranų. Už gretimo stalelio linksminosi smagi, nerusiškai kalbanti kompanija.
Mano svečiai padarė jiems pastabą: esant žmonėms, nesuprantantiems svetimos kalbos yra nemandagu kalbėti užsienietiškai – juk šis pokalbis gali būti įžeidžiančio maskviečius turinio. Bet estai, o tai buvo būtent jie, atšovė, kad jie kalbasi gimtąja, o ne užsienio kalba.
Jie nepagavo esmės – kadangi mano svečiai nesuprato vietinės šnektos, tai iš pramogautojų pusės būtu elementari duoklė mandagumui pagal svetingumo taisykles pereiti į pokalbį rusų kalba. Bet jie pasielgė chamiškai ir tęsė savo kalbas estiškai.
Mano draugams teko palikti šią užeigą, kurioje jų atžvilgiu buvo išreikštas pasipūtėliškas nacionalizmas.“ (Zepp. pastaba: vertimas artimas pažodiniam, ne literatūrinis)
Taigi, o dabar įsivaizduokite panašų straipsnį su priekaištais lietuviams dėl nacionalizmo mūsų Delfyje. Turbūt surinktu kokį tūkstantį ar net daugiau bjaurių, netolerantiškų bei ksenofobiškų komentarų.
Jau nekalbu apie tai, kaip galimai sureaguotu kokia linksma kompanija Vokiečių gatvės lauko terasoje, jei greta sėdintys turistai iš Varšuvos ar Maskvos staiga pareikalautu, kad jie nustotu kalbėtis lietuviškai ir pereitu prie pokalbio lenkų ar rusų kalba.
Prisimindami liūdną panašių manierų mergužėlės Berneen likimą galime panuogąstauti, kad vien piktais žodžiais nebūtu apsiribota....
Gi Estijoje, kaip skaitėme, jiems ničnieko nenutiko. O panelė Marina per Delfi dar ir paauklėjo estus dėl tokio nedovanotino lyderiaujančiaiBaltijos Skandinavijos šaliai nacionalizmo.
Mūsų tolerancijos diegėjų reikalavimai kol kas gerokai kuklesni – visgi iki Estijos mums dar toloka. Jie viso labo pageidauja leisti Lietuvos piliečiams rašyti savo vardus ir pavardes ne pagal skambesį lietuviškomis raidėmis, o taip, kaip jie rašomi kitų šalių kalbomis. Na, pavyzdžiui – Remigiusz Szimaszius, Waldemar Tomaszewski ar pan.
Į lietuvių nusistebėjimą – tai kaip gi paprastas žmogelis sužinos, kaip gi reikia ištarti visus tuos Grzegorzus Brzęczyszczykiewiczius – paraidžiui liežuvį nusilaužti ar kažkaip kitaip? - mūsų Marinos Filatovos analogai atšauna: – Išmoks, nepasius! Girdi, esame maža tauta ir turime gerbti didesnes bei mokytis jų rašybos ir tarimo taisyklių.
Šiaip jau planuojama lietuviams situacija puikiai parodyta įžymiajame lenkų filme „Jak rozpętałem drugą wojnę światową“, kurio ištrauka apie tai, kaip vokiečiai bandė užrašyti Grzegorz‘o Brzęczyszczykiewicz‘iaus iš Chrząszczyżewoszyce powiat Łękołody asmens duomenis neperseniausiai apėjo visą lietuvišką internetą.
Ši nuostabi autoironiška scena verta to, kad peržiūrėti ją dar kartą:
Jau nekalbu apie tai, kaip galimai sureaguotu kokia linksma kompanija Vokiečių gatvės lauko terasoje, jei greta sėdintys turistai iš Varšuvos ar Maskvos staiga pareikalautu, kad jie nustotu kalbėtis lietuviškai ir pereitu prie pokalbio lenkų ar rusų kalba.
Prisimindami liūdną panašių manierų mergužėlės Berneen likimą galime panuogąstauti, kad vien piktais žodžiais nebūtu apsiribota....
Gi Estijoje, kaip skaitėme, jiems ničnieko nenutiko. O panelė Marina per Delfi dar ir paauklėjo estus dėl tokio nedovanotino lyderiaujančiai
Mūsų tolerancijos diegėjų reikalavimai kol kas gerokai kuklesni – visgi iki Estijos mums dar toloka. Jie viso labo pageidauja leisti Lietuvos piliečiams rašyti savo vardus ir pavardes ne pagal skambesį lietuviškomis raidėmis, o taip, kaip jie rašomi kitų šalių kalbomis. Na, pavyzdžiui – Remigiusz Szimaszius, Waldemar Tomaszewski ar pan.
Į lietuvių nusistebėjimą – tai kaip gi paprastas žmogelis sužinos, kaip gi reikia ištarti visus tuos Grzegorzus Brzęczyszczykiewiczius – paraidžiui liežuvį nusilaužti ar kažkaip kitaip? - mūsų Marinos Filatovos analogai atšauna: – Išmoks, nepasius! Girdi, esame maža tauta ir turime gerbti didesnes bei mokytis jų rašybos ir tarimo taisyklių.
Šiaip jau planuojama lietuviams situacija puikiai parodyta įžymiajame lenkų filme „Jak rozpętałem drugą wojnę światową“, kurio ištrauka apie tai, kaip vokiečiai bandė užrašyti Grzegorz‘o Brzęczyszczykiewicz‘iaus iš Chrząszczyżewoszyce powiat Łękołody asmens duomenis neperseniausiai apėjo visą lietuvišką internetą.
Ši nuostabi autoironiška scena verta to, kad peržiūrėti ją dar kartą:
Tokio pobūdžio scenos taps įprastos ir Lietuvoje, kur įstaigų valdininkai ar šiaip žmogeliai bandys iššifruoti bendrapiliečių vardus bei pavardes, spėliodami, kaip jas reikia tarti.
Žinoma, Gžegožas Bržečyščiškievičius nėra itin lengvai ištariama pavardė, bet parašius ją lietuviškai nieko tokio neįmanomo nėra – iš antro-trečio karto ją neužsikirsdamas ištars ir pirmokėlis.
Tuo tarpu taisyklingai perskaityti Grzegorz Brzęczyszczykiewicz – jau visai kito lygmens uždavinys, įkandamas ne kiekvienam magistro mokslų ragavusiam.
Beje, tiems, kas teigia, kad lenkiškų raidžių kombinacijų tarimą įsisavinti nėra taip jau sudėtinga, tenka priminti, kad įstatymai Lietuvoje galioja visiems, ne tik lenkams ar lietuviams, todėl rašyti nelietuviškai lotyniškomis raidėmis bus galima visų tautybių atstovams.
Kad geriau suvokti, siūlau pasitreniruoti.
Taigi, kas iš blogo skaitytojų nelandžiodamas po vertėjų saitus galėtu teisingai ištarti šiuos Lietuvos piliečiams būsimai legalius vardus ir pavardes:
Erzsébet Metzker Vass, Béla Scitovszky, Pál Beőthy, Dezső Szilágyi
Beje, kaip jūs manote - kas slypi po šiais vardais: ponai ar visgi ponios?
Ir kaip reikia tarti tą Erzsébet? Scitovszky? Beőthy bei Dezső?
Matau, kad susimąstėt.
Tuomet paprastesnis uždavinys – kaip, anot jūsų, reikia tarti šias pavardes, rašomas lotyniškais rašmenimis:
Béla Zsedényi, Tibor Zsitvay, Kálmán Ghyczy ar šį vardą - Zsigmond Perényi ?
Nelengva?
O juk tai ne kokių nors turkų basurmonų, bet pirmi pasitaikę vardai iš ES šalies Vengrijos parlamento vadovų sąrašo.
Nesunku įsivaizduoti, kas bus, kai būtent taip užrašyti jie - Remiugiuszo Szimasziaus ir kitų tolerancijos diegėjų dėka atsidurs mūsų kaimynų ir bendrapiliečių pasuose.
Tuomet ir mūsų tolerancijos diegėjai Marinos Filatovos pavyzdžiu galės pereiti prie kovų su Vilniaus restoranuose ir kavinėse įsikerojusiu lietuviškuoju nacionalizmu.
P.S. Estų Delfi autorės Marinos Filatovos rašinius pirmas aptiko ir pakomentavo žymus rusų blogeris![[info]](http://l-stat.livejournal.com/img/userinfo.gif)
oboguev, t.y. neimperinės pakraipos rusų nacionalistų publicistas Sergėjus Obogujevas. Ačiū Jam.
Žinoma, Gžegožas Bržečyščiškievičius nėra itin lengvai ištariama pavardė, bet parašius ją lietuviškai nieko tokio neįmanomo nėra – iš antro-trečio karto ją neužsikirsdamas ištars ir pirmokėlis.
Tuo tarpu taisyklingai perskaityti Grzegorz Brzęczyszczykiewicz – jau visai kito lygmens uždavinys, įkandamas ne kiekvienam magistro mokslų ragavusiam.
Beje, tiems, kas teigia, kad lenkiškų raidžių kombinacijų tarimą įsisavinti nėra taip jau sudėtinga, tenka priminti, kad įstatymai Lietuvoje galioja visiems, ne tik lenkams ar lietuviams, todėl rašyti nelietuviškai lotyniškomis raidėmis bus galima visų tautybių atstovams.
Kad geriau suvokti, siūlau pasitreniruoti.
Taigi, kas iš blogo skaitytojų nelandžiodamas po vertėjų saitus galėtu teisingai ištarti šiuos Lietuvos piliečiams būsimai legalius vardus ir pavardes:
Erzsébet Metzker Vass, Béla Scitovszky, Pál Beőthy, Dezső Szilágyi
Beje, kaip jūs manote - kas slypi po šiais vardais: ponai ar visgi ponios?
Ir kaip reikia tarti tą Erzsébet? Scitovszky? Beőthy bei Dezső?
Matau, kad susimąstėt.
Tuomet paprastesnis uždavinys – kaip, anot jūsų, reikia tarti šias pavardes, rašomas lotyniškais rašmenimis:
Béla Zsedényi, Tibor Zsitvay, Kálmán Ghyczy ar šį vardą - Zsigmond Perényi ?
Nelengva?
O juk tai ne kokių nors turkų basurmonų, bet pirmi pasitaikę vardai iš ES šalies Vengrijos parlamento vadovų sąrašo.
Nesunku įsivaizduoti, kas bus, kai būtent taip užrašyti jie - Remiugiuszo Szimasziaus ir kitų tolerancijos diegėjų dėka atsidurs mūsų kaimynų ir bendrapiliečių pasuose.
Tuomet ir mūsų tolerancijos diegėjai Marinos Filatovos pavyzdžiu galės pereiti prie kovų su Vilniaus restoranuose ir kavinėse įsikerojusiu lietuviškuoju nacionalizmu.
P.S. Estų Delfi autorės Marinos Filatovos rašinius pirmas aptiko ir pakomentavo žymus rusų blogeris
oboguev, t.y. neimperinės pakraipos rusų nacionalistų publicistas Sergėjus Obogujevas. Ačiū Jam.
(dar neįvertintas)
Sekundėle ...Citrininis Džo – žmogus ar "garbingos" žiniasklaidos fantomas?
Jun 14th
Mūsų Tėvynės ore tvyro kažkas skatinančio žmones rašyti.
Pastebimas įdomus fenomenas – žmogelis, ramiai triūsęs kokioje šalyje santechniku, parazitų naikintoju ar gatvės klounu, atvykęs į Lietuvą staiga išvirsta į rašytoją, žurnalistą ar net į Žymų Publicistą ir Aborigenų Gyvenimo būdo tyrinėtoją bei Vertintoją.
Visuomet atsiranda koks nors leidinys ar TV laida, kuri suteikia jam tribūną ir galimybę papostringauti Lietuvai savo svarią nuomonę.
Štai jau kelios dienos, kaip viename populiaresnių portalų talpinamos James Lemmon vardu pasirašytos, khhm, ne itin maloniai kvepiančios rašliavos.
Minima, kad "James Lemmon yra australas Alfa.lt žurnalistas, rubrikoje "Alfa English" aprašantis savo užsienietišką gyvenimo Lietuvoje patirtį."
Suprantama, kad tokie tekstai, kuriuose užsienietis, perdėm nesirinkdamas žodžių, dėsto ne tiek savo gyvenimo patirtį, kiek mūsų politinio bei visuomeninio gyvenimo vertinimus, sulaukia nemenko ir ganėtinai piktoko komentatorių dėmesio.
Juolab, kad tie vertinimai yra, švelniai tariant, ne itin intelektualūs ir ganėtinai įžeidūs.
Dar didysis rusų poetas A.Puškinas pastebėjo, jog būdamas išsilavinęs žmogus, jis šlykštisi daugeliu Rusijos negerovių, tačiau jam nemalonu, kuomet tai daro užsienietis. Ypač – su akivaizdžiai demonstruojama pašaipia piktdžiuga.
Pastebimas įdomus fenomenas – žmogelis, ramiai triūsęs kokioje šalyje santechniku, parazitų naikintoju ar gatvės klounu, atvykęs į Lietuvą staiga išvirsta į rašytoją, žurnalistą ar net į Žymų Publicistą ir Aborigenų Gyvenimo būdo tyrinėtoją bei Vertintoją.
Visuomet atsiranda koks nors leidinys ar TV laida, kuri suteikia jam tribūną ir galimybę papostringauti Lietuvai savo svarią nuomonę.
Štai jau kelios dienos, kaip viename populiaresnių portalų talpinamos James Lemmon vardu pasirašytos, khhm, ne itin maloniai kvepiančios rašliavos.
Minima, kad "James Lemmon yra australas Alfa.lt žurnalistas, rubrikoje "Alfa English" aprašantis savo užsienietišką gyvenimo Lietuvoje patirtį."
Suprantama, kad tokie tekstai, kuriuose užsienietis, perdėm nesirinkdamas žodžių, dėsto ne tiek savo gyvenimo patirtį, kiek mūsų politinio bei visuomeninio gyvenimo vertinimus, sulaukia nemenko ir ganėtinai piktoko komentatorių dėmesio.
Juolab, kad tie vertinimai yra, švelniai tariant, ne itin intelektualūs ir ganėtinai įžeidūs.
Dar didysis rusų poetas A.Puškinas pastebėjo, jog būdamas išsilavinęs žmogus, jis šlykštisi daugeliu Rusijos negerovių, tačiau jam nemalonu, kuomet tai daro užsienietis. Ypač – su akivaizdžiai demonstruojama pašaipia piktdžiuga.
Viena iš studentaujančių sostinės blogerių – Naivioji lietuvaitė net paskelbė įrašą savo jaukiame tinklaraštėlyje, kuriame iškvietė Jamesą Lemmoną į viešą diskusiją:
"Labai džiugu‘‘, kai svečias, dergia tavame kieme. Be abejo, kritika, įvairūs pastebėjimai - naudingi dalykai, verčiantys pasitempti, bet garsus skalambijimas įžeidimu, nesiremiantis nei svariais faktais ar įrodymais, primena menką paties autoriaus …
Mano komentaras po straipsniu:
,,Ponas James Lemmon, aš ne kaip jūs, ne žurnalistė ir ne užsienietė. Aš Lietuvos Respublikos pilietė, tos šalies, kuri pasak jūsų tupi Europos dugne.
Norėčiau paklausti jūsų, ar jūs save laikote pakankamai adekvačiu vertinti Lietuvą kitų Europos šalių kontekste? Ar jūs taip gerai nusimanote ne tik Lietuvos, bet ir kitų Europos šalių politikoje, teisinėje sistemoje, istorijoje, kultūroje ir kituose socialiniuose reiškiniuose, kad galite jas lyginti ir spręsti kur kurios vieta? Ar galite nešališkai įvertinti istorijos raidą ir kontekstą, kuriame vystės šalies piliečiai?
Jei taip, tuomet sutiksiu su jumis, nors šiuo metu mano nuomonė visiškai kitokia. Manau, kadangi sugebėjote taip apibūdinti Lietuvą, tai taip pat sugebėsite ir jums pasirinkta forma atsakyti į mano komentarą. Viliuosi rasite laiko man, Europos dugno atstovei, atsakyti į keletą klausimų ir apginti savo nuomonę, kaip ir dera visiems intelektualiems, drąsiai savo įžeidžią nuomonę reiškiantiems užsieniečiams. Galite man rašyti naivioji@email.lt arba čia.
Beje, skirtingai nei jums, p. James Lemmon, Kauno pedofilijos byla man nuobodi nebuvo. Gal dėl to, kad esu Lietuvos pilietė ir man tikrai rūpi jos teisinė sistema, kurią ši istorija parodė iš visų pusių. Be abejo, jums kaip Australijos piliečiui, manau mūsų teisėsauga ir jos vaidmuo šalyje ne itin aktualu, tad ar nemanote, kad korektiškiau būtų šia tema nerašyti savo nuostatos ,,man ši byla buvo nuobodi” ? “
Prisipažinsiu – mane džiugina tokia aktyvi komentatorių reakcija į antilietuviškus išpuolius ir ypač gerai nuteikė jaunosios tinklaraštininkės, užsivadinusios „Naivioji lietuvaitė“ pilietiškumas ir pasiryžimas viešai ginti savo kitokią, netolerantišką nuomonę apie mūsų Tėvynę.
Visgi dar ne viso mūsų jaunimo protus pakirto mentalinis „tolerancijos“ ir „lituanofobijos“ virusas.
Visgi dar ne viso mūsų jaunimo protus pakirto mentalinis „tolerancijos“ ir „lituanofobijos“ virusas.
* * *
O dabar noriu pasidalinti savo nuogąstavimais, kurie susiveda į tai, kad šiuo atveju mes greičiausiai susiduriame toli gražu ne su nežinomo, neaiškaus užsiėmimo ir akivaizdžiai ne itin intelektualiai galingo užsieniečio rašinėliais, nežinia kodėl atsiduriančiais vieno populiariausių portalų matomiausiose skiltyse.
Tai labiau panašu į ideologinės-propagandinės kovos, vykdomos informacinio karo priemonėmis, vieną ne itin dorų būdų.
Šis būdas susiveda į tai, kad tam tikra šlykšti ar įžeidi nuomonė, kurią norima įbrukti visuomenei, pristatoma ne savo vardu, o įdedama į „pašalinio stebėtojo“ lūpas. Girdi, „ne mes tai sakome, bet visiškai nesuinteresuotas žmogus. Mes tik įgarsiname ir atkreipiame jūsų dėmesį, kaip vienas ar kitas reiškinys atrodo iš šalies“.
Būtent todėl ir man būtų įdomu, jei Alfa.lt redakcija viešai pristatytu poną Jamesą Lemmoną ir atsakytu į skaitytojams kilusius klausimus – kiek šis asmuo yra kompetentingas visomis prasmėmis, kad mes galėtume įvertinti – kokį svorį jo vertinimai ir moralizavimai turi visuomenės akyse?
Kad jie atrodo labai svarūs pačiai portalo redakcijai - mes matome patys, bet, kaip žinia, skaitytojų ir redakcijos nuomonės nebūtinai turi sutapti?
Kiek seniai šis žmogus gyvena Lietuvoje, koks jo lietuvių kalbos žinojimo lygis, kokios srities profesionalas yra ir kokia legalia veikla verčiasi bei kodėl apie jį nėra jokių paminėjimų interneto platybėse? Iš kur jis nukrito ant mūsų ir pasaulio skaitytojų galvų su savo išmintimi?
Jeigu mes kalbame apie garbingą žurnalistiką, tai visuomenė turi teisę išgirsti atsakymus į šiuos elementarius klausimus. Juk ne juokas – šis žmogus pristato pasauliui mūsų Lietuvą angliškoje populiaraus portalo versijoje. Būtent iš jo žodžių apie mūsų visuomeninį gyvenimą susidaro nuomonę tūkstančiai skaitytojų pasaulyje.
Taigi, gerbdama savo skaitytojus Alfa.lt redakcija tikrai turėtu pristatyti plačiau šią naują lietuviškosios publicistikos žvaigždę, kurios rašinėliai netgi verčiami į lietuvių kalbą ir dedami pastovioje portalo rubrikoje „Užsienietis apie Lietuvą“.
Tokiu būdu būtu galima išskaidyti įtarimus ir prielaidas, kurias visu balsu išsako interneto komentatoriai. Jas galima suvesti į tai, kad žmogus, kuris kurpia tuos ne itin vertingus antilietuviškos pakraipos tekstus, nėra nei „australas“, nei „lemmonas“ – tai viso labo prasimanytas personažas, vieno iš „alfinių“ žurnalistų slapyvardis.
„Anokia čia bėda?“ – būtinai pasireikš koks kvailesnis skaitytojas. „Taigi pilna straipsnių po slapyvardžiais spaudoje – va, ir Castor&Pollux Balse, ir Brigita Jonaitė Lietrytyje, o galų gale ir Zeppelinus vargu ar tavo pavardė. Kame problema?“
Problema tame, kad minėti virtualūs asmenys ir yra pristatomi, kaip interneto personažai ir jų pagalba nebandoma įbrukti visuomenei kažkieno subjektyvios nuomonės po „objektyvių pastebėjimų iš šalies“ padažu. Juolab, kad James Lemmon tekstuose yra pateikiami ne kažkokie nežinomi visuomenei faktai, bet ganėtinai plataus pobūdžio etiniai vertinimai ir šiaip moralizavimai iš preziumuojamo dorovinio pranašumo pozicijų.
Jeigu gerbiama Alfa.lt redakcija atvirai nurodytu prie straipsnių, kad šie tekstai kurpiami jos žurnalistų prasimanyto personažo vardu, nebūtu jokios problemos. Būtų juokinga ir tiek.
Tačiau šiuo atveju mes galimai turime atvejį, kuomet užsienio ir Lietuvos skaitytojai yra tiesiog apgaudinėjami, pristatant kažkieno antilietuviškos pakraipos kūrybą, kaip realiai egzistuojančio ir Lietuvoje gyvenančio Australijos piliečio perdėtu kritiškumu artėjančią prie įžeidimo nuomonę apie lietuviško politinio ir visuomeninio gyvenimo realijas.
Suprantu, kad toks tikrai patraukiantis dėmesį informacijos skaitytojams pateikimo būdas, artimas tam, kas internete vadinama „trollingu“, gali pasirodyti redakcijos panelėms puikus bei šaunus atradimas lankymo statistikai gerinti, bet tenka pastebėti, jog tuomet apie jokią žurnalistiką – juolab garbingą, geriau nei neužsiminti.
Na ir baigdamas visgi norėčiau pabandyti paspėlioti, kaip gali atrodyti tas mūsų „Lietuvoje gyvenantis australų žurnalistas, aprašinėjantis savo užsienietiško gyvenimo patirtį Alfa English“ ir pilantis savo liguistos fantazijos pamazgas ant vargšų nelabai nusimanančių anglakalbių skaitytojų galvų.
Tai labiau panašu į ideologinės-propagandinės kovos, vykdomos informacinio karo priemonėmis, vieną ne itin dorų būdų.
Šis būdas susiveda į tai, kad tam tikra šlykšti ar įžeidi nuomonė, kurią norima įbrukti visuomenei, pristatoma ne savo vardu, o įdedama į „pašalinio stebėtojo“ lūpas. Girdi, „ne mes tai sakome, bet visiškai nesuinteresuotas žmogus. Mes tik įgarsiname ir atkreipiame jūsų dėmesį, kaip vienas ar kitas reiškinys atrodo iš šalies“.
Būtent todėl ir man būtų įdomu, jei Alfa.lt redakcija viešai pristatytu poną Jamesą Lemmoną ir atsakytu į skaitytojams kilusius klausimus – kiek šis asmuo yra kompetentingas visomis prasmėmis, kad mes galėtume įvertinti – kokį svorį jo vertinimai ir moralizavimai turi visuomenės akyse?
Kad jie atrodo labai svarūs pačiai portalo redakcijai - mes matome patys, bet, kaip žinia, skaitytojų ir redakcijos nuomonės nebūtinai turi sutapti?
Kiek seniai šis žmogus gyvena Lietuvoje, koks jo lietuvių kalbos žinojimo lygis, kokios srities profesionalas yra ir kokia legalia veikla verčiasi bei kodėl apie jį nėra jokių paminėjimų interneto platybėse? Iš kur jis nukrito ant mūsų ir pasaulio skaitytojų galvų su savo išmintimi?
Jeigu mes kalbame apie garbingą žurnalistiką, tai visuomenė turi teisę išgirsti atsakymus į šiuos elementarius klausimus. Juk ne juokas – šis žmogus pristato pasauliui mūsų Lietuvą angliškoje populiaraus portalo versijoje. Būtent iš jo žodžių apie mūsų visuomeninį gyvenimą susidaro nuomonę tūkstančiai skaitytojų pasaulyje.
Taigi, gerbdama savo skaitytojus Alfa.lt redakcija tikrai turėtu pristatyti plačiau šią naują lietuviškosios publicistikos žvaigždę, kurios rašinėliai netgi verčiami į lietuvių kalbą ir dedami pastovioje portalo rubrikoje „Užsienietis apie Lietuvą“.
Tokiu būdu būtu galima išskaidyti įtarimus ir prielaidas, kurias visu balsu išsako interneto komentatoriai. Jas galima suvesti į tai, kad žmogus, kuris kurpia tuos ne itin vertingus antilietuviškos pakraipos tekstus, nėra nei „australas“, nei „lemmonas“ – tai viso labo prasimanytas personažas, vieno iš „alfinių“ žurnalistų slapyvardis.
„Anokia čia bėda?“ – būtinai pasireikš koks kvailesnis skaitytojas. „Taigi pilna straipsnių po slapyvardžiais spaudoje – va, ir Castor&Pollux Balse, ir Brigita Jonaitė Lietrytyje, o galų gale ir Zeppelinus vargu ar tavo pavardė. Kame problema?“
Problema tame, kad minėti virtualūs asmenys ir yra pristatomi, kaip interneto personažai ir jų pagalba nebandoma įbrukti visuomenei kažkieno subjektyvios nuomonės po „objektyvių pastebėjimų iš šalies“ padažu. Juolab, kad James Lemmon tekstuose yra pateikiami ne kažkokie nežinomi visuomenei faktai, bet ganėtinai plataus pobūdžio etiniai vertinimai ir šiaip moralizavimai iš preziumuojamo dorovinio pranašumo pozicijų.
Jeigu gerbiama Alfa.lt redakcija atvirai nurodytu prie straipsnių, kad šie tekstai kurpiami jos žurnalistų prasimanyto personažo vardu, nebūtu jokios problemos. Būtų juokinga ir tiek.
Tačiau šiuo atveju mes galimai turime atvejį, kuomet užsienio ir Lietuvos skaitytojai yra tiesiog apgaudinėjami, pristatant kažkieno antilietuviškos pakraipos kūrybą, kaip realiai egzistuojančio ir Lietuvoje gyvenančio Australijos piliečio perdėtu kritiškumu artėjančią prie įžeidimo nuomonę apie lietuviško politinio ir visuomeninio gyvenimo realijas.
Suprantu, kad toks tikrai patraukiantis dėmesį informacijos skaitytojams pateikimo būdas, artimas tam, kas internete vadinama „trollingu“, gali pasirodyti redakcijos panelėms puikus bei šaunus atradimas lankymo statistikai gerinti, bet tenka pastebėti, jog tuomet apie jokią žurnalistiką – juolab garbingą, geriau nei neužsiminti.
Na ir baigdamas visgi norėčiau pabandyti paspėlioti, kaip gali atrodyti tas mūsų „Lietuvoje gyvenantis australų žurnalistas, aprašinėjantis savo užsienietiško gyvenimo patirtį Alfa English“ ir pilantis savo liguistos fantazijos pamazgas ant vargšų nelabai nusimanančių anglakalbių skaitytojų galvų.
„Džiugu žinoti, kad publikuojami straipsniai perskaitomi po kelis šimtus kartų.... Naršau po demografinę lankytojų statistiką. Du trečdaliai jų – užsieniečių ar lietuvių – gyvena Lietuvoje. Likęs trečdalis išsibarstęs po visą pasaulį. Kokių tik valstybių neaptinku sąraše. Nuo Mauricijaus ar Kataro iki Brazilijos, Argentinos, Albanijos, Namibijos, net Irano.
Sentimentams užplūdus, belieka tikėtis, kad Lietuva Alfa English rubrikoje atrodo tokia įdomi, kokią parodyti ir yra mūsų misija.“
Tai jau tikrai, sunku nuneigti, jog James Lemmon rašinėlių dėka, Lietuva mielos Ievos redaguojamoje rubrikoje tikrai atrodo „įdomi“. Tiesa, kiek bjauri ir šlykštoka, bet gal tokio paveikslėlio pateikime pasauliui panelių Gabrielės Vasiliauskaitės & Ievos Barauskaitės tandemas ir regi tą „savo misiją“?
Dar miela Ieva dalinasi kūrybine patirtimi:
Dar miela Ieva dalinasi kūrybine patirtimi:
„Kai įsivažiavom ir susidraugavom ir tarpusavy, ir su skaitytojais, kurių vis daugėjo, ėmėmės rašyti ne tik naujienas, bet ir nuomones.“
Kiek pamenu, tos nuomonės, kurias miela Ieva kurpė su ponu Dariumi James Ross, anuomet buvo pasirašinėjamos visokiais išgalvotų personažų vardais – „saulutėmis“, „raganosiais“ ir kitokiais angliškai skambančiais „begemotukais“.
Visgi daugeliui būtu malonu sužinoti, kieno fantazijos vaisius yra tas „australas James Lemmon“, iš tolerancijos aukštybių pamokslaujantis ir pašaipiai moralizuojantis Lietuvą? Kam pasipiktinę skaitytojai galėtu pasakyti savo „ačiū“ už tuo vardu pasirašytas rašliavas – mielai Ievai ar mielai Gabrielei? Ar abiem drauge?
Žinoma, yra tikimybė, kad interneto komentatorių įtarimai ir mano spėliojimai yra visiškai nepagrįsta paranoja – ir Lietuvos gyventojas Mr.James Lemmon iš Kengūrų šalies tikrai egzistuoja, gyvena, dorai dirba ir nelabai dorai rašo greta mūsų.
Tuomet nekantriai lauksime jo išsivirtualizavimo, suteikiančio galimybę užduoti jam kai kuriuos klausimus bei įvertinti šio griežto pono dalykines kompetencijas bei moralines-etines savybes, leidžiančias jam mus vertinti bei teisti.
Suprantama, kad šiuo atveju man teks nuoširdžiai atsiprašyti panelių Gabrielės ir Ievos dėl įtarinėjimų naudojant trollingą ir propagandinio karo būdus jų neabejotinai garbingoje žurnalistinėje veikloje.
Gal kas norėtu lažintis dėl šio įvykio tikimybės? Esu atviras pasiūlymams.
Visgi daugeliui būtu malonu sužinoti, kieno fantazijos vaisius yra tas „australas James Lemmon“, iš tolerancijos aukštybių pamokslaujantis ir pašaipiai moralizuojantis Lietuvą? Kam pasipiktinę skaitytojai galėtu pasakyti savo „ačiū“ už tuo vardu pasirašytas rašliavas – mielai Ievai ar mielai Gabrielei? Ar abiem drauge?
Žinoma, yra tikimybė, kad interneto komentatorių įtarimai ir mano spėliojimai yra visiškai nepagrįsta paranoja – ir Lietuvos gyventojas Mr.James Lemmon iš Kengūrų šalies tikrai egzistuoja, gyvena, dorai dirba ir nelabai dorai rašo greta mūsų.
Tuomet nekantriai lauksime jo išsivirtualizavimo, suteikiančio galimybę užduoti jam kai kuriuos klausimus bei įvertinti šio griežto pono dalykines kompetencijas bei moralines-etines savybes, leidžiančias jam mus vertinti bei teisti.
Suprantama, kad šiuo atveju man teks nuoširdžiai atsiprašyti panelių Gabrielės ir Ievos dėl įtarinėjimų naudojant trollingą ir propagandinio karo būdus jų neabejotinai garbingoje žurnalistinėje veikloje.
Gal kas norėtu lažintis dėl šio įvykio tikimybės? Esu atviras pasiūlymams.
UPD / Atnaujinimas:
Na, lažybų mėgėjų, deja, neatsirado, užtat yra požymių, rodančių, kad gerbiama Alfa.lt redakcija visgi susiprato dėl virtualių ir realių personažų painiojimo dviprasmiškumo ir truputį atnaujino "jameso" & "lemmono" straipsnių autorystės pristatymą.
Štai 2010-06-08 dienos straipsnis, kuriame autorius - žymusis australas James Lemmon:
O štai 2010-06-15 d. 12:38 val. straipsnis, kurio autorius - šaunusis Alfa.lt kolektyvas:
Beliko sulaukti naujesnio tų straipsnių lietuviško vertimo, kad pasižiūrėtume, kas nutiks su šia deklaracija straipsnių apačioje:
Tikėkimės, kad ir ji išnyks, kaip ūkinykų deginamos pernykštės žolės dūmas.
Štai 2010-06-08 dienos straipsnis, kuriame autorius - žymusis australas James Lemmon:
O štai 2010-06-15 d. 12:38 val. straipsnis, kurio autorius - šaunusis Alfa.lt kolektyvas:
Beliko sulaukti naujesnio tų straipsnių lietuviško vertimo, kad pasižiūrėtume, kas nutiks su šia deklaracija straipsnių apačioje:
Tikėkimės, kad ir ji išnyks, kaip ūkinykų deginamos pernykštės žolės dūmas.
(dar neįvertintas) Sekundėle ...Danų kiaulės, vokiečių pupos. Kalti – lietuviai?
Dec 20th
Mano trys centai į Remigijaus Šimašiaus ir Valentino Mitės diskusiją
Neseniai LJ kolegamaumaz užvedė ant įdomaus ir, tam tikra prasme - labai būdingo straipsnio, nagrinėjančio lietuvių santykį su tragiškais mūsų istorijos įvykiais iš ganėtinai savotiškos ir diskutuotinos pozicijos:
Valentinas Mitė
“Žydų žudynės Lietuvoje: kiaulidės ir Holokaustas"
Valentinas Mitė
- žinomas publicistas, ilgametis Laisvosios Europos radijo (LER) Lietuvių tarnybos korespondentas, šiuo metu besidarbuojantis Prahoje LER/Laisvės radijo žinių skyriuje.
Reguliariai publikuoja straipsnius lietuviškoje spaudoje ir elektroninėje žiniasklaidoje.
Neseniai LJ kolega
maumaz užvedė ant įdomaus ir, tam tikra prasme - labai būdingo straipsnio, nagrinėjančio lietuvių santykį su tragiškais mūsų istorijos įvykiais iš ganėtinai savotiškos ir diskutuotinos pozicijos: Valentinas Mitė
“Žydų žudynės Lietuvoje: kiaulidės ir Holokaustas"
Tarp žiniasklaidos metrų ir garbių publicistų yra priimta kolegų straipsnius kritikuoti parašant atsakomąjį, savarankišką pilnavertį tekstą, talpinamą kitoje, ar kiek rečiau – toje pačioje žiniasklaidos priemonėje.
Kadangi nepriklausau minėtoms kategorijoms, tai leisiu sau nesilaikyti šios cecho tradicijos ir išsakysiu savo nuomonę bei V.Mitės pozicijos kritiką taip, kaip tai įprasta virtualioje erdvėje – trumpai pakomentuodamas jo straipsnio teiginius savo bloge.
Juolab, kad ir pats gerbiamas Valentinas mano , kad korektiški interneto komentarai gali būti naudingi normalios diskusijos atsiradimui, kuri padėtų autoriui pamatyti jo nepastebėtus problemos aspektus.
Kadangi nepriklausau minėtoms kategorijoms, tai leisiu sau nesilaikyti šios cecho tradicijos ir išsakysiu savo nuomonę bei V.Mitės pozicijos kritiką taip, kaip tai įprasta virtualioje erdvėje – trumpai pakomentuodamas jo straipsnio teiginius savo bloge.
Juolab, kad ir pats gerbiamas Valentinas mano , kad korektiški interneto komentarai gali būti naudingi normalios diskusijos atsiradimui, kuri padėtų autoriui pamatyti jo nepastebėtus problemos aspektus.
Valentinas Mitė
- žinomas publicistas, ilgametis Laisvosios Europos radijo (LER) Lietuvių tarnybos korespondentas, šiuo metu besidarbuojantis Prahoje LER/Laisvės radijo žinių skyriuje.
Reguliariai publikuoja straipsnius lietuviškoje spaudoje ir elektroninėje žiniasklaidoje.
Taigi, kaip jis pats teigia, Valentino Mitės straipsnis yra atsakymas į teisingumo ministro Remigijaus Šimašiaus teiginius, jog mes, lietuviai, nesame žydšaudžių tauta ir negalime būti kaltinami dėl Vokietiją užvaldžiusių nacistų vykdyto Holokausto eigoje Lietuvos žydus ištikusios tragedijos.
Kalbančius apie lietuvių, kaip tautos vaidmenį europinio Holokausto Lietuvos fragmento kontekste, V.Mitė suskirsto į dvi puses.
Ir išdėsto savo požiūrį jų atžvilgiu. Dėl kaltintojų „žydšaudžiavimu“ jis rašo:
Kaip matome, V.Mitė deklaruoja nesąs kolektyvinės atsakomybės etninės kilmės pagrindu šalininkas bei pripažįsta, jog Holokaustas Lietuvoje yra nacionalsocialistės Vokietijos vadovybės sumanytos, organizuotos ir visose okupuotose šalyse vykdytos politikos pasekmė.
Atrodytu, tipiškas gynybinės pozicijos ir lietuvių, kaipo tautos, nekaltumo šalininkas. Tačiau, kadangi gerbiamas Valentinas yra dalies mūsų kultūrinio elito nuostatų reiškėjas, ne viskas taip paprasta - gynybinė pozicija jam dar labiau ne prie širdies:
Panašu, kad ponas Mitė pasirinko kažkokią trečią pusę – kad ir nevadindamas lietuvių tiesiog žydšaudžiais, jis visgi sugebėjo įžvelgti kažkokią kolektyvinę mūsų visų kaltę ir domisi, kas gi mumyse yra tokio, kad mes sunaikinome ištisą žydų tautinę mažumą?
Atvirai sakant, suprasti, kaip šį visos lietuvių tautos kaltės preziumavimą įmanoma suderinti su nuostata, kad „kolektyvinės atsakomybės negali būti“, yra pakankamai sudėtinga. Bent jau man.
Tačiau verta pabandyti ir pasižiūrėti, kuo ir kaip gerbiamas Valentinas grindžia tokią, sakyčiau – ne itin nuoseklią bei truputį prieštaraujančią pačiai sau, nuomonę.
__
Taigi, kas įtikino gerbiamą Valentiną mūsų kalte? Jis rašo:
Taip, tai kraupus faktas.
Tačiau derėtu prisiminti, kad Lietuva – jokia ne išimtis. Žydai buvo naikinami visoje nacistų okupuotoje Europoje – įvairiais būdais, skirtingais karo laikotarpiais, su didesniu ar mažesniu vietos pagalbininkų dalyvavimu.
Šie procesai nebuvo tų šalių gyventojų iniciatyva, bet Vokietiją užvaldžiusių nacistų „galutinio žydų klausimo sprendimo“ pragariškų planų realizavimas. Yra šalių, kur vietinių gyventojų dalyvavimas buvo minimalus, tačiau tai nesutrukdė nacistams deportuoti visus vietos žydus į koncentracijos stovyklas. Tai žino ir pripažįsta ir pats V.Mitė.
Akivaizdu, kad pats Lietuvos žydų sunaikinimo faktas europinio Holokausto kontekste negali būti pagrindas kalbėti apie kolektyvinę lietuvių kaltę. Kalti yra tie konkretūs asmenys, kurie tarnavo hitlerininkams ir prisidėjo prie šių organizuotų žudynių, o ne jų bendratautiečiai.
__
Pats Valentinas konstatuoja, kad tik atskiri lietuviai dalyvavo tuose veiksmuose bei talkino naciams ir bando aiškintis, kas juos privertė tuo užsiimti:
Apmąstydamas gerbiamas Valentinas iškelia įvairių versijų – gal dėl kaimynų žudymo kalta valstietiška psichologija? O gal viena žudynių priežasčių buvo siekis atsikratyti skolų nužudant skolintoją ir praturtėti pasigrobiant jo turtą?
__
Mane truputi stebina tokios spėlionės.
Juk šiuo atveju gerbiamas publicistas laužiasi į atrakintas duris – visa tai senų seniausiai ištyrinėta ir aprašyta.
Lietuvių kilmės žydų žudynių dalyvius, talkinusius vokiečių nacistams, galima suskirstyti į tris grupes:
a) ideologiškai indoktrinuoti asmenys, paveikti nacistinės antižydiškos ir antisovietinės propagandos, besivadovaujantys kenksmingų socialinių ir etninių grupių egzistavimo bei kolektyvinės atsakomybės principais.
Tai tie, kurie tikėjo, kad nacistai daro gerą darbą – naikina žmonijos kenkėjus ir Lietuvos priešus, aktyviai prisidėjusius prie sovietų okupacijos bei lietuvių kankinimų ir tremčių, t.y. karo sąlygomis potencialiai pavojingos grupės atstovus. V.Mitė rašo:
Suprantama, kad pateisinimu būti negali – niekas ir nebando teisinti nusikaltimo dalyvių. Tai tėra viena priežasčių, kodėl dalis lietuvių pasidavė minėtai ideologinei indoktrinacijai. Ir nesvarbu, kiek [ne]pagrįstos buvo tokios pažiūros – svarbu, kad tie žmonės tuo tikėjo.
Šiais laikais, kuomet tokios idėjos atrodo klaikiai, mums sunku suprasti – kaip tai galėjo atsitikti, bet verta prisiminti, kad anuomet tokie kolektyvinės atsakomybės principai buvo plačiai taikomi įvairiose pasaulio šalyse.
Prisiminkime sovietinę šimtaprocentinę vokiečių, čečėnų, korėjiečių ir kt. tautų deportaciją, japonų tautinės mažumos internavimą koncentracijos stovyklose JAV bei svarstymus dėl galimybės internuoti vokiečių kilmės asmenis.
Vadovaujantis būtent tokiu požiūriu į kolektyvinę atsakomybę ir didžiųjų demokratinių valstybių pritarimu pokariu čekai išvijo Sudetų, lenkai – Silezijos, sovietai – Rytprūsių ir Klaipėdos krašto vokiečius.
Pokario Europoje buvo nemažai tautinių grupių perkraustymo, lydimo didžiulio aukų skaičiaus. Matome, kad tikėjimas kolektyvinėmis kaltėmis ir atskirų etninių grupių pavojingumu nebuvo išskirtinis lietuvių bruožas.
b) kriminalinių polinkių asmenys, motyvuoti materialiai ir psichologiškai.
Žmonių, kurie pasiryžę nužudyti kaimyną ar net giminę dėl jo turto, yra visuose visuomenėse. Lygiai, kaip ir sadistinių polinkių ypatų, kuriems smagu žaloti, prievartauti ar žudyti žmones. Jų pilni kalėjimai visose šalyse.
O jei žudyti ir grobti turtą galima nebaudžiamai ir netgi valdžiai skatinant – tokių niekšų visada ir visur atsiras.
Lietuva šiuo atveju jokia ne išimtis. Pakanka prisiminti marodieriavimo mastus potvynio užlietame Naujajame Orleane ar išbuožinimo procesus Sovietų Sąjungoje.
c) asmenys, priversti dalyvauti nacistų galutinio žydų klausimo sprendimo politikos vykdyme dėl užimamos tarnybinės padėties ir nesugebėję atsispirti okupacinės valdžios spaudimui.
Tokių žmonių buvo kiekvienoje Europos šalyje, kur nacistai vykdė savo „endšliozungo“ politiką. Jų dalyvavimas nebuvo savanoriškas, bet daugiau priverstinis.
Tačiau daugelis jų visgi turėjo pasirinkimo galimybę – atsisakius vykdyti nacistų nurodymus jiems nebūtinai grėsė sušaudymas ar koncentracijos stovykla. Žinoma, jiems būtų tekę apleisti savo pareigas ar postus, bet tai negali būti juos pateisinanti priežastis.
__
Kita aplinkybė, kuri verčia gerbiamą Valentiną manyti, kad lietuviai visgi kalti, yra ši:
.
Nesinori tikėti, kad ponas Mitė nelabai suvokia, apie kokio laipsnio rizikos gelbėtojui ir jo šeimai veiksmus jis taip lengvai kalbą, bet kito paaiškinimo tokiems teiginiams nematau.
Tenka priminti, kad nacistų okupacinė politika įvairiose Europos šalyse labai skyrėsi savo griežtumu.
Ir tai, už ką Danijoje nebuvo baudžiama, kur nors Olandijoje ar Prancūzijoje – baudžiama simboliškai, Lietuvoje ir kituose rytų kraštuose sulaukdavo visai kitokių bausmių. Nacistų sučiupti žydų slėpėjai Lietuvoje buvo sušaudomi su visais savo šeimos nariais.
Esant tokiam nežmoniškam režimui teigti, kad tie keli tūkstančiai savo ir savo šeimos gyvybėmis rizikavusių lietuvių yra „per mažai“ ir kad tai rodo „negerą lietuviško charakterio bruožą“ – truputį keista ir neteisinga.
Didelis klausimas – kiek danų žvejų būtų dalyvavę įžymiojoje žydų pergabenimo į Švediją akcijoje, jei būtų žinoję, kad sugrįžus jų ir jų šeimų laukia neišvengiama mirtis? Tenka priminti, kad nuo vokiečių nacistų nenukentėjo nei vienas danų žvejys ar kitas asmuo, dalyvavęs žydų evakuacijos operacijoje.
Faktiškai ponas Mitė priekaištauja lietuviams, kad jie nedemonstravo masinio heroizmo – juk savo ir savo šeimos narių gyvybių aukojimas vardan kito, svetimo žmogaus ir yra aukščiausios prabos heroizmas?
Visgi vargu ar galima tikėtis ir juolab – reikalauti masinio pasiaukojimo ne tik iš lietuvių, bet ir kokios kitos pasaulio tautos.
__
Dar gerbiamas Valentinas pastebi, kad dalies Lietuvos gyventojų sąmonėje egzistuoja kritiškos ar netgi priešiškos žydams nuostatos, ypač buitiniame lygmenyje:
Tenka priminti, kad Valentino aprašytasis svetimų paltų mėgėjas Jonas priklauso kriminalinių polinkių grupei, kurios atstovų nūdienos Lietuvoje išties pakanka.
Jie žudo senelius vienkiemiuose, verslininkus savo namuose, užpuldinėja merginas gatvėse, sėdi Pravieniškėse, bet vargu ar rašo Delfio komentaruose. Lygiai kaip ir dauguma komentatorių niekada nei piršto prie žmogaus neprikišo ir neprikiš.
Tai skirtingos kategorijos.
__
Pabaigoje V.Mitė aprašo liūdną situaciją su netoli žydų žudymo vietos sovietų pastatytomis Linkuvos kiaulidėmis, kurias nūnai valdo ir plėtoja danai.
Panašu, kad regime įdomų ir populiarų samprotavimo modelį: žydų žudymą organizavo vokiečių naciai, kiaulides toje vietoje pastatė sovietai, dabar jas valdo ir plėtoja danai, o kalti dėl to liko ...lietuviai?
Faktiškai, gerbiamo Valentino pasisakymas yra tam tikro priekaišto forma išreikštas siūlymas perkelti minėtą žemės ūkio verslo objektą į kitą vietą.
Galima suprasti tokios nuomonės motyvus, bet tenka priminti, jog šio pasiūlymo realizavimo kaina - N dešimčių milijonų litų. Nejaugi ši užuomina liečia Lietuvos mokesčių mokėtojų pinigus?
Išvystytos pilietinės visuomenės šalyse tokio pobūdžio ir kaštų masto sprendimų iniciatoriai paprastai įsteigia atitinkamą paramos fondą ir kreipiasi į šios idėjos šalininkus paremti jų iniciatyvą.
Būtu logiška ir sveikintina, jeigu ne pats vargingiausias Čekijos gyventojas V.Mitė įsteigtu Lietuvoje kokį „Paramos fondą Linkuvos kiaulidėms išpirkti“, įneštu į jį kelias dešimtis ar šimtus tūkstančių kronų, litų ar kitokių tugrikų savo asmeninių lėšų ir paragintu gyventojus, verslininkus, lietuvių, danų bei žydų organizacijas kaupti lėšas šių kiaulidžių išpirkimui ir uždarymui.
Deja, bet panašu, kad gerbimam Valentinui artimesnis posovietinis „pilietiškumo“ modelis, kuomet kilnią ir brangią įgyvendinti iniciatyvą pateikęs asmuo tikisi – ir net reikalauja, kad ji būtu realizuotą ne jos šalininkų, bet visų mokesčių mokėtojų lėšomis.
__
Bet grįžkime prie to, nuo ko pradėjome, t.y. prie V.Mitės teiginių apie mūsų tautos kaltę dėl žydų mažumos sunaikinimo:
Straipsnyje man taip ir nepavyko atrasti jokių šių teiginių pagrindimų.
Gerbiamas Valentinas, papasakojęs mums daug skaudžių atsiminimų ir pateikęs įvairių pamąstymų, taip ir nepaaiškino, kodėl jis mano, kad mūsų dabartinės visuomenės kartos, niekuo asmeniškai neprisidėjusios prie kadaise Lietuvos žydus ištikusios tragedijos, turėtu jausti dėl to kažkokią kaltę?
Pastebėkime, tie jausmai, kuriuos šios tragedijos atžvilgiu reiškia didžioji mūsų visuomenės dalis, t.y. apgailestavimas dėl tragedijos, užuojauta nekaltoms aukoms, solidarumas su jų artimaisiais, žudikų pasmerkimas, gėda dėl to, kad tie žudikai buvo mūsų bendratautiečiai - netenkina gerbiamo publicisto?
Jam kažkodėl būtinai reikia, kad mes jaustume kaltę! Įsidėmėkime tai.
__
Beje, nesunku pastebėti, kad V.Mitės straipsnis buvo ne vienintelis, kuriame aptariamas ir smerkiamas blaivinantis R.Šimašiaus požiūris.
Pasak Pasaulio žydų kongreso prezidento Ronaldo S. Lauderio, Lietuva, skirtingai nuo kitų Europos šalių, net negali veltis į polemiką, ar jos gyventojai padėjo nacių persekiojamiems žydams.
Jam antrina ir Premjero patarėjas kompensacijų žydų organizacijoms už turtą klausimais A.Vinokuras:
Nesunku suprasti, kodėl minėti asmenys išreiškė tokią poziciją. Kur kas sunkiau suvokti, kodėl gerbiamas V.Mitė atsidūrė tokioje savo, o ne lietuvių tautos interesus atstovaujančioje kompanijoje?
__
Neturiu iliuzijų, kad toks garbus publicistas ir visuomenės veikėjas, kaip V.Mitė, galėtu užklysti į tokį internetų užkampį, kaip mano LJ.
Todėl norėčiau paklausti šio blogo skaitytojų – ar tarp jūsų yra tokių, kurie nėra kolektyvinės atsakomybės šalininkai, bet prisilaiko panašių pažiūrų į tuos tragiškus mūsų istorijos įvykius, kaip V.Mitė?
Tuomet gal galite paaiškinti, kaip įmanoma suderinti kolektyvinės atsakomybės principo nepripažinimą su teiginiu, kad mes, lietuviai, kaip tauta esame kalti dėl tų nusikaltimų, kuriuose kadaise dalyvavo kai kurie mūsų tautybės asmenys?
Iškart pasakysiu, kad neabejoju, jog nusikaltimų vykdytojus būtina pasmerkti ir nuteisti, o jų aukas užjausti. Bet jausti kaltę ir atsakyti už jų veikas, kaip už savo? Atsiprašau.
Būčiau dėkingas, jei kas sugebėtu aiškiai suformuluoti ir pagrįsti tokią poziciją bei išdrįstu ją atstovauti laisvos diskusijos sąlygomis.
Kalbančius apie lietuvių, kaip tautos vaidmenį europinio Holokausto Lietuvos fragmento kontekste, V.Mitė suskirsto į dvi puses.
„Viena pusė užima gynybinę poziciją, kita kaltina šiuo nusikaltimu visą tautą, klijuodama „žydšaudžių“ etiketę net ir tiems, kurie tuo metu nebuvo gimę.“
Ir išdėsto savo požiūrį jų atžvilgiu. Dėl kaltintojų „žydšaudžiavimu“ jis rašo:
„Sutinku, jog kolektyvinės atsakomybės negali būti ir mes - tie, kurie nedalyvavome žydų žudynėse, tuo labiau, gimę po II-ojo pasaulinio karo, negalime būti vadinami žydšaudžiais.
Visų pirmą, kolektyvinės, tautinės ar valstybinės atsakomybės nėra. Be to, vykstant Holokaustui, Lietuva buvo okupuota, o ir pati žydų naikinimo idėja gimė ne Lietuvoje, bet fašistinės Vokietijos vadovų galvose.“
Kaip matome, V.Mitė deklaruoja nesąs kolektyvinės atsakomybės etninės kilmės pagrindu šalininkas bei pripažįsta, jog Holokaustas Lietuvoje yra nacionalsocialistės Vokietijos vadovybės sumanytos, organizuotos ir visose okupuotose šalyse vykdytos politikos pasekmė.
Atrodytu, tipiškas gynybinės pozicijos ir lietuvių, kaipo tautos, nekaltumo šalininkas. Tačiau, kadangi gerbiamas Valentinas yra dalies mūsų kultūrinio elito nuostatų reiškėjas, ne viskas taip paprasta - gynybinė pozicija jam dar labiau ne prie širdies:
„Gynybinė pozicija esą - nesame žydšaudžių tauta ir taškas - niekur neveda. Norėčiau suprasti, kas mūsų tautoje yra tokio, jog sunaikinome ištisą žydų tautinę mažumą.“
„...sakyti, jog II-ojo pasaulinio karo metais Lietuvoje nieko neįvyko ir mes esame nekalti, yra neteisinga“.
Panašu, kad ponas Mitė pasirinko kažkokią trečią pusę – kad ir nevadindamas lietuvių tiesiog žydšaudžiais, jis visgi sugebėjo įžvelgti kažkokią kolektyvinę mūsų visų kaltę ir domisi, kas gi mumyse yra tokio, kad mes sunaikinome ištisą žydų tautinę mažumą?
Atvirai sakant, suprasti, kaip šį visos lietuvių tautos kaltės preziumavimą įmanoma suderinti su nuostata, kad „kolektyvinės atsakomybės negali būti“, yra pakankamai sudėtinga. Bent jau man.
Tačiau verta pabandyti ir pasižiūrėti, kuo ir kaip gerbiamas Valentinas grindžia tokią, sakyčiau – ne itin nuoseklią bei truputį prieštaraujančią pačiai sau, nuomonę.
__
Taigi, kas įtikino gerbiamą Valentiną mūsų kalte? Jis rašo:
„Faktas lieka faktu - Vokietijos okupacijos metais Lietuvoje, aktyviai dalyvaujant lietuviams, buvo nušluota ištisa tautinė mažuma, turėjusi tokias pat teises gyventi Lietuvoje kaip ir lietuviai. Užteko būti žydu, jog būtum išvežtas į Osvencimą ar nužudytas Lietuvoje.“
Taip, tai kraupus faktas.
Tačiau derėtu prisiminti, kad Lietuva – jokia ne išimtis. Žydai buvo naikinami visoje nacistų okupuotoje Europoje – įvairiais būdais, skirtingais karo laikotarpiais, su didesniu ar mažesniu vietos pagalbininkų dalyvavimu.
Šie procesai nebuvo tų šalių gyventojų iniciatyva, bet Vokietiją užvaldžiusių nacistų „galutinio žydų klausimo sprendimo“ pragariškų planų realizavimas. Yra šalių, kur vietinių gyventojų dalyvavimas buvo minimalus, tačiau tai nesutrukdė nacistams deportuoti visus vietos žydus į koncentracijos stovyklas. Tai žino ir pripažįsta ir pats V.Mitė.
Akivaizdu, kad pats Lietuvos žydų sunaikinimo faktas europinio Holokausto kontekste negali būti pagrindas kalbėti apie kolektyvinę lietuvių kaltę. Kalti yra tie konkretūs asmenys, kurie tarnavo hitlerininkams ir prisidėjo prie šių organizuotų žudynių, o ne jų bendratautiečiai.
__
Pats Valentinas konstatuoja, kad tik atskiri lietuviai dalyvavo tuose veiksmuose bei talkino naciams ir bando aiškintis, kas juos privertė tuo užsiimti:
„Žydų žudynėse aktyviai dalyvavo kai kurie lietuviai. Kodėl? Vienareikšmio atsakymo nėra. Praeities pakeiti neįmanoma, tačiau ją apmąstyti reikia“
Apmąstydamas gerbiamas Valentinas iškelia įvairių versijų – gal dėl kaimynų žudymo kalta valstietiška psichologija? O gal viena žudynių priežasčių buvo siekis atsikratyti skolų nužudant skolintoją ir praturtėti pasigrobiant jo turtą?
„Kodėl vis dėlto tokie jonai aktyviai dalyvavo Lietuvoje naikindami žydų tautinę mažumą, jos labai turtingą kultūrą, tuo pačiu nuskurdindami pačią Lietuvą?.... Turėjo būti kitos, gilesnės priežastys, kurias mes dar turime surasti bei suprasti.“– retoriškai klausia V.Mitė.
__
Mane truputi stebina tokios spėlionės.
Juk šiuo atveju gerbiamas publicistas laužiasi į atrakintas duris – visa tai senų seniausiai ištyrinėta ir aprašyta.
Lietuvių kilmės žydų žudynių dalyvius, talkinusius vokiečių nacistams, galima suskirstyti į tris grupes:
a) ideologiškai indoktrinuoti asmenys, paveikti nacistinės antižydiškos ir antisovietinės propagandos, besivadovaujantys kenksmingų socialinių ir etninių grupių egzistavimo bei kolektyvinės atsakomybės principais.
Tai tie, kurie tikėjo, kad nacistai daro gerą darbą – naikina žmonijos kenkėjus ir Lietuvos priešus, aktyviai prisidėjusius prie sovietų okupacijos bei lietuvių kankinimų ir tremčių, t.y. karo sąlygomis potencialiai pavojingos grupės atstovus. V.Mitė rašo:
„..žydų tautybės žmonių dalyvavimas įvedant Tarybų valdžią buvo nemažas, bet tai negali būti jokiu pateisinimu žudynėms“
Suprantama, kad pateisinimu būti negali – niekas ir nebando teisinti nusikaltimo dalyvių. Tai tėra viena priežasčių, kodėl dalis lietuvių pasidavė minėtai ideologinei indoktrinacijai. Ir nesvarbu, kiek [ne]pagrįstos buvo tokios pažiūros – svarbu, kad tie žmonės tuo tikėjo.
Šiais laikais, kuomet tokios idėjos atrodo klaikiai, mums sunku suprasti – kaip tai galėjo atsitikti, bet verta prisiminti, kad anuomet tokie kolektyvinės atsakomybės principai buvo plačiai taikomi įvairiose pasaulio šalyse.
Prisiminkime sovietinę šimtaprocentinę vokiečių, čečėnų, korėjiečių ir kt. tautų deportaciją, japonų tautinės mažumos internavimą koncentracijos stovyklose JAV bei svarstymus dėl galimybės internuoti vokiečių kilmės asmenis.
Vadovaujantis būtent tokiu požiūriu į kolektyvinę atsakomybę ir didžiųjų demokratinių valstybių pritarimu pokariu čekai išvijo Sudetų, lenkai – Silezijos, sovietai – Rytprūsių ir Klaipėdos krašto vokiečius.
Pokario Europoje buvo nemažai tautinių grupių perkraustymo, lydimo didžiulio aukų skaičiaus. Matome, kad tikėjimas kolektyvinėmis kaltėmis ir atskirų etninių grupių pavojingumu nebuvo išskirtinis lietuvių bruožas.
b) kriminalinių polinkių asmenys, motyvuoti materialiai ir psichologiškai.
Žmonių, kurie pasiryžę nužudyti kaimyną ar net giminę dėl jo turto, yra visuose visuomenėse. Lygiai, kaip ir sadistinių polinkių ypatų, kuriems smagu žaloti, prievartauti ar žudyti žmones. Jų pilni kalėjimai visose šalyse.
O jei žudyti ir grobti turtą galima nebaudžiamai ir netgi valdžiai skatinant – tokių niekšų visada ir visur atsiras.
Lietuva šiuo atveju jokia ne išimtis. Pakanka prisiminti marodieriavimo mastus potvynio užlietame Naujajame Orleane ar išbuožinimo procesus Sovietų Sąjungoje.
c) asmenys, priversti dalyvauti nacistų galutinio žydų klausimo sprendimo politikos vykdyme dėl užimamos tarnybinės padėties ir nesugebėję atsispirti okupacinės valdžios spaudimui.
Tokių žmonių buvo kiekvienoje Europos šalyje, kur nacistai vykdė savo „endšliozungo“ politiką. Jų dalyvavimas nebuvo savanoriškas, bet daugiau priverstinis.
Tačiau daugelis jų visgi turėjo pasirinkimo galimybę – atsisakius vykdyti nacistų nurodymus jiems nebūtinai grėsė sušaudymas ar koncentracijos stovykla. Žinoma, jiems būtų tekę apleisti savo pareigas ar postus, bet tai negali būti juos pateisinanti priežastis.
__
Kita aplinkybė, kuri verčia gerbiamą Valentiną manyti, kad lietuviai visgi kalti, yra ši:
.
„Kitas klausimas - ar daug lietuvių dalyvavo gelbėjant žydus: savo kaimynus, mokyklos suolo draugus ir panašiai. Jeigu buvo nušluota visa žydų bendruomenė turbūt mažai. Nugalėjo negeras lietuviškas charakterio bruožas – niekur nesikišti, prieš kiekvieną poną nukelti kepurę, svarbu neužkliūti ir išlikti.“
Nesinori tikėti, kad ponas Mitė nelabai suvokia, apie kokio laipsnio rizikos gelbėtojui ir jo šeimai veiksmus jis taip lengvai kalbą, bet kito paaiškinimo tokiems teiginiams nematau.
Tenka priminti, kad nacistų okupacinė politika įvairiose Europos šalyse labai skyrėsi savo griežtumu.
Ir tai, už ką Danijoje nebuvo baudžiama, kur nors Olandijoje ar Prancūzijoje – baudžiama simboliškai, Lietuvoje ir kituose rytų kraštuose sulaukdavo visai kitokių bausmių. Nacistų sučiupti žydų slėpėjai Lietuvoje buvo sušaudomi su visais savo šeimos nariais.
Esant tokiam nežmoniškam režimui teigti, kad tie keli tūkstančiai savo ir savo šeimos gyvybėmis rizikavusių lietuvių yra „per mažai“ ir kad tai rodo „negerą lietuviško charakterio bruožą“ – truputį keista ir neteisinga.
Didelis klausimas – kiek danų žvejų būtų dalyvavę įžymiojoje žydų pergabenimo į Švediją akcijoje, jei būtų žinoję, kad sugrįžus jų ir jų šeimų laukia neišvengiama mirtis? Tenka priminti, kad nuo vokiečių nacistų nenukentėjo nei vienas danų žvejys ar kitas asmuo, dalyvavęs žydų evakuacijos operacijoje.
Faktiškai ponas Mitė priekaištauja lietuviams, kad jie nedemonstravo masinio heroizmo – juk savo ir savo šeimos narių gyvybių aukojimas vardan kito, svetimo žmogaus ir yra aukščiausios prabos heroizmas?
Visgi vargu ar galima tikėtis ir juolab – reikalauti masinio pasiaukojimo ne tik iš lietuvių, bet ir kokios kitos pasaulio tautos.
__
Dar gerbiamas Valentinas pastebi, kad dalies Lietuvos gyventojų sąmonėje egzistuoja kritiškos ar netgi priešiškos žydams nuostatos, ypač buitiniame lygmenyje:
„..jei DELFI pasirodo koks nors straipsnis, pasipila tiek antisemitinių komentarų, jog atrodo, jog tokie žmones kaip Jonas ir toliau yra greta mūsų.“
Tenka priminti, kad Valentino aprašytasis svetimų paltų mėgėjas Jonas priklauso kriminalinių polinkių grupei, kurios atstovų nūdienos Lietuvoje išties pakanka.
Jie žudo senelius vienkiemiuose, verslininkus savo namuose, užpuldinėja merginas gatvėse, sėdi Pravieniškėse, bet vargu ar rašo Delfio komentaruose. Lygiai kaip ir dauguma komentatorių niekada nei piršto prie žmogaus neprikišo ir neprikiš.
Tai skirtingos kategorijos.
__
Pabaigoje V.Mitė aprašo liūdną situaciją su netoli žydų žudymo vietos sovietų pastatytomis Linkuvos kiaulidėmis, kurias nūnai valdo ir plėtoja danai.
„Labiau nei liūdna, kai ne tik sunaikinama miestelio tautinė bendruomenė, bet ir jos atminimas išniekinamas po mirties. Tai Linkuvoje vyks kiekvieną dieną, kol nebus pagaliau suprasta, jog kiaulidėms ten - ne vieta.“
Panašu, kad regime įdomų ir populiarų samprotavimo modelį: žydų žudymą organizavo vokiečių naciai, kiaulides toje vietoje pastatė sovietai, dabar jas valdo ir plėtoja danai, o kalti dėl to liko ...lietuviai?
Faktiškai, gerbiamo Valentino pasisakymas yra tam tikro priekaišto forma išreikštas siūlymas perkelti minėtą žemės ūkio verslo objektą į kitą vietą.
Galima suprasti tokios nuomonės motyvus, bet tenka priminti, jog šio pasiūlymo realizavimo kaina - N dešimčių milijonų litų. Nejaugi ši užuomina liečia Lietuvos mokesčių mokėtojų pinigus?
Išvystytos pilietinės visuomenės šalyse tokio pobūdžio ir kaštų masto sprendimų iniciatoriai paprastai įsteigia atitinkamą paramos fondą ir kreipiasi į šios idėjos šalininkus paremti jų iniciatyvą.
Būtu logiška ir sveikintina, jeigu ne pats vargingiausias Čekijos gyventojas V.Mitė įsteigtu Lietuvoje kokį „Paramos fondą Linkuvos kiaulidėms išpirkti“, įneštu į jį kelias dešimtis ar šimtus tūkstančių kronų, litų ar kitokių tugrikų savo asmeninių lėšų ir paragintu gyventojus, verslininkus, lietuvių, danų bei žydų organizacijas kaupti lėšas šių kiaulidžių išpirkimui ir uždarymui.
Deja, bet panašu, kad gerbimam Valentinui artimesnis posovietinis „pilietiškumo“ modelis, kuomet kilnią ir brangią įgyvendinti iniciatyvą pateikęs asmuo tikisi – ir net reikalauja, kad ji būtu realizuotą ne jos šalininkų, bet visų mokesčių mokėtojų lėšomis.
__
Bet grįžkime prie to, nuo ko pradėjome, t.y. prie V.Mitės teiginių apie mūsų tautos kaltę dėl žydų mažumos sunaikinimo:
„..kas mūsų tautoje yra tokio, jog sunaikinome ištisą žydų tautinę mažumą. ...sakyti, jog ... mes esame nekalti, yra neteisinga“
Straipsnyje man taip ir nepavyko atrasti jokių šių teiginių pagrindimų.
Gerbiamas Valentinas, papasakojęs mums daug skaudžių atsiminimų ir pateikęs įvairių pamąstymų, taip ir nepaaiškino, kodėl jis mano, kad mūsų dabartinės visuomenės kartos, niekuo asmeniškai neprisidėjusios prie kadaise Lietuvos žydus ištikusios tragedijos, turėtu jausti dėl to kažkokią kaltę?
Pastebėkime, tie jausmai, kuriuos šios tragedijos atžvilgiu reiškia didžioji mūsų visuomenės dalis, t.y. apgailestavimas dėl tragedijos, užuojauta nekaltoms aukoms, solidarumas su jų artimaisiais, žudikų pasmerkimas, gėda dėl to, kad tie žudikai buvo mūsų bendratautiečiai - netenkina gerbiamo publicisto?
Jam kažkodėl būtinai reikia, kad mes jaustume kaltę! Įsidėmėkime tai.
__
Beje, nesunku pastebėti, kad V.Mitės straipsnis buvo ne vienintelis, kuriame aptariamas ir smerkiamas blaivinantis R.Šimašiaus požiūris.
Pasak Pasaulio žydų kongreso prezidento Ronaldo S. Lauderio, Lietuva, skirtingai nuo kitų Europos šalių, net negali veltis į polemiką, ar jos gyventojai padėjo nacių persekiojamiems žydams.
„Toks istorijos perrašymas yra visiškai nepriimtinas. Vietoj pripažinimo, kad daug lietuvių aktyviai kolaboravo su nacių okupantais, kaip praeityje darė buvę Lietuvos vadovai, ministras R.Šimašius pasirenka taikiai kalbėti apie revizionistus savo šalyje. Neįmanoma patikėti, kad kas nors šiandien galėtų ginčyti antisemitizmo vaidmenį Lietuvos žydų naikinime, kai daugelio lietuvių kolaboravimas su nacių okupantais yra gerai aprašytas. Kitos Europos šalys gali ginčytis, kad jų gyventojai gynė ir saugojo žydus nuo nacių. Lietuva negali“,– teigė R.S.Lauderis.
Jam antrina ir Premjero patarėjas kompensacijų žydų organizacijoms už turtą klausimais A.Vinokuras:
"Ir kam Vakaruose rūpi nutrintas argumentas, kad Lietuva, kaip valstybė, tuo metu neegzistavo. Lietuvos gyventojai egzistavo. Ir visam daugiau ar mažiau išprususiam Vakarų pasauliui - ką jau kalbėti apie garsų BBC žurnalistą - seniai žinoma, kas čia vyko nacių okupacijos laikotarpiu.Na, neimsiu aptarinėti Premjero patarėjo eilinio nusišnekėjimo – seniai akivaizdu, kad istorija ir teisė nėra jo, kaip publicisto, stiprioji pusė.
Žydai buvo gelbėjami visoje Reicho okupuotoje Europoje nuo Paryžiaus iki Kauno. Kai kurios šalys, kad ir būdamos Hitlerio sąjungininkės (Ispanija, Bulgarija, Italija) sugebėjo apsaugoti nuo nacių beveik visus savuosius žydų kilmės piliečius. O Vidurio ir Rytų Europos žydų kilmės gyventojai neišvengė beveik totalaus jų sunaikinimo."
Nesunku suprasti, kodėl minėti asmenys išreiškė tokią poziciją. Kur kas sunkiau suvokti, kodėl gerbiamas V.Mitė atsidūrė tokioje savo, o ne lietuvių tautos interesus atstovaujančioje kompanijoje?
__
Neturiu iliuzijų, kad toks garbus publicistas ir visuomenės veikėjas, kaip V.Mitė, galėtu užklysti į tokį internetų užkampį, kaip mano LJ.
Todėl norėčiau paklausti šio blogo skaitytojų – ar tarp jūsų yra tokių, kurie nėra kolektyvinės atsakomybės šalininkai, bet prisilaiko panašių pažiūrų į tuos tragiškus mūsų istorijos įvykius, kaip V.Mitė?
Tuomet gal galite paaiškinti, kaip įmanoma suderinti kolektyvinės atsakomybės principo nepripažinimą su teiginiu, kad mes, lietuviai, kaip tauta esame kalti dėl tų nusikaltimų, kuriuose kadaise dalyvavo kai kurie mūsų tautybės asmenys?
Iškart pasakysiu, kad neabejoju, jog nusikaltimų vykdytojus būtina pasmerkti ir nuteisti, o jų aukas užjausti. Bet jausti kaltę ir atsakyti už jų veikas, kaip už savo? Atsiprašau.
Būčiau dėkingas, jei kas sugebėtu aiškiai suformuluoti ir pagrįsti tokią poziciją bei išdrįstu ją atstovauti laisvos diskusijos sąlygomis.
Tvirtų nervų skaitytojams, sugebėjusiems prasibrauti pro šią raidžių gausybę iki šios vietos, priminsiu kai kurias elementoriškas ir banalias tiesas, žinomas gabesniam vidurinės mokyklos dvyliktokui arba žmogui, pragyvenusiam tradicinėje santuokoje bent penketą metų.
Kodėl kažkas taip planingai ir įkyriai siekia įdiegti į mūsų tautos dabartinių kartų sąmonę kaltės kompleksą dėl beveik 70 metų senumo istorinių įvykių?
Atsiverskime bet kokį psichologijos vadovėlį ir sužinosime, kad kaltė yra kankinantis apgailestavimas, savo atsakomybės už kažkam padarytą tikrą ar įsivaizduojamą blogį suvokimas.
Kaltas yra tas žmogus, kuris kažkam nusikalto ir yra kažkam skolingas. Žmogus, išgyvendamas kaltės jausmą, suvokia save kaip kaltininką, padariusį kažką negero.
Žmonės turintys kaltės jausmą, visada paklūsta kitų jos neturinčių žmonių valiai. Jei esi potencialiai nusiteikęs, kad gali būti dėl ko kaltas, pasąmonėje esi pasirengęs būti nubaustas, vadinasi paklusti.
Įteigtas kaltės jausmas yra labai patogus manipuliacijos būdas ir klasikinis manipuliatorių įrankis.
„Jei esi kaltas, būtinai turi daryti tai, ką tau liepsiu." Su kaltės jausmu labai nepatogu gyventi, todėl stengiamasi nuo jo išsivaduoti. Tačiau kokiu būdu? Atsilyginant arba atidirbant už bausmę. Ir viena, ir kita reiškia pajungimą, paklusimą ir minčių darbą konkrečia kryptimi.
Priminsiu, jog manipuliacija – tai apgalvotas ir slaptas poveikis kitam žmogui, siekiant, kad jis pergyventu tam tikras emocines būsenas, priimtu sprendimus ir vykdytu veiksmus, kurie reikalingi manipuliatoriui savo tikslams pasiekti.
Manipuliaciniame „pranešime“ visada yra melo ar informacijos iškraipymo elementas.
Manipuliatorius sako viena, turi omenyje kitką, o iš aukos tikisi sau palankaus elgesio. Paprastai manipuliatoriai sugeba meistriškai prijaukinti „objektą“ ir suformuoti jam iliuziją dėl jo siekių, norų ir veiksmų savarankiškumo. Žmogui atrodo, kad jis išties to nori – kitu atveju jis atsidurs situacijoje, kuomet negali atkilti to, kas reikalinga manipuliatoriui.
Primestas kaltės kompleksas yra labai pavojingas reiškinys tautos ateities ir išgyvenimo požiūriu.
Įsitaisydami tokį mes faktiškai perduodame valdymo vadžias tiems, kas grodami tuo kompleksu norėtu gauti iš mūsų ko tik užsimanę – ar tai būtų milijardai mokesčių mokėtojų pinigų ar lietuviški pasai visiems atitinkamos kilmės pasaulio gyventojams ar kažkokių valstybių nusikalstamų veiksmų palaikymas.
Vienas pagrindinių požymių, kad jumis bandoma manipuliuoti diegiant kaltės kompleksą yra tai, kad ta kaltė nuolat primetama, bet niekada konkrečiai nesuformuluojama.
Jūs tampate kaltas, pats nelabai suprasdamas – dėl ko, todėl ir negalite pasiteisinti.
Ar tik ne tokio pobūdžio kaltės komplekso diegimo procesus mes regime mūsų žiniasklaidoje?
Ir ar pono V.Mitės tekstas kartais nėra jo dalis?
Kodėl kažkas taip planingai ir įkyriai siekia įdiegti į mūsų tautos dabartinių kartų sąmonę kaltės kompleksą dėl beveik 70 metų senumo istorinių įvykių?
Atsiverskime bet kokį psichologijos vadovėlį ir sužinosime, kad kaltė yra kankinantis apgailestavimas, savo atsakomybės už kažkam padarytą tikrą ar įsivaizduojamą blogį suvokimas.
Kaltas yra tas žmogus, kuris kažkam nusikalto ir yra kažkam skolingas. Žmogus, išgyvendamas kaltės jausmą, suvokia save kaip kaltininką, padariusį kažką negero.
Žmonės turintys kaltės jausmą, visada paklūsta kitų jos neturinčių žmonių valiai. Jei esi potencialiai nusiteikęs, kad gali būti dėl ko kaltas, pasąmonėje esi pasirengęs būti nubaustas, vadinasi paklusti.
Įteigtas kaltės jausmas yra labai patogus manipuliacijos būdas ir klasikinis manipuliatorių įrankis.
„Jei esi kaltas, būtinai turi daryti tai, ką tau liepsiu." Su kaltės jausmu labai nepatogu gyventi, todėl stengiamasi nuo jo išsivaduoti. Tačiau kokiu būdu? Atsilyginant arba atidirbant už bausmę. Ir viena, ir kita reiškia pajungimą, paklusimą ir minčių darbą konkrečia kryptimi.
Priminsiu, jog manipuliacija – tai apgalvotas ir slaptas poveikis kitam žmogui, siekiant, kad jis pergyventu tam tikras emocines būsenas, priimtu sprendimus ir vykdytu veiksmus, kurie reikalingi manipuliatoriui savo tikslams pasiekti.
Manipuliaciniame „pranešime“ visada yra melo ar informacijos iškraipymo elementas.
Manipuliatorius sako viena, turi omenyje kitką, o iš aukos tikisi sau palankaus elgesio. Paprastai manipuliatoriai sugeba meistriškai prijaukinti „objektą“ ir suformuoti jam iliuziją dėl jo siekių, norų ir veiksmų savarankiškumo. Žmogui atrodo, kad jis išties to nori – kitu atveju jis atsidurs situacijoje, kuomet negali atkilti to, kas reikalinga manipuliatoriui.
Primestas kaltės kompleksas yra labai pavojingas reiškinys tautos ateities ir išgyvenimo požiūriu.
Įsitaisydami tokį mes faktiškai perduodame valdymo vadžias tiems, kas grodami tuo kompleksu norėtu gauti iš mūsų ko tik užsimanę – ar tai būtų milijardai mokesčių mokėtojų pinigų ar lietuviški pasai visiems atitinkamos kilmės pasaulio gyventojams ar kažkokių valstybių nusikalstamų veiksmų palaikymas.
Vienas pagrindinių požymių, kad jumis bandoma manipuliuoti diegiant kaltės kompleksą yra tai, kad ta kaltė nuolat primetama, bet niekada konkrečiai nesuformuluojama.
Jūs tampate kaltas, pats nelabai suprasdamas – dėl ko, todėl ir negalite pasiteisinti.
Ar tik ne tokio pobūdžio kaltės komplekso diegimo procesus mes regime mūsų žiniasklaidoje?
Ir ar pono V.Mitės tekstas kartais nėra jo dalis?
(dar neįvertintas) Sekundėle ...Tinklaraštis ant autopiloto…
Aug 17th
Susidomėjęs stebiu, kas vyksta Artūro Račo tinklaraštyje jam atostogaujant.
Panašu, kad tinklaraštis pradėjo savarankišką, tsakant - visiškai autonominį plaukiojimą.
Ar tik nenutiks, kad grįžęs iš atostogų gerbiamas Artūras suvoks, kad jis visai nebūtinas atributas toje gaivališkoje gyvenimo šventėje..? :)
Va taip ir būna su tais populiariais tinklaraščiais....
Ačiū Dievuliui, kad manąjam tai negresia...:)
Panašu, kad tinklaraštis pradėjo savarankišką, tsakant - visiškai autonominį plaukiojimą.
Ar tik nenutiks, kad grįžęs iš atostogų gerbiamas Artūras suvoks, kad jis visai nebūtinas atributas toje gaivališkoje gyvenimo šventėje..? :)
Va taip ir būna su tais populiariais tinklaraščiais....
Ačiū Dievuliui, kad manąjam tai negresia...:)
(dar neįvertintas) Sekundėle ...Grožio pramonė ir sukčiai: kieno pusėje žiniasklaida?
Jun 26th
Daugelio šeimų narius sąlyginai galima suskirstyti į gražius ir protingus tuos, kuriems reprezentatyviai išvaizdai palaikyti pakanka skutimosi mašinėlės bei šepečio ir tuos, kurių išorinis įvaizdis reikalauja pastovaus dėmesio bei pastangų.
Pirmieji gali sau leisti net nežvilgtelti į veidrodį po keletą dienų, puikiai žinodami, kad jokių kardinalių pokyčių jie ten vis vien neišvys, tuo tarpu kitiems tenka reguliariai turėti reikalų su grožio industrijos atstovais.
Šeimyninės vakarienės metu buvau supažindintas su grožio pasaulį sukrėtusia žinia: vienas apsukrus veikėjas sugebėjo iš Europos Sąjungos biurokratų gauti teisę vertinti visus Lietuvos kirpėjus ir išrašinėti jiems kvalifikacijos pažymėjimus, kurių neįgiję pastarieji neteks galimybių dirbti savo darbą.
Išrašinėti, savaime suprantama, ne už ačiū, bet už pakankamai nemenkus pinigus. Stilistų bendruomenė garsiai burnojo prieš tokią neteisybę ir informavo klientūrą apie būsimus papildomus kaštus Europos užgaidoms tenkinti.
Neatsargiai leidau sau švelniai pasišaipyti iš žirklių, šukų ir feno meistrų lengvatikėjimo – ir pasipiktinusi tokiu nedovanotinu skepticizmu mylima moteris pasodino mane prie kompiuterio, kad asmeniškai įsitikinčiau, jog „visas internetas apie tai rašo ir tik tu vienas nieko negirdėjai“.
Pirmieji gali sau leisti net nežvilgtelti į veidrodį po keletą dienų, puikiai žinodami, kad jokių kardinalių pokyčių jie ten vis vien neišvys, tuo tarpu kitiems tenka reguliariai turėti reikalų su grožio industrijos atstovais.
Šeimyninės vakarienės metu buvau supažindintas su grožio pasaulį sukrėtusia žinia: vienas apsukrus veikėjas sugebėjo iš Europos Sąjungos biurokratų gauti teisę vertinti visus Lietuvos kirpėjus ir išrašinėti jiems kvalifikacijos pažymėjimus, kurių neįgiję pastarieji neteks galimybių dirbti savo darbą.
Išrašinėti, savaime suprantama, ne už ačiū, bet už pakankamai nemenkus pinigus. Stilistų bendruomenė garsiai burnojo prieš tokią neteisybę ir informavo klientūrą apie būsimus papildomus kaštus Europos užgaidoms tenkinti.
Neatsargiai leidau sau švelniai pasišaipyti iš žirklių, šukų ir feno meistrų lengvatikėjimo – ir pasipiktinusi tokiu nedovanotinu skepticizmu mylima moteris pasodino mane prie kompiuterio, kad asmeniškai įsitikinčiau, jog „visas internetas apie tai rašo ir tik tu vienas nieko negirdėjai“.
Savo didžiai nuostabai išties aptikau panašaus pobūdžio straipsnių – ir ne vieną, bet ištisą šūsnį:
Vilniaus diena Kirpėjams - nauja vertinimo sistema
Kauno diena Kirpėjams - nauja vertinimo sistema
Klaipėdos diena Kirpėjams - nauja vertinimo sistema
Kauno alėja Kirpėjams teks pasitempti
ELTA Kirpėjus pasitempti skatins nauja vertinimo sistema
DELFI Kirpėjus pasitempti skatins nauja vertinimo sistema
15min.lt Grožio meistro vardas – tik po egzamino
Juose buvo pranešama, kad:
„Lietuvoje darbą pradėjo Grožio specialistų profesinės raidos centras. Jis įvertins kiekvieno šalies kirpėjo kvalifikaciją. Be jo išduodamo sertifikato kirpėjai negalės dirbti. Iki šiol grožio specialistų kvalifikacijos niekas nekontroliavo. Todėl net savamokslis kirpėjas iškaboje prie salono durų galėjo prisistatyti skambiu „Meistro“ ar „Stilisto“ vardu.
„Kvalifikacijos tobulinimo programa ir vertinimo sistema skatins kirpėjus mokytis, formuos aiškesnę paslaugų kainų politiką, padės informuoti klientus ir suteiks daugiau saugumo jų sveikatai. Juk kirpykloje yra daugybė cheminių medžiagų, kurias neteisingai panaudojus galima pakenkti žmogui. Pavyzdžiui, neteisingai atlikus cheminį sušukavimą klientas gali likti be plaukų arba gali būti smarkiai sudirginta jo oda“, - aiškino Grožio specialistų profesinės raidos centro vadovas Igoris Opriško.
ES šalyse kirpėjų kvalifikacijos ir vertinimo sistema diegiama pagal danų sukurtą modelį. Jis bus naudojamas ir Lietuvoje, todėl mūsų šalies grožio specialistų kvalifikacija atitiks ES profesinės veiklos standartus.
„Pagal tarptautinę mokymo programą kirpėjams ne tik suteiksime naujų profesinių žinių, mokysime dirbti naujausiomis technologijomis, supažindinsime su profesionalia kosmetika, bet ir vertinsime juos priskirdami B1 (kirpėjas), B (kirpėjas-meistras) arba A (kirpėjas-stilistas) lygio kvalifikacijai“, - aiškino I.Opriško.
Kvalifikacijos egzaminas kirpėjui kainuoja 238 Lt, o norint jį perlaikyti teks pakloti 119 Lt. Iš šių lėšų Grožio specialistų profesinės raidos centras ketina išsilaikyti, mokėti atlygį etatiniams įstaigos darbuotojams ir samdomiems ekspertams, kurie egzaminuoja kirpėjus.
Grožio specialistų profesinės raidos centro direktoriaus teigimu, jau dabar sudarytas egzaminų tvarkaraštis maždaug mėnesiui į priekį. Savo kvalifikaciją Klaipėdos regiono kirpėjai galės pasitikrinti Klaipėdoje, Kauno regiono – Kaune ir t. t.
„Tikslas yra ne uždirbti pinigų, o padaryti tvarką“, – sakė direktorius. Jis aiškino, kad Grožio specialistų profesinės raidos centro kūrimą finansavo steigėjai. Tai, pasak direktoriaus, yra fiziniai asmenys. Tačiau atskleisti jų pavardžių I.Opriška nesutiko. „Nėra noro“, – sakė jis.
Paklaustas, kaip ketinama kontroliuoti, kad kirpėjai, neturintys kvalifikacijos, neaptarnautų klientų, direktorius I.Opriška sakė, kad Grožio specialistų profesinės raidos centro išduodamo sertifikato neturintys kirpėjai negalės gauti verslo liudijimo, o kirpimo salonus tikrins Valstybinė darbo inspekcija.“
Jau buvau besusitaikąs su mintimi, kad teks perleisti Labiausiai informuoto apie aplinkinį pasaulį šeimos nario vardą Gražiausiajai, pasitenkinant likusiais Stipriausio, Aukščiausio ir Sunkiausio šeimyniškio titulais, bet „15 min.” laikraštėlio žurnalistės Lauros Gabrilavičiūtės straipsnyje pateiktos detalės, nepaminėtos kituose leidiniuose, neleido nuleisti rankų:
„..darbo ir mokesčių inspektoriai gūžčioja pečiais, nes apie naujovę nieko iki šiol negirdėjo.
„Tikrai nieko apie tai nežinau“, – „15min“ sakė Valstybinės darbo inspekcijos Inspektavimo organizavimo, priežiūros ir informavimo skyriaus vedėjas Arūnas Lupeika. Jis aiškino nežinantis jokio teisės akto, pagal kurį tikrindami kirpyklas Darbo inspekcijos pareigūnai turėtų kreipti dėmesį į kirpėjų turimus kvalifikacinius sertifikatus. „Jei nauja sistema dar tik diegiama, gal ir iki mūsų kas nors ateis“, – sakė vedėjas.
Apie naują įstaigą nieko negirdėjo ir Valstybinė mokesčių inspekcija (VMI), į kurią turi kreiptis asmenys, norintys gauti verslo liudijimą. Kaip „15min“ sakė VMI Viešųjų ryšių skyriaus specialistė Evelina Povilaitytė, vienas iš būdų įteisinti kirpėjo veiklą – įsigyti verslo liudijimą. Tačiau ji atkreipė dėmesį, kad kirpėjų veikla kol kas nelicencijuojama.“
Nebodamas garsių savimi patenkintos Brangiausiosios pergalingų trelių, tęsiau interneto naršymą toliau ir buvau apdovanotas už atkaklumą – aptikau 2009-06-11 d. BNS pranešimą .
Sekdamas šio pranešimo pėdsakais radau liūdnai pagarsėjusios Kvalifikacijos tarnybos prie Lietuvos Vyriausybės informaciją žiniasklaidai, kurioje buvo aiškiai pasakyta, kad ponas Igoris Opriško - ne be spaudos pagalbos - tiesiogine prasme mausto naivius Stilistų bendruomenės narius.
Šioje vietoje truputį nustebau – svarbus valdiškos kontoros perspėjimas Lietuvos visuomenei, kad ji nepasitikėtų laikraščiuose besireiškiančiais sukčiais kažkodėl nesusilaukė jokio atgarsio žiniasklaidoje?
Liūdnai pakabojęs BNS naujienose ir nesulaukęs niekieno dėmesio pranešimas nukeliavo į archyvą. Nenuostabu, kad kirpėjų bendruomenė nieko apie jį neišgirdo – vargu, ar Kvalifikacijų tarnybos tinklalapis yra Grožio industrijos atstovų populiariausiųjų dešimtuke ?
Aptikta informacija buvo atspausdinta popieriuje ir iškilmingai įteikta truputį nuliūdusiai Mylimai moteriai, kad nuramintu lankomo grožio salono kolektyve verdančias aistras.
Tuo viskas galėjo ir užsibaigti, jeigu šiandien beskaitinėdamas Alfa.lt naujienas nebūčiau aptikęs tęsinio:
Sekdamas šio pranešimo pėdsakais radau liūdnai pagarsėjusios Kvalifikacijos tarnybos prie Lietuvos Vyriausybės informaciją žiniasklaidai, kurioje buvo aiškiai pasakyta, kad ponas Igoris Opriško - ne be spaudos pagalbos - tiesiogine prasme mausto naivius Stilistų bendruomenės narius.
Šioje vietoje truputį nustebau – svarbus valdiškos kontoros perspėjimas Lietuvos visuomenei, kad ji nepasitikėtų laikraščiuose besireiškiančiais sukčiais kažkodėl nesusilaukė jokio atgarsio žiniasklaidoje?
Liūdnai pakabojęs BNS naujienose ir nesulaukęs niekieno dėmesio pranešimas nukeliavo į archyvą. Nenuostabu, kad kirpėjų bendruomenė nieko apie jį neišgirdo – vargu, ar Kvalifikacijų tarnybos tinklalapis yra Grožio industrijos atstovų populiariausiųjų dešimtuke ?
Aptikta informacija buvo atspausdinta popieriuje ir iškilmingai įteikta truputį nuliūdusiai Mylimai moteriai, kad nuramintu lankomo grožio salono kolektyve verdančias aistras.
Tuo viskas galėjo ir užsibaigti, jeigu šiandien beskaitinėdamas Alfa.lt naujienas nebūčiau aptikęs tęsinio:
Siekiant pasipelnyti nusitaikyta į kirpėjus 2009-06-25
Socialinės apsaugos ir darbo ministerija (SADM) kirpėjus ragina būti budriais ir nepasitikėti visuomenės informavimo priemonėse pateikiama VšĮ „Grožio specialistų profesinės raidos centro“ (Centro) informacija.
Pastaruoju metu publikuotuose straipsniuose teigiama, kad šio Centro išduodamo sertifikato neturintys kirpėjai negalės gauti verslo liudijimo, o kirpimo salonus tikrins Valstybinė darbo inspekcija. Taip pat aiškinama, kad kirpėjai praras teisę dirbti pagal turimą profesiją, jei nepasirūpins minėto Centro išduodamais sertifikatais.
Ši informacija yra klaidinanti, neatitinka tikrovės ir prieštarauja Profesinio mokymo įstatymo nuostatoms.
Sunerimę dėl pasirodžiusios minėto pobūdžio informacijos į SADM kreipėsi Baltijos grožio profesionalų asociacija ir pavieniai kirpėjai, prašydami paaiškinti, ar iš tiesų nuo šiol galios tokia tvarka.
„Apmaudu, kad tokiais būdais yra manipuliuojama žmonėmis, naudojamasi jų nežinojimu“, - kalbėjo ministerijos atstovė“
SADM nuomone, asmenys, patyrę žalą dėl „Grožio specialistų profesinės raidos centro“ skelbiamos klaidinančios informacijos, gali kreiptis į teismą dėl žalos atlyginimo.“
Šioje vietoje pajutau, kad kažko nebesuprantu...:(
Kaip čia yra, kad klaidinanti sukčių reklama plačiai pasklido ir tučtuojau pasiekė stilistų, kirpėjų ir jų klientų mases, o valdiškų kontorų oficialių perspėjimų nelabai kas pastebi? Ir juos tenka kartoti po kelis kartus?
O gal jų tiesiog niekas nemato reikalo platinti?
Juk pirmasis pranešimas apie sukčius Grožio versle net neišėjo iš BNS ribų ir nebuvo perspausdintas nei viename portale ar laikraštyje?
Nusprendžiau pasižiūrėti, kaip Lietuvos žiniasklaida vykdo savo pareigą – teikti visuomenei jai svarbią informaciją ir perspėti apie gresiančius pavojus.
Taigi, situacija atrodo taip:
1. Klaidinanti visuomenę ir pasipelnyti sukčiams padedanti informacija buvo pateikta (minimaliai - kiek aptikau)
Kaip čia yra, kad klaidinanti sukčių reklama plačiai pasklido ir tučtuojau pasiekė stilistų, kirpėjų ir jų klientų mases, o valdiškų kontorų oficialių perspėjimų nelabai kas pastebi? Ir juos tenka kartoti po kelis kartus?
O gal jų tiesiog niekas nemato reikalo platinti?
Juk pirmasis pranešimas apie sukčius Grožio versle net neišėjo iš BNS ribų ir nebuvo perspausdintas nei viename portale ar laikraštyje?
Nusprendžiau pasižiūrėti, kaip Lietuvos žiniasklaida vykdo savo pareigą – teikti visuomenei jai svarbią informaciją ir perspėti apie gresiančius pavojus.
Taigi, situacija atrodo taip:
1. Klaidinanti visuomenę ir pasipelnyti sukčiams padedanti informacija buvo pateikta (minimaliai - kiek aptikau)
a)„Diena Media“ grupės leidiniuose ir portaluose:
Vilniaus diena, Kauno diena, Klaipėdos diena;
b) Tinklalapyje „Kaunoalėja.lt“;
c) Naujienų agentūros ELTA pranešime;
d) Portalo „Delfi.lt“ skiltyje „Gyvenimas“;
e) Laikraštyje ir tinklalapyje „15 min.“ (su tam tikromis patikslinančiomis melagingus teiginius išlygomis).
2. Oficialus valdiškų kontorų tinklalapiuose patalpintas perspėjimas visuomenei, kad p.1 minėtuose leidiniuose pateikta informacija yra apgaulingas sukčių jaukas, perspausdintas:
a) Kvalifikacijų tarnybos 2009-06-11 perspėjimas – tik BNS-as trumpam ir niekas daugiau! Realiai stilistai ir kirpėjai apie jį taip ir nesužino.
b) Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2009-06-25 d perspėjimas.
Jis sulaukia kur kas didesnio dėmesio – pareigą informuoti visuomenę apie sukčius mato šie portalai ir tinklapiai:
Alfa.lt
Vakarų ekspresas - ve.lt
Vtv.lt
Zebra.lt
Teisės portalas Infolex.lt
Aukštaitijos internetinių naujienų agentūra - aina.lt
Tinklalapis Penki.lt
Lietuvos verslo darbdavių konfederacijos tinklalapis
c) Jokios informacijos nepateikė Stiliaus reikalais besirūpinantis Lrytas.lt. Nors tam gali būti pateisinimas – matyt, tenykštis kolektyvas vis dar neatsigauna nuo žinios, kad jų šeimininkai dabar bus iš Maskvos.
Nieko nėra ir Balsas.lt bei Respublika.lt. Grožio industrija nelabai rūpi šiems portalams, bet sukčiais tai gal ir galėjo susidomėti? BNS-ui užskaitome pirmą kartą.
Nieko nėra ir Balsas.lt bei Respublika.lt. Grožio industrija nelabai rūpi šiems portalams, bet sukčiais tai gal ir galėjo susidomėti? BNS-ui užskaitome pirmą kartą.
d) Vienintelis leidinys, iš reklamavusių pono Igorio Opriškos pateiktą klaidinančią informaciją, paskelbęs pranešimą apie kirpėjų bendruomenės apgaulę yra tas pats „15 min.“, kurio žurnalistė Laura Gabrilavičiūtė ir pirmame straipsnyje nepasikuklino įdėti valdininkų abejonių aferistų teiginiais.
Ir šį kartą Laura neapsiriboja vien ministerijos pranešimo atkartojimu, bet nepatingėjo pakalbinti ir patį „kvalifikacijų vertintoją“:
Ir šį kartą Laura neapsiriboja vien ministerijos pranešimo atkartojimu, bet nepatingėjo pakalbinti ir patį „kvalifikacijų vertintoją“:
Kirpėjų kvalifikacijos vertintojai persistengė
Na, nesu didelis žurnalistikos žinovas, bet panašu, kad ši energinga studenčiokė tame versle nepasimes...
* * * * *
Deja, nei „Dienos media“ leidiniuose ir tinklalapiuose, nei „Kaunoaleja.lt“ tinklalapyje, nei Delfi.lt portale, nei agentūros ELTA pranešimuose, t.y. tose vietose, kurios ir tapo apgaulingos informacijos šaltiniais ir sklaidos įrankiais, šis oficialių organų perspėjimas saugotis aferistų taip ir nepasirodė!
Taigi, šių informavimo priemonių vadovai/atsakingi darbuotojai nematė jokio reikalo ištaisyti savo klaidos ir pateikti ištikimiesiems savo skaitytojams teisingą informaciją galimai svarbiu šiems klausimu, bevelydami, kad pastarieji ir toliau manytu, jog nesumokėję aferistams negalės dirbti savo darbo.
Nesiimu spręsti, kokiais būdais tekstų užsakovams pavyksta užsitikrinti tokią jaudinančią minėtų žiniasklaidos priemonių vadovų ištikimybę, bet tai, kad šie atsakingi asmenys teikia pirmenybę aferistų, o ne savo skaitytojų interesams - papildomų įrodymų dėl akivaizdumo nereikalaujantis faktas!
Vienžo, nesiruošiu moralizuoti ar kalbėti aukštais žodžiais - pasakysiu paprastai:
perskaitęs viename iš tų tinklalapių žinią, kad šiandien yra birželio 26 d., penktadienis, aš nepatingėsiu nueiti ir pasitikrinti kalendoriuje – kaip ten yra iš tiesų?
Ir kitiems tą patį patariu.....
Taigi, šių informavimo priemonių vadovai/atsakingi darbuotojai nematė jokio reikalo ištaisyti savo klaidos ir pateikti ištikimiesiems savo skaitytojams teisingą informaciją galimai svarbiu šiems klausimu, bevelydami, kad pastarieji ir toliau manytu, jog nesumokėję aferistams negalės dirbti savo darbo.
Nesiimu spręsti, kokiais būdais tekstų užsakovams pavyksta užsitikrinti tokią jaudinančią minėtų žiniasklaidos priemonių vadovų ištikimybę, bet tai, kad šie atsakingi asmenys teikia pirmenybę aferistų, o ne savo skaitytojų interesams - papildomų įrodymų dėl akivaizdumo nereikalaujantis faktas!
Vienžo, nesiruošiu moralizuoti ar kalbėti aukštais žodžiais - pasakysiu paprastai:
perskaitęs viename iš tų tinklalapių žinią, kad šiandien yra birželio 26 d., penktadienis, aš nepatingėsiu nueiti ir pasitikrinti kalendoriuje – kaip ten yra iš tiesų?
Ir kitiems tą patį patariu.....
(dar neįvertintas) Sekundėle ...Luominės teisės renesansas – I. Įžanga.
Jan 3rd
Prieš pat Naujuosius metus Lietuvoje prasidėjo teismas , kurį tolerantiškiausioji visuomenės dalis pristato, kaip naująjį Niurnbergo procesą, kur kaltinamųjų suole atsidūrė skustagalvis Fašizmas, Rasizmas ir kitokia Ksenofobija viename asmenyje.
Turiu omenyje Lietuvos savanorės Violetos Iljinych, viešoje vietoje sukonfliktavusios su lietuvių kalbos nemokančia, todėl kitomis kūno dalimis lietuviškoje TV sėkmingai laidas vedančią Berneen Čereškiene, teismą.
Kokius gi siaubingus nusikaltimus prieš žmogiškumą įvykdė kaltinamoji, anot kaltinamąjį aktą surašiusio Vilniaus apygardos prokuroro Vladimiro Sergejevo?
Tačiau pačio įvykio aprašymai iš abiejų pusių ženkliai skiriasi - Berneen versija buvo plačiai išplatinta ir visiems girdėta, o štai Violeta porino ką kitką - kaip jų kompaniją, pasidabinusią specifine jaunimo subkultūrai atributika, pradėjo garsiai nevalstybine kalba komentuoti, "Fucking nazis" pravardžiuoti ir vidurinį piršuką dangun kelti pro šali su drauge žygiuojanti ir kažką iš stiklinio butelaičio gurkšnojanti kepalušo snapelį ant veido užsismaukusi reperiškos išvaizdos panelė.
Dėl ko ir susilaukė padidinto tos kompanijos dėmesio, kurioje pasiaiškinti su įžeidinėtoja buvo pavesta vienintelei joje esančiai merginai - Violetai. Skustagalviai vyrukai NEI PIRŠTO prie panelės Berneen neprikišo, tuo skaudžiai nuvildami visą tolerantiškąją visuomenės dalį ir žiniasklaidą, kuriančią jiems "kitataučių moterų ir vaikų skriaudikų" įvaizdį.
Vienžo, praktiškai vienmetės merginos apsistumdė ir apsižodžiavo, ko pasėkoje vienai jų kliuvo labiau, kas ir nenuostabu, turint omenyje, jog susidūrus reguliariai sportuojančiam ir karinėse pratybose nuolat dalyvaujančiam žmogui su bohemiško gyvenimo būdo šou-verslo atstovu, nualintu naktinių pramogavimų "kislotnikų" klubuose, nugalėtojas aiškus dar kovai neprasidėjus..... Ir tikrai nemanau, kad Violetai teko priešininkę diržo sagtimi mušti - tam nebuvo jokio reikalo, o ir geležinės sagties žymių, kiek suprantu, teismo ekspertizė nenustatė.
Ko suprasti taip ir nepavyko - tai kur merginų peštynėse tas prokuroras Sergejevas sugebėjo įžvelgti "rasinės neapykantos kurstymą"..? Toks kurstymas, jūsų žiniai, yra viešai atliekamas rašytinis ar verbalinis veiksmas.
Niekur, net Lietrytyje, nebuvo minima, kad konflikto metu Violeta būtu garsiais riksmais raginusi aplinkinius mušti negrus ar jų neapkęsti? Tai iš kur tos prokuroriškos kvailystės apie kurstymą? Panašu, kad ponas Sergejevas išlaužė tai iš piršto tik tam, kad turėtu galimybę tardymo metu uždaryti Violetą į rūsį, kur, kaip žinia, tardymo poveikio priemonių efektyvumas ir įtariamųjų nuoširdžių prisipažinimų lygis šokteli N-kartų..
Įdomią aplinkybę, į kurią kažkodėl neatkreipė dėmesio mūsų žiniasklaida, pastebėjo akylas blogeris LabasLietuva Andrius , susidomėjęs, ką gi ten tokio iš stiklinio butelaičio viešoje vietoje gurkšnojo teležvaigždė ir kodėl ji, kaip muštynių dalyvė, nebuvo patikrinta blaivumo testu ? Smagu, kad blogeriška visuomenė neleidžia užsnūsti ant laurų tradicinei žiniasklaidai ir kartas nuo karto baksnoja ją nosimi į pabrėžtinai "nematomus" faktus...
Beje, kitas įdomus faktas yra tai, kad dėl Berneen Čereškienės skriaudimo teisiamas jau ne pirmas Lietuvos pilietis. Vos prieš du menesius buvo nuteistas ir nemenka pinigine bauda nubaustas neįgalus 48 metų kaunietis, užgauliai jos ir kitų, khhm, juodaodžių, adresu pasisakęs Delfio komentaruose.
Smalsu, ar yra Lietuvoje dar vienas skriaudžiamas asmuo, kurį taip aršiai pultu ginti visos teisėsaugos pajėgos? Niekas galvon neateina...
Nebent vieno kadaise žymaus veikėjo dukra, kurios mobilaus telefono pagrobėjo ieškojo visos šalies spectarnybos, pasitelkusios naujausius sekimo technikos pasiekimus.
Turiu omenyje Lietuvos savanorės Violetos Iljinych, viešoje vietoje sukonfliktavusios su lietuvių kalbos nemokančia, todėl kitomis kūno dalimis lietuviškoje TV sėkmingai laidas vedančią Berneen Čereškiene, teismą.
Kokius gi siaubingus nusikaltimus prieš žmogiškumą įvykdė kaltinamoji, anot kaltinamąjį aktą surašiusio Vilniaus apygardos prokuroro Vladimiro Sergejevo?
„Savanorei V. Iljinych pateikti kaltinimai dėl rasinės neapykantos kurstymo ir visuomenės rimties ir tvarkos sutrikdymo“Ką gi, kad visuomenės rimtis tvarka tą vakarą buvo sutrukdytos - abejoti netenka. Mergužėlių peštynės miesto centre tvarkos ir rimties tikrai neprideda.
Tačiau pačio įvykio aprašymai iš abiejų pusių ženkliai skiriasi - Berneen versija buvo plačiai išplatinta ir visiems girdėta, o štai Violeta porino ką kitką - kaip jų kompaniją, pasidabinusią specifine jaunimo subkultūrai atributika, pradėjo garsiai nevalstybine kalba komentuoti, "Fucking nazis" pravardžiuoti ir vidurinį piršuką dangun kelti pro šali su drauge žygiuojanti ir kažką iš stiklinio butelaičio gurkšnojanti kepalušo snapelį ant veido užsismaukusi reperiškos išvaizdos panelė.
Dėl ko ir susilaukė padidinto tos kompanijos dėmesio, kurioje pasiaiškinti su įžeidinėtoja buvo pavesta vienintelei joje esančiai merginai - Violetai. Skustagalviai vyrukai NEI PIRŠTO prie panelės Berneen neprikišo, tuo skaudžiai nuvildami visą tolerantiškąją visuomenės dalį ir žiniasklaidą, kuriančią jiems "kitataučių moterų ir vaikų skriaudikų" įvaizdį.
Vienžo, praktiškai vienmetės merginos apsistumdė ir apsižodžiavo, ko pasėkoje vienai jų kliuvo labiau, kas ir nenuostabu, turint omenyje, jog susidūrus reguliariai sportuojančiam ir karinėse pratybose nuolat dalyvaujančiam žmogui su bohemiško gyvenimo būdo šou-verslo atstovu, nualintu naktinių pramogavimų "kislotnikų" klubuose, nugalėtojas aiškus dar kovai neprasidėjus..... Ir tikrai nemanau, kad Violetai teko priešininkę diržo sagtimi mušti - tam nebuvo jokio reikalo, o ir geležinės sagties žymių, kiek suprantu, teismo ekspertizė nenustatė.
Ko suprasti taip ir nepavyko - tai kur merginų peštynėse tas prokuroras Sergejevas sugebėjo įžvelgti "rasinės neapykantos kurstymą"..? Toks kurstymas, jūsų žiniai, yra viešai atliekamas rašytinis ar verbalinis veiksmas.
Niekur, net Lietrytyje, nebuvo minima, kad konflikto metu Violeta būtu garsiais riksmais raginusi aplinkinius mušti negrus ar jų neapkęsti? Tai iš kur tos prokuroriškos kvailystės apie kurstymą? Panašu, kad ponas Sergejevas išlaužė tai iš piršto tik tam, kad turėtu galimybę tardymo metu uždaryti Violetą į rūsį, kur, kaip žinia, tardymo poveikio priemonių efektyvumas ir įtariamųjų nuoširdžių prisipažinimų lygis šokteli N-kartų..
Įdomią aplinkybę, į kurią kažkodėl neatkreipė dėmesio mūsų žiniasklaida, pastebėjo akylas blogeris LabasLietuva Andrius , susidomėjęs, ką gi ten tokio iš stiklinio butelaičio viešoje vietoje gurkšnojo teležvaigždė ir kodėl ji, kaip muštynių dalyvė, nebuvo patikrinta blaivumo testu ? Smagu, kad blogeriška visuomenė neleidžia užsnūsti ant laurų tradicinei žiniasklaidai ir kartas nuo karto baksnoja ją nosimi į pabrėžtinai "nematomus" faktus...
Beje, kitas įdomus faktas yra tai, kad dėl Berneen Čereškienės skriaudimo teisiamas jau ne pirmas Lietuvos pilietis. Vos prieš du menesius buvo nuteistas ir nemenka pinigine bauda nubaustas neįgalus 48 metų kaunietis, užgauliai jos ir kitų, khhm, juodaodžių, adresu pasisakęs Delfio komentaruose.
Smalsu, ar yra Lietuvoje dar vienas skriaudžiamas asmuo, kurį taip aršiai pultu ginti visos teisėsaugos pajėgos? Niekas galvon neateina...
Nebent vieno kadaise žymaus veikėjo dukra, kurios mobilaus telefono pagrobėjo ieškojo visos šalies spectarnybos, pasitelkusios naujausius sekimo technikos pasiekimus.
Štai čia nenorom iškyla prieš akis to paties akylo blogerio Andriaus išlkeltas klausimas - kieno dėka, ta, khhm, nieko bendro su Lietuva neturinti femina fatale labai abejotino teisėtumo keliais pateko mūsų kraštan ir čia užsigyveno?
Ir ne šiaip užsigyveno, bet tiesiog į TV žvaigždes prasimušė, neturėdama tam jokių duomenų, apart egzotiškos išvaizdos. Kam turime dėkoti už tai, kad nuteisti jau du su ta vaikščiojančia nelaime iš Afrikos susidūrę padorios reputacijos Lietuvos piliečiai?
Kiek dar tokių bus?
O gal ir iš tikro nekuriems, khhm, iškilių šalies šeimų nariams, tapusiems vudų ar dar kokių burtų aukomis, vertėtu savo aistras egzotikai tenkinti mažiau Lietuvai kenkiančiais būdais? Važiuoti į Kirgiziją džeiranų iš helikopterių šaudyti, į Afriką - krokodilų ant "živco" gaudyti, ar į Tailandą egzotiškai masažuotis?
Ar kaip ten dar sunkiu triūsu ir nuosavu protu turtus susikrovę Elito aCtovai atsipalaiduoja Krizės metu?
O Lietuvos žmones palikti ramybėje ir neerzinti jų akivaizdžiai nelabai mūsuose pritampančios kultūros nešėjų stūmimu į žvaigždes? Užteks jiems proto suszgribti ir nustoti juokinti tautą patiems, ar visgi palauks, kol žmonės pradės atvirai pirštais badyti ir į akis šaipytis ?
Čia norėčiau nuraminti nuo mano postringavimų jau beužsiplieskiančius Šventuoju Tolerantišku Pykčiu pakantumu nepasižyminčius skaitytojus - ramiau, gerbiamieji, nesinervuokite [dar spaudimas pakils] - nieko asmeniško prieš tą negriukę Berneen neturiu - ji, kaip ir kiekvienas žmogus, siekia asmeninės laimės visais prieinamais būdais, pasinaudodama tais privalumais, kurie jai Dievo duoti.
Kas mes tokie per šventieji, kad smerktume ją už tai?
Esu pakantus, todėl nuoširdžiai linkiu jai asmeninės laimės ir profesinės sėkmės tuose veiklose, kurios atitinka jos turimą išsilavinimą, žinias bei gebėjimus.
Naktinio klubo padavėja, go-go ar kitokių egzotiškų šokių šokėja, prekybos centro kasininkė, valymo firmos darbuotoja, afrikietiškų kasyčių pynėja, laisva meninykė, siuvėja-mašinistė, drabužių manekenė, namų tvarkytoja - yra daugybė darbų, kurių dirbti Lietuvoje nesidrovi ir vidurinį mokslą sėkmingai baigusios lietuvaitės, o užsienio šalyse - ir lietuviško aukšto mokslo ragavusios.
Neprieštarausiu, jeigu išvysiu mielają Berneen viename šių jos talentus ir išsilavinimą atitinkančių darbų, nes, kaip žinia - ne darbas žmogų puošia, o žmogus darbą...
By tik stropiai dirbtu.
Bet dainininkė ar lietuviškų TV laidų vedėja? Apsaugok mus Viešpatie nuo piktavališkų begėdžių patyčių ...[persižegnoja]
Kas mes tokie per šventieji, kad smerktume ją už tai?
Esu pakantus, todėl nuoširdžiai linkiu jai asmeninės laimės ir profesinės sėkmės tuose veiklose, kurios atitinka jos turimą išsilavinimą, žinias bei gebėjimus.
Naktinio klubo padavėja, go-go ar kitokių egzotiškų šokių šokėja, prekybos centro kasininkė, valymo firmos darbuotoja, afrikietiškų kasyčių pynėja, laisva meninykė, siuvėja-mašinistė, drabužių manekenė, namų tvarkytoja - yra daugybė darbų, kurių dirbti Lietuvoje nesidrovi ir vidurinį mokslą sėkmingai baigusios lietuvaitės, o užsienio šalyse - ir lietuviško aukšto mokslo ragavusios.
Neprieštarausiu, jeigu išvysiu mielają Berneen viename šių jos talentus ir išsilavinimą atitinkančių darbų, nes, kaip žinia - ne darbas žmogų puošia, o žmogus darbą...
By tik stropiai dirbtu.
Bet dainininkė ar lietuviškų TV laidų vedėja? Apsaugok mus Viešpatie nuo piktavališkų begėdžių patyčių ...[persižegnoja]
Gal nesityčiokime iš Lietuvos žmonių ir pačios Berneen, versdami ją atlikti vaidmenis, kuriems, deja, deja, Dievulis jai dovanos nesuteikė....? Suprantu, kad nekuriems veikėjams stebint tą apgailėtiną pusnuogės negriukės strapaliojimą ir kurčnebylišką mykimą TV ekranuose kylą ūpas dėl savo galios pojūčio - atseit, KAS PER AŠ!
Panorėjau - ir trečdalis Lietuvos priversta gėrėtis, kaip lietuviškai nemokanti Afrikos džiunglių ex-gyventoja energingai mostaguodama rankomis ir kitomis kūno dalimis "veda" TV laidas..! Panorėsiu - ir kitą kartą TV laidą ves šimpanzėlė Či-či, o tie mulkiai anapus ekranų turės garsiai džiaugtis ir ją šlovinti!
Kas juokingiausia - juk tikrai atsiras tokių, tolerancijos pažeistomis smegenėlėmis, kurie išties džiaugsis ir šlovins - kas ten jiems linksmai mykdamas ir kikendamas krūtis ar užpakalį nedemonstruotu iš anapus ekrano...:(
Panorėjau - ir trečdalis Lietuvos priversta gėrėtis, kaip lietuviškai nemokanti Afrikos džiunglių ex-gyventoja energingai mostaguodama rankomis ir kitomis kūno dalimis "veda" TV laidas..! Panorėsiu - ir kitą kartą TV laidą ves šimpanzėlė Či-či, o tie mulkiai anapus ekranų turės garsiai džiaugtis ir ją šlovinti!
Kas juokingiausia - juk tikrai atsiras tokių, tolerancijos pažeistomis smegenėlėmis, kurie išties džiaugsis ir šlovins - kas ten jiems linksmai mykdamas ir kikendamas krūtis ar užpakalį nedemonstruotu iš anapus ekrano...:(
Bet ne apie juos kalba - akivaizdu, kad regėdami ponią B.Čereškienę savo TV ekranuose stebime vieną ryškiausių favoritizmo ir atviro Elito aCtovų pasityčiojimo iš Lietuvos žmonių atvejų, keliančių teisėtą jų pasipiktinimą.
Kaip turi reaguoti tėvai, skatinantys savo mažametę dukrą mokytis, kad kažko gyvenime pasiekti, kai ji jiems vaipydamasi ir mykdama pareiškia, jog užaugusi bus Berneen, kuri nieko nesimokė - net tos nelaimingos lietuvių kalbos, su kuria mokykloje tiek vargo? Ir kaip vaikui paaiškinti, kad TV laidos vedėjui reikia mokėti ir tą ir aną - juk prieš akis TV ekrane stripinėja pusplikis ir kvailai besišypsantis gyvas tų pamokslų paneigimas?
__________________________________
Nesunku atspėti, kad atsiras žmonių, skaitančių ne parašytą tekstą, bet mintis autoriaus galvoje, kurie pamanys, jog šis postas skirtas Berneen Čereškienės sumušimui pateisinti.
Nieko panašaus, gerbiami Minčių skaitytojai. Merginų muštynių dalyvė ir nugalėtoja, savanorė Violeta Iljinych, bus teisiama ir teismas nustatys - kiek ir dėl ko ji kalta.
Kaip ten bebūtu, Lietuvos uniformą nešiojančiai karei nedera įsivelti į gatvės muštynes su įkaušusiomis ir kvailiojančiomis svetimšalėmis mergužėlėmis. Už tai reikia bausti, nes drausmė kariuomenėje turi būti.
Tačiau ta isteriška bakchanalija, kuri kilo spaudoje po šių Mijos - Zvonkės stiliaus mergaitiškų muštynių, o ypač tardymo ir prokuratūros pareigūnų šališkumas ir neslepiamas suinteresuotumas vienos konflikto pusės palaikymu - net iki prasimanytų kaltinimų pateikimo ir neteisėto uždarymo rūsyje - kelia tam tikrų abejonių dėl būsimo teismo nuosprendžio objektyvumo, nes spaudimas teisėjui bus MILŽINIŠKAS!
Beje, tų, kuriuos galėjo papiktinti šio konflikto palyginimas su Mijos-Zvonkės muštynėmis, norėčiau paklausti - o kame skirtumai, jeigu žiūrėti nešališkai, o ne vadovautis tik vienos pusės pasakojimais draugiškoje spaudoje?
Ką mes žinome ir ką patvirtina objektyvios ekspertizės išvados?
Konflikto iniciatoriai ir priežastis:
pagal Berneen versija - nei iš šio, nei iš to prisikabinę skinhiedai, apspitę ją ir užsiundę Violetą ją mušti už tai, kad ji negrė;
pagal Violetos versija - išgėrusi Berneen rodė nepadorius gestus ir angliškai šūkaliojo praeinantiems agresyvumu garsėjančios jaunimo subkultūros atstovams, iš kurių ir sulaukė atsako; mušė ją ne už tai, kad negrė, o už akiplėšiškumą ir viešai parodytą nepagarbą. Berneen draugei, kuri susilaikė nuo tokių gestų ir šūkaliojimų, nekliuvo.
Tiesioginiai muštynių dalyviai:
abiejų pusių versija - mušėsi tik dvi vienmetės merginos - nei Violetos draugai merginų mušė, nei Berneen TV draugė nukentėjo. Taigi, kaip ir Mijos ir Zvonkės atveju - dviejų panelių dvikova.
Sužalojimai:
lengvi rankų ir kūno sumušimai, jokių kariško diržo sagties pėdsakų, apie kuriuos pasakojo Berneen, berods ir neaptikta. Didelė moralinė trauma, kaip bet kuriuo sumušimo ir viešo pažeminimo atveju. Visiškas Mijos ir Zvonkės muštynių analogas.
Taigi, lauksime teismo nuosprendžio. Belieka tikėtis, kad jis bus bešališkas ir objektyvus, paremtas teise ir Lietuvos įstatymais, o ne nekuriomis ideologinėmis nuostatomis.
Įžangos pabaiga. Tęsinys (bus nuoroda).
Kaip turi reaguoti tėvai, skatinantys savo mažametę dukrą mokytis, kad kažko gyvenime pasiekti, kai ji jiems vaipydamasi ir mykdama pareiškia, jog užaugusi bus Berneen, kuri nieko nesimokė - net tos nelaimingos lietuvių kalbos, su kuria mokykloje tiek vargo? Ir kaip vaikui paaiškinti, kad TV laidos vedėjui reikia mokėti ir tą ir aną - juk prieš akis TV ekrane stripinėja pusplikis ir kvailai besišypsantis gyvas tų pamokslų paneigimas?
__________________________________
Nesunku atspėti, kad atsiras žmonių, skaitančių ne parašytą tekstą, bet mintis autoriaus galvoje, kurie pamanys, jog šis postas skirtas Berneen Čereškienės sumušimui pateisinti.
Nieko panašaus, gerbiami Minčių skaitytojai. Merginų muštynių dalyvė ir nugalėtoja, savanorė Violeta Iljinych, bus teisiama ir teismas nustatys - kiek ir dėl ko ji kalta.
Kaip ten bebūtu, Lietuvos uniformą nešiojančiai karei nedera įsivelti į gatvės muštynes su įkaušusiomis ir kvailiojančiomis svetimšalėmis mergužėlėmis. Už tai reikia bausti, nes drausmė kariuomenėje turi būti.
Tačiau ta isteriška bakchanalija, kuri kilo spaudoje po šių Mijos - Zvonkės stiliaus mergaitiškų muštynių, o ypač tardymo ir prokuratūros pareigūnų šališkumas ir neslepiamas suinteresuotumas vienos konflikto pusės palaikymu - net iki prasimanytų kaltinimų pateikimo ir neteisėto uždarymo rūsyje - kelia tam tikrų abejonių dėl būsimo teismo nuosprendžio objektyvumo, nes spaudimas teisėjui bus MILŽINIŠKAS!
Beje, tų, kuriuos galėjo papiktinti šio konflikto palyginimas su Mijos-Zvonkės muštynėmis, norėčiau paklausti - o kame skirtumai, jeigu žiūrėti nešališkai, o ne vadovautis tik vienos pusės pasakojimais draugiškoje spaudoje?
Ką mes žinome ir ką patvirtina objektyvios ekspertizės išvados?
Konflikto iniciatoriai ir priežastis:
pagal Berneen versija - nei iš šio, nei iš to prisikabinę skinhiedai, apspitę ją ir užsiundę Violetą ją mušti už tai, kad ji negrė;
pagal Violetos versija - išgėrusi Berneen rodė nepadorius gestus ir angliškai šūkaliojo praeinantiems agresyvumu garsėjančios jaunimo subkultūros atstovams, iš kurių ir sulaukė atsako; mušė ją ne už tai, kad negrė, o už akiplėšiškumą ir viešai parodytą nepagarbą. Berneen draugei, kuri susilaikė nuo tokių gestų ir šūkaliojimų, nekliuvo.
Tiesioginiai muštynių dalyviai:
abiejų pusių versija - mušėsi tik dvi vienmetės merginos - nei Violetos draugai merginų mušė, nei Berneen TV draugė nukentėjo. Taigi, kaip ir Mijos ir Zvonkės atveju - dviejų panelių dvikova.
Sužalojimai:
lengvi rankų ir kūno sumušimai, jokių kariško diržo sagties pėdsakų, apie kuriuos pasakojo Berneen, berods ir neaptikta. Didelė moralinė trauma, kaip bet kuriuo sumušimo ir viešo pažeminimo atveju. Visiškas Mijos ir Zvonkės muštynių analogas.
Taigi, lauksime teismo nuosprendžio. Belieka tikėtis, kad jis bus bešališkas ir objektyvus, paremtas teise ir Lietuvos įstatymais, o ne nekuriomis ideologinėmis nuostatomis.
Įžangos pabaiga. Tęsinys (bus nuoroda).
(dar neįvertintas) Sekundėle ...Pakantumas vs Tolerancija. Ar reikia Vilniuje dar vieno taboro…?
Dec 15th
Dažnai tenka susidurti su protingų ir apsišvietusių žmonių nuostaba išgirdus teiginį, kad skirtingai nei teigiama DLKŽ, pakantumas ir tolerancija toli gražu nėra sinonimai ir po šiais terminais slypi ganėtinai skirtingi mąstymo ir elgsenos modeliai.
Susidurę su tolerancijos ideologijos keistenybėmis pasimetę žmonės bando įvesti papildomą tolerastijos, t.y. iškreiptos, netikros tolerancijos sąvoką, nesuprasdami, kad tai, ką jie laiko iškrypimu - iš tikro ir yra tos ideologijos esmė. Tiesiog tai nėra afišuojama ir daugelis to nepamato, kol jų nosimi į tai nebakstelsi - ir tai dar ne visiems padeda....
Panagrinėkime pakantumo ir tolerancijos diktuojamų mąstymo ir elgsenos modelių skirtumą Kinijos Liaudies Respublikos gyventojų ir piliečių pavyzdžiu.
Ko iš padoraus Lietuvos piliečio šių asmenų, patekusių ar ketinančių patekti mūsų šalin, atžvilgiu reikalauja pakantumo modelis, beje, realizuotas mūsų įstatymuose?
Nieko ypatingo - nežudyti jų, nemušti ir kitaip nesmurtauti jų atžvilgiu, nediskriminuoti, viešai nesityčioti ir nežeminti dėl tautybės bei viešai nekurstyti (t.y. neraginti imtis) paminėtų veikų. Viskas.
Kartoju, kas neišgirdo - VISKAS! Ta prasme - daugiau NIEKO.
Jokio įpareigojimo grožėtis, džiaugtis, mylėti, žavėtis ir teikti privilegijas ar pirmenybę nenumatoma ir neprivaloma. Šių asmenų įsileidimas į šalį, buvimas joje bei išvykimas iš jos turi vykti vadovaujantis Lietuvos piliečių ir jų valstybės interesais. Lyg ir aiškus bei akivaizdus dalykas?
O ką apie tai mano žmonės, kurių galvosna įdiegtas tolerancijos ideologijos modelis? Pasižiūrėkime konkretų, bet visiškai tipinį tokio atvejo pavyzdį.
Susidurę su tolerancijos ideologijos keistenybėmis pasimetę žmonės bando įvesti papildomą tolerastijos, t.y. iškreiptos, netikros tolerancijos sąvoką, nesuprasdami, kad tai, ką jie laiko iškrypimu - iš tikro ir yra tos ideologijos esmė. Tiesiog tai nėra afišuojama ir daugelis to nepamato, kol jų nosimi į tai nebakstelsi - ir tai dar ne visiems padeda....
Panagrinėkime pakantumo ir tolerancijos diktuojamų mąstymo ir elgsenos modelių skirtumą Kinijos Liaudies Respublikos gyventojų ir piliečių pavyzdžiu.
Ko iš padoraus Lietuvos piliečio šių asmenų, patekusių ar ketinančių patekti mūsų šalin, atžvilgiu reikalauja pakantumo modelis, beje, realizuotas mūsų įstatymuose?
Nieko ypatingo - nežudyti jų, nemušti ir kitaip nesmurtauti jų atžvilgiu, nediskriminuoti, viešai nesityčioti ir nežeminti dėl tautybės bei viešai nekurstyti (t.y. neraginti imtis) paminėtų veikų. Viskas.
Kartoju, kas neišgirdo - VISKAS! Ta prasme - daugiau NIEKO.
Jokio įpareigojimo grožėtis, džiaugtis, mylėti, žavėtis ir teikti privilegijas ar pirmenybę nenumatoma ir neprivaloma. Šių asmenų įsileidimas į šalį, buvimas joje bei išvykimas iš jos turi vykti vadovaujantis Lietuvos piliečių ir jų valstybės interesais. Lyg ir aiškus bei akivaizdus dalykas?
O ką apie tai mano žmonės, kurių galvosna įdiegtas tolerancijos ideologijos modelis? Pasižiūrėkime konkretų, bet visiškai tipinį tokio atvejo pavyzdį.
Vakar Alfa.lt buvo patalpintas Ingos Liutkevičienės straipsnis Kinų kvartalo belaukiant .
Kas nežino, priminsiu, kad gerb.Inga nėra kokia nors Valatkos po pigiąja nusamdyta Lietryčio panelė, kuriai užtenka supratimo organizuoti Kalėdinių sveikinimų rašymo akciją Afganistano ar Irako vaikams, bet rimta žurnalistė, dirbusi dienraščiuose „Lietuvos rytas“, „Lietuvos žinios“, pastaruoju metu dirbanti gerb.Aurelijaus redaguojamame žurnale „Verslo klasė“. Ji yra parašiusi ir parengusi populiarių knygų. Knygos „Kaip numirti sveikam“ („Tyto alba“, 2000) autorė, Galinos Dauguvietytės knygų „Perpetuum mobile“ („Tyto alba“, 2002), „Post scriptum“ („Tyto alba“, 2006) bendraautorė, knygos „Alma“ („Tyto alba“, 2007) apie prezidento Valdo Adamkaus žmoną sudarytoja.
Vienžo, žmogus, suprantantis - ką ir kodėl sako, bei gebantis aiškiai tą pasakymą sudėlioti.
Kas nežino, priminsiu, kad gerb.Inga nėra kokia nors Valatkos po pigiąja nusamdyta Lietryčio panelė, kuriai užtenka supratimo organizuoti Kalėdinių sveikinimų rašymo akciją Afganistano ar Irako vaikams, bet rimta žurnalistė, dirbusi dienraščiuose „Lietuvos rytas“, „Lietuvos žinios“, pastaruoju metu dirbanti gerb.Aurelijaus redaguojamame žurnale „Verslo klasė“. Ji yra parašiusi ir parengusi populiarių knygų. Knygos „Kaip numirti sveikam“ („Tyto alba“, 2000) autorė, Galinos Dauguvietytės knygų „Perpetuum mobile“ („Tyto alba“, 2002), „Post scriptum“ („Tyto alba“, 2006) bendraautorė, knygos „Alma“ („Tyto alba“, 2007) apie prezidento Valdo Adamkaus žmoną sudarytoja.
Vienžo, žmogus, suprantantis - ką ir kodėl sako, bei gebantis aiškiai tą pasakymą sudėlioti.
Taigi, būtent šios autorės tekste mes aptinkame glaustai suformuluotą tolerantiškumo ideologijos indoktrinuoto žmogaus mąstysenos ir elgsenos modelio formulę:
Esu tolerantiška visų tikėjimų, rasių ir bet kokios seksualinės orientacijos žmonėms, todėl aš asmeniškai norėčiau, kad Lietuvoje kada nors įsikurtų miestukas mieste – spalvingasis kinų rajonas (angl. chinatown). Daugybė senyvo amžiaus žmonių prisimena ir įvairiose knygose aprašoma, kokio nepakartojamo kolorito Vilniui teikė iki Antrojo pasaulinio karo Vilniuje gyvenę žydai. Kinų kvartalas būtų kas nors panašaus.
Išskirkime ją: Esu tolerantiška.., todėl.. norėčiau, kad Lietuvoje.. įsikurtu miestukas mieste - spalvingasis kinų rajonas.
Akivaizdžiai matome, kad autorė toleranciją suvokia, kaip tam tikrą mąstymo ir elgsenos modelį, kurio besilaikantis asmuo nori ir siekia, kad jo gyvenamoje valstybėje įsikurtu palyginti labai didelis skaičius kitos šalies piliečių (~miestas mieste), atstovaujančių visiškai svetimą ir tolimą nuo mūsiškės kultūrą - šiuo atveju kelios dešimtys ar šimtai tūkstančių Kinijos Liaudies Respublikos gyventojų. Šiuo atveju tam tikrų ideologinių nuotatų pagrindu prioritetas teikiamas ne Lietuvos, bet svetimos šalies piliečių interesams.
Tačiau greta ideologinės doktrinos padiktuotos privalomos nuostatos (...esu tolerantiška, todėl...), autorė pateikia ir papildomus, išvestinius iš šios pozicijos siekius:
a) suteikti Vilniui "nepakartojamą koloritą", t.y. iš esmės pakeisti dabartinį europietišką ir lietuvišką sostinės veidą:
Tačiau greta ideologinės doktrinos padiktuotos privalomos nuostatos (...esu tolerantiška, todėl...), autorė pateikia ir papildomus, išvestinius iš šios pozicijos siekius:
a) suteikti Vilniui "nepakartojamą koloritą", t.y. iš esmės pakeisti dabartinį europietišką ir lietuvišką sostinės veidą:
"..įvairiose knygose aprašoma, kokio nepakartojamo kolorito Vilniui teikė iki Antrojo pasaulinio karo Vilniuje gyvenę žydai. Kinų kvartalas būtų kas nors panašaus"
b) kad "nepakartojamas koloritas" būtų kuo autentiškesnis, t.y. kad rezultate Vilniaus veidas būtų kuo labiau nutolęs nuo tradicinės europietiškos ir lietuviškos kultūros:
".. būtų puiku, jei išsipildytų verslininko p. Suno prognozės apie kinų rajoną Lietuvoje, tik nenorėčiau, kad jis būtų toks sterilus ir be jokio kiniško kvapo – toks, koks yra šio kino butas Vilniuje."
Užfiksuokime tai.
Būdinga, kad siekdama aukščiau minėtų tikslų, autorė aiškiai suvokia, kad tokio dydžio kinų bendruomenė taptu faktiškai niekada neasimiliuojamu svetimkūnių Lietuvoje - tačiau jos tai visiškai negasdina:
Būdinga, kad siekdama aukščiau minėtų tikslų, autorė aiškiai suvokia, kad tokio dydžio kinų bendruomenė taptu faktiškai niekada neasimiliuojamu svetimkūnių Lietuvoje - tačiau jos tai visiškai negasdina:
Kas kinus verčia palikti Kiniją ir išvykus gyventi monolitinėmis tautinėmis bendruomenėmis, o ne išsibarstyti, ištirpti svetimose kultūrose – anksčiau svarstydavau tyliai, o dabar paklausiau savo pašnekovo.
„Tradiciškai kinai gyvena viename kaime ar mieste visą savo gyvenimą, labai myli savo gimtinę. Mūsų emigracija į užsienį prasidėjo tik XIX amžiaus pabaigoje, kai Kiniją apėmė visuotinis chaosas. Dėl britų, rusų, prancūzų invazijos, Kinijos pilietinių karų kai kurie žmonės neteko pragyvenimo šaltinio ir buvo priversti bėgti. Pirmieji Kinijos emigrantai – skurdžiausiai gyvenę žmonės. Jie neturėjo kitos išeities. Ne ieškojo laimės užsienyje, o buvo priversti arba mirti, arba išvykti.“
Dabar jauni talentingi žmonės, kaip ir lietuviai, važiuoja mokytis į Ameriką, Vakarų Europos šalis. Prieš trisdešimt metų Kinijoje buvo diskutuojama: ar valstybė leis talentingiausiems, gabiausiems piliečiams važiuoti į užsienį. Galiausiai buvo nuspręsta, kad tai žmonių valia, negalima jos varžyti. Jie vis tiek liks kinai, jų gyslomis teka kiniškas kraujas. Nors ir turės kitus pasus, vis tiek jausis kinai, o ne amerikiečiai ar anglai.
Dabar, kai Kinijos ekonomika stiprėja, pakilo žmonių gyvenimo lygis, daug jaunimo važiuoja į užsienį studijuoti ir grįžta atgal į Kiniją. Emigrantai svečiose šalyse dėl kalbos, kultūros, papročių skirtumų patirdavo daug sunkumų ir greitai suvokė – jeigu šalia bus tautiečių, gyvens lengviau, jausis saugiau, galės tikėtis pagalbos. Dėl viso to pirmieji užsienyje įsikūrę kinai buvo priversti gyventi kartu, taip atsirado kinų rajonai, juose negyvena kitataučiai. Jie atsirado natūraliai, specialiai jų niekas nekūrė.
Matome, kad gerbiama Inga, puikiai ir pati žinanti, kad kinai priklauso vienai sunkiausiai asimiliuojamų tautinių mažumų pasaulyje, iš savo pašnekovo išgirdusi tiesioginį to patvirtinimą "Jie vis tiek liks kinai, jų gyslomis teka kiniškas kraujas. Nors ir turės kitus pasus, vis tiek jausis kinai, o ne amerikiečiai ar anglai [ar lietuviai]." - nei kiek dėl to nesusirūpino.
Būta čia ko - pamanykit, keli šimtai tūkstančių svetimšalių, kurių ir vaikai niekada nesijaus lietuviais. Tolerantiškam žmogui tai menkniekis, palyginus su tų žmonių galimybėmis pagerinti savo ekonominę padėtį ir nuosavais poreikiais mėgautis egzotiškų kraštų koloritu neišvažiuojant iš gimtojo miesto.
O kaip turės jaustis tie Lietuvos gyventojai, kurių verslus ir darbus perims atvykėliai - niekam neįdomu. Tegul konkuruoja darbo rinkoje ir nešdinasi von iš Lietuvos pralaimėjimo atveju.
Beje, Ingos pašnekovas mestelėjo užuominą, į kurią tolerantiškoji žurnalistė pabrėžtinai nekreipė dėmesio - apie komunistinės KLR valdžios 30 metų atgal pradėtą vykdyti emigracinę ekspansiją, kuri dasirito ir iki mūsų. Komunistinė Kinijos vyriausybė yra priėmusi potvarkius, kuriais valstybė skatina ir palaiko gyventojų siekį išvykti dirbti į užsienį. Taip siekiama sumažinti itin didelę gyventojų koncentraciją Kinijos Liaudies Respublikoje, kuri yra daugiausia gyventojų turinti šalis pasaulyje – 1,3 mlrd. ir dauginti jos politiką palaikančių įtakos grupių įvairiose šalyse plėtrą.
Nuostabu, bet ši savo žmonių išstūmimo užsienin komunistų politika sulaukia didžiulio palaikymo iš demokratinės Lietuvos tolerantiškosios žurnalistės. Ir ne tik iš jos, bet iš visos tolerancijos ideologija besivadovaujančios šviesuomenės.
Negasdina jų ir dar vienas kinų bendruomenės emigracijoje ypatumas, kuri, anot Ingos pašnekovo "..greitai suvokė – jeigu šalia bus tautiečių, gyvens lengviau, jausis saugiau, galės tikėtis pagalbos. ..taip atsirado kinų rajonai, juose negyvena kitataučiai. Jie atsirado natūraliai, specialiai jų niekas nekūrė".
Negi niekam nepasidarė įdomu, kokiu būdu miesto rajonas, apgyvendintas vietiniais autochtonais staiga "natūraliai" virsta kinų rajonu, kuriame kitataučiai, nepriklausomai nuo jų tolerancijos, kažkodėl nebegyvena? Nors teko skaityti tų metodų aprašymus, bet neplėtosiu šios temos, tik pasakysiu, kad nepavydžiu Vilniaus mikrorajono namų, kuriuose nuspręs "natūraliai įsikurti" kinų kvartalas, gyventojams.
Bet ne tik tai nepateko į tolerantiškosios Ingos Liutkevičienės dėmesio lauką. Šiap jau Lietuvos žmonių interesais ir pakantumo doktrina besivadovaujantys žurnalistai seniausiai visais varpais trimituoja apie menkai kontroliuojamos imigracijos būtent iš Kinijos pavojus.
Būta čia ko - pamanykit, keli šimtai tūkstančių svetimšalių, kurių ir vaikai niekada nesijaus lietuviais. Tolerantiškam žmogui tai menkniekis, palyginus su tų žmonių galimybėmis pagerinti savo ekonominę padėtį ir nuosavais poreikiais mėgautis egzotiškų kraštų koloritu neišvažiuojant iš gimtojo miesto.
O kaip turės jaustis tie Lietuvos gyventojai, kurių verslus ir darbus perims atvykėliai - niekam neįdomu. Tegul konkuruoja darbo rinkoje ir nešdinasi von iš Lietuvos pralaimėjimo atveju.
Beje, Ingos pašnekovas mestelėjo užuominą, į kurią tolerantiškoji žurnalistė pabrėžtinai nekreipė dėmesio - apie komunistinės KLR valdžios 30 metų atgal pradėtą vykdyti emigracinę ekspansiją, kuri dasirito ir iki mūsų. Komunistinė Kinijos vyriausybė yra priėmusi potvarkius, kuriais valstybė skatina ir palaiko gyventojų siekį išvykti dirbti į užsienį. Taip siekiama sumažinti itin didelę gyventojų koncentraciją Kinijos Liaudies Respublikoje, kuri yra daugiausia gyventojų turinti šalis pasaulyje – 1,3 mlrd. ir dauginti jos politiką palaikančių įtakos grupių įvairiose šalyse plėtrą.
Nuostabu, bet ši savo žmonių išstūmimo užsienin komunistų politika sulaukia didžiulio palaikymo iš demokratinės Lietuvos tolerantiškosios žurnalistės. Ir ne tik iš jos, bet iš visos tolerancijos ideologija besivadovaujančios šviesuomenės.
Negasdina jų ir dar vienas kinų bendruomenės emigracijoje ypatumas, kuri, anot Ingos pašnekovo "..greitai suvokė – jeigu šalia bus tautiečių, gyvens lengviau, jausis saugiau, galės tikėtis pagalbos. ..taip atsirado kinų rajonai, juose negyvena kitataučiai. Jie atsirado natūraliai, specialiai jų niekas nekūrė".
Negi niekam nepasidarė įdomu, kokiu būdu miesto rajonas, apgyvendintas vietiniais autochtonais staiga "natūraliai" virsta kinų rajonu, kuriame kitataučiai, nepriklausomai nuo jų tolerancijos, kažkodėl nebegyvena? Nors teko skaityti tų metodų aprašymus, bet neplėtosiu šios temos, tik pasakysiu, kad nepavydžiu Vilniaus mikrorajono namų, kuriuose nuspręs "natūraliai įsikurti" kinų kvartalas, gyventojams.
Bet ne tik tai nepateko į tolerantiškosios Ingos Liutkevičienės dėmesio lauką. Šiap jau Lietuvos žmonių interesais ir pakantumo doktrina besivadovaujantys žurnalistai seniausiai visais varpais trimituoja apie menkai kontroliuojamos imigracijos būtent iš Kinijos pavojus.
Sostinės Saulėtekio bendrabučiuose – darbininkų iš Kinijos ir darbdavių konfliktas
Vilniuje – vergų turgusŠiuo metu Saulėtekio bendrabučiuose, vadinamojoje „kamčiatkoje“, LNK duomenimis, gyvena apie 70 kinų darbininkų, kurie turi leidimus dirbti Lietuvoje, tačiau darbą iš jų turi tik apie 10. Kiti dienas leidžia vaikščiodami po kiemus ir gatves ir ieškodami kokio užsiėmimo.
Kinų darbininkai bendrabutyje gyvena itin sunkiomis sąlygomis – bendrabutis remontuojamas, ir po kelis apleistuose kambariuose apgyvendinti kinai braido aplink trūkusius vamzdžius ir net neturi kur gamintis maisto – el. viryklės šiuo metu neveikia.
Kiek pavyko išsiaiškinti LNK „Žinioms“, kai kurios įdarbinimu užsiimančios agentūros atveža kinus kaip pigią darbo jėgą. Neretai į Lietuvą atvežti net anglų kalbos nemokantys darbininkai po mėnesio būna atleidžiami ir paliekami likimo valiai. Kartais kinai yra paskolinami ar išnuomojami darbdaviams, kuriems reikia pigios darbo jėgos, o vėliau vėl grąžinami į Saulėtekį. Liudininkų teigimu, kinai Saulėtekyjė taip gyvena jau kelis mėnesius
...Moderni vergovė Lietuvojetyrimą pradėję Migracijos tarnybos ir Darbo inspekcijos atstovai pareiškė, kad į Lietuvą atvykę kinai tampa vergais.
Niekam negalėjo šauti į galvą, kad taip nutiks Lietuvoje. XXI amžiuje. Į Lietuvą Izraelio įmonės „Labour and Construction Services“ atsivežti kinai tapo beteise ir pigia darbo jėga. Kam jie gali skųstis: nemoka nei lietuviškai, nei rusiškai, nei angliškai. Už sekinantį darbą Vilniaus paukštyno cechuose balandžio pabaigoje jie gavo po 300 litų. Šių pinigų kiekvienam darbininkui turi pakakti iki birželio 28 d., tam, kad nusipirktų truputį ryžių ir nemirtų iš bado. Lu (pavardė pakeista) – vienas iš 79 laimės ieškoti į Lietuvą atvykusių kinų.
TMO Vilniaus biuro vadovė dr. Audra Sipavičienė teigė, jog Migracijos departamento, Valstybinės darbo inspekcijos bei Lietuvos darbo biržos atstovus susirinkti paskatino dažnėjančios situacijos, kai į Lietuvą atvežti užsieniečiai „pernuomojami“, jiems nėra darbo arba jie dirba vergų sąlygomis. Nors Darbo inspekcija imasi įvairių priemonių, tačiau „moderniosios vergovės“ reiškinys vis tiek egzistuoja. Tie, kurie į Lietuvą atveža pigią darbo jėgą, išsisuka nuo bausmių, labiausiai nukenčia patys užsieniečiai.
Vilniaus miesto Migracijos tarnybos užsieniečių reikalų skyriaus vedėja Irena Dvilaitienė prisiminė rugpjūčio mėnesį kilusį skandalą. Saulėtekio bendrabutyje buvo nelegaliai apgyvendinti į Lietuvą dirbti atvežti Kinijos piliečiai. Kai kuriems kinams buvo žadėtas darbas statybose, daugelis jų buvo priversti vergauti „Vilniaus paukštyne“.
Pasak specialistų, Kinijoje minėti užsieniečiai vienai Izraelio įmonei, įregistruotai Lietuvoje, sumokėjo po 35 tūkstančius litų, kad būtų įdarbinti mūsų šalyje. Tačiau atvežti kinai buvo „pernuomoti“. Nors „Vilniaus paukštynas“ už darbo jėgą mokėjo Izraelio įmonei, ši nesirūpino Kinijos piliečiais, nemokėjo jiems darbo užmokesčio. Tarsi vergai kinai čia dirbo nelegaliai, gaudami vos po kelis šimtus litų už darbą.
I.Dvilaitienės teigimu, daugiau nei 50 kinų bus išsiųsti į savo šalį. Dėl įstatymų pažeidimo teismą pasiekė kelios bylos, tačiau jų nagrinėjimas dar nesibaigė. Teismo procesui pasibaigus, kinai bus išsiųsti iš Lietuvos
Kaip matome pilna straipsnių apie tai ir tikrai jie negalėjo nepakliūti gerbiamai Ingai į akis.
Bet, kaip tokiais atvejais sako lietuvių tauta - "Ne visi akli mato". Todėl nekreipdama jokio dėmesio į kiniečių imigracijos žiaurias realijas, gresiančias Lietuvai labai netgi nemenkais nemalonumais ateityje, gerbiama Inga dalinasi su skaitytojais savo tolerantiškai-politkorektiškomis svajomis apie būsimą autentišką Vilniaus Čainatauną:
Bet, kaip tokiais atvejais sako lietuvių tauta - "Ne visi akli mato". Todėl nekreipdama jokio dėmesio į kiniečių imigracijos žiaurias realijas, gresiančias Lietuvai labai netgi nemenkais nemalonumais ateityje, gerbiama Inga dalinasi su skaitytojais savo tolerantiškai-politkorektiškomis svajomis apie būsimą autentišką Vilniaus Čainatauną:
Rodos, dabar uodžiu iš mažų užkandinių sklindančius kiniško maisto kvapus, regiu spalvų jūrą, matau, kaip nuo vandenyno atskriejęs vėjas sūpuoja raudonus kinų žibintus ir galvoju – būtų puiku, jei išsipildytų verslininko p. Suno prognozės apie kinų rajoną Lietuvoje, tik nenorėčiau, kad jis būtų toks sterilus ir be jokio kiniško kvapo – toks, koks yra šio kino butas Vilniuje.
Nei ką pridėti, nei atimti iš šios tolerantiškumo kvintesencijos.
Baigdamas noriu pacituoti gerbiamos Ingos svajonės apie Vilniaus Čainatauną fragmentą:
Baigdamas noriu pacituoti gerbiamos Ingos svajonės apie Vilniaus Čainatauną fragmentą:
...penkiasdešimtmetis Jian Jingas Liu,...gyvenantis ir dirbantis Lietuvoje taip pat dešimt metų. .. vis viliasi, kad ateis metas, kai grįš į Pekiną, nes ten jo laukia žmona. Tačiau kol kas to padaryti neįmanoma – tėvynėje vis dar prastos ekonominės sąlygos, todėl į Vilnių gyventi ir mokytis atvyko jo duktė. Tėvas padeda išsimokslinti.
- ir pridurti, kad jeigu Dievas nuspręstu atlyginti kiekvienam pagal jo darbus dar šiame gyvenime, tai po kokių penkių metų įvyktų maždaug toks hipotetinis Tolerantiško Vyr.Redaktoriaus ir Tolerantiškos Žurnalistės pokalbis:
- Kvietėte, gerbiamas Redaktoriau? Manęs Čainatauno seniūnas Sun Hui dėl intervių laukia ...
- Ėėė, taip, Inga, bet gal geriau atsisėsk. Turiu tau naujieną.
- O??
- Pameni tą mergaičiukę, Jian Jing Liu dukrą? Na, ta, kinietukę, kur kažkada straipsnyje apie savo Svajonių Čainatauną aprašinėjai?
- Žinoma, nuostabi mergaitė, tokia gabi ir imli....
- Taip, taip...bet tu gal vandens nori? Imk, imk arčiau, negazuotas..taigi, gal girdėjai - ji žurnalistiką šiemet baigė?
- Oo!?
- Nusprendžiau priimti ją į darbą. Supranti, reikia stiprinti kolektyve toleranciją. Negriukę iš Afrikos jau turime ir vietinis čigonas yra, dar tas - alternatyviai intelektualus iš specmokyklos. Viskas lyg ir nieko, kažką rašo žmonės, bet va azijiečių neturime nei vieno.
- Labai Jums Pritariu, gerbiamas Redaktoriau, tie blyškūs lietuviški veidai tikrai pakyri, jokio kolorito, jokios egzotikos.
- Taip ir žinojau, kad Tu suprasi! Taip ir žinojau...
- Mmm?
- Matai, man reikia rašančio žmogaus - daugiau alternatyviai raštingų mes sau leisti nebegalime. O ir ta negriukė lietuviškai taip ir neišmoko - krebždena kažką suachili kalba, greit už vertimo paslaugas nebeišsimokėsim. Nors krūtinė jos graži.. Apie Kirtimų gyventojo įprotį apsirūkius mojuoti botagu ir pasisodinus ant kelių diktuoti mano sekretorei straipsnius apie tradicinių savo tautos verslų ypatumus geriau patylėsiu. Greit vargšė vietoje "labas" - "yhohoho" sakys... Tai va, ta kinietukė puikiai rašo lietuviškai ir galės būti pirmoji mūsų plunksna!
- Pppppalaukit, bet juk Pirmoji plunksna - tai AŠ!
- Tu vandenėlio gurkštelk, gurkštelk - negazuotas gi! Gi sakiau, toleranciją reikia stiprinti - pati suprask, negriukės ar romo atleisti negaliu. Apie alternatyviai protingą - geriau išvis patylėsiu, gi žinai, kad jis dar ir gėjus. Jokių šansų. Jokių. Belieki Tu.
- Bbbbetgi tiek metų...tttiek knygų...apie tttolerancija...kkkinataunas vėlgi...Jėzus mArija, kaipgi galima taip!?
- Na, na, Inga, nepradėk čia skleisti to atgyvenusio katalikiško fundamentalizmo - dar išgirs kas! Ir ašarų čia neliek - vandenį sakau gerk, vandenį...
- Ėėė, taip, Inga, bet gal geriau atsisėsk. Turiu tau naujieną.
- O??
- Pameni tą mergaičiukę, Jian Jing Liu dukrą? Na, ta, kinietukę, kur kažkada straipsnyje apie savo Svajonių Čainatauną aprašinėjai?
- Žinoma, nuostabi mergaitė, tokia gabi ir imli....
- Taip, taip...bet tu gal vandens nori? Imk, imk arčiau, negazuotas..taigi, gal girdėjai - ji žurnalistiką šiemet baigė?
- Oo!?
- Nusprendžiau priimti ją į darbą. Supranti, reikia stiprinti kolektyve toleranciją. Negriukę iš Afrikos jau turime ir vietinis čigonas yra, dar tas - alternatyviai intelektualus iš specmokyklos. Viskas lyg ir nieko, kažką rašo žmonės, bet va azijiečių neturime nei vieno.
- Labai Jums Pritariu, gerbiamas Redaktoriau, tie blyškūs lietuviški veidai tikrai pakyri, jokio kolorito, jokios egzotikos.
- Taip ir žinojau, kad Tu suprasi! Taip ir žinojau...
- Mmm?
- Matai, man reikia rašančio žmogaus - daugiau alternatyviai raštingų mes sau leisti nebegalime. O ir ta negriukė lietuviškai taip ir neišmoko - krebždena kažką suachili kalba, greit už vertimo paslaugas nebeišsimokėsim. Nors krūtinė jos graži.. Apie Kirtimų gyventojo įprotį apsirūkius mojuoti botagu ir pasisodinus ant kelių diktuoti mano sekretorei straipsnius apie tradicinių savo tautos verslų ypatumus geriau patylėsiu. Greit vargšė vietoje "labas" - "yhohoho" sakys... Tai va, ta kinietukė puikiai rašo lietuviškai ir galės būti pirmoji mūsų plunksna!
- Pppppalaukit, bet juk Pirmoji plunksna - tai AŠ!
- Tu vandenėlio gurkštelk, gurkštelk - negazuotas gi! Gi sakiau, toleranciją reikia stiprinti - pati suprask, negriukės ar romo atleisti negaliu. Apie alternatyviai protingą - geriau išvis patylėsiu, gi žinai, kad jis dar ir gėjus. Jokių šansų. Jokių. Belieki Tu.
- Bbbbetgi tiek metų...tttiek knygų...apie tttolerancija...kkkinataunas vėlgi...Jėzus mArija, kaipgi galima taip!?
- Na, na, Inga, nepradėk čia skleisti to atgyvenusio katalikiško fundamentalizmo - dar išgirs kas! Ir ašarų čia neliek - vandenį sakau gerk, vandenį...
* * * * *
...šioje kulminacijoje mes ir paliksime tęsti mūsų hipotetinio pokalbio herojus vienus.
Uždanga.
Na, jeigu atsirado nors vienas, daskaitęs šią nuobodinio pasaką iki šios vietos, tai aš jo taip lengvai nepaleisiu - o priminsiu, apie ką rašiau pradžioje ir nudžiuginsiu dar nedideliu apibendrinimu:
Iš aukščiau nagrinėto gerb.Ingos Liutkevičienės teksto analizės galime daryti išvadas, kad tolerancijai, kaip mąstymo ir elgsenos modeliui būdinga:
a) svarstant imigracijos politikos ir etninės sudėties pokyčių klausimus prioritetą teikti ne Lietuvos pilietinės tautos, bet kitų valstybių piliečių interesams;
b) siekis pakeisti europietišką ir krikščionišką mūsų miestų ir miestelių veidą įdiegiant į juos kuo didesnes visiškai svetimos ir tolimos kultūros ir religijos bendruomenes;
c) siekis, kad įdiegtos kitatautės bendruomenės kuo ilgiau (ideale - amžinai) išsaugotu kuo didesnę savo etninę ir kultūrinę specifiką bei nesiasimiliuotu;
d) visiškas galimų pavojų, bėdų ir grėsmių Lietuvos gyventojams iš tokių bendruomenių narių pusės demonstratyvus nematymas ir nepaisymas.
O dabar palyginkime šiuos empyriniu būdu atrastus būdingus tolerancijos bruožus su mano vartojamu apibrėžimu:
Tolerancija - nenatūrali, iracionali individo ar visuomenės elgsena, pasireiškianti pakantumu vyraujančių toje visuomenėje etinių normų pažeidimui, nepagarbos nusistovėjusioms tradicijoms pasireiškimams bei vertybinių nuostatų niekinimui, o taip pat svetimų etinių normų, tradicijų bei vertybinių nuostatų primetimui.
Kaip anksčiau sakydavo okupantai - Не в бровь, а в глаз! [liet.atitikmuo: "tiesiai į dešimtuką!"]
Iš aukščiau nagrinėto gerb.Ingos Liutkevičienės teksto analizės galime daryti išvadas, kad tolerancijai, kaip mąstymo ir elgsenos modeliui būdinga:
a) svarstant imigracijos politikos ir etninės sudėties pokyčių klausimus prioritetą teikti ne Lietuvos pilietinės tautos, bet kitų valstybių piliečių interesams;
b) siekis pakeisti europietišką ir krikščionišką mūsų miestų ir miestelių veidą įdiegiant į juos kuo didesnes visiškai svetimos ir tolimos kultūros ir religijos bendruomenes;
c) siekis, kad įdiegtos kitatautės bendruomenės kuo ilgiau (ideale - amžinai) išsaugotu kuo didesnę savo etninę ir kultūrinę specifiką bei nesiasimiliuotu;
d) visiškas galimų pavojų, bėdų ir grėsmių Lietuvos gyventojams iš tokių bendruomenių narių pusės demonstratyvus nematymas ir nepaisymas.
O dabar palyginkime šiuos empyriniu būdu atrastus būdingus tolerancijos bruožus su mano vartojamu apibrėžimu:
Tolerancija - nenatūrali, iracionali individo ar visuomenės elgsena, pasireiškianti pakantumu vyraujančių toje visuomenėje etinių normų pažeidimui, nepagarbos nusistovėjusioms tradicijoms pasireiškimams bei vertybinių nuostatų niekinimui, o taip pat svetimų etinių normų, tradicijų bei vertybinių nuostatų primetimui.
Kaip anksčiau sakydavo okupantai - Не в бровь, а в глаз! [liet.atitikmuo: "tiesiai į dešimtuką!"]
(dar neįvertintas) Sekundėle ...Tolerancijos pergalės paradai. Ką matysime po 10-12 metų?
Dec 11th
Neseniai įsigijau įprotį domėtis naujausiais tolerancijos teorijos ir praktikos pasiekimais. Beskaitinėdamas šios srities naujienas aptinku tikrai už širdies griebiančių dalykų. 
Taigi, kaip geros valios asmuo esu kviečiamas ginti homoseksualių žmonių "buvimo savimi" laisvę ir teisę tą buvimą ir sąvastį demonstruoti bei viešai reikšti. Aha. Skaitome toliau:
Įdomi, tikrai įdomi "nepataikaujančioms masėms demokratijos" versija aprašoma jaunojo Viliaus. Sakyčiau, netgi labai artima "demokratijos, kaip tolerantiškų demokratų mažumos diktatūros" koncepcijai... Bet skaitykime toliau Rašytojo skleidžiamas tiesas:
Na ir galiausiai, kas paveikė mano sąmonę, buvo Lietuvos Ryto apžvalgininkės komentaras , kurį išgirdau važiuodamas automobiliu per radiją. Siaubo filmų įgarsintojams būdingu intonacijų kupinu balseliu ponia Ramunė beldėsi į klausytojų širdis:
* * *
Pradėkime nuo to, kad viena iš Garbės parado paskirčių yra suteikti galimybę išpažįstantiems Gėjišką gyvenimo būdą ir šiaip progresyviam jaunimui susipažinti su naujausiomis mados tendencijomis.
Jeigu retrogradų tradicionalistų partnerės jų dėmesį linkusios atkreipti iškirpte, atidengiančia krūtinės viršų, tai Progresyvus jaunimas drąsiai demonstruoja visai kitus vaizdus.
Manau, kad nuvertus retrogradinius merus ir pagaliau leidus Garbės paradus tokios mados tendencijos netruks persikelti į tolerantiško jaunimo garderobus. Beje, panašiai apsirengusių motociklistų teko matyti šią vasarą Pilies gatvės kavinėse - tik dar be tų iškirpčių. Bet tai tik laiko klausimas.
Klaisikinių vyriškų aksesuarų mėgėjams, kaip eksministras Oleka, irgi neverta nuliūsti - kakalaraištis-varlytė yra puikiai suderinamas su gėjišku gyvenimo būdu. Garbės parado dalyviai jums tai parodys...
Kuklesni Garbės parado dalyviai randa būdų suderinti gražaus, išpuoselėto kūno demonstravimą su romantiškais apdarais. Na, kuo ne Bitė Maja? Nors imk ir vežk į vaikų darželį...
O štai linksmieji vyrukai susirinko aptarti savo ir kitų Garbės parado dalyvių apdarų. Manau, kad ši mados tendencija visgi ne iš karto persikels į mūsų tradicionalistinių kompleksų kamuojamą visuomenę. Dar praeis keli metai po pirmųjų Garbės paradų, kol Tolerantiško jaunimo asociacijos nariai šiltu oru pradės tokiame pavidale defiliuoti po Vokiečių gatvę.
Tačiau visgi labiausiai paplitusi San Francisko Garbės paradų dalyvių apranga yra natūralumas. Štai du Garbės parado dalyviai išdidžiai žygiuoja, visame gražume demonstruodami homoseksualų gyvenimo būdą.
Tiesa, reikia pastebėti, kad greta gėjų gyvenimo būdo, per Garbės paradus yra demonstruojamas ir vadinamasis lesbietiškas. Jis turi savo specifiką, kurią galima išvysti žemiau. Moterys išvis yra žavingas gyvenimo reiškinys.
Na, argi ne mielos damos, taip atvirai demonstruojančios savo gyvenimo būdą? Negi nenorėtumėte tokių vaizdelių išvysti Vilniuje ar Kaune? Ar turėti tokių draugių?
* * *
Ypač krito į akį netradicinės politinės orientacijos jaunimą vienijančios Naujosios Kairės 95 laiškas Lietuvos gėjų lygai, politikams ir visuomenei adresuotas tame tarpe ir man, kaip pilietinės visuomenės aktyvistui...
Laiške, kurį pasirašė tokie mūsų progresyviosios visuomenės šviesuliai, kaip Aušra Pažėraitė, Artūras Rudomanskis, Linas Eriksonas, Andrius Bielskis, Daiva Repečkaitė, Kasparas Pocius, Nida Vasiliauskaitė, Jolanta Bielskienė, Algis Davidavičius, Morta Vidūnaitė, Lara Lempertienė, Putinas Bielskis, Karolis Klimka, Tadas Leončikas, Ervinas Koršunovas, pranešama, kad:
Laiške, kurį pasirašė tokie mūsų progresyviosios visuomenės šviesuliai, kaip Aušra Pažėraitė, Artūras Rudomanskis, Linas Eriksonas, Andrius Bielskis, Daiva Repečkaitė, Kasparas Pocius, Nida Vasiliauskaitė, Jolanta Bielskienė, Algis Davidavičius, Morta Vidūnaitė, Lara Lempertienė, Putinas Bielskis, Karolis Klimka, Tadas Leončikas, Ervinas Koršunovas, pranešama, kad:
"..NK95 priešinasi hegemoniškų diskursų ir praktikų mėginimams savintis teisę primesti visai visuomenei vienodą gyvenimo ir mąstymo būdą ir solidarizuojasi su Lietuvos gėjų lygos, Tolerantiško jaunimo asociacijos, jaunimo centro "In Corpore", Lietuvos žmogaus teisių centro ir visų politikų, visuomenės veikėjų bei kitų geros valios asmenų pastangomis ginti homoseksualių žmonių teises (žodžio, demonstracijų, buvimo savimi ir saviraiškos laisvę, kitaip tariant, tiesiog laisvę būti atviriems ir saugiems)."
Taigi, kaip geros valios asmuo esu kviečiamas ginti homoseksualių žmonių "buvimo savimi" laisvę ir teisę tą buvimą ir sąvastį demonstruoti bei viešai reikšti. Aha. Skaitome toliau:
Smerkiame .... Imbraso vadovaujamos miesto valdžios savavaldžiavimą - sprendimą neišduoti leidimo ES projekto renginiams. Šis sprendimas kompromituoja miestą ir šalį Europos akyse..... Smerkiame ir kitų politikų pasisakymus bei veiksmus prieš homoseksualios orientacijos žmones,... Nepritariame visuomeninių organizacijų atstovų homofobiškiems išpuoliams, prieštaraujantiems žmogaus teisėms, skatinantiems neapykantą ir demonizuojantiems homoseksualius asmenis. Mes taip pat nepritariame ydingam šeimos vertybių bei homoseksualumo priešinimui
Net pasibaisėjau - tai kaipgi tie politikai, besivadovaujantys ne progresyviųjų organizacijų, bet tamsių gyventojų daugumos nuomone ir tuo kompromituojantys mūsų Lietuvą viso progresyvaus pasaulio akyse, valdžion patenka? Kas čia per ydingas mechanizmas juos išstumia viršun?
Nekurie neišprusę žmonės sako, kad tas daugumos valią realizuojantis mechanizmas vadinasi "demokratija", bet akivaizdu, kad jie nieko nesupranta.
Netradicinis jaunimas žino, kame yra tikroji demokratijos prasmė - ji tikrai neturi nieko bendro su pataikavimu "daugumos valiai", greičiau jau priešingai.
Nekurie neišprusę žmonės sako, kad tas daugumos valią realizuojantis mechanizmas vadinasi "demokratija", bet akivaizdu, kad jie nieko nesupranta.
Netradicinis jaunimas žino, kame yra tikroji demokratijos prasmė - ji tikrai neturi nieko bendro su pataikavimu "daugumos valiai", greičiau jau priešingai.
Jaunas, bet jau labai Progresyvus, Rašytojas Vilis Normanas, savo emocingame straipsnyje Vilnius – ne kultūros, o homofobijos sostinė atveria mums šiuo klausimu akis:
"..labai atgyvenęs, atsiprašau, tradicinis meras. Pataikaujantis ne demokratijai, kuri niekada nepritartų tokiems pono misterio mero šūkaliojimams, bet apskritai, neleistų jam užimti valstybinio posto. Bet čia – Lietuva ir jokia naujiena, jeigu demokratija tampa profaniška, kitaip sakant, jeigu jos nelieka. Vietoj jos – pataikavimo masėms ideologija"
Įdomi, tikrai įdomi "nepataikaujančioms masėms demokratijos" versija aprašoma jaunojo Viliaus. Sakyčiau, netgi labai artima "demokratijos, kaip tolerantiškų demokratų mažumos diktatūros" koncepcijai... Bet skaitykime toliau Rašytojo skleidžiamas tiesas:
"....Du kartus atmetę gėjų norą išeiti pasižmonėti. Neva, užkrės. Visi taps gėjais. Vaikam tai bus trauma ir t.t.
Prognozuojant, kiek dar pasaulio politikų dėl Vilniaus mero ir kitų miesto valdžios atsilikusių pažiūrų atstovų pasisakymų neatvyks, galima tikrai pasakyti – tolerancija ir demokratija grįsta didžioji dalis pasaulio tikrai nepuls į mūsų homofobija dvokiančią sostinę.
Pasaulis sparčiai žengia žmogiškumo, bet kokių išorinių skirtybių panaikinimo keliu (to įrodymas naujo juodaodžio JAV prezidento išrinkimas). Tuo tarpu Lietuvos sostinėje draudžiama viskas, ko nebuvo Antano Smetonos laikais. Vilnius 2009 kultūros sostinė. Ar tai ne anekdotas?"
Po tokių griežtų žodžių apie vargšus vaikus, kuriems tenka uostyti "homofobijos dvoką" mūsų sostinėje ir iš kurių tradicionalistai atėmė galimybę savo akimis pamatyti "gėjų pasižmonėjimą" bei kitus kultūros vystymui svarbius dalykus, kurių nebuvo "smetonos laikais", pajutau kažkokį nenumaldomą norą jiems padėti. Visgi Vilis, kad ir jaunas, bet tikras Rašytojas, sugebantis savo žodžiais įžiebti ryžtą veikti ir liepsnas skaitytojų krūtinėse.
Kokia gi gėju saviraiškos forma labiausiai tinka jų gyvenimo būdui pristatyti? Ko labiausiai bijo visokie nedemokratiškos minios valia išrinkti retrogradai-merai? Tuo klausimu Lietuvos gėjų lygos pirmininkas Vladimiras Simonko sakė :
Matome, kad gėjų ir transseksualų aktyvistai labiausiai pageidauja viešų savo gyvenimo būdo demonstracijų, taip vadinamų Garbės paradų, kurių nesulaukę netgi emigruoja kitur - tiek tai jiems atrodo svarbu. Pasižymėkime tai.
Kokia gi gėju saviraiškos forma labiausiai tinka jų gyvenimo būdui pristatyti? Ko labiausiai bijo visokie nedemokratiškos minios valia išrinkti retrogradai-merai? Tuo klausimu Lietuvos gėjų lygos pirmininkas Vladimiras Simonko sakė :
„Didžiausi Europos miestai pripažįsta lygybę organizuodami įvairius viešus renginius, įskaitant LGBT paradus. Deja, to negalima pasakyti apie du didžiausius Lietuvos miestus, kurie atsisako palaikyti tokią svarbią kovos su diskriminacija informavimo kampaniją. Be to, Vilniaus ir Kauno merai aiškiai parodė, kad lesbietės, gėjai, biseksualai ir transseksualai vis dar nepageidaujami šių miestų įvairiose bendruomenėse, ir kuria tam tikrą XXI amžiaus apartheidą. Homoseksualai, neapsikentę gyvenimo tokioje aplinkoje, yra priversti persikelti į pakantesnius Europos miestus.“
Matome, kad gėjų ir transseksualų aktyvistai labiausiai pageidauja viešų savo gyvenimo būdo demonstracijų, taip vadinamų Garbės paradų, kurių nesulaukę netgi emigruoja kitur - tiek tai jiems atrodo svarbu. Pasižymėkime tai.
Na ir galiausiai, kas paveikė mano sąmonę, buvo Lietuvos Ryto apžvalgininkės komentaras , kurį išgirdau važiuodamas automobiliu per radiją. Siaubo filmų įgarsintojams būdingu intonacijų kupinu balseliu ponia Ramunė beldėsi į klausytojų širdis:
"Jiems visuomenė leidžia egzistuoti. Bet tik tol, kol tai daro tyliai, nelįsdami į akis, nereikalaudami kokių teisių, tarp kurių baisiausia teisė tikėtis, kad į juos nebus žiūrima kaip į potencialias išgamas Vis dėlto, kodėl mes taip nemėgstame, gal net nekenčiame gėjų, o pakenčiame tik tada, kai jų nematome? Kodėl faktas, kas su kuo miega, tampa lemiamas vertinant žmogų ir nustelbia bet kokias kitas jo ypatybes?
Labiausiai bijai to, ko nepažįsti. Kadaise kone didžiausiu blogiu laikėme amerikiečius ir kapitalistus, kurių pamatyti neleido geležinė uždanga, o juodaodis reiškė velnią.
Nors Amerika jau įveikta ir tapo svajonių šalimi, nors visi jau žino, kad prisilietęs prie juodos odos neišsitepsi, daug žmonių nėra iš arti matę gėjaus ir lesbietės. Arba nežino, kad jie stovi, gyvena ir kasdien dirba šalia. Kai pamato ir pažįsta, požiūris ima keistis."
* * *
Po visų šių uždegančių ir nedelsiant veikti raginančių žodžių ir man, kukliam blogeriui, kilo ūpas prisidėti prie mūsų homofobiškosios visuomenės tamsumo išsklaidymo ir apšvietimo tolerancijos dvasia.
Pastebėsiu vieną dalyką, kurį pamiršo paminėti mūsų Progresyvieji Šviesuliai - žmonės dabar mažai tiki žodžiais, net ir spausdintais. Jie priprato prie vaizdingos TV informacijos ir nebenori skaityti sausų tekstų be paveiksliukų.
Taigi, jeigu mes kartu norime įtikinti Lietuvos gyventojus, kad gėjų aktyvistų gyvenimo būdas ir jį demonstruojantys garbės paradai yra šaunus dalykas, reikia jiems ir parodyti - kaip tai atrodo ten, kur veikia Tikroji Tolerantiška demokratija, nesivadovaujanti "pataikavimu miniai".
Žmonės turi savo akimis pamatyti, kaip vyksta homoseksualistų gyvenimo būdą demonstruojantys Garbės paradai ten, kur jie laisvi daryti, ką tik nori, kur jiems netrukdo jokie merai retrogradai ir kiti netolerantiški žmonės.
Juk neveltui tradicinė lietuvių išmintis byloja: "Geriau vieną kartą pamatyti, nei šimtą kartų paskaityti".
Todėl siūlau nedelsti ir patiems, savo akimis įsitikinti, kokie kvaili yra tie Kauno ir Vilniaus homofobai, nesuprantantys gėjiško gyvenimo būdo. Jeigu aukščiau pasisakiusių Šviesulių pastangos duos rezultatą - po kokių 10-12 metų panašūs vaizdai bus įprasti ir Gedimino prospekte bei Laisvės alėjoje.
Dėmesio, prieš einant toliau siūlau kiekvienam pasimatuoti tolerancijos lygį.
Tolimesni vaizdai skirti tik tiems, kieno tolerancijos lygio rodiklis ne mažesnis, nei 50%!
Pastebėsiu vieną dalyką, kurį pamiršo paminėti mūsų Progresyvieji Šviesuliai - žmonės dabar mažai tiki žodžiais, net ir spausdintais. Jie priprato prie vaizdingos TV informacijos ir nebenori skaityti sausų tekstų be paveiksliukų.
Taigi, jeigu mes kartu norime įtikinti Lietuvos gyventojus, kad gėjų aktyvistų gyvenimo būdas ir jį demonstruojantys garbės paradai yra šaunus dalykas, reikia jiems ir parodyti - kaip tai atrodo ten, kur veikia Tikroji Tolerantiška demokratija, nesivadovaujanti "pataikavimu miniai".
Žmonės turi savo akimis pamatyti, kaip vyksta homoseksualistų gyvenimo būdą demonstruojantys Garbės paradai ten, kur jie laisvi daryti, ką tik nori, kur jiems netrukdo jokie merai retrogradai ir kiti netolerantiški žmonės.
Juk neveltui tradicinė lietuvių išmintis byloja: "Geriau vieną kartą pamatyti, nei šimtą kartų paskaityti".
Todėl siūlau nedelsti ir patiems, savo akimis įsitikinti, kokie kvaili yra tie Kauno ir Vilniaus homofobai, nesuprantantys gėjiško gyvenimo būdo. Jeigu aukščiau pasisakiusių Šviesulių pastangos duos rezultatą - po kokių 10-12 metų panašūs vaizdai bus įprasti ir Gedimino prospekte bei Laisvės alėjoje.
Dėmesio, prieš einant toliau siūlau kiekvienam pasimatuoti tolerancijos lygį.
Tolimesni vaizdai skirti tik tiems, kieno tolerancijos lygio rodiklis ne mažesnis, nei 50%!
Pradėkime nuo to, kad viena iš Garbės parado paskirčių yra suteikti galimybę išpažįstantiems Gėjišką gyvenimo būdą ir šiaip progresyviam jaunimui susipažinti su naujausiomis mados tendencijomis.
Jeigu retrogradų tradicionalistų partnerės jų dėmesį linkusios atkreipti iškirpte, atidengiančia krūtinės viršų, tai Progresyvus jaunimas drąsiai demonstruoja visai kitus vaizdus.
Manau, kad nuvertus retrogradinius merus ir pagaliau leidus Garbės paradus tokios mados tendencijos netruks persikelti į tolerantiško jaunimo garderobus. Beje, panašiai apsirengusių motociklistų teko matyti šią vasarą Pilies gatvės kavinėse - tik dar be tų iškirpčių. Bet tai tik laiko klausimas.
Klaisikinių vyriškų aksesuarų mėgėjams, kaip eksministras Oleka, irgi neverta nuliūsti - kakalaraištis-varlytė yra puikiai suderinamas su gėjišku gyvenimo būdu. Garbės parado dalyviai jums tai parodys...
Kuklesni Garbės parado dalyviai randa būdų suderinti gražaus, išpuoselėto kūno demonstravimą su romantiškais apdarais. Na, kuo ne Bitė Maja? Nors imk ir vežk į vaikų darželį...
O štai linksmieji vyrukai susirinko aptarti savo ir kitų Garbės parado dalyvių apdarų. Manau, kad ši mados tendencija visgi ne iš karto persikels į mūsų tradicionalistinių kompleksų kamuojamą visuomenę. Dar praeis keli metai po pirmųjų Garbės paradų, kol Tolerantiško jaunimo asociacijos nariai šiltu oru pradės tokiame pavidale defiliuoti po Vokiečių gatvę.
Tačiau visgi labiausiai paplitusi San Francisko Garbės paradų dalyvių apranga yra natūralumas. Štai du Garbės parado dalyviai išdidžiai žygiuoja, visame gražume demonstruodami homoseksualų gyvenimo būdą.
Beje, prisiminus pono Simonko žodžius apie nebeapsikentusius Lietuvoje ir emigruojančius kitur homoseksualistus, nudžiugau pamatęs, kad tarp Garbės paradų dalyvių yra ir tokių, kurie nesivaržo atvirai demonstruoti savo patriotinių jausmų šaliai, kur jiems suteikiamos visos teisės. O juk jeigu ne Vilniaus ir Kauno merų homofobija, tokioje nuotraukoje galėtu būti ir Lietuvos vėliava.....Bet kol kas to dar teks palaukti.
Garbės paraduose galima išvysti reiškiamus ne tik patriotinius, bet ir tiesiog gražius žmogiškus jausmus. Štai kaip šiltai sveikinasi seniai nesimatę parado dalyviai.
Ir atsiranda retrogradinių homofobų, kurie nori atimti tokius vaizdus iš mūsų vaikų..? Šimtą kartų buvo teisi Paskutinė lietuviškos prozos viltis - jaunasis rašytojas Vilis - demokratija čia net nekvepia, o dvokia šlykščiausia homofobija...
Nereti tarp Garbės paradų ir krikščioniški motyvai. Matome, kaip dalyvės atlieka veiksmus, primenančius mūsų Viešpats plakimo prieš nukryžiavimą sceną. Greičiausiai, tai turėtu simbolizuoti homoseksualistų kančias, patirtas gyvenant homofobiškoje ir netolerantiškoje aplinkoje, tokioje, kaip Vilnius ir Kaunas.
Nereti tarp Garbės paradų ir krikščioniški motyvai. Matome, kaip dalyvės atlieka veiksmus, primenančius mūsų Viešpats plakimo prieš nukryžiavimą sceną. Greičiausiai, tai turėtu simbolizuoti homoseksualistų kančias, patirtas gyvenant homofobiškoje ir netolerantiškoje aplinkoje, tokioje, kaip Vilnius ir Kaunas.
Tiesa, reikia pastebėti, kad greta gėjų gyvenimo būdo, per Garbės paradus yra demonstruojamas ir vadinamasis lesbietiškas. Jis turi savo specifiką, kurią galima išvysti žemiau. Moterys išvis yra žavingas gyvenimo reiškinys.
Na, argi ne mielos damos, taip atvirai demonstruojančios savo gyvenimo būdą? Negi nenorėtumėte tokių vaizdelių išvysti Vilniuje ar Kaune? Ar turėti tokių draugių?
Homofobai reguliariai skleidžia gandus, kad tarp gėjų ir lesbiečių ypatingo sutarimo nėra, tiksliau yra tik bendro priešo akivaizdoje, bet iš žemiau esančio Garbės parado vaizdelio matome, kad santykiai gali būti ir pakankamai šilti. Puikus sutarimo pavyzdys visiems berniukams ir mergaitėms, kurį nuo jų slėpti galėtu tik paskutinis Imbraso tipo homofobas.
O štai čia matome NK95 šviesulių pasipiktinimo dėl šeimos vertybių ir homoseksualumo priešpastatymo vaizdingą iliustraciją. Šis jaudinantis vaizdas, kurį galima būtu pavadinti "Alaus Madona", rodo, kad homoseksualių polinkių neslepiančioms merginoms tikrai nėra svetimas motinystės jausmas...
Kad jau prakalbome apie vaikus, dėl menamos žalos kurių psichikai lieja krokodilo ašaras homofobiškieji tradicionalistai, tai sekantis vaizdelis, kuriame Garbės parado dalyvis šoka viliotinį džiaugsmingai jį stebintiems vaikučiams ir jų mamytėms, aiškiai parodo, kad tuos homofobus reikia gydyti. Atkreipiu dėmesį į žiūrovų kairiame kampe amžių - tolerantiškose visuomenėse vaikai nuo mažens pratinami prie tokių dalykų. O ką? Dėdė spalvingas, gražiai šoka ir - ko gero - netgi leistu save pačiupinėti tam žiūroviukui, jeigu mama užsižiopsotu....
Žiūrovai, kas be ko - irgi su malonumu dalyvauja Garbės parade. Bent jau labiausiai išsiugdę tolerantiškumą - matome tai sekančioje nuotraukoje...Kai garbės paradai taps įprastas dalykas Lietuvoje, panašios tolerantiškų žiūrovų kekės kabos ir Gedimino prospekto languose.
Viena iš pagrindinių homoseksualaus gyvenimo būdo tolerantiškoje ir saugioje aplinkoje bruožų yra atvirumas. Visi yra lygūs ir žmonėms nereikia kompleksuoti, kad kažkieno, khhm, pasididžiavimas yra ganėtinai kuklus. Nėra jokios diskriminacijos dėl dydžio ar spalvos, visi priimami vienodai.
Na, argi galima kol kas įsivaizduoti panašų atvirumą kur nors Gedimino prospekte ar Laisvės alėjoje? Mūsų kompleksuota, homofobinių neurozių užspausta visuomenė, tikrai nesugebėtu adekvačiai ir oriai priimti kitokį požiūrį į lygybę ir laisvę.
NK95, Tolerantiško jaunimo asociacijai, Lietuvos Rytui ir pačiam rašytojui Viliui Normanui dar teks išlieti rašalo upes propaguojant toleranciją, kol tokie vaizdeliai per Garbės paradus ir mūsuose taps priimtini.
Na, argi galima kol kas įsivaizduoti panašų atvirumą kur nors Gedimino prospekte ar Laisvės alėjoje? Mūsų kompleksuota, homofobinių neurozių užspausta visuomenė, tikrai nesugebėtu adekvačiai ir oriai priimti kitokį požiūrį į lygybę ir laisvę.
NK95, Tolerantiško jaunimo asociacijai, Lietuvos Rytui ir pačiam rašytojui Viliui Normanui dar teks išlieti rašalo upes propaguojant toleranciją, kol tokie vaizdeliai per Garbės paradus ir mūsuose taps priimtini.
Beje, ypač progresyvus homoseksualus jaunimas per Garbės paradus neapsiriboja vien tik gamtos natūraliai duotų grožybių demonstravimu - jie nuspalvina savo pasididžiavimus įvairiomis spalvomis, kad sukelti ir estetinį žiūrovų pasigėrėjimą. Manau, kad Lietuvoje šį pomėgį būtu galima suderinti su Velykiniu kiaušinių marginimo tradicijomis, ypač jeigu Garbės paradas bus rengiamas pavasarį. O ir vaikams patiktu dėdės, su kuriais galima susidaužti išmargintais kiaušiniais.
* * *
Štai ir viskas, brangūs skaitytojai.
Tikiuosi, jūs įgijote akivaizdų supratimą, kas yra LGBT Garbės paradas ten, kur jo organizatorių ir dalyvių neriboja jokie diskriminuojantys apribojimai.
Žinoma - nereikia tikėtis, kad ir pas mus iškart taip šauniai bus. Aišku, kad ne, nes ir Roma ne per vieną dieną statėsi.
Mano prognozėmis, jeigu mūsų spauda, nekurie TV kanalai ir politikai bei visuomeninės organizacijos dės tiek pastangų tolerancijos plėtrai, kiek dabar, tokius vaizdelius Gedimino prospekte mes išvysime po kokių dešimties - dvylikos metų.
Čia tuo atveju, jeigu tos pastangos nesulauks atkirčio iš susiorganizavusių tradicinės orientacijos ir gyvensenos šalininkų pusės. Bet nepraraskime vilties.
P.S. Jeigu šis iliustruotas postas padėjo jums įgyti aiškesnį supratimą apie netradicinės orientacijos mažumų renginių pobūdį ir charakterį bei pasitarnavo jūsų suvokimo apie tai, kur link veda tolerancijos ideologijos plėtra, gilinimui - nebūkite egoistas. Pasidalinkite nuoroda į šį tekstą http://zeppelinus.livejournal.com/10318.html su kitais žmonėmis, kurie gal dar iki galo nesuvokia, apie ką kalba ir rašo mūsų progresyvios visuomenės dalies šviesuliai.
Atlik pilietinę pareigą - dalyvauk švietimo apie toleranciją procese!
Tikiuosi, jūs įgijote akivaizdų supratimą, kas yra LGBT Garbės paradas ten, kur jo organizatorių ir dalyvių neriboja jokie diskriminuojantys apribojimai.
Žinoma - nereikia tikėtis, kad ir pas mus iškart taip šauniai bus. Aišku, kad ne, nes ir Roma ne per vieną dieną statėsi.
Mano prognozėmis, jeigu mūsų spauda, nekurie TV kanalai ir politikai bei visuomeninės organizacijos dės tiek pastangų tolerancijos plėtrai, kiek dabar, tokius vaizdelius Gedimino prospekte mes išvysime po kokių dešimties - dvylikos metų.
Čia tuo atveju, jeigu tos pastangos nesulauks atkirčio iš susiorganizavusių tradicinės orientacijos ir gyvensenos šalininkų pusės. Bet nepraraskime vilties.
P.S. Jeigu šis iliustruotas postas padėjo jums įgyti aiškesnį supratimą apie netradicinės orientacijos mažumų renginių pobūdį ir charakterį bei pasitarnavo jūsų suvokimo apie tai, kur link veda tolerancijos ideologijos plėtra, gilinimui - nebūkite egoistas. Pasidalinkite nuoroda į šį tekstą http://zeppelinus.livejournal.com/10318.html su kitais žmonėmis, kurie gal dar iki galo nesuvokia, apie ką kalba ir rašo mūsų progresyvios visuomenės dalies šviesuliai.
Atlik pilietinę pareigą - dalyvauk švietimo apie toleranciją procese!
(dar neįvertintas) Sekundėle ...Crime Story: lietuviškojo Bondo beieškant….
Nov 30th
Š.m. lapkričio 18 kai kuriose Lietuvos informacijos priemonėse pasirodė trumpa žinutė - Izraelio Tel Avivo mieste per galingą sprogimą pirmadienį nužudytas mafijos vadeiva . "54 metų nusikalstamo pasaulio bosas žuvo sprogus užminuotam automobiliui. Pasak žiniasklaidos, sprogmenys buvo detonuoti, kai Jakovo Alperono automobilis stovėjo sankryžoje. Nesunkiai nukentėjo trys praeiviai, tarp jų - 13-metis vaikas"
J. Alperonas laikomas vienu iš svarbiausių organizuoto nusikalstamumo Izraelyje vadeivų ir trečios pagal dydį mafijos grupuotės lyderis. Jis turėjo daug priešų. Į jį jau ne kartą buvo kėsintasi.
Žuvusiojo sūnus prie kapo pasakė jausmingą kalbą, kurioje demonstratyviai prisiekė: "Mes rasime žmogų, kuris tai padarė.Aš nusiųsių šį žmogų pas Dievą. Jam nereikės kapo, nes nukirsiu jam rankas, kojas ir galvą", kas padarė reikiamą įspūdį, nes J.Alperono šeima garsėja tokio pobūdžio pažadų vykdymu.
Sutapimas, ar ne, bet sprogimas nuaidėjo praėjus 11 dienų po to, kai pasibaigė teismo procesas, kuriame buvo nuteisti žmonės, organizavę ankstesnius pasikėsinimus į Dono Alperono gyvybę. Kaltinamųjų suole sėdėjo konkuruojančios brolių Ohamų gaujos consigliore Čarlis Šitrit'as (nuteistas 17m.), etatinis gaujos kileris Jaronas Sanker'is (prie 2 nuosprendžių iki gyvos galvos jam pridėjo dar 9 metus), keturi samdomi žmogžudžiai iš Baltarusijos (gavo po 11 metų) bei dar pora į pasikėsinimų organizavimus įsivėlusių asmenų, tarp kurių ir repatriantas iš Lietuvos - Emilis Kigas, kuriam pavyko išsisukti - jį nuteisė 1,5 metų, kuriuos jis jau buvo atsėdėjęs.
Tačiau viena pagrindinių vietų kaltinamųjų suole liko neužimta - žmogus, kuris kaltinamas organizavęs, vadovavęs ir nelegaliai atgabenęs į Izraelį samdomų žmogžudžių brigadą ir dalyvavęs vykdant tuos pasikėsinimus, sėkmingai paspruko nuo tos šalies teisėsaugos. Vietinė spauda aprašo šį žmogų, kaip "buvusį Lietuvos specpajėgų karininką, karo Čėčėnijoje dalyvį, ypatingu žiaurumu ir ištverme garsėjantį tarptautinio nusikalstamo pasaulio veikėją".
***
Viskas prasidėjo nuo to, kad 2003 m. pradžioje tarp kazino ir interneto kavinių tinklo biznio partnerių - dviejų galingų Izraelio mafijos šeimų - brolių Alperonų, kartu su Kneseto nario tėvu Š.Gavrieli ir brolių Ohamų - kilo nesutarimų dėl pelno paskirstymo ir tarpusavio įtarinėjimų bandymu pasukti verslo reikalus savo naudai. Po apsikeitimų nemaloniais žodžiais ir kaltinimais, buvo pereita prie konkrečių žygių: 2003 m. kovo mėn. vienas brolių Ohamų buvo viešai nušautas samdomo žudiko. Įtarimai dėl šio atentato organizavimo krito ant Jakovo Alperono, vyriausiojo iš penkių brolių, jau 30 metų valdančio šeimos klaną. Karas prasidėjo.
Po kelių mėnesių į Lietuvą, į Šiaulius atvyko du izraelitai - Gajus Hasid'as ir Emilis Kigas. Deklaruota priežastis buvo rimta - Hasidas norėjo išsiskirti su savo iš Šiaulių kilusia žmona, o neseniai iš Lietuvos atvykęs Kigas ketino jam pavertėjauti bei šiaip padėti tvarkyti skyrybų reikalus. Hasidas oficialiai buvo taksistas, o neoficialiai - "masažo kabineto", esančio Ohamų gaujos valdomame kazino, savininkas. E.Kigas darbavosi tame "masažo kabinete" apsauginiu. Apsistojo izraelitai pas Emilio (1981 m. g.) tarnybos Lietuvos kariuomenėje (2001-2002) pažįstamą, buvusį karininką, Marių Dainauską (1973 m.g.).
Marius Dainauskas irgi ganėtinai savotiška asmenybė. Šiauliuose jis pagarsėjo po to, kai Šniūraičiuose (Radviliškio rajonas) palikęs dirbtuvėse remontuoti automobilį sužinojo, kad šis iš ten buvo pavogtas ir bandė jo ieškoti kankindamas dirbtuvių savininką bei prikaldamas jo rankas vinimis prie kaladės. Pasėkoje tarp izraelietų, įvertinusių kolegos sąmojingumą, atkartojant 2000 metų senumo įvykius jų šalyje, jam prilipo pravardė Kryžius. Marius mėgo pasakoti istorijas apie tai, kaip samdiniu dalyvavo Čėčėnijos karuose - žinia, kieno pusėje.
Ką ten sutarė izraelitai ir M.Dainauskas - nežinia, bet pačiame Alperonų-Ohamų karo įkarštyje, 2003 m. lapkriti, per Egipto-Izraelio sieną nelegaliai prasmuko M.Dainauskas, o po to - dar keturi anksčiau teisti už ginkluotus plėšimus ar ginklų saugojimą Baltarusijos piliečiai. Taksistas ir "masažo kabineto" savininkas G..Hasidas jiems buvo parūpinęs padirbtus Izraelio asmens pažymėjimus. Susipažino su Mariaus kilerių komanda ir Emilis Kigas. Juos globon paėmė ir 5 kambarių bute, kuriame buvo ir grupuotės arsenalas, apgyvendino Ohamos gaujos nariai Šitritas ir Sankeris. Visi minėti personažai vėliau buvo apkaltinti sudarę sąmokslą, siekiant nužudyti Jakovą ir Nisimą Alperonus bei Kneseto nario tėvą Šuni Gabrieli.
Taigi, Alperonams prasidėjo neramios dienos. Pirmiausia buvo iš automatų su garso slopintuvais buvo apšaudytas Nisamo Alperono sugyventinės namas. Po to prie įėjimo į Jakovo Alperono vilą kaimynų budrumo dėka aptiktas automobilis su sprogmenimis. Trečias bandymas buvo nukreiptas prieš Šuni Gabrieli, po kurio automobiliu įmontuota bomba nesprogo. Visi pasikėsinimai įvyko tarp lapkričio ir vasario mėnesių.
Tačiau policija, kuriai pavyko įrašyti įtartinus pokalbius tarp Šitrito ir Sankerio, 2004 m. sausio mėnesį įtaisė Šitritui pasiklausymo ir sekimo įrenginį į automobilį ir pradėjo intensyviai sekti bei filmuoti jo kontaktus. Rezultate vasario 14 d. buvo nuspręsta susemti visą kilerių komandą. Du baltarusiai buvo sučiupti pasaloje prie Nisimo Alperono namų, kitus bandė sulaikyti bute. Bet vienas iš jų sugebėjo iššokti pro langą, prasmukti pro policijos kordonus bei nelegaliai kirsti valstybinę sieną, iš už kur ir buvo gražintas atgal. Bute buvo aptiktas ir Ohamų arsenalas, su krūvomis automatų, granatų ir rankinių prieštankinių granatsvaidžių.
Tuos tris kilerius, kuriuos sulaikė iškart, Izraelio policininkai sumušė taip, kad jiems teko gultis į ligoninę ir nedalyvauti keliuose teismo posėdžiuose. Buvo paaiškinta, kad jie "priešinosi sulaikomi", nors kiekvieno sulaikymę dalyvavo po 10 specialiųjų policijos pajėgų pareigūnų. Nepaisant tokių radikalių tardymo priemonių baltarusiai ir Šitritas niekuo neprisipažino.
Išdavė juos kurį laiką pratylėjęs Ohamų kileris Sankeris, vienos gan savotiškos žydų operatyvininkų gudrybės pasėkoje. Kalėjime Sankeris bandė sugrįžti į judaizmo religijos glėbį, tai jam į kamerą buvo pasodintas rabinu apsimetęs policininkas, kuris sugebėjo tinkamai apdoroti sūnų-paklydėlį. Atviri Sankerio pokalbiai su "rabinu" buvo nufilmuoti dešimtyse kasečių. Įdomiausia, kad galų gale jam taip praplovė smegenis, kad sutikdamas duoti parodymus jis buvo tikras, kad sudaro sandėrį su teisėsauga ir automatiškai gaus valstybinio liudininko statusą, todėl net nepasitarė su savo advokatais. Rezultate jo parodymais buvo pasinaudota, bet nieko jis negavo. Susikrimtęs kileris bandė teistis su jį apgavusiais policininkais ir atsiimti savo parodymus, bet bergždžiai....
Žudikų komandos vadas Marius Dainauskas nebuvo sulaikytas, nes sausio pabaigoje prasidėjus policijos sekimui jis, nieko per daug neaiškindamas bendražygiams, kažkokiu pretekstu nuo jų atsiskyrė, nelegaliai perėjo Izraelio-Egipto sieną ir atsidūrė Prahoje, kur įsiliejo į Ohamų grupuotės partnerio, nuosavos gaujos Izraelyje lyderio ir Prahos kazino Royal savininko Assafo Abutboulio asmeninės apsaugos gretas. Būtent iš Prahos jis susidomėjęs stebėjo, kaip rutuliojasi įvykiai Izraelyje ir kas darosi su jo organizuotos komandos nariais.
Bet 2004 rugpjūtį Izarelio gaujų karas atsirito iki Europos - į Abutbouliį buvo pasikėsinta geriausiu antrojo pasaulinio karo partizanų stiliumi - vidurį baltos dienos, Prahos centre, jo automobilis buvo apmėtytas rankinėmis granatomis. Abutboulis liko gyvas, bet nukentėjo 18 turistų iš USA, UK ir Vokietijos. Tokios nepagarbos ir grėsmės šalies interesams čekų policija pakęsti negalėjo, todėl šalyje įsitvirtinę Izraelio mafijozai buvo pradėti "presuoti" teisėtais ir visais kitokiais įmanomais būdais, o taikliarankis granatsvaidininkas, žydas- emigrantas iš Vid.Azijos Jakovas Mušailovas buvo išsireikalautas iš Izraelio ir teisiamas Čekijoje.
Patekusiems po Čekijos teisėsaugos dėmesio padidinamuoju stiklu ir presu mafijozams teko skubiai išsiskirstyti. M.Dainauskui kolegos pasiūlė atsisėdėti kitoje draugiškoje Izraelio mafijai šalyje - Gruzijoje, kurion pastarasis ir išvyko 2004 rugsėjo mėnesį, pasienyje pateikdamas padirbtą Izraelio pasą.
Tačiau sparčiai demokratėjanti Gruzija pasitiko lietuvį žydišku pasu ne taip svetingai, kaip jis tikėjosi. Pasirodo, kažkas Interpolo kanalais nutekino informaciją apie jo atvykimą ir joje pasistengė, kad vietos spectarnybos būtinai atkreiptu į jį dėmesį. Net dvi Gruzijos spectarnybos sujudo, išgirdusios, kad juos aplankys garsus teroristų samdinys, galimai planuojantis akciją prieš USA pasiuntinybę Alkajėdos užsakymu. Nenuostabu, kad po trijų dienų stebėjimo M.Dainauskas buvo sulaikytas, pritaikant netradicines apklausų ir psichologinio poveikio priemones.
Štai kaip aprašinėjo tuos įvykius pats M.Dainauskas: "Eidamas gatve pastebėjau priešais ateinančius du linksmai besišnekučiuojančius vyrukus su alaus buteliais rankose. Jiems praėjus, pajutau į kad į mano galvą dūžta alaus butelis. Atsipeikėjau grūdamas į privažiavusio BMW bagažinę. Mane nuvežė į mišką, ten ilgai mušė, po to davė kastuvą ir liepė kastis kapą, ką aš ir padariau." Miške jo neužkasė, o patalpino kažkokiame rūsyje, kur kasdien mušė ir kankino, užduodami vienintelį klausimą: "Su kokia užduotimi atvažiavai į Gruziją?". Marius dvi savaites nesuprato, kad yra sulaikytas spectarnybų, o manė, kad jį sučiupo Assafo Abutboulio konkurentų samdiniai. Atitinkamai, pasakojo savo seno pažįstamo - Emilio Kigo biografiją, kaip savo ir jokių paslapčių neminėjo. Izraeliečiai, kurie ir patys nepasižymi švelnumu įtariamųjų terorizmų apklausose, žiūrėdami "apklausų" vaizdajuostes vėliau stebėjosi, kad žmogus, kurio kūnas labiau priminė šviežiai muštą žlėgtainį, nei ką nors kitą, sugebėjo atsilaikyti ir nieko svarbaus neišduoti.
Nieko nepešę gruzinai perdavė bylą teisman, kuris ir nuteisė M.Dainauską metus kalėti už atvykimą su suklastotais dokumentais. Besiaiškinat jo tapatybę, informacija apie sulaikymą pateko ir į Lietuvą ir į Izraelį. Po trijų mėnesių, 2005 sausi atvyko du Izraelio policijos atstovai, kurie pasiūlė jam būti valstybės saugomu liudininku Alperono žudikų procese. Tačiau lietuvis atsisakė. Izraeliečiai tvirtino, kad jis iškėlė tokias sąlygas, kurių neįmanoma buvo patenkinti. Po pusmečio bandymas užverbuoti Dainauską pasikartojo - 2005 birželi atvyko jau keturių asmenų delegacija, tarp kurių buvo dvi prokuratūros atstovės su atitinkamais įgaliojimais, bet ir vėl nieko nepešė. Buvęs karininkas noriai jiems pasakojo visokias istorijas iš savo gyvenimo, gyrėsi dalyvavimu karuose Čėčėnijoje, bet jokių vertingų duomenų išpešti nepavyko.
Tuomet Izraelio prokuratūra pateikė Gruzijai prašymą dėl jo ekstradicijos. Trisdešimtyje lapų buvo surašyti visi kaltinimai dėl žmogžudysčių organizavimo, ginkluotų užpuolimų, neteisėt sienos perėjimo ir juos pagrindžiantys duomenys. Žydai buvo šventai įsitikinę, kad jokių sunkumų neiškils ir kad tuomet, kai M.Dainauskas atsidurs jų rankose, jie tikrai sugebės priversti jį duoti parodymus. Tačiau jų laukė netikėtumas - iš Lietuvos irgi atėjo prašymas dėl ekstradicijos - ant vieno lapo buvo kukliai paminėta, kad M.Dainauskas Radviliškio rajono policijos komisariato ieškomas už savivaldžiavimą bei aplaidų buhalterinės apskaitos tvarkymą. Izraelio pareigūnai, kurie Gruzijos institucijose vos ne kojomis duris darinėjo, net žagtelėjo, kai 2005 m. lapkričio mėn. M.Dainauskas buvo įsodintas į lėktuvą, nugabenusį jį tėvynėn, kur jo nelaukė jokie ypatingi nemalonumai. Izraelitai greitai savo kanalais išsiaiškino, kad jokiomis realiomis bausmėmis įtariamas samdytų žmogžudžių komandos vadas M.Dainauskas Lietuvoje nubaustas nebuvo ir kalėjiman nesėdo, bet gyvena sau laisvas ir laimingas.
Ši istorija turėjo įdomų tęsinį - jo jaunojo draugo, Emilio Kigo advokatai susisiekė su juo ir pasiūlė duoti parodymus jų ginamojo naudai, atseit, jų susitikimas 2003 m. vasarą Šiauliuose nebuvo susijęs su sąmokslo ir žmogžudysčių organizavimu. Marius sutiko padėti draugui, bet iš Lietuvos išvykti negalėjo, nes Izraelis jo, kaip įtariamojo kilerių gaujos vado, ieško Interpolo kanalais. Tuomet jo parodymai buvo surašyti atvykusių advokatų ir užtvirtinti pagal visas teisines procedūras, be to, juos teko patvirtinti videokonferencijos su Izraelio teismu metu. Šie parodymai prisidėjo prie to, kad išeivis iš Lietuvos E.Kigas, kaip nelabai supratęs į ką įsivėlė vertėjas-savanoris, buvo nuteistas viso labo pusantrų metų kalėti.
Štai tokie įdomūs žmonės-internacionalistai gyvena tarp mūsų.
Po kelių mėnesių į Lietuvą, į Šiaulius atvyko du izraelitai - Gajus Hasid'as ir Emilis Kigas. Deklaruota priežastis buvo rimta - Hasidas norėjo išsiskirti su savo iš Šiaulių kilusia žmona, o neseniai iš Lietuvos atvykęs Kigas ketino jam pavertėjauti bei šiaip padėti tvarkyti skyrybų reikalus. Hasidas oficialiai buvo taksistas, o neoficialiai - "masažo kabineto", esančio Ohamų gaujos valdomame kazino, savininkas. E.Kigas darbavosi tame "masažo kabinete" apsauginiu. Apsistojo izraelitai pas Emilio (1981 m. g.) tarnybos Lietuvos kariuomenėje (2001-2002) pažįstamą, buvusį karininką, Marių Dainauską (1973 m.g.).
Marius Dainauskas irgi ganėtinai savotiška asmenybė. Šiauliuose jis pagarsėjo po to, kai Šniūraičiuose (Radviliškio rajonas) palikęs dirbtuvėse remontuoti automobilį sužinojo, kad šis iš ten buvo pavogtas ir bandė jo ieškoti kankindamas dirbtuvių savininką bei prikaldamas jo rankas vinimis prie kaladės. Pasėkoje tarp izraelietų, įvertinusių kolegos sąmojingumą, atkartojant 2000 metų senumo įvykius jų šalyje, jam prilipo pravardė Kryžius. Marius mėgo pasakoti istorijas apie tai, kaip samdiniu dalyvavo Čėčėnijos karuose - žinia, kieno pusėje.
Ką ten sutarė izraelitai ir M.Dainauskas - nežinia, bet pačiame Alperonų-Ohamų karo įkarštyje, 2003 m. lapkriti, per Egipto-Izraelio sieną nelegaliai prasmuko M.Dainauskas, o po to - dar keturi anksčiau teisti už ginkluotus plėšimus ar ginklų saugojimą Baltarusijos piliečiai. Taksistas ir "masažo kabineto" savininkas G..Hasidas jiems buvo parūpinęs padirbtus Izraelio asmens pažymėjimus. Susipažino su Mariaus kilerių komanda ir Emilis Kigas. Juos globon paėmė ir 5 kambarių bute, kuriame buvo ir grupuotės arsenalas, apgyvendino Ohamos gaujos nariai Šitritas ir Sankeris. Visi minėti personažai vėliau buvo apkaltinti sudarę sąmokslą, siekiant nužudyti Jakovą ir Nisimą Alperonus bei Kneseto nario tėvą Šuni Gabrieli.
Taigi, Alperonams prasidėjo neramios dienos. Pirmiausia buvo iš automatų su garso slopintuvais buvo apšaudytas Nisamo Alperono sugyventinės namas. Po to prie įėjimo į Jakovo Alperono vilą kaimynų budrumo dėka aptiktas automobilis su sprogmenimis. Trečias bandymas buvo nukreiptas prieš Šuni Gabrieli, po kurio automobiliu įmontuota bomba nesprogo. Visi pasikėsinimai įvyko tarp lapkričio ir vasario mėnesių.
Tačiau policija, kuriai pavyko įrašyti įtartinus pokalbius tarp Šitrito ir Sankerio, 2004 m. sausio mėnesį įtaisė Šitritui pasiklausymo ir sekimo įrenginį į automobilį ir pradėjo intensyviai sekti bei filmuoti jo kontaktus. Rezultate vasario 14 d. buvo nuspręsta susemti visą kilerių komandą. Du baltarusiai buvo sučiupti pasaloje prie Nisimo Alperono namų, kitus bandė sulaikyti bute. Bet vienas iš jų sugebėjo iššokti pro langą, prasmukti pro policijos kordonus bei nelegaliai kirsti valstybinę sieną, iš už kur ir buvo gražintas atgal. Bute buvo aptiktas ir Ohamų arsenalas, su krūvomis automatų, granatų ir rankinių prieštankinių granatsvaidžių.
Tuos tris kilerius, kuriuos sulaikė iškart, Izraelio policininkai sumušė taip, kad jiems teko gultis į ligoninę ir nedalyvauti keliuose teismo posėdžiuose. Buvo paaiškinta, kad jie "priešinosi sulaikomi", nors kiekvieno sulaikymę dalyvavo po 10 specialiųjų policijos pajėgų pareigūnų. Nepaisant tokių radikalių tardymo priemonių baltarusiai ir Šitritas niekuo neprisipažino.
Išdavė juos kurį laiką pratylėjęs Ohamų kileris Sankeris, vienos gan savotiškos žydų operatyvininkų gudrybės pasėkoje. Kalėjime Sankeris bandė sugrįžti į judaizmo religijos glėbį, tai jam į kamerą buvo pasodintas rabinu apsimetęs policininkas, kuris sugebėjo tinkamai apdoroti sūnų-paklydėlį. Atviri Sankerio pokalbiai su "rabinu" buvo nufilmuoti dešimtyse kasečių. Įdomiausia, kad galų gale jam taip praplovė smegenis, kad sutikdamas duoti parodymus jis buvo tikras, kad sudaro sandėrį su teisėsauga ir automatiškai gaus valstybinio liudininko statusą, todėl net nepasitarė su savo advokatais. Rezultate jo parodymais buvo pasinaudota, bet nieko jis negavo. Susikrimtęs kileris bandė teistis su jį apgavusiais policininkais ir atsiimti savo parodymus, bet bergždžiai....
Žudikų komandos vadas Marius Dainauskas nebuvo sulaikytas, nes sausio pabaigoje prasidėjus policijos sekimui jis, nieko per daug neaiškindamas bendražygiams, kažkokiu pretekstu nuo jų atsiskyrė, nelegaliai perėjo Izraelio-Egipto sieną ir atsidūrė Prahoje, kur įsiliejo į Ohamų grupuotės partnerio, nuosavos gaujos Izraelyje lyderio ir Prahos kazino Royal savininko Assafo Abutboulio asmeninės apsaugos gretas. Būtent iš Prahos jis susidomėjęs stebėjo, kaip rutuliojasi įvykiai Izraelyje ir kas darosi su jo organizuotos komandos nariais.
Bet 2004 rugpjūtį Izarelio gaujų karas atsirito iki Europos - į Abutbouliį buvo pasikėsinta geriausiu antrojo pasaulinio karo partizanų stiliumi - vidurį baltos dienos, Prahos centre, jo automobilis buvo apmėtytas rankinėmis granatomis. Abutboulis liko gyvas, bet nukentėjo 18 turistų iš USA, UK ir Vokietijos. Tokios nepagarbos ir grėsmės šalies interesams čekų policija pakęsti negalėjo, todėl šalyje įsitvirtinę Izraelio mafijozai buvo pradėti "presuoti" teisėtais ir visais kitokiais įmanomais būdais, o taikliarankis granatsvaidininkas, žydas- emigrantas iš Vid.Azijos Jakovas Mušailovas buvo išsireikalautas iš Izraelio ir teisiamas Čekijoje.
Patekusiems po Čekijos teisėsaugos dėmesio padidinamuoju stiklu ir presu mafijozams teko skubiai išsiskirstyti. M.Dainauskui kolegos pasiūlė atsisėdėti kitoje draugiškoje Izraelio mafijai šalyje - Gruzijoje, kurion pastarasis ir išvyko 2004 rugsėjo mėnesį, pasienyje pateikdamas padirbtą Izraelio pasą.
Tačiau sparčiai demokratėjanti Gruzija pasitiko lietuvį žydišku pasu ne taip svetingai, kaip jis tikėjosi. Pasirodo, kažkas Interpolo kanalais nutekino informaciją apie jo atvykimą ir joje pasistengė, kad vietos spectarnybos būtinai atkreiptu į jį dėmesį. Net dvi Gruzijos spectarnybos sujudo, išgirdusios, kad juos aplankys garsus teroristų samdinys, galimai planuojantis akciją prieš USA pasiuntinybę Alkajėdos užsakymu. Nenuostabu, kad po trijų dienų stebėjimo M.Dainauskas buvo sulaikytas, pritaikant netradicines apklausų ir psichologinio poveikio priemones.
Štai kaip aprašinėjo tuos įvykius pats M.Dainauskas: "Eidamas gatve pastebėjau priešais ateinančius du linksmai besišnekučiuojančius vyrukus su alaus buteliais rankose. Jiems praėjus, pajutau į kad į mano galvą dūžta alaus butelis. Atsipeikėjau grūdamas į privažiavusio BMW bagažinę. Mane nuvežė į mišką, ten ilgai mušė, po to davė kastuvą ir liepė kastis kapą, ką aš ir padariau." Miške jo neužkasė, o patalpino kažkokiame rūsyje, kur kasdien mušė ir kankino, užduodami vienintelį klausimą: "Su kokia užduotimi atvažiavai į Gruziją?". Marius dvi savaites nesuprato, kad yra sulaikytas spectarnybų, o manė, kad jį sučiupo Assafo Abutboulio konkurentų samdiniai. Atitinkamai, pasakojo savo seno pažįstamo - Emilio Kigo biografiją, kaip savo ir jokių paslapčių neminėjo. Izraeliečiai, kurie ir patys nepasižymi švelnumu įtariamųjų terorizmų apklausose, žiūrėdami "apklausų" vaizdajuostes vėliau stebėjosi, kad žmogus, kurio kūnas labiau priminė šviežiai muštą žlėgtainį, nei ką nors kitą, sugebėjo atsilaikyti ir nieko svarbaus neišduoti.
Nieko nepešę gruzinai perdavė bylą teisman, kuris ir nuteisė M.Dainauską metus kalėti už atvykimą su suklastotais dokumentais. Besiaiškinat jo tapatybę, informacija apie sulaikymą pateko ir į Lietuvą ir į Izraelį. Po trijų mėnesių, 2005 sausi atvyko du Izraelio policijos atstovai, kurie pasiūlė jam būti valstybės saugomu liudininku Alperono žudikų procese. Tačiau lietuvis atsisakė. Izraeliečiai tvirtino, kad jis iškėlė tokias sąlygas, kurių neįmanoma buvo patenkinti. Po pusmečio bandymas užverbuoti Dainauską pasikartojo - 2005 birželi atvyko jau keturių asmenų delegacija, tarp kurių buvo dvi prokuratūros atstovės su atitinkamais įgaliojimais, bet ir vėl nieko nepešė. Buvęs karininkas noriai jiems pasakojo visokias istorijas iš savo gyvenimo, gyrėsi dalyvavimu karuose Čėčėnijoje, bet jokių vertingų duomenų išpešti nepavyko.
Tuomet Izraelio prokuratūra pateikė Gruzijai prašymą dėl jo ekstradicijos. Trisdešimtyje lapų buvo surašyti visi kaltinimai dėl žmogžudysčių organizavimo, ginkluotų užpuolimų, neteisėt sienos perėjimo ir juos pagrindžiantys duomenys. Žydai buvo šventai įsitikinę, kad jokių sunkumų neiškils ir kad tuomet, kai M.Dainauskas atsidurs jų rankose, jie tikrai sugebės priversti jį duoti parodymus. Tačiau jų laukė netikėtumas - iš Lietuvos irgi atėjo prašymas dėl ekstradicijos - ant vieno lapo buvo kukliai paminėta, kad M.Dainauskas Radviliškio rajono policijos komisariato ieškomas už savivaldžiavimą bei aplaidų buhalterinės apskaitos tvarkymą. Izraelio pareigūnai, kurie Gruzijos institucijose vos ne kojomis duris darinėjo, net žagtelėjo, kai 2005 m. lapkričio mėn. M.Dainauskas buvo įsodintas į lėktuvą, nugabenusį jį tėvynėn, kur jo nelaukė jokie ypatingi nemalonumai. Izraelitai greitai savo kanalais išsiaiškino, kad jokiomis realiomis bausmėmis įtariamas samdytų žmogžudžių komandos vadas M.Dainauskas Lietuvoje nubaustas nebuvo ir kalėjiman nesėdo, bet gyvena sau laisvas ir laimingas.
Ši istorija turėjo įdomų tęsinį - jo jaunojo draugo, Emilio Kigo advokatai susisiekė su juo ir pasiūlė duoti parodymus jų ginamojo naudai, atseit, jų susitikimas 2003 m. vasarą Šiauliuose nebuvo susijęs su sąmokslo ir žmogžudysčių organizavimu. Marius sutiko padėti draugui, bet iš Lietuvos išvykti negalėjo, nes Izraelis jo, kaip įtariamojo kilerių gaujos vado, ieško Interpolo kanalais. Tuomet jo parodymai buvo surašyti atvykusių advokatų ir užtvirtinti pagal visas teisines procedūras, be to, juos teko patvirtinti videokonferencijos su Izraelio teismu metu. Šie parodymai prisidėjo prie to, kad išeivis iš Lietuvos E.Kigas, kaip nelabai supratęs į ką įsivėlė vertėjas-savanoris, buvo nuteistas viso labo pusantrų metų kalėti.
Štai tokie įdomūs žmonės-internacionalistai gyvena tarp mūsų.
Parengta pagal Izraelio spaudos ir interneto portalų informaciją
* * *
Keisčiausia visoje šioje istorijoje man asmeniškai yra tai, kad aš apie ją nelabai ką girdėjau. Nors gal nelabai kur ir galėjau, nes laikraščių ir žurnalų jau keleri metai praktiškai nebeskaitau, o televizijos beveik nežiūriu. Bet jeigu koks K.Krivickas apie tai būtų susukęs daugiaserijinį filmą, tai jo anonsai ir iki mano ausų būtų daėję. Beje, niekaip nesuprantu, kaip mūsų televizininkai pražiopsojo šį siužetą - juk tai idealus variantas lėšų įsisavinimui ir smagiam gyvenimo būdui: filmavimas Izraelyje, Čekijoje, Gruzijoje, Baltarusijoje, Šiauliuose, interviu su buvusiais M.Dainausko tarnybos ir kameros draugais, visų tų šalių pareigūnais, žurnalistais ir etc. - Jėzau, kiek babkių galima atmušti ir kiek smagių vietelių pagyventi...;)
O jei dar, kaip mėgsta mūsų Kristupas ir TV Co, išmusės dramblį to Dainausko lietuviškąjį Džeimsą Bondą padaryti, tai išvis galima nemenką intelektualinės Lietuvos gyventojų daugumos dalį keleriems vakarams prie teleekranų prikaustyti:
O jei dar, kaip mėgsta mūsų Kristupas ir TV Co, iš
[sniaukrojantis balsas su pauzėmis] Viena...gražų...rytą..išėjęs...iš ...namų.....Izraelio..mafijos...tėvas.. pakaušiu ....pajuto ...svilinanatį....kupiną neapykantos...ledinį ....žvilgsnį. ..Apsidairęs...jis ...nieko....nepamatė. Alperonas...nežinojo...kad ..šis ...žvilgsnis....atskriejo....pro snaiperio....taikiklio ...vamzdį. Tai.... buvo...lietuviškų.... mėlynų.... akių...žvilgsnis. Jį ...sviedęs...Lietuvos... spectarnybų...karininkas...Marius.... sugniaužė...kumščius...ir paglostė ...kišenėje....licenciją žudyti. Šią licenciją....jam ...įteikė...URM sekretorius...kuruojantis...agentų su dviem nuliais...veiklą. Sekretorius...priminė....kad....su šia....licencija ....galima žudyti ....demokratijos ir tolerancijos.....priešus....visoje ....ES...teritorijoje...tame ...tarpe...Izraelyje...Tačiau ...Marius...nežinojo...jog URM sekretorius...padarė....lemtinga....klaidą...pamanęs...kad ....Izraelis yra ....ES ...narys. ...Tiesiog ....jis...buvo krepšinio.....mėgėjas...ir ..manė...kad... Europos...čepionate...žaidžia... tik ....ES nariai...Marius...net...neįtarė....kad... dėl ....šios...tipiškos....krepšinio...mėgėjo...klaidos....jis... pavirs....medžiojamu...žvėrimi....bus persekiojamas...po visą...Europą....kad...jį kankins....ir gyvą kapan užkas....Gruzijos spectarnybos....kad jo ...pavardė....atsidurs...viename....sąraše....su ...Binladenu...tik dviem...eilutėmis...žemiau.....Viso...to...jis...nežinojo....įdėmiai...stebėdamas ...Izraelio doną...pro...šautuvo....vamzdį. [pertrauka reklamai]
UPD: Dėmesio, yra tęsinys!
(dar neįvertintas) Sekundėle ...Déjà vu iš Afrikos
Oct 1st
Seniai, labai seniai, vieną niūrią sovietmečio dieną į mūsų pradinės mokyklos klasę įžengė gerai įmitęs, akiniuotas ir pliktelėjęs kostiumuočius.
Truputi sutrikusi tamsta-mokytoja pristatė jį, kaip komjaunuoliškos jaunųjų internacionalistų organizacijos, besirūpinančios pagalba kovojančiai Afrikai, atstovą.
Atsikrenkštęs, komjaunuolis paporino mums, kaip sunku gyventi nuo kolonializmo išsivadavusioje ir socializmą bandančioje kurti Afrikoje, kaip tenykščius negrus skriaudžia prakeiktieji baltieji imperialistai ir kokias dideles viltis tie negriukai dedą į šlovingosios tarybinės liaudies pagalbą. Kalbėjo sausai ir neilgai. Trumpiau tariant, buvo liepta rytojaus dieną atnešti po, berods, rublį - ir įsigyti markučių ar lipdukų, kurie paliudys, kad ir mes prisidėjome prie socializmo Afrikoje kūrimo.
Mama tik susiraukė, išgirdusi apie žūstančius socializmo statyboje negriukus, kuriuos turėjo išgelbėti jos sunkiai uždirbtas rublis, bet visgi davė.
Ir ačiū Dievui, nes tikrai nenorėjau būti gėdinamas to nelemtojo akiniuočio ir raudonuoti prieš visą klasę. Pastarasis, kiek tuomet supratau vaikišku proteliu, reguliariai važinėjo į tą Afriką bei asmeniškai patyrė visas negriukams lemtas kančias ir todėl piktai reagavo į nesusipratusių tamsių žmonių nedovanotiną gobšumą...
Iki šiol man mįslė, ką už tarybinių moksleivių rubliukus nuvežė Afrikon tas komjaunuolis - kalašnikovų siuntą ar kokį TNT dėžę? Na, neesmė...svarbu, kad mano vaikystė ir socializimo statybos Afrikoje seniai baigėsi....
Ir staiga - atsiverčiu nūnai Bernardinai.lt puslapį ir lyg į praeitį pasinerčiau -
...ogi vėl kažkoks akiniuotas, pliktelėjęs ir gerai įmitęs dėdė piktu balsu porina apie vis didėjantį skurdą Afrikos demokratijos statybose bei gėdina mus, lietuvius: "Mėgstame pasiskųsti, kad blogai gyvename.. pasidairę po pasaulį pamatysime ir suprasime, kad yra daug žmonių kurie gyvena kur kas blogiau ir mielai pasikeistų su mumis vietomis...laikas lietuviams atrasti ne turistinę, pro autobuso langą matomą ir kupina egzotikos Afriką, o tą tikrąją su jos žmonėmis ir jų problemomis. Tokia Afrika nieko nepalieka abejingo..afrikiečiai darbštūs ir kūrybingi, deja, didžioji dauguma jų praktiškai neturi galimybių įgyti pradinį išsilavinimą, neturi sukurtos sveikatos apsaugos sistemos " ir aiškina, kad Lietuva privalo kuo skubiau įvykdyti savo turtingos šalies-donoro pareigą ir nugabenti Afrikon kuo daugiau pinigų - finansinės paramos ir investicijų pavidalu.
Šnekorius netgi rado, kuo pamosuoti prieš nosį kvailesniems ar gobšesniems lietuviams, viliodamas užkasti savo pinigus tame Durnių šalies Laimės slėnyje: "..mūsų verslas turi atrasti Afriką, kur slypi aukšta rizika, bet didelės galimybės" - tai išgirdęs nustebau, kad oratorius pamiršo paminėti to pavyzdį - kad ir buvusį kaunietį Šabtajų Kalmanovičių, kuris būtent tuose kraštuose dar sovietmečiu tapo milijonieriumi.. .
Įsižiūrėjus supratau, kad tas šnekusis barzdyla - ne kas kitas, kaip tūlas Eugenijus Maldeikis - buvęs žymus ekonomistas ir Skraidančio Prezidento bendražygis, nūnai Europarlamentaras. Teksto tikslas buvo pakviesti tautiečius "diskutuoti ir nuspręsti, kokia šalis mums įdomi ir kokia bus mūsų ilgalaikė strategija Afrikoje?"
Kad tautiečiams nereikėtu perdaug sukti galvos, ponas Eugenijus parengė jau gatavą variantą lietuvių pinigų adresavimui - ogi tokią Vakarų Afrikos šalį Liberiją. Būtent ton šalin jis nubogino Lietuvos kolegijų studentų būrelį - padėti tenykščiams demokratijos statybose, su viltimi "kad kelionės metu jiems pavyks užmegzti pažinčių, susidraugauti su vietiniais žmonėmis".
Ką gi, kad jau Europarlamentarijus kviečia diskusijon, tai reiktu pasisakyti. Bet nusprendžiau, kad neverta gaišti laiko rimtoms rašliavoms, tuo labiau, kad dėl tos "pagalbos Afrikai" kvailystės prirašyta tiek ir tiek. Paprasčiau pacituoti kad ir airiškojo Independent kolumnisto Kevin Myers tekstą, kurio vertimą padarė ir ir pas save patalpino Patriotai.lt žmonės (dėkui jiems už tai):
K. Majersas. Afrika niekam nieko neduoda – išskyrus AIDS
Ne. Tai nepadės. Net kai matome Afrikos valstybes atsisakant imtis veiksmų ir atkurti ką nors panašaus į civilizaciją Zimbabvėje, Etiopijai skirtas išmaldos dubenėlis vėl leidžiamas per mūsų rankas. Praėjo beveik 25 metai nuo garsiosios Etiopijos (ir Bobo Geldofo) kampanijos „Pamaitinkime pasaulį“. Per tą laikotarpį Etiopijos gyventojų skaičius išaugo nuo 33,5 mln. iki 78 mln.
Tad kodėl turėčiau daryti ką nors, kas toliau skatintų katastrofišką gyventojų augimą toje šalyje? Kur logika? Jos nėra. Žinoma, yra du dalykai, rodantys, jog į logiką čia neatsižvelgiama.
Pirma, tai mano sąžinė, o antra - dar viena vaiko didelėmis akimis, ir vėl žvelgiančio į kamerą, nuotrauka, kuri ir vėl užfiksuoja tragediją...
Prašau atleisti. Mano sąžinė jau keliavo čia kojomis ir pinigais. Skirtingai nei dauguma jūsų, aš buvau Etiopijoje. Kaip ir dauguma jūsų, aš mokėjau grobuoniškai labdarai, kad ten būtų sustabdytas badas. Berniukas didelėmis akimis, kurį mes išgelbėjome prieš 20 metų, dabar jau pilnas vyriškumo, nešiojasi Kalašnikovo automatą ir „daro“ vaikus visur, kur tik jo įgeidžiai jį nuneša.
Be abejo, esama ir gerų argumentų, kodėl turėtume tęsti šios grobuoniškos ir sutrikusios ekonominės, socialinės ir seksualinės sistemos veikimą. Tačiau aš jų nežinau. Kita vertus, yra daugybė priežasčių nerašyti tokios skilties kaip ši.
Ji nepridės daugiau draugų ir iššauks teisuolišką pyktį veidmainiškų, laiškus rašančių rūstuolių – šios rūšies, kuri niekuomet nepraleidžia progos savo panieka ir moraliniu pranašumu užteršti beveik kiekvieną diskusiją Airijos gyvenime. Ji tikriausiai įsiutins ir vieną puikiausių Airijos žmonių Džoną O'Ši iš GOAL [tarptautinė humanitarinė organizacija] ar brolius Finukeinus – žmones, kuriais be galo žaviuosi. Tebūnie taip.
Bet prašau, prašau, rūstieji teisuoliai, neminėkite mūsų pačių Didžiojo bado [badas Airijoje XIX a. viduryje] kaip analogijos. Šių dalykų negalima lyginti. Per 20 Didžiojo bado metų airių gyventojų sumažėjo 20 procentų. Per tą patį laikotarpį vakarietiško maisto, dešimtračių „Mercedes“ vilkikų ir „Lockheed Hercules“ lėktuvų dėka Etiopijos populiacija išaugo daugiau kaip dvigubai.
Deja, ta nelaiminga šalis nėra vieniša savo beprotybėje. Kažkur anapus vaivorykštės plyti Somalis, dar viena puiki įtūžusių, Kalašnikovus nešiojančių, „chatą“ [toks narkotikas] kramtančių, mergaites apipjaustančių, nuolat sutinusių dykaduonių šalis.
Iš tiesų, dabar mes turime beveik ištisą žemyną seksualiai hiperaktyvių varguolių, kur dešimtys milijonų žmonių gyvi vien pagalba iš išorinio pasaulio.
Ši priklausomybė nepaskatino politinio apdairumo ar sveiko proto. Iš tiesų, vudu idiotizmas, atrodo, dominuoja, būsimam Pietų Afrikos prezidentui tvirtai tikint, kad šlakelis vandens ant penio po lytinio akto apsaugos jį nuo infekcijos. Nereikia nė sakyti, kad skurdas, alkis ir visuomenės degradacija nesustabdė idiotiškų Tigre [etninė grupė Eritrėjoje], Ugandos, Kongo, Sudano, Somalio, Eritrėjos ir kitų karų.
Tai, aišku, stambūs potėpiai. Tačiau būtent tokiais stambiais potėpiais istorija dažnai tapo savo labiau akį rėžiančius – ir lemtingesnius – puslapius. Japonija, Kinija, Rusija, Korėja, Lenkija, Vokietija, Vietnamas, Laosas ir Kambodža XX a. pakėlė didesnes negandas nei beveik bet kuri Afrikos dalis.
Dabar beveik visos šios šalys vienu ar kitu būdu teikia pagalbą ar investuoja Afrikoje, tuo tarpu Afrika, turinti bekraštes savanas ir vešlias ganyklas, niekam beveik nieko neduoda, išskyrus AIDS.
Vietoj to Afrikos gyventojai švaisto savo išteklius ir yra atsakingi už katastrofišką ekologinę degradaciją. 2050 metais Etiopija turės 177 milijonus gyventojų: tai Prancūzija, Vokietija ir Beniliukso šalys kartu sudėjus, tik įsikūrusios perdžiūvusiose ir vis mažiau proteino turinčiose Didžiojo riftinio slėnio dykvietėse.
Taigi, ar labai išmintinga aktyviai didinti suaugusiųjų populiaciją jau dabar pernelyg tankiai apgyvendintoje, ekologiškai nuniokotoje ir ekonomiškai priklausomoje šalyje?
Ar moralu šiandien išgelbėti Etiopijos vaiką nuo bado tik tam, kad ateityje jis patirtų brutalų apipjaustymą, skurdą, alkį, smurtą ir seksualinę prievartą, kurios rezultatas bus dar vienas pustuzinis tokių pačių vaikų didelėmis akimis, kurių priešakyje – panašiai „linksmas“ gyvenimas. Žinoma, tai gali padėti jums geriau jaustis, o tai ir yra pagrindinė tokios gausios labdaros priežastis. Tačiau to nepakanka.
Nes savimyliškas dosnumas buvo vienas iš Afrikos prakeiksmų. Jis palaikė politines sistemas, kurios kitaip būtų žlugusios.
Jis prailgino Eritrėjos-Etiopijos karą beveik dešimtmečiu. Jis įkvėpė Bilo Geitso programą, skirtą išvaduoti žemyną nuo maliarijos, tačiau nesant beveik jokios asmeninės savikontrolės, ši liga yra viena efektyviausių dabar veikiančių populiacijos kontrolės formų.
Jei jo programa bus sėkminga, dešimtys milijonų vaikų, kurie kitaip būtų mirę ankstyvoje vaikystėje, išgyvens iki pilnametystės, giriasi Geitsas. O, puiku – ir kas tuomet? Žinau. Leiskime jiems visiems atvykti čia. Taip, čia tai bent idėja.
Ir ką čia bepridėti..?
Kad anot nekurių ekspertų nuomonių, pagalba Afrikai yra ta sritis, kurioje tikrai greit galima tapti milijonieriumi - mat "otkatas" nėra rusų išradimas ir tenykščiai pasaulio korupcijos lyderiai puikiai supranta jo svarbą?
Kad anot tų pačių ekspertų, proporcija yra maždaug 1:1:1, kur kiekviena dalis atitenka paramos organizatoriams, vietiniams vadukams ir šalies gyventojams, o tiksliau, žemesnio rango vadukams, atitinkamai? Mąstus galime įsivaizduoti, žinant, kad korupcijos apyvartos Afrikoje 148 mlrd.usd per metus, t.y. apie 25% viso jos BVP. Yra šalių, kurių biudžetas 70% sudarytas iš užsienio pagalbos.
Bet anokia čia naujiena...
Na, nebent pora žodelių apie tą Liberiją, su kurios žmonėmis susidraugauti mūsų jaunimui siūlo ponas Maldeikis, ir dalies jos gyventojų, khhm, kultūriškai-mentalinius ypatumus, žinotinus mūsų jaunimėliui prieš ieškant tenykščių draugystės.
Taigi, šios šalies gyventojų skaičius per paskutinius 20 metų irgi padvigubėjo, nepaisant 14 metų trukusių žiaurių pilietinių karų, kurie nūnai užsibaigė ir prasidėjo Demokratijos statybos. Beje, vienas tų karų ypatumas buvo tame, kad kariaujančios pusės mėgo ne tik žudyti oponentus, bet ir tiesiog nupjaustyti jiems vieną-kitą galūnę - taip pridarydami priešingai pusei daug rūpesčių, nes neįgalieji kariauti nebegali, o išlaikyti juos reikia. Todėl gatvėse galima išvysti nemažai bekojų ar berankių vyrų.
Tiesa, pirmasis diktatorius, seržantas-generolas Samuelis Dou, kuris nužudė buvusį prezidentą Tolbertą, pats buvo oponentų įviliotas į spastus - atseit, susitikti su JTO misija - o pakeliui pagrobtas Džonsono anarchistų grupuotės. Tuomet, jau ramioje aplinkoje, jam pradžioje sulaužė rankas, po to - amputavo kojas. Dar vėliau - kastravo. Tada nupjovė ausis ir privertė jas suvalgyti. Na ir pagaliau nužudė...
Bet karai baigėsi ir 2005 metais prasidėjo Demokratijos statybos - įvyko demokratiniai rinkimui, kuriose varžėsi futbolistas George Wea ir buv.vieno diktatorių finansų ministrė Ellen Johnson-Sirlea, kuri ir buvo išrinkta.
Įvairių rinkimų eigoje paaiškėjo vienas įdomus afrikietiškos demokratijos ir liberietiškos kultūros apektas - vienoje provincijų nežinia nekurios partijos nusprendė įgyti nesažiningą pranašumą ir pasinaudoti galingais burtais tam, kad laimėti demokratinius rinkimus. O galingiausi burtai, kaip žinia, daromi panaudojant žmonių kūnos dalis - ypač genitalijas. Na, ir prasidėjo "rinkiminės akcijos", o tiksliau - masinės ritualinės žmogžudystės su išmėsinėtais kūnais, peraugančios į riaušes.
Tokia tat vietos demokratija.
Tiesa, yra dar vienas nemalonus europiečiams, o ypač europietiems, vietinių gyventojų paprotys, dėl kurio valdžia net informacinius kelio ženklus pastatė:
Vienžo, būsiu atviras - kažkodėl abejoju, ar lietuvių dauguma bus patenkinta, jeigu mūsų studenčiokų susirasti tenykščiai draugai po truputį pratryps Lietuvon kelią savo tautiečiams su jų, ėėė, specifiniais kultūriniais ypatumais. Rimtai abejoju...
Užtat neabejoju, kad tautiečiams vertėtu išsirinkti į Europarlamentą kokį kitą atstovą, kuriam būtų įdomiau rūpintis Lietuvos, o ne Afrikos reikalais. Tokia ta mano subjektyvi nuomonė....
P.S. Nors visgi yra vienintelė verta dėmesio pagalbos Afrikai iš Lietuvos rūšis: reguliari besimokančių chirurgų-rezidentų masinio sterilizavimo praktika, galingos prezervatyvų siuntos ir vadovaujamas Aušrinės Marijos feminisčių-pamokslininkių desantas.... Pastarasis gal net geriausiai padėtu tenykščiams negrams spręsti hipergimstamumo problemą... Tokiai pagalbai ir aš lėšų nepagailėčiau
(dar neįvertintas) Sekundėle ...
Praeivis.lt
Uroboras.lt
Internetas
Kultūra
Menas
Visuomenė
Žiniasklaida
Nauji pasisakymai