„Vikšras“

Tikėjimas yra dalykas, kurio tikimės: kad nematomi dalykai taps akivaizdūs.

„Šeimos ratas“

Dideli dalykai paprastai daromi siaubingai.

Religijai ir menui reikia kančios ir aukų.

Visus mus parblokš mirtis, bet savo gyvenimą galime padaryti taurų arba niekšišką, – tai priklausys nuo mūsų ryžto.

„Demianas“

Ak, šiandien aš žinau: nieko pasaulyje žmogus taip nesibodi, kaip eiti keliu, vedančiu į tave patį! 

Nekęsdami kokio nors žmogaus, jame nekenčiame to, kas tūno mumyse pačiuose.

„Narcizas ir Auksaburnis“

Gyvenimo motiną buvo galima vadinti meile arba aistra, taip pat ją buvo galima vadinti kapu ir puvimu. Motina buvo Ieva, ji buvo ir laimės, ir mirties šaltinis, ji gimdė nuolatos, žudė nuolatos, joje susiliejo meilė ir žiaurumas < …>.

Tačiau Dievas – tai ne vien Įsakymai, jie yra tik maža jo dalis. Tu gali laikytis Įsakymų ir būti toli nuo Dievo.

Bet juk ir du žmonės negali viens kito kaip reikiant suprasti, tam reikia ypatingos laimės, draugystės ir pasirengimo.

Ne, laimė, kad meilei nereikia žodžių: kitaip ji būtų pilna nesusipratimų ir kvailysčių.

Žemiau – klipas turintis aukščiausią “Likeability” indeksą.

O dabar norėčiau atiduoti duoklę Leonidui Andrejevui, Rusų dramos teatrui, režisieriui Jonui Vaitkui ir “Tam, kuris gauna antausius”. Jeigu trumpai – Leonidas Andrejevas yra neišverčiamas į lietuvių kalbą ir jokie pseudo titrai skirti netyčia į Rusdramį užklydusiam litovcui, čia nepagelbės. Jo kūryba visada prislėgia monolitu, taip ir regiu didžiulę simbolizmo uolą, sistemiškai ir nuosekliai traiškančią menką žmogeliūkštį. Be emocijų ir skubėjimo, didingai ir šaltai. Ką čia slėpti, turių ir senų, nesuvestų sąskaitų su tuo gospodinu Leonidu Andrejevu. Prisimindama liūdnajį jaunimkės “Žmogaus gyvenimą”, linkėčiau jam kuo rečiau viešėti lietuviškoje scenoje. Nesuderinami jie – lietuviškas teatras ir Leonidas, visiškai skirtingos kraujo grupės, atmetimo reakcija garantuota pradiniame, repeticijų etape.

Rusų dramos teatras – vienas mylimiausių, jaukiausių ir brangiausių mano širdžiai teatrų Lietuvoje. Net negalėčiau įvardinti kodėl – gal dėl kelių mistiškų vakarų praleistų Rusdramio bufete, gal dėl žmonių kuriančių ir palaikančių šio teatro gyvastį, ar pusantro tobulo spektaklio, pamatyto šio teatro scenoje? Tie juokingi, pagaliau nusitrynę raudono pliušo kilimai su įspaustomis aukso lelijomis, veidrodis į kurį atsimuši lipdamas link tyrojo teatro bufeto rojaus, balkonas – apžvalgos aikštelė atsiverianti į Basanavičiaus gatvės brodą… Ech…

Dabar kas liečia režisierių Joną Vaitkų ir “Tą, kuriam skaldo antausius. Pasak režisieriaus: „Pjesės pagrindinis leitmotyvas susijęs su žmogaus žvėrišku ėdrumu ir nepasotinamu alkiu turėti ir naudotis viskuo, kas šalia ar toliau esančiuose žmonėse, ar gamtoje yra gražaus, nekalto, tyro, silpno, trapaus. Juk smulkūs žmogeliai, prislėgti baisių, sunkių aistrų nesugeba jų nugalėti. Gal net nepajėgia susimąstyti apie tuos dalykus. Tas plėšrumas paplitęs įvairiuose lygiuose – ir tarp turtingų žmonių, ir neturtingų… ir paprastų cirkininkų tarpe. Kaip galima – ar įmanoma išvis – kovoti prieš tą žvėrišką instinktą, turėjimo instinktą, nepaisant nieko?.. Pagrindinis veikėjas Tas iš socialaus literatų luomo, kuriame ėdrumo naikinimo ir turėjimo instinktai ypač išvystyti, bėga į cirką, manydamas, kad ten galės pabėgti nuo to nepasotinamo ėdriųjų puolimo, tačiau ir cirke atranda tą patį ėdrų, nepasotinamą bendravimą”. Aš manau, kad tai gryno vandens melas! Susipainiojo režisierius juodą versdamas baltu ir atvirkščiai. Jei plėšrumas jam asocijuojasi su blogiu, kažin kodėl spektaklyje visi blogieji, plėšrieji herojai išrodo pačiais mieliausiais, padoriausiais ir dvasingiausiai kenčiančiais herojais, o geriečiai paversti medinukais, bedvasėmis lėlėmis, klaunų iškamšomis? O kaip su paties režisieriaus garsiuoju nepasotinamu alkiu teatrui, kūrybai, pedagogikai, gyvenimui? Kas gena tokius nenuilstančius talentus į priekį – ar tik ne tas pats žvėriškas instinktas apžioti kuo daugiau, kuo didesniu kąsniu, daug, pilna burna?

„Pasaulis pagal Garpą“

„Rašytojas neskaito malonumo dėlei“, vėliau parašys Garpas, turėdamas galvoje save.

„HUB‘ą suprantame jaunatviškai, tad norėjome, kad pamatę klipą čia ateitų kuo daugiau jaunų žmonių. Todėl galvojome, kokia forma viską patiekti, nes pati žinau, kaip nuobodu klausyti įprasto interviu“,- pasirinktą kūrybos sprendimą apibūdina U.Poderytė.

Jai antrina ir kolega R. Zigmantas, kuris paaiškina, kad norint įdomiai nufilmuoti klipą reikalinga gera vaizdo kamera, kurios kūrybininkai kolkas neturi. Būtent dėl šios priežasties VGTU pirmakursiai pasirinko netradicinę išeitį – fotoaparatą. Vaikinas pastebi, kad nors sukurtas interviu klipas ilgai netrunka, tačiau jo sukūrimui paaukota nemažai laiko.

„Darbą sudarė dvi dalys. Pirmoji, fotografavimo užtruko dvi dienas, o montavimas bendrai suėjus laiką užimtų maždaug parą“,- techninę reikalo pusę atskleidžia R. Zigmantas.

Klipo kūrėjų nuomone, tai per kiek laiko galima sukurti interviu priklauso, ne tik nuo asmeninių gebėjimų, tačiau ir nuo žmonių su kuriais tenka dirbti.
„Buvo tokių, kurie siųlė savo idėjas, klausė „man padaryti taip?“, „atsistoti čia?“. Su tokiais žmonėmis dirbti yra lengviau“,- paaiškina R. Zigmantas.

Vaizdo klipo fotografavimo pradžioje studentai nuogastavo, dėl to, kad nesutrukdytų „HUB Vilnius“ erdvėje dirbančių žmonių. Šie būtų suirzę, ir nenorėtų pakankamai laiko skirti vaizdo projektui. Tačiau, baimė pasirodė esanti nepagrįsta. Studentai pažymi, jog huberiai buvo draugiški ir mielai vykdė jų norus ir komandas.

Straipsnio apačioje patiektas vaizdo klipas yra tik pirmasis bendras Ugnės ir Roko darbas. Entuziastingi jaunuoliai tikri, jog šis darbas tik jų karjeros pradžia, nes abu ir ateityje ketina dirbti su video medžiaga.

Su vaizdo klipo autoriais susisiekti galima el. paštu:

Ugnė Poderytė  – ugne.pod@gmail.com

Rokas Zigmantas -  rokas.zigmantas@hotmail.lt

„Pranašas“

Nesakykit: „Aš radau tiesą“, verčiau tarkit: „Radau vieną iš tiesų“. 

Ir kaip Dievas pažįsta kiekvieną jūsų paskirai, taip kiekvienas jūsų paskirai turite pažinti Dievą ir suprasti žemę. 

Jūsų mirties baimė tėra virpulys piemens, stovinčio priešais karalių, kuris netrukus padarys jam garbę, – uždės ranką ant peties. 

Jūsų džiaugsmas – tai jūsų liūdesys be kaukės. 

Ir tas pats šulinys, iš kurio sklinda jūsų juokas, dažnai būna pilnas jūsų ašarų. 

Kuo giliau į jūsų esybę įsismelkia liūdesys, tuo daugiau džiaugsmo savyje galite sutalpinti. 

Kai džiaugiatės, pažvelkit gilyn sau į širdį ir suvoksit, jog dabar jus džiugina tai, kas anksčiau jus liūdino.

Kai liūdite, vėl pažvelkit sau į širdį ir pamatysit, kad iš tikrųjų verkiate dėl to, kas anksčiau jus linksmino.  

Iš tikro jūs nelyginant svarstyklės svyruojat tarp savo liūdesio ir savo džiaugsmo.

„Jėzus, žmogaus sūnus“

Kai meilė tampa didžiulė, meilė tampa bežodė.  

„ŠARLATANŲ“ manifestas (video):
http://www.youtube.com/watch?v=YurDuHfAefo

daugiau informacijos apie M.K.Čiurlionį ir kitus -   www.sarlatanai.lt

Su pagarba,
„ŠARLATANAI“
šarlatãnas [pranc. charlatan < it. ciarlatano], nemokša, apsimetantis dideliu žinovu, specialistu; sukčius, apgavikas;
šundaktaris.

„Crazy“

Gyvybė reiškia lygiai tiek, kiek gali niekad apie tai negalvoti?

Anksčiau mūsų kambarius puošė supermenai. Dabar mūsų kambarius puošia superpapai. Kaip buvom mažvaikiai, taip ir likom.

- Mes visi tik žiūrovai < …>.Visų mūsų laukia tik vietelė masiniuose kapuose. Ir niekam daugiau mes neberūpėsime.

Ar ponas Dievas suvis nori, kad mes ką nors suprastume? Man rodos, kad ponui Dievui pirmiausia rūpi, kad mes gyventume.

„Kovos klubas“

Ničnieko apie tai neišmanai, o paskui miršti, ir baigta.

…visuomet nužudai tą kurį myli, – savaime suprantama, tiesa, jei skaitytum ir iš kito galo.

Kai pistoletas sugrūstas tau į burną, o pistoleto vamzdis tarp dantų, gali ištarti tik balsius.

Verkti lengva, kai suvoki, kad kiekvienas, kurį myli, tave atstums arba mirs. Laikui išrikiavus visus ilga eile, kiekvieno galimybė išgyventi lygi nuliui.

Nemiga atriboja: tu negali nieko paliesti, ir tavęs paliesti niekas negali.

Trys savaitės be miego – ir visi tavo pojūčiai palieka kūną.

Vienos minutės visiškai pakanka, < …> dėl jos reikia sunkiai dirbti, vis dėlto viena minutė tobulybės verta tavo pastangų. Akimirka – tai daugiausia, ko gali tikėtis iš tobulybės.

Aš toli gražu nebuvau vienintelis lizdo sukimo instinkto vergas. Mano pažįstami, anksčiau lindėdavę tualete su pornografiniais žurnalais, dabar sėdiniuoja tualete su IKEA baldų katalogais.

O tada tampi įkalintas savo jaukiame lizdelyje, ir daiktams, kurie tau priklausė, dabar pats priklausai.

Daugybė jaunų žmonių bando padaryti įspūdį pasauliui prisipirkdami per daug daiktų < …>

Kartais padarai ką nors, ir tave išdulkina. O kartais tave išdulkina dėl dalykų, kurių nesi padaręs.

Aš esu Įsiutęs Džo tulžies latakas.

Jei prisikiši sau plunksnų į šikną, < …> dar nereiškia, kad virsi višta.

Tik po katastrofos galime atgimti iš naujo.

Tik tada, kai prarandi viską, < …> tampi laisvas daryti bet ką.

Nemiga padeda atsiriboti nuo visko – kopijų kopijos kopija.

Yra aibė dalykų, kurių nė nenorim žinot apie žmones, kuriuos mylim.

Mes, kiekvienas mūsų, galim kontroliuoti pasaulį.

Vos po savaitės kovos klube be jokio vargo gali vairuoti neviršydamas greičio. Gal tu dvi dienas tuštinaisi juodais šūdais dėl vidaus sužalojimų, bet dabar tau viskas vis vien. Kitos mašinos tave lenkia. Mašinos tave taranuoja. Kiti vairuotojai tau rodo iškeltą pirštą. Visiški nepažįstami tavęs nekenčia. Absoliučiai nieko asmeniška. Po kovos klubo jautiesi toks atsipalaidavęs, kad negali prisiverst, kad tau rūpėtų. Nė neįsijungi radijo. Gal tau kas kartą įkvepiant oro duria šonkaulius toj vietoj, kur vos vos įskelta. Mašinos už tavęs mirksi šviesomis. Leidžiasi saulė, visa oranžinė ir auksinė.

– Jei esi vyras, krikščionis ir gyveni Amerikoje, tėvas tau yra Dievo modelis. O jeigu tu niekada nesi pažinojęs savo tėvo, jei tavo tėvas kur nors nusiplovęs, miręs arba jo niekada nebūna namie, kaip tu tiki Dievą?
Tai Tailerio Durdeno dogma. Pakeverzota ant popieriaus skiaučių man bemiegant ir duota man išspausdinti ir nukopijuoti darbe. Aš esu skaitęs viską. Net mano bosas tikriausiai yra viską skaitęs.
– Galiausiai, – sako mechanikas, – visą savo gyvenimą ieškai tėvo ir Dievo.
– Bet turi apmąstyt, – sako jis, – tikimybę, kad Dievui tu nepatinki. Galbūt Dievas mūsų nekenčia. Tai ne pats blogiausias dalykas, kuris gali atsitikt.
Tailerio akimis, geriau, jei Dievas atkreipia į tave dėmesį todėl, kad esi blogas, nei visai nepaiso. Gal todėl Dievo neapykanta geriau už Jo abejingumą.
Jeigu galėtum būti pikčiausias Dievo priešas arba niekas – ką rinktumeis?
Mes esam Dievo viduriniai vaikai, anot Tailerio Durdeno, be ypatingos vietos istorijoj ir ypatingo dėmesio.
Nesulaukę Dievo dėmesio, neturim jokios vilties būti prakeikti arba išgelbėti.
Kas blogiau – pragaras ar niekas?

Nuostabus mirties stebuklas, kai vieną sekundę tu dar vaikštai ir kalbi, o kitą sekundę jau esi objektas.

Yra stiprių jaunų vyrų ir moterų klasė, ir jie nori paaukoti kam nors savo gyvenimą. Reklama verčia šiuos žmones vaikytis mašinų ir drabužių, kurių jiems nereikia. Ištisos kartos užsiima darbais, kurių nekenčia, tik todėl, kad galėtų nusipirkti tai, ko jiems iš tikrųjų nereikia.

Jeigu gali prabust kitoj vietoj. Jeigu gali prabust kitu laiku. Kodėl negali prabust kitas žmogus?

Mes esam viduriniai istorijos vaikai, kuriuos televizija užaugino tikėti, kad kada nors tapsim milijonieriais, kino žvaigždėm, roko žvaigždėm, nors iš tikrųjų mes jais netapsim. 

Mes esam, ir tiek, ir tai, kas atsitinka, atsitinka, ir tiek. 

„Šimtas metų vienatvės“

Neilgai trukus atrodė toks paliegęs, kaip ir visi vegetarai.

„Apie meilę ir kitus demonus“

< …> nustojant tikėjimo, lieka nedylantis randas toje vietoje, kur būta tikėjimo ir jis amžinai primena tai, ko netekta.

„Vidurnakčio vaikai“

Laikrodžiai gadina ne tik vaisius, bet ir atmintį. 

Norėdamas suprasti tik vieną gyvenimą, turi praryti visą pasaulį. 

Vaikai gauna maisto, pastogę, kišenpinigių, ilgas atostogas ir meilės, atrodytų veltui, nemokamai, ir didžiuma kvailiukų mano, jog tai savotiškas atlygis, kad gimei. < …> Tėvus skatina vienas motyvas – pelnas, nei daugiau, nei mažiau. 

Koks puikus dalykas šventasis karas, kuriame viena didžiausia auka žmonės gali išpirkti visas nuodėmes.  

Dauguma svarbiausių gyvenimo dalykų įvyksta, kai mūsų nėra…

„Gėda“

Nesantaika šeimoje, panaši į musonų lietų, besikaupiantį ant plokščio stogo. Nieko neįtari, o vandens vis daugėja ir daugėja, kol vieną gražią dieną stogas braškėdamas užgriūva tau ant galvos. 

Moters kūnas < …> pritaikytas tik kūdikiams, žnaibymui ir gėdai. 

Mes esame energija; mes esame ugnis; mes esame šviesa. 

Kas yra šventasis? Žmogus, kuris kenčia vietoj mūsų. 

Jei tave paliečia didis žmogus, per greitai pasensti, nes gyveni pašėlusiai ir susidėvi. 

„Paskutinis Mauro atodūsis“

Neapkęsk nuodėmės, bet mylėk nusidėjėlį. 

Kur jų vaistai, jų kunigus nukenksminantis priešnuodis? Supilstykit jį, maldauju, ir išsiuntinėkit po pasaulį! 

Bastardas: man patinka šio žodžio skambesys. Baas – kvapas, smirdaliukas. Turd (angliškai) – šūdas. Ergo, bastardas – susmirdęs šūdžius < …>.

< …> mat Indijos žiurkės, kaip žinia, atneša ne tik marą, bet ir dievus. 

Kai paaiškėja, kad širdies paklydimas buvo paikas kaprizas, mes laikome save kvailiais ir klausiame savo brangių artimųjų, kodėl jie neapsaugojo mūsų nuo savęs pačių. Bet tai yra priešas, nuo kurio mūsų niekas negali apginti. 

Baimei duok viską arba nieko. 

Realybė visada pasislėpusi – argi ne? – stebuklingai liepsnojančiam krūme! 

Viskas yra giminaičiai. Lūžta ne tik šviesa, bet viskas. Dėl giminaičio galime laužyti prasmę, tiesą, įdarbinimo kriterijus ir įstatymą. D lygu mc kvadratu, kur D yra dinastija, m – giminaičių masė, o c, žinoma – curraption, vienintelė visatos konstanta: mat Indijoj netgi šviesos greitis priklauso nuo apkrovos numetimo ir elektros energijos tiekimo kaprizų. 

„Šėtoniškos eilės“

Neapykanta panaši į piršto antspaudą ant lygaus jautrios sielos stiklo; viso labo riebalų dėmė, nekreipk į ją dėmesio, ir išnyks.

Amžinoje kovoje tarp pasaulio grožio ir žiaurumo pastarasis kasdien įgyja vis didesnę persvarą.

Mirtis atskleidžia geriausias žmonių savybes; malonu įsitikinti, < …> kad būna ir tokie: dėmesingi, malonūs, net kilnūs.

Pasaulis, rašė kažkas, yra vieta, kurios tikrumą įrodome savo mirtimi.

Amen.

Yra gerų citatų. Yra ir labai gerų citatų. Mano nuomone, ši Čerčilio citata – viena tokių.

Kai pagalvoji, tai iš tiesų taip ir yra: jeigu turi griežtą nuomonę kokiu nors klausimu, tai tikrai atsiras tokių, kurie mano, kad esi idiotas ir vertas paniekos. Arba abiejų. Bus tokių, kurie bandys pasakyti, kad meluoji; kad kažką darai ne taip, kaip reikia (nes jie tai tikrai puikiai žino, kaip reikia, ar ne?); kad reikėtų tave pamokyti, nes esi – kaip čia pasakius – pasikėlęs.

Į tą temą turiu dar keletą puikių citatų, kurios man patinka.

a) Man’s enemies are not demons, but human beings like himself. (Lao Tzu)

Kai tą supratau, tai supratau, kad tie žmonės, kurie ant manęs dėl kažkokios priežasties pyksta, lygiai taip pat myli, lygiai taip pat džiaugiasi ir lygiai taip pat gyvena, kaip ir aš. Kai tą supranti, nebegali pykti ant tų, kurie pyksta ant tavęs. Tiesiog.Galų gale neturi tam laiko. Gyvenimas per trumpas, kad gyventum praeitimi. Ir per sudėtingas ir nenuspėjamas, kad gyventum ateitimi. Reikia gyventi čia ir dabar. Ar dabar aš noriu galvoti apie kitus ir išgyventi, kad jiems kažkas nepatinka? Realiai? Ne. Ir tada išsisklaido visa mistika. Visi mes – žmonės: su savo stiprybėmis, silpnybėmis, savo demonais ir savo angelais. Ir tiek.

Ir dar. Ne tik nebepyksti, bet ir nebebijai. O tai jau yra jėga.

b) I ask you to judge me by the enemies I have made. (Franklin D. Roosevelt)

Čia tai bent, ar ne? Genialu. Visą laiką sau ir savo darbuotojams kartoju: neįmanoma visiems įtikti ir patikti. Svarbiausia – būti profesionaliu ir elgtis mandagiai bei pagarbiai. Kita vertus, manau, ši citata yra teisinga todėl, kad tie, kuriems nepatinki, geriausiai parodo, koks esi

O kokios yra jūsų mėgiamiausios citatos?

„Būtini Maren Gripės ritualai“

Kartais, stovėdamas sakykloje ir abejodamas savo paties žodžiais, jis jausdavosi lyg išgalvota molekulių istorija.

< …> vienas kartas nieko nereiškia, o svarbiausia gyvenime yra pasikartojimai.

Nuotrauka tiksliai iliustruoja kas vyko per smagią sceninio vyksmo valandą – 1 dailininkas,1 grafoprojektorius ir 2 piešinukus atgaivinantys, apvaidinantys aktoriai šėliojo ir dūko su tikra itališka ugnele. Pasirinkta raiškos priemonė – senukas grafoprojektorius ir jo pagalba mikliai keičiamos, čia pat dailininko kuriamos skaidrės jau ne kartą matyta ir mūsų lietuviškam teatre, pavyzdžiui Saulės Degutytės “Stalo teatro” spektakliuose. Faktas, kad italai tą patį grafoprojektorių naudoja ne tik kūrybingai, bet ir labai švariai, tiksliai, preciziškai, ko gal stokoja dažnas lietuviškas, tuo pačiu principu kuriamas, analogas. Nor ir tai negelbsti nuo rutinos ir nuobodulio, užplūstančio perpratus spektaklio kūrimo principus, pasimėgavus dailininko rankų ir fantazijos miklumu, prisikvatojus iš dviejų nerangokų personažų bandymo prisitaikyti ir pasimėgauti pieštiniu pasaulėliu ir jo diktuojamomis situacijomis. Personažai žavūs autentika, labai pasistengūs galima būtų atsekti net kokią nors jų giminystę su senaisiais italų komedijos dell’arte personažų – kaukių prototipais. Kol dvidešimt pirmo amžiaus Skaramušas ir Kolombina nardo po pieštinį savo pasaulėlį ir bando išvengti įvairių mielų nesusipratimų, koketiškai ir samojingai keliaudami link išsvajotosios jūros reginio šviežumas ir atraktyvumas gniaužia kvapą. Patekus į pieštinį pajūrį personažų santykiai intensyvėja, į jų intymų pasaulėlį agresyviai pradeda veržtis aplinkinis pasaulis, čia pat piešiamas komiksas agresyvėja ir tampa labai jau nūdieniniškas. Turiu prisipažinti, kad į antrą “Manolibera” veiksmo dalį aš nelabai įsikirtau – na patenka du mieli personažai į salą, jau lyg ir prasidės jų svajonių atostogos, bet čia vyrukas baksteli pirštu į smėlį ir – ištrykšta nafta, suplaukia tanklaiviai, prasideda visai kitas spektaklis apie visus tuos globalizacijos ir žvėriško kapitalizmo snukio grimasų atspindžius paprastų žmogelių gyvenime. Personažai paklūsta blogosiom korporacijom, perka, susvetimėja, įsikalina daiktų ir bedvasių santykių rutinoje… Nu shit, aš suprantu, kad Edinburgo Frindže be to viso postpostmodernybės marazmo liktum nepastebėtas, bet vaikai, ta naivi tikslinė vaikiškų spektaklių auditorija, ar jai nebepavyks pasislėpti nuo kasdienybės marazmo net pasakiškame teatro pasaulėlyje?

Manau, pavyks, nes yra dar šitam pasaulyje toks fenomenas kaip lietuviškas teatras vaikams. Nuoširdžiausiai galiu pareikšti – apturėjau begalinį malonumą ir meninės satisfakcijos pilnatvę net trijuose mano pasižiūrėtuose lietuviškuose spektakliuose vaikams. Keistuolių teatro “Mykolas žvejas”, Stalo teatro “Vėjų motė” ir didžiausi aplodismentai ir pagarba – Klaipėdos Lėlių teatro “Stebuklingo Pelenės laiko” kūrėjams.

Šmaikšti, kūrybingai transformuota, šiuolaikiškai permodeliuota klasikinė pasaka Nijolės Indriūnaitės pjesėje pavirsta šiuolaikišku detektyvu prisodrintu urbanistinės kultūros ženklų ir šiuolaikiškų santykių chaoso. Nemirtingai Pelenės meilės istorijai įkūnyti režisierė Gintarė Radvilavičiūtė pasirinko pačią nepatvariausią ir iškalbingiausią materiją – popierių, popierinės lėlės atgyjančios didžiulėje trimatėje paveikslėlių knygoje meistiškai animuojamos, atgaivinamos aktorės Renatos Kutaitės, meistriškai įkūnijančios ir paslaptingosios detektyvės Zofijos, didžiosios Z. personažą. Džiaugiuosi, kad Klaipėdoje gimsta tokie maži stebuklai, atsitinkantys šių dienų Pelenėms, Princams ir garbioms detektyvinių romanų rašytojoms!

Kaip tik į akis pakliuvo du straipsniai, kuriuos verta perskaityti interneto planuotojams:

• apie tai, kodėl parodymai ir paspaudimai yra pasenęs matavimo būdas;
• apie tai, kad online video planavime pereinama prie GRP ir reach.

Zenith JAV sujungė TV ir online video planavimą į vieną krūvą. Nebėra tik TV planuotojo ir tik interneto planuotojo. Metas paradigmos pasikeitimui ir Baltijos šalyse.

„Amerikietiška pastoralė“

Švedas išmoko baisiausią pamoką, kokią tik gali pateikti gyvenimas – kad jis neturi jokios prasmės. Kai taip atsitinka, laimė niekada nebebus spontaniška. Ji tampa dirbtinė. Pasiekiama tik užsispyrusiai atsiribojant nuo savęs, nuo savo istorijos.

„Prancūziškas testamentas“

Mano jaunoje galvoje meilė ir mirtis visada kažkaip keistai siejosi.

Taip, akivaizdu, jog būti vyru – tai nuolatos galvoti apie moteris, jog vyras yra ne kas kitas, tik svajotojas apie moteris!

Iš tiesų gyvenimas –tai begalinė netvarka, kur visi įvykiai lipa vieni kitiems ant kulnų, kur pernelyg gausūs personažai trukdo vieni kitiems kalbėti, kentėti, mylėtis arba vienas kito neapkęsti. 

„Chazarų žodynas“

< …> kiekvieno sapno dugne guli Dievas. 

Tam, kuris prieina kelio galą, kelias nebereikalingas, o eiti toliau jis nebegali. 

Tik būk atidus: kas nori užvaldyti tvirtovę, pirmiausia turi užvaldyti savo sielą…

Sapnas yra velnio sodas, o visi sapnai jau seniausiai išsapnuoti. Dabar jie tik keičiami į lygiai taip pat sunaudotą ir nubrizgusią tikrovę taip, kaip metaliniai pinigai keliauja iš rankų į rankas, duodami už kreditinį laišką ir atvirkščiai…

Moteris be užpakalio – tarsi kaimas be bažnyčios!

Ji buvo tyli, nes užaugo tėvo nuolat skaitomos tos pačios maldos tyloje, aplink kurią tvyrodavo tokia pati tyluma.

Kiekvienas šeimininkas myli savo mirtį.

Nes kaip dangus virš mūsų padalytas tarp Jehovos, Alacho ir Dievo Tėvo, taip ir požemis padalytas tarp Asmodėjaus, Ibliso ir Šėtono.

Priešai visada tokie patys arba ilgainiui suvienodėja, kitaip jie nebūtų priešai.

Aš esu kardininkas < …> ir žinau: žudant kiekvienąkart būna kitaip, lygiai kaip visada viskas yra kitaip su nauja moterimi lovoje. Tik tiek, kad kai kuriuos dalykus pamiršti, o kai kurių – ne. Kai kurie nukauti kariai ir kai kurios moterys niekada nepamiršta tavęs.

Dievas nė nenutuokia apie tave, jis nepermato nei tavo minčių, nei tavo darbų. Tai, kad tave sapne aplankė angelas ir kažką blevyzgojo, reiškia tik tai, jog jis neturėjo kur pernakvoti, o lauke, matyt, lijo. O trumpai pasiliko greičiausia todėl, kad jam tavo sapne labai smirdėjo. Kitą sykį išsimazgok savo sapnus…

Tėra tik iliuzija, kad mintys yra mūsų galvoje, < …>. Mūsų galva ir mes patys esame mintyse. Mes ir mūsų mintys tarsi jūra ir jos srovė – mūsų kūnas yra srovė jūroje, o mintys – tik jūra. Taip kūnas įkuria sau vietą pasaulyje, prasimušdamas pro mintis. O siela – tai ir vieno, ir kito vaga…

Kiekvienas yra savo aukos kryžius, o vinys praduria ir kryžių.

Skaitant mums neduota suvokti viską, kas parašyta. Mūsų mintys pavyduliauja svetimoms mintims ir kas minutę jas aptemdo, o mumyse nėra vietos dviems kvapams iš karto.

Kiekvienoje stygoje glūdi visos likusios, bet kad tai išgirstume, turime klausytis keturių skirtingų dalykų drauge, o mes tingime.

< …> jeigu tai, ką jis dabar man sako, kyla iš išminties, patirties arba apsiskaitymo, tuomet tai neverta dėmesio. Bet jeigu šią akimirką jis paprasčiausiai atsidūrė tokioje padėtyje, iš kurios atsiveria platesnis vaizdas, ir jis regi geriau negu visi kiti arba jis pats gyvena diena anksčiau…

Bet tavo gyvenimas paaukotas ne veltui: jis panaudotas norint patikrinti vieną dalyką. O tai jau šis tas…

Žmogų reikia apgauti dar prieš jam ištariant “labas rytas”, nes paskui bus per vėlu.

< …> laikas – tik vėluojanti amžinybės dalis.

< …> tasai, kuris pasakoja, gali pasakoti ir rytoj, o tasai, kuris klauso, gali išgirsti tik tada, kai jam pasakojama.

Vaikų mirtys visada yra tėvų mirčių pavyzdys. Motina gimsta, kad duotų gyvybę savo vaikui, vaikas miršta, kad savo tėvo mirčiai suteiktų pavidalą. Kai sūnus miršta anksčiau už tėvą, tėvo mirtis lieka našlė, ji bus suluošinta, nesukurs pavyzdžio.

Dabar esu Dievo sesuo – tas, kas neegzistuoja!

< …> niekas nėra nei išmintingas, nei gražus septynias dienas per savaitę.

Tačiau srebiant iš to paties dubens vienas pasisotina, o kitas lieka alkanas.

Aš esu šėtonas, mano vardas – sapnas. 

Visos, išskyrus Dievo, kalbos yra kančios kalbos, skausmo žodynai.

< …> įsimink amžiams – dirbi, nes nemoki gyventi. Jei mokėtum gyventi, nedirbtum, joks mokslas tau neegzistuotų. Tačiau visi mus mokė dirbti, bet niekas nemokė gyventi.

< …> kai miegodamas žmogus pasijudina, sapnas suplonėja, tada žmogų galima žadinti, nes jis nesigailės: yra labai brangių sapnų, o yra ir niekinių.

Nelaimė, < …>, tik nelaimė mus moko skaityti savo gyvenimą atbuline tvarka…

Mano atsiribojimo ir panirimo į save akimirkomis drauge su kiekviena perskaityta, bet nesuprasta arba nesuvokta eilute bėgo amžiai, kai po kelių minučių atsitokėjusi aš vėl ėmiau sekti, kas parašyta, supratau, jog skaitytojas, sugrįžęs iš savo pojūčių vandenyno iš esmės skiriasi nuo to, kuris ką tik įbrido į tą vandenyną.

Tas, kuris žino tikrą kelią, gali eiti ir šalutiniu taku!

< …> kiekvienas rašytojas be menkiausios pastangos gali nužudyti savo herojų viso labo dviejose eilutėse. O kad nužudytum skaitytoją, tai yra žmogų iš kraujo ir mėsos, pakanka jį paversti knygos veikėju, hagiografinio teksto herojum. O paskui jau paprasta…

Piršosi išvada, kad laiko tėkmėje nieko nevyksta, kad pasaulis kinta ne dėl to, kad bėga metai, o tiesiog pats savyje ir erdvėje kartu, jis kinta aibe pavidalų, maišydamas juos it kortas ir vienų praeitį lyg pamokas užduodamas kitiems kaip ateitį arba dabartį. Jame visa vieno žmogaus atmintis, visi prisiminimai ir bendra dabartis įgyvendinama įvairiose vietose ir įvairiuose asmenyse akimirksniu, tą pačią minutę.

Laikas ateina ne iš žemės, jis ateina iš požemio. Laikas priklauso Šėtonui, kuris nešiojasi jį kišenėje it siūlų kamuoliuką, vynioja jį pagal savo mums nesuprantamą taupumo suvokimą, mes turime jį atsikovoti iš Nelabojo. Juk jeigu iš Dievo galima prašyti ir gauti amžinybę, tada jai priešingą dalyką – laiką – galime paimti tik iš Šėtono…

„Vidinė vėjo pusė, arba romanas apie Herą ir Leandrą“

Kas yra gyvenimas?

Čia esame todėl, mąstė ponas ot Vitkovičius, kad šioje kosmoso dalyje laikas išmoko sustoti. Gal kalbama apie tam tikrą prijaukinto laiko rūšį. Gyvenimas neįmanomas neprijaukintame laike, laike, kuris prabėga, o tik laike, kuris akimirkai sustoja. Jeigu suvokiame, kad amžinybė nusileidžia kaip Dievo palaiminimas, kaip tam tikra neblėstanti šviesa, kaip sako Bizantijos vienuoliai, o laikas ateina iš šėtono, stovinčio kairėje šventyklos pusėje, tuomet suprasime, kad paskirtame taške gali įvykti amžinybės ir laiko “aukso sankirta”. Toje kryžiaus vietoje, kurioje susikerta laikas ir amžinybė, laikas sustoja akimirkai, idant jį palaimintų amžinybė, ir tai yra dabarties akimirka. Už to dabarties mirksnio buvusiame ir būsimame laike nėra gyvenimo, jis ten nei kada nors buvo, nei kada nors bus.

Taigi mes esame čia, nes šioje kosmoso dalyje laikas sustoja ir taip mums suteikia gyvenimą. Gal galima įsivaizduoti ir laiką, kuris nesuspėja susikirsti su amžinybe ir netenka galimybės sustoti, tai yra virsti dabartimi, todėl tai yra bevaisis, bergždžias laikas. Tokioje kosmoso dalyje mes negalime būti, nes pagrindinė mūsų savybė – gyvenimas. O mirtys laiko matrica gali slysčioti aukštyn žemyn.

Kas yra mirtis?

Taigi galima būtų padaryti išvadą, kad į klausimą, iš kur atsiranda laikas, atsakymas yra toks: laikas atsiranda iš mirties. Nes kol egzistuos mirtis, tol bus ir laikas. Kai nebeliks mirties, išnyks ir laikas. Vadinasi, mirtis nelyg voras neria mūsų laiką. Nes jeigu gyvenimas ten, kur laikas stovi, sustabdytas dabarties mirksnyje, tuomet mirtis yra ten, kur laikas bėga. Vadinasi, laikas bėga pro mirtį ir sustoja gyvenime. Būtent tame taške, kur susikerta amžinybė ir laikas sielos lange… Mirtis gali įvykti tik dabartyje. Niekas negali būti nužudytas savo praeityje arba ateityje. O mirtis yra dalelė mūsų laiko, kuris prarado galią sustoti. Nes sustabdytas laiko kiekis kosmose yra pastovus. Perteklius nubyra. Todėl turi vykti mirtys.

—————————————————————————————————————

Visos ateitys turi vieną gerą bruožą: jos niekada nebūna tokios, kokias jas įsivaizduoji < …>

< …> raštingas žiūri į knygą, mokytas žiūri į išmintingą, o išmintingas žiūri į dangų arba į sijoną, tai gali ir neraštingas…

Pirmoje gyvenimo pusėje moteris gimdo, o antroje – žudo ir laidoja save arba artimuosius. Klausimas: kada prasideda ta antroji pusė?

– Žmogaus gyvenimas yra saviškos lenktynės: tikslas ne pabaigoje, o takelio viduryje; tu bėgi ir gal jau seniai prabėgai savo tikslą, bet nežinai ir net nepastebėjai, kada ji prabėgai, ir niekada nesužinosi. Todėl vis bėgi ir bėgi.

< …> žinau, kad meilė – tai paukštė narvelyje: jeigu jos kasdien nelesinsi, ji nugaiš.

Tačiau jeigu jūs nesate prietaringi ir neišsigąstate, kai juoda katė perbėga jums kelią, vis dėlto nežinote, gal kartais pati katė yra prietaringa… 

„Malina“

Nes „šiandien“ yra žodis, kurį gali vartoti tik savižudžiai, visiems kitiems jis neturi absoliučiai jokios prasmės < …>.

Mokytis ne per vėlu, bet kaip mažai liko laiko, kai galėsiu panaudoti tai, ką išmokau.

Patikėkit, išraiška yra iliuzija, išraiška yra mūsų iliuzijų vaisius.

Bet vienasyk panorėsiu tai prisiminti ir nuo tos dienos aš imsiu atsilikti ir grimzti atgal į vakar dieną.

< …> man reikia kuo atokiau laikytis nuo pragaro, kuriame kartą turiu būti buvusi. Bet aš neprisimenu.

< …> jokiam žmogui su normaliais instinktais nešauna paprasta mintis, kad normali moteris norėtų būti normaliai išprievartauta.

Ačiū ‘Vagai’, kad išleido tokią knygą. Ačiū Sigitui Parulskiui už nuostabų vertimą. Ačiū Andrejui Bondarenko už viršelio, pro kurį neįmanoma praeiti knygyne idėją. Autoriui ačiū už knygą.

Daugiau čia: http://patrickvoigt.de/projects_details.php?nav=1&project=3

Iš tikro daugiau nieko ir nenoriu rašyti. Tikrai. Ne dėl to, kad nėra apie ką. Kažkaip atrodo, na, ką galėčiau padaryti, tai tik perrašyti visą šitą nuostabų kūrinį, užbaigusį mano praėjusius metus ir pradėjusį 2012. Gal galiu daugiau šiemet ir nebeskaityti, nes metų knygą jau perskaičiau? Sąžiningai tampiausi pieštuką kartu su knyga, o gal be reikalo, nes juk nesucituosiu čia visko, ką pasibraukiau. Tos pavienės pabrauktos mintys – kažkaip nesinori man jų traukti čia iš konteksto, iš jų gyvenimo, kur jos kaip atviras nervas – skaitai ir visą laiką norisi verkti – gal dėl to, kad randi tiek jausmo, išjautimo ir išgyvenimo, kad atsisuka kažkokie dūšios ašarų kraneliai?

Skaitydama knygą kažkodėl įsivaizdavau, kad viskas vyksta maždaug septinatajame - aštuntajame XX a. dešimtmečiuose, nes man knygoje minimas karas Kinijoje (ar su Kinija) nieko nesakė, o štai dabar paskaičiau, kad tas karas vyko 1900 m. – dar labiau nustebino autoriaus sugebėjimas taip neįtikėtinai viską atskleisti, kad visiškai nebesvarbu, kuriame laiko taške esi. Taip meistriškai parašyta, kad nesvarbu, kuriam dešimtmety blaškomės – laikas sluoksniuojasi, vyniojasi, persilenkia, išsiskiriam ir vėl susitinkam, gyvieji atsisveikinam su mirusiais, mirusieji pasitinka gyvuosius jau anapus. Aš taip tikiuosi, kad susitiksiu autorių kitoj jo knygoj. Net skauda, kaip noriu.

Interviu su autoriumi  čia.

„Tlon, uqbar, orbis tertuis“

…veidrodžiai ir lytiniai santykiai yra bjaurūs, nes daugina žmonių skaičių.

„Pierre’as Menardas, Don Kichoto autorius“

Mano sumanymas iš tikrųjų nėra sunkus. < …> Man užtektų būti nemirtingam, kad jį įvykdyčiau. 

„Sodas išsišakojančiais takais“

Tiek žmonių ore, žemėje ir jūroje, bet viskas, kas iš tikrųjų atsitinka, atsitinka man.

„Kalavijo forma“

Tai, ką padaro vienas žmogus, iš dalies padaro visa žmonija.

„Daktaro Di namai“

Tegul mirusieji laidoja savo mirusius. 

Pasaulis kupinas klaidų ir neteisingų teiginių. Jei man tektų už juos visu atsakyti, pritrūktų žodžių. 

Tai, kas yra aukštai, yra tas pats, kas ir žemai, tad iš čia ir kyla stebuklai. 

Žmogus jau buvo ir vėl bus Dievu. 

„Prisukamas apelsinas“

Gėrio priežasties jie juk nebando išsiaiškint; kodėl jiems rūpi vien blogis?

„Skrydis virš gegutės lizdo“

Privalai suprasti, kad vos tik žmogus pasišauna kitam padėti, pats pasidaro visų pažeidžiamas.

„Nemirtingumas“

Gesto žavesys grimzdėjo nežaviame kūne. 

Tam tikra savo esybės dalimi visi esam anapus laiko. Ir gal tik išimtinėm akimirkom suvokiame savo amžių, o didesnę laiko dalį būnam beamžiai. 

 Kai Anjė buvo maža, kartą per ilgą pasivaikščiojimą paklausė tėvo, ar tiki Dievą. Tėvas atsakė:
– Tikiu Kūrėjo kompiuterį. 

Visa kita neturi jokios reikšmės. Kūrėjui ir tėra variacijų ir permutacijų žaismė bendroje programoje, kuri nėra pranašiška ateities ekstrapoliacija, o tik nubrėžia galimybių ribas, tarp kurių viskas palikta atsitiktinumui. 

Žmonės ne tik netrokšta gražiau atrodyti išeidami į gatvę, jie netgi nesistengia, kad neatrodytų bjaurūs! 

< …> bailiai grumiasi už gyvenimą, bijo dėl gyvenimo, todėl moka už jį narsiai kovoti. 

Jei vieną šalia kitos padėsi dviejų skirtingų veidų fotografijas, tuoj kris į akį, kuo jos skiriasi. Bet kai turi prieš save du šimtus dvidešimt tris veidus, staiga suvoki, jog tai tiesiog daugybė vieno veido variantų ir kad niekada nebuvo jokio individo. 

Jei ką nors myli, myli jo veidą, ir jis tampa visiškai nepanašus į kitus. 

Vedybų guolis –  santuokos altorius, o kas sako altorius, tuo pačiu teigia – auka. 

< …> mirtis ir nemirtingumas – tai lyg neišskiriama meilužių pora, ir tas, kurio veidas susilieja su mirusiųjų veidais, jau gyvas tampa nemirtingas. 

Kiekvienos meilės esmė yra vaikas, ir visiškai nesvarbu ar tas vaikas buvo pradėtas ir gimė. 

Žmogus tikisi nemirtingumo, bet užmiršta apie mirtį. 

Kol gyvename tarp žmonių, tol esame tokie, kokiais mus žmonės laiko. 

Meilės jausmas visiems mums dovanoja klastingą pažinimo iliuziją. 

< …> tikras gyvenimas tik toks: gyventi kito mintyse. Kitaip esi gyvas lavonas. 

Kai žmogus pirmą kartą atranda savo kūniškąjį „aš“, pirmas ir svarbiausias jausmas yra ne abejingumas, ne pyktis, o gėda: esminė ir visą gyvenimą lydėsianti, čia didesnė, čia mažesnė, laiko bukinama gėda. 

Amžiaus hierarchijoje aukščiausią vietą užima kūdikiai, paskui – vaikai, jaunuoliai ir tik galiausiai suaugę žmonės. Senas žmogus yra pačioj pažemėj, tos vertybių piramidės papėdėje. 

Kai žmogų puola blogis, jis stengiasi jį nustumti kitiems. 

Tai, kas gyvenime nepakeliama, yra ne būti, o būti savuoju „aš“. 

Gyventi – tai jokia laimė. Gyventi – tai nešti per pasaulį savo skausmingą „aš“. Tačiau būti– tai yra laimė. Būti: pavirsti šaltiniu, akmenų užtvanka, į kurią lyg šiltas lietus krinta visata. 

Drova reiškia, kad priešinamės tam, ko geidžiame, ir gėdijamės, kad norime to, kam priešinamės. 

Jeigu mūsų gyvenimai būtų begaliniai kaip antikos dievų, epizodo sąvoka netektų prasmės, nes kiekvienas, net pats nereikšmingiausias, atsitikimas sulauktų padarinių ir taptų istorija. 

Juk nėra nieko gražesnio už tai, kai nepamišėlis eina įkandin pamišėliško balso. 

„Atsisveikinimo valsas“

Ji apsisprendė, kad taip iš tiesų ir buvo.

Ir ant gyvenimo slenksčio gyvenimas yra nuostabus.

„Pokštas“

Žmogui labai gerai, kad negali susitikti su ankstesniuoju savim.

Juk jaunuoliai nekalti, kad vaidina; jie dar negatavi, bet patenka į jau gatavą pasaulį ir turi jame veikti kaip gatavi.

Pasauliečių nepalankumas tikėjimą tik stiprina.

“The Brandgym Blog” apžvelgia kai kurias “Tesco” rinkodaros klaidas, tad siūlau paskaityti.

O juk viso šito kuklaus įsiūčio kaltininkas yra eilinė Jaunimo teatro premjera – “Katė ant įkaitusio skardinio stogo” pagal Tenesio Viljamso pjesę. Premjera, kurioje per 3 gyvo veiksmo valandas buvo scenoje išgurkšnotas visas Jack Daniels viskio butelis – tipo, gryno, blia… neskiesto, ir surytas nedidukas šokoladinis tortas… Premjeroje, kurioje kulminacinėse scenose iš palubės pradeda kristi daug skudurų ir kurioje tie skudurai, drabužiai, kostiumai tampa vienu iš svarbiausių ir gyviausių personažų – judančių, krutančių ir gąsdinančių jau minėto Jack Daniels’o prilupusius personažus. Gal aš per daug reikli, na bet tada jūs pasakykite – su kuo jums asocijuojasi ta garsioji “Katė ant įkaitusio skardinio stogo”, ir tas žydrasis angelas, mielasis skandalingasis kankinys Viljamsas, visas tas penktojo dešimtmečio amerikoniško gerbūvio tviskesys, liuksas, prašmatnybė? Jo, gal jūs ir teisūs – Jack Daniels’as… O kas gi to žavingo jaukalo, to eilinio lietuviško teatrinio nesusipratimo interpretuojant bet kokią klasiką, autorius, režisierius, ta prasme? Agnius Jankevičius, tas pats, didysis lietuviško teatro hakeris.

Nežinau ir nenoriu žinoti, kas yra šios žavingos nuotraukos autorius – greičiausiai išlįs vėl koks nors šiknius, cypsėdamas apie nupimpintas jo genialias nuotraukas, kurias, ak, kokia staigmena, vargšė Melpomenė pimpina ne iš šventųjų autorių archyvų, o tiesiai iš google pictures. Nes kartais taip smagu pasijusti hakeriu, žmogumi fantomu, klaidžiojančiu virtualybės toliuose, gyvenančiu savo, išskirtinį gyvenimą tosios virtualybės prietemose, hakeriu – galinčiu daryti VISKĄ, įsilaužti bet kur, visur, ir tai į ką įsilaužei pakeisti negrįžtamai, neatpažįstamai. Čia jau galėčiau baigti savo išsiliejimus apie Agniaus Jankevičiaus “Katę ant įkaitusio skardinio stogo” – manau, sumanesnis skaitytojas jau bus pagavęs esmę to, kas buvo norėta pasakyti. Ne tokiems sumaniems skubu paaiškinti – man jaunasis režisierius neatsitiktinai primeną vienišą, bet užtat labai didį hakerį, klajojantį lietuviško teatro bruzgynuose, pasiklydusį, išsigandusį meninės virtualybės prigeneruotų simuliakrų – tokių šūdukų ant šešių kojyčių, mutavusių iki nebepažinumo, praradusių savo tikrąją esybę. Jankevičiui baisu, jis išsigandęs neaprėpiamos jį pasiglemžusios teatrinės didybės, jis bando ištrūkti, pravirkti, riktelti, pasiųsti mums ženklą SOS, bet teatras, jo klampūs viduriai nebepaleis jaunojo talento, jie įtraukia, sučiaumoja ir pakeičia visus jį pakeisti pasiryžusius drąsuolius.

Tik kuo čia dėti mes, žiūrovai – berods ėję į monolitinės, poetinio realizmo šedevru pravardžiuojamos pjesės pastatymą, o gavę karščiuojančio lietuviško teatro hakerio frustracinį pseudo farsą, dar vieną giesmę apie niekaip neateinančią bet taip laukiamą šito sušikto pasaulio pabaigą. Ir kuo čia dėti aktoriai – geri, talentingi, pasiilgę stiprių vaidmenų, stiprios dramaturginės medžiagos savo išvėsusiuose teatruose? Tokie kaip Neringa Varnelytė – sulaukusi tokio vaidmens – Megės, “Katės, ant įkaitusio stogo” herojės, dūstančios primityvioje režisieriaus traktuotėje. Na, suvaidins aktorė dar vieną isterikę, ne, dar vieną isterikės kaukę, lėlę, iškamšą, pasiraivys scenoje, pademonstruos tobulą figūrą, grakštumą, išrėks kaip ir visi kiti personažai savo teksto paklodes – o kam? Kodėl? Ar tik tam, kad patvirtintų režisieriaus genialią mintį, kad visos moteriškės yra cypiančios vaginos, paramstytos dviem grakščiom kojytėm? Vargšė negyva, nušaržuota, mirusi ir trim valandoms prisikėlusi Megė, išrėkianti visus nabago Tenesio Viljamso jai parašytus tekstus. Ir apie tai kaip ji jaunystėje stokojo gražių drabužėlių – ir tada iš scenos palubių pradeda kristi skudurai, apie tai kad šis pasaulis tėra tuščias, niekingas farsas – ir tada režisierius dar smarkiau paspaudžia ant niekingojo farso pedalo, ir apie tai, kaip Megės tėtukas gerdavo – ir štai jai vyrelis, nebeatgaivinamas, Jack Danielse išmirkytas alkašas Brikas… Ką skaitau tą ir dainuoju, ką matau tą ir statau… Ar kaip čia reikėtų suprasti?

„Fuko švytuoklė“

Aš esu kekšė ir šventoji.  

Tu visada atskleidi man tiesą. Tu esi mano Aš, kuris yra manasis Jis, žvelgiantis Tavo akimis. Noriu atrasti visas archetipines kūno paslaptis. 

Pasaulis sukurtas, kad baigtųsi knyga (klaidinga). 

Išgėriau keletą tablečių, pakankamai, kad nusinuodyčiau. Toliau nieko neatsimenu. 

Aišku, priskiri kitiems tai, ką pats darai. Kadangi darai kažką bjauraus, tai ir kiti tampa bjaurūs. O kadangi kiti paprastai norėtų daryti tik tai, ką darai tu, jie padeda tau įtikėti, jog tai, ką jiems priskiri yra būtent tai, ko jie visą gyvenimą troško. Dievas apakina tuos, kuriais nori atsikratyti, tereikia Jam padėti. 

Kad skaitytojas suprastų jo tiesą, autorius privalo mirti.

„Rožės vardas“

Vienintelis dalykas, apie kurį verta galvoti, ir tai supratau savo gyvenimo kelio gale, yra mirtis.  

Tik menki žmonės mums nekelia jokios nuostabos.  

Ir šventas karas yra karas. 

Neatsimenu… tai buvo taip seniai. Bet Dievas baudžia, Dievas ištrina, Dievas užtemdo net prisiminimus. 

Parašęs knygą, jos autorius turėtų mirti. Kad nekliudytų tekstui eiti savo keliu.

Atsisėsk upės pakrantėje ir lauk, o tavo priešo lavonas būtinai praplauks pro šalį.

„Baudolinas“ 

Manome, kad tik mums reikia Dievo, bet dažnai ir Dievui reikia mūsų.