Nuotraukų autorius Tadas Černiauskas

Sveika, Laura, taigi pirmas klausimas būtų apie tekstilės meną nuo kurio ir pradėjai. Sakyk, kaip tau pavyko sukurti pirmus savo netradicinius tekstilės darbus, ši technika gan tradicinė, tačiau panašu, jog tau pavyko į ją pažvelgti novatorišku kampu?

Statybinis silikonas naudojamas gan įvairiai, ne tik buityje, ypač dažnai statybinį silikoną naudoja skulptoriai kaip pagalbinę medžiagą norimai formai sukurti ar tiksliai ją atkartoti. Aš savo pirmuose šviesos instaliacijoje „Nei pūkų, nei plunksnų“ po ilgų eksperimentų ir ieškojimų geriausios idėją atspindinčios medžiagos, statybinį silikoną panaudojau kaip pagrindinę objekto medžiagą, kuri man leido tiksliai atkartoti pasirinkto objekto vištos forma, paviršiaus tekstūra. Silikonas padėjo sukurti maksimalaus realistiškumo įspūdį, kuris sustiprino žiūrovo reakcijas į sukurtą instaliaciją, „pagyvino“ idėją.

Trumpai papasakok apie šviestuvų kolekcijas, kuriose naudojai vištas ir kiaulės užpakalį, kaip tau kilo ši idėja, kaip pavyko gauti pirmą kolekcinį užsakymą?

Pirmoji sukurta šviesos instaliacija buvo mano diplominis darbas. Tuo metu pro pasaulį praūžė paukščių gripas, ir visos žiniasklaidos priemonės mirgėjo nuo pranešimų ir vaizdų apie šią tragediją. Pasirinkdama „vištą“ kaip pagrindinį instaliacijos objektą norėjau ne tik pademonstruoti savo požiūrį į šį keistą paukščius ištikusį marą, bet ir atskleisti ironišką požiūrį į pagrindinį instaliacijos objektą — vištą. Lietuvių tautosakoje ir kasdieniniame žodyne žodis „višta“ turi kiek kvailoko, žioploko žmogaus, dažniausiai jis taikomas kalbant apie moteris, reikšmę. Pasirinktas objektas ir maksimaliai realistiška jo atvaizdavimo forma sukūrė šmaikščią ir daug diskusijų sukėlusią šviesos instaliaciją, kuri keliavo po įvairias parodas ir galiausiai po truputį paukščiai surado savo namus.

Ironiška ir tai kad sekanti mano instaliacija, kurioje vėl panaudojau statybinį silikoną ir šviesą, buvo sukurta kai žiniasklaida pasklido pranešimai apie kiaulių gripą. Mano darbai tuo metu keliavo į Daniją, o Danija garsėja kaip kiaulių augintoja. Taigi sukūriau instaliaciją „Medžioklės trofėjai“, kurioje panaudojau kiaulės užpakalį, grakščiai atsukta į žiūrovą bei pritvirtinta prie medinės lentelės, kurią naudoja medžiotojai savo sumedžiotų gyvūnų iškamšoms demonstruoti. Darbu norėjau atspindėti ne tik naujos gripo epidemijos mąstą, bet ir savo ironišką požiūrį į žmogaus begalinį norą didžiuotis savo laimikiais ir laimėjimais. Parodos metu buvo nupirktos tiek visos mano „vištos“ tiek ir „kiaulės sėdynė“, o vienas aistringas meno kolekcionierius panoro turėti jam sukurtus „Medžioklės trofėjus“. Taigi, kiek patobulinus pirminį variantą, sukūriau triptiką „Medžioklės trofėjai“, kuris ir iškeliavo į danų kolekcionieriaus namus, beje užsakovas yra aistringas medžiotojas ir sakė, kad šis mano kūrinys dabar garbingai kabo jo medžioklės trofėjų kambaryje.

Su kokiais sunkumais susidūrei naudodama savo kūriniuose gyvūnus?

Su vištomis didelės bėdos nebuvo, reikėjo tik nusipirkti pakankamai šviežių, nešaldytų paukščių ir paskubėti nuimti nuo jų gipsinę formą. Turguje pavyko gauti vištų kojelių su visais nageliais, taigi buvo pakankamai paprasta. Tinkamos kiaulės paieškos užtruko… Kiaulės galva atkeliavo iš kažkokio kaimo po kiaulės skerstuvių ir buvo visa gražiai nuplauta, nuvalyta. Kiaulaitės savininkai, paskerdę kiaulę, jos galvą prausė net su nenaudojamais dantų šepetukais, žinodami, kad šios galvos laukia „meniškas likimas“. Galva atkeliavo gausiai sūdytame vandenyje, nes taip mėsa išlieka ilgiau šviežia. O su kiaulės sėdyne buvo dar sunkiau. Kiaulės įprastai skerdžiamos ir dalinamos kiek kitomis dalimis nei man reikėjo. Vienoje kiaulių augintojų fermoje paprašiau, kad kiaulę padalintų taip kaip man reikia, paliktų uodegą, kanopas, tokiu būdu gavau man reikalingą kiaulės sėdyne. Turiu prisipažinti, kad čiupinėti, dirbti su skerdiena bei nuiminėti nuo jos formas buvo nemalonu…

Kiek žinome, šiuo metu tu labiau užsiimi dizainu, tiksliau kalbant šviestuvų dizainu? Kaip perėjai į šią sritį ir kaip ją sieji su tekstilės technikomis?

Sukūrus pirmąją šviesos instaliaciją man pasirodė patrauklu tai, kaip šviesa gali keisti kuriamą objektą, pakeisti jo paviršiaus vaizdą, sukurti kitą nuotaiką. Nusprendžiau daugiau eksperimentuoti su šviesa. Gimė idėja pritaikyti mano išmoktas tradicines audimo, marginimo technikas kiek netradiciškai, ir sukurti trimačius objektus savaip pritaikius tradicinę tekstilę. Mano kuriamuose šviestuvuose svarbiausias yra tradicinių tekstilės technikų panaudojimas, jų savitas interpretavimas, leidžiantis sukurti tik mano darbams būdingą stilių. Daug eksperimentavau su įvairiomis tradicinėmis tekstilės technikomis, bet šiuo metu daugiausia šviestuvus kuriu naudodama rištinio kilimo audimo technika, kuria savaip pritaikiau ir interpretavau kuriamuose darbuose.

Kas tau pačiai asmeniškai yra dizainas?

Man dizainas pirmiausia yra idėja, po to puikus jos realizavimas, išpildymas, ir, žinoma, funkcija. Kurdama savo dizaino objektus vadovaujuosi tokia taisykle: 100% rankų darbo, 100% natūralių medžiagų, 100% geros nuotaikos, truputis dizaino, meno ir meistrystės.

Iš kur semiesi įkvėpimo, kokia proporcija tavo darbų yra skirta užsakymams ir kiek laiko skiri asmeninei kūrybai?

Sunkiausia atsakyti į klausimą „iš kur semiesi įkvėpimo“. Matyt, kaip ir daugeliui, kuriamų objektų formas padiktuoja gamta, o idėjos atkeliauja stebint mūsų kasdienybę ir supantį pasaulį.

Mėgstu kurti konkrečiam žmogui ar interjerui. Patinka atrasti originaliausius sprendimo būdus turint konkrečią užduotį, todėl nemažą mano kūrybos dalį sudaro užsakymai. Laisvu laiku, kuriu ir gaminu daiktus ar objektus, kurie tikiu atras ne tik žiūrovą, bet ir šeimininką. Laikausi nuomonės, kad „menas turi tarnauti liaudžiai“ (man regis Leninas postringavo apie tai), bet aš išties manau, kad sukurti kūriniai turi atrasti savo namus, savo šeimininkus arba muziejų ar parodų sales.

Kaip manai, kokią įtaką internetas padarė kūrybinėms industrijoms ir kūrėjams Rytų Europoje? Kaip manai ar esame linkę kopijuoti, ar atvirkščiai turime savo stilių?

Internetas pakeitė mūsų kasdienybę ir suteikė galimybę ne tik greitai pasiekti rūpimą informaciją, bet ir pačiam skleisti informaciją apie save. Laikau tai puikia, greita komunikavimo ir informacijos priemone. Jo dėka, manyčiau, labai greitai apsitrynė ribos tarp Rytų ir Vakarų, tarp Šiaurės ir Pietų. Tačiau tikiu, kad pasauliui vis labiau kosmopolitiškėjant, kiekviena tauta stengiasi išlaikyti savitumą, identitetą, išskirtinumą.

Seku dizaino ir kitų menininkų kūrybos naujienas, tačiau dažnai sąmoningai stengiuosi išvengti vaizdinės informacijos gausos, kad ji per daug neįtakotų mano kūrybos. Žengdama koja kojon su šiuolaikinėmis dizaino tendencijomis, kuriu savitą, tik man būdingą kūrybos stilių.

Kaip žinome, gali pasidžiaugti, jog ne tik atradai savo stilistiką, bet ir turi nemažai komercinių užsakymų. Kokius patarimus duotum tiems, kuriems susirasti klientų nepavyksta?

Nenustoti ieškoti. Šiuo metu egzistuoja gausybė pakankamai lengvai prieinamų priemonių platinti savo idėjas. Internetas viena iš jų. Taip pat parodos, konkursai, kuriuos verta išbandyti ne vien tam, kad greičiau sutiktum potencialų interesantą, bet ir tam, kad galėtum patikrinti savo jėgas.

Su kokiais sunkumais pati asmeniškai dirbdama susiduri Lietuvoje?

Sunkiausia dalis yra sukurto produkto gamyba, ir tinkamas idėjos įgyvendinimas. Mano kuriami objektai vienetiniai, išsiskiria gausiu rankų darbu, taigi rasti gamintoją sudėtinga. Tačiau nors ir tokiomis labai jau buitinėmis sąlygomis, su kelių žmonių pagalba, man pavyksta pasiekti ir pagaminti tikrai aukštos kokybės gaminius.

Be to , pasigendu visuomenės ir valstybės susidomėjimo Lietuvos kūrėjais, menininkais bei jų sukurtais produktais.

Jeigu galėtum pakreipti savo ateitį idealiausia linkme, kaip įsivaizduotum savo veiklą, erdvę ir kūrybą po penkerių metų?

Tikiuosi ir po penkerių metų kurti. Esu laiminga, kad veikiu tai ką ir toliau norėčiau veikti. Būtų smagu „išplaukti į plačiuosius vandenis“, atrasti daugiau „šeimininkų“ savo kuriniams svetur. Norėčiau aktyvi reikštis ne tik Lietuvoje, bet ir už jos ribų.

Ačiū.

Jeigu jus sudomino Lauros darbai, norėtumėte sužinoti daugiau ar užsisakyti individualų kūrinį, rašykite meno.duobe@gmail.com

Fotografė: Ekvilina Milaševičiūtė

Sveikas, Liudai, malonu su tavimi susipažinti. Taigi, pirmasis klausimas — visų pirma esi savamokslis ir kuri daugiau dėl malonumo, kita vertus, tavo kūryba be galo įdomi ir kai kuriais atvejais net pralenkia daugelį Dailės Akademijas baigusių kūrėjų darbus. Sakyk, kaip atradai kūrybą ir kokią vietą ji užima tavo gyvenime?

Pirmas kūrybiškas prisiminimas iš ankstyvos vaikystės (apie 3,5 metų), kai nepavykusį piešinį “užbozojau”, gavosi tamsių spalvų “makalynė”, o tuo tarpu artimieji “piešinyje” įžvelgė šedevrą, kažkokį pasakų pasaulį, krioklius… Pasijaučiau menininku, artimieji tikėjo mano kūrybiškumu ir tuo, kad šis kūrinys ateityje taps vertingas. Žaidžiau su įvairiais konstruktoriais, išardydavau kitus žaislus ir konstruodavau naujus. Turėjau knygelę “Nuo idėjos iki modelio”, kurį įkvėpė kurti. Didžiulį įspūdį paliko “Radio konstruktorius”, kai eksperimentuodamas ir “patobulinęs” pradėjau gaudyti keistus, koduotus pokalbius. Taip pat buvau susižavėjęs medžio degintuvu ir kūriau degindamas ornamentus medyje… 90-ųjų pradžioje už 19 talonų savarankiškai įsigijau pirmąjį savo fotoaparatą “Smena 8M”, mamos brolis padovanojo reikiamą įrangą ir priemones bei išmokino ryškinti juodai baltas juostas ir daryti fotografijas, nuo tada pasinėriau į alchemiją…

Mėgstu tyrinėti ir eksperimentuoti. Kūryba užima svarbiausią vietą mano gyvenime. Kūrybiškumas, ieškojimai ir neįprastų sąsajų radimas yra kasdienybės variklis.

Įdomu tai, jog esi labai tarpdiscipliniškas kūrėjas, tavo darbų portfolio galima rasti ir foto, ir video, ir garso meno, esi daręs net savotiškas skulptūras iš kartono, kaip atrandi technikas ir kaip išrenki, kuri labiausiai tinka vienai ar kitai idėjai? Ar turi mėgiamiausią techniką?

Kaip minėjau, mėgstu tyrinėti ir eksperimentuoti, todėl nevengiu savo ieškojimuose naudoti įvairias technikas ir formas. Tuo pačiu, su patirtimi atsiranda technikos išmanymas, o tai leidžia tobulinti atlikimą. Daugiausiai esu pažengęs fotografijoje, ši sritis ir yra artimiausia.

Kiek žinome, priklausai savotiškam menininkų susibūrimui „Mekusa“, papasakok apie jį plačiau.

MeKuSa yra asociacijos “Meno kūrėjų sąjunga” akronimas. Nuo susibūrimo 2008-aisiais, MeKuSa kolektyvas aktyviai reiškiasi įvairiomis formomis ir įvairiose vietose. Organizaciją sudaro skirtingų sričių kūrėjai, kiekvienas su savotišku pasaulio suvokimu. Rengiami įvairūs projektai, organizuojamos akcijos, atrakcijos, provokacijos. Narius iš dalies vienija nestandartinis požiūris ir oponavimas oficiozinei kultūros sistemai. Pagrindiniai tęstiniai MeKuSa projektai yra grind core “openair” festivalis Ont Grind’ų bei video ir alternatyvių kino formų festivalis “Dezintegracija”. Daugiau informacijos apie organizacijos veiklą ir projektus čia.

Labai sudomino tavo serija „Fetišas“, spalvinga simbolika, savotiška atmosfera, puiki ironija. Kada įgyvendinai šį projektą, kaip atsirado jo idėja?

“Fetišas” yra tęstinė serija. Mane domina visuomenės deviacijos, nukrypimai, jos paribiai. Šių dalykų ištraukimas į dienos šviesą, manau, iš karto kuria susidomėjimą, norą pasižiūrėti “pro rakto skylutę”.

Klausimas apie naująsias technologijas. Kaip manai, ar internetas ir jo suteikiamos galimybės keičia šiuolaikinių kūrėjų kasdienybę, darbo specifiką? Kiek tau pačiam svarbios naujos technologijos, ar galėtum pasakyti, jog jos padarė didelę įtaką tavo mąstymui?

Šiuolaikinės technologijos yra puikus įrankis kūryboje, tiek generuojant naujas idėjas, ieškant minčių ir įkvėpimo, kopijuojant kitų idėjas, pasitelkiant kaip kūrybos formatą ar viešinant savo kūrybą. Vėlgi pasikartosiu, kad mėgstu eksperimentuoti, todėl kompiuteriai, mobilūs telefonai, radijas, įrašai, TV ir internetas atveria galimybes įvairiapusiškesnei, interaktyviai saviraiškai ar užsakymų gavimui.

Vis dėlto, esu tradicinės fotografijos šalininkas ir skaitmeninė meninė fotografija man yra svetima, bedvasė, tačiau, manau, kitiems autoriams visai puikiai pavyksta kurti menišką skaitmeninę fotografiją.

Kai kurie tavo darbai gana politiški, kai kur galima jausti ir Fluxus įtakos, sakyk, kaip vertini Fluxus ir kaip manai, ar jis svarbus Lietuvai, juk J. Mačiūnas visą gyvenimą praleido ne Lietuvoje, o jo kūryba labai vakarietiška, visgi mes tarsi susitapatiname, ieškome įkvėpimo. Kokia tavo nuomonė apie tai?

Mane žavi meno kaip žaidimo idėja, kuri ir atvedė mane iki fluxus. Be to, žaviuosi ir kasdienybės absurdiškumu ir paradoksalumu. Fluxus yra labai svarbus Lietuvai, kadangi “fluksiškumas” iš dalies yra savitas lietuvių bruožas, yra kiekviename lietuvyje (kažkur skaičiau ar girdėjau teigiant), dažniausiai netgi neįsisąmonintas. J. Mačiūnas augo ir brendo Lietuvoje, šeima ir kultūrą tikrai padaro didžiulę įtaką asmenybės raidai. Meno (kūrybos) ir gyvenimo suartinimas yra užkoduota lietuvių kultūroje — audinių raštai, namų apdaila, užgavėnės (!) ir t.t. Taip pat ir daugumą kitų fluxus idėjų yra artimos (taip manau) lietuviškai pasaulėžiūrai — menas kaip bendravimo būdas; menas vardan meno, o ne pinigų; menas yra gyvenimas; “autentiškas menas nereikalauja išorinio reikšmingumo ir gali būti kuriamas visur, netgi turgaus aikštėje”. Jurgis ir fluxus yra Lietuvos pasididžiavimas. Ar tikrai J. Mačiūno kūryba vakarietiška? Manau, kad jo kūrybą (kūrybos procesai) yra lietuviška, perpinta dzen budizmo — rytietiška. Vakarai vis dar tebesidomi rytais.

Esi iš Lietuvos ir kiek žinome gyveni bei kuri Klaipėdoje, kaip manai, ar kūrėjo gyvenimas posocialistinėse valstybėse kaip Lietuva skiriasi nuo ekonomiškai stipriose valstybėse dirbančių kūrėjų? Kaip manai ar esame kitokie? O gal atvirkščiai kopijuojame?

Taip, esame kitokie, tai, tikriausiai, lemia mūsų patirtys, visas kultūrinis kontekstas. Skiriamės tuo, kad galime būti originalūs, galime ir originaliai kopijuoti. Kopijavimas nėra blogai, svarbu, kad kopijoje būtų savotiškumas.

Klasikinis klausimas – iš kur semiesi įkvėpimo?

Žaidžiu, mėgaujuosi absurdu ir paradoksais, ieškau, kopijuoju.

Su kuriuo projektu, idėja tau dirbti buvo įdomiausia? Papasakok plačiau?

Visi ar dauguma idėjų ir projektų yra įdomūs. Išskirčiau tarptautinį projektą ir tarptautinę patirtį — “White club — space mission”. Internacionalinė kūrėjų brigada Nidoje, vėliau Salzburg’e. Nidoje ketinau padaryti instaliaciją — gavosi performansas. Salzburg’e patiko “White club” idėja — nenaudojamų nekilnojamojo turto objektų pavertimas vieno vakaro (nakties) galerija.

Kaip pavyksta suderinti darbą ir kūrybą, dvi skirtingas sritis, ar bandai ieškoti sąsajų?

Iš dalies gyvenu tarsi dvilypį gyvenimą — einu oficialias pareigas, esu biudžetinės sveikatos priežiūros įstaigos vadovas, esu atsakingas už įstaigos veiklą ir 80 žmonių kolektyvą; kita vertus, esu kūrėjas, beveik visa “po pamokinė veikla” yra saviraiška, kūryba ir ieškojimai. Kūrybiškumas aišku padeda kasdieninėje veikloje, ieškant problemų sprendimo būdų ar kuriant įstaigos vizijas. Vis dėlto, atsakingos pareigos nusiurbia dalį kūrybiško laisvalaikio, todėl tenka labiau konceptualizuoti, skirti mažiau laiko neapibrėžtiems ieškojimams, o kurti konkrečius kūrinius.

Jeigu galėtum pasirinkti tobulą scenarijų, ką veiktum, kuo gyventum ir kas būtum po penkerių metų?

Turiu nemažai užsiėmimų, mėgaujuosi gyvenimu, dalyvauju įvairiose veiklose, asociacijose, projektuose, politikoje — auginuosi save. Gyvenimo scenarijai sunkiai nuspėjami, kaip dažnai ir galutinis kūrybinis rezultatas. Iš kūrybinės pusės, manau, jau būsiu Lietuvos fotomenininkų sąjungos narys, turėsiu meno kūrėjo statusą. Kadangi neperseniausiai įsitraukiau į kūrybinių partnerysčių projektą ir esu kūrybinis agentas, tai būsiu pažengęs ir šioje srityje, būsiu autoritetas kūrybiškai sprendžiant mokyklų problemas. Tikėtina, kad pažengsiu ir politinėje veikloje, tai gali būti, kad būsiu Seimo narys ar miesto tarybos narys. Bet kuriuo atveju, būsiu autoritetingas visuomenės veikėjas. Ir dar, būsiu pats geriausias tėtis

Ačiū už atsakymus!

Besėdint ant pievutės Liepkalnyje Maksimas kalba apie tai, kad nereikia uždirbti daug pinigų norint turėti gerą garso įrangą, kad architektai kitaip suvokia garsą ir apie tai, kad net būdamas muzikantas gali vykti į pasirodymą nepasiėmęs intrumentų…

O kas jis toks?

Maksimą pirmą kartą pamačiau ir išgirdau maždaug prieš metus medijų festivalyje „Enter“ Šiauliuose, kur jis pasirodė su grupe „Bernurits“. Atsimenu iškart į akis ir širdį krito ne tik ilgi jo dredai bei spalvingi drabužiai, bet ir neįprasta grupės atleikama ambient muzika bei dar keistesni daiktai, kuriais ji atliekama. Ant pasirodymo kilimėlio buvo išdėliota gausybė greičiausiai savadarbių instrumentų: birzgiantys malūnėliai, „paturbintos“ kanklės bei kiti nenusakomi, bet žavūs prietaisai, apraizgioti gausybės laidų. Ir atlikėjai, ypač Maksimas, tarsi transe savo garso gamybos virtuvėje.

Bernurits nuotr.

Ši grupė net praėjus daug laiko po pasirodymo karts nuo karto vis iškildavo atmintyje, kol vieną dieną sumąsčiusi dalyvauti garso vorkšope, netikėtai kaip jo vadovą sutikau Maksimą. Tiesa, tąkart jau kitame, tačiau ne mažiau įdomiam amplua – kaip fonografą (phographer).

Tada jau tikrai negalėjau praleisti progos išklausinėti visų mane stebinančių dalykų.

Ir išties, turbūt vertėjo taip ilgai galvoje nešiotis prisiminimus, nes pokalbis su Maksimu buvo ypatingas. Apie muziką bei daug ką giliau… Bet gal geriau tegu jis pats pasakoja.

Kadangi jau ir pats sako, kad kurdamas stengiasi daryti kuo mažiau  įtakos aplinkai, kuo mažiau įsiterpti, tai taip jau gavosi, kad ir mano kamera sufokusavo ne Maksimą, bet aplinką. Gal sakysit kiek neprofesionalu, bet simboliška.

Tik atsiradus fotografijai daugelis ginčijosi, o ir dabar dar tebesiginčija, tai menas ar ne. Tą patį turbūt būtų galima kalbėti ir apie žmones, įrašinėjančius garsą, kurių tobulėjant ir pigėjant technologijoms galbūt taip pat daugės. Tiesa turbūt tik ta, kad įdomiam garso įrašui reikia ypatingo įsijautimo, tylos – tiek fizinės, tiek vidinės. Mes pripratę viską pasaulį matuoti akimis, o garsas – galbūt kiek subtilesnė materija.

Keletą Maksimo lauko įrašų galit rasti čia.

Nuotraukų autorius Karolis Žukas

Sveika, sekame tavo kūrybą jau ilgą laikotarpį, kažkada pristatėme ir tavo parodą, tad net sunku nuspręsti, nuo ko pradėti. Taigi, pirmas klausimas gal būtų susijęs su tavo aplinka – daugiausiai gyvenai ir mokeisi mažuose miestuose, turbūt žinai tą jausmą, kuomet pažįsti daugumą bendraminčių ar savo srities žmonių mieste, kaip galėtum tai pakomentuoti? Kaip manai, ar didelio ir mažo miesto aplinka daro įtaką kūrėjui?

Įtaką daro beveik viskas, bet ar ji labai reikšminga ir stipriai pastebima, kažin. Gimiau, studijavau ir dabar gyvenu skirtinguose miestuose, miesteliuose. Bet juose savo lizdą susisuku kaip noriu. Manau didesnę įtaką darytų, jei pakeistum ne miestų dydį, o pavyzdžiui gyventum vienkiemyje ar visai kitoje aplinkoje, gal dykumoj. Tada stebimi objektai pasikeistų ir gimtų kažkas kitas.

Kuri nuostabius grafikos darbus, tačiau žinome, jog eksperimentuoti taip pat mėgsti, gal gali trumpai papasakoti, kaip pasirinkai grafiką ir kuo ji tau artima?

Lengvas pasirinkimas. Nesvarsčiau. Pasirinkau. Čia kažkas panašaus, kai apsidžiaugi žiemą pirmu sniegu ir bėgi į lauką varveklių laižyti. Juk nepasakysi, kodėl tą darai? Stumia kažkas iš vidaus. Įdomu išbandyti ar įvaldyti grafikos technikas, taip prapleti galimybes. Grafikos kalba mane įtikina ir yra man tinkama. Bet nesu pastovi, kartais tapau, truputį drožiu arba siuvu. Kai paskutinį kartą buvome susitikę, kalbėjau, kad man patinka Lietuvos klimatas (po žiemos ateina pavasaris, vasara ir t.t.). Dailėje sukasi ratas kaip ir gamtoje: vieną dieną tapai, kitą paišai…

Jeigu turėtum pati save ir savo veiklą apibūdinti dviem sakiniais, kokie jie būtų?

Sunku apie save žodžiais.. Žuvys, debesys, sparnai, virvelės.. ir visada žmogus ar bent pusė jo.

Papasakok apie įkvėpimą, iš kur jo semiesi, iš kur atkeliauja temos su kuriomis dirbi?

Iš stebėjimo ir tylos dažniausiai. Tyloje atsiranda daugiau erdvės mąstymui. O mąstymą skatina visi pastebėti veiksmai, jausmai, daiktai, pasakos, gyvūnai, žmonės ir asmeninė būklė…

Lietuva tarsi priklauso Rytų Europai, tačiau turime daug įtakos iš Vakarų, kaip manai kuo mes skiriamės, jeigu, žinoma, skiriamės? Kokia tavo nuomonė apie Rytų Vakarų susidūrimą gyvenant tokioje mažoje valstybėje?

Mano nuomone, mūsų šalis tas įtakas, bendras tendencijas iš Vakarų ir Rytų sugeria į save. Savitumo lyg ir nebelieka. Viskas persipina. Gaunasi mišinys šių dviejų, tiksliau begalės, įtakų. Tiesa, gyvenam mažoje valstybėje. Atsivėrus geografinėms sienoms, stengėmės kuo daugiau pamatyti, sužinoti ir pasąmoningai atkartoti. Labai norint rasti autentiškumo, galime rasti tik kai kurių menininkų kūryboje, o tas autentiškumas — tai tam tikras tautinis identitetas. Dekoratyvumo ir ornamentiškumo ieškojimas.

Jeigu kalbėtume apie tendencijas, kaip manai, kokios šiuo metu tendencijos vyrauja šiuolaikinėje grafikoje? Gal yra tendencijų, kurių nemėgsti?

Kaip ir visoje šiandieninėje kūryboje, aukščiausią vietą skalėje užima koncepcija. Grafika — ne išimtis. Jaunieji menininkai pamėgo skaitmeninės spaudos paprastumą ir rankų švarumą. Rečiau imasi oforto, sausos adatos technikos. Dominuoja skaitmeninė spauda. O jei ir kuria senesnėmis priemonėmis, tai retai matomos grynosios technikos. Populiari mišri technika, ekperimentinės formos.

Pati skaitmenine grafika nepiktnaudžiauju, visada šalia pieštuką naudoju. O technikų maišymas ir gaunama „košė“ man patinka. Ji įvairi, įdomi ir patraukli, vien savo paviršiumi, reljefu…

Kokia grafikos technika tau artimiausia? Kaip apskritai vertini technikas, ar yra tokių kurių nemėgsti?

Kažkada maniau, kad lino raižinys netikusi technika, tačiau Tadas Gindrėnas raižo ir įtikino, kad klystu. Manau, nėra blogų priemonių, tik klausimas, kaip jas suvaldysi. Nesu prisirišusi prie technikų. Jau minėjau, kad įdomus atsitiktiniai dalykai ir kelių technikų panaudojimas. Bet paskutiniu metu nemažai dirbau šilkografijos technika. Primena dėlionę, kai spaudi atskirus sluoksnius. Lengvai gali jungti piešinį ir fotografiją, pasirinkti bet kokį spalvų koloritą. Tik nepatinka didelis tiražavimas, tada nors spalva keiti arba ko nors neatspaudi, kad sujudintum vienodą darbą.

Papasakok apie savo planus, ką norėtum nuveikti per artimiausius metus?

Išmokti groti lūpine armonikėle arba dambreliu. Kad galėčiau instrumentą nešiotis kišenėje ir bet kada išsitraukus sau pagroti.

Taip pat dirbau viename teatre dailininke, kitame mokiausi ir dariau teatro lėlę. Būtų įdomu daugiau išmokti, gilintis į teatro lėlės valdymą, išraišką.

O dailėje toliau kurti… Pradėtus darbus užbaigti, o naujus pradėti.

Konkretesnių planų nesakysiu, nes darbo eigoje jie gali stipriai keistis, arba išvis dabartinius planus nustumti geresnės ar spontaniškos idėjos.

Jeigu šį momentą, tavo balsas galėtų pasiekti be galo didelį skaičių žmonių, kokį bendramintį/pagalbininką norėtum prisišaukti savo idėjoms įgyvendinti?

Ryan McGinley ateina į galvą, nes jis naudoja to pačio žmogaus kūną ir būsenas. Ir jam tai labai natūraliai ir lengvai pavyksta pateikti (nors nesu tokios galimybės ankščiau svarsčiusi). Bendrauju su šalia esančiais jaunais menininkais. Su keliais režisieriais, aktoriais, yra planų jungti savo mintis ir darbus, tik laiko ir gal lėšų reikia atrasti. Malonu dirbti su tuo, ką pažįsti. Žinai ką ir kaip dirba, kuo gali vienas kitą papildyti.

Vieną nuobodų ir gana šaltą vakarą Londone leidau tingiai vartydama nykokus internetinius puslapius. Nors jie visi ir stengėsi įteigti esantys kūrybiški, tai manęs anaiptol neįtikino… Kaip visada, mano draugas Aleksandras pirmas užtiko kai ką įdomaus. Įsitikinau, kad šiais laikais viskas priklauso nuo filtravimo įgūdžių — tiesiog išmoksti tai daryti pats arba žinai reikiamą žmogų. Man pasisekė savo ekrane atradus Sofar Sounds nuorodą. Jau nuo pirmųjų sekundžių mane sudomino ši iniciatyva. Slapti koncertai, gyva muzika svetainėje, nepriklausomos jaunos grupės — tai būtent tai, ko man reikėjo! Aš dar labiau apsidžiaugiau, nes prisiminiau ne taip seniai aplankytą Red Hot Chili Peppers (mano paauglystės laikų manija) koncertą. Tiesą sakant, buvo gana graudu žiūrėti į savo mėgstamą grupę iš taip toli toje gigantiškoje O2 Arenoje ir dar būti persekiojamai įkyrių apsauginių– “jokių šokių”, “neišeikite iš vietos”, “prašau nevaikščioti, stovėkite ramiai!”. Tikrai pasijaučiau kaip armijoje. Taigi, grąžinti muziką žmonėms? Žinoma!

Buvo baisiai smalsu, todėl užsiregistravau pirmąjam koncertui. Vietą gauti nėra taip paprasta, nes svečių skaičius ribotas, o žmonių, norinčių ten patekti, tikrai netrūksta. Taip, tai slapta, bet ilgi liežuviai savo darbą atlieka puikiai. Kol vyksta registracija, esi įtraukiamas į laukiančiųjų sąrašą, ir jeigu tave atrenka (organizatoriai paprastai užduoda kelis klausimus) prieš dvi ar tris dienas gauni slaptą adresą! Skamba viliojančiai? Bet užteks mano plepalų, suteikiu žodį Rafe Offer, kuris pradėjo visus šituos slaptus renginius ir sutiko man duoti interviu. Ačiū tau, Rafe!

Buvo tikras malonumas apsilankyti slaptame Sofar koncerte Londone. Pirmiausia man rūpi sužinoti, kaip šis, sakyčiau savotiškas, judėjimas, siekiantis suburti žmones ir kartu mėgautis muzika, prasidėjo? Kokia buvo pati pradžia?

Tiesiog lankiausi viename koncerte Londone ir kartu su muzikantu Dave Alexander diskutavome apie naujos muzikos padėtį šiais laikais. Mus tikrai nervino, kad žmonės koncerto metu šnekėjosi. Taip pat norėjome pagelbėti naujiems muzikantams iškilti, ypatingai internete, kur taip lengva pasiklysti. Tiesiog pamanėme — kodėl mums nesukvietus savo draugų ir nesukūrus erdvės, kurioje kiekvienas gerbtų muziką? Taip išėjo, jog ta erdve tapo Dave namai, kur jis pagrojo kelias savo naujas dainas kokiems 8 draugams. Visi tylėjo… buvo nepaprasta.

Kitas klausimas būtų, kaip jūs platinote šią idėją? Ar informacija tiesiog sklido iš lūpų į lūpas, o gal susilaukėte žiniasklaidos dėmesio? O galbūt renginių slaptumas pasitarnavo, ypač ta idėja, kad ne kiekvienas gali dalyvauti?

Keletą mėnesių taip ir buvo — dalyvavę žmonės papasakodavo kitiems ir taip ši idėja plito. Tada Reuters sukūrė reportažą apie mūsų veiklą ir tai dar labiau įsisuko. Kai taip atsitiko, atsirado žymiai daugiau žmonių, negu mes galėjome sutalpinti. Tačiau kaip tik šitai mums buvo itin svarbu, erdvė turėjo išlikti ypatinga, daugmaž svetainės dydžio, kad būtų sukuriama intymi atmosfera, o mes galėjome sutalpinti tik apie 80 žmonių.

Jūsų slapti koncertai visuomet vyksta namų aplinkoje. Kaip jūs randate žmones, kurie norėtų priimti svečius renginiui? Kiek vietų jūs jau aplankėte Londone?

Tai gana paprasta — žmonės, kurie apsilanko, taip susižavi idėja, kad sekantį koncertą pakviečia daryti pas save. Mes jau apsilankėme 45-iuose skirtinguose Londono namuose!

Man įdomu sužinoti, kokie yra šios socialinės iniciatyvos tikslai? Ar jūs matote save ateityje kaip įrašų studiją ar galbūt socialinį verslą? O gal tai daugiau uždegantis judėjimas, kurio pagrindinis tikslas yra išlikti nesiekiančiu pelno?

Vis dar nesame dėl to tikri. Viskas auga taip greitai, kad tiesiog sunku nuspėti kryptį ir ją išlaikyti! Tai buvo kaip hobis, kuris išsivystė ir dabar mes tiesiog skiriame jam daugiau laiko ir ieškome būdų, kaip užsidirbti pinigų ir taip pat palaikyti tam tikrą vystymąsi. Dabar su tuo kaip tik pradedame dirbti detaliau.

Sofar organizuoja renginius skirtinguose pasaulio miestuose. Kaip jums pavyko išsiplėsti? Jeigu kažkas norėtų pradėti vystyti šią koncepciją savo mieste, ar jis galėtų su jumis susisiekti ir bendradarbiauti?

Aš turiu draugę Paryžiuje, kuri išgirdusi apie šią idėja itin ja susižavėjo. Tada nuvažiavau pas ją ir mes kartu surengėme pasirodymą. Kiek vėliau Dave lankėsi New Yorke ir su savimi turėjo pasiėmęs gitarą. Tada sužinojo, kad muzikantas Marcus Foster taip pat tenai, taigi jie susirinko svetainėje ir grojo kartu dar su dviem muzikantais. Abi patirtys buvo nepaprastos, kaip ir Londono koncertai. Supratome, kad ši koncepcija gali nuvesti bet kur.

Jeigu kažkas nori pasikviesti Sofar į savo miestą, tegu susisiekia su manimi. Mums reikia žmonių, kurie gerai išmano vietinę muzikos sceną, o idealiausiu atveju savo draugų rate turi keletą talentingų muzikantų.

Kaip tu nusakytum jūsų atliekamos muzikos žanrą? Ar turite reikalavimus tam tikriems muzikos stiliams? Ar jus domina eksperimentinis, garso menas? Ar tokie muzikantai galėtų groti jūsų renginiuose?

Mes atviri visai muzikai! Turėjome savo tarpe įvairių muzikantų: nuo indie iki folko, hip-hopo, elektroninės muzikos, sakytinės kūrybos ir netgi operos. Svetainės erdvė provokuoja akustinę raišką, bet iš esmės esame atviri bet kam — ypatingai jei tai šviežia ir tam tikra prasme aštru. Ir žinoma kreiptis gali BET KURIS muzikantas.

Ką jūs manote apie salono tradiciją, kuri prasidėjo jau XVII amžiuje? Ar siejate savo renginius su šia tradicija? Būtų galima jūsų veiklą pavadinti šiuolaikinės muzikos salonu?

Žinome, kad mūsų idėja nėra pati naujausia. Tiesą sakant, salonas buvo kaip paspirtis suburti kūrybingų žmonių auditoriją. Mums rūpi puiki muzika, bet lygiai taip pat svarbus smagiai praleistas laikas ir šilti, žavūs žmonės aplink. Taip gimsta pokalbiai tarp muzikos ir naujai sutiktų draugų, tampantys gyvenimo dalimi.

Ačiū!

Jeigu susidomėjote šia iniciatyva, rašykite meno.duobe@gmail.com

Fotografas Paulius Karpas

Sveika, taigi, pasirinkai juvelyrikos studijas, tačiau tavo portfolio daug skirtingų technikų darbų. Papasakok, ką manai apie tarpdiscipliniškumą?

Sveiki. Taip, studijuoju juvelyriką, tačiau tai nė kiek netrukdo derinti metalą su įvairiausiomis medžiagomis (stiklu, vilna, tekstile). Mėgstu eksperimentuoti, manau, kad tai geriausias kelias tobulėjimui. Tik taip gali ką nors išmokti, sužinoti arba atrasti iš naujo. Niekad nestoviu vietoje, vis dar knieti į rankas paimti daugybę skirtingų medžiagų ir sukurti kažką eklektiško.

Vėl klausimas apie juvelyriką. Kas tau yra juvelyrika, kaip suvoki šią techniką? Ar sunku reikšti savo idėjas ją naudojant?

Visada svajojau daryti juvelyriką. Man tai — bendravimo forma. Visos mintys, kurių negaliu išsakyti žodžiais, atskleidžiu savo kūriniais ir kiekvienas tai supranta savaip, žiūri iš savo prizmės. Tai mane ir žavi labiausiai. Įgyvendinti savo idėjas, pasitelkiant metalą nesunku. Metalas man – šilta, patraukli ir labai plastiška medžiaga. Pasitelkiant įvairias technologijas, įmanoma jį apdirbti kaip tik nori, o bedarant gimsta dar daugiau minčių. Ši medžiaga skatina kurti.

Kur matai juvelyrikos sąlyti su žmogumi?

Visur aplink. Kuriant darbą sąveikauja tiek žiūrovas, tiek pats kūrėjas. Vienas be kito jie neegzistuoja. Juvelyrika neapsiriboja vien tik papuošalais. Todėl juvelyrikos sąlytis su žmogumi turi būti išreikštas ne tik prisilietimu, bet ir suvokimu. Tuomet kūrinys tampa gyvas.

Klausimas apie naująsias technologijas, kaip manai, ar internetas ir jo suteikiamos galimybės padarė didelę įtaką šiuolaikinei kūrybai? Ar galėtum pasakyti, jog tai daro įtaką ir tau? 

Žinoma, internetas daro didelę įtaką šiuolaikinei kūrybai vien tuo, kad galime domėtis, kas dedasi meno pasaulyje, suteikia galimybę sužinoti vieniems apie kitus, dalintis idėjomis ir pasiūlymais, atrasti naujų technikų panaudojimo būdų, eksperimentuoti ir pan. Man internetas aktualus kaip mokymosi priemonė, naujų žinių šaltinis. Tai ne mažiau svarbu už praktišką gaminio išpildymą. Kartais internetas gali “mestelti” gerų idėjų, kaip sugalvotą sumanymą išpildyti paprasčiau ir greičiau, tačiau tiesiogiai mano kūrybos jis neįtakoja.

Klasikinis klausimas – iš kur dažniausiai semiesi įkvėpimo? Kas paskatina kurti ir žengti pirmyn?

Įkvėpimas ateina iš aplinkos, iš savęs, dažniausiai naktį arba sapnuojant, netikėtai. Kartais besiklausant muzikos, bendraujant su įdomiais žmonėmis ar tiesiog sėdint tyloje. Turiu dar tūkstančius neįgyvendintų planų ir idėjų, todėl nesiruošiu sustoti. Kad tik laiko viskam užtektų…

Jeigu reikėtų pasakyti, ko tau dabar labiausiai trūksta, jog įgyvendintum savo kūrybiškas idėjas, kas tai būtų?

Šiuo metu trūksta laiko sau, atsipalaidavimo, kartu ir susikaupimo. Kiekvienai idėjai turi pribręsti, todėl ir jos įgyvendinimas ateina su laiku, būtent tada, kai yra tam skirtas metas. Niekada nereikia tęsti darbo, jei iškart nesiseka, geriau atidėti į šalį ir kitą kartą prisėsti su gera energija ir užsidegimu. Taip daugiau pasieksi. Būtent šito man dabar labiausiai ir trūksta – teigiamos energijos bei malonios darbo aplinkos.

Na, ir paskutinis klausimas — kaip įsivaizduoji save po penkių metų, jei galėtum pasirinkti idealiausią scenarijų? Ką veiktum, kuo gyventum?

Nejuokaukit! Aš net neįsivaizduoju ką veiksiu rytoj! Ne vieną kartą gyvenime įsitikinau, kad niekada negalima nieko planuoti. Kaip sakoma : „Žmogus kuria planus, o Dievas juokiasi“. Tiesiog manau, kad mes turime bent jau tinkamai išmokti panaudoti 24 valandas. Kol kas aš dar nesužinojau kaip tai padaryti, bet tikiuosi, kad kada nors pavyks (gal per tuos ateinančius penkerius metus). Man įdomiau pamatyti kuo pats gyvenimas gali mane nustebinti, o planuoti… kiek nuobodu.

Ačiū!

Nuotraukų autorė Ekvilina Milaševičiūtė

Sveikas, Gediminai, buvo smagu su tavimi susipažinti. Tu užsiimi grafika, kuri iliustracijas, tuo pačiu dirbi su marketingu ir komercinėje kompanijoje — kaip viską suderini, ar turi ribą tarp darbo ir malonumo, ar gal abu eina greta?

Griežtos ribos tikrai nėra. Nebent tai, kad asmenine kūryba užsiimu vakarais ir savaitgaliais. O suderinu viską paprastai — vietoj bendravimo su draugais, filmų žiūrėjimo ar kitų itin “neįdomių” užsiėmimų paišau. Tiesa, ateityje norėčiau užsiimti daugiau tik savo kūryba, bet iki to dar laukia daug darbo.

Pasakojai, jog esi savamokslis ir studijuoti pradėjai tik tam, kad pagilintum savo žinias, taigi kaip susidomėjai kūryba, nuo ko prasidėjo tavo pirmieji žingsniai?

Paišiau kaip ir visi vaikai, mėgau animaciją. Iš pradžių viską kopijuodavau, per popierių perpiešdavau. Tada kažkaip namie atsirado dideli japoniški žurnalai “Tokyo”, kuriuose buvo didelių dangoraižių bei modernių traukinių nuotraukų. Nuo to laiko, kai visi vaikai norėjo būti mokytojais ar kosmonautais, aš norėjau būti japonu. Ir taip po truputį pradėjau piešti tai, kas šauna į galvą, o ne guli priešais. Po kelių metų pas kažką teko pamatyti vėžliukų nindzių (Teenage Mutant Ninja Turtles) animacinio serialo kelias serijas… ir viskas apsivertė aukštyn kojom. Nesuvokiau, kaip kažkas gali sugalvoti kažką tokio skirtingo nuo mus supančio pasaulio, ir tuo pačiu tarsi išlaikyti mūsų pasaulio logiką. Kažkokiu būdu gavęs kelis komiksus nusprendžiau meilę vėžliukams išreikšti piešdamas komiksus apie juos. Tada matyt gimė menininko išdidumas – kopijuoti man patikusių istorijų nesinorėjo, taigi ėmiau kurti savas, nors ir tiems patiems personažams. Taip pripiešiau apie 20 cm aukščio komiksų pundą, kuriame matosi gan greitas tobulėjimas piešime, spalvinime. Tiesa, nors personažai ir kartojosi, buvo vienas esminis skirtumas nuo originalo – pas mane daugiausia buvo vaizduojami serialo blogiečiai, kurie netgi ir laimėdamo, kas buvo neįmanoma amerikietiškosiose versijose. Aš jų nesuvokiau, kaip blogų. Labiau kaip „nesuprastus“. Ir iki šiol filmuose ar komiksuose daugiau palaikau taip vadinamus blogiečius, dėl ko man dažnai filmu pabaigomis džiaugtis netenka.

Taip pat labai didelę įtaką man padarė meniška šeimos aplinka. Nors tėtis labiau gal užsiėmė muzika, nuostabiai piešė automobilius, muzikos instrumentus, ir t.t.

Kaip manai, kuo skiriasi savamokslio kelias nuo žmogaus, kuris jau nuo mažumės eina į dailės mokyklą, akademiją ir yra ten formuojamas?

Žinantis, ko nori, žmogus, nepriklausomai nuo amžiaus iš visko – mokslo, gyvenimo, laisvalaikio – pasiims tai, kas jam svarbu ir naudinga. Deja, amžius ir sugebėjimas planuoti savo ateitį dažnai labai glaudžiai susijęs. Nors budamas 18 buvau įsitikinęs, ko noriu iš mokslo, dabar galvoju, kad realiai nežinojau absoliučiai nieko. Iš savo aukštojo mokslo dabar neturiu jokios naudos, išskyrus naujas pažintis ir daug linksmų vakarų bei sunkių rytų. Kiekvieno žmogaus atvejis matyt skirtingas, bet bent jau aš dabar diktuoju mokslui, ko man reikia, o ne mokslas man. Formavimasis vyksta studento noru, o ne atvirkščiai, kaip daugelis galvoja. Turėdamas savo valią ir viziją jis pasiimtų net ir iš paties trumparegiškiausio diktatoriaus akademijoje pačią naudingiausią patirtį. Aš pats manau, kad man dar labai daug mokslų trūksta, ir juos man gali duoti akademija, nes ten dirba labai įvairių meno sričių specialistai. Tačiau taip pat matau labai daug dalykų, kuriuos norėtųsi pakeisti ar pakoreguoti… Ačiū jiems už nenuosekliąsias studijas!

Tavo iliustracijų technika ganėtinai įdomi, pieši ranka? Ar naudoji kompiuterines programas ir kiek jos tau imponuoja?

Visos naujos technologijos yra naujos galimybės, jos tik praplečia priemonių ratą savo fantazijoms, emocijoms ar išgyvenimams perteikti. Mane asmeniškai žavi ir keturiolikto amžiaus pragaro paveikslas, ir vizualinių efektų prigrūstas kosminis veiksmo filmas.

Pats paišau daugiau ranka, nes turiu daugiau patirties. Bet po truputį tobulinuosi ir skaitmeninės tapybos srityse, bandau perprasti 3D personažų dizainą su ZBrush programa. Dar įdomiau visas šias technikas derinti.

Papasakok apie savo dabartinius darbus, ką veiki, su kokiais projektais tau dirbti įdomiausia?

Daugiausia malonumo patiriu dirbdamas su projektais, kurie suteikia 90 procentų laisvės. Kai pavyzdžiui, turiu visiškai laisvą temą, bet vos vos apribotą baigimo terminą. Arba beveik laisvą temą, ir nenusakomą terminą. Linksmiausia yra tai, kad daugumos tokių projektų vadovas, užsakovas, vykdytojas ir finansuotojas yra vienas žmogus – aš! Dalyvauju renginių Pasaka iš rūsio projektuose. O šiaip tenka prisiliesti prie įvairiausių veiklų – tai ir iliustracijos žurnalams, tapyba, mobilių aplikacijų ar žaidimų dizainas.

Žiūrėdama į tavo personažus matau ganėtinai išskirtinę stilistiką, kai kur atsiskleidžia netgi galima sakyti makabriški motyvai. Kaip gimsta tavo personažai, kaip juos sugalvoji?

Aš manau, jog mano minčių ir patirties meninę išraišką įtakoja mano domėjimasis istorija ir fantastika. Kūrybai įkvepia viduramžių tematika, senovės legendos ar mitai. Piešiant piešinį, dažnai pirminė idėja būna kur kas paprastesnė nei galutinis rezultatas. Tiesiog piešiant kyla begalinis noras sustiprinti ar sutirštinti paveikslo emociją ir vietoj dviejų ragų išpiešiu šešis. Tuo pačiu visada norisi pačiam atrasti ir kitiems parodyti kažką naujo ar nematyto. O šiaip mano personažai tik atrodo makabriški ar pikti. Kokie jie iš tikrųjų, žinau, matyt, tik aš ir jie ir tai mane verčia jaustis gan galingu!

Kaip manai kuo Rytų Europoje, ypač tokioje mažoje valstybėje kaip Lietuva gyvenančio kūrėjo kasdienybė ir aktualijos skiriasi nuo Vakarų Europos kūrėjų?

Išgyvenimų ar temų saviraiškai užtenka ir čia, ir ten. Verkti uždėjus ranką ant kaktos taip pat sėkmingai galima ir prie pintos, ir prie puslitrio. Aišku, dėl skirtingos istorijos, pasaulėžiūros temos kažkiek skiriasi. Didžiausius skirtumus matau rinkos dydyje ir finansinėje padėtyje. Puikių menininkų yra visur, tačiau pas mus nuostabus tapytojas turi tris pirkėjus, o Londone tris tūkstančius. Čia į pagalbą turėtų ateiti internetas, kuris realiai panaikino visas sienas, ir pavertė pasaulį vienu, gan apverstu kiemu.

Kaip manai ar turime savo išskirtinumą? Ar gal atvirkščiai daug kopijuojame?

Nelabai tikiu apibendrinimais, kurie suteikia grupei žmonių tam tikras vienijančias savybes. Čia yra asmenybių klausimas – vienas kopijuoja, kitas ne. Vienas kuria kažką originalaus, kitas kažką praktiškesnio. Ar tai gerai, ar blogai, tegul patys sprendžia. Be to jei jie kopijuodami randa pirkėją, ir pramaitina šeimą, tai ir kopijavimas įgauna neblogų savybių. Aš asmeniškai dedu pastangas sukurti savitą stilių. Nemanau, kad tai jau pasiekiau, bet tikiu, kad artėju. Turime tikrai daug išskirtinių asmenybių, tai jais ir didžiuokimės, o ne kažkokia įsivaizduojama, mūsų šaliai priskiriama neigiamų ar teigiamų savybių visuma.

Iš kur daugiausiai semiesi įkvėpimo kurti kažką naujo?

Kiekvieną dieną tai gali būti vis kitoks dalykas. Keistą įkvėpimą pajaučiu keičiantis metų laikams – iškrentant pirmam sniegui, tirpstant paskutiniam, ir taip toliau. Įkvepia artimi žmonės. Klausau daug muzikos, žiūriu daug filmų, animacijos – tai irgi daro savo. Nesenai labai įdomių patirčių gavau praleidęs nemažai laiko Hubble teleskopo puslapyje, kur sudėtos kai kurios įdomiausios mano gyvenime matytos nuotraukos, kurių joks fotografas nedarė. Domiuosi istorija, ypač Vilniaus, todėl pasivaikščiojimai senamiesčiu visada duoda pilkosioms ląstelems darbo. Stengiuos sekti patikusių man menininkų karjeras. Čia vėlgi labai padeda internetas. O kartais užtenka tiesiog, pavyzdžiui, supykti ant vėluojačio autobuso. Numatau tada gan įdomų personažą pokalbiui su vairuotoju.

Kaip įsivaizduoji save po penkerių metų, jei tai būtų tobulas scenarijus, kur būtum ir ką veiktum?

Norėčiau pilnai gyventi iš savo kūrybos. Norėčiau, kad visi trys (būsimi) mano vaikai galėtų gerai gyventi iš mano kūrybos. Labai norėčiau savo dirbtuvių, kurios būtų lengvai pertvarkomos į linksmybių kambarį. Taip pat tikiuosi išlaikyti ir savo jaunatvišką grožį.

Ačiū!

Gedimino portfolio

Fotografas: Tadas Černiauskas

Sveikas, Tadai, smagu galų gale tave pakalbinti plačiau. Taigi, pirmas klausimas būtų, kąveiki šiuo metu, kuo gyveni, domiesi?

Labas, man taip pat labai džiugu atsakinėti į jūsų klausimus. Paskutiniu metu pasitaikė labai įdomi proga — sukurti baro įvaizdį nuo pavadinimo iki interjero . Tad paskutinis mėnuo praleistas eskizuojant logotipus, paišant interjere ir prižiūrint visą projekto eigą. Daug naujos patirties . Džiugu išties. O šiaip dar vis mėtaus nuo užsakymo iki užsakymo, bet pamažu bręsta reikalas pastovesniam savo verslui. Taip pat domiuosi gatvės menu . O tiksliau tai didelio/ milžiniško formato piešiniais – paveikslais miesto erdvėse. Bandau išsiaiškinti kaip ir iš kur jie gauna lėšų, kaip ir kas tai organizuoja.

Paskutinį kartą daugiau bendravome, kai dar tik baiginėjai studijas, ieškojai savęs ir srities, kur geriausiai pritaikyti savo gabumus. Praėjo beveik du metai, ar gali pasakyti, kas pasikeitė? Ar pavyko atrasti tai, ko ieškojai, save realizuoti?

Sritis daugiau mane rado, nei aš ją. Labiausiai džiugina piešiniai ant sienų bei interjerų kūrimas. Yra ir daugiau norų, tik kolkas jiems kloju pamatus ir statau laiptus. Iškart į viršunę neužlipsi bet svarbu judėti. Kas pasikeite po akademijos baigimo? Na, kaip baiginėjau, buvau pilnas entuziazmo. Kūriau didžiulius piešinius ant sienų, galvojau, planavau, ko reikia žmonėms, ką menas duoda ir pan. Gyvenau giliomis ir prasmingomis idėjomis. Tačiau, po akademijos baigimo buvau įmestas į tikresnį gyvenimą. Kai tėvai jau nebeišlaiko, ir pačiam tenka stotis ant kojų. Taigi, reikėjo dirbti, ir tos visos jautrios idėjos apie meną žlugo kuriam laikui, iš meno nemokėjau pragyventi. Akademijoje mus mokė kurti menus, bet nemokė, kaip iš tų menų pragyventi realiame gyvenime. Tad nuo baigimo aš dar vis mokinuosi ir derinu darbą ir menus. Dabar esu daug ramesnis ir laimingesnis, nes, tik per asmeninę patirtį, — pradedu atrasti. Bei supratau, jog svajonės pildosi jei tik pakankamai ilgai jų nepamiršti ir vis skiri joms dėmesį, savo energiją.

Kaip tau atrodo, kuo skiriasi jauno kūrėjo darbas Rytų Europoje nuo Vakarų Europos?

Skiriasi kuo? Rytų Europos kūrėjo daugiausia bus liūdnesni kūriniai, pilkesni ir daugiau suvaržyti ir depresyvūs. Nors, kita vertus, jie gali būti ir daug ramesni, tikresni, gilesni, iš esmės prasmingesni, nei Vakarų daugybė ir paviršutiniškumas. Bendrai tokias tendencijas matau. Su begalybe išimčių ; )

Kaip manai, ar esame kažkuo išskirtiniai? Ar gal atvirkščiai, tiesiog daug kopijuojame?

Kiekvienas menininkas skiriasi, kiekvienas išskirtinis. Visi tam tikram lygmenyje kopijuojame, bet toli gražu ne visus galima pavadinti menininkais. Svarbu, kur tas kopijavimas nuveda.

Žinome, jog anksčiau tarsi laviravai ant smulkiosios grafikos, gatvės meno bei dekoravimo ribų, ar vis dar naudoji skirtingas technikas ir išraiškas, ar galima sakyti, kad pasirinkai kažkuriąvieną techniką/sritį, kuri tau artimiausia?

Vis dar laviruoju. Gyvenimui užsidirbu per sienų dekoravimą. Bet širdis linksta link gatvės meno ir didžiulių piešinių/ paveikslų mieste.

Girdėjome, jog šiuo metu tau taip pat netrūksta komercinių užsakymų — ar sunku suderinti asmeninius norus ir kūrybinius užmojus su darbu? Ar turi kokių įdomių projektų, ties kuriais paskutiniu metu dirbi?

Kaip ir pradžioje pasakojau, dirbu su baro interjeru, tad šis darbas įdomus ir turtingas. Turtingas tiek ir meno prasme, kurybos, tiek ir finansiskai nesiskundžiu. Bendrai, užsakymų visad yra, nors galėtų padėtis ir kiek stabilesnė tapti. Visgi svajoju apie vieną didžiulį kūrybinį socialinį gatvės meno projektą. Galbūt čia padėtų ir Jūsų paminėta svetainė kickstarter.com, kaip galimas paramos šaltinis. Noriu suorganizuoti didelio mąstelio piešinių ant sienos judėjimą po Lietuvos miestelius ir miestus. Realiai įgyvendinti didžiulius piešinius, net tik Vilniuje, Kaune ar Klaipėdoje. Bet taip pat pernešti menus ir į mažesnius miestelius. Pradėti gaivinti viešąjį meną, prieinamą visiems ir nemokamai. Ieškau bendraminčių ir galimybių tai atlikti.

Iš kur semiesi įkvėpimo, kas tau daro didžiausią įtaką?

Iš kitų žmonių kūrybos ir energijos. Bet didžiausias įkvėpimas yra realizuoti save. Nes kai save realizuoji, tampi be galo laimingas ir ramus.

Daugelį kamuojame klausimu apie technologijas, norėtume jį užduoti ir tau. Kaip pakomentuotum naujųjų technologijų, interneto ir visų kitų naujų tendencijų įtaką savo kūrybai bei gyvenimui? Ar tai tau svarbu, ar galbūt nesi didelis technologijų entuziastas?

Intenetas daro didžiulę įtaką man. Jeigu jo nebūtų, nebūčiau susidomėjęs vizualiuoju menu, juk per internetą pamatęs piešinius ant sienų ir nusprendžiau stoti į akademiją. Ir dabar dažnai jis man padeda. Nors… dažnai ir stipriai trukdo. Iš ties, tai puikus įrankis, bet su juo reikia būti atsargiam. Internetas ant kiek paskatino kūrybą pradžioje, ant tiek dabar ją vis naikina. Ta prasme, kad kurdamas kažką savo tampi labai priekabus, dažnai pradedi ir kopijuoti pats to nejusdamas, o vėliau supranti, jog čia kopija, jog tai ne tavo mintis. Žodziu, reikia laikyti aiškią ribą tarp savęs ir to masinio minčių ir informacijos šaltinio. Jeigu jam pasiduodu – savo minčių nebesugaudau. Išties nesu fanas technologijų. Nors matau vis didejančią technologijų įtaką žmonėms. Painokas dalykėlis.

Dar vienas klausimas apie tarpdiscipliniškumą, kuris, panašu, tampa šių dienų kūrybinių industrijų varikliu. Kiek tau svarbus tarpdiscipliniškumas ir kiek su juo susiduri?

Žinau, kad tai svarbu, taip daug kas sako. Bet savoje kūryboje to mažai naudoju. Bet gal vertėtų… Kartais nesinori mėtytis, na suprantat, kaip liaudis sako, “devyni darbai, o dešimtas badas”. Noris būti savo srities profesionalu.

Jeigu reikėtų apibūdinti utopišką svajonę, kur norėtum save matyti po penkerių metų? Ką veiktum ir kokiomis idėjomis gyventum?

Hmm.. puikus klausimas. Bet išties to negalėčiau atsakyti. Po to ims ir išsipildys dar : ). Išties manau, kad tokie planai į priekį, jeigu tikrai tiksliai žinai ir matai ko nori ‚tai didelis džiaugsmas ir tai tikrai pildosi. Pasąmonės lygmenyje užsikoduoja. Svarbu žinoti ko norėti . Tad ta proga aš dar pamąstysiu : )

Ačiū ; )

Parengė Edvinas Grinkevičius ir Vaiva Koveraitė

Kaip jau minėjome anksčiau Meno Duobė pradedama Kūrybiškumo Kiosko projektą siekė ne tik pristatyti jaunus kūrėjus platesnei auditorijai tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų, bet ir suteikti galimybę jiems susipažinti tarpusavyje, kartu kurti, eksperimentuoti, derinti skirtingus įgūdžius bei medijas ir žinoma praplėsti savo akiratį. Vienas mūsų tikslų, kurį pradėjome įgyvendinti baigę pirmąjį projekto etapą yra pagalba kūrėjams užmegzti kontaktus bei dalyvauti tarptautinėse dirbtuvėse, parodose ir seminaruose. Pirmasis toks seminaras įvyko Olandijoje. Į šį seminarą mūsų komanda tikslingai atrinko skirtingo amžiaus bei patirties kūrėjus, gyvenančius skirtinguose Lietuvos miestuose bei dar nepažįstamus tarpusavyje. Dirbtuvių tikslas buvo kurti ir ieškoti įvairių kūrybiškų sprendimų performanso ir naujųjų medijų srityse, daug dėmesio skiriant asmeninėms paieškoms, mokymosi žaidžiant ir darant procesui bei aktyviam bendravimui su kitais dalyviais. Kaip gi visa ši kelionė ir patirtis sekėsi atrinktiems kūrėjams, siūlome paskaityti jų atsiliepime.

„Wonderous stories – from Xenophobia to Amazement“ – tokia pagrindinė tarptautinio, 8 skirtingų Europos šalių menininkus bendradarbiauti sukvietusio projekto žinutė. „Meno Duobė“, projekto partnerė Lietuvoje, atrinko penkis dalyvius, kurie vasario 10–24 dienomis kūrė Omeno mieste (Olandija) ir kartu su kitais projekto dalyviais galutinį savo kūrybinės praktikos rezultatą — tarpdisciplininio meno performansą — pristatė „Plein“ teatre Amsterdame. Pasitelkiant skirtingas meno formas projektu buvo siekiama kvestionuoti ksenofobiją kaip baimę to, kas reta, neįprasta, keista. Į projektą buvo atrinkti dalyviai iš 9 skirtingų Europos valstybių.

Projekto meninis direktorius Andrew Hannes

Norėjau, kad projekto dalyviai išeitų už savo komforto zonos ribų, išgyventų naujas patirtis, dalintųsi istorijomis ir atrastų naujas komunikacijos formas, netikėtus būdus kūrybiškumui skleistis. Mano tikslas buvo sukurti erdvę, kurioje galėtų komunikuoti skirtingų meno sričių, kultūrų, tautybių žmonės, erdvę, kur šie žmonės galėtų žengti žingsnį į priekį, atrasti save tokius, kokių nepažinojo ar nesitikėjo sutikti. Manau, ši provokacija pasiteisino!” –  Andrew Hannes.

Dalyvių koliažas.

Greta Liekytė, 19 m., sritys: grafika, iliustracija, fotografija, rankų darbo knygos.

Ekspromtinės kelionės laukais ieškant bažnyčios keisčiausiame kampelyje, netikėti vakarėliai, kuriuose žmonės imituoja gorilų bei gyvačių kovas, vėlyvi “tripai” po miestą (tiksliau — kaimą) ieškant gyventojų ir klausiant apie jų didžiausias nelaimes gyvenime bei „kasnaktės“ užduotys su vis nauja grupe, kuri išrenkama pagal mėgstamus televizijos serialus, pirmą vardo raidę arba ūgį — visa tai su laiku tapo kasdienybe. Reziumė — visas projektas buvo didžiulis iššūkis tiek mano asmenybei, tiek mano lietuviškai tipiškam požiūriui į kūrybą, — Greta Liekytė

Fotografas Staring at Sun Latvis

Eglė Shaltmira, 23 m., sritys: iliustracija, body-art, komiksai, animacija.

Atvykus į Olandiją, Omeną, nuo pirmų akimirkų mus pasitiko gana griežtai sudaryta darbotvarkė, nuolatiniai privalomi visų narių susirinkimai, paskaitos, nuolatinės užduotys besikeičiančiose grupėse. Laisvai pasirenkamomis išraiškos priemonėmis kasdien kūrėme socialines problemas apsvarstančius ir atvaizduojančius kūrinius. Toliau sekė kūrybinių dirbtuvių dienos, kurių metu kiekvienas norintis projekto dalyvis galėjo pristatyti jam aktualius užsiėmimus. Esu patenkinta, nes suorganizavau COMIXPHOBIA – komiksų dirbtuves, į kurias pasikviečiau savo kolegą, olandą menininką Marcel Ruijters, — Eglė Shaltmira

Edvinas Grinkevičius, 23 m., sritys: audiovizualiniai menai, poezija/tekstai.

Dviejų savaičių kūrybinė utopija, socialinis eksperimentas, kelionė į savo atspindį veidrodyje. Tvin Pyksas su batutu galiniame kieme, — Edvinas Grinkevičius

Donara Manukian, 24m., sritys: tapyba, fotografija, tarpdisciplininiai menai.

Pats pirmas įspūdis yra atvirkštinė proporcija to, ką išsivežiau iš projekto. O pirmą dieną svaičiojau apie tai, kad pakliuvom į religinę sektą, — Donara Manukian.

Vaiva Kovieraitė, 26 m., sritis: grafika

Nuo kažko, ko niekaip negalėtum pavadinti menu, kad ir kaip stipriai stengtumeisi su tokiu apibrėžimu susieti, iki šiuolaikinių, vien koncepcija ar išskirtinai vizualumu besiremiančių, drąsių meno užmojų – tokia kūrybinė amplitudė vyravo projekto metu. Po pirmųjų keleto dienų ir pastovių frazės „Don‘t forget to drink enough water“ kartojimų, supratau, kad gerti vandenį kiekvienam individui yra gyvybiškai, o gal net ir kūrybiškai būtina, — Vaiva Kovieraitė

Projekto metu vyko daug skirtingų kūrybinių dirbtuvių: nuo dokumentinio teatro, balso lavinimo, šiuolaikinio šokio iki fotografijos, video meno, komiksų piešimo ir kt. Kiekvienas dalyvis galėjo surasti bent po kelis jį dominusius užsiėmimus. Taip pat kiekvienas dalyvis galėjo organizuoti kūrybines dirbtuves ir pasidalinti savo kompetencijomis su kitais. Plačiau pristatysime keleto kūrybinių dirbtuvių rezultatus.

Donara Manukian pristatė pinhole fotografijos kūrybines dirbtuves

Pasirinkau pinhole tematiką, kuri nėra labai populiari, tačiau leidžia prisiminti senus camera — obscuros laikus, bei pažvelgti į fotografiją dar kitu kampu. Galimybė pačiam susikonstruoti fotoaparatą iš popieriaus ir dar gauti rezultatus buvo naujiena bei tam tikras iššūkis daugeliui dalyvių. Juolab dar viena puiki galimybė atsipalaiduoti, pažaisti bei išmokti kažko naujo, — Donara Manukian.

Eglė Shaltmira suorganizavo komiksų piešimo dirbtuves COMIXPHOBIA

Eglė Shaltmira: Dirbtuvių idėja kilo iš noro sujungti projekto tematiką su komikso žanru, pati tai įvardinau kaip dirbtuves padedančias nugalėti komiksų piešimo baimę. Žinoma, neatmetant ironiško požiūrio į kūrybą. Tiek aš, tiek Marcel turi skirtingas komiksų kūrimo strategijas. Pavyzdžiui, jis niekada nenaudoja savo asmeninės patirties ar įvykių kuriant komiksų scenarijų, o aš dažnai kažkokius kasdienybės įvykius interpretuoju ar detales panaudoju kuriant visą istoriją. Komiksų dirbtuvių metu dalyviai buvo pakviesti atsipalaiduoti ir tiesiog išlieti popieriuje savo mintis, suvesti visa į vizualinį pavidalą ir iš tikrųjų pavyko išgauti įdomių rezultatų. Netgi iš nežinojimo, nuo ko pradėti, gimsta netikėtos variacijos, tokios kaip:

–I don’t know what to draw, this is an apple.

–Is this some kind of joke?“

Finalinis projekto performansas taip pati buvo kuriamas projekto dalyviams susiskirsčius į komandas. Kiekviena komanda pristatė 10–15 minučių tarpdisciplininį vyksmą ksenofobijos tema. Režisieriaus Andrew Hannes ir choreografės Jasmine Ellis pagalba pristatyti epizodai buvo sujungti į vieną bendrą darinį. Finalinis performansas pristatytas Omeno mieste bei „Plein“ teatre Amsterdame. Plačiau pristatysime keletą performanso epizodų.

Paint // Wash

Eglė Shaltmira: Olandijoje įvyko pirmieji mano gyvi pasirodymai, kurių metu piešiau ant savo odos. Performansai vyko taip pat jungiant judesį, muziką, vizualizacijas. Įdomiausia gyvame performanse man yra galėjimas apjungti skirtingas medijas, real-time veiksmas, pats piešimas – tai grafika ant odos, ženkliškumas, simbolių apjungimas, tam tikros žinios nešimas. Šio performanso tema buvo žymės-etiketės, kurios klijuojamos skirtingiems žmonėms, ir koks yra asmeninins žmogaus santykis su tuo, su jausmu, kai tau priskiriama tam tikra kategorija. Panika ar susitaikymas.

The Deamon

Ludmyla Derkach: Šokis man yra jausmas, todėl šiame šokyje įkūnijau baimę, stengiausi parodyti kuo skirtingesnį jos veidą, tačiau nesiekiau išgąsdinti ar sukelti baimės tiesiogiai. Tai du skirtingi dalykai. Kai šoku atsiduriu kitoje dimensijoje, prarandu laiko suvokimą ir racionalų protą, leidžiu kūnui kalbėti.

Edvinas Grinkevičius: Vizualizuoti šokiui pasirinkau kiek kontraversišką bažnyčios skliauto įvaizdį, kuris priklausomai nuo žiūrinčiojo gali bauginti, raminti arba trikdyti. Kartu tai gali būti replika katalikybei kaip ksenofobiją puoselėjančiai religijos krypčiai. Naudodamas siluetus išnyrančius tarsi 25-ame kadre, siekiau trikdyti žiūrovą, skatinti įsiklausyti giliau, perskaityti šokio, vaido ir muzikos (kompozitorius Patris Židelevičius) transliuojamas vibracijas.

Art>Body>Projection

Vaiva Kovieraitė: Nesiekiu pavaizduoti ar įamžinti konkrečių žmonių, asmenybių, asmeninių ar viešai pripažįstamų herojų, individų, tiesiog bandau vizualizuoti to momento savąjį vidinį “aš”. Gražus, šlykštus, apsiseilėjęs, pasenęs ar susiraukšlėjęs kaip supuvęs granatas ar suvytęs burokas atrodytų akimirkos vidinis asmuo, leidžiu jam gimti popieriaus lape. Kūrybos procesas — tai savistabos, introspekcijos, sąmonės būsenų ir procesų stebėjimas. Kiekvienu portretu atrandi kažką tokio, ko anksčiau nežinojai esant tavyje. Kaskart gimstant naujajam vidiniam “aš” išmoksti tai, ko prieš tai nemokėjai. Ir turbūt su kiekvienu mano jau anksčiau aprašytu kūrybiniu procesu atsiveri vis naujai ir kitokiai būsimai sekai, tau nežinomai, neapčiuopiamai akimi ir nenuspėjamai iki tol, kol ji nepasirodo vizualiu pavidalu.

The ropes

Vaiva Kovieraitė: Tai individo (kitataučio, kitos rasės, spalvos, kitokių pažiūrų ir/ar religijos, ir/ar seksualinių pažiūrų) bandymas integruotis į bendrą masę – visuomenę, kuri suvaržyta stereotipų, įvairiausių galima/negalima, normalu/nenormalu ir „supančiota virvėmis“. Individas kvestionuoja save ir užduoda lyg ir šekspyriškąjį klausimą – būti visuomenės dalimi ar išlikti savimi. Projekcijoje naudota animacija, kurioje į mano sukurtą grafiką integruotos nuotraukos, plaukia muzikos ir šokio tempu.

Kūrybinių dirbtuvių pradžioje lietuvių komanda buvo labai vieninga (tokia ji išliko ir iki šiol), nors ganėtinai skeptiška workshop‘o eigai. Daugelis iš mūsų atvyko su intencijomis pademonstruoti savo meninius gebėjimus ir nesugebėjimus bei pašniukštinėti susirinkusiųjų kūrybiniuose labirintuose, todėl užsiiminėti meno terapijomis ar filosofuoti „kaip nulupti bananą“ lygmenyje nelabai norėjo. Tačiau kuo toliau, tuo mažiau dalykų atrodė bereikšmiai ir vis daugiau kūrybinės laisvės, entuziazmo ir proveržio radosi. Kuo giliau kasėm, tuo gražiau atrodė.

Vieni dalyviai į viską stengėsi pažvelgti su ironija ir humoro prieskoniu, kiti – visą kūrybinį procesą priėmė kaip didžiausios šlovės galimybę. Būta ir tokių, kurių požiūris po tam tikro sukurtų assignment‘ų kiekio ir Olde Vechte teritorijoje praleistų valandų skaičiaus, radikaliai keitėsi. Neveltui kūrybinių dirbtuvių pavadinime slepiasi ganėtinai skirtingi žodžiai. Neabejoju, jog per tas 15 dienų didelė dalis dalyvių nuėjo piligrimiškai kūrybišką kelią – nuo ksenofobijos iki nuostabos.

Artimiausiu metu atrinkti Meno Duobės kūrėjai bei savanoriai vyks į dirbtuves Italijoje, Prancūzijoje bei Rumunijoje.

Nuotraukos Ugniaus Ratniko

Sveikas, Ugniau, smagu su tavimi susipažinti artimiau, taigi pirmasis klausimas, žinome, jog dirbi su įvairiomis technikomis, gal gali papasakoti apie tai plačiau? Nuo ko pradėjai, kaip keliavai pirmyn ir ar turi mėgiamiausią?

Nuo ko pradėjau?

Pamenu save kokiu trijų metukų, mane guldo mūsų namų salone, vasara šilta, ką tik dažytos sienos, o miegelis neima… imu pieštuką ir pradedu. Marginu sienas brūkšniais , linijom, suteikiu joms erdvę, horizontą. Taip ir pradėjau. Baigus šešias klases, mama nutarė, kad man laikas eit į dailės mokyklą. Pamenu tą vasaros rytą, kai įtempęs jėgas stengiausi pramigt dailės egzaminą — nenorėjau jokių egzaminų, jokios dailės. Paskambino klasioko mama ir klausia, ar Ugnius eina? Op iš lovos, eina. Keturi metai, kupeta tokių blankių blankių, melancholiškų piešinėlių ir dar blankesnių akvarelių. Išėjau „akademinę” programą vaikams.

Ir ką? Ogi nieko. Kai tapau pilnametis, kai mečiau mokslus, kai jau kelis mėnesius dirbau teatre butaforu, vieną tamsų sausio pabaigos vakarą, kai už lango pustė, o radiatorius maloniai šildė kojas, kai jutaus toks vienišas bestovys ant beribio pasaulio slenksčio, pasiėmiau kartoniuką 25/35, aliejinių dažų ir vėl pradėjau. Gavosi toks paveiksliukas — žmogelis „nutrūkęs“ ant baro (teatro baro), o šalia nugertas kavos puodelis. Taip kažkas man tą kart pakuždėjo: „ TU GALI“. Pradėjau tapyt, paišyt, rašyt, kurt garsus. Tokia pradžia, vėliau keli metai gyvenimo Vokietijoj, statyboms skirtas popierius, buitiniai akriliniai dažai, potėpis, besiplečiantis formatas. Tapiau. Tapiau, tapiau, tapiau, kol sulaukęs 27m. įstojau studijuot grafiką. Kodėl įstojau? Kodėl grafiką? Šiaip sau, taip pasuko kelias tą vasarą. Tais metais pradedu žaist su fotografija, braižyt — paišyt negatyvus, transformuot vaizdą, keist realybę. Antram kurse papildomo piešimo dėka atrandu liniją, sausos adatos techniką, grafiką.

Tai tokios istorijos su tom technikom.

Šiandien drąsiai naudoju tai, kas padeda vystyti mintis, jutimus, foto, video, piešinys, žodis, viskas gerai.

Tapau dirbtuvėj ir drobę įtrinu smilkalų pelenais, nes jie … kažkaip po ranka . Viskas taip asmeniška, taip jautru.

Mus sužavėjo tavo iliustracijų serijos, kuriose dominuoja įvairūs ir labai charakteringi personažai. Kaip juos sugalvoji? Ar jie turi istoriją, ar popieriaus lape atsiranda tiesiai iš tavo minties?

Istorijos. Kai buvau visai mažytis ir ėjau į vaikų darželį, mano mėgstamiausias užsiėmimas buvo ne žaisti kaladėlėm ar mašinas stumdyt (neminint fizinio parengimo, kuris man buvo tikra kančia, nes nemokėjau užsirišt bato, o tai kėlė begalę nepatogumų). Taigi, man labiausiai patiko pasakot istorijas. Visokias. Prisifantazuodavau sočiai. Kartą pas mane į namus atėjo darželiečiai pažiūrėt dinozauro, kuri laikiau namie, tik gaila, kad tuomet jis buvo išvežtas į kaimą pas bobutę. Pasakojau pasakas. Sodindavo prieš visą grupę ir sek. O vėliau tiek išpopuliarėjau, kad net vesdavo į kitas grupes. Taigi, pasakos.

Personažai? Jie randas, kartais ateina patys, tarsi susikuria, kartais juos sutinku gatvėj, visur . Kai tik įsižiūriu į žmones, nesvarbu kur, kavinėj, žurnale, kine, randas personažai, randas istorijos.

Pridedu kelias istorijas.

6000 minčių

Kartą, 2005 viešpaties metais aš (aš, tai…ir vėl tas aššš) užsidaręs namie dvi savaites, stumdžiau po kambarius 6000 spalvotų porolono kubelių. Tai turėjo vaizduoti mūsų kasdienio mąstymo procesą. Kažkur perskaičiau, kad kažkas atlikinėjo tyrimus ir „įrodė“, kad mūsų galvose nuolat sukas 6000 tų pačių niekam nenaudingų minčių apie ką „valgyti, sex, keliones, nedraugus“ ir t.t. Tai mes ir nešiojam galvose tą mišinį diena iš dienos. Tai ir bandžiau pavaizduot stumdydamas tuos kubelius. Stumdžiau stumdžiau, vaizdavau vaizdavau, fotografavau, filmavau– au au. Besibaigiant antrai savaitei mano, tuo metu šešiametė dukra, paklausė : „Tėti, kodėl visi eina į darbą, o tu stumdai kempines?“. Spėkit, ką jai atsakiau? Viskas. Istorijos pabaiga.

Mičigano švyturys porinėm dienom

Mičigano ežero švyturys. Eidavau kas vakarą apie 11.30 PM prie to švyturio. Jis stovėjo molo gale, molas buvo sušalusiam Mičigano ežere, ežeras prigludęs prie Rogers parko (toks rajono pavadinimas, jame gyvena 154 tautybių žmones) ir visa tai vyko Čikagoj, Jungtinėse valstijose 2008 gūdžią žiemą. Eidavau prie švyturio kasnakt ir pasislėpęs už jo grodavau tokiu eskimų instrumentėliu bauuuuu bauuuuuu. Sušalęs ežeras, miesto gaudesys, niekad nemiegantis lėktuvų dangus ir į visatą kylantis beuuuu beuuuuu. Tai truko du mėnesius. Po to galvojau ką nors primeluot, išsukt kokių sistemų, pasikartojimų, koncepcijų, užburt visus, padaryt men… Viso to nebedarysiu. Du mėnesius kasnakt virš Mičigano sklido tik mano tas beuuuu beuuu, ar vien todėl neverta susimastyt kas čia dabar daros?

(Du mėnesius tapiau laiptinėj ant atsarginių laiptų. Paroda paskutinę dieną neįvyko. Visą laiką temperatūra buvo apie –20 C )

Laikas ir datos

Gana senai pastebėjau, kad kartais laikrodis lyg kažką sako, šifruoja, koduoja . Skaičiukai op ir susiderina, op ir vėl. Buvau prikūręs visokių sistemų, pvz. 23:32 — tai veidrodis, kažkas man sako — VEIDRODIS. Ką tai reiškia? Oi, atleiskit, brangūs ponai… Nežinau. Būna kitaip, 12:34– tai EIGA, postūmis, laiptai, 22:22 — pusiausvyra, darna… o dar pasikartojimų dažnis, ritmas, schema, ornamentas, oratorija… aplinkybės, kuriomis tai „rodosi“… galinga. Tuos visus skaičiukus pradėjau fiksuot 2004 05 21 niekuo neypatingą (nuostabią) dieną ir tai darau iki šiandien. Esu užregistravęs 14074 „pasirodymus“ iki dabar . Dabar, tai 2010 11 25 7:17 PM (kažkas kompiuterio laiką amerikonišku pavertė).

Kartais lyg kažkas pakužda į ausį, kad niekas nevyksta šiaip sau, kad esi begalinės sistemos dalis, kad viskas turi prasmę, kad už suvokimo ribų tvyro begalybė ir kad VISKAS YRA GERAI, viskas susiję su viskuo laike, erdvėje, šiapus ir anapus.

Tada šypsais, tari ačiū ir toliau gyveni pilnas nuostabos.

Tų skaičiukų pasekoje randasi 22:22.

Žinome, jog greta asmeninės kūrybos, dar ir mokytojauji, padedi kitiems atrasti kūrybiškumą, gal gali papasakoti apie tai plačiau? Ar susiduri su kokiais sunkumais ar pavyksta viską suderinti?

Taip . Teko dėstyt įvairiose mokyklose, vest būrelius, dailės studijas. Ką galiu apie tai pasakyt? Smagu. Smagu dalintis. Vaikai (ir ne tik vaikai), žmonės, yra GĖRIS, kokios problemos? Formalumai, formalizmas. Tik tai. O mokinių turėjau įvairių, jauniausiai buvo dar net ne keturi, o vyriausiam gerokai virš šešiasdešimt. Vaikai labai kūrybingi, atviri, spontaniški ir džiugūs, o suaugėliai… jie piešia, užsimiršta, atsileidžia, nebėra raukšlių ant kaktos ir… netgi šypsos vienas kitam, taip nuoširdžiai… tampa vaikais.

Šiuo metu Kelmės meno mokykloj turiu kelias pamokas. Ten yra vienas mokinukas, Justinas M. Vien jau dėl to vaiko verta ten nuvažiuot karts nuo karto. Įdedu jo piešinį TRYS KARALIAI (7 metukai)

Jėga vaikai! Justinas M.

Gyveni ir kuri Šiauliuose, taip pat kiek žinome didžiąją savo gyvenimo dalį praleidai būtent Lietuvoje, gal galėtum pakomentuoti, kuo tavo manymu kūrybos sritis posocialistinėse valstybėse, kaip Lietuva, skiriasi nuo išsivysčiusių kapitalistinių valstybių? Ar esame kitokie?

Kad buvom kitokie, tai jau tikrai. Ar esam? Tai klausimas.

Gyventi, kurti teko įvairiose vietose. Lindėjau Vokietijoj mažuose kambarėliuos, paišiau ant kartono dėžių nuo žuvies mažoj saloj ant poliarinio rato, turėjau įsikūręs dirbtuvę ant atsarginių laiptų Čikagoj. Gyvenau įvairiai, kūriau įvairiai ir tik dvasios lėmė, kad parodas dažniausiai rengiau Šiauliuos. Čia gal toks pirmykštis instinktas bastytis visur, bet galų gale grįžt prie laužo? Laužo –pasaulio ašies.

Kuo skyrėmės? Pamenu, buvau aštuonerių ar kažkiek tiek, kai mano kaimynas skulptorius V.Kunickas, apsipykęs su žmona metė iššūkį Brežnevui ir sovietų imperijai. Tuo metu vyko 27 partijos suvažiavimas, o jis pasidirbino plakatą „ AR NORS VIENAS KOMUNISTAS GALI UŽJAUSTI VARGŠĄ DAILININKĄ?“ ir pražygiavo Aušros alėja net kokius 300m. Tada ji sučiupo, surišo ir išvežė į psichiatrinę ligoninę. Ten jį kiek palaikė ir patyliukais skyrė vieno kambario butą, kad daugiau netriukšmautų. Suvažiavimas vyko toliau, Brežnevas bandė šypsotis, senelis… Kai tai vyko, vakare mano tėvas pasislėpęs klausėsi radijo (su visais triukšmais ir trukdžiais), klausė Amerikos balso, per jį pranešė apie įvykį Saulės miete. Slaptas pasaulis. Ryšiai. Kaimynai niekad nerakindavo durų…

Čia vienas iš tų keistų – ekscentriškų to meto epizodų. Yra ir kitų. Vienas tapytojas naktį su savo gauruotais kailinukais buvo prišalęs kapinėse, kitam staigiai turėjo suteikt profesoriaus vardą, nes kažkoks lietuvaičių emigrantas milijonierius nupirko jo darbelį ir įtaisė į muziejų. Pamenu įvyki, kai vienas įkaušęs menininkas lipo į antrą aukštą lietvamzdžiu, grasindamas ištaškyti ten esančius-švenčiančius kolegas ir kaip tas antras aukštas tampa apgulta tvirtove. O kur dar muštynės miesto galerijoje, kuri buvo pastatyta kaip namų valdyba, vadinas, slaptai panaudojant lėšas ne pagal paskirtį.

Menai — kas groja, tai iškabina darbus kavinėj, taip tyliai, pašnekesiai prirūkytose dirbtuvėse, slaptai, maži kambariukai soc. realizmo šešėly, slaptos draugijos, slaptas menas.

Ta keista pasakų šalis, bendruomenė, menai, nykštukai ir kitokie pakampėse krebždantys MONAI, o virš visko skriejantis sputnikas su taika ir ramumą pasauliui nešančia Gagarino šypsena…

Noriu įdėti vieną istoriją, kuri atspindi devyniasdešimtuosius.

PIP (post industrial paradise)

1991 liepa. Vasara. Rokiškis. Trečia mano draugo Moškaus vestuvių diena. Mes silpni, labai silpni, tokie nejudrūs, pavargę. Drybsom ant sofos ir klausom senų “mėlynų” plastiko plokštelių. Viena prasideda tokiu pip, pip, pip………ir didingas balsas rusiškai paaiškina, kad tai „šnekta“ pirmo apie žemę skrendančio “sputniko” ( liet. palydovo). Štai ką pranešė žmonijai… pirmas palydovas. Žinia — pipipip. Atsirado dangaus ryšys su žeme.

Mus, pavargusius, tai įkvėpė.

Mus, tai mane (xxx), Moškų (xxx) ir ST (xxx). (Čia, kiek pasvarstęs, pavardes nutryniau ir parašiau xxx. Pavardės riboja — konkretizuoja ir pririša, o procesai — eigos vis vyksta ir vyksta, be galo, be krašto ir nei pradžios tam, anei pabaigos. Ir jei tas “aš” visad tik kažko tai dalis, tai ir manau daugiau atkreipt dėmesį į kūrybos vyksmą, o ne į tą vis kartojamą pavargusį ašš, aššš ‚aššš.….….….….. t.t.)

Priešistorė

1989 mečiau mokslus. Dirbu teatre. Butaforija. Ruduo. Žiema. Niūru. Ilgu. Paklausiu savęs, o kas toliau? Ką veikiu šioj planetoj? Kas čia dedas, iš tikro?

Pradedu tapyt. 1990 susitinkam su Moškum. Mes lankėm tą pačią mokyklą, augom tam pačiam rajone. Susipažįstam. Jis dirba teatre, vaikšto po sceną, skaito, geria, šneka. Jis turi …šviesos, atmieštos chuliganiška praeitim. Labai jau jis gyvas. Jis tapo mažam kambarėly.

ST mano draugelis. Klasiokas. Keistas. Pilnas poezijos, kraštutinumų, autistiškai įlindęs į savo pasaulį, iš kurio iššoka… taip jis šoka savo niekam nematomą šokį. Jis tapo naktim. Virtuvėj. Gatvėj po jo langu šviečia oranžinis žibintas.

Mūsų bendravimas buvo idėjų makalavimas — miksavimas, kūryba — rėkimas, įsibėgėjimas ir tylios paieškos mažose dėžutėse… Eskimų pasakos, Kopolos apokalipsė, Bahavad–gita, The Residents, afrika — azija — indėnai — pankai, Joy division, K. Vonegutas…

Keisti religinio — mistinio – technolioginio burtininkavimo mixai su liaudies pasakų ir gatvės istorijų priemaišom.

Kai aiškiai girdi pasaulį bylojant, siunčiant koduotą informaciją kinų, muzikos, žodžių nuotrupų pavidalu. Gentinė sąranga daugiabučių kontekste. Nesibaigiančios istorijos, pasakojimai… kažkas pirmykščio… iki užrašyto žodžio. Legendų pasaulis tarp muzikos kolonėlių. Tapyba. Menas?

Menas — tai ryšys, kontaktas. Kontaktinė veiklikė. Ėjimas anapus. Anapus ko? Tiesiog anapus. Tas suvokimas bendrumo, poveikio, slapto apaštalavimo, to, ką po daugelio metų radau kartūzų reguloj… Tai buvo kelio paieška ir radimas, kai visa aplinka prabyla. Radimas to, kad visas pasaulis turi dvasią ir pats yra dvasia.

Eterinis Dievas — televizijos ekranai, „factory“ citrininėj erdvėj, iš kamino kylantys debesys-balionai “išėjusiųjų ”, lėktuvai-dvasios, IŠĖJIMAS, ledaburitų pasaulis, suvokimo burbulas, burkifanai, anapus …vienišas žmogus vienišam kambary palaiko kontaktą, dėl ko, gal būt, visa tai ir yra..

Rezidentai groja okey okey okeeeeeyyy okeeeeeeeyyyy

Naktys.

Dvylikaukštis . 6 aukštas. Mažas kambarėlis, prislopinta šviesa, drobės, batukai priklijuoti ant sienos.

Kartą ėjom už miesto, žiemą, į laukus . Ieškojom absoliučios tamsos. Fotografavom dvasias. Grįždami klausėm aukštos įtampos elektros laidų.

Žagarėj mažam namuke kūrenom krosnį, kirtom bulkas su ryžiais, uogiene ir tapėm nuo ryto lig vakaro.

Pirma paroda 91-ųjų vasarą Šiaulių kultūros centre . Tik vaizdiniai be autorių ir autorystės.

Sapninis laikas, pilnas nerangių senos bobutės burtų ir tas begalinis dangus virš galvos…

Vidurnakčio kaubojus, Žalioji kobra, Laura Anderson — smuiko gergždimas, dubuo aguonų miego…

Taip gimė PIP. Mes kūrėm šį manifestą Moškaus kambariuke . Tuo metu (tą dieną) vyko pučas Maskvoje. Mes baigėm manifestą. Pučas žlugo.

Epilogas

Moškus mirė nelaimingo atsitikimo metu 1991 10 02. Nukrito nuo penkiaaukščio namo stogo ir užsimušė.

Kitų metų pavasarį aš ir ST išlėkėm į “Europą” ir porą metų klajojom Vokietijos “mažuose kambarėliuos”.

Pip įtakoje 2000 radosi BO gallery, kuri skambėjo kaip sąmoningumo varpas, kviesdama atsiversti ir tapti vaikais… vėl žaisti

O šiandien?

Vienas daro parodas Kazachstane, kitas veža skulptūras į Kiniją, Saatchi, MOMA, internetas, viskas prieinama tik ranka ištiesk. Manau, kad skiriamės tik mėlynų mokyklinių uniformų su auksinėm sagom prisiminimais. Tikrai savotiškos mokyklinės uniformos, tos dermės. Oranžiniai golfai, mėlyni švarkai, aukso sagos blizga,citrinų geltonio kaklaraiščiai ir musmirinės kepurikės. Kur dar tai galėjo būti?

Kokią vietą tavo kūryboje, gyvenime užima naujosios technologijos? Ar tau tai svarbu ar gal atvirkščiai nedaro jokios įtakos?

Nei svarbu, nei nesvarbu. Kai piešiu, naudoju pieštuką, kai žaidžiu su fotografijom, naudoju programas… Technologijos tiesiog yra ir aš nei puolu į jas, nei nuo jų traukiuos.

Kaip keletu sakinių apibūdintum Šiaulių meno sceną? Ko čia trūksta, kokie čia pliusai? 

Trys renginiai — ENTER, KONTRAPUNKTAS, VIRUS, bandymai įkurt menų fabriką , karts nuo karto švysteli savotiškos parodos, renginukas koks, akordas ir visi labai draugiški. Užsukit pas mus.

Su kokiais projektais paskutiniu metu dirbi, jeigu dirbi? Kokie artimiausi planai? Gal norėtum bendraminčių pagalbos, ieškai kokių resursų ir panašiai?

Dalyvauju Kūrybinių partnerysčių programoj. Tai projektas, kuris bandys menininkų kūrybingumą įpinti į bendrojo lavinimo sistemą. Labai įdomu.

Klasikinis klausimas – iš kur semiesi įkvėpimo, kaip stimuliuoji savo idėjas?

Kas rytą atsikeliu anksti — patamsyje, dar prieš aušrą, geriu rytinę kavą ir tyliai tyliai sėdžiu tyloj… Net nepatikėsit, kiek minčių priskrenda po valandos! Taip darau kasryt.

Ačiū!

Fotografė Marta Ivanova

Sveikas, žinant kiek daug darai sunku net pradėti, tačiau pabandysiu, taigi, pirmas klausimas – kaip apibūdintum savo veiklą, jei tai reikėtų padaryti dviem sakiniais?

Labas, man irgi nelengva pradėti, bet nieko, įsivažiuosim ; ) Užsiimu meninio, kūrybinio potencialo didinimu provincijoje bei avangardinės, eksperimentinės muzikos puoselėjimu rengiant koncertus ir grojant pačiam visoje Lietuvoje.

Esi vienas tų retų žmonių, kurie kuria ir palaiko eksperimentinės muzikos vystymąsi Rytų Europoje. Gal galėtum pakomentuoti, kas tau yra eksperimentinė muzika ir kaip ją atradai?

Tikrai ne vienas retų Rytų Europoje. Jų yra nemažai, imant eksperimentinę muziką plačiausia prasme, t.y. tai ir industrial, noise, ambient, psychfolk, drone, avant-garde ir pan., Lietuvoj bent 50 atlikėjų / projektų (nemuzika.blogspot.com duomenimis), tiesa, ne visi aktyvūs. Įrašų leidyklos, webzinai, koncertų, workshop’ų organizatoriai ir patys kūrėjai prisideda prie vystymosi ir man džiugu būti šio neapibrėžto judėjimo dalimi. Man eksperimentinė muzika yra būdas pereiti iš įprastinės muzikos kūrybos, suvokimo standartų, į plačią erdvę, kurioje galimybės tiesiog pačios reiškiasi, dažnai net nieko nedarant, o tiesiog sukoncentruojant dėmesį į tai, į ką paprastai niekad nekreipdavai.

Tuo pačiu eksperimentai garse gimdo naują gyvenimo būdą, nes pradedi žaisti, eksperimentuoti ir kitose srityse. Perėjau per keletą muzikos stilių, kol atėjau ten kur nėra ribų. Ir man čia patinka.

Kaip manai, ar tą mažą ratą, kurį sieja eksperimentinės, kitokios muzikos kūryba, galima būtų vadinti savotiška subkultūra?

Greičiau tai bendruomenė. Ji neturi bendro kodo, nors ir pati muzika yra apibrėžiama stiliais, tačiau subkultūra šiuo atveju nelimpa, juolab kad šie žmonės yra linkę į individualumą, atsiribojimą (dėl itin asmeniško santykio su garsu), kas užkerta kelią subkultūros formavimuisi ir net kažkiek stabdo eksperimentinės muzikos kaip reiškinio vystymąsi.

Pats esi iš Lietuvos, tačiau daug keliauji, organizuoji renginius ir čia ir už Lietuvos ribų, gal gali pakomentuoti, kuo, tavo manymu, skiriasi darbas rytų Europoje, tokioje rinkoje kaip Lietuvos, nuo vakarų? Su kokiais sunkumais susiduri?

Renginius organizuoju tik Lietuvoje, tačiau ir čia bandau išplėsti veiklą iki regionų. Atsibosta visas veiksmas tik sostinėse. Daug malonių siurprizų, įspūdžių nutinka provincijose, o ir naujos erdvės, nauji žmonės yra nuostabu. Manau, ateitis priklauso regionams.

Sunku vertinti su Vakarais ten nedirbus, o tik grojus, bet renginių organizatoriai susiduria su tomis pačiomis problemomis: publikos, erdvių stoka, jokio palaikymo iš valstybinių institucijų, kadangi, anot jų, tai nėra rimta. Tačiau, aišku, yra būdų kaip dirbti ir darbas nesustoja… kol entuziazmas neišblėsta ; )

Labai paprastas klausimas, tačiau be galo svarbus. Kas tave įkvėpia kurti ir tuo pačiu organizuoti? Kokie veiksniai, ypač po nesėkmių, priverčia eiti pirmyn?

Kurti įkvepia viskas ; ), dažniausia gamta, stichijos, priešingybės, įvairus netrivialiniai reiškiniai, papuolantys į akiratį, be to, pati sąveika su garsu – ji tokia intymi, juk pradžioj garso nėra, jis ateina iš ten, iš kur pats nusprendi, kad ateitų, arba nebūtinai. Garso nebuvimas ir jo atsiradimas man yra mistika.

Organizuojant mane įkvepia pažintys su naujais žmonėmis iš užsienio, tai, kaip jų muzika sklinda čia, kokį atgarsį ji suranda. Man taip pat labai įdomu stebėti Lietuvos atlikėjų kūrybines tendencijas, sekti, analizuoti, suprasti, jausti. Organizuodamas kuriu realybę, kurią ir noriu matyti. Nesėkmės nebaugina, kuomet jos nedidelės, su dideliais projektais aš kolkas neprasidedu, bet augu po truputį.

Kaip manai, kokia ateitis eksperimentinės muzikos atlikėjų bei tokių organizatorių, kaip tu, laukia po penkių metų? Ar jauti įtaką iš Vakarų? Tam tikrą kopijavimą, tendencijas? 

Vis daugiau Vakarai dėmesio skiria Rytams, matyt dėl tos pačios priežasties, kad viskas atsibosta ir norisi kažko naujo, o Lietuvoje galima rasti pakankamai nuoširdų, dėmesingą klausytoją. Stengiuosi, kad kiekvienas atvykęs muzikantas turėtų gerą laiką, turbūt tai veikia, kadangi pastaruoju metu gaunu tikrai nemažai užklausų iš užsienio atlikėjų, ir tikrai ne visiems galiu sakyti “taip”, kadangi tokio pobūdžio koncertai negali vykti labai dažnai, antraip tai taps nebeskanu. Vakarų kopijavimo, kas liečia muzikos atlikimą, nepastebiu. Lietuviai kūrėjai yra pakankamai originalūs ir čia tikrai nemažai geros muzikos kuri turėtų būti išgirsta gyvai Vakarų Europos scenose. Ta linkme aš ir stengsiuos dirbti artimiausiu metu.

Po penkerių metų matau savo veiklą kaip tvarkingai besisukantį sidabrinį laikroduką su išplėsta geografija ; )

Organizuodamas koncertus, turbūt nemažai susiduri su jaunąja karta. Kaip manai, ar tokia muzika, su kuria dirbi, turi potencialą sulaukti didesnio rato žiūrovų?

Kol visi bėgs ieškot laimės kitur, ne čia, tarškės “muzika” pro mobiliuosius telefonus, kiekvienas norės tapti dj’um, ir muzikos mokyklose nemokins improvizuoti, tol situacija bus liūdna, bet potencialas egzistuoja visada. Jis tik pasislėpęs tūno patyliukais, laukia kažko, net nežinau ko, pagausiu aš jį ir išvesiu į viešumą.

Žinau, jog tau įtakos turi meditacinės ir filosofinės kryptys, ryšys su gamta, transcedencija, ar galėtum papasakoti apie tai plačiau? Kokią įtaką tai turi tau ir tavo aplinkai, mąstymui, susidūrimui su realiu pasauliu?

Studijuoju bei praktikuoju skirtingas dvasinio tobulėjimo sistemas. Tai padeda atrasti aiškesnį matymą, adekvačiai suvokti realybę, plėsti galimybes. Visa tai – sąmoningumas. Žmogus juk super kompiuteris, tik, deja, mėgstantis įsileisti virusus ir errorus, dėl įvairių nuo seno susiklosčiusių veiksnių.

Iš esmės dvasia yra pagrindas, kurio stiprinimui turi būti kreipiamas didžiausias dėmesys, o kūryba tam yra puikus metodas.

Pats dažnai naudoji netradicinius instrumentus, tačiau turbūt nemažai susidūri su tuo, jog šiuo metu jaunimui vis daugiau įtakos daro naujosios technologijos, kurios labai keičia muzikos industriją. Kaip tai vertini, koks tavo sąlytis su naujomis technologijomis, kaip manai ar tai teigiama ar problematinė tendencija?

Muzikos industrija – baisiai skamba, manau esu nuošalyje, todėl man ne taip svarbu naujosios technologijos, kadangi kažką genialaus ir stipraus galima sukurti tiek kompiuteriu, tiek ir malka.

Vartotojui svarbu produktas, o kūrėjui procesas, todėl tame jokios problematikos nematau.

Pats aš naudoju, tiesą sakant, įprastinius instrumentus, aparatus: tai sintezatoriai, efektų pedalai ir pan. tiesa, dažnai vintažiniai, nes mėgstų “seną”, purvinesnį garsą. Kompiuterio vengiu, jį naudoju tik suvedimui, kadangi ir taip jau daug dėmesio atiduodu šiam ekranui ir be to man labiau patinka sąveika su hard’u, ne soft’u.

Kokie tavo ateities planai? Ir jei būtų galimybė, kokius žmones kviestum prisijungti, padėti vystant savo veiklą? Kokių resursų tau labiausiai trūksta?

Šiuo metu grįžau namo iš sostinės verpetų į provinciją – Jonavą, čia vystau kūrybines, organizacines idėjas su kultūrine nevyriausybine organizacija Homo Ludens. Kartą į mėnesį darysime koncertus kultūros rūmuose, o taip pat užsiimsime menais su vietiniu jaunimu. Tai naujas vėjas gyvenime, kuriam itin simpatizuoju. Su Agharta renginiais tęsiu rudenį pradėtą „Constellations“ koncertų seriją, ji tęsis iki vėlyvo pavasario. Vasario mėnesį kviečiau į festivalį Speigas.

Kokius žmones kviesčiau prisijungti? Tiesiog neabejingus alternatyviai muzikai ir mąstymo būdui, aktyvius, atsakingus ir žinančius, jog pirminis tikslas nėra pelno siekimas, bet palankios sau ir kitiems realybės kūrimas.

Jaučiu trūkumą renginių dokumentavime (foto, video), pranešimų ruošime, o taip pat norėčiau dažniau gauti pastabų, pasiūlymų kaip daryti ir kaip nedaryti.

Armos puslapį rasite čia.

Sveika, malonu su tavimi susipažinti. Taigi, pirmas klausimas būtų – pastebėjome, jog daugiausiai dirbi su grafikos technika? Kaip šią techniką atradai, kodėl ji tau artima? Ar bandei/bandai ir kitas technikas?

Sveiki. Grafikos technikos panaudojimą mano darbuose pirmiausiai siečiau su studijomis Vilniaus Dailės Akademijoje ir Šiaulių Universitete, nes ne per seniausiai baigiau šią specialybę. Sunku pasakyti, kas prieš septynerius metus inspiravo pasirinkti grafiką; galbūt matyti ir savaip suvokti kūriniai, paruošiamuosius kursus organizavę dėstytojai… Nors niekada nebuvau ir nesiekiau būti pavyzdinga grafikos atstove, technika ir yra tik technika, — tuo metu prieinama ir įvaldyta, padedanti ir sukurianti erdvę meninei iš/saviraiškai.

Šiuo metu mano kuriami objektai vis keičiasi, galbūt lieka mažiau grafikos ir atsiranda/-as daugiau fotografijos, skulptūrinių objektų, (panaudojant įvairias medžiagas, svarbiausias tiriamas/išraiškos objektas mano kūryboje — žmogaus kūnas) garso/vaizdo eksperimentų. Tačiau nenoriu visiškai pamiršti grafikos, piešinio …

Esi dalyvavusi daugelyje parodų, tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų – koks, tavo manymu, yra parodų tikslas? Kaip vertini patį parodos formatą? Kokią parodą tavo manymu galima pavadinti sėkminga?

Stengiuosi dalyvauti parodose ir projektuose užsienyje ir dėl to, kad taip galime pasitikrinti, ar iš tiesų esamę įdomus kūrėjai ne tik savo miesto, ar Lietuvos, mastu. Didžiojoje dalyje projektų nėra jokių protekcijų, rekomendacijų, tik tu ir tavo idėjos. Klausimas, ar jos bus priimtinos, įdomios visiems? Žinoma, to tikėtis būtų naivu, tačiau tai vienas iš būdų bendrauti ir dalintis patirtimi su kitais žmonėmis, dirbančiais kūrybinėje srityje ir turinčiais dažnai visiškai kitą patirtį, sąlygotą daugelio veiksnių.

Nedalyvauju parodose tik dėl to, kad užsidėti tam tikrą pliusiuką ar dar vieną įrašą kūrybinės veiklos aprašyme. Daugiau renkuosi teminius projektus, kurie siejasi su šiuo metu mano darbuose analizuojamomis temomis, reprezentuoja jauniausios kūrėjų kartos idėjas, išraiškos galimybių įvairovę ir siekius. Taip pat svarbu ir tai, kad paroda vyksta regione ar šalyje kurios organizacijų, institucijų, galerijų ir kt. organizuojamuose projektuose dar nesu dalyvavusi.

Neskirstau parodų/projektų į mažiau ar daugiau reikšmingus. Manau, kad naudingas yra dalyvavimas tiek virtualioje erdvėje vykstančiuose projektuose ar teminėse parodose, kuomet ekspozicija rengiama realioje erdvėje. Žinoma, šiame procese neišvengiu ir daugelio trūkumų; darbų gabenimo problemos ir su tuo kartais susiję “nelaimingi” atsitikimai…

Parodos sėkmingumą yra labai sunku apibrėžti; gal lankytojų gausa, recenzijos ir kt. atsiliepimai, pardavimai? O gal įgyta įvairi patirtis ir el. paštu atskriejęs dar visai jauno žmogaus laiškas, kad ir jis nori užsiimti panašia veikla?

Kiek tavo kūrybai, žinioms, galimybėms įtakos daro naujosios technologijos, internetas, prieinamos programos? Ar tau tai svarbu?

Paskutiniu metu neteko susidurti nė su vienu kūrėju, kuriam tai nedarytų bent kokios įtakos. Technologijos, žinoma, praplečia galimybes, tačiau reikėtų turėti pakankamą materialinę bazę, taip pat partnerius, kalbant apie naujausiųjų technologijų tikslingą panaudojimą meniniuose projektuose arba jų integravimą.

Man svarbu, kad technologijos įgalina greitą tam tikrų idėjų sklaidą, rezonansą, taip pat suteikia galimybę įgyvendinti projektus greitesniais tempais, prie vieno projekto kartu dirbti keletos šalių atstovams.

Kaip manai, su kokiais sunkumais susiduria kūrėjai, dirbdami Rytų Europoje? Kokią turi nuomonę apie kūrybines industrijas posovietinėse valstybėse? Kokias charakteristikas, teigiamas arba neigiamas savybes galėtum įvardinti?

Vienas iš esminių minusų ‚kad dažniau esame reikalingi ne savo kultūrinei aplinkai, o užsieniui. Tai lemia amžinas finansavimo stygius ir pakankamas kultūros paklausos nebuvimas (ar tinkamos strategijos nebuvimas) mažoje rinkoje.

Kūrybiniu industrijų veikla Lietuvoje dar tik skinasi sau kelią. Vykdant kultūros industrijų strategiją atsirandą bandymų kurti kūrybinių industrijų centrus Lietuvos miestuose, (šiuo metu ir Šiauliuose), tai yra labai svarbu plečiant kultūros sektoriaus ir verslo sėkmingą komunikavimą. Kiekvienam naujam reiškiniui Lietuvoje yra pakankamai sunku skintis kelią, šiuolaikiški sprendimai turėtų būti taikomi kultūrinėse institucijose, siekiant abipusio meno ir verslo ryšio.

Tikiu, kad kritinė esamos padėties analizė padės suprasti kūrybinių industrijų svarbą ir naudą plečiant meninės kultūros vartotojų ratą, kas yra būtina norint kurti ir vėliau išlaikyti kūrybinių industrijų centrus, sukuriant naudingą produktą, kuris gali reprezentuoti mus platesnėje auditorijoje.

Žinome, jog užsiimi ne tik kūrybine veikla, bet ir dėstai, kaip pavyksta susieti šiuos du skirtingus užsiėmimus? Ar galėtum teigti, jog jau radai savo harmoniją?

Nemanau, kad šie užsiėmimai nesisieja tarpusavyje, juk dėstau meninės srities disciplinas. Šioje veikloje (kalbant apie dėstymą) manau, kad yra svarbu tinkamai reflektuoti ir savo jau sukauptą patirtį ir ją prieinamais būdais perteikti studentams. Mano tikslas — skatinti eksperimentuoti plačiąja prasme.

Menininkas vis dar yra labai uždaras organizmas Lietuvoje, aplipdytas daugeliu mitų ir nevykusių klišių ir aš ne jokia išimtis, tačiau bet kuri nauja veikla praplėčia tavo galimybes, sukaupia įvairesnę patirtį.

Nežinau dėl harmonijos, tik mane visa gyvenimą lydi jausmas, kad yra dalykų kuriuos turiu vienokia ar kitokia forma pasakyti ir padaryti…

Papasakok apie savo kūrybos seriją “Presentiment”, apie ką ji, kaip kilo mintis ją sukurti?

Viskas vyko organiškai, todėl visus šiuos darbus ir pavadinau Nuojautomis. Pirma atsirasdavo darbas, vėliau dėl tam tikrų įvykių (kalbu ir apie asmeninius) grafikos kūriniai įgydavo vis kitokių prasmių. Tai „vaizdinis“ nujautimas vėliau nutikusių įvykių; mano Mamos rankos trauma, Japonijos katastrofa ir daugelis kt. vienaip ar kitaip reikšmingų įvykių.

Daugelis žmonių yra patyrę (patiria) intuityvias nuojautas apie ateities įvykius, kurios, kaip vėliau paaiškėja, buvo teisingos. Dauguma tokių nuojautų gali būti priskiriama pasąmonės gelmės laukui, kitos, be abejo — tik sutapimas, kolektyvios pasąmonės išdaigos, atsiradusios dėl užmirštų ir jau patirtų įvykių. Tačiau kartais, nuojauta, kuri buvo mažai tikėtina ( nors ir nedarant jokių prielaidų kad tas įvykis gali nutikti), balansuojant ant sąmoningo suvokimo ribos, gali savyje talpinti užkoduotą ateities informaciją. Pasaulis yra nuolat besikeičiantis dinamiškas kūrinys ir šiandieninė politinė, ekonominė ir k.t. situacija suteikia daug svarstymų apie ateitį. Dabar klausiu savęs ar mūsų nervų sistemą užplūstantys vaizdiniai iš tiesų gali teisingai numatyti ateities įvykius ar bent jau nužymėti būsimų įvykių gaires? Ar galime surinkti ir sisteminti vaizdinius užplūstančius tik kelioms sekundėms ar vis besikartojančius, nuojautas, kurios nepriklausomai nuo mūsų padėties, gyvenimiškos patirties ir įsitikinimų lanko mus pačios savaime?

Nuojautą (angl. presentiment) vartoju kaip terminą, reiškiantį sąmoningą visuomenės, asmens ir kt. ateities įvykių išankstinį pažinimą. Nuojautoms esant realiomis – patiriame išankstinį nerimą prieš mums reikšmingesnių vaizdinių atsiradimą. Žiūrovui pateikiami objektai kaip užuominos, subjekto modifikacijos ir jungtys piešinyje ir šilkografijoje. Kūrybos proceso metu turėjau galimybę aprašyti ir tyrinėti savo nuojautą, vėliau ją permąstant ir pasitikrinant joje užkoduotą informaciją. Menas buvo svarbus kaip įrankis patiriamų nuojautų tyrinėjimui ir įrašymui.

Sense

Sense

Jeigu reikėtų apibūdinti pagrindinius savo įkvėpimo šaltinius, kokie jie būtų?

Išgyvenama/-ta patirtis.

Koks projektas, su kuriuo esi dirbusi, paliko tau daugiausiai teigiamų įspūdžių, naudingos patirties? Papasakok plačiau.

Negalėčiau išskirti kažkurio vieno, nuo kiekvieno iš jų specifikos priklausė, kokias naujas patirtis įgijau ir ką naujo galėjau išmokti. Vienaip gali vertinti atsiradus laiko atstumui, kitaip kuomet “degi” ir gyveni viena ar kita idėja, tuo pačiu metu šių idėjų rezultatą bandant sėkmingai “eksportuoti” auditorijai.

Bet kuri bienalė ar trienalė, ar kitas renginys, turintis ilgas tradicijas sužavi iki smulkiausių detalių sustyguotu organizaciniu aparatu, kuomet tau nereikia rūpintis įvairiomis mažareikšmėmis smulkmenomis, kurios atima daug brangaus laiko.

Man as a Sign

Lightboxes

Ar pastebi kokius nors šiuo metu grafikoje vyraujančius trendus? Jei taip, kaip juos vertini?

Mes patys esame trendo sudedamoji dalis. Visa supanti aplinka, įvairiais būdais gaunama informacija, kultūra formuoja mūsų suvokimą, vizualią raišką. Šiuo požiūriu ir vertinu kiekvieną vyraujantį trendą. Mes tai kuriame patys, vyksta nenutrūkstantis procesas, kuris naujai ir pamaitiną vieną ar kitą globalų reiškinį. Svarbiausia kad šiuolaikinė grafika leidžia būti nenutrūkstamo eksperimento dalimi ir užsiimti tyrinėjimais be jokių apribojimų.

Šiandieninių technologijų pagalba galime visi dalyvauti kūrybiniame procese, išgyventi kūrybini aktą nesvarbu kur esi — galerijoje, specialiai projektui modifikuotoje erdvėje ar namuose. Koncentruojamės ne į technikas, o idėjas, todėl mūsų darbai parodo norą pasitelkiant inovatyvias technologijas (kol kas lietuvaičiams sunkiau prieinamas) perkurti patį grafikos procesą, sulaukiant daugelio netikėtų baigčių.

Deconstructing ID book

Kaip manai, kuo toks kūrėjas kaip tu galėtų būti įdomus Vakarų Europos publikai?

Manau, kad tuo, kuo ir man yra įdomi menininkė Rachel, dirbanti Niujorke, ar menininkas iš Indijos Buddha, Carlos iš Londono, Sylvie iš Prancūzijos ir t.t. …

Jei galėtum pasirinkti tobulą scenarijų, ką veiktum, kuo gyventum ir užsiimtum po penkių metų?

Gyvenimo patirtis išmokė kad planuoti net dienai į priekį yra beveik neįmanoma…įvykstą tiek daug dalykų, kurie koreguoja tavo planus… O kalbant apie penkmetį… Visą man suteiktą laiką norėčiau daryti tai, ką dabar ir darau, — kurti ir iš naujo perkurti save. Manau, kad po penkių metų neišvengiamai pasikeis išraiškos formą, galbūt pradėsiu intensyviai rašyti ar kurti spektaklius ar veikti dar kažką kito.

Norėčiau turėti galimybę tobulinti ir išreikti save bet kurioje kultūros sferoje, galbūt daugiau teikiant naudą tam tikroms socialinėms, kultūrinėms grupėms.

Ačiū!

Body Identification

Agora

Alda

Įkvėpta vienos kurso apie mados suvokimą paskaitos, nusprendžiau pasižvalgyti asmenybių, kurias galėčiau pakalbinti apie jų kasdieninės mados įpročius. Sakyčiau, man pasisekė greitai susisiekti su Alda, kuri domisi senų audinių panaudojimu, drabužių prikėlimu naujam gyvenimui, padevėtų drabužių istorijomis bei savo mamos išsaugotu spintos turiniu. Buvo nuostabu išgirsti, jog tokia tradicija Aldos šeimoje kartojasi besikeičiant kartoms. Visų pirma ji man papasakojo apie savo močiutę, kuri stebuklingai sugebėdavo rasti išskirtinių drabužių visai šeimai, tuomet mamą, kuri išsaugojo daugelį savo jaunystės apdarų ir galų gale pačią save, kiekvieną dieną vis originaliau atrandančią kaip panaudoti vieną ar kitą rūbą bei aksesuarą. Labiausiai mane nustebino Aldos megztiniai iš pradinių klasių, kuriuos ji nešioja ir dabar. Ech, norėčiau turėti ir savuosius, deja mano šeimoje jų niekas neišsaugojo. Taigi, dalinuosi su jumis be galo įdomiu interviu su mama ir dukra, jeigu norėtumėte pasidlainti ir savo drabužių istorija, rašykite man arba komentuokite.

Sveika, Alda, minėjai, jog tavo šeimoje  praktikuojamas gyvenimo būdas, kai drabužiai retai išmetami, dažnai persiųnami, perdaromi ar keliauja iš kartos į kartą. Gal gali papasakoti apie tai plačiau? Kaip pati susidomėjai tokių gyvenimo, mados būdu?

Panašu, kad imdamasi apie tai kalbėti, kalbėsiu apie trijų kartų moterų, močiutės, mamos ir savo istoriją. Kalbėti apie situaciją, kuri susiklostė mano šeimos spintoje, kurią tęsiu savarankiškai – nėra vieno momentinio ir sąmoningo apsisprendimo pasekmė. Tiesiog taip, kaip yra susiklostė savaime. Tai turbūt lėmė ir istorinis laikotarpis, kai tiesiog neturėjome drabužiams pakankamai pinigų, gal taupusis suvalkietiškas charakteris

Siuvimu ir drabužių perdarymu užsiėmė mano močiutė, tačiau ji nei manęs, nei mamos to nemokė. Tad aš nepapasakosiu ir apie tai, kaip greitai atnaujinti pabodusius drabužius, nes tam reikia bent šiek tiek valdyti adatą, turėti siuviamąją mašina, fantazijos ir daug laiko. Aš iš paminėtųjų turiu tik fantaziją, tačiau tai, manau, gal net yra svarbiausia.

Visa mano Spintos sistema atrodo maždaug taip: pirkimas padėvėtų drabužių parduotuvėse, kartais nešiojama tol kol nunešiojama visiškai. Kai naujesni pirkiniai išstumia senuosius – jie atidedami į šalį, užkeliami į aukščiausią spintos lentyną ir ten gali pragulėti net ir 10 metų. Taip namai yra tapę savotišku nemokamu skudurynu.

Kartais galvoju, kad toks daiktų kaupimas, vengimas išmesti yra gal perdėtas prisirišimas ar net garbinimas. Tačiau pati save imu neigti, nes labai mielai atiduodu tiek man nusibodusius, tiek dar mėgstamus ir nešiojamus drabužius draugams, kurie jiems patinka. Toks dalinimasis su artimaisiais, skolinimasis iš draugų, manau, yra puikus būdas paįvairinti savo spintą. Svarbiausias principas – vengti šiukšlių dėžės!

Minėjai, jog turi drabužių, kuriuos jaunystėje nešiojo tavo mama ? Koks jausmas dėvėti tokius drabužius, ar tai suteikia jiems papildomos reikšmės?

Tiesa, turiu keletą mamos drabužių, man tikrai yra brangūs ir mieli. Daugiausiai drabužių esu perėmusi iš mamos studijų laikų. Vaikystėje būdama teigdavau, kad aš studijuosiu kaip ir mano mama Vilniaus Universitete ir būtinai senamiestyje. Man tai buvo svarbu. Suprantu, kad tai nėra niekaip susieja nei su mano ateitimi, o turi tik simbolinę reikšmę, tačiau vis tik man smagu eiti į tą patį universitetą su ta pačia mamos suknele, kaip kad ji kadaise ėjo. Turbūt pati brangiausia yra močiutės pasiūta raudona suknelė. Medžiagos turėjo labai mažai, kone skiautes, tačiau suknelė pavyko!

Prieš keletą metų, artėjant mano šimtadieniui, važiavome su tėvais į prekybos centrą, kad vieną kartą nusipirkčiau kažką naujo, gražaus ir pasipuošiau. Tačiau po kelių valandų paieškų, tiek aš tiek mama, eilinį kartą nusivylėme parduotuvių pasiūla ir aš tiesiog pasipuošiau senais, mamos taškuotais marškiniais. Tiesa, kadaise jie buvo ilgomis rankovėmis ir su apykakle – tačiau mamai pabodus, labai greitai tokiu būdu buvo atnaujinti.

Tačiau intensyviausias dalinimasis drabužiais su mama vyksta dabar. Esame praktiškai vienodo ūgio ir sudėjimo, skoniai daugiau sutampa nei prasilenkia, tad viena kitos drabužius skolinamės labai dažnai ir ribos tarp mano ir jos spintos vis labiau nyksta.

2008, vasaris, mamos marškiniai, pasiruošimas šimtadieniui.

Gal turi kokią įdomią istoriją apie vieną ar kitą drabužį tavo gyvenime, kuris buvo perdarytas, panaudotas kitai funkcijai ir panašiai?

Drabužiai dažniausiai išgyvena tarsi savaiminę evoliuciją. Mylimų drabužių keliai ar alkūnės išdyla, nespėjus jiems pabosti. Taip kelnės virsta šortais, o marškinių rankovės nutrumpinamos.

Tie drabužiai, kurie yra pabodę, nėra išmetami, o tik atidedami, tad jų renesansas ateina taip pat. Keista, tačiau megztiniai, kuriuos nešiojau prieš 12 metų puikiai tinka man ir šiandien. Kadaise, aš jų atsisakiau, nes norėjosi kažko kitokio naujo, o dabar juos prisiminus sugrįžo į mano spintą.

Vaikystėje nešiotų megztinių detalės, kurie nebuvo išaugti, buvo išsaugoti ir šiandien vėl nešiojami

Manau, jog svarbu įvertinti visas tavo turimo drabužio galimybes. Pradedant nuo tokių elementarių, kaip prisisluoksniuoti drabužių vardan šilumos, o dienos eigoje, prireikus, galima persisluoksniuoti, nusimesti megztinį ir palaidinė, kuri atliko apatinio drabužio funkciją gali puikiai Tave papuošti. Galima kalbėti ir apie ekstremalesnius panaudojimus – plonas megztukas, surišus rankoves ir paslėpus kaklą – puikiai gali atlikti vėsų vakarą ir šaliko funkciją.

Manau svarbu suvokti drabužio medžiagiškumą, jo formą ir to panaudojimo galimybes, kurios gali būti ir labai netikėtos. Kartą padėvėtų drabužių parduotuvėje pamačius vos keletą litų kainuojančius vaikiškus Dr.Martens batukus, tą pat akimirką sugalvojau – tai bus puiki pieštukinė ant mano darbo stalo!

Sunešioti drabužiai tampa tiesiog skudurais, kurie visada praverčia sode, garaže ar rūsyje. Arba tai gali būti puikios draperijos! Kai lankiau dailės mokykla, konstruodami pastatymus tapybai naudodavomės būtent tokiais senais ir niekam nereikalingais drabužiais.

Koks tavo santykis su padėvėtų prekių parduotuvėmis, yra teigiančių, jog tai šlamšto talpyklos, kitiems tai stiliaus ir asmenybės raiškos būdo galimybė, ką apie tai manai tu?

Tiesa, ne kartą teko girdėti, kad tai ne tik šlamšto talpykla, kuri užima labai daug laiko. Teko susidurti ir su priešiškumu, jog tai drabužiai, kurie priklausė kažkokiems, visai svetimiems žmonėms, jie yra nepažįstami, todėl neturėtų iš viso būti nešiojami.

Padėvėtų drabužių parduotuvės, manau, puiki idėja ir veikla, nes jos nesunaudoja jokių papildomų žaliavų gamybai, o tik užsiima esamų kiekių valdymu, pateikimu ir sukuria galimybę įsigyti. Gal nuskambės šiek tiek idealistiškai ir naiviai, tačiau man malonu žinoti, jog aš galiu mainytis drabužiai su visu pasauliu. Tai ką aš už jį sumoku – tai tėra tarsi mokestis už šias galimybes, drabužių atvežimą,sandėliavimą ir galimybes juos tvarkingai iškabinti.

Kadangi padėvėtų drabužių parduotuvėse lankausi nuo ankstyvos vaikystės, tad tarsi ir išmokau atsirinkti kas man yra tinkama. Turbūt ieškojimo specifika yra kitokia nei naujų prekių parduotuvėse, nes pastarosiose aš nieko nesugebu rasti Tiesa, kuisdamasis, po padėvėtus drabužius, kurie yra skirtingų dydžių, sezonų ir pagaminti, madingi buvę skirtingu metu, norint kažką susirasti tenka išmokti filtruoti. Kadangi drabužių yra daug, jie peržiūrinėjami labai greitai, tenka taip pat greitai nuspręsti ar prie jo pasilikti ilgiau. Ieškodama stengiuosi bent trumpam žvilgtelti, kiekvieną drabužį paliesti, taip įvertinu spalvą, medžiagą ir dydį. Situacija nėra tokia, jog perku ir rengiuosi tai ką randu, o ne tai ką svajoju. Aš labai dažnai randu tarp padėvėtų drabužių būtent tokio drabužio, kokio ir norėjau!

Pirmoji komunija, močiutės sukurta suknelė

Minėjai, jog tavo močiutė turėjo aistrą perdaryti drabužius, lankytis padėvėtų drabužių parduotuvėse bei prigalvodavo įdomiausių būdų išnaudoti skirtingus daiktus. Gal gali apie tai papasakoti plačiau, kaip tai buvo susiję su jos gyvenimo būdu, mada, savo ar artimųjų stiliaus formavimu? Kiek tai įtakos padarė tau?

Kai po nepriklausomybės atsidaro padėvėtų drabužių parduotuvės – mano močiutė jose lankydavosi kone kasdien! Visi artimieji ir juokais, ir visai rimtai sakydavom, kad močiutė eina į darbą. O ji savo ruožtu, darbą dirbo gerai, ir surasdavo drabužių visiems ir visoms progomis, tiek mums, vaikams, tiek mano tėvams, tiek dėdės šeimai.

Tačiau be šių kasdienių drabužių pirkimo visai šeimai, buvo ir kiti pirkiniai, apie kuriuos mes retai pamatydavome. Tai buvo gan uždaras mano močiutės kūrybinis pasaulis. Na, mes juo nelabai ir domėdavomės, nes nei auksinės spalvos švarkeliai, nei tokie pat prašmatnios rankinės, mums buvo tiesiog neaktualios. O ji pirko viską, kas yra savaime gražu, nesvarbu, kad šiai dienai nereikalinga. Ji įsigytus drabužius taisydavo – dažniausiai sau. Padėvėti drabužiai, buvo pigus būdas, įsigyti įvairiausių medžiagų, megztinių, kurie gali būti išardomi siūlams, sagų. Taip mano Pirmosios Komunijos suknelė ir buvo sukurta ir kažkokios pigiai nupirktos ir padėvėtos suknelės.

Daugybę nupirktų drabužių, kurie buvo tiesiog jai gražūs, tačiau tai dienai niekam netinkami – ji tiesiog sulankstydavo ir tvarkingai padėdavo giliai į spintą, dažnai ir pamiršdavo. Šiandien mes juos randame! Suknelė, su kuria pasipuošiau brolio išleistuvėms, taip pat buvo ilgai gulėjusi namuose ir netikėtai atrasta visai prieš šventę.

Ko mane tai išmokė ir kaip įtakojo? Turbūt svarbiausia, ko ji mane išmokė yra tai, jog namuose tikrai pakankamai yra drabužių, jog sugalvotume kaip pasipuošti, ar tai būtų pirmosios klasės rugsėjo 1-oji, ar vestuvės. Tikrai yra drabužių, kuriuos nusipirkai ir dar nebuvo progos dėvėti. Taip pat galima kažką ištraukti iš viršutinės lentynos, kas jau seniai nebenešiojama, galima žvilgtelti į mamos spintą. O kur dar visi galimi deriniai!

Drabužis pirmiausia nėra vienos dienos reikalas. Jo laikas, gal net ne atėjo, o jei praėjo – tai ne su visam. Kartais jis atgyvenęs net keletą sezonų ima ir pradeda atrodyti nykiai ir neįdomiai, kad ir kaip tu jį mėgai. Tačiau praėjus keletui metų — jis puikiai gali suskambėti prie su naujais drabužių deriniais! Drabužis turi būti tausojamas, kodėl reikia išmesti daiktą, kuris Tau nėra reikalingas, tačiau galėtų dar puikiai funkcionuoti? Tuo labiau, ne visi nešiojami drabužiai atlieka „išstojimo į visuomenę“ funkciją, tad drabužiai, kurie neprivalo būti puošnūs – jie turi būti patogūs ir praktiški. Kasdienam drabužiui kriterijus Nusibodo — tiesiog negalioja.

Tas pats megztinis 1999m. Kauno teatre ir 2008 pirmakursių stovykloje.

Vakarų valstybėse šiuo metu tarsi vyrauja tendencija labai iškelianti retro/vintage stilistikas, tačiau tokie daiktai yra labai brangūs ir daugiau priklauso ‘karštų naujienų’ nei kad gyvenimo stiliaus sričiai. Kaip manai kuo Lietuvos ar gal net visos Rytų Europos gyvenimo būdas ir drabužių suvokimas skiriasi nuo minėtojo? Ar gal atvirkščiai sakytum, kad nesiskiria?

Komiškiausia, ką teko girdėti, tai šių retro/vintage drabužių pirkimas rytų Europos skudurynuose ir jų pardavimas atgal į Vakarus už žymiai didesnę kainą. Na, tai tik įrodo, kad drabužiai buvo nevertinti, jų atsisakyta per anksti. Nors kitą vertus, suprantu ir vietos neturėjimo klausimą. Čia mes, rytų Europoje gyvename tikrai ne taip tankiai, turime daugiau vietos, turime tėvus ar senelius kaime, kurie gyvena erdviuose namuose, tad galime ir sandėliuoti.

Kalbant apie drabužių keitimą kasdien, nesu tikra ar tikrai rytų ir vakarų įpročiai labai skiriasii. Manau, kad tiek šioje rytų Europoje yra žmonių grupė, kuri laikosi tos trijų dienų taisyklės, tiek Vakaruose tikrai yra dėvinčių tuos pačius džinsus visą savaitę. Tai matyt priklauso nuo to, ką apskritai veiki, ką dirbi, su kuo susitinki. Jei mano diena susideda tik iš paskaitų, bibliotekos, namų, susitikimo su artimiausias draugais – tai kvaila būtų persirenginėti vis kitaip kas dieną. Kvaila yra galvoti, jog kasdien kažkas seka tavąją aprangą. Mano nuomone, tai jau yra puikybė.

Nors pirmojo įspūdžio pagal drabužį negaliu paneigti, tai egzistuoja. Tad gal tokio darbo specifika ir reikalauja šiek tiek apgalvoti aprangą. Tačiau netikiu, jog žmonės yra tokie įkyriai smalsūs ir pastabūs, jog su Tavimi dirbdami tik ir spoksotų kaip šiandieną persirengei Noriu tikėti, jog taip nėra. O jei yra – norėčiau, jog nebūtų. Tai mane verstų klausti ir stebėtis: kur mes žiūrime susipažindami su naujais žmonėmis: ar jam į veidą, ar klausomės ką jisai šneka, ar mums daugiau apie jį pasako jo bateliai, laikrodis ar rankinė?

1990

Interviu su Aldos mama

Kokią svarbą jūsų gyvenime ir šeimoje užima drabužių mada? Ką manote apie žmones, kurie išmeta drabužį vos keletą kartų jį apsirengę?

Galėčiau savo poziciją mados klausimu įvardinti, kaip pasyvų domėjimasi ir sekimą. Tai nėra labai aktualu, tačiau visad šiek tiek tuo domiuosi, otientuojuosi. Tačiau tai vertinu kritiškai, nes ne visada man gražu yra tai, kas madinga. Taip pat esu prisirišusi prie savo drabužių, mėgstu ne visas spalvas, ne visus audinius ir kirpimus, bet nemanau, kad tik tai, ką aš nešioju, yra gražu. Yra daug madingų drabužių, kurie man patinka, kurie puikiai atrodo nešiojami kitų žmonių, tačiau man nepriimtini, su jais nesijausčiau jaukiai ir patogiai.

Žmones išmetančius vos keletą kartų dėvėtus drabužius vertinu neigiamai. Manau, kad visada yra galimybė, pabodusius drabužius kažkam padovanoti ir pradžiuginti kitą žmogų. Kvaila yra atsisakyti drabužių ir dejuoti, jog nėra ką apsirengti, nėra už ką nusipirkti. Taip pat, drabužiai, manau, nėra pati naudingiausia investicija, galima pingius išleisti ir protingiau, mokslui, įspūdžiams ar kitokiam savęs lavinimui.

2012

Alda minėjo, jog turi keletą įdomių drabužių iš jūsų jaunystės, kodėl sumanėte jų neišmesti ir išsaugoti, ar kada manėte, jog juos dėvės jūsų dukra?

Drabužius pasilikau, nes jie man patiko, ir aš su jais gerai jaučiausi. Taip pat nuo jaunystės mano drabužių dydis nepasikeitė, tad niekada nebuvo motyvo juos išmesti kaip per didelius ar per mažus. Juk, jei kadaise jie buvo patogūs, tai tokie pat patogūs gali būti ir šiandien? Seni drabužiai taip pat sukelia tam tikrų sentimentų. Kartais atsidarau spintą ir prisimenu tam tiktus gražius įvykius susijusius su tuo drabužiu. Man labai gaila, kad mano mama neišsaugojo savo jaunystės drabužių, man būtų buvę smagu juos turėti, tačiau ji viską išdalino. Didelę dalį savo drabužių taip pat esu atidavusi pusseserėms, tačiau kai ką pasilikau ir džiaugiuosi, jog mano dukrai jie patinka ir gali tai nešioti.

Mūsų manymu daiktų išsaugojimas bei panaudojimas iš naujo yra nuostabus gyvenimo būdas. Papasakokite kaip jums užtenka kantrybės išsaugoti vienus ir kitus daiktus bei kur randate vietos juos laikyti?

Gyvename nuosavame name, kuriame yra palėpių. Tad laikinai nenaudojamus daiktus tiesiog gražiai sulankstau, sudedu į kartotines dėžes, nunešu ir dažniausiai pamirštu. Kartais prisimenu, jog kadaise turėjau tokią suknelę ir tuomet atidarau šias dėžes.

Esame girdėję, jog prieš 10–15 metų atiduoti vieni kitiems vaikų ar nenešiojamus drabužius, daiktus ir visą kitą buvo labai natūralu, tuo tarpu šiandiena žmonės dažnai išmeta daiktą vos jam sugedus ar atsiradus žymesniai dėmei, kaip manote kodėl taip keičiasi žmonių gyvenimo būdas?

Manau, jog žmonės nebeturi laiko. Jiems paprasčiau, greičiau yra tiesiog daiktą išmesti, nei domėtis jo pataisymo galimybėmis. Jiems reikia daikto tuo momentu, taisymas, valymas užtrunka. Žmonės nenori įdėti pastangų, jiems svarbiausia, kad būtų kuo greičiau ir kuo paprasčiau. Tai vertinu gan neigiamai, nes dėl tokio atmestino požiūrio, tingumo, sukuriame kitas problemas: vis didesnius gamybos mastus ir gausesnius šiukšlių kalnus.

Ar turite kokį mėgiamiausią išsaugotą daiktą ar drabužį, kuris turi kokią ypatingą istoriją ir kurio jokiu būdu neišmestumėte?

Saugau keletą drabužių, kurie nėra nešiojami, tačiau brangūs kaip prisiminimai, pavyzdžiui megztas mano dukros krikštynų kostiumėlis. Savo nešiojamus drabužius vertinu daugiau praktiškai, kai jie susidėvi – juos išmetu. Tačiau yra tokių, kuriems jaučiu daugiau sentimentų. Mano spintoje kabo suomiškas paltas, kurį pirkau dar Sovietų Sąjungos laikais, siaubingai daug kainavo, buvo labai patogus ir lengvas. Dabar, rankovės jau net apiplyšę, bet galvoju, kad, kai važiuosiu į mišką, bus labai patogu su juo per sniegus žiemą keliauti.

Taip pat neišmetu tų drabužių, kurie yra gero audinio, gražių spalvų ar įdomaus piešinio. Net jei kirpimas yra tuo metu nemadingas, bet audinys vertingas, aš tiesiog padedu tą drabužį gilyn į spintą, išnešu į palėpę ir tikiuosi, jog mados vėl sugrįš. Turiu ir norų, idėjų, kaip galima būtų persiūti, tad tikiuosi, jog mamos palikta siuvimo mašina vėl pradės darbuotis.

Ačiū už labai įdomius atsakymus!

1998, Frankfurtas prie Maino, Vokietija ir 2012 Kudirkos Naumiestis, Lietuva

Fotografė: Ekvilina Milaševičiūtė

Sveika, Vikte, esi labai įdomi kūrėja, daugiausiai dirbi su grafikos technika, sakyk kaip ją atradai, kuo ji tau įdomi?

Eskizuoju visur ir visada, kai tik šauna į galvą koks vaizdinys ar istorija. Labai nemėgstu ilgai krapštytis prie vieno darbo, dažnai bepaišant į galvą šauna nauja idėja, kurią reikia greit nupaišyt, kol nepabėgo, tada ir dar viena, ir dar… Viskas vyksta greitai ir spontaniškai. Galbūt todėl grafikos technika man yra palankiausia. Kartais pasėdžiu ir su aliejiniais dažais ar koliažu, tačiau man kitom technikom nepavyksta tiek daug pasakyt, kaip su pieštuku.

Dauguma tavo darbų labai žaismingi ir spalvoti, pasakojantys netikėtas istorijas ar vaizduojantys keistus personažus. Kas tave įkvepia kurti tokiu stiliumi?

Mano galvoje tiek visokiausių dalykų… Manau, viskas ateina iš aplinkos — man sunku nusėdėt vietoje, visada norisi kažką naujo atrast, patirt, išbandyt. O jei visa tai nevyksta realybėje – sufantazuot. Čia labai svarbūs žodžiai: nuotykis, fantazija, improvizacija bei patirtis. O iš to savaime ir ateina kūryba.

Pastebėjau, kad esi bandžiusi gaminti personažus iš veltinio. Kuo tave patraukė ši technika?

Paišydama personažus pagalvojau, kad būtų įdomu pamatyt juos tūrinius. Bandžiau siūti, tačiau tik susipainiodavau iškarpose ir siūlų mazguose. Tada atradau sausą vėlimo būdą, kuris idealiausiai man tiko: velt galiu žiūrėdama filmus, sėdėdama darbe, be to, pradėtą personažą visuomet gali keisti – spalvą, formą, detales. Nereikia jokių iškarpų, apskaičiavimų, tik pasitelkt fantaziją, improvizuot ir žiūrėt, kas iš to gausis.

Kokiam personažui norėtum dedikuoti bent vieną piešinį?

Turiu savo personažą, kuris su manim nuo pat vaikystės – ežiuką. Tiesą sakant, nuo jo ir viskas prasidėjo, pirmieji komiksai apie ežiuką, lipdukai bei street art’as, o dabar ir parodos “Fanierkėje” po ežiuko pseudonimu.

Character design (Personažų Dizainas) pamažu tampa vos ne atskira disciplina užsienyje, kaip manai, ar Lietuvoje bei kitose Baltijos šalyse tai turi aiškių vystymosi perspektyvų? Ar galima teigti, kad postsovietinė aplinka turi įtakos charakterių kūrėjų (o taip pat ir tavo) darbams, jų stiliui?

Studijuodama magistrantūroje dailės akademijoje nagrinėjau personažų dizaino temą. Pamačiau, kad daugeliui, taip pat ir dėstytojams, tai yra nauja. Bandžiau įrodyt, kad personažai visur, šalia mūsų: reklamose, žiniasklaidoje, pramogose, net ir patys dažnai tampame vienokiais ar kitokiais personažais. Personažai visuomet buvo ir bus. Lietuvoje ledus pralaužė Moytoy, atsirado daugiau susidomėjimo šia tema, daugiau darbų. Manau postsovietinė aplinka vis dėlto daro mums įtaką: mes užaugome su sovienine animacija, kur personažai buvo gerai apgalvoti, aiškaus charakterio, nešė tam tikras žinutes. Galbūt dėl to aš rimtai žiūriu į personažus, nemėgstu jų paviršutiniškų ir “saldžių”. Geras palyginimas yra Mikė Pūkuotukas – rusiškas variantas, netikėtas bei ryškaus charakterio, bei amerikietiškas – naivus ir saldokas.

Kokiai amžiaus grupei tau smagiausia kurti?

Dideliems vaikams, tebeturintiems gyvenimo bei atradimų džiaugsmą.

Lietuva tarsi priklauso Rytų Europai, tačiau turime daug įtakos iš Vakarų, kaip manai kuo mes skiriamės jeigu žinoma skiriamės? Kokia tavo nuomonė apie Rytų Vakarų susidūrimą gyvenant tokioje mažoje valstybėje?

Mano nuomone, vakaruose vyrauja mados, didžiulė konkurencija ir stebint įvairius darbus, sunkiau atrast kažką originalaus – visko labai daug, viskas supanašėję… Daug kas ironizuoja, kad Lietuva „artojų kraštas“, atsilikusi nuo pasaulio. Bet man tas ir įdomiau, galbūt mes turime savo kažkokį veidą, mes ieškome atsargiai, po truputį judame į priekį, ir galbūt pas mus viskas šiek tiek nuoširdžiau.

Jeigu šį momentą, tavo balsas galėtų pasiekti be galo didelį skaičių žmonių, kokį bendramintį/pagalbininką norėtum prisišaukti savo idėjoms įgyvendinti?

Ilgai galvojau, kas tai būtų per žmogus, bet manau, jog tai būtų pora bendraminčių draugų, su kuriais, labai pasistengus, galėtumėm padaryt pasaulį šiek tiek gražesniu…

Ačiū! Jau greitai Viktės darbų galėsite įsigyti Meno Duobės parduotuvėje!

Sveikas, Tadai, smagu, jog galime susipažinti artimiau. Pirmas klausimas būtų apie tarpdiscipliniškumą. Su tavimi visų pirma susipažinome kaip su fotografu, tačiau savaime suprantama, jog šis apibrėžimas tau tiesiog yra per siauras, dirbi ir su garsu, ir vaizdu, tekstais, turi skirtingų idėjų. Papasakok, kaip tavo idėjos atranda pavidalą viename ar kitame formate, kaip juos atrandi ir pritaikai vieną kitam? Ar visuomet tiek daug eksperimentavai ar daugiau tai darai dabar?

Skirtingos raiškos formos, su kuriomis dirbu, man pačiam atlieka vis kitokią funkciją, tiksliau veikia mane vis kitaip, todėl renkuosi jas pagal esamą vidinį poreikį. Dažniausiai dar prieš gilesnį idėjos vystymą jau žinau, su kokia priemone noriu dirbti ir darbo eigoje ji retai tesikeičia. Tačiau būna, jog kuriant darbą, vieną priemonę papildo kita. Panašiai yra ir su bendrais projektais, tik šiuo atveju vidinis poreikis yra ne mano asmeninis, bet visos grupės poreikis. Tačiau kadangi šiuo metu studijuoju dailės akademijoje, kur kol kas tenka atlikti kūrybines užduotis susijusias su tam tikrais formatais, apie šitai galvoti pačiam tenka mažiau. Kas liečia eksperimentavimą, tai gyvenime esu gan tradicinių pažiūrų, bet kūryboje paeksperimentuoti visados mėgau. Nesu šiuo atžvilgiu radikalus, tačiau visada įdomu atrasti kažką naujo.

Drought of Monotony (Monotonijos sausra)

Drought of Monotony (Monotonijos sausra)

Kaip tu pats supranti fotografiją? Kokie kūrėjai tave žavi, kokios fotografijos nemėgsti, jeigu tokia yra?

Fotografiją aš suprantu kaip vieną iš priemonių kūrėjui vaizdu perteikti savo idėjas, pasaulėjautą, tačiau ji ypatinga tuo, jog gautas vaizdas yra neatsiejamas nuo regimos tikrovės. Nesvarbu, ar tai būtų dokumentinė, ar konceptuali fotografija. Fotografija, tai minties įpavidalinimas, įžvelgiant ir savaip interpretuojant tai, kas egzistuoja. Labiausiai mane žavi tie kūrėjai, kurie sugeba sukurti gilius darbus tiek iš estetinės, tiek iš idėjinės pusės. Dar galiu pasakyti, jog fotografijoje, kaip objektas, mane labiausiai domina žmogus. Sustabdyta akimirka leidžia įžvelgti ir pajausti tokius gyvenimo momentus, kurių paprastai net nepastebim, leidžia giliau pažvelgti į patį žmogų. Sunku apibūdinti fotografiją, kurios aš nemėgstu. Labiausiai nepatinka, kai nesijaučia fotografuojančio žmogaus asmenybės, bandymo ieškoti kažkokių prasmių, klausimų, sprendimų.

Papasakok apie įdomiausią projektą, su kuriuo teko dirbti?

Nors daugiausiai gerų įspūdžių primena grupiniai projektai, pažvelgus giliau, įdomiausias projektas, su kuriuo teko dirbti, buvo visiškai individualus, savotiška meditacija. Šią vasarą praleidau tėvų namuose, šalia miško, kuris ir tapo mano projekto pagrindu. Iš vieno to miško medžio pasidirbau pučiamąjį instrumentą didžeridu bei pinhole kamerą. Šitaip per mane, kaip tarpininką, miškas galėjo kurti garsą ir vaizdą. Atlikęs šį darbą sugrįžau į tą pačią miško vietą, kur augo tas medis, pasistačiau medinę kamerą, atsisėdau priešais ir pradėjau groti didžeridu. Kamera eksponavo tiek laiko, kiek grojau, o grojau tiek laiko, kiek jaučiau esant reikalinga. Grojimą įrašiau ir gautą autoportretą su mišku pateikiau kartu su garsu. Taigi, instrumento ir kameros gaminimas buvo lyg pasiruošimas, o sekantis veiksmas susijungimas su darbo medžiaga, tapsmas neatsiejama miško dalimi. Gaila tik, kad stebėtojas, matantis galutinį rezultatą, yra labiau veikiamas koncepto, o ne proceso, kuris šiuo atveju yra galbūt svarbiausias. Keturi mėnesiai šitokiame procese veikiausiai ir lėmė jo svarbą man.

Drought of Monotony (Monotonijos sausra)

Drought of Monotony (Monotonijos sausra)

Žinome, jog šiuo metu studijuoji. Kaip matai save po studijų? Kokiu keliu norėtum eiti? Ar matai save Lietuvoje ar, kaip daugelis, imsi ir emigruosi?

Šiuo metu esu antrame kurse ir tikslių, aiškiai apibrėžtų vizijų dar neturiu, nors apie ateitį ir mąstau daug. Dėl emigracijos, tai sunku save įsivaizduoti tokioje situacijoje. Jei apie tai galvočiau, tai tikriausiai būčiau ir pradėjęs nuo studijų užsienyje. Mielai kurį laiką pagyvenčiau kitoje šalyje, pažiūrėčiau kaip ten viskas vyksta, bet savo asmeninį gyvenimą noriu kurti šalyje, kurioje gimiau. Per daug man čia viskas artima, kad skirčiausi. Kūrybiniu atžvilgiu užsienyje tikriausiai būtų daug daugiau galimybių, tačiau dabar tokie laikai, kai pasaulis smarkiai sumažėjęs, todėl tikiu, kad gyvendamas Lietuvoje galiu reikštis kaip menininkas ne tik lokaliai. Baigęs studijas nustoti kurti tikrai neketinu, tačiau nežinau ar sugebėsiu gyventi vien iš kūrybos ir ar neteks pasiieškoti ir kitų būdų pritaikyti savo kvalifikacijas. Tikiuosi, to neprireiks. Šiuo metu save po studijų matau gyvenantį Lietuvoje, čia sukūrusį šeimą ir kuriantį meną. Tačiau neatsiribojus nuo likusio pasaulio.

Kaip manai, kuo skiriasi kūrėjo kelias Rytų ir Vakarų Europoje? Ar pastebi kokias tendencijas, įtakas, galbūt net kopijavimą?

Mano paties, kaip kūrėjo, kelias, dar labai trumpas, keliauju juo ir dedu visas jėgas, kad suprasčiau, kurlink jis veda. Kol kas galiu tik žvalgytis, o ne stebėti ir analizuoti kas vyksta kitur, todėl kažkokių gilių įžvalgų šiuo klausimu pateikti negaliu. Pats dar nesu važinėjęs Vakarų Europos kūrėjų keliais, esu tik girdėjęs, kad jie visai neblogi, išasfaltuoti. Čia pas mus, Rytų Europoj, pasitaiko duobių ir žvyrkelių, kurie apsunkina pačią kelionę, tačiau keliai apsupti dar iki galo „nesukultūrintų“ miškų ir kitų gražių kraštovaizdžių, kurie įkvepia ir skatina važiuoti toliau, nebūtinai tiesiai ir nebūtinai keturiais ratais.

Psichoteka

Psichoteka

Savo kūryboje lieti ir socialines tematikas, gal gali papasakoti apie tai plačiau?

Užsiiminėjant gatvės fotografija ir fotografuojant žmones bemaž neįmanoma neprisiliesti prie tokių tematikų. Taip, mano fotografijose dažnai atsiranda veikėjų iš įvairių socialinių sluoksnių, ir svarbiausia man čia yra žmogaus psichologija, jo vidinės būsenos. Stengiuosi įžvelgti, užčiuopti ir kaip galima geriau fotografijos pagalba įpavidalinti žmogaus gelmę, šiaip jau neįpavidalinamą, perteikti asmens ryšius su aplinka, tokius, kokius juos matau aš.

Esi vienas tų retų kūrėjų, kuris augo menininkų apsuptyje ir kurio šeima glaudžiai susijusi su kūrybinėmis industrijomis. Kokias patirtis ir įtakas atsimeni iš savo pasirinkimų eiti tuo pačiu keliu kaip tavo šeimos nariai? Kaip manai ar lengviau, o galbūt sunkiau save atrasti augant kūrėjų apsuptoje atmosferoje?

Negaliu pasakyti, kad ta apsuptis buvo tokia didelė. Menas niekam nebuvo svetimas, bet tokių žmonių, kuriems kūryba būtų gyvenimo pagrindas, mano vaikystėje buvo tik du: tėtis ir mamos brolis. Tačiau to užteko, kad jaustųsi stipri kūrybinė atmosfera ir formuotųsi mano paties meninis suvokimas. Dėl savęs atradimo tokioje aplinkoje, manau, jog tai gali būti sunkiau, jeigu ta aplinka stengiasi per jėgą daryti savo įtaką. Man čia pasisekė. Visą vaikystę daug piešdavau, darydavau visokius keistus dalykus. Visi tai matė, tačiau niekas nebandė manęs formuoti. Padėdavo tiek, kiek pats to norėdavau. Nekurdavau sistemingai ir rimtai apie savo meninę ateitį negalvojau. Visa tai buvo kaip žaidimas. Ir tik kai prieš keturis metus išvykau mokytis į gimnaziją mieste, pradėjau rimtai užsiimti kūryba. Gyvenau vienas su močiute, buvau nepratęs gyventi dideliam mieste, taigi norėjosi kažkur save „padėti“. Pradėjau dirbti su įvairiomis raiškos priemonėmis, ypatingai su fotografija ir rezultatai pradėjo matytis labai greitai. Taip pat pradėjau daug konsultuotis su tėčiu, ko nedarydavau, kai dar gyvenau namuose. Manau, jog toks stiprus kūrybinis progresas įvyko būtent todėl, jog vaikystėje gyvenau tokioje atmosferoje, kurioje galėjau nieko nestabdomas bei nestumiamas ieškoti savęs.

Father (Tėvas)

Papasakok apie tą gyvenimo epizodą, apie kurį jau užsiminei, kai bendravome — dailės ir muzikos mokyklas skirtingose gatvės pusėse.

Tuo metu man buvo 10 ar 11 metų. Gyvenau kaime, kur vaikščiojau į privačias pianino pamokas, o už dešimties kilometrų lankiau sporto mokyklą, tačiau atrodė, kad veiklos galėtų būtį ir daugiau. Man parodžius didelį norą, tėvai nusprendė, kad turiu lankyti muzikos mokyklą, esančią už trisdešimties kilometrų nuo mūsų kaimo. Kadangi nuo vaikystės labiau pasižymėjau savo piešimo, ne muzikos, įgūdžiais, o dailės ir muzikos mokyklos buvo visai šalia viena kitos, galėjo atrodyti keista, kodėl pasirinkau muziką. Taip buvo todėl, jog tėtis griežtai pasakė, jog dailės mokykloje mane gali sugadinti. Tik visai neseniai, kai mano piešimo stilius įgavo aiškesnius bruožus, supratau, ką jis turėjo galvoje ir esu už tai jam dėkingas. O dėl muzikos, visgi likau savamokslis ir šioje srityje. Tikrai nesigailiu.

Kaip vertini naujųjų technologijų bei interneto įtaką kūrėjams? Ar tau tai aktualu?

Normalu, kad viskas juda į priekį, keičiasi, atsiranda naujos raiškos galimybės, kurių kūrėjai neturėjo ankščiau. Visą laiką taip buvo. Tačiau senosios technologijos niekur nedingo, bent jau dauguma. Yra dalykų, kuriuos gali atlikti tik pasitelkęs naująsias technologijas ir atvirkščiai. Pats užsiimu abejomis, pagal poreikį. Taip pat dabar yra daug platesnės komunikacinės galimybės, daug greičiau mezgami kontaktai, lengviau parodyti savo kūrybą, greitesnis priėjimas prie informacijos apie dominančią problematiką. Nepatinka tačiau tai, jog atsiradus neribotoms informacijos galimybės, dažnai naujuosiuose kūriniuose jaučiu efektą tik protui: reikia tiek daug mąstyti, stengtis suvokti, jog vietos jausmui, prigimtinei meno funkcijai, tiesiog nebelieka. Toks kūrinys suveikia tik tada, kai sugebi pilnai jį išskaityti.

Na, ir paskutinis klausimas apie įkvėpimą — kas tave įkvėpia ir kur semiesi idėjų ir energijos žengti pirmyn?

Klausimas, į kurį labai sudėtinga atsakyti žodžiais. Dažniausiai mano įkvėpimas pasireiškia estetinių pojūčių pavidalu, iš kurių vėliau kyla apmąstymai, suformuojantys kūrinį, arba jo eskizą. Kartais tas apmąstymų etapas vaidiną labai svarbų vaidmenį, kartais jo išvis nebūna, pavyzdžiui grafika arba muzika dažniausiai būna to laiko tarpo jausmo perteikimas vaizdu ar garsu. Taigi, viskas prasideda nuo jausmų ir minčių, kurie kyla iš įvairiausių pasaulėjautai artimų dalykų, pradedant nuo aplinkos garsų ir vaizdų suvokimo, baigiant asmeniniu gyvenimu. O gal atvirkščiai.

Ačiū!

Autorė: Raimonda Tamulevičiūtė

Nenuostabu, kad šiuolaikinio meno tematika šiandien dažnai pristatoma įvairiuose informacijos šaltiniuose, juk tai – vienas iš greičiausiai besikeičiančių, įvairias raiškos formas įgaunančių reiškinių, todėl kalbėti ir diskutuoti visuomet yra apie ką.

Kalbuosi su menininke Kristina Inčiūraite, kurios kūryboje derinamos įvairių menų rūšys, pradedant video menu, baigiant grafika. Solidžią tarptautinę patirtį turinti kūrėja dalinasi savo mintimis apie tai, kas vyksta meno pasaulyje šiandien. Taigi, šį kartą apie šiuolaikinio meno situacijos savitumą Lietuvoje bei jo pateikimo galimybes ir formas. Tikiuosi, kad šis interviu atsakys į rūpimus klausimus, o galbūt patvirtins ar paneigs jau esamą nuomonę.

7 nuodėmės, filmo kadrai, 2010

Gal galėtum įvardinti keletą tendencijų, kurios skiria Lietuvos šiuolaikinį meną nuo Vakarų Europos šiuolaikinio meno konteksto?

Lietuvos šiuolaikinis menas neišvengiamai susijęs su šalies geo-politine, istorine, o kartu ir ekonomine situacija Europos kontekste. Jei maža šalis nėra įtraukta į politiškai svarbių („karštų“) šalių žemėlapį, kitaip tariant, joje nevyksta esminiai istoriniai lūžiai, šalies balsas, manau, nėra labai girdimas Vakarų Europos meno pasaulyje. Per keletą paskutinių dešimtmečių Lietuvos menininkai tik kartą galėjo susilaukti itin didelio tarptautinio dėmesio — tuomet, kai žlugo sovietinė santvarka ir Lietuva susigrąžino nepriklausomybę. Tuo metu kūrybinį kelią pradėję menininkai — Deimantas Narkevičius, Nomeda ir Gintaras Urbonai, Artūras Raila, Eglė Rakauskaitė ir kiti — gavo tarptautinį dėmesį ne tik dėl savo kūrybinio talento, bet ir dėl to, kad tuo metu susiklostė palankios socio-politinės priežastys jiems būti išgirstiems tarptautinėje arenoje.

Dabartinė Lietuva kol kas neišgyvena naujo istorinio lūžio, tad manyčiau, kad efektyviausias būdas kaip jaunam lietuvių menininkui ar meno kuratoriui sėkmingai įsilieti į Vakarų Europos šiuolaikinį meno pasaulį, tai gyventi didžiuosiuose Vakarų Europos miestuose ir ten mėginti integruotis su savo specifine kultūrine patirtimi. Pavyzdžiui, šiuolaikinio meno galerijos „Tulips & Roses“ darbuotojai itin greit suprato, kad galerijos veiklą organizuojant Vilniuje, neįmanoma patenkinti savo ambicijų, susijusių su tarptautine karjera. Tad jų įsikūrimas Briuselyje yra logiškas.

Mano manymu, vienas svarbiausių skirtumų tarp Lietuvos ir Vakarų Europos šiuolaikinio meno konteksto, tai maža šiuolaikinio meno rinka. Jau vien tas faktas, kad keletą dešimtmečių egzistuojanti viena didžiausių šalyje privati meno galerija „Vartai“ savo projektams ieško valstybinės paramos, parodo, kad privatus verslas meno srityje sunkiai skinasi kelią Lietuvoje. Juk meno rinkos dinamika, o ne palyginti menkos valstybinės paramos injekcijos į šiuolaikinį meną, įgalina didesnę kūrėjų konkurenciją, produktyvumą ir kūrybinę sėkmę.

Nerimo dienos, piešinys ant sienos, 2009

Dabartinis menas neretai priartėja prie socialinių, antropologinių tyrimų bei filosofinių svarstymų ir yra žymiai arčiau žmogaus, nei bet kada seniau. Ar galima būtų sakyti, kad šiandienos menas, kai kuriais atžvilgiais, įgauna tyrimo pobūdį, taigi yra daug daugiau įvairiapusiškesnis bei tai ir yra dabarties meno pagrindinis variklis?

Šiuolaikinio meno procesai įvairiuose pasaulio taškuose verda taip intensyviai, kad trumpai apibūdinti jų pobūdį ir reikšmingumą man būtų labai sunku. Ir ar verta? Juk kiekvienas iš mūsų gyvenimo ir meno reiškinius vertiname pagal savo pasaulėžiūrą, susidėliotus vertybinius prioritetus. Tokia didelė meno stilių, koncepcijų ir formų įvairovė, kad renkamės ir analizuojame tai, kas mums patiems atrodo aktualiausia.

Tik ką skaičiau amerikiečių publicisto Nealo Gablerio straipsnį, kuriame informacinė visuomenė negailestingai kritikuojama dėl to, kad ji nori žinoti, bet ne generuoti naujas idėjas. Informacijos perteklius, tame tarpe ir asmeninio pobūdžio plepalai socialiniuose tinkluose, išstumia mąstymą, drąsių idėjų poreikį. Ir tokia visuomenė, anot autoriaus, praranda gebėjimą mąstyti apibendrintai. Šios mintys verčia suklusti, tačiau situacijos taip nedramatizuočiau. Pateiksiu pavyzdį. Prisimenu mažuosius Liudviko šiuolaikinio meno muziejaus lankytojus Budapešte. Ant minkšto kilimo tamsioje ekspozicijos erdvėje ant pilvukų gulintys, rankomis galveles pasirėmę moksleiviai labai įdėmiai žiūrėjo videofilmą. Tokio didelio vaikų susidomėjimo dar nesu mačiusi. Juk susidomėjimas palengva išprovokuoja mąslumą. Nuo mažumės ugdomas jautrumas ir atidumas gyvenimo ir meno reiškiniams nuteikia optimistiškai.

Blondinės, iš fotografijų ciklo, 2006

Savo pačios kūryboje esi apsvarsčiusi „sena“ ir „nauja“ dažnai skaudų susidūrimą, pagrindiniu objektu pasirenki moterį, būtent tą moterį, kuri žengia iš sovietinės Lietuvos į nepriklausomą. Kaip manai, kaip yra šiuo metu, kokius lūžius galime pastebėti dabartinės moters tapatybėje?

Nors mentaliteto poslinkiai nėra staigūs, tačiau mūsų visuomenei sparčiai modernėjant, greičiau pamirštam ilgai trukusį, slogų ir uždarą sovietmečio laikotarpį. Iš tiesų, ankstesniuose mano projektuose herojų sutrikimas dėl sparčios vertybių kaitos buvo didesnis, nei dabar.

Tačiau visi matome, kad šiandien gyvenančios moters orumą dažnai smukdo ekonominės priežastys. Norėdama pradėti naują gyvenimą moteris turi turėti ne tik artimųjų paramą, bet ir materialų pagrindą po kojom. Daugelis moterų gyvena skurde, bijo smurtaujančių savo vyrų, nes pasipriešinusios gali atsidurti tiesiog gatvėje. Todėl labai vertinu naujai išėjusį Apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymą, kuris itin padeda nuo smurtautojo namų aplinkoje nukentėjusiam asmeniui.

Tačiau nepaisant ekonominių problemų, iš kurių kyla ir kitos, susijusios su savigarbos stoka, daugelis Lietuvos moterų randa vidinių resursų skleisti šilumą ir gyvenimo džiaugsmą. Kurdama filmą apie skirtingo amžiaus sportininkes, prieš keletą metų keliavau po Lietuvos miestus ir miestelius. Tačiau atkreipiau dėmesį ne į moterų fizinę stiprybę, bet į jų vidinę valią ir gerą nusiteikimą. Ir nors jas provokavau kalbėti apie įvairias visuomenę užraizgiusias nuodėmes, filmas „7 nuodėmės“ (2010) tapo šviesus dėl herojų optimizmo.

7 nuodėmės, filmo kadrai, 2010

Kalbant apie moteris kūrėjas, būtų įdomu sužinoti, kokie aspektai paliečiami šiuolaikinių menininkių kūryboje Lietuvoje ir pasaulyje? Kas jas skiria ir sieja?

Manyčiau, kad Lietuvoje moterų kūrėjų tarpe vis dar retai kalbama apie moterų emancipacijos problemas, daugiau dėmesio skiriama socialinės atskirties, skurdo problemoms. Už Lietuvos ribų aštriau keliami įvairūs lyties, rasės, tautybės, žmonių teisių klausimai, nes vyksta intensyvi migracija, todėl neišvengiama socialinių konfrontacijų. Tačiau neatkreipiau dėmesio, ar Lietuvoje ir kitose pasaulio šalyse yra išskirtinių, moteris menininkes vienijančių ar jas skiriančių temų.

7 nuodėmės, filmo kadrai, 2010

Asmeniškai save visų pirma laikai menininke, o į antrą planą nukeli kuratorystę. Kas paskatino užsiimti šia veikla?

Iš tiesų, esu kuravusi tik keletą projektų, nes tam tikru kūrybinio gyvenimo periodu norėjosi į viešumą iškelti tas aktualijas, kurios sklandė mano galvoje ir kultūrinėje terpėje: ne tik feministiniai diskursai, bet ir informacijos pertekliaus, susvetimėjimo problemos visuomenėje.

Kurortas, iš fotografijų ciklo, 2007-08

Lietuvoje šia tema buvo surengta keletas diskusijų, tačiau nėra aiškios ribos tarp kuratoriaus ir menininko, kaip manai, galbūt jos ir nereikia labai smarkiai brėžti? Šis klausimas iškilo, kadangi ir praktikuojantys menininkai vis dažniau organizuoja įvairias parodas bei tuo pačiu jose dalyvauja, taigi, kokia šiuo atveju kuratoriaus funkcija, jeigu dabartiniai menininkai puikiai susitvarko su šia užduotimi?

Be abejo, menininkai, kurie turi organizacinių gebėjimų ir sėkmingai bendradarbiauja su kitais, gali puikiai susitvarkyti su kuravimo užduotimis. 2012 metais įvyksiančios Berlyno šiuolaikinio meno bienalės kuratorius yra žymus lenkų menininkas Arturas Žmijevskis. Jis, kritikuodamas nusistovėjusią kuratorinę poziciją kviesti ir atrinkti „savo rato“ garsius kūrėjus, viso pasaulio menininkams paskelbė kvietimą siųsti savo socialiai ir politiškai angažuotus meninius pasiūlymus šiai bienalei. Paskelbta, kad gauta net virš 6000 meninių projektų pasiūlymų. Matant tokį didelį meninės bendruomenės aktyvumą, įdomu, koks bus galutinis rezultatas.

Iš esmės, turbūt galima būtų sakyti, kad šiandieninis menininkas yra savo kūrybinės veiklos kuratorius: turi aiškiai suformuluoti savo kūrinio idėją bei problematiką, suvokti potencialią savo žiūrovų auditoriją, nusakyti kuo tikslesnį savo projekto biudžetą ir gebėti vizualiai išpildyti sumanymą, suvokti lokalų ir tarptautinį šiuolaikinio meno kontekstą ir jį papildyti savo kūriniais.

Tačiau įgyvendinant stambius projektus su kitais kūrėjais, neišvengiamai „pavagiamas“ laikas iš savo paties kūrybos. Todėl aš pati stambesnių projektų kuravimui neturiu laiko. Kita vertus, juk savo paties kūrybinėje veikloje galima įgyvendinti kūrybinius sumanymus bendradarbiaujant su kitais žmonėmis, kurie yra projekto herojai ir kūrybinė grupė: tai gali būti skirtingo amžiaus, įvairių profesijų bei socialinių sluoksnių atstovai. Iš tiesų, riba tarp menininko ir kuratoriaus yra labai plona, nes šiandien dominuoja įvairių sričių tarpdiscipliniškumas. Dėl to įdomiau gyventi ir kurti.

Kažin, kodėl Lietuvoje susidaro įspūdis, kad meno kuratorių vaidmuo nusilpęs? Galbūt dėl to, kad yra tik keletą stambių šiuolaikinio meno institucijų Lietuvoje ir ambicingus tarptautinius meno projektus dažniausiai kuruoja tik tų institucijų vadovai arba kviestiniai kuratoriai iš kitų šalių. O jaunesni meno institucijų kuratoriai rengia mažesnius meno projektus, kurie bendrame renginių fone ištirpsta, nors jie, mano nuomone, yra verti dėmesio, aktualūs ir apmąstyti. O nepriklausomiems meno kuratoriams ne visuomet lengva įsiterpti į Lietuvos meno institucijų parengtą meno renginių programą, rasti nišą savo meninių projektų realizavimui. Bet, jei galimybės Lietuvoje save realizuoti yra ribotos, vietą po saule galima rasti už Lietuvos ribų. Pasaulis platus, galimybių daug, manau, tereikia sveiko avantiūrizmo ir nuoširdžių pastangų.

Ačiū už įdomų pokalbį!

Nuo gero prie puikaus, objektas (lankstiniai), 2009

|žiurkės|

Nuotraukų autorius Kęstas Vilnius

Sveiki. Lietuvos undergrounde atsiradote netikėtai. Po to, kai pasirodėt viename koncerte, ilgą laiką iš jūsų nieko nesigirdėjo, tylą sudrumsdavo tik kelių naujienų pasirodymas jūsų tinklalapyje. Gal papasakomėt daugiau, kas yra „Rumunija“, kuo užsiėmėt prieš ją, ką planuojat artimiausioje ateityje? „Rumunijoje“ groja trys skirtingi žmonės, kurie užsiima ne vien muzika – ką veikiat kitose srityse?

Anton: „Rumunija“ – muzikinis projektas, gimęs 2010 metų rudenį. Pačioje pradžioje tai buvo du žmonės ir visa veikla buvo orientuota tik į įrašų gamyba, praktiškai iš anksto atmetant įmanomus pasirodymus ir platesnį daromų įrašų platinimą. Kalbant apie projekto užuomazgas, tai tiesiog istoriškai taip išėjo, kad pats žodis „Rumunija“, ilgainiui virtęs pavadinimu ir pirmąkart paminėtas neitin blaiviame pokalbyje, berods, apie muziką, suskambėjęs pagimdė stiprų ir gan konkretų vaizdinį, kuris po tolimesnių apmąstymų susumavo visas anuometines idėjas ir ketinimus dėl dar vieno naujo, svarbiausio ir giliausio muzikinio projekto.

Šiuo metu „Rumunijoje“ trys pastovūs nariai, tačiau planuojame įtraukti dar keletą žmonių, kad ir laikinai veiklai. O prieš „Rumuniją“ buvo nemažas kiekis įvairiausių kolektyvinių ir asmeninių, vienkartinių ar tiesiog taip ir neišsivysčiusių eksperimentavimų, įrašų, bandymų kurti grupę. Prie kai kurių asmeniškesnių projektų aš periodiškai grįžtu iki šiol, pavyzdžiui, prie ambientinio projekto „Absorption“. Be muzikos užsiimu grafiniu dizainu ir daile, studijuoju.

Andrius: Prieš „Rumuniją“ buvau įnikęs į savo vieno asmeninę muzikos kūrybą, kurios jau turiu virš dešimt rinkinių ir iki šiol vis ruošiuosi pradėti koncertuoti. Lygiagrečiai užsiimu retkarčiais pasitaikančiu muzikavimu su kitais žmonėmis, ką kelis kartus buvau įvardinęs kaip projektą „Kinematografija“. Dar prieš tai grojau grupėje „Linoja“, o dar prieš tai – laisvoje formoje grodavome ir eksperimentuodavome su tais pačiais žmonėmis iš „Rumunijos“. Be muzikos užsiimu literatūra, poezija, kinematografija, fotografija ir truputį daile. O dirbu su žiniasklaida ir įvairiomis šiuolaikinėmis medijomis.

Dainų žodžiai yra turbūt stipriausia „Rumunijos“ kūrybos dalis. Tekstuose daug idėjų, kurios, atrodo, kilo kontempliuojant aplinką – gamtą, bendravimą, kasdienybę. Kaip jie atsiranda, kas juos rašo?

 Anton: Dažniausiai tekstai gimsta tik po to kai yra aiškus būsimos dainos užpildas ir visa jos „informacija“. Šia prasme žodžiai „Rumunijoje“ yra antrinis dalykas, pradžioje atsiranda net ne muzika, o grečiau kažkoks ritminis piešinys, jis apauga mėsa, o tekstas tik verbaliai sustiprina sukurtą vaizdinį, arba atvirkščiai, tyčia su juo kontrastuoja. Visus tekstus dažniausiai rašo vokalistas, yra keletas bendraautorystės variantų ir ganėtinai įdomių kolaboracijų. Musų tekstus galima pavadinti paprastais. Tačiau turinio konkretumas dažnai persipina su visiškai abstrakčiais dalykais, asmeniniais pasąmoniniams vaizdinias, įvairiais vidinio vartojimo žodeliais ir frazėmis. O juos įtakojančių reiškinių čia gali būti begalybė, bet, patys ryškiausi, manau, akivaizdžiai matomi – geografinė aplinka ir „giminaičių balsai“. Na ir dar šis bei tas.

Jūsų stilių gana sunku apibrėžti. Kaip jūs patys įvardintumėt, kokią muziką grojat? Klausantis ilgiau, galima išgirsti labai daug įvairių įtakų. Kas formavo jūsų muziką?

Anton: Na, bandymai muzikinių štampų kalba apibrėžti stilių dažniausiai sukeldavo tik mūsų pačių juoką. Galbūt tą stilisntinį neaiškumą galima paaiškinti tuo, kad kažkiek skiriasi musų trijų muzikiniai skoniai ir prisirišimai, kurie neišvengiamai palieka savo atspindį ir mūsų pačių kūryboje. O konkretaus stiliaus nebuvimas tai vis tik greičiau prioritetas nei problema. Šiaip, man visai patinka apibrėžimas „etnopsichodelinis pankrokas“.

Andrius: Kiekvienam iš mūsų kyla daug ironiškų apibūdinimų, pavyzdžiui aš vadinčiau: čigoniška gotika, čigoniškas rokas arba rokenrolas. Galvojant rimtai — vargu ar galima rasti tikslų apibūdinimą, nes mes nejučia jungiame ne tik skirtingus stilius bet ir skirtingas kultūras. Lietuvių kultūrą jungiame su balkaniška; provincialumą jungiame su modernumu; tradiciškumą jungiame su neformalumu; dirbtinumą su nuoširdumu. Galbūt tai avangardas, arba tiesiog šiuolaikines liaudies muzika? Tai suformavo grupės narių skonio bei interesų daugialypumas: įvairios subkultūros, liaudis, aplinka bei įvairių tautų menai.

Apipavidalinimą savo CDr‘ams darote patys, o šiuo metu turimų įrašų kokybė labiau lo-fi. Ar čia galima kalbėti apie „Do It Yourself“ filosofiją ir tai, kad jūs palaikot „senąją“ alternatyvios muzikos atsiradimo ir dalinimosi kultūrą, kai visi susidomėję susirašinėdavo tikrais laiškais ir patys gamindavo rankomis numeruojamus įrašus (kurių maksimalus kiekis apie 15 :] )? Ar tiesiog taip paprasčiau/greičiau/pigiau?

Anton: Tiesiog, štai tokia visiškai savarankiška medžiagos atlikimo/kokybės, tolimesnio jos formavimo ir pateikimo forma, mano nuomone, adekvačiausiai atspindi patį „Rumunijos“ mesedžą, mus pačius kaip asmenybes. Kas, kita vertus, taipogi puikiai sugula į DIY estetiką. „Pasidaryk pats“ metodas yra labai gerbtinas ir teisingas, tačiau kalbant apie „Rumuniją“ tai vis tik nėra pagrindinė ir išankstinė jos kūrybos filosofija. O dar iš kitos pusės — tikrai taip, tai pigu ir ganėtinai paprasta.

Andrius: Aš asmeniškai prijaučiu ir palaikau neprofesionalios kokybės, savadarbių įrašų idėją, nes visų pirma – man tai yra gražu, tikra. Jeigu kažkada „Rumunija“ įsirašinės profesionalioje studijoje — nebūtų blogai, tačiau esu įsitikinęs, kad tokiu būdu neabejotinai prarastume dalį savitumo. Man muzika yra menas. Vienos technologijos išlaisvina, kitos įkalina. Jeigu ateityje reikėtų rinktis, mane labiau žavėtų dar prastesnė kokybė, su senovinės buitinės audio technikos įrašais, o ne profesionalios studijos galimybės.

Papasakokit apie savo trečiąjį albumą, pavadintą „Feliksas“. Kuo jis bus kitoks, nei pirmieji du?

Anton: „Feliksas“ – tai mini albumas, kuris turėjo būti paleistas dar vasara, tačiau dėl įvairių priežasčių išeis geriausiu atveju, tik iki šių metų pabaigos. Ko gero, didžiausias skirtumas tarp jo ir pirmų dviejų – tai miniatiūrinė trukmė. Pagal skambėsį tai iš esmės ta pati „Rumunija“, tik šįkart galbūt šiek tiek daugiau dainingumo ir kažkokio energingumo nei įprasta. Stilistiškai tai bus labiau panašu į tai, ką galima pavadinti postpanku arba garažu.

Visus jūsų įrašus galima parsisiųsti internetu nemokamai. Ką manot apie autorines teises – svarbu saugoti intelektinę nuosavybę, ar kūriniai turėtų būti laisvai prieinami visiems?

Anton: Mano nuomone, taip, idealiausiame variante kūriniai turėtų būti laisvai prieinami visiems norintiems. Iš kitos pusės yra kiekvieno kūrėjo teisė rinktis tolimesnį savo produkcijos likimą, vienaip ar kitaip kontroliuoti jos paplitimą. Kas irgi nėra blogai, jei šiame reikale neperlenkti lazdos, tarkim, pretenduojant į išskirtinį elitiškumą ar perdėtą kūrybinį izoliacionizmą.

Andrius: Mano manymu, kultūros reikaluose nereikalingas joks teisių saugojimas, nes menas yra kaip tautosaka: kažkas, ką kuriame savo noru ir su malonumu, todėl įvairiais būdais dalinamės vieni su kitais. Jeigu autoriams ir dar kažkam tai gali nešti pelną – puiku. O tokie atvejai, kai vyksta komercinis svetimo darbo ar kūrybos pasisavinimas, išnaudojimas, iškreipimas – man yra tiesiog bjauru. Aš tą pasaulio pusę stengiuosi ignoruoti, nematyti ir negirdėti.

Gyvenate nedidelėje valstybėje Lietuvoje, kaip jūsų manymų muzikantų kasdienybė ir galimybės skiriasi Rytų Europoje ir Vakarų Europoje?

Anton: Turiu įtarimų, kad vis tik geografinė padėtis rimtos reikšmės neturi, o muzikantų kūrybos įdomumą (ko gero, tai yra svarbiausias kriteriujus) lemia ne palyginti didesnį atlyginiamai už koncertus ar kokybiškos studijos ir gero repetavimo taško buvimas. Viskas priklauso tik nuo pačių muzikantų žinojimo ko jie nori ir neišsemiamo nepriverstinio noro kurti bet kuriomis sąlygomis. Todėl, įsivaizduojant, iš esmės nematau skirtumo tarp lietuviškos „Rumunijos“ ir, tarkim, įmanomo jos britiško ar kokio itališko analogo.

Andrius: Manau Lietuva ideali bet kokiai kūrybai. O muzikantų kasdienybė ir galimybės – manau priklauso nuo to, kokie tai muzikantai. „Paplaukę“ subkultūrų pogrindininkai ir gyvens kaip paplaukę, nesvarbu kur jie būtų – ar Vilniuje, ar Radviliškio rajono kaimuose, tarp miškų, ar Vakarų Europos didmiesčiuose.

Klausimas apie naująsias technologijas, kaip manote ar internetas turi didelę reikšmę kūrėjams iš mažesnių, ekonomiškai silpnesnių valstybių? 

Anton: Techonologios ir ypač internetas turi nenuginčijamą svarbą, nes tai, visų pima, idealus ir prieinamiausias būdas neįdedant jokių finansinių pastangų supažindinti platesnę, tame tarpe užsienio auditoriją su savo kūryba.

Andrius: Manau technologijos turi labai didelę reikšmę, tai yra autoriaus gyvenimo ir kultūros dalis, todėl visomis prasmėmis įtakoja kūrybos procesus bei rezultatus. Man būtų labai įdomu susipažinti su šiuolaikinės kūrybos žmonėmis, kurie neturi galimybės arba nenori naudotis naujausiomis technologijomis ir internetu. Bendrai jaučiu, kad dabartinės subkultūrų muzikos reiškinys yra interneto galimybių pasekmės — žmonių kultūra gali nepriklausyti nuo geografinės vietos, o priklauso nuo to, kuo jis domisi, kas traukia.

Kaip įsivaizduojate save po penkerių metų, jei tai būtų idealiausias scenarijus, ką veiktumėte, kur būtumėte?

Anton: Jokių super ateities planų iš tikrųjų nėra, idealiausiu atvėju – tai tos pačios pradėtos veiklos tęsimas, tik gal su dar didesniu susikoncentravimu ties ja. Manau, iki to laiko projektas taps globališkesniu, savotišku pasaulėliu, neapsiribojančiu vien ir įrašais ir koncerine veikla. Idealiausiai butų įtraukti į jį kuo daugiau interesantų ir nuolat bendradarbiauti su kitais muzikantais ir ne tik. O vieta „kur?“ reikšmės neturi, bet, vis tik, manau, jei ne pastoviai, tai bent didžiąją laiko dalį čia.

Andrius: Idealu būtų jeigu iki to likčiau gyvas, visa kita savaime, che che, žinoma — muzika, kinas, literatūra. Aišku Lietuvoje, kažkur provincijose, tarp miškų, upių ir ežerų, su artimaisiais ir bendraminčiais, bet apsilankant ir miestuose bei užsienyje. Pagal idealų scenarijų — „Rumunija“ po penkių metų jau būtų išleidusi apie 10 albumų ir aktyviai koncertuotų, bei turėtume keletą paralelinių projektų.

Rumunijos tinklalapis

Fotografė: Marta Ivanova

Sveikos, smagu su jumis susipažinti artimiau, taigi judame tiesiai prie klausimų – visų pirma labai įdomu, jog dirbate dviese, papasakokite kuo viena kitą papildote ir kaip taip susiklostė, jog tapote duetu?

Kūrėm atskirai, kol mūsų darbų nepradėjo panioti aplinkiniai. Tada ir viena kitą pastebėjom. Keista ištinka akistata, kai atrandi žmogų, šnekantį beveik identiška tavajai kalba. Viskas tampa paprasčiau, tolygiau — viena pradeda mintį, kita užbaigia. Žodžiu, jautiesi kaip įsėdęs į savo roges (žiemos motyvai).

Žvelgiant į jūsų įgyvendintus projektus, iš karto pastebime, jog architektūrą bei apskritai erdvę suvokiate ganėtinai kompleksiškai ir plačiai, kalbate ne tik apie struktūras, bet ir organiškumą, pojūčius, interaktyvumą. Gal galite plačiau papasakoti kas jums yra erdvė ir kokie aspektai jums svarbiausi dirbant su projektais?

Erdvės — viskas susipina į kažką neišreiškiamo ir didelio. Galbūt mes jas suvokiame inuityviai. Kažkas gimsta ir ne visada iš karto gali paaiškinti, kas tai konkrečiai ir kaip tai susiję su objektu. Bet jauti, kad tai teisinga. Vėliau gali viską pagrįsti logika, dėsniais, struktūrom, veikiančiųjų scenarijum. Taip pusiau kryptingai, pusiau intuityviai prieinam prie problemos. Natūraliai apimam skirtingas kūrybos sritis (tarpdisciplina), užpildom erdvę daugiasluosnėm prasmėm. O jeigu vienu sakiniu — 2001 A Space Odyssey.

Daugelis žino, jog architektūra bei interjero ar eksterjero dizainas yra ganėtinai populiarios ir patrauklios industrijos, tuo pačiu suvokiama, jog čia ir daug labai nenusisekusių kūrėjų, turinčių per siaurą mąstymą, suvokimą. Kas jūsų manymu svarbu žmogui, norinčiam sėkmingai dirbti šiose industrijose?

Industrija blogas žodis — pabrėžia kiekį, o ne kokybę. Galbūt nenusisekusieji ir sukūrė šios sferos industrijas, nes kalba apie tiražinę produkciją, o ne apie vienetinę ar bent turinčią savo tikslinę auditoriją. Žmogus, žiūrintis į kūrybą visų pirmą kaip į industriją, yra strategas. Ten jis paklūsta arba priešinasi tam tikoms, taisyklėms, dėsniams — dalyvauja žaidime. Skiriasi pirminis siekis. Mes neturim tikslo būti nusisekusiais kūrėjais kūrybinėse industrijose, todėl ir sėkmės principų nežinom.

Papasakokite apie projektą, prie kurio jums buvo įdomiausia dirbti?

T.E.M.A erdvės (bakalauro baigiamasis darbas). O įdomiausia buvo dirbti, nes nevaržėm savęs ir mūsų duetas (skamba kaip iš straipsnio “Muzikiniai garsai”) susigrojo taip, jog dirbam iki šiol. Daug ką pasako per gynimus ištarta frazė: dirbam kaip vienas krumpliaratis. Taip, esam vienas krumpliatis (nes žodį “krumpliaratis” sunku artikuliuoti). Kūrėme erdves tarpdisciplininiam veikėjui. T.E.M.A (tarptautinės eksperimentinio meno akcijos) — taip pasivadinę menininkai, įsikūrę viename Klaipėdos medienos fabriko kompleksų. Užmiršta erdvė gaivinama jų pastangomis ir iniciatyva. Tai atspirties taškas, kodėl pasirinkome būtent šią vietą. Užmiršta vieta — bendravimo erdvė, kurios pagrindas kūryba. Pamatinė idėja — kuriant erdves (parkas, studijos, galerijos, info labas, vidiniai kiemai, scenos, kavinės) megzti ryšį tarp ju, ieškoti kontakto tarp erdvių vartotojų. Kontakto epicentras — parkas buvusioje fabriko katilinėje. Parko idėja daugiasluoksnė — kažko veikimo erdvė, orientuota į jaunus (arba kol “širdy jaunas”) žmones. Natūralios gamtos įsiveržimas į architektūrą — atvirkštinis procesas. Kuriam sugreitintą natūralaus proceso projekciją (gamtos reiškiniai).

Aplink parką išsidėsčiusios erdvės: Tamsi ir tuščia tranzito erdvė pereina į šviesią tankiu virvių ritmu užpildytą drabužinę. Iš jos patenkama į galerijos/medijų erdvę, žemą su kolonų ir likusių krosnių pagrindų tinklu. Renginių metu iš galerijos/medijų erdvės galima patekti į vidinį kiemelį, kurį riboja bariukas. Tai šachta su kaminu — siaura ilga interaktyvi erdvė su natūralia oro trauka. Jai vizualizuoti sienas padengiame lavsanu. Norint patekti į kavinę, esančią ant parko stogo, reikia pakilti siaura sraigtinio tipo laiptine (erdvė instaliacijų kūrėjams). Kavinė sukurta vagono principu. Jį sustiprina tankus langų ritmas ir erdvėje projektuojamas tūris, kuris skyla į segmentus. Sužinoti informaciją apie visas šias erdves, aplankomas info lab’as — informacijos centras, kurio kompozicinė idėja — tūris tūryje. Tokiu principu išauga skirtingų aukščių faneriniai tūriai.

T.E.M.A.

Kuo jūsų manymu darbas su architektūros, instaliacijų, dizaino projektais skiriasi Lietuvoje ir Vakarų Europoje? Tuo pačiu kaip manote ar pačius kūrėjus galima būtų išskirti kažkokia charakteristika, išsiskiriančiais bruožais, mokykla, metodais?

Pats darbo, kūrybos procesas galbūt nesiskira. Jį lemia tikslinė auditorija, kuri skiriasi visur, be geografinės padėties. Iš dalies skiriasi patys kūrėjai, kuriuos formuoja terpė: mokyklos, istorija, kultūra, politika. Postsovietinis ir kapitalistinis blokai sukuria psichologinę atskirtį.

Kaip įsivaizduojate save po penkių metų? Kokia būtų jūsų ideali vizija? Su kokiais žmonėmis ir projektais labiausiai norėtumėte dirbti?

Norėtume daugiau tarptautinių projektų, kad vieta mūsų neįpareigotų. Vis dar dirbti duetu, su skirtingo profilio žmonėmis, juk tarpdiscilpiniškumas plečia kūrybos galimybes, suvokimą. Ideali vizija — rasti terpę, kur būtum įdomus.

Bolonija

Iš kur semiatės įkvėpimo? Kaip rūpinatės nuolatiniu asmeniniu tobulėjimu ir ar pavyksta abiems judėti panašiu tempu?

Tai, kas aplinkui. Stebėdamos O (čia grafiškai simbolis “O” — erdvė): išreikštas jausmas, išgirstas garsas, bet koks pamatytas vaizdas, jautrūs dalykai aplinkoje. Visa tai suteikia pradžią kažkam. Na, jei vis dar judame kartu — atsakymas teigiamas. O juk egzistavimas susideda iš sistemų, trūkių, dalių, tarpų ir tt.

Jeigu galėtumėte dabar išsirinkti kokių resursų, idėjų, pagalbos jums labiausiai reikia, jog judėtumėte pirmyn ir kurtumėte vis įdomesnius projektus, ką įvardintumėte?

Vienareikšmiškai. Terpės mums — auditorijos.

Produkto dizainas

Interjero instaliacijos

Fotografas: Tadas Černiauskas,  iliustravo: Gabrielius Mackevičius

Papasakok trumpai apie save, kas pirma šauna į galvą pagalvojus apie tai, kas tau patinka, ir kas ne.

Tikriausiai man patinka kriokliai. Kažkada buvau tokioje vietoje kur ošia toks maaažas kriokliukas. Smagiausia, kad galima atsisėsti taip, kad jis tekėtų už nugaros, o tada staigiai atsiremti nugara į jį. Tai teks jį perkirsti ir atsiremti į uolą, nuo kurios tas kriokliukas krenta. O tada galima žiūrėti į jį iš vidinės pusės, kai jis krenta ant pilvo. Toks keistas jausmas…

Vienas labai įdomus žmogus man sakė, kad yra tik meilė ir baimė, o visa kita yra jų variacijos ir išraiškos. Aš patikėjau. Tai va, man patinka meilės ir nepatinka baimės išraiškos.

Esi gan plataus profilio kūrėjas, kada susidomėjai tekstile? Kaip priėjai prie minties, kad reiktų kurti tokius savotiškus objektus?

Pavasarį buvau pas dzen budistus tokioje oloje, kurioje jie rinkdavosi pasėdėti ant suoliukų. Tada besėdėdamas supratau, kad darysiu kažką gamtiško, bet ir geometriško. Vėliau, vasarą, vėl prisėdęs ant suoliuko, supratau, kad reikia imtis tekstilės. Ir tada ėmiausi. Mano nuostabai, viskas rutuliojosi kažkaip natūraliai.

Tau artimi miško gyvūnų ir šiek tiek liaudies amatų motyvai (pataisyk, jeigu klystu), gal gali papasakoti apie tai plačiau? Kodėl jie tau artimi? Kaip tu juos atradai?

Visų pirma pasakysiu, kad manau, jog ta visokia kūryba yra dievo išraiška per žmogų. Negaliu kalbėti už visus, bet įtariu, kad žmonės tiesiog leidžia per save reikštis dievo valiai ir tada gaunasi kažkas smagaus arba ne. Tas leidimas ir nusprendžia, kaip visa tai atrodo. Nežinau, kodėl gyvūnai ir liaudies motyvai mane lydi. Tas gamtiškumas ir tautiškumas yra neišvengiamai artimas, gražus man. Negaliu pasakyti, kad pats renkuosi. Man sunku pasakyti kodėl kažkas patinka, gražu.

Kokiu principu vyksta tavo tekstilės objektų kūrimas? Ar jie yra nepriklausomi, ar kiekvienas yra pritaikytas būtent atskiram rūbui, o gal ir rūbo dėvėtojui?

Iliustracijos piešinys atsiranda be rūbo. Priklausomai nuo rūbo iliustracijai parenkamos medžiagos, koloritas. Dėl to tas pats piešinys gali būti ant labai skirtingų objektų. Man patinka tokia eiga: dėvėtojas pasirenka iliustraciją ir rūbą, o aš parenku iliustracijos medžiagas. Taip labai patogu, nes dėvėtojas gali išsirinkti būtent jam patinkantį rūbą su mėgiama spalva, dizainu – pasimatuoti ir žinoti, kad jam tinka dydis, gerai ant jo gula ir duoti man. Arba prikelti iš savo spintos nebemylimą drabužį, kuriam reikia gyvybės, kad būtų vėl dėvimas.

Kuo užsiimi be tekstilės, ar dalyvauji socialinėje veikloje, kur keliauja tavo sukurtos iliustracijos, kiti darbai? Ar visa tai darai tiesiog sau?

Žinoma, socialinėje veikloje dalyvauju – susitinku su žmonėmis, bendrauju, mėgstu žaidimus, kiną, koncertus ir t.t.

Be tekstilės mėgstu piešti. Jei tas piešinys daromas kompiuteriu, tai dažniausiai jame ir lieka, o jei daromas ant pvz. medžio plokštės, tuomet jis puošia mano kambarį kol neiškeliauja į kieno nors kambarį. Tai darau lyg ir sau, bet kai padarau, tuomet jau man nereikia to turėti šalia ir galiu į tai tik kartais pažiūrėti kaip sekas tiem darbam, jei tampa kaip giminaičiai, su kuriais smagu kartas nuo karto persimesti žvilgsniu.

Žinau, kad buvai kelių internetinių projektų iniciatorius, gal gali plačiau apie juos papasakoti, kodėl ėmeisi iniciatyvos?

Kažkada su Agne Mackevičiūte mėgavomės Nijolės Miliauskaitės eilėmis. Jos mums taip patiko, kad griebėme skenuoti puslapius, atpažinti tekstą su specialia programa ir sukišome visa tai į internetą, kad bet kas galėtų bet kada pasimėgauti.

Taip jau nutiko, kad man patinka šriftai. Yra labai gražių. Kai kuriuos, laikui bėgant, lietuvinau ir naudojau grafinio dizaino darbuose. Kažkada gimė šriftas krikštas. Tada gimė ir mintis, kad būtų gerai, jei būtų intenetinė svetainė, kurioje būtų vien lietuviški ir sulietuvinti šriftai. Šiaip, galima rasti sulietuvintų šriftų rinkinių įvairiose interneto vietose, o lietuviškų šriftų kūrėjų darbų – specializuotose šriftų parduotuvėse. Pagalvojau apie tokią vietinę terpę dalintis specifine kūryba — šriftais, o ir grafikos dizaineriams šriftai yra visada aktualūs, tad jais galėtų dalintis. Taip gimė puslapis – schrift.mono.lt, kuriame yra ir poros lietuvių darbų, kuriais jie sutiko pasidalinti. Būtų džiugu, jei jų atsirastų daugiau.

O kažkada su Nerijumi Rimkumi pietavome briusly. Ir taip nei iš šio nei iš to, žodis po žodžio, nutarėme pradėti internetinę pasaką, kurioje gali dalyvauti visa Lietuva – sekusekupasaka.lt. Vėliau atsirado pasaka visam kitam pasauliui – fairy-tale.tumblr.com.

Koks tavo požiūris į vis labiau populiarėjančią kūrybiškumo idėją? Turiu omeny interneto ir technologijų pagalba vis lengviau pasiekiamus įrankius, palengvinančius kūrybos pradėjimo procesą. Ką manai apie tai, jog to pasekoje vis daugiau žmonių užsiima visokio plauko kūryba? Ar dėl to nenuvertėja “rimtesnių” kūrėjų veikla?

Manau, kad visokios technologijos ir išradimai visada turi pliusus ir minusus, bet aš už kuo didesnę terpę kūrybai. Kūrybiški žmonės visada išnaudos vis naujas galimybes ir džiugins mūsų širdis. Labai gerai, kad visokio plauko žmonės užsiima kūryba. Tai teikia jiems džiaugsmą, o ir jų kūryba nebūtinai prastesnė nei rimtų kūrėjų. Man dažnai patinka vaikų kūryba ir šiaip įdomu kaip kuria žmogus neišmokytas to daryti.

Tikiu, kad rimtesnių kūrėjų veikla negali nuvertėti.

Kokią įtaka tavo vystimuisi ir kūrybai turėjo dalyvavimas ArtScene.lt — Lietuvos pirmajame internetiniame portale, skirtame kūrybai ir jos aptarimui. Kas, manai, laukia jo ateityje?

Artscenėje yra įdomių žmonių, kurie mane įkvepia iki šiol, dėl to esu labai dėkingas šio portalo kūrėjams ir tai bendruomenei, kurios gretos vis pilnėja. Svarbi tos bendruomenės dalis būna labai subjektyvi ir aktyvi, o tai darė man stiprią įtaką. Ypač Marius Balčiūnas, kuris yra man amžinas autoritetas.

Manau, kad šis portalas priglaus ir iščiūčialiūlins dar ne vieną tūkstantį augančių kūrėjų.

Ar domiesi kūrybos pasaulio tendencijom, ką manai apie naujausias technologijas šioje sferoje? Ar jos praplėčia kūrybos spektrą?

Aš domiuosi tiek, kiek netyčia susiduriu, ir vis nustembu visokiais gražiais išradimais. Manau, kad viskas plečia kūrybos spektrą. Viskas, ką naujo kasdien sužinome. Gražu yra tai, kad kas nors naujo gimdo ką nors naują, tad negali net įsivaizduoti, kokias pasekmes turės tavo kam nors pasakytas žodis, parodyta nuoroda ar iškrėstas pokštas.

Dar vienas klausimas apie tavo tekstilės darbus. Kokias medžiagas naudoji iš kur jas gauni?

Kai aplinkiniai sužinojo, kad kažką siuvu, ėmė man dovanoti jiems nereikalingus ir užsigulėjusius audinius. Taip jų staiga atsirado labai įvairių ir daug. Dabar jų važiuoju į audinių parduotuves, o papuošalų ieškau turguje, blusturgiuose. Labai mėgstu turgų.

Ačiū už labai įdomų interviu!

Jeigu susidomėjote Gabrieliaus darbais ar norite, kad jis atnaujintų ir perkurtų jūsų senus drabužius, prašom susisiekti su mumis el. paštu: meno.duobe@gmail.com

Daugiau Gabrieliaus tekstilės darbų čia.

Straipsnio autorė Vaiva Mikelionytė

Pirmą kartą apie Roisin Byrne sužinojau žiūrėdama dokumentinį filmą apie visų puikiai žinomo Goldsmiths koledžo studentų kūrybinio gyvenimo ypatumus.

Iš pradžių nepastebėjau nieko ypatingo ir Roisin Byrne man atrodė dar viena nuobodi postkonceptualistė, pučianti intelektualiniu snobizmu atsiduodančius burbulus. Tačiau kai labiau įsigilinau atradau daug priežasčių, dėl kurių ji man pradėjo patikti.

Bene svarbiausios – tai piktdžiugiškas humoro jausmas ir akiplėšiška drąsa. Byrne gana ironišku būdu pakreipia apropriacijos strategiją kitu kampu. Pasisavindama konceptualaus kūrinio idėją fiziniu pavidalu. Šitaip ji iškelia klausimus: kam priklauso idėja? Ar fizinis kūrinio pasisavinimas tolygus idėjos vagystei?

Vienas žymiausių jos kūrinių, pristatytas kaip baigiamasis darbas studijų Goldsmiths metu pavadinimu „You don‘t bring me flowers anymore“. Menininkė susirašinėjo su kitu britų kūrėju Simonu Starlingu, taip išgaudama reikalingą informaciją apie jo kūrinį „Rescued Rhododendrons“. Starlingo kūrinio esmė ta, jog jis Škotijoje auginamus rododendrus pervežė atgal į jų tėvynę Ispaniją, kur norėjo vėl priauginti, taip išsaugodamas juos nuo sunaikinimo ir teigdamas, kad rododendrai yra natūralus meno kūrinys. Roisin Byrne nuvyko į Ispaniją ir parvilko kelis rododendrus į Londoną, kuriuos kartu su laiškais, kuriuose susirašinėjo su Starlingu, pristatė kaip savo kūrinį.

Roisin Byrne „You don‘t bring me flowers anymore“, 2009

Roisin Byrne „You don‘t bring me flowers anymore“, 2009

Kitas „išdurtas“ menininkas buvo Jochem Hendricks. Byrne įsidarbino jo asistente ir gana ilgai ir sąžiningai ėjusi pareigas pagaliau rado prieigą prie asmeninių Hendrickso su finansais ir banko sąskaitomis susijusių dokumentų. Juose vietoj Hendrickso įrašiusi savo asmeninius duomenis Byrne pasisavino jam priklausiusius pinigus ir sukūrė Hendrickso kūrinio „Tax“ repliką – aukso plokštę – ir pavadino ją „Look what you made me do“.

„Look what you made me do“, 2008.

Nuosavybės klausimas yra viena svarbiausių temų, kurias nagrinėja R. Byrne. Kurdama „Diamonds are forever“ ji iš įvairių Londono parduotuvių vogė Swarovski kristalus. Išlupdavo juos iš rūbų ar papuošalų bei prarydavo. Vėliau dietos, kuri susidėjo tik iš kavos, dėka, menininkė kiekvieno mūsų praktikuojamu būdu pašalino juos iš savo organizmo. Vėliau iššikti kristalai buvo nuplauti ir išeksponuoti.

Ne mažiau atsidavimo idėjai ir pastangų pareikalavo kūrinys „Goldenie Brown“. Roisin pati tapo meno kūriniu, pakeisdama Santiago Sierra 2000-aisiais surengtą akciją „160 cm Line Tattooed on 4 People“. Menininkas nusamdė keturias nuo heroino priklausomas prostitutes, kurias įkalbėjo nugaras „pagražinti“ tatuiruote mainais į dozę. Byrne susirado vieną iš tų keturių prostitučių ir įkalbėjo lazerio pagalba panaikinti tatuiruotę, o paskui kreipėsi į tą pačią tatuiruočių specialistę, kad ši ją paženklintų taip, kaip buvo sumanęs Sierra. Šitaip menininkė atliko savotišką intervenciją į meno kūrinį.

„Goldenie Brown“, 2010

„It‘s not you it‘s me“, 2010.

Šie smagūs R. Byrne „chuliganizmo“ aktai sukelia nemažai klausimų ir priverčia iš naujo apmąstyti tokius įprastus ir amžinus klausimus: kas yra menininkas, kas yra kūrinys ar kūrybinis procesas? Atsakymų ieškojimas pakrypsta neįprasta linkme atidžiau susipažinus su Roisin Byrne idėjomis. Siūlau tą jums ir padaryti, o aš pagelbėsiu interviu klausimais.

Vaiva Mikelionytė: Jei neklystu savo kūrybinę veiklą pradėjai kaip aktorė, kas paskatino tave pereiti prie vizualinių menų?

Roisin Byrne: Tiesiog atėjo laikas, kai procesas apsimesti kitais žmonėmis, turiu omenyje gryną vaidybą, o ne pavyzdžiui Brechtiškojo teatro principus, man atrodė per daug įstrigęs savimeilės, egoizmo ir pataikavimo sau rate ir aš to negalėjau pateisinti, atrasti asmeninės motyvacijos ir pasiekti galutinį rezultatą. Taip pat užsiimti savo profesija – „pasirodyti“ publikai gali tik pasitaikius tam tikroms geroms progoms, todėl sunku išlaikyti tolygią jėgų pusiausvyrą ir išlikti įsitraukus ir susikoncentravus, o tai reiškė, kad dauguma aktorių tapdavo pernelyg įsiaudrinę baruose tarp pasirodymų.

Visi tavo kūriniai meta iššūkį mąstymui apie meno pasaulio ribas. Bet kūrinys „Diamonds are forever“ man atrodo šiek tiek kitoks. Kas dar tau buvo svarbu be siekio išbandyti meninės veiklos ribas?

Aš itin domiuosi sufabrikuotomis vertėmis ir Swarovski kristalai tikrai geras to pavyzdys. Turiu omeny, jog tai sintetinė natūralaus mineralo kopija su visa gausuma kultūrinių asociacijų, kurios sukuria daiktui didžiulę kultūrinę vertę, kertančią daug klasinių kategorijų taip pat kaip ir šiuolaikinio meno objektai. Su Swarovskiais aš siekiau per „nešvarų“ procesą pamatyti ar tas vertes įmanoma pakeisti, perversti, jomis žaisti. Bet Swarovskiai pasirodė tokie, kokie ir buvo prieš tai, tikrai gražūs!

Išbandyti meninės praktikos ribas man tikrai yra svarbu. Manau tas siekis jau pats savaime vertingas. Menas man visuomet buvo apie iššūkius, o įdomus darbas – ne visada patogus. Kaip menininkas tu reaguoji į tai, kas vyksta aplink tave, pabandai, panešioji, pamatai kaip tai veikia, tad kiekvienas projektas yra kaip tyrinėjimas. Aš taip pat itin domiuosi, kas šiandien yra kultūros gamintojas, kaip tai veikia, galios dinamika, kuri ateina su tuo vaidmeniu. Ilgainiui aš nukreipiau savo dėmesį nuo originalaus meno kūrinio sukūrimo, o tiesiog susikoncentravau į pasekmes, kurias sukelia siekis sukurti originalų meno kūrinį. Viskas, ką mačiau tam tikrą laikotarpį buvo menininkai, dirbantys beprotiškas valandas tam, kad paremtų savo veiklą, paaukoję tiek krūvas pinigų, tiek asmeninių resursų ir negavę nieko atgal. Kai tu tampi priklausomas nuo sistemos, kuri turi atlyginti už tavo pastangas, kokios jos bebūtų, tu vis tiek nebegali veikti pagal savo norimą planą, o atsiduri galios struktūrų malonėje, kurios turi savo nuosavus kriterijus ir įvertinimus. Mano kūrinys tapo siekiu suardyti tokio pobūdžio galios ryšius ir pamatyti meną ir meno pasaulį daugiau kaip įrankį, kuris dirba man, o ne atvirkščiai. Mano požiūris kilo grynai iš politinės pozicijos.

Papasakok apie savo naujausią kūrinį, kuomet sugalvojai apsimesti Roberto Cuoghi. Su kokiais sunkumais susidūrei ir kodėl tau buvo svarbu apsimesti būtent R. Cuoghi?

Roberto Cuoghi kūrinys buvo tiesiog žavingas. Tapęs savo tėvu jis taip gyveno kokius 7 metus, turiu galvoje tai tikras atsidavimas. Aš per daug permaininga, kad pasukčiau tokiu keliu! Juk vyras, kuris kartu yra ir tėvas, ir sūnus viename kūne – tikras vyras! Bet kituose kūriniuose, kurie daugiausia – autoportretai, jis tampa eiliniu žmogumi ir taip pat jokiu žmogumi vienu metu, todėl man pasirodė, jog būtų gana logiška jam tapti manimi ar man būti juo… toks buvo pirminis potraukis. Taip pat tas žinomiausias kūrinys niekada nebuvo aprašytas kaip kūrinys, o tiesiog kaip kažkas, ką Coughi padarė. Tai man pasirodė itin įdomu, pagalvoti apie tai, kaip šis meno pasaulio mitas, kuris niekada nebuvo laikomas meno kūriniu ir retai kada matytas, nes Cuoghi gana uždaro būdo, išlaikė tokią įtaką. Kas turi teisę „patvirtinti“ kas yra kūrinys, o kas ne? Turiu galvoje jei kažkas lieka nepatvirtinta, ar tada aš ant to galiu užrašyti savo vardą?

Kaip tu pasirenki kitus menininkus? Turiu omeny Santiago Sierra, Simon Starling ar Jochem Hendricks. Ar tu turi kažkokį ypatingą ryšį su jų darbais ar tai kažkas kito?

Visi mano projektai prasideda nuo nuoširdaus susižavėjimo menu. Man ypatingai patinka kūriniai, į kuriuos aš įsitraukiu. Menas – mano kultūrinis klimatas, tai mano pokalbis, gyvenimo būdas, mano nuorodų šaltinis. Kitų idėjos kaip bet kuri kita informacija sėdi tavo galvoje, kūne. Itin intymus yra ryšys, kurį turi su savo galva… taigi iš tikrųjų nieko keisto, tiesiog tikras žavėjimasis kūriniu ir jo kūrėju. Aš nežaidžiu apropriacijos sąvoka meno istorijos prasme, man neįdomus istorinis kontekstas. Mes šiandien turime visiškai skirtingus santykius su informacija nei praeitos kartos. Mūsų informacijos gamyba, platinimas ir vartojimas visiškai skiriasi nuo to, kas vyko seniau. Todėl apropriacija šiandien yra visiškai skirtingas dalykas. Ir jis turėtų būti perrašytas.

Ar susilaukei reakcijų iš pačių menininkų? Ar jų reakcijos tau svarbios?

Taip, susilaukiau reakcijų ir dažniausiai jos gana blogos, cha-cha! Kai mano projektai priklauso nuo atsako iš originalaus darbo kūrėjo, man itin įdomios jų reakcijos. Tačiau vis dėl to ne visi kūriniai reikalauja susisiekimo su pačiu menininku, pavyzdžiui Cuoghi projekto metu jo tiesioginis balsas nebuvo reikalingas, kadangi jo asmenybė ir kūrybos metodas šiaip ar taip gana aiškūs.

Kritikė Anna Watkins Fisher pavadino tavo kūrybą „parazitine praktika“ ir įtraukė visa tai į feministinį kontekstą. Ką apie tai manai? Ar svarbu kalbant apie tavo menines strategijas atkreipti į tai dėmesį?

Aš niekada nebuvau susidomėjusi feministiniu menu. Bet ta esė (pastaba: autorės A. W. Fisher straipsnis) buvo tikrai įdomi ir tikrai puiku, jei tavo kūryba yra taip nuodugniai išanalizuota ir pažvelgta iš įdomios perspektyvos. Bet feminizmas tikrai niekada nebuvo mano tikslas. Buvimas parazitu – tai mano pagrindinis žaidimas. Ji tai pagavo absoliučiai teisingai.

Tavo nuomone, kokį vaidmenį šiuolaikinėje visuomenėje atlieka menininkas?

Neturiu nei menkiausio supratimo. Atrodo, jog didžiąją laiko dalį mes tiesiog kalbamės vieni su kitais, žmonės meno pasaulyje kalba vieni su kitais – kūrėjai, rašytojai, kuratoriai, bet iš tikrųjų šitie skirstymai nebesilaiko taip tvirtai, viskas tampa nestabilu ir ribos pamažu nyksta. Vieną gerą dieną, aš manau, kertinė sąvoka menas, kad ir ką ji bereikštų, išliks teritorija, kur tu gali atnešti idėjas, žaisti su jomis bei išgauti kažką naujo – ir tai yra nuostabu. Pasaulis toks pilnas informacijos apie nieką, kad yra neįtikėtina turėti erdvę, kur tam tikri dalykai vis dar gali rūpėti.

Ačiū už pokalbį.

„HUB‘ą suprantame jaunatviškai, tad norėjome, kad pamatę klipą čia ateitų kuo daugiau jaunų žmonių. Todėl galvojome, kokia forma viską patiekti, nes pati žinau, kaip nuobodu klausyti įprasto interviu“,- pasirinktą kūrybos sprendimą apibūdina U.Poderytė.

Jai antrina ir kolega R. Zigmantas, kuris paaiškina, kad norint įdomiai nufilmuoti klipą reikalinga gera vaizdo kamera, kurios kūrybininkai kolkas neturi. Būtent dėl šios priežasties VGTU pirmakursiai pasirinko netradicinę išeitį – fotoaparatą. Vaikinas pastebi, kad nors sukurtas interviu klipas ilgai netrunka, tačiau jo sukūrimui paaukota nemažai laiko.

„Darbą sudarė dvi dalys. Pirmoji, fotografavimo užtruko dvi dienas, o montavimas bendrai suėjus laiką užimtų maždaug parą“,- techninę reikalo pusę atskleidžia R. Zigmantas.

Klipo kūrėjų nuomone, tai per kiek laiko galima sukurti interviu priklauso, ne tik nuo asmeninių gebėjimų, tačiau ir nuo žmonių su kuriais tenka dirbti.
„Buvo tokių, kurie siųlė savo idėjas, klausė „man padaryti taip?“, „atsistoti čia?“. Su tokiais žmonėmis dirbti yra lengviau“,- paaiškina R. Zigmantas.

Vaizdo klipo fotografavimo pradžioje studentai nuogastavo, dėl to, kad nesutrukdytų „HUB Vilnius“ erdvėje dirbančių žmonių. Šie būtų suirzę, ir nenorėtų pakankamai laiko skirti vaizdo projektui. Tačiau, baimė pasirodė esanti nepagrįsta. Studentai pažymi, jog huberiai buvo draugiški ir mielai vykdė jų norus ir komandas.

Straipsnio apačioje patiektas vaizdo klipas yra tik pirmasis bendras Ugnės ir Roko darbas. Entuziastingi jaunuoliai tikri, jog šis darbas tik jų karjeros pradžia, nes abu ir ateityje ketina dirbti su video medžiaga.

Su vaizdo klipo autoriais susisiekti galima el. paštu:

Ugnė Poderytė  – ugne.pod@gmail.com

Rokas Zigmantas -  rokas.zigmantas@hotmail.lt

Ačiū ‘Vagai’, kad išleido tokią knygą. Ačiū Sigitui Parulskiui už nuostabų vertimą. Ačiū Andrejui Bondarenko už viršelio, pro kurį neįmanoma praeiti knygyne idėją. Autoriui ačiū už knygą.

Daugiau čia: http://patrickvoigt.de/projects_details.php?nav=1&project=3

Iš tikro daugiau nieko ir nenoriu rašyti. Tikrai. Ne dėl to, kad nėra apie ką. Kažkaip atrodo, na, ką galėčiau padaryti, tai tik perrašyti visą šitą nuostabų kūrinį, užbaigusį mano praėjusius metus ir pradėjusį 2012. Gal galiu daugiau šiemet ir nebeskaityti, nes metų knygą jau perskaičiau? Sąžiningai tampiausi pieštuką kartu su knyga, o gal be reikalo, nes juk nesucituosiu čia visko, ką pasibraukiau. Tos pavienės pabrauktos mintys – kažkaip nesinori man jų traukti čia iš konteksto, iš jų gyvenimo, kur jos kaip atviras nervas – skaitai ir visą laiką norisi verkti – gal dėl to, kad randi tiek jausmo, išjautimo ir išgyvenimo, kad atsisuka kažkokie dūšios ašarų kraneliai?

Skaitydama knygą kažkodėl įsivaizdavau, kad viskas vyksta maždaug septinatajame - aštuntajame XX a. dešimtmečiuose, nes man knygoje minimas karas Kinijoje (ar su Kinija) nieko nesakė, o štai dabar paskaičiau, kad tas karas vyko 1900 m. – dar labiau nustebino autoriaus sugebėjimas taip neįtikėtinai viską atskleisti, kad visiškai nebesvarbu, kuriame laiko taške esi. Taip meistriškai parašyta, kad nesvarbu, kuriam dešimtmety blaškomės – laikas sluoksniuojasi, vyniojasi, persilenkia, išsiskiriam ir vėl susitinkam, gyvieji atsisveikinam su mirusiais, mirusieji pasitinka gyvuosius jau anapus. Aš taip tikiuosi, kad susitiksiu autorių kitoj jo knygoj. Net skauda, kaip noriu.

Interviu su autoriumi  čia.

Pradėjau rašyti šitą tekstą, kai galvoje vis dar ūžė po „Kūrybiškumo kiosko“ renginių. (Aikštinga nuomotoja su puria chemine šukuosena Vilniuje! Megan Fox plakatas, pririštas grandine prie medžio nacio sodelyje Kaune! Vakarėlis pagal Barbra Streisand / Elitinė picerinė „Pasimatymas“ Telšiuose! Susitikimas su Lietuvos underundergoundo žvaigždėmis Šiauliuose! Prašmatni rezidencija Klaipėdoje!) Tačiau kelionė nebuvo vien apie gardžias picas ir disko rutulius. Jauni kūrėjai, su kuriais kalbėjausi, ne vien stebino savo kūriniais, bet laikas nuo laiko pasidalindavo ir problemomis, su kuriomis susiduria. Nuolat besisukanti tema – apie erdves. Vingrybės, kaip gauti patalpas darbų eksponavimui, galerijų vadovų požiūriai ir amžinas klausimas, ką daryti, jei noriu išvažiuoti kur nors toliau ir ne vien tam, kad padirbėčiau salotų rūšiavimo fabrike?

Diskusijos vis pakrypdavo iki menininkų rezidencijų (residency) programų. Tai kažkas, apie ką visi šį tą žino, bet neretai tik miesto legendų formate – tai, jog yra stebuklingos erdvės menininkams, kuriose jie gali kurti tai, ką nori, gyventi nesirūpindami dėl elektros kainų, ir vienintelis dalykas, ko iš jų prašoma – kolaboruotis su kitais kūrėjais ar dirbti individualiai ir sukurti ką nors, ką pademonstruotų baigiantis rezidavimo laikui. Daug kas netiki ir Kruvinąja Mere, bet anądien po kažkelintos taurės jos buvimas pasirodė daugiau nei realus. Miesto legendos gyvos! Siekdama įrodyti pirmąją, pakalbinau John W. Fail, šiuo metu Estijoje vadovaujantį Ptarmigan kūrybinei platformai, jungiančiai rezidencijos programą ir į formatą netelpančius kultūrinius renginius kuruojančią organizaciją. Jis papasakojo apie savo veiklas ir rezidencijos programą iš tos pusės, kuri dažniausiai nėra matoma. Ptarmigan 2009 metais savo veiklą pradėjo Suomijoje, čia surengė beveik 200 skirtingų renginių, pradedant avangardinės muzikos koncertais, baigiant garso dirbtuvėmis ar grafikos parodomis. Kiek pakeitęs formatą, Helsinkio Ptarmigan dabar yra prie erdvės nepririšta organizacija, bendradarbiaujanti su Oksasenkatu 11 galerija. Ptarmigan Taline išlaikė pradinį formatą, organizacijai pridėdamas naują atspalvį.

Schmelfhelp pasirodymas, Ptarmigan Helsinki, Antti Ahonen foto

Avarus koncertas, Ptarmigan Helsinki, Antti Ahonen foto

Ilona Klimaitytė: Ar įmanoma palyginti kūrybines praktikas Suomijoje ir Estijoje? Šiek tiek patyrinėjus tavo FB, galima pastebėti klajoklišką tendenciją tavo gyvenime – iš JAV atkeliavai iki Didžiosios Britanijos, tada peršokai į Suomiją, galiausiai įsikūrei Estijoje. Kas paskatino tave pasilikti šiaurės Europoje – čia daugiau galimybių, lengviau dirbti, ar atvirkščiai – daugiau iššūkių, kuriuos norisi įveikti?

John W. Fail: Pačioje pradžioje apsigyvenau Škotijoje, kur studijavau Glazgo universitete, čia gavau magistro laipsnį iš postmoderniosios literatūros studijų. Vėliau persikrausčiau į Suomiją, tačiau praėjusiais metais nutariau pamėginti gyvenimą Estijoje. Vis dar daug dėmesio skiriu Suomijai, kadangi joje Ptarmigan ir buvo sukurtas, čia yra mūsų publika – nors dabar mūsų renginiai dažniausiai vyksta Taline, o tai atrodo šiek tiek keista.

Gyvenimas Suomijoje yra ir išskirtinai sudėtingas, ir lengvas tuo pačiu metu. Jaučiausi nusivylęs stipriai institucionalizuota kultūros struktūra Helsinkyje, tai buvo pagrindinė motyvacija pradėti Ptarmigan veiklas, eksperimentuojant su kultūrinės logikos alternatyvomis. Po poros metų mano mintys apie tai kone apvirto aukštyn kojomis. Aš vis dar manau, kad Suomija yra nelanksti ir institucionalizuota, bet būtent dėl to ten egzistuoja tikras alkis alternatyvai. Estijoje, kuri yra netvarkinga ir chaotiška, Ptarmigan yra tik dar viena menininkų valdoma erdvė projektams – iš esmės neįspūdinga ar siūlanti išskirtines alternatyvas. Manau, kad mes daugiau dėmesio skiriame neįprastai krypčiai – interdisciplina paremtoms post-subkultūrinėms veikloms. Aš ypač stengiuosi organizuoti keistus renginius, neįtelpančius į įprastas kategorijas. Laimingiausias jaučiuosi, kai renginyje apsilanko kuo įvairesnė publika, ne vien žmonės, kurie priskiria save prie koncertų ar meno renginių lankytojų.

NON GRATA „Diverse Universe“ performansas, 2011-06-03, Talinas

NON GRATA „Diverse Universe“ performansas, 2011-06-03, Talinas

I. K.: Kas tave labiausiai nustebino Estijos kūrybinėje scenoje? Ar galima išskirti tendencijas, pagal kurias prioritetas būtų tam tikrai krypčiai, tarkime, muzikai, video ar scenos menams?

J. W. F.: Net ir po 10 mėnesių, nesu tikras, ar esu pakankamai įsijautęs į Talino ritmą. Galiu pasakyti, kad Helsinkis yra gerokai labiau tarptautinis, dviems užsieniečiams ten buvo lengva vadovauti kultūrinei organizacijai, viską promotinant ir organizuojant anglų kalba – vien dėl publikos, kurią sudarė studentai ir „pasaulio piliečiai“. Estijoje į Ptarmigan žiūrima kaip į erdvę tarptautiniam darbui, ir mes iš esmės pritraukiame mažai kūrėjų iš Estijos meno scenos. Mūsų publika čia susideda kitų menu besidominčių imigrantų, rusakalbių ir estų, turinčių mažai ką bendro su alternatyvia kultūra. Nors Talinas turi aktyvesnę ir atviresnę kultūrinę sceną nei Helsinkis, vis dar panašu, kad daugelis renginių vyksta pagal griežtas taisykles.

Ptarmigan Taline šiuo metu yra paremtas mano ir dviejų kitų žmonių partneryste, tačiau aš, nors ir nenoriai, galėčiau pavadinti save jos „lyderiu“, kadangi atnešiau projekto idėją iš Helsinkio. Negaliu pasakyti, kokie kitų dviejų organizatorių prioritetai, manasis – rengti aktyvaus dalyvavimo reikalaujančias veiklas, tokias kaip kūrybinės dirbtuvės, mokymai, ir kitus interaktyvius/edukacinius renginius, kurių turinys būtų unikalus, neinstitucionalizuotas ir bent iš dalies eksperimentinis. Tai gana sudėtinga pasiekti neturint jokio finansavimo. Surengėme keletą garso meno dirbtuvių, labiausiai koncentruotų į elektroniką, taip pat kiekvieną mėnesį turime DIY tatuiruočių mokymus, vadovaujamus kanadiečio menininko – sakyčiau, kad tai yra tobulas pavyzdys to, ką norėčiau dažniau matyti Ptarmigan’e. Taip pat turime reguliarias kino ir video naktis, diskusijas su menininkais ir kitų renginių, kurie, tikiuosi, yra labiau orientuoti į dalyvavimą, nei stebėjimą. Tačiau organizuojam ir renginius, kurie yra labiau skirti klausytojams/žiūrovams, nors mūsų patalpos ir nėra tam idealiai pritaikytos.

Performansas – koncertas Ptarmigan Helsinkis, 2010-03-28, Antti Ahonen foto

Performansas – koncertas Ptarmigan Helsinki, 2010-03-28, Antti Ahonen foto

Performansas – koncertas Ptarmigan Helsinki, 2010-03-28, Antti Ahonen foto

Performansas „Odisėjo lankas“ (The Bow of Oddyseus), Talinas, 2011-10-1

I. K. Ar galėtum daugiau papasakoti apie savo rezidencijos programą?

J. W. F. Mūsų rezidencija iš tiesų yra gana laisvos struktūros. Rezidencijos idėja nuo pat pradžios buvo gana neįprasto, anarchistinio tipo. Turim nemažai žmonių iš įvairių valstybių, atvykstančių pas mus dirbti su projektais. Ilgą laiką neturėjom jokios galimybės jų paremti finansiškai, todėl didžioji dalis jų už viską mokėjo patys. 2010 metais mes gavome 2 metų dotaciją iš KK Nord fondo, tai užtikrino Šiaurės/Baltijos šalių rezidencijos programos rėmimą ir leido mums finansuoti kūrėjų kelionės išlaidas bei suteikti jiems geras gyvenimo sąlygas. Tačiau subsidija skirta tik tiems menininkams, kurie sutikdavo išbūti 2 mėnesius, todėl buvo sudėtinga rasti žmones, kurie tiktų mūsų projektams.

Ptarmigan Helsinki

Pixelache 2010 festivalio uždarymo renginys. Antti Ahonen foto

I. K. Rezidencijas rengiate abiejuose miestuose. Kaip sekasi su jomis dirbti, ypač žinant, kad Helsinkyje neturit pastovių patalpų? Atrodo, tai labai įdomi praktika, tikrų pasaulio piliečių, nepririštų prie erdvės, dvasioje. Šiuo metu niekas neprivalo būti priskirtas prie vienos vietos, ir rezidencijos programos (ar organizacijos ar bet ko kito) forma yra labai lanksti. Ką apie tai manai?

J. W. F. Mūsų erdvės visados bus atviros žmonėms su įdomiomis idėjomis, kurios atitinka mūsų projektus – ypač socialiai atsakingus ir skatinančius aktyvų dalyvavimą. Tai viena priežasčių, kodėl aš stengiuosi vengti junginio „menininkas mūsų rezidencijos programoje“, kadangi mums svarbiau ne tai, kad žmogus būtų „menininkas“, bet tai, kad jis turėtų gerų idėjų – būtų kūrybingas praktikas (creative practitioner).

Leidimas vieną iš KK Nord rezidencijų perkelti į Taliną padėjo mums padalinti dotaciją, kadangi nebeturint patalpų Helsinkyje tapo labai brangu tiek suteikti erdves rezidentams, tiek ir organizuoti renginius. Kitos rezidencijos, kurias turime Taline, yra panašios, kokios buvo Helsinkyje – žmonės, kurie atvyksta dėl projekto trumpam laikui, miega ant grindų ir užsiima kažkuo įdomiu. Ką tik su mumis dirbo violončelininkas iš Škotijos, kuris čia gyveno savaitę, kurdamas ir vesdamas improvizavimo kūrybines dirbtuves abiejuose miestuose. Jis pats apmokėjo dalį savo išlaidų, todėl mums beliko pasirūpinti gyvenama vieta ir renginių organizavimu.

Hooliganship pasirodymas, Ptarmigan Helsinki, Antti Ahonen foto

Hooliganship pasirodymas, Ptarmigan Helsinki, Antti Ahonen foto

I. K. Ką planuojate ateičiai, kalbant tiek apie rezidenciją, tiek ir apie renginių organizavimą?

Šiuo metu rezidencijos man yra antraeilis dalykas. KK Nord pinigai buvo labai reikalingi, bet jie nepadėjo Ptarmigan tiesiogiai, kadangi jie tiesiog padengdavo rezidentų išlaidas, bet buvo gana sunku surasti žmonių, kurie tilptų į mūsų kryptį ir dviejų mėnesių/šalių apribojimą. Rezidavimo idėjos esmė mane žavi, ir mes tikrai esam atviri bei norim padėti kūrybiniams praktikams, kadangi visados buvome išskirtinai susikoncentravę į tarptautinę publiką – kartais tai nutolina mus nuo kitų kūrybinių erdvių Taline, taip yra ir dėl to, kad iš esmės Ptarmigan’e dirba nevietiniai.

Iš kitos pusės, renginiai šiuo metu yra svarbiausia, ką mes darom – nuo 2009 metų liepos, kai pradėjom savo veiklą, suorganizavom daugiau nei 180 įvykių dviejuose miestuose. Mūsų rezidencijos programos ir kiti projektai tam ir skirti. Kartais tai labai vargina, ypač neturint paramos, tačiau mes nebegalim gyventi be tokios kūrybos formos.

Performansas Ptarmigan’e, Antti Ahjonen foto

Koncertas Ptarmigan’e, Antti Ahonen foto

John W. Fail

Ptarmigan Helsinkis

Ptarmigan Talinas

Ptarmigan Vimeo

Ptarmigan Flickr

Aš asmeniškai antrojo laukiu labiau nei pirmo dėl dviejų priežasčių. Pirma — niekada nejutau žaidimų kuriuose galėtum valdyti laivus pertekliaus, o pabūklų salvės sukeltus pojūčius, kad ir tame pačiame „Battlefield 1943“ prisimenu iki šiol. Antra — laivas yra jūrų tankas, tad čia mažiau progų susimauti. Realus pasaulis vėl talkins žaidimo mechanikai ir jis bus nuostabus. Na bent jau norisi tuo tikėti.

YouTube –

Su lėktuvais visai kitas reikalas. Jie kur kas imlesni „hardcore“ mechanikoms, o ir žaidėjai su jomis gan gerai pažįstami. Aišku yra puikų  arkadinių pavyzdžių, bet kai kažkas užsimena apie autentiškas kautynes ore, nori nenori susimąstai… Jei eitume nuo mano mylimo „Airfix Dogfight“ link kito mylimo „Il2“, kurioje vietoje bestume „Čia prasideda autetintuškumas“, o kurioje „Pramogos baigiasi čia“ ženklus. Tarpas tarp tų dviejų ženklų ir yra „World of Warplanes“ ganyklos, bet ar jis ten pateks?

A. Zezulin, projekto vadovas, World of Warplanes.

Apie darbus su „World of Warplanes“, „Wargaming.net“ pranešė per šių metų E3. Šiai dienai žinoma, kad kūrėjai sieks autentiškumo, bet tuo pat metu stengsis nepadaryt žaidimo neįkandamu. Projektas yra alfoje ir jau kalbama apie galimybę pilotuoti lėktuvus pulteliu, pele ar vairalazde. Kol kas kalbama tik apie trijų valstybių (JAV, TSRS ir Vokietyja) lėktuvus, tad man kaip ir daugeliui teks pasikankinti laukiant progos paskraidyti už RAF ir Japonus. „World of Warplanes“ progresijos mechanika bus identiška tai kurią turi „World of Tanks“, taip pat žaidimai turės bendrą klanų karų žemėlapį ir ekonomikos mechanizmą (t.y. vienam žaidimui pirkti kreditai, galės būti išleisti kitame). Kūrėjai jau patvirtino, kad nėra planų kurti bendrus tankų ir lėktuvų mūšius. Taip pat žinoma, kad lėktuvai apims laikotarpį nuo ankstyvųjų oro mūšių 1930–ais iki Korėjos karo ir bus skirstomi į 3 klases (lengvieji, sunkieji naikintuvai ir šturmo lėktuvai).

Kad jau pasitaikė šauni proga, surašėm klausimus kūrėjų komandai su viltimi, kad iš atsakymų į juos pavyks suprasti ko laukti. Ypač kalbant apie kreivę tarp arkadinės ir harcore mechanikų. Nepasakyčiau, kad perskaičius visus Aleksandro Zezulino (projekto vadovas) atsakymus viskas tapo labai aišku, bet tokie dalykai, kaip progresyviai kintantis valdymo schemos sudėtingumas, ar žalos modelis suteikia rimtų vilčių, kad einama teisinga linkme.

Dievo Režimas: Sveiki ir dėkui už mums skirtą laiką. Manau visiškai akivaizdu, kad pirmas ir labiausiai rūpintis klausimas kalbant apie „World of Warplanes“ yra valdymas, tad nuo jo ir pradėkime. Jau žinoma, kad žaidėjai galės rinktis vieną iš dviejų valdymo schemų, taip pat paskelbta apie suderinamumą su pulteliais ir vairalazdėmis. Ar galite trumpai apibūdinti pagrindinius skirtumus tarp šių valdymo schemų?

Aleksandras Zezulinas: „World of Warplanes“ pasiūlys labai plačią valdymo schemų įvairovę ir leis žaidėjams rinktis vieną iš kelių galimybių. Net būdamas alfa stadijoje žaidimas jau suderinamas su pele, pulteliu ir vairalazde. Tiesą sakant, pergalė labiau priklausys nuo kovos taktikos, karo paukščio charakteristikų ir manevrų, nei nuo valdymo. Kūrėjų rate vykusį turnyrą laimėjo vyriausiasis dizaineris, žaidimui naudojantis klaviatūrą, nes žaidžiant su ją reik kur kas mažiau pastangu norint pasukti lėktuvą.

„Hardcore“ žaidėjai norintys iš kautynių išspausti maksimumą, be abejo naudos vairalazdes, tačiau susidurs su rimtu iššūkiu, nes šis valdymo būdas reikalauja daugiau susitelkimo.

DR: Ar pasirinkta valdymo schema turės įtakos mūšio dalyvių poravimui?

Aleksandras Zezulinas: Ne, mes nenorėtume atskirti pele žaidžiančių žaidėjų nuo tų kas rinksis vairalazdę, tad valdymo būdo pasirinkimas neturės jokios įtakos poravimui.

DR: „World of Tanks“ yra keletas nepastebimų, bet svarbių pagalbos žaidėjui mechanizmų. Žaidėjas kažkuria prasme patenka į tanko vado rolę, jis priima sprendimus, o trajektorijų skaičiavimu, pabūklo užtaisymu ar remontu rūpinasi įgula. Kokios paramos sulauksime skrydije? Pavyzdžiui mechanizmai leidžiantys „užfiksuoti“ persekiojamo lėktuvo greitį labai praverstų kautynėse.  Šiais laikais taip pat populiarūs iš anksto suprogramuoti vengimo manevrai, taikinio vietą nuspėjantys taikikliai, kritimo trajektoriją numatantys bombų taikikliai ir t.t. Jūs planuojate diegti tokius dalykus?

Aleksandras Zezulinas: Mes kuriame keletą nepastebimų pagalbos sistemų. Tarkim jau įdiegėme taikinio paieškos sistemą. Ji padės žaidėjams taikytis į jau pamatytus lėktuvus. Pagalba suveiks automatiškai, bet tik tuo atveju, jei lėktuvo pabūklai nukreipti teisingai persekiojamo lėktuvo atžvilgiu. Tai leis padaryti maksimalią žalą. Realiuose oro mūšiuose, jei pilotas suka taikinio link, bet daro tai ne ypač tiksliai jis neturi šansų pataikyti. Mes nenorime, kad žaidimo eiga būtų tokia komplikuota, tad mūsų diegiama sistema bus lyg žvalgas borto ginkluotei. Padarytos žalos kiekis priklausys nuo išeitinių šaudančiojo taiklumo parametrų. Tokią pat sistemą galvojam diegti ir bombų mėtymui, tačiau jos kūrimas ankstyvoje stadijoje ir dar per anksti apie tai kalbėti.

Neketiname diegti manevrų kaip savybių, kurias žaidėjai galėtų atlikti tiesiog paspausdami teisingą mygtukų kombinaciją. Manevravimas bus gan autentiškas ir reikalaujantis žinių renkantis pakreipimo kampą, ar įgūdžiu pakeliant ir nuleidžiant lėktuvo snapą.

Keisto atsitiktinumo dėka, Kevinas aptiko anglišką „Stacking“ apžvalgos versiją ir brūkštelėjo mums laišką. Taip prasidėjo susirašinėjimas kurio metu aš ir supratau tą akivaizdų dalyką. Debatai apie žaidimus kaip meno formą jau tuoj, tuoj taps kasdienybe, bet staiga aš suvokiau, kad gyvenime nesu girdėjęs profesionalaus menininko nuomonės. Kalbu apie menininką kuris gyvena menu ir „iš meno“. Kad jau pasitaikė puiki proga, nutariau jos nepaleisti. Kol tarėmės dėl interviu, prie mūsų prisijungė ir Lee Petty, kuris savo ruožtu yra ir menininkas, ir žaidimų kūrėjas, ir žaidėjas.

(jei galite ir norite, geriau skaityti anglišką interviu versiją čia. Savaime aišku dėl originalių, vertime nepasiklydusių atsakymų).

Flight Suit. Kurdamas skulptūras, Kevinas paprastai naudoja tik tai, ką pavyksta rasti lauke. Daugiau jo darbų čia: http://www.kevintitzer.com

Dievo Režimas: Pradėkime paprastai. Ar jūs žaidžiat vaizdo žaidimus? Turit jų tarpe favoritų?

Kevinas Titzer: Aš tikrai žaviuosi tuo kaip žaidimai ištobulėjo. Į žaidimų kūrimą dedamo darbo ir minčių kiekis tiesiog rauna stogą. Deja, šiomis dienomis praktiškai neturiu laisvo laiko. Darbas studijoje suryja didžiąja laiko dalį, tad paprastai jo nelieka jokiems kitiems užsiėmimams.

Lee Petty: Taip! Aš žaidžiu daug žaidimų. Aš noriu pamatyti viską kas kuriama, bet bandymas spėti koja kojon su visomis įmanomomis sistemomis taptų atskiru darbu. Šiomis dienomis aš retai kada įveikiu kokį žaidimą iki galo.

Mano favoritų sąrašas ilgas, kiekvienas jų dėl skirtingų priežasčių. Kai kurie žaidimai patinka dėl vizualinių sprendimų, kiti dėl mechanikos, treti dėl pasirinktos temos, o yra ir tokių kurių patirtis leidžia suvienyti visus šiuos komponentus. „ICO“ yra toks žaidimas.
Šiuo metu žaidžiu „Portal 2“, manau jis fantastiškas.

DR: Ar jūs manote, kad vaizdo žaidimai yra šiuolaikinio meno forma? Įspėju, tai nėra paprastas klausimas. Diskusijų metu mes dažniausiai sutinkam, kad kai kurios žaidimų dalys yra menas. Pavyzdžiui muzika ar konceptai gali būti laikomi meno kūriniais. Kartais tai galioja net kalbant apie įgarsinimą, bet pakalbėkime apie galutinį produktą kaip visumą, kurioje visi šie dalykai susilieja.

Kevinas Titzer: Tai labai sunkus klausimas. Pati meno sąvoka yra amžina debatų tema. Aš manau, kad  žaidimai tik visai nesenai atliko posūkį kuris leidžia juos priskirti kažkokiai saviraiškos formai. Susidaro įspūdis, kad žmonės bando įkalti kvadratinę kaladėlę į apvalią skylę bandydami įteikti, kad žaidimai gali būti tik pramoga, arba tik menas, o ne kažkas tarp jų. Man žaidimai yra trečioji kategorija greta šių dviejų, ji vis dar nėra galutinai apibrėžta.

Lee Petty: Taip. Aš taip pat manau, kad žaidimai yra komerciniai kūriniai pramogai, bet nematau priežasčių dėl kurių šie du apibūdinimai negalėtų egzistuoti greta. Požiūrį į meną kaip į dvasinį, veik nepasiekiamą subjektą, egzistuojantį už visuomenės ribų, aš laikau archaišku.

„Bees“. Pirmas Kevino darbas kurį teko išvysti sudarė labai keistą įspūdį. Lyg ir turėtų paleisti šiurpulius, bet pats darbas man pasirodė priešingai — keistai lietuviškai jaukus.

Elijah pirmas iš kairės

Kūrybos pasaulis pilnas nematomų žmonių. Vieni jų stovi už žiūrovų nugarų per spektaklius ir reguliuoja garsą, kiti sėdi prie rankraščių ir varto žodynus, dar kiti naktį leidžia stengdamiesi tiksliai sudėlioti filmų titrus. Dažniausiai jie pastebimi tik rate savų, arba tada, kai jų darbas nebūna kokybiškas – geriausias įvertinimas būna tada, kai viskas praeina taip sklandžiai, kad net nesuvoksi, koks platus mechanizmas buvo pasitelktas siekiant pateikti galutinį produktą – pjesę, knygą ar filmą.

Kalbant apie muziką, viskas yra gan panašu. Visi žino Igorį Kofą. O kas toksai per Lemon Joy pasirodymus stovi prie būgnų? Jei koncerte girdisi kas nors neskambaus, kalti organizatoriai ir garsistai, jei problemų nebūna, vadinasi, atlikėjai parodė gilius, išmąstytus pasirodymus, kupinus netikėtų garsovaizdžių ir išskirtinių sąskambių bei ištrinančių ribas tarp a) pasąmonės ir realybės; b) sapnų ir kasdienybės; c) pagirių silpnybių sąrašo ir hamburgerio pusryčiams.

Būti renginių organizatoriumi apskritai yra daug aplinkiniams žmonėms neregimų pastangų reikalaujanti veikla, tačiau tik labiausiai savęs negailintys žmonės renkasi kurią nors siaurą muzikos sritį. ,,Ukulelių promoteris ir skrabalų meistras” skamba kaip tikrai rimtą viziją turinčio žmogaus vizitinė kortelė. Kiek mažiau hardcore – Elijah Värttö. Jis – Estijoje gyvenantis australas, Servataguse Muusika organizatorius ir kuratorius.

Vieni šių metų festivalio dalyvių – Love Cult iš Karelijos

Elijah yra grojęs Lietuvoje, Menų centre, po Leitmotiv Limbo pseudonimu. Servataguse Muusika – muzika paremta renginių serija, propaguojanti eksperimentavimą ir kartais priartėjanti prie performansų meno teritorijos. Pagrindinis Elijah dėmesys sutelktas į Baltijos regiono, Rusijos ir Suomijos atlikėjus. Pastaruosius dvejus metus įvyko daugmaž 30 renginių, artimiausias jų – festivalis šių metų lapkričio 4-6 dienomis. Apie Servataguse Muusika, Estijos eksperimentinę muziką ir renginių organizavimą – interviu su Elijah.

Iš pasirodymo Lietuvoje

Ilona Klimaitytė. Kokie keisti ar graudūs įvykiai pastūmėjo tave į žavėjimąsi kreiva, nekonvencine muzika, jos populiarinimą ir atlikimą?

Elijah Värttö. Servataguse Muusika kuravimą pradėjau, kadangi reguliariai lankydavausi koncertuose, toli nuklydusiuose nuo standartinių formų ir sub/pop kultūrų. „The Make It Up” klubas Melburne (Australija) buvo vieta, į kurią dažnai užsukdavau, čia atlikau ir savo pirmą pasirodymą. Ten vykdavo kassavaitiniai improvizacijos, avangardo muzikos vakarai, kurie sutraukdavo daugybę atlikėjų iš Australijos ir pasaulio. Mane tai traukė, nes buvo sukurta idėja, susikoncentravusi į siekį sukurti platformą eksperimentavimo plėtrai muzikoje. Jie nesiekė nei pelnyti minių dėmesį, nei būti “kieti” – „The Make It Up” tiesiog norėjo, jog atlikėjai plėstų savo ribas ir išmėgintų skirtingas metodologijas.

Kartą, po vienos ilgos kelionės atsidūriau Estijoje, neturėjau pinigų, bet turėjau daug laiko, ir pagalvojau, kad reiktų suorganizuoti kažką panašaus. Regione buvo labai daug įdomių atlikėjų, tačiau neatrodė, kad jie dažnai keliautų ir koncertuotų artimame užsienyje. Servataguse Muusika projektas pasirodė vertas pastangų, todėl nusprendžiau jį inicijuoti. Galiausiai supratau, jog man iš tiesų rūpi, jog neįprastą muziką kuriantys žmonės turėtų galimybę pasiekti platesnę auditoriją.

DIY plakatai, padaryti 2010 metų Servataguse Muusika renginiams

DIY plakatai, padaryti 2010 metų Servataguse Muusika renginiams

I. K. O kiek ,,platesnė” auditorija tai galėtų būti? Kartais eksperimentinės muzikos atlikėjai pasirenka slaptumą, norėdami išlikti išskirtiniai, netapti ,,pigiais”, kartais jaučiamas kone hipsteriškas vaibas, formuojamos kastos, norint mistifikuoti save ir būti kitokiems vien dėl kitoniškumo. Kaip manai, ar eksperimentinė muzika turėtų būti populiaresnė?

E. V. Minėdamas platesnę auditoriją turėjau omenyje, kad net ir visai su tokia muzika nesusipažinę bei šiuo atžvilgiu naivūs žmonės buvo sužavėti daugelio pasirodymų. Aš netikiu, kad eksperimentinė muzika, ar bet kokia muzika, neturinti populiarumo ambicijų, turėtų būti slaptu klubu. Jokių slaptažodžių, jokių uniformų. Žmonės užklysta, būna sužavėti arba nustebinti. Kartais jiems nepriimtina tai, ką išgirdo, tačiau patirtį vertina kaip įdomią. Iš karto galima pasijusti geriau, jei kažkam koncertas praplėtė akiratį.

I.K. Ar laikai save labiau renginių organizatoriumi, ar atlikėju? Kokios savybės privalomos žmonėms, kurie užsiima tokiomis veiklomis?

E. V. Iš esmės, kuo daugiau tu organizuoji, tuo mažiau laiko turi kūrybai. Kažkuriuo metu privalėsiu sustabdyti renginius, kad galėčiau pratęsti savo paties projektus. Todėl svarbu, jog prie Servataguse Muusika prisijungtų naujų žmonių, kurie perimtų šią idėją. Daug tiesioginės ir netiesioginės pagalbos sulaukiu iš Rain, Irinos ir Keiti.

Kuravimas ir organizavimas – ne profesija. Vienintelis svarbus dalykas – potencialas, kurį įgauni stebėdamas ir skatindamas unikalias ir įsimintinas akimirkas. Šiek tiek kišenpinigių – tai geriausia, ką gali gauti iš organizavimo, kartais investuoji ir savo pinigus, tam skiri begalę laiko, o galiausiai būni surengęs pasirodymą, kuriame pasirodo nusikalstamai mažai publikos, išmainiusios koncertą į kokią nors diskoteką su pusėtinais DJ. Dabar užsiauginau kietesnę odą, bet anksčiau jausdavausi labai nusiminęs, jei iš tiesų puikus pasirodymas surinkdavo nedaug klausytojų.

I.K. Sakai, kad kartais koncertai būna prastai lankomi, žmonės labiau linkę rinktis diskotekas, o ne eksperimentinės muzikos koncertus. Kokia tavo nuomone yra eksperimentinės, kreivos muzikos scena Estijoje? Ar apskritai toks dalykas kaip ,,scena” egzistuoja – galbūt tėra keletas entuziastų, kurie bando kažką nuveikti?

E. V. Kaip čia pasakius… Per dvejus metus įvyko apie 30 koncertų, tai gana daug. Kai kuriuose jų susirinko labai daug žmonių, kai kur – tik keletas. Potvyniai ir atoslūgiai. Manau, kad praėjusių metų festivalis buvo vertas daugiau nei 60 lankytojų, visas miestas turėjo ten apsilankyti. Laikau kumščius, kad šiemet taip ir nutiks. Marketingo aparatas suderintas ir užsuktas, šįkart pradedam anksčiau ir turim daugiau pagalbininkų. Reklama yra labai svarbi, tai, kaip ir ekonomika, yra blogis, kurį nenorom privalėjau pripažinti.

Estijos ,,scena” nėra kažkas, kas realiai egzistuotų. Galima užjusti šiek tiek fetišizuotų gijų ir madų, siejamų su tam tikra muzika, ar mados, prišlietos prie įsitikinimų, tačiau tame nėra to vienarūšiškumo, kurį pastebėdavau kitose šalyse. Kai kas sako, kad taip yra dėl sąlyginai mažos populiacijos, visko gali būti. Jaučiu, kad Servataguse Muusika idėja Estijos pasirodymuose pritraukė daugialypį mišinį itin individualių atlikėjų, kuriančių nepriklausomai nuo to, kokia vieta pasirodymams jiems yra siūloma. Dviejų vienodų nesurasi.

DIY plakatai, padaryti 2010 metų Servataguse Muusika renginiams

DIY plakatai, padaryti 2010 metų Servataguse Muusika renginiams

I.K. Apie kuriuos iš jų verta būti girdėjus?

E. V. Geras pavyzdys yra Roomet Jakapi ir jo grupė Kreatiivmootor. Veiklą pradėję kaip iš tiesų mėgėjiškas ir primityvus meno kolektyvas, jie stipriai ištobulino save, tačiau vis dar galima jausti šiek tiek ankstesnio rupumo. Daug narių naudojančių gal 7 instrumentus. Roomet taip pat turi ir savo solo projektą, kur naudoja vien tik balsą ir veidą, o jie taip ekspresyviai persikreipia ir mainosi, kad nei vienas garsų neprimena žodžių, bet kalba pats už save. Gali perskaityti tai, kas tiesiog negali būti perprasta.

Įsidėmėti verta ir SAVIDIVAS, tai brolių duetas, kurio narys Toomas Savi pluša prie iš tiesų unikalių elektroninių instrumentų kūrimo. Esu sutikęs keletą analoginių intrumentų meistrų, o jis – vienas geriausių. Jų kūriniai šiek tiek primena ankstyvąją primityvią elekroninę muziką, vedamą sekvencerių ir ritmo mašinų, kartu su noizo generatoriais ir vibracijas keliančiais aparatais. Daugelis instrumentus gaminančių žmonių neigia galintys kurti patys, tai retas atvejis, kai meistras kartu yra ir muzikalus.

Vienas nesenas, bet labai stiprus pasirodymas, įvykęs po 4 metų pertraukos tarp koncertų, buvo sugrotas grupės Morgues Last Choice, tikrai įdomaus Black Metal projekto. Šis metalo stilius dabar pamažu nyksta iš mokinukų mėgstamiausiųjų sąrašų, bet vis dar puikiai tinka labiausiai avangardiškam siaubo filmui. Viename pasirodymų jie nenaudojo nei gitaros, nei būgnų, tai buvo išskirtinai elektroninis ir vokalinis pasirodymas. Apsirengę jie buvo kažką, primenančio skudurus ir šventė Sėkmingo Virškinimo Dieną (Happy Digestion Day) – tarptautinę progą, skirtą pagerbti gerai veikiančias virškinimo sistemas. Šie trys pavyzdžiai rodo, kad nėra jokio tiesioginio ryšio tarp kiekvieno keistesnio estiško projekto. Į tai atsižvelgdamas manau, kad jokia ,,scena” už pavadinimo ,,eksperimentinė muzika” neslypi.

Elijah rekomenduotų Kreatiivmootor garsiniai eksperimentai

I. K. Kas tave traukia ,,kitokioje” muzikoje?

E. V. ,,Kitokia” muzika tiesiogiai neapibrėžia nieko. Tai gali būti ir noizas, ir musique concrete, nuo garsų įrašų (field recordings) iki klasikinės/naujos muzikos; kai kurios roko grupės turi kažką, kas yra itin ekscentriška, kitos naudoja keistą analoginę elektroniką… galiausiai lieka išgrynintas performatyvus ar ekspresyvusis menas, sukurtas naudojantis vien žmogaus balsu. Pasistengiu atrinkti tokius pasirodymus, kurie dėl savo kreivumo nerastų platformos kur nors kitur.

I.K. O kuriose Estijos erdvėse/klubuose dažniausiai galima sutikti neįprastų garsų? Ar yra kokių nors open-air‘ų, propaguojančių eksperimentinę muziką?

E. V. Deja, Estija turi žaizdų, kai kalbama apie klubus.. Jei nori surengti nedidelį arba vidutinio dydžio renginį, neturi daug pasirinkimo. Tačiau jei planuoji suorganizuoti plataus masto festivalį, tik spėk rinktis. Tai problema, į kurią iš tikrųjų reiktų atkreipti dėmesį. Suvenyrų parduotuvės ir įvairios turistams skirtos vietos užkelia nuomos kainas, o tos vietos, kurios lieka neužimtos senamiestyje, yra potencialiai netinkamos dėl problemų su vietiniais gyventojais, norinčiais ramybės.

Tai visame pasaulyje įprasta problema. Vienintelis sprendimas būtų sukurti atskirą rajoną, kuriame menai ir muzika galėtų klestėti – tokią vietą, kurioje nuoma nedidelė ir mažai šansų nesutarti su gyventojais. Tačiau tai reikštų žmonių iškeldinimą iš senamiesčio, kas būtų sudėtinga.

Rytų Galerija (East Gallery) buvo klubas, kuriame surengiau daug neįprastos muzikos koncertų. Šią erdvę valdžiau beveik metus, po to turėjau pasiduoti dėl įvairiausių problemų – ekonomikos, remontų, vietos valdžios, kaimynų ir dar daug ko. Iš kitos pusės, dabar atsiradę keletas naujų erdvių – Ptarmigan laikas nuo laiko surengia įdomesnių pasirodymų, naujas klubas Kodu kartais panaudoja kai kuriuos paprasčiausius neįprastos muzikos elementus.

Yra ir kasmetiniai Stalker bei Heliosphere festivaliai, abu išbandantys keistesnes muzikos formas. Teko girdėti, jog Heliosphere turėjo kažkokių finansinių bėdų, todėl sunku pasakyti, kaip ir ar išvis šis festivalis vyks. Žinoma, noriu paminėti ir Servataguse Muusika seriją renginių, kurie gana reguliariai propaguoja regiono eksperimentinę/neįprastą muziką.

Vienas pasirodymų East Gallery klube

I. K. Kiek plačiau pakalbėkim apie tavo organizuojamus renginius – nuo muzikos vakarų iki festivalio, visų po tuo pačiu Servataguse Muusika vardu. Kas, kada, kur vyksta, ir, svarbiausia, kodėl? Ar tai buvo amžinasis stygius vietų groti eksperimentinei muzikai, ar kažkas kitas?

E. V. Visi šie įvykiai dėjosi Taline, Estijoje, skirtingose vietose. Iš tiesų, jei ne Servataguse Muusika idėja, šie pasirodymai nebūtų įvykę. Šiuo metu turėjau išretinti renginių reguliarumą – kitaip neleidžia ekonomika ir laiko stygius. Rugpjūtį, kaip dalis savaitės trukmės festivalio Polymer Päevad (“Polimero dienos”) planuojamas performansų meno kūrėjų Global Art Container pasirodymas Estijos kultūros fabrike Polymer Kultuuritehas. Aš prisidedu prie Streets of Sex (LV), Black Sky Chant (RUS), Arabian Horses (RUS) ir SHWNST (LV) pasirodymų organizavimo. Atlikėjų pavadinimai kalba patys už save, galiu tik pridėti, jog šou bus galima pamatyti kombinaciją iš ramių, trikdančių, neapdirbtų garsų, žadinančių ir atšiaurių, susijungiančių į gryną malonumą. Kiekvienas koncertas, kurį surengiu, yra skirtingas, o šis neabejotinai bus labai paveikus.

Žinoma, man pačiam svarbesnis yra kasmetinis lapkričio festivalis, sutraukiantis apie 16 skirtingų pasirodymų iš Estijos, Latvijos, Suomijos, Rusijos, Švedijos ir Lietuvos. Ypač džiaugiuosi, kad meilikavimais, įstengiau prisivilioti Non Grata. Jie – ne muzikinė grupė, net ne eksperimentinės muzikos atlikėjai. Tai performansų meno kolektyvas, kilęs iš Estijos, ir į savo veiklą prireikus įtraukiantis įvairiausio plauko kūrėjus. Jų kūryboje yra kažkiek tylos ar kažkiek garso, man to pakanka. Tai, ko jie siekia, ir dažniausiai pasiekia, yra ištraukti klausytojus pačius iš savęs. Tarsi jie judėtų per kažką. To rezultatu kartais tampa garsinė disorientacija, kartais – stebėjimasis, susirūpinimas ar baimė. Niekad negali žinoti. Grandininiai pjūklai, kirviai, sudužę kiaušiniai, skalda. Tai yra žodžiai, kurie iškyla, kai prisimenu vieną jų pasirodymą. Kito raktažodžiai – veido piešiniai, tyla, žvakės ir užsikirtinėjantys žodžiai.

Kiti šios įvairiapusės erdvės nariai – Juha Valkepää, performansų kūrėjas iš Suomijos, panaudojantis vien savo balsą ir veido išraišką. Sebastian Wesman, argentinietis kompozitorius, atsigręžęs į senesnę metodologiją su švariai per smuiką ir vokalą sufokusuota emociją. Kiek labiau šiuolaikinę formą naudoja švedai Sand Circles, tai – grynas hipsterių meno mokyklos kūrinys. Žaviuosi jais, tai pop muzika, kurios pop muzikos pasaulis nenori priimti. Taip pat verta paminėti anskčiau aptartus SAVIDIVAS iš Estijos. Suomis Kemialliset Ysttävät/Tomuttontu – labiausiai sėkmingo ir išvystyto projekto autorius, man jo muzika primena dinamišką vizualinį meną. Kai kurie kiti atlikėjai kolkas dar nėra patvirtinti.

Kelis įrašus iš 2010 metų festivalio pasirodymų galima rasti čia.

Art Container nuotrauka

I.K. Savo FB puslapyje rašot, kad Servataguse Muusika renginiai turėtų naudoti ką nors teatrališko, naudotis pasakojimu. Kokie verti dėmesio pasirodymai, įtraukiantys tokius elementus, galėjo būti pamatyti per dvejus Servataguse Muusika metus? Apskritai, ar vizualinė dalis pasirodymuose tokia pat svarbi, kaip ir muzikinė? Ar gali egzistuoti įdomūs projektai be koncepcijos, vien dėl estetinio pasigėrėjimo?

E. V. Manau, kad minėtas ,,reikalavimas” yra kiek klaidinantis. Mes niekad nesame atlikę spektaklio, tačiau kartais atlikėjų buvimas scenoje būdavo daug svarbesnis, nei jų naudojami garsai. Pavyzdys – Rooma Jakapi, kurį minėjau anksčiau. Panašiu būdu į tą kategoriją tinka ir Juha Valkeapää, performansų menininkas iš Suomijos – jis taip pat naudoja neapdirbtą savo balsą ir savotišku savo būdu geba papasakoti neįžodintą istoriją per murmėjimus, alsavimą ir veido išraiškas.

Flagra Y Machinamentvm, latvių duetas, scenoje pasirodo su juodomis ir baltomis mantijomis, kaukėmis. Tai – pora, vyras ir žmona, moteris su gėlėtu galvos apdangalu, vyras su ragais. Jų dukra žvangina mažą varpelį. Sceninis vaizdas jiems taip pat svarbus, kaip ir garsai. Kita forma tą patį galima pasakyti apie 1234567890, kurių vokalistas dėvėjo kūną aptempiantį kostiumą, tarpkojį pridengęs klevo lapu. Dainavo jis neišskirdamas žodžių, su daug garso perdirbimo. Šie pavyzdžiai yra tiek, kuriems buvimas scenoje kiek svarbesnis, nei pati muzika – jei tai, ką jie daro, išvis galima vadinti muzika.

Vienas Flagra Y Machinamentvm pasirodymų

I. K. Galima pastebėti, kad Servataguse Muusika pagrindas yra pasirodymai ir koncertai. Tačiau pagrindinis renginių serijos tikslas – skleisti naują požiūrį į muziką, išvilkti ją už įprastų rėmų. Ar Servataguse Muusika tam naudoja kokias nors nepaminėtas formas? Ar turit planų edukaciniams projektams, pavyzdžiui, kūrybinėms dirbtuvėms? Galbūt galvojat apie muzikos leidyklą? Kokie ateities planai?

E. V. Apie leiblą esu galvojęs, manau, kad tai padaryti būtų įmanoma. Neseniai išleidau kasetę ir CDR įrašą su išpurkštu rankų gamybos dizainu, padedamas Rain Saavel. Bet norint imtis to tinkamai, reikia turėti visus mažų muzikos parduotuvių kontaktus. Nors kolkas jų neturiu, tačiau klausinėjau nemažai su tuo susijusių žmonių. Leidykla užima nemažai laiko ir emailų, kartais ir išvykų vien tam, kad surastum reikiamų žmonių.

Prieš keletą metų vienas prancūzas vedė pasikartojančios muzikos (repetitive music) kūrybines dirbtuves Kultuuritehas Polymer erdvėse. Tai buvo apribota improvizacija, kiekvienas dalyvis turėjo skirtingą instrumentą ir turėjo prisilaikyti specialaus ritmo ar tono tam tikrą laiko tarpą. Šis vorkšopas buvo tikrai sėkmingas, jo rezultatai – puikios garso tekstūros. Galima buvo pastebėti, jog minimalizmas iš tiesų veikia.

Vienas Massive Ejaculation stebuklingųjų kostiumų (nuo 3:06 min). Su šiltais linkėjimais iš Vilniaus

Dirbtuvės iš tiesų yra neabejotina galimybė. Vieną jų surengiau dvylikai žmonių, siekiančių susikurti vibracijas skleidžiantį elektroninį aparatą. Philas iš Massive Ejaculation galėtų surengti mokymus, kaip pasidaro savo absurdiškai didingas pasirodymuose naudojamas kaukes. Viskas įmanoma, jau kurį laiką derinu su Ptarmigan apie tokių dirbtuvių surengimą.

Kalbant apie ateitį, vienintelis dalykas man joje dabar yra Servataguse Muusika festivalis lapkritį. Esu tunelyje, kurio pabaigoje šviečia festivalis. Tik jam pasibaigus, imsiuosi kitų veiklų. Būtent todėl norėčiau jį perduoti kitiems, geriausia – būriui organizatorių. Vienam žmogui tai – itin sudėtingas darbas. Visados svarbu turėti paramos iš aplinkinių, tik taip veiklos bus įvykdytos geriausiai ir laiku.

Žurnalistas Bill‘as Kantopheris šio albumo apžvalgoje rašė: „lyg ore pakibęs netikėtumo ir pavojaus kupinas virpulys. Vieta, kurioje susitinka T. Browningo filmas “Freaks”, R. Meyer‘is bei D. Lynch‘as. Mes visi mene siekiame intensyvumo bei dvilypumo“.

Ne taip jau dažnai šiais laikais gali išvysti kažką išties kitokio, stebinančio, gluminančio ir kartu gilaus, savito ir nepakartojamo. Su šio autoriaus anonimo darbais susipažinau visiškai netikėtai ir nieko nesupratau: kas, kodėl, kas iš to? Patraukė daug kas: radikalumas, savita estetika, anonimiškumas, savita marketingo bei viešųjų ryšių sistema, požiūris į vartotojus. Tik interviu metu ėmė kažkas aiškėti: pašnekovas nustebino savo atsidavimu, intelektu bei išties giliu pasaulio suvokimu. Dar kartą įsitikinau, kad niekas nėra taip, kaip atrodo iš pirmo žvilgsnio. Mokiausi klausinėdamas. Šis pokalbis apie šio meno prigimtį, filosofiją, raidą, santykį su aplinka. Meluoju! Jis apie žmogų, apie mus visus ir kiekvieną atskirai.

Pradedu vis labiau galvoti, kad tokių super-žvaigžių eros atstovų kaip Jeff Koons ar Damien Hirst laikas praeina ir, norėdami išlikti, kūrėjai turėtų nusileisti nuo savo ego supiltų smėlio kopų: kontaktas su vartotoju turi vykti viename akių lygyje… Antraip tas ant tuštybės supiltas kopas išpustys visagalis laikas.

O kaip jūs suvokiate dvilypumą bei dualizmą?

Aleksandras Rimdžius. Anglijoje taip vadinamos Viktorijos epochos laikmetyje (19a. antra pusė) buvo paplitusi praktika dėl pinigų viešai demonstruoti „neįprastos natūros“ žmones, šiais laikais tokie individai dažnai patys veržiasi į viešumą. Kaip manai, ar tai susiję su poreikiu būti priimtam į sociumą kaip lygiaverčio jos nario statusu?

Dualism Artist (toliau D.A.): Jei omeny turi fizinę išvaizdą, pabandykime viską sukonkretinti: Viktorijos eroje tik neturtingi, beklasiai ir niekam nerūpantys žmonės buvo šitaip išnaudojami, aristokratų niekas nelietė. Šiais laikais plastikos chirurgijos dėka tokių žmonių tiesiog nebeliko.

A.R. Kas yra normalu ir kas jau nebe? Kaip varijuoja šios kategorijos keičiantis socialiniam kontekstui?

D. A. Įprastumo bei vienodumo sąvokos paveikė mūsų kultūrą, religiją, žiniasklaidą bei politiką. O visa tai, kas netelpa į šiuos rėmus – iš tiesų yra NORMALU ir gaila, kad žmonės galvojantys savo galva ir neinantys su banda yra laikomi keistuoliais.

A.R. Papasakok apie savo darbo filosofiją. Kokie anonimiškumo teikiami pliusai bei minusai?

D.A. Dualizmo esmė yra tam tikra koncepcija arba požiūris, kad viskas šiame pasaulyje pagrįsta ko-egzistuojančiomis priešybėmis, kurios arba papildo viena kitą kaip kad jin ir jan idėja rytų kultūroje, arba patiria konfliktą kaip vakarų civilizacijoje. Dualizmas gali pasireikšti kaip priešpriešą tarp proto ir kūno, proto bei materijos, moralinio dvejopumo bei konflikto tarp gėrio ir blogio manifestacijos. Pats apibrėžimas gali varijuoti ir įgauti naujas formas: meno, psichologijos, filosofijos, bei religijų suvokimo laukuose.

Kai kurių dalykų atspindys mūsų mene yra susijęs su dualizmu kaip dilema arba tuo, kaip kai kurie žmonės įsivaizduoja Pasaulį ir tai, koks jis yra, kartu su beviltiška žmonija ir jos dvilypumo bei vidinių konfliktų sąlygoto silpnumo.

Anonimiškumo pliusai: nematomumas suteikia galios, suteikia gilesnio stebėjimo galimybę, „pertvarkyti“ save taip, kad galėtum viską matyti tarsi kito akimis.

Taip pat įsivaizduokite, kas būtų jei ateitumėte į britų socialistų partijos susirinkimą ir apsimestumėte nesuprantąs nė žodžio angliškai: apie savo paslaptis jie nebijotų garsiai kalbėti ir jūs sužinotumėte daugiau.

Kita priežastis yra ta, kad nuolatos žiūrėdamas žinias matau, kaip visuomenei žinomi žmonės yra maišomi su žemėmis dėl savo kvailų poelgių, kuriuos paprasti žmonės išdarinėja kasdien. Pavyzdžiui, kilo didžiulis skandalas kuomet lipdama į automobilį Britney Spears vos iš rankų neišmetė savo kūdikio – o kiek paprastų moterų ištinka panašūs incidentai?

Bill’as Clinton’as (pirmasis apkaltos būdu atstatydintas JAV prezidentas,- A.R.) savo darbo kambaryje užsiiminėjo oraliniu seksu. Visas Pasaulis tą sužinojęs išsikraustė iš proto, turėtum prisiminti kokį pažeminimą jam teko po to iškęsti. Tas pats Pasaulis pamiršo, kad tuo kasdien mėgaujasi milijonai vedusių vyrų ir niekas nekritikuoja Hillary (tuometinė pirmoji šalies dama,-A.R.) už tai, kad jos veidas primena šuns pasturgalį!

Nesistebiu, kad vyriškis „slystelėjo“. Dėl tokių dalykų man labai gaila žinomų žmonių; anonimiškumas suteikia galimybę gyventi PAPRASTĄ ir NEAPRIBOTĄ gyvenimą. Kaip ir kiekvienas eilinis žmogus aš galiu suklysti ir galiu mokytis iš jų nepakenkdamas savo kaip menininko, visos organizacijos bei kažkaip su visu tuo susijusių asmenų prestižui. Trūkumai: tipinio praeivio mentalitetas. Daugelį žmonių nuo gilesnio domėjimosi tavo kūryba atbaido būtent tas anonimiškumas. Tai stabdo visą plėtrą, tiesiog žmonės yra įpratę reiškinius sieti su tam tikru vardu ir veidu, tačiau stengiuosi iš paskutiniųjų ir visada matau puspilnę stiklinę.

A.R. Gal gali mus nušviesti, kaip viskas prasidėjo? Nelaikai savęs tam tikrus moralinius tabu laužančiu Banksy atitikmeniu ?

D. A. Dualizmas prieš tai kai tapo dabartiniu Dualizmu vadinosi „Prieštaros“ (The Contradictions)!! Supranti – gyvenimas yra nesibaigianti kova, kas daro tai vertą pasimėgavimo yra tai, kad tik šitokiu būdu (pvz. Blaškantis tarp proto ir širdies) galima pasiekti susitaikimą.

Laikui bėgant supratau, kad toks terminas pilnavertiškai neatspindi mano požiūrio… dualizmas yra platesnė sąvoka ir ji nebūtinai kalba vien opozicijomis, bet ir apie tam tikro reiškinio dvejopą prigimtį.

Kažkada turėjau savo „kūrybinį veidą“, net nuotrauką savo interneto puslapyje, tačiau žmonių reikalavimai, priekabės, niurzgėjimas bei kvailumas prispaudė mane prie sienos!!! Nusprendžiau keistis, praplėčiau savo dviejų pagalbininkų komandą, kad galėčiau rūpintis tik kūrybine šio reikalo puse.

Be to, kai kuriuos žmones gali įsiutinti net būdamas su jais malonus! Išlikdami nematomais mes kartu apsisaugojame nuo tiesioginių puolimų!

O kas dėl Banksy – nuvylei mane to klausdamas, jei šis interviu vyktu realybėje patirtum mano pykčio kupino žvilgsnio rūstybę. Didžiausias komplimentas man yra būti lyginamam su tokiu genijum kaip Joel Peter Witkin’as, taip pat Diane Arbus ar Caravaggio.

Galų gale: aš NESU pati svarbiausia viso to dalis! Esmė – pats menas ir jis liks po manęs. Ši idėja yra visaapimanti ir jai nelemta taip imti ir nutrūkti.

Įkvėpimo semiuosi iš klasikinio meno, graikų mitologijos, psichologijos, įvairių religijų, psichologinės seksualumo pusės, socialinės problematikos bei mokslo, taip pat filosofijos, literatūros, muzikos bei poezijos.

Viena pirmųjų Dualizmo nuotraukų

A.R. Nepagalvoji apie tai, kad kuo saugesni bei patogesni mūsų gyvenimai tampa, tuo labiau esame linkę tai atsverti mėgaudamiesi tamsiąja Pasaulio puse: bjaurastimi, demoniškumu, be jokios atjautos stebėti smurto jūroje skendinčios popkultūros bangavimą?

D.A. Nebūtinai: vargas, neteisybė ir priespauda GALI iššaukti lygiai tokius pačius rezultatus. Kaip aš jau sakiau, susitaikymas ateina kovojant dėl susitaikymo. Pridėsiu, kad Laikas ir Pinigai yra du dalykai, kurių abiejų drauge atimti iš žmogaus nevalia!

A.R. Po velnių! Turėčiau Tave pasveikinti su nuostabia žinia, jog Dualism photography albumą nuo šiol galima įsigyti ar bent pavartyti Londono Tate galerijoje. Jautiesi pagaliau įvertintas meno srities profesionalų?

D.A. Ačiū. O, ar teikiu tam didelę svarbą – tikrai NE!!! Supranti, jaučiuosi dėl to dėkingas, tačiau tai yra dalykas, kurį realiai gali nebent tik įrašyti į CV ar į kokią rekomendaciją, jei mano knyga ir nebūtų ten atsidūrusi – tai nieko nekalbėtų apie mano meno vertinimą ir, patikėk manimi, tie taip vadinami profesionalai patys nesupranta, ką tauzija. Man buvo pasakyta: galerijai nereikia šio albumo ir apskritai mums nepatinka Jūsų menas. Tiesiog vienas darbuotojų, prancūzas, primygtinai reikalavo matyti šį albumą Tate.

Lyginant su kitomis vakarų Europos šalimis (Vokietija ar Prancūzija), anglai yra pernelyg konservatyvi tauta, ir pagrindinis atmetimo argumentas buvo tai, jog ši knyga tiesiog neišsitenka jokios kategorijos rėmuose.

A.R. „Savaime suprantama“- kiekvienas pasakys,- „dualizmas nurodo tam tikras opozicijas: gėrį ir blogį, grožį ir bjaurastį, bet atleiskite man – nematau Jūsų fotografijose nieko gražaus“. Ką atsakytum tokiam žmogui?

D.A. Laba diena. Visų pirma tau reikėtų išvysti visą albumą prieš užduodant šitokius klausimus. Jame estetiškai turtingos, su paslėpta nuodėmingumo potekste, nuotraukos. Jos varijuoja savo emociniu, intelektualiniu ir vizualiniu turiniu, antraip tikrai būtų sunku peržvelgti visą albumą neapsivėmus. Tiesiog, estetikos pojūtis kiekvienoje kultūroje ir kiekviename asmenyje vis kitoks.

A.R. Papasakok apie ilgą ir niekaip nesibaigiančią kovą su Facebook socialinio tinklo taikomais cenzūros apribojimais.

D.A. O varge, net nežinau nuo ko pradėti. Trumpai tariant, tai ne vien facebook sistemos kaltė, politika taip pat vaidina dideli vaidmenį. Pavyzdžiui, pagal APPLE taisykles, negalima jų Iphone mobiliajame telefone įdiegtoje susitikinėjimų aplikacijoje kelti nuotraukų, kuriose esate pusiau apsinuoginę, tačiau niekas nesikabinėja prie Beyonce ar Lady Gagos, kai jos pagamina seksualinių užuominų kupiną video klipą. Politika = veidmainystė.

Vis dėl to, mes nusiuntėme laišką bei savo albumą vyriausiajai facebook valdybai, pažiūrėsime, kokia bus jų reakcija.

A.R. Kokiomis aplinkybėmis sutikai poetą Steven Pottle? Pasakok apie genialiąją „kankinančios masturbacijos“ idėją.

D.A. Su kitais menininkais susikontaktuojame internetu – žvalgymo darbus atlieka mano padėjėjai ir jei jie nusprendžia, kad žmogus mums tinkamas – praneša man. Kalbant apie „Underneath it all“ filmą, iš pradžių mes susitikome pokalbiui: pateikiau jam gausybę asmeninį gyvenimą liečiančių klausimų ir pradėjau kurti būsimo bendro darbo viziją. Pats filmas jau sukosi mano galvoje dar prieš pradedant filmavimą, tačiau padarėme eilę įvairiausių temos variacijų, kol Stevenas pagaliau pradėjo nesivaržyti nei manęs nei kameros. Filme ir matote paskutinį iš filmavimų; savo darbą atlikus grimuotojui, likusią dalį realizavau pats – viskas gavosi tiesiog be priekaištų.

Menas kuria pats save. Mes, menininkai, esame tiesiog viso to perdavėjai.

A.R. Palaikai itin glaudžius ryšius su savo klientais bei judėjimo gerbėjais: iš pačių įvairiausių Pasaulio kampelių žmonės Tau siunčia nuotraukas, kuriose jie yra įsiamžinę su dualizmo albumu rankose, Facebook vartotojai gali siūlyti pavadinimus patalpintoms nuotraukoms. Modeliai patys renkasi aplinką, stilistiką bei foto sesijos idėją, tiesa? Kvieti juos visus dalyvauti bendrame kūrybos procese ar tiesiog bendrai mėgaujiesi savo meno neapibrėžtumu?

D.A. Už visa tai, ką iškovojome esame skolingi savo fanams ir su didžiausiu malonumu su jais kasdien bendraujame internetinėje erdvėje. Jaučiamės begalo laimingi ištrūkę iš to meno burbulo, galėdami pasimokyti daugybės dalykų iš savo gerbėjų. Be savo gerbėjų Dualismas yra niekas ir už tai mes juos BEGALO MYLIME.

Modeliai negali rinktis, kaip jie bus fotografuojami, antraip, kokia prasmė jiems eiti pas mane? Turime modeliams skirtas rekomendacijas bei sąlygas ir jei tik jie su visu tuo sutinka – pakviečiame dirbti kartu. Jei modeliai patys rinktųsi sesijos pobūdį, ji prarastų mano asmeninį braižą bei sąmoningumą.

Mūsų taisyklės modeliams yra tokios: visiškas apsinuoginimas, jokių apribojimų, pasitikėjimas savimi, siekis laužyti standartus, nestandartinis mąstymas, sugebėjimas bendradarbiauti, drąsa, aistra menui bei nebijojimas išbandyti naujus dalykus.

Filipinietis Sunny (centre) kartu su draugais apžiūri įsigytą Dualism photography albumą

A.R. Ar turi nusistatęs kažkokius vidinius moralinius apribojimus? Esi atsisakęs ką nors fotografuoti? Niekada nepagalvojai: „o, brolyti, juk tai tiesiog nesveika“?

D.A. Ne… Išties jau nebeliko nieko, ką būtu galima priskirti šiai kategorijai. Karalienė ir ta tuštinasi du kartus per dieną ir pati valosi savo sėdimąją!

A.R. Ką patartum tiems mūsų skaitytojams, kurie taip pat užsinorės pas Tave nusifotografuoti?

D.A. Personalinių sesijų senai NEBEDARAU! Į rankas paiimu kamerą, kad sukurčiau savą Pasaulį. Savo komandai nurodžiau užuot interesantams pasakius griežtą „ne“ ir taip juos atstūmus, pateikti nesuvokiamo dydžio kainą už sesiją. Dauguma pasitraukia, bet yra buvę ir atkaklesnių, jiems teko pasakyti, esą esu išvykęs komandiruotės tikslams, kas iš tiesų ir būna gana dažnai, keliauju, teikiu konsultacijas bei skaitau paskaitas užsienyje.

A.R. Galiausiai, kokie Tavo ateities planai? Kaip visas Dualizmo judėjimas pasikeitė nuo pat jo pradžios, kokią transformaciją pergyvena dabar ir kas jo laukia ateityje? Galbūt galvoje jau kirba kažkokio naujo judėjimo idėja?

D.A. Ruošiu antrąją Dualizmo serijos knygą, kuri bus kur kas gilesnė už pirmąją, na o likusi dalis susiklostys savaime.

Ačiū už pokalbį!

Autoriaus svetainė čia.

Kalbino Aleksandras Rimdžius.

Labas, Karoliina, aš Gediminas Tarasevičius iš „Dievo režimo“ ir man bus labai malonu pakalbėti su tavimi apie „Cities in Motion“.

Malonu susipažinti ir džiugu, kad domitės.

Turiu paruošęs sąrašą klausimų, tačiau tikiuosi, kad tavo atsakymai į pirmuosius sukėls papildomų ir dialogas pereis į labiau laisvą ir dinamišką formą.

Puiku.

Visų pirma norėčiau pakalbėti apie „Colossal Order“. Kaip kompanija įsikūrė, kas buvo varančioji jėgą?

„Colossal Order“ susiformavo, kai užsidarė vienas didžiausių Suomijos žaidimų mobiliesiems telefonams gamintojų. Visi pagrindiniai „Colossal Order“ darbuotojai, tame tarpe ir aš, atėjome iš ten. Tad iš esmės mes pažinojome vienas kitą, nes dirbome kartu. „Colossal Order“ tai mūsų svajonės – įgyvendinti savo idėjas kitose žaidimų platformose, įgyvendinimas. O „Cities in Motion“ koncepcija išsigrynino nuo pat pradžių, nes mes tiesiog norėjome kuo greičiau pradėti darbuotis.

Karoliina Korppoo: „Colossal Order“ tai mūsų svajonės – įgyvendinti savo idėjas kitose žaidimų platformose, įgyvendinimas."

Nuo pad pradžių „Colossal Order“ sudarė penki darbuotojai. Šiuo metu dirba šeši, o daugiausiai su „Cities in Motion“ dirbo dešimt žmonių. Komanda tikrai maža, tačiau mūsų pranašumas tame, kad dauguma mūsų žmonių turi kelis talentus ir gali dirbti kelis darbus.

Įspūdinga. Kaip sunku buvo surasti leidėją, jei apskritai buvo sunku? Ar jūs tiesiog sėdot į autobusą iki Švedijos ir pasakėt Paradox Interactive kad strategija yra ir jūsų žaidimas („Strategy is our game“ – Paradox Interactive šūkis)?

Na, mes turėjome pasirinkimą – daugiau nei vienas leidėjas domėjosi projektu. Mes paruošėme demo ir nusiuntėme kelis atstovus į Game Connection renginį Lione(Prancūzija) susitikti su potencialiais leidėjais. Paradox buvo vieni jų, o jų žaidimų katalogui mūsų žaidimas buvo itin tinkamas.

Tai buvo 2009-aisiais?

Taip, 2009. Paradox Interactive siekė praplėsti savo žaidimų katalogą į eiliniams žaidėjams priimtinesnius žaidimus, labiau casual, tad „Cities in Motion“ labai tiko tai jų krypčiai, nes didžioji dalis Paradox strategijų yra tikrai rimtos.

Kokią rolę suvaidinai „Cities in Motion“ kūrime. Viešai esi pristatoma kaip vyriausioji žaidimo dizainerė, tačiau prisiminus tavo minėtą komandos daugiatalentiškumą, kokias užduotis sprendei?

Pradėjau dirbti „Colossal Order“ prieš metus, tad aš nebuvau komandoje nuo pradžių, tačiau žaidimų kūrėjų bendruomenė Suomijoje yra gan glaudi, tad dar prieš ateidama į kompaniją aš dariau vienus ar kitus darbus. Aš perėmiau darbus, kai žaidimo dizaino gairės jau buvo aiškiai apibrėžtos, tad didžiausias mano darbas – kampanijos režimo sukūrimas ir tai buvo tikrai velniškai sunkus darbas. Aš taip pat esu diplomuota grafikos dizainerė bei sukūriau visus tekstus, esančius žaidime, bei kūriau kelis lygių dizainus.

Turint omenyje komandos dydį ir projekto trukmę, manau kad „Colossal Order“ debiutas įspūdingas. Kalbant apie trukmę – ar darbo grafikas buvo įtemptas ir įspraustas į itin griežtus laiko rėmus, ar kūrimo filosofija buvo orientuota į kokybę ir žaidimo išbaigtumą?

Grafikas buvo įtemptas, tačiau komandos našumas ir optimalus laiko išnaudojimas padarė didelį įspūdį Paradox Interactive. Aišku, kai kurie dalykai, kuriuos buvome numatę, nepasiekė galutinės žaidimo versijos, tačiau mes buvome itin kryptingi pasirinkdami pačias svarbiausias dalis ir koncentruodamiesi į jas.

Grafikas buvo įtemptas, tačiau komandos našumas ir optimalus laiko išnaudojimas padarė didelį įspūdį Paradox Interactive.

Kūrėjų dienoraščiuose ne karta minėjote, kad žaidimas buvo įkvėptas ankstesnių transporto tematikos strategijos žanro žaidimų. Iškiliausi mano atmintyje – auksinė klasika „Transport Tycoon“, vokiečių JoWood išleistas „Traffic Giant“, taip pat ir miesto simuliatoriai tokie kaip „Sim City“ ar „Cities XL“ turėjo miesto transporto vadybos elementų. Kaip ta įtaka persikėlė į „Cities in Motion“?

Mes norėjome paimti geriausias šių žaidimų dalis – tokias kaip gerą sistemos dizainą ir balansą bei džiaugsmą patiriamą tuomet, kai tavo sukurtas transporto tinklas veikia ir plečiasi. Mes apsiribojome vieno miesto transporto sistema, nes norėjome daugiau dėmesio skirti jo gyventojams. Tai galbūt šiek tiek palengvino mūsų užduotį, tačiau mes jautėme, kad maži žmogeliukai, kurie turi unikalius vardus, namus bei darbus yra geras dėmesio taškas. „Cities in Motion“ nėra miesto simuliatorius, tačiau jis turi tokio žaidimo jausmą dėl žaidimo arenos dydžio ir detalumo. Grafikos komanda itin daug gilinosi į naujausių miesto simuliatorių, tokių kaip „Cities XL“ ypatybes, tačiau tuo pačiu metu dirbo ir su fiziniais miestų modeliais, kad galėtų pajusti ir vėliau perteikti tą jaukią miesto dvasią.

Kaip žaidimo dizainą įtakojo šiuolaikinės industrijos tendencijos – casual žaidėjų kontingento augimas, socialiniai tinklai?

Pradžioje mes tyrėme galimybę įtraukti tam tikrų socialinių aspektų žaidime, tačiau priėjome išvados, kad simuliatorių žaidėjus labiau traukia klasikinio tipo žaidimai, todėl socialiniai priedai jų ne itin domina. Tycoon(vadybos žaidimų) žanras pastaruoju metu nebuvo itin populiarus kūrėjų tarpe, tad mes norėjome koncentruotis į gero tradicinio šio žanro atstovo kūrimą, nesiekdami įnešti kažkokių revoliucinių pokyčių.

Šis žanras išgyveno pakilimą prieš beveik dešimtį metų, o pastaruoju metu šie žaidimai apskritai pasitraukė iš žaidimų industrijos amfiteatro. Kas jūsų nuomone tai nulėmė – krentantis šio žanro fanų skaičius, piratavimas, tie patys socialiniai tinklai ir žaidimai juose?

Aš manau kad tuos „tarpinius“ žaidėjus susigriebė konsolės. Dauguma kūrėjų nori kurti žaidimus, kurie būtų lengvai perkeliami į kitas platformas, o tokio tipo žaidimai kaip „Cities in Motion“, kuriuose žaidimo procesas yra gan lėtas, o žaidėjo praleidžiamas laikas sąlyginai ilgas, yra praktiškai pririšti prie PC. Yra tokių pavyzdžių kaip Vokietija, kurioje simuliatoriai ir vadybos žaidimai yra itin labai populiarus, tuo pačiu Vokietija yra viena tų šalių, kurioje PC platforma yra itin populiari.

O dabar PC platformos ateitis nėra tokia niūri, kokia buvo prieš penkis metus. Tam tikra prasme PC platformos ateitis gan optimistiška – skaitmeninis platinimas, nepriklausomų kūrėjų iškilimas. Ar tai gali atgaivinti ir tycoon žanrą?

Nuoširdžiai tikiuosi, kad taip. Man asmeniškai itin patinka lėto tempo žaidimai, taip pat pats tycoon žanras yra itin patogus socialinių elementų įdiegimui, tad aš matau itin daug šansų šiam žanrui ateityje. Beje, dauguma populiariausių facebook žaidimų yra tarsi supaprastintos Tycoon žanro žaidimų versijos, tad galbūt dalis žaidžiančių Facebook atsigręš į rimtesnius žaidimus.

Grafikos komanda itin daug gilinosi į naujausių miesto simuliatorių, tokių kaip „Cities XL“ ypatybes, tačiau tuo pačiu metu dirbo ir su fiziniais miestų modeliais, kad galėtų pajusti ir vėliau perteikti tą jaukią miesto dvasią.

Žvelgiant tehnologiškai, kokias galimybes plėsti žaidimą suteikia dabartinė „Cities in Motion“ architektūra. Kas domina mane labiausiai – tai naujų mechanikų integracija – galbūt naujo tipo transporto priemonių tokių kaip troleibusai?

Žaidimas suprojektuotas taip, kad naujas mechanikas pridėti įmanoma, nekalbant jau apie žemėlapių ir transporto priemonių pridėjimą. Mes norime, kad naujas turinys žaidime būtų tai, ko pats žaidėjas negali savo žaidimui suteikti – nauji transporto tipai, nauji pastatų rinkiniai. Troleibusai yra vienos mėgstamiausių mano viešojo transporto priemonių, tačiau jų integravimas į „Cities in Motion“ sukelia nemažai problemų dėl privalomų elektros laidų, teikiančių energiją jų judėjimui.

Žaidimų apžvalgininkai pastebi, kad turi būti viešojo transporto fanas idant galėtum patirti „Cities in Motion“ maksimaliai. O jūs ar esate tokie fanai?

Mes labiau esame tycoon žaidimų fanai, o tokią tematiką pasirinkome todėl, kad mūsų nuomone ji suteikia labai daug įdomaus žaidimo proceso galimybių.

Mane nustebino kaip „Cities in Motion“ žaidėjai dalinasi nuotraukomis, kuriuose jų tikrų miestų viešojo transporto priemonės. Tarsi žaidimas paskatino juos kitomis akimis pažvelgti į tuos autobusus, traukinius ir tramvajus, kurie juos kasdien gabena į darbus, universitetus, mokyklas.

Žmonių, besidominčių viešuoju transportu yra tikrai nemažai, o jų bendruomenės itin aktyvios. Kurdami žaidimą mes domėjomis jomis ir aptikome diskusijų lentas skirtas miesto autobusams ir tramvajams.

Ar tai padėjo kuriant žaidimą?

Mes pakalbėjome su keletu entuziastų, tačiau problema yra ta, kad jiems nereikia žaidimo, jiems reikia realaus simuliatoriaus, kuriame jie galėtų išbandyti tam tikrus sprendimus.

Tai praktiškai atsako mano sekantį klausimą – mūsų sostinė Vilnius kenčia nuo tarybinio urbanistinio planavimo ir kone per kiekvienus rinkimus vienas ar kitas politinis judėjimas šias problemas eskaluoja, siūlydamas neretai utopinius sprendimus. Tad mano klausimas turėjo būti ar žaidime esančio žemėlapių kūrimo įrankio pagalba aš galiu, perkėlęs į jį Vilniaus miestą, spręsti šį realaus pasaulio galvosūkį, tikėdamasis daugmaž realistiško atsako iš „Cities in Motion“?

Nors „Cities in Motion“ yra simuliatorius, vistik tai yra simuliatorinis žaidimas, tad žaidimo aspektai yra tokie pat svarbūs. Perkelti tikrus miestus į žaidimą yra įdomu, tačiau praktiškai neįmanoma perkelti miesto identiškai originalui – tam tikras vietas reikia sumažinti ar išimti. Buvo karšta diskusija su žaidėjais dėl keleivių skaičiaus autobusuose ir kitose priemonėse mūsų žaidime, nes jie nebuvo realistiški, tačiau garantavo itin subalansuota žaidimo procesą. Problemą išsprendė patys „Cities in Motion“ entuziastai, pateikę modifikaciją, kurios pagalba galima keisti transporto priemonių talpą. Ir tai yra būtent tai, ko mes tikimės iš žaidėjų – kad jie modifikuotų žaidimą, kurtų žemėlapius ir taip palaikytų žaidimo ilgaamžiškumą.

Žaidime yra itin įdomus užduočių elementas. Jis prideda savotiškos „kvestinimo“ dvasios. Išskyrus šį itin į akis krentantį elementą, kokiomis naujovėmis dar „Colossal Order“ papildo žanrą? Ar kurdami jūs daugiau galvojote kad „tai mūsų pirmas žaidimas, tad svarbiausia nesusimauti – dėti tik tai, kas yra laiko patikrinta ir veikia“?

Pagrindinis „Cities in Motion“ skirtumas nuo kitų žanro atstovų – apimtis. Vežiojant žmones jie tampa realistiškesni, gali stebėti jų kasdienius gyvenimus, ką jie veikia kasdien. Svarbiausia mums buvo atviras žaidimo pasaulis, būdingas žanro atstovams ir tuo pačiu geras balansas žaidimo mechanikoje, bei tuo pačiu į kokteilį įtraukti simpatiškus miesto gyventojus. Mes nesiekėme išrasti kažko naujo – norėjome tik paimti pačius geriausius elementus ir juos padaryti dar geresniais.

Tad kokia ateitis laukia „Colossal Order“? Ar jau planuojate naujus žaidimus, ar šiuo metu viskas sukasi aplink „Cities in Motion“?

Ruošiama papildomą turinį „Cities in Motion“, tačiau negaliu atskleisti nieko konkretaus – tiesiog, naujas turinys pakeliui. Mes taip pat galvojame ir apie naujus žaidimus, tad tikrai nesustosime pirmoje stotelėje. Jaučiame, kad „Cities in Motion“ tiek mums tiek publikai įrodė, kad mūsų komanda pajėgi ir kad mūsų pasirinktas kelias yra teisingas.

Dar keletas klausimų, tačiau nesusijusių su „Cities sin Motion“ tiesiogiai(galbūt)?

Būtinai!

Moterų, žaidžiančių žaidimus, skaičius auga, o socialiniuose tinkluose jau peraugo vyrišką auditoriją. Kaip šis procesas paveiks lyčių pasiskirstymą kūrėjų tarpe? Ar vis daugiau moterų kurs žaidimus?

Aš jaučiu, kad tai jau vyksta. Praėjusį rudenį labiausiai auganti žaidėjų auditorija Facebook‘e buvo vidutinio amžiaus moterys, tad žaidimų kurėjai, nepriklausomai nuo jų lyties privalės kurti naujo tipo žaidimus šiai naujai auditorijai.

Ar žaidimas sukurtas moters, skiriasi nuo žaidimo, kurį sukūrė vyras? Kalbame to pačio žanro žaidimus.

Viename renginyje aš kalbėjau su mergina, kuri valdo didžiausią „The Sims“ žaidimo fanų tinklalapį Suomijoje ir ji sakė, kad viename Electronic Arts renginyje kūrėjai klausė žaidėjų, kokių naujovių jie nori žaidime. Nors „simsų“ žaidimai iš esmės orientuoti į moteris, tačiau net ir tuomet kai kurie išreikšti norai ir pasiūlymai sutrikdė vieną iš žaidimų dizainerių, kuris, beje, buvo vyras.

Colossal merginos. Karoliina – kairėje.

Kaip manai, ar „Cities in Motion“ yra elementų, kurie sufleruotų apie tai, kad juos sukūrei tu?

Pagrindinis dalykas, kuris „išduoda“ mano lytį „Cities in Motion“ yra žaidimo kampanija, o konkrečiai jos veikėjai. Aš norėjau įtraukti veikėjus, kurie laužo tradicinius stereotipus – tad taip atsirado moteris inžinierė ir panašiai. Dauguma veikėjų, kurių statusas ir pareigos visuomenėje tradiciškai asocijuojamos su viena ar kita lytimi, „Cities in Motion“ atstovauja priešingam poliui, ir tai yra tarsi mano skatinimas atsimerkti ir apsižvalgyti. Galiausiai galbūt lytis nėra taip svarbu, svarbu sukeliama nuostaba ir tos nuostabos pridedama vertė. Asmeniškai nemanau, kad „Cities in Motion“ yra žaidimas moterims, tačiau tikiu, kad šio žanro žaidimus žaidžia ir moterys.

Tai viskas ko norėjau paklausti ir ką norėjau sužinoti. Didžiausi sveikinimai sėkmingo debiuto proga – „Cities in Motion“ tikrai kokybiškas ir gražus žaidimas.

Ačiū.

Ir galbūt iki pasimatymo Gamescom 2011?

Mes tikimės ten atvykti.

“Dievo režimas”.