Daugiau nei pusė – 52 proc. – Lietuvos gyventojų teigia visai neskiriantys laiko knygų skaitymui, o ketvirtadalis (25 proc.) skaitymui skiria iki 3 valandų per savaitę, rodo knygų leidybos grupės “Alma littera” užsakymu viešosios nuomonės ir rinkos tyrimų bendrovės “Vilmorus” atlikta apklausa.

8 proc. apklaustų gyventojų teigė skaitymui skiriantys nuo 3 iki 5 valandų per savaitę, 5 proc. – nuo 5 iki 7 valandų, 3 proc. – nuo 7 iki 9 valandų per savaitę, o 9 ir daugiau valandų per savaitę sakė skaitantys 7 proc. respondentų.

Tai iš dalies paaiškina kodėl:

• viskas taip blogai Lietuvoje (“Delfi” komentatorių nuomone);
• kodėl reklamos užsakovai nesusikalba su kūrėjais. Dėl to kūrėjai patys kalti, nes pusė jų irgi neskaito, o kuria reklamą “kaip dievas duos”.

37 percent of Fortune 500 companies now maintain a blog, down from the 50 percent that did so in 2010. Meanwhile, 74 percent now have a Facebook presence, and 64 percent use Twitter, up from 61 percent and 52 percent, respectively.

O jūs kada paskutinį kartą skaitėte “Čili” tinklaraštį? Picerijų tinklas pagalvojo tą patį, tad nuo 2010 pradžios rašytas blogas nebeatnaujinamas nuo 2011.04.01.

Nestebina, kad dauguma pasitiki pažįstamų rekomendacijomis ir privačiomis nuomonėmis, skelbiamomis online. Tačiau bent jau mane stebina, kad “branded websites”, nors ir dvigubai atsilikdamos nuo pažįstamų rekomendacijų, turi vieną aukščiausių pasitikėjimo balų.

Na, o baneriai internete atrodo visiškai tragiškai.

Beje, būtų įdomu “Nielse” skaičius palyginti su Lietuvos TNS analogiškais duomenimis.

Atidžiau paskaičius, užkliūva nuoroda „jei bus pakankama tokių tyrimų paklausa“, iš ko galima spręsti, kad RTC tai darys tik turėdama išankstinius susitarimus su pakankamu kiekiu žiniasklaidos kanalų. Suprantama, nes investicijos siekia kelis milijonus litų. Galima įtarti, kad RTC bando pasinaudoti situacija, kad „TNS LT“ yra vienintelis tiekėjas ir klientai neturi pasirinkimo, todėl jų pasiūlymas kai kuriuos gali labai vilioti.

Be to, kai kurie žiniasklaidos kanalai vis kaltina TNS LT neteisingais TV auditorijos matavimais. Matant, kad tokio pobūdžio straipsniai vis atsiranda „Lietuvos ryto“ puslapiuose, galima daryti prielaidą, kad projekto rėmėjas gali būti ir ši grupė. Tačiau neapleidžia nuojauta, kad nauji tyrimai rodys tą patį – visgi didžiosios televizijos susirenka daugumą žiūrovų ir jokios naujos sistemos to nepakeis.

Taip pat gavome ir TNS LT vadovo Gyčio Juodpusio komentarą apie šią naujieną.

• „Visi TV ir reklamos rinkos atstovai vieningai sutaria dėl vieno – televizijos auditorijos elektroninis matavimas yra ne tik TV metrų dėžutės ir atrinkti respondentai. Svarbiausia – esamos ar naujos tyrimų sistemos patikimumas, kuris užtikrinamas ne tik techniniais parametrais, bet ir metodologiniu bei intelektiniu pranašumu.

• Svarbu ir tai, kad TV metrų matavimo projekto vykdymui vien tik pradžiai reikalingų lėšų nepakanka. Kasmet TNS Lietuvoje į TV metrų tyrimo gerinimą investuoja daugiau nei 600 tūkst. litų. Kol kas įmonė, pretenduojanti teikti alternatyvius TV auditorijos tyrimus Lietuvoje, užsimena tik apie galimas pradines investicijas. Kita vertus, šios įmonės dydis skatina abejoti, ar tolimesnei tyrimų plėtrai ji spės laiku pritraukti lėšų.

Beje, įdomi detalė yra ta, kad RTC įkūrėjai yra dr. Mindaugas Degutis ir Edmundas Bražėnas – abu buvę ilgamečiai TNS darbuotojai, palikę bendrovę prieš keletą metų.

Taigi, jeigu RTC įgyvendintų idėją, Lietuvoje turėtume dvi sistemas – valdomą TNS LT ir valdomą ex-TNS darbuotojų.

Rinka pas mus nedidelė, su nišinėmis auditorijomis dirbti per brangu, tad visi ieško būdų kaip nusiriekti kuo didesnę meinstrymo dalį: prieš 2-3 metus kol „Labas“ buvo begrįžtą į savo vėžes, o „Omnitel“ buvo padalinę dėmesį (ir biudžetus) dviems, „Pildyk“ kočiojo savo ir išėjo laimėtoju. Vienas įdomiausių aspektų yra tas, kad suaugę vartotojai renkasi jauniems žmonėms komunikuojamus produktus.

Sekmadienį „Pildyk“ per TV3 pristatė atnaujintą serialą. Ilgosios serijos skirtos supažindinti su naujais herojais, aplinka. Pirmoji dalis apačioj, o antroji – kitą sekmadienį. Vėliau bus tik reklamos.

Klientas: Tele2
Agentūra: Ogilvy
Video gamyba: Dansu

Renata Bernotaitė, „Pildyk“ prekės ženklo vadovė:

DD: serialas rodomas šešerius metus. Kokie rinkos, žmonių atsiliepimai?
RB: šių metų kovo mėn. RAIT duomenimis, 63 proc. vis7 vartotojų PILDYK reklamą vertina kaip labai gerą ir gerą – tai geriausias rodiklis išankstinio mokėjimo kortelių rinkoje. Kitaip tariant, PILDYK reklama yra mėgstamiausia nepaisant jau šeštus metus nekeičiamo formato. Kalbame apie tokias vertybes kaip draugystė ir bendravimas – puikiai suprantame, kad didžiulė dalis mūsų vartotojų yra nepilnamečiai, ir jaučiame atsakomybę dėl to, ką jiems rodome.

DD: kokios atnaujinimo priežastys? Krenta susidomėjimas, sunku kurti naujas istorijas?
RB: susidomėjimas kristų, jei nieko nedarytume. Nuolat ieškome būdų, kaip išlaikyti vartotojų susidomėjimą. Tai ne pirma naujovė, kurią darome – vykdėme herojų atrankos projektus, herojų nuotykius perkeldavome į įvairias aplinkas – pajūrį, miestą ir pan. Ilgametražis serialas taip pat yra vienas iš būdų paskatinti domėjimąsi bei kalbėjimą apie prekės ženklą.

DD: papasakokit herojų įvedimo istoriją: indas, kaimietė, rubuilis. Kodėl jie atsirado?
RB: Serialo herojų komanda yra labai svarbi formatui, nes herojai turi atspindėti žiūrovą ir tuo pat metu būti įdomūs, įsimenantys. Skirtumai tarp herojų leidžia megztis įdomiems jų tarpusavio santykiams, humoristinėms situacijoms, kurias įdomu stebėti ekrane. Naujieji herojai – atrauklūs personažai, kurių bruožus, kiekvienas, tikėtina, atpažins ir savo draugų aplinkoje. O kai personažuose atpažįstame ir savo draugus, žiurėti serialą ir jame kuriamas situacijas tampa dar idomiau. Serialas filmuojamas specialiai tam pastatytame paviljone.

DD: „Pildyk“, bent praeityje, buvo rinkos lyderis, kaip yra dabar ir kokia dalis naudojasi Pildyk 30+ ?
RB: PILDYK ir dabar yra rinkos lyderis. Ryšių reguliavimo tarnybos (RRT) duomenimis, turime daugiausia aktyvių išankstinio mokėjimo vartotojų. Kita vertus, RRT naudojama metodika nėra tobula, todėl kas mėnesį atliekame ir vartotojų apklausas; jos rodo, kad PILDYK užima 60 proc. išankstinio mokėjimo paslaugų rinkos (2012 m. kovo mėn RAIT duomenimis). Paslauga naudojasi tiek jauni, tiek vyresni vartotojai – to paties tyrimo duomenimis, PILDYK užima lyderio pozicijas visų amžiaus grupių segmentuose.

DD: kodėl vyresni naudojasi į jaunus žmones orientuotu produktu?
RB: tai, kad PILDYK naudojasi plati auditorija mes aiškiname keliais dalykais. Pirmiausia, laikomės pažado suteikti geriausią pasiūlymą ir visuomet reaguojame į konkurentų veiksmus siūlydami dar geresnes sąlygas. Antra, komunikacijoje kalbame apie vertybes, priimtinas ir svarbias tiek pirmokui, tiek senjorui; reklamoje kuriame humoristines situacijas, kurios suprantamos visiems, o ne tik tam tikrai vartotojų grupei. Galiausiai, trečia – nuoseklumas tiek pasiūlymuose, tiek komunikacijoje.

a.a.S.Jobsas niekada nepasižymėjo jautrumu visuomenei ir socialinei atsakomybei. Kaip rašoma knygoje apie jį, jis beveik niekada ar tik keletą kartų yra skyręs pinigų filantropijai. Todėl „Apple“ iki šiol menkai investavo į soc.atsakomybę. Tačiau istorija su „Foxconn“ šią poziciją labai pakeitė, nes pasipiktinimas situacija buvo gana didelis, o „Apple“ žinomumas padarė jai meškos paslaugą – ši istorija žiniasklaidoje nušvietinėjama labiau nei tai būdų daroma kitos kompanijos atžvilgiu. Ir „Apple“ teko nusileisti – ji ėmėsi labai rimtai tiek spręsti šią problemą, tiek ir ėmė rimčiau investuoti į savo socialinę atsakomybę .

Pasaulio žiniasklaidoje jau pasirodė išvados, kad „Foxconn“ istorija privers „Apple“ būtų skaidresne. Įdomiai šiose išvadose skamba „Bloomberg Newsweek“ teiginys, kad elektronikos industrija šioje srityje nuo drabužių ir avalynės industrijos atsilieka kokiais 15 metų. „Nike“ ir kiti gamintojai jau senokai pergyveno ne vieną krizę, susijusią su vaikų išnaudojimu siuvant futbolo kamuolius ar sportinius batelius.

O kaip Lietuvoje? Socialinė atsakomybė pas mus nėra nauja idėja. Geriausias to pavyzdys ne tiek visokie rinkimai, vertinimai ir apdovanojimai, bet NAVĮT – Nacionalinis atsakingo verslo įmonių tinklas, kurio nariai sistemingai dirba šiuo klausimu. Tiek diegdami socialinės atsakomybės principus savo įmonėse, tiek ir nuolat susitikdami ir kalbėdami šiais klausimais. Bet kiek bepaklausi verslo savininkų ar vadovų, retas iš jų pasakys, kad socialinė atsakomybė „apsimoka“ ir yra reikalinga.

Jeigu tikrai egzistuoja prekybos centrai ar parduotuvės, kur neva kasininkės sėdi darbo vietose su „pampersais“ (nors kažkodėl tuo abejoju), ir žinote jų vadovus, nusiųskite nuorodą į Delfi straipsnį su maždaug tokiu prierašu: „Laiko liko nedaug. Nors Lietuvoje visuomenė nėra tokia išprususi, bet pas mus viskas keičiasi žymiai greičiau nei Vakaruose“. Taip pat nusiųskite šią nuorodą ir aludariams ar kitoms žinomoms įmonėms, kurių darbuotojai piketuoja po bendrovės langais.

„Apple“ per daug gerai žinomas prekės ženklas, kad jo patirtis būtų ignoruojama, o priežastis aktuali ir Lietuvai. „Apple“ patirtis siūlo vieną svarbią išvadą – daug įmonių vadovų mano, kad „už įmonę kalba jos produktai“, t.y. svarbiausia yra gaminti gerą produktą už prieinamą kainą, o visa kita nesvarbu arba išsispręs savaime. „Apple“ pavyzdys sako, kad to nepakanka.

Daiktų įvaizdis formuoja ir mūsų pačių įvaizdį. Eilinį kartą.

Paskaitykite čia.

Gerai, juokus atmetus, semiotika yra Lietuvos universitetuose studijuojamas, bet mūsų marketinge retai tenaudojamas reikalas. Agentūros, kurių įrankis tai turėtų būti, jo nepasitelkia (arba labai paviršutiniškai) grįsdamos savo pasiūlymus.

Man į akis pakliuvo keli resursai internete semiotikos tema, kurie gali tapti gera vieta pradėti gilintis: čia – čiainikams, čia – šiek tiek daugiau pažengusiems.

Nurašančiųjų argumentai yra visada panašūs: atvažiuoja žmonės iš užsienio, kurie nieko nesupranta ir balsuoja už gražias prezentacijas; Lietuva yra maža, todėl vietiniai teisėjai balsuoja už draugus ir pažįstamus, o ne už gerus darbus. Dar daugiau, jeigu komisija yra sudaryta vien tik iš tradicinių reklamos agentūrų atstovų, ar tokie žmonės tikrai gali vertinti media sprendimus arba projektus internete?

Taigi blogai ir daug užsieniečių, ir daug vietinių, ir net galbūt žinių kai kuriose sferose. Siūlau alternatyvų variantą – įtraukime daugiau vietinių teisėjų. Tačiau ne iš reklamos žmonių tarpo, o iš dirbančiųjų rinkodaroje arba dėstančių apie ją.

Manote, kad supratimas apie tai, kas yra gera reklama, yra tik žmonių, dirbančių reklamoje, privilegija? Jeigu taip, ar žmonės, kurie iš reklamos perėjo į užsakovo pusę, tą dievišką galią spręsti apie gerą reklamą netikėtai per naktį prarado? Arba kaip su ta galia pas BMI dėstytojus, kurie dirba arba dirbo su žinomais prekių ženklais? Ir dar reikia neužmiršti, kad tokių žmonių nuomonė apie gerą ir blogą reklamą yra vertinga dar ir tuo, kad jų darbas – ne tik kurti reklamą (darbas rinkodaroje irgi yra kūryba, beje), bet ir ją transliuoti bei vertinti rezultatą. Tokie žmonės mato visumą.

Taip, taip, “ADrenalinas” yra reklamos industrijos festivalis. Ir galbūt Kanuose jokie marketingo dėstytojai nesprendžia apie reklamas. Tačiau jeigu norime, kad kada nors “ADrenalinas” taptų tikrai gerai vertinamu reklamos festivaliu, kad čia siųstų darbus ne tik mūsų šalies agentūros, padarykime bent kažką, kad išbristume iš klaninės santvarkos. Būkime drąsūs, kaip mėgsta siūlyti žinomas reklamos agentūros vadovas.

Ar reikia konkurso ir kaip jį surengti – šie klausimai visada bus aktualūs. Taip pat kaip ir niekada nebus vieningos nuomonės. Tačiau bendri principai egzistuoja.

Organizuojant konkursą, pakanka mąstyti apie būsimo projekto ilgalaikiškumą ir apimtis. Bet kuris būsimas agentūros užsakovas turi nuspręsti, ar su agentūra tikimasi ilgalaikio bendradarbiavimo ar tai bus tik vienkartinis darbas. Ar reikės didelių agentūros resursų, ar sąlyginai mažų. Žinoma, kad visi užsakovai pasakys, jog renkasi ilgam ir yra nusiteikę mokėti nemažus pinigus, tačiau nereikia sau meluoti, priešingu atveju atsirinksite ne tą agentūrą.

Formatas. Mėgstamas būdas yra pasirinkti agentūrą be jokio konkurso, neva per rekomendacijas. Tai tas pats, kaip nueiti į vienintelį autosaloną ir iškart nusipirkti X markės naują automobilį net nepažvelgus į kitus, nepasėdėjus prie jų vairo ar nepaprašius bandomojo važiavimo, nepalyginus komforto ar saugumo įrangos ir, be jokios abejonės, kainos. Žinant, kad su agentūros dirbama mažiausiai 2-3 metus, o dažnai ir 5-6 metus ar net ilgiau, toks sprendimas, švelniai tariant, nėra labai protingas. Geriau jau šiek tiek pasidomėti ir pabandyti palyginti.

Jeigu surengiamas konkursas, dažniausiai pakviečiamos kelios agentūros ir paprašoma parengti pasiūlymus (už kuriuos dažniausiai nemokama, bet tai – jau kito įrašo tema). Sprendimas geras, bet iškyla klausimas, kokias agentūras pakviesti? Imamos didžiausios arba tos, „kurias pažįstam, kažką girdėjom“. Dar išsiunčiami klausimai draugams/pažįstamiems, jie kažką suvardija. Tai irgi sprendimas, ir ne pats blogiausias.

Tačiau bene geriausią konkurso formatą, kurį teko matyti, prieš keletą mėnesių pasirinko MAXIMA LT. Jie surengė konkursą ryšių su visuomene agentūrai atrinkti ir pasiūlė dalyvauti visiems norintiems. Išsiuntė pakvietimus visoms agentūroms, kokias tik galėjo rasti. Tada įvyko pirmasis etapas, kurio metu visos norinčios agentūros atėjo, prisistatė, paaiškino, kodėl jos būtų geriausias MAXIMA LT pasirinkimas. Remiantis tam tikru kriterijų sąrašu į finalą buvo atrinktos trys tinkamiausios agentūros, kurių jau buvo paprašyta padirbėti ir parengti pasiūlymą, pateikti kainas. Ir tik tada paskelbtas laimėtojas.

Kai kurie gali manyti, kad MAXIMA LT rizikavo pavargti nuo nesibaigiančio agentūrų prisistatinėjimo srauto. Tačiau ir agentūros nėra kvailos – dažniausiai jos puikiai suvokia savo galimybes ir nevaikšto į prisistatymus toms įmonėms, kur neturi jokių šansų. Kam eikvoti laiką?

Kriterijai. Jeigu su formatu viskas aišku, reikia tik pabandyti kuo aktyviau pasidairyti, su kriterijais yra sudėtingiau. Bet esminiai gali būti keli:

• Patirtis. Kad ir ką kalbėt, agentūros gebėjimai yra tiesiogiai susiję su patirtimi, anksčiau panašių projektų įgyvendinimu. Dažniausiai projekto dydis nėra svarbus, žymiai svarbiau yra srities išmanymas – tai leis sutaupyti laiko supažindinant agentūrą su užsakovo veiklos specifika.
• Projektų vadovas. Turbūt vienas svarbiausių dalykų, kurį paskutiniaisiais metais užsakovai jau išmoko, tai prašymas, kad partnerius pretenduojančios agentūros prisistatyme dalyvautų projektų vadovas, kuris ir dirbtų su projektu sėkmės atveju. Būtent su juo užsakovui reikės bendrauti vos ne kasdien, todėl taip vadinama „chemija“ yra labai svarbu.
• Įkainiai. Protingiausia prašyti standartinių veiksmų/paslaugų įkainių, nes tik tokius bus galima palyginti. Galbūt kai kurių ateityje net nereikės užsakinėti, tačiau pajusite kainų tendencijas. Dažniausiai prašoma pateikti įkainius tokių paslaugų: pranešimas spaudai, spaudos konferencija, tekstų rengimas, darbo valandų įkainiai pagal atskiras pareigybes.
• Dydis. Agentūros dydis yra Lietuvoje pernelyg sureikšminamas, nes jis svarbus tik labai dideliems užsakovams (jų Lietuvoje – vienetai), ir tik tais atvejais, kai yra pagrindo manyti, jog tam tikrais periodais agentūra turės prie projekto priskirti ne mažiau kaip 2-3 projektų vadovus vienu metu (pvz., kelioms savaitėms ar mėnesiams). Priešingu atveju nėra skirtumo, ar toje agentūroje dirba 3, ar 30 darbuotojų, vis tiek užsakovui reikės tik vieno.

Pasiūlymo pateikimas. Prašyti pateikti pasiūlymą galima tik tais atvejais, kai renkamasi partnerį ilgam ir/ar numatomas didelis biudžetas. Priešingu atveju pakanka ir pažintinių pokalbių.

Tačiau, jeigu jau prašote pateikti pasiūlymą, šis kelias yra svarbus tuo, kad jis parodo agentūros mentalitetą – kaip agentūra mąsto (logika, pagrindimas, kūrybiškumas), kaip ji dėlioja savo mintis (pačios prezentacijos parengimo kokybė, pristatymas).

Būtina gerai apgalvoti užduoties „briefą“ – kad būtų gerai suvokta užduotis ir nereikėtų investuoti daug laiko į papildomos informacijos suteikimą. Ir teisingai suformuluoti tikslus – kartais prašoma visko ir labai daug, o paskui paaiškėja, jog reikėjo tik keleto pranešimų spaudai ar spaudos maketų.

Kai vertinami pasiūlymai, yra įmonių, kurios yra perdėm logiškos arba perdėm kūrybiškos. Agentūros potencialas yra svarbu, tačiau geriausias patarimas yra galvoti apie tai, ar pateikiami pasiūlymai ir idėjos yra įgyvendinami. Daugeliui yra žinoma situacija, kai pasiūloma puiki idėja, reaktyvinis „Boeing“, tačiau prasidėjus įgyvendinimo stadijai iš jos lieka tik pakrypęs sklandytuvas.

Beje, šioje stadijoje labai praverčia reikalavimas, kad pasiūlymo pristatyme dalyvautų būsimasis projektų vadovas – užsakovas turėtų daugiau jo klausinėti ir stebėti, kaip jis sugeba reaguoti į klausimą, kokias žinias turi ir kaip formuluoja atsakymus.

Pabaigai reikia pripažinti, kad konkursai neapsaugo nuo klaidos pasirenkant agentūrą, bet jų tikimybę smarkiai sumažina. Ir šios klaidos galioja į abi puses, nes agentūros kartais sudalyvauja ir laimi ne tuos konkursus, kuriuos galbūt norėtų – užsakovas pasirodo ne toks, kokio buvo tikėtasi.

“Media House” padarė ir ankstesnių lietuviškų viralo pastangų apžvalgą.

Kaip tikriausiai žinote(na, mes niekada su niekuo nelenktyniavome), labai didelė dalis “ME3″ žaidėjų liko nepatenkinti žaidimo pabaiga – tai kinematografinei “Mass Effect” patirčiai tikriausiai norėjosi auksinės valandos kadrų, kuriuose Šepardas sunkiai lengvu žingsniu skrodžia javų lauką, rankoje laikydamas trapią Tali, apsirengusios vasarinę suknelę, palaidais plaukais, ranką, o šiek tiek arčiau horizonto į kadrą patektų statomas namas, ant kurio karkaso įsitaisęs Garrusas bando savo ribotu pirštų rinkiniu įkalti vinį, nepamiršdamas pamojuoti Liarai, netoliese esančioje pievoje melžiančiai kosminę karvę.

Kaip jums idėja, Bioware? Ar galite tai įdėti į skubotai kuriamą trolių patenkinimo projektą, pavadinimu “alternatyvios pabaigos”? Nes aš noriu BŪTENT tokios pabaigos.

O jei rimtai, tai pastarosios savaitės naujienų pranešimai su raktiniu žodžiu “Mass Effect 3″ signalizuoja ne tik apie prastą “EA Bioware” sugebėjimą susidoroti su iškilusia kritine situacija, tačiau ir pasikeitusį video žaidimu žaidėjo genotipą. Kažkas šioje indie-f2p-kickstarter košėje katalizavo mutaciją, kurios pasekoje žaidėjai skundžiasi vartotojų teisių gynimo tarnyboms dėl “nepatikusios žaidimo pabaigos”. Arba išsireikalauja susigrąžinti pinigus iš “Amazon”, nes “Mass Effect 3″ nepateisino lūkesčių – kaip kokia otkutiūrinė suknelė, kuri – siurprizas, siurprizas – atvaizdą veidrodyje ne plonina, o storina.

Praktiškai neįmanoma, kad kompanija su tokia patirtimi ir tokiu vardu galėjo “pražiūrėti” tokį žaidimo broką. Tikriausiai to broko nėra, tikriausiai tokia nūnai yra išsigimusi žodžio laisvės išraiška, interneto pagalba leidžianti įgyvendinti gigantiškus trollsource’ingo projektus.

Kaip viename savo naujausiu stand-up’ų pastebėjo Louis CK – ar jums neatrodo, kad žmonės(baltaodžiai) yra ne iš šios planetos – kad Žemė nekomfortiška ir netinkama, nepriklausomai nuo to kad ir ką bedarytu žmogus – jam vis blogai ir viskas ne taip, kaip reikia. Noriu šią analogiją susieti su žaidimais – ar jums neatrodo, kad paprasčiausiai reikia nustoti daryti tai, kas nebesuteikia džiaugsmo, t.y. get the hell out of here?

Laikykis, Bioware, kaip privačiame pokalbyje pastebėjo kolega Artojas – tau visai būtų sveika atsikratyti kokiu milijonu “Call of Duty” fanų.

Pradėję nuo “Manager Tools“, prieš kurį laiką jie išsiplėtė – pradėjo įrašinėti “Career Tools” podcastą. “Manager Tools” temos kalba pačios už save – kaip suvaldyti žmones, kad pasitarimų metu jie be perstojo nespoksotų į kompiuterį arba išmaniojo ekraną, kaip kalbėtis su kandidatais atrankinio pokalbio metu, ar būti su pavaldiniais draugais ir t.t. Podcastai teka nenuobodžiai.

Na, o “Career Tools” – kaip kalbėti darbo pokalbio metu, kaip pietauti, kad būtų naudinga, arba galiausiai kaip būti atleistam.

Žinoma, vien karjerai naudingais dalykais gyvas nebūsi, todėl besidomintiems istorija rekomenduoju “Dan Carlin’s Hardcore History” podcastą.

Šis žmogus, nors ir ne profesionalus istorikas, sugeba į įvykius pasižiūrėti netikėtai ir dažnai provokuojančiai. Tiesa, jo podcastai – ilgi. Pavyzdžiui, paskutinis – apie Europos istoriją po Romos žlugimo ir frankų iškilimą – trunka virš 4 valandų. Nuvažiuosi iki Rygos, bet nespėsi išklausyti. Nors verta – retai kur išgirsi germanų genčių gyvenimą su sodriomis smulkmenomis lyginant su “outlaw biker gangs”.

Tuo metu visi tikėjome, kad tokiu būdu mes tikrai “engeidžiname” žmones, konvertuodami juos į fanus ir pirkėjus.

Atsidarau “Facebook” dabar, tačiau vaizdas – analogiškas prieš keturis metus buvusiam: patarimai, konkursai, kuponai. Su pavasariu mane pasveikina trys prekės ženklai, o aštuoni įdėjo linksmus paveikslėlius, sužvejotus internete. Tarsi visi gyventų paralelinėse realybėse, galvodami, kad tai ką daro, yra originalu ir mane užkabina. O juk kaip sakė A. Einšteinas, to paties darymas vėl ir vėl, tikintis kitokio rezultato, yra beprotybė.

Pluša ir rinkodaros skyriai, ir jų agentūros. Raportuoja rezultatus. Tačiau iš tiesų agentūros yra pasimetusios, nes nežino ką rašys po trijų mėnesių. Užsakovai nepatenkinti, nes nori kažko, nenorėdami skirti tam daug pinigų. Tačiau visiems iš galvos neišeina fanų skaičiaus auginimas, tarsi jų kiekis lemtų efektyvumą.

Tačiau šiandien daugeliui žinoma tiesa yra tai, kad žmonės tampa fanais visai ne dėl to, kad jie myli prekės ženklą. Jie gali būti ir “Čili”, ir “Charlie” fanai vienu metu, nes palaikino tik dėl kupono arba tikėdamiesi laimėti bilietą į koncertą. Be to, jų sienoje vienodas žinutes postina dar 20 brendų, o draugai rašo rečiau nei prieš porą metų. Todėl jie ir patys lankosi rečiau.

Tad picerijos 150 tūkst. gerbėjų yra tik miražas, gražus ataskaitoje, bet nieko nesakantis kiek realiai žmonių pasiekta. Tai yra tas pats, kas džiaugtis 150 tūkst. parodymų interneto kampanijos metu, nesigilinant į tai, kiek buvo unikalių pamatymų.

Kaip rodo visiškai šviežias Ehrenberg-Bass Institute, kurių rėmėjų tarpe yra P&G ir “Coca-Cola”, tyrimas, net didžiausi prekės ženklai gali džiaugtis vidutiniškai ne didesniu kaip 1 % fanų įsitraukimu (pakomentavimu, turinio pasidalinimu ir pan.). Įvertinus kiek laiko skiriama “Facebook” projektams, kyla klausimas ar tikrai tai yra gera investicija.

Ne veltui “Unilever” ir P&G neseniai rinkodaros bendruomenei paskelbė, kad jiems svarbu nebe laikinas įtraukimas ir fanų medžioklė, o ilgalaikis “word of mouth” ir “social CRM”. Lietuvos agentūros, būkite ir jūs savo klientų strategijų pokyčių katalizatoriais.

„Kaip suprasti medijas“, M.McLuhan. Pritariu jau susiformavusiai nuomonei, kad tai – viena įžvalgiausių XX a. knygų komunikacijos ir medijų srityje. Daugiau net neverta pasakoti, ją tiesiog reikia perskaityti.

„Žaidimai, kuriuos žaidžia žmonės“, Eric Berne (Bernstein). Tai – transakcinės psichologijos įvadas. E.Berne (XX a. vidurio) atrado taip vadinamą dėmesio ekonomiką (kaip žmonės skiria vienas kitam dėmesį). Analizavo žmonių tarpusavio manipuliacijos schemas, kurios padėjo pastebėti manipuliacijas ir su jomis kovoti. Vėliau buvo suformuluotas garsusis Karpmano trikampis (Auka-Gelbėtojas-Persekiotojas), kurį savo komunikacijoje dažnai naudoja populistai arba šiaip asmenys, kurie bando iš valstybės išlupti naudos.

Jeigu imsitės šios knygos, būtinai turite perskaityti E.Berne mokinio Claude M. Steiner knygą „Scenarijai, kuriais gyvena žmonės“, kuri iš tikrųjų yra platesnis ir geriau sutvarkytas transakcinės psichologijos vadovėlis nei mokytojo knyga.

„Įtakos psichologija“, Robert Cialdini. Knyga, kurioje į lentynėles sudėliota viskas apie tai, kas žmonėms daro įtaką ir kaip veikia jų psichologija. Daug tyrimų ir pagrindimų. Kai kurie pavyzdžiai seniai žinomi, kai kurie labai netikėti. Skaitydami atpažinsite daug manipuliacijų, kurias matome arba darome kasdieniniame gyvenime. Ir, žinoma, galėsite naudoti savo darbe, jeigu tik norėsite manipuliuoti klientais. Deja, knyga nėra išleista lietuvių kalba, teks prisiminti anglų arba rusų žinias.

„Simuliakrai ir simuliacija“, Jean Baudrillard. Ši knyga galėtų lygiuotis į „Kaip suprasti medijas“, tačiau skirtingai nuo pirmosios, kuri yra pakankamai objektyvi ir bešališka. „Simuliakrai ir simuliacija“ yra pesimistinė knyga apie mūsų medijas ir pasaulio suvokimą. Taip pat autorius leidžia sau būti labai akademišku, vietomis jį be tarptautinių žodžių žodyno arba specifinių žinių sunku suvokti. Visgi kita jo knyga „Vartotojų visuomenė: mitai ir struktūros“ yra dar pesimistiškesnė ir kritiškesnė šiuolaikinės visuomenės atžvilgiu. Jeigu domina ne tik šviesioji komunikacijos ir visuomenės raidos pusė, šios knygos bus labai naudingos. O tikras profesionalas, žinia, turi žinoti visus aspektus.

„Virsmo taškas“, M.Gladwell. Manau, kad daugeliui žinoma knyga, pasakojanti, kaip maži dalykai lemia dideles permainas. Įdomu būtų sužinoti, kiek šis kūrinys susijusi su kita garsia knyga „Juodoji gulbė“ (N.Taleb), kur pasakojama apie netikėtų ir neprognozuojamų įvykių pasekmes. Deja, N. Taleb knygos dar neteko skaityti. Žinoma, nereikia pamiršti ir kitos M.Gladwell knygos „Išskirtys: sėkmės istorija“, pasakojančios apie tai, kodėl kai kuriems labai sekasi. Deja, ši knyga yra tik blankus pirmosios šešėlis.

 „Visi pardavėjai yra melagiai“, S.Godin. Žinia, S.Godin yra marketingo „pasakorius“, kuris sudėtingus dalykus pateikia paprasta ir visiems suprantama kalba. Kartais net nepasako nieko naujo, bet pasakoja įtaigiai. Bet nuo to tik geriau – skaityti ne tik įdomu, bet ir naudinga. Taip pat S. Godin yra „Purpurinės karvės“ autorius, apie šią knygą parašė Simonas Bartkus čia. Kitose S.Godin knygos, kiek žinau, nėra išverstos į lietuvių kalbą, o iš jų labiausiai maga ateityje paskaitinėti „Tribes“.

„Protestantiškoji etika ir kapitalizmo dvasia“, Max Weber. Tai, kad šią knygą įtraukiau į sąrašą, tik iš pirmo žvilgsnio atrodo keista. M.Weber pirmasis prabilo apie verslo etiką, jo knyga yra šios srities klasika. Tačiau verslo pasaulis šiuo metu jau rimtai ir aktyviai diskutuoja, dirba Socialinės atsakomybės (Corporate Social Responsibility, Sustainability) ir socialiai atsakingo verslo srityse.

„Minios psichologija“, Le Bon. Turbūt vienas įspūdingiausių dalykų yra tas, kad XIX a. pabaigoje parašyta knyga dažnai pavyzdžius ima iš XVIII a. pab. Prancūzijos revoliucijos įvykių, o pati knyga yra vis dar aktuali dabar, XXI a. pradžioje. Perskaitę geriau suprasite nevaldomą minios gaivalą ir griaunamą jėgą. Ypač naudinga tiems, kurie turi reikalų su politine komunikacija, visuomenės švietimu ar stereotipais.

„7 sėkmės lydimų žmonių įpročiai“ S. R. Covey. Nors ši knyga skirta asmenybei ugdyti, autorius didelę dalį dėmesio skiria pasitikėjimui ir jo kūrimui. Tai ypač aktualu verslo komunikacijoje, ypač B2B segmente, todėl pravartu žinoti bazinius principus – jeigu jie tinka C2C, iš dalies pritaikomi ir B2B komunikacijoje.

„Sukurta užkibti“, C. Heath, D. Heath. Neįmantri knyga, bet labai gerai sudėliojanti idėjų gamybos procesą, parodanti, kurios idėjos geros, kurios kabina ir kodėl.

„Mano virtualieji aš. Kaip socialiniai tinklai keičia gyvenimą, darbą ir pasaulį“, S.Dutta, M.Fraser. Kalbant apie socialinius tinklus, daugelis knygų ir interneto yra skirta praktiniams dalykams, funkcijoms. Ši knyga bando apžvelgti socialinių tinklų evoliuciją. Informatyvu ir naudinga.

Nors verta pavartyti visą knygą, Valentino dieną aktualiausia atrodo dalis apie AXE (Lynx) įvedimą į rinką. Unileverio vadovas “Brandwashed” pasidalino keliais faktais iš tyrimo, kuriame dalyvavo per 12 000 vyrų nuo 15 iki 50 metų iš JAV, JK, Japonijos, Turkijos, etc. Tai, kad vyrai apie seksą per dieną pagalvoja 32 kartus yra viena, o tai, kad seksualinėse fantazijose jie guli burbuliuojančioje jazuzzi, kažkur greta atkimštas šampano butelis ir bent dvi-trys moterys jau kas kita, kas vėliau buvo perkelta į reklamą. Būtent, ne viena didžiakrūtė Pamela Anderson, bet daugybė. Kuo daugiau tuo geriau. Kažkas jau sukasi galvoje?

Ir dar tas “Spray more. Get more” klipo pabaigoje… Reklama taip paveikė kai kuriuos TG narius, jog kai kuriose JAV mokyklose net bandyta uždrausti AXE, nes moksleiviai ateidavo lyg išsipurškę matytu 360 metodu, tad kvapas aplinkiniams tiesiog trukdė susikaupti. Kanadoje net iš tiesų buvo fiksuojami atvejai, kai AXE buvo konfiskuojamas. Ir vis tiek, kuo daugiau moterų, tuo geriau:

Ilgainiui AXE reklamose pradėjo rodyti, kur/kaip reikia purkšti, nors bandant atgaminti pastarųjų metų reklamas, panašu, jog taktikos rodyti ne mažiau poros moterų neatsisakė:

Cituojant Lindstromą apie AXE kampanijos pradžią:

“The campaign was an instant hit, and Axe quickly became the number one male brand in the total antiperspirant/deodorant category, earning Unilever $71 million in sales in 2006 ($50 million more than it’s closest rival, Tag) and $186 million (excluding Walmart sales) in 2007, an increase of 14 percent from a year earlier – which was leagues ahead of its nearest rival”.

###

Vienoje sensacingiausių ir labai rekomenduojamoje praeitų metų knygoje “Sex at Dawn: How We Mate, Why We Stray, and What It Means for Modern Relationships” autoriai Christopher Ryan ir Cacilda Jetha (beje, realiame gyvenime vyras ir žmona) aprašo eksperimentą, įrodantį, kokį begaliniai varžantį poveikį kultūra daro moterų seksualumui (ar greičiau “antiseksualumui”). Eksperimento metu tiek vyrams, tiek moterims prie lytinių organų buvo pritvirtinti davikliai fiksuojantys kraujo patekimą į juos, kas tuo pačiu išduoda seksualinį susijaudinimą. Vėliau jiems buvo rodomi kadrai iš erotinių filmų: vyrai su vyrais, moterys su moterimis, moteris su vyrais, grupinis, zoo paįvairintas, etc. Galiausiai užduodami klausimai apie tai, kurie iš filmų juos sujaudino, kurie ne, o atsakymai lyginimi su tais, kuriuos padiktavo davikliai. Vyrų atveju rezultatai sutapdavo 90%, moterų – geriausiu atveju trečdaliu. Nes išduoti kaip tu jautiesi, moteriai būtų buvę nepadoru – ji auklėta kitaip, galima reziumuoti.

Panašų eksperimentą darė ir Lindstromas, kuriam buvo įdomu kiek tiesos vyrų žodžiuose, jog žiūrėdami į apsinuoginusius modelius-vyrus, jie pastebėdavo tik kaip puikiai priglunda džinsai arba trumpikės, tuo tarpu kūnai jiems tarytum likdavo šešėlyje. fMRI tyrimų metu klausomasi, ką kalba smegenys, o ne liežuvis, tad dažnai rezultatai slidžiose temose būna skirtingi, kas nutiko ir šį kartą. Paaiškėjo, kad hetoreseksualių vyrų smegenys į vyriškus kūnus reaguodavo ir reaguodavo neprasčiau negu homoseksualų, skirtumas tik tas, jog pirmiesiems tuo pačiu aktyvuodavosi ir sritis, kuri atsakinga už melavimą, manipuliavimą ar bandymą sau įrodyti, jog kažkas yra netiesa – jų smegenys tiesiog pasistengdavo paneigti tai, kas sukeldavo “neteisingą” susidomėjimą.

###

Kiekvienas, nors atsainiai pasidomėjęs evoliucine psichologija, yra girdėję, kad vyrai “taip elgiasi” nes jiems nereikia devynis mėnesius išnešioti kūdikio, todėl jiems svarbiau kuo didesnis partnerių, o tuo pačiu ir palikuonių skaičius. Moterys gi kaip tik yra išrankesnės, nes joms reikia išsirinkti kuo geresnį tą vienintelį, kuris bus greta devynis mėnesius ir daugiau. Christopher Ryan ir Cacilda Jetha savo knygoje gi argumentuoja, jog tai tėra mąstymas įkaltas per pastaruosius kelioliką tūkstančių metų milijoninėje žmogaus evoliucijoje ir prieštarauja žmogaus prigimčiai, kas atsiskleidžia ir čia jau minėto tyrimo metu.

Ką duoda tokie pasąmonės tyrimai, kuriuos daro Lindstromas, tai įžvalgos į žmonių prigimtį – tai, kas yra kiekviename mūsų, net jeigu mes negalime ar nedrįstame to įvardinti. Su seksu susiję dalykai groja pirmais smuikais ir to nereikia (net negalima) ignoruoti. Klausimas tik kaip gerai tai bus išnaudota.

Valentino diena, vasario 16, Kalėdos, žiūrim mes reklamą ar ją kuriam… Geras seksas yra gerai. Ir čia jau aš gal būsiu banalus, bet pripažinkim, kad kūrybininkas, kuris neturi sekso, tai dar galbūt kartais sublimuoja, tačiau bendrauti su klientu, kuriam trūksta sekso yra tragedija ir geros reklamos su juo nesukursi.

Todėl visiems kolegoms ir klientams linkiu gero sekso. Ne tik reklamoje ir ne tik šiandien.

Žinoma, lengviausia tai komunikacijos daliai, kuri dirba per interneto tinklus – svetainės, socialinė medija. Andrius Avinas iš „Textads“ tik dar kartą priminė, ką reikia/galima matuoti: apsilankymai, puslapių pravertimai, praleistas laikas, lankytojų demografija ir t.t. Dar neblogai sekasi tiems, kurie matuoja tradicinę žiniasklaidą (spaudą, RTV). Bet tai ir viskas.

Bene ambicingiausiai skambėjo Kristinos Maikštėnienės iš „ISM Executive School“ paskaita: „Integruota rinkodara vakar ir šiandien: kaip ją suprasti ir kaip valdyti?“. Vienas pagrindinių dalykų, kuriuos ji priminė, kad kiekvienas rinkodaros ir komunikacijos žmogus tiesiog privalo perskaityti Marshallo McLuhano knygą „Kaip suprasti medijas”. Išties, reikia ją perskaityti. Ar M.McLuhanas tikrai prieš kelis dešimtmečius viską numatė, kas vyksta komunikacijoje šiandien, Jums spręsti, bet perskaityti verta.

K.Maikštėnienė, apibendrinant jos pranešimą, priminė, kad žinutė (arba kanalas) yra ne tik tai, ką mes įpratę ja laikyti. Tai gali būti ir marškinėliai su užrašu ir Jūsų naujas (arba senas) telefonas. Nes visi daiktai anksčiau ar vėliau tampa Jūsų antrąja oda, Jūsų tęsiniais. Vadinasi ir juos reikia stebėti ir matuoti.

Formuluojant rinkodaros tikslus, verta pacituoti Kristiną: „pagrindinis rinkodaros tikslas – pakeisti žmonių mąstymą tokiu būdu, kad būtų galima prognozuoti tokio žmogaus elgseną“. Manau, kad labai apibendrinta, bet taiklu. Ir dar vienas: „kai vienas žmogus kalba visiems, o kiti tik priversti klausytis, tada žmonės pradeda kalbėtis grupelėmis“. Nenauja, bet būtina nepamiršti, o geriausia eiti ir pasiklausyti, kas tose grupelėse kalbama.

Iš įdomesnių Kristinos pastebėjimų buvo tai, kad McKinsey (2010 m.) duomenimis, 70-90% rinkodaros biudžeto skiriama „svarstymo“ ir „pirkimo“ etapams. Tačiau vartotojai kur kas labiau leidžiasi įtakojami „vertinimo“ ir „mėgavimosi“ – žinių skleidimo – „susisaistymo“ (t.y. popardaviminiuose) etapuose! Žmonės net ir nusipirkę produktą ieško informacijos apie jį, patarimų, susijusių su vartojimu ir su patvirtinimu, kad pirkinys yra geras.

„Swedbank“ Rinkodaros departamento direktorės Milda Kuliešiūtės-Jasinskienės pranešimas apie jų reklamos kampaniją „Gyvenimas po ąžuolu…“ žadėjo būti įdomus. Visi mes matėme tuos po ąžuolu gyvenančius žvėrelius… Vien ko vertas teiginys, kad ši kompanija yra „alegorinė pasakėčia“.

„Swedbank“, kaip ir reikėjo tikėtis, nepaliauja maloniai stebinti savo gebėjimais didelį dėmesį skirti vidinei komunikacijai ir darbuotojams – turbūt ant pirštų suskaičiuotume įmones, kurios savo būsimas reklamos kampanijas iš anksto pristatinėja ir aiškina savo darbuotojams, daro vidinius „road-show“ ir įgyvendina kitus nemažų resursų reikalaujančius vidinės komunikacijos sprendimus.

Kalbant apie matavimus, tai jų buvo ne vienas: kampanija analizuota kokybiniu būdu prieš paleidimą, o po kampanijos – rinkodaros priemonių/kanalų ir ryšių su visuomene veiksmų efektyvumas, starto ir buvimo „Facebooke“ efektyvumas, vidinių komunikacijos priemonių efektyvumas, atlikta darbuotojų apklausa. Bet, kaip tie matavimai atlikti ir kokie matavimo vienetai buvo imti, naudoti, liko nežinoma. Galima suprasti pranešėjos pasiteisinimą, kad tai yra komercinė paslaptis ir saugomas know-how, bet šitas klausimas kamavo klausytojus klausantis visų pranešėjų.

Išvada: rinkodaros ir komunikacijos matavimų fronte nieko naujo. Deja. Bet svarbi pamoka visiems – jeigu nežinai, kaip išmatuoti, tai bent jau būtina susitarti iš anksto, kas bus laikoma sėkme.

Žemiau – klipas turintis aukščiausią “Likeability” indeksą.

Kaip tik į akis pakliuvo du straipsniai, kuriuos verta perskaityti interneto planuotojams:

• apie tai, kodėl parodymai ir paspaudimai yra pasenęs matavimo būdas;
• apie tai, kad online video planavime pereinama prie GRP ir reach.

Zenith JAV sujungė TV ir online video planavimą į vieną krūvą. Nebėra tik TV planuotojo ir tik interneto planuotojo. Metas paradigmos pasikeitimui ir Baltijos šalyse.

“The Brandgym Blog” apžvelgia kai kurias “Tesco” rinkodaros klaidas, tad siūlau paskaityti.

Kadangi TNS šio kanalo auditoriją stebi tik nuo naujųjų metų, turime tik savaitės duomenis. Tačiau pirmieji skaičiai jau kaitina TV optimizavimo specialistų agentūrose kraują – NTV Mir tenkanti auditorijos dalis lenkia LR TV, TV6, TV1 ir yra visai greta BTV, PBK. Kažkas gaus mažiau reklamos užsakovų pinigų-ų-ų…

Tiesa, NTV Mir, įdomu, per savaitę pasiekia pasiekia dvigubai  mažesnį procentą Lietuvos gyventojų, nei, sakykime, Lietuvos Rytas. Vadinasi, turi gana lojalių žiūrovų ratą, o kiti beveik neužsuka.

Jeigu TNS dar pasikrapštytų duobėje “Kiti kanalai”, kokių skeletų dar rastų? National Geographic didesnį už LTV?

Grafike – auditorijos dalys.

Susidaro įspūdis, kad didysis kritimas baigėsi – pastaruosius pusantrų metų skaitytojų skaičius yra plato būsenoje. Beje, būtų įdomu palyginti pastarųjų metų spaudos skaitymo ir interneto skvarbos priklausomybę. Gal prisotinimas internetu pasiekė tą ribą, kad tie, kurie geba gyventi be popieriaus, jau taip ir gyvena, o visi kiti naudoja kelis šaltinius?

MH bloge matysite ir žurnalų skaičius.

Visus topus galite pasižiūrėti čia. O dabar siūlau saldųjį “Oreo” klipą, kuris kai kam sukelia ašaras:

“Dansu Dansu” jau yra beveik pensinio amžiaus. Kai šis tinklaraštis pasitrauks career-break’ui, ką lietuviško jis galės paskaityti sėdėdamas mažytėje interneto kavinėje triukšmingoje Bogotos gatvėje arba wireless hot spot’e Chang Mai hostelyje?

Universalistinių (nuo reklamos pavyzdžių iki rinkodaros klausimų) tinklaraščių nežinau. Visi daugiausiai koncentruojasi į tam tikrą marketingo sferą. Toliau – sąrašas, kuriuos turiu “Google Reader’yje” arba šiaip užsuku.

http://www.apiereklama.lt/ Vienas seniausių, pradėtas rašyti dar 2006 metais, tinklaraščių nuo birželio yra nebeatnaujinamas. Kažkada rašęs apie bendrai interneto reikalus, pastaruoju metu daugiausiai dėmesio skyrė savo, t.y. “Adnet” reikalams.

http://www.marketer.lt/ Berods startavęs 2007 ar 2008 metais, internetinės rinkodaros tinklaraštis pastaraisiais mėnesiais yra minimaliai aktyvus.

http://www.konversija.lt/ Klaipėdiečių e-komercijos specialistų rašytas blogas, kuris pagrindinį dėmesį skyrė usability ir pan., reikalams, nuo gegužės nebeatnaujinamas.

http://powiuke.wordpress.com/ Beveik internetinio gyvenimo būdo ir pirkimo internetu recenzijų žurnalas. Pavyzdžiui, “Bilietai” vs. “Tiketa” palyginimas, “CityLife” grupinio pirkimo portalo rezencija ir t.t. Atnaujinamas, verta skaityti.

http://seku.lt/ KItas įdomus projektas, fiksuojantis lietuviško interneto projektus ir procesus. Kažkodėl man primena ankstyvąjį apiereklamą.lt laikotarpį minus “Gemius” duomenys. Atnaujinamas.

http://uagadugu.lt/ Kai A. Prancūzevičius iškeliavo į LNK, šis legendinis blogas atsidūrė anabiozės būsenoje. Gaila, bet galima ir suprasti – viskam laiko nerasi.

http://idebesis.bridge2cloud.lt/ “Blue Bridge” ir nepriklausomų tinklaraštininkų bendras projektas apie “cloud computing”. Retkarčiais jie užkabina ir socialinės medijos, ir šiaip naudingų dalykų internete temas.

Nors apie rinkodarą ir nerašo, bet savotiškai įdomūs yra Tele2, Omnitel tinklaraščiai. Juose guvus komunikacijos agentūros projektų vadovas gali pasisemti žinių mobiliojo interneto tema. Beje, įdomus ir atliekų vežėjų VSA tinklaraštis. Bet jau čia nukrypau.

Atskiro paminėjimo nusipelno agentūrų blogai. “Starcom”, “Media House” – naujienos iš žiniasklaidos ir vartotojų tyrimų sferų. “Starcom” pastaruoju metu yra itin aktyvūs ir skelbia įdomių įrašų. Ką tik startavo “Open Agency” puslapis, kuriame yra keli naudingi įrankiai – kasdien atnaujinami, grafiškai pavaizduoti TV reitingai bei “Facebook” statistika. Kažkada media naujienas publikavo ir “Inspired”, bet jų puslapis pastaruoju metu yra atnaujinimo stadijoje. Seniai žinomas yra VRP tinklaraštis, siūlantis pasiskaitymų socialinės žiniasklaidos tema. Kai kada visai neblogai parašo “Big Idea”.

Ar žinote AdReview? Jeigu norite paskaityti nepraustaburniškų pasvarstymų apie mūsiškę reklamą, šis tinklaraštis – kaip tik ta vieta. Na, ir pabaigai – palyginus neseniai startavęs Verslas.in portalas, kuris irgi rinkodarai skiria dėmesio. Nors nemažai tekstų ten – abstraktūs pamokymai “10 rinkodaros klaidų” tipo, yra ir vertų dėmesio.

Taigi, daug ar mažai rašančių? Mano nuomone, iš verslo, kurio kasdienybe turėtų būti iškalba ir gebėjimas dėstyti mintis, kuris pozicionuojasi kaip kūrybiškas, būtų galima tikėtis žymiai, žymiai daugiau.

Bet galbūt nepaminėjau dar bent kelių man nežinomų, tačiau įdomių interneto projektų rikodaros temomis? Gal “Google” kaltas, kad nerandu?

“Didžioji dalis, t. y. 83 proc., šalies gyventojų, besinaudojančių mobiliaisiais telefonais, yra lojalūs vienam jų gamintojui. Lietuvoje šios srities lyderio pozicijas išlaiko skandinavų prekės ženklas „Nokia“ – prie šių telefonų yra prisirišę beveik du trečdaliai, t. y. 62 proc., mobiliuosius įsigyjančių gyventojų. Kiti du daugiausiai lojalių vartotojų Lietuvoje turintys mobiliųjų telefonų prekių ženklai yra „Samsung“ ir „SonnyEricsson“. Jie atitinkamai turi po 13 proc. ir 7 proc. prisirišusių vartotojų.  Tai parodė rinkos tyrimų bendrovės TNS LT tyrimas, paremtas sprendimu „States of Mind™“.

„Mūsų tyrimas rodo, kad Lietuvoje labai stiprią lyderio poziciją išlaiko vienas prekės ženklas. Įdomu tai, kad nors Nokia išmaniųjų telefonų rinkoje užleido lyderio pozicijas kitiems prekės ženklams, du trečdaliai lietuvių neįsivaizduoja kito mobilaus gamintojo“, – teigia tyrimų bendrovės TNS LT vyresnioji projektų vadovė Agnė Ambrazevičienė.

Šiuo metu palyginti mažas mobiliuosius telefonus įsigyjančių gyventojų skaičius renkasi išmaniuosius telefonus, turinčius stiprias pozicijas užsienio valstybių rinkose: „iPhone“, HTC ir „Blackberry“. Tačiau būtent šių prekių ženklų perspektyvas mūsų šalies vartotojai vertina palankiausiai. Dauguma apklaustų gyventojų teigė, kad minėti išmanieji telefonai artimiausiu metu sparčiai plis Lietuvoje ir pritrauks daugiau vartotojų.

Didžiausią vienam mobiliųjų telefonų gamintojui ištikimų vartotojų dalį, t. y. 46 proc. šalies gyventojų, sudaro entuziastai. Jie nuolat domisi naujais telefonų modeliais, aptaria juos su draugais, pažįstamais, stengiasi išnaudoti visas turimo mobiliojo telefono galimybes ar bent jau su jomis susipažinti. Tokių vartotojų daugiausia tarp jaunesnio amžiaus – nuo 18 iki 34 metų – atstovų.

Šiek tiek mažiau, t. y. 37 proc., gyventojų mobiliojo telefono prekės ženklą renkasi iš įpročio – tokį, kurį dažniausiai naudoja. 9 proc. šalies vartotojų apskritai nesvarbu, kurio gamintojo mobilųjį telefoną pasirinkti. Tokių vartotojų daugiausia  yra tarp vyresnio amžiaus šalies gyventojų.”

Įdomu, ar “Nokia” “Windows” telefonas (nežinau ar mūsų šalyje jis parduodamas, tad, matyt, patenku į tuos likusius nepaminėtus 8 %) bus mūsų šalyje blokbasteris ir sustiprins emocinę vertę?

1 (1) Coca-Cola
2 (2) IBM
3 (3) Microsoft
4 (4) Google
5 (5) GE
6 (6) McDonalds
7 (7) Intel
8 (17) Apple
9 (9) Disney
10 (10) HP

Skliaustuose nurodyta praėjusio periodo vieta.
Dešimtukas, sakyčiau, nuobodus – tie patys žaidėjai, tik išaugusios vertės pinigais.
Jeigu smalsaujate, kurie prekės ženklai augo sparčiausiai ir kur būtų verta investuoti iš kioskelių atgautus indėlius arba kas tas vargšelis, kuris maloniai užleido aštuntą vietą TOP10 naujokui, pilną sąrašą galite rasti čia.

Taigi, tv3play.lt. Po stipraus auditorijos šuolio rugsėjį, ji stabilizavosi virš 300’000 unikalių lankytojų (“Delfi” per mėnesį aplanko virš milijono). Ko gero, augimą riboja tai, kad rodomas turinys – ne visiems, o lietuviško TV popkorno vartotojams. Na, bet tai rodo, kad popkorno vartotojai – ne tik depresijos apimti senjorai.

Papjausčius geriau, išryškėja, kad beveik 60 % lankytojų yra moterys. 30 % žiūrovų patenka į 15 – 24 m. dėžutę, 21 % – 25 – 34. Populiariausia laida – … “Moterys meluoja geriau”! Sakiau, šią internetinę TV žiūri popkorno vartotojai (-os). “Moterys meluoja geriau” peržiūrėtas net 883 tūkst. kartų. Ir tai vien tik per lapkritį! Artimiausias konkurentas – “Beatos virtuvė” – turi tik varganas 166 tūkstančius.

Čia belieka sau užduoti du klausimus:

a) kaip skaičiuojamos peržiūros? Nes išeina, kad visi lapkričio lankytojai bent po 3 kartus pasižiūrėjo šį serialą. Tai neatrodo įmanoma. Pagal tai būtų galima bandyti vertinti rodomų reklamos klipų efektyvumą. Televizija prezentacijoje pateikia CTR, bet visi žino ką su tuo CTR daro kiekvienas progresyvus interneto planuotojas.

b) ką tv3play.lt darys be šio serialo? Bet neabejoju, kad TV3 tai irgi rūpi.

Šaltinis yra čia.

Ar naudojatės “Google News”? Jeigu ne, siūlau išmėginti, nes tai yra galingas įrankis norint greitai ir vienoje vietoje apžvelgti ką svarbaus rašo pasaulio žiniasklaida. Patogu. “Google” algoritmai pagal tam tikrus raktažodžius atrenka dažniausiai minimas temas ir agreguoja į krūvą. Nereikia iš pradžių eiti į “Washington Post”, o po to — “The Guardian”.

Tai — ne alternatyva RSS, nes RSS skirtas pamatyti VISUS pranešimus dominančiame naujienų sraute. Tuo tarpu “Google News” leidžia greitai permesti akimis svarbiausių naujienų antraštes vienoje krūvoje iš daugelio šaltinių.

Tikras priklausomybę nuo naujienų turinčiojo džiaugsmas.

Nors “Google News” neturi versijos Lietuvai, naujienų srautą apie mūsų šalį, turint “Google” paskyrą, galima susikonfigūruoti pagal savo poreikius. Taigi, galima:

• susidėti dominančias temas su raktažodžiais (pavyzdžiui, ekonomika Lietuvoje).
• nustatyti, kad temas imtų norimais regionais. Pavyzdžiui, jeigu domina reikalai Latvijoje, galima nustatyti atitinkamas parinktis.

Jeigu dėliotis raktažodžius atrodo nuobodu, kas nors jau bus sukūręs atitinkamą temą, kurią tereikia įsidėti per “Personalize your news” mygtuką (jeigu nori susikurti su savo raktažodžiais, reikia eiti taip pat per jį).

“Google News” trūkumai, kurie yra kartu ir privalumai:

• nematai reklamos (kol nenueini į atitinkamą straipsnį), todėl nežinai ką reklamuoja tavo konkurentai.
• nematai tavęs nedominančių pranešimų, pvz., apie Natalijos Z. “labutinus”.
• nematai straipsnio komentarų (kol nenueini į atitinkamą straipsnį). Bet komentarus skaityti dažnai yra tas pats, kas išsivolioti kanalizacijos srutose, todėl tai — menkas praradimas.

Beje, portalai turėtų rūpintis optimizuoti savo tekstus, kad “Google” juos indeksuotų ir rodytų naujienų sraute. Nes buvimas šiame agregate mažesniems portalams gali atvesti naujų lankytojų, kurie šiaip net ir nepagalvotų užsukti.