Komentaras

„Knowledge is power“.
-Beth Orton (dainininkė)

Knygoje „Nudge (Improving Decisions About Health, Wealth And Happiness)“ cituojamas Homeras Simpsonas, kuris išgirdęs apie privalomą penkių dienų laikotarpį tarp ginklo įsigijimo ir realaus jo gavimo, išrėkia: „Five days? But I’m mad now!“. Skamba idiotiškai, bet ar patys nesielgiam panašiai, karštai reaguodami į komentarą savo atžvilgiu arba kažkokio psicho manevrą automobilių sraute? Iš kitos pusės yra „ir tokių žmonių, kaip Star Strek“ herojus Mr. Spock (Captain Kirk: „You’d make a splendid computer, Mr. Spock.“ Mr. Spock: „That is very kind of you, Captain!“). Šie du veikėjai, kurių kiekvienas gyvena mumyse, gerai iliustruoja du mąstymo/ veikimo būdus: automatinį (automatic) ir reflektyvųjį (reflective).

Automatinis mąstymas yra greitas ir yra/atrodo instinktyvus. Jis pasireiškia seniausiai išsivysčiusiose smegenų dalyse (apie jas kalba ir Seth Godin knygoje „Linchpin“, vadindamas jas driežo smegenimis). Jos verčia panikuoti vos tik lėktuvas papuola į oro duobę arba prieš mus staiga pasirodžius spintos gabaritų vyriškiui (žodžius, kuriuos tokiais atvejais ištariat mintyse, žinote patys). Reflektyvusis mąstymas gi yra lėtas, deduktyvus, kontroliuojamas, besiremiantis taisyklėmis. Tai jis lėktuvui papuolus į oro duobę bando priminti, jog lėktuvai yra saugiausia transporto priemonė, o spintos sudėjimo vyriškis gali būti ir Žydrūnas Savickas.

Jeigu paklaustum savęs, kaip dažnai žmonės elgiasi neracionaliai, vargiai atsakymas būtų „dažnai“ arba „nuolat“. Gal todėl kolega Arnas skaitydamas Dan Ariely knygą „Predictably Irrational: Hidden Forces That Shape Our Decisions“, skaitymo eigą pakomentavo žodžiu „nepaleidžia“. Nepaleidžia, nes stebina, keičia suvokimą apie mūsų kasdienį elgesį. Dan Ariely sako, kad mes elgiamės kaip Homeras nepalyginamai dažniau negu manome ir lyg bandydamas įtikinti tuo skaitytojus, dažnai mini pavyzdžius iš savo gyvenimo – žinojimo negana (juk jeigu būtų gana, gydytojai nerūkytų (knygos „Switch“ apie elgesio keitimą išmintis)). Tačiau žinojimas, „problemos“ pripažinimas yra pirmas žingsnis išgijimo link. Žinodami tam tikrus mūsų iracionalaus mąstymo pavyzdžius galime geriau kontroliuoti savo elgesį, tuo pačiu būdami ir laimingesni, ir sveikesni, ir turtingesni. Juo labiau, žinodami apie tam tikrus „nuspėjamus iracionalumus“ ir klaidas, kurias žmonės nesąmoningai daro, galime kurti tokią aplinką, kurioje mūsų vidinis Homeras galės ir pats mėgautis gyvenimu, ir leisti juo mėgautis kitiems.

II.

Dažnai tenka girdėti, jog socialinė reklama yra ta pati reklama, tiesiog socialinė (na, gal tik išskyrus klaidingą mitą, jog socialinė turi būti šokiruojanti), suprask – parduoti saugų seksą ar alų yra vienas ir tas pats. Dažnu atveju tai labai toli nuo tiesos, nes parduodant saugų seksą reikia knistis kur kas giliau, nei tik iki piniginės (o ir ten reikia). Gal šiek tiek šviesos į šią sritį įneš tyrimas aprašytas Dan Ariely knygoje „Predictably Irrational“.

Tyrimo metu universiteto studentų (vaikinų) už tam tikrą atlygį buvo paprašyta atsakyti į tam tikrus su seksualiniu gyvenimu susijusius klausimus. Na, nieko ypatinga, pavyzdžiui: ar galėtum susijaudinti santykiaudamas su gyvūnu, ar galėtum pasimylėt su 60 metų moterimi ir ar vis tiek naudotum prezervatyvą net jeigu žinotum, jog kol nueisi jo pasiimti, moteris gali persigalvoti? Tai buvo neįdomioji, bet privaloma tyrimo dalis su iš dalies nuspėjamais rezultatais. Bet tai buvo tik pradžia. Po šio tyrimo studentų buvo paklausta ar jie nenorėtų sudalyvauti dar viename tyrime (vėl gi už atlygį)? Antrasis eksperimentas nuo pirmojo skyrėsi viena, bet esmine detale – į tuos pačius klausimus vaikinai turėjo atsakinėti būdami lytiškai susijaudinę, t.y. jiems besimasturbuojant kompiuterio ekrane vienas po kito pasirodydavo tie patys klausimai į kuriuos dabar reikėjo atsakyti vieno iš mygtukų paspaudimu (klausimai tikrai nebuvo atviro tipo). Milijonas milijonų pasaulio mamų pamačiusios abiejų tyrimų rezultatus greta, turėtų pradėti rautis plaukus, nes visa ko jos mokino esant vaikams/jaunimui normalioje būsenoje, smarkiai užsimiršta esant lytiškai susijaudinus (ir čia nereikia kikenti iš vyriškos giminės – turėtumėt suprast, kad moterys iš tyrimo buvo išmestos tik todėl, kad vien „Playboy“ jų nepaimsi, tačiau tai nereiškia, kad susijaudinimo būsenoje jų blaivus protas toks ir išlieka). Tarkim, jeigu pirmojo tyrimo metu 5% prisipažino, kad įpiltų kokio preparato meteriai į gėrimą, jeigu tai padidintų šansus pasimylėt su ja, tai antrojo tyrimo metu tas skaičius išaugo iki 26% (420% pokytis); 30% daugiau studentų susijaudinę mano, jog kontracepcija yra moterų reikalas; 70% daugiau prisipažino, jog pasakytų moteriai „myliu“, jeigu tai padidintų jų pasimylėjimo šansus; 100% daugiau jaunuolių pasimylėtų su 12 metų mergaite, 229% daugiau su 60 metų moterim, o 75% – su vyru (jeigu ką domina visi tyrimo klausimai ir atsakymai, galėsiu atsiųsti e-paštu).

Štai toks tad racionalumas susijaudinimo metu. O kad visiškai diskredituot vyrišką giminę (nieko nepadarysi, kad laboratorinėmis žiūrkėmis dažniau tampa jie), temą apie susijaudinimą pratęsiu pavyzdžiu, kuris minimas brolių Brafman’ų knygoje „Sway: The Irresisteble Pull Of Irrational Behaviour“. Pasirodo tiltas gali būti puikiu afrodiziaku.

Tyrimo metu dalyviams (vyrams) buvo pasakyta, kad jiems persikėlus per tiltą, kitoje jo pusėje jų lauks tyrėjas, kuris užduos klausimus apie „the effects of exposure to scenic attractions on creative expression“. Skirtumas tik tas, kad vieni jų per tarpeklį kėlėsi per stabilų dešimties metrų aukštyje esantį tiltą, kiti 200 metrų aukštyje esantį siūbuojantį. Persikėlusiuosius pasitikdavo žavi asistentė (moteris), kuri užduodavo kelis klausimus apie „the effects of…“ ir pasakiusi, kad daugiau apie tyrimą galės papasakoti vėliau, įteikdavo jiems savo telefono numerį ir leisdavo keliauti toliau. Tas pats eksperimentas buvo pakartotas ir su vyriškos lyties asistentu kiekvieno tilto gale. Kitaip nei moters asistentės atveju, daugelis vyriškiu nesusidomėjo galimybe gauti išsamesnę informaciją apie tyrimą, tačiau įdomiausia yra ne tai. Kai savo kontaktus tilto gale davė moteris, iš tų, kurie perėjo stabilų tiltą ji sulaukė vos poros skambučių, tačiau iš perėjusių dideliam aukštyje siūbuojantį, paskambino pusė. Paaiškinimas paprastas – įsivaizduokit save einantį per kiekvieną iš tiltų. Vienu atveju tai tiesiog lengvas pasivaikščiojimas, o kitu tave tarytum surakina, išpila prakaitas, smarkiau ima plakti širdis – ar gi tai ne panašus efektas į tą, kuris pagauna „meilės iš pirmo žvilgsnio“ atveju? Realiai gaunasi taip, kad žiūrime į moterį būdami būsenoje, kuri panašį į įsimylėjimo, tad sumaišome šiuo dalykus, sutapatiname. Skamba neįtikėtinai, tačiau taip yra.

Kai mes dansu facebook’e užsiminėm apie lietuvių iracionalumą vasaros atostogų atžvilgiu, kažkas komentaruose suabejojo, jog 18C Palangoje yra geras oras. Tai yra panašios psichologijos dalis – lietus yra puikus oras besibučiuojantiems lietuje, o karšta saulė – tragedija juodais kostiumais stovintiems prie kapo duobės. Mūsų psichologinė, dvasinė, fizinė būsena yra svarbi aplinkos interpretacijos dalis.

Beje, dar kartą grįžtant prie siūbuojančio tilto. Norėdami įsitikinti, jog atitinkamus rezultatus davė dalyvių susijaudinimo būsena perėjus tiltą, eksperimentas buvo pakartotas, tyriamiesiems klausimus užduodant praėjus 10 minučių po tilto perėjimo, t.y. visoms gyvybinėms funkcijoms grįžus į normą. Kaip ir buvo galima tikėtis, kai asistentės telefonas buvo įteiktas praėjus dirbtinei „meilės iš pirmo žvilgsnio“ stadijai, susidomėjusių vyriškių skaičius krito kardinaliai.

(bus daugiau…)