„HUB‘ą suprantame jaunatviškai, tad norėjome, kad pamatę klipą čia ateitų kuo daugiau jaunų žmonių. Todėl galvojome, kokia forma viską patiekti, nes pati žinau, kaip nuobodu klausyti įprasto interviu“,- pasirinktą kūrybos sprendimą apibūdina U.Poderytė.

Jai antrina ir kolega R. Zigmantas, kuris paaiškina, kad norint įdomiai nufilmuoti klipą reikalinga gera vaizdo kamera, kurios kūrybininkai kolkas neturi. Būtent dėl šios priežasties VGTU pirmakursiai pasirinko netradicinę išeitį – fotoaparatą. Vaikinas pastebi, kad nors sukurtas interviu klipas ilgai netrunka, tačiau jo sukūrimui paaukota nemažai laiko.

„Darbą sudarė dvi dalys. Pirmoji, fotografavimo užtruko dvi dienas, o montavimas bendrai suėjus laiką užimtų maždaug parą“,- techninę reikalo pusę atskleidžia R. Zigmantas.

Klipo kūrėjų nuomone, tai per kiek laiko galima sukurti interviu priklauso, ne tik nuo asmeninių gebėjimų, tačiau ir nuo žmonių su kuriais tenka dirbti.
„Buvo tokių, kurie siųlė savo idėjas, klausė „man padaryti taip?“, „atsistoti čia?“. Su tokiais žmonėmis dirbti yra lengviau“,- paaiškina R. Zigmantas.

Vaizdo klipo fotografavimo pradžioje studentai nuogastavo, dėl to, kad nesutrukdytų „HUB Vilnius“ erdvėje dirbančių žmonių. Šie būtų suirzę, ir nenorėtų pakankamai laiko skirti vaizdo projektui. Tačiau, baimė pasirodė esanti nepagrįsta. Studentai pažymi, jog huberiai buvo draugiški ir mielai vykdė jų norus ir komandas.

Straipsnio apačioje patiektas vaizdo klipas yra tik pirmasis bendras Ugnės ir Roko darbas. Entuziastingi jaunuoliai tikri, jog šis darbas tik jų karjeros pradžia, nes abu ir ateityje ketina dirbti su video medžiaga.

Su vaizdo klipo autoriais susisiekti galima el. paštu:

Ugnė Poderytė  – ugne.pod@gmail.com

Rokas Zigmantas -  rokas.zigmantas@hotmail.lt

Ačiū ‘Vagai’, kad išleido tokią knygą. Ačiū Sigitui Parulskiui už nuostabų vertimą. Ačiū Andrejui Bondarenko už viršelio, pro kurį neįmanoma praeiti knygyne idėją. Autoriui ačiū už knygą.

Daugiau čia: http://patrickvoigt.de/projects_details.php?nav=1&project=3

Iš tikro daugiau nieko ir nenoriu rašyti. Tikrai. Ne dėl to, kad nėra apie ką. Kažkaip atrodo, na, ką galėčiau padaryti, tai tik perrašyti visą šitą nuostabų kūrinį, užbaigusį mano praėjusius metus ir pradėjusį 2012. Gal galiu daugiau šiemet ir nebeskaityti, nes metų knygą jau perskaičiau? Sąžiningai tampiausi pieštuką kartu su knyga, o gal be reikalo, nes juk nesucituosiu čia visko, ką pasibraukiau. Tos pavienės pabrauktos mintys – kažkaip nesinori man jų traukti čia iš konteksto, iš jų gyvenimo, kur jos kaip atviras nervas – skaitai ir visą laiką norisi verkti – gal dėl to, kad randi tiek jausmo, išjautimo ir išgyvenimo, kad atsisuka kažkokie dūšios ašarų kraneliai?

Skaitydama knygą kažkodėl įsivaizdavau, kad viskas vyksta maždaug septinatajame - aštuntajame XX a. dešimtmečiuose, nes man knygoje minimas karas Kinijoje (ar su Kinija) nieko nesakė, o štai dabar paskaičiau, kad tas karas vyko 1900 m. – dar labiau nustebino autoriaus sugebėjimas taip neįtikėtinai viską atskleisti, kad visiškai nebesvarbu, kuriame laiko taške esi. Taip meistriškai parašyta, kad nesvarbu, kuriam dešimtmety blaškomės – laikas sluoksniuojasi, vyniojasi, persilenkia, išsiskiriam ir vėl susitinkam, gyvieji atsisveikinam su mirusiais, mirusieji pasitinka gyvuosius jau anapus. Aš taip tikiuosi, kad susitiksiu autorių kitoj jo knygoj. Net skauda, kaip noriu.

Interviu su autoriumi  čia.

Pradėjau rašyti šitą tekstą, kai galvoje vis dar ūžė po „Kūrybiškumo kiosko“ renginių. (Aikštinga nuomotoja su puria chemine šukuosena Vilniuje! Megan Fox plakatas, pririštas grandine prie medžio nacio sodelyje Kaune! Vakarėlis pagal Barbra Streisand / Elitinė picerinė „Pasimatymas“ Telšiuose! Susitikimas su Lietuvos underundergoundo žvaigždėmis Šiauliuose! Prašmatni rezidencija Klaipėdoje!) Tačiau kelionė nebuvo vien apie gardžias picas ir disko rutulius. Jauni kūrėjai, su kuriais kalbėjausi, ne vien stebino savo kūriniais, bet laikas nuo laiko pasidalindavo ir problemomis, su kuriomis susiduria. Nuolat besisukanti tema – apie erdves. Vingrybės, kaip gauti patalpas darbų eksponavimui, galerijų vadovų požiūriai ir amžinas klausimas, ką daryti, jei noriu išvažiuoti kur nors toliau ir ne vien tam, kad padirbėčiau salotų rūšiavimo fabrike?

Diskusijos vis pakrypdavo iki menininkų rezidencijų (residency) programų. Tai kažkas, apie ką visi šį tą žino, bet neretai tik miesto legendų formate – tai, jog yra stebuklingos erdvės menininkams, kuriose jie gali kurti tai, ką nori, gyventi nesirūpindami dėl elektros kainų, ir vienintelis dalykas, ko iš jų prašoma – kolaboruotis su kitais kūrėjais ar dirbti individualiai ir sukurti ką nors, ką pademonstruotų baigiantis rezidavimo laikui. Daug kas netiki ir Kruvinąja Mere, bet anądien po kažkelintos taurės jos buvimas pasirodė daugiau nei realus. Miesto legendos gyvos! Siekdama įrodyti pirmąją, pakalbinau John W. Fail, šiuo metu Estijoje vadovaujantį Ptarmigan kūrybinei platformai, jungiančiai rezidencijos programą ir į formatą netelpančius kultūrinius renginius kuruojančią organizaciją. Jis papasakojo apie savo veiklas ir rezidencijos programą iš tos pusės, kuri dažniausiai nėra matoma. Ptarmigan 2009 metais savo veiklą pradėjo Suomijoje, čia surengė beveik 200 skirtingų renginių, pradedant avangardinės muzikos koncertais, baigiant garso dirbtuvėmis ar grafikos parodomis. Kiek pakeitęs formatą, Helsinkio Ptarmigan dabar yra prie erdvės nepririšta organizacija, bendradarbiaujanti su Oksasenkatu 11 galerija. Ptarmigan Taline išlaikė pradinį formatą, organizacijai pridėdamas naują atspalvį.

Schmelfhelp pasirodymas, Ptarmigan Helsinki, Antti Ahonen foto

Avarus koncertas, Ptarmigan Helsinki, Antti Ahonen foto

Ilona Klimaitytė: Ar įmanoma palyginti kūrybines praktikas Suomijoje ir Estijoje? Šiek tiek patyrinėjus tavo FB, galima pastebėti klajoklišką tendenciją tavo gyvenime – iš JAV atkeliavai iki Didžiosios Britanijos, tada peršokai į Suomiją, galiausiai įsikūrei Estijoje. Kas paskatino tave pasilikti šiaurės Europoje – čia daugiau galimybių, lengviau dirbti, ar atvirkščiai – daugiau iššūkių, kuriuos norisi įveikti?

John W. Fail: Pačioje pradžioje apsigyvenau Škotijoje, kur studijavau Glazgo universitete, čia gavau magistro laipsnį iš postmoderniosios literatūros studijų. Vėliau persikrausčiau į Suomiją, tačiau praėjusiais metais nutariau pamėginti gyvenimą Estijoje. Vis dar daug dėmesio skiriu Suomijai, kadangi joje Ptarmigan ir buvo sukurtas, čia yra mūsų publika – nors dabar mūsų renginiai dažniausiai vyksta Taline, o tai atrodo šiek tiek keista.

Gyvenimas Suomijoje yra ir išskirtinai sudėtingas, ir lengvas tuo pačiu metu. Jaučiausi nusivylęs stipriai institucionalizuota kultūros struktūra Helsinkyje, tai buvo pagrindinė motyvacija pradėti Ptarmigan veiklas, eksperimentuojant su kultūrinės logikos alternatyvomis. Po poros metų mano mintys apie tai kone apvirto aukštyn kojomis. Aš vis dar manau, kad Suomija yra nelanksti ir institucionalizuota, bet būtent dėl to ten egzistuoja tikras alkis alternatyvai. Estijoje, kuri yra netvarkinga ir chaotiška, Ptarmigan yra tik dar viena menininkų valdoma erdvė projektams – iš esmės neįspūdinga ar siūlanti išskirtines alternatyvas. Manau, kad mes daugiau dėmesio skiriame neįprastai krypčiai – interdisciplina paremtoms post-subkultūrinėms veikloms. Aš ypač stengiuosi organizuoti keistus renginius, neįtelpančius į įprastas kategorijas. Laimingiausias jaučiuosi, kai renginyje apsilanko kuo įvairesnė publika, ne vien žmonės, kurie priskiria save prie koncertų ar meno renginių lankytojų.

NON GRATA „Diverse Universe“ performansas, 2011-06-03, Talinas

NON GRATA „Diverse Universe“ performansas, 2011-06-03, Talinas

I. K.: Kas tave labiausiai nustebino Estijos kūrybinėje scenoje? Ar galima išskirti tendencijas, pagal kurias prioritetas būtų tam tikrai krypčiai, tarkime, muzikai, video ar scenos menams?

J. W. F.: Net ir po 10 mėnesių, nesu tikras, ar esu pakankamai įsijautęs į Talino ritmą. Galiu pasakyti, kad Helsinkis yra gerokai labiau tarptautinis, dviems užsieniečiams ten buvo lengva vadovauti kultūrinei organizacijai, viską promotinant ir organizuojant anglų kalba – vien dėl publikos, kurią sudarė studentai ir „pasaulio piliečiai“. Estijoje į Ptarmigan žiūrima kaip į erdvę tarptautiniam darbui, ir mes iš esmės pritraukiame mažai kūrėjų iš Estijos meno scenos. Mūsų publika čia susideda kitų menu besidominčių imigrantų, rusakalbių ir estų, turinčių mažai ką bendro su alternatyvia kultūra. Nors Talinas turi aktyvesnę ir atviresnę kultūrinę sceną nei Helsinkis, vis dar panašu, kad daugelis renginių vyksta pagal griežtas taisykles.

Ptarmigan Taline šiuo metu yra paremtas mano ir dviejų kitų žmonių partneryste, tačiau aš, nors ir nenoriai, galėčiau pavadinti save jos „lyderiu“, kadangi atnešiau projekto idėją iš Helsinkio. Negaliu pasakyti, kokie kitų dviejų organizatorių prioritetai, manasis – rengti aktyvaus dalyvavimo reikalaujančias veiklas, tokias kaip kūrybinės dirbtuvės, mokymai, ir kitus interaktyvius/edukacinius renginius, kurių turinys būtų unikalus, neinstitucionalizuotas ir bent iš dalies eksperimentinis. Tai gana sudėtinga pasiekti neturint jokio finansavimo. Surengėme keletą garso meno dirbtuvių, labiausiai koncentruotų į elektroniką, taip pat kiekvieną mėnesį turime DIY tatuiruočių mokymus, vadovaujamus kanadiečio menininko – sakyčiau, kad tai yra tobulas pavyzdys to, ką norėčiau dažniau matyti Ptarmigan’e. Taip pat turime reguliarias kino ir video naktis, diskusijas su menininkais ir kitų renginių, kurie, tikiuosi, yra labiau orientuoti į dalyvavimą, nei stebėjimą. Tačiau organizuojam ir renginius, kurie yra labiau skirti klausytojams/žiūrovams, nors mūsų patalpos ir nėra tam idealiai pritaikytos.

Performansas – koncertas Ptarmigan Helsinkis, 2010-03-28, Antti Ahonen foto

Performansas – koncertas Ptarmigan Helsinki, 2010-03-28, Antti Ahonen foto

Performansas – koncertas Ptarmigan Helsinki, 2010-03-28, Antti Ahonen foto

Performansas „Odisėjo lankas“ (The Bow of Oddyseus), Talinas, 2011-10-1

I. K. Ar galėtum daugiau papasakoti apie savo rezidencijos programą?

J. W. F. Mūsų rezidencija iš tiesų yra gana laisvos struktūros. Rezidencijos idėja nuo pat pradžios buvo gana neįprasto, anarchistinio tipo. Turim nemažai žmonių iš įvairių valstybių, atvykstančių pas mus dirbti su projektais. Ilgą laiką neturėjom jokios galimybės jų paremti finansiškai, todėl didžioji dalis jų už viską mokėjo patys. 2010 metais mes gavome 2 metų dotaciją iš KK Nord fondo, tai užtikrino Šiaurės/Baltijos šalių rezidencijos programos rėmimą ir leido mums finansuoti kūrėjų kelionės išlaidas bei suteikti jiems geras gyvenimo sąlygas. Tačiau subsidija skirta tik tiems menininkams, kurie sutikdavo išbūti 2 mėnesius, todėl buvo sudėtinga rasti žmones, kurie tiktų mūsų projektams.

Ptarmigan Helsinki

Pixelache 2010 festivalio uždarymo renginys. Antti Ahonen foto

I. K. Rezidencijas rengiate abiejuose miestuose. Kaip sekasi su jomis dirbti, ypač žinant, kad Helsinkyje neturit pastovių patalpų? Atrodo, tai labai įdomi praktika, tikrų pasaulio piliečių, nepririštų prie erdvės, dvasioje. Šiuo metu niekas neprivalo būti priskirtas prie vienos vietos, ir rezidencijos programos (ar organizacijos ar bet ko kito) forma yra labai lanksti. Ką apie tai manai?

J. W. F. Mūsų erdvės visados bus atviros žmonėms su įdomiomis idėjomis, kurios atitinka mūsų projektus – ypač socialiai atsakingus ir skatinančius aktyvų dalyvavimą. Tai viena priežasčių, kodėl aš stengiuosi vengti junginio „menininkas mūsų rezidencijos programoje“, kadangi mums svarbiau ne tai, kad žmogus būtų „menininkas“, bet tai, kad jis turėtų gerų idėjų – būtų kūrybingas praktikas (creative practitioner).

Leidimas vieną iš KK Nord rezidencijų perkelti į Taliną padėjo mums padalinti dotaciją, kadangi nebeturint patalpų Helsinkyje tapo labai brangu tiek suteikti erdves rezidentams, tiek ir organizuoti renginius. Kitos rezidencijos, kurias turime Taline, yra panašios, kokios buvo Helsinkyje – žmonės, kurie atvyksta dėl projekto trumpam laikui, miega ant grindų ir užsiima kažkuo įdomiu. Ką tik su mumis dirbo violončelininkas iš Škotijos, kuris čia gyveno savaitę, kurdamas ir vesdamas improvizavimo kūrybines dirbtuves abiejuose miestuose. Jis pats apmokėjo dalį savo išlaidų, todėl mums beliko pasirūpinti gyvenama vieta ir renginių organizavimu.

Hooliganship pasirodymas, Ptarmigan Helsinki, Antti Ahonen foto

Hooliganship pasirodymas, Ptarmigan Helsinki, Antti Ahonen foto

I. K. Ką planuojate ateičiai, kalbant tiek apie rezidenciją, tiek ir apie renginių organizavimą?

Šiuo metu rezidencijos man yra antraeilis dalykas. KK Nord pinigai buvo labai reikalingi, bet jie nepadėjo Ptarmigan tiesiogiai, kadangi jie tiesiog padengdavo rezidentų išlaidas, bet buvo gana sunku surasti žmonių, kurie tilptų į mūsų kryptį ir dviejų mėnesių/šalių apribojimą. Rezidavimo idėjos esmė mane žavi, ir mes tikrai esam atviri bei norim padėti kūrybiniams praktikams, kadangi visados buvome išskirtinai susikoncentravę į tarptautinę publiką – kartais tai nutolina mus nuo kitų kūrybinių erdvių Taline, taip yra ir dėl to, kad iš esmės Ptarmigan’e dirba nevietiniai.

Iš kitos pusės, renginiai šiuo metu yra svarbiausia, ką mes darom – nuo 2009 metų liepos, kai pradėjom savo veiklą, suorganizavom daugiau nei 180 įvykių dviejuose miestuose. Mūsų rezidencijos programos ir kiti projektai tam ir skirti. Kartais tai labai vargina, ypač neturint paramos, tačiau mes nebegalim gyventi be tokios kūrybos formos.

Performansas Ptarmigan’e, Antti Ahjonen foto

Koncertas Ptarmigan’e, Antti Ahonen foto

John W. Fail

Ptarmigan Helsinkis

Ptarmigan Talinas

Ptarmigan Vimeo

Ptarmigan Flickr

Aš asmeniškai antrojo laukiu labiau nei pirmo dėl dviejų priežasčių. Pirma — niekada nejutau žaidimų kuriuose galėtum valdyti laivus pertekliaus, o pabūklų salvės sukeltus pojūčius, kad ir tame pačiame „Battlefield 1943“ prisimenu iki šiol. Antra — laivas yra jūrų tankas, tad čia mažiau progų susimauti. Realus pasaulis vėl talkins žaidimo mechanikai ir jis bus nuostabus. Na bent jau norisi tuo tikėti.

YouTube –

Su lėktuvais visai kitas reikalas. Jie kur kas imlesni „hardcore“ mechanikoms, o ir žaidėjai su jomis gan gerai pažįstami. Aišku yra puikų  arkadinių pavyzdžių, bet kai kažkas užsimena apie autentiškas kautynes ore, nori nenori susimąstai… Jei eitume nuo mano mylimo „Airfix Dogfight“ link kito mylimo „Il2“, kurioje vietoje bestume „Čia prasideda autetintuškumas“, o kurioje „Pramogos baigiasi čia“ ženklus. Tarpas tarp tų dviejų ženklų ir yra „World of Warplanes“ ganyklos, bet ar jis ten pateks?

A. Zezulin, projekto vadovas, World of Warplanes.

Apie darbus su „World of Warplanes“, „Wargaming.net“ pranešė per šių metų E3. Šiai dienai žinoma, kad kūrėjai sieks autentiškumo, bet tuo pat metu stengsis nepadaryt žaidimo neįkandamu. Projektas yra alfoje ir jau kalbama apie galimybę pilotuoti lėktuvus pulteliu, pele ar vairalazde. Kol kas kalbama tik apie trijų valstybių (JAV, TSRS ir Vokietyja) lėktuvus, tad man kaip ir daugeliui teks pasikankinti laukiant progos paskraidyti už RAF ir Japonus. „World of Warplanes“ progresijos mechanika bus identiška tai kurią turi „World of Tanks“, taip pat žaidimai turės bendrą klanų karų žemėlapį ir ekonomikos mechanizmą (t.y. vienam žaidimui pirkti kreditai, galės būti išleisti kitame). Kūrėjai jau patvirtino, kad nėra planų kurti bendrus tankų ir lėktuvų mūšius. Taip pat žinoma, kad lėktuvai apims laikotarpį nuo ankstyvųjų oro mūšių 1930–ais iki Korėjos karo ir bus skirstomi į 3 klases (lengvieji, sunkieji naikintuvai ir šturmo lėktuvai).

Kad jau pasitaikė šauni proga, surašėm klausimus kūrėjų komandai su viltimi, kad iš atsakymų į juos pavyks suprasti ko laukti. Ypač kalbant apie kreivę tarp arkadinės ir harcore mechanikų. Nepasakyčiau, kad perskaičius visus Aleksandro Zezulino (projekto vadovas) atsakymus viskas tapo labai aišku, bet tokie dalykai, kaip progresyviai kintantis valdymo schemos sudėtingumas, ar žalos modelis suteikia rimtų vilčių, kad einama teisinga linkme.

Dievo Režimas: Sveiki ir dėkui už mums skirtą laiką. Manau visiškai akivaizdu, kad pirmas ir labiausiai rūpintis klausimas kalbant apie „World of Warplanes“ yra valdymas, tad nuo jo ir pradėkime. Jau žinoma, kad žaidėjai galės rinktis vieną iš dviejų valdymo schemų, taip pat paskelbta apie suderinamumą su pulteliais ir vairalazdėmis. Ar galite trumpai apibūdinti pagrindinius skirtumus tarp šių valdymo schemų?

Aleksandras Zezulinas: „World of Warplanes“ pasiūlys labai plačią valdymo schemų įvairovę ir leis žaidėjams rinktis vieną iš kelių galimybių. Net būdamas alfa stadijoje žaidimas jau suderinamas su pele, pulteliu ir vairalazde. Tiesą sakant, pergalė labiau priklausys nuo kovos taktikos, karo paukščio charakteristikų ir manevrų, nei nuo valdymo. Kūrėjų rate vykusį turnyrą laimėjo vyriausiasis dizaineris, žaidimui naudojantis klaviatūrą, nes žaidžiant su ją reik kur kas mažiau pastangu norint pasukti lėktuvą.

„Hardcore“ žaidėjai norintys iš kautynių išspausti maksimumą, be abejo naudos vairalazdes, tačiau susidurs su rimtu iššūkiu, nes šis valdymo būdas reikalauja daugiau susitelkimo.

DR: Ar pasirinkta valdymo schema turės įtakos mūšio dalyvių poravimui?

Aleksandras Zezulinas: Ne, mes nenorėtume atskirti pele žaidžiančių žaidėjų nuo tų kas rinksis vairalazdę, tad valdymo būdo pasirinkimas neturės jokios įtakos poravimui.

DR: „World of Tanks“ yra keletas nepastebimų, bet svarbių pagalbos žaidėjui mechanizmų. Žaidėjas kažkuria prasme patenka į tanko vado rolę, jis priima sprendimus, o trajektorijų skaičiavimu, pabūklo užtaisymu ar remontu rūpinasi įgula. Kokios paramos sulauksime skrydije? Pavyzdžiui mechanizmai leidžiantys „užfiksuoti“ persekiojamo lėktuvo greitį labai praverstų kautynėse.  Šiais laikais taip pat populiarūs iš anksto suprogramuoti vengimo manevrai, taikinio vietą nuspėjantys taikikliai, kritimo trajektoriją numatantys bombų taikikliai ir t.t. Jūs planuojate diegti tokius dalykus?

Aleksandras Zezulinas: Mes kuriame keletą nepastebimų pagalbos sistemų. Tarkim jau įdiegėme taikinio paieškos sistemą. Ji padės žaidėjams taikytis į jau pamatytus lėktuvus. Pagalba suveiks automatiškai, bet tik tuo atveju, jei lėktuvo pabūklai nukreipti teisingai persekiojamo lėktuvo atžvilgiu. Tai leis padaryti maksimalią žalą. Realiuose oro mūšiuose, jei pilotas suka taikinio link, bet daro tai ne ypač tiksliai jis neturi šansų pataikyti. Mes nenorime, kad žaidimo eiga būtų tokia komplikuota, tad mūsų diegiama sistema bus lyg žvalgas borto ginkluotei. Padarytos žalos kiekis priklausys nuo išeitinių šaudančiojo taiklumo parametrų. Tokią pat sistemą galvojam diegti ir bombų mėtymui, tačiau jos kūrimas ankstyvoje stadijoje ir dar per anksti apie tai kalbėti.

Neketiname diegti manevrų kaip savybių, kurias žaidėjai galėtų atlikti tiesiog paspausdami teisingą mygtukų kombinaciją. Manevravimas bus gan autentiškas ir reikalaujantis žinių renkantis pakreipimo kampą, ar įgūdžiu pakeliant ir nuleidžiant lėktuvo snapą.

Keisto atsitiktinumo dėka, Kevinas aptiko anglišką „Stacking“ apžvalgos versiją ir brūkštelėjo mums laišką. Taip prasidėjo susirašinėjimas kurio metu aš ir supratau tą akivaizdų dalyką. Debatai apie žaidimus kaip meno formą jau tuoj, tuoj taps kasdienybe, bet staiga aš suvokiau, kad gyvenime nesu girdėjęs profesionalaus menininko nuomonės. Kalbu apie menininką kuris gyvena menu ir „iš meno“. Kad jau pasitaikė puiki proga, nutariau jos nepaleisti. Kol tarėmės dėl interviu, prie mūsų prisijungė ir Lee Petty, kuris savo ruožtu yra ir menininkas, ir žaidimų kūrėjas, ir žaidėjas.

(jei galite ir norite, geriau skaityti anglišką interviu versiją čia. Savaime aišku dėl originalių, vertime nepasiklydusių atsakymų).

Flight Suit. Kurdamas skulptūras, Kevinas paprastai naudoja tik tai, ką pavyksta rasti lauke. Daugiau jo darbų čia: http://www.kevintitzer.com

Dievo Režimas: Pradėkime paprastai. Ar jūs žaidžiat vaizdo žaidimus? Turit jų tarpe favoritų?

Kevinas Titzer: Aš tikrai žaviuosi tuo kaip žaidimai ištobulėjo. Į žaidimų kūrimą dedamo darbo ir minčių kiekis tiesiog rauna stogą. Deja, šiomis dienomis praktiškai neturiu laisvo laiko. Darbas studijoje suryja didžiąja laiko dalį, tad paprastai jo nelieka jokiems kitiems užsiėmimams.

Lee Petty: Taip! Aš žaidžiu daug žaidimų. Aš noriu pamatyti viską kas kuriama, bet bandymas spėti koja kojon su visomis įmanomomis sistemomis taptų atskiru darbu. Šiomis dienomis aš retai kada įveikiu kokį žaidimą iki galo.

Mano favoritų sąrašas ilgas, kiekvienas jų dėl skirtingų priežasčių. Kai kurie žaidimai patinka dėl vizualinių sprendimų, kiti dėl mechanikos, treti dėl pasirinktos temos, o yra ir tokių kurių patirtis leidžia suvienyti visus šiuos komponentus. „ICO“ yra toks žaidimas.
Šiuo metu žaidžiu „Portal 2“, manau jis fantastiškas.

DR: Ar jūs manote, kad vaizdo žaidimai yra šiuolaikinio meno forma? Įspėju, tai nėra paprastas klausimas. Diskusijų metu mes dažniausiai sutinkam, kad kai kurios žaidimų dalys yra menas. Pavyzdžiui muzika ar konceptai gali būti laikomi meno kūriniais. Kartais tai galioja net kalbant apie įgarsinimą, bet pakalbėkime apie galutinį produktą kaip visumą, kurioje visi šie dalykai susilieja.

Kevinas Titzer: Tai labai sunkus klausimas. Pati meno sąvoka yra amžina debatų tema. Aš manau, kad  žaidimai tik visai nesenai atliko posūkį kuris leidžia juos priskirti kažkokiai saviraiškos formai. Susidaro įspūdis, kad žmonės bando įkalti kvadratinę kaladėlę į apvalią skylę bandydami įteikti, kad žaidimai gali būti tik pramoga, arba tik menas, o ne kažkas tarp jų. Man žaidimai yra trečioji kategorija greta šių dviejų, ji vis dar nėra galutinai apibrėžta.

Lee Petty: Taip. Aš taip pat manau, kad žaidimai yra komerciniai kūriniai pramogai, bet nematau priežasčių dėl kurių šie du apibūdinimai negalėtų egzistuoti greta. Požiūrį į meną kaip į dvasinį, veik nepasiekiamą subjektą, egzistuojantį už visuomenės ribų, aš laikau archaišku.

„Bees“. Pirmas Kevino darbas kurį teko išvysti sudarė labai keistą įspūdį. Lyg ir turėtų paleisti šiurpulius, bet pats darbas man pasirodė priešingai — keistai lietuviškai jaukus.

Elijah pirmas iš kairės

Kūrybos pasaulis pilnas nematomų žmonių. Vieni jų stovi už žiūrovų nugarų per spektaklius ir reguliuoja garsą, kiti sėdi prie rankraščių ir varto žodynus, dar kiti naktį leidžia stengdamiesi tiksliai sudėlioti filmų titrus. Dažniausiai jie pastebimi tik rate savų, arba tada, kai jų darbas nebūna kokybiškas – geriausias įvertinimas būna tada, kai viskas praeina taip sklandžiai, kad net nesuvoksi, koks platus mechanizmas buvo pasitelktas siekiant pateikti galutinį produktą – pjesę, knygą ar filmą.

Kalbant apie muziką, viskas yra gan panašu. Visi žino Igorį Kofą. O kas toksai per Lemon Joy pasirodymus stovi prie būgnų? Jei koncerte girdisi kas nors neskambaus, kalti organizatoriai ir garsistai, jei problemų nebūna, vadinasi, atlikėjai parodė gilius, išmąstytus pasirodymus, kupinus netikėtų garsovaizdžių ir išskirtinių sąskambių bei ištrinančių ribas tarp a) pasąmonės ir realybės; b) sapnų ir kasdienybės; c) pagirių silpnybių sąrašo ir hamburgerio pusryčiams.

Būti renginių organizatoriumi apskritai yra daug aplinkiniams žmonėms neregimų pastangų reikalaujanti veikla, tačiau tik labiausiai savęs negailintys žmonės renkasi kurią nors siaurą muzikos sritį. ,,Ukulelių promoteris ir skrabalų meistras” skamba kaip tikrai rimtą viziją turinčio žmogaus vizitinė kortelė. Kiek mažiau hardcore – Elijah Värttö. Jis – Estijoje gyvenantis australas, Servataguse Muusika organizatorius ir kuratorius.

Vieni šių metų festivalio dalyvių – Love Cult iš Karelijos

Elijah yra grojęs Lietuvoje, Menų centre, po Leitmotiv Limbo pseudonimu. Servataguse Muusika – muzika paremta renginių serija, propaguojanti eksperimentavimą ir kartais priartėjanti prie performansų meno teritorijos. Pagrindinis Elijah dėmesys sutelktas į Baltijos regiono, Rusijos ir Suomijos atlikėjus. Pastaruosius dvejus metus įvyko daugmaž 30 renginių, artimiausias jų – festivalis šių metų lapkričio 4-6 dienomis. Apie Servataguse Muusika, Estijos eksperimentinę muziką ir renginių organizavimą – interviu su Elijah.

Iš pasirodymo Lietuvoje

Ilona Klimaitytė. Kokie keisti ar graudūs įvykiai pastūmėjo tave į žavėjimąsi kreiva, nekonvencine muzika, jos populiarinimą ir atlikimą?

Elijah Värttö. Servataguse Muusika kuravimą pradėjau, kadangi reguliariai lankydavausi koncertuose, toli nuklydusiuose nuo standartinių formų ir sub/pop kultūrų. „The Make It Up” klubas Melburne (Australija) buvo vieta, į kurią dažnai užsukdavau, čia atlikau ir savo pirmą pasirodymą. Ten vykdavo kassavaitiniai improvizacijos, avangardo muzikos vakarai, kurie sutraukdavo daugybę atlikėjų iš Australijos ir pasaulio. Mane tai traukė, nes buvo sukurta idėja, susikoncentravusi į siekį sukurti platformą eksperimentavimo plėtrai muzikoje. Jie nesiekė nei pelnyti minių dėmesį, nei būti “kieti” – „The Make It Up” tiesiog norėjo, jog atlikėjai plėstų savo ribas ir išmėgintų skirtingas metodologijas.

Kartą, po vienos ilgos kelionės atsidūriau Estijoje, neturėjau pinigų, bet turėjau daug laiko, ir pagalvojau, kad reiktų suorganizuoti kažką panašaus. Regione buvo labai daug įdomių atlikėjų, tačiau neatrodė, kad jie dažnai keliautų ir koncertuotų artimame užsienyje. Servataguse Muusika projektas pasirodė vertas pastangų, todėl nusprendžiau jį inicijuoti. Galiausiai supratau, jog man iš tiesų rūpi, jog neįprastą muziką kuriantys žmonės turėtų galimybę pasiekti platesnę auditoriją.

DIY plakatai, padaryti 2010 metų Servataguse Muusika renginiams

DIY plakatai, padaryti 2010 metų Servataguse Muusika renginiams

I. K. O kiek ,,platesnė” auditorija tai galėtų būti? Kartais eksperimentinės muzikos atlikėjai pasirenka slaptumą, norėdami išlikti išskirtiniai, netapti ,,pigiais”, kartais jaučiamas kone hipsteriškas vaibas, formuojamos kastos, norint mistifikuoti save ir būti kitokiems vien dėl kitoniškumo. Kaip manai, ar eksperimentinė muzika turėtų būti populiaresnė?

E. V. Minėdamas platesnę auditoriją turėjau omenyje, kad net ir visai su tokia muzika nesusipažinę bei šiuo atžvilgiu naivūs žmonės buvo sužavėti daugelio pasirodymų. Aš netikiu, kad eksperimentinė muzika, ar bet kokia muzika, neturinti populiarumo ambicijų, turėtų būti slaptu klubu. Jokių slaptažodžių, jokių uniformų. Žmonės užklysta, būna sužavėti arba nustebinti. Kartais jiems nepriimtina tai, ką išgirdo, tačiau patirtį vertina kaip įdomią. Iš karto galima pasijusti geriau, jei kažkam koncertas praplėtė akiratį.

I.K. Ar laikai save labiau renginių organizatoriumi, ar atlikėju? Kokios savybės privalomos žmonėms, kurie užsiima tokiomis veiklomis?

E. V. Iš esmės, kuo daugiau tu organizuoji, tuo mažiau laiko turi kūrybai. Kažkuriuo metu privalėsiu sustabdyti renginius, kad galėčiau pratęsti savo paties projektus. Todėl svarbu, jog prie Servataguse Muusika prisijungtų naujų žmonių, kurie perimtų šią idėją. Daug tiesioginės ir netiesioginės pagalbos sulaukiu iš Rain, Irinos ir Keiti.

Kuravimas ir organizavimas – ne profesija. Vienintelis svarbus dalykas – potencialas, kurį įgauni stebėdamas ir skatindamas unikalias ir įsimintinas akimirkas. Šiek tiek kišenpinigių – tai geriausia, ką gali gauti iš organizavimo, kartais investuoji ir savo pinigus, tam skiri begalę laiko, o galiausiai būni surengęs pasirodymą, kuriame pasirodo nusikalstamai mažai publikos, išmainiusios koncertą į kokią nors diskoteką su pusėtinais DJ. Dabar užsiauginau kietesnę odą, bet anksčiau jausdavausi labai nusiminęs, jei iš tiesų puikus pasirodymas surinkdavo nedaug klausytojų.

I.K. Sakai, kad kartais koncertai būna prastai lankomi, žmonės labiau linkę rinktis diskotekas, o ne eksperimentinės muzikos koncertus. Kokia tavo nuomone yra eksperimentinės, kreivos muzikos scena Estijoje? Ar apskritai toks dalykas kaip ,,scena” egzistuoja – galbūt tėra keletas entuziastų, kurie bando kažką nuveikti?

E. V. Kaip čia pasakius… Per dvejus metus įvyko apie 30 koncertų, tai gana daug. Kai kuriuose jų susirinko labai daug žmonių, kai kur – tik keletas. Potvyniai ir atoslūgiai. Manau, kad praėjusių metų festivalis buvo vertas daugiau nei 60 lankytojų, visas miestas turėjo ten apsilankyti. Laikau kumščius, kad šiemet taip ir nutiks. Marketingo aparatas suderintas ir užsuktas, šįkart pradedam anksčiau ir turim daugiau pagalbininkų. Reklama yra labai svarbi, tai, kaip ir ekonomika, yra blogis, kurį nenorom privalėjau pripažinti.

Estijos ,,scena” nėra kažkas, kas realiai egzistuotų. Galima užjusti šiek tiek fetišizuotų gijų ir madų, siejamų su tam tikra muzika, ar mados, prišlietos prie įsitikinimų, tačiau tame nėra to vienarūšiškumo, kurį pastebėdavau kitose šalyse. Kai kas sako, kad taip yra dėl sąlyginai mažos populiacijos, visko gali būti. Jaučiu, kad Servataguse Muusika idėja Estijos pasirodymuose pritraukė daugialypį mišinį itin individualių atlikėjų, kuriančių nepriklausomai nuo to, kokia vieta pasirodymams jiems yra siūloma. Dviejų vienodų nesurasi.

DIY plakatai, padaryti 2010 metų Servataguse Muusika renginiams

DIY plakatai, padaryti 2010 metų Servataguse Muusika renginiams

I.K. Apie kuriuos iš jų verta būti girdėjus?

E. V. Geras pavyzdys yra Roomet Jakapi ir jo grupė Kreatiivmootor. Veiklą pradėję kaip iš tiesų mėgėjiškas ir primityvus meno kolektyvas, jie stipriai ištobulino save, tačiau vis dar galima jausti šiek tiek ankstesnio rupumo. Daug narių naudojančių gal 7 instrumentus. Roomet taip pat turi ir savo solo projektą, kur naudoja vien tik balsą ir veidą, o jie taip ekspresyviai persikreipia ir mainosi, kad nei vienas garsų neprimena žodžių, bet kalba pats už save. Gali perskaityti tai, kas tiesiog negali būti perprasta.

Įsidėmėti verta ir SAVIDIVAS, tai brolių duetas, kurio narys Toomas Savi pluša prie iš tiesų unikalių elektroninių instrumentų kūrimo. Esu sutikęs keletą analoginių intrumentų meistrų, o jis – vienas geriausių. Jų kūriniai šiek tiek primena ankstyvąją primityvią elekroninę muziką, vedamą sekvencerių ir ritmo mašinų, kartu su noizo generatoriais ir vibracijas keliančiais aparatais. Daugelis instrumentus gaminančių žmonių neigia galintys kurti patys, tai retas atvejis, kai meistras kartu yra ir muzikalus.

Vienas nesenas, bet labai stiprus pasirodymas, įvykęs po 4 metų pertraukos tarp koncertų, buvo sugrotas grupės Morgues Last Choice, tikrai įdomaus Black Metal projekto. Šis metalo stilius dabar pamažu nyksta iš mokinukų mėgstamiausiųjų sąrašų, bet vis dar puikiai tinka labiausiai avangardiškam siaubo filmui. Viename pasirodymų jie nenaudojo nei gitaros, nei būgnų, tai buvo išskirtinai elektroninis ir vokalinis pasirodymas. Apsirengę jie buvo kažką, primenančio skudurus ir šventė Sėkmingo Virškinimo Dieną (Happy Digestion Day) – tarptautinę progą, skirtą pagerbti gerai veikiančias virškinimo sistemas. Šie trys pavyzdžiai rodo, kad nėra jokio tiesioginio ryšio tarp kiekvieno keistesnio estiško projekto. Į tai atsižvelgdamas manau, kad jokia ,,scena” už pavadinimo ,,eksperimentinė muzika” neslypi.

Elijah rekomenduotų Kreatiivmootor garsiniai eksperimentai

I. K. Kas tave traukia ,,kitokioje” muzikoje?

E. V. ,,Kitokia” muzika tiesiogiai neapibrėžia nieko. Tai gali būti ir noizas, ir musique concrete, nuo garsų įrašų (field recordings) iki klasikinės/naujos muzikos; kai kurios roko grupės turi kažką, kas yra itin ekscentriška, kitos naudoja keistą analoginę elektroniką… galiausiai lieka išgrynintas performatyvus ar ekspresyvusis menas, sukurtas naudojantis vien žmogaus balsu. Pasistengiu atrinkti tokius pasirodymus, kurie dėl savo kreivumo nerastų platformos kur nors kitur.

I.K. O kuriose Estijos erdvėse/klubuose dažniausiai galima sutikti neįprastų garsų? Ar yra kokių nors open-air‘ų, propaguojančių eksperimentinę muziką?

E. V. Deja, Estija turi žaizdų, kai kalbama apie klubus.. Jei nori surengti nedidelį arba vidutinio dydžio renginį, neturi daug pasirinkimo. Tačiau jei planuoji suorganizuoti plataus masto festivalį, tik spėk rinktis. Tai problema, į kurią iš tikrųjų reiktų atkreipti dėmesį. Suvenyrų parduotuvės ir įvairios turistams skirtos vietos užkelia nuomos kainas, o tos vietos, kurios lieka neužimtos senamiestyje, yra potencialiai netinkamos dėl problemų su vietiniais gyventojais, norinčiais ramybės.

Tai visame pasaulyje įprasta problema. Vienintelis sprendimas būtų sukurti atskirą rajoną, kuriame menai ir muzika galėtų klestėti – tokią vietą, kurioje nuoma nedidelė ir mažai šansų nesutarti su gyventojais. Tačiau tai reikštų žmonių iškeldinimą iš senamiesčio, kas būtų sudėtinga.

Rytų Galerija (East Gallery) buvo klubas, kuriame surengiau daug neįprastos muzikos koncertų. Šią erdvę valdžiau beveik metus, po to turėjau pasiduoti dėl įvairiausių problemų – ekonomikos, remontų, vietos valdžios, kaimynų ir dar daug ko. Iš kitos pusės, dabar atsiradę keletas naujų erdvių – Ptarmigan laikas nuo laiko surengia įdomesnių pasirodymų, naujas klubas Kodu kartais panaudoja kai kuriuos paprasčiausius neįprastos muzikos elementus.

Yra ir kasmetiniai Stalker bei Heliosphere festivaliai, abu išbandantys keistesnes muzikos formas. Teko girdėti, jog Heliosphere turėjo kažkokių finansinių bėdų, todėl sunku pasakyti, kaip ir ar išvis šis festivalis vyks. Žinoma, noriu paminėti ir Servataguse Muusika seriją renginių, kurie gana reguliariai propaguoja regiono eksperimentinę/neįprastą muziką.

Vienas pasirodymų East Gallery klube

I. K. Kiek plačiau pakalbėkim apie tavo organizuojamus renginius – nuo muzikos vakarų iki festivalio, visų po tuo pačiu Servataguse Muusika vardu. Kas, kada, kur vyksta, ir, svarbiausia, kodėl? Ar tai buvo amžinasis stygius vietų groti eksperimentinei muzikai, ar kažkas kitas?

E. V. Visi šie įvykiai dėjosi Taline, Estijoje, skirtingose vietose. Iš tiesų, jei ne Servataguse Muusika idėja, šie pasirodymai nebūtų įvykę. Šiuo metu turėjau išretinti renginių reguliarumą – kitaip neleidžia ekonomika ir laiko stygius. Rugpjūtį, kaip dalis savaitės trukmės festivalio Polymer Päevad (“Polimero dienos”) planuojamas performansų meno kūrėjų Global Art Container pasirodymas Estijos kultūros fabrike Polymer Kultuuritehas. Aš prisidedu prie Streets of Sex (LV), Black Sky Chant (RUS), Arabian Horses (RUS) ir SHWNST (LV) pasirodymų organizavimo. Atlikėjų pavadinimai kalba patys už save, galiu tik pridėti, jog šou bus galima pamatyti kombinaciją iš ramių, trikdančių, neapdirbtų garsų, žadinančių ir atšiaurių, susijungiančių į gryną malonumą. Kiekvienas koncertas, kurį surengiu, yra skirtingas, o šis neabejotinai bus labai paveikus.

Žinoma, man pačiam svarbesnis yra kasmetinis lapkričio festivalis, sutraukiantis apie 16 skirtingų pasirodymų iš Estijos, Latvijos, Suomijos, Rusijos, Švedijos ir Lietuvos. Ypač džiaugiuosi, kad meilikavimais, įstengiau prisivilioti Non Grata. Jie – ne muzikinė grupė, net ne eksperimentinės muzikos atlikėjai. Tai performansų meno kolektyvas, kilęs iš Estijos, ir į savo veiklą prireikus įtraukiantis įvairiausio plauko kūrėjus. Jų kūryboje yra kažkiek tylos ar kažkiek garso, man to pakanka. Tai, ko jie siekia, ir dažniausiai pasiekia, yra ištraukti klausytojus pačius iš savęs. Tarsi jie judėtų per kažką. To rezultatu kartais tampa garsinė disorientacija, kartais – stebėjimasis, susirūpinimas ar baimė. Niekad negali žinoti. Grandininiai pjūklai, kirviai, sudužę kiaušiniai, skalda. Tai yra žodžiai, kurie iškyla, kai prisimenu vieną jų pasirodymą. Kito raktažodžiai – veido piešiniai, tyla, žvakės ir užsikirtinėjantys žodžiai.

Kiti šios įvairiapusės erdvės nariai – Juha Valkepää, performansų kūrėjas iš Suomijos, panaudojantis vien savo balsą ir veido išraišką. Sebastian Wesman, argentinietis kompozitorius, atsigręžęs į senesnę metodologiją su švariai per smuiką ir vokalą sufokusuota emociją. Kiek labiau šiuolaikinę formą naudoja švedai Sand Circles, tai – grynas hipsterių meno mokyklos kūrinys. Žaviuosi jais, tai pop muzika, kurios pop muzikos pasaulis nenori priimti. Taip pat verta paminėti anskčiau aptartus SAVIDIVAS iš Estijos. Suomis Kemialliset Ysttävät/Tomuttontu – labiausiai sėkmingo ir išvystyto projekto autorius, man jo muzika primena dinamišką vizualinį meną. Kai kurie kiti atlikėjai kolkas dar nėra patvirtinti.

Kelis įrašus iš 2010 metų festivalio pasirodymų galima rasti čia.

Art Container nuotrauka

I.K. Savo FB puslapyje rašot, kad Servataguse Muusika renginiai turėtų naudoti ką nors teatrališko, naudotis pasakojimu. Kokie verti dėmesio pasirodymai, įtraukiantys tokius elementus, galėjo būti pamatyti per dvejus Servataguse Muusika metus? Apskritai, ar vizualinė dalis pasirodymuose tokia pat svarbi, kaip ir muzikinė? Ar gali egzistuoti įdomūs projektai be koncepcijos, vien dėl estetinio pasigėrėjimo?

E. V. Manau, kad minėtas ,,reikalavimas” yra kiek klaidinantis. Mes niekad nesame atlikę spektaklio, tačiau kartais atlikėjų buvimas scenoje būdavo daug svarbesnis, nei jų naudojami garsai. Pavyzdys – Rooma Jakapi, kurį minėjau anksčiau. Panašiu būdu į tą kategoriją tinka ir Juha Valkeapää, performansų menininkas iš Suomijos – jis taip pat naudoja neapdirbtą savo balsą ir savotišku savo būdu geba papasakoti neįžodintą istoriją per murmėjimus, alsavimą ir veido išraiškas.

Flagra Y Machinamentvm, latvių duetas, scenoje pasirodo su juodomis ir baltomis mantijomis, kaukėmis. Tai – pora, vyras ir žmona, moteris su gėlėtu galvos apdangalu, vyras su ragais. Jų dukra žvangina mažą varpelį. Sceninis vaizdas jiems taip pat svarbus, kaip ir garsai. Kita forma tą patį galima pasakyti apie 1234567890, kurių vokalistas dėvėjo kūną aptempiantį kostiumą, tarpkojį pridengęs klevo lapu. Dainavo jis neišskirdamas žodžių, su daug garso perdirbimo. Šie pavyzdžiai yra tiek, kuriems buvimas scenoje kiek svarbesnis, nei pati muzika – jei tai, ką jie daro, išvis galima vadinti muzika.

Vienas Flagra Y Machinamentvm pasirodymų

I. K. Galima pastebėti, kad Servataguse Muusika pagrindas yra pasirodymai ir koncertai. Tačiau pagrindinis renginių serijos tikslas – skleisti naują požiūrį į muziką, išvilkti ją už įprastų rėmų. Ar Servataguse Muusika tam naudoja kokias nors nepaminėtas formas? Ar turit planų edukaciniams projektams, pavyzdžiui, kūrybinėms dirbtuvėms? Galbūt galvojat apie muzikos leidyklą? Kokie ateities planai?

E. V. Apie leiblą esu galvojęs, manau, kad tai padaryti būtų įmanoma. Neseniai išleidau kasetę ir CDR įrašą su išpurkštu rankų gamybos dizainu, padedamas Rain Saavel. Bet norint imtis to tinkamai, reikia turėti visus mažų muzikos parduotuvių kontaktus. Nors kolkas jų neturiu, tačiau klausinėjau nemažai su tuo susijusių žmonių. Leidykla užima nemažai laiko ir emailų, kartais ir išvykų vien tam, kad surastum reikiamų žmonių.

Prieš keletą metų vienas prancūzas vedė pasikartojančios muzikos (repetitive music) kūrybines dirbtuves Kultuuritehas Polymer erdvėse. Tai buvo apribota improvizacija, kiekvienas dalyvis turėjo skirtingą instrumentą ir turėjo prisilaikyti specialaus ritmo ar tono tam tikrą laiko tarpą. Šis vorkšopas buvo tikrai sėkmingas, jo rezultatai – puikios garso tekstūros. Galima buvo pastebėti, jog minimalizmas iš tiesų veikia.

Vienas Massive Ejaculation stebuklingųjų kostiumų (nuo 3:06 min). Su šiltais linkėjimais iš Vilniaus

Dirbtuvės iš tiesų yra neabejotina galimybė. Vieną jų surengiau dvylikai žmonių, siekiančių susikurti vibracijas skleidžiantį elektroninį aparatą. Philas iš Massive Ejaculation galėtų surengti mokymus, kaip pasidaro savo absurdiškai didingas pasirodymuose naudojamas kaukes. Viskas įmanoma, jau kurį laiką derinu su Ptarmigan apie tokių dirbtuvių surengimą.

Kalbant apie ateitį, vienintelis dalykas man joje dabar yra Servataguse Muusika festivalis lapkritį. Esu tunelyje, kurio pabaigoje šviečia festivalis. Tik jam pasibaigus, imsiuosi kitų veiklų. Būtent todėl norėčiau jį perduoti kitiems, geriausia – būriui organizatorių. Vienam žmogui tai – itin sudėtingas darbas. Visados svarbu turėti paramos iš aplinkinių, tik taip veiklos bus įvykdytos geriausiai ir laiku.

Žurnalistas Bill‘as Kantopheris šio albumo apžvalgoje rašė: „lyg ore pakibęs netikėtumo ir pavojaus kupinas virpulys. Vieta, kurioje susitinka T. Browningo filmas “Freaks”, R. Meyer‘is bei D. Lynch‘as. Mes visi mene siekiame intensyvumo bei dvilypumo“.

Ne taip jau dažnai šiais laikais gali išvysti kažką išties kitokio, stebinančio, gluminančio ir kartu gilaus, savito ir nepakartojamo. Su šio autoriaus anonimo darbais susipažinau visiškai netikėtai ir nieko nesupratau: kas, kodėl, kas iš to? Patraukė daug kas: radikalumas, savita estetika, anonimiškumas, savita marketingo bei viešųjų ryšių sistema, požiūris į vartotojus. Tik interviu metu ėmė kažkas aiškėti: pašnekovas nustebino savo atsidavimu, intelektu bei išties giliu pasaulio suvokimu. Dar kartą įsitikinau, kad niekas nėra taip, kaip atrodo iš pirmo žvilgsnio. Mokiausi klausinėdamas. Šis pokalbis apie šio meno prigimtį, filosofiją, raidą, santykį su aplinka. Meluoju! Jis apie žmogų, apie mus visus ir kiekvieną atskirai.

Pradedu vis labiau galvoti, kad tokių super-žvaigžių eros atstovų kaip Jeff Koons ar Damien Hirst laikas praeina ir, norėdami išlikti, kūrėjai turėtų nusileisti nuo savo ego supiltų smėlio kopų: kontaktas su vartotoju turi vykti viename akių lygyje… Antraip tas ant tuštybės supiltas kopas išpustys visagalis laikas.

O kaip jūs suvokiate dvilypumą bei dualizmą?

Aleksandras Rimdžius. Anglijoje taip vadinamos Viktorijos epochos laikmetyje (19a. antra pusė) buvo paplitusi praktika dėl pinigų viešai demonstruoti „neįprastos natūros“ žmones, šiais laikais tokie individai dažnai patys veržiasi į viešumą. Kaip manai, ar tai susiję su poreikiu būti priimtam į sociumą kaip lygiaverčio jos nario statusu?

Dualism Artist (toliau D.A.): Jei omeny turi fizinę išvaizdą, pabandykime viską sukonkretinti: Viktorijos eroje tik neturtingi, beklasiai ir niekam nerūpantys žmonės buvo šitaip išnaudojami, aristokratų niekas nelietė. Šiais laikais plastikos chirurgijos dėka tokių žmonių tiesiog nebeliko.

A.R. Kas yra normalu ir kas jau nebe? Kaip varijuoja šios kategorijos keičiantis socialiniam kontekstui?

D. A. Įprastumo bei vienodumo sąvokos paveikė mūsų kultūrą, religiją, žiniasklaidą bei politiką. O visa tai, kas netelpa į šiuos rėmus – iš tiesų yra NORMALU ir gaila, kad žmonės galvojantys savo galva ir neinantys su banda yra laikomi keistuoliais.

A.R. Papasakok apie savo darbo filosofiją. Kokie anonimiškumo teikiami pliusai bei minusai?

D.A. Dualizmo esmė yra tam tikra koncepcija arba požiūris, kad viskas šiame pasaulyje pagrįsta ko-egzistuojančiomis priešybėmis, kurios arba papildo viena kitą kaip kad jin ir jan idėja rytų kultūroje, arba patiria konfliktą kaip vakarų civilizacijoje. Dualizmas gali pasireikšti kaip priešpriešą tarp proto ir kūno, proto bei materijos, moralinio dvejopumo bei konflikto tarp gėrio ir blogio manifestacijos. Pats apibrėžimas gali varijuoti ir įgauti naujas formas: meno, psichologijos, filosofijos, bei religijų suvokimo laukuose.

Kai kurių dalykų atspindys mūsų mene yra susijęs su dualizmu kaip dilema arba tuo, kaip kai kurie žmonės įsivaizduoja Pasaulį ir tai, koks jis yra, kartu su beviltiška žmonija ir jos dvilypumo bei vidinių konfliktų sąlygoto silpnumo.

Anonimiškumo pliusai: nematomumas suteikia galios, suteikia gilesnio stebėjimo galimybę, „pertvarkyti“ save taip, kad galėtum viską matyti tarsi kito akimis.

Taip pat įsivaizduokite, kas būtų jei ateitumėte į britų socialistų partijos susirinkimą ir apsimestumėte nesuprantąs nė žodžio angliškai: apie savo paslaptis jie nebijotų garsiai kalbėti ir jūs sužinotumėte daugiau.

Kita priežastis yra ta, kad nuolatos žiūrėdamas žinias matau, kaip visuomenei žinomi žmonės yra maišomi su žemėmis dėl savo kvailų poelgių, kuriuos paprasti žmonės išdarinėja kasdien. Pavyzdžiui, kilo didžiulis skandalas kuomet lipdama į automobilį Britney Spears vos iš rankų neišmetė savo kūdikio – o kiek paprastų moterų ištinka panašūs incidentai?

Bill’as Clinton’as (pirmasis apkaltos būdu atstatydintas JAV prezidentas,- A.R.) savo darbo kambaryje užsiiminėjo oraliniu seksu. Visas Pasaulis tą sužinojęs išsikraustė iš proto, turėtum prisiminti kokį pažeminimą jam teko po to iškęsti. Tas pats Pasaulis pamiršo, kad tuo kasdien mėgaujasi milijonai vedusių vyrų ir niekas nekritikuoja Hillary (tuometinė pirmoji šalies dama,-A.R.) už tai, kad jos veidas primena šuns pasturgalį!

Nesistebiu, kad vyriškis „slystelėjo“. Dėl tokių dalykų man labai gaila žinomų žmonių; anonimiškumas suteikia galimybę gyventi PAPRASTĄ ir NEAPRIBOTĄ gyvenimą. Kaip ir kiekvienas eilinis žmogus aš galiu suklysti ir galiu mokytis iš jų nepakenkdamas savo kaip menininko, visos organizacijos bei kažkaip su visu tuo susijusių asmenų prestižui. Trūkumai: tipinio praeivio mentalitetas. Daugelį žmonių nuo gilesnio domėjimosi tavo kūryba atbaido būtent tas anonimiškumas. Tai stabdo visą plėtrą, tiesiog žmonės yra įpratę reiškinius sieti su tam tikru vardu ir veidu, tačiau stengiuosi iš paskutiniųjų ir visada matau puspilnę stiklinę.

A.R. Gal gali mus nušviesti, kaip viskas prasidėjo? Nelaikai savęs tam tikrus moralinius tabu laužančiu Banksy atitikmeniu ?

D. A. Dualizmas prieš tai kai tapo dabartiniu Dualizmu vadinosi „Prieštaros“ (The Contradictions)!! Supranti – gyvenimas yra nesibaigianti kova, kas daro tai vertą pasimėgavimo yra tai, kad tik šitokiu būdu (pvz. Blaškantis tarp proto ir širdies) galima pasiekti susitaikimą.

Laikui bėgant supratau, kad toks terminas pilnavertiškai neatspindi mano požiūrio… dualizmas yra platesnė sąvoka ir ji nebūtinai kalba vien opozicijomis, bet ir apie tam tikro reiškinio dvejopą prigimtį.

Kažkada turėjau savo „kūrybinį veidą“, net nuotrauką savo interneto puslapyje, tačiau žmonių reikalavimai, priekabės, niurzgėjimas bei kvailumas prispaudė mane prie sienos!!! Nusprendžiau keistis, praplėčiau savo dviejų pagalbininkų komandą, kad galėčiau rūpintis tik kūrybine šio reikalo puse.

Be to, kai kuriuos žmones gali įsiutinti net būdamas su jais malonus! Išlikdami nematomais mes kartu apsisaugojame nuo tiesioginių puolimų!

O kas dėl Banksy – nuvylei mane to klausdamas, jei šis interviu vyktu realybėje patirtum mano pykčio kupino žvilgsnio rūstybę. Didžiausias komplimentas man yra būti lyginamam su tokiu genijum kaip Joel Peter Witkin’as, taip pat Diane Arbus ar Caravaggio.

Galų gale: aš NESU pati svarbiausia viso to dalis! Esmė – pats menas ir jis liks po manęs. Ši idėja yra visaapimanti ir jai nelemta taip imti ir nutrūkti.

Įkvėpimo semiuosi iš klasikinio meno, graikų mitologijos, psichologijos, įvairių religijų, psichologinės seksualumo pusės, socialinės problematikos bei mokslo, taip pat filosofijos, literatūros, muzikos bei poezijos.

Viena pirmųjų Dualizmo nuotraukų

A.R. Nepagalvoji apie tai, kad kuo saugesni bei patogesni mūsų gyvenimai tampa, tuo labiau esame linkę tai atsverti mėgaudamiesi tamsiąja Pasaulio puse: bjaurastimi, demoniškumu, be jokios atjautos stebėti smurto jūroje skendinčios popkultūros bangavimą?

D.A. Nebūtinai: vargas, neteisybė ir priespauda GALI iššaukti lygiai tokius pačius rezultatus. Kaip aš jau sakiau, susitaikymas ateina kovojant dėl susitaikymo. Pridėsiu, kad Laikas ir Pinigai yra du dalykai, kurių abiejų drauge atimti iš žmogaus nevalia!

A.R. Po velnių! Turėčiau Tave pasveikinti su nuostabia žinia, jog Dualism photography albumą nuo šiol galima įsigyti ar bent pavartyti Londono Tate galerijoje. Jautiesi pagaliau įvertintas meno srities profesionalų?

D.A. Ačiū. O, ar teikiu tam didelę svarbą – tikrai NE!!! Supranti, jaučiuosi dėl to dėkingas, tačiau tai yra dalykas, kurį realiai gali nebent tik įrašyti į CV ar į kokią rekomendaciją, jei mano knyga ir nebūtų ten atsidūrusi – tai nieko nekalbėtų apie mano meno vertinimą ir, patikėk manimi, tie taip vadinami profesionalai patys nesupranta, ką tauzija. Man buvo pasakyta: galerijai nereikia šio albumo ir apskritai mums nepatinka Jūsų menas. Tiesiog vienas darbuotojų, prancūzas, primygtinai reikalavo matyti šį albumą Tate.

Lyginant su kitomis vakarų Europos šalimis (Vokietija ar Prancūzija), anglai yra pernelyg konservatyvi tauta, ir pagrindinis atmetimo argumentas buvo tai, jog ši knyga tiesiog neišsitenka jokios kategorijos rėmuose.

A.R. „Savaime suprantama“- kiekvienas pasakys,- „dualizmas nurodo tam tikras opozicijas: gėrį ir blogį, grožį ir bjaurastį, bet atleiskite man – nematau Jūsų fotografijose nieko gražaus“. Ką atsakytum tokiam žmogui?

D.A. Laba diena. Visų pirma tau reikėtų išvysti visą albumą prieš užduodant šitokius klausimus. Jame estetiškai turtingos, su paslėpta nuodėmingumo potekste, nuotraukos. Jos varijuoja savo emociniu, intelektualiniu ir vizualiniu turiniu, antraip tikrai būtų sunku peržvelgti visą albumą neapsivėmus. Tiesiog, estetikos pojūtis kiekvienoje kultūroje ir kiekviename asmenyje vis kitoks.

A.R. Papasakok apie ilgą ir niekaip nesibaigiančią kovą su Facebook socialinio tinklo taikomais cenzūros apribojimais.

D.A. O varge, net nežinau nuo ko pradėti. Trumpai tariant, tai ne vien facebook sistemos kaltė, politika taip pat vaidina dideli vaidmenį. Pavyzdžiui, pagal APPLE taisykles, negalima jų Iphone mobiliajame telefone įdiegtoje susitikinėjimų aplikacijoje kelti nuotraukų, kuriose esate pusiau apsinuoginę, tačiau niekas nesikabinėja prie Beyonce ar Lady Gagos, kai jos pagamina seksualinių užuominų kupiną video klipą. Politika = veidmainystė.

Vis dėl to, mes nusiuntėme laišką bei savo albumą vyriausiajai facebook valdybai, pažiūrėsime, kokia bus jų reakcija.

A.R. Kokiomis aplinkybėmis sutikai poetą Steven Pottle? Pasakok apie genialiąją „kankinančios masturbacijos“ idėją.

D.A. Su kitais menininkais susikontaktuojame internetu – žvalgymo darbus atlieka mano padėjėjai ir jei jie nusprendžia, kad žmogus mums tinkamas – praneša man. Kalbant apie „Underneath it all“ filmą, iš pradžių mes susitikome pokalbiui: pateikiau jam gausybę asmeninį gyvenimą liečiančių klausimų ir pradėjau kurti būsimo bendro darbo viziją. Pats filmas jau sukosi mano galvoje dar prieš pradedant filmavimą, tačiau padarėme eilę įvairiausių temos variacijų, kol Stevenas pagaliau pradėjo nesivaržyti nei manęs nei kameros. Filme ir matote paskutinį iš filmavimų; savo darbą atlikus grimuotojui, likusią dalį realizavau pats – viskas gavosi tiesiog be priekaištų.

Menas kuria pats save. Mes, menininkai, esame tiesiog viso to perdavėjai.

A.R. Palaikai itin glaudžius ryšius su savo klientais bei judėjimo gerbėjais: iš pačių įvairiausių Pasaulio kampelių žmonės Tau siunčia nuotraukas, kuriose jie yra įsiamžinę su dualizmo albumu rankose, Facebook vartotojai gali siūlyti pavadinimus patalpintoms nuotraukoms. Modeliai patys renkasi aplinką, stilistiką bei foto sesijos idėją, tiesa? Kvieti juos visus dalyvauti bendrame kūrybos procese ar tiesiog bendrai mėgaujiesi savo meno neapibrėžtumu?

D.A. Už visa tai, ką iškovojome esame skolingi savo fanams ir su didžiausiu malonumu su jais kasdien bendraujame internetinėje erdvėje. Jaučiamės begalo laimingi ištrūkę iš to meno burbulo, galėdami pasimokyti daugybės dalykų iš savo gerbėjų. Be savo gerbėjų Dualismas yra niekas ir už tai mes juos BEGALO MYLIME.

Modeliai negali rinktis, kaip jie bus fotografuojami, antraip, kokia prasmė jiems eiti pas mane? Turime modeliams skirtas rekomendacijas bei sąlygas ir jei tik jie su visu tuo sutinka – pakviečiame dirbti kartu. Jei modeliai patys rinktųsi sesijos pobūdį, ji prarastų mano asmeninį braižą bei sąmoningumą.

Mūsų taisyklės modeliams yra tokios: visiškas apsinuoginimas, jokių apribojimų, pasitikėjimas savimi, siekis laužyti standartus, nestandartinis mąstymas, sugebėjimas bendradarbiauti, drąsa, aistra menui bei nebijojimas išbandyti naujus dalykus.

Filipinietis Sunny (centre) kartu su draugais apžiūri įsigytą Dualism photography albumą

A.R. Ar turi nusistatęs kažkokius vidinius moralinius apribojimus? Esi atsisakęs ką nors fotografuoti? Niekada nepagalvojai: „o, brolyti, juk tai tiesiog nesveika“?

D.A. Ne… Išties jau nebeliko nieko, ką būtu galima priskirti šiai kategorijai. Karalienė ir ta tuštinasi du kartus per dieną ir pati valosi savo sėdimąją!

A.R. Ką patartum tiems mūsų skaitytojams, kurie taip pat užsinorės pas Tave nusifotografuoti?

D.A. Personalinių sesijų senai NEBEDARAU! Į rankas paiimu kamerą, kad sukurčiau savą Pasaulį. Savo komandai nurodžiau užuot interesantams pasakius griežtą „ne“ ir taip juos atstūmus, pateikti nesuvokiamo dydžio kainą už sesiją. Dauguma pasitraukia, bet yra buvę ir atkaklesnių, jiems teko pasakyti, esą esu išvykęs komandiruotės tikslams, kas iš tiesų ir būna gana dažnai, keliauju, teikiu konsultacijas bei skaitau paskaitas užsienyje.

A.R. Galiausiai, kokie Tavo ateities planai? Kaip visas Dualizmo judėjimas pasikeitė nuo pat jo pradžios, kokią transformaciją pergyvena dabar ir kas jo laukia ateityje? Galbūt galvoje jau kirba kažkokio naujo judėjimo idėja?

D.A. Ruošiu antrąją Dualizmo serijos knygą, kuri bus kur kas gilesnė už pirmąją, na o likusi dalis susiklostys savaime.

Ačiū už pokalbį!

Autoriaus svetainė čia.

Kalbino Aleksandras Rimdžius.

Labas, Karoliina, aš Gediminas Tarasevičius iš „Dievo režimo“ ir man bus labai malonu pakalbėti su tavimi apie „Cities in Motion“.

Malonu susipažinti ir džiugu, kad domitės.

Turiu paruošęs sąrašą klausimų, tačiau tikiuosi, kad tavo atsakymai į pirmuosius sukėls papildomų ir dialogas pereis į labiau laisvą ir dinamišką formą.

Puiku.

Visų pirma norėčiau pakalbėti apie „Colossal Order“. Kaip kompanija įsikūrė, kas buvo varančioji jėgą?

„Colossal Order“ susiformavo, kai užsidarė vienas didžiausių Suomijos žaidimų mobiliesiems telefonams gamintojų. Visi pagrindiniai „Colossal Order“ darbuotojai, tame tarpe ir aš, atėjome iš ten. Tad iš esmės mes pažinojome vienas kitą, nes dirbome kartu. „Colossal Order“ tai mūsų svajonės – įgyvendinti savo idėjas kitose žaidimų platformose, įgyvendinimas. O „Cities in Motion“ koncepcija išsigrynino nuo pat pradžių, nes mes tiesiog norėjome kuo greičiau pradėti darbuotis.

Karoliina Korppoo: „Colossal Order“ tai mūsų svajonės – įgyvendinti savo idėjas kitose žaidimų platformose, įgyvendinimas."

Nuo pad pradžių „Colossal Order“ sudarė penki darbuotojai. Šiuo metu dirba šeši, o daugiausiai su „Cities in Motion“ dirbo dešimt žmonių. Komanda tikrai maža, tačiau mūsų pranašumas tame, kad dauguma mūsų žmonių turi kelis talentus ir gali dirbti kelis darbus.

Įspūdinga. Kaip sunku buvo surasti leidėją, jei apskritai buvo sunku? Ar jūs tiesiog sėdot į autobusą iki Švedijos ir pasakėt Paradox Interactive kad strategija yra ir jūsų žaidimas („Strategy is our game“ – Paradox Interactive šūkis)?

Na, mes turėjome pasirinkimą – daugiau nei vienas leidėjas domėjosi projektu. Mes paruošėme demo ir nusiuntėme kelis atstovus į Game Connection renginį Lione(Prancūzija) susitikti su potencialiais leidėjais. Paradox buvo vieni jų, o jų žaidimų katalogui mūsų žaidimas buvo itin tinkamas.

Tai buvo 2009-aisiais?

Taip, 2009. Paradox Interactive siekė praplėsti savo žaidimų katalogą į eiliniams žaidėjams priimtinesnius žaidimus, labiau casual, tad „Cities in Motion“ labai tiko tai jų krypčiai, nes didžioji dalis Paradox strategijų yra tikrai rimtos.

Kokią rolę suvaidinai „Cities in Motion“ kūrime. Viešai esi pristatoma kaip vyriausioji žaidimo dizainerė, tačiau prisiminus tavo minėtą komandos daugiatalentiškumą, kokias užduotis sprendei?

Pradėjau dirbti „Colossal Order“ prieš metus, tad aš nebuvau komandoje nuo pradžių, tačiau žaidimų kūrėjų bendruomenė Suomijoje yra gan glaudi, tad dar prieš ateidama į kompaniją aš dariau vienus ar kitus darbus. Aš perėmiau darbus, kai žaidimo dizaino gairės jau buvo aiškiai apibrėžtos, tad didžiausias mano darbas – kampanijos režimo sukūrimas ir tai buvo tikrai velniškai sunkus darbas. Aš taip pat esu diplomuota grafikos dizainerė bei sukūriau visus tekstus, esančius žaidime, bei kūriau kelis lygių dizainus.

Turint omenyje komandos dydį ir projekto trukmę, manau kad „Colossal Order“ debiutas įspūdingas. Kalbant apie trukmę – ar darbo grafikas buvo įtemptas ir įspraustas į itin griežtus laiko rėmus, ar kūrimo filosofija buvo orientuota į kokybę ir žaidimo išbaigtumą?

Grafikas buvo įtemptas, tačiau komandos našumas ir optimalus laiko išnaudojimas padarė didelį įspūdį Paradox Interactive. Aišku, kai kurie dalykai, kuriuos buvome numatę, nepasiekė galutinės žaidimo versijos, tačiau mes buvome itin kryptingi pasirinkdami pačias svarbiausias dalis ir koncentruodamiesi į jas.

Grafikas buvo įtemptas, tačiau komandos našumas ir optimalus laiko išnaudojimas padarė didelį įspūdį Paradox Interactive.

Kūrėjų dienoraščiuose ne karta minėjote, kad žaidimas buvo įkvėptas ankstesnių transporto tematikos strategijos žanro žaidimų. Iškiliausi mano atmintyje – auksinė klasika „Transport Tycoon“, vokiečių JoWood išleistas „Traffic Giant“, taip pat ir miesto simuliatoriai tokie kaip „Sim City“ ar „Cities XL“ turėjo miesto transporto vadybos elementų. Kaip ta įtaka persikėlė į „Cities in Motion“?

Mes norėjome paimti geriausias šių žaidimų dalis – tokias kaip gerą sistemos dizainą ir balansą bei džiaugsmą patiriamą tuomet, kai tavo sukurtas transporto tinklas veikia ir plečiasi. Mes apsiribojome vieno miesto transporto sistema, nes norėjome daugiau dėmesio skirti jo gyventojams. Tai galbūt šiek tiek palengvino mūsų užduotį, tačiau mes jautėme, kad maži žmogeliukai, kurie turi unikalius vardus, namus bei darbus yra geras dėmesio taškas. „Cities in Motion“ nėra miesto simuliatorius, tačiau jis turi tokio žaidimo jausmą dėl žaidimo arenos dydžio ir detalumo. Grafikos komanda itin daug gilinosi į naujausių miesto simuliatorių, tokių kaip „Cities XL“ ypatybes, tačiau tuo pačiu metu dirbo ir su fiziniais miestų modeliais, kad galėtų pajusti ir vėliau perteikti tą jaukią miesto dvasią.

Kaip žaidimo dizainą įtakojo šiuolaikinės industrijos tendencijos – casual žaidėjų kontingento augimas, socialiniai tinklai?

Pradžioje mes tyrėme galimybę įtraukti tam tikrų socialinių aspektų žaidime, tačiau priėjome išvados, kad simuliatorių žaidėjus labiau traukia klasikinio tipo žaidimai, todėl socialiniai priedai jų ne itin domina. Tycoon(vadybos žaidimų) žanras pastaruoju metu nebuvo itin populiarus kūrėjų tarpe, tad mes norėjome koncentruotis į gero tradicinio šio žanro atstovo kūrimą, nesiekdami įnešti kažkokių revoliucinių pokyčių.

Šis žanras išgyveno pakilimą prieš beveik dešimtį metų, o pastaruoju metu šie žaidimai apskritai pasitraukė iš žaidimų industrijos amfiteatro. Kas jūsų nuomone tai nulėmė – krentantis šio žanro fanų skaičius, piratavimas, tie patys socialiniai tinklai ir žaidimai juose?

Aš manau kad tuos „tarpinius“ žaidėjus susigriebė konsolės. Dauguma kūrėjų nori kurti žaidimus, kurie būtų lengvai perkeliami į kitas platformas, o tokio tipo žaidimai kaip „Cities in Motion“, kuriuose žaidimo procesas yra gan lėtas, o žaidėjo praleidžiamas laikas sąlyginai ilgas, yra praktiškai pririšti prie PC. Yra tokių pavyzdžių kaip Vokietija, kurioje simuliatoriai ir vadybos žaidimai yra itin labai populiarus, tuo pačiu Vokietija yra viena tų šalių, kurioje PC platforma yra itin populiari.

O dabar PC platformos ateitis nėra tokia niūri, kokia buvo prieš penkis metus. Tam tikra prasme PC platformos ateitis gan optimistiška – skaitmeninis platinimas, nepriklausomų kūrėjų iškilimas. Ar tai gali atgaivinti ir tycoon žanrą?

Nuoširdžiai tikiuosi, kad taip. Man asmeniškai itin patinka lėto tempo žaidimai, taip pat pats tycoon žanras yra itin patogus socialinių elementų įdiegimui, tad aš matau itin daug šansų šiam žanrui ateityje. Beje, dauguma populiariausių facebook žaidimų yra tarsi supaprastintos Tycoon žanro žaidimų versijos, tad galbūt dalis žaidžiančių Facebook atsigręš į rimtesnius žaidimus.

Grafikos komanda itin daug gilinosi į naujausių miesto simuliatorių, tokių kaip „Cities XL“ ypatybes, tačiau tuo pačiu metu dirbo ir su fiziniais miestų modeliais, kad galėtų pajusti ir vėliau perteikti tą jaukią miesto dvasią.

Žvelgiant tehnologiškai, kokias galimybes plėsti žaidimą suteikia dabartinė „Cities in Motion“ architektūra. Kas domina mane labiausiai – tai naujų mechanikų integracija – galbūt naujo tipo transporto priemonių tokių kaip troleibusai?

Žaidimas suprojektuotas taip, kad naujas mechanikas pridėti įmanoma, nekalbant jau apie žemėlapių ir transporto priemonių pridėjimą. Mes norime, kad naujas turinys žaidime būtų tai, ko pats žaidėjas negali savo žaidimui suteikti – nauji transporto tipai, nauji pastatų rinkiniai. Troleibusai yra vienos mėgstamiausių mano viešojo transporto priemonių, tačiau jų integravimas į „Cities in Motion“ sukelia nemažai problemų dėl privalomų elektros laidų, teikiančių energiją jų judėjimui.

Žaidimų apžvalgininkai pastebi, kad turi būti viešojo transporto fanas idant galėtum patirti „Cities in Motion“ maksimaliai. O jūs ar esate tokie fanai?

Mes labiau esame tycoon žaidimų fanai, o tokią tematiką pasirinkome todėl, kad mūsų nuomone ji suteikia labai daug įdomaus žaidimo proceso galimybių.

Mane nustebino kaip „Cities in Motion“ žaidėjai dalinasi nuotraukomis, kuriuose jų tikrų miestų viešojo transporto priemonės. Tarsi žaidimas paskatino juos kitomis akimis pažvelgti į tuos autobusus, traukinius ir tramvajus, kurie juos kasdien gabena į darbus, universitetus, mokyklas.

Žmonių, besidominčių viešuoju transportu yra tikrai nemažai, o jų bendruomenės itin aktyvios. Kurdami žaidimą mes domėjomis jomis ir aptikome diskusijų lentas skirtas miesto autobusams ir tramvajams.

Ar tai padėjo kuriant žaidimą?

Mes pakalbėjome su keletu entuziastų, tačiau problema yra ta, kad jiems nereikia žaidimo, jiems reikia realaus simuliatoriaus, kuriame jie galėtų išbandyti tam tikrus sprendimus.

Tai praktiškai atsako mano sekantį klausimą – mūsų sostinė Vilnius kenčia nuo tarybinio urbanistinio planavimo ir kone per kiekvienus rinkimus vienas ar kitas politinis judėjimas šias problemas eskaluoja, siūlydamas neretai utopinius sprendimus. Tad mano klausimas turėjo būti ar žaidime esančio žemėlapių kūrimo įrankio pagalba aš galiu, perkėlęs į jį Vilniaus miestą, spręsti šį realaus pasaulio galvosūkį, tikėdamasis daugmaž realistiško atsako iš „Cities in Motion“?

Nors „Cities in Motion“ yra simuliatorius, vistik tai yra simuliatorinis žaidimas, tad žaidimo aspektai yra tokie pat svarbūs. Perkelti tikrus miestus į žaidimą yra įdomu, tačiau praktiškai neįmanoma perkelti miesto identiškai originalui – tam tikras vietas reikia sumažinti ar išimti. Buvo karšta diskusija su žaidėjais dėl keleivių skaičiaus autobusuose ir kitose priemonėse mūsų žaidime, nes jie nebuvo realistiški, tačiau garantavo itin subalansuota žaidimo procesą. Problemą išsprendė patys „Cities in Motion“ entuziastai, pateikę modifikaciją, kurios pagalba galima keisti transporto priemonių talpą. Ir tai yra būtent tai, ko mes tikimės iš žaidėjų – kad jie modifikuotų žaidimą, kurtų žemėlapius ir taip palaikytų žaidimo ilgaamžiškumą.

Žaidime yra itin įdomus užduočių elementas. Jis prideda savotiškos „kvestinimo“ dvasios. Išskyrus šį itin į akis krentantį elementą, kokiomis naujovėmis dar „Colossal Order“ papildo žanrą? Ar kurdami jūs daugiau galvojote kad „tai mūsų pirmas žaidimas, tad svarbiausia nesusimauti – dėti tik tai, kas yra laiko patikrinta ir veikia“?

Pagrindinis „Cities in Motion“ skirtumas nuo kitų žanro atstovų – apimtis. Vežiojant žmones jie tampa realistiškesni, gali stebėti jų kasdienius gyvenimus, ką jie veikia kasdien. Svarbiausia mums buvo atviras žaidimo pasaulis, būdingas žanro atstovams ir tuo pačiu geras balansas žaidimo mechanikoje, bei tuo pačiu į kokteilį įtraukti simpatiškus miesto gyventojus. Mes nesiekėme išrasti kažko naujo – norėjome tik paimti pačius geriausius elementus ir juos padaryti dar geresniais.

Tad kokia ateitis laukia „Colossal Order“? Ar jau planuojate naujus žaidimus, ar šiuo metu viskas sukasi aplink „Cities in Motion“?

Ruošiama papildomą turinį „Cities in Motion“, tačiau negaliu atskleisti nieko konkretaus – tiesiog, naujas turinys pakeliui. Mes taip pat galvojame ir apie naujus žaidimus, tad tikrai nesustosime pirmoje stotelėje. Jaučiame, kad „Cities in Motion“ tiek mums tiek publikai įrodė, kad mūsų komanda pajėgi ir kad mūsų pasirinktas kelias yra teisingas.

Dar keletas klausimų, tačiau nesusijusių su „Cities sin Motion“ tiesiogiai(galbūt)?

Būtinai!

Moterų, žaidžiančių žaidimus, skaičius auga, o socialiniuose tinkluose jau peraugo vyrišką auditoriją. Kaip šis procesas paveiks lyčių pasiskirstymą kūrėjų tarpe? Ar vis daugiau moterų kurs žaidimus?

Aš jaučiu, kad tai jau vyksta. Praėjusį rudenį labiausiai auganti žaidėjų auditorija Facebook‘e buvo vidutinio amžiaus moterys, tad žaidimų kurėjai, nepriklausomai nuo jų lyties privalės kurti naujo tipo žaidimus šiai naujai auditorijai.

Ar žaidimas sukurtas moters, skiriasi nuo žaidimo, kurį sukūrė vyras? Kalbame to pačio žanro žaidimus.

Viename renginyje aš kalbėjau su mergina, kuri valdo didžiausią „The Sims“ žaidimo fanų tinklalapį Suomijoje ir ji sakė, kad viename Electronic Arts renginyje kūrėjai klausė žaidėjų, kokių naujovių jie nori žaidime. Nors „simsų“ žaidimai iš esmės orientuoti į moteris, tačiau net ir tuomet kai kurie išreikšti norai ir pasiūlymai sutrikdė vieną iš žaidimų dizainerių, kuris, beje, buvo vyras.

Colossal merginos. Karoliina – kairėje.

Kaip manai, ar „Cities in Motion“ yra elementų, kurie sufleruotų apie tai, kad juos sukūrei tu?

Pagrindinis dalykas, kuris „išduoda“ mano lytį „Cities in Motion“ yra žaidimo kampanija, o konkrečiai jos veikėjai. Aš norėjau įtraukti veikėjus, kurie laužo tradicinius stereotipus – tad taip atsirado moteris inžinierė ir panašiai. Dauguma veikėjų, kurių statusas ir pareigos visuomenėje tradiciškai asocijuojamos su viena ar kita lytimi, „Cities in Motion“ atstovauja priešingam poliui, ir tai yra tarsi mano skatinimas atsimerkti ir apsižvalgyti. Galiausiai galbūt lytis nėra taip svarbu, svarbu sukeliama nuostaba ir tos nuostabos pridedama vertė. Asmeniškai nemanau, kad „Cities in Motion“ yra žaidimas moterims, tačiau tikiu, kad šio žanro žaidimus žaidžia ir moterys.

Tai viskas ko norėjau paklausti ir ką norėjau sužinoti. Didžiausi sveikinimai sėkmingo debiuto proga – „Cities in Motion“ tikrai kokybiškas ir gražus žaidimas.

Ačiū.

Ir galbūt iki pasimatymo Gamescom 2011?

Mes tikimės ten atvykti.

“Dievo režimas”.

Sega, paprašyk šitų Mamanios.

Daugiau?

Daug kas iš mūsų rašo sauskelnėtoj vaikystėj – norisi juk save kažkur padėti. Tačiau dažnai tokios rašliavos, grubiai tariant, tik stalčiui ir mamai pasidžiaugti, kad dar nesi visiškas analfabetas. Nors yra ir išimčių, įrodančių, kad ne visiems jauniesiems kūrėjams dar pienas nuo lūpų nenudžiūvęs. VU skandinavijos filologijos studentė Ieva Toleikytė ne tik pirmąją knygą išleido, bet už ją ir premiją laimėjo. Daugiau apie tą (ne)sėkmę ir ir pakalbėsim su ja pačia.

Rūta Jakutytė. Neseniai laimėjai literatūrinę Kazimiero Barėno premiją už apsakymų rinkinį „Garstyčių namas“. Kokie pojūčiai?

Ieva Toleikytė. Jaučiuosi keistai ir šiek tiek nejaukiai.

R. J. Kas pasikeitė? Gal įsitikinai, kad esi talentinga, gali kurti?

I.T. Dėl premijos mano tekstų meninė vertė nepasikeitė, kaip nepasikeitė ir asmeninis santykis su jais. Premija šiek tiek išgąsdino – suprantu ją kaip tam tikrą paskatinimą ir įvertinimą, kas, žinoma, yra svarbu jaunam, pradedančiam kurti žmogui. Kita vertus, ja išsakomas pasitikėjimas, kaip atsakas į tekstus, reikalauja atsakomybės – iš dalies įpareigoja, verčia permąstyti tai, ką darai, neatsipalaiduoti.

Sąvoka „talentas“ yra pakankamai mįslinga ir neaiški. Sunku pasakyti, kokia yra darbo, įgūdžio ir kažkokio prigimtinio gebėjimo (regis, toks yra) proporcija. Man atrodo, kad kuriantis žmogus nuolat abejoja savo talentu, o kaskart, kai patiki juo, iš dalies sustoja. Nemanau, jog galima suprasti, kad esi talentingas. Veikiau atrasti, šiek tiek pažinti kūrybos kaip galimybių – laisvėje ir nežinioje – lauką, suvokti save jame, kaip gebi išpildyti tas galimybes.

R.J. Viskas prasidėjo nuo pirmosios knygos konkurso. Kaip rankraštis atsidūrė ant komisijos stalo?

I.T. Man atrodo, aš norėjau truputį sustoti ir apgalvoti tekstus, „pasitikrinti“ save kitų akimis, atrinkti, sudėlioti apsakymus į visumą, kad galėčiau pradėti kažką naujo. Buvo svarbu gauti ir atsaką iš kitų, šiuo atveju, konkurso komisijos narių. Galėjau pažvelgti į tai, ką darau, šiek tiek atsitraukusi, įvertinti naujomis akimis. Manau, tai pavyko ir kažko išmokau.

R.J. Kai kurie rašytojai pataria per anksti „neišlįsti“, ilgai savyje bręsti, nes pirmoji knyga – lyg etiketė, kuri nustato tolesnį požiūrį į kūrėją. Ką apie tai manai?

I.T. Esu nemažai apie tai galvojusi. Manau, kad šita baimė yra sveika, bet ir labai pavojinga, ji gali žmogų visai paralyžiuoti. Kai buvo išleisti mano apsakymai, didžioji jų dalis man jau buvo „praeiti“, pasenę. Tačiau nesigailiu, tikiu, kad ir tuose jaunuose, kartais klaidinguose tekstuose yra gyvybės, kažkokio nepažinaus proveržio, judesio. Tai man svarbiausia. Paauglystėje mėgdavau trinti visokius epizodus, dabar to vengiu. Daug kas išryškėja tik po ilgesnio laiko tarpo, man iš dalies brangūs seni, dabar juokingai atrodantys tekstai ar gyvenimo epizodai. Svarbu juose atpažinti save, susekti tą giją, kryptį, einančią per juos. Nebijoti.

R.J. Ar kūryba kankina? Matom tik gatavą iškeptą knygą, tačiau iki jos turbūt – ilgas kelias?

I.T. Tikriausiai būtų nenormalu, jei nekankintų. Apdovanojimai yra daugiau kitiems, nei man – jais gali džiaugtis tėvai, giminaičiai. Tokie dalykai yra svarbūs ir tuo, kad daugiau žmonių sužino apie vieną ar kitą knygą, susidomi, perskaito. Tai tam tikras kuriančios ir tą kūrybą apmąstančios bendruomenės kūrimo, egzistavimo būdas – vyksta judėjimas. Tačiau aš pati apdovanojimų prisibijau – manau, kad kiekvienam rašančiam žmogui pagrindinė dovana – pats rašymas. Kai po ilgesnio ar trumpesnio pasimetimo, nežinios kažkas nušvinta, užgimsta. Manau, kad tarp teksto ir rašančiojo yra labai asmeniškas, absoliutus santykis. Tai ir kančia, ir pati didžiausia privilegija.

R.J. „Garstyčių name“ rašai apie jaunus žmones. Kiek ten galima rasti tavęs?

I.T. Ne daugiau nei kitų rašytojų tekstuose. Bet suprantu, kad rizikinga rašyti apie tai, ko nežinai, kai sužinoti įmanoma. Sąžiningiausiai jaučiuosi rašydama apie jauną žmogų – tai natūralu. Žinoma, suvokiu, kad literatūra yra atskira plotmė, joje galioja kitos taisyklės, bet rašant apie kažką svetimo, ko mano apsakymuose yra nemažai, kyla pavojus pamesti esmę, sąmoningai ar nesąmoningai likti antrinių šaltinių rėmuose. Pavyzdžiui, rašai apie vyrą, nors esi mergaitė, ir nors trokšti parašyti apie Vyrą, dažniausiai parašai apie penkiasdešimt abejotinos vertės filmuose matytų vyrų atvaizdus ir net neprisilieti prie Vyro, ką jau kalbėti apie žmogų apskritai. Kyla falšo grėsmė, todėl kuo toliau, tuo labiau atsigręžiu į vadinamąją autentiką, asmenines patirtis, save pačią ar tiksliau tai, kaip jaučiu pasaulį. Tuo pačiu bijau ir vengiu užsižaisti nereikšmingomis asmeninėmis detalėmis – pagrindinis apsakymo veikėjas negali būti Ieva Toleikytė, rašant jos nėra, yra tik Aš. Tas Aš gali būti labai talpus – tai ir Tu, ir Jis, o iš esmės, Aš esu Visi. Toli gražu nesakau, kad man pavyksta, ar kad tai pavykę mano ankstesniuose tekstuose, bet tokią šiandien įsivaizduoju siekiamybę. Tikriausiai todėl kaskart susidūrus su užrašytu savo vardu, būna keista, kartais nejauku.

R.J. Ar su sulaukta sėkme visi tik sveikino, niekas nebadė pavydžiais žvilgsniais?

I.T. Tikiu, kad kūryba yra bendras džiaugsmas – neįsivaizduoju, kaip įmanoma pavydėti, kad kažkas, pavyzdžiui, parašė stiprų eilėraštį – tas eilėraštis įgalina visus patirti. Jei vienas rašytojas pavydi kitam jo sėkmės, tai, matyt, kad jį domina ne kūryba, o tik pripažinimas, kas yra labai iliuziška.

R.J. Kodėl iliuziška?

I.T. Rašytojo pripažinimas yra tik iliuzinis. Jis trokšta savo asmens įvertinimo, o sėkmės atveju yra įvertinami parašyti tekstai. Tačiau tai ne tas pats.

R.J. Dabar labai šabloniškai paklausiu apie tolesnius planus. Nemanai, kad pirmuoju kūriniu laimėjusi Kazimiero Barėno premiją, užsikėlei sau aukštą kartelę?

I.T. Premija išreiškia ne mano sau keliamus reikalavimus, o kitų palaikymą, lūkestį, taip pat ir keliamą kartelę. Man svarbiausia – nesimuliuoti ir nieko nedaryti per jėgą. Jaučiu kažkokią kryptį, bet viskas turi ateiti natūraliai. Tai nereiškia savaime ar netyčia – natūraliai yra ir tam tikras ryžto laipsnis. Kol kas atrodo, kad rašyti noriu ir galiu.

R.J. Norint išlikti natūraliam kūryboje reikia ryžto?

I.T. Reikia likti ištikimam savo vidiniam balsui – neleisti, kad jį koreguotų, pavyzdžiui, tėvų lūkesčiai ar noras būti pripažintu. Natūralumas reikalauja ir tam tikros disciplinos – turi neužmigti, būti laisvas, bet ne palaidas. Būti tikras – nepradėti imituoti savęs ar kitų.

Ištraukos iš knygos “Garstyčių namas”:

Mes gėrėm kavą ir valgėm alyvinius obuolius, o lietus be perstojo barbeno į stogą. Katė miegojo neprabusdama visą dieną, ir regėjos, kad dabar ruduo ir kad nėra daugiau nieko išskyrus saloną, tetą, katę, plokšteles, kavą, alyvinių obuolių kvapą ir lietų. Tada teta Veronika ir papasakojo man apie Garstyčių namą.
-Teta, o jūs tikit, kad yra kažkas po mirties? Ji labai įsigilinusi skaitė, todėl iš pradžių nesuprato klausimo. Šiek tiek laiko pamąsčius atsakė: -Aš tikiu, kad yra Garstyčių namas. Papasakoti? Šis klausimas buvo visai nereikalingas, bet teta mėgo taupyti žodžius ir ji visada norėdavo būti tikra, kad klausytojui įdomu.
-Apie Garstyčių namą man papasakojo sesuo. Mano tėtis labai anksti mirė, man tebuvo penkeri metai, ir buvo sunku suvokti tokį dalyką kaip mirtis, ir tada sesė pasakė, kad tėtis išvyko į Didįjį miestą. Ten yra toks Garstyčių namas. Jame gyvena labai daug žmonių. Name yra vidinis kiemas, kuriame jie augina garstyčias, po to gamina jų padažą ir iš to gyvena. Yra baseinas, ir visame name juo kvepia. Kvepia baseinu ir garstyčiomis. Vakarais visi susėda balkonuose, geria tikrą kavą ir pasakoja vieni kitiems istorijas. Tam name yra labai daug plokštelių, žmonės juokiasi, šoka, dainuoja. Garstyčių name visi yra laisvi. Nors Didžiajam mieste pavojinga, Garstyčių name niekam negali nutikti nieko blogo, nes visi žmonės vieni kitus saugo ir palaiko. O tėtis išvyko ten prašyti, kad jį įleistų į Garstyčių namą. Kadangi jis turėjo daugiausiai istorijų, kurias galėtų papasakoti, išvyko pirmas iš šeimos. Jis dabar ten laukia mūsų ir pasakoja apie mus. Teta nutilo. Lietus tebepliaupė, bet ji neverkė. Ji viską pasakojo su begaline meile.
-Jis išvyko užimti jums vietų, taip?
-Taip.
-Tai jis buvo labai geras žmogus.
-Taip. Aš visa tai sakiau nerimtai ir man pasidarė šiek tiek gėda, kad netikiu ta fantazija.
-Laura, aš gi puikiai žinau, kad tai netikra, bet gyvenime būtent taip ir būna. Reikia gyventi taip, kad tave priimtų į Garstyčių namą.
Ta sesuo buvo mano mama.

Jau sėlina rugsėjis. Su ūkanomis, skaudžiai žaliais laukais, vis rudesniais žmonių žvilgsniais, lietaus barbenimu į stogą, nesąmoningu žiūrėjimu pro langą, švelniai šokančiais rasotais baltais voratinkliais ant kadagių ir ražienų, kruvinomis šermukšnių uogomis, pūvančių lapų kvapu, laužų dūmais, krintančių obuolių garsu;
kai jie krinta, keičiasi žolės kvapas, susilieja su drėgnu rusvų vaisių kvapu. Viskas alsuoja rudeniu, horizontai, mėlyna miško linija, padūmavusios tolumos slenka pro akis. Artėjantis ruduo tada mane gąsdino.
Gydžiausi Davydų namuose jau tris savaites, po poros dienų vaikai turėjo pradėti eiti į mokyklą. Čia buvo tarsi visai kita erdvė. Nėra tėvų, sesės, giminaičių, draugų, namų, mokyklos. Nieko. Kita vertus, šiuose namuose prabėgo vienos nuostabiausių ir svarbiausių dienų mano gyvenime. Davydų namai atrodė lyg užburta vieta. Tu nebegrįši, tu nebegrįši, skambėdavo galvoje.
Ir vieną rytą mane pažadina Vainius, kalba taip susijaudinęs, kad aš vargiai galiu suprasti jo žodžius. Tik akys, jos dega kaip niekad, tarsi sako: mes laimėjom. Jis laiko rankoje butelį, pilną kažkokio skysčio, ir aš, ką tik prikeltas iš miegų, dar nesuprantu, kas tai.
– Kasparai, jie mus kvailina! Nėra JOKIŲ vaistų! Žiūrėk, vanduo identiškas, Vilkai mus girdo prakeiktu Akies vandeniu! – atrodo, lyg jo plaučiuose plaktų sparnais dvidešimt paukštelių, krūtinė, ko gero, tuoj sprogs.
Kambaryje sklaidosi miško vandens kvapas, ir aš suvokiu, kad Vainius sako gryną tiesą. Mes pradedam juoktis. Kvatojamės taip, lyg tai būtų paskutinis mūsų juokas. Vainius parkrinta ant žemės ir, susiėmęs už pilvo, tiesiog raitosi iš juoko, kartoja: tuoj mirsiu, uždusiu, nebegaliu; man ištrykšta ašaros, bet aš negaliu sustoti, dievaži juk tai prakeiktos Akies vanduo;
visada, kai juokiuosi, prisimenu Vainių, mano seną draugą, jo skardų, pergalingą juoką;
akis akis akis akis akis akis akis.

Kalbino Rūta Jakutytė.

G. Kuprevičius, kamane.lt nuotr.

Atsitiktinai užklydau greitomis perversti delfiaus, tikėdamasis, jog kaip visad nebus ten ko laiką gaišti. Tačiau vis dėlto pasisekė – radau interviu su mano dekanu, kompozitorium Giedrium Kuprevičium.

Rekomenduoju paskaityti šio intelektualo mintis, tikrai vertas dėmesio interviu; žinoma norisi išsamesnio, bet man tinka ir toks.

Filed under: Menas, Šiuolaikiniai intelektualai Tagged: G. Kuprevičius, intelektualai, interviu, istorija, klasika, kompozitorius, menas, muzika, savas požiūris

|žiurkės|

Prieš kurį laiką tiek Formspring.me, tiek blog‘e kalbėjau apie ketinimus imti interviu iš blog‘erių. Vis dėlto matau, kad šį planą teks atidėti jau iki vasaros (jei ne ilgiau). Labai atsiprašau tų, kurie laukė šių interviu. Šiuo metu turiu išties mažai laisvo laiko, o dėl tam tikrų aplinkybių gali būti, kad artimiausiu metu jo turėsiu dar mažiau. Kol kas noriu susidoroti su sesija ir įnešti tam tikro aiškumo į savo gyvenimą. Šiuo metu didelė dalis mano laiko skendi rūke, o prasisklaidęs jis dažnai sugriauna mano planus.

Dėstytojų perliukai. Gal kas nors atsimena, kuri dalis? Antra?

Dėstytojas nr. 1:

• Ilgai vadinome tą spalvą žydra, bet pastaruoju metu ją užgrobė kai kurios mažumos.
• Pamažu artėjam prie didžiųjų metų švenčių. Tai yra sesijos.

Dėstytoja nr. 2:

• Norint diferencijuoti, reikia būti labai atidiems ir diferencijuoti.
• Laukiau, kada Jūs pasakysit neteisingą atsakymą.
• …Todėl Jūs ir nesat matematikai! Pastaba: šitaip minėta dėstytoja atsako į 80% visų studentų replikų.

Dėstytojas nr. 3:

• Jūs irgi mėgstate su protingu žmogumi pasišnekėti – su savimi.
• O toliau visiems įdomu, kaip dauginasi triušiai.
• Mums siaubas, pamačius, ką Afrikoje valgo. Musulmonui siaubas, pamačius, kaip lietuvis kiaulę valgo. O kai kam iš viso siaubas, kai kas nors gyvūnus valgo.

Dėstytoja nr. 4:

• Jums turbūt nereikia nieko pasakoti apie naudojimąsi pogrindine literatūra?

Nuostabioji sesija. I dalis – Dar nuostabesnė matematika

Išlaikiau matematikos egzaminą. Galutinis semestro pažymys – 9. Tai reiškia, kad iš egzamino gavau nuo 6-ių iki 9-ių. Atsižvelgiant į laiką, įdėtą besimokant (ne daugiau 5-ių valandų), geriau tikėtis būtų buvę kvaila.

Nostalgija. Jokia dalis

Kai seniūnas mokslo metų pradžioje pasiųsdavo lapą, kuriame turėdavo užsirašyti dalyvaujantieji paskaitoje, sužinodavome, kad mūsų grupėje yra:

• Jonas Basanavičius,
• Draugas Stalinas,
• Chuck Norris,
• Kūlverstukas Gena (taip ir buvo parašyta),
• Dankanas McLaudas,
• Čeburaška.

Vis dėlto mūsų grupė negali lygintis su ta grupe, kurioje po lapo siuntimo kartą atsirado studentas Edvardas Kulėnas.

Realybė prieš pavadinimus. Pirma ir paskutinė dalis

Pastaruoju metu aš mačiau. Pirmoji ir galbūt ne paskutinė dalis

Haris Poteris ir mirties relikvijos. Pirmoji dalis (Harry Potter and the Deathly Hallows: Part 1)

Filmo kūrėjų darbas atliktas švariai ir tvarkingai. Aišku, išliekamosios erdvės beveik nėra ir po penkiasdešimties metų greičiausiai niekas jo nebežiūrės. Vis dėlto smagiam laiko praleidimui jis tinka. Scenos žavios, estetiškos. Tie, kurie matė ankstesnes dalis, žino, ko tikėtis. Sakmės intarpas nusipelno atskiro pagyrimo.

• Rekomenduoju: prisiekusiems „Hario Poterio” gerbėjams ir visiems, norintiems smagiai praleisti kelias valandas.
• Nerekomenduoju: prisiekusiems fantastikos „antigerbėjams” ir pseudointelektualams, nuolat kartojantiems „Nekenčiu visko, kas populiaru”.

Tronas. Palikimas (TRON: Legacy)

Filmas apie kompiuterinius žaidimus. Gilių minčių ieškotojai neatras jame nieko prasmingo. Siužetas nestebina. Veikėjai nestebina. Aplinka nestebina. Filmas nuspėjamas nuo pirmos iki paskutinės minutės. Specialiųjų efektų daugiau nei ledo Antarktidoje. Kone visame filme vien dūmai ir neono žvilgesys. Kimšte prikimšta įvairių kompiuterinių terminų (programos, vartotojai, ciklai, algoritmai), bet šie panaudoti ganėtinai banaliai. Vaikinai akis gali paganyti į sunkiai atpažįstamą Olivią Wilde. Jai „draugiją palaiko” dar kelios į aptemptus odinius kostiumus įspraustos damos kruopščiai nugrimuotais veidais. Vis dėlto, jei norite tiesiog „prastumti laiką”, rekomenduoju jau minėtą „Harį Poterį ir mirties relikvijas. Pirmąją dalį” arba „Širdžių ėdiką”.

• Rekomenduoju: „nolifer‘iams”: pagaliau kažkas sukūrė filmą apie Jūsų svajonę.
• Nerekomenduoju: „nolifer‘iams”, kurie labiau norėtų atsirasti WoW arba Lineage 2.

Širdžių ėdikas (Heartbreaker)

Lengva, vasariška, švelni lyg orinis pyragaitis prancūzų romantinė komedija. Vėlgi be didelės, fundamentalios minties. Siužetą galima lengvai nuspėti. Pabaiga aiški net nepradėjus žiūrėti filmo. Humoras neįpareigojantis.

• Rekomenduoju: vaikinams, kurie nori sužavėti tik ką susirastą merginą, romantikams, dar kartą: norintiems tiesiog smagiai praleisti popietę.
• Nerekomenduoju: vaikinams, kurių tik ką susirastos merginos nekenčia romantinių komedijų, ieškantiems esminių tiesų kiekviename pakelės akmenyje, merginoms, kurios kiekvieną filme ar knygoje ištartą žodį priima kaip realybę, tokių filmų kaip „Paskutinė naktis” gerbėjams.

Paskutinė naktis (Last Night)

Filmas iš serijos „O kas būtų, jei būtų, nes būtų, ir tada būtų, dėl to, kad būtų, o būtų, jei būtų, ir būtų, kada būtų, kur būtų, jei ten būtų, kadangi būtų, kur nors būtų, bet būtų, kas būtų?”. Kūrėjai akivaizdžiai bandė „išlaužti mintį”, bet ji nuskendo tamsių ir blankių spalvų kokteilyje bei prislopintame apšvietime, kuris nepaleidžia šios juostos nė sekundei. Asmeniškai man, nuobodu pasidarė po pirmųjų dešimties minučių.

• Rekomenduoju: vyrams, turintiems meilužes. Pabaiga Jums patiks. Taip pat nesibaigiančių pagrindinės minties paieškų mėgėjams.
• Nerekomenduoju: visiems kitiems. Ypač moterims, kurių antrosios pusės „nuėjo į kairę”.

Horizontas (Skyline)

Šlykštu. Banalu. Komerciška iki paskutinio kompiuterinio ateivių laivo laido. Geriau dar kartą pažiūrėti „Marsas atakuoja” arba „Pasaulių karą”: bent jau pabaigos laimingos. Etaloninis Holivudo juodosios komercijos, kai norima tik pamelžti pinigų karvę, pavyzdys. Tik pabaigą, įtariu, kūrėjai nusprendė padaryti „ne taip, kaip kiti darė”. Neišdegė. Pabaiga turbūt šlykščiausia viso filmo dalis. Akivaizdi klaida, pastebima kiekvienam, bent kiek susipažinusiam su branduoline fizika: sprogus atominei bombai žmonėms nieko nenutinka, nors šie turėjo greitu laiku mirti nuo radiacinės ligos arba net būti nušluoti nuo žemės paviršiaus iškart (pataisykite mane, jei klystu). Aktoriai lyg išskaptuoti pagal šiuolaikinius grožio ir seksualumo etalonus. Pagrindinė aktorė (Scottie Thompson) įtartinai panaši į Olivią Wilde, pagrindinis aktorius (Eric Balfour) atrodo kaip Robert Downey Jr. ir Orlando Bloom‘o hibridas. Aplinka taip pat nepriekaištingai nušlifuota. Reziumė: mielai panaudočiau vieną „kvapnų” žodelį, bet susilaikysiu.

• Rekomenduoju: niekam. Nebent atsirastų mazochistų, kurių svajonė, kad žemę užgrobtų ateiviai, pagrobtų juos, nutrauktų galvas, išimtų iš kaukolių smegenis ir jas įsodintų ateiviams.

Pelėdų Karalystės sargai (Legend of the Guardians: The Owls of Ga’Hoole)

Mielas, neįpareigojantis filmukas. Po jo Baltuma parsisiuntė jo darbastalio fono piešinį (tam, kas sugalvojo šitą terminą, perduodu linkėjimus pasigauti viduriavimą) ir pradėjo vienam žmogui nuolat kartoti „Bet tai koooooooooooooooooooooooookios pelėdos!”. Kai kurie momentai pernelyg ištęsti, bet pelėdos vis tiek mielos. Beje, ar aš jau sakiau, kad pelėdos labai žavios?… Gerai, supratau, baigiu… Bet pelėdos vis tiek mielos.

• Rekomenduoju: gamtininkams, pelėdų augintojams, animacinių filmukų gerbėjams ir apskritai visiems.
• Nerekomenduoju: „Horizonto”, „Paskutinės nakties” ir panašių juostų gerbėjams.

Raktas (The Skeleton Key)

Siaubo filmas (teoriškai). Kraujai nesitaško, žmogėdros mutantai nelaksto, juosta lyg ir turėtų daryti šiokį tokį psichologinį poveikį, bet efekto beveik nėra. Kartais sukirba šiurpulių užuomazgos, bet tuo viskas ir baigiasi. Vėlgi panaudotas šablonas: nuošalus namas, kraupoka aplinka, slaptas kambarys, kraupūs įvykiai, kažkada nutikę tame name, žiupsnelis vietinės mistikos. Vienintelis galimas istorijos moralas yra rasistinis, todėl geriau jo neįvardinsiu. Pabaiga beveik tokia pati idiotiška kaip ir „Horizonto”, nors kažko panašaus ir buvo galima tikėtis.

• Rekomenduoju: vudu praktikuojantiems tipams, gyvenantiems pelkynuose.
• Nerekomenduoju: visiems kitiems.

Mergina su drakono tatuiruote (The Girl with the Dragon Tattoo)

Sukrečiantis. Įtraukiantis. Dalis epizodų žiaurūs. Kraupiai realistiškai žiaurūs. Vis dėlto žiūrėti verta. Vien dėl filmo pabaigoje Lisbetos apie Martiną pasakytos replikos. Holivudo blizgesio nė lašo. Eiliniai darbininkai nenešioja drabužių su dizainerių etiketėmis. Moterys turi raukšlių, vyrai – antsvorio. Žurnalistai nesimuša lyg Bruce Lee. Filmas nėra „perspaustas”, lengva įsijausti, susitapatinti su veikėjais. Pabaiga kiek nuspėjama, bet dėl to juostos vertė nemažėja.

• Rekomenduoju: visiems, besiskundžiantiems savo gyvenimu. Apskritai visiems. Netgi vyrams, kurie nekenčia moterų. Pamatys, su kuo gali susidurti.

Praeito įrašo dalies apie blogas.lt pokyčius tęsinys

Praeitame įraše šiek tiek kalbėjau apie galimus pokyčius šioje blogosferoje. Iš vienos kolegės blog‘erės patirties žinau, kad privatūs laiškai blog‘o administracijai gali ne tik neduoti jokių rezultatų, bet ir likti be atsako.

Dėl šios priežasties aš siūlau tokį variantą: kartu sukurti įrašą, kuriame paaiškintume, ko mes norime iš blogas.lt, kodėl, ir „draugiškai įspėtume”, kas laukia, jei iki nustatyto laikotarpio nesulauksime jokio atsako iš administracijos. Šį įrašą visiems gerai žinomu „Copy – Paste” principu savo tinklaraštyje publikuotų kiekvienas blog‘eris, taip pat jo tekstą įdėtų į atskirą blog‘o puslapį. Žinau, kad tai kertasi su tuo, prieš ką mes kovosime (kopijavimu), bet kol kas nesugalvojau nieko geriau. Jei pritariate šiam sumanymui, artimiausiu metu pradėsime kurti minėtą įrašą.

Rodyk draugams

Gyvenamoji erdvė visuomet patraukia kiekvieno mūsų akį, ar tai nuotraukos iš blizgančio specializuoto interjero dizaino leidinio, ar nespalvota laikraštyje išspausdinto namo iliustracija. Asmeniškai mėgstu stebėti skirtingų žmonių buitinę aplinką, tvarką ar betvarkę (betvarkę labiau), pirmas žvilgsnis tik įėjus į naujus namus visuomet būna šiek tiek nejaukus, tačiau nori nenori bent akimirką pasiduodi analizei.

Buitinių erdvių asortimentas gali būti labai platus, todėl kiekvienas individas (jeigu jam pasiseka) gali susikurti būtent jam mielą ir jo charakteristiką atspindinčią erdvę. Kalbėdami apie erdves, tiek tas kuriose gyvename, tiek tas, kuriose mėgstame leisti laiką, galime labai lengvai susipažinti su nauju žmogumi, nuspręsti ar asmenybė yra plačių pažiūrų, ar turime ką bendro. Didžiųjų valstybių sostinės pasižymi ne tik tuo, jog čia sutiksite bene visų pasaulio kampelių gyventojus, bet ir tų gyventojų buitinės aplinkos įvairove, kuri tokia įvairi, jog neabejotinai gali būti klasifikuojama ir analizuojama. Asmeniškai man iš kol kas pastebėtų ir išbandytų erdvių skirtinguose miestuose labiausiai įstrigo Berlynas su industrine architektūra ir jos panaudojimu kasdienybėje, Heraklionas, kurio gyventojų įpročiai verčia susimąstyti apie tūkstantmečio istoriją ir Londonas, kurio įstatymai leidžia atsirasti vis labiau stebinančioms erdvėms.  Šį kartą kalbu apie kanalų gyventojus, kurie naktimis glaudžiasi laivuose bei apie dažniausiai (bet nevisada) kūrybiškesnį ir alternatyvesnį gyvenimo būdą besirenkančius skvotų rezidentus.

Abi minėtos grupės kasdienybėje susiduria su panašia rutina, jų interjeras priklausomas nuo specifinės architektūros ar gyvenimo būdo. Tarkime jums tikrai prireiktų praktiškų patarimų, norint įsirengti laivą taip, jog žiemą jame būtų šilta, saugu ir patogu, tuo tarpu įsirengiant skvotą tenka įvertinti tokias aplinkybes, kaip policijos atvykimas, iškeldinimas po keleto dienų, erdvių panaudojimas ar elektros pajungimas. Būtent dėl šių specifinių klausimų/problemų bei jų sprendimo būdų, kuriems neabejotinai reikalingi pasitarimai, pokalbiai bei komunikacija, jaučiu malonumą vadindama šias žmonių grupeles bendruomenėmis arba netgi subkultūromis.

Kanalo bendruomenė labai glaudžiai palaiko ryšį tarpusavyje, t.y. dažnaiusiai penki vienas šalia kito prisišvartavę laivų šeimininkai bus draugai, ne kartą besidalinę savo patirtimi, reguliariai vakariaujantys kartu, padedantys vienas kitam ir tik kartu plaukiantys švartuotis į kitą upės krantą. Yra keletas laivuose gyvenančių žmonių charakteristikų – pirmieji, kurie sumoka nuolatinį švartavimosi mokestį ir nuolatos reziduoja toje pačioje vietoje ir antrieji, kurie nuolat, bent kartą per mėnesį keliauja ir plaukia į naujas pakrantes (dažniausiai taip daroma norint sutaupyti, kadangi nuolatinio švartavimosi mokestis yra didelis).

Šiame laive gyvena 52 metų ponia

Laivo svečiai

Gyventi laive yra tam tikras iššūkis, nors patogumus galima įsirengti, o žiemą pasišildyti krosnelę, tačiau būtina išmokti valdyti laivą, jausti jo apimtis, suprasti ką reiškia keliauti kanalu ar prisišvartuoti valtį. Be to tenka priprasti, jog esi šiek tiek paniręs vandenyje, esant dideliam vėjui laivas gali ir pasiubuoti, nors mano manymu tai labiau privalumas. Kokie žmonės gyvena laivuose? Negalėčiau išskirti vienos amžiaus grupės, tačiau šeimoms su mažais vaikais gyvenimas laive nėra labai patrauklus, tad dažniau čia sutiksite vienišius, ramybę mėgstančius personažus, poreles, rašytojus ar tiesiog žmones, nusprendusius išbandyti kažką naujo.

Vaizdas pro laivo langą

Valties interjeras

Kanalo gyventojai dažniausiai keliauja dviračiais ir laikosi ekologiško gyvenimo būdo

Vaikštant kanalo pakrante galima pamatyti skirtingų laivų, tačiau dažniausiai tai būna vieno aukšto modelis

Tuo tarpu skvotai pasižymi kiek kitokia specifika. Skvotuose pats interjeras gali būti labai skirtingas, kadangi tai priklauso nuo to kokį namą išsirinkai, tačiau šią bendruomenę sieja gyvenimo rutina, pasitaikančios problemos ir potyriai. Skvoteriai įsirengia savo gyvenamą erdvę taip kaip jiems patinka, tačiau dažniausiai tai nebūna kruopštus pasirengimas, kadangi tiek atsikėlimas į naują erdvę tiek iškeldinimas iš jos dažniausiai įvyksta akimirksniu. Visgi daug įdomiau būtų kalbėti apie aktyvius skvotus, kurie vykdo ekologinę ar kūrybinę veiklą. Tiesą pasakius tokių skvotų yra mažai, kadangi labai dažnai skvotuose reziduojantys žmonės tiesiog mano, jog neigia materialistinę sistemą, rado joje skylių, jiems nebereikia dirbti, jie laisvi, jie žino kur gauti nemokamai maisto, kaip nemokamai naudotis transportu ir taip visą laiką skiria tiesiog savo malonumui, kuris dažnai būna tiesiog žolytės pūtimas.

Stoke Newington

Aktyvių skvotų gyventojai pasižymi labai kūrybiškomis ir įdomiomis charakteristikomis. Dažniausiai žmonės, kurie pasirenka gyvenimą skvote ne todėl, jog tieisog ieško erdvės kur nereikėtų mokėti už nuomą, bet ir todėl, jog nori vykdyti aktyvią veiklą, turi viziją ją įgyvendinti būtent skvoto erdvėse, pasižymi labai stipria bendruomene, kurios ritualai verčia susimąstyti apie tai kuriame amžiuje gyvenama. Skvoto vadas nustato namo taisykles ir visi jų laikosi, nesvarbu ar tai tvarkos klausimai ar atstovavimas teisme, vaikinai medžioja maistą (tik šiame amžiuje maistas medžiojamas vakarais super marketuose, kurie atiduoda maistą nemokamai), o merginos kitą dieną verda šeimai valgyti.

Beje labai retai teko girdėti apie merginas, kurios pačios atidaro naujus skvotus, dažniausiai tuo užsiima vaikinai, tuo tarpu merginos rūpinasi erdve patekus vidun.

Stoke Newington

Stoke Newington

Įdomu ir tai, jog nors skvotas dažnai būna laikina erdvė, tačiau žmonės, kurie vykdo kūrybinę veiklą, erdvę atnaujina, dažo, įrengia ir t.t., nesvarbu, jog keleto mėnesių bėgyje visi gali būti iškeldinti. Šis bruožas dažniausiai būna susijęs su mąstymo filosofija, jog skvoteris ateina į apleistą ir užmirštą erdvę vedamas tikslo paversti ją ir vėl naudojama, šilta bei jaukia. Būtent todėl skvotuose vyksta puikūs vakarėliai, diskusijos ar workshopai. Žinoma pasitaiko ir labai radikalių variantų, na bet akcionistai bei fluxus savo laiku taip pat buvo radikalūs, galų gale prašome pasirinkti ar gyventi bei lankytis skvote ar ne.

Brixton

Brixton

Kai kurie menininkai naudoja skvotus kaip savo studijas, kadangi viso nekilnojamo turto nuoma Londone be galo brangi, tuo tarpu studija skvote suteikia galimybę ne tik įsirengti erdvę kaip patinka, išdažyti sienas ar pripiešti ant jų tarakonų, bet ir pajausti kitokį gyvenimo ritmą, kuomet gali apsimesti šeimininku pastato, kuris tau nepriklauso ir greičiausiai nepriklausys (nors yra toks įstatymas, jog jeigu tavęs neiškeldina iš skvoto 15 metų, namas tampa tavo nuosavybe).

Stoke Newington

Stoke Newington

Stoke Newington

Tai tiek bendros informacijos apie įdomias ir savo gyvenimo būdu išsiskiriančias bendruomenes, kad pasakojimas neatrodytų per daug nuobodus ir šališkas, nusprendžiau pakalbinti vieną iš aktyviai skvotų bendruomenėje besireiškiančių personažų. Rudis skvotinti pradėjo dar ne visai seniai, norėdamas turėti atskirą muzikos studiją ir vietą repeticijoms. Jo tėvų namas tėra už dešimties minučių nuo skvoto. Rudis visą savo vaikystę praleido Londone, aistrą muzikai pajuto baigęs studijas, o padrąsinimą atidaryti savo skvotą gavo iš tėvo, kuris pats skvotino 18 metų. Taigi interviu su Rudžiu (versta iš anglų kalbos).

Gintarė. Būdamas muzikantu, ar jauti, jog gyvenimas skvote tave kažkokiu būdu įkvepia, priverčia pažvelgti į aplinką kitaip?

Rudis. Kaip bebūtų, tačiau labiausiai įkvėpiantis faktorius visų pirma yra tai, jog skvote nereikia mokėti už nuomą! Ši privilegija suteikia man galimybę skirti daugiau laiko muzikai, kompozicijų kūrimui ir repeticijoms. Esu girdėjęs ir lankęsis menininkų skvotuose, manau gyventi viename tokių skvotų menininkui būtų įdomus potyris, visgi mūsų skvoto atmosfera daugiau primena paprastą namą. Vienas iš išskirtinumų būtų tai, jog kiekvieną dieną čia galima sutikti vis naujų nematytų veidų.

G. Jau pasakojai, jog tavo tėvų namas yra vos už dešimties minučių nuo skvoto, o tu neesi vienas iš tų žmonių, kurie gyvena skvote vien dėl to, jog neturi kur kitur apsistoti. Ar galėtum papasakoti kodėl nusprendei skvotinti ir kaip tai atsitiko?

R. Vėlgi, tai buvo iš dalies ir finansinis klausimas, baigęs studijas aš galėjau ir vėl grįžti namo ir gyventi kartu su savo seserimi tėčiu ir pamote, tačiau po trijų studijų metų, kuomet gyvenau atskirai, tai nebuvo pats patraukliausiais sprendimas, galėjęs šauti man į galvą. Taigi man reikėjo rinktis – arba susirasti nuolatinį darbą, arba pradėti labiau domėtis skvotinimu ir surasti tinkamą namą. Taip aš pasirinkau skvotinimą! Mane taip pat labai domina skirtingos skvoterių subkultūros ir jų gyvenimo stiliaus suvokimas.

Stoke Newington

Stoke Newington

Stoke Newington

G. Šiek tiek užsiminei, jog tavo tėtis palaiko skvotinimo idėją ir pats turi nemažai patirties. Ar galėtum plačiau papasakoti apie jo įspūdžius ir galbūt palyginti skvotų kultūrą aštuoniasdešimtaisiais ir šiomis dienomis?

R. Mano tėtis pradėjo skvotinti būtent 80-aisiais, kai atvyko į Londoną iš Briuselio. Tais laikais skvotinti buvo žiauriai lengva. Mano tėvas pats atidarė dešimt skvotų, tačiau vieną dieną liovėsi, kadangi susidūrė su inscidentu kai į jį buvo kėsinamasi. Tačiau bendrai paėmus skvotinimo kultūra aštuoniasdešimtaisiais buvo neįtikėtina. Kiekvienas taip gyveno, ypatingai muzikantai, menininkai ir studentai. Prieš dvi dienas kalbėjausi apie skvotinimą su vienu tėvo draugu, jis pasakojo, jog gyveno skvote sandėlyje su septyniasdešimt žmonių ir tai buvo geriausi metai jo gyvenime. Jis persikėlė į Londoną iš mažo miesto centrinėje Anglijoje. Taigi mano tėvai labai palaikė mane kai pradėjau skvotinti, jie supranta, jog tai labai svarbu man kaip dar besiformuojančiam muzikantui.

Brixton

Brixton

Brixton

G. Jūsų skvotas yra ganėtinai aktyvus kūrybine prasme, čia rengiate repeticijas, muzikos perklausas, netgi vadinamas sesijas ir workshop’us. Papasakok kaip šios įdėjos ateina tau į galvą ir ar planuoji ateityje dar labaiu plėtoti šią veiklą, gal atidaryti būtent aktyvų muzikos skvotą?

R. Vakar mes rengėme muzikos sesiją pavadinimu GulkisUžsimerkIrKlausyk, ar kažkas panašaus… Mes turime gerą garso sistemą, taigi pagrinde visi sugulėme ant žemės ir klausėmės skirtingų kūrinių. Pagrindinė idėja ir intencija buvo sukurti kitokią aplinką, kadangi dažniausiai muziką klausome ir suvokiame bendravimui skirtose erdvėse, kur ji atlieka tik antraeilį vaidmenį. Dažniausiai žmonės labiau susikoncentruoja į vizualinį aplinkos aspektą, draugus esančius šioje aplinkoje, jų kūno kalbą ir t.t. Galbūt šokių muzika tik sustiprina šį susidūrimą, padeda žmonėms bendrauti, tačiau klausant ne šokių muzikos, visi šie pašaliniai trukdžiai tik blaško ir trukdo pilnavertiškai suvokti kūrybą. Jaučiamės nepatogiai per ilgai sėdėdami vienoje pozoje ar stovėdami tam tikroje pozicijoje – tai tikra žala garso perklausai ir pajautimui. Mūsų įdėja buvo surengti sesiją, kurioje grupė žmonių visi kartu intensyviai atsiduodų būtent muzikos perklausai. Visi kartu atsigulėme ant žemės, patogiai įsitaisėme ir išjungėme šviesas kambaryje. Pradėjome perklausą nuo Igor Stravinsky kūrybos, toliau klausėme du šiuolaikinės elektronikos ir minimalistinės muzikos kompozitorių, vienu metu tarp kūrinių mano draugas įterpė apie 7 minutes trukusią tylos pauzę, kuri buvo taip pat labai svarbi sesijos dalis. Ši sesija buvo labai originalus potyris, ją vainikavo labai įdomi ir nuotaikinga diskusija apie potyrius sesijos metu.

Dėkoju Rudžiui už interviu, na o jo kūrybos pristatymas pasirodys vėlesniuose straipsniuose.

Stoke Newington

Pirmą kartą su gyva audiovizualine poezija susidūriau 2008-ųjų rudenį, kai „Sattoje“ grojo vokietė AGF. Eidama į jos pasirodymą kažkuria dalimi tikėjau, kad „poezija+audio+video“ derinys yra lengvai pritempta idėja — vizualizacijas naudoja nemaža dalis muzikantų, o dainų žodžiai gali rasti nišą tarp būrio poezijos rūšių. Elementus supaprastinus, jų suma virstų visiškai įprasta garso apraiška, turinčia postmoderniai išsamų pavadinimą. Tačiau prasidėjus AGF pasirodymui, beliko tik mintyse pasveikinti netirštai susirinkusius, nes mišinys, kurį ši smulkutė moteris sutrynė iš trijų meno rūšių, buvo komplesiškas ir daugiaskonis.

Nors ir galima teigti, jog kiekviena audiovizualinės poezijos dalis yra vienodai svarbi, tačiau būtent trečioji — poezija — ir suteikė šiam tarpdisciplininiam menui savitą veidą. Be AGF gyvo deklamavimo, jos pasirodymas būtų tik dar vienas elektroninės muzikos koncertas. Vien tik deklamuojant viskas gali supanašėti į Nepriklausomų rašytojų sąjungos susirinkimą. Prie poezijos pridėjus garsą ir vaizdą, ji pasunkėja ir įgauna naujų atspalvių, galinčių sudominti ir tuos, kurie poeziją prisimena tik iš literatūros kurso mokykloje.

Ir visgi, audiovizualinė poezija apibūdina ne tik gyvus pasirodymus. Visas jo rūšis vienija eksperimentavimas naudojant naująsias medijas, kartais iškreipiantis, kartais paryškinantis ar papildantis vaizdinius, iš simbolių virstančius ikonomis. (Daugiau galima rasti G. Labanauskaitės straipsnyje „Diskursas, kurio nėra“). Festivalis „TARP“ kolkas yra ryškiausias renginys, keturis rudenius pristatęs audiovizualinę ir eksperimentinę poeziją Lietuvoje. Penktasis renginių ciklas prasidėjo praeitą antradienį slam‘o pavidalu ir tęsis iki pat jūros, derindamas parodas ir kiną, performansus ir koncertus. Apie jį ir audiovizualinę poeziją apskritai kalbuosi su Jurga Kazarauskaite ir Edvinu Grinkevičiumi, festivalio organizatoriais, LMTA studijuojančiais kultūros vadybą.

Jurga Kazarauskaitė ir Edvinas Grinkevičius

Ilona Klimaitytė. „TARP“ festivalis yra vienintelis toks Lietuvoje. Ar kaimyninėse šalyse vyksta panašūs festivaliai, ar daug audiovizualinę poeziją (AVP) kuriančių žmonių – AVP scena apskritai.

EDVINAS. Pirmiausiai, siejant su šių metų programa, galima paminėti Berlyne vykstantį audiovizualinės poezijos filmų festivalį „ZEBRA“. Šiemet, Goethes instituto dėka, šio festivalio programą pristatysime ir Lietuvoje. Audiovizualinės poezijos tradicija paplitusi Vokietijoje. AVP kaip žanras ten yra gana įprastas — nėra taip, kaip Lietuvoje (daugelyje Europos šalių taipogi), kur dar kyla klausimas — „kas apskritai tai yra?“.

JURGA. Manau, kad tokių festivalių nėra daug, galbūt jie pogrindiniai, žinomi labiau besidomintiems. Atlikėjų pavyzdžiai „TARP“ festivalyje dalyvavusi vokietė AGF ir lenkė Weronika Lewandowska. Ir pavienių ,,performerių“, kurie derina muziką, vizualizacijas kartu su poezija, manau, tikrai yra. Turbūt tokio pobūdžio festivaliai ir atlikėjai dar skinasi kelią, tačiau apie juos, manau, dar išgirsime.

I.K. Koks būtų tobuliausias jūsų įsivaizduotas festivalis, jeigu nebūtų apribotas pinigų ar kitų sienų? Ką  kviestumėte, ką darytumėte, kur darytumėte?

EDVINAS. Iš tikrųjų, čia sudėtingas klausimas… Kai nėra ribų, pradedi jas kurti pats.

JURGA. Kalbant apie erdvę, manau ji nesikeistų. Festivalis turi likti Vilniuje, skleidžiant audiovizualinės poezijos užkratą ir kituose miestuose.

EDVINAS. Dėl atlikėjų – kažkada su Gabriele (Labanauskaite, I.K.) fantazavom, kad būtų nerealiai smagu, jei atvažiuotų Laurie Anderson, Lou Reed žmona. Galėtų, žinoma, ir su pačiu Reedu atvažiuoti.

I.K. Kiek žinau, dabar festivalis vyksta keturiuose miestuose. Neplanuojat daryti renginių ir kitose vietose, mažesniuose miesteliuose? Vasaromis populiarūs open-air’ai — ar yra kokių nors panašių idėjų? Kokia erdvė yra tinkamiausia audiovizualinei poezijai?

EDVINAS. Aš nežinau, ar tokio formato festivaliui tai tiktų. Tikimės, kad žmonės iš mažesnių miestelių gali pasiekti festivalį didesniuose miestuose. Norėtųsi, kad žmonės žinotų apie renginius, kas vyksta, kodėl tai vyksta. Susiduriam su tuo, kad žmonės apskritai nežino, kas yra audiovizualinė poezija. Manau, kad naujų meno formų vedinas AVP žanras labiau dera šiuolaikiškoje miesto kultūroje. Dažnai festivalyje „TARP“ stengiamės išnaudoti dar menkai atrastas industrines erdves, alternatyvias urbanistines vietas. Bet galbūt šiame klausime slypi graži ir jau ne kartą svarstyta idėja „TARP“ kūrybinėms dirbtuvėms, kurios vasarą išviliotų iš miesto į kokį nors gražų kaimelį prie ežero.

I.K. Kalbėjai apie renginio formatą. Kokia erdvė yra tinkamiausia audiovizualinei poezijai? Apskritai, ar AVP turėtų labiau koncentruotis į gyvą atlikimą, ar į klipus? Ar kurio nors iš trijų AVP elementų — garso, vaizdo ir poezijos — svarbumas keičiasi, atliekant ją gyvai ir kuriant klipą? Ar kuris nors iš jų labiau išryškėja, ar vis dėl to lieka vienodos reikšmės?

EDVINAS. Manau, AVP žanre slepiasi labai daug išraiškos būdų — nuo ,,life” performansų iki meninių instaliacijų ar video, todėl nevalia apsiriboti. Kiekvienas kūrėjas turi rasti savo išraiškos būdą. Kai pats žiūriu AVP filmukus, man svarbu jausti darną — kai žiūri, ir viskas atrodo it neatskiriamas vienis. Kaip pavyzdį galiu pateikti AVaspo dainos „Nėra okeano“ video. Manau, kad būtent jame kiekviena dalis yra tobulai išpildyta — tiek vaizdas, kuris keičiasi pagal muzikos ritmą, tiek ir tekstas, kuris iškyla tinkamu laiku. Manau, kad harmonija įsivyrauja tada, kai visos trys AVP filmo ,,formulės” dalys nepastebimai susijungia ir nežinai, ar kuri nors iš jų yra svarbesnė, nes tau nė nereikia apie tai galvoti, norisi tik žiūrėti ir mėgautis. O tekstas, be abejo, yra be galo svarus komponentas, nes tai juk vis dar poezija (net jei ir sintezuota).

Avaspo „Nėra okeano“

I.K. Dar šiek tiek apie klipus. Nesu mačiusi jų itin daug, bet tiek Lewandowskos, tiek AGF, tiek ir AVaspo darbuose pastebimas minimalizmas. Ar egzistuoja kanonai, koks turi būti AVP klipas?

EDVINAS. Aš manau, kad nėra kanonų. AVP klipas gali būti bet koks, tik svarbiausia, kad jame išliktų visi trys komponentai. Tai — tiesiog fantazijos reikalas. Žinoma, reiktų derinti tekstą su vizualizacijų idėjomis. Mačiau vieną labai man patikusį filmuką — „Sintezijos“ dirbtuvėse sukurtą Gabrielės Labanauskaitės ir Beno Šarkos klipą. Šarka stovi, plaukia upe ledo lytys, jis iki pusės nuogas ir deklamuoja tekstą. Gavosi supriešinimas — jis statiškas, upė plaukia, tekstas eina. Labai trumpas filmukas, bet labai įdomu žiūrėti.

I.K. O galbūt parekomenduotumėt daugiau įdomių AVP darbų, kuriuos būtų verta pamatyti?

JURGA. Yra jų nemažai. Neseniai minėtasis „Nėra Okeano“, taip pat „Ištįsusi žuvis“, „Tikra geiša“, „Muhamedai Ata“, „Vyno naktis“ ir kt. (juos galima rasti čia).

EDVINAS. Verta paminėti su AVaspo grupe susidraugavusius video menininkus Virginijų Malčių ir Aureliją Maknytę. Kita kryptis — „Sintezija“. Tai menų ir poezijos sintezę propaguojantis ,,judėjimas”. Jie kuria performansus, filmukus, yra išleidę DVD.

I.K. Ankstesni festivaliai. Organizuojat “TARP”, ką labiausiai įsiminėte ankstesnių metų programose, kas jums buvo įdomiausia?

EDVINAS. Prie organizavimo prisijungėme pernai, tai buvo pirmasis susidūrimas ir viskas atrodė nepažinta. Jeigu atvirai, aš nebuvau žinojęs apie šį festivalį iki tol, kol nepradėjau jame būti. Idėja mane iš karto labai užkabino. Pagalvojau, kad noriu — noriu pasinerti, noriu pamatyti, noriu sužinoti, kas tai yra, kaip tai atrodo. Praeitais metais „TARP“ vyko požemyje, „Kablyje“, su gana daug hardcoro elementų — stereotipai apie poeziją kaip trapią ir tyrą formą buvo sugriauti. Taipogi didelį įspūdį paliko poetry slam ir poetry jam vakarai, išlaisvinę ir ant scenos improvizuoti iškvietę ne vieną charizmatišką asmenybę.

JURGA. Aš esu poetinio kino gerbėja, todėl su dideliu džiaugsmu stebėjau naujus audiovizualinės poezijos filmukus (buvo rengiamas konkursas). Pernai turėjome filmuką-svečią, kuris atkeliavo iš Suomijos, Helsinkio menų mokyklos, kurį sukūrė tarptautinė studentų komanda. Teko asmeniškai pabendrauti su kompozitore iš Serbijos, kuri specialiai kūrė filmukui muziką. Ji išreiškė susidomėjimą ir norą toliau dalyvauti panašiuose festivaliuose. Tikėkimės, taip ir bus.

Slam’o pavyzdys

I.K. Šiemet „TARP“ turėjo groti lenkė Weronika Lewandowska (deja, atlikėjai susirgus, šiemet W. Lewandowskos pamatyti nepavyks), kurios poezija — gimtąja kalba. Ar kalba, kuria deklamuojamas tekstas, gali apriboti AVP kūrinio įtaigą ( šiuo atveju — lenkų kalba Lietuvoje) ar kaip tik, vizualizacijos ir garsas gali kompensuoti prarastą emocinį krūvį?

JURGA. Manau, kad praradus vieną elementą formulėje, suma nebėra tokia, kokia turėtų būti. Todėl tekstus žiūrovas turėtų suprasti ar bent nutuokti apie ką eina kalba. Konkrečiai Weronikos atveju, vizualizacijose lenkišką poeziją keis lietuviški vertimai. Kai neįmanoma keisti, redaguoti vizualizacijų, tuomet bent vertimas, atspausdintas lapuose ir išdalintas žiūrovams, manau, būtinas.

EDVINAS. Grubiai tariant, ,,įprasta” poezija turi tik tekstą, todėl jis savaime yra vienintelis ir nepamainomas. Audiovizualinė poezija turi ir kitus du elementus, tačiau žodis „poezija“ ir išduoda, kad AVP tekstas yra ne mažiau svarbus nei įprastame eilėraštyje.

Weronika Lewandowska

I.K. O siejant „TARP“ su tradiciniais poezijos festivaliais — ar įmanoma prisijungti, susijungti, organizuoti renginius kartu? Ar tai, ką darot jūs ir tai, ką daro jie, yra du per daug skirtingi dalykai?

EDVINAS. Būtų įdomu, jei tradiciniai festivaliai ateityje progresuotų ir nebūtų tokio didžiulio barjero, tarkim, tarp „TARP“ festivalio ir „Poezijos pavasario“. Dabar tai labai skiriasi, tačiau galbūt būtų šaunu veikti kartu. Juk kalbama apie tą pačią poeziją, tik formos skiriasi.

JURGA. Bendradarbiauti ir draugauti visada yra noras, viskas priklauso nuo požiūrio.

EDVINAS. Džiaugiuosi, kad „TARP“ yra orientuotas į jaunuosius poetus. „Jaunuosius“, turiu mintyje, jaunus ne amžiumi, o savo inovatyviu mąstymu, šiuolaikiškomis idėjomis, kurioms dažnai nepakanka būti tik užrašytoms. „TARP“ tampa tarsi platforma tokioms idėjoms materializuotis.

I.K. Festivalis yra rudeniškas renginys. Ar organizuojate ką nors per likusius metus?

EDVINAS. Vis pagalvojame, kad „TARP“ gali būti ne tik festivalis, bet ir vieno renginio iniciatyva — tarkime, padarant renginį pavasarį ar kas sezoną. Taip pat svajojame apie AVP kūrybines dirbtuves. Pavyzdžiui, pavasarį vykstančios dirbtuvės, po jų — sukurtų darbų pristatymas, o rudenį — festivalis. Išsiplėsti būtų labai smagu, bet kol kas tam dar nėra galimybių.

JURGA. Ruduo labai geras laikas kuomet visi grįžta pailsėję po vasaros ir kūrybiškai alkani.

EDVINAS. Tikriausiai čia tiktų mūsų praeitų metų šūkis : „Rudenį krenta lapai, bet ne poetai!“

Nuotraukos: Darius Jurevičius.

Dar daugiau poezijos čia.

Isabelle ir Jean-Conrad Lemaître

Dar visai neseniai duris atvėrusi Vilniaus Nacionalinė Dailės Galerija per ilgai nenuobodžiaudama pasiūlė meno vartotojams šūsnį novatoriškų parodų ir renginių, kurie davė suprasti užuominą, jog tiek ekspozicinių erdvių, tiek turinio prasme atsirado alternatyvi erdvė ŠMC. Jau beveik metai po šiuo stogu veikia ne tik čia dirbančio personalo organizuojami renginiai, bet ir kitų kultūrinėje sferoje besireiškiančių asmenų iniciatyvos — skirtingas meno sritis nagrinėjantys projektai, diskusijos, susitikimai, koncertai, peržiūros ir t.t.

Viena iš tokių iniciatyvų — tai Ilmos Nausėdaitės įkurtas „Meno klubas“, kuris siekia suburti šiuolaikinu menu bei jo kolekcionavimu besidominčią bendruomenę. Jau šį šeštadienį (spalio 10 dieną) įvyksiantis „Meno klubo“ renginys atrodo bus tikrai įdomus, kadangi jo metu turėsime galimybę ne tik artimiau susipažinti ir pabendrauti su menininku Deimantu Narkevičiumi, bet ir su jo darbus įsigijusiais, video meno kolekcionieriais paryžiečiais Isabelle ir Jean-Conrad Lemaître. Siūlome interviu su „Meno klubo“ įkūrėja Ilma Nausėdaite.

Ilma Nausėdaitė

Gintarė Žitkevičiūtė. Kada ir kaip kilo „Meno klubo“ idėja, kelių žmonių tai iniciatyva?

Ilma Nausėdaitė. Idėja įkurti „Meno klubą“ kilo labai paprastai — apsidairius aplinkui. Lietuvoje, kaip ir kitose postsovietinėse valstybėse, neturime kolekcionavimo tradicijų. Retas iš mūsų užaugo apsuptas meno. Šiuo metu atsiranda vis didesnis poreikis įgyti žinių apie meną: daugelis jau išmoko ar bent jau pabandė žaisti golfą, šiek tiek nusimano apie vyną ir nebenori, kad paveikslus interjerui parinktų dizaineriai. Žmonės nori patys atrasti meną, įgyti žinių apie jį, tačiau Lietuvoje nebuvo organizacijos, kuri siektų supažinti visuomenę su meno rinka, jos veikimo principais bei meno kolekcionavimu. Taip atsirado mano projektas  „Meno klubas“.

G.Ž. Kokie pagrindiniai „Meno klubo“ tikslai ar kyla sunkumų juos įgyvendinant Lietuvoje?

I.N. Savo renginiuose noriu, kad apie meną būtų kalbama labai paprastai ir suprantamai, o kartu ir labai profesionaliai. Nesinori, kad renginiuose kalbėtų bet kas. Todėl dažnai kviečiu tarptautinio meno ekspertus iš užsienio, o tai, žinia, ne taip paprasta.

Be to, lietuviai dar ne itin linkę mokėti už investavimą į save, ypač, kai kalbama apie meną. Mes įpratę, jog viskas susiję su menu yra nemokama ir nesvarbu, kad tai ne itin kokybiška. Tuo tarpu, „Meno klubas“, visų pirma, orientuojasi į paskaitų ir renginių profesionalumą.

G.Ž. Ar matai panašių iniciatyvų kaip „Meno klubas“ pavyzdžių Lietuvoje?

I.N. Tikiu (arba norėčiau tikėti), jog panašios iniciatyvos, diskusijos kyla meno bendruomenėse ar meno studentų rate, tačiau edukacinių renginių, orientuotų į plačiąją visuomenę, nėra ne tik Lietuvoje, bet ir kitose Baltijos šalyse (į „Meno klubo“ renginius atvyksta žmonės iš Estijos ir Latvijos).

G.Ž. Ar pavyko suburti šiuolaikinio meno bendruomenę, kuri nuolatos aktyviai dalyvautų renginiuose bei keltų diskusijas?

I.N. Labai džiaugiuosi, jog „Meno klubas“ veikia mažiau nei metus, bet jau turi lojalių renginių dalyvių ratą. Jiems rengiame kamerinius susitikimus. Pavyzdžiui, prieš kelias savaites svečiavomės pas šiuolaikinio meno kolekcionierių. Buvo labai miela ir jauku gurkšnoti vyną ir diskutuoti apie šiuolaikinį meną. Smagu, jog menas suburia tikrai skirtingus žmones.

G.Ž. Koks tavo manymu buvo įdomiausias „Meno klubo“ pristatytas renginys?

I.N. Manau, jog ambicingiausias „Meno klubo“ renginys buvo „Gagosian“ galerijos vadovės paskaita. Visų pirma, buvo neįtikėtina, jog Victoria Gelfand sutiko atvykti į Vilnių. „Gagosian“ galerijos atstovai itin retai viešai kalba apie galeriją ir savo patirtį.

Be to, pats renginio planavimas užtruko beveik pusmetį. Buvo iškilę įvairių neskandumų. Pavyzdžiui, dėl išsiveržusio Islandijos ugnikalnio renginys buvo pirmą kartą atšauktas. Nepaisant viso to, liepos mėnesį Victoria Gelfand Vilniuje apsilankė ir tikrai labai profesionaliai bei šiltai papasakojo apie savo patirtį meno rinkoje.

Deimantas Narkevičius

G.Ž. Kaip kilo idėja surengti susitikimą su menininku Deimantu Narkevičiumi bei kolekcionieriais Isabelle ir Jean-Conrad Lemaitre? Kokiems žmonėms šis susitikimas turėtų būti įdomus ir naudingas?

I.N. Su Lemaitre pora susipažinau Vienos meno mugės metu. Mane sužavėjo jų aistra menui ir jo kolekcionavimui. Be to, buvo itin keista sužinoti, jog jie vieni didžiausių videomeno mylėtojų.

Nepaisant to, jog videomenas vis dažniau įsigyjamas ir eksponuojamas muziejuose, tai meno rūšis, kuri, mano manymu, yra sunkiausiai suprantama ir rečiausiai kolekcionuojama privačių žmonių. Tuo tarpu Lemaitre į videomeną žiuri labai pragmatiškai — džiaugiasi, kad nereikia nuomotis papildomų patalpų, kuriuose tektų laikyti savo kolekciją. Jų kolekcija telpa į lentyną drabužių spintoje. Sutuoktiniai labai džiaugiasi galėdami savo kolekciją eksponuoti ne tik žymiuose muziejuose, bet ir rodyti savo draugams ir pažįstamiems namų kino teatre.

Rengiu šį susitikimą su Lemaitre pora, nes noriu, kad aistra menui Lemaitre pasidalintu su mūsų publika ir leistų suprasti, kad kolekcionavimas yra paprasta ir smagu, net jei tai videomenas. Kadangi Lemaitre kolekcijoje yra ir Deimanto Narkevičiaus kūriniai, nusprendžiau, jog bus įdomu išgirsti šio menininko istoriją užkariaujant meno pasaulį. Gaila, jog Deimantas yra taip vertinamas užsienyje, bet visiškai neįdomus Lietuvoje.

G.Ž. Kokie artimiausi meno klubo planai? Kaip atrenkate svečius, kurie atvyksta į susitikimus Vilniuje?

I.N. Artimiausi planai — tai „Meno klubo“ organizuojama kelionė į Londoną (spalio 14-17 d.). Kelionės dalyviai ne tik apsilankys „FRIEZE“, „Sunday“ ir „Multiplied“ meno mugėje, bet ir susipažins su galerijų vadovais, klausys paskaitas muziejuose, dalyvaus ekskusijoje po aukciono namus ir pan. Labai smagu, jog lietuviai noriai domisi ir tarptautiniu menu. Kelionėje dalyvaus 20 lietuvaičių.

Lapkričio mėnesį planuojamas „Meno klubo“ renginys Rygoje, tariamąsi dėl kitų metų tarptautinių renginių Vilniuje bei meno kelionių į kitus Europos miestus.

Agnieszka Kurant. The Universe is Immobile, „FRIEZE“ mugė

G.Ž. Kaip įsivaizduoji meno klubą po 5-erių metų?

Norėčiau, kad kartu su „Meno klubu“ užaugtų kolekcionierių karta, kuri meną vertintų ne tik nacionaliniu ar estetiniu aspektu. Tikiu, kad po penkerių metų „Meno klubas“ rengs didesnius tarptautinius renginius, kurie taps mūsų regiono traukos centru meno mylėtojams.

Dėkojame už pokalbį.

Daugiau informacijos apie artimiausią „Meno klubo“ renginį čia.

Tęsdama savo veiklą „Meno duobė“ rugsėjo mėnesį pristatys jaunuosius Estijos performansų menininkus. Šie menininkai Europoje pripažįstami kaip akyvūs, kompromisų neieškantys kūrėjai. Jų akcijose žmogiškasis kūnas naudojamas kaip neišvengiamybė,tarsi kūrybinio proceso mediumas, forma įvairiausių žmogiškųjų bei socialinių aktualijų perteikimui.

Visi pristatomi menininkai aktyviai veikia Taline įkurtame „Art Container“, savotiškoje „meno gamykloje“, kuri vienintelė Estijoje pristato performansus ir meno projektus ištisus metus.

Pristatomo renginio vienas pagrindinių tikslų — suteikti galimybę ir atverti dar neatradusiems plataus Estijos tarpdisciplininio meno lauko kraštelį, suburti aktyvius žmones betarpiškam bendravimui bei patirčių dalinimuisi. Pristatomi menininkai — tai performaso atlikėjai profesionalai, atviri naujoms idėjoms bei bendradarbiavimui.

Siūlome jums interviu su keletu jau greitai į Lietuvą atvyksiančių menininkų — Maii Soot ir Tiina Soot.

Lukas Kolmogorcevas. Kodėl pasirinkote performansą savo idėjoms perteikti, kaip tai tapo Jūsų gyvenimo dalimi?

Tiina Soot. Iš esmės performansus kaip pagrindinę kūrybos priemonę pasirinkau, nes labai bijau viešo vaidinimo. Performasų atsiradimo šaltiniai įvairūs, dažnai jie gimsta mąstymo proceso pasekoje. Tačiau, pačios temos paprastai atsiranda iš reiškinių, kurie neduoda ramybės mano asmeniniame gyvenime.

Maii Soot. Performansai išauga iš paprasčiausių svajonių, norų arba tam tikrų interesų. Jiems reikia pirmojo spyrio, kuris gali būti labai miglotas, tačiau jeigu aš tęsiu darbą, jie pradeda augti ir giedrytis.

L.K. Galbūt įmanoma pasakyti vienu sakiniu – mano kūryba tai…?, arba mano žinia, tai…?

T.S. Aš negaliu paaiškinti vienos pagrindinės minties ar žinios. Kūryba man, tai bendravimo galimybė, ar galimybė išreikšti save tokiais būdais, kuriais negaliu reikštis kasdienybėje.

M.S. Mano nešamos žinios tikslas yra parodyti tam tikras žmogiškumo puses, viskas ką darau kalba apie buvimą žmogumi ir savęs atvėrimą.

L.K. Ar galėtumėte apibūdinti šį performansų vakarą „Silence Please!”? (lt vert.- Prašom tylos!) Ar šis vakaras turi vieną pagrindinę idėją, ar tai bus kiekvieno iš Jūsų skirtingų problematikų lauko pristatymas?

T.S. Pradžioje mes neturėjome vienos pagrindinės, viską vienijančios idėjos. Tiesiog performansų vakarui „Silence Please“ pradėjome rinkti įvairių meno sričių žmones, kurie nori vykti į Lietuvą pasirodymams. Tačiau jau pradedu matyti kai kurias sąsajas. Intymumo, humaniškumo, asmeninių išgyvenimų perteikimas, tai galimi raktažodžiai pradinėms sąsajoms.

M.S. Tai bus mozaika problemų, kurias kiekvienas iš mūsų norime pristatyti. Matau tai kaip intymumo pagrindą, kiekvienas kalba apie savo asmeninius dalykus (na Olivija kalba apie bendrus dalykus, tačiau ji yra išimtis, suteikianti gerą kontrastą ir foną). Kalbėti apie asmeninius dalykus jau yra įprasta. „Silence, please!“ reiškia: „klausykite, kažkas pasakoja savo asmenines istorijas, dabar jūs negalite dainuoti ar šaukti, paslaptys atsiskleidžia. Olivijos atveju tai priešinga, „Silence, please!“ skamba labiau kaip įsakymas arba tiesioginis pareiškimas, arba tiesiog tai kas įvyksta kai ji pradeda sąveikauti su publika.

L.K. Ar performansas tau malonumas?

T.S. Taip, jaučiu tam priklausomybę.

M.S. Nuolat, performanso kūrimo metu turiu kautis su abejonėmis ir nusivylimu, bet tuo pačiu metu jaučiu ir džiaugsmą. Viena keičia kitą ir geriausiai būna tada kai džiaugsmas lieka. Tu negali įsivaizduoti ką aš išgyvenu performanso kūrimo metu! Tai visada ašaros, pyktis, juokas.

L.K. Ar galite pakomentuoti Estijos tarpdisciplininio meno situaciją? Ar tai populiaru? Galbūt performansai Estijoje turi tradicijas?

T.S. Performansai Estijos meno scenoje ganėtinai populiarūs. Egzistuoja keletas didesnių festivalių skirtų vietinių ir užsienio menininkų pasirodymams. Didžioji visuomenės dalis performanso meną labiau atmeta nei priima, bei laiko brutalia, skandalinga meno forma.

M.S. Na tarpdisciplininių menų studijos Estijos Menų Akademijoje nebeegzistuoja, vietoj jų šiuo metu yra scenos menų studijos! Šiais metais ši studijų šaka buvo gan populiari, daug profesionalių šokėjų stojo į magistro studijas. Estijoje performansas yra populiarus, bent jau tarp ekstremalios kultūros mėgėjų, tačiau čia nėra labai daug menininkų, kurie dirbtų vien šioje sferoje. Daugiau menininkų, kurie pasirenka tarpdisciplininius menus, kuria video, instaliacijas, garsą, o performansus tik retkarčiais. O kalbant apie populiarumą…performansas nėra populiarus tarpe žmonių, manau dauguma Estijos žmonių nekenčia performansų. Estijoje yra toks posakis: „menininkai yra šikantys į skardines“, jis atsirado 90-aisiais iš vieno Jaan Toomiks meno kūrinio ir niekada nenutyla estų lūpose, netgi jei tik keletas iš jų yra matę kūrinį.

Estijoje yra daug performansistų, kurie atlieka performansus laikas nuo laiko, jie nėra profesionalai. Menininkų, kurie iš tikro koncentruotųsi į performansų meną yra žymiai mažiau. Taip pat egzistuoja ir eksperimentinis teatras bei šokis, kurie yra be galo artimi performansui.

Pamatyti ir įvertinti menininkų performansus galėsite rugsėjo 5 dieną 20 val. Vilniuje (Fluxus ministerija, Gedimino g. 27) ir rugsėjo 9 dieną 20 val. Kaune (LAB’as, Kaunakiemio 4, Sanito gamykla). Iki susitikimo!

Interviu vertimas anglų kalba:

Lukas Kolmogorcevas. How your performances come to life and why you chose performance for your ideas?

Tiina Soot. I have chosen performance to my main media mainly because I am awfully afraid of public performing. Ideas for performances start from different sources, often just from brainstorming. But the topics are usually from things that bother me in my personal life.

Maii Soot. Performances grow out from simple wishes or desires or some interest. They need first knock, which might be very clouded, but if I work with it, it starts to grow and clears up.

L.K. Is it possible to say in one sentence – my creation is…?, or my message is…?

T.S. I can’t articulate one central message. For me art is a way to communicate, or to express myself in ways I can’t in everyday life.

M.S. My message is to show some parts of humanity, its all about being a human and opening yourself up.

L.K. What can you say about upcoming performance event – “Silence Please!”? Does it have basic message, or is it mosaic of problems that each of you want to present?

T.S. “Silence, please!” started from grouping of few performance (and other fields) artists who wanted to perform in Lithuania and we didn’t had one uniting topic. But for now I start to see some links between the performances. Keywords like intimacy, humanity and personal matters start to emerge.

M.S. It’s mosaic of problems each of us wants to present. I can see it as intimate basis, everybody talks about their personal matter (well Olivia talks about common matter, but she is exception, giving good contrast and background). Talking about personal matter is already the common idea. “Silence, please!” means – listen, someone is telling their intimate stories, you cannot sing or shout now, secrets are revealing. In Olivias case its opposite, “Silence, please!” is more like order or direct proposal or just what happens when she starts to interact with audience.

L.K. Is the performance pleasure for you?

T.S. Yes, I’m addicted.

M.S. Always, while creating performance, I have to fight with hesitations and despair, but I feel the joy as well. One change into another and its best if joy stays. You don’t imagine what I live through while creating performance! Its always tears, anger, laugh.

L.K. Can you describe (in a few sentences) the situation of Estonian interdisciplinary arts? Is it popular? Does it have traditions?

T.S. Concerning performance art, it’s quite popular in Estonia art scene. There are few bigger festival devoted to native and foreign performance art. As for the rest of the society performance art is more rejected as brutal and scandalous art form.

M.S. Well Interdisciplinary arts study does not exist anymore, it’s now performing arts study in Estonian Art Academy! This year it was quite popular, in master program many professional dancers stepped in this year. But it’s always different. Otherwise performance is popular in Estonia at least amongst extreme culture loving people, but there are not many artists who work in that field. There are more artists in the field of interdisciplinary arts, making video, installations, sound and rarely performance!

Aa and about being popular… performance is popular not among anybody, I think most Estonian people hate it. There is a saying: “artists are shitters in the can”, it comes from 90s, from one art piece of Jaan Toomik and this saying never dies in the mouths of Estonians, even if there are only few, who actually saw the work. In Estonia there are many performers, who are doing performances from time to time, they are not professionals, and there are less those, who really concentrate on performing arts. And of course there exists experimental theatre and dance, which is very close.

Thank you!

Kalbino Lukas Kolmogorcevas.

Nuotraukų autorius Rimvydas Ivoškis

Labai dažnai aptarinėdami kultūrinius reiškinius kalbame apie tokius dalykus kaip erdvė, jos interjeras, organizatoriai bei jų vadybos sugebėjimai, novatoriškumas, profesionalumas, akademiškumas. Aptardami visus šiuos bruožus galiausiai nusprendžiame ar vieta, renginys, vyksmas yra mums įdomūs ir bus dažnai lankytini. Tačiau mano manymu, labai dažnai mes, kultūros vartotojai, pamirštame arba galbūt dar net neišmokome vertinti ne išorinius dalykus, bet bandyti įsilieti į reiškinį, pagalvoti ką jam galime duoti patys ir kokia bendruomenė apie jį buriasi.

Būtent bendruomenė turėtų būti kiekvieno kultūrinio reiškinio pagrindinis tikslas ir labai smagu, jog taip mąstančių žmonių vis daugėja. Sunku kalbėti apie kitus miestus, tačiau Kaune palyginus visai neseniai gamykloje „Sanitas“ įsikūrė nauja erdvė, skirta alternatyviam mąstymo būdui bei DIY filosofijai prijaučiančiai bendruomenei. Prabanga ir formalumu visiškai nepasižyminti patalpa džiugina savo lankytojus visišku lankstumu, laisvumu, jaukiu chaosu, kurį sudaro vienur bei kitur išmėtyti baldai bei gardžiu maisto kvapu, kurį čia pat gamina viena iš vadinamo „LAB“ klubo nuolatinių lankytojų ar net gyventojų. Susidomėję nauju aktyvių žmonių judėjimu vieną vasaros vakarą čia apsilankyti bei pabendrauti nusprendėme ir mes. Mums pavyko sužinoti, jog nuolatos čia veikia apie dvidešimt žmonių, o pakalbinti pavyko tris iš jų — Lauryną, Tautvį ir Tomą. Kas tas „LAB“, kodėl jis išskirtinis ir kokie jo tikslai galite sužinoti skaitydami toliau pateiktą interviu.

Laurynas, Tautvis ir Tomas

Gintarė Žitkevičiūtė. Kada įsikūrėte ir kodėl būtent „Sanito“ gamykloje?

Laurynas. Pradėjome veikti dar visai neseniai gegužės mėnesį, o „Sanito“ gamyklos erdvė yra visiškas atsitiktinumas, kadangi tiesiog pasisekė rasti patalpas, kuriose kažkas kažką kažkada organizuoja ir organizavo bei galėjo jas išnuomoti mums. Šiose patalpose galime viską įsirengti ir keisti kaip norime, mūsų niekas neriboja ir tai, žinoma, didelis pliusas. Yra ir minusų, tarkime dar nežinome kaip reikės patalpas sušildyti žiemą. Nors įsikūrėme gegužės mėnesį, tačiau mūsų bendruomenė veikia jau keletą metų, tik šiuo metu pakeitėme patalpas.

G.Ž. Kokie renginiai vyksta „LAB’e“?

Tautvis. Organizuojami renginiai labai priklauso nuo žmonių, kurie juos rengia. Mūsų čia nuolatos sukasi 15-20 žmonių, kurie turi savo pomėgius ir kuruojamas sritis. Žinoma, pagrindinius klausimus sprendžiame kartu, kartais tenka labai pasiginčyti, tačiau stengiamės rasti visiems priimtiną variantą. Šiuo metu aktyviausiai rengiami skirtingų stilių koncertai, galima sakyti kol kas koncertai užima didžiausią dalį LAB’o repertuaro, tačiau stengiamės savo veiklą plėsti — vasara čia vyko paroda, kartais vyksta repeticijos, patys surengiame diskusijas. Labai norėtumėme plėtoti meninę veiklą, todėl visada laukiame žmonių su savo idėjomis, kurios neprieštarauja mūsų ideologijai. Esame visiškai atvira erdvė pasiūlymams, tad kiekvienas, kas nori kažką pas mus surengti ir bendradarbiauti, visada laukiamas.

G.Ž. Su kuo susijusi jūsų ideologija?

Laurynas. Mūsų idėjos ir nusistatymai labiausiai susiję su „DIY“ (do it yourself) kultūra. Kiekvienas, kas čia pietauja, lėkštes turėtų išsiplauti pats — tai pagrindinė taisyklė.

G.Ž. Kas padėjo jums įsirengti ir dekoruoti patalpas?

Tomas. Tai aišku, kad viską darėme patys, o kas daugiau… Visi kartu dirbo ir darė tai, ką moka. Tarkime čia yra besisukančių žmonių, kurie studijuoja tapybą, tai jie dekoravo sienas. Aparatūrą ir baldus kai kuriuos rinkomės, kai ką turėjome iš ankstesnių patalpų, bet šiaip viską įrengėme patys, turime nemažai planų kaip šią erdvę tobulinti.

Laurynas. Mums labai reikia medžiagos, norėtume aptraukti baldus (jei kas galite paremti „LAB’ą“ medžiaga, rašykite).

G.Ž. Kada žmonės gali lankyti „LAB’ą“, ar turite darbo grafiką?

Tautvis. Darbo grafiko neturime, kadangi nėra tokių žmonių, kurie galėtų nuolat skirti savo laiką ir čia būti, tačiau LAB’e galima apsilankyti bet kada, kai čia kas nors iš mūsų sukasi. Visą informaciją apie pas mus vykstančius renginius paskelbiame facebook’e, tad kiekvienas, kuris domisi, tikrai gali susirasti informaciją.

G.Ž. Kaip jums pavyksta gauti lėšas patalpų ir savo veiklos išlaikymui? Ar planuojate ateityje savo veiklą paversti ne tik mėgstama veikla, bet ir darbu? Ką darytumėte, jeigu jūsų veikla neštų pelną?

Tomas. Yra keletas žmonių, kurie išlaiko patalpas, Linas yra mūsų atstovas bendrauti su šeimininku. Ne, jokiu būdu ši veikla negalėtų būti mūsų darbas. Kai hobi tampa darbu, tai viską gadina.  Geriau dirbti kažką kitą, o veiklą vykdyti dėl malonumo ir savanoriškai. Jeigu mūsų veikla neštų pelną, tai vieną dieną sulauktume mokesčių inspekcijos, kažkam tektų sėsti į kalėjimą, greičiausiai man ir būtų galas viskam. Steigti VŠĮ ar dalyvauti projektuose mes nesiruošiame, esame labiau anarchistinė, laisva ir nuo nieko nepriklausoma organizacija, o projektinės lėšos manome dažnai atneša organizacijai stagnaciją. Mes esame savo veiklą mėgstančių žmonių bendruomenė ir kaip ši bendruomenė vystysis, taip vystysis ir mūsų veikla.

Kaune tokio tipo aktyvi bendruomenė kaip „LAB’as“ bene vienintelis pavyzdys, tuo tarpu užsienyje apleistų erdvių apgyvendinimas bei nuolatinis menininkų ir aktyvių žmonių, prijaučiančių DIY kultūrai veikimas jose, jau tapę kasdienybe ir turi gilias tradicijas. Tikėkimės, jog „LAB’o“ veikla ir iniciatyva užkrės ir kitus kūrybiškus žmones burtis į grupes ir kurti kažką kartu, na o „LAB’ui“ linkime kuo didžiausios sėkmės ir nesušalti žiemą!

Apsilankę „Sanite“ įsikūrusiame klube praleidome malonias akimirkas, pasimėgavome puikia ir chaotiška atmosfera bei linksmais gyventojais. Rugsėjo 9 dieną LAB’e renginį pristatysime ir mes — būtent čia įvyks Estijos menininkų performansų vakaras, tad kviečiame jus apsilankyti, o jeigu tik turite idėjų kreiptis į kurį iš šios erdvės gyventojų arba susisiekti su jais paštu: kaunas.pabrik@gmail.com.

Dar kartą dėkojame Laurynui, Tautviui ir Tomui už įdomų pašnekesį.

1. Prašau trumpai apibūdinti Jūsų valdomus projektus (projektų portfelį)?
DegaluKainos.lt projektas, startavęs 2009 m. sausio mėn., skirtas vartotojams, kurie vienoje vietoje tikisi rasti susistemintą degalinių pateikiamą informaciją bei jiems padėti tokioje didelėje pasiūloje atsirinkti tas degalines, kurios siūlo mažesnes, patrauklesnes kainas. Puslapyje pateikiami ir istoriniai degalų kainų duomenys, lyginamos didmeninės ir mažmeninės kainos bei suteikiama galimybė kitiems tinklalapiams automatiškai pateikinėti mažiausias kuro kainas savo puslapiuose.
ManoGarazas.lt yra dar gana jaunas projektas, neseniai “atskilęs” nuo DegaluKainos.lt. Pradinė puslapio versija išsivystė pačiame DegaluKainos.lt, tačiau atsiradus funkcijai “išlaidų apskaita” teko keltis į naujas “patalpas”. Puslapio tikslas yra suteikti galimybę vartotojui pačiam vesti bei analizuoti savo išlaidas automobiliui bei pateikti kiek įmanoma daugiau vairuotojams naudingos informacijos.

2. Kaip kilo idėja sukurti degalukainos.lt? Kitus projektus? Kodėl? Kas paskatino?
DegaluKainos.lt puslapio idėja gimė visiškai atsitiktinai, diskutuojant su kolega apie tai ko šiuo metu trūksta Lietuvos interneto rinkoje. Tuomet Lietuvoje dar nebuvo nei vieno tokios tematikos puslapio (dabar yra 3-4), o tema apie augančias degalų kainas darėsi vis aktualesnė ir plačiau aptarinėjama.

Kaip jau minėjau, ManoGarazas.lt kaip atskiras projektas atsirado tada, kai nebetilpo į Degalukainos.lt rėmus. Pagrindinė puslapio ašis yra “išlaidų apskaitos” galimybė, kuri taip pat nėra siūloma jokiame kitame lietuviškame puslapyje. Tokios funkcijos pats asmeniškai pasigedau kaip automobilio vairuotojas, stebintis savo išlaidas automobiliui, todėl pamaniau, kad tai gali būti aktualu ir didesniam žmonių ratui.

3. Ar buvo kuriami unikalūs projektai? Ar yra jiems analogų užsienyje?
Kaip jau minėjau DegaluKainos.lt tuo metu neturėjo analogų Lietuvoje, užsieninius analogus atradau tik vėliau kai masčiau apie tolimesnes puslapio tobulinimo galimybes. ManoGarazas.lt su pagrindine funkcija “išlaidų apskaita” manau taip pat yra unikalus projektas, nes nepavyko rasti nei vieno puslapio, siūlančią konkrečiai automobilių išlaidų apskaitą.

4. Kiek žmonių dirba prie skirtingų projektų? Kokių įgūdžių reikėjo projektams sukurti ir paleisti?
Šių projektų techninę dalį prižiūriu aš, tačiau prie testavimo darbų, puslapių vystymo bei idėjų generavimo dažnai prisideda ir mano žmona Loreta, todėl galime sakyti kad prie projektų dirba 2 žmonės.

5. Ar tai yra Jūsų pagrindinė veikla? Kuo užsiimate be šių projektų? Kokios srities specialistai esate?
Šie projektai tėra mano hobis. Pagrindinė mano veikla yra programuotojo darbas viename iš didžiausių lietuviškų portalų.

6. Su kokiais didžiausiais iššūkiais susidūrėte iki projektų starto?
Vienas didžiausių iššūkių buvo surinkti visų degalinių pateikiamą informaciją bei išpopuliarinti puslapį neinvestojant savų lėšų.

7. Kokią pasirinkote projektų įvedimo į rinką strategiją? Kodėl? Ar visiems projektams vienodą? Kiek truko pasiruošiamieji darbai?
Kadangi buvo stengiamasi neinvestuoti savų lėšų, tai pagrindiniai projekto įvedimo į rinką keliai buvo šie:
1. Puslapio optimizavimas paieškos sistemoms (SEO), kurio dėka dauguma suineresuotų žmonių randa pateikiamą informaciją mūsų puslapiuose.
2. Informacinių blokų sukūrimas kitiems portalams, kurių dėka DegaluKainos.lt informacija (kartu ir nuoroda) pateko į didžiuosius informacinius portalus (15min.lt, ve.lt, sekunde.lt ir kt.) bei į daugumą autoklubų svetainių.
Programavimo darbai ruošiant pirmąją puslapio versiją truko kelias savaites.

8. Kaip sekėsi projektų įvedimas į rinką – startas?
Puslapio žinomumas atsirado tada, kai Google paieškos rezultatuose pradėjo pateikinėti nuorodas į DegaluKainos.lt (apie 2-3 mėnesiai). Tada grandinine reakcija atsirado informacinių blokų naudotojai bei pasiūlymai bendradarbiauti ko pasekoje DegaluKainos.lt žiniasklaidoje tapo pagrindiniu informacijos šaltiniu kalbant apie degalų kainas.

9. Kokias, Jūsų nuomone, didžiausias klaidas padarėte startuodami? Su kokiais sunkumais susiduriate dabar?
Pagrindinė klaida startuojant buvo labai neprofesionalus puslapio dizainas dėl ko dauguma potencialių partnerių tiesiog nežiūrėjo į šį projektą rimtai. Didesne problema, kuri yra neišspręsta ir iki šiol, galėčiau įvardinti tai, jog degalinių tinklas “Neste A24″, vienintelė iš didžiųjų tinklų, atsisakė pateikti degalų kainas mūsų projektui (šiuo metu kainos yra pateikiamos tik buvusių Alexela degalinių, kurios dabar priklauso Neste tinklui), todėl vartotojams yra pateikiama ne tokia išsami informacija kaip mes norėtume.

10. Iš ko gyvena projektai? Kokie verslo modeliai?
Pagrindinis puslapio pragyvenimo šaltinis yra reklama. Buvo bandyti keli lietuviški reklamos tinklai, tačiau geriausiai pasiteisino Google AdSense. Retkarčiais pasitaiko ir tiesioginių reklamos užsakovų. Kadangi puslapis yra tik hobis, tai ir išlaikymo kaštai yra labai nedideli, todėl pajamų iš reklamos pilnai užtenka puslapio palaikymui ir kitų projektų vystymui.

11. Kokie tolesni plėtros planai? Galbūt atsiras naujų projektų? Kokių?
Ateities planuose yra numatytas intensyvus puslapio ManoGarazas.lt vystymas: naujos funkcijos, informacijos pildymas, projekto populiarinimas. Vienas iš svarbių plėtros komponentų manau yra mūsų lankytojų poreikiai, kuriuos jie gana aktyviai reiškia, siūlydami naujas, jiems reikalingas funkcijas, tad pagal galimybes ir stengiamės juos visus įgyvendinti.

12. Kaip projektų plėtrą paveikė ekonominis sunkmetis? Ar projektai duoda norimą grąžą?
Ekonominio sunkmečio metu pasijautė ypatingai jautri žmonių reakcija. Žiniasklaidos priemonėms pranešus apie degalų kainų pokyčius, puslapis sulaukia didelio lankytojų antplūdžio, todėl negalėčiau sakyt, kad sunkmetis pablogino puslapio plėtrą, gal kaip tik atvirkščiai. Kadangi puslapis nėra pragyvenimo šaltinis, iš jo nėra tikimasi ypatingai didelės grąžos.

13. Pabaigai…
Tikiuosi, kad mano kuriami projektai atras savo audotoriją ir bus ne tik informatyvūs, bet ir naudingi.

1. Prašau trumpai apibūdinti projektą e-rinka.lt?

„E-rinka“ tai interneto rinkų tyrimo duomenų atvaizdavimo sistema, kurioje surinkti ir surūšiuoti penkių Google sistemų pateikiami duomenys. Šiuo metu atlikti 67-ių interneto rinkų tyrimai. „E-rinka“ suteikia galimybę geriau suprasti jau esamus vartotojų poreikius internete konkrečiam produktui ar paslaugai.

2. Kaip kilo idėja sukurti e-rinka.lt? Kodėl? Kas paskatino?

Interneto rinkos tyrimus atliekame nuo 2008 m. rudens. Atlikus virš 30-ies skirtingų interneto rinkų tyrimus pastebėjome tendencijas, kurių neįmanoma buvo pamatyti žvelgiant tik į vieną rinką. Daugeliu atveju Užsakovų įsivaizduojamas rinkos vaizdas internete visiškai skirdavosi nuo realaus, taip pat buvo atrandama šokiruojančių rinkos nišų, kur paklausa buvo milžiniška, o pasiūla visiškai skurdi. Pavyzdžiui online filmų ieško daugybę žmonių, tačiau nei vieno legalaus portalo Lietuvoje kolkas nėra. 2009 m. gruodį, kilo mintis pasidaryti 50 didžiausių interneto rinkų tyrimą ir sužinoti, kuriose rinkose jau yra susiformavę didelį vartotojų srautai, kokie šių vartotojų poreikiai, koks sprendimų pasiūlos kiekis ir pan. Iš pradžių tai darėm savo reikmėm, tačiau pamatę darbo apimtis, pradėjome ieškoti panašių sprendimų, kurie galėjo sutaupyti mūsų laiką ir pinigus. Yra daug programų padedančių susirinkti ir susirūšiuoti Google duomenis, tačiau jau surinktų duomenų paketų, su kuriais galima būtų dirbti, deja nebuvo. Tyrimo – sistemos „E-rinka“ idėja gimė 2010 m. vasarį. Peržvelgiau rinktų tyrimų ataskaitas ir pamačiau, kad šiuos duomenis galima sistemizuoti ir pateikti, patogiame formate. Didžiausia paskata ir tiklas buvo – kaip per 5 minutes sužinoti apie ištirtos interneto rinkos potencialą naujam ar jau egzistuojančiam verslui internete. Anksčiau tai pavykdavo padaryti maždaug per 1-2 val. turint tyrimo duomenis, o vienos rinkos tyrimui paruošti prireikdavo net kelių dienų, tačiau dabar tai galima padaryti per porą minučių.

3. Ar buvo kuriamas unikalus produktas? Ar yra analogų užsienyje?

Taip, tai unikalus produktas. Nieko panašaus nepavyko rasti nei Lietuvoje, nei užsienyje. Kaip minėjau anksčiau – yra daug programų padedančių atlikti raktažodžių analizę, tačiau nebuvo sprendimo, kurio pagalba galima būtų gauti jau „sukramtytą“ informaciją ir ją tiesiog pritaikyti versle. Be to renkant pačiam informaciją ir neturint patirties – dažniausiai surinkta informacija būna bevertė, nes interpretuojama pagal informcijos rinkėjo sukauptas žinias. Dažniausiai daug laiko ir energijos yra išvaistoma rinkos poreikių vaizdui susidaryti ir visiškai neskiriama laiko šių duomenų pritaikymui savo versle.

4. Kiek žmonių dirba prie projekto? Kokių įgūdžių reikėjo projektui sukurti ir paleisti?

Prie projekto nuo jo idėjos iki dabartinio įgyvendinimo dirbo 23 žmonės. Prireikė 6 mėn., kad sugalvota idėja taptų realybe. Įgūdžių reikėjo įvairų: inžinerinių, marketingo, Google sistemų išmanymo, SEO ir PPC patirties, bankinių atsiskaitymų, programavimo, sistemų projektavimo ir dokumentavimo, dizaino ir maketavimo, video gamybos, meninio piešimo, social media, turinio kūrimo, viešųjų ryšių, projekto valdymo ir kt.

5. Ar tai yra Jūsų pagrindinė veikla? Kuo užsiimate be šio projekto? Kokios srities specialistai esate?

„E-rinka“ papildoma veikla – produktas. Ateityje projektą planuojame vystyti, kaip atskirą kompaniją. Pagrindinė INTERNET IDEAS veikla Lietuvoje yra konsultacijos – tinklapių optimizavimo paieškos sistemoms (SEO) ir interneto rinkų tyrimų klausimai. Taip pat INTERNET IDEAS yra viena iš „WEB Akademijos Klubas“ – interneto profesionalų ir mėgėjų klubo įkūrėjų. 2009 m. kartu su INFOBALT asociacija suorganizavome didžiausią webinarą (seminarą transliuojamą internetu) Lietuvoje (http://tv.infobalt.lt). Esame interneto projektų vystymo specialistai, šiuo metu daugiausiai dirbame SEO srityje.

6. Su kokiais didžiausiais iššūkiais susidūrėte iki projekto starto?

Projekto starto metu – didžiausias iššūkis buvo – ar būsime pajėgūs surinkti užsibrėžta duomenų kiekį, tuo metu apie jokią programinę sistemą net nebuvo galvojama, ir kaip sugebėsime tokį milžinišką informacijos kiekį suvaldyti. Mums tai pavyko ir net viršijome savo užsibrėžtus tikslus.

7. Kokią pasirinkote projekto įvedimo į rinką strategiją? Kodėl? Kiek truko pasiruošiamieji darbai?

Strategija paprasta – pradžioje problema, vėliau sprendimas. Pirmoji projekto stadija prasidėjo nuo interneto svetainės www.arverta.lt atidarymo, kurioje buvo klausiama lankytojų „Ar verta kurti verslą internete“ ir su kokiomis problemomis tenka susidurti, kaip mąsto nepatyręs interneto verslo kūrėjas. Pasiruošiamieji darbai truko daugiau nei 3 mėnesius. Iki starto Facebook portalo grupėje „Ar verta“ turėjome daugiau nei 1000 bendraminčių.

8. Kaip sekėsi projekto įvedimas į rinką – startas?

Iš tikrųjų labai puikiai. Partnerių dėka pasiekėme labai tikslinį lankytojų srautą. Tikėjomės nedidelio skaičiaus registracijų, nes tai nišinis produktas, skirtas dirbantiems internetiniame versle ir planuojantiems verslą internete. Rezultatai viršijo lūkesčius. Per pirmą savaitę turėjome daugiau nei 800 užsiregistravusių interesantų.

9. Kokias, Jūsų nuomone, didžiausias klaidas padarėte startuodami? Su kokiais sunkumais susiduriate dabar?

Viena iš klaidų – startavome per vėlai. Pirma starto data buvo planuota balandžio mėnesio viduryje, tačiau startavome vasaros pradžioje. Šiuo metu didžiausias sunkumas su interneto rinkos tyrimų nauda nesusidūrusiems žmonėms parodyti šio produkto vertę. Tai naujas produktas, reikalaujantis didesnio vartotojų suvokimo ir patirties internete. Išvada – poreikis yra, bet potencialūs vartotojai dar apie tai nežino, o jeigu ir žino nesuvokia kur ieškoti sprendimo. Manau, kad keletas sistemos patobilinimų, sėkmės istorijos ir atitinkama viešųjų ryšių strategija turėtų išspręsti šią problemą.

10. Iš ko gyvena projektas? Koks verslo modelis?

Projekto pirma stadija buvo vystoma iš įmonės ir pirmųjų partnerių lėšų. Produktas skirtas verslo segmentui, tiksliau internetinio verslo savininkams ir planuojantiems verslą internete.

11. Kokie projekto plėtros planai? 1 metų? 3 metų?

Yra suplanuotos keturios projekto plėtros stadijos. Šiuo metu projekto vystymui ieškomi finansiniai partneriai, planuojami antro etapo darbai. Deja, prisidengdamas komercine paslaptimi, daugiau informacijos šiuo metu atskleisti negaliu.

12. Pabaigai norėčiau viešai padėkoti visiems prisidėjusiems prie projekto „E-rinka“sukūrimo. Be Jūsų nuoširdaus darbo tai nebūtų įvykę.

Edgaras Andriūnas

Birželio 24 dieną 19 val. „Menų centre“ (daukanto g. 28) bus atidaryta dviejų jaunosios kartos menininkų paroda „Kintamumo žymės“.  Paroda kalba apie kintančias struktūras, formas, žmogaus ir jo aplinkos bei daiktų transformacijas. Audrius Šidlauskas transformacijų suvokimą išreiškia naudodamas fotografijos techniką, tuo tarpu Edgaras Andriūnas pristato šiai tematikai sukurtus tapybos darbus. Abu menininkai dirba kartu, nagrinėja tas pačias tematikas ir siedami skirtingas technikas siekia išvystyti, autorių teigimu, iki beprotybės sukrečiančius vaizdus. Nors abu menininkai yra jaunosios kartos atstovai, tačiau kartu jie stengiasi parodyti savo požiūrį į kūrybą bei jos pateikimą žiūrovui. Siūlome interviu su autoriais.

Gintarė Žitkevičiūtė. Kaip pradėjote kurti, kodėl pasirinkote būtent tapybos ir fotografijos technikas?

Edgaras Andriūnas. Tapyba – tai beveik visas mano gyvenimas. Aš ties ja gyvenu, ties ja alsuoju, ties ja prabundu, džiaugiuosi. Ji užima daugiausia mano laiko. Jei jos nebūtų, aš būčiau tiesiog pilkas žmogus. Mano tėvai nebuvo menininkai, bet jie gana anksti pastebėjo, kad turiu meninių įgūdžių. Vidurinėje buvau visiškai negabus tiksliesiems mokslams: matematikai, fizikai bei chemijai. Jei atsakymą reikėdavo gauti skaičių, man išryškėdavo kažkokie neaiškūs simboliai. Baigęs vidurinę jau tvirtai žinojau, kad stosiu į tapybą. Buvau tikras, kad tikrai įstosiu į Dailės Akademiją.

Audrius Šidlauskas. Nelaikau savęs fotografu, nes tai nėra mano darbas, esu daugiau stebėtojas, tyrinėjantis žmogų ir aplinką, kurioje jis egzistuoja. Fotografija gan vėlai atėjo į mano gyvenimą, o gal tai paveldėjau iš savo tėvo, nors jis daugiau buvo šeimos fotografas. Manau ne aš pats pasirinkau fotografiją, bet fotografija pasirinko mane.

Audrius Šidlauskas

G.Ž. Kokia jūsų nuomonė apie kūrybos situaciją Lietuvoje?

A.Š. Manau, jog Lietuvoje yra daug gabių, talentingų žmonių, bet jiems sunkiau čia save ralizuoti ir išreikšti. Šneku apie galimybes mokytis, tobulėti ir siekti savo tikslo, o deja žmogus yra suvaržytas, suvaržytas ne savęs bet aplinkos. Nesu materialistas, bet pašneket galima ir apie pinigus, apie nesvietiškas kainas už mokslus ir kokios perspektyvos laukia juos užbaigus. Juk netik reikia sumokėti už mokslus, bet ir pačiam įsigyti įrankius su kuriais dirbama. Aišku išsisukti iš kiekvienos keblios situacijos taip pat yra menas, nereikia nuleisti rankų, reikia judėti pirmyn.

E.A. Pusėtina, manau jauniems yra sunku prasimušti tarp vadinamų senųjų nusistovėjusių grandų. Kai kada pamanau, ką išvis čia darau, gal važiuoti kur toliau…

Audrius Šidlauskas naudoja fotografijos techniką

Edgaras Andriūnas perteikia mintis tapyba

G.Ž. Apie ką kalbės eksponuojama paroda? Parodoje dalyvaujate dviese, kodėl kuriate kartu?

E.A. Man patinka stebėti, kaip žmonių siluetai susisieja su fonu, bet kartu iš iškyla iš jo. Kintančios struktūros, kintanti forma. Aš noriu atkreipti dėmesį, kaip peizaže kinta apšvietimas, taip pat žmogus, jo forma. Manau, kad fotografijos ir tapybos sąsaja gali būti bendras dublis, žaidimas. Tapyboje tu matai, kaip viskas keičiasi, kiekvienu metu užfiksuoji ir gali tepti toliau. O nuotrauka — tai pastebėto motyvo užšaldymas.. Užfiksavai ir viskas, jis toliau niekur nejudės.

G.Ž. Kokie jūsų artimiausi planai?

A.Š. Artimiausi planai nėra tokie labai jau ryškūs, bet viziją jau turiu susidaręs, pasibaigus šiai parodai Kaune yra pamąstymų pratęsti „Kintamumo“ ciklą Klaipėdoje Edgaro gimtajame mieste, o paskui gal ir iki mano kaimuko Alytaus, tiesiog nesinori sustoti ties vienu tašku, juk nevisi turi galimybių atvažiuoti iš kito Lietuvos galo iki parodos.

E.A. Su savo draugų kompanija esam susibūrę į „Entrevue Art“ grupuotę, manau daug ką padarysime, esam potencialūs, jauno kraujo bei užsispyrę žmonės.

Ačiū už atsakymus, o visus susidomėjusius kviečiame į parodos atidarymą, paroda veiks iki liepos 24 dienos („Menų centro“ darbo laikas pirm.-penkt. 15-20 val.).

Nuo šių metų rugsėjo mėnesio dvi mamos – Ieva ir  Dalia – rašė man klausdamos, ką aš manau apie prieš maždaug metus duris atvėrusią nevalstybinę mokyklą “Žiniukas”. Teisybę pasakius, nelabai daug ką galėjau joms pasakyti: tik tiek, kad – kai lankėmės pas gydytoją – mačiau skrajutę, reklamuojančią šią mokyklą.

Po to sužinojau, kad mokyklą įsteigė mano klasioko, su kuriuo vis susikerta keliai, pažįstami, ir jis man atsiuntė nuorodą į tai, kokios mintys kilo žmonėms, steigiantiems nevalstybinę mokyklą Lietuvoje.

Dar vėliau – kaip dažnai būna – sužinojau, kad į tą mokyklą savo dukrą nuvedė ir vieni mūsų draugai. Kadangi tai yra tie draugai, kurie iš tiesų rūpinasi tuo, į kokias ugdymo įstaigas eina jų vaikai, susidomėjau!

Taigi vieną dieną pribrendau parašyti į pačią mokyklą ir paklausiau, ar atsakytų į keletą klausimų man ir mano tinklaraščio skaitytojams. Ponia Ingrida maloniai sutiko ir šiandien – mūsų susirašinėjimo rezultatas!

Dėkoju poniai Ingridai už atsakymus ir, tikiuosi, kad ne tik Ieva ir Dalia, bet ir dar kas nors iš skaitytojų ras šiame pokalbyje tai, ką norėjo sužinoti apie šią mokyklą…

Ačiū Jums už pokalbį ir linkiu sėkmės bei vizijos įgyvendinimo!

Šiandien kalbiname vieną iš dviejų projekto įkūrėjų – Milda Mitkutę (kalba netaisyta):

Kaip vienu sakiniu apibūdintumėte tai, kas dabar yra manodrabuziai.lt?

Virtualus drabužių komisas internete, turintis itin stiprią moterų bendruomenę. (turime forumą, kur palaipsniui susiformavo gana galinga bendruomenė).

Kaip įrodymas – vienos šeimos iš Plungės nelaimė, kai jos namas sudegė ir jauna šeima liko be būsto, be daiktų, be pinigų. Tai forume pradėjo kurtis įvairių miestų mini bendruomenės, kur kiekvienas miestas organizavosi pagalbą nukentėjusiai šeimai. Per savaitę tai šeimai tiek visko prisiuntė mūsų portalo narės, kad po kelių savaičių jie galėjo gyventi vieninteliame nesudegusiame garaže su būtiniausiais baldais, drabužiais, kitomis reikmėmis. O maisto užteko bene mėnesiui, jei ne daugiau.

Hm.. gavosi ne vienas sakinys

Nuo ko viskas prasidėjo, kaip kilo mintis sukurti tokį portalą?

Prasidėjo visai netikėtai: per vieną vakarėlį pasiskundžiau draugui, kad turiu labai daug nebenešiojamų, bet dar labai gerų drabužių ir norėčiau sukurti tokį portalą, kur būtų galima keistis, parduoti ar dovanoti tokius drabužius. Tai mano draugas Justas sako: darom. Taip ir padarėm. Kitą dieną jis jau man skambino ir klausė, koks turėtų būti mūsų puslapio pavadinimas. Tai taip nerimtai kilusi idėja virto pakankamai rimtu projektu. Tiesa, idėja buvo/ yra nekomercinė – šiuo projektu siekiame paskatinti prasmingesnį vartojimą, norime, kad žmonės neišmestų savo drabužių, o juos perduotų kažkam, kam jų labiau reikia. Taip ir gyvuojam jau pusantrų metų ir portalo lankomumas vis auga.

Kiek žmonių dirba prie projekto? Kaip susiformavo komanda?

Įkūrėjai esame dviese: aš ir Justas Janauskas. Kadangi abu esame labai skirtingų sričių atstovai, tai labai lengvai pasiskirstėm funkcijomis. Justas atsakingas už portalo techninę dalį, daugiausia programavimą, partnerių paiešką užsienyje, o aš esu atsakinga už lietuviško portalo “veidą”, plėtrą ir priežiūrą. Mums labai pagelbėja ir savanoriai moderatoriai. Šiuo metu mums padeda dar 6 panelės, kurios prižiūri portalą, kad nariai laikytųsi taisyklių. Taigi, turime labai linksmą ir margą kompaniją

Tai nėra jūsų pagrindinė veikla – veikiau hobis?

Taip, portalas yra kaip ir trečioj vietoj. Abu dirbame, abu studijuojame, tad portalas lieka trečioje vietoje. Kai pamąstau, tai nesuprantu, kaip spėjam Bet ateities planuose yra atsiduoti tik portalui ir mokslams. Turime tiek daug idėjų, bet kol fiziškai nespėjame idėjų įgyvendinti. Bet vasarą daug kas turėtų keistis. O kol kas darbuojamės vėlyvais vakarais, Justas prasėdi ištisas naktis programuodamas. Taigi, dieną dirbam, mokomės, o vakarais prie portalo sėdim

Kiek laiko tam skiriate? Kuo užsiimate be šio projekto (kokios srities specialistai esate)?

Laiko skiriam pakankamai nemažai. Priklauso nuo darbo ir mokslo grafiko, bet vidutiniškai per dieną praleidžiam po kokias 5-6 valandas. Nors pastaruoju metu pati praleidžiu ir 7-8 val. Aš pati dirbu viešųjų ryšių srity (kuriam laikui padariau pertrauką, bet tuoj planuoju grįžti į šią sferą), studijuoju magistrą Vilniaus Dailės akademijoje, šiemet kaip tik baigsiu kultūros vadybos magistrą. Tolimesniuose planuose – doktorantūra. Labai vilioja mokslai

Justas dirba IT įmonėje (ERP, Produkto architektas), studijuoja informatikos doktorantūrą Vilniaus universitete, taip pat “dėstytojauja” čia. Taigi, Justas – technologija, o aš – komunikacija.

Kaip sekėsi startuojant? Kas jūsų nuomone davė didžiausią impulsą jūsų bendruomenės augimui pradžioje?

Startavom labai sėkmingai. Netgi anksčiau nei planavome. Prieš startuojant susitarėm su Justu, kad įkelsiu 100 savo nebenešiojamų drabužių, bet, pagalvojau, kad per mažai tiek, tai parašiau el. laišką visiems draugams, kad va startuosim ir draugai, reikia pagalbos: platinkit šitą žinią draugų tarpe ir patys būtinai patalpinkit bent truputį drabužių. Šis laiškas buvo skirtas tik draugų ratui, kad jie papildytų drabužių katalogą. Bet per porą valandų nuo laiško išsiuntimo apie mus jau parašė Delfi Gatvė, interviu ėmė Radiocentras, Opus 3 ir t.t. Tai, kaip sakau, startavom anksčiau nei norėjom. Pasirodo, draugai labai stipri jėga.

O tokį staigų impulsą, manau, davė tai, kad poreikis tokiam portalui jau seniai buvo, bet niekas to nebuvo padaręs (didieji skelbimų portalai nesiskaito, nes jie turi laaabai daug minusų). Be to, mūsų idėja labai draugiška, mes darome šį projektą kaip “draugas – draugui”, o ne kaip “verslas – vartotojui”. Todėl mūsų viena kertinių idėjų – nariams atsikratymas senais drabužiais turi būti nemokamas.

Kiek laiko truko pasiruošimas startui?

Jei teisingai pamenu, tai pasiruošimas užtruko apie porą mėnesių. Labai aktyviai dirbom: aš ruošiau portalo koncepciją, Justas ją įgyvendindavo techniškai. Taip per porą mėnesių labai aktyviai tardamiesi ir bendraudami prisiruošėme startui.

Kokias jūsų nuomone didžiausias klaidas padarėte startuodami? Su kokiais sunkumais susidūrėte?

na rimtų sunkumų kaip ir nebuvo. Manau, sunkumai prasidės dabar, kai mus pastebėjo “didieji”, nes kad ir kaip bebūtų, manau, jie į mus žiūri kaip į konkurentus. Bet tai labai sveika mums patiems – verčia nestovėti vietoje ir stengtis, atrasti laiko mūsų idėjoms įgyvendinti. Aš visada už sveiką konkurenciją. Vieną iš sunkumų galėčiau paminėti nesąžiningus narius, kurie apgaudinėja kitus narius pasisavindami jų pinigus/ drabužius. Kai kūrėme portalą, net nebuvo kilusi mintis, kad tokių apgavikų gali būti Naivūs mes buvome. Bet kiti nariai su mumis labai bendradarbiauja, siūlo įvairius patobulinimus, pageidavimus, išeitis iš susidariusių problemų, tai mes kartu su jais ir sprendžiam bėdas. Tiesą pasakius, puse funkcijų, kurios dabar yra portale, inicijavo nariai. Turime dar labai ilgą sąrašą, ką padaryti pagal narių pageidavimus, bet, kaip jau minėjau, laiko trūkumas neleidžia padaryti visko taip lengvai.

Ar matėte tokių projektų užsienyje? Ar rėmėtes jų pavyzdžiu, ar padarėte ką nors unikalaus?

Ne, nesirėmėme jokiu užsienio pavyzdžiu. Nors tai nėra unikali idėja. Kaip po to paaiškėjo, yra nemažai šalių, kur tokio pobūdžio projektas jau gyvuoja. Žinau, kad Estijoje yra labai stiprus portalas, kurio tokia pati idėja kaip ir mūsų. Bet mes patys netyrėm rinkos, neanalizavome konkurentų, nes, kaip minėjau, ne dėl pinigų viskas prasidėjo. Prasidėjo dėl to, kad mums tai įdomu buvo. Tad jokių SWOT, PEST ir panašių analizių nebuvo. Kaip aš pati sakau, mes visiškai atsitiktinai pataikėm ten, kur reikėjo, ir visiškai atsitiktinai aplinka mus išsuko taip, kaip reikėjo.

Ar tiesa, kad esate paleidę portalą ir užsienyje? Kur ir kaip ten sekasi? Kur dar planuojate plėstis?

Taip, esame paleidę projektą Vokietijoje. Ten jis labai sėkmingai vystosi. Taip pat dienų klausimas, kada startuosim Baltarusijoje, Didžiojoje Britanijoje. Taip pat vyksta puslapio vertimas Nyderlandams ir Čekijai. Čia startuoti planuojame po kelių mėnesių.

Išsilaikysite iš reklamos pajamų?

na mūsų portalo vienas iš prioritetų – nemokama terpė vartotojams. Kadangi mūsų tikslas yra skatinti prasmingesnį vartojimą, tai mes norime, kad visi žmonės turėtų progą “atsikratyti” savo nebenešiojamais drabužiais. Jei apmokestintume kažką, tai iškart nelygybė atsirastų. Kol kas planuojame gyventi iš reklamos pajamų. Dar yra gana smagių variantų, kaip galėtume draugauti su komercininkais. Bet.. kaip visada – nėra laiko rimčiau prie koncepcijos prisėsti. Bet prisėsim Bendrai dėl poreikio monetizuoti portalą, tai kažkiek pradedam apie tai galvoti, bet, kaip minėjau, tai tikrai nebus narių apmokestinimas. Šis projektas mums yra svarbus ne dėl pinigų, o dėl saviraiškos galimybių ir patirties: aš mokausi, kaip įvesti naują produktą į rinką, žaidžiu su marketingu, o Justas randa, kur IT srity tobulėti: optimizavimas, IT architektūra ir pan. Tai mes portalo dėka mokomės.

Iš patirties, ką patartumėte visiems norintiems kurti savo internetinį portalą – verslą?

Na mūsų atveju sėkmės faktorius buvo begalinis užsidegimas ir tikėjimas, kad idėja pasiteisins. Bet kuriuo atveju, internetinis verslas yra puiki terpė versliems žmonėms, neturintiems didelių finansinių investicijų. Patarčiau orientuotis į tokį verslą, kur turinio kūrėju yra pats vartotojas. Tai nereikalauja pernelyg daug energijos kaskart ieškant, ką įdomaus šiandien padaryti. Kai vartotojų daug, tai turinys atsinaujina nuolat ir tai išveža projektą. Žinoma, nereikia pamiršti, kad ne visada masė gali kurti kokybišką ir įdomų turinį, tad būtina ir tam tikra narių kontrolė.

Dar vienas patarimas. Jei esate tokie “žali”, kokie buvome mes pradėdami, KLAUSYKITE VARTOTOJŲ. Jie geriausiai žino, ko jiems trūksta. Bent mus mūsų nariai padėjo nukreipti ten, kur esame dabar.

Dansu Dansu: Kaip nueinanti krizė jūsų mąnymu paveikė reklamą, jei paveikė iš vis? Turiu omeny reklamos turinį – ne finansinius rodiklius.

Paulius Senūta (Not Perfect | Y&R): Nežinau ar krizė yra nueinanti, bet klientai yra atradę “new normal”. Tai reiškia, kad jų veiksmai darosi labiau planuoti. Kūrybiškai šis laikotarpis man atrodo niekuo nesiskiriantis nuo to, kurį turbūt, pats vadini iki “nueinančios krizės” kitais žodžiais – “krizė”. Iš principo tai “product porno” laikas – kažkas konkretaus ir apčiuopiamo. Tiesa sakant, po truputį girdisi, kad visi pavargo nuo “pigiau” ir “su nuolaida”, bet manau dar kurį laiką šitoje vietoje užtruksime.

Marius Petrukaitis (MILK): Kažkiek turbūt paveikė. Natūralu, kad svarbesni pasidarė trumpalaikiai, t.y. “išgyvenimo” tikslai, todėl didesnė biudžetų dalis buvo skiriama pardavimų skatinimui. Tiesa, kai kuriose kategorijose po gero pusmečio “akcijizavimosi”, nuolaidos, geresnės kainos ir “3 už dviejų kainą” ėmė nebeveikti, nes vartotojai greit atbuko nuo “ypatingų kainų” gausos ir jau nebereagavo į naujus pasiūlymus.

Kitas krizės požymis, ko gero, buvo tai, kad krizė tapo ir tema, daug minima reklamoje. Tiek “krizinių kainų” pavidalu promo kampanijose, tiek ir labiau įvaizdinėse kampanijose, siūlančiose specifinius sprendimus kriziniam laikotarpiui (pvz. SEB ir Omnitel).

Galmantas Sasnauskas (Ogilvy): Tiesiogiai paveikė. Teoriškai viskas turėjo pagerėti, bet panašu, kad begerėjant viskas komplikavosi. Turiu omeny reklamos turinį – ne finansinius rodiklius.

Andrius Verseckas (Lowe Age): Turinį paveikė tiek, kiek paveikė vartotojų ir užsakovų poreikius: drąsos mažiau, “bukvalumo” daugiau, reklamos vardan reklamos taip pat nelabai yra. nemažai žingsnių atgal: kartais gatvėje stabtelni ir pagalvoji “mačiau kažką labai panašaus prieš penketą metų”. Bet. Yra pavyzdžių, kur krizė privertė ieškoti naujų išraiškos būdų, ir, pasirodo, gera reklama nebūtinai turi kainuoti ketvirtį milijono, o TV klipas nebūtinai turi būti 30 sekundžių trukmės.

Simonas Tarvydas (VRS): Manau, tai buvo laikotarpis kai reklamos žmonės sprendė klausimą – kaip sukurti efektyvią ir kūrybišką reklamą turint iki šiol neregėto menkumo pinigėlius. Tai ką matom reklamoje, tiesiogiai atspindi šią situaciją. Reklama tapo paprastesnė, atsargesnė, gal nuoširdesnė, gal labiau sociali ir bendruomeniška. Deja, galingų kūrybinių proveržių negausu. Aš tai paaiškinčiau tuo, kad kūrėjai šiuo laikotarpiu netryško begaliniu džiaugsmu, entuziazmu ir smagia nuotaika. O  be šių faktorių puikią idėją pagauti itin sunku. Ne paslaptis, kad ir reklamos užsakovai tapo itin baikštūs ir  nepatiklūs drasioms idėjoms. Visi šūkaliojo, kad krizė galimybių metas, tačiau jomis retas pasinaudojo.

Dansu Dansu: Daug kalbos apie “socialinius tinklus”. Ar negalvojat, kad per daug orientacijos į formą, ne turinį? Gal nepagailėtumėt “Dansu Dansu” skaitytojams keleto patarimų kaip išlaikyti balansą?

Paulius Senūta: Socialiniai tinklai kaip ir bet kuri kita medijos forma nėra pakaitalas idėjai. Išlieka klausimas ar tai yra žiniasklaidos forma ar “augmented word of mouth”. Kaip ir bet kuri kita naujovė ji palietė visuomenės dalį tikinčią, kad vieną dieną bus sukurta tobula reklamos priemonė ir jos naudojimas taps atsaku į viską, bet po kurio laiko tai ir vėl pasirodys, kad yra “netikras auksas”.

Marius Petrukaitis: Gal tai todėl, kad turiniu inovuoti gali bet kada, o naujų formų užderėjo būtent dabar? Manau, kad natūralu, kad naujas žaislas labiau blizga ir atrodo, kad turi savyje didesnį potencialą duoti nekasdieniškai gerų rezultatų.
Tačiau dauguma naujų formų apnuogina ir akivaizdų faktą, kad didelė dabartinės rinkodaros dalis yra pastatyta ant “naudų” ir pasiūlymų, kurie vartotojų natūraliai nesudomintų ir pirkta senobinė medija yra vienintelis būdas tuos pasiūlymus prastumti pro natūralaus abejingumo šydą.
O kas liečia balanso klausimą, tai jis yra labai subtilus dalykas ir labai priklauso nuo paties balansuotojo situacijos, įgūdžių ir sportinės formos.
Internetas dėmesio kasmet gauna vis daugiau, nes kasmet truputį labiau sudrumsčia vandenį ir įneša naujų galimybių naujais būdais “susiųti” kampanijų kanalus į vientisą rūbą. Ir, taip, fokusas turėtų būti į turinį ir jo kokybę, o ne į šiaip mechaninį naujos formos panaudojimą, nes forma savaime nėra joks atsakymas ir, juo labiau, dėmesio garantas. Net jei ta forma yra skaitmeninė. Iš kitos pusės, tradicinei medijai vis dar skiriamas deramas dėmesys ir ji sėkmingai karaliauja toliau. Pokyčiai vyksta, bet tai labiau evoliucija, nei revoliucija.

Galmantas Sasnauskas: Turiu abejonių, kad galima taip lengvai brėžti, man atrodo priešingai – soc. tinklų “klestalai” yra labiau nukreipti į turinį, jei pavyzdys ko nors vertas. Jau girdžiu iš visų pusių oponentus. Galima numirti argumentuotai (iš visų pusių) besiginčyjant. O šiaip, – jau gerus 5-6 paskutinius metus forma ir turinys pinasi kaip gyvačių lizdas. Kartais, akivaizdu, tik forma gauna “liūtą”, o visi tyli, kad karalius nuogas (jei ideja – karalius), o kartais labai panašus darbas paspiriamas kaip šuva, vien todėl, kad “čia tik forma, kad ir graži”. O patarimų negaila – daug knygučių parašyta, visi kas netingi straipsnius rašo, juose – daug patarimų Visi patarimai webe. Visi mes balansuojam, o balansavimas – nuolatinis veiksmas. Perfrazuojant skambų posakį: tas, kas moka balansuoti, tas ir balansuoja, o kas nemoka – kitus mokina.

Andrius Verseckas: Jei esi socialus, tai socializuojiesi. Jei ne – atrodai keistai. Socialinia tinklai yra trendas, bet ne panacėja – ką tik paskaičiau, kad JAV žmonės vis dar su malonumu žiūri TV reklamas. Manau, kad svarbiausia susikurti medijos derinius, kurie atitiktų išsikeltus tikslus, o ne apsibrėžti kažkokius aksiominius pasirinkimus. Idealiuoju atveju kurti turinį (idėją) reiktų negalvojant apie formą, bet čia idealiu atveju.

Simonas Tarvydas: Socialiniai tinklai – tampa vis galingesniu reklamos kanalu, kaip ir pats internetas. Man įdomus vienas aspektas. Juk pasitikėjimas prekiniais ženklais čia turi galimybę tapti itin dideliu dėl vienos paptastos priežasties. Jei mano draugas tapo Facebook‘e kažkokio „brendo“ „fanu“, tai visų pirma, aš daug geriau įsiminsiu tą prekės ženklą ir jam bent jau nejausiu priešiškumo. Gal net gi tapsiu jo gerbėju. Juk jis mane pasiekė daug patikimesniu būdu nei tiesiogiai brukdamas pats save. Kūrybai čia vietos ne marios, bet vardo žinomumą internautams į galvas kalti problemų nėra. Jokio balanso čia išlaikyti nereikia. Tiesiog  verta išnaudoti šį informacijos kanalą tiek, kiek leidžia jūsų kūrybiniai ir finansiniai sugebėjimai.

Dansu Dansu: Reklamos agentūrų rinka yra kažkokioje “fermentacijos” būsenoje - randasi naujų nedidelių agentūrų, kūrybinių “shopų”, media ir kūrybos agentūros steigia interneto padalinius, media agentūros klientams pardavinėja kūrybinius sprendimus. Kur tai veda?

Paulius Senūta: Tai vyksta taip kaip turi vykti. Jei to nebūtų – būtų liūdna. Tiesa
sakant tai pas mus vyksta vangiau nei daugumoje šalių – net nei toje pačioje Latvijoje. Kūrybinis reklamos verslas visuomet buvo žmonių verslu ir kai subręsta nauji žmonės, reklamos rinkoje privalo steigtis naujos reklamos agentūros. Tuo pačiu, esantys agentūrų dariniai privalo vystytis ir keistis. Tai ir vyksta (nors vangiai). Tuo tarpu įdomesnis fenomenas yra tas, kad daugelis agentūrų kurios yra mirusios iki galo taip ir nenumiršta. Agentūrų gyvenime mūsuose yra kažkoks neišbaigtas ciklas.

Marius Petrukaitis: Taip, tai kas vyksta tikrai gerai apibrėžia žodis “fermentacija”. Iš esmės, tai amžino ciklo “specializacija-despecializacija” naujas etapas, kurį įdomesniu padarė skaitmeninės medijos atsiradimas. Kadangi vienų tikrų skaitmeninės komunikacijos (nepainioti su gamyba) specialistų nebuvo, įsigalėjo principas “kas pirmesnis, tas greitesnis”. Klientams šiandien tai duoda platų pasirinkimą iš ko tokias paslaugas pirkti ir galvos skausmą kaip tas gautas idėjas suklijuoti į mozaiką, sudarančią nors kažkiek vientisą paveikslėlį. Nematau kaip tas persidengimas galėtų artimiausiu metu pradingti, todėl spėju, kad ilgainiui visi bandys daryti tiek, kiek tik leidžia jų (vis labiau nebeaiškios) kompetencijos ribos. Po kažkurio laiko galbūt ims ir atsiras galimybių specializacijai naujai atsiradusiose srityse. Ateitis miglota, bet nuo to ne mažiau įdomi.

Galmantas Sasnauskas: Labai juokingas klausimas, norėjau pasakyti “geras klausimas”, nes kilo daug atsakymų, visi nieko verti, bet man įdomūs ir juokingi. Pirmas galvon šovęs atsakymas viešoje erdvėje garsiai netartinas., bet ačiū už klausimą, stengsiuos dažniau apie tai galvoti – tai labai provokuojantis protą klausimas, o šiame kontekste dar ir labai juokingas. O jei rimtai – veda į kitus darinius, struktūras, sprendimus, kurie savo ruožtu nuves į dar kitus.

Andrius Verseckas: Gal tai veda į kitokį veiklos modelį? Visa supantį visa ko išmanymą gal. Nežinau kiek sėkminga praktika yra turėti vidinius minėtus resursus, tačiau niekas nebesiginčija, kad  kūryba, media ir interaktyvai nebegali gyventi atskirų nesusijusių gyvenimų. tiesa, dar PR’as. Pažiūrėjus į industrijos istoriją, turbūt rastume ir daugiau esminių veiklos modelio pokyčių – gyvenimas nestoja vietoje.

Simonas Tarvydas: Man regis, jog tie pokyčiai reklamos rinkoje laikini. Daug kūrybos ir vadybos žmonių atsidūrė gatvėje. Gyventi reikia, steigiam kūrybinį „šopą“ ar freelance agentūrėlę. Pasigriebiam iš ex agentūros kokį klientą ir pamelžiam. Tikėtina, kad atsigaunant rinkai, viskas stos į savo vietas, nes idėjų ir jų įgyvendinimo kokybė bei paslaugų kompleksiškumas atsiims savo pozicijas. Daug nereiklių klientų yra patenkinti ir esama situacija. Tokių buvo visais laikais.

Dansu Dansu: Yra nuomonių, neva, “Adrenalinas” yra kūrybininkų pasidžiaugimo savimi šventė ir visi susirenka pagerti, o klientams naudos iš to nėra. Kodėl tokios nuomonės vyrauja ir kaip yra iš tiesų?

Paulius Senūta: Savaime suprantama, Adrenalinas yra “samosaboika” – agentūrų
tarpusavio pasimatavimo renginys. Viena jo užgimimo priežasčių – tai vietinių agentūrų nekonkurencingumo tarptautinėje arenoje rezultatas. Tačiau, situacijoje kurioje esame, Adrenalinas yra įrankis skatinimui agentūras pasitempti.

Marius Petrukaitis: Na, bet ADrenalinas yra kūrybininkų šventė, savotiškas “derliaus nuėmimas” ir kadangi tokia šventė tėra viena, tai gal natūralu, kad susirinkus visiems į vieną vietą žmonės ir pasidžiaugia savo pasiekimais, ir šiek tiek apsvaigsta. Kas liečia naudą klientams, tai paklausčiau kokios naudos pasigendama ir tikimasi? Klientams, jei jie patys yra reklamdaviai, turėtų būti įdomu pamatyti vienoje vietoje įdomiausius per metus darytus darbus, įsivardinti sau patiems kokios matosi tendencijos, galų gale sužinoti kurios agentūros daro jiems patinkančią/nepatinkančią reklamą ir galbūt pabendrauti su jais neformalioje aplinkoje (t.y. ne konkurso sąlygomis). Kitu atveju turėtum visus metus labai aktyviai sekti visą blogosferą ir bandyti archyvuotis galvoje tą informaciją. Galbūt kažkas tai nuožmiai ir daro visus metus. Nors turiu abejonių.

Galmantas Sasnauskas: Yra daug nuomonių, tame tarpe ir tokia. Manau, kad dalis “reklamistų” to ir eina į “Adrenaliną”, taip ir elgiasi jame. Bet tai nieko nereiškia. Yra nuomonė, kad chirurgai žiauriai geria per išeigines. Tai kaip dabar su tuo gyventi? Klausimas lieka neatsakytas, bet jis siaubingas ir neturi atsakymo. Akademikų būtų labai mėgiamas.

Andrius Verseckas: O taip nėra? Žiūriu į “Adrenaliną” kaip į džiaugsmo “benchmark’ą” – arba tau patinka tavo darbas, arba ne. O dėl naudos…. reklama apskritai yra ne vaistas, bet vitaminas – padeda sveikam verslui. Tarp tų kūrybininkų džiaugsmų visuomet atsiranda ir labai labai gerų ir efektyvių idėjų.

Simonas Tarvydas: Negaliu nieko blogo sakyti apie Adrenaliną vien jau dėl  to, kad esu pakviestas į komisiją. Matuotis intelektualiniais ir kūrybiniais peniais sena gera tradicija. Reklamos festivaliai -  kūrybinio ego pasiglostymo ceremonija. Dažnai tai glosto ir agentūrų klientų savimeilę. Juk čia puiki proga pasigirti prieš konkurentus. Kartais su pavydu pasidžiaugiu puikom šviežiom idėjom ir čia pat sau užduodu klausimą – ar ta reklama davė norimą rezultatą reklamuojamam prekės ženklui. Esu šalininkas balanso tarp kūrybiškumo ir efektyvumo. Tai pati reklamos esmė ir jos pirminis tikslas. Neretai, besimaudant kūrybinių ejakuliacijų pursluose, apie jį pamirštama. Koks yra Adrenalinas, spreskit jūs.

Dansu Dansu: Ką atsakytumėte tiems, kas nuolat burbia apie “parduodančią” reklamą – jog prasminga tik ta, kuri efektyvi, o visokiuose reklamos festivaliuose “laimi” tik grožis?

Paulius Senūta: Tiesa yra ta – visi šiandien suvokia, kad privalo kurti efektyvią reklamą. Tiesiog vieni panaudoja kūrybiškumą, kad reklama būtų efektyvesnė, kiti to nesugeba. Tie, kurie nesugeba dažniausiai yra pikti del savo nesugebėjimo ir kalba apie efektyvumo ir kūrybingumo priešpriešą – tai yra gryniausia nesamonė. Visi žinomi faktai šiandien rodo, kad kūrybingumas ir efektyvumas yra dvi tos pačios monetos pusės – kad ir Cannes Lions ir Effie apdovanojimų persidengimas. Idomu tai, kad mažai energijos yra skiriama taip vadinamos “parduodančios” reklamos efektyvumo nagrinėjimui, nes kai pažiuri giliau, dažniausiai būna labai liudna.

Marius Petrukaitis: Tas burbėjimas galėtų būti geras dalykas, jei vestų prie ko nors konstruktyvaus. Bet tiesa yra paprasta – efektyvios reklamos recepto nėra. O burbėtojai dažniausiai taip pyksta, lyg kažkas kitas tą receptą žinotų, bet tyčia jiems siūlytų tik reklamą, kuri yra neefektyvi. Dėl sportinio/meninio intereso, suprask.
Reklamos festivaliuose laimi darbai, kurie yra arba gražūs, arba bjaurūs, arba dar kažkuo išsiskiriantys iš pilkos masės. Kažkuo patraukiantys dėmesį. Ir abejoju, ar daug atsiras sveiko proto žmonių, teigiančių, kad efektyviausia reklama yra vidutiniška nuobodi pilkuma. Tapetas, kad ir labai gražiais žodžiais aprašinėtas, lieka tapetas.
Didžioji dalis reklamos kuri neveikia, neveikia ne todėl, kad neteisingai perduoda neteisingą žinutę, o todėl, kad lieka nepastebėta ir jokios žinutės perduoti net neturi progos.
Netikit? Pažiūrėkit, kiek reklamų prisimenat iš šiandien vartyto laikraščio, skaityto tinklapio ar vakar žiūrėtos TV programos?

Galmantas Sasnauskas: Klausimas, slysdamas per “reklamas” ir “festivalius” atsainiai kliudo kitą, daug rimtesnį – kur yra prasmė? Tai rimta ir pavojinga. Daug kam išmuš saugiklius apie tai nuošidžiai galvojant. O cia ir atsakymai slypi – jei jums prasme juaniuose, tai efektyvumas – “dievas”. Beje, yra ir tokie festivaliai, kurie matuoja efektyvuma, pvz. EFFIE Awards. O grozio ten nedaug, arba nebūtinai. Be to, grožis gali slypėti ne tik formoje, arba ne tik idėjoje. Dermė irgi vertinga. Trumpai tariant, atsainiai čia neatsakysi, giliai – per didelė tema su galybe kintamųjų.
Aš nieko neatsakyčiau tokiam, kuris “burba”, nes būna gražu ir neparduoda, o būna ir parduoda. Dar būna nei gražu, nei parduoda arba ir tas, ir tas.

Andrius Verseckas: “Efektyvi” ir “parduodanti” – ne tas pats. O ir “grožis” yra galingas ginklas: gali labai efektyviai pasiekti išsikeltus žinomumo tikslus, labai efektyviai pakeisti įsisenėjusias vartotojų nuostatas, labai efektyviai paveikti ketinimus pirkti. Tegu ateina tie skeptikai į reklamos festivalį nors kartą – yra į ką pažiūrėt ir ko pavydėt.

Simonas Tarvydas: Sena tiesa – efektyvumo pasiekti be puikios idėjos – neįmanoma. O puiki idėja ir turi būti originali, atkreipianti dėmesį, stebinanti, „graži“ ir, žinoma, parduodanti.

Miestas didvyris Minskas nedažnai atsiunčia savo garso į Lietuvą. Todėl išsiskiria grupė „Gurzuf“ — jie čia buvo jau trečią kartą. Išskirtinumas ne vien skaičiuose. Neįprastas pasirinkimas ir instrumentų (būgnai+akordeonas), ir stiliaus (kažkada rašė prisiskiriantys accordion madness, čia kaip punk’o, hip-hop’o, folk’o ir klasikos lydinys). Paskutiniame jų koncerte „Brodvėjuje“ įdomiai atrodė ir tai, kaip į juos reagavo publika — didžiąją dalį koncerto oriai prasėdėję prie staliukų, pabaigoje žmonės plojo atsistoję. Spektakliams būdingas etiketas čia šiek tiek tiko — Artem Zalessky ir Jegor Zabelov pasirodymas be pompastikos, su pozityviu (lai ir nuoširdžiu) artistiškumu. Kaip įdomioje kelių etiudų pjesėje. Pagrindinė jos idėja — muzikos energija, kelianti klausančių emociją. Plačiau apie energiją ir bendrą veiksmą gyvenime sutiko papasakoti jie patys.

Ar Gurzuf — pirmas projektas, kuriame jūs grojat? Ką veikėt iki to — ar grojot kur nors kitur? Kaip viskas prasidėjo?

ARTEM. Iš tikrųjų, susipažinome, kai repetavome kartu su kitomis grupėmis. Minske yra pakankamai įdomi scena. Tai ne tik draugų kompanija — čia žmonės kartu groja, susigalvoja įvairių veiklų. Taip susipažinome, ir taip viskas prasidėjo.

Dabar tai vienintelė grupė, kurioje grojat?

ARTEM. Mums, kaip muzikantams, žinoma, įdomu skirtingas požiūris, įvairovė. Muzika, kurią grojam, yra gausi, bendradarbiavimas su kitais prideda patirties, išplečia pasaulėvaizdį. Dabar tai — vienintelis projektas, bet repetuoti su kitais yra naudinga.

Jūs daug koncertuojate. Kodėl pasirinkot būtent šį būdą — daug koncertų, mažai darbo studijoje?

JEGOR. Norėjosi, kad muzika būtų pelninga, kad nereikėtų užsiimti dar kuo nors. Todėl grupė buvo sukurta dėl koncertinio vyksmo. Norėjosi groti daugelyje koncertų — buvo tokia politika, gavosi toks rezultatas. Žinoma, dabar į viską žiūrime šiek tiek kitaip, norisi kai ką pakeisti. Aktyvus koncertavimas yra sunkus darbas, dėl to kenčia naujos medžiagos kūrimas. Planuojam daugiau laiko leisti studijoje, kadangi atsirado naujų idėjų ir medžiagos.

ARTEM. Visų pirma, mes susikūrėme kaip koncertinė grupė, todėl buvo svarbu įtvirtinti save tokiu statusu. Taip ir gyvenam — jau trejus metus grojam daugelyje koncertų, pamažu atsirado nemažai kontaktų su įvairiais organizatoriais, grojome daugelyje festivalių ir koncertų Baltarusijoje ir užsienyje. Mums tai buvo prioritetas. Dabar svarbiau įrašinėjimo procesas — tam paskirsime savo laiką ir toks bus mūsų tikslas.

Savo albumą „Non–existent movie“ išleidot 2007 m. Sakot, kad dabar prasideda naujas etapas. Ar artimiausiu laiku planuojat išleisti ką nors naujo?

ARTEM. Išleisti albumą trunka labai daug laiko, įrašinėjimo procesas yra ilgas. Kai įrašinėjom savo pirmąjį albumą, į jį sudėjome medžiagą, kurią grojame koncertuose. Nebuvo tikslo įrašinėti kažką specialaus — tuo metu buvo kiti prioritetai. Pirmas kompaktas atitinka mūsų energetinį lygį — tiek, kiek yra įmanoma techniškai tai įgyvendinti.

Pirmą albumą įrašėme per 11 valandų. Mums pasisiūlė gera Maskvos studija, sako: „Vaikinai, įrašom koncertinį variantą“. Niekas neįrašo albumo per tiek laiko. Tiesiog prijungėm mikrofonus prie instrumentų ir sugrojom tai, ką įprastai grojam per koncertus. Žinoma, buvo dublių, kai kas pridėta, kai kas pakeista, bet esmė liko ta pati. Svarbiausia — perduoti savo energetiką.

Koncerte, kurį praeitais metais sugrojot „Musėje“, matėsi labai stiprus jūsų ir instrumentų ryšys. Kas jums yra instrumentai, kaip jaučiatės grodami?

JEGOR. Anksčiau nelabai mėgdavau kalbėti per interviu, sunkoka kažkaip:) Akordeonas — mano dalis, galiu labai daug apie jį kalbėti. Iš esmės, turbūt nėra kito tokią stiprią įtaką man darančio instrumento. Dabar aš tiesiog nebegaliu negroti, kasdien tai darau — tai kaip priklausomybė.

ARTEM. Instrumentas man — kaip mano pratęsimas. Juo galiu perduoti savo emocinę energiją. Garsas ją perneša. Būgnai turi savo energetiką; kiekvienas būgnelis ją turi. Per būgnus bandau perduoti savąją. Tiek aš, tiek Jegoras muzika norime pasakyti tai, ko negalime žodžiais.

Iš dainų pavadinimų galima spręsti, kad jūsų kūryboje ryškios abstrakčios filosofinės idėjos — kalbat apie laisvę, meilę etc. Ką norit pasakyti savo muzika, ar ja bandot perduoti kažkokią bendrąją koncepciją?

ARTEM. Visos šios kompozicijos įėjo į albumą, kuris vadinasi „Non–existent movie“. Jame siekėme sukurti instrumentinės muzikos garso takelį neegzistuojančiam filmui. Kiekviena kompozicija sukuria asociacijas, tai — emocinis potyris, išreikštas be žodžių. Norėjom sukurti garso takelį filmui, kurio nėra. Kiekvienas žmogus gali susikurti savitą įvaizdį per tai, ką mes grojame. Pajusti kažką. Tai — vaizdas širdžiai.

JEGOR. Tie pavadinimai gali būti visiškai kitokie. Garsą sunku įvardinti, net nesinori.

ARTEM. Koncepcija tokia ir buvo. Muzika — tokia. (…) Savo muzikoje kalbame apie žmogų apskritai — mums muzikoje svarbu emocija, kurią žmonės patiria. Žmonės klausosi muzikos — jiems patinka jos klausytis. Siekiame kalbėti apie universalų žmogų, nors taip pat svarbu — perduoti savo pojūčius, savo energiją. Grojam žmonėms, siekdami atverti jų energetinius kanalus, priversti kažką daryti, išjudinti jausmus, priversti mylėti, nusistebėti; svarbiausia — išgyvenimas. Jokios politinės ar socialinės potekstės nesiekiame perduoti.

Turit labai įdomią fotosesiją. Kieno buvo idėja, kas fotografavo, kaip viskas vyko?

ARTEM. Idėja labai akivaizdi — susijungimas su instrumentais. Vienintelis dalykas, kurį reikėjo padaryti — tai realizuoti.

Esate įrašę garso takelį lėlių spektakliams. Kaip pradėjot bendradarbiauti su lėlių teatru, ar planuojat tai tęsti? Ar yra planų įrašyti ką nors „tikram“ kino filmui?

ARTEM. Susipažinome su vienu režisieriumi. Jis išgirdo, kaip Jegoras groja, ir jam patiko.

JEGOR. Tą momentą pasiūlymą aš priėmiau kaip pokštą — t.y., aš niekada tuo nebuvau užsiėmęs, net negalvojau apie tai. Reikėjo parašyti muziką ir kitiems instrumentams — smuikui, violončelei, fortepijonui. Tai buvo pirmas toks darbas. Viskas pavyko puikiai. Dabar tas režisierius pastoviai siūlo kurti muziką įvairiems spektakliams, visai neseniai gavau pasiūlymą „Pelenės“ garso takeliui.

ARTEM. Galima sakyti, dabar mes ieškome — esam ne aktyvioje paieškoje, bet išgirdę įdomų pasiūlymą visada esame pasirengę prisijungti. Neseniai gavom kvietimą iš eksperimentinio kino projekto.

JEGOR. Taip pat vienas režisierius pasiūlė dalyvauti festivalyje Estijoje, Taline — sukurti muziką vienam projektui. Labai įdomu — „Gurzuf“ kine.

Paskutinis klausimas — apie Baltarusijos alternatyvią sceną. Minėjot, kad yra nemažai grojančių žmonių, tačiau Lietuvoje retai galima juos išgirsti. Ką galėtumėt papasakoti, parekomenduoti…?

ARTEM. Pirmiausia tai — žmonės. Alternatyvią sceną taip pat galima skirstyti — ar taip pavadinsi klubinę sceną, subkultūras, ar žmones. Yra muzikantų, kurie realizuoja savo idėjas, taip pat ir įvairių kolektyvų, kurių keletas yra ypač įdomūs. Muzikinė scena provincijoje, žinoma, skiriasi nuo tos, kurią galima rasti Minske. Čia yra labai daug grupių — puikių bliuzo grupių, taip pat ir džiazo, yra grojančių amerikietišką, anglišką muziką, yra metalistai, hardkorovcai — spektras platus. Yra grupių, kurios savo žanre unikalios, turinčios specifinį vokalą, kitas komplikuota stilistiškai apibūdinti.

Tai yra labai puiku — visada yra įdomu išgirsti netikėtą balsą, nesvarbu, kokiame kontekste ar kokiame žanre. Kai kas nors daro ką nors iš esmės naujo. Per pastaruosius 5 metus iš Baltarusijos periferijos pasirodo nemažai naujų grupių. Anksčiau buvo nemažai izoliacijos, sunkiau išvažiuoti į užsienį. Dabar daug grupių be apribojimų gali išvažiuoti į Europą, Rusiją, Ukrainą.

Buvo labai įdomu, ačiū.:)

GURZUF myspace: http://www.myspace.com/gurzuff

Paklausyti galima čia: http://gurzufband.com/audio_en.html

Už pagalbą verčiant ačiū Vadim iš altbalsas.lt

Nuotraukos: Aliona Bogdanova

1. Kaip gimė “WEB Akademijos Klubo” idėja?
Po INFOBALT TV webinaro 2009 m. pavasarį, diskutuojant su INFOBALT asociacijos vadovu Edmundu Žvirbliu, buvo prieita prie išvados, kad INFOBALT asociacija vienija technologines įmones, o asociacijos, kuri vienytų internetinį verslą kuriančius entuziastus, internetinių projektų vadovus, rinkodaros ir internetinio marketingo specialistus, web dizainerius – nėra. Taip ir gimė WEB Akademijos Klubo įkūrimo mintis.

2. Kaip sekėsi įgyvendinti idėją? Kokie didžiausi sunkumai iškilo?
Pradžioje tai buvo tik idėja, todėl didelės reikšmės ir daug laiko jai vystyti nebuvo skirta, be to, einamieji darbai nustumdavo ją į šalį. 2009 m. vasaros pabaigoje galutinai apsisprendėm įkurti WEB Akademiją ir visi idėjos įgyvendinimo darbai buvo sėkmingai pasiekti. Suorganizavome steigiamąjį susitikimą, kuriame viešai ir išsamiai pristatėme WEB Akademijos Klubo idėją. Idėja virto kūnu. Ir nuo šių metų sausio kiekvieną mėnesį organizuojame Klubo susitikimus. Šiuo metu Klubas vienija 24 narius ir 25 moderatorius. Kiekvieną mėnesį pasipildome 3-4 naujais nariais.

3. Kokie yra “WEB Akademijos Klubo” tikslai?
Svarbiausia – praktinė nauda Klubo nariams. Siekėme sukurti erdvę tobulėjimui, bendram problemų sprendimui ir dalijimuisi patirtimi internetinio verslo profesionalams ir mėgėjams, taip pat visiems, besidomintiems internetinio verslo galimybėmis. Stengiamės suteikti kuo daugiau naudos ir informacijos tiems, kurie nori sužinoti, kaip efektyviai išnaudoti visas interneto teikiamas galimybes savo verslui. Internetiniam versle informacija keičiasi greičiausiai iš visų verslų.

4. Kokia nauda būti “WEB Akademijos Klubo” nariu?
Klubo nariams kartą per mėnesį yra organizuojami WEB Akademijos Klubo susitikimai, kurių metu yra išklausomi du – trys praktika paremti pranešimai viena tema. Kiekvienas susitikimas yra filmuojamas, o filmuota medžiaga pasiekiama uždaroje WEB Akademijos Klubo grupėje socialiniame portale Facebook. Klubo susitikimo metu vyksta intensyvus klubiečių bendravimas su moderatoriais – savo srities profesionalais – prie “moderatorių staliukų”, taip pat organizuojamas diskusijų stalas, kur Klubo nariai ir svečiai laisva forma diskutuoja esamo susitikimo tema. Idėjų, kaip tobulinti WEB Akademiją, turime daug, bet nesinori įvesti visų naujovių iš karto. Gruodžio mėnesio susitikimo metu paklausime pačių Klubo narių – kaip jie įsivaizduoja Klubą, kas patinka ir ką reikėtų keisti.

5. Ar apsiribojate tik “WEB Akademijos Klubo” veikla?
Neapsiribojame. Vykdome įvairiausius projektus, taip pat bendradarbiaujame darydami bendrus projektus ir su INFOBALT asociacija, Visorių Informacinių Technologijų Parku. Štai neseniai pasibaigė projektas „IT naktis“ – Europos Sąjungos inicijuojamo renginių ciklo “E Skills Week” projektas Lietuvoje. Šių renginių tikslas – informacinių technologijų specialybių populiarinimas jaunimo tarpe. Prie šio renginio organizavimo prisidėjo ir WEB Akademija, taip pat “Idėjų konkurse” įsteigė ir padovanojo prizą mokiniui už pasiūlymą sukurti internetinius mokomuosius turnyrus, padedančius susipažinti su interneto galimybėmis. Rinkdami nugalėtoją pamatėme, kad būtent ta idėja atitinka visus WEB Akademijos reikalavimus socialiniams projektams.

6. Kaip sekasi įgyvendinti “WEB Akademijos Klubo” tikslus?
Nuoširdžiai džiaugiamės, kad WEB Akademijos tikslai yra sėkmingai įgyvendinami, o mes vis labiau augame ir tobulėjame. Balandžio mėnesį bus jau ketvirtasis WEB Akademijos Klubo susitikimas, kuris bus dar labiau profesionalesnis, naudingesnis ir informatyvesnis. Jame bus trys pranešėjai, moderatorių staliukai ir diskusijų stalas. Tema – reklama internete – tiek populiari, kad teks daryti du susitikimus šia tema. Sekantis bus rugsėjo mėnesį. Taip pat laukiame vasaros, kurios metu bus organizuojama vasaros (dviejų dienų) stovykla, kurioje Klubo nariai ir svečiai galės dalyvauti praktiniuose užsiėmimuose su internetinio verslo profesionalais, spręsti jų projektams aktualias problemas, dalintis savo patirtimi bei tiesiog linksmai leisti laiką. Planų daug.

7. Kokie “WEB Akademijos Klubo” ateities planai?
Kaip ir minėjau, siekiame Klubą padaryti maksimaliai naudingu Klubo nariams ir moderatoriams. Šių metų WEB Akademijos Klubo veiklos ir susitikimo temos bei tikslai jau suplanuoti. Jau net turime parengę preliminarų kitų metų WEB Akademijos Klubo veiklos planą. Bet, kaip ir minėjau anksčiau, atsiklausime Klubo narių ir moderatorių dėl tolimesnės Klubo krypties gruodžio mėnesio susitikimo metu. Tikslas vienas – būti vis įdomesniais bei reikalingais visiems, kuriantiems vienokį ar kitokį internetinį verslą.

Šį mėnesį, Klubo susitikimo metu, Klubo nariams pristatysime IT Naktis idėjų konkurso WEB Akademijos prizo nugalėtojo sukurtą internetinio portalo koncepcijos idėją ir pradėsime ruošti techninę dokumentaciją. Moksleivio pateikta idėja – žaidimas, kuriame dalyviams būtų skiriamos skirtingo sudėtingumo užduotys, leidžiančios lavinti informacijos paieškos, analizės, internetinių dienoraščių kūrimo bei kitus e-įgūdžius. Tuo pačiu noriu pasinaudoti proga ir pakviesti visus, kurių veikla vienaip ar kitaip susijusi su internetiniu verslu, prisijungti prie Klubo narių ir moderatorių gretų.

—

Pranešimo pavyzdys.

Juoko anatomija

Kaip atsiradote?

Augau prie Nemuno. Kur švinta rytas. Vilniuje tuo metu būna jau visai geografiškai prašvinkęs. Šūdų kultą sukūriau būdamas berniukas. Per pirmąsias prosenelės mirties metines. Buvo vasara. Po šimtamete guoba prie trobos grojo pučiamųjų kvartetas, su pusesere prikišome snaudžiančiam dūdoriui į triūbą bulkos minkštimo. Ilgą laiką pats to negalėjau suvokti, nes neradau šiam pavadinimo. Dabar kuriu pavadinimus vieną paskui kitą. Bangkūcheną suvalgėme, o  batonas – jis ten ir liko. Guoba vėliau nudžiūvo. Maras. Kartais jaučiu gerklėje gumulą.

Kas inspiruoja?

Pagrindinės idėjos koncentruojasi dušo želė buteliukuose, o visiškai išsiskleidžia po karšto vandens čiurkšle. Genialumas slypi paprastume. Lyg nusispjauti. Taip išradau seilėmis priklijuojamą automobilinį iPhone laikiklį, kuris atpratino pirkti loterijos bilietus.

Visuomet randame dar neatrastų humoro orgazmo vietų.Todėl mūsų korporacija klega.

Kam tarnaujate?

Nerašau specialiai niekam. Pvz. Morkų tortas patinka namų šeimininkėms. Jos per garsiai kvatoja. Radusios šį receptą.

Su O dieve, bet man patinka riauses! išėjo prasčiau. Teko slėpti galvą po porolonine beisbolke. Nuo jį atsispausdinusių režisierių siūlomų šmaikščių tęsinio honorarų.

Kada liautis juoktis?

Kartais žmonės, prunkščiantys per svetimas laidotuves, prisimena, jog negražu garsiai juoktis iš gyvybės langelyje gautos bedarbio pašalpos už priduotą kūdikį. Dar prasčiau. Ima reikšti su sveika logika prasilenkiančias pretenzijas: Šūdų kultas visai suįžūlėjo. Tokiems sakau: paprašysiu kuo skubiau pasišalinti von. Tuomet jie sako, kad dar pasišūdins čia truputėlį. Neįmanoma be to.

Ar tai menas?

Daugelis mano meną esant tiesioginiu proceso publikavimu. Atseit, pažiūrėkite, kokiu spalvotos čiurkšlės būdu kakoju ant vatmano lapo. Tiesiai į kompiuterį. Sėdėdamas permatomoje tupykloje teatre. Tokius stipriai trukteliu per dantį. Apkabinęs per pečius. Plekšnoju. Tu šaunuolis. Išstūmęs produktą nebijok pažvelgti atgal. Prieš nuleisdamas ir neplautu užpakaliu leisdamasis į personalinės parodos premjerą.

Gyvenimas išmokė guostis. Kartais nepadoriai ilgai stenu ir nieko nepadarau. Pažvelgiu atgal. Suvokiu, kad galbūt tas baltas ir skaidrus Nieko – tobulas mano veiklos rezultatas.

Kaip mus pasiekiate?

Pasigauname ryte darbe neršiančius. Būnate labai pažeidžiami. Mėginate prisidengti darbu subinę nuo šalčio. Tyliai juokiatės. Iš darbdavio garsiai šaipytis nuostolinga. Gali sugriūti ekonominė priedanga. Tada ateis gorilos iš nekilnojamo marketingo, atims lizingą.

Fanatikams pasiekti naudojame ir lokalius būdus. Pavadiname namų wifi tinklą “Nestatykite savo gaisrinės mašinos kieme” arba “Juda mūsų šaldytuvas, kai mylitės virtuvėje”. Nesakykite savo mamai. Ji užstabdys interneto srautą.

Ką dievinate ir ko nemėgstate?

Daugelis mano, jog pešti informaciją apie bendrovės veiklą galima pasikalbėjus su valdybos nariais. Tačiau, dėl kalbos barjero dažniausiai tenka grįžti prie seno korumpuoto būdo – pasigavus mane Maksimoje užduoti vengiamiausią klausimą “Kaip tu sugalvojai Šūdų kultą?”. Lyg klausti dviejų metrų žmogaus “Ar tu nežaidi krepšinio?”. Ne, nežaidžiu.

Gal pateiksiu per Jūsų kontingento selebričių analogijas.

Nemėgstu Skomanto Janonio. Už tai, kad atidavė Lietuvos valdymą Skandinavijai, o pats Facebook’e ieško nemokamų bilietų į GusGus pasirodymą.

Nemėgstu Rimo Šapausko. Už tai, kad per anksti subrendo ir paliko Algį vieną kepti juokus pagal seną matricą greitai.

Apskritai, sunkiai sutariu su vandeniais.

Nemėgstu Karolio Jachimavičiaus. Višinskio nuotraukos tokios blogos, kad tenka portale talpinti šizoidiškus interneto vaginius.

Nemėgstu Marijaus Mikutavičiaus. Už tai, kad paštininkas eina per kaimus keisdamas kompaktus į anūkų ledams dovanotus alaus kamštelius.

Nemėgstu šuniuko Rudžio. Už tai, kad Seimas vėluoja priimti pataisas iš atšąlusių lūzerio letenų. Kodėl niekas mūsų neklausia, kaip vasarą gelbėjome eilinį Kačiuką Rainį. Kaip jis laimėjo gyvenimą ir ką apie ateitį mums pasakė darbuotojas Pifas? (apie tai bus dokumentinis filmas).

Nemėgstu Evaldo Janso. Už tai, kad neleido filmuoti kiaulės mirties. Šiaip ar taip – juk aš nupirkau tą kiaulę tikėdamasis praturtinti videoarchyvą.

Nemėgstu Sigito Parulskio. Už tai, kad produktyviai inkščia pledais apdengto virtuvinio stalo namelyje. Apsiskaitęs žmogus turėtu nedaryti to.

Nemėgstu pedofobų. Už tai kad jų skandalų atskalos žiniasklaidoje trukdo žmonėms toliau šventę švęst, pirkt batus, nešti į valyklą paltus. Ir meta šešėli berniukų chorų vadovams, fizinio lavinimo mokytojams. O ko jūs iš jų tikitės po to?

Nemėgstu anekdotų pasakotojų. Už “bet aš nemoku juokingai papaskoti”.

Na ir žinoma, kad nemėgstu kailinių automobilio sėdynių, nes jose būna įsimetę kirminų.

Mėgstu kunigaikštį Urniežių. Už tai, kad jo rūsyje yra tiesioginis penkių metrų kanalas kibinams transliuoti iš Trakų.

Mėgstu Rolandą Rastauską, nes ir jis man neabejingas.

Myliu, kai mano artimųjų pokalbiuose dėl darbo klausia apie mane. Familiarumas slypi į bloknotą įsegtame auksiniame parkeryje.

Kaip suprantate – dievinu moteris. Viena valdybos narė sugeba per vakarą apsilankyti penkiuose vakarėliuose. Smerkiu tai. Tačiau ji valdybos narė, gerai flashbackina tekstais ir parneša šokiruojančių bekelnių nuotraukų. Iš  priešmirtinio MTV gimtadienio.

Kur “randatės”?

Įstaiga įsikūrusi buvusiame Pravdos ofise. Įprasta, kad ėmus ieškoti tiesos, vėliau neišvengiamai kyla sušiktos problemos. Organizacija priklauso man. Sprendimai priimami virtuvėje. Valdybos nariai yra tiek katinai, tiek merginos. Visi šalia esantys tuo džiaugsmu irgi apsitaško.

Korporacijos adresai internete:

http://sudukultas.lt/

Video: loripyrstas

Facebook:

facebook.com/CultOfShit

facebook.com/CultOfShitWorld

Lori Pyrstas

Kokie ateities planai?

Taigi, kaip matote, Šūdų kultas yra visur ir visa apimantis. Greitai pradėsime rinkti po 2% naujų maldos namų statybai. Jau išrinkome vietą Žirmūnų žiede. Pradėjome vežti blokus. Patogus susisiekimas troleibusais. Daug balkonų kiekvieno skoniui. Savotiška daugiaaukštė bažnytėlė. Ieškome webdizainerių ir turinio generuotojų jai. Tada atsidėsiu rašymui.

Vėliau kotiruosime akcijas biržoje. Kiekvienas akcininkas bus įšventintas į riterius. Juk taip mažai yra mūsų kilmingų tarp paprastų.Ir visi norėtų bent kartą gyvenime paskraidyti mūsų avialinijomis. Užuot smurksoję prie Šūdų kulto TV kanalo YouTube. Tai džiaugsmo korporacija. Mutuojanti drauge.

Klausimus uždavinėjau ir su savimi kalbėjausi aš – apsišaukėlis Šūdų Lordas Lori Pyrstas.

Artėjant avangardiniam penktadieniui Kaune, nusprendžiau pakalbinti bičiulį, svečią, charizmatišką asmenybę, talentingą kūrėją, laisvą žmogų, kuris, matyt, praeitame gyvenime buvo čigonu, ir nors šiame gyvenime jis olandas, tačiau jam tenka ištisus metus klajoti po pasaulį gastrolėse. Taigi, Jūsų dėmesiui Wouter Jaspers.

Sveikas Wouter’i, kaip gyvas po ilgų mėnesių ture? Tavo biografijoje matome, jog į eksperimentinės muzikos sceną atėjai iš punk/metal subkultūros, turbūt čia užstrigai ilgam? Tiesą sakant apie tokį perėjimą girdžiu jau nebe iš pirmo žmogaus. Kaip manai, kodėl tai vyksta, kokie faktoriai? Ir kodėl dažnai šioje stotelėje norisi užsibūti?

Esu tikrai gyvas! Gyvenu dėl muzikos, man neegzistuoja jokie stiliai. Man nėra įdomu klijuoti etiketes. Muzika yra muzika, ir aš niekad neskirsčiau to ką darau į stilius. Nebegroju metalo, bet tikrai pažįstu žmones, kurie klauso ir metalo, ir mano muzikos.

Tas pats liečia žmones, kurie mėgsta klasikinę muziką. Skirtingų dalykų, kurie tave įkvepia, kombinavimas, yra tai, kas daro muziką įdomia meno forma!

Save pristatai kaip W.Jaspers ir kaip Franz Fjodor. Kas tai? Asmenybės susidvejinimas?

Tai tikrai priklauso nuo nuotaikos. Paskutiniu metu dažniau Wouter Jaspers, tiesiog todėl, kad jau pakankamai daug F.Fjodor‘o matyti koncertų afišose. Įrašuose gi — visad Franz Fjodor, tai leidžia kitu charakteriu pažvelgti į pasaulį, kitu būdu tyrinėti pasaulį aplink mane.

Viena pirmų mano nuostabų apie tave buvo tuomet, kai prieš keletą metų pamačiau milžinišką sąrašą planuojamų koncertų, siekiantį kitus metus. Tuo gali pasigirti mainstream‘o atlikėjai, arba underground‘o žymūnai, bet tamsta, esi ne 10 ir ne 20 metų scenoje, taip? Taigi, kaip galėtumei paaiškinti šį fenomeną?

Visa tai yra dėl sunkaus darbo, nepasidavimo ir meilės tam, ką darai. Kai tai taps nebeįdomu, iškart baigsiu, bet iki tol aš noriu pamatyti pasaulį. Aš noriu pasaulio, ir noriu dabar, visa kita yra tai, ką tu gali daryti būdamas vyresnio amžiaus.

Ir apskritai, kaip tau toks nomadiškas gyvenimas? Turbūt esi ne kartą pasijutęs čigonu?

Pastoviai jaučiuosi kaip čigonas. Sunku man grįžti namo ir išbūti ten bent keletą savaičių. Tai tikrai mane verčia jaustis keistai. Gyvenimas kelyje man suteikia prieglobstį, tai nuramina mane ir suteikia daug džiaugsmo. Gyventi Berlyne (dabartinė atlikėjo rezidencija — a.p.) nėra blogai, bet visad nuobodžiau nei būti kelyje.

Į Lietuvą atvyksti jau 3 kartą, tik šįkart į Kauną. Kokį įspūdį paliko tau Lietuva, publika koncertuose. Ką galėtum išskirti, su kuo palyginti, iš tų daugelio šalių, kuriose yra tekę groti?

Lietuvoj visad smagu! Žmonės yra entuziastingi ir Vilnius — puikus miestas. Ir vakarėliai beprotiški. Jei bandyčiau palyginti Lietuvą su kitomis šalimis, pirma kas ateina į galvą yra tai, kad čia moterys yra vienos gražiausių pasaulyje, rimtai.

Minėjai, jog tenka koncertuoti nuo solidžių meno festivalių iki garažų Rusijoje. Kokie privalumai, minusai vienu ir kitu atveju? Gal turi kokių įdomesnių patirčių, kuriomis norėtum pasidalinti?

Mačiau vyruką, kuris susilaužė kojas per koncertą Vladimire, Rusijoje, ir po to dar keletą dienų vaikščiojo sulaužytas. Rusija yra neįtikėtina šalis gastrolėms. Atstumai siaubingai ilgi, bet meilė, kurią gauni iš publikos atperka kiekvieną kelionės sekundę.

Kaip atradai šio turo kolegę Audrey Chen?

Susipažinau su Audrey prieš keletą metų, kai ji grojo mano namuose Tilburge (Olandija). Vėliau mes susitikome JAV man turuojant ir tarp mūsų užsimezgė geras ryšys. Mes nusprendėme, jog metas kartu leistis į turą. Mes abu mėgstam tą pačią muziką ir tą patį turavimo stilių — važiuojam į visas puses.

Gal kiek plačiau apie instrumentus, kuriuos naudoji savo pasirodymuose. Taigi, kokie jie, ir kodėl būtent jie?

Dabartinį įrangos rinkinį sudaro prietaisai gaudantys elektromagnetinius laukus, sintezatorius, sempleris, mikrofonai, kontaktiniai mikrofonai ir daugybė efektų. Mėgstu ieškoti naujų garsų, naujų būdų išgauti garsus keičiant instrumentus ir technikas. Šiame ture grosiu tik naują medžiagą, taigi, tai bus tikrai įdomu!

Dabar apie idėjinę tavo kūrybos pusę. Iš CD albumų suprantu, jog didelį dėmesį skiri skirtingų, atokesnių vietovių field recording‘ams, taip? Kodėl būtent? Kokia vieta įrašams buvo pati ekstremaliausia? Kur/kaip teko įrašyti geriausią iki šiol audio medžiagą? Ir kokios vietos įrašams yra ateities planuose ir/ar svajonėse?

Labai norėčiau padaryti įrašų Šiaurės Korėjoje, pagrinde dėl to, kad tai sunkiai įgyvendinama. Bet tie įrašai, kuriuos tu GALI padaryti yra absoliučiai verti sunkumų. Geriausi įrašai iki šiol yra iš Černobilio, Ukrainos, nes ši vieta apleista ir pavojinga.

Tu taipogi esi vienas iš eksperimentinės muzikos leiblo VATICAN ANALOG valdytojų, taip? Papasakok į ką leidykla orientuota, kokių atlikėju muzika sąrašuose, ir kokią vietą leiblas užima Olandijos eksperimentinės muzikos scenoje.

Šiuo metu Vatican Analog’u užsiimu aš ir mano geras draugas Staplerfahrer. Mes esame leiblas, naktinis klubas, bet neesame tai, ko normalūs žmonės tikisi iš mūsų. Mes organizuojam tai, kas mums patinka ir, leidžiam kitiems žmonėms-organizatoriams naudoti mūsų vardą. Vatican Analog palaiko tai kuo tu nori būti, ir yra visiškai laisvas nuo etikečių ir žmonių nuomonių.

„Incubate“ — kasmetinis festivalis, kurį, tikiu, žino daugelis Olandijos alternatyvą mėgstančių žmonių. Tai irgi tavo veiklos objektas, taip? Gal galėtum apšviest, kas tai per renginys?

Dirbau Incubate prieš keletą metų. Tikrai puikus festivalis, kuriame susijungia skirtingi kampai ir stiliai. Įvairumas yra įdomiausia festivalio dalis: nuo black metal iki mergaičių pop! Man tai patinka!

Kokie planai šiems metams tiek įrašų leidyboje, tiek gastrolėse?

Leidybai planuoju du naujus įrašus: vienas kartu su Frans de Waard iš Kapotte Muziek, ir kitas su Steffan de Turck ir Jos Smolders. Be to, išleisiu knygą su 25 turo istorijomis ir važiuosiu į Senegalą groti ir praturtinti savo kultūrinį išsilavinimą. 2010-ieji bus užimti metai, bet man tai patinka!

Ką norėtum pridurti, palinkėti Lietuvos žmonėms skaitantiems šį interviu?

Labai laukiu šio vizito. Kviečiu visus prisijungti! Kaip Jim’as pasakė: jie turi ginklus, mes turim skaičius. Ir štai kaip turi būti!

Atlikėjo svetainės:

www.wouterjaspers.nl

www.myspace.com/wouterjaspers

Už interviu dėkojame renginio „Avangardas Kaune“ organizatoriui Armantui Gečiauskui (Armai).