Ilgą laiką dariau klaidą komentaruose naudodamas rankinį patvirtinimą. Tiesiog tokie nustatymai buvo standartiškai įjungti įsirašius wordpress tvs. Perėjus į intensedebate komentavimo sistemą, šio blogo komentavimo nustatymų taip pat nepakeičiau. Per visą blogo gyvavimo laikotarpį sulaukiau tik 3 komentarų, kurių nepatvirtinau, nes jie buvo rašyti iš to paties ip adreso ir jų turinys buvo maždaug toks pat: tu toks anoks ir t.t. Visa komentarų turinį sudarė lietuviškų bei rusiškų keiksmažodžių simfonija. Tikriausiai koks nors vaikas iš mobiliojo interneto, kuriam kažkadaise nemokamai nepajungiau skripto ar pan jautė neapykantą ir taip norėjo savotiškai atkeršyti. Taigi beveik metus laiko be reikalo naudojau rankinį komentarų patvirtinimą, nes neskaitant tu 3 komentarų visus komentarus, kokie jie bebūtu patvirtinau. Buvo net tokių, kuriuose mane įžeidinėjo, bet jų turinys nebuvo vien keiksmažodžiai, todėl praleidau. Nuo šiandien mano blogą bus galima komentuoti be patvirtinimo, nes nuo viso spamo apsaugo akismet įskiepis. Tikiuosi daugiau mano “nuskriaustų” vaikų iš mobiliojo interneto neatsiras ir komentarų skaičius padidės.

Dar norėjau aptarti blogus, kurie nepraleidžia autoriui nepatikusių komentarų, nors juose nėra nei vieno keiksmažodžio ar pan. Išmušė keršto valanda (juokauju)! Pirmasis blogas – blog.us.lt, kurio liežuvis nelabai apsiverčia pavadinti blogu, nes atrodo kaip php-fusion. Pakomentavus keletą straipsnių, po patikrinimo jie buvo ištrinti. Komentavau autoriaus išvaizdą, bei jo “pasiekimus” mobiliajame internete. Autorius tikriausiai dar nepriaugo iki www lygio ir nemoka priimti kritikos. Kitas blogas – dromey.us.lt panašaus lygio į prieš tai minėtąjį. Kopijuoja straipsnius iš it naujienų puslapių. Pirmuosiuose straipsniuose dar įdėdavo šaltinio nuorodas, nors ir labai juokingai mažu šriftu, o paskutiniuose straipsniuose jų visai neįterpdavo. Pakomentavus apie tai paskutiniame straipsnyje nesulaukiau komentaro patvirtinimo. Galbūt autorius nebesilanko savo bloge, bet anksčiau rašytas komentaras buvo paviešintas, o mane ne… Na nesvarbu, autorius tikriausiai taip pat dar nepriaugo iki www lygio (jis taip pat iš mobiliojo interneto). Nepo.lt blogas taip pat nepraleidžia komentarų, kurie kritikuoja jo išleistą knygą. Apie tai plačiai nupasakota praeivio straipsnyje. Kituose bloguose tokių reiškinių neteko aptikti arba bent jau aš apie juos nežinau.

Kitas keistas reiškinys pastebimas kai kuriuose bloguose, tai senų straipsnių komentavimo išjungimas. Nelabai suprantu prasmės. Kodėl senesniuose straipsniuose nebegalima išreikšti savo nuomonės? Bent jau aš niekada to netoleravau ir nežadu savo straipsniuose išjunginėti komentavimo galimybės. Juk ir rašai tam, kad sulauktum kitų nuomonės…

Žinoma negalima smerkti tu, kurie nepraleidžia komentarų su keiksmažodžiais (nors aš tokius praleidžiu), nes reikia mokėti atskirti argumentuotą kritiką nuo tiesiog purvo drėbimo. Dažniausiai gerai kritikai argumentuoti nereikia pasitelkti keiksmažodžių ir savo nepasitenkinimą ar pasipiktinimą kuo puikiausiai galima išreikšti be jų. Komentarai su keiksmažodžiais dažniausiai praranda turinio vertę, nes visi argumentai atsiremia į keiksmažodžius arba tiesiog šiaip norima paįvairinti “prieskoniais” savo nuomonę. Aš komentaruose niekada nevartoju necenzūrinių išsireiškimų, bet nesmerkiu ir tu, kurie keikiasi jei sugeba komentare parašyti kažką tikrai naudingo ar bent jau argumentuoti savo nuomonę ne tik keiksmažodžiais.

Savo bloguose jūs praleidžiate visus komentarus? Kokios jūsų kritikos priėmimo ribos ir kaip suprantate pačia kritiką?

Gyvenimo blogas.lt taisyklės:

1. Jokios kritikos.
2. Kritika – blogis!
3. Gink dieve, jokios kritikos!
4. Jau tik nesumanyk reikšti kritiką.
5. Jei ekstremaliais išimtiniais atvejais prireiks kritikuoti, prašome tai daryti kuo švelniau, kuo atsargiau ir kuo labiau padlaižiaujant. Tarsi bandytumėte įtikinti piktą šunį Jūsų nepulti. Pavyzdys: „Aš labai atsiprašau, dovanokite, panele, tai Jūsų ir tik Jūsų asmeninis reikalas, aš tikrai galiu būti ir greičiausiai esu neteisi, bet žodyje „džiauktis” rašoma ne „k”, o „g” raidė.”
6. Už bet kokią aštresnę, ironiškesnę arba sarkastiškesnę kritiką Jūs susilauksite teisėto bendruomenės linčo teismo.
7. Nepatinka – neskaityk! Ir nekomentuok! Geriau: net jei ir nepatinka, paspausk „Patiko” ir parašyk šlovinantį komentarą. Beje, dėjau aš ant Jūsų nuomonės, bet garbinantys komentarai man vis tiek labai patinka.
8. Tu taip parašyti nesugebėtum, todėl ir kritikuoji.
9. Banalybės – gerai.
10. Analfabetai – dar geriau.
11. „Copy – Paste” – aukščiausia klasė.

Kartais rimtai susiruošiu prakeikti savo tėvus, gimines, mokytojus ir kitus žmones, kurie mane auklėjo bei įskiepijo šiokį tokį supratimą apie mandagumą, pagarbą kito žmogaus darbui bei kitus, realiame pasaulyje, regis, daugumai žmonių yra be vargo suprantami. Tik ne šioje svetainėje. Blogas.lt daugeliu šių atžvilgių yra kaip realybės negatyvas: viskas atvirkščiai. Galima perfrazuoti vieną Balio Sruogos frazę: ko verti visi moraliniai principai, kai niekam tai neberūpi.

Įsivaizduokime: ši blogosfera yra atskiras pasaulis. Situacija: vagis apvogė bobutę ir išsinešė jos viso gyvenimo santaupas. Tolimesni įvykiai realiame pasaulyje: bobutė praneša policijai, pradedamas tyrimas. Greitai atsiranda keletas liudininkų, mačiusių vagį. Pagal jų parodymus, sudaromas vagies fotorobotas. Nusikaltėlis veikiai suimamas, po neilgo teismo pasodinamas už grotų, bobutė atgauna savo pinigus ir toliau laimingai gyvena.

O dabar pažvelkime, kokie tolimesni įvykiai laukia blogas.lt pasaulyje: iškart po įvykdyto nusikaltimo, vagis aplanko tos pačios bobutės kaimynus, kur išdidžiai, su smulkmenomis papasakoja, ką padaręs, netgi parodo vogtus pinigus. Kaimynų reakcija įvairi: kai kurie vagį pavaišina kava, brendžiuku ir saldainiais, papasakoja, kad ir jie taip darą (suprask, vagia iš bobučių bei kitų blogas.lt pasaulio gyventojų). Dar kiti pagiria vagį: „Kaip faina, aš irgi taip norėčiau”. Pusė tokių ilgai nedelsdami nukulniuoja pas tą pačią bobutę ir pavagia viską, ką tik galima panešti. Bobutei lieka sena lova. Treti piktinasi, bet tyli: kam kištis į svetimus reikalus? Ketvirti, drąsiausieji, papasakoja bobutei, kas nutiko, bei praneša policijai. Iš policijos reakcijos nėra, be to, vagies gerbėjai drąsuolius dar gerokai prikula ir prigrasina kitą kartą tylėti: kam kišasi ne į savo reikalus?

Tuo tarpu bobutė atkakliai mindo policijos slenkstį. Penkis kartus ji eina rašyti pareiškimo. Jokių vaisių tai neduoda. Galų gale, šeštąjį kartą, policija imasi šiokių tokių veiksmų. Vagis šiaip ne taip randamas, bet tuoj pat paleidžiamas dėl „neaiškių nusikaltimo aplinkybių”. Nusikaltėlio gerbėjai taip prikula bobutę, kad toji vos nenukeliauja pas poną Dievą. Vėliau jie prikula ir tuos, kurie išdrįso liudyti bobutės naudai: kam vėl kišosi ne į savo reikalus? Po savaitės nuo šio linčo teismo, laidojami trys bobutės gynėjai, kuriuos užmušė vagies „gvardija”. Teisėsaugos organų darbuotojai tuo metu sutartinai krapštosi nagus ir skaito žurnalą „Žmonės”.

Po ilgų mėnesių pagaliau įvyksta teismas. Teisėjas visiškai išteisina vagį, o vietoj jo nuteisia bobutę. Bausmė: kalėjimas iki gyvos galvos be teisės būti paleistai anksčiau laiko. Sprendimo priežastis: „Bobutė yra pati kalta dėl vagystės, nes turėjo pinigų, kurie sugundė vagį.”. Tokiu sprendimu niekas nesistebi. Tokia gyvenimo blogas.lt logika. Po teismo viskas vyksta po senovei: teisėsauga krapšto nagus ir aptarinėja naujausias Marinos Papovos iš grupės „Ojergau krūtinės” gyvenimo smulkmenas. Vagies gerbėjai prikula nepatenkintus teisėjo sprendimu: gal jau gana kištis ne į savo reikalus? Didžioji pasaulio dalis piktinasi, bet tyli ir taikstosi. O vagis tą pačią dieną, po teismo, apšvarina kitos bobutės namus. Šioji į policiją jau nebesikreipia…

Pastarojoje realybėje visa ši blogosfera ir gyvena. Kartais atrodo, kad blogas.lt vartotojai dalijasi į dvi bendruomenes: tie, su kuriais dar įmanoma susišnekėti, ir tie, kurie savo smegenis jau seniai atidavė žmonėms, kurie jomis mokės naudotis geriau. O šitų egzempliorių turbūt reikia saugotis taip, kai kiekvienas klasikinis vampyras saugosi saulės šviesos. Kai dievas sumaišė Babelio bokšto statytojų kalbas, tai kalbai, kurią suprastų minėtieji vietiniai individai, žmonių nebeliko.

Ne per seniausiai po vienu savo įrašu radau tokį Kvankos komentarą:

Pritariu dėl to, kad tokią kritiką skaityti nemalonu. Ir ne tik nemalonu, bet norisi imti ir skelti gerą antausį “kritikui”. Jeigu paprašai jo paaiškinti, kas jam užkliuvo arba, kodėl jis tokios nuomonės, tuomet prasideda “balaganas”, kurio metu tu susigadini nuotaiką ir pamanai, kad tau šiam blog’e turbūt ne vieta. Tokių incidentų pastebiu dažnai. Nors savo blog’e dar neteko matyti, bet man užverda kraujas, pamačius kaip ginasi kitos merginos, kai “kritikai” “sukritikuoja” jų rašinius. Tikiuosi, kad dalis “kritikų” perskaitė šį straipsnį ir “pasuskę” smegenėles, supras, kad kritika, tai visai ne “stumimas”. Ir, kad “stumiant” tu nekritikuoji, o rodai savo neišsilavinimo lygį…

Taip, kritiką iš serijos „čia viskas – šūdas, nes aš taip pasakiau” skaityti nėra malonu. Vis dėlto kritikuojamiesiems kartais taip ir norisi pasakyti: „Kuo sumoki, tuo ir grąžą gauni”. Suprask: kokį įrašą parašei, toks ir komentaras po juo. Dar kitaip tariant: bandau šnekėti tau suprantama kalba. Bėda ta, kad ir tokios šnekos niekas nesupranta

Didelei daliai bloger‘ių nemaloni absoliučiai VISA kritika, kad ir kokia jos forma būtų. Dar nespėjus parašyti komentaro, galimiems kritikams jau kalamas ešafotas ir ruošiamos kartuvės. Jei kritika reiškiama su milžinišku, protu nesuvokiamu baimingu atsargumu, kritikuojamasis kartais ją dar ir pakenčia. Bet tikras vargas tam kritikui, kuris savo mintis rėžė šiek tiek aštriau, tiesmukiau, ar, o siaube, panaudojo ironiją bei sarkazmą. Tada sulekia kritikuojamasis su savo „gvardija” ir taip žodžiais nuplaka kritiką, kad tam net akyse žalia pasidaro. Galų gale garbingasis kritikuotasis dar išdidžiai, su neslepiama puikybe teškia kažką panašaus į „Taip, aš visiškai nemoku priimti kritikos”. Ir tu, žmogau, kad nori, kiniškai tokiai asmenybei aiškink, jog nesugebėjimas priimti kritikos yra savikritikos trūkumo, arogancijos ir nebrandumo ženklas, o ne kažkokio mistinio „kietumo”, kuriuo reikėtų didžiuotis, požymis.

Kitas atskiras reikalas yra kritikuojamųjų „atsikirtinėjimas” kritikams. Ypatingų „perliukų” ten tiek daug, kad nei verk, nei juokis. Dar viena kreivų veidrodžių karalystė, kurioje išnyksta bet kokia logika. Ten bet koks statistinis vienetas, kurio įrašo pavadinime, nei daug, nei mažai, tik 100% keiksmažodžių, gali pasakyti, jog keiksmai iš jo lūpų sklinda retai. Maža to, tokį „minties galiūną” jo gerbėjai dar pašlovins, o kritiką pakars, kad specialiai tokiems reikalams pastatytos virtualios kartuvės tuščios nestovėtų.

Jei kada nors sudarinėsiu kvailiausių frazių top‘ą, jo pirmoje vietoje neabejotinai puikuosis „Nepatinka – neskaityk!”. Visų pirma norisi šį komentarą propaguojančių asmenų paklausti: kas mes? Gal ekstrasensai, kad iš pavadinimo atspėtume, ar konkretus įrašas mums nepatiks? O gal mums reikia vadovautis „geležine” ir tuo pat metu jau anekdotu tapusia mano brolio logika „Šito maisto dar neragavau, bet žinau, kad man nepatiks”? Informuoju: (nors turbūt reikėtų iškart rašyti kinišką, arabišką ir indišką vertimus, nes tie, kuriems bandau tai pasakyti, vargiai supranta lietuviškai) mes pirma įrašą perskaitome, o tada sprendžiame, ar jis mums patinka. Ne „pirma sprendžiame, ar patinka, o po to skaitome”, o perskaitome ir tada darome išvadas. Ar aišku? Dėl visa pikto pakartosiu dar kartą. Punktas nr. 1: Skaitome įrašą. Punktas nr. 2: Galvojame, ar patiko. Net mygtukas „Patiko” yra po įrašu, o ne virš jo, kas būtų, jei galiotų logika „Nepatinka – neskaityk”.

Maža to, ką jau rašiau, „Nepatinka – neskaityk” turi vieną, beveik neatskiriamą palydovą. Jis vadinasi „Nepatinka – ignoruok ir komentarų nerašyk”. Vėlgi viskas atsimuša į milžinišką kritikuojamojo ego, rožiniu šydu užgožusį realybės dangų, ir nemokėjimą priimti jokios kritikos. Kai komentarai šlovinantys – „Prašom, komentatoriai mielieji, jauskitės kaip namie!”. Kai tik apsireiškia kritikai – „Šluotą, miela „gvardija”, į nagus ir vejam tą kritikėlį lauk!”. Ir veja. Uoliai veja. Situacija labai nutolusi nuo realybės: pasaulyje už blogas.lt sienų kritika yra visiems suprantamas reiškinys. Be kritikos tobulėjimas sunkiai įmanomas. Kritikuojami buvo ir yra netgi žinomi bei pripažinti kūrėjai. Ar nors vienas nuo to numirė? Tai kodėl šioje svetainėje už kritiką baudžiama kaip už karo nusikaltimus? Rimtai prašau: bent vienas iš tų „Nepatinka – neskaityk” šalininkų, paaiškinkite, kodėl kritika Jums taip nepatinka. Toks įspūdis, kad kai kuriems bloger‘iams kritika yra tarsi kalio cianidas, kurio reikia saugotis kaip žydui kiaulienos. Ak, taip! Juk rausvai dangų spalvinantis ego nepakenčia net menkiausių abejonių savo globotinio tobulumu. Beje, jei jau taip nesinori sulaukti kritikuojančių komentarų, visada galima komentarus visai išjungti… Tiesa, juk tada ir šlovinimų nebesulauksite, ar ne? Gaila, teks blokuoti visus komentarus, juos trinti, arba turėti omenyje, kad sulauksite kritikos, bei tikėtis, jog kažkada informatikos asai sukurs „kritikos” filtrą.

Kitas ne mažiau populiarus komentaras: „Tu taip nesugebėtum, todėl kritikuoji”. Žinoma, kai kurie taip nesugebėtų (nekalbu apie tai, kad kai kurie žmonės net kankinami tokių kvailysčių parašyti nesugebėtų). Todėl jie to ir nerašo. Ar jau taip sunku tai suprasti?

Važiuojame toliau ir pririedame prie paskutinių blogas.lt logikos „perliukų“. Kas yra labiausiai gerbtini šios blogosferos vartotojai? Neabejotinai – analfabetai (gerai, sakysiu tiesą: analfabetės) ir įgudusios „Copy – Paste” funkcijos vartotojos. Pradėsiu nuo pastarųjų. Retorinis klausimas: ar man verta vargti, barbenant pirštus į klaviatūrą, renkant tekstą apie etiką, autoriaus teises, pagarbą kito žmogaus darbui ir kitus dalykus, kurie turėtų būti savaime suprantami? Turbūt, kad ne. Nebent kiniškai. Vietiniai dėsniai šiuo atveju labai paprasti: 101-ą kartą pasirodęs įrašas gali laisvai pasirodyti ir 102-ą kartą. Nesvarbu, kad didžioji dauguma žmonių jau bus jį skaitę. Nesvarbu, kad jis visiems jau nusibodęs iki gyvo kaulo. Po tuo įrašu vis tiek puikuosis šūsnis šlovinančių komentarų, o bet koks bandymas kritikuoti atsimuš į plieninius „Man patinka, todėl įsidėjau” ir „Nepatinka – neskaityk”. Ir tai bus pats švelniausias variantas. Sunkesniu atveju kritikuojamasis susiras dar N + K įrašų iš serijos „buvo” ir juos iš principo įsidės į savo blog‘ą. Suprask: „Matai, kokia aš kieta, nerūpi man jūsų nuomonė”. Šitokie įvykiai apskritai turbūt jau nieko nebestebina. Keista tik, kaip visas blog‘as nemirga kopijuojamais Enorcos, Hashisher‘io ir kitų populiarių autorių įrašais.

Apie analfabetus nesakysiu nieko. Tiesiog parodysiu didžiausią blogas.lt iki šiol mano matytą absurdo teatrą. Išvadas pasidarykite patys.

Ką gi, baigiu jau šį savo įrašą. Dėjau aš ant Jūsų nuomonės. Keliauju, prasinešiu pro blogotop‘ą. Mačiau vieną Tado Vidmanto įrašą, kuris man patiko. Įsimesiu jį į savo blog‘ą. Juk vis tiek tai nieko blogo. Po to parašysiu įrašą, kokia aš kieta, kad nusikopijavau tokio žinomo blogiario (taip, žinau, kad šiame žodyje yra klaida, bet toks yra meninis užmojis) įrašą. Nepatiks – neskaitykit. Jūsų problemos, kaip iš pavadinimo nuspręsit, kad Jums tai bus ne prie širdies. Ir tik pabandykit kritikuoti: taip drėbsiu atgal, kad žalia akyse Jums pasidarys. Tiksliai: juk Jūs kritikuojate, nes patys taip rašyti nemokate… Ir kaip Jums pirmas mano bandymas naudotis blogas.lt logika? Bobutė juk irgi buvo kalta, kad ją apvogė.

Rodyk draugams

Praleiskime daugiau nei pusmetį ir iškart peršokime į dabartį. Kas pasikeitė? Utopija blogas.lt žlugo. Iš atradimų žemės teliko tik nualinta, monotoniška dykuma. Jau nebeprisimenu dienos, kai tarp naujausių įrašų nebūtų puikavęsis pavadinimas „Prologas”, „Įvadas” arba „Nauja story”. Jau nebeprisimenu dienos, kai blogotope 50% procentų nebūtų buvusios istorijos, o tarp jų nebūtų įsimaišęs bent vienas įrašas iš serijos „Aš – kalė ir man tai patinka” ir bent vienas „Saulėlydžio” fanų „šedevras”. Atvirai tariant, tokios proporcijos jau tampa „idealiu variantu”, nes dar lieka kelios laisvos vietos „kitokiems” įrašams. Paprastai tiek blogotopas, tiek naujausių įrašų skyrius yra taip užkišti naujais istorijų skyriais, kalių nuotykiais ar „Saulėlydžio” gerbėjų klubo įrašais, kad pamatyti kažką kitokio tampa beveik švente.

Praeitą savaitę į viešumą jau paleidau vieną įrašą blog‘o madų tema. Tąkart reiškiausi su tam tikru humoru. Šį kartą pasisakysiu tomis pačiomis temomis, bet jau rimtai.

Pradėsiu nuo „Saulėlydžio” blog‘ų. Bent vienas iš šios kategorijos įrašų beveik visada sėdi blogotope. Prisipažinsiu: žmogaus įdėtų pastangų ir darbo klausimu aš esu ganėtinai kategoriška. Manęs toli gražu nežavi įrašai, kuriuose visas autoriaus darbas apsiriboja klavišų kombinacijų „Ctrl + C” ir „Ctrl + V” spaudymu ir, geriausiu atveju, minimaliais komentarais. Prisipažinsiu, kažkada pasiraitojau rankoves ir pradėjau filtruoti vieną tokį blog‘ą. Įrašų, kuriuose buvo bent 3-ys sakiniai originalaus autorių teksto, tebuvo apie 15%. Visa kita: nuotraukos, nuotraukos, nuotraukos, nuotraukos, nuotraukos, video, video, video, video, video ir keli straipsneliai, kurių dauguma – nukopijuoti iš kitų tinklapių. Tokio blog‘o kūrimo rašymu nepavadinsi. Tai greičiau labai „naglas” gebėjimas pasinaudoti vieno produkto populiarumu. Tokių įrašų autoriai „Patiko” renkasi ne iš savo idėjų, sugebėjimų ar darbo, o iš kitų žmonių padarytų video įrašų, nuotraukų, kitų žmonių parašytų straipsnių. Tai, mano nuomone, yra nesąžininga. Be to, turbūt gyvenime nesuprasiu, ką bendro su „Saulėlydžiu” turi faktas, kad Ashley Greene apsilankė pas manikiūrininkę.

Toliau – „mergaitės kalės”. Pasakysiu tiesiai šviesiai: kiek man teko skaityti tokio tipo įrašų, vienintelės Le renard ir GossipChic turi ir patirties, ir proto. Nors jas, ypač GossipChic, jau derėtų išskirti kaip atskiras asmenybes, o ne intrigančių mados aukas. Tiek jų stilius, tiek temos, tiek demonstruojama pasaulėžiūra per daug skiriasi nuo „standarto”, kad būtų galima lengva ranka klijuoti etiketę „Miss bitch”.

Vis dėlto grįžkime prie jaunųjų „kalių”. Kaip man teko susidaryti įspūdį, šių yra du tipai: dar nesulaukusios 15-os ir seniai sulaukusios to amžiaus, bet užstrigusios pereinamame laikotarpyje tarp vaikystės ir paauglystės. Pastarasis variantas jau yra diagnozė. Jei realios jauniklės dar turi šansą išaugti iš tos idiotiškos „šūstros kalės” mados, tai vyresnio amžiaus egzemplioriai nuo šios ligos jau greičiausiai nebepasveiks. Šiaip ar taip, šis faktas nepadaro tų „damų” „veiklos” labiau pateisinamos.

Mielosios, pagrindinė problema nėra Jūsų elgesys. Pagrindinė problema yra to elgesio afišavimas ir jo pateikimas lyg tai būtų kažkokia siekiamybė. Jūs kada nors susimąstėte, kokį savo įvaizdį sudarote ir ką mato kiti žmonės? Turbūt, kad ne. Pasufleruosiu: kas dvi savaites kavalierius keičianti, visiems „tikras meiles” jaučianti, visus „tikrai mylimus” už nosies vedžiojanti, apskritai visus žmones žeminanti ir niekinanti, bet verkianti, kad niekas jos nemyli, „femme fatale”, kuri laiką leidžia „besidulkindama” ir besišlaistydama po vakarėlius. Lengva nuspėti, ką galvoja į tokius blog‘us užklydusi statistinė kompleksuota 14-etė, vis galvojanti, kaip čia pasikelti savo „reitingą”: „Vau, kaip faina! Ir aš noriu tokia būti.” Juk „kalė” vaikšto išdidžiai mindžiodama kitus žmones ir jų jausmus bei žiūri į pasaulį „skersą dėjusiomis” akimis. Rezultatas: kai kurios iš tokių panelių deda visas jėgas, kad taptų tokiomis „kietomis panomis”.

Štai čia ir atsiranda ryškus disonansas. Kol „kalė” gyvena tik blog‘e, egzistuoja vienintelė – „šviesioji” jos gyvenimo pusė bei infantilus įsivaizdavimas, kad tokioms merginoms blogai nebūna (o, šventas naivume!). Vis dėlto realybėje tokių gyvenimų minusai be vargo atsveria pliusus. Pradėkime nuo to, kad joks normalus, save gerbiantis vaikinas į tokią „kalytę” niekada gyvenime rimtai nežiūrės. Paaiškinimas paprastas: mielosios bejausmės intrigantės, yra vienas idealus žodis apibūdinantis Jūsų tipišką elgesį vyrų atžvilgiu – kekšės. Kekšių vyrai nemyli, su jomis jie tik mylisi. Bet kokie rimtesni santykiai su tokia „madam” jau gresia tokiais ragais, kurie „krūčiausiam” briedžiui gėdos nepadarytų. O čia dar net ne paprasti ragai. Čia vieši ragai, mat panelytė, „draugystei” pasibaigus, su smulkmenomis ją aprašys blog‘e. Tai, kad visi kavalieriai griūva tokioms „damoms” po kojomis irgi egzistuoja tik iki žodelio „blogas” ribų. Gimnazijoje, kurioje mokinuosi, ne per seniausiai viena tokia „auka” jį suvilioti bandžiusią „kalę” taktiškai pasiuntė velniop. Tą merginą apibūdinančios frazės, kurių švelniausios „Užmušt per maža” bei „Edita patinka tik Simonai ir kai kuriems bernams” kalba už save.

Tokių mergaičiukių, kurių įvaizdis blog‘e romantizuojamas ir teisinamas visokiais „ją kažkada kažkas įskaudino”, gyvenimas ir perspektyva yra labai liūdni. Aplinkiniai jų nemėgsta, vyrai į jas rimtai nežiūri ir niekada nežiūrės (femme fatale vaizdavimas šiuo atveju primena mažametės staipymąsi su mamos aukštakulniais ir lūpdažiu išterliotą veidą: patirties trūksta). Apie didžiules galimybes tapti dar vaiku, bet jau mama, po „tūso” nubusti išprievartautai arba pasigauti venerinę ligą jau nekalbėsiu.

Aišku, Jūs, meilutės, galite sakyti, kad ir „kalės” gerai gyvena, kad Jums „dzin”, ką galvoja kiti. Ne „dzin” bus vėliau, galite net neabejoti. Ne „dzin” bus tada, kai liksite vienos šiame pasaulyje. Lietuva vis dėlto yra mažas „kaimas”. Užsitarnauti „tam tikrą” reputaciją yra vienas juokas. Užtat jos atsikratyti yra nežmoniškai sunku.

Jau nujaučiu, ką kai kurios iš Jūsų nori man pasakyti: „Čia tik įvaizdis”. Mažytė problemėlė: viename seriale kartą buvo pasakyta puiki frazė: „Tavo batai matosi geriau nei tavo siela”. Kokį įvaizdį susikuriate, tokias Jus ir mato žmonės. Niekam neįdomu, kokios minkštos bei jautrios esate širdyje po milijonais savo „kalių” kaukių. Niekas neprašo Jūsų vaidinti gerutes mergaites. Neigiamų savybių galima turėti ir neapsimetant intrigante. „Kalė” toli gražu nėra elitinė mergina. Man nerūpi, ar Jūs tokios esate realybėje, ar tik interneto ribose. Esmė tame, kad į tą idiotišką įsivaizdavimą „kalė – gėris” jūs tempiate ir kitas merginas. Man gaila jų, o ne Jūsų.

Štai, ir pririedėjome iki šiuo metu mane labiausiai siutinančios dalies – internetinių istorijų. Į blogas.lt atėjau tuo metu, kai blog‘ų knygos buvo kažkas naujo ir originalaus. Be to, tokiu metu rašė tos, kurios rašyti tikrai mokėjo, bei turėjo, ką papasakoti. Šiuo metu žodžiai „internetinė istorija” kai kurių vietinių „rašytojėlių” dėka yra paversti tokia „pigena”, kad, asmeniškai man, kartais net rašyti nesinori. Brangiosios, Jūs rašymą taip sumaišėte su purvu, taip nupiginote, kad nežinau, ar jis kada nors susigrąžins reputaciją. Tai jau nebe kūryba. Internetinės istorijos tapo nuvalkiotu nuobodžiaujančių, atsiprašau už žodį, „malalietkų” žaisliuku, kurios staiga sugalvojo, kad „gali rašyti”.

Aš nešoku į tų kritikų, kurie jau seniai puola visas internetines istorijas, pusę. Žodžiai „tai – šūdas” argumentu netapo. Iš kitos pusės, tenka pripažinti faktą – 90% dabartinių blogas.lt istorijų yra visiškas šlamštas. Išskirti galima tik siaurą ratą tikrai gerų ir profesionalių kūrėjų. Mielosios „rašytojos”, kas Jums pasakė, kad mokate rašyti? Paskaitėte Lali, Nonsense istorijas ir nusprendėte, kad „ir aš taip galiu”? Informuoju: prastai nusprendėte. Rašyti Jūs, atvirai sakant, nemokate.

Iš vienos pusės, Jūsų egzistavimas nėra labai blogas reiškinys. Pasirodysiu labai arogantiška, bet Jūs ženkliai pakėlėte mano savivertę rašymo klausymu. Šiuo metu aš jaučiuosi kaip deimantas tarp akrilinių kristalų. Priežastys paprastos: viename skyriuje aš parašau ryškiai daugiau nei 300-us žodžių, istorija nesisuka nei apie meilę, nei apie Neesmę, mano pagrindinės veikėjos vardas nėra Džozefina, ji dar su niekuo „nepasidulkino” (apskritai neturėjo vaikino) ir, nors ir yra bjaurybė, ji nėra bejausmė. Originalios istorijos etiketei blogas.lt to daugiau nei pakanka.

Vis dėlto tai Jūsų rašliavos egzistavimo neteisina. Ne per seniausiai turėjau idėją susiimti, „prasinešti” pro visas tas „pigenas” ir išsakyti, ką galvoju. Bet, kaip vienas protingas žmogus sakė, „visų dvylikamečių nepaprotinsi”. Nors… Šita idėja dar nėra mirusi.

Pažvelkime, kas darosi daugumoje blog‘ų knygų. Pradėkime nuo siužeto. Skaitant istorijas susidaro įspūdis, kad vienintelės „rašytojų” žinomos temos: meilė ir „kalės”, meilė ir fantastinės būtybės. Kaip atskirą kategoriją dar galima išskirti meilę ir Neesmę. Lyg Lenos dainoje: „Love, oh, love”. Originalumo – nulis. Idėjos – nulis. Per visus „šedevrus” eina tie patys veikėjai ir tos pačios jų problemos. Tarsi nurašyta nuo pigaus romano. Jūs nekuriate nieko savo ir autentiško. Net ir veikėjų nuotraukos visur beveik identiškos. Jau pradedu labai stebėtis, jei tarp veikėjų neatrandu Alex Meraz veido.

Toliau – raiška. Brangutės, girdėjote, kad buitiniu stiliumi knygos nerašomos? O Jūs būtent taip ir darote! Buitinei šnekai yra pokalbiai bei kasdienis gyvenimas. Čia – blog‘as, o ne Skype, ne one.lt žinutės ir ne tauškimai su draugais telefonu. Koktu darosi, kai istorijoje pamatai kokį nors „Gashhhh”. Kitas dalykas: girdėjote ką nors apie tokius dalykus kaip būdvardžiai, aprašymai, monologai, meninės priemonės, stilius? Atrodo, kad ne. Stiliaus pas jus taip pat nėra. Monologų – minimaliai. Dažniausiai trys sakiniai skyriaus pradžioje, trys – gale. Visas tekstas – kaip ištęstas pokalbis. Emocijų – nulis, tik pliki žodžiai. Aišku, tada trūkumus reikia lopyti gražiomis veikėjų nuotraukomis, ar ne? O apie tokių apibūdinimų kaip „blondiniška plaukų spalva” vartojimą gal aš geriau išvis patylėsiu.

Dar vienas isterišką juoką keliantis dalykas – gramatika. Pykit-nepykit, damos, bet šiuo atveju gražiai šviečia visos Jūsų išsilavinimo spragos. Norisi paklausti: ką Jūs veikėte mokykloje, jei „sugebate” vietoj „normaliai” parašyti „normalei”? Teko skaityti keletą komentarų, kurių pagrindinė mintis buvo „kam rūpi ta gramatika, kai idėja gera”. Puiku. Nutylėkime tai, kad ir tos idėjos nėra. Mielosios, kur matėte knygą, kurioje būtų po 125-ias klaidas skyriuje? Tikrai nėra malonu skaityti „kūrinį”, kur kiekviename sakinyje šviečia po keletą grubių klaidų. Taip, mes visi klystam. Vis dėlto žmonės klaidas išsitaiso, stengiasi jų nedaryti. Galite šnekėti apie idėjas, ką tik norite, bet faktas lieka faktu: klaidos knygoje kaip druska torte – labai gadina skonį.

Priartėjome prie paskutinio dalyko, kurį norėjau pasakyti. Dauguma vietinių „rašytojų” ne tik nemoka rašyti, bet ir nesugeba priimti kritikos. Kai šiandien pamačiau komentarus po šiuo įrašu, kelias minutes buvau be žado. Tikrai. Net neabejoju, kad kai ką dabar įžeisiu, bet, damos, nusipelnėte (manau, suprasite, kurioms skirta šita pastaba). Tokį šlykštų įžūlumą blogas.lt erdvėje mačiau tik vieną kartą. Negana to, kad kurpiate čia savo meksikietiškas melodramas, tai dar drįstate piktintis, kai Jums kas nors išsako kritiką? Be to, pelnytą kritiką. Save gerbiantis rašytojas kritiką priims ir apgalvos, o ne puls žeminti kritikuojantįjį. Ir, beje, kas čia per idiotiškas „atsikirtinėjimas” „pati man atrodo nei tokios neparašytum”? Iš kur šitą nesąmonę ištraukėte? Su logika visiškai susipykote? Jei nemoka, tai ir nerašo. Šiuo atveju Nespalvotaii pasielgė žymiai sąžiningiau ir garbingiau nei Jūs, kurios rašote, nors neturite nei talentų, nei sugebėjimų.

Mergaitės, pasakysiu tiesiai: dauguma Jūsų neturi jokio talento, jokio stiliaus, jokio originalumo, jokių idėjų ir jokių sugebėjimų. Supratimo, apie ką rašote, taip pat nerasta. Apie logiką šnekėjau milijoną kartų. Gal jau metas liautis žaisti „kūrėjas” bei darkyta kalba krauti viena kitoms dievinančius komentarus ir perversti lietuvių kalbos vadovėlį? Man, perskaičius Jūsų melodramas, norisi verkti. Jūs nuleidote rašymą į tokią bedugnę, kad tuoj žodis „rašytoja” čia taps keiksmažodžiu. Rašykite toliau, jei norite. Bet nenustebkite, jei vieną gražią dieną po įrašais pradėsite rasti ilgus komentarus su išrašytomis klaidomis.

Pasakysiu trumpai: tokia, štai, šių dienų blogas.lt realybė. Realybė su pseudorašytojomis, mažametėmis kalėmis ir „Saulėlydžio” gerbėjų ordomis. Asmeniškai aš jau pradedu pavargti nuo šio cirko. Tik kad geresnių alternatyvų nėra.

P. S. Jei manote, kad apie kales pašnekėjau vien tam, kad žodžių daugiau būtų, labai klystate. Taip, ir aš savo gyvenime „kale” pabuvau. Iki vaikinų širdžių daužymo prieita nebuvo, bet ir kitų šunybių užteko, kad finalas būtų labai liūdnas. Galiu pasakyti taip: tai yra riedėjimas su pagreičiu žemyn, kai tikrai išsitėkši į sieną. Kuo ilgiau riedėsi, tuo labiau skaudės. Gyvenimas už tokias šunybes pateikia sąskaitą ir dar pasiima didelius arbatpinigius. Be išimčių.

Rodyk draugams

O dabar rimtai. Niekada nemaniau, kad tai viešai parašysiu, bet, skaitydama internetines istorijas kartais jaučiuosi kaip neregys iš anekdoto, kuris brauko pirštais per tarką ir sako: „Nu, tokios nesąmonės dar gyvenime neskaičiau.” Nesakau, kad šoku į tų, kurie periodiškai kritikuoja blog‘ų knygas pusę. Mano nuomonė apie juos nesikeičia. Dauguma tų žmonių negali suregzti nieko konstruktyvesnio už „prastas stilius”. Be to, paskaičius kai kurių minėtų personų asmeninę kūrybą, kyla tas pats neregio su tarka išgyvenamas įspūdis ir beveik filosofinis klausimas „Kiek ir ko reikėjo išgerti, kad tai parašytum?”

Vis dėlto dabar aš tuos kritikus iš dalies suprantu. Būna atvejų, kai skaitant blogas.lt internetines istorijas man pradeda trūkčioti dešinysis antakis. Darosi graudu ir tuo pat metu juokinga. Priežasčių daug: nuo siužeto iki gramatikos netobulumų.

Dabar galėčiau pradėti rėžti aštrią kritiką visiems tiems, kurių istorijas laikau abejotinos kokybės rašliavomis. Nerėšiu. Rizikuoju likti nesuprasta ir „užparinti” tų istorijų kūrėjus. Mano tikslas ne toks. Vietoj to, kad narstyčiau kiekvieną istoriją po gyslelę ir ieškočiau priekabių, pabandysiu pateikti keletą patarimų internetinių istorijų kūrėjams:

1. Skaitykite, skaitykite, skaitykite, skaitykite, skaitykite, skaitykite ir dar kartą skaitykite. Tam, kad, norint tapti geru rašytoju, reikia daug skaityti, pritaria ir pasauliniu mastu pripažinti rašytojai. O kodėl? O todėl, kad skaitymas lavina vaizduotę. Rašytojas gali neturėti rankų ir sugebėti sukurpti knygą, bet be vaizduotės jis nieko gero neparašys.
2. Kaip geros kūrybos pavyzdžius skaitykite pasauliniu mastu kritikų ir skaitytojų pripažintus kūrinius bei pasaulinę klasiką. Ir ne vien tas knygas, kurios įeina į mokyklines programas. Kartu bandykite atsirinkti geras knygas ir iš jų formuoti savo pavyzdinių knygų sąrašą.
   Semtis įkvėpimo reikėtų tik iš „aukštos klasės” kūrinių. Be to, šioks toks kultūrinis kontekstas jokiam kūriniui dar nepakenkė.
3. Visos „liežuvautojos”, „lūpdažių džiunglės” ir „parduotuvių maniakių išpažintys” yra žemos kokybės kūrybos pavyzdžiai. Tai – paprastas laisvalaikio skaitalas, nepaliekantis galvoje jokių minčių. Perskaitei ir pamiršai. Šia tema gegužės „Panelėje” labai taikliai pasisakė Arnoldas Lukošius, kalbėdamas apie filmą „Seksas ir miestas 2″: „Taigi, mūsų laukia 1, 5 val. įrodinėjimų, kad vidinė tuštuma, pripildyta prabangių batų, tampa pilnatve!”. Atsiimsiu šiuos žodžius, jei kas nors man įvardins „Liežuvautojoje” keliamą problemą ir pagrindinę mintį.
4. Beveik visa „rimtoji” lietuvių proza – dar vienas prastos kūrybos pavyzdys (išskyrus Balio Sruogos „Dievų mišką” ir kai kuriuos Sauliaus Šaltenio kūrinius). Per daug lėkšta ir banali kūryba – blogai, rimta iki migrenos kūryba – daug blogiau. Asmeniškai man, nuo jos trūkčioja jau ne vien dešinysis antakis, o visas veidas. Lietuviška proza dažniausiai yra per daug komplikuota, per daug miglota ir per daug apkrauta kažkokiais aukštesniais tikslais. Paprastų žmonių požiūrį į tokią lektūrą puikiai iliustruoja vieno mano pažįstamo pasakyta frazė: „doras ir neįdomus žodis”. Dauguma blogas.lt skaitytojų ir yra paprasti eiliniai žmonės, kurie mieliau skaito „Da Vinčio kodą”, o ne „Gyvenimą po klevu”. Aišku, šis patarimas Jums negalioja, jei Jūsų tikslas – patekti į LRS, nuolat burbėti dėl populiariosios literatūros sėkmės, neužsičiaupiant keikti skaitytojus, rašyti minimaliu tiražu leidžiamas knygas ir būti nežinomam.
5. Kai kurie pripažinti rašytojai pateikia patarimų pradedantiems kūrėjams. Paieškokite jų. Pavyzdžiui, Vilijos Salienės ir Antano Smetonos vadovėlyje „Lietuvių kalba” yra Frederic‘o Beigbeder‘io ir Alessandro Baricco patarimai pradedantiems rašytojams. Svetainėje tekstai.lt yra publikuojama Kurt‘o Vonnegut‘o „Kūrybinio rašymo pamoka”.
6. Pagalvokite, ar rašote dėl mados, ar dėl kitų priežasčių. Žinau, objektyviai atsakyti į šį klausimą yra labai keblu. Atskirti mados pakurstytą laikiną aistrą nuo pastovaus noro ir poreikio kurti – sudėtinga. Vis dėlto pabandykite sąžiningai sau atsakyti į šį klausimą: „Ar vis tiek rašytumėte internetines istorijas, jei staiga į madą ateitų novelės?”
7. Nerašykite tam tikro tipo istorijų vien tik dėl to, kad tai yra madinga. Kartą perskaičiau vienos merginos pasisakymą, kurio mintis buvo maždaug tokia: „Bandžiau ir aš rašyti meilės istoriją, tokią, kaip tos, kurios labai madingos blog‘e.”. Ar reikia pridurti, kad tai merginai nieko gero nesigavo? Graudu. Nedarykite tos klaidos, kai rašoma tai, kas populiaru, o ne tai, kas traukia. Nejusite malonumo, o kūrinys greičiausiai bus prastas. Jei norite rašyti detektyvą, o madingos meilės istorijos, rašykite detektyvą.
8. Pasiimkite pasą ir pasižiūrėkite, kiek Jums metų. Žinau, nuskambės žiauriai, bet jei Jums 12-a ir Jūs ketinate rašyti apie panelę, kuri kasnakt „dulkinasi” su kitu vyru, tai šita istorija tikrai ne Jūsų nosiai. Tai vadinama „patirties stoka”. Palaukite bent iki tol, kol sueis 16-a metų.
9. Paieškokite originalių minčių. Žinote, kiek blogas.lt yra istorijų, kurių esmė: „Ji buvo kalė ir daužė vyrų širdis, kol nesutiko Jo” arba „Jis Ją įskaudino ir dabar ji nebėra gera mergaitė. Dabar Ji Jam keršys”? O kiek yra pagrindinių veikėjų – išlepintų, pasipūtusių ir nepaprastai gražių turtingų tėvelių dukrelių, kurios trinasi po naktinius klubus ir kiekvieną naktį miega su kitu vyru? Atsakymas: maždaug +∞. Asmeniškai man jau darosi bloga, kai pamatau dar vieną arogantiškos širdžių daužytojos epopėją. Nuvalkiota, nebeįdomu, banalu. Meilė nėra vienintelė galima kūrinių tema, o „kalės” gyvenimas nėra vienintelis galimas kūrinio siužetas. Šalia šito yra tokios temos kaip šeima, draugystė, mirtis, seno žmogaus likimas ir t. t. Pasistenkite sugalvoti ką nors originalaus ir savito. Taip pat egzistuoja tokie žanrai, kaip nuotykinis, detektyvas, fantastika, trileris, filosofinis romanas ar psichologinis romanas.
10. Punkto nr. 9 tęsinys. Pagalvokite, ar turite ką pasakyti įvairiomis temomis. Pabandykite parašyti ką nors neįprasta ir nemadinga tema. Tarkim, „Jie buvo broliai”, „Barono Fransua Montegiu nuotykiai Balbieriškyje”, „Akmuo” ar „Šiandien Paulina kepa kotletus”. Jei nieko gero nesigauna – labai blogai. Jei gaunasi, bet viskas vis tiek susiveda į jau minėtą „Ji buvo kalė ir daužė vyrų širdis, kol nesutiko Jo” – dar blogiau. Tada rašyti geriau ir nepradėti.
11. Apgalvokite siužetą ir dar kartą žvilgtelėkite į devintą punktą. Yra viena istorija (neįvardinsiu, kuri, nes man jau nusibodo tradicinis absurdiškas komentaras „tu neturi savo gyvenimo”), kurią, išvertus į ispanų kalbą, būtų galima drąsiai siųsti „Venevision” ir pagal ją būtų pastatyta muilo opera su Scarlet Ortiz ir Jorge Aravena. Tai, kas vyksta telenovelėse, nevyksta realybėje. Teko skaityti vieną epizodą, kuriame aštuoniolikmetė mergina paliko vaikiną, nes šis ją pabučiavo ir jai pasidarė šlykštu (istorija nėra fantastinė). Įsivaizduojate tokią situaciją realybėje? Vėlgi – nuvalkiota, banalu ir netgi kvaila. Veikėjai gali būti kokie nori turtingi ir kokie nori gražūs. Bet detalės, panašios į minėtąją, kelia pigų muilo operos įspūdį, kur iki „pilno komplekto” trūksta tik Gvadalupės mergelės. Jei jau rašote ne fantastinį kūrinį, nepamirškite, kad jis turėtų būti ne tik savitas, bet ir turi nors šiek tiek atitikti realybę.
12. Jūsų veikėjų vardai: Chuanas, Maiklas, Žanetė, Elfrida, Hašimoto, Luidžis, Verica, Andžejus, Maris, Giunteris ir Aristotelis? Ir veiksmas vyksta ne tarptautiniame koledže, o Lietuvos kaime? Pagalvokite, ar tas internacionalas yra logiškas bei derinasi su siužetu. Apskritai logika – geras daiktas. Jei chuliganas Jūsų kūrinyje šneka taisyklinga K. Būgos kalba, kažkas negerai.
13. Tai, kad perskaitėte „Saulėlydį”, nereiškia, kad apie vampyrus žinote viską. Paieškokite informacijos „Wikipedijoje”, įvairių tautų mitologijoje, perskaitykite Bram‘o Stoker‘io „Drakulą”, John‘o Ajvide Lindqvist‘o „Įsileisk mane” ir Anne Rice „Interviu su vampyru”. Turėsite įvairiapusiškesnį vaizdą. Be to, žymiai geriau sukurti savą, originalią vampyrų interpretaciją nei rašyti apie tuos pačius blizgučius saulėje. Apskritai domėkitės įvairių šalių mitologija ir tradicijomis.
14. Amžina, tyra ir nesunaikinama meilė – aukščiausia klasė. Tai tema, kuri reikalauja didelio meistriškumo, nemenkos patirties, puikaus originalumo derinimo su klasika ir nušlifuoto kone kiekvieno žodžio. Šia tema lengva parašyti visišką šlamštą. Pagalvokite, ar sugebėsite to išvengti.
15. Fantastika – labai dviprasmiškas žanras. Viena vertus, jam reikia nemenko išankstinio pasiruošimo. Net ir fantastinis pasaulis turi turėti savo logiką. Kita vertus, pasitelkus fantastiką daug lengviau perteikti amžinos meilės, heroizmo, nepalenkiamo patriotizmo ir kitas idėjas, kurios yra itin keblios kituose žanruose.
16. Ten, kur to nereikalauja siužetas, pasistenkite rašyti aiškiai ir suprantamai. Nėra nieko labiau varginančio, nei vietoj „Vakar buvo saulėta, bet danguje matėsi keli debesėliai” skaityti „Iš esmės vakar švietė saulė ir švietė labai ryškiai. Bet danguje buvo keli debesys. Kai kurie jų buvo didesni, kai kurie mažesni. Todėl nežinau, ar buvo saulėta, nes tie debesys kartais užstodavo saulę ir tada žemę užtvindydavo šešėlis.” Paprasčiausias žodis „skauda” dažniausiai vidinį skausmą išreiškia daug geriau nei tūkstantis įmantriausių metaforų.
17. Domėkitės kokiomis nors konkrečiomis sritimis („tūsai”, aukštakulniai ir degtinė nesiskaito). Tai padeda sukurti stilių. Be to, žinodami apie tulpių auginimo ypatybes, galėsite daug lengviau aprašyti tulpių augintojo gyvenimą.
18. Būdvardžiai nesikandžioja. Prieveiksmiai taip pat. Metaforos bei palyginimai irgi.
19. Dangus gali būti ne tik mėlynas, bet ir žibuoklių, rašalo, turkio, safyro, lazurito, indigo dažų, džinso ar vandenyno spalvos. Keli įdomūs epitetai nepamaišys.
20. Išsitaisykite gramatines klaidas. Skaitant kai kurias istorijas susidaro įspūdis, kad buvo rašyta tiesiai į blog‘ą ir labai paskubomis. Suprantu, kad gali pasitaikyti klaidų. Visiems būna. Nekalbu apie tas klaideles, kurios atsitiktinai padaromos renkant tekstą (vietoj „b” nuspausta „v” raidė). Kalbu apie „če” rašymą vietoj „čia”, „gereuses” vietoj „geriausias” arba „dinkti” vietoj „dingti”. Tokie „perliukai” sudaro įspūdį, kad autorius arba nebaigė pradinės mokyklos arba nežinia ką joje veikė. Paprasta gudrybė: pirma rašykite į MS Word dokumentą. Programa parodys rašybos klaidas.
21. Dvidešimt eilučių dialogo tikrai nėra vienas skyrius.
22. Anotacija ir prologas yra panašūs, bet ne tie patys dalykai. Prologas rašomas kūrinio pradžioje ir turėtų ten pasilikti. Puslapiuose „Apie” ir pan. reikėtų dėti ne prologą, o anotaciją.

Tiek ir norėjau pasakyti internetinių istorijų kūrėjams. Nenoriu nieko įžeisti. Tiesiog kai kuriems iš jų vertėtų susimąstyti, ką ir kaip rašo, nes kartais man susidaro vaizdas, jog rašoma „bile kas”, kad tik rašyti.

Pabaigai: gal ir paradoksalu, bet šalia tų prastų istorijų egzistuoja saujelė tokių rašytojų, kurie turi rimtesnes pretenzijas į pasaulyje žinomo rašytojo vardą nei bet kuris vietinėje erdvėje pripažintas lietuvių klasikas.

Rodyk draugams

Perskaičiau daugiau kaip šimtą skaitmeninių knygų ir supratau, kad dabartinis jų pavidalas, tiek pačių knygų, tiek ir jų skaityklių, dar yra labai „žalias“. Tai neišsklaido mano entuziazmo skaityti jas ar tikėjimo, kad ateityje skaitmeninis formatas bus pagrindinis visos teksto informacijos nešėjas, tačiau šiandien dar yra labai daug liūdnų dalykų.

Sparta. Popierius yra daug spartesnis už skaitmeną. Keista, bet taip yra. Galiu suprasti, kad santykinai lėtas ekrano „perpiešimas“ elektroninio rašalo skaityklėse stabdo navigaciją po knygos skyrius ir puslapius, bet negaliu suprasti, kodėl Adobe Digital Editions kompiuteryje ar Stanza, eReader, Kobo ir Kindle telefone yra tokios pat lėtapėdės. Kiek procesoriaus pastangų reikia atversti kitą puslapį? Kodėl taip ilgai kraunamas naujas knygos skyrius? Ar būtina kiekvieną kartą „permaketuoti“ knygą, įjungiant skaityklės programą ar paverčiant vaizdą skaityti horizontaliai?

Navigacija. Skirtingos skaityklės turi skirtingas navigacijos priemones, bet visos jos „nevež“. Vienos neleidžia peržiūrėti skyrių sąrašo, neišmetusios lauk iš skaitomo puslapio, kitos kiekvieno skyriaus puslapius skaičiuoja atskirai (kiek kartų skaitant vieną knygą galima pradėti nuo pirmo puslapio?), trečios knygą suskaido į kintamas dalis, nieko bendro neturinčias su autoriaus sukurtais skirsniais. Tiesiogiai peršokti nuo vienos skaitomos knygos prie kitos negali, prieš tai negrįžęs į pagrindinį meniu.

Viršeliai ir tipografija. Galiu suprasti, kad piratinių knygelių išvaizda yra tragiška, galiu pateisinti kuklų Gutenbergo projekto knygų dizainą, bet kai įsigyji komercinį e-tekstą iš leidyklos su prastai nuskenuotu viršeliu ir siaubingu knygos šriftu, tai norisi verkti. Kodėl, po galais, iliustracijas galima matyti kompiuteryje, bet ne skaityklėje (tegu ir nespalvotas) ar telefone?

Paraštės. Popierinės knygos turi paraštes pastaboms, skaitmeninės turi jas irgi turėti. Formatas yra labai dėkingas rašyti pastabas ir dalintis jomis internete. Jei skaitau „Pasaulio finansų istoriją“, tai labai norėčiau pamatyti, ką pasižymėjo ankstesni jos skaitytojai (žinoma, jei jie sutinka dalintis savo pastabomis). Išties, dalinimasis anotacijomis būtų vienas didžiausių skaitmeninių knygų privalumų. Aš, pavyzdžiui, rašyčiau juokingas.

Vertė. Leidykla Macmillan ketina prekiauti „skaitmeninėmis knygomis kietais viršeliais“. Proto bokštai. Pasak jų, kai kurie žmonės norės mokėti už tą patį tekstinį failą daugiau, jei jiems pasakysi, kad jis turi įsivaizduojamą kietą viršelį. Tai gal geriau sukurti anotacijų sistemą ir pridėti knygoms realios vertės?

Dizainas. Dizainas plačiąja prasme. Jis yra nykus. Stanza ir eReader turi gal tuziną įvairių fonų tekstui: įprastą baltą „popierių“, papiruso, pergamento, drobės, marmuro, metalo ir žvaigždėtos nakties imitaciją. Aš nejuokauju. Kažkas pagalvojo, kad tai yra labai svarbu – svarbiau už padorią navigaciją ir iliustracijas knygose. Duokite kam nors paskaityti „Altorių šešėlį“ šlifuoto metalo fone ir turėsite e-knygų priešą visam gyvenimui.

Suprantu, kad popierinių knygų skaitymo imitacija atrodė logiškas skaitmeninių jų atitikmenų kūrimo sprendimas, bet nieko jis neapgavo. Kas mėgsta uostyti spaustuvės dažus (jie nekenkia smegenims?), tas ekrano neuostys, tad gal vertėjo iš karto skaitmenines knygas daryti kitokias? Be puslapio vertimo imitacijos ir užlenktų puslapių kampų, tačiau su fantastiška paieška, pastabomis, socialiniu skaitytojų tinklu (tos pačios knygos skaitytojus, manau, sieja stipresni saitai, nei atsitiktinius el. pašto kontaktus Buzz sraute), gyvais meniu pačioje knygoje ir kitomis gėrybėmis, kurias suteikia interaktyvi būsena?

Dabar man atrodo, kad pastangos ekrane atkurti popieriaus baltumą, paviršiaus šiurkštumą ir tą magišką puslapio vertimo jausmą yra bergždžios. Elektroninė skaityklė turi pamojuoti ranka popierinei knygai ir ištekėti už kompiuterio. Belaidis ir/arba 3G ryšys, didelė sparta, dailus dizainas, universalūs formatai (knygos, žurnalai, laikraščiai, bukletai, animuotos interaktyvios istorijos, komiksai, netgi žaidimai – viskas turi tilpti) ir gyvos sąsajos yra daug svarbiau. HP planšetė ir Apple iPad eina teisinga kryptimi, bet abu daiktai kol kas yra tik pažadas. Bet geriau rinktis pažadą, o ne paiką bandymą imituoti tai, ko imitacija nepralenksi.