O dabar norėčiau atiduoti duoklę Leonidui Andrejevui, Rusų dramos teatrui, režisieriui Jonui Vaitkui ir “Tam, kuris gauna antausius”. Jeigu trumpai – Leonidas Andrejevas yra neišverčiamas į lietuvių kalbą ir jokie pseudo titrai skirti netyčia į Rusdramį užklydusiam litovcui, čia nepagelbės. Jo kūryba visada prislėgia monolitu, taip ir regiu didžiulę simbolizmo uolą, sistemiškai ir nuosekliai traiškančią menką žmogeliūkštį. Be emocijų ir skubėjimo, didingai ir šaltai. Ką čia slėpti, turių ir senų, nesuvestų sąskaitų su tuo gospodinu Leonidu Andrejevu. Prisimindama liūdnajį jaunimkės “Žmogaus gyvenimą”, linkėčiau jam kuo rečiau viešėti lietuviškoje scenoje. Nesuderinami jie – lietuviškas teatras ir Leonidas, visiškai skirtingos kraujo grupės, atmetimo reakcija garantuota pradiniame, repeticijų etape.

Rusų dramos teatras – vienas mylimiausių, jaukiausių ir brangiausių mano širdžiai teatrų Lietuvoje. Net negalėčiau įvardinti kodėl – gal dėl kelių mistiškų vakarų praleistų Rusdramio bufete, gal dėl žmonių kuriančių ir palaikančių šio teatro gyvastį, ar pusantro tobulo spektaklio, pamatyto šio teatro scenoje? Tie juokingi, pagaliau nusitrynę raudono pliušo kilimai su įspaustomis aukso lelijomis, veidrodis į kurį atsimuši lipdamas link tyrojo teatro bufeto rojaus, balkonas – apžvalgos aikštelė atsiverianti į Basanavičiaus gatvės brodą… Ech…

Dabar kas liečia režisierių Joną Vaitkų ir “Tą, kuriam skaldo antausius. Pasak režisieriaus: „Pjesės pagrindinis leitmotyvas susijęs su žmogaus žvėrišku ėdrumu ir nepasotinamu alkiu turėti ir naudotis viskuo, kas šalia ar toliau esančiuose žmonėse, ar gamtoje yra gražaus, nekalto, tyro, silpno, trapaus. Juk smulkūs žmogeliai, prislėgti baisių, sunkių aistrų nesugeba jų nugalėti. Gal net nepajėgia susimąstyti apie tuos dalykus. Tas plėšrumas paplitęs įvairiuose lygiuose – ir tarp turtingų žmonių, ir neturtingų… ir paprastų cirkininkų tarpe. Kaip galima – ar įmanoma išvis – kovoti prieš tą žvėrišką instinktą, turėjimo instinktą, nepaisant nieko?.. Pagrindinis veikėjas Tas iš socialaus literatų luomo, kuriame ėdrumo naikinimo ir turėjimo instinktai ypač išvystyti, bėga į cirką, manydamas, kad ten galės pabėgti nuo to nepasotinamo ėdriųjų puolimo, tačiau ir cirke atranda tą patį ėdrų, nepasotinamą bendravimą”. Aš manau, kad tai gryno vandens melas! Susipainiojo režisierius juodą versdamas baltu ir atvirkščiai. Jei plėšrumas jam asocijuojasi su blogiu, kažin kodėl spektaklyje visi blogieji, plėšrieji herojai išrodo pačiais mieliausiais, padoriausiais ir dvasingiausiai kenčiančiais herojais, o geriečiai paversti medinukais, bedvasėmis lėlėmis, klaunų iškamšomis? O kaip su paties režisieriaus garsiuoju nepasotinamu alkiu teatrui, kūrybai, pedagogikai, gyvenimui? Kas gena tokius nenuilstančius talentus į priekį – ar tik ne tas pats žvėriškas instinktas apžioti kuo daugiau, kuo didesniu kąsniu, daug, pilna burna?

„ŠARLATANŲ“ manifestas (video):
http://www.youtube.com/watch?v=YurDuHfAefo

daugiau informacijos apie M.K.Čiurlionį ir kitus -   www.sarlatanai.lt

Su pagarba,
„ŠARLATANAI“
šarlatãnas [pranc. charlatan < it. ciarlatano], nemokša, apsimetantis dideliu žinovu, specialistu; sukčius, apgavikas;
šundaktaris.

Nuotrauka tiksliai iliustruoja kas vyko per smagią sceninio vyksmo valandą – 1 dailininkas,1 grafoprojektorius ir 2 piešinukus atgaivinantys, apvaidinantys aktoriai šėliojo ir dūko su tikra itališka ugnele. Pasirinkta raiškos priemonė – senukas grafoprojektorius ir jo pagalba mikliai keičiamos, čia pat dailininko kuriamos skaidrės jau ne kartą matyta ir mūsų lietuviškam teatre, pavyzdžiui Saulės Degutytės “Stalo teatro” spektakliuose. Faktas, kad italai tą patį grafoprojektorių naudoja ne tik kūrybingai, bet ir labai švariai, tiksliai, preciziškai, ko gal stokoja dažnas lietuviškas, tuo pačiu principu kuriamas, analogas. Nor ir tai negelbsti nuo rutinos ir nuobodulio, užplūstančio perpratus spektaklio kūrimo principus, pasimėgavus dailininko rankų ir fantazijos miklumu, prisikvatojus iš dviejų nerangokų personažų bandymo prisitaikyti ir pasimėgauti pieštiniu pasaulėliu ir jo diktuojamomis situacijomis. Personažai žavūs autentika, labai pasistengūs galima būtų atsekti net kokią nors jų giminystę su senaisiais italų komedijos dell’arte personažų – kaukių prototipais. Kol dvidešimt pirmo amžiaus Skaramušas ir Kolombina nardo po pieštinį savo pasaulėlį ir bando išvengti įvairių mielų nesusipratimų, koketiškai ir samojingai keliaudami link išsvajotosios jūros reginio šviežumas ir atraktyvumas gniaužia kvapą. Patekus į pieštinį pajūrį personažų santykiai intensyvėja, į jų intymų pasaulėlį agresyviai pradeda veržtis aplinkinis pasaulis, čia pat piešiamas komiksas agresyvėja ir tampa labai jau nūdieniniškas. Turiu prisipažinti, kad į antrą “Manolibera” veiksmo dalį aš nelabai įsikirtau – na patenka du mieli personažai į salą, jau lyg ir prasidės jų svajonių atostogos, bet čia vyrukas baksteli pirštu į smėlį ir – ištrykšta nafta, suplaukia tanklaiviai, prasideda visai kitas spektaklis apie visus tuos globalizacijos ir žvėriško kapitalizmo snukio grimasų atspindžius paprastų žmogelių gyvenime. Personažai paklūsta blogosiom korporacijom, perka, susvetimėja, įsikalina daiktų ir bedvasių santykių rutinoje… Nu shit, aš suprantu, kad Edinburgo Frindže be to viso postpostmodernybės marazmo liktum nepastebėtas, bet vaikai, ta naivi tikslinė vaikiškų spektaklių auditorija, ar jai nebepavyks pasislėpti nuo kasdienybės marazmo net pasakiškame teatro pasaulėlyje?

Manau, pavyks, nes yra dar šitam pasaulyje toks fenomenas kaip lietuviškas teatras vaikams. Nuoširdžiausiai galiu pareikšti – apturėjau begalinį malonumą ir meninės satisfakcijos pilnatvę net trijuose mano pasižiūrėtuose lietuviškuose spektakliuose vaikams. Keistuolių teatro “Mykolas žvejas”, Stalo teatro “Vėjų motė” ir didžiausi aplodismentai ir pagarba – Klaipėdos Lėlių teatro “Stebuklingo Pelenės laiko” kūrėjams.

Šmaikšti, kūrybingai transformuota, šiuolaikiškai permodeliuota klasikinė pasaka Nijolės Indriūnaitės pjesėje pavirsta šiuolaikišku detektyvu prisodrintu urbanistinės kultūros ženklų ir šiuolaikiškų santykių chaoso. Nemirtingai Pelenės meilės istorijai įkūnyti režisierė Gintarė Radvilavičiūtė pasirinko pačią nepatvariausią ir iškalbingiausią materiją – popierių, popierinės lėlės atgyjančios didžiulėje trimatėje paveikslėlių knygoje meistiškai animuojamos, atgaivinamos aktorės Renatos Kutaitės, meistriškai įkūnijančios ir paslaptingosios detektyvės Zofijos, didžiosios Z. personažą. Džiaugiuosi, kad Klaipėdoje gimsta tokie maži stebuklai, atsitinkantys šių dienų Pelenėms, Princams ir garbioms detektyvinių romanų rašytojoms!

O juk viso šito kuklaus įsiūčio kaltininkas yra eilinė Jaunimo teatro premjera – “Katė ant įkaitusio skardinio stogo” pagal Tenesio Viljamso pjesę. Premjera, kurioje per 3 gyvo veiksmo valandas buvo scenoje išgurkšnotas visas Jack Daniels viskio butelis – tipo, gryno, blia… neskiesto, ir surytas nedidukas šokoladinis tortas… Premjeroje, kurioje kulminacinėse scenose iš palubės pradeda kristi daug skudurų ir kurioje tie skudurai, drabužiai, kostiumai tampa vienu iš svarbiausių ir gyviausių personažų – judančių, krutančių ir gąsdinančių jau minėto Jack Daniels’o prilupusius personažus. Gal aš per daug reikli, na bet tada jūs pasakykite – su kuo jums asocijuojasi ta garsioji “Katė ant įkaitusio skardinio stogo”, ir tas žydrasis angelas, mielasis skandalingasis kankinys Viljamsas, visas tas penktojo dešimtmečio amerikoniško gerbūvio tviskesys, liuksas, prašmatnybė? Jo, gal jūs ir teisūs – Jack Daniels’as… O kas gi to žavingo jaukalo, to eilinio lietuviško teatrinio nesusipratimo interpretuojant bet kokią klasiką, autorius, režisierius, ta prasme? Agnius Jankevičius, tas pats, didysis lietuviško teatro hakeris.

Nežinau ir nenoriu žinoti, kas yra šios žavingos nuotraukos autorius – greičiausiai išlįs vėl koks nors šiknius, cypsėdamas apie nupimpintas jo genialias nuotraukas, kurias, ak, kokia staigmena, vargšė Melpomenė pimpina ne iš šventųjų autorių archyvų, o tiesiai iš google pictures. Nes kartais taip smagu pasijusti hakeriu, žmogumi fantomu, klaidžiojančiu virtualybės toliuose, gyvenančiu savo, išskirtinį gyvenimą tosios virtualybės prietemose, hakeriu – galinčiu daryti VISKĄ, įsilaužti bet kur, visur, ir tai į ką įsilaužei pakeisti negrįžtamai, neatpažįstamai. Čia jau galėčiau baigti savo išsiliejimus apie Agniaus Jankevičiaus “Katę ant įkaitusio skardinio stogo” – manau, sumanesnis skaitytojas jau bus pagavęs esmę to, kas buvo norėta pasakyti. Ne tokiems sumaniems skubu paaiškinti – man jaunasis režisierius neatsitiktinai primeną vienišą, bet užtat labai didį hakerį, klajojantį lietuviško teatro bruzgynuose, pasiklydusį, išsigandusį meninės virtualybės prigeneruotų simuliakrų – tokių šūdukų ant šešių kojyčių, mutavusių iki nebepažinumo, praradusių savo tikrąją esybę. Jankevičiui baisu, jis išsigandęs neaprėpiamos jį pasiglemžusios teatrinės didybės, jis bando ištrūkti, pravirkti, riktelti, pasiųsti mums ženklą SOS, bet teatras, jo klampūs viduriai nebepaleis jaunojo talento, jie įtraukia, sučiaumoja ir pakeičia visus jį pakeisti pasiryžusius drąsuolius.

Tik kuo čia dėti mes, žiūrovai – berods ėję į monolitinės, poetinio realizmo šedevru pravardžiuojamos pjesės pastatymą, o gavę karščiuojančio lietuviško teatro hakerio frustracinį pseudo farsą, dar vieną giesmę apie niekaip neateinančią bet taip laukiamą šito sušikto pasaulio pabaigą. Ir kuo čia dėti aktoriai – geri, talentingi, pasiilgę stiprių vaidmenų, stiprios dramaturginės medžiagos savo išvėsusiuose teatruose? Tokie kaip Neringa Varnelytė – sulaukusi tokio vaidmens – Megės, “Katės, ant įkaitusio stogo” herojės, dūstančios primityvioje režisieriaus traktuotėje. Na, suvaidins aktorė dar vieną isterikę, ne, dar vieną isterikės kaukę, lėlę, iškamšą, pasiraivys scenoje, pademonstruos tobulą figūrą, grakštumą, išrėks kaip ir visi kiti personažai savo teksto paklodes – o kam? Kodėl? Ar tik tam, kad patvirtintų režisieriaus genialią mintį, kad visos moteriškės yra cypiančios vaginos, paramstytos dviem grakščiom kojytėm? Vargšė negyva, nušaržuota, mirusi ir trim valandoms prisikėlusi Megė, išrėkianti visus nabago Tenesio Viljamso jai parašytus tekstus. Ir apie tai kaip ji jaunystėje stokojo gražių drabužėlių – ir tada iš scenos palubių pradeda kristi skudurai, apie tai kad šis pasaulis tėra tuščias, niekingas farsas – ir tada režisierius dar smarkiau paspaudžia ant niekingojo farso pedalo, ir apie tai, kaip Megės tėtukas gerdavo – ir štai jai vyrelis, nebeatgaivinamas, Jack Danielse išmirkytas alkašas Brikas… Ką skaitau tą ir dainuoju, ką matau tą ir statau… Ar kaip čia reikėtų suprasti?

Todėl noriu pasidalinti savo kuklia patirtimi ieškant priešnuodžio lietuviškom šventėms – ogi tarpušvenčiu reikia dar intensyviau eiti į lietuvišką teatrą. Čia, jaukioje prieblandoje, galima saugiai, minkštai, komfortiškai susirangyti krėsle priešais sceną ir bent porai valandų pasiganyti iliuzinėje ramybės ir harmonijos, tobulų šviesų, grynų emocijų ir aiškių, nekomplikuotų santykių pievose… Du labiausiai mano askaridišką būseną pamaloninę praeitos savaitės teatriniai renginiai – Jurgos Šeduikytės muzikinis lėlių spektaklis “Metronomes” ir Menų spaustuvės maloniai pasiūlyta užuovėja paskutiniam 2011 metų vakarui – gatvės šokio spektaklis “Feel Link”.

Kas dėl “Feel Linkų” – manau gerklingoji Nina Simone  liko patenkinta nuo savo personalinio debesėlio veizėdama į šią, dviejų liepsnojančių steet dance atlikėjų, interpretaciją jos dieviškojo Feelings (1976) tema. Kaip gera, kad aistros ir kūrybinio parako neišeikvotus klodus galima aptikti tokioje netikėtoje terpėje kaip lietuviški gatvės šokiai. Puiki menininkų komanda – šokėjai Airida Gudaitė, Laurynas Žakevičius ir scenografė Renata Valčik sukūrė mažą scenos šedevrą nustebinantį ir sklandžiai papasakota istorija, ir plačia emocine amplitude ir nepriekaištinga, tobulu minimalizmu ir švara išsiskiriančia estetika.

Tomo Lušio foto

Estetikos, koncepto švaros ir tikslaus išpildymo labiausiai trūko Jurgos Šeduikytės muzikiniame lėlių spektaklyje “Metronomes”. Mane labiausiai nustebino spektaklio kūrėjų alogika turint po ranka tokią Moterį-sfinksą ją su visu tobula trejybe veidas-balsas-charizma nukišti į scenos pakraštį, o štai avansceną kažkodėl tai užteršti neįgaliomis Sergejaus Boculo lėlėmis… Rezultatas – stiprios dainininkės koncertas kažkodėl tai įvilktas į muzikinio lėlių spektaklio formą. Formoje dūsta ne tik puikūs muzikantai, forma ankštoka ir gniuždanti dar vieną svarbų renginio akcentą – autentiškas Jurgos rašytas mini istorijas. Galite įsivaizduoti – tik spėja tave pagauti subtilus vokalo, video projekcijos, teksto ažūras ir tik bac – harmoniją vel ir vėl sugriauna besiskerečiojanti eilinį lyrišką personažą iliustruojanti, o gal bandanti kurti žmoglėlė. Gal dailininkui ir labai originali pasirodė idėja išdidintą pomirtinės kaukės muliažą vienos dainos trukmei animuoti pasitelkus plastiškus aktorius. Tik kažin kodėl tas bandymas taip apgailėtinai graudžiai realizuojasi scenos realybėje?

Jei reikėtų paprastai ir aiškiai apibrėžti spektaklio žanrą, leisčiau sau konstatuoti, kad režisierius Oskaras Koršunovas sukūrė vieną sėkmingiausių per visą lietuviško teatro istoriją miuziklų apie budulius. Labai smagų, linksmutį, uždegantį ir net neprailgstantį. Tu tikriausiai žinai, kad rusai turi tokį labai tikslų žodį – bыdlo… Mūsiškis – buduliai, būtų sušvelnintas šio termino variantas. Ėch, būtų režisierius statęs spektaklį apie bыdlo – gal būtų išėjusi drama, pasirinkus kaip kūrybos objektą budulius ir dar pasikvietus genialųjį Saulių Prūsaitį su grupe Happyendles gyvai akomponuoti veiksmui – gavosi miuziklas. Nesiruošiu čia tau pasakoti apie puikiai savo partijas atliekančius talentingiausius nūdienos Lietuvos teatro aktorius, juk, manau, pati nueisi ir pasimėgausi tiek II veiksmą išsprogdinančiu Mariaus Repšio Vandalu, tiek jausmingu Vytauto Anužio ir jaunojo Ainiaus Storpirščiaus duetu.  Buvo tikrai gražių, jaudinančių momentų tame “Išvaryme”.

Bet dabar jau norėčiau pasidalinti tą didžiaja paslaptimi, kuri mano akimis žiūrint slypi šiame “Išvaryme”. Toji paslaptis – moterys. Visos tos, po sceną spektaklio kūrėjų valia strakaliojančios pyzdos ant ilgų  kojyčių dramaturgo pjesėje tikriausiai buvo moterimis. Na, tokiomis suvargusiomis, puolusiomis, išvarytomis iš niekinio lietuviško rojaus moterimis. Ką pamačiau spektaklyje – mėsą, moterišką išpjautinę, pisimui tinkamą arba jau išbrokuotą pyzdą, arba jei jau poetiškai lieptum išsireikšti, totalios juodosios visatos juodosios skylės. Jos visos mėgsta pistis, labai mėgsta pozą iš nugaros, visos turi problemų su emocijų nevaldymu, nešvaria sąžine, negebėjimu būti ištikima ir dora… Kokie gi išoriniai moters-mėsos, beja, gana dažno reiškinio lietuviškame teatre,  požymiai? Na, tinkamos vartojimui atrodo maždaug taip -

Kartais dar jos būna prisidengusios skiaute ko nors blizgančio, ar, blogiausiu atveju – peršviečiamo. Nurašytosios mėsos apdangstytos erdviais lietpalčiais, krempleniniais kostiumėliais, apsigobusios skarelėmis – spektaklio kostiumų dailininkė – Agnė Jagelavičiūtė. Yra viena moteris liečianti išimtis net ir “Išvaryme” – kol moteris laukiasi kūdikio ji tampa savotišku tabu net ir buduliams – tada jos negalima pisti, reikia ją saugoti, negrabiai paglostyti ir globoti, net būti su ja atlaidesniu – vis tik ta mėsa laukimo laikotarpiu yra pakylėta savo palaimintąja, vilties ir tikėjimo praskaidrinta būsena… Nors ką jau ten – pagimdo juk ir galiausiai vis tiek išduoda, išvaro iš savo jaukaus ir šilto užutekio, kaip pagrindinio herojaus Beno mylimoji Liza – aktorė Toma Vaškevičiūtė. Pasielgia kaip tikra patelė – tik sau nusavindama palikuonį, atstumdama vyrą ir tėvą ir bandydama jį keisti saldžiomis pasakėlėmis apie angelą nupjautais sparnais…

Aš suprantu, kad 12 metų Londone yra daug bet kokiam lietuviui vyrui, jie per tuos metus sugeba prasukti kelis pragaro ratus ir gerokai pasigilinti į filosofijos, fizikos ir zoologijos slėpinius. Tuo tarpu 12 metų lietuvėms ar ruskėms herojaus aplinkos moterims – kaip vanduo nuo žąsies. Todėl visai nestebina kai nestabilią isterikę Beno mylimąją Eglę režisierius priverčia I veiksme tradiciškai lietuviškam teatrui pasidulkinti su drabužėliais, II veiksme vargšiukė sumalama su purvu ir priverčiama beveik lytinėm lūpom iškriokti – sudainuoti Lietuva tėvyne mūsų.

Foto Dmitrijus Matvejevas

 Galiausiai III veiksme jai tenka sušokti šv. Vito šokį stovint ant nestabilios baro kėdės ir, kokia staigmena, musulmoniška burka prisidengus. Juk mėsa, ką iš jos beišmuši. Mane labai pralinksmino jau šiandien lietuviškoje šūdasklaidoje pastebėtas begalinis nuomonių pliuralizmas šios premjeros atžvilgiu. Šūdrytis sublizgėjo ypač dideliu operatyvumu – net du kruopščiai marketingo skyriaus parengti tekstai- vienas apie apatinius premjeros reikalus lrytas.lt  kitas šlovinantis matyt trečiadieninės peržiūros  metu regėtą meninio šedevro apoteozę lrytas.lt Visiškai priešinga nuomonė apie premjerą pateikiama lietuviškos blogosferos mohikano A.Račo bloge. Garsusis Lietuvos Trolis Nr.1 ir visų sričių ekspertas Andrius Užkalnis kol kas tyli…

Todėl nenorėdama pabaigti tau skirto posto šia liūdna gaida siunčiu gražiausią Happyendless dainą skambėjusią ir šiame žavingame miuzikle apie kartais nežavingus lietuviškus budulius.

Gražių švenčių!

Foto Kamilė Žičkytė

Dabar, iš saugaus atstumo galvodama apie “Ribas”, ryškiausiai fiksuoju tą milžinišką destruktyvios, agresyvios, Menų spaustuvės stogą plėšiančios energijos kiekį, išspinduliuotą šio spektaklio metu. Agresijos, griaunamosios jėgos kiekis nukreiptas į jaunojo herojaus vidų ir prasiveržęs smurtu išorės pasaulyje dėsningas ir pamatuotas. Jauni spektaklio kūrėjai meistriškai išlaviravo užaugindami įtampą iki degimo temperatūros finale, ir, koks stebuklas ir palaima lietuviškame teatre – jokio nuslūgimo, jokio pseudo lietuviškai seilėto katarsio -  pabaiga “Ribose” visiškai sutampa su aukščiausiu įtampos tašku. Banalųjį žodį palaima norisi vartoti apibūdinant totaliai visą poveikį, kurį sukelia šis spektaklis. Labai nustebino, kad net tokį emocinį džiuvėsį, rašantį pretenzingą blogą grafomanija.com akivaizdžiai sujaudino “Ribos”. Autorė leido sau išstenėti net dvi auksines sentencijas apie šį kūrinį – pacituosiu be didžiųjų raidžių – “rašymo kokybė nepriklauso nuo rašytojo amžiaus” ir “rašymo kokybė nepriklauso nuo pasirinktos temos”. Visiškai sutinku! Nors ir visiškai nematau prasmės dėlioti kokybės ženklų ant debiutinių jaunų teatro kūrėjų spektaklių. “Ribos” pačios yra naujos kokybės ženklas, ar net tikras iššūkis, savotiška dvikovos pirštinė, mesta užsimarazmavusiam teatrui.

 
Foto Kamilė Žičkytė

Mane vis karts nuo karto garbūs šio blogo komentatoriai bando apkaltinti įvairiom psichinėm negaliom arba įtarinėja turint įvairių iškrypėliškų pomėgių teatro atžvilgiu. Tikrai turiu nuvilti – esu pats normaliausias, banaliausias žmogus – ir mane suglumino, išgąsdino “Ribos”, ir aš, kaip bejėgė avis, su visa nuo juoko apkvaitusia žiūrovų mase buvau vedama iš vienos šio spektaklio stacijos į kitą, kol finale – šmaukšt, bum – peilis, pistoletas, spyris į smegenis, o gal į širdį. Štai toks atlygis už Dekalogo tiesų išdavystę ir mane išmušė iš vėžių. Tai ką reflektuoju šiame įraše tėra nuoširdi padėka “Ribų” kūrėjams už sąžiningumą – mūsų visų mūsų, amžininkų ir jų pačių atžvilgiu, žinoma. Nes jei teisingai prisimenu, nieko nėra šlykščiau nei būti paaugliu ar tiesiog labai jaunu žmogum šioje šalyje, šiame pasaulyje. Jo – norisi išsinerti iš odos, nusižudyti ir nužudyti tuo pačiu metu, trūksta paprasto švelnumo ir kraują stingdančių emocinių sukrėtimų. Gombrovičius šį amžiaus tarpsnį pavadino dvasine pornografija, berods? Ko dar labiau nekenčia, bijosi ir geidžia šis pasaulis jei ne jaunystės? Jaunystės tiesos ir jaunystės melo, dviejų veidų, gražaus ir šlykštaus tuo pačiu metu, neapibūdinamo, neapibrėžiamo, tiesiog jauno – koks yra ir šio spektaklio Herojus.

 
Foto Kamilė Žičkytė

Gal todėl ypač vertinu bei išnaudoju galimybes pasimėgauti rusiško teatro trupiniais, retkarčiais nubyrančiais Lietuvoje. Matyt, vis tikiuosi pajusti tą retą poskonį vėl ir vėl… Ir kartais pavyksta, kaip per Maskvos Kinetinio teatro spektaklius Menų spaustuvėje praeitą savaitę. Komiksų ir lindyhopo spektaklis „Senė“ – smagiausias teatrinis kreizas matytas šiais metais. Dėl visko kaltas vienas toks DJ Saša – Aleksandras Pepeliajevas, vadinamas rusiško performanso tėvu, alchemiku, maišančiu teatro žanrus, kūrėju, apsėstu naujos teatrinės substancijos, netinkamos visuomeniniam naudojimui, išgavimu. Nerealusis Saša, beprotiškai tempais mikširuojantis vizualą, garsus ir mintis už savo pulto, spėjantis įšokti į veiksmą sušokti savo beprotišką Senės partiją ar išgimdyti baltus marškinėlius seksualiam vikšreliui, o gal drugeliui, prisidengti. Saša, savo intervuose DJ Charmsą drąsiai išvadinantis pižonu ir lietuviškai mūsų paklausiantis – Kelinta dabar valanda? Saša, taip smagiai išniekinantis tyrąjį lindyhopą – patį nekalčiausią, smagiausią jaunimėlio akrobatikos, baltų kelnaičių ir retro stiliuko miksą, taip dažnai trypiamą viešuose mūsų miesto erdvėse. Saša, pripažystantis tik vieną spalvą – raudoną, raudonesnę, raudoniausią, na, ir truputi, pilką.

Aleksandras Pepeliajevas – nuo pirmos Senės akimirkos privertęs pagalvoti apie kitą performanso, tik lietuviško, tėvą – Beną Šarką, ir apie kitą, chrestomatinę, lietuvišką Senę pasipuošusią baltu balerinos sijonėliu ir kito Beno veidu, ir dar vieną imbicilą, trolį – ekspertą, dažnai pasisakantį lietuviškų seniu klausimais. Ramybės jiems visiems.

Foto A. Aleksandravičius

Mano troškulį šitas spektaklis numalšino. Faktas, kad kaip ir daugelis Atviro rato spektaklių, ir šis yra nutaikytas į žiūrovo širdį, jausmus, emocinę atmintį. Režisierius pataiko tiesiai į dešimtuką – jo kūrinys, meistriškai konstruojama sceninė realybė iššaukia momentinę žiūrovų reakciją – emocijas, labai dažnai pagardinamas ašaromis, grauduliu, šviesiu liūdesiu. Rašau taip, nes nieko negali būti smagiau, kaip matyti po spektaklio už kolonų besislapstančias ir savo nosinaites begręžiančias žiūroves. Tas jaunas moteris, akimirksniu susitapatinusias su „Lietaus žemės“ personažais. Nes šie Atviro rato kūrėjai moka personažą atvesti į sceną švelniai prilaikydami už rankos, jautriai ir atsakingai kurdami jį čia pat, priešais žiūrovų akis – iš scenos dulkių, kvapo, materializuotų minčių apie personažą, tikėjimo ir meilės tajam personažui. Tai labai jautru ir neapčiuopiama žodžiais – prisiliesti prie to, kokį stebuklą ir kaip jį kuria Atviro rato aktoriai. Taip byra ašaros, pliaupia lietus, tirštėja grėsmės nuojauta, užgimsta ir į nebūtį nueina mūsų protėviai – scenoje siaučia jėgos, nesuvaldomos ir nepaaiškinamos racionaliu protu.

Foto Dmitrijus Matvejevas

Turiu prisipažinti, kad pirmąjį Atviro rato spektaklį mačiau ne vieną kartą. Atviras ratas prasisuko prieš mano akis nuo 2004 metų įvairiose erdvėse, skirtingais sąstatais ir nevienodas istorijas bylodamas gal šešetą kartų. Yra tokių spektaklių į kuriuos einama su dideliu džiaugsmu ir smalsumu dar ir dar kartą. Ar bus toks ir „Lietaus žemė“? Taip, nes pastatytas ant teisingo pamato. Nenoriu nei moralizuoti, nei klausinėti Atviro rato aktorių kada gi jie pagaliau užaugs, nei kaltinti jų iliustratyvumu, publicistika, autentikos stoka. Nes jie ir užaugo – tik savitai, individualiai, ir kaip visada – merginos greičiau už vaikinukus. Vesta Šumilovaitė, Marija Korenkaitė, Ieva Stundžytė, Judita Urnikytė, Benita Vasauskaitė, Agnė Kaktaitė ir jų kuriami moterų personažai – „Lietaus žemės“ varomoji jėga. Juditos siuvėja, mirštančio tėvelio į gyvenimo kelione palydėta, meilės pakylėta ir į gyvenimo pakelę nusviesta, klajoja savo zingeriukę – siuvamąją mašinėlę vietoj kažkur pamesto vaikelio apsikabinusi, stebi prieš josios akis istorinę klaikybę, virsmus, audras praūžiančius, žmonių likimus dūžtančius ir galiausiai palieka atsigręžusi į žiūrovus. Nusisukti nuo Atviro rato, pažvelgti giliau, toliau, atidžiau – matyt, toks buvo šio spektaklio tikslas.

Foto Dmitrijus Matvejevas

Foto Kamilės Žičkytės

Nuskriaustųjų karta, jai, mano akimis žiūrint, priskirtini ir tie jaunieji „aktoriukai“, nedarniai niūniuojantys ir siūbuojantys jaunos režisierės Gabrielės Tuminaitės parengtame jaunos dramaturgės Teklės Kavtaradzės pjesės „Namisėda“ skaityme. Toks sunkia menine negalia išsiskiriantis skaitymas privertė susirūpinti, ar tik nebus paslapčia Vilniaus Kolegija, iš kurios į Nacionalinio teatro sceną purptelėjo visas šitas kursas, paslapčia nusprendusi pradėti ruošti profesionalius būsimuosius lietuviškos provincijos kultūros namų teatrinių būrelių vaidintojus. O ką – gal ir visai pasiteisinantis planas – juk toks poreikis ir tokia niša vis dar neužpildyta. O kodėl gi tos pačios Kolegijos neįtarus kitu sąmokslu – štai ėmė ir atidavė visą kursą į švelnias gerbiamo Maestro Valentino Masalskio rankas. Ir vaikšto po sceną tokia personalinė Maestro vištidė, atsiprašau, „Paukštyno bendrabutis“ – 11 žavių mergaičių ir vienas apipešiotas berniokas, jau magistrantūroje berods, o vis dar scenos meno abėcėlę slebizavoja, scenos kalbos pradmenis ir pirmų kursų vaidybinius etiudus Versmėse pristato. Juk visai gali taip ir būti, šitoj šaly, taip sakant, niekas neturėtų stebinti – nei mūsų bendromis pastangomis išugdyta Nuskriaustųjų karta, nei slaptas aukštųjų teatrinių mokyklų suokalbis parūpinti Lietuvai daug, labai daug scenos menų analfabetų…

Foto TRUPEps.lt

Žinia, gal viskas bus ir gerai – sugrąžins Masalskis į kursą lyčių pusiausvyrą ir išsipildys jo svajonė: “Jie visi turėtų susiliet ir būt jų teatras. Jie turėtų atnešti naują teatrą, ne statymo, o kūrimo madą atnešt. Sustatyt kaip lego, sušviest, tai taip neįdomu, aktoriai nesąveikauja, jie instaliuojasi. Tai man primena instaliaciją, o ne spektaklį. Viena mergaitė man sakė, nesuprantu, ką man nori pasakyt. Nei žodis svarbu, nei judesys, nei rūbai, nei veidai, nei teatro asmenybės. Tas pats diktorius iš televizijos kalba tuo pačiu balsu kalba Hamletas” – trupeps.lt internetiniame puslapyje kalbėjo Masalskis. Vadinasi Trupė PS kurs, neš mums naują teatrą, kiti Vilniaus Kolegiją, Teatro ir muzikos akademiją pabaigę jaunieji scenos menų profesionalai: aktoriai, režisieriai, teatro kritikai – bus išbandę nelengvą nepriklausomų trupių išgyvenimo modelį, išbandę jėgas keliuose festivaliuose, tarptautiniuose projektuose, išugdę savo meninį skonį taps tiesiog geresniais, kokybiškesniais žmonėmis. Greičiausiai kai jau badas pažvelgs į akis sėkmingai realizuos save kaip kūrybingų viduriniosios grandies vadybininkų amplua, o gal jų meninis paruošimas tikrai pasiteisins kuriant nuosavą verslą, manau ir prekybininkams labai nepamaišytų aktorinis paruošimas…

Foto Ramūnas Danisevičius

Rimgaudas Karvelis – šviesusis, naivusis, gerasis Jaunimo teatro metraštininkas. 78 metų aktorius tiesia nugara ir skvarbiu žvilgsniu – vaidina, fotografuoja ir filmuoja. Į istoriją žvelgdamas pro meilės teatrui ir švelnios ironijos teatro veikėjų atžvilgiu, prizmę sukuria universalų ir labai nostalgišką, į širdį prabylantį meno kūrinį. Būtent toks – išbaigtas, tobulas savo netobulumu ir labai individualiu, autentišku požiūriu į Pasaulį, Teatrą, Žmogų man išliks Karvelio Metraštis. Prakalbinęs ir į užslėptus prisiminimus stumtelėjęs pačius mylimiausius Jaunimo teatro aktorius – Arūną Storpirštį, Kristiną Andrejauskaitę, Vytautą Taukinaitį, Algirdą Latėną, Remigijų Vilkaitį, Vidą Petkevičių. Iš jų prisiminimų, senų nuotraukų, afišų, filmuotos medžiagos susidėliojo kvapą gniaužianti teatrinė odisėja, garbaus teatro kritiko Marko Petuchausko dėka gavusi vardą, titulą, žymę – režisierės Dalios Tamulevičiūtės aktorių dešimtukas. Būtent 1975 metais prasidėjo jų kelias, jų revoliucija ir didžiosios pergalės šio teatro scenoje.

„Bebenčiukas“, „Jasonas“, „Škac mirtie, visados škac“, „Ugnies medžioklė su varovais“, „Meilė ir mirtis Veronoje“, „Duokiškis“, „Kvadratas“, „Pirosmanis“, „Ilga kaip šimtmečiai diena“, „Haroldas ir Modė“, „Brolis Alioša“ – Dalios Tamulevičiūtės ir Eimunto Nekrošiaus spektakliai rodyti šimtus kartų, spektakliai kurių dalį aš dar spėjau pamatyti praėjusio šimtmečio paskutiniame dešimtmetyje. Spektakliai išmokę nebijoti mirties ir spektakliai teigiantys, kad aktorius niekada nemiršta ir kad aktorius po spektaklio gali jaustis lyg priėjęs išpažinties. Toks buvo apvalantis, išlaisvinantis, nušviečiantis ir šviečiantis Jaunimo teatro dešimtmetis. Išlikęs Rimgaudo Karvelio sukurtame metraštyje ir gal visų tada buvusių ir tebeesančių šiame teatre širdyse?

Taigi – puiki, geležinė projekto schema, sklandžiai vykstantis festivalis, pilni skaitymai žiūrovų, o širdį dėl tos Lietuvoje neesančios šiuolaikinės dramaturgijos maudžia, nors tu ką.. Žinoma, protingiausia būtų apskritai liautis ieškojus šiuolaikinės dramaturgijos nacionalinėse scenose vykstančiuose nacionalinės dramaturgijos festivaliuose, nes gal toji naujoji drama tarpsta kokiam lofte ar Vilniaus Kirtimų rajono pagrindinės mokyklos dramos būrelyje, o gal Šilutės kultūros namuose?! O gal Lietuvai net ir nereikia pjesių, paliečiančių gyvą nervą, sujaudinančių, įtraukiančių, supurtančių aktualumu? Nors ne, ką jau ten, pati juk mielai iškeisčiau dešimt Hamletų į vieną Yanos Ross „Chaosą“ – spektaklį sukurtą tvarkingos, piktos, sodrios šiuolaikinės suomių pjesės pagrindu. Taip, nes ji prisodrinta šiuolaikinių, man įdomių temų – globalizacijos, autoidentifikacijos, šiuolaikinio ritmo, seksualumo paribių, šiuolaikinio pasaulio apokalipsės!

Foto Dmitrijus Matvejevas

Viso to, ko visiškai nebuvo Versmėje skaitytuose naujausiose lietuviškose pjesėse. Deja, visos jos kukliai, puse lūpų, dangstydamosi kažkokia pseudo fucking gal ezopo, o gal profesinio neįgalumo kalba prezentavo vieną ir tą patį – Kitoniškumą, arba apie tai, kaip sunku ir nelengva būti šiame pasaulyje kai tu esi Kitoks: vertėjas – gėjus, rašymo manija apsėsta paauglė, idealistas įsimylintis „hipsterę“, užsislaptinęs gėjus turintis brolį skinhedą, emigrantas budulis/budulė. Viskas – ties tuo visų festivalyje pristatytų dramaturgų tematinė įvairovė išsisemia – daugiau ar mažiau, talentingiau ar profaniškiau pakabinus jau minėtą Kitoniškumo temą, toliau tekstai konstruojami daugmaž tuo pačiu principu – neįgalūs dialogai, plakatiški charakteriai, keičiami ilgais literatūriniais monologais, visa tai užliejama tirštu televiziniu, internetinių, literatūrinių, kino, ar dar velniai žino iš kur trauktų citatų, padažu. Čia gal ypač reikėtų išskirti Laimos Vincės pjesės „Vertėjas“ tragikomišką neįgalumą, apkaišytą tokiu nesuvokiamu kiekiu klasikinių meninių, socialinių, intelektualinių klišių kiekiu. Nes tai, kas atleistina trečiame kurse kino dramaturgiją studijuojančioms Teklei Kavtaradzei ir Birutei Kapustinskaitei, visiškai nepateisinama kūrybinio rašymo VU ir VDU dėstytojai ir įvairių Amerikos valstybinių apdovanojimų už kūrybą laureatei…

Laima Vincė (dešinėje)

Nors aišku, ką čia slėpti, pjesė pjesei nelygi ir kiekviename nacionaliniame dramaturgijos festivalyje vis tik išlenda koks talentingas žmogus, teikiantis vilčių, kad: „o gal gi, kada nors gi, po metų, kitų, supurtys pasaulį ir kokia lietuviška pjesė“. Visai gali būti, jei kalba eina apie šių metų „Versmės“ perlo Gabrielės Labanauskaitės būsimą kūrybą. Ir ne tik todėl, kad jos pjesės „Raudoni batraiščiai“ skaitymas preciziškai parengtas režisierės Yanos Ross tapo tikra profesionalaus, emociškai paliečiančio, intelektualiai sudominančio teatro versme. Net ir be gero režisieriaus rankos ir puikių aktorių interpretacijos pjesę verta perskaityti. Tam, kad susipažinti su unikaliąja Gabriele GaL – gal dramaturge, o gal poete, gal Tarp festivalio organizatore, o gal grupės Avaspo atlikėja. Faktas, kad menininkė savo pjesėse drąsiai mojuojanti visų vaivorykštės spalvų vėliava, bet kokį homofobą gali paguldyti ant menčių ne tik intelekto jėga, bet, manyčiau ir taikliu antausiu, nestokoja nei talento, nei savarankiškai sukaupto dramaturginio amato išmanymo bagažo, ar tikram menininkui būdingo degimo idėja, aistra kurti, ištirpti mene. Neatsitiktinai ir dar iki skaitymo „Versmėse“ Gabrielės „Raudonus batraiščius“ išgirdo latviai Rygoje – Pabaltijo teatrų festivalio metu.

Gabrielė Labanauskaitė

Kolegos blogeriai toliau stulbinančiai aktyvūs – meno ir sporto laikraščio uroboras.lt redaktorius Karolis Jachimavičius išsiliejo net dviejuose straipsniuose http://www.uroboras.lt/2011/11/25/nepritapeles-skausmas ir  http://uroboras.lt/2011/11/24/tai-ne-tu-tu-esi-gejus

Teatro kritkos grandas Konstantynas Borkowskis nebegalėdamas tylėti išsisakė čia http://konstantynborkowski.blogspot.com/2011/11/marta-yra-jega.html  Gražu, kad dedikavo Martai gražią Bitlų dainą, ir gal visai nesvarbu, kad dainelė šuns garbei sukurta.. Versmė įkvepia, vienareikšmiškai!

Žinia, visada smagu stebėti, kaip tos „deguonies“ padauginusios aukos reaguoja į dirgiklį – reakcija į „Visuomenės priešą“ išties stulbinanti, neįtikėtinai aštri ir įvairiaspalvė. Labiausiai nudžiugino kolegos blogeriai – keletas tinklaraščių didžiavyrių lengvai ir sklandžiai suraitė po tikrą blic recenziją, kol oficiozinė www.menufaktura.lt išgromulavo oficiozinį Konstantino Borkovskio rašinį „Teatro utopija ir teisė didžiuotis“ bei spėjo perspausdinti vakar dar nenacionalizuoto Lietuvos ryto straipsnį, kurio antraštę – „Ar užsivers visuomenės žaizdos?“ nuo šiolei, turbūt, reikėtų iškalti ant visų bankų frontonų.

Turiu pripažinti, kad iš pradžių vietoj žadėtų pamąstymų apie „Visuomenės priešą“ norėjau apsiriboti viena fraze – viską ką aš galvoju apie „Visuomenės priešą“ šį kartą parašė didysis imbicilas Andrius Užkalnis savo bloge – “Visuomenės priešas”: tarybiniai lietuviško teatro džiaugsmai. Bet po to, paskaičiusi kito blogerio giganto – Artūro Račo mintis apie tai kaip jis daug rūkė per „Visuomenės priešo“ pertrauką, daug stebėjo, bendravo, vertino ir priešpastatė save tai visuomenei, plaukiančiai pro šalį… Ir dar tokį marazmą nou neiminiame bloge vardu sanglauda.eu  “Visuomenės priešas” tapo teatro meno priešu – nusprendžiau praleisti galbūt gerą progą patylėti…

Tai kas gi ta visuomenė – ar tikrai tik paklusniai bet kurio menininko nepatogia poza statoma masė, „kompaktiška dauguma“, runkeliai, pomidorai ar kokia dar ten daržovė? Ar tiesiog pervaidinanti, perspaudžianti, nerangi ir partnerio nejaučianti masuotė, nesugebanti nei sinchroniškai judėti, nei grakščiai ant sienos užlipti, nei pilnavertiškai, su jėga ir aistra, režisūrinį piešinį išpildyti, ar acapella yvos dainušką sudainuoti ir net per pertrauką atseit apsimyžusių pučistų būreliu natūraliai, smagiai per žiūrovų minią prasibrauti nemokanti, negalinti, nesugebanti? Manau šitie masuotės viščiukai turėjo tapti tikruoju veidrodžiu, atspindinčiu mūsų, žiūrovų neįgalumą, o jau tada ir apibendrintas visuomenės ligas, išsigimimus, žaizdas ir ydas, taip sakant… Deja, tokia visuomenė gal tikrai labiau primintų tarybinius homo lituanicus, nuo kūdikystės garbinusius visų spaliukų vadą Volodią Iljyčių ir revoliuciją įsivaizduojančius kaip svaigų purvo, kraujo ir tikrų ašarų kokteilį. O juk šitą, 20 amžiuje užsilikusį, „Visuomenės priešą“, deja žiūri ir vertina tik virtualiose revoliucijose dalyvaujanti karta.

Foto Dmitrijus Matvejevas

Individualistai, feisbuke laikinantys volstryto grupsą, susigraudinantys ir besijuokiantys ne ten ir ne taip kaip buvo tikėtasi ir patyliukais belaukiantys kada gi galutinai užsilenks nupezusių metrų stabai. Ir tada – ateis tokių – aršių ir dantingų, jausmingų ir bukų, jaudinančiai naivių ir tiesiog kitokių žmonių karta – tokių kokius atstovauja vienišo „Visuomenės priešo“ herojaus Tomo Stokmano – aktorius Dainius Gavenonis vaikai – Petra, Ijlifas, Mortenas. Nesvarbu kurio sąstato aktoriai vaidins šiuos personažus – jie visada liks kitokie – lyg ateiviai, atsiriboję nuo minios ir kartu jos pasiglemžti, gležni, vaikiški ir staiga išsprogstantys brutalia jaunystės jėga. Lyg ir utriruoti, sušabloninti ir kartu netelpantys į jokius tipažo rėmus. Jaunos, naujos visuomenės, naujo teatro daigai… Tik dėl šitų daigų norėčiau dar kartą pasižiūrėti „Visuomenės priešą“.

Foto Dmitrijus Matvejevas

Esu iš tų žmonių, kurie Gorkį skaitė ir atmintinai mokėsi dar mokykloje. Puikiai prisimenu kaip seilės trykšdavo bandant išdeklamuoti aistras apie degančią Sadko širdį, arba šliužą ir erelį… Paskui Gorkis užsimiršo, gal tapo pernelyg nuobodus, nebeaktualus. Po 2000 staiga prasidėjo Gorkio proveržis Lietuvos teatre, prisimenate – kas metai po „Dugną“ – tai Kaune, tai Panevėžy. Tai tęsiasi iki šiol – nė vieno lietuviško teatro sezono be Gorkio – jei ne „Dugnas“, tai bent „Vasarotojai“ – ir nedulka tie mano turimi tomeliai, vis tenka pasitikrinti, ką dar galima išskaityti to bastūno kūryboje, kodėl įdomiausi mūsų teatro režisieriai vis suremia galvas su Michailu pasigalynėjimui – kuris kurį…

Kaip teigia Auksinės kaukės reklaminiai anonsai: „Peterburgiečio režisieriaus Levo Erenburgo rankos negailestingos, o žvilgsnis – žiaurus. Su jo statytomis rusų autorių pjesėmis nutinka tas pat: herojai scenoje atsiduria kaip pas gydytoją. Įeina į kabinetą daugmaž sveiki, o išeina ligoniai – slaptas, o kartais ir nebylias jų ydas ir dvasines negalias L.Erenburgas padaro akivaizdžiomis.“ „Daug kas niekina M.Gorkį, o man jis patinka“ – taip teigia „Vasos Železnovos“ režisierius ir pristato mums tragikomediją Gorkio pjesės motyvais.  O dėl ligonių, paliegėlių – auksiniai žodžiai! Stebint po sceną vėjo nešiojamus personažus, pradedi įtarti, kad arba tokie perregimi žmogeliukai specialiai buvo atrinkti, norint pabrėžti majestotišką Vasos – aktorės Marinos Golub grožį, didybę, arba scenografas norėjo, kad masuotės išpildytojai būtų kuo čiuplesni – labai jau daug scenų vaidinama sutūpus ar pakibus ant masyvios Železnovų namų puošmenos – liustros… Grožio šiuose namuose daugiau nerasta – estetine dominante tampa nuožulni pakyla, labai nestabili, bet pikantiškai paryškinanti smagias gertynių pirtyje, moterų voliojimo grindimis ir kitas rusiško bendravimo ir poravimosi ypatybes atskleidžiančias scenas. Pakylą dengia sutrinti kilimai – net iš tolo dvelkiantis pirkliška taukuota netvarka, susidėvėjimu, skūpumu. Po šiuos kilimus dažniausiai tik ant kelių šliaužioja toks slidus tipas – lyg tarnas, lyg visų ten gyvenančių moterų, įskaitant ir Vasą – amantas, periodiškai surenka iš pakampių butaforines žiurkes. Priekvaišė, pono, Vasos brolio, visomis prasmėmis nuskriausta tarnaitė, po sceną ilgai blaškosi nešina visos gausios šeimynos naktipuodžiais. Ir visa tai pačioje spektaklio pradžioje! Taip smagiai, su sodriu kvapeliu atvaidinamas pirmasis spektaklio trečdalis iki efektingos Vasos vyro nusižudymo, pasikariant ant tos pačios liustros, nors teturėjo žmonos įkištus miltukus išgerti – pasakantis apie šią šeimą, šią visuomenę, šią šalį viską.  Puvimas, neviltis,  irimas, degradacija.

Įvardinus šias esmines, net keturiomis Auksinės kaukės nominacijomis pagerbto spektaklio idėjines dominantes, būtų galima pereiti prie puikaus Marinos Golub sukurto vaidmens analizės. Arba galima truputį pasigilinti į patį Auksinės kaukės Lietuvoje fenomeną. Jau trečius metus Lietuvos elitinę publiką džiuginantis projektas šiais metais išsiskiria ypatingu kuklumu – Vilniuje pristatomas tik vienas Auksinės kaukės spektaklis. „Vasą Železnovą“ iš karto po Vilniaus turėjo džiaugsmo net po keletą kartų pamatyti Rygos ir Talino teatralai. Čia grandioziniai Auksinės kaukės renginiai vyks iki lapkričio 9 dienos. Latviai ir estai turės galimybę pasižiūrėti berods po 8 šių metų Auksinei kaukei nominuotus Rusijos spektaklius. Smagu, kad mums tranzitu atvežė bent jau „Vasą Železnovą“, skaudu, kad už viso šito projekto kaip visada kyšo geltonai žaliai raudonas lietuviškas snarglys. Lietuvos Rusų dramos teatras 2011 metų pirmajame etape iš Kultūros rėmimo fondo gavo 100 000 litų projektui Auksinė kaukė Lietuvoje. Ir pasistengė, kad ir pačiai Rusijai svarbaus projekto dalis būtų įvykdyta minimaliomis pastangomis – tranzitu pravežant tokį skambų spektaklį, kaip Marinai Golub pastatyta „Vasa Železnova“. Suprantu, kad tokia Žvaigždė, matyt tupiasi tik ant auksinio Stiklių klozeto, bet juk tokie trys  svarbiausi tarptautiniai mūsų festivaliai kaip Naujosios dramos akcija, Naujasis Baltijos šokis ir Sirenos paremtos buvo atitinkamai – 55 000 lt, 140 000 lt ir 170 000 lt. Savo programoje pristatydami  – tris, šešias ir tris trupes iš užsienio, bei geriausių lietuviškų teatro ir šokio spektaklių programas, pjesių skaitymus, edukacinę programą.

Po varginančios elementariosios matematikos belieka parsipūsti dar vieną „Vasą“ – Glebo Panfilovo filmą su Ina Čiurikova pagrindiniame vaidmenyje ir žvelgiant į tas didžiules moters akis, į veidą kaukę, į milijonierės aplinkos prašmatnų kičą, pakelti taurę už teatrą, kuris tęsiasi.

Foto Jaunimo teatras

Senas, net 2007 metų spektaklis, gal jau ir nudrožtas, ir pabiręs, ir nebeaišku kodėl ir vardan ko repertuare laikomas. Bet kas gi čia galva ar protu bando Jaunimo teatrą, jo repertuarinę politiką perprasti, nepažinus šis teatras, oj nepažini, neįžvelgiama ir logikos dėsniams nepasiduodanti ta jaunimkė. Jūs tik įsiklausykite, kaip skamba – Jaunimo teatras…. ?! Yra jėgos juk, gyvybės, vilčių šiame pavadinime, oj yra. Neatsitiktinai kažkada šio teatro emblemą, simboliką, vizualą kūrė dieviškasis Stasys Krasauskas – ar pamenate jo grakščiai prigulusią, plevenančią Mūzą ir lakonišką teatro kaukę, įrėmintą žilvičio šakelės motyvu – Jaunimo teatro pradžios simbolius? Kažkur jie ten, anų laikų žiūrovų pasąmonėje, turėtų styroti, lyg koks arklas pamirštas ražienoje. Šiandien man norisi padejuoti ir pavirkauti garsiai – kur gi jis, tas Teatras, buvusi jaunystės tvirtovė, drąsiausių idėjų ir meninių ieškojimų rezervatas… Ot špygą jums, nėra ko čia ieškoti senų laikų, buvusi šlovė išsivadėja ir prašvinksta greičiau, nei seni bezdalai, pavadinimas tėra pavadinimas, seni simboliai saugiai guli muziejų saugyklose, o gyvą teatrą kuria gyvi žmonės – režisuojantys, vaidinantys, administruojantys dabartinį Jaunimo teatrą.

Arba Jaunimkę – toks kodinis trumpinys ganėtinai populiarus teatriniuose sluoksniuose, gal tiksliausiai ir įvardina dabartinę teatro būseną – amžinoji statybvietė, dešimtmečius besitęsiantis tarpuvaldis, amžinojo įšalo žemė… Žinoma, Jaunimkė ne išimtis, šiuo metu visi Lietuvos teatrai daugiau ar mažiau paskendę statybų rūpesčiuose, krizė juk, negi menais čia užsiimsi, statyti reikia, įrangą keisti, žiūrovų ir administracijos gerbūviu reikia pasirūpinti. Va ir statosi Jaunimkė po truputį, tokį kuklų, dalinį euroremontą pasidarė jau, na, porą naujų arkų, porą naujų liftų, kai kur lygus gipskartonis, gražaus kinietiško marmuro grindyse jau matosi. Tikiuosi, gerai laikysis naujas grimas ant senosios Jaunimo teatro kaukės, smagūs popremjeriniai baliukai vyks toje naujoje kavinės salytėje buvusių tualetų vietoje, greitai užsimirš nuo senųjų sienų nugramdytos aktoriaus Rimgaudo Karvelio fotografijos.

Ar gali kas nors numatyti ateitį? Ar kas nors regi, tarkime po dešimties metų, šiame teatre pasibaigusias statybas ir naują pavadinimą ant jo fasado – pavyzdžiui: Dalios Tamulevičiūtės teatras?! O už fasado, kas vyks teatro viduje? Ar dar vaikštinės, pavyzdžiui, po sceną Ivona, “reikšmingai tylėdama, lyg kokia išdidi princesė”, lyg koks raudonas skuduras, erzinantis aplinkinius, juos provokuojantis, varantis į pamišimą?  Nemanau, laikas bus kitas ir Ivonos reikės kitokios, gal jau nebe žmogaus – skuduro, žmogaus – aukojimui skirto gyvulio, žmogystos, paliktos gyvos suėsti kirmėlėms, sučiaumoti šliužams. Ankštas, nestabilus, pavojingas, girgždantis ir metalu skambantis tas Ivonos scenos pasaulėlis. Už tvoros, kuri saugo garbiuosius žiūrovus nuo sceninio vyksmo, o sceninį vyksmą nuo garbiųjų žiūrovų per dvi su puse valandos greitu tempu prabėga tokia atkarpa, kiek užtrunka dar šiltame lavone užsiveisti baltosioms kirmėlaitėms, joms sustiprėti ir padaryti savo darbą – sunaikinti bedvasę, pasipriešinti negalinčią, materiją.

Foto Marius Macevičius

Man labiausiai patinka dvi scenos iš tos „Ivonos, Burgundo kunigaikštytės“ – pirmoji, kai žiūrovų salė emociškai iškertama, perjungiama iš režimo juokas į režimą sukrėtimas, antrame veiksme Karaliui Ignotui – aktorius Rolandas Kazlas, atsiviliojus Ivoną į persirengimo būdelę tikintis greitos ir efektingos oralinės aferytės. Vietoj smagaus nučiulpimo Karaliui tenka tenkintis pykčio, neapykantos ir žiaurumo pliūpsniu išejekuliuojamu čia pat, ant žiūrovų galvų. Kita numylėta scena – finalinė, kai dvariškių choras atskanduoja, atbliauna visom galimom tonacijom „Ivona mirė“, ši galiausiai vargšo prasčioko mylimojo išstumiama ir akimirkai paliekama, lavono pavidalu, scenos gilumoje, balkone, po smagiai jūros pakrantėje besikapstančių kranklių video vaizdeliu. Pastirusi, susigrąžinusi įprastą, pradinį pavidalą, vėl įvilkta į raudoną suknelę, apauta raudonais batukais…

Gal šiose scenose slypi raktas į spektaklio ilgaamžiškumą – smurtas, seksas, mirtis – trys maestro režisieriau Jono Vaitkaus „Ivonoje, Burgundo kunigaikštytėje“, įspausti ryškiausi prasminiai kodai. Visada išlaikantys lietuviško žiūrovo dėmesį. O gal mūsų tautiečiai, pavargę būti sistemos dulkinami, žlugdomi, niekinami, vartojami vietoj grindų skuduro šioj pilkoj lietuviškoj kasdienybėje, metai iš metų ateina pasižiūrėti šito spektaklio savo menkystei kompensuoti? Pamatai kaip po sceną valkioja žmogų – gyvulį, žmogų – skudurą, ir bent vienam vakarui savivertę pasikeli, peršinčią sėdimąją primiršti, žmogumi, anapus grotų, pasijunti?

Foto Marius Macevičius

Tuo išsiskiria ir naujausia režisierės premjera „Chaosas“ Nacionaliniame dramos teatre. Spektaklis labai drąsus, asketiškas, šviesus savo pagarba ir atidumu žmogui, suvertas ant plieninio teatrinės logikos stuburo. Ir kartu sąmoningai patosiškas, karščiuojantis, demaskuojantis perversišką sentimentalumą, personažų savigailą ir saviplaką – visą puokštę šleikščiausių bruožų, būdingų šiuolaikiniam žmogui, šiuolaikinei dramaturgijai, šiuolaikiniam teatrui. Esu mačiusi visus Yanos Ross Lietuvoje statytus spektaklius –  mano mėgstamiausių trejetukas: intelektualusis „Bembilendas“, drastiškoji „Liučė čiuožia“, glamūriniai „Dešimt dialogų apie meilę“ – radikalumu ir novacija, šviežiu, nuo prigimtinio lietuviško atsargumo nepriklausomu polėkiu, meniniais sprendimais erzino ir stebino dažną teatralą. Lietuvaičiams sprangoka, neperprantama, einanti prieš srovę režisierė per penkerius aktyvaus darbo Lietuvos teatre metus padarė mažą stebuklą – subūrė, suvienijo vieną iš stipriausių, talentingiausių teatro profesionalų, bendraminčių komandą, gebančią kūrybingai ir maksimalistiškai šturmuoti sunkiausias teatrines viršukalnes.

Foto Kamilė Žičkytė

Scenografas Marijus Jacovskis, kostiumų dailininkė Jolanta Rimkutė, kompozitorius Antanas Jasenka, video dailininkė Eglė Eigirdaitė, aktoriai Algirdas Gradauskas, Rimantė Valiukaitė, Dalia Michelevičiūtė, Toma Vaškevičiūtė, Jolanta Dapkūnaitė, Džiugas Siaurusaitis, šviesos dailininkas Vilius Vilutis – menininkai, kūrėjai dirbantys su režisiere jau nebe pirmame pastatyme. Visi jie – „Chaoso“ įtrauktieji, nors spektaklis gal labiausiai apie vieną iš jų – Dalios Michelevičiūtės suvaidintą Sofiją, mokytoją – tokią baltą varną, negražią, silpną, pilką pelkę, bet su gerokai atsipalaidavusiais varžteliais. Ją, erzinančią savo kitoniškumu ir atsipalaidavimu nuo bendro ritmo, pradžioje užsipuola, bando fiziškai pritrėkšti, visi personažai. Ir ji, gudrioji, praėjusi visus išbandymo Chaosu ratus, galiausiai tampa naujaja mokyklos direktore. Išrėkusi, išliejusi, iškarščiavusi visą savo įtūžį, nepasitenkinimą didžiaja neteisybe, netvarka žmonių santykiuose, chaosu į bedugnę besiritančiame pasaulyje, pilkoji Sofija nurimsta, atlėgsta, net laikinai nustoja į neteisybę reaguoti smurtu, nes gi pagaliau tampa įvertinta, priauga iki svarbesnės kėdės, praplečia savivertės ribas.

Foto Kamilė Žičkytė

Abejoti viskuo – tokia pagrindinė antrosios herojės – Julijos, suvaidintos Rimantės Valiukaitės, paskirtis šioje žemėje. Smagi, ironiška ir visiškai atsipūtusi psichoanalitikė, visą aistrą didžiajai revoliucijai perkėlus į savo pacientų lovas. Apsiginklavusi žinojimu – kaip koziris ant stalo dedama Naomi Klein „Šoko doktrina“. Ką gi, pjesė paremta geležine tėze – materialioji krizė tiesiogiai susijusi su dvasine.

Foto Kamilė Žičkytė

O čia jau norisi pasakyti stop! Aš galiu daug ką suvirškinti, ir sąmokslo teorijas, ir psichoanalizę, ir sceninę prievartą bei prievartos išspaudas vizualinėj reklamoj. Bet tokios sušvinkusios, daugkartinio naudojimo idėjos nenorėčiau priimti už tikrą pinigą. „Chaoso“ dramaturgas muša varpais ir skelbia pasaulio pabaigą, Nacionalinio dramos teatro vadovo žodis prasideda sakiniu: „Slegianti šiandienos tikrovė – korupcija, kylančios kainos, agresija, žlugdanti bendravimo atmosfera, emigracija, skurdas, nykstantys kultūros resursai, pasiduodanti šalis.” O taip! Kiek save prisimenu, iš labai labai seniai, tikrovė visada slėgė ir ten kur stodavo bent du žmonės – visada plieskėsi konfliktas. Šis pasaulis, šita realybė niekada nebuvo harmoninga – nei seilėtoj vaikystėj septyniasdešimtaisiais, nei pilkoj paauglystėj aštuoniasdešimtaisiais, nei karštoj jaunystėj devyniasdešimtaisiais. Tai ką man dabar daryti jei aš savo brandos metais įžengiau į harmonijos ir santarvės būseną? Prisijungti prie tų -  versliųjų apokalipsės pardavėjų, prievaizdų, skelbėjų, ar likti su tais mulkiais, tikinčiais jog ir tai praeis???

Tokie saldūs pažadai – užbučiuoti iki mirties prieš tai pražildžius, t.y. sušvirkšti gerą dozę žudančios aistros ir dvasinių kokių tai sukrėtimų! Užlaikinau labai labai tą Sirenų video, ir sirenomis nukamuotąjį Vilių Vilutį, ir Sireną Severiją Janušauskaitę žmogžudės akimis.

Taigi, ir kada gi aš, vištos galva, išmoksiu, įsisamoninsiu ir užtvirtinsiu, kad visose nūdienos lietuvių piarinėse akcijose pažadai visada būtinai išsiskirs su realybe, bei gi tikrojo produkto realiom sąvybėm? Nes ir šiuo atvėju – pagrindinės, užsienio programos spektakliai nuo jūsų matyto vizualo idėjos skyrėsi kaip…

Vengrų trupės HOPPart spektaklis „Koriolanas“ labiausiai apeliavo į žiūrovų smegenis. „Koriolanas“ atakavo aukčiausios prabos muzikiniu takeliu, tekstu, įkrautu socialinės kritikos ir drąsos ir aštriais, tiksliai aktorių kuriamais tipažais. Smagu buvo sudalyvauti vengriškoje teatrinėje revoliucijoje, pasiduoti provokacijai mąstyti, lyginti, abejoti plonytėm linijom tarp tiesos ir melo, pakaifuoti nuo meistriško manipuliacinių masmedijinių triukų parodijavimo ir dekonstrukcijos. Turėčiau klausimų tik dėl estetikos – skurdo, antrų rankų, kičo, pseudo vintažo samplaika vengrų pastatyme man pasirodė sprangoka. Tai labai individualu, bet man, asmeniškai, maksimos maišeliai bei pigiausios guminės gariūnų šlepetės pakylėtos ant klasikinės, tradicinės scenos visada yra sprangu, koktu, įžeminta. Kartais tokie menkniekiai kaip nutįsęs maksimos maišelis tampa tvirčiausiu inkaru, neleidžiančiu meno kūriniui atitrūkti nuo purvinos realybės, kuri pačia savo prigimtimi, esme yra antiteatrališka.

Italų trupė Muta Imago savo sireniniame „Displace # 1 raudonasis įtūžis” atrado labia savotišką būdą paveikti publiką. Sugromuluotas, kramtytas perkramtytas ir atrytas turinys, “idėja”, buvo sumaitinta, sukimšta žiūrovui palydint galinga garsine ataka ir smogiamaisiais šviesų blyksniais. Gerai, kad gana trumpai mane gąsdino neišgąsdino beigi bandė preparuoti manuosius regėjimo ir klausos pojūčius. Supraskit teisingai,  man visada smagu, kai šiuolaikinis teatras prikišamai primena mirtį, nes tai sveika, profilaktiškai pakartoti: aš mirsiu, tu mirsi, jis ji mirs, mes mirsime, jūs mirsite, ir visi mirs! Tik priemonės, pasitelktos italų, norinčių iš tyrų žiūrovų lūpų dar kartą išgirsti šią skanduotę, yra gal labiau priimtinos labai jaunai žiūrovų auditorijos daliai?

Tokiems geltonsnapiams Sireniukams, tik ką nuo šiltos motinos krūties atjunkytiems, vartojantiems pertrintą, nesprangią, atrytą teatrinę košelę labai tiko ir trupės Gob Squad performansas „Super night shot“. Trečiasis Sirenų užsienio spektaklis tryško pozityvumu, gėriu, pasigėrėjimu ir pagarba jauniesiems Vilniaus gyventojams. Paradoksalu, kad auksinę tezę apie tai, kad „bet kokio miesto gyvybės šaltinis yra jauni žmonės“ Vilniui dar kartą priminė ir įkūnijo keturi hipsteriai – tokie judrūs, išmintingi, žvalūs ir pozityviai nusiteikę britų/vokiečių vyresnės kartos menininkai. Profesionalumo, pozityvumo, inovatyvumo ir gyvenimiškos patirties iš jų neatimsi, o ir spektaklis tikrai skirtas užganėdinti bet kuriame pasaulio didmiestyje vykstančio tarptautinio teatro festivalio festivalinę publiką. Universalus!

Tik kas iš to? Kas po to? Kas būna tada, kai išsiskirsto ta saujelė išrinktosios festivalinės publikos mačiusios, girdėjusios Sirenų triukšmus ir viliones? Ar kažkas pasikeičia? Ir kaip tai keičia mus, mūsų miestą, šalį – šventei, festivaliui, pasibaigus?

Foto Aleksas Kazanavičius

Po pertraukos, pagaliau nusipirkusi programėlę ir atvėsinusi perkaitusias smegenis tradiciniu Jaunimkės teatro bufeto desertu – Fantazija (nuoširdžiai rekomenduoju, labai padeda…) į reikalo esmę pradėjau žiūrėti paprasčiau. Jei jau pasaulis nebijo tiek sykių bandyti įbristi į tą pačią, kažkokio Džeko Nikolsono primyžtą upę, tai ko čia mums gėdintis – kaip norim taip interpretuojam, juk svarbu, kad beveik pataikydami ir taip simpatiškai, nepiktybiškai, su azartu, atsirandančiu antrame spektaklio veiksme, garbingai išsikapanojame iki sujaudinančios pabaigos. Tikrai privalau paminėti stipriausias, mano galva, spektaklio puses. Tai spektaklio scenografija – tokios švarios, lakoniškos, universalios vaidybinės aikštelės manau užpavydėtų bet kuris iš tų jau ne kartą minėtų 150 kasmetinių pasaulinių premjerų režisierių. Dailininkas Artūras Šimonis nušiurusią Jaunimo teatro sceną pavertė estetiškiausiu ir konceptualiausiu beprotnamio narvu. Erdvė lyg didžiulis ekranas moduliuojasi ir kinta nuo menkiausio personažų virptelėjimo, dailininkas dovanoja žiūrovui didžiausią malonumą – galimybę susikoncentruoti į aktorių vaidybą, kiekvieną jos niuansą, o tai juk dažniausiai tokia prabanga estetiniame šiukšlyne skęstančioje šiuolaikinėje lietuviško teatro scenoje. Ir dar – nepamirštamos tos sumažinto dydžio ligonių lovelės, tokie graudūs griežtų formų maži laiveliai, atlaikantys ir dideles emocines audras ir mikliai padedantys transformuoti erdvę – arba beveik gyvos, sužmogintos beprotnamio pacientų ramybės salelės.

Estetiškosios palatos pacientai – septyni. Galima juos pavadinti nykštukais, galima pilkais, žvitriais peliukais – esmės tai nekeičia. Aktoriai simpatiškai, nuoširdžiai kuria mielų, šiltų, nepiktybiškų, visiškai standartiškų psichų vaidmenis. Problema kita – nelabai aišku už ką ši mielų vyrukų kompanija atsidūrė tam steriliam narve, toj metalinėj durnyno celėj. Kiekvienam iš septynių durniukų aktoriai atrado charakteringų bruoželių, mielų prisitaikymų, mini erdvę saviraiškai, galimybę kokį šposą žiūrovams suskelti, tik koks jų santykis į juos supančias narvo sienas, į mus, tupinčius anapus, šiapus narvo, į tą „galingąją, asmenybes žlugdančią sistemą“ (cituoju spektaklio programėlę). Toks įspūdis, kad mielieji durnyno pacientai smagiai atvaikščiojo tris valandas sceninio laiko lyg kokiam rūke, lyg kokioj pasakoj – lyg eitų kažkur, pats nežinau kur. Nes kas gi gali grėsti tokiems meilučiams durneliams – ištirpimas visuotinėje matricoje, išsilydimas pasaulinėje mikroschemoje, ar vis tik mirtina grėsmė būti negyvai uždulkintam, visom prasmėm, klastingosios seselės Retčed? Paaiškinkit man kas nors! Nes apie klastingąją seselę Retčed aš tegalėčiau pasakyti tiek – gražios kojos! Klastinga šypsena, puikūs šviesūs plaukai, gracinga laikysena – na visi femme fatale atributai. Tik kodėl ji skriaudžia vargšiukus pacientus, kodėl jai tos skriaudos tokį pasitenkinimą sukelia, ir kas per paukštis ji apskritai yra – niekaip negalėčiau pasakyti. Gal ji tiesiog moteris kyborgas, tokia blogosios sistemos, to „išvešėjusio kapitalizmo, pilno beprotybės atspindžių“ tarnaitė. O gal tiesiog graži blondinė pupa, kaip ir likusios efektingos spektaklyje dalyvaujančios moteriškaitės išleidžiama į sceną išryškinti pagrindinio personažo Rendlo Makmerfio – aktorius Andrius Bialobžeskis, mačizmą?

Foto Aleksas Kazanavičius

Man spektaklio pagrindinės mintys ir idėjos į vietas mikliai susidėliojo pamačius pabaigoje į sceną aplodismentų užlipusį režisierių Valerijų Griško. Takoj mužčina…

Tvirtas režisieriaus stotas pasufleravo mintį, kad gal gi spektaklis buvo apie amžinojo vyriškumo triumfą ar bandymą išlikti tikru vyru šiame subobėjusiame pasaulėlyje, kur visi tik inkščia, bando analizuoti minteles, jausmus, surasti kokį tai bendrą konsensusą, visiems priimtiną valdymo modelį, kur išgyventi galima tik užpylus smegenis viskiu arba atsisakius kiaušus naudoti pagal paskirtį. Ir štai į tokį, bobiškos logikos ir neperprantamo seselės Retčed brutalumo persmelktą mini pasaulėlį patenka tikras Vyras, trisdešimt penkerių, nevedęs, teistas už išžaginimą, bet ji pati norėjo… toks sukčiaus ir truputi švento apaštalo savybes savyje sulydęs Rendlas Makmerfis. Dideli, kieti kiaušai ir kiti tikro vyro atributai šiame spektaklyje minimi itin dažnai. Kiti tagai – kašis, kekšės, kvaišalai, dar tikra vyriška draugystė ir daug skausmo dėl šito sušikto, įkalinto pasaulio. O jau kas, kodėl ir kaip – teks gerbiamiems žiūrovams patiems išsiaiškinti.

Foto – teatras “Lėlė“

Jei Jūs, gerbiamieji skaitytojai, turite vaikų, manau drąsiai pritarsite mano nuomonei, kad šiuolaikiniai mažieji žiūrovai anaiptol nėra kvaili, ar kaip nors kitaip gamtos nuskriausti žmonės. Dažnas trimetis samprotauja, diskutuoja ir geba išsakyti, įvardinti labai įdomias, netikėtas išvadas. Mes visi kalbam su savo vaikais, šnekamės apie kasdienius reiškinius, emocijas, įvykius. Šiuolaikinis teatras vaikams, mano nuomone, desperatiškai bando ištrinti kalbą, žodį, mintį iš savo konteksto. Rugsėjo mėnesio spektakliuose buvo galima išgirsti garsų – mykimo, čiauškėjimo, niūniavimo, dejonių, riksmų, veblenimo, bet tik ne raiškių, prasmingų žodžių perduodančių aiškią, skaidrią, nesuveltą mintį.

Aš viską suprantu – toks konceptas, meninis užmanymas, o ir spektaklių kūrėjams reikia pririnkti salę, išlaikyti vaikų dėmesį, nenuvarginti jų ir patikti tėveliams. Panašu, kad entertaiminame, linksminame, žaidžiame su vaikiška publika kaip išmanom ir dar gi nuoširdžiai tikėdami tuo ką darome, kutename mažąjį žiūrovą, nes taip lengviausia iššaukti reakciją – džiugesį, pasitenkinimą reginiu, spektakliu. Liūdna, kad visi teatro vaikams kūrėjai pasirengę pamaloninti bet kurį vaiko organą – akeles, ausytes, delniukus, kojeles.. tik va smegenys, pagrindinis vaiko organas, apeinamas, jokie impulsai, deja, juose neužsilieka

Foto – “Stalo teatras“

Mano mažųjų Sirenyčių žiūrėti spektakliai tikrai nepriskirtini prie nekokybiškų meninių produktų. Kūrėjai į kiekvieną jų įdėjo ir daug širdies ir pūdą kūrybingumo ir išmonės ir meilės vaikams. Klausimas, ko aš čia kabinėjuosi? Nes man nepatinka nūdienos santykis į vaiką – vartotoją, vaiką – virtualybės auką, nebegebantį suvokti ir priimti minties, idėjos, tiesos, jos prieš tai neįvyniojus į spalvotą vizualybės vatą. Aš nekenčiu tos sušvinkusios „šiuolaikinės“ tendencijos apskritai išniveliuoti mintį, idėją, tiesą iš mūsų būties, dabarties. Tai liūdna, to neturėtų būti, norėtųsi tai pakeisti – o gal tai pasikeis savaime, kai užaugs ta mūsų nuostabioji, šiuolaikinio teatro užkutenta vaikų karta?

Reikia pripažinti, kad labiausiai premjerine OKT „Miranda“ pasimėgavau dar iki prasidedant spektakliui. Ko vertas vien rudeninis kelias į dievų apleistąją Teatro areną – paupiu, prieš srovę, lyg kitu miestu žingsniuotum. O tada vėl gi – lietuviški paparacai prie vartų į Areną – ir oriai savo fasadinę pusę pro juos pranešantis lietuviškas bomondas. Šypsenos, glėbesčiavimaisi, sveikinimaisi, sėdimas į savo vietas – labai koloritiškas spektaklis iki prasidedant spektakliui

Ir patikėkit, tie įspūdžiai šviežiausi ir ryškiausi „Mirandos“ man padovanotieji, gal todėl ir ranka rašyti nekilo, vis laukiau to poveikio, to stebuklo atėjimo, kad ir sulėtintos reakcijos į pamatytąjį reiškinį. Kaip nėra taip nėra, o juk empatijos stoka tikrai negalėčiau pasiskųsti. Juk ir savą raktą į „Mirandos“ slėpinius tariausi atradusi – man visos prasmės labai gražiai išsilukšteno pritaikius „namų teatro“ prasminį kodą. Gana tiesmukiškas ir plokščias kodas, bet gal tiesiog neprasimušė mano vaizduotė pro dailininko meistriškai sumodeliuotą sovietinio butuko maketą, tokį jaukų, dulkėmis, stebėtinai išlakiais kaktusais ir Baltušio tomeliais įrėmintą, sentimentus kiekvienam post trisdešimtmečiui žadinančiais autentiškais daikteliais pagardintą. Ir ką gi – šioje dulkėmis ir vaistais prakvipusioje erdvėje žvalus, neapibrėžto amžiaus tėvukas vėl ir vėl, o gal šį kartą, paskutinį, neįgaliai dukrai skaito, vaizduoja, įkūnija W.Shakespeare‘o „Audrą“.

Tas prieskonis, jausmas, kad tai, ką matai vyko ir tebevyksta už kiekvienų durų šitam mieste, kiekvienam bet kurio Vilniaus daugiabučio inkilėlyje, kokiose nors fabijoniškėse lazdynuose  antakalnyje lydi viso spektaklio metu. Mažos tautos didieji tragikai kiekvieną vakarą nusimetę darbinę uniformą įlendą į darbinį chalatą ir prasideda – emocinis mėsinėjimas, kasdienybės katarsiai, mentalinis susinaikinimas, tėvažudystė, močkrušystė ir kraujomaiša liejasi laisvai. Ir ką – ryte visi didieji mažųjų tragedijų veikėjai iš savo fabijoniškių, lazdynų, antakalnių, iš savo bezdalais ir kitom žmogaus kūno išskyrom prikvėpintų inkilėlių vėl tvarkingai stovi prie konvejerių, gamindami pridėtinę vertę. Tragiška? Liūdna? Sukrečia? Nė velnio – tokius padarus kažkas pavadino – žmonėmis – askaridėmis. Tokį padarą, besiraičiojantį po sceną, šalto baimės prakaito išpiltą, besislapstantį už Šekspyro personažų kaukių, už buities ir vaizduotės pabaisų, už buvusio statuso ir dabarties bejėgystės vaidina Povilas Budrys. Aktoriaus meistrystė, įkvėptumas Audra išsprogo finalinėje scenoje – mirtis, paskutinė atokvėpio, susitaikymo su pasauliu akimirka tapo galimybe apsivalymo, atgimimo, gal jau kitu pavidalu, kitoje Šekspyro pjesėje.

Airidos Gintautaitė Miranda nulipdyta iš kitokio molio nei tėvas. Fizinis personažo neįgalumas išlaisvina aktorę nuo pat pradžių kurti arčiau anapusybės glūdintį personažą. Pirma spektaklio scena – Miranda sapnuojanti jūrą ir dar kažką, pusiaugulomis krėsle, šalia balerinos figūrėlės balansuojančios juodai balto televizoriaus ekrano ūkuose. Šiurpinanti savo beviltišku grožiu idilė nutraukiama jos tėvo įsiveržimu į sapną, pačios sapno muzikinės struktūros deformacija. Taip prasideda šios mažos šeimos naminio spektaklio būtis – nuo prievartos, dviejų polių susidūrimo, įsikirtimo vienas į kitą, simbiozės ir atsiskyrimo finale. Kiekvienas į savas dausas – Miranda prisimatavusi Arielio kaukę, formą, savo gyvastį perkelia į mitrųjį elfą. Neįgaliame kūne įkalinta plieninė Mirandos siela visą spektaklį lyg rūdys ardė aplinką, niokojo erdvę, bandė išsiveržti iš dulkių ir foliantų karalystės. Išsilaisvinusi, finalinį mirštančios gulbės šokį lyg atgijusi balerinos figūrėlė atlikusi, pačiame tėvo knygų lentynų viršuje įsitaisiusi mergaitė jau nebe Miranda. Nusimetusi vaidmenį, personaža nuo pečių – žiūrėti į menamus scenos šviesulius ir tabalduoti kojomis – ar gi ne akimirkos stebuklas?

Dmitrijaus Matvejevo nuotraukos

Komedija nėra mano mylimiausias žanras, te atleidžia sesutė Talija :* bet įsipareigojimus reikia vykdyti, tad vedina nenugalimo noro rašyti atpėdinau į Vilniaus mažąjį teatrą slėpiningojo „Amfitriono“ pasižiūrėti. Ir kaip pasigailėjau tą vakarą viena į šią teatro šventovę užsukusi, juk spektaklis, įrėmintas ilgu pradžios etiudu su dviem smagiai butaforiniais pimpalais mostaguojančiais Olimpo dievais ir pasibaigiantis iškilmingu didelės falo skulptūros išnešimu į sceną galėjo pasibaigti mažų mažiausiai smagiu dviejų nuo kasdienybės pavargusių žiūrovų pasitvatinimu grįžus namo! Na, kol dar tie pospektakliniai įspūdžiai švieži, kol kraujas, įkaitintas jaunųjų aktorių entuziazmo meistriškai imituoti gausias sekso scenas, verda…

Ką gi, jei jau nebuvo lemta pasidžiaugti žemiškom aistrom, belieka tenkintis menu ir pamėsinėti šią žavingą, ant koturnų pakylėtą komediją. Mano nuomone, didžiausia „Amfitriono“ stiprybė – drąsiai, aistringai, įkvėptai dirbanti aktorių komanda. Nepaprastai smagu matyti iš klišių išsilaisvinusius, nebijančius improvizuoti ir eksperimentuoti jaunuosius scenos chuliganus. Kas per klišės, paklausite? Na, kad ir ta pati didžiausia ir pagrindinė klišė – Mažojo teatro, vis dar bandančio vaidinti „teatrą – bendraminčių namus“, „teatrą – šventovę“, „teatrą – dieviškojo ir nesuteptojo Tumino aukurą“. Puikiai prisimenu diplominę šitų chuliganų „Žuvėdrą“. Žinot ką, net man, tokiai susitraukusiai klipatai, smagiausia buvo tam spektakliukyje pamatyti kaip įžūliai, drąsiai tie žali aktoriukai neigia savo Mokytoją. Viskuo – nuo laikysenos, santykio į tuminišką čechovieną, iki gal ir nesąmoningai iškraipytų, visai priešingu kampu nei siekė režisierius traktuojamų personažų. Gaila, tada dar nebuvau Melpomenė, o taip norėjosi surikti – Molodci, rebiata!

Foto Martynas Sirusas

Režisierius Artūras Areima visada mokėjo sklandžiai ir prasmingai pašnekėti apie savo būsimas premjeras, ne išimtis ir „Amfitrionas“: „Pats būsimąjį spektaklį vadinu ode meilužiui… Kas tai? Tai jausmų atgimimas, kaip vaistas ar nuodas, kuris pažadina, atgaivina aistrą. Kaip pavasaris, nusistovėjusių šeimos santykių ir jausmų sujudinimas. Nes ir šeimoje, ir visuomenėje, ir teatre mes turime būti laisvi, gyvybingi ir fantazuojantys. Apie tai ir noriu kalbėti statydamas „Amfitrioną“ – apie vaizduotę, laisvę jausti ir mąstyti.“ Pripažįstu, mane spektaklis sujudino, taigi… Tik kažkaip nejauku buvo stebėti po pirmojo veiksmo ženkliai pratuštėjusią žiūrovų salę. Vis bandžiau suprasti, na ir ko gi, kam gi čia bėgti? Juk pagaliau į pirmo veiksmo pabaigą režisierius teikėsi išleisti tikrąjį Amfitrioną, puikųjį Tadą Gryn, pasidarė tikrai įdomu ir fantazija pasileido šuoliais ir aistromis pakvipo. Po to pagalvojau – gal žiūrovas, nepaisant puikių aktorių ir suaktyvėjusio veiksmo tiesiog bijo antram veiksme vėl išvysiantis kokį be galo ištęstą etiudą kaip koks nors bėdžius lenkiasi prie žemės, o čia jo draugelis šmakšt ir prišoka iš nugaros… Ir joks čia butaforinis pimpalas nepadės – aistras atgaivinti kviečiantis režisierius patalogiškai pastatymas iš pastatymo daro tą pačią klaidą – neleidžia sau iškupiūruoti nei vienos savo genialiai sustatytos mizanscenos, viskas, kas sugalvota, visu sunkiasvoriu trijų valandų formatu būtinai turi būti sušerta žiūrovui.

Deja, reikia pripažinti, kad į Mažajį teatrą vaikšto žiūrovai itin jautriais skrandžiais – minties lėkštumo ir vulgarybių jie nelinkę atleisti. O gal ir jiems, kaip ir vargšei Melpomenei, prasidėjo spazmai pamačius Kuzmickaitės scenografiją? Nors net ir tas sceną apdergęs plastmasinis kičas į naudą – jo fone tik dar labiau išryškėjo aktorių stiprybė, tikrumas. Ką gi, palaiminti atkakliausieji – teatre visada verta sulaukti pabaigos, ypač „Amfitriono“ pabaigos.

Foto Martynas Sirusas

Susitiksime „Mirandoje“?

Rasa Samuolytė ir Povilas Budrys „Fundamentalistuose“. Kamilės Žičkutės foto

Tą aistringą vakarą iškalbėjau ir išrėkavau visą savo pramatymą ir apie „Fundamentalistus“ ir apie Nacionalinio reklaminę kampaniją, todėl dabar nurimusi ir išblaivėjusi galiu drąsiai pareikšti – „Fundamentalistus“ verta žiūrėti tik dėl vienos vienintelės priežasties – puikiosios, dieviškosios, nuostabiosios aktorės Rasos Samuolytės. Nes tai kaip ji ateina ir išsisprogdina, iškarščiuoja, o dar galiausiai ir surenka save iš naujo po fragmentėlį tam sušvinkusiam, aksomu ir socrealizmo drobėmis apkarstytam Nacionalinio fojė verta jūsų brangaus dėmesio.

Nes visa kita nepakitę – tik tie patys desperatiški bandymai surasti naują formą mirusiam, negyvam turiniui. Nors ką gi čia slėpti – trys nauji sloganai: Aš žudysiu; Aš emigruosiu ir Aš tapsiu žvaigžde; glotnūs tautiškų tipažų snukeliai ir mažučiukės, į niekur pravertos durelės tipažų makaulėse užkrėtė Melpomenę smalsumo virpuliu – Kas gi čia bus? Kokia gi čia nauja forma mus bandys paimti? O kokia nematyta poza būsime padaryti, atkakę žiūrėti, kad ir tų pačių „Fundamentalistų“? Virpulys peraugo į nemalonų dvasinį niežulį supratus, kad jau niekur nebepaspruksi – teks atsėdėti kaip kartoniniam statistui, kaip kokiai sušiktai dekoracijai, įrėminančiai beveik trijų valandų Nacionalinio fontanėlio peizažą pagyvinusį veiksmą. Įmantrus made in finland pjesės tekstas iš pagrindinio herojaus – bingo – kunigėlio lūpų liejosi fontanu, tik ar apie tapsmą žvaigžde čia buvo bylojama? Pagirtinas reklamščikų agentūros love (gražus pavadinimas) bandymas sunkiasvorių „Fundamentalistų“ idėją suformuluoti vienu sakiniu, na bet, com‘on, vaikučiai, taip pro šalį, fuuu…

Aktoriai ir masuotė. Kamilės Žičkytės foto

Sekantis patiekalas Nacionaliniame meniu – spalio mėnesio premjera „Chaosas“ – vėl suomiška pjesė, vėl iškankintu filologės veidu pasipuošusi mergina skelbia – Aš žudysiu. Galiu duoti ragus nurauti – ne apie žudyma ši pjesė ir ne apie troškimą žudyti bus šis spektaklis. Mulkiai jūs

Taip, man pasisekė. Nežinau, kaip jūs, bet aš savo personalinį sezoną atidariau su trenksmu – Menų spaustuvėje, rugpjūčio 25 dieną, Naujojo cirko savaitgalio’11 „Taitle“ Nr.50. Trenksmas, smūgis, spyris į galvą ataidėjęs visame paliegusios Melpomenės kūnelyje – kažkodėl tik tokiomis metaforomis vis dar norisi byloti apie šį Kūrinį, net ir praėjus tikrai geram laiko tarpui. O juk taip būna ganėtinai retai, mielieji, tikrai labai retai spektaklis nusėda kažkur sieliūkštės dugne ir brazda, graužiasi ten kaip kirminas. Ak, tas gyvo Teatro ilgesys…

Nesiruošiu „Taitlo“ recenzuoti ar analizuoti – vemt mane verčia nuo ilgų ir purvinų Lietuvos teatro kritikų recenzijų. Šio blogo tikslas tikrai nėra kartą į mėnesį išstatyti viešai apžiūrai eilinio „meninių analizų“ buteliuko, nes kaip bežiūrėtum – šiuolaikinis menotyros diskursas bandantis prisiliesti prie bet kokio reiškinio, dėsningai virsta tuo kažkuo smarkiai pagedusiu ir labai negardžiai kvepiančiu, na teatro atveju tai tokia „recenzija“, feee… Aš tiesiog rašysiu, kartais iš širdies, o kartais? Kartais galima oponuoti gryna emocija, ar net kokį proto išgimdyta argumentą pasitelksiu, juk prieš nieką atsiskaitinėti ir jokiems cenzoriams tekstų pakišinėti nereikės. Ir kriterijus čia vienas – bet kokiomis priemonėmis apčiuopti gyvo Teatro pulsą, nes, o gal vis tik – Jis vis dar gyvas, čia ir dabar, pas mus, šioj lietaus ir liūdesio žemėj.

Taigi, „Taitlas“ Nr.50 – stulbinantis, neaprašomas, nenusakomas spektaklis, o gal ir nepasiduodantis refleksijai, sąmoningai sukonstruotas barokinio labirinto principu. Spektaklis kodas, hermetiška vienybė, žeidžianti, skaudinanti tobulybės įkūnijimu, idėjos grynumu ir kančios našta. Išgryninto liūdesio ir grožio – bjaurumo priešprieša veikia žaibiškai ir kaip jau minėjau, poveikis ilgalaikis. Spektaklis užkrečiantis, pasidalinantis grynomis emocijomis – aš išsinešiau liūdesį, tokį persmelkiantį ir neapleidžiantį perštėjimą. Apie ką ši kančia, šis liūdesys – banaliausias atsakymas – apie mus, apie šį žmonių pasaulėlį, jo trūkinėjančią, šlubuojančią, išnirusią atmintį, verčiančia dar ir dar kartą daryti tas pačias klaidas, tuos pačius naikinančius, griaunančius veiksmus, dar ir dar kartą sukti skaistyklos ratais, palydint dantų griežimu ir savigaila, o kartais, ir mėgaujantis kančiomis. Tokį kodo fragmentą aš identifikavau savarankiškai. O dar buvo daugybė akimirkų ir simbolių gimstančių ir čia pat suyrančių, besitransformuojančių ir neišsprendžiamų, nepasiduodančių iššifravimui. Ir buvo trys šiuolaikinio cirko artistai – Žongrierius, Akrobatas ir Muzikantė – atsispiriantys nuo žmogaus kūno gebėjimų, juos peržengiantys, verčiantys abejoti pačios gamtos dėsniais, juos paminantys ir galiausiai jų nugalimi. Kiekvieno iš personažų akistata, manipuliacija natūros ir civilizacijos, kultūros atplaišomis gimdė savotišką tos akimirkos Dievą, paverčiantį aktorius mediumais, šventikais, arba šventaisiais bepročiais, aukojančiais, atnašaujančiais Teatrui, atkuriančiais ir prikeliančiais Teatrą, priverčiantys patikėti Teatru.

Na ką aš čia, taip sakant… paroles paroles paroles, prancūzai nedaugžodžiavo scenoje, žodžių draiskanos jiems buvo reikalingos tik dar labiau įkaitinti, įelektrinti veiksmą. Le mot (žodis pr.) koks tu bejėgis, bylojant apie tobulybę…

Gavosi kažkaip kvailas dalykas – norėjau parodyti ją knygos autoriui, kitur neskelbdamas, tai uždėjau slaptažodį (yra čia tokių navarotų), bet paaiškėjo, kad kaip ir visvien pasiskelbia kažkaip. Tik slaptažodžio prašo. Aišku, ne vienas už tokį paskelbimą mane išvadino durniumi, ir teisingai. Bet kita vertus, buvo proga ir pasismaginti – pažiūrėti, kaip recenzija plis, paskelbus slaptažodį.

Share/Bookmark

Tags: Andrius Užkalnis, Belenkas, nesąmonės, recenzijos

Straipsnis Andrius Užkalnis ir prijaukintoji Anglija iš Rokiškis, kur paskelbtas 2010/12/09.

Šis įrašas reikalauja slaptažodžio. Norėdami jį peržiūrėti, įrašykite slaptažodį žemiau:

Slaptažodis:

Share/Bookmark

Tags: Andrius Užkalnis, anglija, Belenkas, emigracija, emigrantai, knygos, recenzijos

Straipsnis Apsaugotas: Neprijaukintasis Užkalnis apie prijaukintąją Angliją iš Rokiškis, kur paskelbtas 2010/12/02.

Abiem atvejais kalba apie tą patį – kur realybė, o kur sapnas, kur riba tarp realaus ir menamo pasaulio, blablabla. Ir pagrindinis herojus – tas pats Di Caprio. Abiem atvejais melodramatiškai nelaimingas ir persekiojamas mirusios žmonos fantomų. Ir vaikų fantomai irgi jį kamuoja. Ir pabaiga, kur klaustukas paliekamas – ar čia jis realybėj, ar toliau kažkokioj menamybėje – irgi. Ir filmų išleidimo datos skiriasi vos pusmečiu.

"Inception" siužetas ganėtinai banalus (na, taip taip, ne toks banalus, kaip eilinis bojevykas, bet visvien): kažkokį mistinį bendro sapnavimo prietaisą turintys veikėjai bando šnipinėti informaciją iš svetimų galvų per sapnus, tuose sapnuose sapnuoja kitus sapnus, etc., kol galų gale susipainioja tiek, kad ima neskirti, kur ten tikras sapnas, o kur realybė. Filmas kimšte prikimštas bojevykiškų scenų iš tų sapnų, visi šaudo gaudo, nesvarumai, tratata, tratata, sapnas šen, sapnas ten, vėl bach, tratata, tratata, o herojų asmenybių gylis – maždaug, kaip kokiame Rambo, tratata, tratata, bach bach. Ir tai nepaisant visokių ten besikartojančių scenų su dvasingu Di Caprio, dvasinga Di Caprio žmona ir panašiai. Visi kiti aktoriai atrodo išvis pastatyti tik dėl vaizdo, pakeitus juos į kokius nors South Park herojus – filmas ne tik kad smarkiai nepablogėtų, bet gal net ir taptų juokingesniu, tratata, tratata, tratata, bach bach. "Inception", atrodo, susilaukė puikaus populiarumo – IMDB reitingas 9,2, o balsavusiųjų skaičiumi jau aplenkė gerokai anksčiau išleistą "Shutter Island". Jei nesigilinate į siužetą, o kokie nors "Čarlio angelai" jums atrodo geras filmas – nueikite į "Inception", galėsite pasijusti pakylėtu ir paskui ištisus metus kalbėti visokiom filosofinėm temom apie tai, kur realybė, o kur tikrovė.

"Shutter Island" siužetas – gerokai sudėtingesnis, kardinaliai logiškesnis, ir tiesiog nesulyginamai dailiau atidirbtas. Čia nėra jokių stebuklingų technologijų. Tikroviškumas – detalėse. Scenaristo skrupulingumas – stulbina.  Vietoj sapnų – realybė. Ir psichiatrinė ligoninė. Herojaus paranoja. Kliedesiai ir haliucinacijos. Nenormalūs daktarai. "Skrydis virš gegutės lizdo" kažkuriuo momentu pasirodo, lyg banalybė, palyginus su šiame filme perjaustu ir tyčia neišsakytu netikrumo, nepasitikėjimo, baimės pojūčiu – kam sakyti tai, kas baisu? Nežinomybė baisesnė. Čia nėra skerdynių. Čia tik vieniša sala, paskirta psichiatrinei ligoninei. Sala, kur laikomi pavojingi pacientai. Sala, kurioje ieškoma pabėgus pacientė. Ir nuostabu – tas pats Di Caprio šiame filme atgyja. Taip taip, šita melodramatiškai tauriaveidė vaškinė lėlė irgi ima rodyti emocijas, tarpais – atvirai kraupinančias (negi čia Di Caprio?). Taip, čia yra ir kiti aktoriai – asmenybės, o ne statistai. Kažkuriuo momentu kyla mintis, kad žiūri siaubiaką. Čia nėra jokių scenų, primenančių žaidimus, tačiau kiekvieną minutę matome tiesiog klasikinį operatoriaus, scenografo ir režisieriaus meistriškumą. Tobulą meistriškumą, kuriam kompiuterinis montažas – ne tikslas, o tiktai tikslingai naudojama priemonė. Ir siužetas, vis lūžtantis keisčiausiu būdu tada, kai jau ima atrodyti, kad viskas aišku. IMDB reitingas – lygus 8. Jei jums nieko nesako Scorsese pavardė – į filmą neikite. Tik veltui sugaišit laiką.

Tokie panašūs savo siužetų pagrindu, abu filmai skirtingi tiek, kad atrodo, jog atėję iš nesusijusių pasaulių. Ir nors pagrindinis herojus – tas pats Di Caprio, bežiūrėdamas ir belygindamas – supranti, kad visgi aktorius – tėra lėlė režisieriaus rankose. Būtent todėl išties rekomenduoju pažiūrėti abu. Būtent tam, kad pamatyti, kaip smarkiai ir kardinaliai gali skirtis du filmai, pasakojantys lyg ir apie tą patį.

Ko verti tokie silpnaprotiški mano sakiniai, kaip „aš laukiau antrosios knygos, tikėdamasis kažko panašaus į pirmą, tačiau įspūdis buvo visai kitas“. Arba „nors knygos pagrindas – jau anksčiau skelbti straipsniai, jie švelniai ir dailiai pataisyti, papildyti, apjungti į vieną visumą, tad skaitydamas, tik poroje vietų teprarandi jausmą, kad skaitai ištisinį kelių šimtų puslapių trukmės pasakojimą“. Arba dar geriau – „Čia daug daugiau to mums įprasto, kandaus Užkalnio, sakančio „pabučiuokit man į subinę, o jūsų pyktis rodo, kad jūs tik subinėms bučiuoti tinkate““.

Įsivaizduokit, aš bandau parašyti apie Autorių, apie Knygą, o teparašau marginalinius šūdus, kokiais popierių tepti galėtų kokia nors banalybė iš tų save gerbiančių literatūrologinių savimylų, apraudančių lietuviškų skaitytojų degradaciją bei komercializuotą knygų rinką, kurioje dominuoja melejonus žarstantys populiarūs užkalniai, besityčiojantys iš tikrąjį dvasingumą kuriančių rašytojų. Gal man taip blogai sekasi tik dėl to, kad galvodamas apie Užkalnį, pasijuntu nykiu šūdų kirmėliuku, nemokančiu nei gerai rašyti, nei kažką įdomaus sugalvoti, todėl nusvyra rankos ir pradedu galvoti, kad niekam neįdomu, ką aš čia pezu.

Mes atsivilkom į MG Baltic dangoraižį dviese – su draugeliu, garsiu blogeriu Nesakysiukuotokiupatysžinotkamreikia. Ant stogo, kur vyko pristatymas, sutikom aišku, ką – maumaz , ashtroka , ir dzejus  jau ten laukė. Tie atvažiavo liftu, šalia kurio kabėjo lapas popieriaus – „Tiktai šitas liftas veža pas Užkalnį“. Savaime aišku, liftas neveikė. Kai įlipom, vaizdavo, kad reaguoja į mygtukus, tačiau nei nesijudino, o bandant atidaryti duris, jas išsyk vėl uždarydavo, nenorėdamas mūsų išleist. Po kokių 10 minučių beviltiško spaudaliojimo, iš lifto ištrūkom ir nutarėm, kad teks lipti laiptais iki šimtas du šimtai penkiasdešimt devyniolikto aukšto, tačiau visgi pasisekė – kitu liftu pavyko pakilti gal iki kokio 16 aukšto, o likusius jau užlipom laiptais. Štai ten ir laukė žilinskinė šutvė, bežvengianti iš nelaimingo Rokiškio, kuriam teko lipti. Juos, pasirodo, liftas vežė ir viskas jiems veikė kuo puikiausiai – visame gražume.

Jei kas nesate matę, tai Ashtroka – nepaprastai žavinga mergina, turinti stebuklingą magiją: net žodžio neištarusi, ji spinduliuoja tokią keistą šilumą, kad jau vien pagal šią ją galima išskirti iš minios. Maumaz kiek nustebino – pasirodo, tai be perstojo kikenantis ir klaikiai inteligentiškas bokštas, maždaug 2 su viršum metrų ilgumo ir 30 centimetrų platumo, plonas, kaip smilga. Ir daug nerimtesnis, nei atrodo, skaitant jo blogą. Dzejus tuo tarpu – greičiau pankas, panašesnis į mane, apvilktą kultūringais rūbais – jį vienintelį buvau matęs gyvai, tačiau kažkodėl nepažinau ir paklausiau: „kas tu toks?“, kai kitus pažinau, nors nebuvau nei karto matęs. Ir dar, įsivaizduokit, jie visi – nerūkantys. Jau paskui prisijungė vienas iš nuostabiausių žmonių, kokius kada nors teko pažinoti – snegole . Irgi, beje, nerūkanti, bet turinti savo firminį bajerį, kai, besisveikindama, spusteli ranką taip, kad sutraška kauliukai, lyg replėm maigomi.

Ir negana to, ant stogo, kur visi buvo susirinkę, nebuvo jokių ten legendinių kepsninių su degtine, kur patsai Andrius Užkalnis svilintų savo hamburgerius ir demonstruotų savo „tusowka pa uszkalnewski“, kai visi prisiryja makdakiško maisto, prisilaka ir tada eina rūkyt cigarų, tačiau čia viskas pajudėjo – atlėkė Kropaitė ir Merkytė, abi piktos ir pasikėlusios, kaip velniai, o paskui ir žymusis Zbygniewas Piwacijus – legenda, kurią atsimena visi, kas internetuose landžiot ėmė iki 2000-ųjų.

O jau tada į sceną išėjo Algis Greitai, katras, pasirodo, dar ir Ramanauskas, o pristatęs Račo premijos dvikartinį laureatą Andių Užkalnį, paskui kurį ant stogo įtipeno ir būrys neaiškiais būdais priviliotų panų, per visą pristatymą laukusių atokiau, o jau paskui apspitusių garsųjį Autorių, tiesiog laižiusių jį įsimylėjusiais žvilgsniais ir kreipusių į aplinką dėmesio dar mažiau, nei patsai Užkalnis dėmesio kreipė į jas pačias. Štai tada išties rimtai supratau, kad legendinių hamburgerių su degtine ir cigarais nebus. Nebus ir viskas. Mano viltys dužo. Todėl gėriau kažkokių labai neblogų rūšių vynelį, ėdžiau sumuštinius su lašiša, o paskui, per pratęsimą, klausiausi visokių kalbų, vaizduodamas ne tokį baisų, kaip įprasta (t.y., kartais bent jau patylintį) galviją, mokantį elgtis kultūringai ir bent nekomentuoti Algio Ramanausko, pasakojančio istorijas apie Kauno policininkus, gaudančius viešose vietose besipisančias poreles.

O vakare prasidėjo žaibavimai, kurie sudegino visą mano interneto tiekėjo aparatūrą krūvoje rajonų, taip pat jau antrą kartą per porą savaičių sudegino ir mano naminį routerį, tad jau trys dienos sėdžiu be interneto ir rašinėju visokius briedus ne į blogą, o į „Open Office“ dokumentą. Ir panašu, kad ryšys šiandien (šeštadienį) taip ir neatsiras. Ir sekmadienį – irgi. Ir duokdie, jei atsiras pirmadienį arba antradienį. Tada ir mestelsiu šitą rašliavą jums. O interneto tiekėjas – B4Net, šiaip jau rekomenduočiau, bet dabar, praėjus keturioms dienoms, jau gal ir nerekomenduočiau – jau redaguoju šeštadienį parašytą straipsnį, o jau sekmadienio vakaras, o ryšio vis nėra.

Pala, apie ką aš čia? Taigi apie Užkalnį. Ir Knygą. Kodėl Užkalnis parašė tą knygą? Matomai, jis tiesiog neišsitenka savame kailyje. Jo minčių srautas, potyrių troškimas ir tiesiog nesuvaldomas noras mėgautis vis naujais atradimais išvirsta į tokį pat nesutramdomą norą savo mintimis, pasimėgavimais bei troškimais dalintis su kitais. Šitai supratau kažkuriame skyrelyje, kur anas rašė apie maistą, Japoniją ir tai, ko net ir jis neįstengia aprašyti – to tiesiog gyvuliškai intensyvaus, blaivią samonę apgirtinančio pasitenkinimo, dvasią kutenančio pojūčio, kai valgai virpančius šviežiai paruošto aštuonkojo čiuptuvėlius, tokius švelnius, jaudinančius, ar gabaliuką krabo mėsos, kuri savo sultimis tiesiog nuteka į smegenis, į kraują, sudrebindama ir sukeldama haliucinaciškus praregėjimus, kai skonis perauga į jausmą, sulyginamą su meile. Jis tai jaučia. Kertu lažybų, kad jis jaučia tai.

Ir antra mintis, kuri galų gale nušvito, iki tol tik nerišliai besisukusi kažkur galvos užkaboriuose: Užkalnis, nekenčiantis didelių kompanijų ir sistemos taip pat, kaip ir aš, pats sugeba tą sistemą perprasti, ir paskui aiškina sistemos vergams apie tai, kaip jie, vis kartodami savo pasakymą „nesąmonė“, nesupranta, kad tai – tik jų pačių bukumas. Tai paprastas, nors ir truputį beviltiškas Užkalnio bandymas kažką pakeisti, paaiškinant realybės tiesas. Atverti žmonių akis į sistemiškumą. Ir tuo pat metu Užkalnis tiesiog mėgaujasi tokia pačia nekenčiama sistema, rašydamas apie Šveicariją – tobulai sistemišką šalį. Nes, pasirodo, paradoksas – gerai veikianti sistema leidžia visiems susikurti patį didžiausią asmeninį asistemiškumą. Gauti pačią didžiausią laisvę. Skirtingai nuo asistemiškos Indijos, kur viską valdo totalus asisteminis bardakas, tave per prievartą verčiantis sistemos vergu.

Taip, tai visai kitokia knyga, nei pirmoji. Bet ne dėl to, kad skirtųsi stilius, ne dėl to, kad ji prasidėjo nuo straipsnių žurnale, ne dėl to, kad tema kiek kita, o tik dėl to, kad ją skaitydamas, pamatai truputį tikrojo Užkalnio dvasios. Pamatai žmogų, besijuokiantį ir iš savęs, ir iš kitų, net neužsimenantį apie tuos žiaurius vargus, kuriuos tenka patirti vardan naujų atradimų, besimėgaujantį ir besigiriantį malonumais, galvojantį apie tai, kodėl pasaulis yra toks, o ne kitoks. Nuostabų žmogų, trolį, filosofą, gurmaną, ieškotoją, keliautoją, kuris ir man pačiam leido kiek kitaip pažvelgti į save.

….Pirmadienį galų gale atsirado internetas. Taigi, ačiū, kad paskaitėte