interviu

Arnoldas Valkauskas.

Kai kapelionas, kunigas, egzorcistas, daktaras Arnoldas Valkauskas pakėlė telefono ragelį, pagalvojau, kad blogai sujungė. Jo atšiaurus tonas ir trumpi sakiniai nė iš tolo nepanašūs į beveik stereotipu virtusį kiek egzaltuotą kunigų toną. Greičiau tai žmogaus praleidžiančio daug laiko mažame rate balsas. Kaip vilkiko vairuotojo ar medkirčio. „Kas yra?“, maždaug taip. „Nieko. Interviu noriu, išsiaiškinti ribą tarp egzorcizmo ir psichiatrijos“.

Atėjęs į interviu nesitikėjau rasti dar ir jo bičiulį Edmundą Romualdą, panorusį likti įvardintu tik vienu vardu. Interviu metu jis kartais taip pat prisijungia išaiškinti tikėjimo tiesų. Edmundas – pasaulietis, kai jis išeina pasiimti savo mėlyno „Camel“, Arnoldas džiugiai šoktelna iš vietos, norėdamas juokais iškrėsti moralą.

Arnoldo giedrose akyse – vos matomas šydas, kurį turi jausmuose kunkuliuojantys žmonės. Galbūt jo ir nėra, galbūt aš tik noriu matyti, ką noriu matyti – celibatu sukauptą energiją arba uolų artėjimą prie Dievo ir lygiagretų prisiminimą, kad dulke pavirsi. Jis turbūt užginčytų tokį mano požiūrį, nes bet kokią Šv.Rašto interpretaciją idėjomis atmeta. Nors apie Jėzų kartais prabyla labai paprastai ir buitiškai.

-Jūs esat Ruklos Šv.Dvasios bažnyčios kunigas klebonas. Dievas Tėvas sukūrė žmogų pagal savo atvaizdą ir visą pasaulį, Jėzus Kristus buvo Dievo sūnus ir mirė už žmogų, o kas yra Šventoji Dvasia?

-Šventoji Dvasia – trečias trejybės asmuo ir viskas, ką daugiau pasakysi. Klausau…

[...]

-Tai aš kaip suprantu, Dievas Tėvas yra visumos idėjos išraiška.

-Čia jau nebe idėja. Dievas Tėvas krikščionybėje yra aiškiai suvokiamas kaip asmuo. Jis pats save išreiškia trejybe, bet čia nebesuvoksi šito dalyko, paslaptis, nebeįžengsi. Jeigu teologiškai žiūrėt, Dievas Tėvas pažįsta save, savo esmę ir gimsta Sūnus, Sūnus ir Tėvas pažįsta vienas kitą ir kyla Šventoji Dvasia. Amžinas kilimo principas, jis įvardintas Nikėjos-Konstantinopolio tikėjimo išpažinime. Suinterpretuot čia nieko nebeišeina, čia yra vienas Dievas trijuose asmenyse, hipostatinė dievybė. Kodėl hipostatiška? Todėl, kad Sūnuje yra dvi prigimtys.

-Dieviškoji ir žmogiškoji?

-Taip, ir pilnai tai reiškia. Klaidą daro, erezija buvo, kad dievystė pakeičia žmogiškąją sielą, apie Kristaus asmenį kalbant, tai yra tikras kūnas ir tikra dievystė.

-Atleiskit, kas yra hipostatinis?

-Esmių vienybė. Graikų hypostasis lotynų kalboje išsiverčia į substanciją, lietuvių kalboje būtų esmė, bet tai ne visiškai atitinka. Na, čia toli eiti.

-Kodėl tai yra neinterpretuotina?

-Mes nepajėgūs interpretuot, ar gali begalybę interpretuot, ar gali Dievą interpretuot? Gali tik priimti Dievą.

-Ar Šventoji Dvasia nėra suvokimo, įkvėpimo idėjos išraiška?

-Jos vaisiai yra gerumas, suvokimas. Teologijoje yra vadinamas apropriacijos principas, tai yra, visas Dievas veikia trijuose asmenyse, tik atskiriem asmenim yra priskiriamos savybės kaip Dievas pats save apreiškia pasauliui. Pasauliui Dievas Tėvas, o dar tiksliau – Trejybė – pasauliui save apreiškia dviem būdais: per Sūnų ir Šventąją Dvasią, tai yra, realizuoja save, kad žmogus galėtų pažinti, koks Dievas yra savyje. Jis leidžia mums pažinti. Kitaip mes nebūtumėm pajėgūs su juo susitikti.

-Ar Sūnus ir Šventoji dvasia yra santykių su kitais žmonėm… nežinau, kaip sakyt, tik pakartot galiu, cha cha, išraiška, neišraiška, simbolis?

-Ne simbolis. Simbolikos čia nėra. Čia yra konkretumas. Visą laiką. Dievas yra konkretus. Apie Dievą negali kalbėt idėjų plotmėj, Dievas yra tikras.

-Kunigu galima tapti seminarijoj, daktaru universitete, o egzorcistu?

-Paskiria vyskupas. Paprastai. Parašo dekretą.

-Savo iniciatyva?

-Vyskupas turi galią paskirti tam tikrom pareigybėm, tai paima ir paskiria. Pagal poreikį.

-Egzorcistas varo iš žmogaus velnią. Demonus taip pat?

Koks skirtumas – velnią ar demoną? Yra angelų buvimas. Angelų buvimas yra dvejopas: yra dvasios, kurios tarnauja Dievui, su visa savo hierarchija, ir yra dvasios, kurios nepaklūsta Dievui išbandymo periodu, tai jie Šv.Rašte turi įvairių pavadinimų – kritusių angelų kunigaikštis, kas yra? – Liuciferis, šviesos kunigaikštis, arba bendriniu vardu – Šėtonas, Satana, priešininkas. Diabolas, demonas – tai Šv.Rašte sutinkami įprastesni pavadinimai, jie neturi tikrinio pavadinimo atspalvio, turi bendrinį – piktosios dvasios. O šiaip yra visa hierarchija, kaip šventieji yra Dievui tarnaujantys, taip atkritę, jie yra išlaikę tą hierarciją. Jie nėra vienodi. Jie turi prigimtinį, Dievo įdiegtą pažinimą, galią, jie visa tai turi realiai. Velnias daugiau yra lietuviškas pavadinimas, iš lietuviškos mitologijos yra ateinantis.

-O kaip krikščionybėj yra vadinamas?

-Krikščionybėj įprastesnis demonas yra iš tikrųjų.

-Ar demonas yra nuodėmė?

Edmundas: Nuodėmės tėvas.

A.V.: Nuodėmės tėvas. Klausimai tavo įdomūs. Demonas kaip jis pats gali būti nuodėmė. Tai yra būtis. Tai yra normali būtis, kurios tu nematai, tai yra, neegzistuoja realiai. Anot Ratzingerio, negalima to vadinti tikrąja būtimi, kadangi būtis būna tikra savimi, kai ji nenutraukus ryšio su savo buvimo šaltiniu, o demonas iš esmės yra nutraukęs ryšį su savo buvimo šaltiniu. Tai jis savotiškai praranda tuos asmens principus. Bet vis dėlto, kadangi jis sukurtas kaip asmeninė būtis, jis išlieka ta būties kategorija. Čia tas pats, kas neigt save, savižudybės principas. Ar savižudis yra žmogiškas asmuo? Taip, jis yra, bet jis neigia savo esmę, savo buvimą, kadangi jis nebenori būti. Gal čia nelabai tiksli analogija, bet maždaug į tą pusę. Demonas atsisako būti pagal savo prigimtį. Žmogus irgi gali žudytis, nors jis pašauktas būti, pašauktas gyventi.

-Ir nuo to nutolimo nuo šaltinio kyla kančia?

-Neviltis iš tikrųjų kyla. Viltis išsipildyme, Dievuje, o velnias, piktoji dvasia susijusi su neviltim.

-Kaip jūs atpažįstat demoną?

-Kaip jį atpažinti? Visaip, pagal požymius įvairiausius.

-Iš akių žvilgsnio?

-Ir iš žvilgsnio. Ir iš laikysenos. Aišku, per maldą jis atpažįstamas yra. Jeigu taip paprastai pasakius, per maldą, susilietimą su pašventintais daiktais, pagal buvimą bažnyčioje ir žmogaus… Žinai, kaip Šv.Rašte parašyta – medį pažinsite iš vaisių. Tai va, iš gyvenimo vaisių gali pažinti, kas dedasi žmogaus gyvenime. Negalima suabsoliutinti, bet yra tame labai daug to atpažinimo dalies. Jeigu velnias yra nuodėmės tėvas, tai kiek žmogus nuodėmingai, nenuodėmingai gyvena, kuo jis pasitiki, kur jo viltis yra orientuota. Nebūtinai tas žmogus neteisingai orientavęs gali būti apsėstas, bet… Bet gali būti. Falsifikuota viltis, kas yra? – neviltis, stabmeldystės forma. Stabmeldystė yra ne vien primityvių totemų garbinimas, tai bet kas, kūno sureikšminimas, sveikatos sureikšminimas, gyvenimo trukmės sureikšminimas.

-Ar stabmeldystė yra psichiatrijos, psichoanalizės metodas?

-Nesupratau šitos minties.

E.: Jeigu galima, vaizdžiai šiek tiek pasakysiu.

A.V.: Pasakyk, jo, nes pirma klausimą reikia išgrynint, nes klausimas yra visiškai netikslus. Žmogų sunku suprast, nes ne jo sferoj yra klausimas, žinai, kaip iš lempos.

-Taip, bet aš bandau suprast.

-Per tris minutes suprasi čia, žinai. Ne tavo darbas čia yra.

-Tai aš ir domiuosi jūsų profesija.

-Juokinga atsakinėt į tokius klausimus, nes psichiatrija, ir psichiatrija, reiškia, ne tavo sritis.

-Taip, aš žurnalistas, bet šiek tiek domėjaus ir tuo, ir tuo. Skaičiau Italijos vyskupo Gabrielio Amortho knygą…

-Egzorcistas kunigas jis, ne vyskupas.

-Aš sumaišiau… Ir bandau suprasti, ar gerai supratau – jeigu kreipiasi žmogus į egzorcistą, jis gali būti nukreiptas pas psichiatrą ir nuo ko tai priklauso?

-Nuo daug dalykų. Čia taip paprastai neatsakysi. Pirma reikia pažiūrėt natūralias priežastis, kas su juo dedasi. Čia jau visas kompleksas. Taip negali sakyt – ar taip, ar taip. Būna labai aiškių atvejų, būna labai komplikuota. Būna, kad sumišę atvejai. Būna ir kad liga psichinė, ir apsėdimas tuo pačiu. Taip paprastai neatskirsi.

-Ar tai yra pasėkmė pasaulietinės valdžios ir bažnyčios atskirimo?

-Čia su valdžia nieko bendro neturi, čia yra dvasiniai dalykai.

-Na, valdžia save sieja su mokslu, o psichiatrija bando pažinti sielą per protą, o Bažnyčia teigia, kad yra paslapčių kažkokių, kurios žmogaus protui yra nepažinios…

Ar egzorcistas gali padėti žmogui tik tokiu atveju, jeigu tas žmogus pripažįsta Bažnyčios autoritetą ir tikėjimo tiesas išpažįsta?

-Nebūtinai. Geriau, kai žmogus tiki ir žino, ką tiki, daug geriau. Pažangos, to išlaisvinimo, daug greičiau gali tikėtis. O šiaip tai Dievas yra gailestingas, tai nebūtinai žmogus turi būti… Matai, kitaip tada būtų galima paklausti – kokio lygio turi būti tas tikėjimas, kad jau tau galėtų pagelbėti. Nes kaip Šv.Rašte parašyta, Jėzus pažiūrėjęs į žmogų, kad jis turi tą tikėjimą, kurio reikia išgyti, jį išgydė, tai aišku svarbus tas tikėjimas yra. Kuo tu aiškiau tiki, kuo tu labiau suvoki savo gyvenimą…

Problema šiandien yra kokia? Paprasta, dėl to ir kenčia. Čia psichiatrija ir malda, tikėjimas, visada randa sąlyčio tašką, nes daugelis mūsų žmonių paprasčiausiai šiandien nežino, kam jie gyvena ant šitos žemės. Prasmės neturi visiškai, nėra atsakę sau į klausimą. Ir tada prasideda visos psichologinės bėdos, ir psichologinės, paskui psichiatrinės. Kuo žmogus labiau išsiryškina savo prasmę, jis išsiaiškina sau, ir paskui tą prasmę išgrynina, ir kiek ji yra tikra, nes gali sau išsikelt tikslą, nusipirksiu „Lexusą“ labai brangų, tai yra įgyvendinamas dalykas, ir tą įgyvendinęs pamatai, kad tai ne tas tikslas, kurio tu turėjai siekti. Šitoj vietoj psichiatrija ir tikėjimas suranda tą sąlyčio tašką. Aišku, jeigu psichiatrai yra pakankamai sąžiningi, neapgaudinėja žmogaus – išsprendus šitą problemą tau išsispręs visas gyvenimas.

Čia yra visa eilė. Ypač jeigu pasižiūrėsim Viktoro Franklio mokymą, parašęs jis knygą „Žmogus ieško prasmės“, būtent atsakymas prasmės ieškant išsisprendžia. Šitoj vietoj tikėjimas tau duoda kokią prasmę? Tu iškart peržengi transcendenciją, tu peržengi, šitas pasaulis manęs nesustabdo, čia aš neturiu, kaip Šv.Raštas sako, pasiliekančios buveinės, čia yra tik mano kovos laukos, jeigu taip paėmus. Viskas čia apskritai yra dvasinė kova. Apsisprendimo. Bazinis dalykas, nuo kurio pradėt klaust, tai kam aš gyvenu ant šitos žemės? Čia pagrindinis dalykas – ar tu laisvas ar nelaisvas, ar sergi psichinėm ligom? Kokia psichinių ligų kilmė, kada psichika pradeda buksuoti? Kai nėra aiškaus pažinimo ir sutrikus emocijoms. Tada trinka valia ir viskas…

-O vilties praradimas, apie kurį jūs kalbėjot?..

-Kaip tu turėsi viltį, jeigu tu nežinai, kam tu gyveni ant žemės?

E.: Dvasiniai klausimai išlieka – kas aš, iš kur ir kur aš einu? Tai esminiai egzistenciai klausimai.

A.V.: Pažiūrėk, kas dabar darosi, su psichiatrais paskui galėsi pašnekėt. Lietuvoj masė, tiesiog auga, Vakarų civilizacijoj tiesiog auga psichinių ligų.

-Tai vilties praradimas turbūt ir yra pirmasis sumišimo, emocijų sutrikimo požymis.

-Bet į jį reikia ateiti. Jis tuščioj vietoj neatsiranda, nes žmogui vis tiek būdingas noras gyvent, veržimasis būdingas ir kas jį užgesina, kas iš manęs atima norą eit. Kas yra neviltis? – nėra ateities.

Kas ir vyksta. Pas mus mokykloj niekas nemokina filosofijos, loginio mąstymo nuoseklaus, ieškot prasmės. Daug žinių duoda. Ir viskas. Pirmas, antras, trečias punktas, kaip susidėstyt mąstymą, niekas to nemokina. Ir jeigu kažkam pavyksta, pasilavina. Nutrūkus, ką jau kalbėt apie religinę tradiciją, bet nutrūkus faktiškai filosofinė tradicija. Vakaruose, Italijoj dar mokina gimnazijose filosofijos, Vokietijoj mokosi diskutuoti. Patenki į kokią konferenciją, išvystytas diskusijos menas. Ką tai reiškia diskutuot? – tai reiškia sustatyti loginius argumentus, prioritetus, paskui juos įvertinti. Turi pamatyt tą eigą. Pas mus paklausk bet ko, ką čia veiki – „mano nuomone“. Kuo ta tavo nuomonė grįsta? Neaišku, kuo. Ir problemos užtikrintos. Visiems. Ar čia apsėdimas? Čia ne apsėdimas, čia ėjimas į psichinę ligą, bet gali tame būti ir prielaidos tolimesniem neteisingiem žingsniam, kurie sąlygoja tavo patekimą į visišką blogą jau… Taip esam nesaugioj erdvėj, ar ne, tokiu grynai psichologiniu požiūriu.

-Ar psichinė liga yra demono apsėdimas?

-Gali būti požymiai panašūs į psichinės ligos, apsėdimas gali pateikti tokius požymius. Bet nebūtinai turi būti psichinė liga. Gali būti tiesiog požymiai panašūs. Psichiatrai padeda tą atskirti – ar tai yra liga. Grynai, kreipiesi į psichiatrus, jeigu kažką įtari. Kiekvienas atvejis yra atskiras – žmogų reikia ištirs, apklaust, pasižiūrėt. Imlus darbas. Pasižiūrėt, kuo tas žmogus gyvena, kokios jo vertybės, kokia jo praeitis, patirtis. Kokie emociniai sužalojimai.

Dėl ko žmogus griebiasi falsifikuotos vilties, dėl ko jis eina pas būrėjas, dėl ko kažkokiom magijom užsiima? Jam reikia kažkokio atsakymo aiškaus, ko jis negauna, negauna dėl objektyvių ar subjektyvių priežasčių: ar bažnyčioj kunigas nepatiko, ar jis nesuvokia tikėjimo tiesų, ar jam nepateikia to tikėjimo. Žmogus tada griebiasi falsifikuotos vilties – kažkas man pasakys, kaip man toliau gyventi, nes aš toliau nebežinau, nejaučiu saugumo, ar ne, neturiu to tikrumo. Už tai čia susideda labai daug dalykų. Kiti žmonės nemąsto apie savo gyvenimą, kiti mąsto, bet neranda to kryptingo mąstymo gairių ir tada vienaip ar kitaip nukenčia. Visą tą priešistorę, žmogaus istoriją reikia žinot. Žmogui turi būti sugražinta jo autentiška istorija, nes jeigu taip paėmus, tokį filosofinį žvilgsnį, mes nežinom, kokie mes turėtumėm būti. Tik vienas Dievas žino, koks aš turėčiau būti, nes mane žaloja mano kaimynai, mano mokytojai, mano tėvai. Jie galbūt ir stengiasi auklėti, bet taip pat ir savotiškai atima mano asmenybės raiškos optimaliausias ar objektyviausias formas?

-O kaip jie žaloja?

-Įvairiai. Emociniai sužalojimai. Žmogus turi augti, jaustis saugus, ar ne? Turėdamas savo tikslą, jis tą saugumą išreiškia, ir kūrybinga asmenybė, tu gali įsiterpti toj vietoj, nes kas yra žmogaus asmuo – protas, valia, jausmai. Visa tai turi darniai veikti. Darniai veikti – pajungta vienam tikslui. Bet koks atstūmimas, kai žmogus jaučiasi nereikalingas. Dabar tai labai paplitę, ypač lietuviškoj kultūroj.

Galima būtų šitoj vietoj atkreipt žvilgsnį į, paskaityt, Heideggerį, labai gražiai rašo apie autentišką žmogų. Autentiškas žmogaus buvimas – jis nemanipuliuoja kitais ir neleidžia, kad juo būtų manipuliuojama. Kitaip tariant, autentiškas buvimas – kuo tu labiau išsiskleidi meilėje. Tai yra žmogaus transcendentalumas – peržengti save meilės santykyje. Mes dabar tik daug kalbam apie meilę, jos absoliučiai nėra. Popiežius Benediktas XVI-asis gerai rašo enciklikoje „Caritas in veritate“ – dabartinė Vakarų civilizacija vis labiau ir labiau nužmogėja, nes nebėra meilės santykio.

Kas yra žmogus? Kas gali atsakyti? Dar Heideggeris buvo gyvas, konferencija tokia buvo, Braitone man atrodo, 1975-ais metais, tai susirinko filosofai viso pasaulio, svarstė ir kokį priėmė nutarimą – a jokio. Sakė, mes nieko negalim pasakyt. Va gatvėj eina pilna žmonių. Kas yra žmogus? Priėmė nutarimą priimti Heideggerio frazę „Žmogus yra klausiantysis“. Ką daugiau gali pasakyti? Kad rankas kojas turi? Daug ten gi buvo, cogito ergo sum Decartes’o ir visokių panašių dalykų, bet jie neišsemia žmogaus.

Jeigu kalbėt apie apsėdimą, tai aš turiu būti toks, koks aš esu esmėje, ir visa tai, kas paneigia mano esmę, o labai daug psichologinių sužalojimų paneigia mano esmę. Yra dvi perversijos – perversija žlugdyti žmogų arba pernelyg dideliu griežtumu, arba žmogų žlugdai lepinimu, kas dabar vyksta visuomenėje. Lepinimas žlugdo, nes žmogus tampa neįgalus prisiimti įsipareigojimą. Ir vėl jis nepajėgus išreikšti save tinkamu būdu, apribojant save, kad galėtų pasitarnauti šalia esančiam. Ir čia daug tokių dalykų, jie nėra lengvai suvokiami. Ir už tai labai slidu. Dalyvaujam ir su psichiatrais, ir su psichoterapeutais, ir jie maldoj dalyvauja. Tokią išvadą padarėm – tų prielaidų, tiek psichologiniam sutrikimui, tiek apsėdimui, praktiškai atskirt neįmanoma. Nes vienos prielaidos sąlygoja kitas prielaidas. Aišku, būna, kur grynai šizofrenija, bet kodėl už šizofreniką būtų negalima pasimelst? Žmogus tegu geria ir vaistus, bet tuo pačiu už jį gali ir pasimelst puikiausiai ir nepaneigti to, ką daro…

Nes kas yra medicina? Žmogaus proto išdava, tai yra pažinumas, o Dievas, Šv.Raštas sako, tu turi vertinti protą, nes tai yra didžiulė dovana, kurios niekas daugiau neturi, ta prasme, laisvos valios. Tu turi galimybę pažinti Dievo kūrybą. Tai yra nuostabus dalykas žmogui turėt protą

ir tas protas turi būti įvertintas ir surast savo vietą. Bet kita vertus protas pripažįsta, kad jis negali išsemti visko, ar ne? Negali išsemti, yra tam tikros ribos, tada atsiveria tikėjimo erdvė, tu pasitiki Dievu kūrėju, kuris yra gailestingas ir kuris tau duoda savo pagalbą. Ta pagalba labai paprasta – tai maldos pagalba. Tu prašai. Viso labo, tu prašai. Egzorcizme nieko ypatingo nėra, iš esmės. Tai yra prašymas. Dieve, išlaisvink mano šitą žmogų, jis pateko į tą kažkokią erdvę, kuri yra ne tavo.

-Kiek laiko trunka demono iš žmogaus išvarymas?

-Įvairiai.

-Ar jis gali trukti penkerius metus?

-Ir dešimt, ir dvidešimt. Kartais užtenka kelių sekundžių. Ką tai reiškia apsėdimas? Tos kategorijos yra – mes esam gundomi, gundomi esam absoliučiai visi, varginami galime būti daugiau mažiau, kai pristoja prie mūsų dėl tam tikro elgesio, dėl mūsų nuodėmių demonas arčiau sukasi ir mus kažkaip vargina. Gali būti apsėdimas, kai kažkokią kūno dalį užvaldo, paskui visą kūną. Paskui gali būti intelektualinis varginimas. Ir būna visiškas užvaldymas, kai dingsta asmenybės požymiai. Žmogus negali reikštis kaip asmenybė, paralyžiuojama jo valia arba paralyžuojamas pažinumo procesas labiau.

-Čia yra šizofrenija?

-Šizofrenija – tai asmens skilimas. Šizofreniją ne taip lengvai konstatuoja. Vėlgi, čia reikia į gydytojus kreiptis. Čia, žinai, labai lengva žmogui mesti šizofreniją, gydytojai to nedaro taip paprastai.

-Pagal diagnozę tai ne žmogaus skilimas, o…

-Asmenybės skilimas.

-…o nesugebėjimas reikšti jausmų, pažinimo sutrikimas.

-Ten labai daug požymių – ir haliucinacijos, ir ne haliucinacijos. Čia jau ne mano sritis, greičiausiai siunčiam žmogų, kad pasitikrintų.

-Ar egzorcistas gydo žmogų klausdamas?

-Ne, besimelsdamas. Klausimai gerai, aišku, kad žmogus išsigrynintų savo supratimą, savo tikėjimą, savo gyvenimo kryptį.

-Ar čia ir yra skirtumas, kad egzorcistas tiesiai prašo, o psichiatras klausia?

-Biškį vėjus pjauni.

-Aš tik bandau suprast. Galbūt.

Ar egzorcistas turi nuolat būti nuodėmės pažinimo procese? Nuolat bendraut su demonais?

-Kam su jais bendraut? Su Dievu bendraut reikia. Nuodėmės turi vengti ir maldos daugiau.

-O kaip juos pažint, tuos demonus? Tu turi juos pažint kažkaip. Pažinimas per save ateina.

Per praktiką. Bet nereikia pažint, kam juos pažint? Daug yra. Ką jūs – katalogą sustatinėsit? Paprašai, Dieve – patrauk. O per maldą labai jaučiasi, matosi, požymiai būna, tai ten jau nesuklysi, jeigu ten klasikinis – kalbos ar kiti požymiai būna, pasireiškimai, tai čia jau nesuklysi. Išoriniai požymiai būna.

-Nuodėmės pažinimas per gundymą turbūt ateina?

A.V.: Tu pasakyk, ką nors.

E.: Labai geri atsakymai ir aš neturėčiau tiek kantrybės. Reikia kalbėti apie tą patį angelų pasaulį. Tai irgi dalis Dievo sukurtas kūrinijos. Dievas sukūrė žmogų pagal savo paveikslą, viską, kas pildo šį pasaulį, kurį mes matom. Iš ko Dievas visa tai sukūrė? Iš nieko. Sukūrimas iš nieko atsiranda tik antroj makabėjų knygoj. Yra kūrėjas, kuris yra visa ko priežastis, bet kuris yra visiškai neįtakojamas to priežasčių ir pasekmių pasaulio, ir yra kūrinyja. Šitos kūrinijos dalis yra dvasinės būtybės, kurios galbūt yra labiausiai panašios į Dievą, čia galbūt reikėtų kreiptis į Tomą Akvinietį, kaip jis jas apibrėžia ir kaip jis jas apibūdina, čia Arnoldas galėtų kalbėti.

Kaip tobulas intelektas, angelas, jis akimirksniu atpažįsta. Kaip įvyksta savirefleksija, mes galime patys savyje pastebėti. Aš esu, tam tikram amžiaus tarpsnį aš suvokiu savo buvimą. Aš esu, yra kiti, dvasia už mane stipresnis, Kazimieras už mane silpnesnis. Šitaip vyksta pažinimas. Būdamas kartu su tėvu Arnoldu aš jaučiuosi saugus, kadangi jis yra policininkas, jo visi bijo, arba todėl, kad jis priklauso brigadai, ir jo irgi visi bijo. Šitoks iš lėto vyksta pažinimas. Ir aš renkuosi, ar aš būsiu milicininkas, ir aš vienaip ar kitaip save atpažįstu.

Dabar matydamas, tas yra stipresnis, tas yra silpnesnis, ir tas stipresnis skriaudžia silpnesnį, aš turiu kokias galimybes, jaustis pranašesniu prieš kitus, aš matau, kad tam tikra kategorija iki 5 metų, aš galiu mušt, spardyt ir daužytis ir jokios atsakomybės, bet tam turi dengti mano tėvas arba mano brolis banditas arba dar kažkas. Tuo tarpu angelas tai akimirksniu suvokia. Angelas suvokia – aš esu, yra kiti, yra vieni stipresni ir žino daugiau, yra kiti, ir yra materija, kuri man yra slėpinys. Su ja aš galiu žaisti arba aš nežinau, nes angelui materija yra slėpinys. Taip kaip žmogui angeliška būtis irgi yra slėpinys. Angelas akimirksniu supranta, aš nesu pats savęs priežastis, todėl yra tie du protokonceptai: galima žaisti su materija ir galima užduoti klausimui – ką tu galvoji? Nes angelas akimirksniu supranta, kad jis yra kūrinys, kad yra Dievas.

-Atleiskit, kaip visada bandau interpretuot – angelas yra savęs idealus atvaizdas?

-Ne, ne, jūs palaukit. Aš iki galo negaliu ištarti, kas yra, pavyzdžiui, mano vardas Romualdas. Kas tai yra? Aš atsiliepiu, kai sušunka Romualdai, Vacy, Zigmai, aš atsiliepiu, bet tai manęs neišsemia iki galo.

A.V.: Angelas net nėra tikrinis vardas.

E.: Angelas yra pasiuntinys. Bet Jobo apreiškime matai, kad jis kiekvieną žvaigždę vardu vadina. Bažnyčios tėvai tai skirdavo, kad Dievas, ką sukūrė, jis pažįsta kiekvieną būtį, nes jis yra jos autorius. Yra toks straipsnis tomistų, kaip tarpusavy kalba angelai. Aukštesnieji angelai apšviečia žemesniuosius, žemesnieji klauso aukštesniųjų. Tokia apskritai yra Dievo pedagogika, nes nepažeidžiama laisva žmogaus valia.

Gerti ar negerti šitą kavą, kurią turiu ant stalo, išpilti ant jūsų ar kaimynų vokiečių, nes nuo jų greičiau pabėgsiu, jie seni, aš galiu tam tikrus dalykus analizuoti, kaip man elgtis su šitu kavos puodeliu. Bet čia sėdi kapelionas, aš jam deleguoju autoritetą ir sakau: „Kaip manai, ką man daryt su šita kava?“. Arnoldas sako: „Geriau išgerk, neblūsk, nes kava yra skirta gėrimui“. Taip pat yra su angelu, taip pat su žmogum. Žmogaus koncepcijų vis mažėja, kol jų lieka dvi. Tada, kad nebūtų pažeista mano laisva valia, aš klausiu. Atsakymas būna ne kad daryk tą ar tą, bet duodama šviesos, kad aš galėčiau pasirinkti laisvai: ar mano tikslas sukelti skausmą, pavyzdžiui, jums išpurvinti marškinius, ir po to piktdžiugiškai krizenti, tai jau yra degradacija – aš patiriu džiaugsmą, todėl, kad kitam yra blogai, ar aš vis dėlto ramiai geriu kavą, tai ne per daug sveikas dalykas, Arnoldas geria arbatą, bet jis man duoda šviesos. Dievas visada duoda šviesą ir aukštesnieji angelai žemesniesiems visada duoda šviesą.

A.V.: Šitoj vietoj manęs klausia, ar čia nėra idėjų lygmuo.

E.: Čia ne idėjų lygmuo, čia yra egzistenciniai dalykai, bet mes netgi žmogiškame lygmenyje galime tuos dalykus labai paprastai analizuoti – ką aš renkuosi: ar aš renkuosi patirti džiaugsmo iš to, kad kitam suteikiu skausmo, ar aš beveiliju priimti tikro gyvenimo teikiamą skausmą – dėl to, kad, pavyzdžiui, jūs užpilsit tą kavą ant manęs.

Šitokie pasirinkimai visada egzistuoja, bet angelų pasaulyje tai vyko akimirksniu. Paskui reikia visada turėt omeny tai, kas yra Šventam rašte, pavyzdžiui, ne retorika tuščia, kad Dievas mirties nesukūrė, velnio pavidalu mirtis per nuodėmę atėjo į pasaulį. Pasirinkimas negyvenimo suponuoja ligas, visą tą skausmą ir viską, kas yra, bet Dievas prisiima visišką atsakomybę už savo kūrinį, todėl laikų pilnatvei atėjus jis įsikūnija, žengia į žmonių gyvenimą kaip žmogus, ir Dievas, ir žmogus. Čia paaiškėja, kad visas bažnyčios mokymas yra preciziškas, tikslus, jis visada turi labai aiškių praktinių pasekmių. Visada galima atsakyti, bet slėpinys išliks, nes ištartas pasaulis negali ištarti jo ištarusiojo taip, kaip pats buvo ištartas. Mes galime suprasti, bet supratimas ir žinojimas yra ne tas pats. Aš suprantu ir aš renkuosi, aš žinau ir aš manipuliuoju, aš žinau, kaip valdyti, todėl tas žinojimas yra labai reikalingas ir labai svarbus, bet jo yra labai aiškios ribos, žinojimo, viso to mokslinio pažinimo. Aš taip kalbus pats sau pačiam.

A.V.: Dėl to idėjų lygmens, čia yra Vakarų problema, čia materializmo tokio, tam dvasiniam pasauliui jis suteikia idėjų lygmenį, o šiaip mes užmirštam labai paprastą dalyką – kas ta materija yra apskritai. Jeigu rimti mokslininkai, kurie užsiima mokslu, tai vėl – kas ta materija? Jeigu egzistuoja tokie elektronai, reikia paklaust fizikų. Jie čia sukasi dideliu greičiu, kodėl čia kieta, čia ne taip kieta, čia visai nekieta? Kaip būna materija? Visai kitokie lygmenys, jie neturėtų gluminti. Atvirkščiai, mus turėtų gluminti, kodėl čia egzistuoja viskas.

-Bet neinterpretuodamas turi Šventąjį Raštą priimti pažodžiui. Kaip Kierkegaardas sakė, turi atlikti šuolį į tikėjimą, ar ne? Kažkur praleist priežastingumo ryšį.

-Yra įvairūs Šv.Rašto analizavimo metodai, bet Katalikų bažnyčia priima lateralinį, t.y. raidinį metodą, tik aiškinamos prasmės, ne per daug simbolikos, priimi tikrąja prasme, kaip jis ir buvo parašytas. Buvo čia, protestantų teologijoj daugiau, numitinti Šventąjį Raštą, čia daug mitų, tą aną, figūrų. Yra Šv.Rašte, be jokios abejonės, yra figūrų, bet yra tas egzegezės mokslas, kad negali Šv.Rašto taip lengvai paimt ir aiškint. Kiekviena knyga gimė dėl kažko tai, bet kita vertus, kiekivenos knygos gimimas, sakysim Senojo Testamento, tuo metu daugeliu atvejų buvo net neatpažintas, kokį sąlytį turi su Kristumi, todėl visos Šv.Rašto Senojo Testamento knygos interpretuojamos tik Kristaus šviesoj. Ir jeigu atskirai ištrauki ir bandai interpretuot, jos praranda savo prasmę, įgauna klaidingą prasmę.

-Tai yra kelias iki to, kol atėjo Išganytojas?

E.: Taip.

A.V.: Taip. Ir įvairūs dalykai labai įdomu – per istorinius įvykius, paimk bet kurį, jie kvietė tautą sugrįžti nuo visų savo niekdarysčių ir taip toliau, ir taip toliau, bet tos visos figūros, Amžinoji Jeruzalė, kitos, tuo pačiu turi sąryšį su Kristumi. Kaip ėjimas į Kirstų. Kas galėjo pagalvoti, ką kalba Izaijas – ateis mano pasiuntinys, tas, kuris neužgesins dagčio, nenulauš šakelės. Prieš 700 metus kas galėjo pasakyti pagalvoti, kaip ten bus. Ką tai reikš? Kas? Kristus?

Labai daug detalių Senajam Testamente. Kodėl Sandoros skrynia buvo uždengta dviem cherubais, cherubai stovėjo viens prieš kitą, ta vieta buvo vieną kartą per metus buvo šlakstoma krauju. Buvo toks žodis vartojamas, caporet, tik paskui, kai Jėzus atėjo, buvo ištarta, kad caporet yra susitikimo vieta su Dievu. Caporet tampa Jėzaus asmuo. Kada buvo Sandoros skrynia pagaminta, sunku labai būtų pasakyt laiką ir staiga Jėzus būtent yra susitikimo vieta su Dievu. Sandoros skrynia yra sukalta, kaip galim įsivaizduot, įdėta Tora tenai, ne Tora, Dešimt Dievo įsakymų. Ir viskas.

Žmonės dažnai supranta ikonografiškai tikėjimą ir ateistai dažnai, kovodami už savo „nieko nėra“, pasitelkia tokį įvaizdį kaip diedukas, sėdintis ant debesies. Aš maždaug nujaučiu tų Šv.Rašto žodžių prasmę, ką bandoma pasakyt, tačiau jūs sakot, kad bandyt tai paaiškint paprastais žodžiais yra materializmas. Galbūt toks neleidimas interpretuoti ir yra Bažnyčios krizės, kad kunigais yra mažai norinčių tapti, priežastis?

Čia tik Vakarų bėda, Vakarų pasaulio, kuris nesudaro daugumos pasaulio. Aš taip drįsčiau teigti. Žmogui reikia tikėjimo ir žmonės tiki. Europoj gyvena 300 milijonų gyventojų ir Šiaurės Amerikoj 300 milijonų. Su Kanada dar daugiau šiek tiek. Aš kalbu čia apie tuos, kurie galvoja, kad viską žino. Technologinė revoliucija XIX amžiaus, čia labai daug priežasčių, kodėl atsirado toks mąstymas. Tie teosofiniai dalykai taip padarė, kad žmogus tarėsi kažką žinąs, plius yra tas gnosticizmas, su panteizmu jis dabar susijęs, ir jis atgijęs dabar yra, kad viską galima pažinti ir viską galima paaiškinti. Ten yra tokia niūeidžinė situacija. Iš tikrųjų nei tu čia pažinsi, nei tu čia paaiškinsi. Nenoras pripažinti proto ribų, reiškia… Popiežius tą patį rašo, kad tai yra šėtoniška laikysena pačiam atseit susikurti ir save atgimdyti, atkurti tokią prarasto rojaus oazę.

E.: Kaip tas rojaus atrodo, turbūt matėt tą nuotrauką, apkeliavo visą pasaulį, du transvestitai apsivedė, vienas buvusi moteris, o kitas yra buvęs vyras. Jie apsivedė, gili meilė ta transvestitinė, jie įsigeidė vaikų, kadangi jų organai vis dėlto funkcionuoja, ką darysi, jie pasidarė tą vaiką, bet vaiką gimdė tėčius. Ir labai įdomu, tėtei nėra kada nusiskusti, nors jis yra mama, barzda apžėlęs, nes hormonai padaryti, ir jis krūtim žindo vaiką. Tai yra košmaras iš tikrųjų, bet tai neprieštarauja įstatymams. Tai šita paradoksali šeima, kur viskas yra under control, jis nenorėjo būti vyras, jis norėjo būti moteris, ir taip toliau, tai yra kraupoka pažinimo alegorija.

Tarp žmonių nėra likę savaime suprantamų dalykų. Ką žmogus gali atpažinti protu ir ką Aristotelis atpažino – kad yra absoliutas, visų priežasčių priežastis, bet kaip asmuo jis apsireiškia žydų tautoje. Bet protu galima atpažinti Dievo buvimą, galima atpažinti, kad aš nesu pats savęs priežastis. Tai labai paprasta – aš nebuvau suteneris, kuris suvedė savo tėvą su motina, aš tame nedalyvavau. Tu gali kiek nori postringauti apie reinkarnaciją ir visa kita, bet tu vis tiek grįši į tą patį išeities tašką – į pačią pradžių pradžią, šaltinį, meilės šaltinį, tu visada grįšį prie Kūrėjo ir kūrinijos. Ir tada – ar jis sukūrė ir paliko, užsikniskit maždaug, ar jis vis dėlto labai aktyviai dalyvauja. Pažiūrėkit pačią gundymo pradžią – Dievas sako: nuo šito medžio nevalgysi, nes mirte numirsi. Teisingai, bet yra dar kita versija ir velnias, aukščiausias angelas, kurio pašaukimas duoti šviesą, jis pradeda kalbėti. Užuot davęs šviesą, jis sako: „Ar iš tikrųjų Dievas jums uždraudė valgyti nuo visų sodo medžių?“. Tai reiškia, jeigu tu nevalgysi nuo to draudžiamo medžio, galima sakyt, kad tu nevalgai nuo niekur. Jis yra prieštarautojas, šitas žodis jį tiksliausiai atspindi. Nes Dievas nenaikino savo kūrinių. Dievas pasakė – nuo to medžio nevalgysi, tokios yra priežastys. O kitas sako priešingai: jeigu tu nuo jo nevalgai, reiškia, tu iš viso nevalgai. Reiškia, visa kas yra, tarsi neverta. Čia tokia banali priežastis.

A.V.: Ir tęsiasi ta istorija.

E.: Nuodėmė savo esme yra žiauriai banali, neįtikėtinai banali. Ji neturi savyje turinio.

A.V.: Tik reklama jos gera, o vaisiai visada blogi.

E.: Blogis savyje – prieštarautojas. Kai tik nebeturi kam prieštarauti, jis nebeturi jokios pozityvios naujienos.

A.V.: Aišku, pavyzdys žiaurus, bet kaip savižudybės atveju – žmogui tarsi siūloma išeitis, bet tai jokia išeitis, tai yra pražūtis. Čia panašiai su kiekviena nuodėme: kontekstas ir popieriukas reklaminis gražus.

-Ar jums teko laidoti savižudį?

-Teko, ir nemažai.

-Ar tai tinkamas kompromisas Bažnyčiai?

Anksčiau nelaidodavo, dabar laidoja. Dabar kitoks požiūris. Požiūris, kodėl jis prarado tą viltį, kaip jis atėjo į tai. Vis tiek, tai yra sutrikimas. Daugeliu atvejų galima žiūrėt, kaip į labai rimtą sutrikimą. Už tai ir krikščionis ir prarado viltį, tai arba psichinė liga, arba kažkieno kito įtaka, žinai. Nes šiaip žmogus vis tiek bando gyvent ir spręst savo problemas.

-Pernai jūs rašėte laišką, kad blogas dalykas, bloga praktika yra leisti tokius festivalius kaip „Velnio akmuo“. Ar tai nėra tik kažkoks grožio supratimas, nes ir Viduramžių, ir Renesanso mene yra vaizduojama mirtis, demonai.

Bet ten jais nebuvo grožimasi ir Renesanse ne viskas buvo krikščioniška. Mes nesuvokiam kito dalyko. Tarytum paliekam tokią erdvę, lyg neutrali erdvė, o čia visą gyvenimą vyksta dvasinė kova ir nėra tos neutralios erdvės.

Ypač simbolių kalba. Simbolių kalba išreiški kažkokį turinį, reiškia, išreiški esmę. Ir viskas, ta išraiška turi savo jėgą ir galvoti, kad tai yra žaidimas, yra neutralu… Valstybė uždraudė naudoti tiek nacistinius, tiek komunistinius simbolius. Kodėl? Viso labo tai galėtų būti gražus pasižaidimas: tu išsipaišai žvaigždę, aš išsipaišau svastiką, pasimėtom mes čia kokiais akmenukais ir visai nieko, ne? Kodėl uždraudė? Nes tai turi tam tikrą savo krūvį, angažuotumo, su kuriuo nėra ko žaisti. Dvasinėj kovoj velnio ženklai turi savo angažuotumą, ne tik informaciją, bet ir dvasinį krūvį. Tu galvoji, kad žaidi, kaip ir spiritizmo atveju. Jis galvoja, kad žaidžia, pasiima adatėlę, pasipaišo tas raides ir galvoja, kad jis pasižaidžia, labai įdomu, kaip ta adatėlė juda, kažkas atsiliepia ir tu pasižaidi, ir, atrodo, tuo pasibaigia, bet tuo nebepasibaigia. Tu patenki į visai kitą dimensiją ir ta dimensija tęsiasi, tu esi kontakte su ja.

-Jeigu jie tikrai, sąmoningai maištauja prieš Dievą. Jeigu kažkas nupiešia velnią, jis gali ir demoną simbolizuot.

-Ir tai nėra gerai. Aišku, jeigu tu sąmoningai kvietiesi, kur kas rizika didesnė, kai nesuvokdamas, galbūt mažesnė, bet ji vis tiek išlieka. Tą jau ir patirtis rodo. Reikia suprast, kas tai per muzika. Muzika yra labai sudėtingas procesas, čia reikia psichologų paprašyt komentaro, bet apskritai jeigu literatūra labai stipriai veikia, bet veikia tiek, kiek rašytojas sugeba tau paliesti protą ir jausmus, o muzikoj veikia viskas, veikia dažniai, kiekvieną tavo lastelę veikia, veikia ritmas, veikia informacija, kurią neša žodžiai. Labai platus muzikos veikimas ir jeigu jis susietas su tam tikru turiniu… Ir pačios muzikos kilmė, dabartinės estradinės muzikos, kokie dažniai, kam jie atstovauja, tai galima palyginti su įvairiais šamaniniais ritmais ir taip toliau, žinai, čia. Nesaugi erdvė visiškai. Švelniai tariant. Žinant, plius, kad kai kurių ansamblių nariai sudaro tikras sutartis su Šėtonu, kad jiems sektųsi, rašo atvirkštinius tekstus, atvirkštinė muzika ir taip toliau. Mums tik tai atrodo žaidimas, bet tiems, kurie tai daro…

-Jeigu tai yra jų tikslas, bet jeigu aš pradėsiu skaityt žodžius atvirkščiai tik todėl, kad jie man keistai skamba, jeigu aš neturiu blogos intencijos, tai nėra kažkas. Kaip ir ta muzika – jeigu žmogus neturi blogos intencijos, jis nesiekia maištauti…

-Bet jis gali tapti suklaidintas paprasčiausiai.

-Taip, visur. Dar – kai mes tarėmės dėl interviu, jūs klausėte, kaip vadinasi mano puslapis, man pasirodė, kad jūs skeptiškai žiūrite į pavadinimą „Uroboras“.

A.V.: Edmundas tau galėtų daugiau paaiškint. Čia grynai okultinis ženklas yra iš tikrųjų.

E.: Aš galėčiau paaiškinti nuo tokių sveiko proto dalykų. Aš kažkada paskambinau gamtininkui ir paklausiau, ar gali gyvatė pati sukąsti savo uodegą. Negali. Toliau kas yra – gyvatės burnoj yra nuodai, dabar ji sukandusi save nužudo. Nuryt ji savęs negali. Iki tam tikros ribos galbūt techniškai sugebėtų. Tai nėra amžinybės simbolis. Aš sakyčiau, kad tai labiau pragaro simbolis.

-Čia su ta prielaida, kad ji gali ėst save ir iš savęs augt, kas yra neįmanoma.

E: Tatai yra neįmanoma, bet kaip pragaro įvaizdis, aš manau, jis pakankamai teisingai atspindi. Arba panteistinio pasaulio modelį atspindi pakankamai gerai, geometrijoj tai būtų Mobijaus lapas, kaip savyje uždaryta kūrinija. Bet viso labo tai geometrinė figūra, ją įdomu labai analizuoti, bet jeigu analogijos būdu, ši paradoksali figūra, Mobijaus lapą žinot, ar ne? Paimkite juostą, persukite 180 laipsnių ir suklijuokite galus. Šita figūra turi tik vieną paviršių ir tik vieną briauną. Pradėję brėžti per briauną, jūs sugrįšite į tą patį tašką. Pradėję dažyti, jūs nudažysite visą figūrą. Pradėję ją išilgia kirpti, gausite du kartus ilgesnę figūrą, susisukusią 360 laipsnių. Dar kartą kirpdamas, jūs gausite du tarpusavyje susikabinusius apskritimus ir jie bus persisukę 180 laipsnių kiekvienas. Taip galima tęsti begalybę.

A.V.: Sufalsifikuota amžinybė, taip galima sakyt. Šitoj vietoj labai sudėtingas kalbėjimas yra, tai yra gnosticizmas, ateinantis iš labai toli, krikščionybės pradžioje tas gnosticizmas jau buvo. Ką tai reiškia? Kad galima viską pažinti. Tas dalykas ateina iš panteizmo, iš panteistinės sistemos, iš Rytų ateina, kinų, in-jang, dvi būtys, paskui tas pats krišnaizme. Ką reiškia panteizmas? Kad ir čia dievas, ir čia, ir aš galiu pereiti, ir todėl tas simbolis gyvatės, kad ji pati save rydama atgimsta kaip feniksas iš pelenų, tuo tarpu krikščioniškas mokymas visai kitas yra. Tai yra kūrinys. Tai yra viso labo kūrinys, aš irgi esu tik kūrinys, Dievas yra visai kas kita ir pas Dievą aš galiu ateiti tik paties Dievo vedamas. Čia yra esminis skirtumas.

E.: Dievas dalinasi savo dieviška būtimi su savo kūriniu.

A.V.: Labai geras klausimas apie Šventąją Dvasią – būtent Šventoji Dvasia, kuri man suteikiama per krikštą, ji įgalina mane su Dievu bendraut, kitaip tarp kūrinio… Katinas gal irgi tau ką nors sako, pavyzdžiui, bet išskyrus miaukimą nelabai ten supranti, ką jis pliurpia. Gal šitas puodelis ir ką nors šnekėtų, bet čia iš vis nieko nesigirdi.

E.: Todėl pasižiūrėkim, Bhagavadgyta. Bhagavadgyta yra ištariama Krišnos labai dramatišku metu – Kauravo armija, Pandavo armija ir Arhuna, pandavų lyderis, pamatęs giminės kitoj kariaujančioj pusėj, Arhuna atsisako kariaut, o Krišna yra jo važnyčiotojas. Ir tada Krišna apreiškia jam savo kosmines formas, demono pavidalu jis parodo, kad jis praris ir vienus, ir kitus, taip sakant, juos suvirškins. Jis sako, tai buvo apspręsta, buvo aukso amžius, buvo sidabro…

-Nėra gėrio ir blogio perskyros?

E.: Nėra perskyros. Žmogaus gyvenimo tikslas – atlikti savo pareigą toje situacijoje, kuri yra. Bet iš tikrųjų jis meluoja, jis tai primeta, tarsi nebūtų pasirinkimo. Mašina užsukta, pasaulis sensta, sendamas kvailėja ir vyksta pakrikimas. Kali Juga, per Kali Jugą po to ateis Kalki avataras… Aš čia iš visų pusių graibalioju, bet bendrai būtų taip. Ir paskui didžiulis tas skriejantis demonas užmigs, paskui jis atsibus ir viskas vėl bus kuriama iš naujo. Po Pralajos vėl bus aukso amžius, vėl bus sidabro amžius ir tas kruvinas žaidimas tęsis be galo, be krašto.

Antradienį „Urobore“ – interviu su psichiatru Raimundu Alekna.