Konkurse dalyvavo per 50 įvairių šalių atstovų tarp kurių ne tik festivalio dalyviai, bet ir vietiniai gyventojai, pasiryžę iškovoti automobilį, kuris šio mažo miestelio gyventojams yra visai ne menkas turtas. Tačiau jie net nenumanė, kad tarp jų yra vienas Lietuvos atstovas, kuris jau nuo pirmųjų konkurso akimirkų tikėjo savo pergale.

Pagrindinė konkurso sąlyga – žmogus turi kuo ilgiau išstovėti pridėjęs pilną delną prie automobilio nė sekundei neatsitraukdamas. Konkursas truko apie devynias su puse valandas, o apie šeštą valandą ryto buvo likę vos du dalyviai. Vietinis publikos numylėtinis – Jurgenas Shultsas bei lietuvis Dovydas Stončius. Pasakojama, kad vokietis prieš lietuvį bandė naudoti psichologinį spaudimą savo partnerio pagalba, kuris kartais jam padėdavo sušilti, tačiau tai nesutrikdė Dovydo ir po sekinančios nakties jis galėjo džiaugtis užtarnautu laimėjimu.

„Sunkiausia buvo iškentėti viską fiziškai, dėl elementariausių priežasčių, nes net neturėjome galimybės lankytis tualete. Planuoju po kelių dienų su prizu aplankyti Berlyną, o vėliau gal būt keliausime ir į Lietuvą. Noriu padėkoti J.P.Sartre’ui už egzistencinę literatūrą, kuri padėjo sunkiausiomis akimirkomis, Tyler’iui Durden’ui už įteigtą norą kovoti ir, žinoma, Charlie Chaplin’ui už įkvepiančią kalbą” – sakė po sekinančios nakties atsigaunantis D.Stončius.

Atlaikyti stingdantį šaltį bei fizinį ir psichologinį spaudimą Dovydui Stončiui padėjo ne tik kolegų parūpinti dekiai, šilti gėrimai, bet ir monologai, kuriuos, kaip šneka stebėjusieji varžytuves, nugalėtojas kartojo tarsi mantras, žlugdančias kitus konkurso dalyvius. Hildesheim miestelyje temperatūra naktį nukrito iki 1 laipsnio, todėl po konkurso medikams teko apžiūrėti užsispyrusio lietuvio delną. Po pergalės, kuri buvo paskelbta apie pusė devynių ryto, Dovydui buvo įteikti automobilio rakteliai, jį apsupo gerbėjai ir vietinės žiniasklaidos atstovai. Kalbama, kad vietiniai lažybų organizatoriai susikrovė ne menkas sumas, statydami už nuo pat pradžių į akis jiems kritusį lietuvį.

Apžvelgiant ką tik pasibaigusio tarptautinio šiuolaikinio šokio festivalio Naujasis Baltijos šokis’12 pristatytas tendencijas galima drąsiai konstatuoti – žinutė pasiekė tikslą. Lietuvos publika turėjo unikalią galimybę susipažinti su šokiu – ekstaze, šokiu – apsėdimu, šokiu – kvaituliu. Reikėtų pripažinti, kad būtent Naujasis Baltijos šokis prieš 16 metų apkrėtė Lietuvą unikaliu „šokių maru“, savotiškai importavo šį svaiginantį užkratą iš sočiųjų Vakarų. Festivalio ideologas, pagrindinis organizatorius ir vadovas Audronis Imbrasas gali pelnytai didžiuotis savo veiklos vaisiais – juk faktiškai visos šiuo metu šiuolaikinio lietuviško šokio veidą formuojančios trupės, lyderiaujantys choreografai, šokėjai yra išugdyti titaniškomis festivalio rengėjų pastangomis. Manau, per šešiolika Naujojo Baltijos šokio gyvavimo metų inertiški Lietuvos menininkai buvo tiesiog priversti pripažinti, kad galima kurti ir taip – nelaukiant ypatingo palankumo iš kasdien besikeičiančios, bet ypač inertiškos kultūrinės biurokratijos, kultūrai indiferentiškų politikų, gramzdinančios lietuviškos kasdienybės. Tiesiog ieškant ir atrandant naujas formas, naujus išraiškos būdus ir, kas svarbiausią, ugdant savą publiką. Tokią aistringą ir godžią publiką, kokia jau seniai gali didžiuotis Naujasis Baltijos šokis.

Foto D.Matvejevas

Apibendrinti, apžvelgti ir sujungti visus vienuolika šiais metais Naujosios Baltijos šokyje mano pasižiūrėtus spektaklius galiu tik viena – antrosios lyties – tema. Nes šį gegužės mėnesį labai aiškiai supratau, kad tikrasis feminizmas glūdi ne uždaruose Facebook‘o feminisčių grūpsuose, ne Lyčių studijų centro bibliotekėlėje ar kasmetiniame vaivorykštiniame mitinge. Feminizmas yra gyvas, keičiantis ir atviras pasauliui būtent čia – šiuolaikiniame šokyje. Gal todėl, kad jis geba visų pirma nors trumpam išlaisvinti nuo įkalinimo žmogaus kūną – pakylėdamas jį iki dieviškos tobulybės ir estetinės harmonijos. Dar – šiuolaikinis šokis leidžia moteriai kūrėjai jaukiai įsitaisyti meno viduriuose, išpuoselėti ir išreikšti šokiu savo idėjas nuo grubaus embriono iki skulptūriškos deivės pavidalo. Čia galima šaukti judesiu, diskutuoti ir keiktis neįžeidžiant -  nes judesys apvalo ir išlaisvina, nes judesį galima nušlifuoti iki tobulybės, arba menu paversti jo netobulumą. Šokis sulydo moterišką ir vyrišką pradus į nedalomą vienį, primindamas mitą ir tiesą apie pirmapradį žmogaus tobulumą. Ir dar – šiuolaikiniame šokyje daniškumas, vokiškumas, lietuviškumas arba rusiškumas tėra maloni smulkmena, charakteringas keistumas arba tik lengvas štrichas globaliame paveiksle, blakstiena, prilipusi prie įkaitusio šokėjos skruosto.

Foto D.Matvejevas

O dabar truputis istorijos – pasakojama, kad „šokių maras“ 1518-ųjų birželį Strasbūre prasidėjo lygiai taip pat, kaip ir prieš šimtmetį (t.y. siautulingą 1418-ųjų vasarą) – nuo moters. Iš namų išpuolusi viena tokia Frau Trofea ūmai vidur gatvės ėmė trypti keistą šokį. Smalsuolių netrūko – o Frau nė nemanė sustoti: teigiama, kad ji straksėjo ir kraipėsi dar bent šešias dienas, per kurias prie jos prisijungė 34 miestiečiai. Po mėnesio gatvėse blaškėsi jau per 400 pamišusių šokėjų. Miestą apėmė siaubas, anot vieno vokiečių metraštininko: „..šimtai vyrų ir moterų sukosi ir šokinėjo turgaus aikštėje, skersgatviuose ir gatvėse. Daugelis jų po kelias dienas nieko nevalgė, kol liga neaprimdavo…“ Strasbūro valdžia žinojo, kad šiems nelaimėliams nelabai kuo bepadėsi (mat per tuos kraštus, Elzasą, tokia epidemija ritosi jau septintą kartą), telieka laukti, kol pasiutimas pats išsikvėps. Todėl mieste tebuvo suręsta pakyla ir pasamdyti muzikantai, mat iš patirties žinota, jog apsėstuosius tegalima apraminti muzika. Laikas išties pasirodė geriausiu gydytoju – po maždaug mėnesį trukusio siautulio „šokių maras“ baigėsi. Tiesa, gera dalis nelaimėlių epidemijos pabaigos nebesulaukė – daugelis jų mirė nuo širdies smūgių, insultų ar išsekimo. Jų artimiesiems teliko guostis, kad pražuvėliai, matyt, nukeliavo tiesiai pas Šv. Vitą.
Ilgainiui susivokta, kad visa, ką geriausio gali pasiūlyti to meto medicina ir artimieji – tiesiog prižiūrėti nelaimėlį jo priepuolių metu. Pastebėta, kad pastaruosius labai traukia vanduo ir raudona spalva, juos kiek apramina muzika ir…tikri šokiai. Stengtasi tokiais būdais apsėstųjų energiją, tarytum nevaldomą upę, bent nukreipti saugesne vaga, nes visi potvyniai anksčiau ar vėliau baigiasi.

Ir todėl aš nuoširdžiai džiaugiuosi, kad kiekvienais metais vėl ir vėl ateina gegužės mėnuo ir pirmoji jo savaitė – kada visas Vilnius nukreipiamas saugesne, šiuolaikinio šokio vaga. Vaga, leidžiančia Miestui ir jo Žmonėms bent trumpam atsipūsti nuo kasdienio švento Vito šokio, o prisiminti kažką tikresnio, žmogiškesnio ir, gal truputį, dieviškesnio.

Naujasis Baltijos šokis turi labai aiškiai apibrėžtą švietėjišką misiją – metai iš metų jis pristato novacijas ir konstatuoja tendenciją – kur link, kaip ir kodėl juda šiuolaikinis šokis. Akivaizdu, kad jau penkioliką metų visos švietėjiškos organizatorių inspiracijos sukoncentruotos į vieną iš svarbiausių Festivalio segmentų – Lietuvos šiuolaikinio šokio bendruomenę. Į visus šiuolaikinio Lietuvos šokio kūrėjus, kuriems suteikiama unikali proga pristatyti savo naujausius pastatymus tokiame svariame tarptautiniame kontekste. Aš esu visiška diletantė šioje srityje, nes tik šiais metais mane tiesiog pribloškė toks netikėtas užsienio ir lietuvių šiuolaikinio šokio kūrėjų darbų sugretinimas, galimybė iš karto po vokiečių Silke Z. Resistdance spektaklio „Sweded – gyvenimas tarsi kopija“ pasižiūrėti naujausią Vyčio Jankausko šokio teatro premjerą „Judantys taikiniai“ ir finale pasidėti prasminį meninės programos tašką su Klaipėdos menininkų grupės „Žuvies akis“ kompozicija „Aikštelėje laisvų vietų nėra“. Po šio vakaro atradau sau tiesiog pribloškiančių ir labai džiugių, ir bauginančių lietuviško šiuolaikinio šokio fenomenų.

Foto Gediminas Jackevičius

Apie Lietuvą, lietuvius, lietuvišką meną norisi galvoti ir kalbėti vis daugiau ir intensyviau, gal tai sąlygoja kaimyninėse šalyse vykstantys sociopolitiniai kataklizmai, o gal vėlyva meilė ir pasididžiavimas savo tauta ištinka tiesiog taip – kad ir stebint viename iš svarbiausių Lietuvai meno festivalių pristatomą choreografo Vyčio Jankausko kūrinį. Nes „Judančiuose taikiniuose“ su tokia precizika, kruopštumu ir meile atkuriama tai, kas mumyse yra stipriausia ir unikaliausia. Vienas išmintingas žmogus yra labai smarkiai nusistebėjęs mūsų tautos ištverme ir gyvybingumu, pasak jo – tai labiausiai išskiria lietuvius iš kitų tautų. Ir ši mintis man sugrįžo bumerangu stebint būtent „Judančius taikinius“. Turbūt juokinga, kad toks lyg ir apie standartines 21 amžiaus temas – manipuliaciją, susvetimėjimą bylojantis kūrinys iššaukia tokias tautinio pasididžiavimo bangas, bet gal tai slypi tuose „Judančių taikinių“ kūrėjų apčiuoptuose vidinių santykių svertuose, tame neišsemiamame nore įsikibti į artimą savo, troškulyje, geisme artumo, baimėje likti vienam.

Kaip atrodo lietuviška neimanomybė būti ir nebūti kartu? Stulbinančiai švelniai ir jaukiai gosliai. Jei taip galima išsireikšti?! Nes tas ketvertas savo santykių plokštumose ir tiesėse įkalintų žmonių yra svarbūs vieni kitiems – net brutalume, atžarume, agresijoje kito atžvilgiu slypi didžiulės neišeikvotos meilės atsargos, godulys gyventi ir duoti. Tą patį vakarą rodytame vokiečių „Sweded – gyvenimas tarsi kopija“ lyg ir buvo paliestos tos pačios temos, nubrėžtos labai panašios emocinės kreivės, net ir judesio, meninės išraiškos priemonės savotiškai atliepė po jų sekusį lietuvių spektaklį. Tik gal vokiečiams pritrūko to keturių žmonių, dviejų vyrų ir dvejų moterų harmoningos, grafinės darnos ir pusiausvyros, žmogiškos laimės ir beviltiškumo būti kartu, drauge ir švelnume, ir agresijoje, nesubyrant į paskiras individų dulkes.

Foto Gediminas Jackevičius

„Sweded“ herojai pasirenka nebūtį čia ir pasinėrimą į surogatinę virtualybės, medijos, kino realybę. „Judančių taikinių“ herojai neturi pasirinkimo – jie privalo išgyventi čia, šios nuolatinės medžioklės, ujimo, emocinio ir fizinio išnaudojimo sąlygomis. Auka pamilstanti savo kankintoją, auka ir kankintojas besikeičiantys savo vaidmenimis, žiūrovas emociškai įtraukiamas arba atstumiamas ęia pat jausmų ringe vykstančios kovos – tokie aštriausi šio scenos ringo kampai. Nes pavojingiausios šioje kovoje akys, žvilgsniu sutramdančios arba įkaitinančios auką, kūnas čia tampa gyvu ginklu ir įkalčiu, vitališkumu, tvirtybe ir gležnumu pralenkiantis bet kokį karinės pramonės šedevrą. Choreografui Vyčiui Jankauskui lyg kokiam karo dievui teko užduotis suvaldyti nesuvaldomą ir išreikšti neišreiškiamą – įvardinti, atrasti ir įprasminti keturis visiškai skirtingus žmones vienijančią bendrybę, sukurti visus vienijančios ir neišsenkančios energijos lauką. Jam pavyko ir nepaisant kiekviename kare ištinkančių aukų ir praradimų šio spektaklio kūrėjai gali pagrįstai didžiuotis pergale.

Nugalėtojai neteisiami, o štai nugalėtieji matyt patys geriausiai žino, kas gi šį kartą jiems pakišo koją, sutrukdė sušoktį savo didžiojo šanso šokį Naujajame Baltijos šokyje 2012. Gal kalti buvo mediniai pagaliukai į šipulius subyrėję jau po pirmų minučių, šokėjui Petrui Lisauskui pabandžius išbelsti kokį tai ritmą choreografės Agnijos Šeiko premjerinėje „Aikštelėje vietų nėra“. O gal pamaišė pernelyg sunkūs kailiniai, ar apatiniai per ankšti buvo, o gal šiaip pilnatis kaip kiaušinis virš Vilniaus suspindo. Atsisakau aptarinėti ir komentuoti šį „Žuvies akies“ spektaklį – nes man jis priminė baugiai po mūsų kraštą plintantį protinio kaltūnizmo atvėjį – norėtą pasakyti tiek daug ir taip iš esmės, o gavosi suveltai, nerišliai, prėskai ir anemiškai kaip visada. Lyg ir apie vyro tapatybę, bet kažkodėl prasidėjo sutanomis apsirėdžiusių diedų mojavimu kumščiais ir dramblota akrobatika. Lyg ir apie tapatybėje pasimetusius vyrus, bet kažkodėl vėl per baltom kojinaitėm pasipuošusio berniuko „erotišką“ vinguriavimą klubais ir manekenišką pasivaikščiojima scena-ringu-podiumu. Čia būta daug vyriško juoko pro turbūt ašaras, tik norėtus suvokti ir tų ašarų ir to juoko pirmapradį šaltinį, priežastį? Tai ar gera vis tik būti vyru – čia ir dabar – drąsioje, ištvermingoje, aistringoje ir bukoje, sutrikusioje, neprotingoje Lietuvoje?

Spektaklio anonsas privertė suklusti – menininkės, pabėgusios iš komunistinės Kubos ir bandančios įsitvirtinti Danijoje, istorija priminė visą eilę analogiškų tarptautinių projektų, bandančių spekuliuoti bet kokiam – baltarusiškam, eksjugoslaviškam ar rusiškam politiniam režimui besipriešinančio kūrėjo tema. Kaip bebūtų paradoksalu, bet dabarties laikas ypač palankus suvešėti įvairiausio plauko projektams, primygtinai baksnojantiems į eilinį karščiuojanti tašką pasaulio žemėlapyje. Dažniausiai, visai nesvarbu, kuriame pasaulio žemyne dega socialinis ar politinis gaisras – Afrikoje, Artimuosiuose Rytuose, Pietų Amerikoje, Europoje  – visada atsiranda verslus kūrėjas, gebantis iš lokalaus kataklizmo pasidaryti politiškai korektišką ir pelningą meninį iventą. Gal tai natūrali persisotinusio EU gyventojo reakcija, bet aš nuoširdžiai apsidžiaugiau dėl visiško neįmanomumo Aline Sanches priskirti prie elitinės homo projecticus kąstos. Reikėtų akcentuoti, kad gėdingas mano išankstinių nuostatų žlugimas įvyko jau pirmosiomis „Aline ne viena“ spektaklio minutėmis, nes miniatiūrinė, iki tobulybės grakšti ir tvirta Aline žiūrovą priverčia tapti sąjungininku, bendražygiu ir bendraminčiu jos nelengvoje kelionėje į save.

Foto D.Matvejevas

 Spektaklio kūrėjų pasirinktos minimalios, taupios, asketiškos išraiškos priemonės tampa ypač aštriu kontrastu sodriai, ekscentriškai, valingai šokėjos asmenybei. Yra žmonių, nemokančių paslėpti vidinės šviesos, pozityvumo, kažkaip išgyvenančių šiuolaikinio pasaulio džiunglėse ir be storų išorinės apsaugos šarvų. „Aline ne viena“ reprezentuoja būtent tokį, ypač retą, šiuolaikinio žmogaus egzempliorių. Jos nesusipriešinimas su aplinka, atvirumas pasauliui tampa universaliu atspirties tašku, idėjine spektaklio ašimi, sujungiančia labai asmeniškus, individualius Alines išgyvenimus ir patirtis su mūsų visų patirtimi ir nueitais gyvenimo keliais. Keletas prasminių akcentų Alines gyvenimo istorijoje: baleto mokykla, leidusi pasijusti svarbiausia, reikšmingiausia mergaite pasaulyje, dievinantis tėvas, įkalinęs paauglę dukrą mistifikuoto, virš minios pakylėjančio „aukštojo“ meno bokšte, išsiskyrimas su šeima ir maksimalus suartėjimas su palikta gimtine – Kuba per autoidentiteto paieškas, per kalbą, muziką, šokį yra tik paskiri fragmentai, atskiros mozaikos detalės jos portrete. Visumą kuria labai skirtingi, momentiniai arba nuolatiniai, pastovūs dalykai – vaiko, Alines dukros meninis įkūnijimas scenoje išlieka net ir išstūmus vaikišką vežimuką iš scenos, nes istorija pradėta pasakoti dukrai. Pastovūs Alines partneriai scenoje – muzikantai, ne tik muzikinio spektaklio lauko kūrėjai, jie virsta ir lakmuso popierėliais, net fiziškai persigeriantys herojės nuotaikomis, praplečiantys emocinę išgyvenimų amplitudę, pagaliau tampantys kuriuo nors vienu iš herojės gyvenime sutiktų vyrų – o gal tiesiog vienu vyru, su šimtu veidų, neapleidžiančiu ir papildančiu mūsų Aline.          Dar esame mes – godūs svetimų istorijų, atviri nuoširdumui ir aistrai, tikrumui ir grožiui. Tokie žmogiški žiūrovai, beveik kaip naujieji Alines tautiečiai danai, beveik sotūs europiečiai, sutrinkantys kito žmogaus tragedijos akistatoje. Ir nerandantys žodžių nei paguodai, nei visos šios istorijos įvertinimui, nes tai, ką matėme, buvo tikra, nes supratome, kad aktorė talentinga balerina ir dar talentingesnė tradicinių Kubos šokių ir melodijų atlikėja, o gal mediumas – gebanti savo mažame kūne sutalpinti visą šokoladinę, sultingą, juslingumu pulsuojančią Kubą. Šalį, kuri sugrįžo pas heroję mažosios dukrelės pavidalu, dainomis, šokio judesiais ir kalba. Šalį, kurią Aline iš naujo susikūrė iš savęs, iš savo kūno, kraujo, emocijų, patirčių, ašarų ir juoko – tokių mažų ir amžinų dalykų, iš kurių susideda pažadėtosios žemės, rojai visada esantis su tavimi, kiekvieno iš mūsų K-U-B-O-S.

Foto D.Matvejevas

http://www.dance.lt/

Foto Kamilė Žičkytė

Vilkaitis – kosminis, tobulas ir vis labiau stebinantis su kiekvienu savo pasirodymo epizodu, nors mažoka jo, norisi man dar Vilkaičio “Dieviškojoje komedijoje” – seiletekis prasideda iš gerumo stebint tokį meistrą pagaliau laigant po sceną. Aha, dabar idėjos – na, utelių užpulta degradavusi dvasininkija banalu, bet savotiškai drąsu, o ir popiežių paspardyti madinga, šiais laikais ir anais laikais, taip sakant… Nekaltučiai, spindinčiom akutėm ir raiškia dikcija išsiskiriantys jaunikliai Nekrošiaus studenčiokai vaidinantys, kad vaidina labai jau kaltas Dantės Pragaro sieliūkštes – dar banaliau… Antisemitiniai, antiklerikaliniai juokeliai Nacionalinio scenoje drąsu, tik kažkaip neįprasta! Aha, vaizduotės teatras, vizualinė askezė, ką ten askezė, visiška negalia – toji romiai iki finalo scenoje pradunksojusi milžiniška sfera, vos vos atsiverianti finale, tas fortepijonas ir trys kėdės bei gi visi butaforinėm skylutėm dekoruoti varguolių apsiaustai savo nykumu ir monotonija matyt ir buvo skirti stumtelėti mus į tą sakralųjį vaizduotės teatrą, matyt… Kelios scenos ir stumtelėjo, ypač – tos kuriose savo jaunatvišką kūrybinę aistrą, meninio degimo liepsnas išlaisvina jaunieji aktoriai Paulius Markevičius ir Beatričė – Ieva Triškauskaitė.

Foto Kamilė Žičkytė

Žinau, kad jaunimą reikėtų obliuoti, menkinti, nesuprasti ir apskritai paneigti, kaip kad čia pvz. Nors man būtent šių jaunųjų aktorių buvimas scenoje kažką niūniuojant, dūzgiant, cypčiojant, neršiant, glaustantis pakampėmis, nesinchronu judant ir neunisonu dainuojant pasirodė pakankamai tikras ir natūralus, ganėtinai išteisintas ir labai mielas, turintis tikrą meninę vertę šiame spektaklyje. Na ir kas, kad jaunimas tėra blanki masuotė, savotiškas erotinio impulso, erotinės ir kūrybinės energijos akumuliatorius – ach visos tos iki ašarų mielos grakščios pėdutės, apautos baltomis pėdkelnėmis, tos kukliai apnuogintos gležnos rankutės, ilgos garbanos, žydri kaspinėliai ir tyros, liepsnojančios akys su tokiu tikėjimu ir viltimi keliamos į scenos paskliaustes… Juk būtent tokie jaunystės, tyrumo, nekaltumo, nepatirties ir didžiulės gaivališkos energijos klodai ir yra tikrasis mūsų tautinio teatro turtas, vertė, kol kas išnaudojama tik keleto ypač patyrusių scenos vilkų. Tai tiek padreifavimų “Dieviškosios komedijos” tema.

Ir dar, gal kas nors man padėtų iššifruoti dieviškojo Beno Šarkos euforizuotą monologą, paklausus apie įspūdžius po šios premjeros. Pasak jojo: “Vakar buvau svingerių klube. Tokiam masiniam dar nekart nebuvau, ir tokių seksualiai šaltų svingerių dar nebuvau sutikęs. Jų užpakaliai labai minkšti, o galvos laabai kietos. Nors jei užpakalinė dalis labai minkšta, tai nereiškia, kad ji kam nors tinkama. Porą kartų buvau susijaudinęs, bet ne nuo svingerių masiškumo, o nuo vienuolės, kuri sėdėjo man iš dešinės. Dedu pliusą skaistybei ir dedu minusą svingeriams. Štai kur tikroji skaistykla, kur skaistybė skaisčiai šviečia ir visos skylės pačios išsiplečia, kai tiktai joms reikia, be jokių pašalinių liaudies teatro kompensacijos elementų”…. citatos pabaiga. Apie ką jis čia, bl?

Pagrindinius poetų Dantės ir Vergilijaus vaidmenis naująjame spektaklyje kuria Rolandas Kazlas ir Vaidas Vilius. Taip pat spektaklyje žiūrovai išvys senokai scenoje nematytą Remigijų Vilkaitį ir visą būrį jaunų, šiemet baigiančių studijas Muzikos ir Teatro akademijoje, aktorių. Muziką spektakliui kuria Andrius Mamontovas, su kuriuo sietinas ir antrasis svarbus „Meno Fortui“ ir visiems Lietuvos teatro mylėtojams įvykis.

Foto Meno fortas

Gegužės 11 dieną sukanka lygiai 15 metų nuo garsiausio E.Nekrošiaus spektaklio „Hamletas“ premjeros. Ta proga teatras kviečia visus į jubiliejinį V.Šekspyro dramos spektaklį Nacionaliniame dramos teatre Vilniuje. Apkeliavęs visą pasaulį, geriausiu lietuvišku spektakliu tituluojamas, „Hamletas“ Gegužės pabaigoje bus rodomas Londone, „gimtąjame“ Globe teatre, kuriame dirbo ir kūrė pats Šekspyras. Šios gastrolės yra artėjančių vasaros Olimpinių žaidynių kultūrinės programos dalis.

Foto Kamilė Žičkytė

Tiesiai po jų žiniaskliados jaunaisiais  Lietuvos  teatro anarchistais pakrikštytas judėjimas  išvyks į Vokietijos mieste Hildesheim rengiamą teatro festivalį, kuriame ne tik kelis kartus parodys savo spektaklį „No Concert” , pristatys kitų savo spektaklių video įrašus, bet ir dešimties dienų stovykloje pradės savo būsimosios  kitais metais numatomos premjeros repeticijas.  Apie ją kol kas viešai nekalbantys „No theatre” nariai žadėjo, kad visus besidominčius ir laukiančius šios intriguojančios naujienos žiūrovus pasieks vaizdinė bei dienoraštinė informacija tiesiai iš Vokietijos. Iš jos ir bus galima bandyti nuspėti, kur toliau pasuks „Telefonų knygos” puslapius bei FLUXUS „vandenis“ išnaršęs režisierius V.Bareikis.

Šiame sezone jo vadovaujamas teatro judėjimas „No theatre” džiugino savo žiūrovus ne tik reguliariai rodomais ankstesniaisiais savo spektakliais, gastrolėmis užsienyje,  bet ir didžiulio atgarsio sulaukusia premjera „MR.FLUXUS, arba ŠARLATANAI?” . Teatro judėjimui buvo įtekta garbinga kasmetinė Shmule’s Young’o premija bei keli kryžiai.

„Pradedant šį sezoną, pagrindiniais uždaviniais laikiau „MR.FLUXUS, arba ŠARLATANAI?”  spektaklio premjerą bei ryšių su užsienio teatro bendruomėne gerinimą. Todėl labai džiugu, kad turėsime garbės baigti sezoną tokia įdomia išvyką, kurios pats nekantraudamas laukiu. Praeitą vasarą praleidome Druskininkuose kurdami naująjį spektaklį, o šį sykį nusišypsojo laimė pradėti dirbti  būnant  svečioje  šalyje. Po to dar vyksime į Moldovoje vyksiantį Jaunosios Teatro režisūros festival, kur pristatysime „Telefonų knygą”.  Taigi manau, kad šio sezono uždaviniai bus įgyvendinti. Kalbėdamas apie naująjį savo darbą, galiu pasakyti, kad kitame sezone planuojame išleisti  „diptichą” pagal to paties autoriaus du kūrinius, tačiau yra viena taisyklė, neleidžianti apie juos kalbėti. Taip pat  džiaugiuosi, kad šiame pradiniame etape jį pradėsime kurti su visu „No theatre” branduoliu, tai yra žmonės dirbę ir su pirmuoju  spektakliu „NO CONCERT”, todėl manau, bus labai įdomu pasinerti į naujas paieškas, prašokant susipažinimo, vienas kito perpratimo ir kitus jau praeitus etapus. Tačiau jau dabar žinau, kad vėliau prie mūsų šiuose darbuose galės prisijungti ne vienas naujas narys”- intrigavo režisierius V.Bareikis.

Visus koja kojon kartu einančius „Ne Teatro” ( angl. „No theatre”) mylėtojus judėjimas kviečia į Menų spaustuvėje vyksiantį trijų spektaklių maratoną, kuriais teatro judėjimas užbaigs sezoną Lietuvoje.

Balandžio 22 d. 19 h. „Pamišėlio užrašai”

Balandžio 24 d. 19h. „No concert”

Balandžio 26 d. 19h. „Telefonų knyga”

Ir jau tada ji papasakos visą tiesa apie “Auksinę kaukę 2012″ – kiek ten to aukso likę po medicininiais tvarsčiais, ant drastiško kosmetinio remonto ištiktos visuomenės, šalies, miesto veido. Tikiuosi pašlovins ir jaunųjų Rusijos teatro didžiavyrių Konstantino Bogomolovo, Jurijaus Butusovo, Mindaugo Karbauskio menines kovas bei gi klajones. Prisimins ir savo blaškymusis auksiniame rusiško teatro trikampyje – Majakovskio teatras- MCHAT’as – Satyrikonas, bei klaidžiojimus teatrų Doc, Praktika tuneliuose ir pusrūsiuose. Gal net ir pravirks, lydyto aukso ašaromis, karčiais meilės žodžiais minėdama Konstantino Bogomolovo spektaklį “Lyras. Komedija”. Spektaklį dėl kurio į Maskvą ir atgal verta būtų ir pėsščiomis nukeliauti. Nes tokia teatrinė piligrimystė atpirktų 10 metų beprasmiškos teatrinės kasdienybės.

Spektaklio “Lyras. Komedija” posteris

O gal grįžti visada tam, kad pasidalintum, paskleistum gerąją arba blogąją naujieną, permąstytum įvykius prieš ir po, pasidarytum išvadas? Tai dalinuosi – tona knygų apie teatrą – jei tik gims noras pasiskaityti kurią nors iš mano partemptų – geriausių lenkiškų pjesių, geriausių prancūziškų pjesių, geriausių pastarųjų trijų metų rusiškų pjesių – maloniai prašom! Gera naujiena – geriausio šiuolaikinio teatro klodai glūdi Maskvoje, bloga naujiena – mes vis dar linkę galvoti, įsivaizduoti, kad užtenka pasidomėti lokaliais teatriniais pirstelėjimais paryžiuose ar londonuose ir tapsim tokie cool, tokie laisvi, išsivadavę nuo bendros praeities, bendros ateities, genetinės, dvasinės, intelektualinės bendrystės, chaaa o išvada, moralas – gal po metų, kai ateis metas pjauti tai, kas pasėta…

Foto – teatras “Lėlė“

Jei Jūs, gerbiamieji skaitytojai, turite vaikų, manau drąsiai pritarsite mano nuomonei, kad šiuolaikiniai mažieji žiūrovai anaiptol nėra kvaili, ar kaip nors kitaip gamtos nuskriausti žmonės. Dažnas trimetis samprotauja, diskutuoja ir geba išsakyti, įvardinti labai įdomias, netikėtas išvadas. Mes visi kalbam su savo vaikais, šnekamės apie kasdienius reiškinius, emocijas, įvykius. Šiuolaikinis teatras vaikams, mano nuomone, desperatiškai bando ištrinti kalbą, žodį, mintį iš savo konteksto. Rugsėjo mėnesio spektakliuose buvo galima išgirsti garsų – mykimo, čiauškėjimo, niūniavimo, dejonių, riksmų, veblenimo, bet tik ne raiškių, prasmingų žodžių perduodančių aiškią, skaidrią, nesuveltą mintį.

Aš viską suprantu – toks konceptas, meninis užmanymas, o ir spektaklių kūrėjams reikia pririnkti salę, išlaikyti vaikų dėmesį, nenuvarginti jų ir patikti tėveliams. Panašu, kad entertaiminame, linksminame, žaidžiame su vaikiška publika kaip išmanom ir dar gi nuoširdžiai tikėdami tuo ką darome, kutename mažąjį žiūrovą, nes taip lengviausia iššaukti reakciją – džiugesį, pasitenkinimą reginiu, spektakliu. Liūdna, kad visi teatro vaikams kūrėjai pasirengę pamaloninti bet kurį vaiko organą – akeles, ausytes, delniukus, kojeles.. tik va smegenys, pagrindinis vaiko organas, apeinamas, jokie impulsai, deja, juose neužsilieka

Foto – “Stalo teatras“

Mano mažųjų Sirenyčių žiūrėti spektakliai tikrai nepriskirtini prie nekokybiškų meninių produktų. Kūrėjai į kiekvieną jų įdėjo ir daug širdies ir pūdą kūrybingumo ir išmonės ir meilės vaikams. Klausimas, ko aš čia kabinėjuosi? Nes man nepatinka nūdienos santykis į vaiką – vartotoją, vaiką – virtualybės auką, nebegebantį suvokti ir priimti minties, idėjos, tiesos, jos prieš tai neįvyniojus į spalvotą vizualybės vatą. Aš nekenčiu tos sušvinkusios „šiuolaikinės“ tendencijos apskritai išniveliuoti mintį, idėją, tiesą iš mūsų būties, dabarties. Tai liūdna, to neturėtų būti, norėtųsi tai pakeisti – o gal tai pasikeis savaime, kai užaugs ta mūsų nuostabioji, šiuolaikinio teatro užkutenta vaikų karta?

Koks paradoksas, jog tenka šturmuoti Maskvą tam, kad iš esmės išpildyčiau vieną iš savo teatrinių svajonių – pamatyti gi pagaliau tautiečio, Maskvos Majakovskio teatro vadovo, režisieriaus Mindaugo Karbauskio spektaklį. Aleksandro Ostrovskio “Talentai ir gerbėjai” Rusijos teatro kritikai vadina ode Artistams. Smalsu, vienok!

Foto Golden Mask

Rusiško keiso vinimi šiais metais turėtų tapti režisieriaus Konstantino Bogomolovo tragikomedija “Lyras. Komedija” Sankt Peterburgo teatras Prijut komedianta. Spektaklis kurio veiksmas vyksta 1944 – 1945 metais kažkur SSSR ir Vokietijos paribiuose, spektaklis, kuriame mėgaujamasi nenormatyvine leksika, Nyčės tekstais,  ir moterimis atliekančiomis vyriškus vaidmenis bei atvirkščiai, suskaldė Rusijos teatrinę bendruomenę į du visiškai priešingus polius – už ir prieš.

Foto Golden Mask

Tai tiek vilčių ir lūkesčių… O tarpuose tarp spektaklių pasižadu pamąstyti apie tai, kad “Kritikas turi teisę būti piktas”, turi teisę į “totalų nusivylimą”.  Jis gali būti “kandus ir piktas” ir net gi privalo tokiu būti, bet jis neturi teisės būti neadekvačiu savo objekto atžvilgiu.

Nes baigsis tuo, jog КРИТИКУЙ, НЕ КРИТИКУЙ, ВСЁ РАВНО ТЕАТРУ – …

Su meile, Jūsų….

Ką čia bepridurti?

Na, gal tik pakvescionuoti žaviosios Auksinių kryžių komisijos nuomonę, jog, pasirodo, nebuvo šį sezoną nei apdovanojimams verto šokio pokio, nei Lėlių teatro pastatymo! Faktas ir tai, kad lietuviško profesionalaus teatro ribos užsibaigia ties Gedimino prospekto ir Basanavičiaus gatvės sankryža, o visa išlikimo šiuolaikiniame teatre filosofija sutelpa genialioje Sigutės Stonytės frazėje “Išmok kvėpuoti.”

Kadangi to niekada nemokėjau ir nebeišmoksiu, iš 600 vienetų teatrinio elito sutalpinusios erdvės norėjosi bėgti ten, kur smirdi cigaretėmis, kava ir išmetamosiomis dujomis. Tai noras ištikęs po pirmo renginio pusvalandžio, nes pradžios gaivus oro gūsis įsiveržęs į akademinę sceną baltais ir sijonuotais No Theatre vaiduoklių pavidalais buvo vienas iš gražiausių ir prasmingiausių šio sezono teatrinių potyrių. Be viso kito, didžiojo aktoriaus ir žmogaus Ainio Storpirščio padėkos žodis atsiimant kryžių turėtų būti aukso raidėmis iškaltas ant visų teatrų frontonų:

“Pirmiausia noriu padėkoti Dievui. Ačiū Dievui, nes jis yra. Jis yra visada ir jis visada yra čia. Antra, ačiū gimtajai kalbai už tokį gilų ir subtilų pasaulio supratimą. Trečia, ačiū gimtajai žemei, kuri mane užaugino. Pažadėtajai žemei, kurioje mes visi gyvename po Dievo apvaizda, nebijodami jokių stichinių nelaimių, turėdami gėlą vandenį, miškingus kraštus, ir vis tiek leidžiame sau nepelnytai ją dergti žodžiais ir kartais darbais. Ketvirta, ačiū visiems, kurie ką tik laimėjote šitą apdovanojimą. Visiems, be kurių pagalbos Ainis Storpirštis čionai nestovėtų. Ačiū artimiesiems, ačiū mokytojams, ačiū dvasininkams bei gydytojams, ačiū besimeldžiantiems, gero linkintiems, petys petin einantiems, nugarą saugantiems broliams ir seserims, ypač ačiū tiems, kurie palaikėte mane, kai aš pats jau nebegalėjau stovėti. O tai, mano mielieji, įkvepia, nes tiktai žmogus gali įkvėpti kitą žmogų. Sakydamas „žmogus“, turiu galvoje žmogiškumą. Ne šunėkas, ne pacukas, ne žmogėnas, ne žmogiūkštis ir ne asilas, o žmogus. Mūsų nelengvoje tautos istorijoje yra begalės žmogiškumo apraiškų. Žmogiškumas yra vienas svarbiausių mūsų tautos bruožų, kurį mes dažnai leidžiame sau pamiršti. Šis bruožas yra vienintelė priežastis, kodėl šita žemė dar neišvarė iš čia mūsų visų, todėl visi skleiskime žmogiškumą, puoselėkime ir dalykimės juo. Taip mes niekada nepralošime, niekada. Ir čia negalioja: niekada nesakyk niekada. Tiesiog niekada“.

Nes kas tie vaikai – kažkokios atliekos, šalutinė gero pasidulkinimo be apsaugos priemonių, pasekmė, tikriausiai. Na, gal dar simbolis, kurį išreikšti galima taip režisieriaus Gintaro Varno mėgiamom plastikinėmis lėlytėmis, suvertomis ant amžinojo fortūnos rato stipinų. Na, tokie vargano dievulio muliažai, plastiko gabalėliai, pasmerkti nebūčiai dar negimę, pačioje savo idėjinėje užuomazgoje Ir kas juos gimdo – vyrmoterės, dadaistai, siurrealistai, Kubilius, Teiresijus, Varnas ar Salvadoras Dali visiškai nebesvarbu… Svarbu konstatuoti, kad buvo šmaikštu – http://www.lrytas.lt/-13321441831330434192-%C5%A1maik%C5%A1tus-spektaklis-lyg-sapnas.htm ir gera beveik kaip sapne, kurio finale gali išsprogdinti Gedimino 11 arba bent jau nupurkšti kaip kad “Teiresijaus krūtų” spektaklyje, ministrų kabinetą pesticidais. Kodėl? Nes juose slypi blogis, prigimtinė valdžiažmogių kaltė? Nes jie savo bukais bajeriukais neatitaiko į priplėkusias dadaistų šmaikštybes? A, nes ministras pirmininkas kažkada sau leido nešmaikščiai pajuokauti apie bandeles kepančius menininkus…

Foto Kamilė Žičkytė

Būtent tokį kilimą gėlių kas vakarą reikėtų patiesti po aktorės Eglės Mikulionytės kojomis. Iki banalumo tobulai gražių pavasarinių tulpių kilimą už tai, kad ji yra, už tobulą teatro stebuklą, aukščiausios prabos teatrinę meistrystę, orią laikyseną ir gebėjimą scenoje būti nei nuoga, nei apsirengusia, o tiesiog nebanaliai paslaptinga ir neperprantama.

Nes jau tas priešpremjerinis Gyčio Ivanausko teatro pažadas ar grasinimas būsimiems “Marko – Kavolių kabareto” žiūrovams: “Scenoje nuogi aktoriai. Labiau nuogi, negu būtų nusirengę – nuogas jų vidus!” privertė žagtelti nuo originalumo. Kaip gerai, kad niekada neišsipildo nei vienas lietuviškos reklamos šūkis – “Kavolių kabareto” atveju žiūrovai turi galimybe išvysti tiesiog jautrų, nuoširdų, gal kiek sentimentalų, bet ir šmaikštų, išradingą, žaismingą ir net visiškai emocinėmis žarnom nepradvokusį spektaklį. Žinoma, mane labiausiai pamalonintų jei spektaklis vadintųsi maždaug taip – “Ponios Madam Kabaretas”, ir jei spektaklio kūrėjai galiausiai apsispręstu ir apsistotų bent ties keliomis pagrindinėmis temomis ir jas pagilintų, o ne šimtais pabirų karoliukų pažertų savosios arenos rate. Bet tai juk ne žiūrovo valioje, man tik leistina panuobodžiauti lūkuriuojant kol senstantis beždžioniukas pagaliau ištransliuos savo kančią čia nebūti bei norą pasiekti išsvajotuosius penkių žvaigždučių rojaus vartelius ir tada vėl prasidės liepsningasis Madam svingas ir žaižaruojantys fejeverkai duetu su mieląja Silvija arba žmogum trombonu Kowalskiu.

Tai dabar jau turėčiau pasiaiškinti dėl tų Banalybės gėlių – visų pirma, tai spontaniška reakcija į spektaklyje dramaturgės Akvilės Melkūnaitės meistriškai įkomponuotus Šarlio Bodlero ir Fransua Vijono tekstus. Ir mano liūdesys dėl savo, kaip žiūrovo, suvokimo ir pojūčių ribotumo, trumpalaikiškumo, netobulumo. Juk dažniausiai ta mano ką tik regėta, išjausta sceninė tobulybė permalta manosios sąmonės mėsmalėje telieka blankiu ir plokščiu ką tik matyto reginio šešėliu. O dar kai pabandai juo aprašyti dažniausiai gaunasi taip juokingai liguistai kaip čia: http://vaidyba.blogas.lt/ Ypatingai rekomenduoju turbūt iki apsimyžimo nuoširdų http://vaidyba.blogas.lt/zaviausi-lietuvos-aktoriai-2011-470.html Tai tokie mes, banalūs savo ribotomis įžvalgomis, žiūrovai, skinantys ir dovanojantys banalias teatrines gėles.

Nors jeigu vis tik paklaustumėt manęs, atsakyčiau, kad tikrai vertas dėmesio spektaklis apie visus tuos pačius režisieriui Gyčiui Ivanauskui ir man ir jums svarbius bei įdomius dalykus turėtų atrodyti maždaug taip:

Duncan Hall “Lily my one and only”

Giuseppe Verdi

Dabar apie tai kaip atšventėme Kovo 11-ąją. Norėdama išvengti bet kokių sąlyčio taškų su tokiais tą dieną Vilniuje vykusiais reiškiniais, kuriuos savo drėgnom rankutėm taip išsamiai aprašė ir nufotografavo mažasis lietuviškojo interneto imbicilas Mykolas Pleskas savo bloge – http://www.kleckas.lt/blog/puvanti-kovo-11-osios-ideologija-gatvese nusprendžiau savaitgalį praleisti tikrame, gryname lietuviškame bažnytkaimyje. Atgaiva neapsakoma – kovo 11 dieną miesteliūkštis įprasmino labai simboliškai – tradicinės sekmadienio mišios ledinėje bažnytėlėje ir po jų vietinių moterų aktyvisčių suorganizuotas miestelio bendruomenės susitikimas su Tautos šviesuole, gyduole ir visų sferų specialiste Filomena Taunyte. Va taip! Ir jokių čia trispalvių, giesmių ir vienų teisiųjų kovų su dar teisesniais aš neaptikau.

Foto Buržujaus rašinėliai

Pabaigai noriu pasidalinti tuo, sakraliausiu ir tyriausiu šaltiniu, guodžiančiu ir palaikančiu mane visą šią savaitę. Tai mano mylėtas, primirštas ir vėl atrastas Floberas: “Aš jaučiu, kad springstu neapykanta savo meto kvailybei. Šūdai kyla prie gerklės, lyg man būtų įstrigusi išvarža. Bet aš noriu juos išsaugoti , sutirštinti, sukietinti; padaryti iš jų minkalą ir išteplioti juo devynioliktąjį amžių taip, kaip indai ištepa pagodas karvių mėšlu.” Pratęsimas čia – http://kaineskaitau.blogspot.com/2012/03/kovo-knygu-klubas.html

Susikaupė keletas neišsakytų naujienų, pradedant Lietuvos Piratų Partijos atgimimu, baigiant mano mažuoju blaivystės jubiliejumi ir žadėtais nesusilaikymais po kiekvienos sceninio meno dozės.

O dozės buvo dvi: lygiai prieš savaitę – “Kablyje” NeTeatro rodytas Fliuksusinio šarlatanizmo seansas ir vakar vakare Operhauze pirmą kartą mano gyvenime pasižiūrėta ar pasiklausyta “Traviata“, kuri pasirodo ten yra vaidinama jau 739-ą kartą.

Fliuksusinių reikalų dabar nekabinsiu, o pasinersiu į slėpiningą klasikos pasaulį – juk iki šiol aš maniau, kad tas pasaulis mano širdžiai artimesnis negu modernaus meno apsišikimų interpretacijos. Tačiau besėdint minkštame Operhauzo krėsle mane visą laiką kamavo viena mintis:

“Jeigu tai kas vyksta scenoje perkelti į kvadratinę dėžutę, transliuojančią idiotams gyvenimo tiesas, ir visą informaciją pateikti ne “operos meno”, o TV priemonėmis, tai gautųsi paprasčiausia seilėta ir pakankamai meksikietiška muilo opera.” Visas reikalas tik apie tai, kaip mane myli ir aš myliu, kokia aš nelaiminga, kad mylėt negaliu, lia-lia lia-lia, siu-siu siu-siu, myžt-myžt myžt-myžt…

O jeigu dar pasigilinti į libretą – tai išvis, tipinis sušvinkusios kriminalinės romantikos poetizavimas – kurvos, gyvenančios iš lėbaujančių pisuoklių mokamų babkių, “kančios” ir “meilės” istorija… Su visais atributais kaip priklauso: čia ir naujas gerbėjas – sūnelis palaidūnas, ir baronas – nuolatinis klientas, ir tėvas bandantis ištraukti kurvų pizdom nuklydųsį sūnelį, bei perduoti jį į patikimas “doros ir nekaltos” mergaitės rankas, ir pati kurva – savo bukaprotiškumo ir kurviško gyvenimo būdo įkaitė, pradžioje sėkmingai lėbaujanti, o vėliau besišaukianti dangaus pagalbos ir galų gale dvesianti nei tai nuo džiovos, nei tai nuo sifilio ir tuo sukelianti džiaugsmingas publikos ovacijas.

Visą tai puikiai atitinka šizoidinė made in chuiznajetkokiojčainoj scenografija bei operinėmis pozomis paremta “vaidyba”.

Nuo pat pirmos scenos pakilus uždangai užlieja liumpeniška nostalgija 95-ųjų metų rusiškoms Vilniaus diskotekoms – nes būtent tokią estetiką transliuoja kiniečio režisoriaus ir pindosų dailininko bendras kūrybinis konceptas perkelti operos veiksmą daugmaž į neapibrėžtą mūsų dienų erdvę, su neoninėmis šviesomis, organstiklio lovomis, ant stalų besivaipančiomis go go kurviaškomis, per visą zadniką nuolatos aktyviai kažką rodančiu ekranu ir be galo konceptualiu škurliu – varvekliu-sietynu-stalaktitu, kabančiu nuo pat palubės iki scenos grindų ir besisukiojančiu visomis įmanomomis kryptimis.

Tiesiog spalvų ir formų šventė, kurioje vietos atsirado netgi šviečiančiam džedajų kalavijui, katruo tiesiog scenoje buvo paskersta visa banda bybis žino iš kur atsiradusių bulių.

Tačiau grįžkim prie esmės. Aš suprantu Verdžio amžininkus, tuometinius jo operų klausytojus – trinasi jie miestuose, stovinčiuose ant industrinės revoliucijos slenksčio, gūdus 1850-ieji, Lietuvoje baudžiava, baudžiauninkės motinos savo pienu žindo ponų šuniukus, supermarketų nėra, interneto nėra, kinoteatrų nėra, netgi debildėžių nėra, o visos Diuma knygos jau perskaitytos – ką gi veikti? Ogi nueiti ir pasižiūrėti seilėtekio į Operhauzą: apie tyrą kurvos meilę ir gilias jos pizdos aimanas…

Bet kam mums dabar, po pusantro šimto metų reikalingas visas šitas antikvarinis mėšlas? Tai tas pats, kas imti ir neturint kas veikti peržiūrėti visą “daugiaserijinį meninį filmą” “Vergė Izaura”. Pabandykit – pajusit fiziškai apčiuopiamą būties nerealumo jausmą.

Žinau, man pasakys – bet juk ten muzika! Arijos! O aš atsakysiu – kokios ten arijos, kai vienintelis Juozapaitis ir pagrindinės kurvos vaidmenį atliekanti dainininkė tesugeba tas arijas išdainuoti, o sūnelio palaidūno veblenimo toliau salės vidurio praktiškai jau nebesigirdi. Be to nėra nieko juokingiau, kaip lietuviai aktoriai lietuviškai publikai vaidinantys kokia nors ekzotiška civilizatorių kalba… Jautiesi, lyg po sceną lakstytų papūgos, suprantančios ką sako tik todėl, kad virš jos kaba švieslentė su subtitrais.

Nors turiu pripažinti – lietuvių atlikėjų itališkai dainuojama opera skamba nepalyginamai geriau negu dainuojama angliškai (čia aš prisiminiau ne per seniausiai klausytą “Meilę ir kitus demonus”). Operą anglų kalba gali klausytis ir nesibritkinti nebent tik anglakalbiai ir beviltiški derьmokratizuoti anglofilai.

Pabaigai aš išduosiu tai kas mane labiausiai užkabino: kodėl mums yra rodomos tokio turinio operos kaip “Traviata”, “Manona Lesko”, “Karmen”? Kokio bybio į prestižiškiausią šalies salę susirinkusi “elitiškiausia” publika turi gilintis į banaliausių kurvų, barakudų ir prostitučių nelaimingo gyvenimo peripetijas? Kodėl mums yra rodomas šitas šūdas, kodėl žiūrovas verčiamas tapatintis su kažkuo iš tos visos aplinkui kurvas besimalančios degradų, alkoholikų, ištvirkėlių, parazitų ir bevalių idiotų šutvės? Čia tos taip vadinamos vakarietiškos vertybės? Čia tai, ką geriausio gali mums pasiūlyti Vakarų kultūra?

Tai naхуй tokią kultūrą – tiesiai ant trijų išdidžių mongoliškų raidžių.

Pokalbį, kurio tema – „Teatras kaip pasiruošimas mirčiai“, ves teatrologė Ingrida Ragelskienė. „Gyvenimas – negalvojimas apie gyvenimą. Tai kvėpavimas. O teatras yra neatsiejamas nuo gyvenimo“, – svarsto Benas Šarka.

„Nenumirk po mirties“: tai yra maldos eilutė iš „Kukučio baladžių“  – pirmojo Beno Šarkos spektaklio, sukurto 1988 metais. Įkvėptas dzen budistinės tylos, tarp eilučių slypinčios tiesos, noro prisiliesti prie poezijos paslapties ir absoliučios vidinės laisvės Benas Šarka pradėjo savo teatrinį kelią.

„Legendos sklinda, kad pirmasis Beno Šarkos spektaklis buvo vienas įdomiausių kūrinių ir labai tikslių Martinaičio poezijos interpretacijų. Galima būtų teigti, kad bet kuris Šarkos spektaklio personažas ir iki šiandien atgyja būtent kaip Kukučio archetipas – kaimietis, pasimetęs mieste. Manau, tą ideologiją Benas iki šiol ir išlaiko, reaguodamas į aktualijas, fiksuodamas vartotojiškos visuomenės judesius spektaklyje „A-gu-gu”, kalbėdamas apie miestą ir jo legendas spektaklyje rusų kalba „Topor sosi”, bendraudamas su Stasiu Eidrigevičium jo hepeninguose, pasitelkdamas butoh šokį. Bet nuolat kvestionuojantis civilizaciją ir jos primestas normas” (teatro kritikas Vaidas Jauniškis).

Kaip ir pernai, visi pokalbiai filmuojami ir dedami į internetinę erdvę – puslapį www.menufaktura.lt

Iš esmės, po No Theatre premjeros “Mr. Fluxus, arba Šarlatanai?” vargšė Melpomenė turėtų išeiti į užtarnautą poilsį. Būtent ši premjera man įrodė, kad Lietuvoje yra jaunas, gyvas, unikalus Jaunas teatras ir fanatiški, degantys, talentingi jaunieji teatro kūrėjai. Be viso kito “Mr.Fluxus” mane asmeniškai išgydė nuo verbalinės diarėjos. Tikiuosi ilgam, nes tenka stebėti ir visiškai priešingus šio spektaklio iššauktus grįžtamuosius reiškinius – čia rasite tiesiog klasikinę, apvalančiosios žodinės trydos diagnozę – http://menufaktura.lt/?m=1025&s=60780 

Foto Kamilė Žičkytė

Taigi, perdėm nedaugžodžiaujant, belieka pasidžiaugti, kad Lietuvoje yra tokia Ne Teatrą kurianti jaunųjų fanatikų, anarchistų, unabomberių grupė, susivienijusi iš visiškai idėjinių, revoliucinių, meninių paskatų. Bendraminčiai, galintys pakęsti vieni kitus mėnesiui kūrybiniais tikslais uždaryti ramaus kurortinio miestelio gydyklose ar ledinėse Kablio erdvėse, balansuodami sovietmečio ir XXI amžiaus skeiterių estetiką sumiksavusiame siurre. Kūrybiniai bendraminčiai be galo plastiškai ir organiškai išpildantys, improvizuojantys DJ Mačiūno kūrybinių pokštų tema ir vieningai, drąsiai grumojantys DJ Dievui, išdrįsusiam šiktelti į Pasaulį tą varganą, kančioms ir įsisąmonintai mirčiai pasmerktą homo sapiens’ų gentį.

Foto Kamilė Žičkytė

Šios kuklios apžvalgėlės pabaigoje norėčiau išreikšti asmeninę padėką DJ Aktoriui Ainiui Storpirščiui, DJ Režisieriui Vidui Bareikiui ir DJ Video kameros Guru Jonui Terteliui. Būtent Jūsų, vaikinai, dėka, jau savaitę vaikštau užantyje nešiodama visiškai pamalonintą ir prasmingu turiniu užpildytą savo gležną sielą. Ką jau ten – reikėtų pripažinti, kad tik po Mr.Fluxus ivento aš ir pajutau tąją sielą turinti. Tas slėpiningas mano organas šiuo metu kupinas drąsos ir pasididžiavimo, ašarų ir tyro džiaugsmo, pasipriešinimo ir susitaikymo – visos apkabos emocijų paprastai grynąja forma nebesutinkamų šioje Dievo apleistoje žemėje. O juk jums, vaikinai, pavyko – bent jau aš, tas tris valandas praleistas Kablyje jutau kažką aukštesnį už mus atlaidžiai stebint ir reaguojant į tai, ką bylojo Šarlatanai ir DJ Mačiūnas – Ainis Storpirštis. Žmogus ramiu, smalsiu, atidžiu žvilgsniu tyręs, stebėjęs ir dirigavęs Mr.Fluxus vyksmui.

Foto Kamilės Žičkytės

Ir jau visai pabaigai – labiausiai norėčiau parašyti tokį tekstą apie “Mr. Fluxus arba Šarlatanus?” kokį radau šiame paslaptingame bloge – http://asteatre.wordpress.com/2012/03/02/mr-fluxus/  bet šis tekstas, kaip ir visi kiti tekstai jau parašyti.

Karts nuo karto mane išveda į teatrą. Ir beveik po kiekvieno tokio karto man kyla begalinis noras grįžus po pavedžiojimo sėsti prie kompo ir išsilieti. Tačiau prisėdęs prie kompo kažkaip visada atrandu rimtesnių užsiėmimų – pavyzdžiui, pasiskaityti delfinariumo komentarus apie tai kaip Tauta vertina NATO fašistų vykdomą barbarų civilizatorinimo misiją, pasižiūrėti ką naujo antioranžiniame Rusijos fronte nuveikė Nikolajus Starikovas arba kokią gyvenimo išmintį pasauliui paskleidė kobistai…

Be to aš puikiai iš savo patirties pamenu, kaip diletantiškai, lyginant su profesionalių teatrologų recenzijomis, atrodo tokio kaip aš žiūrovo bandymai išsireikšti apie spektaklį…

Bet šį kartą nesusilaikysiu. Ir nebesilaikysiu jokį kitą kartą – nes galų gale, spektakliai juk rodomi visų pirma publikai ir todėl pati publika privalo duoti atkirtį tiems, kurie už savo pastangas reikalauja iš publikos pinigų.

Nagi pasižiūrėkime, ką už publikos pinigus jai davė Cezaris Graužinis Nacionaliniame dramos teatre pastatęs (rakom) siauram teatralų rateliui težinomo prancūzo pisakos tarpukarinę pjesę apie “mūsų” ir “anų” kovą visuomenės viduje.

“Mes” – tai geriečiai: valkatos, padavalkos, barmenai, gėlių pardavėjos, akli gitarų briamčytojai, nebylūs jų draugai, gatvės žonglieriai, nuperdę pensininkai, drovūs policininkai ir jų išgelbėti neįvykę skenduoliai bei požeminio šūdo vadybininkas a.k.a. nuotėkų inspektorius.

“Anie” – tai anoniminės valdančiosios sistemos tarnai: matriciniai agentai, mobiliakais pasaulį dulkinantys versluchininkai-politikieriai-mafijoziai, jų vedlys ir autoritetas Daktaras Evil iš amerikietiškai bukos, bet spalvotos Ostino Pauerso parodijos, bei tojo Dr. Blogio tarnai, kurie prieš ką nors nušaudami nevėkšliškai užtat su nuoširdžiu vaikišku pasimėgavimu ant piršto suka pistoletus…

Geriečiai smaukosi nusmurgusiame lauko skverelyje, susistatę joje lauko kavinės baldus, kiekvieną dieną pradėdami bei baigdami buitinio alkoholizmo ritualais ir apsiplovimais avanscenoje įrengta veikiančia (ir tuo sukeliančia nuolatinę žiūrovų ekstazę) vandens kolonėle.

Blogiečiai – po tuo skvereliu aptiko naftos ir dabar, kaip dera tikriesiems pasaulio valdovams, ruošiasi nugriauti viską nachui ir vietoj miesto (kuris, keisto sutapimo dėka, vadinasi “Paryžius”) padaryti naftos gręžinių lauką.

Štai ir visas atsiprašant konfliktas, iš kurio vystymosi scenoje turėjo kilti filosofinės metaforos, birti išminties perlai ir publika nušviesta Gėrio bei Pozityvo apsipatenkinusi patirti dvasinį katarsį…

Tačiau, nors užmušk – kai išminties perlus pradeda berti Vilniaus Rožytės sceninis avataras – tipo grafienė-bomžė, su ant absento pagrindo išsivysčiusia patologine Meile Pasauliui – pasidaro ne tik kad nejuokinga, o apima švelnus fantasmagorijos jausmas: “kas čia vyksta?.. kur aš esu?.. čia nacionalkė?.. kiek kainavo bilietai?..” ir išsprūsta ilgas retorinis “blяяяяяяяяяяtь“. Tokios gyvenimo išminties ir tokio pozityvo tonomis yra prikrauta milijonų bezdarių prirašytoje pisaninoje, pradedant serialais apie “tikrą meilę” ir baigiant pseudointelektualia eseistika.

Pirma nuo kairės – grafienė-bomžė a.k.a. Paryžiaus Rožytė, žarstanti savo išminties perlus publikos kiaulėms

Ir visa tai lydi etatinio nacionalkės “natų ir akordų meistro” Bialobžveskio sukompiliuota nevykusi beveidė Takešio Kitano filmų ir Enijo Morikonės muzikinių temų interpretacija:

Tačiau dar ne viskas supuvę danų karalystėje!

Aktorių vertinti aš nesiimu – tegu tai atlieka profesionalai, išmanantys scenos menų kūrimo techologijas, tačiau net ir diletantišką akį negailetingai badė kontrastas tarp taip vadinamų “Cezario trupės” vaidintojų ir klasikinės teatro mokyklos suformuotų Nacionalinio teatro trupės Aktorių.

Todėl aš šiame spektaklyje iš visos širdies supratau, susiempatinau ir užjaučiau Cezario aktoriuką, kurį pačioje spektaklio pradžioje labai simboliškai Nacionalkės grandas Vytautas Anužis (vaidinęs Dr. Blogį) išvadino berniuku – idiotu. Ir iš tiesų – visą spektaklį jis jautėsi ir elgėsi scenoje kaip tikras Dostojevskio Idiotas: stovintis šalia kitų ir vis bandantis įpaišyti save į režisieriaus užmanymo rėmus, tačiau niekaip iki galo neįvykdantis to viršuždavinio ir todėl stoiškai kenčiantis dalyvavimą šioje sceninėje perversijoje.

Berniukas – idiotas – nevykėlis skenduolis

Matyt, sujaudintas šios nebylios ir neišreiškiamos bevardžio aktorius kančios, po spektaklio aš pirmą kartą gyvenime nuoširdžiai ir iš sielos gelmių visu balsu kaip idiotas sušukau “BRAVO!”

—

Čia turėjo būti pabaiga, tačiau prisiminiau vieną dalyką, kurį man padovanojo taip negrabiai ir abuojai atvaidintos Paryžiaus Rožytės personažas, kliedėjęs apie tai, kaip ji savo “neapykantą pavers meile, meilę – šokiu, šokį – mintimi, kuria po to traiškys blogį”… Nuo šiol aš lygiai taip pat, kiekvieną kartą kai man iš scenos pabandys sumaitinti riebų, valstybinėmis dotacijomis, projektinėmis babkėmis ir savo egocentriškomis ambicijomis prišarfiruotą ŠŪDĄ, atgal į tą sceną sviesiu savo nuoširdų idiotišką BRAVO!

Ką tik pasimėgavusi naujausiu Nacionalinio premjeriniu šedevru, galiu jums už dyką duoti patarimą – kai pasiilgsite gilaus, šiuolaikiškumu persmelkto minties polėkio – nueikite į bet kurią Nacionalinio dramos teatro naujausią premjerą, ten jus garantuotai pamaitins pačiu šviežiausiu intelektualiniu pašaru. Iš Graužinio premjeros išsinešiau kolosalią metaforą apie ‘tuos kitus, netikrus žmones tuščiom akim, tuos sutenerius, šarlatanus, užėmusius tikrųjų žmonių vietą” – čia lyg tai apie  verslininkus ir kitus valdančiuosius globalistus išgromuluota metafora buvo.  Iš karto norėčiau replikuoti ir pasiūlyti gerb. režisieriui naujadarą, tokį ekspromtu, besidžiaugant spektakliu, gimusį džouką, gal gi praversiantį tolimesnėse kūrybinėse klejonėse. Dėmesio: “Užmušk šarlataną savyje, nušauk sutenerį kaimyne!”.

Gal ir buka mintis, bet kaip tada reikėtų pavadinti tą jau vėmulį keliantį paties režisieriaus savo inscenizacijai sugūglintą internetinį juokelį apie krizės kilmę iš žodžio krizenti ir kitus verbalinius marazmus apie globalinės ekonomikos mechanizmus, žarstomus nuo pirmos minutės spektakyje, žadančiame, kad “Ir vėl viskas bus gerai”. Kaip kitaip man reikėtų traktuoti tą kloaką, versmę, fontaną intelektualinių banalybių, pasipilančių iš neįgalių, nouneiminių personažų burnyčių. Iš pradžių dar galvojau, ai – gi čia tas garsusis, visais scenos kryžiais įvertintas, unikalusis ‘cezario grupės’ vaidybos ir buvimo scenoje būdas. Na žinot gi, tas – charakteringas amžinasis jaunatviškumas, naivumas, tiesmūkumas, teatro kūrimas iš dūmų, tuščios erdvės aido, sielos virpesių, keturių medinių suolelių ir pačių aktorių suimprovizuotų tekstų – na, kitaip tariant, visas tas šūdas, po kurį priverstos braidžioti visos jaunos, nepriklausomos, ant vandens paviršiaus priverstos žūt būt išsilaikyti nepriklausomos teatrinės Lietuvos grupės.

Na bet com on – gal čia tik Nacionalinio dramos teatro didžioji scena turi tokią sąvybę sustatyti viską į tikrasias savo vietas? Nes kai, žinote, amžinai jauna cezario grupė atsistoja šalia Nacionalinio dramos teatro grandų Vytauto Anužio, Vytauto Rumšo, Birutės Mar ir kitų, šitam Cezario muile susikūrusių labai patogius, labai simpatiškus, žmogiškus ir natūralius personažiukus, leidžiančius sau ir paimprovizuoti, ir žavingai pasoluoti, ir elegantiškai patinginiauti scenoje, darosi liūdna dėl cezariokų. Nabagai toje didelėje, estetiškai meistriškai suvaldytoje, puikiais kostiumais pagyvintoje erdvėje atrodo kaip paliegę viščiukai, didžiosios scenos debiutantai, lyg ir pagaliau gavę šansą atsiskleisti visu grožiu didžiausioje Lietuvos scenoje, išlysti iš tų kuklių eksperimentinių salyčių, pamiršti tas keturias kėdes, humanose surankiotas scenines drapanėles, tuos medinius suoliukus ir sunkų nepriklausomos trupės būvį kasdienini. Jau kaip stengėsi režisierius vardan to linksmumo suvienodinti, suniveliuoti personažus ir jų atlikėjus iki “lygiaplanių”, vis tik nelengva nusodinti tokius scenos Meistrus kaip Anužis ar Vytautas Rumšas, savo personažus gebančius sukurti vien pirštų galiukų virpesio, tobulos plikės spindesio ar aksominio tembro pagalba. Jaunimas atlieka savo funkciją, stengiasi, atiduoda maksimumą – ir kol tėra statistai kukliai asistuojantys scenos meistrams, ar išpildantys savo funkcijas viename iš palaimingą juoką turinčių sukelti gyvųjų paveikslų, iki begalybės ištęstų nebylių mizanscenų, pastangas galima užskaityti. Bet štai ateina metas kai personažiukui tenka atlikti savo mini mono scenelę… Ir tada prasideda dance macabre

Foto Kamilė Žičkytė

The Girl with the Dragon Tattoo

Režisieriaus Davido Fincherio naujausias holivudinis junk foodas “Mergina su drakono tatuiruote” buvo blogiausias pasirinkimas ramiai pirmadienio nakčiai. Perspėjimo lemputė – išjunk šitą šūdą, smegeninėje įsijungė jau po pirmų kadrų – mačiusieji gal prisimins nusmurgusį Danielio Craigo herojų po totalinio pralaimėjimo užsukantį į kavinukę nusipirkti cigarečių – “raudono malboro” ir išpučiantį pirmąjį dūmą į pseudo skandinaviška drėgme prisodrintą orą. Galiu galvą duot nukirst – šitas Fincherio šedevras tėra kankinamai ilgas reklaminis cigarečių klipukas, įvesdinantis į rinką naujajį Malbormeną – Danielį Craigą. Holivudas surado tobulą terpę, savotišką rūkalių rojų – tokį bukiausiomis klišėmis paramstytą skandinavišką skylę, kurioje galima beveik viskas – rūkyti, maukti iš didžiulių taurių vyną, dulkintis, lakstyti greitais motociklais ir vėl dulkintis, ir po to būtinai parūkyti. Tik šalta toj skandinaviškoj skylėj nesusvietiškai – ir čia Fincheris kamerą nukreipia į termometrą sustingusi ties minus 18 C.

Atbukusiam pasauliui holivudo galvutės meilę, smurtą, iškrypimus, vienatvę, liūdesį, neapykantą dozuoja mažiausiomis dozėmis, kaip tikri kokso magnatai. Kraujo, gražių interjerų, apple kompiuterių, cigarečių dūmų ir melo, kaip visada tokiuose kino produktuose – gausu. Bet mums miglos į akis nepripūsi – fast foodas net ir skandinaviško bestselerio pakuotėje lieka sprangus ir nevartotinas jautriam europiečio skrandukui. Todėl aš visom keturiom balsuoju už Nielso Ardeno Oplevo “Merginą su drakono tatuiruote” – už drąsą interpretuojant “Vyrus kurie nekenčia moterų”. Ar yra čia kuo stebėtis, kad renkuosi kaitrą, atvirą perversiškumą, principinį nesusikalbėjimą, mirtiną neapykantą, neviltį ir savigriovą? Nes tikrasis pasaulio veidas yra toks:

„Fluxus” judėjimą Jurgis Mačiūnas pradėjo septintajame XX a. dešimtmetyje JAV. Jono Meko bei  kitų Fluxus artistų nuomone, J.Mačiūnas buvo debesies bei Hitlerio hibridas, tuo tarpu jis pats menininkus vadino tiesiog šarlatanais. Savo trumpą gyvenimą paaukojęs absurdiškiausių projektų kūrimui („Fortepijono veiksmai“, „Pasaulinė mėšlo kolekcija”, „Berlyno labirintas”)  jo pabaigoje Jurgis sau uždavė klausimą: „O gal mes patys ir buvom tik šarlatanai?“ Šis klausimas ir paskatino teatro judėjimo „No theatre“ kolektyvą pasinerti į Mačiūno sukurtą „Fluxus” pasaulį.

„Nuo pat susikūrimo teatro judėjimas „No theatre“ nevengia eksperimentų ir kiekvienu nauju darbu stengiasi sau bei aplinkiniams kelti naujus klausimus bei provokuoti šiandieninį teatro žiūrovą. Pirmasis šio spektaklio akibrokštas – internetinio puslapio www.sarlatanai.lt gimimas, kurio potencialūs taikiniai – visi pasaulio menininkai. Kitas mūsų eksperimentas ­­­- spektaklis bus rodomas tik tris kartus, kitaip tariant, per tris dienas aktoriai suvaidins premjerą, pagrindinį spektaklį ir paskutinį, o tolimesnį jo likimą lems Lietuvos teatro žiūrovai, iš kurių lauksime atsako, ar yra poreikis šiam kūriniui gyvuoti toliau. Mat kartais kyla dilema – ar tik mes patys nesame tie šarlatanai ir ar nėra taip, kad šiuo metu tik šešiems šimtams žmonių (būtent tiek žiūrovų ir turės galimybę pamatyti spektaklį) iš tiesų ir tereikia teatro“ – sako spektaklio režisierius V.Bareikis.

Spektaklio kūrybinis procesas prasidėjo 2011 m. vasarą, bendradarbiaujant su Druskininkų teatro festivaliu, kurio uždarymo akcentu tapo „MR.FLUXUS“ arba „ŠARLATANAI?“ išankstinė premjera. Šis pasirodymas buvo ne tik plačiai komentuojamas Lietuvos teatro kuluaruose, bet ir sulaukė palankių publikos reakcijų.

„Keisčiausia, kad šis spektaklis prasidėjo tikrai ne įžengus į salę, ar prasidėjus pirmajam pasirodymui, o daug anksčiau. Labirintas buvo puiki priemonė, kuri ištrynė ribą tarp paprastkliūčių ruožo ir prasidėsiančio „vaidinimo“ ar „ne-vaidinimo“. Manau, kad ši forma kuo puikiausiai atspindi „No theatre“ kryptį ne tik pažodžiui, bet ir idėjiškai. Supranti, kad šis „spektaklis“… jau vyksta labai seniai, o ir jo pabaiga tampa sutartiniu reikalu. Šarlatanai…“ – citata iš išankstinę spektaklio premjerą mačiusio žiūrovo įrašo internetiniame dienoraštyje.

 „Pirmiausia paminėčiau tai, kad visas šis įvykis kvepia adrenalinu bei tikru teatro nuotykiu. Gera, kai gali dirbti su savo komanda – su „No theatre“ esame nuėję jau tam tikrą kelio atkarpą, pažįstame vieni kitus, todėl lengvai peršokame kai kuriuos spektaklio kūrimo etapus. Su Vidu esame kūrybiniame dialoge, kurį, tikiuosi, vystys nauji ieškojimai ir atradimai. Pati „Fluxus“ idėja man įrodo, kad visgi menas ir pirmiausia teatras yra kolektyvinė veikla ir tik stipri komanda gali pasiekti didelių rezultatų bei pajusti bendrą kūrybinę satisfakciją. Spektaklyje vaidinu Jurgį Mačiūną, daug mistifikuojamą, nepaprastą asmenybę, kuri Lietuvoje yra nepelnytai pamiršta. Esu laimingas, kad šiame kūrybos procese turiu galimybę susipažinti su visa šio žmogaus kurta meno fantazija, ir galiu bent trumpam pabūti jo kailyje” – sakė Ainis Storpirštis, kuris jau trečiojoje šio sezono premjeroje atliks pagrindinį vaidmenį.

Teatro judėjimas „No theatre“ tęsia savo ne teatro tradiciją ir vieninteles tris premjeras pristatys netradicinėje teatrui erdvėje – „LION skater“ riedlenčių parke (Kauno g. 5, „Kablys“).

vasario 29 d. 21 h., kovo 1 d. 19 h., kovo 2 d. 19 h.

Bilietais prekiauja  „Bilietų Pasaulis”

Daugiau info www.sarlatanai.lt

„Šarlatanų manifestas“ video:

http://www.youtube.com/watch?v=YurDuHfAefo

O dabar norėčiau atiduoti duoklę Leonidui Andrejevui, Rusų dramos teatrui, režisieriui Jonui Vaitkui ir “Tam, kuris gauna antausius”. Jeigu trumpai – Leonidas Andrejevas yra neišverčiamas į lietuvių kalbą ir jokie pseudo titrai skirti netyčia į Rusdramį užklydusiam litovcui, čia nepagelbės. Jo kūryba visada prislėgia monolitu, taip ir regiu didžiulę simbolizmo uolą, sistemiškai ir nuosekliai traiškančią menką žmogeliūkštį. Be emocijų ir skubėjimo, didingai ir šaltai. Ką čia slėpti, turių ir senų, nesuvestų sąskaitų su tuo gospodinu Leonidu Andrejevu. Prisimindama liūdnajį jaunimkės “Žmogaus gyvenimą”, linkėčiau jam kuo rečiau viešėti lietuviškoje scenoje. Nesuderinami jie – lietuviškas teatras ir Leonidas, visiškai skirtingos kraujo grupės, atmetimo reakcija garantuota pradiniame, repeticijų etape.

Rusų dramos teatras – vienas mylimiausių, jaukiausių ir brangiausių mano širdžiai teatrų Lietuvoje. Net negalėčiau įvardinti kodėl – gal dėl kelių mistiškų vakarų praleistų Rusdramio bufete, gal dėl žmonių kuriančių ir palaikančių šio teatro gyvastį, ar pusantro tobulo spektaklio, pamatyto šio teatro scenoje? Tie juokingi, pagaliau nusitrynę raudono pliušo kilimai su įspaustomis aukso lelijomis, veidrodis į kurį atsimuši lipdamas link tyrojo teatro bufeto rojaus, balkonas – apžvalgos aikštelė atsiverianti į Basanavičiaus gatvės brodą… Ech…

Dabar kas liečia režisierių Joną Vaitkų ir “Tą, kuriam skaldo antausius. Pasak režisieriaus: „Pjesės pagrindinis leitmotyvas susijęs su žmogaus žvėrišku ėdrumu ir nepasotinamu alkiu turėti ir naudotis viskuo, kas šalia ar toliau esančiuose žmonėse, ar gamtoje yra gražaus, nekalto, tyro, silpno, trapaus. Juk smulkūs žmogeliai, prislėgti baisių, sunkių aistrų nesugeba jų nugalėti. Gal net nepajėgia susimąstyti apie tuos dalykus. Tas plėšrumas paplitęs įvairiuose lygiuose – ir tarp turtingų žmonių, ir neturtingų… ir paprastų cirkininkų tarpe. Kaip galima – ar įmanoma išvis – kovoti prieš tą žvėrišką instinktą, turėjimo instinktą, nepaisant nieko?.. Pagrindinis veikėjas Tas iš socialaus literatų luomo, kuriame ėdrumo naikinimo ir turėjimo instinktai ypač išvystyti, bėga į cirką, manydamas, kad ten galės pabėgti nuo to nepasotinamo ėdriųjų puolimo, tačiau ir cirke atranda tą patį ėdrų, nepasotinamą bendravimą”. Aš manau, kad tai gryno vandens melas! Susipainiojo režisierius juodą versdamas baltu ir atvirkščiai. Jei plėšrumas jam asocijuojasi su blogiu, kažin kodėl spektaklyje visi blogieji, plėšrieji herojai išrodo pačiais mieliausiais, padoriausiais ir dvasingiausiai kenčiančiais herojais, o geriečiai paversti medinukais, bedvasėmis lėlėmis, klaunų iškamšomis? O kaip su paties režisieriaus garsiuoju nepasotinamu alkiu teatrui, kūrybai, pedagogikai, gyvenimui? Kas gena tokius nenuilstančius talentus į priekį – ar tik ne tas pats žvėriškas instinktas apžioti kuo daugiau, kuo didesniu kąsniu, daug, pilna burna?

„ŠARLATANŲ“ manifestas (video):
http://www.youtube.com/watch?v=YurDuHfAefo

daugiau informacijos apie M.K.Čiurlionį ir kitus -   www.sarlatanai.lt

Su pagarba,
„ŠARLATANAI“
šarlatãnas [pranc. charlatan < it. ciarlatano], nemokša, apsimetantis dideliu žinovu, specialistu; sukčius, apgavikas;
šundaktaris.

Nuotrauka tiksliai iliustruoja kas vyko per smagią sceninio vyksmo valandą – 1 dailininkas,1 grafoprojektorius ir 2 piešinukus atgaivinantys, apvaidinantys aktoriai šėliojo ir dūko su tikra itališka ugnele. Pasirinkta raiškos priemonė – senukas grafoprojektorius ir jo pagalba mikliai keičiamos, čia pat dailininko kuriamos skaidrės jau ne kartą matyta ir mūsų lietuviškam teatre, pavyzdžiui Saulės Degutytės “Stalo teatro” spektakliuose. Faktas, kad italai tą patį grafoprojektorių naudoja ne tik kūrybingai, bet ir labai švariai, tiksliai, preciziškai, ko gal stokoja dažnas lietuviškas, tuo pačiu principu kuriamas, analogas. Nor ir tai negelbsti nuo rutinos ir nuobodulio, užplūstančio perpratus spektaklio kūrimo principus, pasimėgavus dailininko rankų ir fantazijos miklumu, prisikvatojus iš dviejų nerangokų personažų bandymo prisitaikyti ir pasimėgauti pieštiniu pasaulėliu ir jo diktuojamomis situacijomis. Personažai žavūs autentika, labai pasistengūs galima būtų atsekti net kokią nors jų giminystę su senaisiais italų komedijos dell’arte personažų – kaukių prototipais. Kol dvidešimt pirmo amžiaus Skaramušas ir Kolombina nardo po pieštinį savo pasaulėlį ir bando išvengti įvairių mielų nesusipratimų, koketiškai ir samojingai keliaudami link išsvajotosios jūros reginio šviežumas ir atraktyvumas gniaužia kvapą. Patekus į pieštinį pajūrį personažų santykiai intensyvėja, į jų intymų pasaulėlį agresyviai pradeda veržtis aplinkinis pasaulis, čia pat piešiamas komiksas agresyvėja ir tampa labai jau nūdieniniškas. Turiu prisipažinti, kad į antrą “Manolibera” veiksmo dalį aš nelabai įsikirtau – na patenka du mieli personažai į salą, jau lyg ir prasidės jų svajonių atostogos, bet čia vyrukas baksteli pirštu į smėlį ir – ištrykšta nafta, suplaukia tanklaiviai, prasideda visai kitas spektaklis apie visus tuos globalizacijos ir žvėriško kapitalizmo snukio grimasų atspindžius paprastų žmogelių gyvenime. Personažai paklūsta blogosiom korporacijom, perka, susvetimėja, įsikalina daiktų ir bedvasių santykių rutinoje… Nu shit, aš suprantu, kad Edinburgo Frindže be to viso postpostmodernybės marazmo liktum nepastebėtas, bet vaikai, ta naivi tikslinė vaikiškų spektaklių auditorija, ar jai nebepavyks pasislėpti nuo kasdienybės marazmo net pasakiškame teatro pasaulėlyje?

Manau, pavyks, nes yra dar šitam pasaulyje toks fenomenas kaip lietuviškas teatras vaikams. Nuoširdžiausiai galiu pareikšti – apturėjau begalinį malonumą ir meninės satisfakcijos pilnatvę net trijuose mano pasižiūrėtuose lietuviškuose spektakliuose vaikams. Keistuolių teatro “Mykolas žvejas”, Stalo teatro “Vėjų motė” ir didžiausi aplodismentai ir pagarba – Klaipėdos Lėlių teatro “Stebuklingo Pelenės laiko” kūrėjams.

Šmaikšti, kūrybingai transformuota, šiuolaikiškai permodeliuota klasikinė pasaka Nijolės Indriūnaitės pjesėje pavirsta šiuolaikišku detektyvu prisodrintu urbanistinės kultūros ženklų ir šiuolaikiškų santykių chaoso. Nemirtingai Pelenės meilės istorijai įkūnyti režisierė Gintarė Radvilavičiūtė pasirinko pačią nepatvariausią ir iškalbingiausią materiją – popierių, popierinės lėlės atgyjančios didžiulėje trimatėje paveikslėlių knygoje meistiškai animuojamos, atgaivinamos aktorės Renatos Kutaitės, meistriškai įkūnijančios ir paslaptingosios detektyvės Zofijos, didžiosios Z. personažą. Džiaugiuosi, kad Klaipėdoje gimsta tokie maži stebuklai, atsitinkantys šių dienų Pelenėms, Princams ir garbioms detektyvinių romanų rašytojoms!

O juk viso šito kuklaus įsiūčio kaltininkas yra eilinė Jaunimo teatro premjera – “Katė ant įkaitusio skardinio stogo” pagal Tenesio Viljamso pjesę. Premjera, kurioje per 3 gyvo veiksmo valandas buvo scenoje išgurkšnotas visas Jack Daniels viskio butelis – tipo, gryno, blia… neskiesto, ir surytas nedidukas šokoladinis tortas… Premjeroje, kurioje kulminacinėse scenose iš palubės pradeda kristi daug skudurų ir kurioje tie skudurai, drabužiai, kostiumai tampa vienu iš svarbiausių ir gyviausių personažų – judančių, krutančių ir gąsdinančių jau minėto Jack Daniels’o prilupusius personažus. Gal aš per daug reikli, na bet tada jūs pasakykite – su kuo jums asocijuojasi ta garsioji “Katė ant įkaitusio skardinio stogo”, ir tas žydrasis angelas, mielasis skandalingasis kankinys Viljamsas, visas tas penktojo dešimtmečio amerikoniško gerbūvio tviskesys, liuksas, prašmatnybė? Jo, gal jūs ir teisūs – Jack Daniels’as… O kas gi to žavingo jaukalo, to eilinio lietuviško teatrinio nesusipratimo interpretuojant bet kokią klasiką, autorius, režisierius, ta prasme? Agnius Jankevičius, tas pats, didysis lietuviško teatro hakeris.

Nežinau ir nenoriu žinoti, kas yra šios žavingos nuotraukos autorius – greičiausiai išlįs vėl koks nors šiknius, cypsėdamas apie nupimpintas jo genialias nuotraukas, kurias, ak, kokia staigmena, vargšė Melpomenė pimpina ne iš šventųjų autorių archyvų, o tiesiai iš google pictures. Nes kartais taip smagu pasijusti hakeriu, žmogumi fantomu, klaidžiojančiu virtualybės toliuose, gyvenančiu savo, išskirtinį gyvenimą tosios virtualybės prietemose, hakeriu – galinčiu daryti VISKĄ, įsilaužti bet kur, visur, ir tai į ką įsilaužei pakeisti negrįžtamai, neatpažįstamai. Čia jau galėčiau baigti savo išsiliejimus apie Agniaus Jankevičiaus “Katę ant įkaitusio skardinio stogo” – manau, sumanesnis skaitytojas jau bus pagavęs esmę to, kas buvo norėta pasakyti. Ne tokiems sumaniems skubu paaiškinti – man jaunasis režisierius neatsitiktinai primeną vienišą, bet užtat labai didį hakerį, klajojantį lietuviško teatro bruzgynuose, pasiklydusį, išsigandusį meninės virtualybės prigeneruotų simuliakrų – tokių šūdukų ant šešių kojyčių, mutavusių iki nebepažinumo, praradusių savo tikrąją esybę. Jankevičiui baisu, jis išsigandęs neaprėpiamos jį pasiglemžusios teatrinės didybės, jis bando ištrūkti, pravirkti, riktelti, pasiųsti mums ženklą SOS, bet teatras, jo klampūs viduriai nebepaleis jaunojo talento, jie įtraukia, sučiaumoja ir pakeičia visus jį pakeisti pasiryžusius drąsuolius.

Tik kuo čia dėti mes, žiūrovai – berods ėję į monolitinės, poetinio realizmo šedevru pravardžiuojamos pjesės pastatymą, o gavę karščiuojančio lietuviško teatro hakerio frustracinį pseudo farsą, dar vieną giesmę apie niekaip neateinančią bet taip laukiamą šito sušikto pasaulio pabaigą. Ir kuo čia dėti aktoriai – geri, talentingi, pasiilgę stiprių vaidmenų, stiprios dramaturginės medžiagos savo išvėsusiuose teatruose? Tokie kaip Neringa Varnelytė – sulaukusi tokio vaidmens – Megės, “Katės, ant įkaitusio stogo” herojės, dūstančios primityvioje režisieriaus traktuotėje. Na, suvaidins aktorė dar vieną isterikę, ne, dar vieną isterikės kaukę, lėlę, iškamšą, pasiraivys scenoje, pademonstruos tobulą figūrą, grakštumą, išrėks kaip ir visi kiti personažai savo teksto paklodes – o kam? Kodėl? Ar tik tam, kad patvirtintų režisieriaus genialią mintį, kad visos moteriškės yra cypiančios vaginos, paramstytos dviem grakščiom kojytėm? Vargšė negyva, nušaržuota, mirusi ir trim valandoms prisikėlusi Megė, išrėkianti visus nabago Tenesio Viljamso jai parašytus tekstus. Ir apie tai kaip ji jaunystėje stokojo gražių drabužėlių – ir tada iš scenos palubių pradeda kristi skudurai, apie tai kad šis pasaulis tėra tuščias, niekingas farsas – ir tada režisierius dar smarkiau paspaudžia ant niekingojo farso pedalo, ir apie tai, kaip Megės tėtukas gerdavo – ir štai jai vyrelis, nebeatgaivinamas, Jack Danielse išmirkytas alkašas Brikas… Ką skaitau tą ir dainuoju, ką matau tą ir statau… Ar kaip čia reikėtų suprasti?

Todėl noriu pasidalinti savo kuklia patirtimi ieškant priešnuodžio lietuviškom šventėms – ogi tarpušvenčiu reikia dar intensyviau eiti į lietuvišką teatrą. Čia, jaukioje prieblandoje, galima saugiai, minkštai, komfortiškai susirangyti krėsle priešais sceną ir bent porai valandų pasiganyti iliuzinėje ramybės ir harmonijos, tobulų šviesų, grynų emocijų ir aiškių, nekomplikuotų santykių pievose… Du labiausiai mano askaridišką būseną pamaloninę praeitos savaitės teatriniai renginiai – Jurgos Šeduikytės muzikinis lėlių spektaklis “Metronomes” ir Menų spaustuvės maloniai pasiūlyta užuovėja paskutiniam 2011 metų vakarui – gatvės šokio spektaklis “Feel Link”.

Kas dėl “Feel Linkų” – manau gerklingoji Nina Simone  liko patenkinta nuo savo personalinio debesėlio veizėdama į šią, dviejų liepsnojančių steet dance atlikėjų, interpretaciją jos dieviškojo Feelings (1976) tema. Kaip gera, kad aistros ir kūrybinio parako neišeikvotus klodus galima aptikti tokioje netikėtoje terpėje kaip lietuviški gatvės šokiai. Puiki menininkų komanda – šokėjai Airida Gudaitė, Laurynas Žakevičius ir scenografė Renata Valčik sukūrė mažą scenos šedevrą nustebinantį ir sklandžiai papasakota istorija, ir plačia emocine amplitude ir nepriekaištinga, tobulu minimalizmu ir švara išsiskiriančia estetika.

Tomo Lušio foto

Estetikos, koncepto švaros ir tikslaus išpildymo labiausiai trūko Jurgos Šeduikytės muzikiniame lėlių spektaklyje “Metronomes”. Mane labiausiai nustebino spektaklio kūrėjų alogika turint po ranka tokią Moterį-sfinksą ją su visu tobula trejybe veidas-balsas-charizma nukišti į scenos pakraštį, o štai avansceną kažkodėl tai užteršti neįgaliomis Sergejaus Boculo lėlėmis… Rezultatas – stiprios dainininkės koncertas kažkodėl tai įvilktas į muzikinio lėlių spektaklio formą. Formoje dūsta ne tik puikūs muzikantai, forma ankštoka ir gniuždanti dar vieną svarbų renginio akcentą – autentiškas Jurgos rašytas mini istorijas. Galite įsivaizduoti – tik spėja tave pagauti subtilus vokalo, video projekcijos, teksto ažūras ir tik bac – harmoniją vel ir vėl sugriauna besiskerečiojanti eilinį lyrišką personažą iliustruojanti, o gal bandanti kurti žmoglėlė. Gal dailininkui ir labai originali pasirodė idėja išdidintą pomirtinės kaukės muliažą vienos dainos trukmei animuoti pasitelkus plastiškus aktorius. Tik kažin kodėl tas bandymas taip apgailėtinai graudžiai realizuojasi scenos realybėje?

Jei reikėtų paprastai ir aiškiai apibrėžti spektaklio žanrą, leisčiau sau konstatuoti, kad režisierius Oskaras Koršunovas sukūrė vieną sėkmingiausių per visą lietuviško teatro istoriją miuziklų apie budulius. Labai smagų, linksmutį, uždegantį ir net neprailgstantį. Tu tikriausiai žinai, kad rusai turi tokį labai tikslų žodį – bыdlo… Mūsiškis – buduliai, būtų sušvelnintas šio termino variantas. Ėch, būtų režisierius statęs spektaklį apie bыdlo – gal būtų išėjusi drama, pasirinkus kaip kūrybos objektą budulius ir dar pasikvietus genialųjį Saulių Prūsaitį su grupe Happyendles gyvai akomponuoti veiksmui – gavosi miuziklas. Nesiruošiu čia tau pasakoti apie puikiai savo partijas atliekančius talentingiausius nūdienos Lietuvos teatro aktorius, juk, manau, pati nueisi ir pasimėgausi tiek II veiksmą išsprogdinančiu Mariaus Repšio Vandalu, tiek jausmingu Vytauto Anužio ir jaunojo Ainiaus Storpirščiaus duetu.  Buvo tikrai gražių, jaudinančių momentų tame “Išvaryme”.

Bet dabar jau norėčiau pasidalinti tą didžiaja paslaptimi, kuri mano akimis žiūrint slypi šiame “Išvaryme”. Toji paslaptis – moterys. Visos tos, po sceną spektaklio kūrėjų valia strakaliojančios pyzdos ant ilgų  kojyčių dramaturgo pjesėje tikriausiai buvo moterimis. Na, tokiomis suvargusiomis, puolusiomis, išvarytomis iš niekinio lietuviško rojaus moterimis. Ką pamačiau spektaklyje – mėsą, moterišką išpjautinę, pisimui tinkamą arba jau išbrokuotą pyzdą, arba jei jau poetiškai lieptum išsireikšti, totalios juodosios visatos juodosios skylės. Jos visos mėgsta pistis, labai mėgsta pozą iš nugaros, visos turi problemų su emocijų nevaldymu, nešvaria sąžine, negebėjimu būti ištikima ir dora… Kokie gi išoriniai moters-mėsos, beja, gana dažno reiškinio lietuviškame teatre,  požymiai? Na, tinkamos vartojimui atrodo maždaug taip -

Kartais dar jos būna prisidengusios skiaute ko nors blizgančio, ar, blogiausiu atveju – peršviečiamo. Nurašytosios mėsos apdangstytos erdviais lietpalčiais, krempleniniais kostiumėliais, apsigobusios skarelėmis – spektaklio kostiumų dailininkė – Agnė Jagelavičiūtė. Yra viena moteris liečianti išimtis net ir “Išvaryme” – kol moteris laukiasi kūdikio ji tampa savotišku tabu net ir buduliams – tada jos negalima pisti, reikia ją saugoti, negrabiai paglostyti ir globoti, net būti su ja atlaidesniu – vis tik ta mėsa laukimo laikotarpiu yra pakylėta savo palaimintąja, vilties ir tikėjimo praskaidrinta būsena… Nors ką jau ten – pagimdo juk ir galiausiai vis tiek išduoda, išvaro iš savo jaukaus ir šilto užutekio, kaip pagrindinio herojaus Beno mylimoji Liza – aktorė Toma Vaškevičiūtė. Pasielgia kaip tikra patelė – tik sau nusavindama palikuonį, atstumdama vyrą ir tėvą ir bandydama jį keisti saldžiomis pasakėlėmis apie angelą nupjautais sparnais…

Aš suprantu, kad 12 metų Londone yra daug bet kokiam lietuviui vyrui, jie per tuos metus sugeba prasukti kelis pragaro ratus ir gerokai pasigilinti į filosofijos, fizikos ir zoologijos slėpinius. Tuo tarpu 12 metų lietuvėms ar ruskėms herojaus aplinkos moterims – kaip vanduo nuo žąsies. Todėl visai nestebina kai nestabilią isterikę Beno mylimąją Eglę režisierius priverčia I veiksme tradiciškai lietuviškam teatrui pasidulkinti su drabužėliais, II veiksme vargšiukė sumalama su purvu ir priverčiama beveik lytinėm lūpom iškriokti – sudainuoti Lietuva tėvyne mūsų.

Foto Dmitrijus Matvejevas

 Galiausiai III veiksme jai tenka sušokti šv. Vito šokį stovint ant nestabilios baro kėdės ir, kokia staigmena, musulmoniška burka prisidengus. Juk mėsa, ką iš jos beišmuši. Mane labai pralinksmino jau šiandien lietuviškoje šūdasklaidoje pastebėtas begalinis nuomonių pliuralizmas šios premjeros atžvilgiu. Šūdrytis sublizgėjo ypač dideliu operatyvumu – net du kruopščiai marketingo skyriaus parengti tekstai- vienas apie apatinius premjeros reikalus lrytas.lt  kitas šlovinantis matyt trečiadieninės peržiūros  metu regėtą meninio šedevro apoteozę lrytas.lt Visiškai priešinga nuomonė apie premjerą pateikiama lietuviškos blogosferos mohikano A.Račo bloge. Garsusis Lietuvos Trolis Nr.1 ir visų sričių ekspertas Andrius Užkalnis kol kas tyli…

Todėl nenorėdama pabaigti tau skirto posto šia liūdna gaida siunčiu gražiausią Happyendless dainą skambėjusią ir šiame žavingame miuzikle apie kartais nežavingus lietuviškus budulius.

Gražių švenčių!

Foto Kamilė Žičkytė

Dabar, iš saugaus atstumo galvodama apie “Ribas”, ryškiausiai fiksuoju tą milžinišką destruktyvios, agresyvios, Menų spaustuvės stogą plėšiančios energijos kiekį, išspinduliuotą šio spektaklio metu. Agresijos, griaunamosios jėgos kiekis nukreiptas į jaunojo herojaus vidų ir prasiveržęs smurtu išorės pasaulyje dėsningas ir pamatuotas. Jauni spektaklio kūrėjai meistriškai išlaviravo užaugindami įtampą iki degimo temperatūros finale, ir, koks stebuklas ir palaima lietuviškame teatre – jokio nuslūgimo, jokio pseudo lietuviškai seilėto katarsio -  pabaiga “Ribose” visiškai sutampa su aukščiausiu įtampos tašku. Banalųjį žodį palaima norisi vartoti apibūdinant totaliai visą poveikį, kurį sukelia šis spektaklis. Labai nustebino, kad net tokį emocinį džiuvėsį, rašantį pretenzingą blogą grafomanija.com akivaizdžiai sujaudino “Ribos”. Autorė leido sau išstenėti net dvi auksines sentencijas apie šį kūrinį – pacituosiu be didžiųjų raidžių – “rašymo kokybė nepriklauso nuo rašytojo amžiaus” ir “rašymo kokybė nepriklauso nuo pasirinktos temos”. Visiškai sutinku! Nors ir visiškai nematau prasmės dėlioti kokybės ženklų ant debiutinių jaunų teatro kūrėjų spektaklių. “Ribos” pačios yra naujos kokybės ženklas, ar net tikras iššūkis, savotiška dvikovos pirštinė, mesta užsimarazmavusiam teatrui.

 
Foto Kamilė Žičkytė

Mane vis karts nuo karto garbūs šio blogo komentatoriai bando apkaltinti įvairiom psichinėm negaliom arba įtarinėja turint įvairių iškrypėliškų pomėgių teatro atžvilgiu. Tikrai turiu nuvilti – esu pats normaliausias, banaliausias žmogus – ir mane suglumino, išgąsdino “Ribos”, ir aš, kaip bejėgė avis, su visa nuo juoko apkvaitusia žiūrovų mase buvau vedama iš vienos šio spektaklio stacijos į kitą, kol finale – šmaukšt, bum – peilis, pistoletas, spyris į smegenis, o gal į širdį. Štai toks atlygis už Dekalogo tiesų išdavystę ir mane išmušė iš vėžių. Tai ką reflektuoju šiame įraše tėra nuoširdi padėka “Ribų” kūrėjams už sąžiningumą – mūsų visų mūsų, amžininkų ir jų pačių atžvilgiu, žinoma. Nes jei teisingai prisimenu, nieko nėra šlykščiau nei būti paaugliu ar tiesiog labai jaunu žmogum šioje šalyje, šiame pasaulyje. Jo – norisi išsinerti iš odos, nusižudyti ir nužudyti tuo pačiu metu, trūksta paprasto švelnumo ir kraują stingdančių emocinių sukrėtimų. Gombrovičius šį amžiaus tarpsnį pavadino dvasine pornografija, berods? Ko dar labiau nekenčia, bijosi ir geidžia šis pasaulis jei ne jaunystės? Jaunystės tiesos ir jaunystės melo, dviejų veidų, gražaus ir šlykštaus tuo pačiu metu, neapibūdinamo, neapibrėžiamo, tiesiog jauno – koks yra ir šio spektaklio Herojus.

 
Foto Kamilė Žičkytė

Gal todėl ypač vertinu bei išnaudoju galimybes pasimėgauti rusiško teatro trupiniais, retkarčiais nubyrančiais Lietuvoje. Matyt, vis tikiuosi pajusti tą retą poskonį vėl ir vėl… Ir kartais pavyksta, kaip per Maskvos Kinetinio teatro spektaklius Menų spaustuvėje praeitą savaitę. Komiksų ir lindyhopo spektaklis „Senė“ – smagiausias teatrinis kreizas matytas šiais metais. Dėl visko kaltas vienas toks DJ Saša – Aleksandras Pepeliajevas, vadinamas rusiško performanso tėvu, alchemiku, maišančiu teatro žanrus, kūrėju, apsėstu naujos teatrinės substancijos, netinkamos visuomeniniam naudojimui, išgavimu. Nerealusis Saša, beprotiškai tempais mikširuojantis vizualą, garsus ir mintis už savo pulto, spėjantis įšokti į veiksmą sušokti savo beprotišką Senės partiją ar išgimdyti baltus marškinėlius seksualiam vikšreliui, o gal drugeliui, prisidengti. Saša, savo intervuose DJ Charmsą drąsiai išvadinantis pižonu ir lietuviškai mūsų paklausiantis – Kelinta dabar valanda? Saša, taip smagiai išniekinantis tyrąjį lindyhopą – patį nekalčiausią, smagiausią jaunimėlio akrobatikos, baltų kelnaičių ir retro stiliuko miksą, taip dažnai trypiamą viešuose mūsų miesto erdvėse. Saša, pripažystantis tik vieną spalvą – raudoną, raudonesnę, raudoniausią, na, ir truputi, pilką.

Aleksandras Pepeliajevas – nuo pirmos Senės akimirkos privertęs pagalvoti apie kitą performanso, tik lietuviško, tėvą – Beną Šarką, ir apie kitą, chrestomatinę, lietuvišką Senę pasipuošusią baltu balerinos sijonėliu ir kito Beno veidu, ir dar vieną imbicilą, trolį – ekspertą, dažnai pasisakantį lietuviškų seniu klausimais. Ramybės jiems visiems.