Tęsdama savo veiklą „Meno duobė“ rugsėjo mėnesį pristatys jaunuosius Estijos performansų menininkus. Šie menininkai Europoje pripažįstami kaip akyvūs, kompromisų neieškantys kūrėjai. Jų akcijose žmogiškasis kūnas naudojamas kaip neišvengiamybė,tarsi kūrybinio proceso mediumas, forma įvairiausių žmogiškųjų bei socialinių aktualijų perteikimui.

Visi pristatomi menininkai aktyviai veikia Taline įkurtame „Art Container“, savotiškoje „meno gamykloje“, kuri vienintelė Estijoje pristato performansus ir meno projektus ištisus metus.

Pristatomo renginio vienas pagrindinių tikslų — suteikti galimybę ir atverti dar neatradusiems plataus Estijos tarpdisciplininio meno lauko kraštelį, suburti aktyvius žmones betarpiškam bendravimui bei patirčių dalinimuisi. Pristatomi menininkai — tai performaso atlikėjai profesionalai, atviri naujoms idėjoms bei bendradarbiavimui.

Siūlome jums interviu su keletu jau greitai į Lietuvą atvyksiančių menininkų — Maii Soot ir Tiina Soot.

Lukas Kolmogorcevas. Kodėl pasirinkote performansą savo idėjoms perteikti, kaip tai tapo Jūsų gyvenimo dalimi?

Tiina Soot. Iš esmės performansus kaip pagrindinę kūrybos priemonę pasirinkau, nes labai bijau viešo vaidinimo. Performasų atsiradimo šaltiniai įvairūs, dažnai jie gimsta mąstymo proceso pasekoje. Tačiau, pačios temos paprastai atsiranda iš reiškinių, kurie neduoda ramybės mano asmeniniame gyvenime.

Maii Soot. Performansai išauga iš paprasčiausių svajonių, norų arba tam tikrų interesų. Jiems reikia pirmojo spyrio, kuris gali būti labai miglotas, tačiau jeigu aš tęsiu darbą, jie pradeda augti ir giedrytis.

L.K. Galbūt įmanoma pasakyti vienu sakiniu – mano kūryba tai…?, arba mano žinia, tai…?

T.S. Aš negaliu paaiškinti vienos pagrindinės minties ar žinios. Kūryba man, tai bendravimo galimybė, ar galimybė išreikšti save tokiais būdais, kuriais negaliu reikštis kasdienybėje.

M.S. Mano nešamos žinios tikslas yra parodyti tam tikras žmogiškumo puses, viskas ką darau kalba apie buvimą žmogumi ir savęs atvėrimą.

L.K. Ar galėtumėte apibūdinti šį performansų vakarą „Silence Please!”? (lt vert.- Prašom tylos!) Ar šis vakaras turi vieną pagrindinę idėją, ar tai bus kiekvieno iš Jūsų skirtingų problematikų lauko pristatymas?

T.S. Pradžioje mes neturėjome vienos pagrindinės, viską vienijančios idėjos. Tiesiog performansų vakarui „Silence Please“ pradėjome rinkti įvairių meno sričių žmones, kurie nori vykti į Lietuvą pasirodymams. Tačiau jau pradedu matyti kai kurias sąsajas. Intymumo, humaniškumo, asmeninių išgyvenimų perteikimas, tai galimi raktažodžiai pradinėms sąsajoms.

M.S. Tai bus mozaika problemų, kurias kiekvienas iš mūsų norime pristatyti. Matau tai kaip intymumo pagrindą, kiekvienas kalba apie savo asmeninius dalykus (na Olivija kalba apie bendrus dalykus, tačiau ji yra išimtis, suteikianti gerą kontrastą ir foną). Kalbėti apie asmeninius dalykus jau yra įprasta. „Silence, please!“ reiškia: „klausykite, kažkas pasakoja savo asmenines istorijas, dabar jūs negalite dainuoti ar šaukti, paslaptys atsiskleidžia. Olivijos atveju tai priešinga, „Silence, please!“ skamba labiau kaip įsakymas arba tiesioginis pareiškimas, arba tiesiog tai kas įvyksta kai ji pradeda sąveikauti su publika.

L.K. Ar performansas tau malonumas?

T.S. Taip, jaučiu tam priklausomybę.

M.S. Nuolat, performanso kūrimo metu turiu kautis su abejonėmis ir nusivylimu, bet tuo pačiu metu jaučiu ir džiaugsmą. Viena keičia kitą ir geriausiai būna tada kai džiaugsmas lieka. Tu negali įsivaizduoti ką aš išgyvenu performanso kūrimo metu! Tai visada ašaros, pyktis, juokas.

L.K. Ar galite pakomentuoti Estijos tarpdisciplininio meno situaciją? Ar tai populiaru? Galbūt performansai Estijoje turi tradicijas?

T.S. Performansai Estijos meno scenoje ganėtinai populiarūs. Egzistuoja keletas didesnių festivalių skirtų vietinių ir užsienio menininkų pasirodymams. Didžioji visuomenės dalis performanso meną labiau atmeta nei priima, bei laiko brutalia, skandalinga meno forma.

M.S. Na tarpdisciplininių menų studijos Estijos Menų Akademijoje nebeegzistuoja, vietoj jų šiuo metu yra scenos menų studijos! Šiais metais ši studijų šaka buvo gan populiari, daug profesionalių šokėjų stojo į magistro studijas. Estijoje performansas yra populiarus, bent jau tarp ekstremalios kultūros mėgėjų, tačiau čia nėra labai daug menininkų, kurie dirbtų vien šioje sferoje. Daugiau menininkų, kurie pasirenka tarpdisciplininius menus, kuria video, instaliacijas, garsą, o performansus tik retkarčiais. O kalbant apie populiarumą…performansas nėra populiarus tarpe žmonių, manau dauguma Estijos žmonių nekenčia performansų. Estijoje yra toks posakis: „menininkai yra šikantys į skardines“, jis atsirado 90-aisiais iš vieno Jaan Toomiks meno kūrinio ir niekada nenutyla estų lūpose, netgi jei tik keletas iš jų yra matę kūrinį.

Estijoje yra daug performansistų, kurie atlieka performansus laikas nuo laiko, jie nėra profesionalai. Menininkų, kurie iš tikro koncentruotųsi į performansų meną yra žymiai mažiau. Taip pat egzistuoja ir eksperimentinis teatras bei šokis, kurie yra be galo artimi performansui.

Pamatyti ir įvertinti menininkų performansus galėsite rugsėjo 5 dieną 20 val. Vilniuje (Fluxus ministerija, Gedimino g. 27) ir rugsėjo 9 dieną 20 val. Kaune (LAB’as, Kaunakiemio 4, Sanito gamykla). Iki susitikimo!

Interviu vertimas anglų kalba:

Lukas Kolmogorcevas. How your performances come to life and why you chose performance for your ideas?

Tiina Soot. I have chosen performance to my main media mainly because I am awfully afraid of public performing. Ideas for performances start from different sources, often just from brainstorming. But the topics are usually from things that bother me in my personal life.

Maii Soot. Performances grow out from simple wishes or desires or some interest. They need first knock, which might be very clouded, but if I work with it, it starts to grow and clears up.

L.K. Is it possible to say in one sentence – my creation is…?, or my message is…?

T.S. I can’t articulate one central message. For me art is a way to communicate, or to express myself in ways I can’t in everyday life.

M.S. My message is to show some parts of humanity, its all about being a human and opening yourself up.

L.K. What can you say about upcoming performance event – “Silence Please!”? Does it have basic message, or is it mosaic of problems that each of you want to present?

T.S. “Silence, please!” started from grouping of few performance (and other fields) artists who wanted to perform in Lithuania and we didn’t had one uniting topic. But for now I start to see some links between the performances. Keywords like intimacy, humanity and personal matters start to emerge.

M.S. It’s mosaic of problems each of us wants to present. I can see it as intimate basis, everybody talks about their personal matter (well Olivia talks about common matter, but she is exception, giving good contrast and background). Talking about personal matter is already the common idea. “Silence, please!” means – listen, someone is telling their intimate stories, you cannot sing or shout now, secrets are revealing. In Olivias case its opposite, “Silence, please!” is more like order or direct proposal or just what happens when she starts to interact with audience.

L.K. Is the performance pleasure for you?

T.S. Yes, I’m addicted.

M.S. Always, while creating performance, I have to fight with hesitations and despair, but I feel the joy as well. One change into another and its best if joy stays. You don’t imagine what I live through while creating performance! Its always tears, anger, laugh.

L.K. Can you describe (in a few sentences) the situation of Estonian interdisciplinary arts? Is it popular? Does it have traditions?

T.S. Concerning performance art, it’s quite popular in Estonia art scene. There are few bigger festival devoted to native and foreign performance art. As for the rest of the society performance art is more rejected as brutal and scandalous art form.

M.S. Well Interdisciplinary arts study does not exist anymore, it’s now performing arts study in Estonian Art Academy! This year it was quite popular, in master program many professional dancers stepped in this year. But it’s always different. Otherwise performance is popular in Estonia at least amongst extreme culture loving people, but there are not many artists who work in that field. There are more artists in the field of interdisciplinary arts, making video, installations, sound and rarely performance!

Aa and about being popular… performance is popular not among anybody, I think most Estonian people hate it. There is a saying: “artists are shitters in the can”, it comes from 90s, from one art piece of Jaan Toomik and this saying never dies in the mouths of Estonians, even if there are only few, who actually saw the work. In Estonia there are many performers, who are doing performances from time to time, they are not professionals, and there are less those, who really concentrate on performing arts. And of course there exists experimental theatre and dance, which is very close.

Thank you!

Kalbino Lukas Kolmogorcevas.

Nuotraukų autorius Rimvydas Ivoškis

Labai dažnai aptarinėdami kultūrinius reiškinius kalbame apie tokius dalykus kaip erdvė, jos interjeras, organizatoriai bei jų vadybos sugebėjimai, novatoriškumas, profesionalumas, akademiškumas. Aptardami visus šiuos bruožus galiausiai nusprendžiame ar vieta, renginys, vyksmas yra mums įdomūs ir bus dažnai lankytini. Tačiau mano manymu, labai dažnai mes, kultūros vartotojai, pamirštame arba galbūt dar net neišmokome vertinti ne išorinius dalykus, bet bandyti įsilieti į reiškinį, pagalvoti ką jam galime duoti patys ir kokia bendruomenė apie jį buriasi.

Būtent bendruomenė turėtų būti kiekvieno kultūrinio reiškinio pagrindinis tikslas ir labai smagu, jog taip mąstančių žmonių vis daugėja. Sunku kalbėti apie kitus miestus, tačiau Kaune palyginus visai neseniai gamykloje „Sanitas“ įsikūrė nauja erdvė, skirta alternatyviam mąstymo būdui bei DIY filosofijai prijaučiančiai bendruomenei. Prabanga ir formalumu visiškai nepasižyminti patalpa džiugina savo lankytojus visišku lankstumu, laisvumu, jaukiu chaosu, kurį sudaro vienur bei kitur išmėtyti baldai bei gardžiu maisto kvapu, kurį čia pat gamina viena iš vadinamo „LAB“ klubo nuolatinių lankytojų ar net gyventojų. Susidomėję nauju aktyvių žmonių judėjimu vieną vasaros vakarą čia apsilankyti bei pabendrauti nusprendėme ir mes. Mums pavyko sužinoti, jog nuolatos čia veikia apie dvidešimt žmonių, o pakalbinti pavyko tris iš jų — Lauryną, Tautvį ir Tomą. Kas tas „LAB“, kodėl jis išskirtinis ir kokie jo tikslai galite sužinoti skaitydami toliau pateiktą interviu.

Laurynas, Tautvis ir Tomas

Gintarė Žitkevičiūtė. Kada įsikūrėte ir kodėl būtent „Sanito“ gamykloje?

Laurynas. Pradėjome veikti dar visai neseniai gegužės mėnesį, o „Sanito“ gamyklos erdvė yra visiškas atsitiktinumas, kadangi tiesiog pasisekė rasti patalpas, kuriose kažkas kažką kažkada organizuoja ir organizavo bei galėjo jas išnuomoti mums. Šiose patalpose galime viską įsirengti ir keisti kaip norime, mūsų niekas neriboja ir tai, žinoma, didelis pliusas. Yra ir minusų, tarkime dar nežinome kaip reikės patalpas sušildyti žiemą. Nors įsikūrėme gegužės mėnesį, tačiau mūsų bendruomenė veikia jau keletą metų, tik šiuo metu pakeitėme patalpas.

G.Ž. Kokie renginiai vyksta „LAB’e“?

Tautvis. Organizuojami renginiai labai priklauso nuo žmonių, kurie juos rengia. Mūsų čia nuolatos sukasi 15-20 žmonių, kurie turi savo pomėgius ir kuruojamas sritis. Žinoma, pagrindinius klausimus sprendžiame kartu, kartais tenka labai pasiginčyti, tačiau stengiamės rasti visiems priimtiną variantą. Šiuo metu aktyviausiai rengiami skirtingų stilių koncertai, galima sakyti kol kas koncertai užima didžiausią dalį LAB’o repertuaro, tačiau stengiamės savo veiklą plėsti — vasara čia vyko paroda, kartais vyksta repeticijos, patys surengiame diskusijas. Labai norėtumėme plėtoti meninę veiklą, todėl visada laukiame žmonių su savo idėjomis, kurios neprieštarauja mūsų ideologijai. Esame visiškai atvira erdvė pasiūlymams, tad kiekvienas, kas nori kažką pas mus surengti ir bendradarbiauti, visada laukiamas.

G.Ž. Su kuo susijusi jūsų ideologija?

Laurynas. Mūsų idėjos ir nusistatymai labiausiai susiję su „DIY“ (do it yourself) kultūra. Kiekvienas, kas čia pietauja, lėkštes turėtų išsiplauti pats — tai pagrindinė taisyklė.

G.Ž. Kas padėjo jums įsirengti ir dekoruoti patalpas?

Tomas. Tai aišku, kad viską darėme patys, o kas daugiau… Visi kartu dirbo ir darė tai, ką moka. Tarkime čia yra besisukančių žmonių, kurie studijuoja tapybą, tai jie dekoravo sienas. Aparatūrą ir baldus kai kuriuos rinkomės, kai ką turėjome iš ankstesnių patalpų, bet šiaip viską įrengėme patys, turime nemažai planų kaip šią erdvę tobulinti.

Laurynas. Mums labai reikia medžiagos, norėtume aptraukti baldus (jei kas galite paremti „LAB’ą“ medžiaga, rašykite).

G.Ž. Kada žmonės gali lankyti „LAB’ą“, ar turite darbo grafiką?

Tautvis. Darbo grafiko neturime, kadangi nėra tokių žmonių, kurie galėtų nuolat skirti savo laiką ir čia būti, tačiau LAB’e galima apsilankyti bet kada, kai čia kas nors iš mūsų sukasi. Visą informaciją apie pas mus vykstančius renginius paskelbiame facebook’e, tad kiekvienas, kuris domisi, tikrai gali susirasti informaciją.

G.Ž. Kaip jums pavyksta gauti lėšas patalpų ir savo veiklos išlaikymui? Ar planuojate ateityje savo veiklą paversti ne tik mėgstama veikla, bet ir darbu? Ką darytumėte, jeigu jūsų veikla neštų pelną?

Tomas. Yra keletas žmonių, kurie išlaiko patalpas, Linas yra mūsų atstovas bendrauti su šeimininku. Ne, jokiu būdu ši veikla negalėtų būti mūsų darbas. Kai hobi tampa darbu, tai viską gadina.  Geriau dirbti kažką kitą, o veiklą vykdyti dėl malonumo ir savanoriškai. Jeigu mūsų veikla neštų pelną, tai vieną dieną sulauktume mokesčių inspekcijos, kažkam tektų sėsti į kalėjimą, greičiausiai man ir būtų galas viskam. Steigti VŠĮ ar dalyvauti projektuose mes nesiruošiame, esame labiau anarchistinė, laisva ir nuo nieko nepriklausoma organizacija, o projektinės lėšos manome dažnai atneša organizacijai stagnaciją. Mes esame savo veiklą mėgstančių žmonių bendruomenė ir kaip ši bendruomenė vystysis, taip vystysis ir mūsų veikla.

Kaune tokio tipo aktyvi bendruomenė kaip „LAB’as“ bene vienintelis pavyzdys, tuo tarpu užsienyje apleistų erdvių apgyvendinimas bei nuolatinis menininkų ir aktyvių žmonių, prijaučiančių DIY kultūrai veikimas jose, jau tapę kasdienybe ir turi gilias tradicijas. Tikėkimės, jog „LAB’o“ veikla ir iniciatyva užkrės ir kitus kūrybiškus žmones burtis į grupes ir kurti kažką kartu, na o „LAB’ui“ linkime kuo didžiausios sėkmės ir nesušalti žiemą!

Apsilankę „Sanite“ įsikūrusiame klube praleidome malonias akimirkas, pasimėgavome puikia ir chaotiška atmosfera bei linksmais gyventojais. Rugsėjo 9 dieną LAB’e renginį pristatysime ir mes — būtent čia įvyks Estijos menininkų performansų vakaras, tad kviečiame jus apsilankyti, o jeigu tik turite idėjų kreiptis į kurį iš šios erdvės gyventojų arba susisiekti su jais paštu: kaunas.pabrik@gmail.com.

Dar kartą dėkojame Laurynui, Tautviui ir Tomui už įdomų pašnekesį.

1. Prašau trumpai apibūdinti Jūsų valdomus projektus (projektų portfelį)?
DegaluKainos.lt projektas, startavęs 2009 m. sausio mėn., skirtas vartotojams, kurie vienoje vietoje tikisi rasti susistemintą degalinių pateikiamą informaciją bei jiems padėti tokioje didelėje pasiūloje atsirinkti tas degalines, kurios siūlo mažesnes, patrauklesnes kainas. Puslapyje pateikiami ir istoriniai degalų kainų duomenys, lyginamos didmeninės ir mažmeninės kainos bei suteikiama galimybė kitiems tinklalapiams automatiškai pateikinėti mažiausias kuro kainas savo puslapiuose.
ManoGarazas.lt yra dar gana jaunas projektas, neseniai “atskilęs” nuo DegaluKainos.lt. Pradinė puslapio versija išsivystė pačiame DegaluKainos.lt, tačiau atsiradus funkcijai “išlaidų apskaita” teko keltis į naujas “patalpas”. Puslapio tikslas yra suteikti galimybę vartotojui pačiam vesti bei analizuoti savo išlaidas automobiliui bei pateikti kiek įmanoma daugiau vairuotojams naudingos informacijos.

2. Kaip kilo idėja sukurti degalukainos.lt? Kitus projektus? Kodėl? Kas paskatino?
DegaluKainos.lt puslapio idėja gimė visiškai atsitiktinai, diskutuojant su kolega apie tai ko šiuo metu trūksta Lietuvos interneto rinkoje. Tuomet Lietuvoje dar nebuvo nei vieno tokios tematikos puslapio (dabar yra 3-4), o tema apie augančias degalų kainas darėsi vis aktualesnė ir plačiau aptarinėjama.

Kaip jau minėjau, ManoGarazas.lt kaip atskiras projektas atsirado tada, kai nebetilpo į Degalukainos.lt rėmus. Pagrindinė puslapio ašis yra “išlaidų apskaitos” galimybė, kuri taip pat nėra siūloma jokiame kitame lietuviškame puslapyje. Tokios funkcijos pats asmeniškai pasigedau kaip automobilio vairuotojas, stebintis savo išlaidas automobiliui, todėl pamaniau, kad tai gali būti aktualu ir didesniam žmonių ratui.

3. Ar buvo kuriami unikalūs projektai? Ar yra jiems analogų užsienyje?
Kaip jau minėjau DegaluKainos.lt tuo metu neturėjo analogų Lietuvoje, užsieninius analogus atradau tik vėliau kai masčiau apie tolimesnes puslapio tobulinimo galimybes. ManoGarazas.lt su pagrindine funkcija “išlaidų apskaita” manau taip pat yra unikalus projektas, nes nepavyko rasti nei vieno puslapio, siūlančią konkrečiai automobilių išlaidų apskaitą.

4. Kiek žmonių dirba prie skirtingų projektų? Kokių įgūdžių reikėjo projektams sukurti ir paleisti?
Šių projektų techninę dalį prižiūriu aš, tačiau prie testavimo darbų, puslapių vystymo bei idėjų generavimo dažnai prisideda ir mano žmona Loreta, todėl galime sakyti kad prie projektų dirba 2 žmonės.

5. Ar tai yra Jūsų pagrindinė veikla? Kuo užsiimate be šių projektų? Kokios srities specialistai esate?
Šie projektai tėra mano hobis. Pagrindinė mano veikla yra programuotojo darbas viename iš didžiausių lietuviškų portalų.

6. Su kokiais didžiausiais iššūkiais susidūrėte iki projektų starto?
Vienas didžiausių iššūkių buvo surinkti visų degalinių pateikiamą informaciją bei išpopuliarinti puslapį neinvestojant savų lėšų.

7. Kokią pasirinkote projektų įvedimo į rinką strategiją? Kodėl? Ar visiems projektams vienodą? Kiek truko pasiruošiamieji darbai?
Kadangi buvo stengiamasi neinvestuoti savų lėšų, tai pagrindiniai projekto įvedimo į rinką keliai buvo šie:
1. Puslapio optimizavimas paieškos sistemoms (SEO), kurio dėka dauguma suineresuotų žmonių randa pateikiamą informaciją mūsų puslapiuose.
2. Informacinių blokų sukūrimas kitiems portalams, kurių dėka DegaluKainos.lt informacija (kartu ir nuoroda) pateko į didžiuosius informacinius portalus (15min.lt, ve.lt, sekunde.lt ir kt.) bei į daugumą autoklubų svetainių.
Programavimo darbai ruošiant pirmąją puslapio versiją truko kelias savaites.

8. Kaip sekėsi projektų įvedimas į rinką - startas?
Puslapio žinomumas atsirado tada, kai Google paieškos rezultatuose pradėjo pateikinėti nuorodas į DegaluKainos.lt (apie 2-3 mėnesiai). Tada grandinine reakcija atsirado informacinių blokų naudotojai bei pasiūlymai bendradarbiauti ko pasekoje DegaluKainos.lt žiniasklaidoje tapo pagrindiniu informacijos šaltiniu kalbant apie degalų kainas.

9. Kokias, Jūsų nuomone, didžiausias klaidas padarėte startuodami? Su kokiais sunkumais susiduriate dabar?
Pagrindinė klaida startuojant buvo labai neprofesionalus puslapio dizainas dėl ko dauguma potencialių partnerių tiesiog nežiūrėjo į šį projektą rimtai. Didesne problema, kuri yra neišspręsta ir iki šiol, galėčiau įvardinti tai, jog degalinių tinklas “Neste A24″, vienintelė iš didžiųjų tinklų, atsisakė pateikti degalų kainas mūsų projektui (šiuo metu kainos yra pateikiamos tik buvusių Alexela degalinių, kurios dabar priklauso Neste tinklui), todėl vartotojams yra pateikiama ne tokia išsami informacija kaip mes norėtume.

10. Iš ko gyvena projektai? Kokie verslo modeliai?
Pagrindinis puslapio pragyvenimo šaltinis yra reklama. Buvo bandyti keli lietuviški reklamos tinklai, tačiau geriausiai pasiteisino Google AdSense. Retkarčiais pasitaiko ir tiesioginių reklamos užsakovų. Kadangi puslapis yra tik hobis, tai ir išlaikymo kaštai yra labai nedideli, todėl pajamų iš reklamos pilnai užtenka puslapio palaikymui ir kitų projektų vystymui.

11. Kokie tolesni plėtros planai? Galbūt atsiras naujų projektų? Kokių?
Ateities planuose yra numatytas intensyvus puslapio ManoGarazas.lt vystymas: naujos funkcijos, informacijos pildymas, projekto populiarinimas. Vienas iš svarbių plėtros komponentų manau yra mūsų lankytojų poreikiai, kuriuos jie gana aktyviai reiškia, siūlydami naujas, jiems reikalingas funkcijas, tad pagal galimybes ir stengiamės juos visus įgyvendinti.

12. Kaip projektų plėtrą paveikė ekonominis sunkmetis? Ar projektai duoda norimą grąžą?
Ekonominio sunkmečio metu pasijautė ypatingai jautri žmonių reakcija. Žiniasklaidos priemonėms pranešus apie degalų kainų pokyčius, puslapis sulaukia didelio lankytojų antplūdžio, todėl negalėčiau sakyt, kad sunkmetis pablogino puslapio plėtrą, gal kaip tik atvirkščiai. Kadangi puslapis nėra pragyvenimo šaltinis, iš jo nėra tikimasi ypatingai didelės grąžos.

13. Pabaigai…
Tikiuosi, kad mano kuriami projektai atras savo audotoriją ir bus ne tik informatyvūs, bet ir naudingi.

Tik šiandien radau tą interviu, tad jei kam nors bus įdomu, jis čia.

Buvo ir reakcija… Joje man labai patiko interviu vertinimas:

Kritiškai mąstant negalima nepadaryti išvados, jog kažkokio ypatingo analizės gylio (nesakau „kompetencijos“ – galų gale, tai nėra profesionalus pokalbis) toliau ir neverta tikėtis.

Buvo šiek tiek vertinimų bei reakcijų ir čia.

Paskaitinėjau… ir dar kartą susimąsčiau apie tai, ką reiškia terminas “socialinis tinklas”.

Man žodis socialinis siejasi su žmonių santykiais.

Ar Facebook’e yra žmonių santykių?

Kažkas tikriausiai pasakys taip…

… Ir dar prisiminiau, kad man nepatinka O.Koršunovo spektakliai.

O ar būtinai privalo patikti? 

Kitaip negaliu vadintis šiuolaikiniu?:))

Raimundas Alekna.

Konservatorius psichiatras-psichoterapeutas Raimundas Alekna neturi barzdos kaip dauguma psichiatrų, psichoterapeutų ar psichologų (tai skirtingi užsiėmimai), neplyšauja sublimacijomis, nekalba paėmęs vieną natą, jam apskritai sunku priskirti kokią nors savybę. Nebent dėmesingumą. Kai jis kalba, jo balsas kartais pavirsta beveik į šnabždesį.

Raimundas Alekna – pirmasis konservatorių sąraše rinkimuose į Vilniaus miesto tarybą, tuose rinkimuose, kur partijoms nepriklausantys asmenys negali dalyvauti. Tolerantiškas vamzdžiui ir atviras poltergeisto įrodymams, jis kalba su mumis apie psichiatrus ir egzorcistus, paranoją ir šizofreniją ir, mano galva, Šventąją Dvasią. Kalba natūralistinė.

-Jūsų profesija – psichiatras, ir esate politikas. Ar dažnai žmonės politikoj žiūri dėl to į jus skeptiškai ir su nepasitikėjimu?

-Aš nejaučiau to. Priešingai, niekas neakcentuoja mano profesijos, nes aš jau nuo 1994-ų metų esu politikas gana aktyvioj visuomeninėj veikloj. 1995-ais buvau Panevėžio vicemeras, tarybos narys, atsakingas už kultūrą ir sportą. Ten jau mane labiau identifikavo kaip besidomintį kultūra, žinančiu sveikatos apsaugą, nes buvau ne tik psichiatras, bet ir Gydytojų sąjungos tarybos narys.

Visuomeninė veikla šiek tiek užtušuoja tiesioginį identifikavimą, kad tu esi kažkokios siauros specialybės atstovas.

-Jūs esat Tėvynės sąjungos – Lietuvos krikščionių demokratų narys. Jūs esat labiau Tėvynės sąjungos ar Lietuvos krikščionių demokratų narys?

-Aš šiaip tuo metu, kai stojau į partiją, stojau 1993-iais metais, aš save labiau identifikavau su konservatoriais. Su tuo konservatizmu, nuo kurio krikščioniškos vertybės nėra atsiejamos ir kurios yra sudėtinė to dalis. Tai krikščionys demokratai, tai nėra, kaip daugelis suvokia, tiesiogiai susiję su religija.

Krikščioniškumas, šalia to, kad aš esu giliai tikintis žmogus, krikščioniškumas man dar yra ir vertybių prasme ne vien tik tai, kas susiję su religija, tai yra daugiau ir tai, kas susiję su savęs identifikavimu kaip lietuvio, kurio tėvai, proseneliai gyveno šitoje teritorijoje, kurie turėjo savo vertybes, kurie ypatingai vertino šeimą, savo praeitį, šaknis, tradicijųs perdavimą iš kartos į kartą, turint galvoj, kad mes nesam ta tauta, kur krikščionybė yra mūsų tikėjimas visus du tūkstančius metų, tai iš tikro yra ir tas mūsų turtas, tas bagažas, ateinantis iš amžių glūdumos, jis yra įvairesnis, ne vien tik siaurąja prasme.

Tas netrukdo, o tai kad apsijungė politinės partijos, turėdamos tam tikrus tikslus, kažkokius ir panašumus, ir skirtumus, bendro valstybinio tikslo, tai yra viskas gerai. Tas klausimas, kurį jūs iškėlėt, suponuoja, kad yra tam tikra takoskyra, kad yra krikščionių demokratų sparnas, kuris šiek tiek skiriasi nuo konservatyvaus. Tai kažkuria prasme yra, į gyvenimą reikia žiūrėti plačiau, nėra vien tik juoda ar balta, bet yra žymiai platesnis spalvų spektras, ir gebėjimas savyje sutalpinti kuo platesnį tą spektrą problemų ir vertybių suvokimo, yra tik privalumas. TS-LKD partijos ir ateitis, ir perspektyva tuo atžvilgiu yra kur kas geresnė susijungus.

Tie skirtumai, tie akcentavimai tokio siauro spektro, siauro rato vertybių ir laikymasis vien tik jų, neįsileidžiant kažkokių naujovių, ar tai būtų krikščionys demokratai, ar tai būtų konservatoriai, tai tik vieni kitus nuskurdina.Ta simbiozė yra žymiai vertingesnė, tiek pačiam žmogui, tiek jeigu tu dirbi valstybės labui, tiek pačiai valstybei. Ji yra lankstesnė, tokiu atveju, sakyčiau, daugiau vietos improvizacijai. Priešingai, dogmatiškas laikymasis vienokių nuostatų, keičiantis gyvenimui, nematant, kad tos nuostatos trukdo ir stabdo, tai yra daugiau silpnumo požymis. Žmogus, kuris nebijo įsileist naujovės, žmogus, kuris turi bazinius vertybinius dalykus, kurie yra tvirti ir nekelia abejonių, jis yra žymiai atviresnis naujovėms. Kur nėra to gero pagrindo, jis bijo, kad tos naujovės jam išjudins pamatus tų vertybių, kurios, na, kurias jis tarsi turi.

-Mano galva, konservatoriai vis tiek liks labiau pasaulietiški negu krikščionys demokratai. Krikščionys demokratai vis tiek labiau palaikys bažnyčią, jeigu klausimas bus kraštutinis, reikės apsispręsti.

-Nemanyčiau. Jeigu yra kažkokių pagonių ar laisvamanių Tėvynės sąjungoj, tai jų yra tiek mažai, kad aš jų nežinau. O visus tuos žmones, kuriuos žinojau iki susijungimo su krikščioniais demokratais, tai visi žmonės giliai tikintys, nuoširdžiai tikintys, turintys tas vertybes, kurias išpažįsta krikščioniškas tikėjimas, ir tas susijungimas nebuvo dirbtinis, jis buvo natūralus. Manau, kad abi pusės ieškojo, kad kažko trūksta, ir surado.

-Ar daug tarp psichiatrų krikščionių?

-Mano pažįstamų – taip.

-Ar jums teko dirbti su egzorcistu?

-Ne, tiesiogiai, ne.

-Diskutuoti, bendradarbiauti?

-Tiesiogiai diskutuoti, jeigu aš gerai prisimenu, prieš daugelį metų vienoj radijo laidoj. Bet dabar net negalėčiau… Ar tas egzorcistas buvo įrašytas atskirai? Aš žinau, kad buvo laida, kur buvo mano mintys ir egzorcisto, jeigu neklystu, iš Ramygalos. Tai buvo pakankamai seniai…

-Ar jūs klausydamas to įrašo radot kažkokių bendrų taškų?

-Taip, taip, taip. Aš daugiau radau bendrų taškų ne kaip psichiatras, o kaip psichoterapeutas, nes aš praktikuodavau dar ir psichoterapiją. Aš esu Psichoterapijos ir psichoanalizės centro steigėjas. Šiuo metu nepraktikuoju, mano licenzija todėl pasibaigusi, bet kai dirbau, radau panašumų. Bendras tikslas – padėti žmogui, kad jo savijauta pagerėtų, kad jo gyvenimo kokybė keistųsi ir taip toliau.

-Ar egzorcistai ir psichiatrai dirba tame pačiame lauke?

-Psichoterapeutas… Kalbant apie Lietuvos psichiatrus, tai didžioji jų dalis kalba su medikamentais. Gydymas medikamentais, psichoterapija ir egzorcizmas yra skirtingi dalykai. Egzorcistai jie nedirba su medikamentais, tai vieną aš žinau tikrai, lygiai taip pat kaip psichoterapeutai – jeigu jie taiko psichoterapeutinį gydymą, tai jie netaiko medikamentinio gydymo. Tai yra tam tikros technikos, kurios padeda žmogui surasti būdus, kaip jam funkcionuoti, kad jaustųsi geriau, kad pasiektų tai,.. suvoktų, ko jis nori ir žinotų, kaip tą pasiekt.

-O kaip psichoterapeutai… Ar psichiatrai? Psichoterapeutai, turbūt reikėtų sakyt…

-Psichoterapeutai. Galima sakyt psichologai-psichoterapeutai arba psichiatrai-psichoterapeutai, nes tai yra podiplominės studijos, kurios suteikia žinias, žmonės išmoksta technikas, turi supratimą apie psichodinaminį žmogaus modelį, kaip jis funkcionuoja ir kaip jam galima padėt, kad jis jaustųsi, na, geriau negu kad jaučiasi esant tam tikroms situacijoms.

-Kaip psichiatras gali padėt žmogui suvokt ar apsispręst?

-Jeigu jisai turi psichoterapinių ir psichologinių žinių, jis gali padėt susivokt, bet ne medikamentų pagalba – psichoterapinių technikų taikymo. Tai yra labai ryški takoskyra tarp gydymo vaistas ir psichoterapijos. Aišku, gydymas vaistais taip pat turi tam tikrą aspektą psichoterapijos, nes vaistai turi placebo efektą, nes jie veikia tiek, kiek tu tiki, arba jų veikimą gali sumažint savo netikėjimu, kad jie veikia. Geras vaistas tas, kuris turi tik 40 procentų placebo.

Jūs tikriausiai žinot, kad daromi tyrimai, grupės, kurios nežino, ką gauna, ir žiūrima, kaip ta medžiaga veikia, kiek tie simptomai išnyksta, savijauta pagerėja vartojant. Ir tie žmonės, kurie nežino, jie galvoja, kad gauna tuos vaistus, ir jiems savijauta pagerėja. Ir tada lygina – kiek ta grupė, kuri gavo tuos vaistus koks procentas iš jų pasveiko lyginant su ta grupe, kuri gavo placebo.

-Tai galiausiai viskas labiausiai priklauso nuo žmogaus noro keistis?

-Taip. Tikėjimas. Žmogui visada reikia kažkokių autoritetų. Ir tie žmonės, kurie serga, dažniausiai, viena iš tų priežasčių, jie kažkodėl nuvertina savo gebėjimus ir dėl to jie patenka į tokias situacijas ar būseną, kur pasireiškia tam tikri simptomai. Kad žmogus išeitų iš tos būsenos arba išsprestų tas problemas, kurios susijusios, ar su jo gyvenimu, ar su jo savijauta, jam reikalinga arba tas gydytojas, kuris duoda vaistus, ir jis tada tiki, kad vaistai jam padeda ir jis pradeda jaustis geriau, arba tas psichoterapeutas, kuris padeda, ir kas kreipiasi į egzorcistą – tas egzorcistas. Galutiniam rezultate žmogus vis tiek pats padaro.

-Italijos egzorcistas Gabrielis Amorthas tą patį sako, aš taip supratau – jeigu žmogus nepripažįsta Bažnyčios autoriteto, jam egzorcistas negali padėt…

-Taip.

-…jį siunčia pas psichiatrą…

-Taip.

-… ir tas sako, kad tai psichinė liga.

-Taip.

-Sakot, sergantis žmogus nuvertina savo gebėjimus. O kur tada yra riba tarp nepasitikėjimo savimi, aprašomo net žurnaluose, ir kur prasideda liga?

-Liga, jeigu mes kalbam profesionaliai apie ligą, tai ligos yra surašytos tarptautiniam ligų klasifikatoriuj ir aprašytos, kokie simptomų deriniai sudaro kokius sutrikimus, susirgimus. Turi būti tam tikras tų simptomų derinys, kad mes galėtumėm konstatuot, kad tai yra susirgimas, nes daugelis tų vadinamų simptomų yra kitą kartą tiesiog normali reakcija į gyvenime pasitaikančias situacijas, ar kažkokius natūralius procesus. Tai gali būti liūdesys, nerimas, jis gali būti taip vadinamas egzistencinis. Depresija – daugiau diagnostinis vertinimas…

-Chroniškas liūdesys?

-…bet liūdesys netekus artimo yra natūrali gedėjimo proceso fazė. Lygiai taip pat kaip pyktis. Tai gali būti susiję su netektim, lūkesčių praradimu ir panašiai. Nerimas tave bando išjudint veiklai kažkokiai. Tai yra signalizuoja, kad tu galbūt užsiimi ne tuo, ką turėtum daryt. Kad tu turėtum galbūt imtis kažkokių veiksmų. Lygiai taip pat baimė signalizuoja, kad yra pavojus, bet kada yra išgyvenami tie jausmai, tos emocijos visiškai neadekvačiai tai situacijai ir tie išgyvenimai nebepadeda apsisaugot, prisitaikyt toj situacijoj, o tiesiog trukdo, tada jau yra liga. Nes šiaip, natūraliau, tie visi išgyvenimai mums signalizuoja apie kažkokias problemas, kurias mes privalom spręst. Jie tada padeda mums išgyvent. Bet jeigu jie yra tokie stiprūs, kad jie mus stabdo, arba verčia mus elgtis neproduktyviai, neadekvačiai, tada jie dar labiau pasunkina mūsų situaciją.

-Elgesys neadekvatus, neproduktyvus vis tiek yra pačio žmogaus sprendimas, ar ne?

-Jeigu jisai sprendimą neadekvačiai elgtis priima sąmoningai, suvokdamas, tai jau kito vertinimas, kad jis neadekvačiai elgiasi. Jisai elgiasi adekvačiai. Kitas gali tik galvot, kad pirmasis elgiasi neadekvačiai, nes jis gali neturėt pakankamai informacijos, kokie motyvai privertė tą žmogų taip elgtis. Bet jeigu žmogus įsisąmonina, suvokia, kodėl jis tai daro, viskas yra tvarkoj.

Čia yra tam tikra, dažnai ginčai būna, ir sovietmečiu būdavo, kad artimieji žmogų uždaro į psichiatrinę ligoninę, nes jis elgiasi taip ir taip, nes jie mano, kad tai visiškai neadekvatu. Iš tikrųjų, specialistai įvertina, kiek tai adekvatu, kiek ne, nes artimieji mano, kad tai neadekvatu.

Aišku, yra tam tikri elgsenos modeliai, vertinami, kad jie liguisti ar ne, pavyzdžiui, polinkis į savižudybę, gali būti vertinamas kaip labai adekvatus žingsnis. Tam tikrom aplinkybėm – taip. Jeigu tu esi kažkoks karys ir tau gresia, pakliuvus į nelaisvę, didelės kančios ar dar kažkas, tai priėmimas sprendimas, kad tu tiesiog nusižudai, jis būdavo karo metais visai adekvati reakcija, bet taikos metais tai niekaip nėra traktuojama, kad tai normalu, nors diskutuojama dėl eutanazijos – žmogus, jeigu serga nepagydoma liga, jis kenčia dėl to, visame pasaulyje yra diskutuojama, kiek jis yra laisvas pasirinkti tai nutraukti, nėra taip vieninga.

Apskritai, kalbant apie žmogaus egzistenciją, jo elgesį, nėra aiškių konkrečių atsakymų,.. ties kuriais nebūtų galima diskutuot. Yra susitarimas. Galutiniam rezultate tas susitarimas fiksuojamas įstatymais ar bendrom gyvenimo normom, ir jų laikomasi. Ir jeigu bandoma jas peržengt, būna tokie vertinimai.

-Ar jums teko pagydyt šizofreniką?

-Man neteko nieko pagydyt, aš tik viliuosi, kad esu prisidėjęs prie pačių žmonių pasveikimo. Iš tikro, pabaigę Kauno medicinos universitetą, mes įsivaizdavom, kad galim kažką pagydyt. Mus taip mokė tokio mąstymo būdo, bet galiausiai, anksčiau ar vėliau, visi suvokia, kad iš tikro žmogus sveiksta, tu gali jam padėt pasveikt, bet pagydyt – ne. Tu gali jam paskirti vaistus, kurie gali padėt žmogui pasveikt, gali padaryt operaciją, kuri gali padėt pasveikt. Yra žymiai daugiau faktorių nei tik gydytojo teisingas veikimas, kuris lemia, ar tas žmogus pasveiksta, ar ne.

-Ar psichiatras-psichoterapeutas visada periminėja paciento būkles, būsenas ir nuolat pats save tiria, kas yra ADD, šizofrenija, depresija, supranta per save jo būsenas?

-Tas psichoterapijos mokymasis, daugelis tų psichoterapinių mokyklų savo programose numato privalomą asmeninę terapiją. Tas sveikimo procesas, savianalizė, savistaba yra ko gero vienintelis būdas, kad suvoktum, kaip tos psichoterapinės technikos veikia ir kaip žmogus keičiasi, kokia ta dinamika. Vien tik teorijos išmanymas, žinojimas ir bandymas taikyt, nesuvokiant, kaip tie procesai vyksta, yra labai sudėtingas, slidus reikalas. Sunku jausti tą savo pacientą ir klientą, kaip jis jaučiasi, kaip kitimai vyksta.

Tas empatinis ryšys, gebėjimas suvokti, įsijausti į tai, ką pacientas išgyvena, ką jis jaučia, yra didelis privalumas. Ir tada rezultatai paprastai būna geresni. Tas suvokimas, įsijautimas yra neatskiriamas dalykas diagnozuojant ir galvojant apie gydymo planą, ko reikia, ką tu gali daryti, kad padėtum tam žmogui, kad jis lengviau suvoktų, kad jis gali sau padėt. Ir antras dalykas, tas gebėjimas įsijaust, tas empatinis ryšys, jis būtinas, kad tu, keičiantis paciento ar kliento savijautai, psichoterapijoj yra klientas, tu ne aklai taikytum kažkokias technikas, bet tu padėtum tuo, kas tuo metu jam tinka, kas galėtų duoti geriausią rezultatą.

-Ar psichiatras ar psichoterapeutas turi pats išgyvent pamišimą didesnį ar mažesnį?

-Aš tikrai nemanau, kad išgyvenimas pamišimo lengvesnio ar sunkesnio kaip nors būtų būtinas, ar kažką tokio… kaip čia pasakyt? Kad kaip nors tai galėtų padėt jo profesijai, manyčiau, priešingai. Kada mes kalbam, kad praeinama asmeninė terapija, turima galvoj ne kažkokių simptomų šalinimas, ne kažkokių sutrikimų šalinimas, bet psichoterapija labai padeda asmenybės augimui, asmenybės brendimui, tiesiog tam susiformuoti spontaniškumui, autonomiškumui, sąmoningumui, kuris reikalingas specialistui, kuris dirba su žmonėmis, kurie turi psichologinių, dvasinių problemų. Ir ta prasme eina ta psichoterapija. Vėliau būna tos vadinamos supervizijos, kada vyksta seminarai, kada reikia žmogui karts nuo karto atšviežinti tas teorines žinias, pasitikrint, pasidalint savo patirtim su kitais kolegom. Tos superivizijos padeda visai kitu kampu pasižiūrėt ir į gydymo procesą, ir į save.

Žmogus iš tikrųjų yra didelis indas, kuriame labai daug telpa. Ir niekad tas procesas nėra baigtinis. Jeigu mes kalbam apie psichoterapiją ar mediciną apskritai, tai metams bėgant daug kas atsinaujina, keičiasi ir požiūris, ir tai turi būti nuolatinis procesas. Nėra taip, kad gavai diplomą, licenziją ar sertifikatą ir viskas tuo baigiasi. Kada kalbam apie tą pačią asmeninę terapiją, tai nereiškia, kad žmogus susirgo, jis blogai jaučiasi ir eina į tą psichoterapiją. Kitą kartą reikia tiesiog inventorizuot tą patirtį, kurią su sukaupei per gyvenimą, tą požiūrį ir santykį paties su savim, su aplinkiniais, su pasauliu ir psichoterapija tai vienas iš pačių tinkamiausių būdų, mano galva. Kada tau padeda kvalifikuotas specialistas kitu kampu pažiūrėt į save, į savo vertinimus, pagaliau galbūt net vertybes pergalvot.

-Kas yra paranoja?

-Gerąja ar blogąja prasme?

-Kaip diagnozė. Kaip būsena…

-Tai yra mintys, kurios visiškai neturi bendro su realybe. Tai yra visiškai fix idėjos, kur žmogus tiki tuo, jis mato ir ieško tik to, kas patvirtina tą idėją. Bet kitu aspektu, geruoju, paranoja yra įžvalgumas, gebėjimas įžvelgti to, ko galbūt kitas nesugeba.

-Ar paranoja yra galimybės laikymas esamybe? Pavyzdžiui, mūsų gali klausytis, kadangi tokia galimybė yra tikrai…

-Yra. Tai yra galbūt tam tikru laipsniu tai gali būti pervertinimo idėjos. Pervertinimo idėjos – tuo metu, kai mus jau persekioja. Bet mes esam kritiški. Paranoja yra tada, kai žmogus jau nėra kritiškas, jis yra visiškai įtikėjęs, kad yra taip.

-Kas yra šizofrenija?

-Tai yra tarsi suskilusi asmenybė. Schizo – tai skilimas, kur susidvejinimas asmenybės yra. Bet šiaip tai yra apibrėžiami tam tikri kriterijai, yra ta vadinama klasikinė triada, kur mąstymo, emocijų ir valios sutrikimas. Tai yra liga, kuri apima mąstymo, emocijų ir valios sutrikimus.

-Kunigai irgi šneka apie proto, jausmų ir valios kryptingą veikimą. O šizofrenija tų nesančių esamybių, jeigu paranoja yra galimybės, kurios laikomos esamybėmis, tų esamybių susiejimas į sistemą ir tada visiškai iškreipto vaizdo matymas?

-Taip, taip. Tai yra tie vadinami sisteminiai kliedesiai, aišku, šizofrenijai nepakanka vien tik mąstymo sutrikimų, dažniausiai ji diagnozuojama, jeigu būna haliucinacijos, progresuojant ligai atsiranda valios ir emocijų defektas, blėsta emocijos, silpsta valia. Vėlgi, yra skirtingos mokyklos ir skirtingai interpretuoja: vienos žymiai liberaliau žiūri, kitos labai praplečia šizofrenijos diagnozės nustatymo galimybes. Čia tokia mokslinė diskusija, bet jeigu grubiai, vadovėlinėm tiesom, tai kada kalbam apie šizofreniją yra ta triada, kurios pati eiga gali pasireikšti priepuoliais, psichozėmis ir remisijomis.

Remisija – tai, kai po gydymo išnyksta psichozės simptomai, bet yra didžiulė tikimybė, kad vėl atsinaujins ir išsivystys psichozė. Požiūris labai keitėsi per daugelį metų, pradžioj buvo labai tikima, kad tik medikamentai gali šiek tiek suvaldyt situaciją, ir kad yra būdingas cikliškumas ir kad atėjus laikui tu nieko nepadarysi, vis tiek tas paūmėjimas atsiras, priklausomai nuo eigos šizofrenijos, bet yra pakankamai įrodymų, kad pakankamai svarbų vaidmenį vaidina socialinė aplinka ir kad nemažą vaidmenį savijautos geram išsaugojimui ir psichozės nepasikartojimui vaidina ir psichoterapinis palaikomasis gydymas ir psichologinė pagalba, socialinė pagalba, šeimyninė aplinka, klimatas darbe. Vaistai sudaro kažkur nuo 12 iki 18 procentų toj pagalboj.

-Man atrodo, kad kiekvienas žmogus turi savyje vilties ir žmogus turi pats savo klaidingus įsitikinimus, iliuzijas turi pats išklibinti, nes vaistai jų neišklibins. Jis turi pats juos kvestionuot ir taip atsivert. Aš taip manau.

-Aš sutinku, kad kažkuria prasme, taip… Tai yra psichoterapinis, psichodinaminis požiūris, deja, kai kuriais atvejais žmonės nuvertina savo galimybę, jie labiau renkasi vaistus, kurie veikia, tų vaistų poveikyje išnyksta, tos kliedėjimo idėjos, kur žmogus kategoriškas, su tam tikru emociniu fonu, net su agresija. Jeigu jis įsivaizduoja, kad jį nori nužudyt arba uždaryt kažkur į kalėjimą, pakenkt jam, ir jis tuo įsitikinęs, kitą kartą jis nebebūna pajėgus kritiškai vertint, o siekiant, kad save nuramintų, skiriami medikamentai. Lygiai taip pat esant haliucinacijoms. Nepakanka to, kad tu kritiškai įvertini, kad tu čia pavargęs, tau reikia tiesiog gerai išsimiegot, pailsėt, o tai ką tu girdi galvoj, tik dėl nuovargio, įtampos. Vis dėlto skiriami vaistai ir tie vaistai per kažkokį laiko tarpą slopina tas haliucinacijas.

-Jūs nepraktikuojate pusantrų metų, bet galbūt ne per vėlu klausti, ar dažnas atvejis, kai žmonės skundžiasi girdį balsus?

-Kai aš dirbau psichiatru, tai kasdien būdavo vienas ar keli pacientai, kurie kreipdavosi į mane, nebūtinai pirmą kartą, kurie turėjo tuos simptomus, haliucinacijas klausos ar pseudo haliucinacijas, ar galvos viduje, ar išorėje girdėdavo ar matydavo, tai yra pakankamai nemažai žmonių, kurie tai turi.

-Teko skaityti kelis draugus, kurie skundėsi balsais. Man suprantamas dalykas. Ar jūs esat matę vaiduoklį?

-Ne, nemačiau.

-Yra toks dalykas kaip masinė psichozė, masinė beprotybė, kaip ten prancūziškai… Suprantu, kad žmonės kažkokį melą priima kaip tiesą ir taip gimsta tokie dalykai kaip nacionalsocializmas, komunizmas ir kitokie blogi dalykai. Ar įmanoma masinė šizofrenija?

-Čia gal daugiau buitinis terminas – masinė šizofrenija. Kad kažkokia grupė žmonių išgyventų tam tikrus simptomus, kuriuos būtų galima traktuoti kaip šizofreniją, tai aš manau, kad netinkamas toks terminas, nes tam tikras procentas žmonių turi tų sutrikimų, kurie vertinami kaip šizofrenija. Tai pakankamai nemaža masė žmonių, bet mes netraktuojam, kad tai masinė šizofrenija. Kada kalbam apie masinę, tai jie turėtų dėl tam tikrų priežasčių turėtų gauti tuos pačius simptomus. Tai šizofrenija yra kraštutinis sutrikimas ir paprastai priežasčių būna labai daug. Jeigu yra kažkokie išgyvenimai, kurių fone atsiranda tam tikri simptomai, tai yra kitos diagnozės.

-Šizofrenija – tik diagnozė? Nediagnozuotas – dar ne beprotis?

-Gali būti žmogus išprotėjęs, bet gali būti po streso. Potrauminio streso išgyvenimai tam tikri. Simptomatika yra paremta tuo išgyvenimu. Toj simptomatikoj vyrauja tie visi išgyvenimai, o šizofrenijoj daugiau būna tai, kas neturi nieko bendro su kažkokiu aiškiu stresu, kai po biskį, kaip sako, viskas sumuojasi sumuojasi sumuojasi ir žmogus dekompensuojasi, pasileidžia. Iš tikro, kai mes kalbam apie masinę psichozę, tai mes įsivaizduojam, kad žmonės tiki… Sugalvoja, kad čia kažkas…

-Išžudysim žydus, bus gerai.

-Na, čia mitas. Ir elgesys, tikėjimas tuo, įtikėjimas į tai rodo, kad tai kažkuria prasme yra psichozė. Lygiai taip pat kaip, davaj, visi pasistatys po antrą butą, visi nuomos ir gyvens gerai. Tas statybų burbulas.

-Arba nusipirks Lexusą, gyvens gerai. Savijauta bus gera.

-Taip, labai teisingai. Tas tikėjimas, kad pinigai tave padaro laisvą, padaro laimingą, kažkuria prasme yra artimas psichozei.

-Aš manau, kad kadangi psichozė yra šiokia tokia savineiga, šioks toks kvankštelėjimas, ir paskui gali vystytis į paranoją ir šizofreniją, žmonės persiima kažkokiu neteisingu tikėjimu per tą masinę psichozę, tai galbūt gali žmonės ir su šizofreniku pasikeist tarpusavy kažkokiais įsitikinimais, kurie visiškai nėra tikri ir galiausiai pamatyt vaiduoklį. Jeigu žmogus vienas gali…

-Taip, vadovėliuose yra aprašomi tokie dalykai kaip indukuota psichozė, indukuotas kliedesys. Žmogus įtiki, jeigu jis yra uždaroj erdvėj, teritorijoj, uždaras žmonių ratas, tai jie gali vieni kitų tikėjimu persiimt. Iš tikro, vėlgi mes tuo atveju įvardinam tokią būseną, kai tikėjimas, kad taip yra neatitinka tos būsenos, tos tikrovės. Gali žmogus – kodėl ne? – pamatyt ir tą vaiduoklį, jeigu įtikėsi tai, pradės ieškot, bandys matyt, o tada jau mūsų psichika yra labai tokia daugiafunkcinė, tai ji gali ir sukonstruot kažkokį vaizdinį, ką tu pamatysi.

Bet tam turi būti pagrindas, žmogus turi norėt tai pamatyt, turi tikėt, kad taip yra, nes kai žmonės funkcionuoja, mes matom, girdim ir suprantam tai, kam esam pasiruošę. Dažnai tenka turbūt ir jums susidurt su tokiais žmonėm, kurie sako, o kodėl tu nesakei, o kodėl apie tai nebuvo kalbėta, kodėl apie tai nebuvo rašyta, nors akivaizdu, kad apie tai buvo kalbėta, apie tai buvo rašyta nuo Platono laikų. Daugelį mes tokių tiesų randam, kur prieš kelis šimtus metų parašytas kažkoks veikalas, kuris kaip šiandien parašytas. Iš vienos pusės toks nusivylimas – mes čia galvojom, kad mes čia kažką sukūrėm, kažką sugalvojom, o pasirodo, kad viskas tas pats.

-Ar jums teko sutikt žmogų, kuris neprisiliesdamas prie daiktų juos judintų?

-Ne.

-Jūs tikit, kad tai įmanoma?

-Aš netikiu, kad tai neįmanoma. Aš nemačiau. Aš nesakau, kad tai galbūt neįmanoma, bet aš netvirtinu, kad tai įmanoma. Aš negaliu tvirtint, kad tai įmanoma, nes aš tam neturiu pakankamai duomenų, nesu matęs, nesu susidūręs. Tai visa kita, jeigu žmogus pasakys, kad jis matė, jis gali, tai tvarkoj, bet aš atsimenu, kai buvo ekstrasensų bumas, dirbau Panevėžio ligoninėj, psichosomatinio skyriaus vedėju, tai buvo 92-i 93-i metai, kai Panevėžy atsirado tokių žmonių, kurie tarsi turintys tam tikrų galių ir man tiesiog smalsu buvo. Kai kurie apsimesdavo pacientu, ateidavo prašyt įsidarbint, prašydavau parodyt tas galias. Kai kurie buvo mano konkurentai, kurie neturėdami specialaus išsilavinimo bandė uždirbt, o kai kurie vis tik buvo mano pacientai, kurie tikėjo, kad jie turi tų galių. Aš nesutikau to, kuris gali veikti daiktus per atstumą ar dar kažką, daugiau, kurie teigė ir aš susidūriau su jais, tai jie buvo mano pacientai. Bet tai nereiškia, kad tokių negali būt.

-Ar jums dirbant dažnai atrodydavo, jog yra labai sunku kažką pakeist arba visai neįmanoma, ir jums nusvirdavo rankos?

-Man gal dažniau atrodydavo, kad galima pakeisti. Ir pačioj pradžioj būdavo tokia lengva frustracija, kodėl žmonės nenori keistis, bet laikui bėgant supranti, kad kiekvienas žmogus turi teisę keistis ar nesikeist. Tu gali pakeisti tiek, kiek tai susiję su tavo asmeniu, bet ne su kitais. Man patiko, keletą aš turėjau tokių pacientų, viena pacientė labai gražiai pasakė – kodėl jūs, sveikieji, ji taip pasakė, norit, kad mes pasveiktumėm, bet jūs nežinot, kaip mes jaučiamės, kai mes išprotėjam. Žinot, sako, kitą kartą man tas jūsų sveikųjų gyvenimas yra nežmoniškai sunkus?

-Ji buvo menininkė?

-Ne, nebuvo. Jai kai būdavo psichozės, ji jausdavosi šventąja ir ji jausdavosi gerai. Paprastai dėl jų geros savijautos, kiti blogai jausdavosi. Tas keitimas yra mūsų asmeninė problema, kad mes norim, jog tas pasaulis keistųsi, kad kiti žmonės keistųsi ir kada tu suvoki, kad kiekvienas žmogus turi teisę funkcionuot, jeigu jis niekam nemaišo, tai jo pasirinkimas. Kad tau kažkada kažkas įkišo teorijų, kad va čia, o čia šitaip yra normalu, tai gal tų teorijų yra problema, gal tų tavo knygų kurias tu skaitei, tavo problema, kad radai tas knygas, o ne kitas, kurios būtent taip teigia.

-Psichoterapeutas padeda klausdamas ar teigdamas?

-Įvairiai, bet dažniau, aišku, psichoterapeutas turi padėt suformuluot pačiam žmogui tą klausimą, ir pačiam ieškot atsakymo į tą klausimą. Tai kartais taip, jis kaip autoritetas, jis teigia. Kaip jau minėjau, žmogus jis neturi to pasitikėjimo. Kai jau kreipiasi kažkokios pagalbos į medikus, ar psichoterapeutus, ar psichologus, jam reikia to palaikymo, bet iki tam tikros ribos, nes psichoterapijos tikslas – padėt žmogui tapti autonomišku, savarankišku, gebančiu tvarkytis su tom gyvenimo problemom, kurios yra neišvengiamos, kiekvieno kelyje.

-Kiekvienam savas kryžius.

-Kiekvienam savas kryžius ir jeigu tu esi suaugęs žmogus, tu turi vaikus ir tiems vaikams turi parodyti pavyzdį, kaip reikia tvarkytis su tam tikrais rūpesčiais.

-Ar dažnai politikoje jums kyla noras išvadinti visus aplinkinius durniais?

-Ne, tikrai ne. Aš manau, kad čia toks silpnumo pripažinimas būtų, nes iš tikro, kai tu perkeli ant kitų, parodai, kad pats nebesugebi susitvarkyt su savo situacija, kad tu jaustumeisi komfortabiliai. Aišku, visi mes norim, kad ta aplinka būtų palankesnė, kad jeigu saulė šviečia, tai ne taip kaitriai, jeigu žiema – kad sniego būtų, bet šalčio mažiau. Jeigu palytų, tai tik tiek, kad daržo nereikėtų laistyt.

Viskas tas saiko jausmas, o tas žmonių kitą kartą elgesys ir visa kita, ir išvadinimas durniais, tai žmonės elgiasi taip, kaip elgiasi, yra tam tikri dėsningumai ne tik gamtoj, bet ir žmonių gyvenimai. Ir žmonės anksčiau ar vėliau išsisprendžia savo problemas, susibalansuoja. Tą priimt reikia kaip natūralius procesus ir matyt savo vaidmenį. Jeigu esi politikas, turi matyt savo vaidmenį – kokia tavo atsakomybė, kiek tu gali padėt, kad tie žmonės, kurių elgesys kitą kartą tau galbūt yra netikėtas, kad jie jaustųsi komfortabiliau, nes ir elgesys kitą kartą netikėtas ar provokatyvus – daugiau parodymas, kad ne viskas yra gerai. Kad reikia atkreipt į tai dėmesį. Ir jeigu tu neignoruoji, tu pamatai, ko žmonėms iš tikro reikia. Tada gali savo turimom galimybėm padėt spręst tuos klausimus.

-O jeigu jų norai yra kvaili, jūs matot, kad jie yra nepagrįsti, arba grįsti baime arba neapykanta?

-Nuramink, pasakyk. Neapykanta, baimė, pyktis, pyktis yra daugiau nepasitikėjimo savimi požymis. Tu nepasitiki, tu gyniesi, pyktis demonstruoja, kad tu nelįsk prie manęs, o jeigu tu nebijai, jeigu esi ramus, visuomet bus bendravimas be pykčio, atviras. Keisies informacija. Iš tikrųjų, jeigu žmonės neturi pakankamai informacijos, jiems neramu, nesupranta, kas vyksta. Ar tai būtų šeima, ar darbo kolektyvas, ar platesnis visuomenės sluoksnis, dėl to reikia kalbėtis, šnekėtis, sakyt. Be baimės, nebijot, pasikeist informacija. Pagaliau, išsakęs tu visada gauni grįžtamąjį ryšį. Kažką sužinai. Pasaulis yra dinamiškas. Jeigu tu įsivaizduoji, kad sėdėdamas kabinete metus laiko, įsivaizduoji, kad viską žinai, kas vyksta gyvenime… – nieko panašaus. Per tuos metus daug kas pasikeitė.

-Ar tapęs Vilniaus meru jūs nuimtumėt vamzdį nuo Neries kranto? Konservatorių rate, tai aktualus klausimas.

-(Algirdas) Gricius rinko parašus, tokią sociologinę apklausą, gal trys ar keturi pasirašė, kad būtų paliktas. Vienas iš jų buvau aš. Kalbant apie merą, ne meras pastato, ne meras nuima. Mano pozicija – jei buvo priimtas sprendimas, jei tam tikri specialistai priėmė sprendimą jį pastatyt, ne vienas žmogus, tai buvo tam tikro rato žmonių nuomonė, tai aš nesu tas, kuris gali vertint. Man gali patikt, gali nepatikt. Ar tai gerai, ar blogai, ar to reikia, ar nereikia, tai aš nesu to tipažo, kas liečia meną, profesionalųjį meną, tikrai nesitaikau į tuos meno ekspertus. Tai kad tas vamzdis man estetinio pasigerėjimo nesukelia, tai yra faktas.

Galbūt yra ir daugiau tam tikrų meninės išraiškos formų, kurios man irgi nesukelia estetinio kažkokio pasigerėjimo, tai irgi yra faktas, bet jis turi teisę egzistuoti, nes kažkam sukelia tam tikras asociacijas, kurių pasekoj jis daugiau naudingas visuomenei. Ar jam kyla minčių, kaip nedaryt, ar daryt kaip nors kitaip. Jeigu jis erzina… – kaip meno žmonės ir sako: menas turi kelti kažkokius išgyvenimus, mintis. Jeigu jis erzina, tai tam tikras poveikis yra. Jeigu aš negaliu to toleruot, mane nežmoniškai erzina ir man trukdo gyvent, tai mano asmeninė problema. Aš tada turėčiau užsirašyt pas savo kolegą psichoterapeutą, išsiaiškint, kodėl mane erzina.

-Čia turbūt diskusija apie grožio juslinį ir protinį suvokimą, nes jusliškai jis tikrai bjaurus, bet protu mąstant, kad jis kontrastuoja su ta upe, įsikergia kaip kažkoks svetimkūnis ir kartu sovietinio palikimo ar mąstymo apie kurį mes mėgstam šnekėt…

-Pavažiuokim pasaulyje. Modernaus meno tam tikri darbai yra tikrai sunkiai suvokiami. Kodėl jie turi tokią piniginę išraišką? Nes meninės vertės tu niekaip nesuvoki, kodėl jis toks reikšmingas. Vienas ar kitas darbas. Kodėl jis laikomas gražiu?

-Paklausos reikalas.

-Čia yra mados reikalas. Ir tai nėra blogai. Kažkam tai padeda susiorientuot, susidaryt kažkokius kriterijus, kažkokias gyvenimo ribas ir jam yra saugiau, jam žymiai patogiau. Jis žino, kad šitas vamzdis yra negražu, o Čiurlionio paveikslas yra gražu. Ir viskas, ir jam aišku. Kas panašu į Čiurlionio paveikslą – viskas yra gražu, kas panašu į tą vamzdį – viskas yra negražu. Ir lygiai taip pat kitam – kas yra vamzdis yra gražu, ir kas panašu, panašiai tapo, kur visokios šiukšlės, neminėsim autorių, arba savartynai, tas menas man gražus.

Arnoldas Valkauskas.

Kai kapelionas, kunigas, egzorcistas, daktaras Arnoldas Valkauskas pakėlė telefono ragelį, pagalvojau, kad blogai sujungė. Jo atšiaurus tonas ir trumpi sakiniai nė iš tolo nepanašūs į beveik stereotipu virtusį kiek egzaltuotą kunigų toną. Greičiau tai žmogaus praleidžiančio daug laiko mažame rate balsas. Kaip vilkiko vairuotojo ar medkirčio. „Kas yra?“, maždaug taip. „Nieko. Interviu noriu, išsiaiškinti ribą tarp egzorcizmo ir psichiatrijos“.

Atėjęs į interviu nesitikėjau rasti dar ir jo bičiulį Edmundą Romualdą, panorusį likti įvardintu tik vienu vardu. Interviu metu jis kartais taip pat prisijungia išaiškinti tikėjimo tiesų. Edmundas – pasaulietis, kai jis išeina pasiimti savo mėlyno „Camel“, Arnoldas džiugiai šoktelna iš vietos, norėdamas juokais iškrėsti moralą.

Arnoldo giedrose akyse – vos matomas šydas, kurį turi jausmuose kunkuliuojantys žmonės. Galbūt jo ir nėra, galbūt aš tik noriu matyti, ką noriu matyti – celibatu sukauptą energiją arba uolų artėjimą prie Dievo ir lygiagretų prisiminimą, kad dulke pavirsi. Jis turbūt užginčytų tokį mano požiūrį, nes bet kokią Šv.Rašto interpretaciją idėjomis atmeta. Nors apie Jėzų kartais prabyla labai paprastai ir buitiškai.

-Jūs esat Ruklos Šv.Dvasios bažnyčios kunigas klebonas. Dievas Tėvas sukūrė žmogų pagal savo atvaizdą ir visą pasaulį, Jėzus Kristus buvo Dievo sūnus ir mirė už žmogų, o kas yra Šventoji Dvasia?

-Šventoji Dvasia – trečias trejybės asmuo ir viskas, ką daugiau pasakysi. Klausau…

[...]

-Tai aš kaip suprantu, Dievas Tėvas yra visumos idėjos išraiška.

-Čia jau nebe idėja. Dievas Tėvas krikščionybėje yra aiškiai suvokiamas kaip asmuo. Jis pats save išreiškia trejybe, bet čia nebesuvoksi šito dalyko, paslaptis, nebeįžengsi. Jeigu teologiškai žiūrėt, Dievas Tėvas pažįsta save, savo esmę ir gimsta Sūnus, Sūnus ir Tėvas pažįsta vienas kitą ir kyla Šventoji Dvasia. Amžinas kilimo principas, jis įvardintas Nikėjos-Konstantinopolio tikėjimo išpažinime. Suinterpretuot čia nieko nebeišeina, čia yra vienas Dievas trijuose asmenyse, hipostatinė dievybė. Kodėl hipostatiška? Todėl, kad Sūnuje yra dvi prigimtys.

-Dieviškoji ir žmogiškoji?

-Taip, ir pilnai tai reiškia. Klaidą daro, erezija buvo, kad dievystė pakeičia žmogiškąją sielą, apie Kristaus asmenį kalbant, tai yra tikras kūnas ir tikra dievystė.

-Atleiskit, kas yra hipostatinis?

-Esmių vienybė. Graikų hypostasis lotynų kalboje išsiverčia į substanciją, lietuvių kalboje būtų esmė, bet tai ne visiškai atitinka. Na, čia toli eiti.

-Kodėl tai yra neinterpretuotina?

-Mes nepajėgūs interpretuot, ar gali begalybę interpretuot, ar gali Dievą interpretuot? Gali tik priimti Dievą.

-Ar Šventoji Dvasia nėra suvokimo, įkvėpimo idėjos išraiška?

-Jos vaisiai yra gerumas, suvokimas. Teologijoje yra vadinamas apropriacijos principas, tai yra, visas Dievas veikia trijuose asmenyse, tik atskiriem asmenim yra priskiriamos savybės kaip Dievas pats save apreiškia pasauliui. Pasauliui Dievas Tėvas, o dar tiksliau – Trejybė – pasauliui save apreiškia dviem būdais: per Sūnų ir Šventąją Dvasią, tai yra, realizuoja save, kad žmogus galėtų pažinti, koks Dievas yra savyje. Jis leidžia mums pažinti. Kitaip mes nebūtumėm pajėgūs su juo susitikti.

-Ar Sūnus ir Šventoji dvasia yra santykių su kitais žmonėm… nežinau, kaip sakyt, tik pakartot galiu, cha cha, išraiška, neišraiška, simbolis?

-Ne simbolis. Simbolikos čia nėra. Čia yra konkretumas. Visą laiką. Dievas yra konkretus. Apie Dievą negali kalbėt idėjų plotmėj, Dievas yra tikras.

-Kunigu galima tapti seminarijoj, daktaru universitete, o egzorcistu?

-Paskiria vyskupas. Paprastai. Parašo dekretą.

-Savo iniciatyva?

-Vyskupas turi galią paskirti tam tikrom pareigybėm, tai paima ir paskiria. Pagal poreikį.

-Egzorcistas varo iš žmogaus velnią. Demonus taip pat?

Koks skirtumas – velnią ar demoną? Yra angelų buvimas. Angelų buvimas yra dvejopas: yra dvasios, kurios tarnauja Dievui, su visa savo hierarchija, ir yra dvasios, kurios nepaklūsta Dievui išbandymo periodu, tai jie Šv.Rašte turi įvairių pavadinimų – kritusių angelų kunigaikštis, kas yra? – Liuciferis, šviesos kunigaikštis, arba bendriniu vardu – Šėtonas, Satana, priešininkas. Diabolas, demonas – tai Šv.Rašte sutinkami įprastesni pavadinimai, jie neturi tikrinio pavadinimo atspalvio, turi bendrinį – piktosios dvasios. O šiaip yra visa hierarchija, kaip šventieji yra Dievui tarnaujantys, taip atkritę, jie yra išlaikę tą hierarciją. Jie nėra vienodi. Jie turi prigimtinį, Dievo įdiegtą pažinimą, galią, jie visa tai turi realiai. Velnias daugiau yra lietuviškas pavadinimas, iš lietuviškos mitologijos yra ateinantis.

-O kaip krikščionybėj yra vadinamas?

-Krikščionybėj įprastesnis demonas yra iš tikrųjų.

-Ar demonas yra nuodėmė?

Edmundas: Nuodėmės tėvas.

A.V.: Nuodėmės tėvas. Klausimai tavo įdomūs. Demonas kaip jis pats gali būti nuodėmė. Tai yra būtis. Tai yra normali būtis, kurios tu nematai, tai yra, neegzistuoja realiai. Anot Ratzingerio, negalima to vadinti tikrąja būtimi, kadangi būtis būna tikra savimi, kai ji nenutraukus ryšio su savo buvimo šaltiniu, o demonas iš esmės yra nutraukęs ryšį su savo buvimo šaltiniu. Tai jis savotiškai praranda tuos asmens principus. Bet vis dėlto, kadangi jis sukurtas kaip asmeninė būtis, jis išlieka ta būties kategorija. Čia tas pats, kas neigt save, savižudybės principas. Ar savižudis yra žmogiškas asmuo? Taip, jis yra, bet jis neigia savo esmę, savo buvimą, kadangi jis nebenori būti. Gal čia nelabai tiksli analogija, bet maždaug į tą pusę. Demonas atsisako būti pagal savo prigimtį. Žmogus irgi gali žudytis, nors jis pašauktas būti, pašauktas gyventi.

-Ir nuo to nutolimo nuo šaltinio kyla kančia?

-Neviltis iš tikrųjų kyla. Viltis išsipildyme, Dievuje, o velnias, piktoji dvasia susijusi su neviltim.

-Kaip jūs atpažįstat demoną?

-Kaip jį atpažinti? Visaip, pagal požymius įvairiausius.

-Iš akių žvilgsnio?

-Ir iš žvilgsnio. Ir iš laikysenos. Aišku, per maldą jis atpažįstamas yra. Jeigu taip paprastai pasakius, per maldą, susilietimą su pašventintais daiktais, pagal buvimą bažnyčioje ir žmogaus… Žinai, kaip Šv.Rašte parašyta – medį pažinsite iš vaisių. Tai va, iš gyvenimo vaisių gali pažinti, kas dedasi žmogaus gyvenime. Negalima suabsoliutinti, bet yra tame labai daug to atpažinimo dalies. Jeigu velnias yra nuodėmės tėvas, tai kiek žmogus nuodėmingai, nenuodėmingai gyvena, kuo jis pasitiki, kur jo viltis yra orientuota. Nebūtinai tas žmogus neteisingai orientavęs gali būti apsėstas, bet… Bet gali būti. Falsifikuota viltis, kas yra? – neviltis, stabmeldystės forma. Stabmeldystė yra ne vien primityvių totemų garbinimas, tai bet kas, kūno sureikšminimas, sveikatos sureikšminimas, gyvenimo trukmės sureikšminimas.

-Ar stabmeldystė yra psichiatrijos, psichoanalizės metodas?

-Nesupratau šitos minties.

E.: Jeigu galima, vaizdžiai šiek tiek pasakysiu.

A.V.: Pasakyk, jo, nes pirma klausimą reikia išgrynint, nes klausimas yra visiškai netikslus. Žmogų sunku suprast, nes ne jo sferoj yra klausimas, žinai, kaip iš lempos.

-Taip, bet aš bandau suprast.

-Per tris minutes suprasi čia, žinai. Ne tavo darbas čia yra.

-Tai aš ir domiuosi jūsų profesija.

-Juokinga atsakinėt į tokius klausimus, nes psichiatrija, ir psichiatrija, reiškia, ne tavo sritis.

-Taip, aš žurnalistas, bet šiek tiek domėjaus ir tuo, ir tuo. Skaičiau Italijos vyskupo Gabrielio Amortho knygą…

-Egzorcistas kunigas jis, ne vyskupas.

-Aš sumaišiau… Ir bandau suprasti, ar gerai supratau – jeigu kreipiasi žmogus į egzorcistą, jis gali būti nukreiptas pas psichiatrą ir nuo ko tai priklauso?

-Nuo daug dalykų. Čia taip paprastai neatsakysi. Pirma reikia pažiūrėt natūralias priežastis, kas su juo dedasi. Čia jau visas kompleksas. Taip negali sakyt – ar taip, ar taip. Būna labai aiškių atvejų, būna labai komplikuota. Būna, kad sumišę atvejai. Būna ir kad liga psichinė, ir apsėdimas tuo pačiu. Taip paprastai neatskirsi.

-Ar tai yra pasėkmė pasaulietinės valdžios ir bažnyčios atskirimo?

-Čia su valdžia nieko bendro neturi, čia yra dvasiniai dalykai.

-Na, valdžia save sieja su mokslu, o psichiatrija bando pažinti sielą per protą, o Bažnyčia teigia, kad yra paslapčių kažkokių, kurios žmogaus protui yra nepažinios…

Ar egzorcistas gali padėti žmogui tik tokiu atveju, jeigu tas žmogus pripažįsta Bažnyčios autoritetą ir tikėjimo tiesas išpažįsta?

-Nebūtinai. Geriau, kai žmogus tiki ir žino, ką tiki, daug geriau. Pažangos, to išlaisvinimo, daug greičiau gali tikėtis. O šiaip tai Dievas yra gailestingas, tai nebūtinai žmogus turi būti… Matai, kitaip tada būtų galima paklausti – kokio lygio turi būti tas tikėjimas, kad jau tau galėtų pagelbėti. Nes kaip Šv.Rašte parašyta, Jėzus pažiūrėjęs į žmogų, kad jis turi tą tikėjimą, kurio reikia išgyti, jį išgydė, tai aišku svarbus tas tikėjimas yra. Kuo tu aiškiau tiki, kuo tu labiau suvoki savo gyvenimą…

Problema šiandien yra kokia? Paprasta, dėl to ir kenčia. Čia psichiatrija ir malda, tikėjimas, visada randa sąlyčio tašką, nes daugelis mūsų žmonių paprasčiausiai šiandien nežino, kam jie gyvena ant šitos žemės. Prasmės neturi visiškai, nėra atsakę sau į klausimą. Ir tada prasideda visos psichologinės bėdos, ir psichologinės, paskui psichiatrinės. Kuo žmogus labiau išsiryškina savo prasmę, jis išsiaiškina sau, ir paskui tą prasmę išgrynina, ir kiek ji yra tikra, nes gali sau išsikelt tikslą, nusipirksiu „Lexusą“ labai brangų, tai yra įgyvendinamas dalykas, ir tą įgyvendinęs pamatai, kad tai ne tas tikslas, kurio tu turėjai siekti. Šitoj vietoj psichiatrija ir tikėjimas suranda tą sąlyčio tašką. Aišku, jeigu psichiatrai yra pakankamai sąžiningi, neapgaudinėja žmogaus – išsprendus šitą problemą tau išsispręs visas gyvenimas.

Čia yra visa eilė. Ypač jeigu pasižiūrėsim Viktoro Franklio mokymą, parašęs jis knygą „Žmogus ieško prasmės“, būtent atsakymas prasmės ieškant išsisprendžia. Šitoj vietoj tikėjimas tau duoda kokią prasmę? Tu iškart peržengi transcendenciją, tu peržengi, šitas pasaulis manęs nesustabdo, čia aš neturiu, kaip Šv.Raštas sako, pasiliekančios buveinės, čia yra tik mano kovos laukos, jeigu taip paėmus. Viskas čia apskritai yra dvasinė kova. Apsisprendimo. Bazinis dalykas, nuo kurio pradėt klaust, tai kam aš gyvenu ant šitos žemės? Čia pagrindinis dalykas – ar tu laisvas ar nelaisvas, ar sergi psichinėm ligom? Kokia psichinių ligų kilmė, kada psichika pradeda buksuoti? Kai nėra aiškaus pažinimo ir sutrikus emocijoms. Tada trinka valia ir viskas…

-O vilties praradimas, apie kurį jūs kalbėjot?..

-Kaip tu turėsi viltį, jeigu tu nežinai, kam tu gyveni ant žemės?

E.: Dvasiniai klausimai išlieka – kas aš, iš kur ir kur aš einu? Tai esminiai egzistenciai klausimai.

A.V.: Pažiūrėk, kas dabar darosi, su psichiatrais paskui galėsi pašnekėt. Lietuvoj masė, tiesiog auga, Vakarų civilizacijoj tiesiog auga psichinių ligų.

-Tai vilties praradimas turbūt ir yra pirmasis sumišimo, emocijų sutrikimo požymis.

-Bet į jį reikia ateiti. Jis tuščioj vietoj neatsiranda, nes žmogui vis tiek būdingas noras gyvent, veržimasis būdingas ir kas jį užgesina, kas iš manęs atima norą eit. Kas yra neviltis? – nėra ateities.

Kas ir vyksta. Pas mus mokykloj niekas nemokina filosofijos, loginio mąstymo nuoseklaus, ieškot prasmės. Daug žinių duoda. Ir viskas. Pirmas, antras, trečias punktas, kaip susidėstyt mąstymą, niekas to nemokina. Ir jeigu kažkam pavyksta, pasilavina. Nutrūkus, ką jau kalbėt apie religinę tradiciją, bet nutrūkus faktiškai filosofinė tradicija. Vakaruose, Italijoj dar mokina gimnazijose filosofijos, Vokietijoj mokosi diskutuoti. Patenki į kokią konferenciją, išvystytas diskusijos menas. Ką tai reiškia diskutuot? – tai reiškia sustatyti loginius argumentus, prioritetus, paskui juos įvertinti. Turi pamatyt tą eigą. Pas mus paklausk bet ko, ką čia veiki – „mano nuomone“. Kuo ta tavo nuomonė grįsta? Neaišku, kuo. Ir problemos užtikrintos. Visiems. Ar čia apsėdimas? Čia ne apsėdimas, čia ėjimas į psichinę ligą, bet gali tame būti ir prielaidos tolimesniem neteisingiem žingsniam, kurie sąlygoja tavo patekimą į visišką blogą jau… Taip esam nesaugioj erdvėj, ar ne, tokiu grynai psichologiniu požiūriu.

-Ar psichinė liga yra demono apsėdimas?

-Gali būti požymiai panašūs į psichinės ligos, apsėdimas gali pateikti tokius požymius. Bet nebūtinai turi būti psichinė liga. Gali būti tiesiog požymiai panašūs. Psichiatrai padeda tą atskirti – ar tai yra liga. Grynai, kreipiesi į psichiatrus, jeigu kažką įtari. Kiekvienas atvejis yra atskiras – žmogų reikia ištirs, apklaust, pasižiūrėt. Imlus darbas. Pasižiūrėt, kuo tas žmogus gyvena, kokios jo vertybės, kokia jo praeitis, patirtis. Kokie emociniai sužalojimai.

Dėl ko žmogus griebiasi falsifikuotos vilties, dėl ko jis eina pas būrėjas, dėl ko kažkokiom magijom užsiima? Jam reikia kažkokio atsakymo aiškaus, ko jis negauna, negauna dėl objektyvių ar subjektyvių priežasčių: ar bažnyčioj kunigas nepatiko, ar jis nesuvokia tikėjimo tiesų, ar jam nepateikia to tikėjimo. Žmogus tada griebiasi falsifikuotos vilties – kažkas man pasakys, kaip man toliau gyventi, nes aš toliau nebežinau, nejaučiu saugumo, ar ne, neturiu to tikrumo. Už tai čia susideda labai daug dalykų. Kiti žmonės nemąsto apie savo gyvenimą, kiti mąsto, bet neranda to kryptingo mąstymo gairių ir tada vienaip ar kitaip nukenčia. Visą tą priešistorę, žmogaus istoriją reikia žinot. Žmogui turi būti sugražinta jo autentiška istorija, nes jeigu taip paėmus, tokį filosofinį žvilgsnį, mes nežinom, kokie mes turėtumėm būti. Tik vienas Dievas žino, koks aš turėčiau būti, nes mane žaloja mano kaimynai, mano mokytojai, mano tėvai. Jie galbūt ir stengiasi auklėti, bet taip pat ir savotiškai atima mano asmenybės raiškos optimaliausias ar objektyviausias formas?

-O kaip jie žaloja?

-Įvairiai. Emociniai sužalojimai. Žmogus turi augti, jaustis saugus, ar ne? Turėdamas savo tikslą, jis tą saugumą išreiškia, ir kūrybinga asmenybė, tu gali įsiterpti toj vietoj, nes kas yra žmogaus asmuo – protas, valia, jausmai. Visa tai turi darniai veikti. Darniai veikti – pajungta vienam tikslui. Bet koks atstūmimas, kai žmogus jaučiasi nereikalingas. Dabar tai labai paplitę, ypač lietuviškoj kultūroj.

Galima būtų šitoj vietoj atkreipt žvilgsnį į, paskaityt, Heideggerį, labai gražiai rašo apie autentišką žmogų. Autentiškas žmogaus buvimas – jis nemanipuliuoja kitais ir neleidžia, kad juo būtų manipuliuojama. Kitaip tariant, autentiškas buvimas – kuo tu labiau išsiskleidi meilėje. Tai yra žmogaus transcendentalumas – peržengti save meilės santykyje. Mes dabar tik daug kalbam apie meilę, jos absoliučiai nėra. Popiežius Benediktas XVI-asis gerai rašo enciklikoje „Caritas in veritate“ – dabartinė Vakarų civilizacija vis labiau ir labiau nužmogėja, nes nebėra meilės santykio.

Kas yra žmogus? Kas gali atsakyti? Dar Heideggeris buvo gyvas, konferencija tokia buvo, Braitone man atrodo, 1975-ais metais, tai susirinko filosofai viso pasaulio, svarstė ir kokį priėmė nutarimą – a jokio. Sakė, mes nieko negalim pasakyt. Va gatvėj eina pilna žmonių. Kas yra žmogus? Priėmė nutarimą priimti Heideggerio frazę „Žmogus yra klausiantysis“. Ką daugiau gali pasakyti? Kad rankas kojas turi? Daug ten gi buvo, cogito ergo sum Decartes’o ir visokių panašių dalykų, bet jie neišsemia žmogaus.

Jeigu kalbėt apie apsėdimą, tai aš turiu būti toks, koks aš esu esmėje, ir visa tai, kas paneigia mano esmę, o labai daug psichologinių sužalojimų paneigia mano esmę. Yra dvi perversijos – perversija žlugdyti žmogų arba pernelyg dideliu griežtumu, arba žmogų žlugdai lepinimu, kas dabar vyksta visuomenėje. Lepinimas žlugdo, nes žmogus tampa neįgalus prisiimti įsipareigojimą. Ir vėl jis nepajėgus išreikšti save tinkamu būdu, apribojant save, kad galėtų pasitarnauti šalia esančiam. Ir čia daug tokių dalykų, jie nėra lengvai suvokiami. Ir už tai labai slidu. Dalyvaujam ir su psichiatrais, ir su psichoterapeutais, ir jie maldoj dalyvauja. Tokią išvadą padarėm – tų prielaidų, tiek psichologiniam sutrikimui, tiek apsėdimui, praktiškai atskirt neįmanoma. Nes vienos prielaidos sąlygoja kitas prielaidas. Aišku, būna, kur grynai šizofrenija, bet kodėl už šizofreniką būtų negalima pasimelst? Žmogus tegu geria ir vaistus, bet tuo pačiu už jį gali ir pasimelst puikiausiai ir nepaneigti to, ką daro…

Nes kas yra medicina? Žmogaus proto išdava, tai yra pažinumas, o Dievas, Šv.Raštas sako, tu turi vertinti protą, nes tai yra didžiulė dovana, kurios niekas daugiau neturi, ta prasme, laisvos valios. Tu turi galimybę pažinti Dievo kūrybą. Tai yra nuostabus dalykas žmogui turėt protą

ir tas protas turi būti įvertintas ir surast savo vietą. Bet kita vertus protas pripažįsta, kad jis negali išsemti visko, ar ne? Negali išsemti, yra tam tikros ribos, tada atsiveria tikėjimo erdvė, tu pasitiki Dievu kūrėju, kuris yra gailestingas ir kuris tau duoda savo pagalbą. Ta pagalba labai paprasta – tai maldos pagalba. Tu prašai. Viso labo, tu prašai. Egzorcizme nieko ypatingo nėra, iš esmės. Tai yra prašymas. Dieve, išlaisvink mano šitą žmogų, jis pateko į tą kažkokią erdvę, kuri yra ne tavo.

-Kiek laiko trunka demono iš žmogaus išvarymas?

-Įvairiai.

-Ar jis gali trukti penkerius metus?

-Ir dešimt, ir dvidešimt. Kartais užtenka kelių sekundžių. Ką tai reiškia apsėdimas? Tos kategorijos yra – mes esam gundomi, gundomi esam absoliučiai visi, varginami galime būti daugiau mažiau, kai pristoja prie mūsų dėl tam tikro elgesio, dėl mūsų nuodėmių demonas arčiau sukasi ir mus kažkaip vargina. Gali būti apsėdimas, kai kažkokią kūno dalį užvaldo, paskui visą kūną. Paskui gali būti intelektualinis varginimas. Ir būna visiškas užvaldymas, kai dingsta asmenybės požymiai. Žmogus negali reikštis kaip asmenybė, paralyžiuojama jo valia arba paralyžuojamas pažinumo procesas labiau.

-Čia yra šizofrenija?

-Šizofrenija – tai asmens skilimas. Šizofreniją ne taip lengvai konstatuoja. Vėlgi, čia reikia į gydytojus kreiptis. Čia, žinai, labai lengva žmogui mesti šizofreniją, gydytojai to nedaro taip paprastai.

-Pagal diagnozę tai ne žmogaus skilimas, o…

-Asmenybės skilimas.

-…o nesugebėjimas reikšti jausmų, pažinimo sutrikimas.

-Ten labai daug požymių – ir haliucinacijos, ir ne haliucinacijos. Čia jau ne mano sritis, greičiausiai siunčiam žmogų, kad pasitikrintų.

-Ar egzorcistas gydo žmogų klausdamas?

-Ne, besimelsdamas. Klausimai gerai, aišku, kad žmogus išsigrynintų savo supratimą, savo tikėjimą, savo gyvenimo kryptį.

-Ar čia ir yra skirtumas, kad egzorcistas tiesiai prašo, o psichiatras klausia?

-Biškį vėjus pjauni.

-Aš tik bandau suprast. Galbūt.

Ar egzorcistas turi nuolat būti nuodėmės pažinimo procese? Nuolat bendraut su demonais?

-Kam su jais bendraut? Su Dievu bendraut reikia. Nuodėmės turi vengti ir maldos daugiau.

-O kaip juos pažint, tuos demonus? Tu turi juos pažint kažkaip. Pažinimas per save ateina.

Per praktiką. Bet nereikia pažint, kam juos pažint? Daug yra. Ką jūs – katalogą sustatinėsit? Paprašai, Dieve – patrauk. O per maldą labai jaučiasi, matosi, požymiai būna, tai ten jau nesuklysi, jeigu ten klasikinis – kalbos ar kiti požymiai būna, pasireiškimai, tai čia jau nesuklysi. Išoriniai požymiai būna.

-Nuodėmės pažinimas per gundymą turbūt ateina?

A.V.: Tu pasakyk, ką nors.

E.: Labai geri atsakymai ir aš neturėčiau tiek kantrybės. Reikia kalbėti apie tą patį angelų pasaulį. Tai irgi dalis Dievo sukurtas kūrinijos. Dievas sukūrė žmogų pagal savo paveikslą, viską, kas pildo šį pasaulį, kurį mes matom. Iš ko Dievas visa tai sukūrė? Iš nieko. Sukūrimas iš nieko atsiranda tik antroj makabėjų knygoj. Yra kūrėjas, kuris yra visa ko priežastis, bet kuris yra visiškai neįtakojamas to priežasčių ir pasekmių pasaulio, ir yra kūrinyja. Šitos kūrinijos dalis yra dvasinės būtybės, kurios galbūt yra labiausiai panašios į Dievą, čia galbūt reikėtų kreiptis į Tomą Akvinietį, kaip jis jas apibrėžia ir kaip jis jas apibūdina, čia Arnoldas galėtų kalbėti.

Kaip tobulas intelektas, angelas, jis akimirksniu atpažįsta. Kaip įvyksta savirefleksija, mes galime patys savyje pastebėti. Aš esu, tam tikram amžiaus tarpsnį aš suvokiu savo buvimą. Aš esu, yra kiti, dvasia už mane stipresnis, Kazimieras už mane silpnesnis. Šitaip vyksta pažinimas. Būdamas kartu su tėvu Arnoldu aš jaučiuosi saugus, kadangi jis yra policininkas, jo visi bijo, arba todėl, kad jis priklauso brigadai, ir jo irgi visi bijo. Šitoks iš lėto vyksta pažinimas. Ir aš renkuosi, ar aš būsiu milicininkas, ir aš vienaip ar kitaip save atpažįstu.

Dabar matydamas, tas yra stipresnis, tas yra silpnesnis, ir tas stipresnis skriaudžia silpnesnį, aš turiu kokias galimybes, jaustis pranašesniu prieš kitus, aš matau, kad tam tikra kategorija iki 5 metų, aš galiu mušt, spardyt ir daužytis ir jokios atsakomybės, bet tam turi dengti mano tėvas arba mano brolis banditas arba dar kažkas. Tuo tarpu angelas tai akimirksniu suvokia. Angelas suvokia – aš esu, yra kiti, yra vieni stipresni ir žino daugiau, yra kiti, ir yra materija, kuri man yra slėpinys. Su ja aš galiu žaisti arba aš nežinau, nes angelui materija yra slėpinys. Taip kaip žmogui angeliška būtis irgi yra slėpinys. Angelas akimirksniu supranta, aš nesu pats savęs priežastis, todėl yra tie du protokonceptai: galima žaisti su materija ir galima užduoti klausimui – ką tu galvoji? Nes angelas akimirksniu supranta, kad jis yra kūrinys, kad yra Dievas.

-Atleiskit, kaip visada bandau interpretuot – angelas yra savęs idealus atvaizdas?

-Ne, ne, jūs palaukit. Aš iki galo negaliu ištarti, kas yra, pavyzdžiui, mano vardas Romualdas. Kas tai yra? Aš atsiliepiu, kai sušunka Romualdai, Vacy, Zigmai, aš atsiliepiu, bet tai manęs neišsemia iki galo.

A.V.: Angelas net nėra tikrinis vardas.

E.: Angelas yra pasiuntinys. Bet Jobo apreiškime matai, kad jis kiekvieną žvaigždę vardu vadina. Bažnyčios tėvai tai skirdavo, kad Dievas, ką sukūrė, jis pažįsta kiekvieną būtį, nes jis yra jos autorius. Yra toks straipsnis tomistų, kaip tarpusavy kalba angelai. Aukštesnieji angelai apšviečia žemesniuosius, žemesnieji klauso aukštesniųjų. Tokia apskritai yra Dievo pedagogika, nes nepažeidžiama laisva žmogaus valia.

Gerti ar negerti šitą kavą, kurią turiu ant stalo, išpilti ant jūsų ar kaimynų vokiečių, nes nuo jų greičiau pabėgsiu, jie seni, aš galiu tam tikrus dalykus analizuoti, kaip man elgtis su šitu kavos puodeliu. Bet čia sėdi kapelionas, aš jam deleguoju autoritetą ir sakau: „Kaip manai, ką man daryt su šita kava?“. Arnoldas sako: „Geriau išgerk, neblūsk, nes kava yra skirta gėrimui“. Taip pat yra su angelu, taip pat su žmogum. Žmogaus koncepcijų vis mažėja, kol jų lieka dvi. Tada, kad nebūtų pažeista mano laisva valia, aš klausiu. Atsakymas būna ne kad daryk tą ar tą, bet duodama šviesos, kad aš galėčiau pasirinkti laisvai: ar mano tikslas sukelti skausmą, pavyzdžiui, jums išpurvinti marškinius, ir po to piktdžiugiškai krizenti, tai jau yra degradacija – aš patiriu džiaugsmą, todėl, kad kitam yra blogai, ar aš vis dėlto ramiai geriu kavą, tai ne per daug sveikas dalykas, Arnoldas geria arbatą, bet jis man duoda šviesos. Dievas visada duoda šviesą ir aukštesnieji angelai žemesniesiems visada duoda šviesą.

A.V.: Šitoj vietoj manęs klausia, ar čia nėra idėjų lygmuo.

E.: Čia ne idėjų lygmuo, čia yra egzistenciniai dalykai, bet mes netgi žmogiškame lygmenyje galime tuos dalykus labai paprastai analizuoti – ką aš renkuosi: ar aš renkuosi patirti džiaugsmo iš to, kad kitam suteikiu skausmo, ar aš beveiliju priimti tikro gyvenimo teikiamą skausmą – dėl to, kad, pavyzdžiui, jūs užpilsit tą kavą ant manęs.

Šitokie pasirinkimai visada egzistuoja, bet angelų pasaulyje tai vyko akimirksniu. Paskui reikia visada turėt omeny tai, kas yra Šventam rašte, pavyzdžiui, ne retorika tuščia, kad Dievas mirties nesukūrė, velnio pavidalu mirtis per nuodėmę atėjo į pasaulį. Pasirinkimas negyvenimo suponuoja ligas, visą tą skausmą ir viską, kas yra, bet Dievas prisiima visišką atsakomybę už savo kūrinį, todėl laikų pilnatvei atėjus jis įsikūnija, žengia į žmonių gyvenimą kaip žmogus, ir Dievas, ir žmogus. Čia paaiškėja, kad visas bažnyčios mokymas yra preciziškas, tikslus, jis visada turi labai aiškių praktinių pasekmių. Visada galima atsakyti, bet slėpinys išliks, nes ištartas pasaulis negali ištarti jo ištarusiojo taip, kaip pats buvo ištartas. Mes galime suprasti, bet supratimas ir žinojimas yra ne tas pats. Aš suprantu ir aš renkuosi, aš žinau ir aš manipuliuoju, aš žinau, kaip valdyti, todėl tas žinojimas yra labai reikalingas ir labai svarbus, bet jo yra labai aiškios ribos, žinojimo, viso to mokslinio pažinimo. Aš taip kalbus pats sau pačiam.

A.V.: Dėl to idėjų lygmens, čia yra Vakarų problema, čia materializmo tokio, tam dvasiniam pasauliui jis suteikia idėjų lygmenį, o šiaip mes užmirštam labai paprastą dalyką – kas ta materija yra apskritai. Jeigu rimti mokslininkai, kurie užsiima mokslu, tai vėl – kas ta materija? Jeigu egzistuoja tokie elektronai, reikia paklaust fizikų. Jie čia sukasi dideliu greičiu, kodėl čia kieta, čia ne taip kieta, čia visai nekieta? Kaip būna materija? Visai kitokie lygmenys, jie neturėtų gluminti. Atvirkščiai, mus turėtų gluminti, kodėl čia egzistuoja viskas.

-Bet neinterpretuodamas turi Šventąjį Raštą priimti pažodžiui. Kaip Kierkegaardas sakė, turi atlikti šuolį į tikėjimą, ar ne? Kažkur praleist priežastingumo ryšį.

-Yra įvairūs Šv.Rašto analizavimo metodai, bet Katalikų bažnyčia priima lateralinį, t.y. raidinį metodą, tik aiškinamos prasmės, ne per daug simbolikos, priimi tikrąja prasme, kaip jis ir buvo parašytas. Buvo čia, protestantų teologijoj daugiau, numitinti Šventąjį Raštą, čia daug mitų, tą aną, figūrų. Yra Šv.Rašte, be jokios abejonės, yra figūrų, bet yra tas egzegezės mokslas, kad negali Šv.Rašto taip lengvai paimt ir aiškint. Kiekviena knyga gimė dėl kažko tai, bet kita vertus, kiekivenos knygos gimimas, sakysim Senojo Testamento, tuo metu daugeliu atvejų buvo net neatpažintas, kokį sąlytį turi su Kristumi, todėl visos Šv.Rašto Senojo Testamento knygos interpretuojamos tik Kristaus šviesoj. Ir jeigu atskirai ištrauki ir bandai interpretuot, jos praranda savo prasmę, įgauna klaidingą prasmę.

-Tai yra kelias iki to, kol atėjo Išganytojas?

E.: Taip.

A.V.: Taip. Ir įvairūs dalykai labai įdomu – per istorinius įvykius, paimk bet kurį, jie kvietė tautą sugrįžti nuo visų savo niekdarysčių ir taip toliau, ir taip toliau, bet tos visos figūros, Amžinoji Jeruzalė, kitos, tuo pačiu turi sąryšį su Kristumi. Kaip ėjimas į Kirstų. Kas galėjo pagalvoti, ką kalba Izaijas – ateis mano pasiuntinys, tas, kuris neužgesins dagčio, nenulauš šakelės. Prieš 700 metus kas galėjo pasakyti pagalvoti, kaip ten bus. Ką tai reikš? Kas? Kristus?

Labai daug detalių Senajam Testamente. Kodėl Sandoros skrynia buvo uždengta dviem cherubais, cherubai stovėjo viens prieš kitą, ta vieta buvo vieną kartą per metus buvo šlakstoma krauju. Buvo toks žodis vartojamas, caporet, tik paskui, kai Jėzus atėjo, buvo ištarta, kad caporet yra susitikimo vieta su Dievu. Caporet tampa Jėzaus asmuo. Kada buvo Sandoros skrynia pagaminta, sunku labai būtų pasakyt laiką ir staiga Jėzus būtent yra susitikimo vieta su Dievu. Sandoros skrynia yra sukalta, kaip galim įsivaizduot, įdėta Tora tenai, ne Tora, Dešimt Dievo įsakymų. Ir viskas.

Žmonės dažnai supranta ikonografiškai tikėjimą ir ateistai dažnai, kovodami už savo „nieko nėra“, pasitelkia tokį įvaizdį kaip diedukas, sėdintis ant debesies. Aš maždaug nujaučiu tų Šv.Rašto žodžių prasmę, ką bandoma pasakyt, tačiau jūs sakot, kad bandyt tai paaiškint paprastais žodžiais yra materializmas. Galbūt toks neleidimas interpretuoti ir yra Bažnyčios krizės, kad kunigais yra mažai norinčių tapti, priežastis?

Čia tik Vakarų bėda, Vakarų pasaulio, kuris nesudaro daugumos pasaulio. Aš taip drįsčiau teigti. Žmogui reikia tikėjimo ir žmonės tiki. Europoj gyvena 300 milijonų gyventojų ir Šiaurės Amerikoj 300 milijonų. Su Kanada dar daugiau šiek tiek. Aš kalbu čia apie tuos, kurie galvoja, kad viską žino. Technologinė revoliucija XIX amžiaus, čia labai daug priežasčių, kodėl atsirado toks mąstymas. Tie teosofiniai dalykai taip padarė, kad žmogus tarėsi kažką žinąs, plius yra tas gnosticizmas, su panteizmu jis dabar susijęs, ir jis atgijęs dabar yra, kad viską galima pažinti ir viską galima paaiškinti. Ten yra tokia niūeidžinė situacija. Iš tikrųjų nei tu čia pažinsi, nei tu čia paaiškinsi. Nenoras pripažinti proto ribų, reiškia… Popiežius tą patį rašo, kad tai yra šėtoniška laikysena pačiam atseit susikurti ir save atgimdyti, atkurti tokią prarasto rojaus oazę.

E.: Kaip tas rojaus atrodo, turbūt matėt tą nuotrauką, apkeliavo visą pasaulį, du transvestitai apsivedė, vienas buvusi moteris, o kitas yra buvęs vyras. Jie apsivedė, gili meilė ta transvestitinė, jie įsigeidė vaikų, kadangi jų organai vis dėlto funkcionuoja, ką darysi, jie pasidarė tą vaiką, bet vaiką gimdė tėčius. Ir labai įdomu, tėtei nėra kada nusiskusti, nors jis yra mama, barzda apžėlęs, nes hormonai padaryti, ir jis krūtim žindo vaiką. Tai yra košmaras iš tikrųjų, bet tai neprieštarauja įstatymams. Tai šita paradoksali šeima, kur viskas yra under control, jis nenorėjo būti vyras, jis norėjo būti moteris, ir taip toliau, tai yra kraupoka pažinimo alegorija.

Tarp žmonių nėra likę savaime suprantamų dalykų. Ką žmogus gali atpažinti protu ir ką Aristotelis atpažino – kad yra absoliutas, visų priežasčių priežastis, bet kaip asmuo jis apsireiškia žydų tautoje. Bet protu galima atpažinti Dievo buvimą, galima atpažinti, kad aš nesu pats savęs priežastis. Tai labai paprasta – aš nebuvau suteneris, kuris suvedė savo tėvą su motina, aš tame nedalyvavau. Tu gali kiek nori postringauti apie reinkarnaciją ir visa kita, bet tu vis tiek grįši į tą patį išeities tašką – į pačią pradžių pradžią, šaltinį, meilės šaltinį, tu visada grįšį prie Kūrėjo ir kūrinijos. Ir tada – ar jis sukūrė ir paliko, užsikniskit maždaug, ar jis vis dėlto labai aktyviai dalyvauja. Pažiūrėkit pačią gundymo pradžią – Dievas sako: nuo šito medžio nevalgysi, nes mirte numirsi. Teisingai, bet yra dar kita versija ir velnias, aukščiausias angelas, kurio pašaukimas duoti šviesą, jis pradeda kalbėti. Užuot davęs šviesą, jis sako: „Ar iš tikrųjų Dievas jums uždraudė valgyti nuo visų sodo medžių?“. Tai reiškia, jeigu tu nevalgysi nuo to draudžiamo medžio, galima sakyt, kad tu nevalgai nuo niekur. Jis yra prieštarautojas, šitas žodis jį tiksliausiai atspindi. Nes Dievas nenaikino savo kūrinių. Dievas pasakė – nuo to medžio nevalgysi, tokios yra priežastys. O kitas sako priešingai: jeigu tu nuo jo nevalgai, reiškia, tu iš viso nevalgai. Reiškia, visa kas yra, tarsi neverta. Čia tokia banali priežastis.

A.V.: Ir tęsiasi ta istorija.

E.: Nuodėmė savo esme yra žiauriai banali, neįtikėtinai banali. Ji neturi savyje turinio.

A.V.: Tik reklama jos gera, o vaisiai visada blogi.

E.: Blogis savyje – prieštarautojas. Kai tik nebeturi kam prieštarauti, jis nebeturi jokios pozityvios naujienos.

A.V.: Aišku, pavyzdys žiaurus, bet kaip savižudybės atveju – žmogui tarsi siūloma išeitis, bet tai jokia išeitis, tai yra pražūtis. Čia panašiai su kiekviena nuodėme: kontekstas ir popieriukas reklaminis gražus.

-Ar jums teko laidoti savižudį?

-Teko, ir nemažai.

-Ar tai tinkamas kompromisas Bažnyčiai?

Anksčiau nelaidodavo, dabar laidoja. Dabar kitoks požiūris. Požiūris, kodėl jis prarado tą viltį, kaip jis atėjo į tai. Vis tiek, tai yra sutrikimas. Daugeliu atvejų galima žiūrėt, kaip į labai rimtą sutrikimą. Už tai ir krikščionis ir prarado viltį, tai arba psichinė liga, arba kažkieno kito įtaka, žinai. Nes šiaip žmogus vis tiek bando gyvent ir spręst savo problemas.

-Pernai jūs rašėte laišką, kad blogas dalykas, bloga praktika yra leisti tokius festivalius kaip „Velnio akmuo“. Ar tai nėra tik kažkoks grožio supratimas, nes ir Viduramžių, ir Renesanso mene yra vaizduojama mirtis, demonai.

Bet ten jais nebuvo grožimasi ir Renesanse ne viskas buvo krikščioniška. Mes nesuvokiam kito dalyko. Tarytum paliekam tokią erdvę, lyg neutrali erdvė, o čia visą gyvenimą vyksta dvasinė kova ir nėra tos neutralios erdvės.

Ypač simbolių kalba. Simbolių kalba išreiški kažkokį turinį, reiškia, išreiški esmę. Ir viskas, ta išraiška turi savo jėgą ir galvoti, kad tai yra žaidimas, yra neutralu… Valstybė uždraudė naudoti tiek nacistinius, tiek komunistinius simbolius. Kodėl? Viso labo tai galėtų būti gražus pasižaidimas: tu išsipaišai žvaigždę, aš išsipaišau svastiką, pasimėtom mes čia kokiais akmenukais ir visai nieko, ne? Kodėl uždraudė? Nes tai turi tam tikrą savo krūvį, angažuotumo, su kuriuo nėra ko žaisti. Dvasinėj kovoj velnio ženklai turi savo angažuotumą, ne tik informaciją, bet ir dvasinį krūvį. Tu galvoji, kad žaidi, kaip ir spiritizmo atveju. Jis galvoja, kad žaidžia, pasiima adatėlę, pasipaišo tas raides ir galvoja, kad jis pasižaidžia, labai įdomu, kaip ta adatėlė juda, kažkas atsiliepia ir tu pasižaidi, ir, atrodo, tuo pasibaigia, bet tuo nebepasibaigia. Tu patenki į visai kitą dimensiją ir ta dimensija tęsiasi, tu esi kontakte su ja.

-Jeigu jie tikrai, sąmoningai maištauja prieš Dievą. Jeigu kažkas nupiešia velnią, jis gali ir demoną simbolizuot.

-Ir tai nėra gerai. Aišku, jeigu tu sąmoningai kvietiesi, kur kas rizika didesnė, kai nesuvokdamas, galbūt mažesnė, bet ji vis tiek išlieka. Tą jau ir patirtis rodo. Reikia suprast, kas tai per muzika. Muzika yra labai sudėtingas procesas, čia reikia psichologų paprašyt komentaro, bet apskritai jeigu literatūra labai stipriai veikia, bet veikia tiek, kiek rašytojas sugeba tau paliesti protą ir jausmus, o muzikoj veikia viskas, veikia dažniai, kiekvieną tavo lastelę veikia, veikia ritmas, veikia informacija, kurią neša žodžiai. Labai platus muzikos veikimas ir jeigu jis susietas su tam tikru turiniu… Ir pačios muzikos kilmė, dabartinės estradinės muzikos, kokie dažniai, kam jie atstovauja, tai galima palyginti su įvairiais šamaniniais ritmais ir taip toliau, žinai, čia. Nesaugi erdvė visiškai. Švelniai tariant. Žinant, plius, kad kai kurių ansamblių nariai sudaro tikras sutartis su Šėtonu, kad jiems sektųsi, rašo atvirkštinius tekstus, atvirkštinė muzika ir taip toliau. Mums tik tai atrodo žaidimas, bet tiems, kurie tai daro…

-Jeigu tai yra jų tikslas, bet jeigu aš pradėsiu skaityt žodžius atvirkščiai tik todėl, kad jie man keistai skamba, jeigu aš neturiu blogos intencijos, tai nėra kažkas. Kaip ir ta muzika – jeigu žmogus neturi blogos intencijos, jis nesiekia maištauti…

-Bet jis gali tapti suklaidintas paprasčiausiai.

-Taip, visur. Dar – kai mes tarėmės dėl interviu, jūs klausėte, kaip vadinasi mano puslapis, man pasirodė, kad jūs skeptiškai žiūrite į pavadinimą „Uroboras“.

A.V.: Edmundas tau galėtų daugiau paaiškint. Čia grynai okultinis ženklas yra iš tikrųjų.

E.: Aš galėčiau paaiškinti nuo tokių sveiko proto dalykų. Aš kažkada paskambinau gamtininkui ir paklausiau, ar gali gyvatė pati sukąsti savo uodegą. Negali. Toliau kas yra – gyvatės burnoj yra nuodai, dabar ji sukandusi save nužudo. Nuryt ji savęs negali. Iki tam tikros ribos galbūt techniškai sugebėtų. Tai nėra amžinybės simbolis. Aš sakyčiau, kad tai labiau pragaro simbolis.

-Čia su ta prielaida, kad ji gali ėst save ir iš savęs augt, kas yra neįmanoma.

E: Tatai yra neįmanoma, bet kaip pragaro įvaizdis, aš manau, jis pakankamai teisingai atspindi. Arba panteistinio pasaulio modelį atspindi pakankamai gerai, geometrijoj tai būtų Mobijaus lapas, kaip savyje uždaryta kūrinija. Bet viso labo tai geometrinė figūra, ją įdomu labai analizuoti, bet jeigu analogijos būdu, ši paradoksali figūra, Mobijaus lapą žinot, ar ne? Paimkite juostą, persukite 180 laipsnių ir suklijuokite galus. Šita figūra turi tik vieną paviršių ir tik vieną briauną. Pradėję brėžti per briauną, jūs sugrįšite į tą patį tašką. Pradėję dažyti, jūs nudažysite visą figūrą. Pradėję ją išilgia kirpti, gausite du kartus ilgesnę figūrą, susisukusią 360 laipsnių. Dar kartą kirpdamas, jūs gausite du tarpusavyje susikabinusius apskritimus ir jie bus persisukę 180 laipsnių kiekvienas. Taip galima tęsti begalybę.

A.V.: Sufalsifikuota amžinybė, taip galima sakyt. Šitoj vietoj labai sudėtingas kalbėjimas yra, tai yra gnosticizmas, ateinantis iš labai toli, krikščionybės pradžioje tas gnosticizmas jau buvo. Ką tai reiškia? Kad galima viską pažinti. Tas dalykas ateina iš panteizmo, iš panteistinės sistemos, iš Rytų ateina, kinų, in-jang, dvi būtys, paskui tas pats krišnaizme. Ką reiškia panteizmas? Kad ir čia dievas, ir čia, ir aš galiu pereiti, ir todėl tas simbolis gyvatės, kad ji pati save rydama atgimsta kaip feniksas iš pelenų, tuo tarpu krikščioniškas mokymas visai kitas yra. Tai yra kūrinys. Tai yra viso labo kūrinys, aš irgi esu tik kūrinys, Dievas yra visai kas kita ir pas Dievą aš galiu ateiti tik paties Dievo vedamas. Čia yra esminis skirtumas.

E.: Dievas dalinasi savo dieviška būtimi su savo kūriniu.

A.V.: Labai geras klausimas apie Šventąją Dvasią – būtent Šventoji Dvasia, kuri man suteikiama per krikštą, ji įgalina mane su Dievu bendraut, kitaip tarp kūrinio… Katinas gal irgi tau ką nors sako, pavyzdžiui, bet išskyrus miaukimą nelabai ten supranti, ką jis pliurpia. Gal šitas puodelis ir ką nors šnekėtų, bet čia iš vis nieko nesigirdi.

E.: Todėl pasižiūrėkim, Bhagavadgyta. Bhagavadgyta yra ištariama Krišnos labai dramatišku metu – Kauravo armija, Pandavo armija ir Arhuna, pandavų lyderis, pamatęs giminės kitoj kariaujančioj pusėj, Arhuna atsisako kariaut, o Krišna yra jo važnyčiotojas. Ir tada Krišna apreiškia jam savo kosmines formas, demono pavidalu jis parodo, kad jis praris ir vienus, ir kitus, taip sakant, juos suvirškins. Jis sako, tai buvo apspręsta, buvo aukso amžius, buvo sidabro…

-Nėra gėrio ir blogio perskyros?

E.: Nėra perskyros. Žmogaus gyvenimo tikslas – atlikti savo pareigą toje situacijoje, kuri yra. Bet iš tikrųjų jis meluoja, jis tai primeta, tarsi nebūtų pasirinkimo. Mašina užsukta, pasaulis sensta, sendamas kvailėja ir vyksta pakrikimas. Kali Juga, per Kali Jugą po to ateis Kalki avataras… Aš čia iš visų pusių graibalioju, bet bendrai būtų taip. Ir paskui didžiulis tas skriejantis demonas užmigs, paskui jis atsibus ir viskas vėl bus kuriama iš naujo. Po Pralajos vėl bus aukso amžius, vėl bus sidabro amžius ir tas kruvinas žaidimas tęsis be galo, be krašto.

Antradienį „Urobore“ – interviu su psichiatru Raimundu Alekna.

Tomas "Arbūzas" Bazys daro galeriją.

Liepos 23-25 dienomis Lietuvoje trečią kartą stuktels festivalis “Spartakiada” – su futbolu, tinkliniu, krepšiniu, stalo tenisu, gyvom grupėm ir masiniu dydžėjų bendruomenės apsikabinimu. Dėl to DJscene.lt redaktoriaus, “Spartakiados” organizatoriaus Tomo “Arbūzo” Bazio klausiam klausimų.

-Festivalio ir sporto šventės junginys – keistas dalykas. Kas „Spartakiadoje“ eina pirmiau – muzika ar sportas?

-Žinoma, kad pirmiausia muzika. Pirmojoj „Spartakiadoj“ sportas buvo tik švelnus prieskonis. Dabar jis kiek stipresnis, bet muzika lieka ir liks pirmoje vietoje.

-Kaip susiklostė tokia keistenybė? Ar žaidė vyrai futbolą ir kažkas nusprendė atsinešt pafus?

-Tiesą sakant, kiek pamenu, idėja gimė su Giedrium Šuminu žaidžiant kažkurią „Fifa“ ant PC: o kodėl niekas nežaidžia futbolo festuose? Taip, mes akcentuojam sportą, bet tai gal taip pastebima, nes tai išties įdomu ir patrauklu, priešingai nei tiesiog siūlymas būti kartu, mėgautis amžinybe ar linksmai ir jaukiai leisti savaitgalį.

-Ar sugalvoję įsipareigojote kuriam nors muzikos stiliui?

-Kaip ir visas „DJScene“. Įsipareigoję tai muzikai, kurią mylime ir kuria tikime. O kadangi visi esame ganėtinai plačių pažiūrų, tai vieno stiliaus kaip ir nebelieka…

-Pagal kokius kriterijus šiemet muzikantus ir atlikėjus atrinkinėjot?

-Kaip ir visi renkasi – jauti širdimi ir žiūri į piniginę. Na, dar vienas svarbus veiksnys – laikas. Deja, tačiau visų kuriuos norėtumėme matyti negalime sutalpinti į dvi paras ir tris scenas – tiesiog per mažai paroj valandų. Todėl kartais teko tiesiog traukti burtus.

-Man visada atrodė, kad DJscene yra elektroninės ir elektroninės šokių muzikos bendruomenė. Kaip festivalio sudėty atsirado hiphopiški, urbaniški MC Kemo, kvietėt Sunsay, kurie neatvyks, nes negavo vizos, ir Jahcoozi?

-Visų pirma festivalis nėra Djscene portalas. Djscene ir apie sportą nieko nerašo, nors tikrai visi domimės. Iš kitos pusės, Jahcoozi – tiksliai atitinka tavo apibūdinimą – elektroninė šokių muzika. Juk elektroninė šokių muzika nėra vien tik 4×4 ritmas, Jahcoozi puikus to patvirtinimas. O Sunsay, tai festivalio organizatorių, tarp kurių ne vien Djscene, fetišas.

-Kodėl šiemet jūsų kampanijoje labai daug užuominų į kitus festivalius?

-Užuominų tikrai nėra daug (lipdukuose ir iš 9 variantų tik trijuose), o tos kurios yra tiesiog žaismingiau parodo, kuo mes kitokie.

-O kokiom sporto šakom tu užsiimi?

-Aš esu tinginys ir sportu domiuosi kaip žiūrovas.

-Žaidi Playstation?

-Ne, turiu Wii, žaidžiu tenisą. Grand Slam.

1. Prašau trumpai apibūdinti projektą e-rinka.lt?

„E-rinka“ tai interneto rinkų tyrimo duomenų atvaizdavimo sistema, kurioje surinkti ir surūšiuoti penkių Google sistemų pateikiami duomenys. Šiuo metu atlikti 67-ių interneto rinkų tyrimai. „E-rinka“ suteikia galimybę geriau suprasti jau esamus vartotojų poreikius internete konkrečiam produktui ar paslaugai.

2. Kaip kilo idėja sukurti e-rinka.lt? Kodėl? Kas paskatino?

Interneto rinkos tyrimus atliekame nuo 2008 m. rudens. Atlikus virš 30-ies skirtingų interneto rinkų tyrimus pastebėjome tendencijas, kurių neįmanoma buvo pamatyti žvelgiant tik į vieną rinką. Daugeliu atveju Užsakovų įsivaizduojamas rinkos vaizdas internete visiškai skirdavosi nuo realaus, taip pat buvo atrandama šokiruojančių rinkos nišų, kur paklausa buvo milžiniška, o pasiūla visiškai skurdi. Pavyzdžiui online filmų ieško daugybę žmonių, tačiau nei vieno legalaus portalo Lietuvoje kolkas nėra. 2009 m. gruodį, kilo mintis pasidaryti 50 didžiausių interneto rinkų tyrimą ir sužinoti, kuriose rinkose jau yra susiformavę didelį vartotojų srautai, kokie šių vartotojų poreikiai, koks sprendimų pasiūlos kiekis ir pan. Iš pradžių tai darėm savo reikmėm, tačiau pamatę darbo apimtis, pradėjome ieškoti panašių sprendimų, kurie galėjo sutaupyti mūsų laiką ir pinigus. Yra daug programų padedančių susirinkti ir susirūšiuoti Google duomenis, tačiau jau surinktų duomenų paketų, su kuriais galima būtų dirbti, deja nebuvo. Tyrimo – sistemos „E-rinka“ idėja gimė 2010 m. vasarį. Peržvelgiau rinktų tyrimų ataskaitas ir pamačiau, kad šiuos duomenis galima sistemizuoti ir pateikti, patogiame formate. Didžiausia paskata ir tiklas buvo – kaip per 5 minutes sužinoti apie ištirtos interneto rinkos potencialą naujam ar jau egzistuojančiam verslui internete. Anksčiau tai pavykdavo padaryti maždaug per 1-2 val. turint tyrimo duomenis, o vienos rinkos tyrimui paruošti prireikdavo net kelių dienų, tačiau dabar tai galima padaryti per porą minučių.

3. Ar buvo kuriamas unikalus produktas? Ar yra analogų užsienyje?

Taip, tai unikalus produktas. Nieko panašaus nepavyko rasti nei Lietuvoje, nei užsienyje. Kaip minėjau anksčiau – yra daug programų padedančių atlikti raktažodžių analizę, tačiau nebuvo sprendimo, kurio pagalba galima būtų gauti jau „sukramtytą“ informaciją ir ją tiesiog pritaikyti versle. Be to renkant pačiam informaciją ir neturint patirties – dažniausiai surinkta informacija būna bevertė, nes interpretuojama pagal informcijos rinkėjo sukauptas žinias. Dažniausiai daug laiko ir energijos yra išvaistoma rinkos poreikių vaizdui susidaryti ir visiškai neskiriama laiko šių duomenų pritaikymui savo versle.

4. Kiek žmonių dirba prie projekto? Kokių įgūdžių reikėjo projektui sukurti ir paleisti?

Prie projekto nuo jo idėjos iki dabartinio įgyvendinimo dirbo 23 žmonės. Prireikė 6 mėn., kad sugalvota idėja taptų realybe. Įgūdžių reikėjo įvairų: inžinerinių, marketingo, Google sistemų išmanymo, SEO ir PPC patirties, bankinių atsiskaitymų, programavimo, sistemų projektavimo ir dokumentavimo, dizaino ir maketavimo, video gamybos, meninio piešimo, social media, turinio kūrimo, viešųjų ryšių, projekto valdymo ir kt.

5. Ar tai yra Jūsų pagrindinė veikla? Kuo užsiimate be šio projekto? Kokios srities specialistai esate?

„E-rinka“ papildoma veikla – produktas. Ateityje projektą planuojame vystyti, kaip atskirą kompaniją. Pagrindinė INTERNET IDEAS veikla Lietuvoje yra konsultacijos - tinklapių optimizavimo paieškos sistemoms (SEO) ir interneto rinkų tyrimų klausimai. Taip pat INTERNET IDEAS yra viena iš „WEB Akademijos Klubas“ - interneto profesionalų ir mėgėjų klubo įkūrėjų. 2009 m. kartu su INFOBALT asociacija suorganizavome didžiausią webinarą (seminarą transliuojamą internetu) Lietuvoje (http://tv.infobalt.lt). Esame interneto projektų vystymo specialistai, šiuo metu daugiausiai dirbame SEO srityje.

6. Su kokiais didžiausiais iššūkiais susidūrėte iki projekto starto?

Projekto starto metu – didžiausias iššūkis buvo – ar būsime pajėgūs surinkti užsibrėžta duomenų kiekį, tuo metu apie jokią programinę sistemą net nebuvo galvojama, ir kaip sugebėsime tokį milžinišką informacijos kiekį suvaldyti. Mums tai pavyko ir net viršijome savo užsibrėžtus tikslus.

7. Kokią pasirinkote projekto įvedimo į rinką strategiją? Kodėl? Kiek truko pasiruošiamieji darbai?

Strategija paprasta – pradžioje problema, vėliau sprendimas. Pirmoji projekto stadija prasidėjo nuo interneto svetainės www.arverta.lt atidarymo, kurioje buvo klausiama lankytojų „Ar verta kurti verslą internete“ ir su kokiomis problemomis tenka susidurti, kaip mąsto nepatyręs interneto verslo kūrėjas. Pasiruošiamieji darbai truko daugiau nei 3 mėnesius. Iki starto Facebook portalo grupėje „Ar verta“ turėjome daugiau nei 1000 bendraminčių.

8. Kaip sekėsi projekto įvedimas į rinką - startas?

Iš tikrųjų labai puikiai. Partnerių dėka pasiekėme labai tikslinį lankytojų srautą. Tikėjomės nedidelio skaičiaus registracijų, nes tai nišinis produktas, skirtas dirbantiems internetiniame versle ir planuojantiems verslą internete. Rezultatai viršijo lūkesčius. Per pirmą savaitę turėjome daugiau nei 800 užsiregistravusių interesantų.

9. Kokias, Jūsų nuomone, didžiausias klaidas padarėte startuodami? Su kokiais sunkumais susiduriate dabar?

Viena iš klaidų – startavome per vėlai. Pirma starto data buvo planuota balandžio mėnesio viduryje, tačiau startavome vasaros pradžioje. Šiuo metu didžiausias sunkumas su interneto rinkos tyrimų nauda nesusidūrusiems žmonėms parodyti šio produkto vertę. Tai naujas produktas, reikalaujantis didesnio vartotojų suvokimo ir patirties internete. Išvada - poreikis yra, bet potencialūs vartotojai dar apie tai nežino, o jeigu ir žino nesuvokia kur ieškoti sprendimo. Manau, kad keletas sistemos patobilinimų, sėkmės istorijos ir atitinkama viešųjų ryšių strategija turėtų išspręsti šią problemą.

10. Iš ko gyvena projektas? Koks verslo modelis?

Projekto pirma stadija buvo vystoma iš įmonės ir pirmųjų partnerių lėšų. Produktas skirtas verslo segmentui, tiksliau internetinio verslo savininkams ir planuojantiems verslą internete.

11. Kokie projekto plėtros planai? 1 metų? 3 metų?

Yra suplanuotos keturios projekto plėtros stadijos. Šiuo metu projekto vystymui ieškomi finansiniai partneriai, planuojami antro etapo darbai. Deja, prisidengdamas komercine paslaptimi, daugiau informacijos šiuo metu atskleisti negaliu.

12. Pabaigai norėčiau viešai padėkoti visiems prisidėjusiems prie projekto „E-rinka“sukūrimo. Be Jūsų nuoširdaus darbo tai nebūtų įvykę.

Edgaras Andriūnas

Birželio 24 dieną 19 val. „Menų centre“ (daukanto g. 28) bus atidaryta dviejų jaunosios kartos menininkų paroda „Kintamumo žymės“.  Paroda kalba apie kintančias struktūras, formas, žmogaus ir jo aplinkos bei daiktų transformacijas. Audrius Šidlauskas transformacijų suvokimą išreiškia naudodamas fotografijos techniką, tuo tarpu Edgaras Andriūnas pristato šiai tematikai sukurtus tapybos darbus. Abu menininkai dirba kartu, nagrinėja tas pačias tematikas ir siedami skirtingas technikas siekia išvystyti, autorių teigimu, iki beprotybės sukrečiančius vaizdus. Nors abu menininkai yra jaunosios kartos atstovai, tačiau kartu jie stengiasi parodyti savo požiūrį į kūrybą bei jos pateikimą žiūrovui. Siūlome interviu su autoriais.

Gintarė Žitkevičiūtė. Kaip pradėjote kurti, kodėl pasirinkote būtent tapybos ir fotografijos technikas?

Edgaras Andriūnas. Tapyba – tai beveik visas mano gyvenimas. Aš ties ja gyvenu, ties ja alsuoju, ties ja prabundu, džiaugiuosi. Ji užima daugiausia mano laiko. Jei jos nebūtų, aš būčiau tiesiog pilkas žmogus. Mano tėvai nebuvo menininkai, bet jie gana anksti pastebėjo, kad turiu meninių įgūdžių. Vidurinėje buvau visiškai negabus tiksliesiems mokslams: matematikai, fizikai bei chemijai. Jei atsakymą reikėdavo gauti skaičių, man išryškėdavo kažkokie neaiškūs simboliai. Baigęs vidurinę jau tvirtai žinojau, kad stosiu į tapybą. Buvau tikras, kad tikrai įstosiu į Dailės Akademiją.

Audrius Šidlauskas. Nelaikau savęs fotografu, nes tai nėra mano darbas, esu daugiau stebėtojas, tyrinėjantis žmogų ir aplinką, kurioje jis egzistuoja. Fotografija gan vėlai atėjo į mano gyvenimą, o gal tai paveldėjau iš savo tėvo, nors jis daugiau buvo šeimos fotografas. Manau ne aš pats pasirinkau fotografiją, bet fotografija pasirinko mane.

Audrius Šidlauskas

G.Ž. Kokia jūsų nuomonė apie kūrybos situaciją Lietuvoje?

A.Š. Manau, jog Lietuvoje yra daug gabių, talentingų žmonių, bet jiems sunkiau čia save ralizuoti ir išreikšti. Šneku apie galimybes mokytis, tobulėti ir siekti savo tikslo, o deja žmogus yra suvaržytas, suvaržytas ne savęs bet aplinkos. Nesu materialistas, bet pašneket galima ir apie pinigus, apie nesvietiškas kainas už mokslus ir kokios perspektyvos laukia juos užbaigus. Juk netik reikia sumokėti už mokslus, bet ir pačiam įsigyti įrankius su kuriais dirbama. Aišku išsisukti iš kiekvienos keblios situacijos taip pat yra menas, nereikia nuleisti rankų, reikia judėti pirmyn.

E.A. Pusėtina, manau jauniems yra sunku prasimušti tarp vadinamų senųjų nusistovėjusių grandų. Kai kada pamanau, ką išvis čia darau, gal važiuoti kur toliau…

Audrius Šidlauskas naudoja fotografijos techniką

Edgaras Andriūnas perteikia mintis tapyba

G.Ž. Apie ką kalbės eksponuojama paroda? Parodoje dalyvaujate dviese, kodėl kuriate kartu?

E.A. Man patinka stebėti, kaip žmonių siluetai susisieja su fonu, bet kartu iš iškyla iš jo. Kintančios struktūros, kintanti forma. Aš noriu atkreipti dėmesį, kaip peizaže kinta apšvietimas, taip pat žmogus, jo forma. Manau, kad fotografijos ir tapybos sąsaja gali būti bendras dublis, žaidimas. Tapyboje tu matai, kaip viskas keičiasi, kiekvienu metu užfiksuoji ir gali tepti toliau. O nuotrauka — tai pastebėto motyvo užšaldymas.. Užfiksavai ir viskas, jis toliau niekur nejudės.

G.Ž. Kokie jūsų artimiausi planai?

A.Š. Artimiausi planai nėra tokie labai jau ryškūs, bet viziją jau turiu susidaręs, pasibaigus šiai parodai Kaune yra pamąstymų pratęsti „Kintamumo“ ciklą Klaipėdoje Edgaro gimtajame mieste, o paskui gal ir iki mano kaimuko Alytaus, tiesiog nesinori sustoti ties vienu tašku, juk nevisi turi galimybių atvažiuoti iš kito Lietuvos galo iki parodos.

E.A. Su savo draugų kompanija esam susibūrę į „Entrevue Art“ grupuotę, manau daug ką padarysime, esam potencialūs, jauno kraujo bei užsispyrę žmonės.

Ačiū už atsakymus, o visus susidomėjusius kviečiame į parodos atidarymą, paroda veiks iki liepos 24 dienos („Menų centro“ darbo laikas pirm.-penkt. 15-20 val.).

Nuo šių metų rugsėjo mėnesio dvi mamos – Ieva ir  Dalia – rašė man klausdamos, ką aš manau apie prieš maždaug metus duris atvėrusią nevalstybinę mokyklą “Žiniukas”. Teisybę pasakius, nelabai daug ką galėjau joms pasakyti: tik tiek, kad – kai lankėmės pas gydytoją – mačiau skrajutę, reklamuojančią šią mokyklą.

Po to sužinojau, kad mokyklą įsteigė mano klasioko, su kuriuo vis susikerta keliai, pažįstami, ir jis man atsiuntė nuorodą į tai, kokios mintys kilo žmonėms, steigiantiems nevalstybinę mokyklą Lietuvoje.

Dar vėliau – kaip dažnai būna – sužinojau, kad į tą mokyklą savo dukrą nuvedė ir vieni mūsų draugai. Kadangi tai yra tie draugai, kurie iš tiesų rūpinasi tuo, į kokias ugdymo įstaigas eina jų vaikai, susidomėjau!

Taigi vieną dieną pribrendau parašyti į pačią mokyklą ir paklausiau, ar atsakytų į keletą klausimų man ir mano tinklaraščio skaitytojams. Ponia Ingrida maloniai sutiko ir šiandien – mūsų susirašinėjimo rezultatas!

Dėkoju poniai Ingridai už atsakymus ir, tikiuosi, kad ne tik Ieva ir Dalia, bet ir dar kas nors iš skaitytojų ras šiame pokalbyje tai, ką norėjo sužinoti apie šią mokyklą…

Ačiū Jums už pokalbį ir linkiu sėkmės bei vizijos įgyvendinimo!

Galima pagirti “Dalkia” viešųjų ryšių specialistų darbą – rezultatas geras. Kita vertus, nesuprantu, kodėl paskui patys stebisi, kad niekas už dyką nerašo arba, kad konkurentai kompromatus užsakinėja.

Tačiau štai kalbant apie abu dienraščius ir naujienų agentūrą, to paties pasakyti tikriausiai nebūtų negalima…

Bent jau savigarbos turėtų savo klausimus sugalvoti…

Šiandien kalbiname vieną iš dviejų projekto įkūrėjų - Milda Mitkutę (kalba netaisyta):

Kaip vienu sakiniu apibūdintumėte tai, kas dabar yra manodrabuziai.lt?

Virtualus drabužių komisas internete, turintis itin stiprią moterų bendruomenę. (turime forumą, kur palaipsniui susiformavo gana galinga bendruomenė).

Kaip įrodymas - vienos šeimos iš Plungės nelaimė, kai jos namas sudegė ir jauna šeima liko be būsto, be daiktų, be pinigų. Tai forume pradėjo kurtis įvairių miestų mini bendruomenės, kur kiekvienas miestas organizavosi pagalbą nukentėjusiai šeimai. Per savaitę tai šeimai tiek visko prisiuntė mūsų portalo narės, kad po kelių savaičių jie galėjo gyventi vieninteliame nesudegusiame garaže su būtiniausiais baldais, drabužiais, kitomis reikmėmis. O maisto užteko bene mėnesiui, jei ne daugiau.

Hm.. gavosi ne vienas sakinys :)

Nuo ko viskas prasidėjo, kaip kilo mintis sukurti tokį portalą?

Prasidėjo visai netikėtai: per vieną vakarėlį pasiskundžiau draugui, kad turiu labai daug nebenešiojamų, bet dar labai gerų drabužių ir norėčiau sukurti tokį portalą, kur būtų galima keistis, parduoti ar dovanoti tokius drabužius. Tai mano draugas Justas sako: darom. Taip ir padarėm. Kitą dieną jis jau man skambino ir klausė, koks turėtų būti mūsų puslapio pavadinimas. Tai taip nerimtai kilusi idėja virto pakankamai rimtu projektu. Tiesa, idėja buvo/ yra nekomercinė - šiuo projektu siekiame paskatinti prasmingesnį vartojimą, norime, kad žmonės neišmestų savo drabužių, o juos perduotų kažkam, kam jų labiau reikia. Taip ir gyvuojam jau pusantrų metų ir portalo lankomumas vis auga.

Kiek žmonių dirba prie projekto? Kaip susiformavo komanda?

Įkūrėjai esame dviese: aš ir Justas Janauskas. Kadangi abu esame labai skirtingų sričių atstovai, tai labai lengvai pasiskirstėm funkcijomis. Justas atsakingas už portalo techninę dalį, daugiausia programavimą, partnerių paiešką užsienyje, o aš esu atsakinga už lietuviško portalo “veidą”, plėtrą ir priežiūrą. Mums labai pagelbėja ir savanoriai moderatoriai. Šiuo metu mums padeda dar 6 panelės, kurios prižiūri portalą, kad nariai laikytųsi taisyklių. Taigi, turime labai linksmą ir margą kompaniją :)

Tai nėra jūsų pagrindinė veikla - veikiau hobis?

Taip, portalas yra kaip ir trečioj vietoj. Abu dirbame, abu studijuojame, tad portalas lieka trečioje vietoje. Kai pamąstau, tai nesuprantu, kaip spėjam :) Bet ateities planuose yra atsiduoti tik portalui ir mokslams. Turime tiek daug idėjų, bet kol fiziškai nespėjame idėjų įgyvendinti. Bet vasarą daug kas turėtų keistis. O kol kas darbuojamės vėlyvais vakarais, Justas prasėdi ištisas naktis programuodamas. Taigi, dieną dirbam, mokomės, o vakarais prie portalo sėdim :)

Kiek laiko tam skiriate? Kuo užsiimate be šio projekto (kokios srities specialistai esate)?

Laiko skiriam pakankamai nemažai. Priklauso nuo darbo ir mokslo grafiko, bet vidutiniškai per dieną praleidžiam po kokias 5-6 valandas. Nors pastaruoju metu pati praleidžiu ir 7-8 val. Aš pati dirbu viešųjų ryšių srity (kuriam laikui padariau pertrauką, bet tuoj planuoju grįžti į šią sferą), studijuoju magistrą Vilniaus Dailės akademijoje, šiemet kaip tik baigsiu kultūros vadybos magistrą. Tolimesniuose planuose - doktorantūra. Labai vilioja mokslai :)

Justas dirba IT įmonėje (ERP, Produkto architektas), studijuoja informatikos doktorantūrą Vilniaus universitete, taip pat “dėstytojauja” čia. Taigi, Justas - technologija, o aš - komunikacija.

Kaip sekėsi startuojant? Kas jūsų nuomone davė didžiausią impulsą jūsų bendruomenės augimui pradžioje?

Startavom labai sėkmingai. Netgi anksčiau nei planavome. Prieš startuojant susitarėm su Justu, kad įkelsiu 100 savo nebenešiojamų drabužių, bet, pagalvojau, kad per mažai tiek, tai parašiau el. laišką visiems draugams, kad va startuosim ir draugai, reikia pagalbos: platinkit šitą žinią draugų tarpe ir patys būtinai patalpinkit bent truputį drabužių. Šis laiškas buvo skirtas tik draugų ratui, kad jie papildytų drabužių katalogą. Bet per porą valandų nuo laiško išsiuntimo apie mus jau parašė Delfi Gatvė, interviu ėmė Radiocentras, Opus 3 ir t.t. Tai, kaip sakau, startavom anksčiau nei norėjom. Pasirodo, draugai labai stipri jėga.

O tokį staigų impulsą, manau, davė tai, kad poreikis tokiam portalui jau seniai buvo, bet niekas to nebuvo padaręs (didieji skelbimų portalai nesiskaito, nes jie turi laaabai daug minusų). Be to, mūsų idėja labai draugiška, mes darome šį projektą kaip “draugas - draugui”, o ne kaip “verslas - vartotojui”. Todėl mūsų viena kertinių idėjų - nariams atsikratymas senais drabužiais turi būti nemokamas.

Kiek laiko truko pasiruošimas startui?

Jei teisingai pamenu, tai pasiruošimas užtruko apie porą mėnesių. Labai aktyviai dirbom: aš ruošiau portalo koncepciją, Justas ją įgyvendindavo techniškai. Taip per porą mėnesių labai aktyviai tardamiesi ir bendraudami prisiruošėme startui.

Kokias jūsų nuomone didžiausias klaidas padarėte startuodami? Su kokiais sunkumais susidūrėte?

na rimtų sunkumų kaip ir nebuvo. Manau, sunkumai prasidės dabar, kai mus pastebėjo “didieji”, nes kad ir kaip bebūtų, manau, jie į mus žiūri kaip į konkurentus. Bet tai labai sveika mums patiems - verčia nestovėti vietoje ir stengtis, atrasti laiko mūsų idėjoms įgyvendinti. Aš visada už sveiką konkurenciją. Vieną iš sunkumų galėčiau paminėti nesąžiningus narius, kurie apgaudinėja kitus narius pasisavindami jų pinigus/ drabužius. Kai kūrėme portalą, net nebuvo kilusi mintis, kad tokių apgavikų gali būti :) Naivūs mes buvome. Bet kiti nariai su mumis labai bendradarbiauja, siūlo įvairius patobulinimus, pageidavimus, išeitis iš susidariusių problemų, tai mes kartu su jais ir sprendžiam bėdas. Tiesą pasakius, puse funkcijų, kurios dabar yra portale, inicijavo nariai. Turime dar labai ilgą sąrašą, ką padaryti pagal narių pageidavimus, bet, kaip jau minėjau, laiko trūkumas neleidžia padaryti visko taip lengvai.

Ar matėte tokių projektų užsienyje? Ar rėmėtes jų pavyzdžiu, ar padarėte ką nors unikalaus?

Ne, nesirėmėme jokiu užsienio pavyzdžiu. Nors tai nėra unikali idėja. Kaip po to paaiškėjo, yra nemažai šalių, kur tokio pobūdžio projektas jau gyvuoja. Žinau, kad Estijoje yra labai stiprus portalas, kurio tokia pati idėja kaip ir mūsų. Bet mes patys netyrėm rinkos, neanalizavome konkurentų, nes, kaip minėjau, ne dėl pinigų viskas prasidėjo. Prasidėjo dėl to, kad mums tai įdomu buvo. Tad jokių SWOT, PEST ir panašių analizių nebuvo. Kaip aš pati sakau, mes visiškai atsitiktinai pataikėm ten, kur reikėjo, ir visiškai atsitiktinai aplinka mus išsuko taip, kaip reikėjo.

Ar tiesa, kad esate paleidę portalą ir užsienyje? Kur ir kaip ten sekasi? Kur dar planuojate plėstis?

Taip, esame paleidę projektą Vokietijoje. Ten jis labai sėkmingai vystosi. Taip pat dienų klausimas, kada startuosim Baltarusijoje, Didžiojoje Britanijoje. Taip pat vyksta puslapio vertimas Nyderlandams ir Čekijai. Čia startuoti planuojame po kelių mėnesių.

Išsilaikysite iš reklamos pajamų?

na mūsų portalo vienas iš prioritetų - nemokama terpė vartotojams. Kadangi mūsų tikslas yra skatinti prasmingesnį vartojimą, tai mes norime, kad visi žmonės turėtų progą “atsikratyti” savo nebenešiojamais drabužiais. Jei apmokestintume kažką, tai iškart nelygybė atsirastų. Kol kas planuojame gyventi iš reklamos pajamų. Dar yra gana smagių variantų, kaip galėtume draugauti su komercininkais. Bet.. kaip visada - nėra laiko rimčiau prie koncepcijos prisėsti. Bet prisėsim :) Bendrai dėl poreikio monetizuoti portalą, tai kažkiek pradedam apie tai galvoti, bet, kaip minėjau, tai tikrai nebus narių apmokestinimas. Šis projektas mums yra svarbus ne dėl pinigų, o dėl saviraiškos galimybių ir patirties: aš mokausi, kaip įvesti naują produktą į rinką, žaidžiu su marketingu, o Justas randa, kur IT srity tobulėti: optimizavimas, IT architektūra ir pan. Tai mes portalo dėka mokomės.

Iš patirties, ką patartumėte visiems norintiems kurti savo internetinį portalą - verslą?

Na mūsų atveju sėkmės faktorius buvo begalinis užsidegimas ir tikėjimas, kad idėja pasiteisins. Bet kuriuo atveju, internetinis verslas yra puiki terpė versliems žmonėms, neturintiems didelių finansinių investicijų. Patarčiau orientuotis į tokį verslą, kur turinio kūrėju yra pats vartotojas. Tai nereikalauja pernelyg daug energijos kaskart ieškant, ką įdomaus šiandien padaryti. Kai vartotojų daug, tai turinys atsinaujina nuolat ir tai išveža projektą. Žinoma, nereikia pamiršti, kad ne visada masė gali kurti kokybišką ir įdomų turinį, tad būtina ir tam tikra narių kontrolė.

Dar vienas patarimas. Jei esate tokie “žali”, kokie buvome mes pradėdami, KLAUSYKITE VARTOTOJŲ. Jie geriausiai žino, ko jiems trūksta. Bent mus mūsų nariai padėjo nukreipti ten, kur esame dabar.

Dansu Dansu: Kaip nueinanti krizė jūsų mąnymu paveikė reklamą, jei paveikė iš vis? Turiu omeny reklamos turinį – ne finansinius rodiklius.

Paulius Senūta (Not Perfect | Y&R): Nežinau ar krizė yra nueinanti, bet klientai yra atradę “new normal”. Tai reiškia, kad jų veiksmai darosi labiau planuoti. Kūrybiškai šis laikotarpis man atrodo niekuo nesiskiriantis nuo to, kurį turbūt, pats vadini iki “nueinančios krizės” kitais žodžiais – “krizė”. Iš principo tai “product porno” laikas – kažkas konkretaus ir apčiuopiamo. Tiesa sakant, po truputį girdisi, kad visi pavargo nuo “pigiau” ir “su nuolaida”, bet manau dar kurį laiką šitoje vietoje užtruksime.

Marius Petrukaitis (MILK): Kažkiek turbūt paveikė. Natūralu, kad svarbesni pasidarė trumpalaikiai, t.y. “išgyvenimo” tikslai, todėl didesnė biudžetų dalis buvo skiriama pardavimų skatinimui. Tiesa, kai kuriose kategorijose po gero pusmečio “akcijizavimosi”, nuolaidos, geresnės kainos ir “3 už dviejų kainą” ėmė nebeveikti, nes vartotojai greit atbuko nuo “ypatingų kainų” gausos ir jau nebereagavo į naujus pasiūlymus.

Kitas krizės požymis, ko gero, buvo tai, kad krizė tapo ir tema, daug minima reklamoje. Tiek “krizinių kainų” pavidalu promo kampanijose, tiek ir labiau įvaizdinėse kampanijose, siūlančiose specifinius sprendimus kriziniam laikotarpiui (pvz. SEB ir Omnitel).

Galmantas Sasnauskas (Ogilvy): Tiesiogiai paveikė. Teoriškai viskas turėjo pagerėti, bet panašu, kad begerėjant viskas komplikavosi. Turiu omeny reklamos turinį – ne finansinius rodiklius.

Andrius Verseckas (Lowe Age): Turinį paveikė tiek, kiek paveikė vartotojų ir užsakovų poreikius: drąsos mažiau, “bukvalumo” daugiau, reklamos vardan reklamos taip pat nelabai yra. nemažai žingsnių atgal: kartais gatvėje stabtelni ir pagalvoji “mačiau kažką labai panašaus prieš penketą metų”. Bet. Yra pavyzdžių, kur krizė privertė ieškoti naujų išraiškos būdų, ir, pasirodo, gera reklama nebūtinai turi kainuoti ketvirtį milijono, o TV klipas nebūtinai turi būti 30 sekundžių trukmės.

Simonas Tarvydas (VRS): Manau, tai buvo laikotarpis kai reklamos žmonės sprendė klausimą – kaip sukurti efektyvią ir kūrybišką reklamą turint iki šiol neregėto menkumo pinigėlius. Tai ką matom reklamoje, tiesiogiai atspindi šią situaciją. Reklama tapo paprastesnė, atsargesnė, gal nuoširdesnė, gal labiau sociali ir bendruomeniška. Deja, galingų kūrybinių proveržių negausu. Aš tai paaiškinčiau tuo, kad kūrėjai šiuo laikotarpiu netryško begaliniu džiaugsmu, entuziazmu ir smagia nuotaika. O  be šių faktorių puikią idėją pagauti itin sunku. Ne paslaptis, kad ir reklamos užsakovai tapo itin baikštūs ir  nepatiklūs drasioms idėjoms. Visi šūkaliojo, kad krizė galimybių metas, tačiau jomis retas pasinaudojo.

Dansu Dansu: Daug kalbos apie “socialinius tinklus”. Ar negalvojat, kad per daug orientacijos į formą, ne turinį? Gal nepagailėtumėt “Dansu Dansu” skaitytojams keleto patarimų kaip išlaikyti balansą?

Paulius Senūta: Socialiniai tinklai kaip ir bet kuri kita medijos forma nėra pakaitalas idėjai. Išlieka klausimas ar tai yra žiniasklaidos forma ar “augmented word of mouth”. Kaip ir bet kuri kita naujovė ji palietė visuomenės dalį tikinčią, kad vieną dieną bus sukurta tobula reklamos priemonė ir jos naudojimas taps atsaku į viską, bet po kurio laiko tai ir vėl pasirodys, kad yra “netikras auksas”.

Marius Petrukaitis: Gal tai todėl, kad turiniu inovuoti gali bet kada, o naujų formų užderėjo būtent dabar? Manau, kad natūralu, kad naujas žaislas labiau blizga ir atrodo, kad turi savyje didesnį potencialą duoti nekasdieniškai gerų rezultatų.
Tačiau dauguma naujų formų apnuogina ir akivaizdų faktą, kad didelė dabartinės rinkodaros dalis yra pastatyta ant “naudų” ir pasiūlymų, kurie vartotojų natūraliai nesudomintų ir pirkta senobinė medija yra vienintelis būdas tuos pasiūlymus prastumti pro natūralaus abejingumo šydą.
O kas liečia balanso klausimą, tai jis yra labai subtilus dalykas ir labai priklauso nuo paties balansuotojo situacijos, įgūdžių ir sportinės formos.
Internetas dėmesio kasmet gauna vis daugiau, nes kasmet truputį labiau sudrumsčia vandenį ir įneša naujų galimybių naujais būdais “susiųti” kampanijų kanalus į vientisą rūbą. Ir, taip, fokusas turėtų būti į turinį ir jo kokybę, o ne į šiaip mechaninį naujos formos panaudojimą, nes forma savaime nėra joks atsakymas ir, juo labiau, dėmesio garantas. Net jei ta forma yra skaitmeninė. Iš kitos pusės, tradicinei medijai vis dar skiriamas deramas dėmesys ir ji sėkmingai karaliauja toliau. Pokyčiai vyksta, bet tai labiau evoliucija, nei revoliucija.

Galmantas Sasnauskas: Turiu abejonių, kad galima taip lengvai brėžti, man atrodo priešingai – soc. tinklų “klestalai” yra labiau nukreipti į turinį, jei pavyzdys ko nors vertas. Jau girdžiu iš visų pusių oponentus. Galima numirti argumentuotai (iš visų pusių) besiginčyjant. O šiaip, – jau gerus 5-6 paskutinius metus forma ir turinys pinasi kaip gyvačių lizdas. Kartais, akivaizdu, tik forma gauna “liūtą”, o visi tyli, kad karalius nuogas (jei ideja – karalius), o kartais labai panašus darbas paspiriamas kaip šuva, vien todėl, kad “čia tik forma, kad ir graži”. O patarimų negaila – daug knygučių parašyta, visi kas netingi straipsnius rašo, juose – daug patarimų :) Visi patarimai webe. Visi mes balansuojam, o balansavimas – nuolatinis veiksmas. Perfrazuojant skambų posakį: tas, kas moka balansuoti, tas ir balansuoja, o kas nemoka – kitus mokina.

Andrius Verseckas: Jei esi socialus, tai socializuojiesi. Jei ne – atrodai keistai. Socialinia tinklai yra trendas, bet ne panacėja – ką tik paskaičiau, kad JAV žmonės vis dar su malonumu žiūri TV reklamas. Manau, kad svarbiausia susikurti medijos derinius, kurie atitiktų išsikeltus tikslus, o ne apsibrėžti kažkokius aksiominius pasirinkimus. Idealiuoju atveju kurti turinį (idėją) reiktų negalvojant apie formą, bet čia idealiu atveju.

Simonas Tarvydas: Socialiniai tinklai – tampa vis galingesniu reklamos kanalu, kaip ir pats internetas. Man įdomus vienas aspektas. Juk pasitikėjimas prekiniais ženklais čia turi galimybę tapti itin dideliu dėl vienos paptastos priežasties. Jei mano draugas tapo Facebook‘e kažkokio „brendo“ „fanu“, tai visų pirma, aš daug geriau įsiminsiu tą prekės ženklą ir jam bent jau nejausiu priešiškumo. Gal net gi tapsiu jo gerbėju. Juk jis mane pasiekė daug patikimesniu būdu nei tiesiogiai brukdamas pats save. Kūrybai čia vietos ne marios, bet vardo žinomumą internautams į galvas kalti problemų nėra. Jokio balanso čia išlaikyti nereikia. Tiesiog  verta išnaudoti šį informacijos kanalą tiek, kiek leidžia jūsų kūrybiniai ir finansiniai sugebėjimai.

Dansu Dansu: Reklamos agentūrų rinka yra kažkokioje “fermentacijos” būsenoje - randasi naujų nedidelių agentūrų, kūrybinių “shopų”, media ir kūrybos agentūros steigia interneto padalinius, media agentūros klientams pardavinėja kūrybinius sprendimus. Kur tai veda?

Paulius Senūta: Tai vyksta taip kaip turi vykti. Jei to nebūtų – būtų liūdna. Tiesa
sakant tai pas mus vyksta vangiau nei daugumoje šalių – net nei toje pačioje Latvijoje. Kūrybinis reklamos verslas visuomet buvo žmonių verslu ir kai subręsta nauji žmonės, reklamos rinkoje privalo steigtis naujos reklamos agentūros. Tuo pačiu, esantys agentūrų dariniai privalo vystytis ir keistis. Tai ir vyksta (nors vangiai). Tuo tarpu įdomesnis fenomenas yra tas, kad daugelis agentūrų kurios yra mirusios iki galo taip ir nenumiršta. Agentūrų gyvenime mūsuose yra kažkoks neišbaigtas ciklas.

Marius Petrukaitis: Taip, tai kas vyksta tikrai gerai apibrėžia žodis “fermentacija”. Iš esmės, tai amžino ciklo “specializacija-despecializacija” naujas etapas, kurį įdomesniu padarė skaitmeninės medijos atsiradimas. Kadangi vienų tikrų skaitmeninės komunikacijos (nepainioti su gamyba) specialistų nebuvo, įsigalėjo principas “kas pirmesnis, tas greitesnis”. Klientams šiandien tai duoda platų pasirinkimą iš ko tokias paslaugas pirkti ir galvos skausmą kaip tas gautas idėjas suklijuoti į mozaiką, sudarančią nors kažkiek vientisą paveikslėlį. Nematau kaip tas persidengimas galėtų artimiausiu metu pradingti, todėl spėju, kad ilgainiui visi bandys daryti tiek, kiek tik leidžia jų (vis labiau nebeaiškios) kompetencijos ribos. Po kažkurio laiko galbūt ims ir atsiras galimybių specializacijai naujai atsiradusiose srityse. Ateitis miglota, bet nuo to ne mažiau įdomi.

Galmantas Sasnauskas: Labai juokingas klausimas, norėjau pasakyti “geras klausimas”, nes kilo daug atsakymų, visi nieko verti, bet man įdomūs ir juokingi. Pirmas galvon šovęs atsakymas viešoje erdvėje garsiai netartinas., bet ačiū už klausimą, stengsiuos dažniau apie tai galvoti – tai labai provokuojantis protą klausimas, o šiame kontekste dar ir labai juokingas. O jei rimtai – veda į kitus darinius, struktūras, sprendimus, kurie savo ruožtu nuves į dar kitus.

Andrius Verseckas: Gal tai veda į kitokį veiklos modelį? Visa supantį visa ko išmanymą gal. Nežinau kiek sėkminga praktika yra turėti vidinius minėtus resursus, tačiau niekas nebesiginčija, kad  kūryba, media ir interaktyvai nebegali gyventi atskirų nesusijusių gyvenimų. tiesa, dar PR’as. Pažiūrėjus į industrijos istoriją, turbūt rastume ir daugiau esminių veiklos modelio pokyčių – gyvenimas nestoja vietoje.

Simonas Tarvydas: Man regis, jog tie pokyčiai reklamos rinkoje laikini. Daug kūrybos ir vadybos žmonių atsidūrė gatvėje. Gyventi reikia, steigiam kūrybinį „šopą“ ar freelance agentūrėlę. Pasigriebiam iš ex agentūros kokį klientą ir pamelžiam. Tikėtina, kad atsigaunant rinkai, viskas stos į savo vietas, nes idėjų ir jų įgyvendinimo kokybė bei paslaugų kompleksiškumas atsiims savo pozicijas. Daug nereiklių klientų yra patenkinti ir esama situacija. Tokių buvo visais laikais.

Dansu Dansu: Yra nuomonių, neva, “Adrenalinas” yra kūrybininkų pasidžiaugimo savimi šventė ir visi susirenka pagerti, o klientams naudos iš to nėra. Kodėl tokios nuomonės vyrauja ir kaip yra iš tiesų?

Paulius Senūta: Savaime suprantama, Adrenalinas yra “samosaboika” – agentūrų
tarpusavio pasimatavimo renginys. Viena jo užgimimo priežasčių – tai vietinių agentūrų nekonkurencingumo tarptautinėje arenoje rezultatas. Tačiau, situacijoje kurioje esame, Adrenalinas yra įrankis skatinimui agentūras pasitempti.

Marius Petrukaitis: Na, bet ADrenalinas yra kūrybininkų šventė, savotiškas “derliaus nuėmimas” ir kadangi tokia šventė tėra viena, tai gal natūralu, kad susirinkus visiems į vieną vietą žmonės ir pasidžiaugia savo pasiekimais, ir šiek tiek apsvaigsta. Kas liečia naudą klientams, tai paklausčiau kokios naudos pasigendama ir tikimasi? Klientams, jei jie patys yra reklamdaviai, turėtų būti įdomu pamatyti vienoje vietoje įdomiausius per metus darytus darbus, įsivardinti sau patiems kokios matosi tendencijos, galų gale sužinoti kurios agentūros daro jiems patinkančią/nepatinkančią reklamą ir galbūt pabendrauti su jais neformalioje aplinkoje (t.y. ne konkurso sąlygomis). Kitu atveju turėtum visus metus labai aktyviai sekti visą blogosferą ir bandyti archyvuotis galvoje tą informaciją. Galbūt kažkas tai nuožmiai ir daro visus metus. Nors turiu abejonių.

Galmantas Sasnauskas: Yra daug nuomonių, tame tarpe ir tokia. Manau, kad dalis “reklamistų” to ir eina į “Adrenaliną”, taip ir elgiasi jame. Bet tai nieko nereiškia. Yra nuomonė, kad chirurgai žiauriai geria per išeigines. Tai kaip dabar su tuo gyventi? Klausimas lieka neatsakytas, bet jis siaubingas ir neturi atsakymo. Akademikų būtų labai mėgiamas.

Andrius Verseckas: O taip nėra? :) Žiūriu į “Adrenaliną” kaip į džiaugsmo “benchmark’ą” – arba tau patinka tavo darbas, arba ne. O dėl naudos…. reklama apskritai yra ne vaistas, bet vitaminas – padeda sveikam verslui. Tarp tų kūrybininkų džiaugsmų visuomet atsiranda ir labai labai gerų ir efektyvių idėjų.

Simonas Tarvydas: Negaliu nieko blogo sakyti apie Adrenaliną vien jau dėl  to, kad esu pakviestas į komisiją. Matuotis intelektualiniais ir kūrybiniais peniais sena gera tradicija. Reklamos festivaliai -  kūrybinio ego pasiglostymo ceremonija. Dažnai tai glosto ir agentūrų klientų savimeilę. Juk čia puiki proga pasigirti prieš konkurentus. Kartais su pavydu pasidžiaugiu puikom šviežiom idėjom ir čia pat sau užduodu klausimą – ar ta reklama davė norimą rezultatą reklamuojamam prekės ženklui. Esu šalininkas balanso tarp kūrybiškumo ir efektyvumo. Tai pati reklamos esmė ir jos pirminis tikslas. Neretai, besimaudant kūrybinių ejakuliacijų pursluose, apie jį pamirštama. Koks yra Adrenalinas, spreskit jūs.

Dansu Dansu: Ką atsakytumėte tiems, kas nuolat burbia apie “parduodančią” reklamą – jog prasminga tik ta, kuri efektyvi, o visokiuose reklamos festivaliuose “laimi” tik grožis?

Paulius Senūta: Tiesa yra ta – visi šiandien suvokia, kad privalo kurti efektyvią reklamą. Tiesiog vieni panaudoja kūrybiškumą, kad reklama būtų efektyvesnė, kiti to nesugeba. Tie, kurie nesugeba dažniausiai yra pikti del savo nesugebėjimo ir kalba apie efektyvumo ir kūrybingumo priešpriešą – tai yra gryniausia nesamonė. Visi žinomi faktai šiandien rodo, kad kūrybingumas ir efektyvumas yra dvi tos pačios monetos pusės – kad ir Cannes Lions ir Effie apdovanojimų persidengimas. Idomu tai, kad mažai energijos yra skiriama taip vadinamos “parduodančios” reklamos efektyvumo nagrinėjimui, nes kai pažiuri giliau, dažniausiai būna labai liudna.

Marius Petrukaitis: Tas burbėjimas galėtų būti geras dalykas, jei vestų prie ko nors konstruktyvaus. Bet tiesa yra paprasta – efektyvios reklamos recepto nėra. O burbėtojai dažniausiai taip pyksta, lyg kažkas kitas tą receptą žinotų, bet tyčia jiems siūlytų tik reklamą, kuri yra neefektyvi. Dėl sportinio/meninio intereso, suprask.
Reklamos festivaliuose laimi darbai, kurie yra arba gražūs, arba bjaurūs, arba dar kažkuo išsiskiriantys iš pilkos masės. Kažkuo patraukiantys dėmesį. Ir abejoju, ar daug atsiras sveiko proto žmonių, teigiančių, kad efektyviausia reklama yra vidutiniška nuobodi pilkuma. Tapetas, kad ir labai gražiais žodžiais aprašinėtas, lieka tapetas.
Didžioji dalis reklamos kuri neveikia, neveikia ne todėl, kad neteisingai perduoda neteisingą žinutę, o todėl, kad lieka nepastebėta ir jokios žinutės perduoti net neturi progos.
Netikit? Pažiūrėkit, kiek reklamų prisimenat iš šiandien vartyto laikraščio, skaityto tinklapio ar vakar žiūrėtos TV programos?

Galmantas Sasnauskas: Klausimas, slysdamas per “reklamas” ir “festivalius” atsainiai kliudo kitą, daug rimtesnį – kur yra prasmė? Tai rimta ir pavojinga. Daug kam išmuš saugiklius apie tai nuošidžiai galvojant. O cia ir atsakymai slypi – jei jums prasme juaniuose, tai efektyvumas – “dievas”. Beje, yra ir tokie festivaliai, kurie matuoja efektyvuma, pvz. EFFIE Awards. O grozio ten nedaug, arba nebūtinai. Be to, grožis gali slypėti ne tik formoje, arba ne tik idėjoje. Dermė irgi vertinga. Trumpai tariant, atsainiai čia neatsakysi, giliai – per didelė tema su galybe kintamųjų.
Aš nieko neatsakyčiau tokiam, kuris “burba”, nes būna gražu ir neparduoda, o būna ir parduoda. Dar būna nei gražu, nei parduoda arba ir tas, ir tas.

Andrius Verseckas: “Efektyvi” ir “parduodanti” – ne tas pats. O ir “grožis” yra galingas ginklas: gali labai efektyviai pasiekti išsikeltus žinomumo tikslus, labai efektyviai pakeisti įsisenėjusias vartotojų nuostatas, labai efektyviai paveikti ketinimus pirkti. Tegu ateina tie skeptikai į reklamos festivalį nors kartą – yra į ką pažiūrėt ir ko pavydėt.

Simonas Tarvydas: Sena tiesa – efektyvumo pasiekti be puikios idėjos – neįmanoma. O puiki idėja ir turi būti originali, atkreipianti dėmesį, stebinanti, „graži“ ir, žinoma, parduodanti.

Tai – 2009 metų gegužės 6 dienos įrašas. Pakeista tik jame esanti citata.

*******************************************************************************************************

Žinot, šiandien mane šiek tiek sunervino…

Gavau laišką, kuriame magistrinį darbą rašanti studentė prašo manęs paslaugos. Tokios visai menkos (kalba netaisyta):

Suprantu, jog siuo metu del nesibaigiancio konflikto esate labai uzsieme, bet galbut rastumete laiko atsakyti i keleta klausimu? Butu labai saunu savo darbe panaudoti jusu mintis, tai padetu geriau suprasti ir analizuoti. Tiesiog parasykite savo nuomone, jei kuris klausimas jums nepatinka, tiesiog neatsakykite. Jusu atsakymai bus panaudoti tik mano bakalauriniam darbe, jie tikrai nebus perduoti jokiom ziniasklaidos priemonems ar panasiai. Buciau labai jums dekinga nors uz trumpucius komentarus.

ACIU JUMS LABAI IS ANKSTO, ATSAKYMU LAUKSIU IKI PIRMADIENIO VAKARO, geguzes 24d.

tikiuosi, labai nesutrukdysiu jusu brangaus laiko

(iš viso 9 klausimai, kuriuose prašoma apibūdinti situacija, paaiškinti priežastis, teisinius aspektus, institucijų vaidmenį ir pan viename konflikte)

Šiaip jau dažniausiai niekada neatsisakau padėti studentams. Net ir šiandien su vienu iš jų, atvykusiu iš VDU, praleidau daugiau nei valandą laiko atsakinėdamas į klausimus.

Bet pastaruoju metu vis dažniau pastebiu tendenciją, kurią labai gerai apibūdina aukščiau pateikto laiško ištrauka: nemažai studentų kažkodėl tai galvoja, kad padėti jiems yra pareiga ar net savotiška garbė.  Ir kad tik mulkis arba koks nors pasipūtėlis ir neišmanėlis gali tos garbės atsisakyti.

Kaip nors kitaip įvertinti jau ne pirmą kartą paštu atsiunčiamus klausimus ( jų šį kartą gavau 10 ir atsakymams nepakanka pasakyti “taip” arba “ne”) ir dar nurodytą terminą, iki kurio aš turėčiau pateikti atsakymus.

Suprantu, kad esu tik mažos naujienų agentūros direktorius ir vienas iš šimto politikos komentatorių… Ir mano laikas, žinoma, nėra vertas tiek, kiek magistrinį darbą rašančio studento.

Bet  juk ir studentas turėtų suprasti, kad jis yra tik vienas iš keliolikos tūkstančių studentų…

 Ar aš jau kažko nebesuprantu? Nes man atrodo, kad neturiu įsipareigojimo  už kažką dirbti…

Tiesa, vis dar pasitaiko ir kitokių studentų: tų, kurie nori ateiti, įsirašo pokalbį (prieš tai atsiklausę, ar galima įrašinėti) ir dar po to atsiunčia galutinį rezultatą (smalsu juk).

Tačiau įspūdis toks, kad tokių pastaruoju metu mažėja.

Gal čia nemokamo mokslo ir 13 universitetų pasekmė?…

P.S. Nepaisant to, ką parašiau, į pateiktus klausimus vis tiek esu pasirengęs atsakyti, jei studentė ras laiko ateiti…:)

Miestas didvyris Minskas nedažnai atsiunčia savo garso į Lietuvą. Todėl išsiskiria grupė „Gurzuf“ — jie čia buvo jau trečią kartą. Išskirtinumas ne vien skaičiuose. Neįprastas pasirinkimas ir instrumentų (būgnai+akordeonas), ir stiliaus (kažkada rašė prisiskiriantys accordion madness, čia kaip punk’o, hip-hop’o, folk’o ir klasikos lydinys). Paskutiniame jų koncerte „Brodvėjuje“ įdomiai atrodė ir tai, kaip į juos reagavo publika — didžiąją dalį koncerto oriai prasėdėję prie staliukų, pabaigoje žmonės plojo atsistoję. Spektakliams būdingas etiketas čia šiek tiek tiko — Artem Zalessky ir Jegor Zabelov pasirodymas be pompastikos, su pozityviu (lai ir nuoširdžiu) artistiškumu. Kaip įdomioje kelių etiudų pjesėje. Pagrindinė jos idėja — muzikos energija, kelianti klausančių emociją. Plačiau apie energiją ir bendrą veiksmą gyvenime sutiko papasakoti jie patys.

Ar Gurzuf — pirmas projektas, kuriame jūs grojat? Ką veikėt iki to — ar grojot kur nors kitur? Kaip viskas prasidėjo?

ARTEM. Iš tikrųjų, susipažinome, kai repetavome kartu su kitomis grupėmis. Minske yra pakankamai įdomi scena. Tai ne tik draugų kompanija — čia žmonės kartu groja, susigalvoja įvairių veiklų. Taip susipažinome, ir taip viskas prasidėjo.

Dabar tai vienintelė grupė, kurioje grojat?

ARTEM. Mums, kaip muzikantams, žinoma, įdomu skirtingas požiūris, įvairovė. Muzika, kurią grojam, yra gausi, bendradarbiavimas su kitais prideda patirties, išplečia pasaulėvaizdį. Dabar tai — vienintelis projektas, bet repetuoti su kitais yra naudinga.

Jūs daug koncertuojate. Kodėl pasirinkot būtent šį būdą — daug koncertų, mažai darbo studijoje?

JEGOR. Norėjosi, kad muzika būtų pelninga, kad nereikėtų užsiimti dar kuo nors. Todėl grupė buvo sukurta dėl koncertinio vyksmo. Norėjosi groti daugelyje koncertų — buvo tokia politika, gavosi toks rezultatas. Žinoma, dabar į viską žiūrime šiek tiek kitaip, norisi kai ką pakeisti. Aktyvus koncertavimas yra sunkus darbas, dėl to kenčia naujos medžiagos kūrimas. Planuojam daugiau laiko leisti studijoje, kadangi atsirado naujų idėjų ir medžiagos.

ARTEM. Visų pirma, mes susikūrėme kaip koncertinė grupė, todėl buvo svarbu įtvirtinti save tokiu statusu. Taip ir gyvenam — jau trejus metus grojam daugelyje koncertų, pamažu atsirado nemažai kontaktų su įvairiais organizatoriais, grojome daugelyje festivalių ir koncertų Baltarusijoje ir užsienyje. Mums tai buvo prioritetas. Dabar svarbiau įrašinėjimo procesas — tam paskirsime savo laiką ir toks bus mūsų tikslas.

Savo albumą „Non–existent movie“ išleidot 2007 m. Sakot, kad dabar prasideda naujas etapas. Ar artimiausiu laiku planuojat išleisti ką nors naujo?

ARTEM. Išleisti albumą trunka labai daug laiko, įrašinėjimo procesas yra ilgas. Kai įrašinėjom savo pirmąjį albumą, į jį sudėjome medžiagą, kurią grojame koncertuose. Nebuvo tikslo įrašinėti kažką specialaus — tuo metu buvo kiti prioritetai. Pirmas kompaktas atitinka mūsų energetinį lygį — tiek, kiek yra įmanoma techniškai tai įgyvendinti.

Pirmą albumą įrašėme per 11 valandų. Mums pasisiūlė gera Maskvos studija, sako: „Vaikinai, įrašom koncertinį variantą“. Niekas neįrašo albumo per tiek laiko. Tiesiog prijungėm mikrofonus prie instrumentų ir sugrojom tai, ką įprastai grojam per koncertus. Žinoma, buvo dublių, kai kas pridėta, kai kas pakeista, bet esmė liko ta pati. Svarbiausia — perduoti savo energetiką.

Koncerte, kurį praeitais metais sugrojot „Musėje“, matėsi labai stiprus jūsų ir instrumentų ryšys. Kas jums yra instrumentai, kaip jaučiatės grodami?

JEGOR. Anksčiau nelabai mėgdavau kalbėti per interviu, sunkoka kažkaip:) Akordeonas — mano dalis, galiu labai daug apie jį kalbėti. Iš esmės, turbūt nėra kito tokią stiprią įtaką man darančio instrumento. Dabar aš tiesiog nebegaliu negroti, kasdien tai darau — tai kaip priklausomybė.

ARTEM. Instrumentas man — kaip mano pratęsimas. Juo galiu perduoti savo emocinę energiją. Garsas ją perneša. Būgnai turi savo energetiką; kiekvienas būgnelis ją turi. Per būgnus bandau perduoti savąją. Tiek aš, tiek Jegoras muzika norime pasakyti tai, ko negalime žodžiais.

Iš dainų pavadinimų galima spręsti, kad jūsų kūryboje ryškios abstrakčios filosofinės idėjos — kalbat apie laisvę, meilę etc. Ką norit pasakyti savo muzika, ar ja bandot perduoti kažkokią bendrąją koncepciją?

ARTEM. Visos šios kompozicijos įėjo į albumą, kuris vadinasi „Non–existent movie“. Jame siekėme sukurti instrumentinės muzikos garso takelį neegzistuojančiam filmui. Kiekviena kompozicija sukuria asociacijas, tai — emocinis potyris, išreikštas be žodžių. Norėjom sukurti garso takelį filmui, kurio nėra. Kiekvienas žmogus gali susikurti savitą įvaizdį per tai, ką mes grojame. Pajusti kažką. Tai — vaizdas širdžiai.

JEGOR. Tie pavadinimai gali būti visiškai kitokie. Garsą sunku įvardinti, net nesinori.

ARTEM. Koncepcija tokia ir buvo. Muzika — tokia. (…) Savo muzikoje kalbame apie žmogų apskritai — mums muzikoje svarbu emocija, kurią žmonės patiria. Žmonės klausosi muzikos — jiems patinka jos klausytis. Siekiame kalbėti apie universalų žmogų, nors taip pat svarbu — perduoti savo pojūčius, savo energiją. Grojam žmonėms, siekdami atverti jų energetinius kanalus, priversti kažką daryti, išjudinti jausmus, priversti mylėti, nusistebėti; svarbiausia — išgyvenimas. Jokios politinės ar socialinės potekstės nesiekiame perduoti.

Turit labai įdomią fotosesiją. Kieno buvo idėja, kas fotografavo, kaip viskas vyko?

ARTEM. Idėja labai akivaizdi — susijungimas su instrumentais. Vienintelis dalykas, kurį reikėjo padaryti — tai realizuoti.

Esate įrašę garso takelį lėlių spektakliams. Kaip pradėjot bendradarbiauti su lėlių teatru, ar planuojat tai tęsti? Ar yra planų įrašyti ką nors „tikram“ kino filmui?

ARTEM. Susipažinome su vienu režisieriumi. Jis išgirdo, kaip Jegoras groja, ir jam patiko.

JEGOR. Tą momentą pasiūlymą aš priėmiau kaip pokštą — t.y., aš niekada tuo nebuvau užsiėmęs, net negalvojau apie tai. Reikėjo parašyti muziką ir kitiems instrumentams — smuikui, violončelei, fortepijonui. Tai buvo pirmas toks darbas. Viskas pavyko puikiai. Dabar tas režisierius pastoviai siūlo kurti muziką įvairiems spektakliams, visai neseniai gavau pasiūlymą „Pelenės“ garso takeliui.

ARTEM. Galima sakyti, dabar mes ieškome — esam ne aktyvioje paieškoje, bet išgirdę įdomų pasiūlymą visada esame pasirengę prisijungti. Neseniai gavom kvietimą iš eksperimentinio kino projekto.

JEGOR. Taip pat vienas režisierius pasiūlė dalyvauti festivalyje Estijoje, Taline — sukurti muziką vienam projektui. Labai įdomu — „Gurzuf“ kine.

Paskutinis klausimas — apie Baltarusijos alternatyvią sceną. Minėjot, kad yra nemažai grojančių žmonių, tačiau Lietuvoje retai galima juos išgirsti. Ką galėtumėt papasakoti, parekomenduoti…?

ARTEM. Pirmiausia tai — žmonės. Alternatyvią sceną taip pat galima skirstyti — ar taip pavadinsi klubinę sceną, subkultūras, ar žmones. Yra muzikantų, kurie realizuoja savo idėjas, taip pat ir įvairių kolektyvų, kurių keletas yra ypač įdomūs. Muzikinė scena provincijoje, žinoma, skiriasi nuo tos, kurią galima rasti Minske. Čia yra labai daug grupių — puikių bliuzo grupių, taip pat ir džiazo, yra grojančių amerikietišką, anglišką muziką, yra metalistai, hardkorovcai — spektras platus. Yra grupių, kurios savo žanre unikalios, turinčios specifinį vokalą, kitas komplikuota stilistiškai apibūdinti.

Tai yra labai puiku — visada yra įdomu išgirsti netikėtą balsą, nesvarbu, kokiame kontekste ar kokiame žanre. Kai kas nors daro ką nors iš esmės naujo. Per pastaruosius 5 metus iš Baltarusijos periferijos pasirodo nemažai naujų grupių. Anksčiau buvo nemažai izoliacijos, sunkiau išvažiuoti į užsienį. Dabar daug grupių be apribojimų gali išvažiuoti į Europą, Rusiją, Ukrainą.

Buvo labai įdomu, ačiū.:)

GURZUF myspace: http://www.myspace.com/gurzuff

Paklausyti galima čia: http://gurzufband.com/audio_en.html

Už pagalbą verčiant ačiū Vadim iš altbalsas.lt

Nuotraukos: Aliona Bogdanova

1. Kaip gimė “WEB Akademijos Klubo” idėja?
Po INFOBALT TV webinaro 2009 m. pavasarį, diskutuojant su INFOBALT asociacijos vadovu Edmundu Žvirbliu, buvo prieita prie išvados, kad INFOBALT asociacija vienija technologines įmones, o asociacijos, kuri vienytų internetinį verslą kuriančius entuziastus, internetinių projektų vadovus, rinkodaros ir internetinio marketingo specialistus, web dizainerius - nėra. Taip ir gimė WEB Akademijos Klubo įkūrimo mintis.

2. Kaip sekėsi įgyvendinti idėją? Kokie didžiausi sunkumai iškilo?
Pradžioje tai buvo tik idėja, todėl didelės reikšmės ir daug laiko jai vystyti nebuvo skirta, be to, einamieji darbai nustumdavo ją į šalį. 2009 m. vasaros pabaigoje galutinai apsisprendėm įkurti WEB Akademiją ir visi idėjos įgyvendinimo darbai buvo sėkmingai pasiekti. Suorganizavome steigiamąjį susitikimą, kuriame viešai ir išsamiai pristatėme WEB Akademijos Klubo idėją. Idėja virto kūnu. Ir nuo šių metų sausio kiekvieną mėnesį organizuojame Klubo susitikimus. Šiuo metu Klubas vienija 24 narius ir 25 moderatorius. Kiekvieną mėnesį pasipildome 3-4 naujais nariais.

3. Kokie yra “WEB Akademijos Klubo” tikslai?
Svarbiausia - praktinė nauda Klubo nariams. Siekėme sukurti erdvę tobulėjimui, bendram problemų sprendimui ir dalijimuisi patirtimi internetinio verslo profesionalams ir mėgėjams, taip pat visiems, besidomintiems internetinio verslo galimybėmis. Stengiamės suteikti kuo daugiau naudos ir informacijos tiems, kurie nori sužinoti, kaip efektyviai išnaudoti visas interneto teikiamas galimybes savo verslui. Internetiniam versle informacija keičiasi greičiausiai iš visų verslų.

4. Kokia nauda būti “WEB Akademijos Klubo” nariu?
Klubo nariams kartą per mėnesį yra organizuojami WEB Akademijos Klubo susitikimai, kurių metu yra išklausomi du - trys praktika paremti pranešimai viena tema. Kiekvienas susitikimas yra filmuojamas, o filmuota medžiaga pasiekiama uždaroje WEB Akademijos Klubo grupėje socialiniame portale Facebook. Klubo susitikimo metu vyksta intensyvus klubiečių bendravimas su moderatoriais - savo srities profesionalais - prie “moderatorių staliukų”, taip pat organizuojamas diskusijų stalas, kur Klubo nariai ir svečiai laisva forma diskutuoja esamo susitikimo tema. Idėjų, kaip tobulinti WEB Akademiją, turime daug, bet nesinori įvesti visų naujovių iš karto. Gruodžio mėnesio susitikimo metu paklausime pačių Klubo narių - kaip jie įsivaizduoja Klubą, kas patinka ir ką reikėtų keisti.

5. Ar apsiribojate tik “WEB Akademijos Klubo” veikla?
Neapsiribojame. Vykdome įvairiausius projektus, taip pat bendradarbiaujame darydami bendrus projektus ir su INFOBALT asociacija, Visorių Informacinių Technologijų Parku. Štai neseniai pasibaigė projektas „IT naktis“ - Europos Sąjungos inicijuojamo renginių ciklo “E Skills Week” projektas Lietuvoje. Šių renginių tikslas - informacinių technologijų specialybių populiarinimas jaunimo tarpe. Prie šio renginio organizavimo prisidėjo ir WEB Akademija, taip pat “Idėjų konkurse” įsteigė ir padovanojo prizą mokiniui už pasiūlymą sukurti internetinius mokomuosius turnyrus, padedančius susipažinti su interneto galimybėmis. Rinkdami nugalėtoją pamatėme, kad būtent ta idėja atitinka visus WEB Akademijos reikalavimus socialiniams projektams.

6. Kaip sekasi įgyvendinti “WEB Akademijos Klubo” tikslus?
Nuoširdžiai džiaugiamės, kad WEB Akademijos tikslai yra sėkmingai įgyvendinami, o mes vis labiau augame ir tobulėjame. Balandžio mėnesį bus jau ketvirtasis WEB Akademijos Klubo susitikimas, kuris bus dar labiau profesionalesnis, naudingesnis ir informatyvesnis. Jame bus trys pranešėjai, moderatorių staliukai ir diskusijų stalas. Tema - reklama internete - tiek populiari, kad teks daryti du susitikimus šia tema. Sekantis bus rugsėjo mėnesį. Taip pat laukiame vasaros, kurios metu bus organizuojama vasaros (dviejų dienų) stovykla, kurioje Klubo nariai ir svečiai galės dalyvauti praktiniuose užsiėmimuose su internetinio verslo profesionalais, spręsti jų projektams aktualias problemas, dalintis savo patirtimi bei tiesiog linksmai leisti laiką. Planų daug.

7. Kokie “WEB Akademijos Klubo” ateities planai?
Kaip ir minėjau, siekiame Klubą padaryti maksimaliai naudingu Klubo nariams ir moderatoriams. Šių metų WEB Akademijos Klubo veiklos ir susitikimo temos bei tikslai jau suplanuoti. Jau net turime parengę preliminarų kitų metų WEB Akademijos Klubo veiklos planą. Bet, kaip ir minėjau anksčiau, atsiklausime Klubo narių ir moderatorių dėl tolimesnės Klubo krypties gruodžio mėnesio susitikimo metu. Tikslas vienas - būti vis įdomesniais bei reikalingais visiems, kuriantiems vienokį ar kitokį internetinį verslą.

Šį mėnesį, Klubo susitikimo metu, Klubo nariams pristatysime IT Naktis idėjų konkurso WEB Akademijos prizo nugalėtojo sukurtą internetinio portalo koncepcijos idėją ir pradėsime ruošti techninę dokumentaciją. Moksleivio pateikta idėja - žaidimas, kuriame dalyviams būtų skiriamos skirtingo sudėtingumo užduotys, leidžiančios lavinti informacijos paieškos, analizės, internetinių dienoraščių kūrimo bei kitus e-įgūdžius. Tuo pačiu noriu pasinaudoti proga ir pakviesti visus, kurių veikla vienaip ar kitaip susijusi su internetiniu verslu, prisijungti prie Klubo narių ir moderatorių gretų.

—

Pranešimo pavyzdys.

Juoko anatomija

Kaip atsiradote?

Augau prie Nemuno. Kur švinta rytas. Vilniuje tuo metu būna jau visai geografiškai prašvinkęs. Šūdų kultą sukūriau būdamas berniukas. Per pirmąsias prosenelės mirties metines. Buvo vasara. Po šimtamete guoba prie trobos grojo pučiamųjų kvartetas, su pusesere prikišome snaudžiančiam dūdoriui į triūbą bulkos minkštimo. Ilgą laiką pats to negalėjau suvokti, nes neradau šiam pavadinimo. Dabar kuriu pavadinimus vieną paskui kitą. Bangkūcheną suvalgėme, o  batonas – jis ten ir liko. Guoba vėliau nudžiūvo. Maras. Kartais jaučiu gerklėje gumulą.

Kas inspiruoja?

Pagrindinės idėjos koncentruojasi dušo želė buteliukuose, o visiškai išsiskleidžia po karšto vandens čiurkšle. Genialumas slypi paprastume. Lyg nusispjauti. Taip išradau seilėmis priklijuojamą automobilinį iPhone laikiklį, kuris atpratino pirkti loterijos bilietus.

Visuomet randame dar neatrastų humoro orgazmo vietų.Todėl mūsų korporacija klega.

Kam tarnaujate?

Nerašau specialiai niekam. Pvz. Morkų tortas patinka namų šeimininkėms. Jos per garsiai kvatoja. Radusios šį receptą.

Su O dieve, bet man patinka riauses! išėjo prasčiau. Teko slėpti galvą po porolonine beisbolke. Nuo jį atsispausdinusių režisierių siūlomų šmaikščių tęsinio honorarų.

Kada liautis juoktis?

Kartais žmonės, prunkščiantys per svetimas laidotuves, prisimena, jog negražu garsiai juoktis iš gyvybės langelyje gautos bedarbio pašalpos už priduotą kūdikį. Dar prasčiau. Ima reikšti su sveika logika prasilenkiančias pretenzijas: Šūdų kultas visai suįžūlėjo. Tokiems sakau: paprašysiu kuo skubiau pasišalinti von. Tuomet jie sako, kad dar pasišūdins čia truputėlį. Neįmanoma be to.

Ar tai menas?

Daugelis mano meną esant tiesioginiu proceso publikavimu. Atseit, pažiūrėkite, kokiu spalvotos čiurkšlės būdu kakoju ant vatmano lapo. Tiesiai į kompiuterį. Sėdėdamas permatomoje tupykloje teatre. Tokius stipriai trukteliu per dantį. Apkabinęs per pečius. Plekšnoju. Tu šaunuolis. Išstūmęs produktą nebijok pažvelgti atgal. Prieš nuleisdamas ir neplautu užpakaliu leisdamasis į personalinės parodos premjerą.

Gyvenimas išmokė guostis. Kartais nepadoriai ilgai stenu ir nieko nepadarau. Pažvelgiu atgal. Suvokiu, kad galbūt tas baltas ir skaidrus Nieko – tobulas mano veiklos rezultatas.

Kaip mus pasiekiate?

Pasigauname ryte darbe neršiančius. Būnate labai pažeidžiami. Mėginate prisidengti darbu subinę nuo šalčio. Tyliai juokiatės. Iš darbdavio garsiai šaipytis nuostolinga. Gali sugriūti ekonominė priedanga. Tada ateis gorilos iš nekilnojamo marketingo, atims lizingą.

Fanatikams pasiekti naudojame ir lokalius būdus. Pavadiname namų wifi tinklą “Nestatykite savo gaisrinės mašinos kieme” arba “Juda mūsų šaldytuvas, kai mylitės virtuvėje”. Nesakykite savo mamai. Ji užstabdys interneto srautą.

Ką dievinate ir ko nemėgstate?

Daugelis mano, jog pešti informaciją apie bendrovės veiklą galima pasikalbėjus su valdybos nariais. Tačiau, dėl kalbos barjero dažniausiai tenka grįžti prie seno korumpuoto būdo – pasigavus mane Maksimoje užduoti vengiamiausią klausimą “Kaip tu sugalvojai Šūdų kultą?”. Lyg klausti dviejų metrų žmogaus “Ar tu nežaidi krepšinio?”. Ne, nežaidžiu.

Gal pateiksiu per Jūsų kontingento selebričių analogijas.

Nemėgstu Skomanto Janonio. Už tai, kad atidavė Lietuvos valdymą Skandinavijai, o pats Facebook’e ieško nemokamų bilietų į GusGus pasirodymą.

Nemėgstu Rimo Šapausko. Už tai, kad per anksti subrendo ir paliko Algį vieną kepti juokus pagal seną matricą greitai.

Apskritai, sunkiai sutariu su vandeniais.

Nemėgstu Karolio Jachimavičiaus. Višinskio nuotraukos tokios blogos, kad tenka portale talpinti šizoidiškus interneto vaginius.

Nemėgstu Marijaus Mikutavičiaus. Už tai, kad paštininkas eina per kaimus keisdamas kompaktus į anūkų ledams dovanotus alaus kamštelius.

Nemėgstu šuniuko Rudžio. Už tai, kad Seimas vėluoja priimti pataisas iš atšąlusių lūzerio letenų. Kodėl niekas mūsų neklausia, kaip vasarą gelbėjome eilinį Kačiuką Rainį. Kaip jis laimėjo gyvenimą ir ką apie ateitį mums pasakė darbuotojas Pifas? (apie tai bus dokumentinis filmas).

Nemėgstu Evaldo Janso. Už tai, kad neleido filmuoti kiaulės mirties. Šiaip ar taip – juk aš nupirkau tą kiaulę tikėdamasis praturtinti videoarchyvą.

Nemėgstu Sigito Parulskio. Už tai, kad produktyviai inkščia pledais apdengto virtuvinio stalo namelyje. Apsiskaitęs žmogus turėtu nedaryti to.

Nemėgstu pedofobų. Už tai kad jų skandalų atskalos žiniasklaidoje trukdo žmonėms toliau šventę švęst, pirkt batus, nešti į valyklą paltus. Ir meta šešėli berniukų chorų vadovams, fizinio lavinimo mokytojams. O ko jūs iš jų tikitės po to?

Nemėgstu anekdotų pasakotojų. Už “bet aš nemoku juokingai papaskoti”.

Na ir žinoma, kad nemėgstu kailinių automobilio sėdynių, nes jose būna įsimetę kirminų.

Mėgstu kunigaikštį Urniežių. Už tai, kad jo rūsyje yra tiesioginis penkių metrų kanalas kibinams transliuoti iš Trakų.

Mėgstu Rolandą Rastauską, nes ir jis man neabejingas.

Myliu, kai mano artimųjų pokalbiuose dėl darbo klausia apie mane. Familiarumas slypi į bloknotą įsegtame auksiniame parkeryje.

Kaip suprantate – dievinu moteris. Viena valdybos narė sugeba per vakarą apsilankyti penkiuose vakarėliuose. Smerkiu tai. Tačiau ji valdybos narė, gerai flashbackina tekstais ir parneša šokiruojančių bekelnių nuotraukų. Iš  priešmirtinio MTV gimtadienio.

Kur “randatės”?

Įstaiga įsikūrusi buvusiame Pravdos ofise. Įprasta, kad ėmus ieškoti tiesos, vėliau neišvengiamai kyla sušiktos problemos. Organizacija priklauso man. Sprendimai priimami virtuvėje. Valdybos nariai yra tiek katinai, tiek merginos. Visi šalia esantys tuo džiaugsmu irgi apsitaško.

Korporacijos adresai internete:

http://sudukultas.lt/

Video: loripyrstas

Facebook:

facebook.com/CultOfShit

facebook.com/CultOfShitWorld

Lori Pyrstas

Kokie ateities planai?

Taigi, kaip matote, Šūdų kultas yra visur ir visa apimantis. Greitai pradėsime rinkti po 2% naujų maldos namų statybai. Jau išrinkome vietą Žirmūnų žiede. Pradėjome vežti blokus. Patogus susisiekimas troleibusais. Daug balkonų kiekvieno skoniui. Savotiška daugiaaukštė bažnytėlė. Ieškome webdizainerių ir turinio generuotojų jai. Tada atsidėsiu rašymui.

Vėliau kotiruosime akcijas biržoje. Kiekvienas akcininkas bus įšventintas į riterius. Juk taip mažai yra mūsų kilmingų tarp paprastų.Ir visi norėtų bent kartą gyvenime paskraidyti mūsų avialinijomis. Užuot smurksoję prie Šūdų kulto TV kanalo YouTube. Tai džiaugsmo korporacija. Mutuojanti drauge.

Klausimus uždavinėjau ir su savimi kalbėjausi aš – apsišaukėlis Šūdų Lordas Lori Pyrstas.

Artėjant avangardiniam penktadieniui Kaune, nusprendžiau pakalbinti bičiulį, svečią, charizmatišką asmenybę, talentingą kūrėją, laisvą žmogų, kuris, matyt, praeitame gyvenime buvo čigonu, ir nors šiame gyvenime jis olandas, tačiau jam tenka ištisus metus klajoti po pasaulį gastrolėse. Taigi, Jūsų dėmesiui Wouter Jaspers.

Sveikas Wouter’i, kaip gyvas po ilgų mėnesių ture? Tavo biografijoje matome, jog į eksperimentinės muzikos sceną atėjai iš punk/metal subkultūros, turbūt čia užstrigai ilgam? Tiesą sakant apie tokį perėjimą girdžiu jau nebe iš pirmo žmogaus. Kaip manai, kodėl tai vyksta, kokie faktoriai? Ir kodėl dažnai šioje stotelėje norisi užsibūti?

Esu tikrai gyvas! Gyvenu dėl muzikos, man neegzistuoja jokie stiliai. Man nėra įdomu klijuoti etiketes. Muzika yra muzika, ir aš niekad neskirsčiau to ką darau į stilius. Nebegroju metalo, bet tikrai pažįstu žmones, kurie klauso ir metalo, ir mano muzikos.

Tas pats liečia žmones, kurie mėgsta klasikinę muziką. Skirtingų dalykų, kurie tave įkvepia, kombinavimas, yra tai, kas daro muziką įdomia meno forma!

Save pristatai kaip W.Jaspers ir kaip Franz Fjodor. Kas tai? Asmenybės susidvejinimas?

Tai tikrai priklauso nuo nuotaikos. Paskutiniu metu dažniau Wouter Jaspers, tiesiog todėl, kad jau pakankamai daug F.Fjodor‘o matyti koncertų afišose. Įrašuose gi — visad Franz Fjodor, tai leidžia kitu charakteriu pažvelgti į pasaulį, kitu būdu tyrinėti pasaulį aplink mane.

Viena pirmų mano nuostabų apie tave buvo tuomet, kai prieš keletą metų pamačiau milžinišką sąrašą planuojamų koncertų, siekiantį kitus metus. Tuo gali pasigirti mainstream‘o atlikėjai, arba underground‘o žymūnai, bet tamsta, esi ne 10 ir ne 20 metų scenoje, taip? Taigi, kaip galėtumei paaiškinti šį fenomeną?

Visa tai yra dėl sunkaus darbo, nepasidavimo ir meilės tam, ką darai. Kai tai taps nebeįdomu, iškart baigsiu, bet iki tol aš noriu pamatyti pasaulį. Aš noriu pasaulio, ir noriu dabar, visa kita yra tai, ką tu gali daryti būdamas vyresnio amžiaus.

Ir apskritai, kaip tau toks nomadiškas gyvenimas? Turbūt esi ne kartą pasijutęs čigonu?

Pastoviai jaučiuosi kaip čigonas. Sunku man grįžti namo ir išbūti ten bent keletą savaičių. Tai tikrai mane verčia jaustis keistai. Gyvenimas kelyje man suteikia prieglobstį, tai nuramina mane ir suteikia daug džiaugsmo. Gyventi Berlyne (dabartinė atlikėjo rezidencija — a.p.) nėra blogai, bet visad nuobodžiau nei būti kelyje.

Į Lietuvą atvyksti jau 3 kartą, tik šįkart į Kauną. Kokį įspūdį paliko tau Lietuva, publika koncertuose. Ką galėtum išskirti, su kuo palyginti, iš tų daugelio šalių, kuriose yra tekę groti?

Lietuvoj visad smagu! Žmonės yra entuziastingi ir Vilnius — puikus miestas. Ir vakarėliai beprotiški. Jei bandyčiau palyginti Lietuvą su kitomis šalimis, pirma kas ateina į galvą yra tai, kad čia moterys yra vienos gražiausių pasaulyje, rimtai.

Minėjai, jog tenka koncertuoti nuo solidžių meno festivalių iki garažų Rusijoje. Kokie privalumai, minusai vienu ir kitu atveju? Gal turi kokių įdomesnių patirčių, kuriomis norėtum pasidalinti?

Mačiau vyruką, kuris susilaužė kojas per koncertą Vladimire, Rusijoje, ir po to dar keletą dienų vaikščiojo sulaužytas. Rusija yra neįtikėtina šalis gastrolėms. Atstumai siaubingai ilgi, bet meilė, kurią gauni iš publikos atperka kiekvieną kelionės sekundę.

Kaip atradai šio turo kolegę Audrey Chen?

Susipažinau su Audrey prieš keletą metų, kai ji grojo mano namuose Tilburge (Olandija). Vėliau mes susitikome JAV man turuojant ir tarp mūsų užsimezgė geras ryšys. Mes nusprendėme, jog metas kartu leistis į turą. Mes abu mėgstam tą pačią muziką ir tą patį turavimo stilių — važiuojam į visas puses.

Gal kiek plačiau apie instrumentus, kuriuos naudoji savo pasirodymuose. Taigi, kokie jie, ir kodėl būtent jie?

Dabartinį įrangos rinkinį sudaro prietaisai gaudantys elektromagnetinius laukus, sintezatorius, sempleris, mikrofonai, kontaktiniai mikrofonai ir daugybė efektų. Mėgstu ieškoti naujų garsų, naujų būdų išgauti garsus keičiant instrumentus ir technikas. Šiame ture grosiu tik naują medžiagą, taigi, tai bus tikrai įdomu!

Dabar apie idėjinę tavo kūrybos pusę. Iš CD albumų suprantu, jog didelį dėmesį skiri skirtingų, atokesnių vietovių field recording‘ams, taip? Kodėl būtent? Kokia vieta įrašams buvo pati ekstremaliausia? Kur/kaip teko įrašyti geriausią iki šiol audio medžiagą? Ir kokios vietos įrašams yra ateities planuose ir/ar svajonėse?

Labai norėčiau padaryti įrašų Šiaurės Korėjoje, pagrinde dėl to, kad tai sunkiai įgyvendinama. Bet tie įrašai, kuriuos tu GALI padaryti yra absoliučiai verti sunkumų. Geriausi įrašai iki šiol yra iš Černobilio, Ukrainos, nes ši vieta apleista ir pavojinga.

Tu taipogi esi vienas iš eksperimentinės muzikos leiblo VATICAN ANALOG valdytojų, taip? Papasakok į ką leidykla orientuota, kokių atlikėju muzika sąrašuose, ir kokią vietą leiblas užima Olandijos eksperimentinės muzikos scenoje.

Šiuo metu Vatican Analog’u užsiimu aš ir mano geras draugas Staplerfahrer. Mes esame leiblas, naktinis klubas, bet neesame tai, ko normalūs žmonės tikisi iš mūsų. Mes organizuojam tai, kas mums patinka ir, leidžiam kitiems žmonėms-organizatoriams naudoti mūsų vardą. Vatican Analog palaiko tai kuo tu nori būti, ir yra visiškai laisvas nuo etikečių ir žmonių nuomonių.

„Incubate“ — kasmetinis festivalis, kurį, tikiu, žino daugelis Olandijos alternatyvą mėgstančių žmonių. Tai irgi tavo veiklos objektas, taip? Gal galėtum apšviest, kas tai per renginys?

Dirbau Incubate prieš keletą metų. Tikrai puikus festivalis, kuriame susijungia skirtingi kampai ir stiliai. Įvairumas yra įdomiausia festivalio dalis: nuo black metal iki mergaičių pop! Man tai patinka!

Kokie planai šiems metams tiek įrašų leidyboje, tiek gastrolėse?

Leidybai planuoju du naujus įrašus: vienas kartu su Frans de Waard iš Kapotte Muziek, ir kitas su Steffan de Turck ir Jos Smolders. Be to, išleisiu knygą su 25 turo istorijomis ir važiuosiu į Senegalą groti ir praturtinti savo kultūrinį išsilavinimą. 2010-ieji bus užimti metai, bet man tai patinka!

Ką norėtum pridurti, palinkėti Lietuvos žmonėms skaitantiems šį interviu?

Labai laukiu šio vizito. Kviečiu visus prisijungti! Kaip Jim’as pasakė: jie turi ginklus, mes turim skaičius. Ir štai kaip turi būti!

Atlikėjo svetainės:

www.wouterjaspers.nl

www.myspace.com/wouterjaspers

Už interviu dėkojame renginio „Avangardas Kaune“ organizatoriui Armantui Gečiauskui (Armai).

Prakalbus apie lietuvišką kiną, dažniausiai išgirstame atodūsius bei išvystame skėsčiojimus rankomis. Nors skeptikų visada buvo ir bus, mūsų kino padangėje įsižiebia vis daugiau ryškių žvaigždžių, o štai prieš porą metų atsirado pirmieji kino ir televizijos apdovanojimai „Sidabrinė gervė.“ Taigi, matyti, jog kino industrija nestovi vietoje, o kaip toji gervė vis stiebiasi aukštyn.

Kino kūrėjų kalvėje — Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje (LMTA) atsiranda vis naujų su šia meno sritimi susijusių specialybių, viena jų — kino, muzikos ir teatro vadyba. Trečiakursė Rimantė Daugėlaitė pasirinko kino vadybos specializaciją ir priklausys antrajai dieninio skyriaus diplomuotų meno vadybininkų kartai. Rudenį organizavusi tarptautinį „Kino šortų“ festivalį ir aktyviai „Skalvijoje“ su įvairiais projektais dirbanti mergina pasakoja apie prodiuserio duoną ir, nors naujasis Kusturica mūsų šalyje dar neapsireiškė, ji neskuba laidoti lietuviškojo kino.

Ypatinga akademijos atmosfera

Rimantė kinu susidomėjo mokykloje, kai norėdama praskaidrinti niūrų gimtųjų Gargždų kultūrinį gyvenimą, su draugais sumanė rodyti kiną po atviru dangumi. Merginą patraukė organizacinis procesas, projektas susilaukė puikių atsiliepimų, tad gimė noras su tuo sieti ateitį. LMTA kaip tik pirmą kartą buvo renkamas kino vadybininkų kursas, tad smalsumas ir begalinis troškimas ją atvedė į akademiją. Jaunoji prodiuserė teigė nė karto nesigailėjusi savo sprendimo ir akademiją vadina puikiausia gyvenimo mokykla: „Akademija užburia ypatinga atmosfera. Kasdieną mane supa kūrybingi žmonės, mūsų pasaulis labai skiriasi nuo kasdienės rutinos kurią išgyvena „žemiškų“ sričių specialistai. Džiaugiuosi galėdama bendrauti su režisieriais, operatoriais, įvairiausių sričių menininkais. Įgyjamos žinios kuria studentų pasaulėžiūrą, formuoja įvairiapusę asmenybę.“

Kino prodiuseriui Lietuvoje nėra nieko neįmanom

Kas gi yra kino prodiuseris Lietuvoje? Rimantė mano, jog kino prodiuseris turi sugebėti režisieriaus idėją paversti realybe. Tenka išmanyti tiek finansinius, tiek teisinius, tiek kūrybinius aspektus. Kino vadybininkas ieško aktorių, rengia sąmatas, tariasi dėl autorinių teisių, bando privilioti kuo daugiau rėmėjų, stengiasi, jog visos komandos darbas vyktų sklandžiai. Jei aktorius gyvena už miesto ar kitame mieste — užduotis rasti kaip jam atvykti į filmavimo aikštelę, apgyvendinti. Kartais tenka netgi pagaminti visai kūrybinei komandai valgyti. Taigi, holivudiniu prodiuserių blizgesiu ir šlove nė nekvepia, bet vargu ar kas galėtų šiam darbui prikišti monotoniją.

Ko gi trūksta lietuviškam kinui?

Nepaneigiamas faktas, jog lietuviai nacionaliniam kinui ditirambų negieda ir vos ne vos varganai sukandę lūpas išspaudžia pagiriamąjį žodį. Rimantė nėra vienareiškimiškai nusiteikusi mūsų kino atžvilgiu. Ji teigia įžvelgianti nemažai potencialo jaunųjų režisierių darbuose ir džiaugiasi, jog jų filmai rodomi „Kino pavasaryje“, „Scanoramoje“ bei kituose filmų festivaliuose. „Jaunųjų kūrėjų kinas be galo reikalingas žiūrovui, nes tik jauna karta gali pakeisti kino padėtį Lietuvoje. Pagaliau nebesigręžiojama į praeitį, nebijoma eksperimentuoti, bendradarbiauti su vakarų Europos šalių kūrėjais.“ Rimantė viena didžiausių problemų įvardija filmų režisierių duoklę praeičiai. „Dauguma mūsų filmų tokie depresyvūs, nuolat pabrėžiama graudi istorinė praeitis, veiksmas rutuliojasi skurdžiuose kaimuose. Lietuviams režisieriams reikėtų vieną kartą atsisakyti praeities šešėlio ir pažvelgti į nūdienos pasaulį, kurti patrauklų, šiuolaikišką kiną.“ Ji pabrėžia mananti, kad filmus reikia kurti aktualius globaliu mastu, nes mūsų šalies filmai dažnai įdomūs tik patiems režisieriams ar siauram istorikų ratui. Arūno Matelio filmo „Prieš parskrendant į žemę“ sėkmė įrodo, jog subtiliai pateikta tematika, kuriai visuomenė neabejinga, pritraukia žiūrovą. Jaunosios prodiuserėse manymu, ne ką menkesnė problema yra kino industrijos specialistų stygius: „Tai, jog filmuose vaidina teatro aktoriai, veda prie nenatūralumo prieš kino kameras, dirbtinių emocijų. Tada ir pasigirsta, jog mūsų filmų neįmanoma žiūrėti, nes aktoriai nė nemoka natūraliai bučiuotis, ką jau kalbėti apie švelnią erotiką ar realistiškas kovas. Taip pat neturime profesionalių scenarijaus rašytojų, tad režisieriai tampa ir scenarijų autoriais. Neišbaigtas scenarijus nesuintriguoja žiūrovo, tad dažnai stebime ištęstus filmus.

Svarbu išnaudoti galimybes

Rimantė pripažįsta, jog Lietuvoje mažai kas nori investuoti į filmus, mat rinka menka ir didelių pinigų užsidirbti nepavyksta. Tačiau ji nepateisina to, jog iš šalies valdžios negavę pinigų režisieriai apatiškai pasitraukia garsiai deklaruodami, jog šioje šalyje neįmanoma kurti: „Šiandien apstu įvairiausių tarptautinių fondų, konkursų. Ignas Miškinis įrodė, jog suradus paramą, galima gauti išties puikų rezultatą. Urbanistinį nūdienos gyvenimą atspindintis filmas „Artimos šviesos“. buvo paremtas ne tik Lietuvos valdžios, bet ir Vokietijos fondo Filmstiftung NRW bei Europos kino fondo Eurimage lėšomis. Šį filmą galiu drąsiai išskirti iš visų iki tol matytų novatoriškumu ir profesionaliu pastatymu.“

Šviesus rytojus

Mergina tikina, jog kaip darbai atstovauja kūrėjui, taip jie reprezentuoja ir šalį. Kino industrijos specialistams reikia ne tik sukaupti teorinių žinių, bet ir nuolat domėtis naujienomis, sekti aktualijas, kad būtų galima įnešti naujo vėjo į šalies kinematografiją. Labai svarbi yra ir gyvenimiška patirtis, įvairūs potyriai. „Kultūra yra visuomenės pagrindas, žmonių bendravimo atspindys. Aš pasirinkau meilę kinui ir stebėdama jaunus žmones, viską aukojančius vardan filmo idėjos, jos realizavimo, tikiu, jog mūsų kino kultūra bręsta, tobulėja. Manau galėčiau drąsiai teigti, jog lietuviškas kinas išgyvena renesansą ir kurią nors vieną dieną galėsime pasakyti, jog didžiuojamės būtent Lietuvos kinu“ , — optimistine gaida užbaigia Rimantė.

Už straipsnį dėkojame Gabijai Venclovaitei

Yra du vienas kitam prieštaraujantys dalykai. Galbūt taip yra dėl to, kad esame žemdirbių tauta, nors istorijoje buvome ir karių tauta. Mums būdingos dvi priešingybės – tai talkos jausmas ir pavydas. Tie bruožai absoliučiai prieštarauja vienas kitam. Gaila, kad abu tebėra. Talkoje žmonės labai daug padaro, linkėdami vienas kitam gero, eina per gyvenimą su gera valia. Bet šalia egzistuoja, įsiterpia ir ta blogoji valia, kuri labai paprastai pasireiškia pavydu. O iš jo ir visi kiti padariniai, bjaurūs veiksmai ir kliūtys pasiekti geresnį gyvenimą. Iš esmės. Nes geresnis gyvenimas – tai nėra turtingesnis gyvenimas. Geresnis gyvenimas tik gali padėti susikurti labiau aprūpintą gyvenimą… Bet kai viskas apversta aukštyn kojomis, tai daugelis veiksmų, tikslų ir pastangų yra nukreiptos klaidingai. Nuo esmės į antraeilius dalykus.

bernardinai.lt

… nepamenu, ar kada esu skaitęs geresnį interviu su V.Landsbergiu…

Visai neseniai susidūriau su naujiena, jog kultūrinis leidinys „Miesto IQ“ keičia savo pavadinimą ir iš kultūrinio leidinio tampa ekonomikos, politikos ir kultūros leidiniu „IQ. The Economist“. Apie egzistavusį leidinį turėjau savo nuomonę, pripažinsiu nevertinau jo kaip pačio sėkmingiausio projekto kultūros žiniasklaidoje, tačiau tobulėti ir į kažką išaugti galimybę jis tikrai turėjo. Todėl išgirdusi, jog dar viena iniciatyva neišsilaikė, buvau tikrai pesimistiškos nuotaikos, tuo labiau, kad dar visai palyginus neseniai, prieš atsirandant „Miesto IQ“, bankrutavo ir iš akiračio išnyko leidinys „Istorijos“. Visgi, kad ir kaip snobų nevertintas, „Miesto IQ“ pristatydavo naujienas jaunimui suprantama kalba, galėjo pasiūlyti straipsnius, suprantamus platesniam kultūra besidominčiam žmonių ratui, ne tik siauram išsilavinusių menotyrininkų ar menininkų būreliui, ką siūlo didžioji dalis Lietuvoje egzistuojančių leidinių.

Keistas pasirodė faktas, jog greta naujojo „IQ. The Economist“ egzistuos ir neseniai Lietuvoje pradėtas leisti „Inteligent Life“, kuris savo tematika ir rubrikomis atrodo labai artimas pirmajam leidiniui. Pati „Miesto IQ“ komanda dvejoja, tačiau nusiteikusi optimistiškai, kita vertus, o kas jiems belieka? Leidinys jau panaikintas, o kelias atgal vargu ar beegzistuoja. Asmeniškai, labiau vertinu pirmojo leidinio, grynakraujo kultūrinio „Miesto IQ“ idėją, nematau jokio patrauklumo dar viename, rubrikų „kokteiliu“ galinčiame pasigirti ir į plačiąją visuomenę orientuotame chameleone. Jau seniai turime „Versus“ ar „Verslo Klasę“, neesu nusiteikusi neigiamai tokių leidinių atžvilgiu, tačiau tik ne tokiu atveju kai jie pakeičia ir taip Lietuvoje vos ant dviejų rankų pirštų suskaičiuojamus kultūrinius leidinius. Taigi konstatuoju, jog šio leidinio išnykimas yra gryniausias praradimas.

Kitas klausimas – kodėl „Miesto IQ“ išnyko? Ne kartą man kilo nuostaba matant kaip dažnai mūsų „kultūrininkai“ nešasi net po keletą leidinio numerių į namus ir garsiai konstatuoja – o kam pirkti, jei galiu gauti ir nemokamai? Na taip, gavome ir jūs gavote, daugiau nebegausime, o jeigu mūsų visuomenė ir toliau galvos, jog visos gėrybės byra iš stebuklingo rago, kad nereikia remti leidinių, nereikia pirkti knygų, nereikia pirkti mėgstamų atlikėjų plokštelių, tai turėsime analogiškus rezultatus – iniciatyvos dings, leidiniai bankrutuos, renginių nebebus, o jauni talentai visi iki vieno emigruos, ką sėkmingai daro ir šiuo metu. Bet kokiu atveju siūlau interviu su optimistiškai nusiteikusiu „Miesto IQ“ komandos nariu, Andriumi Petkevičiumi.

Gintarė Žitkevičiūtė. „IQ. The Economist“ žada skaitytojui buvusios „Miesto IQ“ komandos kuruojamą kultūros skiltį, visgi ar galės leidinys savo pavadinime turintis „The Economist“ terminą išlaikyti lygiavertišką kultūros ir meno apžvalgą lyginant su politikos ir ekonomikos sritimis?

Andrius Petkevičius. Jei teigiate, jog „Miesto IQ“ iki šiol pateikdavo skaitytojams kokybišką kultūros ir meno apžvalgą, tai ji tokia pati išliks ir toliau. Nei vienas „Miesto IQ“ komandos narys nėra atleistas ir jei taip bus patogiau, galima galvoti, jog „Miesto IQ“ niekur nedingo, jis tiesiog suplonėjo ir tapo žurnalo „IQ. The Economist“ dalimi.

G.Ž. Ar nemanote, jog Lietuvoje skaitytojas nenori matyti šalia žodžio kultūra tokius terminus kaip ekonomika ir politika?

A.P. Būtent šiuo klausimu vykdome tyrimą ir iš jo preliminarių rezultatų matyti, jog mūsų skaitytojas yra platesnių pažiūrų nei jūs galvojate. Džiugu žinoti, jog daugumai skaitytojų žurnale vykstantys pasikeitimai atrodo, kaip papildoma vertė, o ne kaip papildomas, nereikalingas balastas.

Žinoma, bus tokių žmonių, kurie nebepirks žurnalo būtent dėl jūsų minėtų priežasčių, bet, tikimės, jų bus mažiau, nei naujų skaitytojų, kurie pirkdami „IQ. The Economist“ vedami kitų motyvų, galbūt, atras kultūrą.

G.Ž. Kaip manote, kodėl mūsų visuomenėje pastebima tendencija, jog piliečiai nesuvokia, kad kultūra ir menas turi būti išlaikomi jų pačių iniciatyva, o ne iš kažkur atsirandančiomis lėšomis?

A.P. Manau, jog mūsų visuomenei dar reikia duoti šiek tiek laiko atsigauti po sovietinės „kultūrinės“ tradicijos, kai viską buvo stengiamasi gauti „po blatu“. Žmonės sužinoję, jog dirbi teatre, rengi kino festivalį ar kuri žurnalą, didžiuojasi, jog kultūra gyva, bet stengiasi gauti ją nemokamai. Manau, turėtų būti atvirkščiai, žmonės turėtų būti pilietiškesni ir jausti prestižą remdami kultūrą.

Kita vertus, pilietiškumas neateina savaime, kiekvienas žmogus turi gyventi nuolatiniame saviugdos procese ir plėsti savo žinių ratą, aktyviai virti ne tik kultūriniame katile, bet ir šalies gyvenime (pvz., neignoruodami šalyje vykstančių rinkimų ar pan.). Tikimės, jog žurnalas „IQ. The Economist“ prisidės prie pilietinės visuomenės kūrimo ir padės praplėsti skaitytojų akiratį už kultūros rėmų.

G.Ž. Ar galėtume teigti, jog „Miesto IQ“ išnykimas yra tiesiogiai susijęs su mūsų visuomenės abejingumu, kuri verkšlena netekusi leidinio, tuo tarpu pati neprisideda prie jo gyvavimo skirdama keletą litų leidinio įsigijimui ir prenumeratai?

A.P. Jei sakydama „visuomenė“ turite omenyje skaitytojus ir prenumeratorius, tai esam jiems labai dėkingi, jog padarė beveik viską, kad leidinys gyvuotų. Žurnalo „Miesto IQ“ skaitytojų skaičius nuolat augo ir pardavimai didėjo, deja, kultūriniam žurnalui skaitytojų „paramos“ neužtenka.

Šioje vietoje susiduriame su realybe ir ta kita „visuomene“. Kaip žinia, žurnalo, kuris siekia išsilaikyti save pats, pagrindinė maitintoja – reklama, o jos į kultūrinį žurnalą daug pritraukti sunku. Man patiko vieno potencialaus reklamos davėjo pasakymas, jog „Miesto IQ“ skaitytojas per mažai vartoja. Tai lyg ir komplimentas mūsų skaitytojui, kuris, džiugu, jog nėra konsiumerinės bandos dalis, tačiau tuo pačiu, tai tarsi peilis žurnalo egzistavimui.

Tęsiant temą apie abejingą visuomenę, galima kalbėti ir apie pvz. Kultūros rėmimo fondą, kuris remia įvairias iniciatyvas, bet tik ne „Miesto IQ“.

G.Ž. Grįžkime prie „IQ. The Economist“ – kuo šis leidinys skirsis nuo „Inteligent Life“, neskaitant to, jog pirmasis bus leidžiamas kiekvieną mėnesį, tuo tarpu „Inteligent Life“ kartą per ketvirtį metų?

A.P. Kaip sako „Intelligent Life“ redaktorius Ed’as Carr’as – „Intelligent Life“ – tai tas pats senas geras „The Economist“ tik su vakarine suknele ir atostogų bei poilsio nuotaika“. Iš esmės „IQ. The Economist“ – skirtas gauti žinioms, o „Intelligent Life. The Economist“ – malonumui.

G.Ž. Priimdami tokį sprendimą turbūt esate tikri, jog naujasis leidinys sulauks didesnio populiarumo, juk jis bus orientuotas ir į platesnę publiką, tačiau ką galėsite pasiūlyti išskirtinai kultūra ir menu besidominčiam skaitytojui?

A.P. Kaip jau minėjau, „Miesto IQ“ komanda niekur nedingsta ir naujojoje žurnalo versijoje skaitytojas ras temas, kurios jį domino ankstesniuose numeriuose.

G.Ž. Ne paslaptis, jog „Miesto IQ“ tikslinį segmentą sudarė ir jaunimas, retai besidomintis politika ir ekonomika, ar nemanote, jog šis skaitytojas nusisuks nuo naujojo leidinio, o „Miesto IQ“ išnykimas atvers rinką atsirasti naujam kultūriniam leidiniui?

A.P. Seniai baigėsi ta era, kai konkuruodamas galėjai pasiekti gerų rezultatų. Gudrus ir sėkmingas tas, kas randa naują nišą, o ne tampa kažkieno konkurentu ar ateina jau į atrastą erdvę ir ten piktai grūmoja konkurentui pirštu. Dar labiau ši tendencija tinka kultūros žiniasklaidai, todėl mes tik džiaugsimės jei į rinką ateis naujas kultūros leidinys. Duok die tai būtų tiesa.

G.Ž. Jau beveik metus veikia „Miesto IQ“ internetinis portalas? Kokia bus jo tolesnė ateitis? Ar jis taip pat mutuos į platesnių tematikų portalą?

A.P. www.miestoiq.lt toliau gyvuos kaip kultūrinis portalas/tinklalapis. Jis keisis, tačiau ta mutacija vyks kultūros temų rėmuose.

G.Ž. Viena jūsų rašytojų Lina Sabaitytė teigė, jog „IQ. The Economist“ sudarys nemažas procentas verstinių straipsnių, kokią įtaką tai turės jūsų autoriams? Ar jiems bus pasiūlyta rašyti į „Miesto IQ“ internetinį portalą?

A.P. Daugiausia „IQ. The Economist“ verstinių straipsnių bus ekonomikos temomis, politika ir kultūra dažniausiai bus kuruojama vietinių redaktorių ir žurnalistų. Žinoma, pokyčiai darys įtaką mūsų autoriams. Bus vykdoma griežtesnė atranka publikuojamiems straipsniams, nes jų bus mažiau. Taip pat čia galės pasireikšti ne tik kultūros temomis rašantys žurnalistai.

G.Ž. Jeigu „Miesto IQ“ internetinis portalas išlaikys kultūrinę tematiką, ar žadate kelti straipsnių kokybės kartelę, priartinti ją prie buvusio leidinio formato? Ar visgi „Miesto IQ“ portalas išlaikys tinklaraščio veidą?

A.P. Tinklalapis www.MiestoIQ.lt išlaikys kultūrinę tematiką. Nuolat atsiranda naujų autorių, kurie entuziastingai įsilieja į komandą. Pokyčiai – tik į gerą. Beje, atsiras ir naujų internetinių projektų, susijusių su „The Economist“ vardu.

G.Ž. Kodėl „Miesto IQ“, ieškodamas pokyčių, pasirinko būtent bendradarbiavimą su „The Economist“, o ne tarkime su sėkmingai pasaulyje veikiančiais, skaitomais ir vertinamais meno tematikos leidiniais kaip „Art Review“, „Frieze“,„Art Forum“ ar kitais?

A.P. „Miesto IQ” požiūriu kultūra – tai ne tik menas. Tai žmogaus santykis su civilizacija, todėl žurnalas, jei jau prireikdavo lygintis su kuom nors iš pasaulinių grandų, visada lygiuodavosi labiau prie„NEW YORKER”, nei prie „Art Review” ar „Frieze”.

O dėl „The Economist” tai įdomi istorija. Mūsų atstovas nuvykęs į Londoną, pas pastarojo žurnalo redaktorių, sužinojo, jog nusprendus kurti „Inteligent Life”, jo leidėjai žurnalą galvojo pavadinti „IQ“ (deja nespėjo užpatentuoti). Čia labai sutapo tiek „Miesto IQ“ tiek „The Economist“ atstovų požiūris į leidinių koncepciją, todėl ir gimė bendradarbiavimo idėja.

G.Ž. Dar visai neseniai „Miesto IQ“ leidinį ir prekybinį ženklą garsino Lietuvos mastu surengtas ir didelio susidomėjimo sulaukęs viršelio konkursas? Ar nemanote, jog staigus pavadinimo ir prekinio ženklo pasikeitimas gali pakenkti ilgą laiką kurtam leidinio įvaizdžiui?

A.P. Jei kalbame apie įvaizdį ir prestižą iš viršelių kūrėjų perspektyvos, tai, manau, jog ateityje motyvacija sukurti viršelį gerai žinomam tarptautiniam prekės ženklui, turėtų būti dar didesnė.

O dėl prekės ženklo pakeitimo, tai natūrali praktika. Daugelis įmonių daro įvairius pakeitimus siekiant geresnių rezultatų, žinoma, tame yra rizikos, bet visada tikimės, jog permainos išeis į naudą. Sutikite, geriau keistis, nei mirti.

Dėkojame Andriui už atsakymus bei raginame visus aktyviau prisidėti prie kultūros rėmimo, niekas jos neišlaikys geriau, nei mes patys. „Miesto IQ“ kolektyvas prašo jus užpildyti anketą, kurią rasite čia.

Nuotraukų autorius: Karolis Sabeckis

Vasario mėnesį Kazys Varnelis šventė savo devyniasdešimt trečiąjį gimtadienį. Alsėdžiuose gimęs, Kauno meno mokykloje, Vienos meno akademijoje tapybą studijavęs menininkas išgarsėjo Jungtinėse Valstijose (ten gyveno Čikagoje ir Stokbridže) savo dekoruotomis bažnyčiomis ir, svarbiausia – op meno, minimalizmo stilistikai priskiriama tapyba bei erdvinėmis konstrukcijomis. Jo darbų yra šešiuose JAV muziejuose, privačiuose rinkiniuose. Visą gyvenimą K. Varnelis taip pat kolekcionavo įvairius su Lietuvos istorija ir kultūra susijusias vertybes, Vakarų Europos ir Tolimųjų Rytų meno eksponatus. 1998 metais menininkas ir kolekcionierius grįžo į Lietuvą. Savo kūrybą ir kolekciją jis padovanojo Tėvynei. Vilniuje veikia Kazio Varnelio namai-muziejus (Lietuvos nacionalinio muziejaus filialas), kuriuose K. Varnelis ir gyvena su savo žmona. Siūlome pokalbį su menininku.

Vidas Poškus. Paprastai teigiama, kad lietuviška tapyba yra koloristinė. Remiantis šiuo aspektu galima teigti, kad Jūs nesate tikras spalvininkas. Juolab, kad ir 7-9 dešimtmečių tapyba – vadinamasis optinis, minimalistinis periodas (manau – reikšmingiausias Jūsų kūrybinėje karjeroje) pasižymi ir achromatinių kompozicijų gausa. Tad norėčiau paklausti koks spalvos statusas yra Jūsų tapyboje? Ar tikrai jos ten nėra? Ar laikytumėte save koloristu?

Kazys Varnelis. Spalva man tikrai nėra antraeilis dalykas. Kiekvieno paveikslo siluetas, formatas, atskirų elementų piešinys reikalauja specifinės spalvos. Šioji formuoja bendrą nuotaiką, sprendžia kompozicijos ypatybes. Jos dėka kiekviename darbe sprendžiami vis kiti uždaviniai. Tapydamas įsisąmoninu, kad egzistuoja daugybė raudonos, mėlynos, žalios variantų ir nuo to priklauso kompozicijos pobūdis. Antai, raudona gali būti įvairaus charakterio. Ypač įspūdinga yra purpurinė. Taip pat mėgstu mėlyną. Maloniausia būna išsirinkti, surasti dar nematytą, nenaudotą. Kai pasirenku vieną ar kitą spalvą ir pamatau, jog „pataikiau“, apima džiaugsmas – kodėl iki tol tokios ar kitokios nenaudojau? (Tačiau spalvai nesuteikiu simbolinių reikšmių). Santūriau žvelgiu į rudą spalvą – ji regisi kiek nuvalkiota. Ypač lietuviškoje tapyboje. Visi ją naudoja! Iš kitos pusės (kalbant apie tą pačią rudą) – spalva yra spalva. Nėra blogos ar neįdomios spalvos. Ir bet kokiu atveju ją galima visiškai kitaip, naujai panaudoti – tai nepriklauso nuo to, ar kiti ją naudoja, ar nenaudoja…

Įdomiausia yra tai, kad kai dar mokiausi Kauno meno mokykloje, vienas iš argumentų, kodėl su Vytautu Kasiuliu perėjome iš J. Vienožinskio klasės pas Stasį Ušinską, buvo tas, kad pirmasis pasirodė vidutinišku, netgi silpnoku spalvininku. Ypač savo portretinėje tapyboje. S. Ušinskas – kitas reikalas – atrodė kur kas stipriau…

V.P. Kas darė įtaką Jūsų kaip menininko formavimąsi? Ar laikytumėte S. Ušinską tuo Mokytoju, kuris padarė didžiausią įtaką?

K.V. Negaliu teigti, kad man tiesiogiai darė įtaką vien tik jau paminėtas S. Ušinskas. Stiprią įtaką darė tėvelis (o ir mama, nors ji su daile neturėjo nieko bendro – buvo paprasta kaimo moterėlė). Ir net ne savo kūriniais, o pačiu gyvenimo būdu. Jis tapydavo, droždavo skulptūras bažnyčioms. Turėdavo daug užsakymų, paprastai sėdėdavo lauke ant namų laiptų ir drožinėdavo. Ypatinga buvo ir namų atmosfera. Papunis namų vidų buvo ištapęs architektūrinėmis detalėmis, peizažais. Vėliau tai viskas sudegė. (Alsėdžiuose buvo nupirkta priešgaisrinė įranga. Jos visiškai neišmanęs viršaitis sausos vasaros dieną nusprendė išbandyti. Bandydamas numetė nuorūką – sudegė visi Alsėdžiai. Mūsų namas buvo miestelio pakraštyje, todėl kai visi nubėgo gesinti centro, mes dviese su savo tėvu liepsnojančio mūsų namo užgesinti nebepajėgėme. Vėliau trobą atsistatėme, bet ji jau buvo be tapybos – tam nebebuvo jėgų).

O su profesionalia lietuvių daile ,,gyvai” susipažinau kai man buvo maždaug dešimt metų. Alsėdiškiai atviru sunkvežimiu važiavo į Klaipėdą. Vykome ir mes su mama. Pačio miesto nepamenu, tačiau užėjome į kažkokią parodą. Motinai nepatiko, o man padarė įspūdį grafikos darbai. Pirmą kartą pamačiau, kad paveikų meninį vaizdą galima sukurti juodų ir baltų dėmių pagalba.

Tad būdamas vaiku tvirtai žinojau, kad būsiu dailininku.

Nebuvau dar baigęs gimnazijos, kuomet sugalvojau stoti į Kauno meno mokyklą. Pačioje pradžioje nusprendžiau nuvykti į Kauną ir išsiaiškinti – kas, kaip. Buvo žiema. Važiavau apsirengęs tokiais storais kailiniais, verstų avikailių liemene. Atrodžiau kaip tikras kaimietis. Paėmiau keletą tapybos darbelių. Vienas darbas buvo portretas – vyro galva, su ūsais, barzda. Antra kompozicija – interpretacija Čiurlionio tema. Trečias kūrinys – taip pat „čiurlioniškas“, tačiau jau „laisvesnė kūryba“. Pastaruosius ypač vertinau. Galvojau, kad jeigu kas pamatys – iš karto supras, kad esu genijus. Su jais nuėjau tiesiai į Kauno meno mokyklos direktoriaus I. Šlapelio namus. (Nepamenu, kaip susiradau jo adresą. Turbūt pradžioje nuėjau į mokyklą, ten man ir pasakė). Pats direktorius tuo metu buvo užimtas, virtuvėje, pilnoje kažkokių dūmų ir garų, priėmė ponia Šlapelienė. Palaukėme jos vyro. Jis atidžiai apžiūrėjo tai, ką atsivežiau (reikia pasakyti, kad I. Šlapelis buvo labai mandagus, padorus žmogus). Sako: „Na, tas vyro portretas neblogas“. Bet „čiurlioniais“ nesusidomėjo. Dėl to jaučiausi nusivylęs. Tačiau vilties nepraradau. Aplankiau P. Galaunę. Nuėjau tiesiai į muziejų, į jo kabinetą. (Buvau toks „nachalas“). P. Galaunė irgi nesusižavėjo „čiurlioniais“. Dar pasakė, kad grįžčiau į kaimą, nes dailininkų reikia ne tik Kaune. Supykau, pagalvojau, kad nieko tie kauniečiai apie meną nesupranta, ir grįžau į Alsėdžius… (Gal ir gerai, kad tada taip atsitiko – manau, kad truputėlį pamokė).

Po gero pusmečio, vėl pabandžiau. Vežiausi tą pačią galvą. I. Šlapelis pažiūrėjo, tarė: „Kad šitą jau mačiau, negi nieko daugiau nepadarei?“. Tačiau jam patiko. Dar paklausė, kaip galvoju pragyventi studijų metais. Pasakiau, jog šiek tiek esu susitaupęs (nes jau dirbdavau šiokius tokius darbus, padėdavau tėvui, ir kaupiau pinigus studijoms). Direktorius tarė, jog svarbiausia išsilaikyti pirmus metus, o paskui bus lengviau („Gal ir kokią stipendijėlę parūpinsime, jeigu būsite darbštus“). Taip ir įstojau.

Mokantis Kauno meno mokykloje daugiausia davė S. Ušinskis. Jis buvo už studentų kūrybinę laisvę ir jau vien dėl to kaip dėstytojas davė daug (J. Vienožinskis labiau tempė ant savo kurpalio). Mūsų santykiai buvo labai artimi. Kai Karo muziejaus užsakymu kūriau „Rūdavos kautynes“ (šį didelį tapybos darbą tapiau savo namuose), jis pasisiūlė pakonsultuoti. S. Ušinskui pačiam buvo įdomu, nes dirbo panašiomis temomis. Gyvenau šalia Kauno meno mokyklos, beveik už tvoros – pas žydų šeimą nuomojau kambarį. Čia ir dirbau. S. Ušinskas nuolat ateidavo ir patardavo. Būtent jis paskatino pasirinkti diplominį darbą miesto statybos tema – man tai pasirodė nesvetima.

Karo metais, kuomet buvau baigęs mokslus Meno mokykloje, o Lietuvoje jau viešpatavo vokiečiai, sumąsčiau, kad reikia važiuoti mokytis į Europą. Norėjau pamatyti pasaulio. Didžiausia svajonė buvo Paryžius, tačiau galvojau, kad ten materialiniai sunkumai bus didesni, todėl pasirinkau Vieną. Nesunkiai įstojau į Meno akademiją. Studijavau tapybą. Diplominio darbo vadovu buvo profesorius Herbertas Dimmelis (tuo metu jis ėjo ir rektoriaus pareigas). Aišku, karo metais mokslai buvo gana sudėtingi. Aliejiniais dažais beveik nedirbau, paruošiau nemažai kartonų. Dirbome keli vienoje klasėje. Paskui profesorius išrūpino atskirą koridoriuką. Diplominiam darbui sumąsčiau didelį formatą. Jį išsitiesiau per visą patalpą. O gyniausi 1945 metų vasarį, visai prieš Vasario 16 dieną. Vienos mokykla buvo klasikinė, akademinė – tad profesine prasme įgijau neblogą pasiruošimą. Nors iš kitos pusės – karo metu mokslai nevyko normalia eiga, todėl daug kas buvo ir prarasta. Svarbiausia, kad prasiplėtė akiratis, įgijau patirties.

Po Kauno Viena atrodė visai kas kito. Jautėsi, kad tai imperijos (tegul ir buvusios) sostinė. Skirtumas dar jautėsi ir dėl to, kad čia mažiau jautėsi karas. Tik kai atvykau, gavau maisto korteles, su kuriomis buvo galima pavalgyti valgykloje. Žinoma, nebuvo ten kažkas ypatingo, tačiau badas nekamavo. Viena atrodė kur kas simpatiškiau lyginant su Berlynu. Modernios dailės matyti neteko. Ją juk naciai uždraudė… Tačiau G.Klimtą regėjau (nors, pavyzdžiui, O. Kokoschka buvo nerodomas). Apskritai, kažkokių parodų nelabai jau ir vyko. Atmintyje ypač įstrigo apsilankymas vienose kapinėse. Viduryje didelis gėlių ovalas, o aplinkui akmeniniai, marmuriniai paminklai. Kai pradėjau skaityti – vienas Straussas, kitas… Ir visi kiti kompozitoriai… Vienoje kurį laiką gyvenau pas buvusio Imperijos patarėjo našlę visai netoli prie Meno akademijos (į studijas vaikščiodavau pėsčiomis). Nuomojome su tokiu totoriumi iš Kauno, taip pat studentu. Jis mane vaišindavo lietuviškais lašiniais, dalindavomės viskuo, ką turime. Iš Lietuvos į Vieną pasikviečiau V. Kasiulį, tačiau jis čia kažkaip ,,neužsikabino”.

Po karo didelį poveikį padarė moderniosios dailės kolekcionierius ir abstrakcionizmo propaguotojas (filmų kūrėjas, menotyrininkas) Ottomaras Domnickas. Pas jį Štutgarte privačiai gydžiausi. Kažkaip išsikalbėjome, pasigyriau, kad esu dailininkas. Piniginėje turėjau kelias pašto ženklo dydžio savo darbų nuotraukas. Parodžiau. Tada jis pradarė savo kabineto duris – o ten, kitame kambaryje, visa moderniosios tapybos galerija (M. Ackermannas, W. Baumeisteris, H. Hartungas ir kiti)! Jis ją kaupė ir Hitlerio laikais – kada tai buvo draudžiama – nelegaliai. Pirmą kartą taip išsamiai susipažinau su abstrakcionizmu. Svarbiausia – „gyvais“ darbais. Nuo tada apsisprendžiau orientuotis į gryną abstrakciją. (Kažką bandžiau daryti dar Kauno meno mokykloje – tačiau kolegos šnairuodavo – sakydavo: „Kokiais niekais tu čia užsiiminėji?“. Geresnės nuomonės buvo tik tuo atveju, kai pabandžiau abstrahuoti batalinę kompoziciją, bet vis tiek nesuprato).

Visgi pasakyčiau, kad didžiausią indėlį man kaip dailininkui suteikė Jungtinės Valstijos. Į Čikagą atvykau 1948 metais. Patiko Amerika, jos menas ir kultūra. Apskritai, be JAV nebūčiau toks, koks esu. Kalbant apie įtakas galėčiau išvardinti ir vieną, kitą pavardę, tačiau stipriausiai įtakojo pats fonas. Ir ypač architektūra. Mano tapyba yra labai tampriai susijusi su architektūra. Savaime aišku – moderniąja. O Čikagoje, tuo metu (tačiau ir dabar) buvo susitelkusios ypač stiprios architektūrinės jėgos. Be to, gyvendamas Valstijose kiekvieną vasarą stengdavausi nuvažiuoti į Niujorką. (Visgi meninis gyvenimas vyko ten). Ir tai mane stimuliuodavo. Pavyzdžiui, 1965 metais savo akimis mačiau Moderniojo meno muziejuje mačiau W.C. Seitzo kuruotą svarbiausią op meno parodą The Responsive Eye. Nedrįsčiau teigti, jog mano tapyba yra grynai optinė, tačiau perceptualizmas darė įspūdį. Dar patiko minimalizmas: F. Stella, S. LeWittas, D. Juddas. Manau, kad tarp mūsų buvo daug bendrų dalykų. Tad ir savo tapybą gal net labiau priskirčiau minimalizmui, potapybinei abstrakcijai, bet ne op menui.

Dar daug ką diktavo ne tik šiaurės amerikietiškoji dailė ir architektūra. Antai – kokia iki šiol stipri yra visos Lotynų Amerikos, ypač Brazilijos mokykla! Iš lotynų amerikiečių anksčiau ypač didelį įspūdį darė meksikiečių menininkai. Muralistai (J. Orozco, D. Siceiros, D. Rivera) išsiskyrė monumentalumu. Kai kuriais atvejais jie man būdavo kur kas įdomesni nei amerikiečiai. Jie padarydavo velniškai įdomių ir drąsių dalykų.

V.P. Gal galite pakomentuoti kūrimo procesą? Teko patirti, kad ne vienas, žvelgiantis į Jūsų paveikslą, susijaudina dėl kelių dalykų. Pirma – „kiek laiko tai užima?“. Antra – „ar kai menininkas dirbo, jam neskaudėjo akių?“. Ir dar, tuo pačiu – Jūsų „firminis ženklas“ yra tolygiai ištapyta šviesotamsa – slinktis iš šviesos į tamsą ir atvirkščiai. Manyčiau, kad tai skiriamasis Jūsų optinės, minimalistinės tapybos bruožas. Kaip jį išgaunate?

K.V. Visi menai prasideda nuo medžiagų. Kartais tai labai daug ką duoda. Antai – porėmius visą laiką arba bent jau dažnesniais atvejais, darydavausi pats. Taip būdavo kur kas paprasčiau – ir pigiau, ir pats geriau žinai ko nori. Nes kai užsakydavau, meistrai nepadarydavo taip, kaip norėdavau, reikėdavo nuolat aiškinti, gaišti laiką. Sudėtingų porėmių padarymas yra panašu į skulptūrų, erdvinių konstrukcijų darymą. Tapyboje vertinu paprastą, aiškų formatą – visgi kvadratas, stačiakampis yra ta paprastoji forma. O paprastuose dalykuose glūdi esmė. Kai pradėjau savo geometrines abstrakcijas, tapiau ant tradicinių kvadratų, stačiakampių. Vėliau formatais pradėjau varijuoti – įvairiausius pavidalus lemdavo (panašiais kaip su spalva) kiekvienas konkretus atvejis – tai, ką norėdavau pasakyti, kas atrodydavo svarbiau… Pasirinkimą lemdavo visuma – ne konkrečiai tik spalva ar mastelis, bet atskirų dalių sąveika. Dirbdamas pradžioje pasidarau eskizą. Netgi pasakyčiau, kad piešiniai yra mano tikroji kūryba. Tai, kas padaroma dažais – jau daugiau mechaninis darbas. Gruntas paprastai būna baltas. Ant drobės perkeliu brėžinį – viską susibraižau, o tada jau naudoju dažus. Savo geometrinėms kompozicijoms naudodavau tik akrilą (liquitex firmos). Dirbti akriliniais dažais yra vienas malonumas. Jie greitai džiūsta, nekelia tiek daug problemų, kaip aliejiniai. Iš tikrųjų – galima vartoti ir aliejų, bet tai kur kas ilgesnis, vargingesnis procesas. Kartais teplioji-teplioji, tik užsimurzina kažkaip ir tiek. Nieko neišeina… Dirbant ne visada pasiseka. Bet tada turi dirbti toliau. Gyvenime juk visko būna… Visada mėgau tapyti didesnius plotus. Šie, žinoma, reikalaudavo ir daugiau sveikatos. Bet tai yra kur kas smagiau. Žinoma, laiko sąnaudų atimdavo taip pat. Nors čia darbas darbui nelygu. Kartais ilgiau, kartais lėčiau. Apskritai dėl laiko trukmės tai nėra ką ir pasakyti. Kai dirbi – į laikrodį nežiūri. Pagalbinės priemonės yra liniuotė ir lipni juostelė. Piešinį susibraižau su liniuote. Lipnia juostele užklijuoju nereikalingas (jau užtapytas arba dar nepadengtas) vietas. Perėjimus iš šviesos į tamsą ir atvirkščiai išgaunu teptukų pagalba. Naudoju siauresnius, platesnius teptukus ir nieko kito. Nepurškiu ir neštampuoju. Esu pabandęs pulverizatorių. Tačiau darbo su juo neperpratau ir vėl grįžau prie teptukų. Pakartoti, pataisyti (ypač kai darbas būna mechaniškai apgadinamas) praktiškai neįmanoma.

Tiek ir visų profesinių paslapčių. Svarbiausia – darbas. Kruopščiai tepi teptuku ir tiek.

V.P. Iš vieno menininko esu girdėjęs, kad tarp kolegų sklandžiusios legendos, esą Jūs darydavome aliumininius porėmius.

K.V. Darydavau aliumininius rėmus – ne porėmius. Visą laiką būdavo įdomu eksperimentuoti su naujomis medžiagomis. Pamatai kažką tokio parduodant ir nusiperki – tam, kad išbandytum. Panašiu principu konstruodavau erdvines konstrukcijas. Specialiai nieko negalvoju, materialūs dalykai kartais padiktuoja padaryti tiesiog taip, o ne kitaip, ir viskas. Pamačiau parduotuvėje medinių tašų, pagalvojau, kad būtų įdomu kažką padaryti. Vėliau parodžiau tai, ką padariau vienos Čikagos galerijos savininkui. Tas pasijuokė: ,,Kokias tu čia kabyklas darai?”. Tai truputį numušė ūpą rodyti erdvines konstrukcijas viešumoje. Jau vėliau, kai gyvenome Stokbridže, vienam savo kaimynui ,,pardaviau” konstrukciją už du bilietus į koncertą. Jis ją susivirino iš metalo. Tai vienintelė atviroje erdvėje esanti (o gal ir buvusi) minimalistinė skulptūra.

V.P.  Žinau, kad kai tapote, visuomet klausotės muzikos. Koks Jūsų tapybos santykis su muzika?

K.V. Dirbdamas mėgstu klausytis muzikos. Žinoma ne visada, ir kartais erzina (kuomet ausys zvimbia nuo garsų) tačiau muzika ir pakelia nuotaiką, ir sukuria tam tikrą darbo ritmą. Nesu angažuotas muzikiniu požiūriu. Pirmenybę atiduotu klasikai. Klausau kad ir L. Bethoveno Penktąją simfoniją ar J.S. Bacho Brandenburgo koncertus, mėgstu G. Verdi operas, G. Puccini Toscą. Tuo pačiu pripažįstu ir lengvesnę muziką – Vienos valsus, ispaniškus flamenko, paryžietiškus šansonus.

O maniškėje tapyboje – muzikinis momentas, be abejo, yra svarbus. Visų pirma pasakyčiau, kad ne muzikinis, o ritminis aspektas. Mūsų gyvenime ritmas daug ką diktuoja (koks svarbus yra dienų, širdies plakimo ar žingsnių ritmas). Maniškė tapyba yra paremta ritmo pagrindu. Taip pat svarbus yra judesys (bet tai ir yra ritmas).

Geras komplimentas mano tapybai buvo tuomet, kai vienas kompozitorius, pamatęs kompoziciją Riddle, tarė: „Oho, čia beveik kaip muzikinė tokata“.

V.P.  O koks Jūsų santykis su matematika?

K.V. Joks [juokiasi]. Mokykloje buvau paskutinis – pats bjauriausias ir prasčiausias – mokinys.

V.P. Visą laiką gyvenote ypatinguose namuose. Pradžioje Jūsų tėvelio ištapyta troba Alsėdžiuose, paskui dviejų aukštų namas Čikagoje, vėliau – Villa Virginia Stokbridže (Masačiusetso valstijoje), dabar – Mažosios gildijos namai Vilniuje. Koks gyvenamosios aplinkos poveikis Jūsų kūrybai?

K.V. Be abejo, kad didelis. Čikagoje gyvenau ypatingame name. Kai jau buvau susitaupęs daugiau pinigų, jį nusipirkau. Norėjau, kad mano namai būtų kaip muziejus. 1978 metais persikėliau į Stokbridžą. Tie namai buvo apšepę. Juos remontavau savo lėšomis ir jėgomis. Stokbridže labai patiko. Oras ten panašus į lietuvišką, tik švelnesnis. Labai gražios būdavo žiemos, kai pasnigdavo. Sniegas laikydavosi neilgai, tačiau kokie vaizdai būdavo! Stokbridže daug dirbdavau lauke – toje viloje buvo didelis parkas (jis priminė japonišką sodą – su tvenkiniu, natūraliai sudėstytais akmenimis). Tai buvo ne parkas, o tikras meno kūrinys. Savo jėgomis pjaudavau žolę, rūpindavausi augalais. Ūkio darbai užimdavo daug laiko ir sveikatos, tačiau ten buvo gera.

V.P. Ar tikite įkvėpimu?

K.V. Žinoma, kad tikiu! Jeigu esi suirzęs arba neišsimiegojęs – tada tikrai būna sunku dirbti. Reikia būti ramiam. Paskui – tik darbas! Tai ir yra įkvėpimas. Dar noriu pastebėti, kad kalbant apie tapybą labai sunku pasakyti – kodėl yra taip, o ne kitaip. Tiesiog reikia mąstyti vaizdais. Tai ir yra tapyba.

(kalbinta 2009 m. gruodį – 2010 sausį)

Nuotrauka: Gintaras Česonis

Vasario 22 dieną Kauno Kameriniame teatre vyko režisieriaus, Kauno kamerinio teatro įkūrėjo bei meno vadovo Stanislovo Rubinovo jubiliejinis vakaras. Režisierius šventė 80-ąjį gimtadienį bei savo kūrybinės veiklos 60-metį.

Dažnai iš žmonių, o dar dažniau iš teatro žmonių išgirstu, jog Kauno kamerinis teatras turi kažkokią malonią, šildančią, kūrybišką aurą. Tuo įsitikinau ir pati. Kiek kartų man jau teko sėdėti dienos metu fojė ir klausytis malonios tylos, kurią kartas nuo karto suvirpina scenoje berepetuojančių aktorių balsai. Kiek kartų jau teko ateiti į teatrą ir pajusti šiltą, draugišką ir netgi šeimynišką atmosferą. Pasak Kauno kamerinio teatro režisieriaus Stanislovo Rubinovo, patį žodį teatras galima suprasti labai įvairiai. Tai gali būti pastatas, tai gali būti ir žmonių kolektyvas, kurie kuria sceninį meną, ir netgi vienas žmogus, kuris per savo personažą gali atlikti savotišką išpažintį, parodyti save, savo mintis ir taip kurti teatrą. Pats režisierius į pirmą vietą iškelia žmonių kolektyvą, kurie kūrybos procese tampa savotiškais vienminčiais, „juos idealiu atveju jungia bendros idėjos, bendras estetinis pasaulio supratimas“. Būtent apie tokius dalykus ir kalbėjausi su režisieriumi Stanislovu Rubinovu vieną lapkričio popietę.

Greta Klimavičiūtė-M. kalbina režisierių Stanislova Rubinovą.

„Aktorius tai ne profesija, o gyvenimo būdas“ sako režisierius „Žinoma, svarbu įvaldyti amatą, tačiau be meilės teatrui ir noro gyventi šitokį gyvenimą, amatas yra nieko vertas“. Toliau kalbėdamas S. Rubinovas prisimena tuos laikus, kai dar kūrė savo studiją „tuomet turėjome labai griežtas taisykles, dabar jos nebe tokios giežtos, gyvenimas eina, žmonės kuria šeimas ir turi ne vien teatrą kaipo šeimą“. Kaip teatro idealą režisierius pateikia Miltinio teatrą, kuris pasak jo, atspindi tą idealų aktoriaus gyvenimo būdą, kad ir koks jis žiaurus atrodytų. Tiek pas Miltinį teatre, tiek S. Rubinovo studijoje vietelė šeima buvo teatras. Tačiau režisierius džiaugiasi, jog dar yra išlikusių tradicijų, kurių visi stengiasi laikytis, viena iš jų Naujųjų Metų šventimas drauge „tai yra mūsų šeima, tai yra gyvenimo būdas“. Ir iš ties dažniau apsilankius teatre, pasišnekėjus su aktoriais gali jausti tą draugišką, šeimynišką bei betarpiška atmosferą. Tikriausiai šiandien tokių teatrų yra be galo mažai.

Per pirmąjį mūsų susitikimą Jūs užsiminėte apie meluojantį ir nemeluojat aktorių, parūpo išsiaiškinti ką tai reiškia?

Kas iš viso yra atlikėjas? Tai yra žmogus (aktorius ar muzikantas), kuris atlieka svetimą tekstą. Svetimą tekstą, reikia padaryti savu, tik tada tai yra tiesa, o jeigu tas svetimas ir skamba kaip svetimas tai tuomet yra melas. O jeigu jis atlieka kaip savo tekstą, su savo įsitikinimais… Čia galime prisiminti gyvojo teatro sąvoką. Tuomet, kai tekstas tampa savu, tada yra gyvasis teatras, bet ką reiškia – tampa savu? Teatras turi vieną tokią sąlygą, kuri dviem žodžiais yra apibudinama: čia ir dabar. Ką tai reiškia čia ir dabar? Sakykim filmas, nufilmavo filmą prieš dvidešimt metų, o jis sukasi ir dabar ir aktorius mato save vaidinantį tada, žinoma, malonu save matyti jauną, bet iš kitos pusės jisai nesutinka, su savim. Jis jau kitoks, jis dabar tą patį supranta kitaip ir dažniausiai aktoriai negali žiūrėti filmo kuriame jie vaidina, nes tai yra „konservai“. Tai yra įdėta į tą dėžutę, užkonservuota ir viskas, tai gali būti geri „konservai“, bet „konservai“. Teatro menas ir apskritai atlikėjo menas skiriasi nuo filmo, tuo, kad jisai egzistuoja kartu su žiūrovais, jis nebūna atskirai nuo žiūrovų. Dailininkas tapo atskirai nuo savo žiūrovo, rašytojas rašo atskirai, dėlto apie rašytoją galima pasakyti: „na manęs nesupranta, nieko, praeis šimtas metų mane supras“. Aktorius negali sakyti: „praeis savaitė ir mane supras“, jį turi suprasti čia ir dabar. Vadinasi, tas kas yra daroma yra daroma toje kultūroje, kurioje yra gyvenama. Tai yra didelė problema, kada tą patį spektaklį vaidinam Lietuvoj ir jis yra puikiai priimamas, o kitur – visiškai nesuprantamas, nors ir būna išversta į jų kalbą. Nesupranta, nes tai yra visiškai kitos kultūros dalykas. Toliau, maža to, spektaklis niekuomet nesikartoja, jeigu tai gyvo teatro spektaklis. Negyvo teatro spektaklis, eina viens prie vieno, tiksliai. Aktoriai vaidina gerai, bet jie neišgyvena čia ir dabar ir būtent šitoj vietoj, o ne kitoj. O jeigu aktoriai išgyvena čia ir dabar ir būtent su šiais žiūrovais, tada yra kitas dalykas! Viena kartą išeina geriau, kitą kartą išeina blogiau, dėl daugelio priežasčių, visų pirma dėl žmonių, kurie ateina, bet tai yra gyvas dalykas – čia ir dabar. Kada šita sąlyga čia ir dabar veikia, tada galima sakyti, kad tai yra būtent gyvo teatro sąlyga. Kada yra čia ir dabar, spektaklis kiekvieną kartą bus kitoks, jis niekados nepasikartos – tekstas bus tas pats, mizanscenos bus tos pačios, bet pats spektaklis nesikartoja, jis bus kitas.

Ar aktorius jaučia, kaip žiūrovas reaguoja?

Žinoma, netgi labai. Tuomet kai žmonės sėdi salėje ir stebi spektaklį, kaip per rakto skylutę tuomet jaučiasi bendra žiūrovų salė, o tokiais atvejais, kai aktorius atsiduria visai šalia auditorijos, jis gali jausti kiekvieną žiūrovą individualiai. Aktoriams būna labai sunku tuomet, kai kažkurioje spektaklio vietoje, kur visada žiūrovai reaguodavo, staiga reakcijos nebūna. Būna tokia pauzė, aktoriai duoda žmonėms pasijuokti, ir saiga pauzė nereikalinga! Ir pas mus būna, į vieną spektaklį susirenka reaguojanti, gyva publika, o kitame – žiūrovų salė lyg mirus. Žmonės galbūt viską supranta, bet jie tokie „nereaguojantys“. Aišku tai ne tragedija. Tragedija būna tada, kai nesupranta. Bet žinoma, aktoriui yra reikalinga šita gyva reakcija. Dėl to Lietuvoje yra sunkoka vaidinti, nes lietuviškas žiūrovas yra santūrus, žymiai lengviau vaidinti Lenkijoje, Rusijoje, jau nekalbant apie Gruziją, Armėniją, kur reakcijos būna audringos.

Nuotrauka: Gintaras Česonis

Kaip aktorius sugeba vaidinti, įsijausti į charakterį ir tuo pačiu matu stebėti, kas vysta aplinkui?

O! Jūs davėt gerą klausimą, Jūs žinot tokią ligą šizofrenija? Tai egzistuoja vadinama aktorinė šizofrenija – kada vienu metu, aktorius verkia scenoje ir tuo pačiu metu galvoja, „šiandien aš gerai verkiu“, o verkia jis iš tikrųjų, nevaidina, ne taip kaip vaikiškuose spektakliuose, ašaros rieda iš tikrųjų. Kitas dalykas, jeigu žmogus turi labai daug racionalumo, jis negali būti aktoriumi. Žmogus norėdamas būti aktoriumi, turi išpildyti vieną sąlygą – jis pats turi tikėti duotom aplinkybėm. Kuo tu labiau pats tiki, tuo tu labiau įtikini kitus. Aišku, be jokios abejonės, aktoriui auditorija tuo geresnė, kuo ji patiklesnė, kuo meniškesnė. Priešingai negu kažkas galvoja, jog labai sunku vaidinti aktoriams, aktoriams vaidinti yra labai lengva, na aišku jeigu vaidini gerai, jeigu blogai – jie šito nepriima, iš karto atmeta. bet jeigu gerai jie taip įsitraukia, jie taip pradeda gyventi tuo, normalūs žiūrovai šitaip nesugeba.

Kaip manote ar teatras moko gyventi?

Aš jums atsakysiu ne taip kaip Jūs norit išgirsti. Teatras nemoko gyventi. Jeigu teatras nori atlikti šitą funkciją – tai blogas teatras. Teatras ir bet koks tikras menas neduoda atsakymų, o, geriausiu atveju, formuluoja klausimus, bet atsakymų neduoda. Jis nėra receptas, kaip gyventi. Taip pat yra ir etinė ir estetinė teatro kategorija. Tačiau teatras, ir apskritai menas neužsiiminėja etika. Teatras turi žadinti estetinius jausmus, o ne etinius.

O tuomet galbūt teatras pakartoja kažkokias žmonių kultūrines vertybes?

Aš pasakyčiau, nevisai taip, jeigu kalbėti apie tragedijos meną. Jūs apie froidizmą ką nors žinot? Froidas atrado psichoanalizę. Psichoanalizė atlieka tokią funkciją, jog yra iškapstoma iš žmogaus atminties labai daug visokių dalykų, ne pačių geriausių ir ne pačių gražiausių, atvirkščiai, ieškoma negatyvios pusės. Dažnai žadinant žmoguje atgailos jausmą ar dar kažką. Tai daro r tragedija, jinai iškelia ne šviesias žmogaus puses. Tatras turi katarsio, apsivalymo funkciją.

Dėkojame už nuostabų ir be galo įdomų pokalbį.

Ramūnas Jaras

Ko reikia, kad muzika taptų ne tik padrikų, nuobodžių ir banalių garsų kratiniu, bet dėmesį sukaustančia, įkvepiančia ir turinčia reikšmę meno šaka? Ko reikia garsams, jog jų klausantis, mintyse kiltų ne tik „maksiminių“ akcijų vaizdiniai, bet brandesni pamąstymai? Ko reikia šiandienos klausytojui, kurį kiekvieną penktadienį „pasitūsinti“ ir „pasitaškyti“ vilioja tuzinas mirgančių skrajučių, skelbiančių vis kitokiais vardais įvardintus, bet vienas nuo kito nesiskiriančius taip mylimus dj’ėjus?

Prieš keletą savaičių Armantas Gečiauskas kvietė kitokios muzikos pasiilgusius klausytojus į ambient muzikos stiliaus koncertus Kaune ir Vilniuje. Kaune „Jazz palėpėje“ įvykę trys pasirodymai subūrė klausytojus, kurie muzikos klausėsi ir ją vertino ne šokinėdami ir trypdami, bet susėdę, atsipalaidavę ir susikaupę. „Jazz palėpė“ — tamsi, šalta, bet su dideliu židiniu patalpa, puikiausiai tiko koncerto atmosferai papildyti. Nors kartsykiais būdavo tikrai šalta ir žvarbu, tačiau šie veiksniai tik prisidėjo prie bendros „Speigu“ įvardinto renginio dvasios ir idėjos. Siūlau jums interviu su renginio organizatoriumi Armantu Gečiausku.

„Alkis Įšalusiai Aušrai“

Įdomi tendencija ir priešprieša elektronikos vakarėliams, jog ambient’o koncertuose klausytojai tarsi grįžta prie kitokio muzikos suvokimo, klauso jos atsisėdę, tarsi tranzo būsenoje, o ne šokdami. Kaip vertinate šią tendenciją?

„Iš tikrųjų vienas mano tikslų ir yra — sugrįžti prie kitokio muzikos suvokimo, jau vien tai, kad ambient muzika nėra tokia aktyvi, lėta ir dažnai gan vaizdinga — šie bruožai atveria galimybes subtilesniems muzikos pajautimams. Šokis vyksta, tik labiau viduje. Yra nemažai vietų kur jūs galite nueiti pajudint kaulus, raumenis, liežuvius, bet visam tam reikalinga atsvara, kas ir, manau, pavyko „SPEIGO“ koncertuose Vilniuje ir Kaune.“

Įdomu, jog koncertui Kaune pasirinkote sekmadienį ir penktą valandą, tokį laiką sunku įvardinti į vakarėlį orientuotu, norėčiau paklausti koks jūsų renginio tikslas?

„Kadangi tokių renginių trūksta Kaune, jau kurį laiką sukosi mintis surengti panašaus pobūdžio koncertą. Proga pasitaikė, pakalbinus suomį Zoät-Aon sugroti Kaune, jam sutikus, negalėjau nepakviesti retokai gyvai grojančio Ramūno Jaro, o taip pat ir „Alkio Įšalusiai Aušrai“. Veiksmas vyko sekmadienį todėl, kad, tiesiog, nebuvo daugiau laisvų savaitgalio vakarų.“

Technologijų amžius kone kiekvienam atvėrė galimybės kurti ir būti išgirstam. Skeptiškai nusiteikę netgi juokauja, jog šiuo metu kas antras arba fotografas arba didžėjus. Kaip atsirenkate ir vertinate ambient muzikos stiliaus atlikėjus?

„Lietuvoje turime keletą vardų, kurių nereikia atrinkinėt, ir kurių jau kartais net nebereikia vertint, tik tikėt tuom, ką jie daro, ir suteikti galimybę tai daryti gyvai, viešai. Pastaruoju metu atsiranda nemažai naminių ambient/experimental projektų, kurie dar neturi galimybės atlikti veiksmų gyvai, bet tai sako apie gan įdomią ateitį. Visumoje tokią muziką kuriančių žmonių nėra daug, ir šioje sferoje padėtis, manau, geresnė nei su Jūsų vardintais kūrėjais, jei juos galima taip vadint.“

Ramūnas Jaras

Ramūnas Jaras

„Speigas“ vyko dviejuose miestuose – Kaune „Jazz palėpėje“ ir Vilniuje „Mulen Ružo“ klube. Ar galėtumėte juos palyginti? Kokie pagrindiniai skirtumai?

„Skirtumų nemažai, visų pirma visiškai skirtingi miestai, koncertų erdvės, atlikėjai, ir publika Kaune buvo žymiai ramesnė (dėkui židiniui) ir garso mažiau, bet visumoje šie skirtumai suteikė patirčiai unikalumo. Svarbu, kad renginiai praėjo darniai ir malonu, kad nemažai žmonių turėjo stiprių patyrimų.“

Iš visų „Speige“ dalyvavusių atlikėjų tik Ramūnas Jaras grojo gyvai, ar jums asmeniškai yra skirtumas tarp ambient muzikos atliekamos gyvai ir technologijų pagalba?

„Grojo gyvai“ — ta prasme naudojo akustinius instrumentus? Zoät-Aon irgi, beje, naudojo kažkokius afrikietiškus barškaliukus ir metalinius skambaliukus. Man patinka organiškas garsas, ir džiaugčiaus jei lietuviai daugiau naudotų akustinių instrumentų, kitą vertus dažnas atlikėjas naudoja field recording’us ambient muzikoje, aišku, skaitmeniškai apdorotus. Ir to pilnai užtenka. Nesu priešiškas technologijoms, kol jos nesusintetina, nesusterilina ant tiek, kad nebelieka nieko tikro.“

Dėkojame „Speigo“ organizatoriui už įdomius atsakymus ir linkime, jog šis renginys būtų tikrai nepaskutinis.

Nuotraukos: Emilija Briedytė

Kaip ir žadėjau, įdedu antrąją Švelnių tardymų (Opus3) laidos dalį, kur kalbinamas Didysis Lietuvos Kunigaikštis Vildaugas (patikslinu: ne Vilgaudas, o Vildaugas). Sakykit ką norit, bet žmogus išskirtinio šviesumo. Ir draugiškas - kitaip, nei daugelis galvoja. Tik dar vienas įrodymas Vilniaus gidams, kad nereikia jo gąsdintis :)

Didelis reskeptas Richardui Jonaičiui už šiuos pokalbius. Jie ne tik įdomūs paklausyti ir sužinoti šį tą naujo. Pasirodo interviu su Rožyte daug ką privertė ją pamatyti visai kitaip - pirmąkart iš gerosios pusės. Mylėkim savo miesto žiburėlius - gi be jų Vilnius būtų daug niūresnis!

Rodyk draugams

Taip taip, su ta pačia miesto pažiba. Rožyte. Vidute. Vilnių išgarsinusia StreetClash miesto mados konkurse. Prieš Kalėdas Opus3 laidoje „Švelnūs tardymai“ skambėjo šios damos balsas. Jei negirdėjote, pasiklausykit - šiltas pokalbis.

Šiek tiek vėliau įdėsiu ir pokalbį su didžiuoju kunigaikščiu.

Rodyk draugams