Aš džiaugiuosi, kad kiekvienais metais vėl ir vėl ateina gegužės mėnuo ir pirmoji jo savaitė – kada visas Vilnius nukreipiamas saugesne, šiuolaikinio šokio vaga. Vaga, leidžiančia Miestui ir jo Žmonėms bent trumpam atsipūsti nuo kasdienio švento Vito šokio, o prisiminti kažką tikresnio, žmogiškesnio ir, gal truputį, dieviškesnio
Apie Lietuvą, lietuvius, lietuvišką meną norisi galvoti ir kalbėti vis daugiau ir intensyviau, gal tai sąlygoja kaimyninėse šalyse vykstantys sociopolitiniai kataklizmai, o gal vėlyva meilė ir pasididžiavimas savo tauta ištinka tiesiog taip – kad ir stebint naujausią choreografo Vyčio Jankausko kūrinį
Mano personalinis atsivėrimas „Naujajam Baltijos šokiui 2012“ prasidėjo nuo danų trupės Granhoj Dans spektaklio „Aline ne viena“. Šokėja Aline Sanchez, choreografas Palle Granhøjus ir muzikantai Thierry‘s Boisdonas bei Nielsas Kilele pakvietė festivalio publiką į unikalią, vidine koncentracija, muzikalumu ir prasminiu daugiaplaniškumu užburiančią kelionę.
Gal kas nors man padėtų iššifruoti dieviškojo Beno Šarkos euforizuotą monologą, paklausus apie įspūdžius po šios premjeros. Pask jojo: “Vakar buvau svingerių klube. Tokiam masiniam dar nekart nebuvau, ir tokių seksualiai šaltų svingerių dar nebuvau sutikęs.”
Balandžio 26, 27 dienomis scenos šviesą išvys ilgai kurtas naujausias režisieriaus Eimunto Nekrošiaus darbas – monumetaliosios Dantės poemos „Dieviškoji Komedija“ sceninė studija.
Ji papasakos visą tiesa apie “Auksinę kaukę 2012″ – kiek ten to aukso likę po medicininiais tvarsčiais, ant drastiško kosmetinio remonto ištiktos visuomenės, šalies, miesto veido. Tikiuosi pašlovins ir jaunųjų Rusijos teatro didžiavyrių Konstantino Bogomolovo, Jurijaus Butusovo, Mindaugo Karbauskio menines kovas bei gi klajones.
Deja, bet man ypač dažnai tenka susidurti su taip vadinamu šiuolaikiniu Lietuvos teatru kuriančiu vaikams. Ta prasme, jei Melpomenei reikia rinktis tarp savaitgalinio bimbsojimo lovoje iki kiek norisi, ir žvalaus straksėjimo link kokios vaikučių kultūrinius poreikius tenkinančios įstaigos, visada tenka straksėti… Rugsėjo mėnesio derlius – spektakliai: „Lai lai lai“, „Kampavoris“, „Gandro dovana“ ir „Bitė Maja“ [...]
Tai tiek vilčių ir lūkesčių… O tarpuose tarp spektaklių pasižadu pamąstyti apie tai, kad “Kritikas turi teisę būti piktas”, turi teisę į “totalų nusivylimą”. Jis gali būti “kandus ir piktas” ir net gi privalo tokiu būti, bet jis neturi teisės būti neadekvačiu savo objekto atžvilgiu.
Aš Teatro dieną pradėjau švęsti jau praėjusią savaitę – charizmatiškasis Keistuolių teatro “Zenonas 2012″ buvo pats teisingiausias pasirinkimas! Keistuolių Zenonas dar kartą patvirtino banaliausią tiesą – Teatras, Šventė, Menas prasideda nuo žiūrovo.
“Aš jaučiu, kad springstu neapykanta savo meto kvailybei. Šūdai kyla prie gerklės, lyg man būtų įstrigusi išvarža. Bet aš noriu juos išsaugoti , sutirštinti, sukietinti; padaryti iš jų minkalą ir išteplioti juo devynioliktąjį amžių taip, kaip indai ištepa pagodas karvių mėšlu.” Giustavas Floberas
“Jeigu tai kas vyksta scenoje perkelti į kvadratinę dėžutę, transliuojančią idiotams gyvenimo tiesas, ir visą informaciją pateikti ne “operos meno”, o TV priemonėmis, tai gautųsi paprasčiausia seilėta ir pakankamai meksikietiška muilo opera – lia-lia lia-lia, siu-siu siu-siu, myžt-myžt myžt-myžt…”
Nagi pasižiūrėkime, ką už publikos pinigus jai davė Cezaris Graužinis Nacionaliniame dramos teatre pastatęs (rakom) siauram teatralų rateliui težinomo prancūzo pisakos tarpukarinę pjesę apie “mūsų” ir “anų” kovą visuomenės viduje…
Ką tik pasimėgavusi naujausiu Nacionalinio premjeriniu šedevru, galiu jums už dyką duoti patarimą – kai pasiilgsite gilaus, šiuolaikiškumu persmelkto minties polėkio – nueikite į bet kurią Nacionalinio dramos teatro naujausią premjerą, ten jus garantuotai pamaitins pačiu šviežiausiu intelektualiniu pašaru.
Apsinuodijusi keliomis praeitą mėnesį pamatytomis premjeromis, nusprendžiau vasarį paskelbti mėnesiu be teatro. Maniau pailsėsiu, knygeles paskaitysiu, filmus pažiūrėsiu, o per tą laiką darbštūs lietuviško teatro kūrėjai prikeps premjerų, bus galima kovą išsibadavus kad pulti žiūrėti, rašyti, aikčioti! Nė velnio, pasirodo, pradėjo ryškėti sunkūs teatrinės abstinencijos požymiai
Leonidas Andrejevas yra neišverčiamas į lietuvių kalbą ir jokie pseudo titrai, skirti netyčia į Rusdramį užklydusiam litovcui, čia nepagelbės. Jo kūryba visada prislėgia monolitu, taip ir regiu didžiulę simbolizmo uolą, sistemiškai ir nuosekliai traiškančią menką žmogeliūkštį.
Maloniai dalinuosi į mano elpašto dėžę šį nuostabų rytą įkritusiu pranešimu spaudai. Judėjimas Šarlatanai skelbia savo MANIFESTĄ!
Nauji pasisakymai