Konkurse dalyvavo per 50 įvairių šalių atstovų tarp kurių ne tik festivalio dalyviai, bet ir vietiniai gyventojai, pasiryžę iškovoti automobilį, kuris šio mažo miestelio gyventojams yra visai ne menkas turtas. Tačiau jie net nenumanė, kad tarp jų yra vienas Lietuvos atstovas, kuris jau nuo pirmųjų konkurso akimirkų tikėjo savo pergale.

Pagrindinė konkurso sąlyga – žmogus turi kuo ilgiau išstovėti pridėjęs pilną delną prie automobilio nė sekundei neatsitraukdamas. Konkursas truko apie devynias su puse valandas, o apie šeštą valandą ryto buvo likę vos du dalyviai. Vietinis publikos numylėtinis – Jurgenas Shultsas bei lietuvis Dovydas Stončius. Pasakojama, kad vokietis prieš lietuvį bandė naudoti psichologinį spaudimą savo partnerio pagalba, kuris kartais jam padėdavo sušilti, tačiau tai nesutrikdė Dovydo ir po sekinančios nakties jis galėjo džiaugtis užtarnautu laimėjimu.

„Sunkiausia buvo iškentėti viską fiziškai, dėl elementariausių priežasčių, nes net neturėjome galimybės lankytis tualete. Planuoju po kelių dienų su prizu aplankyti Berlyną, o vėliau gal būt keliausime ir į Lietuvą. Noriu padėkoti J.P.Sartre’ui už egzistencinę literatūrą, kuri padėjo sunkiausiomis akimirkomis, Tyler’iui Durden’ui už įteigtą norą kovoti ir, žinoma, Charlie Chaplin’ui už įkvepiančią kalbą” – sakė po sekinančios nakties atsigaunantis D.Stončius.

Atlaikyti stingdantį šaltį bei fizinį ir psichologinį spaudimą Dovydui Stončiui padėjo ne tik kolegų parūpinti dekiai, šilti gėrimai, bet ir monologai, kuriuos, kaip šneka stebėjusieji varžytuves, nugalėtojas kartojo tarsi mantras, žlugdančias kitus konkurso dalyvius. Hildesheim miestelyje temperatūra naktį nukrito iki 1 laipsnio, todėl po konkurso medikams teko apžiūrėti užsispyrusio lietuvio delną. Po pergalės, kuri buvo paskelbta apie pusė devynių ryto, Dovydui buvo įteikti automobilio rakteliai, jį apsupo gerbėjai ir vietinės žiniasklaidos atstovai. Kalbama, kad vietiniai lažybų organizatoriai susikrovė ne menkas sumas, statydami už nuo pat pradžių į akis jiems kritusį lietuvį.

Apžvelgiant ką tik pasibaigusio tarptautinio šiuolaikinio šokio festivalio Naujasis Baltijos šokis’12 pristatytas tendencijas galima drąsiai konstatuoti – žinutė pasiekė tikslą. Lietuvos publika turėjo unikalią galimybę susipažinti su šokiu – ekstaze, šokiu – apsėdimu, šokiu – kvaituliu. Reikėtų pripažinti, kad būtent Naujasis Baltijos šokis prieš 16 metų apkrėtė Lietuvą unikaliu „šokių maru“, savotiškai importavo šį svaiginantį užkratą iš sočiųjų Vakarų. Festivalio ideologas, pagrindinis organizatorius ir vadovas Audronis Imbrasas gali pelnytai didžiuotis savo veiklos vaisiais – juk faktiškai visos šiuo metu šiuolaikinio lietuviško šokio veidą formuojančios trupės, lyderiaujantys choreografai, šokėjai yra išugdyti titaniškomis festivalio rengėjų pastangomis. Manau, per šešiolika Naujojo Baltijos šokio gyvavimo metų inertiški Lietuvos menininkai buvo tiesiog priversti pripažinti, kad galima kurti ir taip – nelaukiant ypatingo palankumo iš kasdien besikeičiančios, bet ypač inertiškos kultūrinės biurokratijos, kultūrai indiferentiškų politikų, gramzdinančios lietuviškos kasdienybės. Tiesiog ieškant ir atrandant naujas formas, naujus išraiškos būdus ir, kas svarbiausią, ugdant savą publiką. Tokią aistringą ir godžią publiką, kokia jau seniai gali didžiuotis Naujasis Baltijos šokis.

Foto D.Matvejevas

Apibendrinti, apžvelgti ir sujungti visus vienuolika šiais metais Naujosios Baltijos šokyje mano pasižiūrėtus spektaklius galiu tik viena – antrosios lyties – tema. Nes šį gegužės mėnesį labai aiškiai supratau, kad tikrasis feminizmas glūdi ne uždaruose Facebook‘o feminisčių grūpsuose, ne Lyčių studijų centro bibliotekėlėje ar kasmetiniame vaivorykštiniame mitinge. Feminizmas yra gyvas, keičiantis ir atviras pasauliui būtent čia – šiuolaikiniame šokyje. Gal todėl, kad jis geba visų pirma nors trumpam išlaisvinti nuo įkalinimo žmogaus kūną – pakylėdamas jį iki dieviškos tobulybės ir estetinės harmonijos. Dar – šiuolaikinis šokis leidžia moteriai kūrėjai jaukiai įsitaisyti meno viduriuose, išpuoselėti ir išreikšti šokiu savo idėjas nuo grubaus embriono iki skulptūriškos deivės pavidalo. Čia galima šaukti judesiu, diskutuoti ir keiktis neįžeidžiant -  nes judesys apvalo ir išlaisvina, nes judesį galima nušlifuoti iki tobulybės, arba menu paversti jo netobulumą. Šokis sulydo moterišką ir vyrišką pradus į nedalomą vienį, primindamas mitą ir tiesą apie pirmapradį žmogaus tobulumą. Ir dar – šiuolaikiniame šokyje daniškumas, vokiškumas, lietuviškumas arba rusiškumas tėra maloni smulkmena, charakteringas keistumas arba tik lengvas štrichas globaliame paveiksle, blakstiena, prilipusi prie įkaitusio šokėjos skruosto.

Foto D.Matvejevas

O dabar truputis istorijos – pasakojama, kad „šokių maras“ 1518-ųjų birželį Strasbūre prasidėjo lygiai taip pat, kaip ir prieš šimtmetį (t.y. siautulingą 1418-ųjų vasarą) – nuo moters. Iš namų išpuolusi viena tokia Frau Trofea ūmai vidur gatvės ėmė trypti keistą šokį. Smalsuolių netrūko – o Frau nė nemanė sustoti: teigiama, kad ji straksėjo ir kraipėsi dar bent šešias dienas, per kurias prie jos prisijungė 34 miestiečiai. Po mėnesio gatvėse blaškėsi jau per 400 pamišusių šokėjų. Miestą apėmė siaubas, anot vieno vokiečių metraštininko: „..šimtai vyrų ir moterų sukosi ir šokinėjo turgaus aikštėje, skersgatviuose ir gatvėse. Daugelis jų po kelias dienas nieko nevalgė, kol liga neaprimdavo…“ Strasbūro valdžia žinojo, kad šiems nelaimėliams nelabai kuo bepadėsi (mat per tuos kraštus, Elzasą, tokia epidemija ritosi jau septintą kartą), telieka laukti, kol pasiutimas pats išsikvėps. Todėl mieste tebuvo suręsta pakyla ir pasamdyti muzikantai, mat iš patirties žinota, jog apsėstuosius tegalima apraminti muzika. Laikas išties pasirodė geriausiu gydytoju – po maždaug mėnesį trukusio siautulio „šokių maras“ baigėsi. Tiesa, gera dalis nelaimėlių epidemijos pabaigos nebesulaukė – daugelis jų mirė nuo širdies smūgių, insultų ar išsekimo. Jų artimiesiems teliko guostis, kad pražuvėliai, matyt, nukeliavo tiesiai pas Šv. Vitą.
Ilgainiui susivokta, kad visa, ką geriausio gali pasiūlyti to meto medicina ir artimieji – tiesiog prižiūrėti nelaimėlį jo priepuolių metu. Pastebėta, kad pastaruosius labai traukia vanduo ir raudona spalva, juos kiek apramina muzika ir…tikri šokiai. Stengtasi tokiais būdais apsėstųjų energiją, tarytum nevaldomą upę, bent nukreipti saugesne vaga, nes visi potvyniai anksčiau ar vėliau baigiasi.

Ir todėl aš nuoširdžiai džiaugiuosi, kad kiekvienais metais vėl ir vėl ateina gegužės mėnuo ir pirmoji jo savaitė – kada visas Vilnius nukreipiamas saugesne, šiuolaikinio šokio vaga. Vaga, leidžiančia Miestui ir jo Žmonėms bent trumpam atsipūsti nuo kasdienio švento Vito šokio, o prisiminti kažką tikresnio, žmogiškesnio ir, gal truputį, dieviškesnio.

Nuotraukų autorius Tadas Černiauskas

Sveika, Laura, taigi pirmas klausimas būtų apie tekstilės meną nuo kurio ir pradėjai. Sakyk, kaip tau pavyko sukurti pirmus savo netradicinius tekstilės darbus, ši technika gan tradicinė, tačiau panašu, jog tau pavyko į ją pažvelgti novatorišku kampu?

Statybinis silikonas naudojamas gan įvairiai, ne tik buityje, ypač dažnai statybinį silikoną naudoja skulptoriai kaip pagalbinę medžiagą norimai formai sukurti ar tiksliai ją atkartoti. Aš savo pirmuose šviesos instaliacijoje „Nei pūkų, nei plunksnų“ po ilgų eksperimentų ir ieškojimų geriausios idėją atspindinčios medžiagos, statybinį silikoną panaudojau kaip pagrindinę objekto medžiagą, kuri man leido tiksliai atkartoti pasirinkto objekto vištos forma, paviršiaus tekstūra. Silikonas padėjo sukurti maksimalaus realistiškumo įspūdį, kuris sustiprino žiūrovo reakcijas į sukurtą instaliaciją, „pagyvino“ idėją.

Trumpai papasakok apie šviestuvų kolekcijas, kuriose naudojai vištas ir kiaulės užpakalį, kaip tau kilo ši idėja, kaip pavyko gauti pirmą kolekcinį užsakymą?

Pirmoji sukurta šviesos instaliacija buvo mano diplominis darbas. Tuo metu pro pasaulį praūžė paukščių gripas, ir visos žiniasklaidos priemonės mirgėjo nuo pranešimų ir vaizdų apie šią tragediją. Pasirinkdama „vištą“ kaip pagrindinį instaliacijos objektą norėjau ne tik pademonstruoti savo požiūrį į šį keistą paukščius ištikusį marą, bet ir atskleisti ironišką požiūrį į pagrindinį instaliacijos objektą — vištą. Lietuvių tautosakoje ir kasdieniniame žodyne žodis „višta“ turi kiek kvailoko, žioploko žmogaus, dažniausiai jis taikomas kalbant apie moteris, reikšmę. Pasirinktas objektas ir maksimaliai realistiška jo atvaizdavimo forma sukūrė šmaikščią ir daug diskusijų sukėlusią šviesos instaliaciją, kuri keliavo po įvairias parodas ir galiausiai po truputį paukščiai surado savo namus.

Ironiška ir tai kad sekanti mano instaliacija, kurioje vėl panaudojau statybinį silikoną ir šviesą, buvo sukurta kai žiniasklaida pasklido pranešimai apie kiaulių gripą. Mano darbai tuo metu keliavo į Daniją, o Danija garsėja kaip kiaulių augintoja. Taigi sukūriau instaliaciją „Medžioklės trofėjai“, kurioje panaudojau kiaulės užpakalį, grakščiai atsukta į žiūrovą bei pritvirtinta prie medinės lentelės, kurią naudoja medžiotojai savo sumedžiotų gyvūnų iškamšoms demonstruoti. Darbu norėjau atspindėti ne tik naujos gripo epidemijos mąstą, bet ir savo ironišką požiūrį į žmogaus begalinį norą didžiuotis savo laimikiais ir laimėjimais. Parodos metu buvo nupirktos tiek visos mano „vištos“ tiek ir „kiaulės sėdynė“, o vienas aistringas meno kolekcionierius panoro turėti jam sukurtus „Medžioklės trofėjus“. Taigi, kiek patobulinus pirminį variantą, sukūriau triptiką „Medžioklės trofėjai“, kuris ir iškeliavo į danų kolekcionieriaus namus, beje užsakovas yra aistringas medžiotojas ir sakė, kad šis mano kūrinys dabar garbingai kabo jo medžioklės trofėjų kambaryje.

Su kokiais sunkumais susidūrei naudodama savo kūriniuose gyvūnus?

Su vištomis didelės bėdos nebuvo, reikėjo tik nusipirkti pakankamai šviežių, nešaldytų paukščių ir paskubėti nuimti nuo jų gipsinę formą. Turguje pavyko gauti vištų kojelių su visais nageliais, taigi buvo pakankamai paprasta. Tinkamos kiaulės paieškos užtruko… Kiaulės galva atkeliavo iš kažkokio kaimo po kiaulės skerstuvių ir buvo visa gražiai nuplauta, nuvalyta. Kiaulaitės savininkai, paskerdę kiaulę, jos galvą prausė net su nenaudojamais dantų šepetukais, žinodami, kad šios galvos laukia „meniškas likimas“. Galva atkeliavo gausiai sūdytame vandenyje, nes taip mėsa išlieka ilgiau šviežia. O su kiaulės sėdyne buvo dar sunkiau. Kiaulės įprastai skerdžiamos ir dalinamos kiek kitomis dalimis nei man reikėjo. Vienoje kiaulių augintojų fermoje paprašiau, kad kiaulę padalintų taip kaip man reikia, paliktų uodegą, kanopas, tokiu būdu gavau man reikalingą kiaulės sėdyne. Turiu prisipažinti, kad čiupinėti, dirbti su skerdiena bei nuiminėti nuo jos formas buvo nemalonu…

Kiek žinome, šiuo metu tu labiau užsiimi dizainu, tiksliau kalbant šviestuvų dizainu? Kaip perėjai į šią sritį ir kaip ją sieji su tekstilės technikomis?

Sukūrus pirmąją šviesos instaliaciją man pasirodė patrauklu tai, kaip šviesa gali keisti kuriamą objektą, pakeisti jo paviršiaus vaizdą, sukurti kitą nuotaiką. Nusprendžiau daugiau eksperimentuoti su šviesa. Gimė idėja pritaikyti mano išmoktas tradicines audimo, marginimo technikas kiek netradiciškai, ir sukurti trimačius objektus savaip pritaikius tradicinę tekstilę. Mano kuriamuose šviestuvuose svarbiausias yra tradicinių tekstilės technikų panaudojimas, jų savitas interpretavimas, leidžiantis sukurti tik mano darbams būdingą stilių. Daug eksperimentavau su įvairiomis tradicinėmis tekstilės technikomis, bet šiuo metu daugiausia šviestuvus kuriu naudodama rištinio kilimo audimo technika, kuria savaip pritaikiau ir interpretavau kuriamuose darbuose.

Kas tau pačiai asmeniškai yra dizainas?

Man dizainas pirmiausia yra idėja, po to puikus jos realizavimas, išpildymas, ir, žinoma, funkcija. Kurdama savo dizaino objektus vadovaujuosi tokia taisykle: 100% rankų darbo, 100% natūralių medžiagų, 100% geros nuotaikos, truputis dizaino, meno ir meistrystės.

Iš kur semiesi įkvėpimo, kokia proporcija tavo darbų yra skirta užsakymams ir kiek laiko skiri asmeninei kūrybai?

Sunkiausia atsakyti į klausimą „iš kur semiesi įkvėpimo“. Matyt, kaip ir daugeliui, kuriamų objektų formas padiktuoja gamta, o idėjos atkeliauja stebint mūsų kasdienybę ir supantį pasaulį.

Mėgstu kurti konkrečiam žmogui ar interjerui. Patinka atrasti originaliausius sprendimo būdus turint konkrečią užduotį, todėl nemažą mano kūrybos dalį sudaro užsakymai. Laisvu laiku, kuriu ir gaminu daiktus ar objektus, kurie tikiu atras ne tik žiūrovą, bet ir šeimininką. Laikausi nuomonės, kad „menas turi tarnauti liaudžiai“ (man regis Leninas postringavo apie tai), bet aš išties manau, kad sukurti kūriniai turi atrasti savo namus, savo šeimininkus arba muziejų ar parodų sales.

Kaip manai, kokią įtaką internetas padarė kūrybinėms industrijoms ir kūrėjams Rytų Europoje? Kaip manai ar esame linkę kopijuoti, ar atvirkščiai turime savo stilių?

Internetas pakeitė mūsų kasdienybę ir suteikė galimybę ne tik greitai pasiekti rūpimą informaciją, bet ir pačiam skleisti informaciją apie save. Laikau tai puikia, greita komunikavimo ir informacijos priemone. Jo dėka, manyčiau, labai greitai apsitrynė ribos tarp Rytų ir Vakarų, tarp Šiaurės ir Pietų. Tačiau tikiu, kad pasauliui vis labiau kosmopolitiškėjant, kiekviena tauta stengiasi išlaikyti savitumą, identitetą, išskirtinumą.

Seku dizaino ir kitų menininkų kūrybos naujienas, tačiau dažnai sąmoningai stengiuosi išvengti vaizdinės informacijos gausos, kad ji per daug neįtakotų mano kūrybos. Žengdama koja kojon su šiuolaikinėmis dizaino tendencijomis, kuriu savitą, tik man būdingą kūrybos stilių.

Kaip žinome, gali pasidžiaugti, jog ne tik atradai savo stilistiką, bet ir turi nemažai komercinių užsakymų. Kokius patarimus duotum tiems, kuriems susirasti klientų nepavyksta?

Nenustoti ieškoti. Šiuo metu egzistuoja gausybė pakankamai lengvai prieinamų priemonių platinti savo idėjas. Internetas viena iš jų. Taip pat parodos, konkursai, kuriuos verta išbandyti ne vien tam, kad greičiau sutiktum potencialų interesantą, bet ir tam, kad galėtum patikrinti savo jėgas.

Su kokiais sunkumais pati asmeniškai dirbdama susiduri Lietuvoje?

Sunkiausia dalis yra sukurto produkto gamyba, ir tinkamas idėjos įgyvendinimas. Mano kuriami objektai vienetiniai, išsiskiria gausiu rankų darbu, taigi rasti gamintoją sudėtinga. Tačiau nors ir tokiomis labai jau buitinėmis sąlygomis, su kelių žmonių pagalba, man pavyksta pasiekti ir pagaminti tikrai aukštos kokybės gaminius.

Be to , pasigendu visuomenės ir valstybės susidomėjimo Lietuvos kūrėjais, menininkais bei jų sukurtais produktais.

Jeigu galėtum pakreipti savo ateitį idealiausia linkme, kaip įsivaizduotum savo veiklą, erdvę ir kūrybą po penkerių metų?

Tikiuosi ir po penkerių metų kurti. Esu laiminga, kad veikiu tai ką ir toliau norėčiau veikti. Būtų smagu „išplaukti į plačiuosius vandenis“, atrasti daugiau „šeimininkų“ savo kuriniams svetur. Norėčiau aktyvi reikštis ne tik Lietuvoje, bet ir už jos ribų.

Ačiū.

Jeigu jus sudomino Lauros darbai, norėtumėte sužinoti daugiau ar užsisakyti individualų kūrinį, rašykite meno.duobe@gmail.com

Daugiau nei pusė – 52 proc. – Lietuvos gyventojų teigia visai neskiriantys laiko knygų skaitymui, o ketvirtadalis (25 proc.) skaitymui skiria iki 3 valandų per savaitę, rodo knygų leidybos grupės “Alma littera” užsakymu viešosios nuomonės ir rinkos tyrimų bendrovės “Vilmorus” atlikta apklausa.

8 proc. apklaustų gyventojų teigė skaitymui skiriantys nuo 3 iki 5 valandų per savaitę, 5 proc. – nuo 5 iki 7 valandų, 3 proc. – nuo 7 iki 9 valandų per savaitę, o 9 ir daugiau valandų per savaitę sakė skaitantys 7 proc. respondentų.

Tai iš dalies paaiškina kodėl:

• viskas taip blogai Lietuvoje (“Delfi” komentatorių nuomone);
• kodėl reklamos užsakovai nesusikalba su kūrėjais. Dėl to kūrėjai patys kalti, nes pusė jų irgi neskaito, o kuria reklamą “kaip dievas duos”.

Naujasis Baltijos šokis turi labai aiškiai apibrėžtą švietėjišką misiją – metai iš metų jis pristato novacijas ir konstatuoja tendenciją – kur link, kaip ir kodėl juda šiuolaikinis šokis. Akivaizdu, kad jau penkioliką metų visos švietėjiškos organizatorių inspiracijos sukoncentruotos į vieną iš svarbiausių Festivalio segmentų – Lietuvos šiuolaikinio šokio bendruomenę. Į visus šiuolaikinio Lietuvos šokio kūrėjus, kuriems suteikiama unikali proga pristatyti savo naujausius pastatymus tokiame svariame tarptautiniame kontekste. Aš esu visiška diletantė šioje srityje, nes tik šiais metais mane tiesiog pribloškė toks netikėtas užsienio ir lietuvių šiuolaikinio šokio kūrėjų darbų sugretinimas, galimybė iš karto po vokiečių Silke Z. Resistdance spektaklio „Sweded – gyvenimas tarsi kopija“ pasižiūrėti naujausią Vyčio Jankausko šokio teatro premjerą „Judantys taikiniai“ ir finale pasidėti prasminį meninės programos tašką su Klaipėdos menininkų grupės „Žuvies akis“ kompozicija „Aikštelėje laisvų vietų nėra“. Po šio vakaro atradau sau tiesiog pribloškiančių ir labai džiugių, ir bauginančių lietuviško šiuolaikinio šokio fenomenų.

Foto Gediminas Jackevičius

Apie Lietuvą, lietuvius, lietuvišką meną norisi galvoti ir kalbėti vis daugiau ir intensyviau, gal tai sąlygoja kaimyninėse šalyse vykstantys sociopolitiniai kataklizmai, o gal vėlyva meilė ir pasididžiavimas savo tauta ištinka tiesiog taip – kad ir stebint viename iš svarbiausių Lietuvai meno festivalių pristatomą choreografo Vyčio Jankausko kūrinį. Nes „Judančiuose taikiniuose“ su tokia precizika, kruopštumu ir meile atkuriama tai, kas mumyse yra stipriausia ir unikaliausia. Vienas išmintingas žmogus yra labai smarkiai nusistebėjęs mūsų tautos ištverme ir gyvybingumu, pasak jo – tai labiausiai išskiria lietuvius iš kitų tautų. Ir ši mintis man sugrįžo bumerangu stebint būtent „Judančius taikinius“. Turbūt juokinga, kad toks lyg ir apie standartines 21 amžiaus temas – manipuliaciją, susvetimėjimą bylojantis kūrinys iššaukia tokias tautinio pasididžiavimo bangas, bet gal tai slypi tuose „Judančių taikinių“ kūrėjų apčiuoptuose vidinių santykių svertuose, tame neišsemiamame nore įsikibti į artimą savo, troškulyje, geisme artumo, baimėje likti vienam.

Kaip atrodo lietuviška neimanomybė būti ir nebūti kartu? Stulbinančiai švelniai ir jaukiai gosliai. Jei taip galima išsireikšti?! Nes tas ketvertas savo santykių plokštumose ir tiesėse įkalintų žmonių yra svarbūs vieni kitiems – net brutalume, atžarume, agresijoje kito atžvilgiu slypi didžiulės neišeikvotos meilės atsargos, godulys gyventi ir duoti. Tą patį vakarą rodytame vokiečių „Sweded – gyvenimas tarsi kopija“ lyg ir buvo paliestos tos pačios temos, nubrėžtos labai panašios emocinės kreivės, net ir judesio, meninės išraiškos priemonės savotiškai atliepė po jų sekusį lietuvių spektaklį. Tik gal vokiečiams pritrūko to keturių žmonių, dviejų vyrų ir dvejų moterų harmoningos, grafinės darnos ir pusiausvyros, žmogiškos laimės ir beviltiškumo būti kartu, drauge ir švelnume, ir agresijoje, nesubyrant į paskiras individų dulkes.

Foto Gediminas Jackevičius

„Sweded“ herojai pasirenka nebūtį čia ir pasinėrimą į surogatinę virtualybės, medijos, kino realybę. „Judančių taikinių“ herojai neturi pasirinkimo – jie privalo išgyventi čia, šios nuolatinės medžioklės, ujimo, emocinio ir fizinio išnaudojimo sąlygomis. Auka pamilstanti savo kankintoją, auka ir kankintojas besikeičiantys savo vaidmenimis, žiūrovas emociškai įtraukiamas arba atstumiamas ęia pat jausmų ringe vykstančios kovos – tokie aštriausi šio scenos ringo kampai. Nes pavojingiausios šioje kovoje akys, žvilgsniu sutramdančios arba įkaitinančios auką, kūnas čia tampa gyvu ginklu ir įkalčiu, vitališkumu, tvirtybe ir gležnumu pralenkiantis bet kokį karinės pramonės šedevrą. Choreografui Vyčiui Jankauskui lyg kokiam karo dievui teko užduotis suvaldyti nesuvaldomą ir išreikšti neišreiškiamą – įvardinti, atrasti ir įprasminti keturis visiškai skirtingus žmones vienijančią bendrybę, sukurti visus vienijančios ir neišsenkančios energijos lauką. Jam pavyko ir nepaisant kiekviename kare ištinkančių aukų ir praradimų šio spektaklio kūrėjai gali pagrįstai didžiuotis pergale.

Nugalėtojai neteisiami, o štai nugalėtieji matyt patys geriausiai žino, kas gi šį kartą jiems pakišo koją, sutrukdė sušoktį savo didžiojo šanso šokį Naujajame Baltijos šokyje 2012. Gal kalti buvo mediniai pagaliukai į šipulius subyrėję jau po pirmų minučių, šokėjui Petrui Lisauskui pabandžius išbelsti kokį tai ritmą choreografės Agnijos Šeiko premjerinėje „Aikštelėje vietų nėra“. O gal pamaišė pernelyg sunkūs kailiniai, ar apatiniai per ankšti buvo, o gal šiaip pilnatis kaip kiaušinis virš Vilniaus suspindo. Atsisakau aptarinėti ir komentuoti šį „Žuvies akies“ spektaklį – nes man jis priminė baugiai po mūsų kraštą plintantį protinio kaltūnizmo atvėjį – norėtą pasakyti tiek daug ir taip iš esmės, o gavosi suveltai, nerišliai, prėskai ir anemiškai kaip visada. Lyg ir apie vyro tapatybę, bet kažkodėl prasidėjo sutanomis apsirėdžiusių diedų mojavimu kumščiais ir dramblota akrobatika. Lyg ir apie tapatybėje pasimetusius vyrus, bet kažkodėl vėl per baltom kojinaitėm pasipuošusio berniuko „erotišką“ vinguriavimą klubais ir manekenišką pasivaikščiojima scena-ringu-podiumu. Čia būta daug vyriško juoko pro turbūt ašaras, tik norėtus suvokti ir tų ašarų ir to juoko pirmapradį šaltinį, priežastį? Tai ar gera vis tik būti vyru – čia ir dabar – drąsioje, ištvermingoje, aistringoje ir bukoje, sutrikusioje, neprotingoje Lietuvoje?

Fotografė: Ekvilina Milaševičiūtė

Sveikas, Liudai, malonu su tavimi susipažinti. Taigi, pirmasis klausimas — visų pirma esi savamokslis ir kuri daugiau dėl malonumo, kita vertus, tavo kūryba be galo įdomi ir kai kuriais atvejais net pralenkia daugelį Dailės Akademijas baigusių kūrėjų darbus. Sakyk, kaip atradai kūrybą ir kokią vietą ji užima tavo gyvenime?

Pirmas kūrybiškas prisiminimas iš ankstyvos vaikystės (apie 3,5 metų), kai nepavykusį piešinį “užbozojau”, gavosi tamsių spalvų “makalynė”, o tuo tarpu artimieji “piešinyje” įžvelgė šedevrą, kažkokį pasakų pasaulį, krioklius… Pasijaučiau menininku, artimieji tikėjo mano kūrybiškumu ir tuo, kad šis kūrinys ateityje taps vertingas. Žaidžiau su įvairiais konstruktoriais, išardydavau kitus žaislus ir konstruodavau naujus. Turėjau knygelę “Nuo idėjos iki modelio”, kurį įkvėpė kurti. Didžiulį įspūdį paliko “Radio konstruktorius”, kai eksperimentuodamas ir “patobulinęs” pradėjau gaudyti keistus, koduotus pokalbius. Taip pat buvau susižavėjęs medžio degintuvu ir kūriau degindamas ornamentus medyje… 90-ųjų pradžioje už 19 talonų savarankiškai įsigijau pirmąjį savo fotoaparatą “Smena 8M”, mamos brolis padovanojo reikiamą įrangą ir priemones bei išmokino ryškinti juodai baltas juostas ir daryti fotografijas, nuo tada pasinėriau į alchemiją…

Mėgstu tyrinėti ir eksperimentuoti. Kūryba užima svarbiausią vietą mano gyvenime. Kūrybiškumas, ieškojimai ir neįprastų sąsajų radimas yra kasdienybės variklis.

Įdomu tai, jog esi labai tarpdiscipliniškas kūrėjas, tavo darbų portfolio galima rasti ir foto, ir video, ir garso meno, esi daręs net savotiškas skulptūras iš kartono, kaip atrandi technikas ir kaip išrenki, kuri labiausiai tinka vienai ar kitai idėjai? Ar turi mėgiamiausią techniką?

Kaip minėjau, mėgstu tyrinėti ir eksperimentuoti, todėl nevengiu savo ieškojimuose naudoti įvairias technikas ir formas. Tuo pačiu, su patirtimi atsiranda technikos išmanymas, o tai leidžia tobulinti atlikimą. Daugiausiai esu pažengęs fotografijoje, ši sritis ir yra artimiausia.

Kiek žinome, priklausai savotiškam menininkų susibūrimui „Mekusa“, papasakok apie jį plačiau.

MeKuSa yra asociacijos “Meno kūrėjų sąjunga” akronimas. Nuo susibūrimo 2008-aisiais, MeKuSa kolektyvas aktyviai reiškiasi įvairiomis formomis ir įvairiose vietose. Organizaciją sudaro skirtingų sričių kūrėjai, kiekvienas su savotišku pasaulio suvokimu. Rengiami įvairūs projektai, organizuojamos akcijos, atrakcijos, provokacijos. Narius iš dalies vienija nestandartinis požiūris ir oponavimas oficiozinei kultūros sistemai. Pagrindiniai tęstiniai MeKuSa projektai yra grind core “openair” festivalis Ont Grind’ų bei video ir alternatyvių kino formų festivalis “Dezintegracija”. Daugiau informacijos apie organizacijos veiklą ir projektus čia.

Labai sudomino tavo serija „Fetišas“, spalvinga simbolika, savotiška atmosfera, puiki ironija. Kada įgyvendinai šį projektą, kaip atsirado jo idėja?

“Fetišas” yra tęstinė serija. Mane domina visuomenės deviacijos, nukrypimai, jos paribiai. Šių dalykų ištraukimas į dienos šviesą, manau, iš karto kuria susidomėjimą, norą pasižiūrėti “pro rakto skylutę”.

Klausimas apie naująsias technologijas. Kaip manai, ar internetas ir jo suteikiamos galimybės keičia šiuolaikinių kūrėjų kasdienybę, darbo specifiką? Kiek tau pačiam svarbios naujos technologijos, ar galėtum pasakyti, jog jos padarė didelę įtaką tavo mąstymui?

Šiuolaikinės technologijos yra puikus įrankis kūryboje, tiek generuojant naujas idėjas, ieškant minčių ir įkvėpimo, kopijuojant kitų idėjas, pasitelkiant kaip kūrybos formatą ar viešinant savo kūrybą. Vėlgi pasikartosiu, kad mėgstu eksperimentuoti, todėl kompiuteriai, mobilūs telefonai, radijas, įrašai, TV ir internetas atveria galimybes įvairiapusiškesnei, interaktyviai saviraiškai ar užsakymų gavimui.

Vis dėlto, esu tradicinės fotografijos šalininkas ir skaitmeninė meninė fotografija man yra svetima, bedvasė, tačiau, manau, kitiems autoriams visai puikiai pavyksta kurti menišką skaitmeninę fotografiją.

Kai kurie tavo darbai gana politiški, kai kur galima jausti ir Fluxus įtakos, sakyk, kaip vertini Fluxus ir kaip manai, ar jis svarbus Lietuvai, juk J. Mačiūnas visą gyvenimą praleido ne Lietuvoje, o jo kūryba labai vakarietiška, visgi mes tarsi susitapatiname, ieškome įkvėpimo. Kokia tavo nuomonė apie tai?

Mane žavi meno kaip žaidimo idėja, kuri ir atvedė mane iki fluxus. Be to, žaviuosi ir kasdienybės absurdiškumu ir paradoksalumu. Fluxus yra labai svarbus Lietuvai, kadangi “fluksiškumas” iš dalies yra savitas lietuvių bruožas, yra kiekviename lietuvyje (kažkur skaičiau ar girdėjau teigiant), dažniausiai netgi neįsisąmonintas. J. Mačiūnas augo ir brendo Lietuvoje, šeima ir kultūrą tikrai padaro didžiulę įtaką asmenybės raidai. Meno (kūrybos) ir gyvenimo suartinimas yra užkoduota lietuvių kultūroje — audinių raštai, namų apdaila, užgavėnės (!) ir t.t. Taip pat ir daugumą kitų fluxus idėjų yra artimos (taip manau) lietuviškai pasaulėžiūrai — menas kaip bendravimo būdas; menas vardan meno, o ne pinigų; menas yra gyvenimas; “autentiškas menas nereikalauja išorinio reikšmingumo ir gali būti kuriamas visur, netgi turgaus aikštėje”. Jurgis ir fluxus yra Lietuvos pasididžiavimas. Ar tikrai J. Mačiūno kūryba vakarietiška? Manau, kad jo kūrybą (kūrybos procesai) yra lietuviška, perpinta dzen budizmo — rytietiška. Vakarai vis dar tebesidomi rytais.

Esi iš Lietuvos ir kiek žinome gyveni bei kuri Klaipėdoje, kaip manai, ar kūrėjo gyvenimas posocialistinėse valstybėse kaip Lietuva skiriasi nuo ekonomiškai stipriose valstybėse dirbančių kūrėjų? Kaip manai ar esame kitokie? O gal atvirkščiai kopijuojame?

Taip, esame kitokie, tai, tikriausiai, lemia mūsų patirtys, visas kultūrinis kontekstas. Skiriamės tuo, kad galime būti originalūs, galime ir originaliai kopijuoti. Kopijavimas nėra blogai, svarbu, kad kopijoje būtų savotiškumas.

Klasikinis klausimas – iš kur semiesi įkvėpimo?

Žaidžiu, mėgaujuosi absurdu ir paradoksais, ieškau, kopijuoju.

Su kuriuo projektu, idėja tau dirbti buvo įdomiausia? Papasakok plačiau?

Visi ar dauguma idėjų ir projektų yra įdomūs. Išskirčiau tarptautinį projektą ir tarptautinę patirtį — “White club — space mission”. Internacionalinė kūrėjų brigada Nidoje, vėliau Salzburg’e. Nidoje ketinau padaryti instaliaciją — gavosi performansas. Salzburg’e patiko “White club” idėja — nenaudojamų nekilnojamojo turto objektų pavertimas vieno vakaro (nakties) galerija.

Kaip pavyksta suderinti darbą ir kūrybą, dvi skirtingas sritis, ar bandai ieškoti sąsajų?

Iš dalies gyvenu tarsi dvilypį gyvenimą — einu oficialias pareigas, esu biudžetinės sveikatos priežiūros įstaigos vadovas, esu atsakingas už įstaigos veiklą ir 80 žmonių kolektyvą; kita vertus, esu kūrėjas, beveik visa “po pamokinė veikla” yra saviraiška, kūryba ir ieškojimai. Kūrybiškumas aišku padeda kasdieninėje veikloje, ieškant problemų sprendimo būdų ar kuriant įstaigos vizijas. Vis dėlto, atsakingos pareigos nusiurbia dalį kūrybiško laisvalaikio, todėl tenka labiau konceptualizuoti, skirti mažiau laiko neapibrėžtiems ieškojimams, o kurti konkrečius kūrinius.

Jeigu galėtum pasirinkti tobulą scenarijų, ką veiktum, kuo gyventum ir kas būtum po penkerių metų?

Turiu nemažai užsiėmimų, mėgaujuosi gyvenimu, dalyvauju įvairiose veiklose, asociacijose, projektuose, politikoje — auginuosi save. Gyvenimo scenarijai sunkiai nuspėjami, kaip dažnai ir galutinis kūrybinis rezultatas. Iš kūrybinės pusės, manau, jau būsiu Lietuvos fotomenininkų sąjungos narys, turėsiu meno kūrėjo statusą. Kadangi neperseniausiai įsitraukiau į kūrybinių partnerysčių projektą ir esu kūrybinis agentas, tai būsiu pažengęs ir šioje srityje, būsiu autoritetas kūrybiškai sprendžiant mokyklų problemas. Tikėtina, kad pažengsiu ir politinėje veikloje, tai gali būti, kad būsiu Seimo narys ar miesto tarybos narys. Bet kuriuo atveju, būsiu autoritetingas visuomenės veikėjas. Ir dar, būsiu pats geriausias tėtis

Ačiū už atsakymus!

37 percent of Fortune 500 companies now maintain a blog, down from the 50 percent that did so in 2010. Meanwhile, 74 percent now have a Facebook presence, and 64 percent use Twitter, up from 61 percent and 52 percent, respectively.

O jūs kada paskutinį kartą skaitėte “Čili” tinklaraštį? Picerijų tinklas pagalvojo tą patį, tad nuo 2010 pradžios rašytas blogas nebeatnaujinamas nuo 2011.04.01.

Spektaklio anonsas privertė suklusti – menininkės, pabėgusios iš komunistinės Kubos ir bandančios įsitvirtinti Danijoje, istorija priminė visą eilę analogiškų tarptautinių projektų, bandančių spekuliuoti bet kokiam – baltarusiškam, eksjugoslaviškam ar rusiškam politiniam režimui besipriešinančio kūrėjo tema. Kaip bebūtų paradoksalu, bet dabarties laikas ypač palankus suvešėti įvairiausio plauko projektams, primygtinai baksnojantiems į eilinį karščiuojanti tašką pasaulio žemėlapyje. Dažniausiai, visai nesvarbu, kuriame pasaulio žemyne dega socialinis ar politinis gaisras – Afrikoje, Artimuosiuose Rytuose, Pietų Amerikoje, Europoje  – visada atsiranda verslus kūrėjas, gebantis iš lokalaus kataklizmo pasidaryti politiškai korektišką ir pelningą meninį iventą. Gal tai natūrali persisotinusio EU gyventojo reakcija, bet aš nuoširdžiai apsidžiaugiau dėl visiško neįmanomumo Aline Sanches priskirti prie elitinės homo projecticus kąstos. Reikėtų akcentuoti, kad gėdingas mano išankstinių nuostatų žlugimas įvyko jau pirmosiomis „Aline ne viena“ spektaklio minutėmis, nes miniatiūrinė, iki tobulybės grakšti ir tvirta Aline žiūrovą priverčia tapti sąjungininku, bendražygiu ir bendraminčiu jos nelengvoje kelionėje į save.

Foto D.Matvejevas

 Spektaklio kūrėjų pasirinktos minimalios, taupios, asketiškos išraiškos priemonės tampa ypač aštriu kontrastu sodriai, ekscentriškai, valingai šokėjos asmenybei. Yra žmonių, nemokančių paslėpti vidinės šviesos, pozityvumo, kažkaip išgyvenančių šiuolaikinio pasaulio džiunglėse ir be storų išorinės apsaugos šarvų. „Aline ne viena“ reprezentuoja būtent tokį, ypač retą, šiuolaikinio žmogaus egzempliorių. Jos nesusipriešinimas su aplinka, atvirumas pasauliui tampa universaliu atspirties tašku, idėjine spektaklio ašimi, sujungiančia labai asmeniškus, individualius Alines išgyvenimus ir patirtis su mūsų visų patirtimi ir nueitais gyvenimo keliais. Keletas prasminių akcentų Alines gyvenimo istorijoje: baleto mokykla, leidusi pasijusti svarbiausia, reikšmingiausia mergaite pasaulyje, dievinantis tėvas, įkalinęs paauglę dukrą mistifikuoto, virš minios pakylėjančio „aukštojo“ meno bokšte, išsiskyrimas su šeima ir maksimalus suartėjimas su palikta gimtine – Kuba per autoidentiteto paieškas, per kalbą, muziką, šokį yra tik paskiri fragmentai, atskiros mozaikos detalės jos portrete. Visumą kuria labai skirtingi, momentiniai arba nuolatiniai, pastovūs dalykai – vaiko, Alines dukros meninis įkūnijimas scenoje išlieka net ir išstūmus vaikišką vežimuką iš scenos, nes istorija pradėta pasakoti dukrai. Pastovūs Alines partneriai scenoje – muzikantai, ne tik muzikinio spektaklio lauko kūrėjai, jie virsta ir lakmuso popierėliais, net fiziškai persigeriantys herojės nuotaikomis, praplečiantys emocinę išgyvenimų amplitudę, pagaliau tampantys kuriuo nors vienu iš herojės gyvenime sutiktų vyrų – o gal tiesiog vienu vyru, su šimtu veidų, neapleidžiančiu ir papildančiu mūsų Aline.          Dar esame mes – godūs svetimų istorijų, atviri nuoširdumui ir aistrai, tikrumui ir grožiui. Tokie žmogiški žiūrovai, beveik kaip naujieji Alines tautiečiai danai, beveik sotūs europiečiai, sutrinkantys kito žmogaus tragedijos akistatoje. Ir nerandantys žodžių nei paguodai, nei visos šios istorijos įvertinimui, nes tai, ką matėme, buvo tikra, nes supratome, kad aktorė talentinga balerina ir dar talentingesnė tradicinių Kubos šokių ir melodijų atlikėja, o gal mediumas – gebanti savo mažame kūne sutalpinti visą šokoladinę, sultingą, juslingumu pulsuojančią Kubą. Šalį, kuri sugrįžo pas heroję mažosios dukrelės pavidalu, dainomis, šokio judesiais ir kalba. Šalį, kurią Aline iš naujo susikūrė iš savęs, iš savo kūno, kraujo, emocijų, patirčių, ašarų ir juoko – tokių mažų ir amžinų dalykų, iš kurių susideda pažadėtosios žemės, rojai visada esantis su tavimi, kiekvieno iš mūsų K-U-B-O-S.

Foto D.Matvejevas

http://www.dance.lt/

Besėdint ant pievutės Liepkalnyje Maksimas kalba apie tai, kad nereikia uždirbti daug pinigų norint turėti gerą garso įrangą, kad architektai kitaip suvokia garsą ir apie tai, kad net būdamas muzikantas gali vykti į pasirodymą nepasiėmęs intrumentų…

O kas jis toks?

Maksimą pirmą kartą pamačiau ir išgirdau maždaug prieš metus medijų festivalyje „Enter“ Šiauliuose, kur jis pasirodė su grupe „Bernurits“. Atsimenu iškart į akis ir širdį krito ne tik ilgi jo dredai bei spalvingi drabužiai, bet ir neįprasta grupės atleikama ambient muzika bei dar keistesni daiktai, kuriais ji atliekama. Ant pasirodymo kilimėlio buvo išdėliota gausybė greičiausiai savadarbių instrumentų: birzgiantys malūnėliai, „paturbintos“ kanklės bei kiti nenusakomi, bet žavūs prietaisai, apraizgioti gausybės laidų. Ir atlikėjai, ypač Maksimas, tarsi transe savo garso gamybos virtuvėje.

Bernurits nuotr.

Ši grupė net praėjus daug laiko po pasirodymo karts nuo karto vis iškildavo atmintyje, kol vieną dieną sumąsčiusi dalyvauti garso vorkšope, netikėtai kaip jo vadovą sutikau Maksimą. Tiesa, tąkart jau kitame, tačiau ne mažiau įdomiam amplua – kaip fonografą (phographer).

Tada jau tikrai negalėjau praleisti progos išklausinėti visų mane stebinančių dalykų.

Ir išties, turbūt vertėjo taip ilgai galvoje nešiotis prisiminimus, nes pokalbis su Maksimu buvo ypatingas. Apie muziką bei daug ką giliau… Bet gal geriau tegu jis pats pasakoja.

Kadangi jau ir pats sako, kad kurdamas stengiasi daryti kuo mažiau  įtakos aplinkai, kuo mažiau įsiterpti, tai taip jau gavosi, kad ir mano kamera sufokusavo ne Maksimą, bet aplinką. Gal sakysit kiek neprofesionalu, bet simboliška.

Tik atsiradus fotografijai daugelis ginčijosi, o ir dabar dar tebesiginčija, tai menas ar ne. Tą patį turbūt būtų galima kalbėti ir apie žmones, įrašinėjančius garsą, kurių tobulėjant ir pigėjant technologijoms galbūt taip pat daugės. Tiesa turbūt tik ta, kad įdomiam garso įrašui reikia ypatingo įsijautimo, tylos – tiek fizinės, tiek vidinės. Mes pripratę viską pasaulį matuoti akimis, o garsas – galbūt kiek subtilesnė materija.

Keletą Maksimo lauko įrašų galit rasti čia.

Nestebina, kad dauguma pasitiki pažįstamų rekomendacijomis ir privačiomis nuomonėmis, skelbiamomis online. Tačiau bent jau mane stebina, kad “branded websites”, nors ir dvigubai atsilikdamos nuo pažįstamų rekomendacijų, turi vieną aukščiausių pasitikėjimo balų.

Na, o baneriai internete atrodo visiškai tragiškai.

Beje, būtų įdomu “Nielse” skaičius palyginti su Lietuvos TNS analogiškais duomenimis.

Nuotraukų autorius Karolis Žukas

Sveika, sekame tavo kūrybą jau ilgą laikotarpį, kažkada pristatėme ir tavo parodą, tad net sunku nuspręsti, nuo ko pradėti. Taigi, pirmas klausimas gal būtų susijęs su tavo aplinka – daugiausiai gyvenai ir mokeisi mažuose miestuose, turbūt žinai tą jausmą, kuomet pažįsti daugumą bendraminčių ar savo srities žmonių mieste, kaip galėtum tai pakomentuoti? Kaip manai, ar didelio ir mažo miesto aplinka daro įtaką kūrėjui?

Įtaką daro beveik viskas, bet ar ji labai reikšminga ir stipriai pastebima, kažin. Gimiau, studijavau ir dabar gyvenu skirtinguose miestuose, miesteliuose. Bet juose savo lizdą susisuku kaip noriu. Manau didesnę įtaką darytų, jei pakeistum ne miestų dydį, o pavyzdžiui gyventum vienkiemyje ar visai kitoje aplinkoje, gal dykumoj. Tada stebimi objektai pasikeistų ir gimtų kažkas kitas.

Kuri nuostabius grafikos darbus, tačiau žinome, jog eksperimentuoti taip pat mėgsti, gal gali trumpai papasakoti, kaip pasirinkai grafiką ir kuo ji tau artima?

Lengvas pasirinkimas. Nesvarsčiau. Pasirinkau. Čia kažkas panašaus, kai apsidžiaugi žiemą pirmu sniegu ir bėgi į lauką varveklių laižyti. Juk nepasakysi, kodėl tą darai? Stumia kažkas iš vidaus. Įdomu išbandyti ar įvaldyti grafikos technikas, taip prapleti galimybes. Grafikos kalba mane įtikina ir yra man tinkama. Bet nesu pastovi, kartais tapau, truputį drožiu arba siuvu. Kai paskutinį kartą buvome susitikę, kalbėjau, kad man patinka Lietuvos klimatas (po žiemos ateina pavasaris, vasara ir t.t.). Dailėje sukasi ratas kaip ir gamtoje: vieną dieną tapai, kitą paišai…

Jeigu turėtum pati save ir savo veiklą apibūdinti dviem sakiniais, kokie jie būtų?

Sunku apie save žodžiais.. Žuvys, debesys, sparnai, virvelės.. ir visada žmogus ar bent pusė jo.

Papasakok apie įkvėpimą, iš kur jo semiesi, iš kur atkeliauja temos su kuriomis dirbi?

Iš stebėjimo ir tylos dažniausiai. Tyloje atsiranda daugiau erdvės mąstymui. O mąstymą skatina visi pastebėti veiksmai, jausmai, daiktai, pasakos, gyvūnai, žmonės ir asmeninė būklė…

Lietuva tarsi priklauso Rytų Europai, tačiau turime daug įtakos iš Vakarų, kaip manai kuo mes skiriamės, jeigu, žinoma, skiriamės? Kokia tavo nuomonė apie Rytų Vakarų susidūrimą gyvenant tokioje mažoje valstybėje?

Mano nuomone, mūsų šalis tas įtakas, bendras tendencijas iš Vakarų ir Rytų sugeria į save. Savitumo lyg ir nebelieka. Viskas persipina. Gaunasi mišinys šių dviejų, tiksliau begalės, įtakų. Tiesa, gyvenam mažoje valstybėje. Atsivėrus geografinėms sienoms, stengėmės kuo daugiau pamatyti, sužinoti ir pasąmoningai atkartoti. Labai norint rasti autentiškumo, galime rasti tik kai kurių menininkų kūryboje, o tas autentiškumas — tai tam tikras tautinis identitetas. Dekoratyvumo ir ornamentiškumo ieškojimas.

Jeigu kalbėtume apie tendencijas, kaip manai, kokios šiuo metu tendencijos vyrauja šiuolaikinėje grafikoje? Gal yra tendencijų, kurių nemėgsti?

Kaip ir visoje šiandieninėje kūryboje, aukščiausią vietą skalėje užima koncepcija. Grafika — ne išimtis. Jaunieji menininkai pamėgo skaitmeninės spaudos paprastumą ir rankų švarumą. Rečiau imasi oforto, sausos adatos technikos. Dominuoja skaitmeninė spauda. O jei ir kuria senesnėmis priemonėmis, tai retai matomos grynosios technikos. Populiari mišri technika, ekperimentinės formos.

Pati skaitmenine grafika nepiktnaudžiauju, visada šalia pieštuką naudoju. O technikų maišymas ir gaunama „košė“ man patinka. Ji įvairi, įdomi ir patraukli, vien savo paviršiumi, reljefu…

Kokia grafikos technika tau artimiausia? Kaip apskritai vertini technikas, ar yra tokių kurių nemėgsti?

Kažkada maniau, kad lino raižinys netikusi technika, tačiau Tadas Gindrėnas raižo ir įtikino, kad klystu. Manau, nėra blogų priemonių, tik klausimas, kaip jas suvaldysi. Nesu prisirišusi prie technikų. Jau minėjau, kad įdomus atsitiktiniai dalykai ir kelių technikų panaudojimas. Bet paskutiniu metu nemažai dirbau šilkografijos technika. Primena dėlionę, kai spaudi atskirus sluoksnius. Lengvai gali jungti piešinį ir fotografiją, pasirinkti bet kokį spalvų koloritą. Tik nepatinka didelis tiražavimas, tada nors spalva keiti arba ko nors neatspaudi, kad sujudintum vienodą darbą.

Papasakok apie savo planus, ką norėtum nuveikti per artimiausius metus?

Išmokti groti lūpine armonikėle arba dambreliu. Kad galėčiau instrumentą nešiotis kišenėje ir bet kada išsitraukus sau pagroti.

Taip pat dirbau viename teatre dailininke, kitame mokiausi ir dariau teatro lėlę. Būtų įdomu daugiau išmokti, gilintis į teatro lėlės valdymą, išraišką.

O dailėje toliau kurti… Pradėtus darbus užbaigti, o naujus pradėti.

Konkretesnių planų nesakysiu, nes darbo eigoje jie gali stipriai keistis, arba išvis dabartinius planus nustumti geresnės ar spontaniškos idėjos.

Jeigu šį momentą, tavo balsas galėtų pasiekti be galo didelį skaičių žmonių, kokį bendramintį/pagalbininką norėtum prisišaukti savo idėjoms įgyvendinti?

Ryan McGinley ateina į galvą, nes jis naudoja to pačio žmogaus kūną ir būsenas. Ir jam tai labai natūraliai ir lengvai pavyksta pateikti (nors nesu tokios galimybės ankščiau svarsčiusi). Bendrauju su šalia esančiais jaunais menininkais. Su keliais režisieriais, aktoriais, yra planų jungti savo mintis ir darbus, tik laiko ir gal lėšų reikia atrasti. Malonu dirbti su tuo, ką pažįsti. Žinai ką ir kaip dirba, kuo gali vienas kitą papildyti.

Foto Kamilė Žičkytė

Vilkaitis – kosminis, tobulas ir vis labiau stebinantis su kiekvienu savo pasirodymo epizodu, nors mažoka jo, norisi man dar Vilkaičio “Dieviškojoje komedijoje” – seiletekis prasideda iš gerumo stebint tokį meistrą pagaliau laigant po sceną. Aha, dabar idėjos – na, utelių užpulta degradavusi dvasininkija banalu, bet savotiškai drąsu, o ir popiežių paspardyti madinga, šiais laikais ir anais laikais, taip sakant… Nekaltučiai, spindinčiom akutėm ir raiškia dikcija išsiskiriantys jaunikliai Nekrošiaus studenčiokai vaidinantys, kad vaidina labai jau kaltas Dantės Pragaro sieliūkštes – dar banaliau… Antisemitiniai, antiklerikaliniai juokeliai Nacionalinio scenoje drąsu, tik kažkaip neįprasta! Aha, vaizduotės teatras, vizualinė askezė, ką ten askezė, visiška negalia – toji romiai iki finalo scenoje pradunksojusi milžiniška sfera, vos vos atsiverianti finale, tas fortepijonas ir trys kėdės bei gi visi butaforinėm skylutėm dekoruoti varguolių apsiaustai savo nykumu ir monotonija matyt ir buvo skirti stumtelėti mus į tą sakralųjį vaizduotės teatrą, matyt… Kelios scenos ir stumtelėjo, ypač – tos kuriose savo jaunatvišką kūrybinę aistrą, meninio degimo liepsnas išlaisvina jaunieji aktoriai Paulius Markevičius ir Beatričė – Ieva Triškauskaitė.

Foto Kamilė Žičkytė

Žinau, kad jaunimą reikėtų obliuoti, menkinti, nesuprasti ir apskritai paneigti, kaip kad čia pvz. Nors man būtent šių jaunųjų aktorių buvimas scenoje kažką niūniuojant, dūzgiant, cypčiojant, neršiant, glaustantis pakampėmis, nesinchronu judant ir neunisonu dainuojant pasirodė pakankamai tikras ir natūralus, ganėtinai išteisintas ir labai mielas, turintis tikrą meninę vertę šiame spektaklyje. Na ir kas, kad jaunimas tėra blanki masuotė, savotiškas erotinio impulso, erotinės ir kūrybinės energijos akumuliatorius – ach visos tos iki ašarų mielos grakščios pėdutės, apautos baltomis pėdkelnėmis, tos kukliai apnuogintos gležnos rankutės, ilgos garbanos, žydri kaspinėliai ir tyros, liepsnojančios akys su tokiu tikėjimu ir viltimi keliamos į scenos paskliaustes… Juk būtent tokie jaunystės, tyrumo, nekaltumo, nepatirties ir didžiulės gaivališkos energijos klodai ir yra tikrasis mūsų tautinio teatro turtas, vertė, kol kas išnaudojama tik keleto ypač patyrusių scenos vilkų. Tai tiek padreifavimų “Dieviškosios komedijos” tema.

Ir dar, gal kas nors man padėtų iššifruoti dieviškojo Beno Šarkos euforizuotą monologą, paklausus apie įspūdžius po šios premjeros. Pasak jojo: “Vakar buvau svingerių klube. Tokiam masiniam dar nekart nebuvau, ir tokių seksualiai šaltų svingerių dar nebuvau sutikęs. Jų užpakaliai labai minkšti, o galvos laabai kietos. Nors jei užpakalinė dalis labai minkšta, tai nereiškia, kad ji kam nors tinkama. Porą kartų buvau susijaudinęs, bet ne nuo svingerių masiškumo, o nuo vienuolės, kuri sėdėjo man iš dešinės. Dedu pliusą skaistybei ir dedu minusą svingeriams. Štai kur tikroji skaistykla, kur skaistybė skaisčiai šviečia ir visos skylės pačios išsiplečia, kai tiktai joms reikia, be jokių pašalinių liaudies teatro kompensacijos elementų”…. citatos pabaiga. Apie ką jis čia, bl?

Atidžiau paskaičius, užkliūva nuoroda „jei bus pakankama tokių tyrimų paklausa“, iš ko galima spręsti, kad RTC tai darys tik turėdama išankstinius susitarimus su pakankamu kiekiu žiniasklaidos kanalų. Suprantama, nes investicijos siekia kelis milijonus litų. Galima įtarti, kad RTC bando pasinaudoti situacija, kad „TNS LT“ yra vienintelis tiekėjas ir klientai neturi pasirinkimo, todėl jų pasiūlymas kai kuriuos gali labai vilioti.

Be to, kai kurie žiniasklaidos kanalai vis kaltina TNS LT neteisingais TV auditorijos matavimais. Matant, kad tokio pobūdžio straipsniai vis atsiranda „Lietuvos ryto“ puslapiuose, galima daryti prielaidą, kad projekto rėmėjas gali būti ir ši grupė. Tačiau neapleidžia nuojauta, kad nauji tyrimai rodys tą patį – visgi didžiosios televizijos susirenka daugumą žiūrovų ir jokios naujos sistemos to nepakeis.

Taip pat gavome ir TNS LT vadovo Gyčio Juodpusio komentarą apie šią naujieną.

• „Visi TV ir reklamos rinkos atstovai vieningai sutaria dėl vieno – televizijos auditorijos elektroninis matavimas yra ne tik TV metrų dėžutės ir atrinkti respondentai. Svarbiausia – esamos ar naujos tyrimų sistemos patikimumas, kuris užtikrinamas ne tik techniniais parametrais, bet ir metodologiniu bei intelektiniu pranašumu.

• Svarbu ir tai, kad TV metrų matavimo projekto vykdymui vien tik pradžiai reikalingų lėšų nepakanka. Kasmet TNS Lietuvoje į TV metrų tyrimo gerinimą investuoja daugiau nei 600 tūkst. litų. Kol kas įmonė, pretenduojanti teikti alternatyvius TV auditorijos tyrimus Lietuvoje, užsimena tik apie galimas pradines investicijas. Kita vertus, šios įmonės dydis skatina abejoti, ar tolimesnei tyrimų plėtrai ji spės laiku pritraukti lėšų.

Beje, įdomi detalė yra ta, kad RTC įkūrėjai yra dr. Mindaugas Degutis ir Edmundas Bražėnas – abu buvę ilgamečiai TNS darbuotojai, palikę bendrovę prieš keletą metų.

Taigi, jeigu RTC įgyvendintų idėją, Lietuvoje turėtume dvi sistemas – valdomą TNS LT ir valdomą ex-TNS darbuotojų.

Vieną nuobodų ir gana šaltą vakarą Londone leidau tingiai vartydama nykokus internetinius puslapius. Nors jie visi ir stengėsi įteigti esantys kūrybiški, tai manęs anaiptol neįtikino… Kaip visada, mano draugas Aleksandras pirmas užtiko kai ką įdomaus. Įsitikinau, kad šiais laikais viskas priklauso nuo filtravimo įgūdžių — tiesiog išmoksti tai daryti pats arba žinai reikiamą žmogų. Man pasisekė savo ekrane atradus Sofar Sounds nuorodą. Jau nuo pirmųjų sekundžių mane sudomino ši iniciatyva. Slapti koncertai, gyva muzika svetainėje, nepriklausomos jaunos grupės — tai būtent tai, ko man reikėjo! Aš dar labiau apsidžiaugiau, nes prisiminiau ne taip seniai aplankytą Red Hot Chili Peppers (mano paauglystės laikų manija) koncertą. Tiesą sakant, buvo gana graudu žiūrėti į savo mėgstamą grupę iš taip toli toje gigantiškoje O2 Arenoje ir dar būti persekiojamai įkyrių apsauginių– “jokių šokių”, “neišeikite iš vietos”, “prašau nevaikščioti, stovėkite ramiai!”. Tikrai pasijaučiau kaip armijoje. Taigi, grąžinti muziką žmonėms? Žinoma!

Buvo baisiai smalsu, todėl užsiregistravau pirmąjam koncertui. Vietą gauti nėra taip paprasta, nes svečių skaičius ribotas, o žmonių, norinčių ten patekti, tikrai netrūksta. Taip, tai slapta, bet ilgi liežuviai savo darbą atlieka puikiai. Kol vyksta registracija, esi įtraukiamas į laukiančiųjų sąrašą, ir jeigu tave atrenka (organizatoriai paprastai užduoda kelis klausimus) prieš dvi ar tris dienas gauni slaptą adresą! Skamba viliojančiai? Bet užteks mano plepalų, suteikiu žodį Rafe Offer, kuris pradėjo visus šituos slaptus renginius ir sutiko man duoti interviu. Ačiū tau, Rafe!

Buvo tikras malonumas apsilankyti slaptame Sofar koncerte Londone. Pirmiausia man rūpi sužinoti, kaip šis, sakyčiau savotiškas, judėjimas, siekiantis suburti žmones ir kartu mėgautis muzika, prasidėjo? Kokia buvo pati pradžia?

Tiesiog lankiausi viename koncerte Londone ir kartu su muzikantu Dave Alexander diskutavome apie naujos muzikos padėtį šiais laikais. Mus tikrai nervino, kad žmonės koncerto metu šnekėjosi. Taip pat norėjome pagelbėti naujiems muzikantams iškilti, ypatingai internete, kur taip lengva pasiklysti. Tiesiog pamanėme — kodėl mums nesukvietus savo draugų ir nesukūrus erdvės, kurioje kiekvienas gerbtų muziką? Taip išėjo, jog ta erdve tapo Dave namai, kur jis pagrojo kelias savo naujas dainas kokiems 8 draugams. Visi tylėjo… buvo nepaprasta.

Kitas klausimas būtų, kaip jūs platinote šią idėją? Ar informacija tiesiog sklido iš lūpų į lūpas, o gal susilaukėte žiniasklaidos dėmesio? O galbūt renginių slaptumas pasitarnavo, ypač ta idėja, kad ne kiekvienas gali dalyvauti?

Keletą mėnesių taip ir buvo — dalyvavę žmonės papasakodavo kitiems ir taip ši idėja plito. Tada Reuters sukūrė reportažą apie mūsų veiklą ir tai dar labiau įsisuko. Kai taip atsitiko, atsirado žymiai daugiau žmonių, negu mes galėjome sutalpinti. Tačiau kaip tik šitai mums buvo itin svarbu, erdvė turėjo išlikti ypatinga, daugmaž svetainės dydžio, kad būtų sukuriama intymi atmosfera, o mes galėjome sutalpinti tik apie 80 žmonių.

Jūsų slapti koncertai visuomet vyksta namų aplinkoje. Kaip jūs randate žmones, kurie norėtų priimti svečius renginiui? Kiek vietų jūs jau aplankėte Londone?

Tai gana paprasta — žmonės, kurie apsilanko, taip susižavi idėja, kad sekantį koncertą pakviečia daryti pas save. Mes jau apsilankėme 45-iuose skirtinguose Londono namuose!

Man įdomu sužinoti, kokie yra šios socialinės iniciatyvos tikslai? Ar jūs matote save ateityje kaip įrašų studiją ar galbūt socialinį verslą? O gal tai daugiau uždegantis judėjimas, kurio pagrindinis tikslas yra išlikti nesiekiančiu pelno?

Vis dar nesame dėl to tikri. Viskas auga taip greitai, kad tiesiog sunku nuspėti kryptį ir ją išlaikyti! Tai buvo kaip hobis, kuris išsivystė ir dabar mes tiesiog skiriame jam daugiau laiko ir ieškome būdų, kaip užsidirbti pinigų ir taip pat palaikyti tam tikrą vystymąsi. Dabar su tuo kaip tik pradedame dirbti detaliau.

Sofar organizuoja renginius skirtinguose pasaulio miestuose. Kaip jums pavyko išsiplėsti? Jeigu kažkas norėtų pradėti vystyti šią koncepciją savo mieste, ar jis galėtų su jumis susisiekti ir bendradarbiauti?

Aš turiu draugę Paryžiuje, kuri išgirdusi apie šią idėja itin ja susižavėjo. Tada nuvažiavau pas ją ir mes kartu surengėme pasirodymą. Kiek vėliau Dave lankėsi New Yorke ir su savimi turėjo pasiėmęs gitarą. Tada sužinojo, kad muzikantas Marcus Foster taip pat tenai, taigi jie susirinko svetainėje ir grojo kartu dar su dviem muzikantais. Abi patirtys buvo nepaprastos, kaip ir Londono koncertai. Supratome, kad ši koncepcija gali nuvesti bet kur.

Jeigu kažkas nori pasikviesti Sofar į savo miestą, tegu susisiekia su manimi. Mums reikia žmonių, kurie gerai išmano vietinę muzikos sceną, o idealiausiu atveju savo draugų rate turi keletą talentingų muzikantų.

Kaip tu nusakytum jūsų atliekamos muzikos žanrą? Ar turite reikalavimus tam tikriems muzikos stiliams? Ar jus domina eksperimentinis, garso menas? Ar tokie muzikantai galėtų groti jūsų renginiuose?

Mes atviri visai muzikai! Turėjome savo tarpe įvairių muzikantų: nuo indie iki folko, hip-hopo, elektroninės muzikos, sakytinės kūrybos ir netgi operos. Svetainės erdvė provokuoja akustinę raišką, bet iš esmės esame atviri bet kam — ypatingai jei tai šviežia ir tam tikra prasme aštru. Ir žinoma kreiptis gali BET KURIS muzikantas.

Ką jūs manote apie salono tradiciją, kuri prasidėjo jau XVII amžiuje? Ar siejate savo renginius su šia tradicija? Būtų galima jūsų veiklą pavadinti šiuolaikinės muzikos salonu?

Žinome, kad mūsų idėja nėra pati naujausia. Tiesą sakant, salonas buvo kaip paspirtis suburti kūrybingų žmonių auditoriją. Mums rūpi puiki muzika, bet lygiai taip pat svarbus smagiai praleistas laikas ir šilti, žavūs žmonės aplink. Taip gimsta pokalbiai tarp muzikos ir naujai sutiktų draugų, tampantys gyvenimo dalimi.

Ačiū!

Jeigu susidomėjote šia iniciatyva, rašykite meno.duobe@gmail.com

Rinka pas mus nedidelė, su nišinėmis auditorijomis dirbti per brangu, tad visi ieško būdų kaip nusiriekti kuo didesnę meinstrymo dalį: prieš 2-3 metus kol „Labas“ buvo begrįžtą į savo vėžes, o „Omnitel“ buvo padalinę dėmesį (ir biudžetus) dviems, „Pildyk“ kočiojo savo ir išėjo laimėtoju. Vienas įdomiausių aspektų yra tas, kad suaugę vartotojai renkasi jauniems žmonėms komunikuojamus produktus.

Sekmadienį „Pildyk“ per TV3 pristatė atnaujintą serialą. Ilgosios serijos skirtos supažindinti su naujais herojais, aplinka. Pirmoji dalis apačioj, o antroji – kitą sekmadienį. Vėliau bus tik reklamos.

Klientas: Tele2
Agentūra: Ogilvy
Video gamyba: Dansu

Renata Bernotaitė, „Pildyk“ prekės ženklo vadovė:

DD: serialas rodomas šešerius metus. Kokie rinkos, žmonių atsiliepimai?
RB: šių metų kovo mėn. RAIT duomenimis, 63 proc. vis7 vartotojų PILDYK reklamą vertina kaip labai gerą ir gerą – tai geriausias rodiklis išankstinio mokėjimo kortelių rinkoje. Kitaip tariant, PILDYK reklama yra mėgstamiausia nepaisant jau šeštus metus nekeičiamo formato. Kalbame apie tokias vertybes kaip draugystė ir bendravimas – puikiai suprantame, kad didžiulė dalis mūsų vartotojų yra nepilnamečiai, ir jaučiame atsakomybę dėl to, ką jiems rodome.

DD: kokios atnaujinimo priežastys? Krenta susidomėjimas, sunku kurti naujas istorijas?
RB: susidomėjimas kristų, jei nieko nedarytume. Nuolat ieškome būdų, kaip išlaikyti vartotojų susidomėjimą. Tai ne pirma naujovė, kurią darome – vykdėme herojų atrankos projektus, herojų nuotykius perkeldavome į įvairias aplinkas – pajūrį, miestą ir pan. Ilgametražis serialas taip pat yra vienas iš būdų paskatinti domėjimąsi bei kalbėjimą apie prekės ženklą.

DD: papasakokit herojų įvedimo istoriją: indas, kaimietė, rubuilis. Kodėl jie atsirado?
RB: Serialo herojų komanda yra labai svarbi formatui, nes herojai turi atspindėti žiūrovą ir tuo pat metu būti įdomūs, įsimenantys. Skirtumai tarp herojų leidžia megztis įdomiems jų tarpusavio santykiams, humoristinėms situacijoms, kurias įdomu stebėti ekrane. Naujieji herojai – atrauklūs personažai, kurių bruožus, kiekvienas, tikėtina, atpažins ir savo draugų aplinkoje. O kai personažuose atpažįstame ir savo draugus, žiurėti serialą ir jame kuriamas situacijas tampa dar idomiau. Serialas filmuojamas specialiai tam pastatytame paviljone.

DD: „Pildyk“, bent praeityje, buvo rinkos lyderis, kaip yra dabar ir kokia dalis naudojasi Pildyk 30+ ?
RB: PILDYK ir dabar yra rinkos lyderis. Ryšių reguliavimo tarnybos (RRT) duomenimis, turime daugiausia aktyvių išankstinio mokėjimo vartotojų. Kita vertus, RRT naudojama metodika nėra tobula, todėl kas mėnesį atliekame ir vartotojų apklausas; jos rodo, kad PILDYK užima 60 proc. išankstinio mokėjimo paslaugų rinkos (2012 m. kovo mėn RAIT duomenimis). Paslauga naudojasi tiek jauni, tiek vyresni vartotojai – to paties tyrimo duomenimis, PILDYK užima lyderio pozicijas visų amžiaus grupių segmentuose.

DD: kodėl vyresni naudojasi į jaunus žmones orientuotu produktu?
RB: tai, kad PILDYK naudojasi plati auditorija mes aiškiname keliais dalykais. Pirmiausia, laikomės pažado suteikti geriausią pasiūlymą ir visuomet reaguojame į konkurentų veiksmus siūlydami dar geresnes sąlygas. Antra, komunikacijoje kalbame apie vertybes, priimtinas ir svarbias tiek pirmokui, tiek senjorui; reklamoje kuriame humoristines situacijas, kurios suprantamos visiems, o ne tik tam tikrai vartotojų grupei. Galiausiai, trečia – nuoseklumas tiek pasiūlymuose, tiek komunikacijoje.

Pagrindinius poetų Dantės ir Vergilijaus vaidmenis naująjame spektaklyje kuria Rolandas Kazlas ir Vaidas Vilius. Taip pat spektaklyje žiūrovai išvys senokai scenoje nematytą Remigijų Vilkaitį ir visą būrį jaunų, šiemet baigiančių studijas Muzikos ir Teatro akademijoje, aktorių. Muziką spektakliui kuria Andrius Mamontovas, su kuriuo sietinas ir antrasis svarbus „Meno Fortui“ ir visiems Lietuvos teatro mylėtojams įvykis.

Foto Meno fortas

Gegužės 11 dieną sukanka lygiai 15 metų nuo garsiausio E.Nekrošiaus spektaklio „Hamletas“ premjeros. Ta proga teatras kviečia visus į jubiliejinį V.Šekspyro dramos spektaklį Nacionaliniame dramos teatre Vilniuje. Apkeliavęs visą pasaulį, geriausiu lietuvišku spektakliu tituluojamas, „Hamletas“ Gegužės pabaigoje bus rodomas Londone, „gimtąjame“ Globe teatre, kuriame dirbo ir kūrė pats Šekspyras. Šios gastrolės yra artėjančių vasaros Olimpinių žaidynių kultūrinės programos dalis.

Fotografas Paulius Karpas

Sveika, taigi, pasirinkai juvelyrikos studijas, tačiau tavo portfolio daug skirtingų technikų darbų. Papasakok, ką manai apie tarpdiscipliniškumą?

Sveiki. Taip, studijuoju juvelyriką, tačiau tai nė kiek netrukdo derinti metalą su įvairiausiomis medžiagomis (stiklu, vilna, tekstile). Mėgstu eksperimentuoti, manau, kad tai geriausias kelias tobulėjimui. Tik taip gali ką nors išmokti, sužinoti arba atrasti iš naujo. Niekad nestoviu vietoje, vis dar knieti į rankas paimti daugybę skirtingų medžiagų ir sukurti kažką eklektiško.

Vėl klausimas apie juvelyriką. Kas tau yra juvelyrika, kaip suvoki šią techniką? Ar sunku reikšti savo idėjas ją naudojant?

Visada svajojau daryti juvelyriką. Man tai — bendravimo forma. Visos mintys, kurių negaliu išsakyti žodžiais, atskleidžiu savo kūriniais ir kiekvienas tai supranta savaip, žiūri iš savo prizmės. Tai mane ir žavi labiausiai. Įgyvendinti savo idėjas, pasitelkiant metalą nesunku. Metalas man – šilta, patraukli ir labai plastiška medžiaga. Pasitelkiant įvairias technologijas, įmanoma jį apdirbti kaip tik nori, o bedarant gimsta dar daugiau minčių. Ši medžiaga skatina kurti.

Kur matai juvelyrikos sąlyti su žmogumi?

Visur aplink. Kuriant darbą sąveikauja tiek žiūrovas, tiek pats kūrėjas. Vienas be kito jie neegzistuoja. Juvelyrika neapsiriboja vien tik papuošalais. Todėl juvelyrikos sąlytis su žmogumi turi būti išreikštas ne tik prisilietimu, bet ir suvokimu. Tuomet kūrinys tampa gyvas.

Klausimas apie naująsias technologijas, kaip manai, ar internetas ir jo suteikiamos galimybės padarė didelę įtaką šiuolaikinei kūrybai? Ar galėtum pasakyti, jog tai daro įtaką ir tau? 

Žinoma, internetas daro didelę įtaką šiuolaikinei kūrybai vien tuo, kad galime domėtis, kas dedasi meno pasaulyje, suteikia galimybę sužinoti vieniems apie kitus, dalintis idėjomis ir pasiūlymais, atrasti naujų technikų panaudojimo būdų, eksperimentuoti ir pan. Man internetas aktualus kaip mokymosi priemonė, naujų žinių šaltinis. Tai ne mažiau svarbu už praktišką gaminio išpildymą. Kartais internetas gali “mestelti” gerų idėjų, kaip sugalvotą sumanymą išpildyti paprasčiau ir greičiau, tačiau tiesiogiai mano kūrybos jis neįtakoja.

Klasikinis klausimas – iš kur dažniausiai semiesi įkvėpimo? Kas paskatina kurti ir žengti pirmyn?

Įkvėpimas ateina iš aplinkos, iš savęs, dažniausiai naktį arba sapnuojant, netikėtai. Kartais besiklausant muzikos, bendraujant su įdomiais žmonėmis ar tiesiog sėdint tyloje. Turiu dar tūkstančius neįgyvendintų planų ir idėjų, todėl nesiruošiu sustoti. Kad tik laiko viskam užtektų…

Jeigu reikėtų pasakyti, ko tau dabar labiausiai trūksta, jog įgyvendintum savo kūrybiškas idėjas, kas tai būtų?

Šiuo metu trūksta laiko sau, atsipalaidavimo, kartu ir susikaupimo. Kiekvienai idėjai turi pribręsti, todėl ir jos įgyvendinimas ateina su laiku, būtent tada, kai yra tam skirtas metas. Niekada nereikia tęsti darbo, jei iškart nesiseka, geriau atidėti į šalį ir kitą kartą prisėsti su gera energija ir užsidegimu. Taip daugiau pasieksi. Būtent šito man dabar labiausiai ir trūksta – teigiamos energijos bei malonios darbo aplinkos.

Na, ir paskutinis klausimas — kaip įsivaizduoji save po penkių metų, jei galėtum pasirinkti idealiausią scenarijų? Ką veiktum, kuo gyventum?

Nejuokaukit! Aš net neįsivaizduoju ką veiksiu rytoj! Ne vieną kartą gyvenime įsitikinau, kad niekada negalima nieko planuoti. Kaip sakoma : „Žmogus kuria planus, o Dievas juokiasi“. Tiesiog manau, kad mes turime bent jau tinkamai išmokti panaudoti 24 valandas. Kol kas aš dar nesužinojau kaip tai padaryti, bet tikiuosi, kad kada nors pavyks (gal per tuos ateinančius penkerius metus). Man įdomiau pamatyti kuo pats gyvenimas gali mane nustebinti, o planuoti… kiek nuobodu.

Ačiū!

Foto Kamilė Žičkytė

Tiesiai po jų žiniaskliados jaunaisiais  Lietuvos  teatro anarchistais pakrikštytas judėjimas  išvyks į Vokietijos mieste Hildesheim rengiamą teatro festivalį, kuriame ne tik kelis kartus parodys savo spektaklį „No Concert” , pristatys kitų savo spektaklių video įrašus, bet ir dešimties dienų stovykloje pradės savo būsimosios  kitais metais numatomos premjeros repeticijas.  Apie ją kol kas viešai nekalbantys „No theatre” nariai žadėjo, kad visus besidominčius ir laukiančius šios intriguojančios naujienos žiūrovus pasieks vaizdinė bei dienoraštinė informacija tiesiai iš Vokietijos. Iš jos ir bus galima bandyti nuspėti, kur toliau pasuks „Telefonų knygos” puslapius bei FLUXUS „vandenis“ išnaršęs režisierius V.Bareikis.

Šiame sezone jo vadovaujamas teatro judėjimas „No theatre” džiugino savo žiūrovus ne tik reguliariai rodomais ankstesniaisiais savo spektakliais, gastrolėmis užsienyje,  bet ir didžiulio atgarsio sulaukusia premjera „MR.FLUXUS, arba ŠARLATANAI?” . Teatro judėjimui buvo įtekta garbinga kasmetinė Shmule’s Young’o premija bei keli kryžiai.

„Pradedant šį sezoną, pagrindiniais uždaviniais laikiau „MR.FLUXUS, arba ŠARLATANAI?”  spektaklio premjerą bei ryšių su užsienio teatro bendruomėne gerinimą. Todėl labai džiugu, kad turėsime garbės baigti sezoną tokia įdomia išvyką, kurios pats nekantraudamas laukiu. Praeitą vasarą praleidome Druskininkuose kurdami naująjį spektaklį, o šį sykį nusišypsojo laimė pradėti dirbti  būnant  svečioje  šalyje. Po to dar vyksime į Moldovoje vyksiantį Jaunosios Teatro režisūros festival, kur pristatysime „Telefonų knygą”.  Taigi manau, kad šio sezono uždaviniai bus įgyvendinti. Kalbėdamas apie naująjį savo darbą, galiu pasakyti, kad kitame sezone planuojame išleisti  „diptichą” pagal to paties autoriaus du kūrinius, tačiau yra viena taisyklė, neleidžianti apie juos kalbėti. Taip pat  džiaugiuosi, kad šiame pradiniame etape jį pradėsime kurti su visu „No theatre” branduoliu, tai yra žmonės dirbę ir su pirmuoju  spektakliu „NO CONCERT”, todėl manau, bus labai įdomu pasinerti į naujas paieškas, prašokant susipažinimo, vienas kito perpratimo ir kitus jau praeitus etapus. Tačiau jau dabar žinau, kad vėliau prie mūsų šiuose darbuose galės prisijungti ne vienas naujas narys”- intrigavo režisierius V.Bareikis.

Visus koja kojon kartu einančius „Ne Teatro” ( angl. „No theatre”) mylėtojus judėjimas kviečia į Menų spaustuvėje vyksiantį trijų spektaklių maratoną, kuriais teatro judėjimas užbaigs sezoną Lietuvoje.

Balandžio 22 d. 19 h. „Pamišėlio užrašai”

Balandžio 24 d. 19h. „No concert”

Balandžio 26 d. 19h. „Telefonų knyga”

Ir jau tada ji papasakos visą tiesa apie “Auksinę kaukę 2012″ – kiek ten to aukso likę po medicininiais tvarsčiais, ant drastiško kosmetinio remonto ištiktos visuomenės, šalies, miesto veido. Tikiuosi pašlovins ir jaunųjų Rusijos teatro didžiavyrių Konstantino Bogomolovo, Jurijaus Butusovo, Mindaugo Karbauskio menines kovas bei gi klajones. Prisimins ir savo blaškymusis auksiniame rusiško teatro trikampyje – Majakovskio teatras- MCHAT’as – Satyrikonas, bei klaidžiojimus teatrų Doc, Praktika tuneliuose ir pusrūsiuose. Gal net ir pravirks, lydyto aukso ašaromis, karčiais meilės žodžiais minėdama Konstantino Bogomolovo spektaklį “Lyras. Komedija”. Spektaklį dėl kurio į Maskvą ir atgal verta būtų ir pėsščiomis nukeliauti. Nes tokia teatrinė piligrimystė atpirktų 10 metų beprasmiškos teatrinės kasdienybės.

Spektaklio “Lyras. Komedija” posteris

O gal grįžti visada tam, kad pasidalintum, paskleistum gerąją arba blogąją naujieną, permąstytum įvykius prieš ir po, pasidarytum išvadas? Tai dalinuosi – tona knygų apie teatrą – jei tik gims noras pasiskaityti kurią nors iš mano partemptų – geriausių lenkiškų pjesių, geriausių prancūziškų pjesių, geriausių pastarųjų trijų metų rusiškų pjesių – maloniai prašom! Gera naujiena – geriausio šiuolaikinio teatro klodai glūdi Maskvoje, bloga naujiena – mes vis dar linkę galvoti, įsivaizduoti, kad užtenka pasidomėti lokaliais teatriniais pirstelėjimais paryžiuose ar londonuose ir tapsim tokie cool, tokie laisvi, išsivadavę nuo bendros praeities, bendros ateities, genetinės, dvasinės, intelektualinės bendrystės, chaaa o išvada, moralas – gal po metų, kai ateis metas pjauti tai, kas pasėta…

a.a.S.Jobsas niekada nepasižymėjo jautrumu visuomenei ir socialinei atsakomybei. Kaip rašoma knygoje apie jį, jis beveik niekada ar tik keletą kartų yra skyręs pinigų filantropijai. Todėl „Apple“ iki šiol menkai investavo į soc.atsakomybę. Tačiau istorija su „Foxconn“ šią poziciją labai pakeitė, nes pasipiktinimas situacija buvo gana didelis, o „Apple“ žinomumas padarė jai meškos paslaugą – ši istorija žiniasklaidoje nušvietinėjama labiau nei tai būdų daroma kitos kompanijos atžvilgiu. Ir „Apple“ teko nusileisti – ji ėmėsi labai rimtai tiek spręsti šią problemą, tiek ir ėmė rimčiau investuoti į savo socialinę atsakomybę .

Pasaulio žiniasklaidoje jau pasirodė išvados, kad „Foxconn“ istorija privers „Apple“ būtų skaidresne. Įdomiai šiose išvadose skamba „Bloomberg Newsweek“ teiginys, kad elektronikos industrija šioje srityje nuo drabužių ir avalynės industrijos atsilieka kokiais 15 metų. „Nike“ ir kiti gamintojai jau senokai pergyveno ne vieną krizę, susijusią su vaikų išnaudojimu siuvant futbolo kamuolius ar sportinius batelius.

O kaip Lietuvoje? Socialinė atsakomybė pas mus nėra nauja idėja. Geriausias to pavyzdys ne tiek visokie rinkimai, vertinimai ir apdovanojimai, bet NAVĮT – Nacionalinis atsakingo verslo įmonių tinklas, kurio nariai sistemingai dirba šiuo klausimu. Tiek diegdami socialinės atsakomybės principus savo įmonėse, tiek ir nuolat susitikdami ir kalbėdami šiais klausimais. Bet kiek bepaklausi verslo savininkų ar vadovų, retas iš jų pasakys, kad socialinė atsakomybė „apsimoka“ ir yra reikalinga.

Jeigu tikrai egzistuoja prekybos centrai ar parduotuvės, kur neva kasininkės sėdi darbo vietose su „pampersais“ (nors kažkodėl tuo abejoju), ir žinote jų vadovus, nusiųskite nuorodą į Delfi straipsnį su maždaug tokiu prierašu: „Laiko liko nedaug. Nors Lietuvoje visuomenė nėra tokia išprususi, bet pas mus viskas keičiasi žymiai greičiau nei Vakaruose“. Taip pat nusiųskite šią nuorodą ir aludariams ar kitoms žinomoms įmonėms, kurių darbuotojai piketuoja po bendrovės langais.

„Apple“ per daug gerai žinomas prekės ženklas, kad jo patirtis būtų ignoruojama, o priežastis aktuali ir Lietuvai. „Apple“ patirtis siūlo vieną svarbią išvadą – daug įmonių vadovų mano, kad „už įmonę kalba jos produktai“, t.y. svarbiausia yra gaminti gerą produktą už prieinamą kainą, o visa kita nesvarbu arba išsispręs savaime. „Apple“ pavyzdys sako, kad to nepakanka.

Foto – teatras “Lėlė“

Jei Jūs, gerbiamieji skaitytojai, turite vaikų, manau drąsiai pritarsite mano nuomonei, kad šiuolaikiniai mažieji žiūrovai anaiptol nėra kvaili, ar kaip nors kitaip gamtos nuskriausti žmonės. Dažnas trimetis samprotauja, diskutuoja ir geba išsakyti, įvardinti labai įdomias, netikėtas išvadas. Mes visi kalbam su savo vaikais, šnekamės apie kasdienius reiškinius, emocijas, įvykius. Šiuolaikinis teatras vaikams, mano nuomone, desperatiškai bando ištrinti kalbą, žodį, mintį iš savo konteksto. Rugsėjo mėnesio spektakliuose buvo galima išgirsti garsų – mykimo, čiauškėjimo, niūniavimo, dejonių, riksmų, veblenimo, bet tik ne raiškių, prasmingų žodžių perduodančių aiškią, skaidrią, nesuveltą mintį.

Aš viską suprantu – toks konceptas, meninis užmanymas, o ir spektaklių kūrėjams reikia pririnkti salę, išlaikyti vaikų dėmesį, nenuvarginti jų ir patikti tėveliams. Panašu, kad entertaiminame, linksminame, žaidžiame su vaikiška publika kaip išmanom ir dar gi nuoširdžiai tikėdami tuo ką darome, kutename mažąjį žiūrovą, nes taip lengviausia iššaukti reakciją – džiugesį, pasitenkinimą reginiu, spektakliu. Liūdna, kad visi teatro vaikams kūrėjai pasirengę pamaloninti bet kurį vaiko organą – akeles, ausytes, delniukus, kojeles.. tik va smegenys, pagrindinis vaiko organas, apeinamas, jokie impulsai, deja, juose neužsilieka

Foto – “Stalo teatras“

Mano mažųjų Sirenyčių žiūrėti spektakliai tikrai nepriskirtini prie nekokybiškų meninių produktų. Kūrėjai į kiekvieną jų įdėjo ir daug širdies ir pūdą kūrybingumo ir išmonės ir meilės vaikams. Klausimas, ko aš čia kabinėjuosi? Nes man nepatinka nūdienos santykis į vaiką – vartotoją, vaiką – virtualybės auką, nebegebantį suvokti ir priimti minties, idėjos, tiesos, jos prieš tai neįvyniojus į spalvotą vizualybės vatą. Aš nekenčiu tos sušvinkusios „šiuolaikinės“ tendencijos apskritai išniveliuoti mintį, idėją, tiesą iš mūsų būties, dabarties. Tai liūdna, to neturėtų būti, norėtųsi tai pakeisti – o gal tai pasikeis savaime, kai užaugs ta mūsų nuostabioji, šiuolaikinio teatro užkutenta vaikų karta?

Nuotraukų autorė Ekvilina Milaševičiūtė

Sveikas, Gediminai, buvo smagu su tavimi susipažinti. Tu užsiimi grafika, kuri iliustracijas, tuo pačiu dirbi su marketingu ir komercinėje kompanijoje — kaip viską suderini, ar turi ribą tarp darbo ir malonumo, ar gal abu eina greta?

Griežtos ribos tikrai nėra. Nebent tai, kad asmenine kūryba užsiimu vakarais ir savaitgaliais. O suderinu viską paprastai — vietoj bendravimo su draugais, filmų žiūrėjimo ar kitų itin “neįdomių” užsiėmimų paišau. Tiesa, ateityje norėčiau užsiimti daugiau tik savo kūryba, bet iki to dar laukia daug darbo.

Pasakojai, jog esi savamokslis ir studijuoti pradėjai tik tam, kad pagilintum savo žinias, taigi kaip susidomėjai kūryba, nuo ko prasidėjo tavo pirmieji žingsniai?

Paišiau kaip ir visi vaikai, mėgau animaciją. Iš pradžių viską kopijuodavau, per popierių perpiešdavau. Tada kažkaip namie atsirado dideli japoniški žurnalai “Tokyo”, kuriuose buvo didelių dangoraižių bei modernių traukinių nuotraukų. Nuo to laiko, kai visi vaikai norėjo būti mokytojais ar kosmonautais, aš norėjau būti japonu. Ir taip po truputį pradėjau piešti tai, kas šauna į galvą, o ne guli priešais. Po kelių metų pas kažką teko pamatyti vėžliukų nindzių (Teenage Mutant Ninja Turtles) animacinio serialo kelias serijas… ir viskas apsivertė aukštyn kojom. Nesuvokiau, kaip kažkas gali sugalvoti kažką tokio skirtingo nuo mus supančio pasaulio, ir tuo pačiu tarsi išlaikyti mūsų pasaulio logiką. Kažkokiu būdu gavęs kelis komiksus nusprendžiau meilę vėžliukams išreikšti piešdamas komiksus apie juos. Tada matyt gimė menininko išdidumas – kopijuoti man patikusių istorijų nesinorėjo, taigi ėmiau kurti savas, nors ir tiems patiems personažams. Taip pripiešiau apie 20 cm aukščio komiksų pundą, kuriame matosi gan greitas tobulėjimas piešime, spalvinime. Tiesa, nors personažai ir kartojosi, buvo vienas esminis skirtumas nuo originalo – pas mane daugiausia buvo vaizduojami serialo blogiečiai, kurie netgi ir laimėdamo, kas buvo neįmanoma amerikietiškosiose versijose. Aš jų nesuvokiau, kaip blogų. Labiau kaip „nesuprastus“. Ir iki šiol filmuose ar komiksuose daugiau palaikau taip vadinamus blogiečius, dėl ko man dažnai filmu pabaigomis džiaugtis netenka.

Taip pat labai didelę įtaką man padarė meniška šeimos aplinka. Nors tėtis labiau gal užsiėmė muzika, nuostabiai piešė automobilius, muzikos instrumentus, ir t.t.

Kaip manai, kuo skiriasi savamokslio kelias nuo žmogaus, kuris jau nuo mažumės eina į dailės mokyklą, akademiją ir yra ten formuojamas?

Žinantis, ko nori, žmogus, nepriklausomai nuo amžiaus iš visko – mokslo, gyvenimo, laisvalaikio – pasiims tai, kas jam svarbu ir naudinga. Deja, amžius ir sugebėjimas planuoti savo ateitį dažnai labai glaudžiai susijęs. Nors budamas 18 buvau įsitikinęs, ko noriu iš mokslo, dabar galvoju, kad realiai nežinojau absoliučiai nieko. Iš savo aukštojo mokslo dabar neturiu jokios naudos, išskyrus naujas pažintis ir daug linksmų vakarų bei sunkių rytų. Kiekvieno žmogaus atvejis matyt skirtingas, bet bent jau aš dabar diktuoju mokslui, ko man reikia, o ne mokslas man. Formavimasis vyksta studento noru, o ne atvirkščiai, kaip daugelis galvoja. Turėdamas savo valią ir viziją jis pasiimtų net ir iš paties trumparegiškiausio diktatoriaus akademijoje pačią naudingiausią patirtį. Aš pats manau, kad man dar labai daug mokslų trūksta, ir juos man gali duoti akademija, nes ten dirba labai įvairių meno sričių specialistai. Tačiau taip pat matau labai daug dalykų, kuriuos norėtųsi pakeisti ar pakoreguoti… Ačiū jiems už nenuosekliąsias studijas!

Tavo iliustracijų technika ganėtinai įdomi, pieši ranka? Ar naudoji kompiuterines programas ir kiek jos tau imponuoja?

Visos naujos technologijos yra naujos galimybės, jos tik praplečia priemonių ratą savo fantazijoms, emocijoms ar išgyvenimams perteikti. Mane asmeniškai žavi ir keturiolikto amžiaus pragaro paveikslas, ir vizualinių efektų prigrūstas kosminis veiksmo filmas.

Pats paišau daugiau ranka, nes turiu daugiau patirties. Bet po truputį tobulinuosi ir skaitmeninės tapybos srityse, bandau perprasti 3D personažų dizainą su ZBrush programa. Dar įdomiau visas šias technikas derinti.

Papasakok apie savo dabartinius darbus, ką veiki, su kokiais projektais tau dirbti įdomiausia?

Daugiausia malonumo patiriu dirbdamas su projektais, kurie suteikia 90 procentų laisvės. Kai pavyzdžiui, turiu visiškai laisvą temą, bet vos vos apribotą baigimo terminą. Arba beveik laisvą temą, ir nenusakomą terminą. Linksmiausia yra tai, kad daugumos tokių projektų vadovas, užsakovas, vykdytojas ir finansuotojas yra vienas žmogus – aš! Dalyvauju renginių Pasaka iš rūsio projektuose. O šiaip tenka prisiliesti prie įvairiausių veiklų – tai ir iliustracijos žurnalams, tapyba, mobilių aplikacijų ar žaidimų dizainas.

Žiūrėdama į tavo personažus matau ganėtinai išskirtinę stilistiką, kai kur atsiskleidžia netgi galima sakyti makabriški motyvai. Kaip gimsta tavo personažai, kaip juos sugalvoji?

Aš manau, jog mano minčių ir patirties meninę išraišką įtakoja mano domėjimasis istorija ir fantastika. Kūrybai įkvepia viduramžių tematika, senovės legendos ar mitai. Piešiant piešinį, dažnai pirminė idėja būna kur kas paprastesnė nei galutinis rezultatas. Tiesiog piešiant kyla begalinis noras sustiprinti ar sutirštinti paveikslo emociją ir vietoj dviejų ragų išpiešiu šešis. Tuo pačiu visada norisi pačiam atrasti ir kitiems parodyti kažką naujo ar nematyto. O šiaip mano personažai tik atrodo makabriški ar pikti. Kokie jie iš tikrųjų, žinau, matyt, tik aš ir jie ir tai mane verčia jaustis gan galingu!

Kaip manai kuo Rytų Europoje, ypač tokioje mažoje valstybėje kaip Lietuva gyvenančio kūrėjo kasdienybė ir aktualijos skiriasi nuo Vakarų Europos kūrėjų?

Išgyvenimų ar temų saviraiškai užtenka ir čia, ir ten. Verkti uždėjus ranką ant kaktos taip pat sėkmingai galima ir prie pintos, ir prie puslitrio. Aišku, dėl skirtingos istorijos, pasaulėžiūros temos kažkiek skiriasi. Didžiausius skirtumus matau rinkos dydyje ir finansinėje padėtyje. Puikių menininkų yra visur, tačiau pas mus nuostabus tapytojas turi tris pirkėjus, o Londone tris tūkstančius. Čia į pagalbą turėtų ateiti internetas, kuris realiai panaikino visas sienas, ir pavertė pasaulį vienu, gan apverstu kiemu.

Kaip manai ar turime savo išskirtinumą? Ar gal atvirkščiai daug kopijuojame?

Nelabai tikiu apibendrinimais, kurie suteikia grupei žmonių tam tikras vienijančias savybes. Čia yra asmenybių klausimas – vienas kopijuoja, kitas ne. Vienas kuria kažką originalaus, kitas kažką praktiškesnio. Ar tai gerai, ar blogai, tegul patys sprendžia. Be to jei jie kopijuodami randa pirkėją, ir pramaitina šeimą, tai ir kopijavimas įgauna neblogų savybių. Aš asmeniškai dedu pastangas sukurti savitą stilių. Nemanau, kad tai jau pasiekiau, bet tikiu, kad artėju. Turime tikrai daug išskirtinių asmenybių, tai jais ir didžiuokimės, o ne kažkokia įsivaizduojama, mūsų šaliai priskiriama neigiamų ar teigiamų savybių visuma.

Iš kur daugiausiai semiesi įkvėpimo kurti kažką naujo?

Kiekvieną dieną tai gali būti vis kitoks dalykas. Keistą įkvėpimą pajaučiu keičiantis metų laikams – iškrentant pirmam sniegui, tirpstant paskutiniam, ir taip toliau. Įkvepia artimi žmonės. Klausau daug muzikos, žiūriu daug filmų, animacijos – tai irgi daro savo. Nesenai labai įdomių patirčių gavau praleidęs nemažai laiko Hubble teleskopo puslapyje, kur sudėtos kai kurios įdomiausios mano gyvenime matytos nuotraukos, kurių joks fotografas nedarė. Domiuosi istorija, ypač Vilniaus, todėl pasivaikščiojimai senamiesčiu visada duoda pilkosioms ląstelems darbo. Stengiuos sekti patikusių man menininkų karjeras. Čia vėlgi labai padeda internetas. O kartais užtenka tiesiog, pavyzdžiui, supykti ant vėluojačio autobuso. Numatau tada gan įdomų personažą pokalbiui su vairuotoju.

Kaip įsivaizduoji save po penkerių metų, jei tai būtų tobulas scenarijus, kur būtum ir ką veiktum?

Norėčiau pilnai gyventi iš savo kūrybos. Norėčiau, kad visi trys (būsimi) mano vaikai galėtų gerai gyventi iš mano kūrybos. Labai norėčiau savo dirbtuvių, kurios būtų lengvai pertvarkomos į linksmybių kambarį. Taip pat tikiuosi išlaikyti ir savo jaunatvišką grožį.

Ačiū!

Gedimino portfolio

Daiktų įvaizdis formuoja ir mūsų pačių įvaizdį. Eilinį kartą.

Paskaitykite čia.

Koks paradoksas, jog tenka šturmuoti Maskvą tam, kad iš esmės išpildyčiau vieną iš savo teatrinių svajonių – pamatyti gi pagaliau tautiečio, Maskvos Majakovskio teatro vadovo, režisieriaus Mindaugo Karbauskio spektaklį. Aleksandro Ostrovskio “Talentai ir gerbėjai” Rusijos teatro kritikai vadina ode Artistams. Smalsu, vienok!

Foto Golden Mask

Rusiško keiso vinimi šiais metais turėtų tapti režisieriaus Konstantino Bogomolovo tragikomedija “Lyras. Komedija” Sankt Peterburgo teatras Prijut komedianta. Spektaklis kurio veiksmas vyksta 1944 – 1945 metais kažkur SSSR ir Vokietijos paribiuose, spektaklis, kuriame mėgaujamasi nenormatyvine leksika, Nyčės tekstais,  ir moterimis atliekančiomis vyriškus vaidmenis bei atvirkščiai, suskaldė Rusijos teatrinę bendruomenę į du visiškai priešingus polius – už ir prieš.

Foto Golden Mask

Tai tiek vilčių ir lūkesčių… O tarpuose tarp spektaklių pasižadu pamąstyti apie tai, kad “Kritikas turi teisę būti piktas”, turi teisę į “totalų nusivylimą”.  Jis gali būti “kandus ir piktas” ir net gi privalo tokiu būti, bet jis neturi teisės būti neadekvačiu savo objekto atžvilgiu.

Nes baigsis tuo, jog КРИТИКУЙ, НЕ КРИТИКУЙ, ВСЁ РАВНО ТЕАТРУ – …

Su meile, Jūsų….

Gerai, juokus atmetus, semiotika yra Lietuvos universitetuose studijuojamas, bet mūsų marketinge retai tenaudojamas reikalas. Agentūros, kurių įrankis tai turėtų būti, jo nepasitelkia (arba labai paviršutiniškai) grįsdamos savo pasiūlymus.

Man į akis pakliuvo keli resursai internete semiotikos tema, kurie gali tapti gera vieta pradėti gilintis: čia – čiainikams, čia – šiek tiek daugiau pažengusiems.

Fotografas: Tadas Černiauskas

Sveikas, Tadai, smagu galų gale tave pakalbinti plačiau. Taigi, pirmas klausimas būtų, kąveiki šiuo metu, kuo gyveni, domiesi?

Labas, man taip pat labai džiugu atsakinėti į jūsų klausimus. Paskutiniu metu pasitaikė labai įdomi proga — sukurti baro įvaizdį nuo pavadinimo iki interjero . Tad paskutinis mėnuo praleistas eskizuojant logotipus, paišant interjere ir prižiūrint visą projekto eigą. Daug naujos patirties . Džiugu išties. O šiaip dar vis mėtaus nuo užsakymo iki užsakymo, bet pamažu bręsta reikalas pastovesniam savo verslui. Taip pat domiuosi gatvės menu . O tiksliau tai didelio/ milžiniško formato piešiniais – paveikslais miesto erdvėse. Bandau išsiaiškinti kaip ir iš kur jie gauna lėšų, kaip ir kas tai organizuoja.

Paskutinį kartą daugiau bendravome, kai dar tik baiginėjai studijas, ieškojai savęs ir srities, kur geriausiai pritaikyti savo gabumus. Praėjo beveik du metai, ar gali pasakyti, kas pasikeitė? Ar pavyko atrasti tai, ko ieškojai, save realizuoti?

Sritis daugiau mane rado, nei aš ją. Labiausiai džiugina piešiniai ant sienų bei interjerų kūrimas. Yra ir daugiau norų, tik kolkas jiems kloju pamatus ir statau laiptus. Iškart į viršunę neužlipsi bet svarbu judėti. Kas pasikeite po akademijos baigimo? Na, kaip baiginėjau, buvau pilnas entuziazmo. Kūriau didžiulius piešinius ant sienų, galvojau, planavau, ko reikia žmonėms, ką menas duoda ir pan. Gyvenau giliomis ir prasmingomis idėjomis. Tačiau, po akademijos baigimo buvau įmestas į tikresnį gyvenimą. Kai tėvai jau nebeišlaiko, ir pačiam tenka stotis ant kojų. Taigi, reikėjo dirbti, ir tos visos jautrios idėjos apie meną žlugo kuriam laikui, iš meno nemokėjau pragyventi. Akademijoje mus mokė kurti menus, bet nemokė, kaip iš tų menų pragyventi realiame gyvenime. Tad nuo baigimo aš dar vis mokinuosi ir derinu darbą ir menus. Dabar esu daug ramesnis ir laimingesnis, nes, tik per asmeninę patirtį, — pradedu atrasti. Bei supratau, jog svajonės pildosi jei tik pakankamai ilgai jų nepamiršti ir vis skiri joms dėmesį, savo energiją.

Kaip tau atrodo, kuo skiriasi jauno kūrėjo darbas Rytų Europoje nuo Vakarų Europos?

Skiriasi kuo? Rytų Europos kūrėjo daugiausia bus liūdnesni kūriniai, pilkesni ir daugiau suvaržyti ir depresyvūs. Nors, kita vertus, jie gali būti ir daug ramesni, tikresni, gilesni, iš esmės prasmingesni, nei Vakarų daugybė ir paviršutiniškumas. Bendrai tokias tendencijas matau. Su begalybe išimčių ; )

Kaip manai, ar esame kažkuo išskirtiniai? Ar gal atvirkščiai, tiesiog daug kopijuojame?

Kiekvienas menininkas skiriasi, kiekvienas išskirtinis. Visi tam tikram lygmenyje kopijuojame, bet toli gražu ne visus galima pavadinti menininkais. Svarbu, kur tas kopijavimas nuveda.

Žinome, jog anksčiau tarsi laviravai ant smulkiosios grafikos, gatvės meno bei dekoravimo ribų, ar vis dar naudoji skirtingas technikas ir išraiškas, ar galima sakyti, kad pasirinkai kažkuriąvieną techniką/sritį, kuri tau artimiausia?

Vis dar laviruoju. Gyvenimui užsidirbu per sienų dekoravimą. Bet širdis linksta link gatvės meno ir didžiulių piešinių/ paveikslų mieste.

Girdėjome, jog šiuo metu tau taip pat netrūksta komercinių užsakymų — ar sunku suderinti asmeninius norus ir kūrybinius užmojus su darbu? Ar turi kokių įdomių projektų, ties kuriais paskutiniu metu dirbi?

Kaip ir pradžioje pasakojau, dirbu su baro interjeru, tad šis darbas įdomus ir turtingas. Turtingas tiek ir meno prasme, kurybos, tiek ir finansiskai nesiskundžiu. Bendrai, užsakymų visad yra, nors galėtų padėtis ir kiek stabilesnė tapti. Visgi svajoju apie vieną didžiulį kūrybinį socialinį gatvės meno projektą. Galbūt čia padėtų ir Jūsų paminėta svetainė kickstarter.com, kaip galimas paramos šaltinis. Noriu suorganizuoti didelio mąstelio piešinių ant sienos judėjimą po Lietuvos miestelius ir miestus. Realiai įgyvendinti didžiulius piešinius, net tik Vilniuje, Kaune ar Klaipėdoje. Bet taip pat pernešti menus ir į mažesnius miestelius. Pradėti gaivinti viešąjį meną, prieinamą visiems ir nemokamai. Ieškau bendraminčių ir galimybių tai atlikti.

Iš kur semiesi įkvėpimo, kas tau daro didžiausią įtaką?

Iš kitų žmonių kūrybos ir energijos. Bet didžiausias įkvėpimas yra realizuoti save. Nes kai save realizuoji, tampi be galo laimingas ir ramus.

Daugelį kamuojame klausimu apie technologijas, norėtume jį užduoti ir tau. Kaip pakomentuotum naujųjų technologijų, interneto ir visų kitų naujų tendencijų įtaką savo kūrybai bei gyvenimui? Ar tai tau svarbu, ar galbūt nesi didelis technologijų entuziastas?

Intenetas daro didžiulę įtaką man. Jeigu jo nebūtų, nebūčiau susidomėjęs vizualiuoju menu, juk per internetą pamatęs piešinius ant sienų ir nusprendžiau stoti į akademiją. Ir dabar dažnai jis man padeda. Nors… dažnai ir stipriai trukdo. Iš ties, tai puikus įrankis, bet su juo reikia būti atsargiam. Internetas ant kiek paskatino kūrybą pradžioje, ant tiek dabar ją vis naikina. Ta prasme, kad kurdamas kažką savo tampi labai priekabus, dažnai pradedi ir kopijuoti pats to nejusdamas, o vėliau supranti, jog čia kopija, jog tai ne tavo mintis. Žodziu, reikia laikyti aiškią ribą tarp savęs ir to masinio minčių ir informacijos šaltinio. Jeigu jam pasiduodu – savo minčių nebesugaudau. Išties nesu fanas technologijų. Nors matau vis didejančią technologijų įtaką žmonėms. Painokas dalykėlis.

Dar vienas klausimas apie tarpdiscipliniškumą, kuris, panašu, tampa šių dienų kūrybinių industrijų varikliu. Kiek tau svarbus tarpdiscipliniškumas ir kiek su juo susiduri?

Žinau, kad tai svarbu, taip daug kas sako. Bet savoje kūryboje to mažai naudoju. Bet gal vertėtų… Kartais nesinori mėtytis, na suprantat, kaip liaudis sako, “devyni darbai, o dešimtas badas”. Noris būti savo srities profesionalu.

Jeigu reikėtų apibūdinti utopišką svajonę, kur norėtum save matyti po penkerių metų? Ką veiktum ir kokiomis idėjomis gyventum?

Hmm.. puikus klausimas. Bet išties to negalėčiau atsakyti. Po to ims ir išsipildys dar : ). Išties manau, kad tokie planai į priekį, jeigu tikrai tiksliai žinai ir matai ko nori ‚tai didelis džiaugsmas ir tai tikrai pildosi. Pasąmonės lygmenyje užsikoduoja. Svarbu žinoti ko norėti . Tad ta proga aš dar pamąstysiu : )

Ačiū ; )

Nurašančiųjų argumentai yra visada panašūs: atvažiuoja žmonės iš užsienio, kurie nieko nesupranta ir balsuoja už gražias prezentacijas; Lietuva yra maža, todėl vietiniai teisėjai balsuoja už draugus ir pažįstamus, o ne už gerus darbus. Dar daugiau, jeigu komisija yra sudaryta vien tik iš tradicinių reklamos agentūrų atstovų, ar tokie žmonės tikrai gali vertinti media sprendimus arba projektus internete?

Taigi blogai ir daug užsieniečių, ir daug vietinių, ir net galbūt žinių kai kuriose sferose. Siūlau alternatyvų variantą – įtraukime daugiau vietinių teisėjų. Tačiau ne iš reklamos žmonių tarpo, o iš dirbančiųjų rinkodaroje arba dėstančių apie ją.

Manote, kad supratimas apie tai, kas yra gera reklama, yra tik žmonių, dirbančių reklamoje, privilegija? Jeigu taip, ar žmonės, kurie iš reklamos perėjo į užsakovo pusę, tą dievišką galią spręsti apie gerą reklamą netikėtai per naktį prarado? Arba kaip su ta galia pas BMI dėstytojus, kurie dirba arba dirbo su žinomais prekių ženklais? Ir dar reikia neužmiršti, kad tokių žmonių nuomonė apie gerą ir blogą reklamą yra vertinga dar ir tuo, kad jų darbas – ne tik kurti reklamą (darbas rinkodaroje irgi yra kūryba, beje), bet ir ją transliuoti bei vertinti rezultatą. Tokie žmonės mato visumą.

Taip, taip, “ADrenalinas” yra reklamos industrijos festivalis. Ir galbūt Kanuose jokie marketingo dėstytojai nesprendžia apie reklamas. Tačiau jeigu norime, kad kada nors “ADrenalinas” taptų tikrai gerai vertinamu reklamos festivaliu, kad čia siųstų darbus ne tik mūsų šalies agentūros, padarykime bent kažką, kad išbristume iš klaninės santvarkos. Būkime drąsūs, kaip mėgsta siūlyti žinomas reklamos agentūros vadovas.

Ką čia bepridurti?

Na, gal tik pakvescionuoti žaviosios Auksinių kryžių komisijos nuomonę, jog, pasirodo, nebuvo šį sezoną nei apdovanojimams verto šokio pokio, nei Lėlių teatro pastatymo! Faktas ir tai, kad lietuviško profesionalaus teatro ribos užsibaigia ties Gedimino prospekto ir Basanavičiaus gatvės sankryža, o visa išlikimo šiuolaikiniame teatre filosofija sutelpa genialioje Sigutės Stonytės frazėje “Išmok kvėpuoti.”

Kadangi to niekada nemokėjau ir nebeišmoksiu, iš 600 vienetų teatrinio elito sutalpinusios erdvės norėjosi bėgti ten, kur smirdi cigaretėmis, kava ir išmetamosiomis dujomis. Tai noras ištikęs po pirmo renginio pusvalandžio, nes pradžios gaivus oro gūsis įsiveržęs į akademinę sceną baltais ir sijonuotais No Theatre vaiduoklių pavidalais buvo vienas iš gražiausių ir prasmingiausių šio sezono teatrinių potyrių. Be viso kito, didžiojo aktoriaus ir žmogaus Ainio Storpirščio padėkos žodis atsiimant kryžių turėtų būti aukso raidėmis iškaltas ant visų teatrų frontonų:

“Pirmiausia noriu padėkoti Dievui. Ačiū Dievui, nes jis yra. Jis yra visada ir jis visada yra čia. Antra, ačiū gimtajai kalbai už tokį gilų ir subtilų pasaulio supratimą. Trečia, ačiū gimtajai žemei, kuri mane užaugino. Pažadėtajai žemei, kurioje mes visi gyvename po Dievo apvaizda, nebijodami jokių stichinių nelaimių, turėdami gėlą vandenį, miškingus kraštus, ir vis tiek leidžiame sau nepelnytai ją dergti žodžiais ir kartais darbais. Ketvirta, ačiū visiems, kurie ką tik laimėjote šitą apdovanojimą. Visiems, be kurių pagalbos Ainis Storpirštis čionai nestovėtų. Ačiū artimiesiems, ačiū mokytojams, ačiū dvasininkams bei gydytojams, ačiū besimeldžiantiems, gero linkintiems, petys petin einantiems, nugarą saugantiems broliams ir seserims, ypač ačiū tiems, kurie palaikėte mane, kai aš pats jau nebegalėjau stovėti. O tai, mano mielieji, įkvepia, nes tiktai žmogus gali įkvėpti kitą žmogų. Sakydamas „žmogus“, turiu galvoje žmogiškumą. Ne šunėkas, ne pacukas, ne žmogėnas, ne žmogiūkštis ir ne asilas, o žmogus. Mūsų nelengvoje tautos istorijoje yra begalės žmogiškumo apraiškų. Žmogiškumas yra vienas svarbiausių mūsų tautos bruožų, kurį mes dažnai leidžiame sau pamiršti. Šis bruožas yra vienintelė priežastis, kodėl šita žemė dar neišvarė iš čia mūsų visų, todėl visi skleiskime žmogiškumą, puoselėkime ir dalykimės juo. Taip mes niekada nepralošime, niekada. Ir čia negalioja: niekada nesakyk niekada. Tiesiog niekada“.

Parengė Edvinas Grinkevičius ir Vaiva Koveraitė

Kaip jau minėjome anksčiau Meno Duobė pradedama Kūrybiškumo Kiosko projektą siekė ne tik pristatyti jaunus kūrėjus platesnei auditorijai tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų, bet ir suteikti galimybę jiems susipažinti tarpusavyje, kartu kurti, eksperimentuoti, derinti skirtingus įgūdžius bei medijas ir žinoma praplėsti savo akiratį. Vienas mūsų tikslų, kurį pradėjome įgyvendinti baigę pirmąjį projekto etapą yra pagalba kūrėjams užmegzti kontaktus bei dalyvauti tarptautinėse dirbtuvėse, parodose ir seminaruose. Pirmasis toks seminaras įvyko Olandijoje. Į šį seminarą mūsų komanda tikslingai atrinko skirtingo amžiaus bei patirties kūrėjus, gyvenančius skirtinguose Lietuvos miestuose bei dar nepažįstamus tarpusavyje. Dirbtuvių tikslas buvo kurti ir ieškoti įvairių kūrybiškų sprendimų performanso ir naujųjų medijų srityse, daug dėmesio skiriant asmeninėms paieškoms, mokymosi žaidžiant ir darant procesui bei aktyviam bendravimui su kitais dalyviais. Kaip gi visa ši kelionė ir patirtis sekėsi atrinktiems kūrėjams, siūlome paskaityti jų atsiliepime.

„Wonderous stories – from Xenophobia to Amazement“ – tokia pagrindinė tarptautinio, 8 skirtingų Europos šalių menininkus bendradarbiauti sukvietusio projekto žinutė. „Meno Duobė“, projekto partnerė Lietuvoje, atrinko penkis dalyvius, kurie vasario 10–24 dienomis kūrė Omeno mieste (Olandija) ir kartu su kitais projekto dalyviais galutinį savo kūrybinės praktikos rezultatą — tarpdisciplininio meno performansą — pristatė „Plein“ teatre Amsterdame. Pasitelkiant skirtingas meno formas projektu buvo siekiama kvestionuoti ksenofobiją kaip baimę to, kas reta, neįprasta, keista. Į projektą buvo atrinkti dalyviai iš 9 skirtingų Europos valstybių.

Projekto meninis direktorius Andrew Hannes

Norėjau, kad projekto dalyviai išeitų už savo komforto zonos ribų, išgyventų naujas patirtis, dalintųsi istorijomis ir atrastų naujas komunikacijos formas, netikėtus būdus kūrybiškumui skleistis. Mano tikslas buvo sukurti erdvę, kurioje galėtų komunikuoti skirtingų meno sričių, kultūrų, tautybių žmonės, erdvę, kur šie žmonės galėtų žengti žingsnį į priekį, atrasti save tokius, kokių nepažinojo ar nesitikėjo sutikti. Manau, ši provokacija pasiteisino!” –  Andrew Hannes.

Dalyvių koliažas.

Greta Liekytė, 19 m., sritys: grafika, iliustracija, fotografija, rankų darbo knygos.

Ekspromtinės kelionės laukais ieškant bažnyčios keisčiausiame kampelyje, netikėti vakarėliai, kuriuose žmonės imituoja gorilų bei gyvačių kovas, vėlyvi “tripai” po miestą (tiksliau — kaimą) ieškant gyventojų ir klausiant apie jų didžiausias nelaimes gyvenime bei „kasnaktės“ užduotys su vis nauja grupe, kuri išrenkama pagal mėgstamus televizijos serialus, pirmą vardo raidę arba ūgį — visa tai su laiku tapo kasdienybe. Reziumė — visas projektas buvo didžiulis iššūkis tiek mano asmenybei, tiek mano lietuviškai tipiškam požiūriui į kūrybą, — Greta Liekytė

Fotografas Staring at Sun Latvis

Eglė Shaltmira, 23 m., sritys: iliustracija, body-art, komiksai, animacija.

Atvykus į Olandiją, Omeną, nuo pirmų akimirkų mus pasitiko gana griežtai sudaryta darbotvarkė, nuolatiniai privalomi visų narių susirinkimai, paskaitos, nuolatinės užduotys besikeičiančiose grupėse. Laisvai pasirenkamomis išraiškos priemonėmis kasdien kūrėme socialines problemas apsvarstančius ir atvaizduojančius kūrinius. Toliau sekė kūrybinių dirbtuvių dienos, kurių metu kiekvienas norintis projekto dalyvis galėjo pristatyti jam aktualius užsiėmimus. Esu patenkinta, nes suorganizavau COMIXPHOBIA – komiksų dirbtuves, į kurias pasikviečiau savo kolegą, olandą menininką Marcel Ruijters, — Eglė Shaltmira

Edvinas Grinkevičius, 23 m., sritys: audiovizualiniai menai, poezija/tekstai.

Dviejų savaičių kūrybinė utopija, socialinis eksperimentas, kelionė į savo atspindį veidrodyje. Tvin Pyksas su batutu galiniame kieme, — Edvinas Grinkevičius

Donara Manukian, 24m., sritys: tapyba, fotografija, tarpdisciplininiai menai.

Pats pirmas įspūdis yra atvirkštinė proporcija to, ką išsivežiau iš projekto. O pirmą dieną svaičiojau apie tai, kad pakliuvom į religinę sektą, — Donara Manukian.

Vaiva Kovieraitė, 26 m., sritis: grafika

Nuo kažko, ko niekaip negalėtum pavadinti menu, kad ir kaip stipriai stengtumeisi su tokiu apibrėžimu susieti, iki šiuolaikinių, vien koncepcija ar išskirtinai vizualumu besiremiančių, drąsių meno užmojų – tokia kūrybinė amplitudė vyravo projekto metu. Po pirmųjų keleto dienų ir pastovių frazės „Don‘t forget to drink enough water“ kartojimų, supratau, kad gerti vandenį kiekvienam individui yra gyvybiškai, o gal net ir kūrybiškai būtina, — Vaiva Kovieraitė

Projekto metu vyko daug skirtingų kūrybinių dirbtuvių: nuo dokumentinio teatro, balso lavinimo, šiuolaikinio šokio iki fotografijos, video meno, komiksų piešimo ir kt. Kiekvienas dalyvis galėjo surasti bent po kelis jį dominusius užsiėmimus. Taip pat kiekvienas dalyvis galėjo organizuoti kūrybines dirbtuves ir pasidalinti savo kompetencijomis su kitais. Plačiau pristatysime keleto kūrybinių dirbtuvių rezultatus.

Donara Manukian pristatė pinhole fotografijos kūrybines dirbtuves

Pasirinkau pinhole tematiką, kuri nėra labai populiari, tačiau leidžia prisiminti senus camera — obscuros laikus, bei pažvelgti į fotografiją dar kitu kampu. Galimybė pačiam susikonstruoti fotoaparatą iš popieriaus ir dar gauti rezultatus buvo naujiena bei tam tikras iššūkis daugeliui dalyvių. Juolab dar viena puiki galimybė atsipalaiduoti, pažaisti bei išmokti kažko naujo, — Donara Manukian.

Eglė Shaltmira suorganizavo komiksų piešimo dirbtuves COMIXPHOBIA

Eglė Shaltmira: Dirbtuvių idėja kilo iš noro sujungti projekto tematiką su komikso žanru, pati tai įvardinau kaip dirbtuves padedančias nugalėti komiksų piešimo baimę. Žinoma, neatmetant ironiško požiūrio į kūrybą. Tiek aš, tiek Marcel turi skirtingas komiksų kūrimo strategijas. Pavyzdžiui, jis niekada nenaudoja savo asmeninės patirties ar įvykių kuriant komiksų scenarijų, o aš dažnai kažkokius kasdienybės įvykius interpretuoju ar detales panaudoju kuriant visą istoriją. Komiksų dirbtuvių metu dalyviai buvo pakviesti atsipalaiduoti ir tiesiog išlieti popieriuje savo mintis, suvesti visa į vizualinį pavidalą ir iš tikrųjų pavyko išgauti įdomių rezultatų. Netgi iš nežinojimo, nuo ko pradėti, gimsta netikėtos variacijos, tokios kaip:

–I don’t know what to draw, this is an apple.

–Is this some kind of joke?“

Finalinis projekto performansas taip pati buvo kuriamas projekto dalyviams susiskirsčius į komandas. Kiekviena komanda pristatė 10–15 minučių tarpdisciplininį vyksmą ksenofobijos tema. Režisieriaus Andrew Hannes ir choreografės Jasmine Ellis pagalba pristatyti epizodai buvo sujungti į vieną bendrą darinį. Finalinis performansas pristatytas Omeno mieste bei „Plein“ teatre Amsterdame. Plačiau pristatysime keletą performanso epizodų.

Paint // Wash

Eglė Shaltmira: Olandijoje įvyko pirmieji mano gyvi pasirodymai, kurių metu piešiau ant savo odos. Performansai vyko taip pat jungiant judesį, muziką, vizualizacijas. Įdomiausia gyvame performanse man yra galėjimas apjungti skirtingas medijas, real-time veiksmas, pats piešimas – tai grafika ant odos, ženkliškumas, simbolių apjungimas, tam tikros žinios nešimas. Šio performanso tema buvo žymės-etiketės, kurios klijuojamos skirtingiems žmonėms, ir koks yra asmeninins žmogaus santykis su tuo, su jausmu, kai tau priskiriama tam tikra kategorija. Panika ar susitaikymas.

The Deamon

Ludmyla Derkach: Šokis man yra jausmas, todėl šiame šokyje įkūnijau baimę, stengiausi parodyti kuo skirtingesnį jos veidą, tačiau nesiekiau išgąsdinti ar sukelti baimės tiesiogiai. Tai du skirtingi dalykai. Kai šoku atsiduriu kitoje dimensijoje, prarandu laiko suvokimą ir racionalų protą, leidžiu kūnui kalbėti.

Edvinas Grinkevičius: Vizualizuoti šokiui pasirinkau kiek kontraversišką bažnyčios skliauto įvaizdį, kuris priklausomai nuo žiūrinčiojo gali bauginti, raminti arba trikdyti. Kartu tai gali būti replika katalikybei kaip ksenofobiją puoselėjančiai religijos krypčiai. Naudodamas siluetus išnyrančius tarsi 25-ame kadre, siekiau trikdyti žiūrovą, skatinti įsiklausyti giliau, perskaityti šokio, vaido ir muzikos (kompozitorius Patris Židelevičius) transliuojamas vibracijas.

Art>Body>Projection

Vaiva Kovieraitė: Nesiekiu pavaizduoti ar įamžinti konkrečių žmonių, asmenybių, asmeninių ar viešai pripažįstamų herojų, individų, tiesiog bandau vizualizuoti to momento savąjį vidinį “aš”. Gražus, šlykštus, apsiseilėjęs, pasenęs ar susiraukšlėjęs kaip supuvęs granatas ar suvytęs burokas atrodytų akimirkos vidinis asmuo, leidžiu jam gimti popieriaus lape. Kūrybos procesas — tai savistabos, introspekcijos, sąmonės būsenų ir procesų stebėjimas. Kiekvienu portretu atrandi kažką tokio, ko anksčiau nežinojai esant tavyje. Kaskart gimstant naujajam vidiniam “aš” išmoksti tai, ko prieš tai nemokėjai. Ir turbūt su kiekvienu mano jau anksčiau aprašytu kūrybiniu procesu atsiveri vis naujai ir kitokiai būsimai sekai, tau nežinomai, neapčiuopiamai akimi ir nenuspėjamai iki tol, kol ji nepasirodo vizualiu pavidalu.

The ropes

Vaiva Kovieraitė: Tai individo (kitataučio, kitos rasės, spalvos, kitokių pažiūrų ir/ar religijos, ir/ar seksualinių pažiūrų) bandymas integruotis į bendrą masę – visuomenę, kuri suvaržyta stereotipų, įvairiausių galima/negalima, normalu/nenormalu ir „supančiota virvėmis“. Individas kvestionuoja save ir užduoda lyg ir šekspyriškąjį klausimą – būti visuomenės dalimi ar išlikti savimi. Projekcijoje naudota animacija, kurioje į mano sukurtą grafiką integruotos nuotraukos, plaukia muzikos ir šokio tempu.

Kūrybinių dirbtuvių pradžioje lietuvių komanda buvo labai vieninga (tokia ji išliko ir iki šiol), nors ganėtinai skeptiška workshop‘o eigai. Daugelis iš mūsų atvyko su intencijomis pademonstruoti savo meninius gebėjimus ir nesugebėjimus bei pašniukštinėti susirinkusiųjų kūrybiniuose labirintuose, todėl užsiiminėti meno terapijomis ar filosofuoti „kaip nulupti bananą“ lygmenyje nelabai norėjo. Tačiau kuo toliau, tuo mažiau dalykų atrodė bereikšmiai ir vis daugiau kūrybinės laisvės, entuziazmo ir proveržio radosi. Kuo giliau kasėm, tuo gražiau atrodė.

Vieni dalyviai į viską stengėsi pažvelgti su ironija ir humoro prieskoniu, kiti – visą kūrybinį procesą priėmė kaip didžiausios šlovės galimybę. Būta ir tokių, kurių požiūris po tam tikro sukurtų assignment‘ų kiekio ir Olde Vechte teritorijoje praleistų valandų skaičiaus, radikaliai keitėsi. Neveltui kūrybinių dirbtuvių pavadinime slepiasi ganėtinai skirtingi žodžiai. Neabejoju, jog per tas 15 dienų didelė dalis dalyvių nuėjo piligrimiškai kūrybišką kelią – nuo ksenofobijos iki nuostabos.

Artimiausiu metu atrinkti Meno Duobės kūrėjai bei savanoriai vyks į dirbtuves Italijoje, Prancūzijoje bei Rumunijoje.