Bet laikas viską išjudina ir išgydo, viską užglaisto ir pakreipia sava vaga. 

…o tai buvo viso labo katės akys! Tokias siunčia šėtonas, kai tingi pasirodyti pats. 

„Prozaco karta“

Sapnuose jaučiuosi lyg suakmenėjusi, tikrovėje irgi, nes mano sapnai ir yra tikrovė. 

Niekas man nepadės. Pažadas, kad anapus depresijos atsiveria nuostabus gyvenimas, dėl kurio neverta žudytis, pasirodė esąs tuščias. Visa tai tik akių dūmimas. 

Aš žinau ką daryti. Viskas bus kuo puikiausiai. 

Guliu susirietus, ir labiausiai mane siutina tai, kad scena, kuri dabar vyksta, man kažką primena. Ji man primena visą mano gyvenimą. 

Kaip gali pasislėpti nuo to, kas niekada neišnyksta.
Heraklitas 

Viskas yra iš plastiko, anksčiau ar vėliau mes mirsim, taigi, kokia prasmė? Toks buvo mano motto. 

Vaistų vartojimas skatina vartoti daugiau vaistų.  

Kalbant apie mane, aš nė kiek neabejojau, kad gyvensiu, nes buvau įsitikinusi, visiškai tikra, kad jau esu mirusi. Tikroji mirtis, mano fizinio kūno išnykimas, tebuvo vienas formalumas. 

Štai ką noriu pasakyti apie depresiją: ji neturi nieko bendro su gyvenimu. 

Abejoju, ar apskritai yra nors vienas manantis, kad jo šeima normali. 

Jis sakydavo, kad ji gyvena sapnų pasaulyje, ji sakydavo, kad jis gyvena sapnų pasaulyje. 

Depresija – pats vienišiausias dalykas šiam pasauly. 

<…> ir net neįsivaizdavau, kad pats baisiausias dalykas pasauly – jog norai kartais išsipildo. 

Mano niūrus charakteris niekada nebepasikeis, nes depresija – tai ir esu aš. 

Tokie žmonės kaip mes, kurie tiki fizika, žino kad skirtumas tarp praeities, dabarties ir ateities yra tik niekaip neišsisklaidanti iliuzija.
Albert Einstein 

Jei tave nužudo tavo vaikas, iš dalies turi kaltint pats save. 

Kiekvienas vaikinas, kurį įsimyliu, tampa Jėzumi Kristumi per dvidešimt keturias mūsų pažinties valandas. 

Bet santuoka iš reikalo dabar jau praeitis. Dabar jau nebepadoru iš reikalo eiti prie altoriaus. Tokios taisyklės jau nebegalioja. Aišku, aš žinau, kad taip geriau. Nebėra negeidžiamų kūdikių, paauglių nuotakų ir geltonsnapių, įpainiotų į tokias santuokas, kurių neturėjo būti. Žinau, kad taip geriau. 

Ar suprantate ponai, kad visas siaubas slypi tame, jog nebėra daugiau siaubo!
Aleksandras Kuprinas 

I myself am hell.
Robert Lowell
“Skunk Hour” 

Visos kvailystės, kurias darai, yra vieninteliai dalykai, padedantys tau išsilaikyti ir išsaugoti save. Tai vieninteliai dalykai, dėl kurių tu ir esi tu. 

Išgyvenau po savižudybės. Koks keistas ir jaudinantis dalykas. 

„Lošėjo Rubašovo dokumentai“

Šiandien raganos tūno beprotnamy.

„Trys apie traukinį“ 

Abu pasauliai yra netikri, ir realusis, ir mano sukurtasis. Tikrajame pasaulyje – jiedu susilietų į vieną.
Apostrofa 

– Aš nenoriu mylėti. Aš noriu mylėti. Aš bijau mylėti.
„Caro vagonas“ 

„Saulėtos dienos“

Tu bailys, ir aš tave myliu.
„Iša-ak“ 

…Išgelbėk, Dieve, gerosios Murksos sielą. Atleisk jai visas nuodėmes. Tegul ilsisi dangaus karalystėje. Kačiukus tėvas prigirdė kubile. Aš nekaltas. Aš prašiau, bet tėvas vis tiek prigirdė.
Martynukas tris kartus suduoda kumštele sau į krūtinę.
…Ir pasodink  ją savo dešinėje tarp geriausiųjų kačių. Tegul gieda giesmes ir laka pieną iš dubenėlio. Aš nerimtai, Dieve, aš taip žaidžiu…
Martynukas šypteli ir tesia.
…Ir jos kačiukus prikelk iš numirusiųjų. Ir gražink jiems akis, kurių jie neturėjo. Tegul jie žaidžia su Murksa. Būkite gailestingi Murksai ir kačiukams, Dieve Tėve, Dieve Sūnau ir Dieve Šventoji Dvasia. Amen…
„Murksa“

– Tu būsi piktas milžinas, o aš karalaitis. Mudu kausimės kardais, ir aš nugalėsiu tave.
– Neee… Verčiau tu būk buožė Lysenko. Aš deginsiu tau padus. Taip sau, tyčia. Tau labai skaudės, ir tu nudvėsi. Gerai?
– Gerai. O vėliau aš pasikelsiu į dangų.
– Į dangų? Kas per velnias?
„Murksa“ 

„Apokaliptinės variacijos“

Whisky tirpdo smegenis, ir smegenys varva ant medinio baro. 

Lietus krinta dvylika valandų ir dar aštuonias, ir vėl dvidešimt dvi.  

„Balta drobulė“

Kai kunigas eina Trečiąja Aveniu aplinkui susispiečia valkatų būrys ir klausosi nemirtingų žodžių. 

„Mano mirtis trijų metrų ilgio“, suformulavo mintį ir nutarė, kad tai bus paskutinis įrašas išminčių sąsiuvinyje. Jo paties sugalvotas. 

Imkiet mane ir numarinkiet, ir tatai marindami permanykiet. 

Bijau mirti, todėl geriu. Bijau mirti, todėl rašau. Bijau mirti, ryju tabletes. Viskas vardan mirti.

Viskas baigta. Du banalūs žodžiai, kurie tikri, nes ––– viskas baigta. 

Aš žinojau, kad esu miręs ir gyvenu pragare. 

Dieve, mano Dieve! Aš mirštu, aš mirštu. Kaip liūdna. Aš rimtai mirštu.  

„Nerimas“

Nerimas – pamišusi meilės kalba. 

Esu tik vienas iš penkių milijardų. Tačiau vienas yra pradžia. 

Life is a bich. And then you die! 

Kiek reikia? Ji paklausė ir pati atsakė. Reikia vieno. Vieno pakanka. Jei yra vienas, jo pakaks gyvybei išgelbėti. 

Internetu niekas nesužino, kad esi šuo. 

Menininko mitas, kad menininkas yra kenčiantis žmogus, žinoma yra teisingas. Patenkinti žmonės retai kada rašo eilėraščius. Kam jiems tai? 

Proto turi daugelis naminių gyvūnų. Vienas iš jų – daktaras. 

Esame besiilgintys. Mes negauname to, ko ilgimės. Gėrio buvimas mūsų gyvenime veikiai tampa priminimu apie gėrio  permainingumą. Gėris tampa netekties priminimu. 

Turime būti atsargūs  skelbdami kokį nors elgesį patologišku vien todėl, kad patys esame  per kvaili  suvokti jo logiką. 

Tikriausiai ateis laikas, kai mirtinai užsigalvosiu. 

„Mažasis princas“

Tai, kas svarbiausia, nematoma akimis. 

Bet akys yra aklos. Reikia ieškoti širdimi. 

„Citadelė“

Jei tu gailiesi dėl patirtos žaizdos, tai tas pat, kas gailėtis, kad negimei ar gimei kitoje epochoje, nes tavo praeitis šiandien tėra gimimas. Taip yra – štai ir viskas. Priimk ją tokią, kokia yra, ir nekilnok joje iš vienos vietos į kitą kalnų. Jie yra tokie, kokie yra.

Tu ieškai gyvenimo prasmės, bet juk prasmė pirmiausia – tapti pačiu savimi, o ne pasiekti apgailėtiną ramybę, kurią teikia ginčų užmiršimas.

Kančia tave augina, kai tu ją priimi.

Ir todėl privalu niekinti daugumos nuomonę, nes tatai sugrąžina tave prie tavęs paties ir trukdo tau augti.

Malda vaisinga tiek, kiek Dievas neatsiliepia.

Jūsų meilės pagrindas – neapykanta, nes jūs apsistojate moteryje arba vyre, kuriuos verčiate savo atsargomis ir imate nekęsti, panašūs į šunis, besisukinėjančius aplink lovį, kai kas nors šnairuoja į jūsų valgį.

Draugystę aš atpažįstu iš to, kad ji negali būti apvilta, o tikrą meilę iš to, kad jai negali būti padaryta žalos.

Kvailas yra tasai, kuris atšipina dantis grauždamas praeitį – tobulą granito gabalą. Priimk šią dieną tokią, kokia ji tau duota, užuot daužęsis į tai, kas nepataisoma.

Ir tavo bičiulis yra tikras, ir viskas, ką jis pasakė – tiesa, ir jis tave myli netgi tada, jei tavęs nekenčia kituose namuose.

Tavo draugas skirtas tam, kad tave priimtų. Žinok, kad Dievas, kai ateini į jo šventovę, ne teisia, o priima.

Juk tik tuo, dėl ko sutinki mirti, kaip tik tuo tu gali gyventi.

Gyvenimas nėra nei paprastas, nei sudėtingas, nei aiškus, nei nesuprantamas, nei prieštaringas, nei vientisas. Jis yra.

Žmogus yra tasai, kuris savyje nešioja didesnį už save.

„Ūkininkai“ 

Jis tris dienas liūdėjo, ketvirtą pradėjo valgyt. 

„Vasaros kaitros“

Vakarais buvo griežiama staigi fuga; vaikščiojo ligonys ir iš karstų prisikėlę ir pagal fleitos pučiamą taktą ritmingai šoko. Bet aštrūs fleitos garsai jiems nepatiko. 

< ..> vasaros svečiai išvažiuodavo dirbti į miestą < ..> 

Stotyje šiandien garvežys negyvai suvažinėjo jauną merginą. 

„Dienos kančios“

Ir tu… tu… mano likimo skaisti žvaigždė… pametei, apleidai mane. 

„Šmėklų draugija“

< …> Žiueliai ėmė save laikyti kaimo šeimininkais, ir, kadangi jie manė esą šeimininkai, kiti pripažino jų valdžią. 

Galų gale supratau, kad jos pamišimas stipresnis už visus vaistus, stipresnis už ją pačią ir stipresnis už mirtį. 

Atrodo, įrodyta, sako mama, jog daugumą moterų seksualiai traukia valdingi individai, jos įsivaizduoja juos esant valdingus ne tik tada, kai dirba, bet ir lovoje, nors čia jie tėra vaikiški, verksmingi ir saldžiai jausmingi. Iš to išvada, sako mama, kad dauguma moterų – kvaišos.

„Rugiuose prie bedugnės“ 

Yra žmonių, iš kurių negalima šaipytis, nors jie to ir verti. 

„Nieko naujo, arba Ko padvėsė šuo?“

Tegu mane skradžiai, jeigu žinau, kaip tėvams pavykdavo neišprotėti ir toliau gimdyti vaikus, kai pusė jų mirdavo!

“Pienių vynas”

Čia baigėsi civilizacija. Čia vien tik žemė ir milijonai mirčių bei gimimų kas valandą.

Ir čia praminti ar dar nepraminti takai tvirtino: kad taptų vyrais, berniukai turi keliauti, visą laiką keliauti.

Pirmiausia, ką sužinai begyvendamas, – tai, kad esi kvailys. Paskiausia, ką sužinai gyvendamas, – kad tu vis toks pat kvailys.

Galbūt senukai niekada nebuvo vaikai < …> ir, žiūrėdami atgal, jie mato daug daugiau, negu mes su tavimi kada nors matysime, žiūrėdami į priekį.

Kai tau septyniolika, žinai viską. Bet jei žmogus ir dvidešimt septynerių dar viską žino, vadinasi, jam tebėra septyniolika.

Jei jau Naktinis yra Naktinis, tai jis bent turi atrodyti kaip Naktinis, tiesa?

Pietų jūrose kiekvieno žmogaus gyvenime ateina diena, kai jis supranta, kad jau laikas paspaust visiems draugams ranką, atsisveikint ir plaukti šalin, ir jis tai daro, ir taip reikia, kadangi išmušė jo valanda.

Niekas niekada nemiršta, kas turi šeimą. 

„Šilkas“

Jis buvo vienas iš tų žmonių, kuriems patinka dalyvauti savo gyvenime ir kurie mano, jog dar ir norėti jį gyventi – tiesiog nepadoru.

„Jūra vandenynas“

- Edeli, ar galima sukurti žmones, kurie neskaudintų?

Matyt, to paties kažkada klausė ir Dievas.

Mokslo žmonės turi gerą savybę: jie niekada neabejoja.

Žmogus susikuria istorijas, tokia yra tiesa, ir gali jomis tikėti ilgus metus, kad ir kokios beprotiškos jos būtų, arba neįtikimos, jis puoselėja jas, ir viskas.

„Aistrų pilys“

Kartkartėmis ponas Reilis sugrįždavo. Paprastai tai įvykdavo praėjus tam tikram laikui nuo tos dienos, kai jis išvykdavo.

Troškimai – svarbiausia, ką turime, ir negalime jų visą laiką atsisakinėti, todėl kartais verta nepamiegoti, bet įgyvendinti kokį nors troškimą. Padaryti kiaulystę, o paskui už ją sumokėti.

< …> tam, kas kelia baimę, visada duodamas vardas, tai rodo ir faktas, jog žmonės jų turi du, dėl atsargos < …>.

Nes skaityti, visada ir visiems, yra ne kas kita kaip žiūrėti į vieną tašką, kad mūsų nesugundytų ir sužlugdytų nevaldomas pasaulio srautas. Niekas nieko neskaitytų, jei nejustų baimės.

Taip jie kalbėjosi, tylėdami, visą amžinybę.

„City“

Kai pasitaiko pamatyti vietą, kur jaustumeis saugus, visada žvelgi į ją išlauko pusės. Niekada nesi viduje. Ten tavo vieta, tačiau tavęs ten niekada nėra.

„Tiltas per amžinybę“

Juo didesniais šviesuoliais tampame, juo sunkiau būna prie mūsų pritapti. Kuo daugiau išmokstame, tuo labiau turime tikėtis likti vieni.

Ak, tos dvasinės jėgos, jomis niekada negalima pasikliauti: kai jums jų prireikia – joms pietų pertrauka!

Dviejų vienetų suma, jei tie vienetai tarpusavyje dera, gali būti lygi begalybei!

Kuo įvairesnė literatūra, tuo daugiau širdžių ji aprėpia (psl. 17).

Pasitaiko eilėraščių, kurių negalima suvaldyti – jie rašosi patys. (psl. 33).

Pušyno katedroj tylu. Tik lengvas rūkas – tartum smilkalai. Ir pirmas saulės spindulys – kaip Dievo pirštas. Bet pasigirsta kirvis: nuo aukos prasideda gyvenimas.
Užriškit medžiui akis, kai kirviu užsimojat. (psl. 44).

Visų mūs drabužiai vienodi: mes apsirengę laiku.
Visi mes turim ir vieną didelį, bendrą tikslą: esam mirtingi. (psl. 44).

Keista šviesa blyksteli veide, dvelkteli saldus alsavimas, turbūt tai laimė prabėgo pro šalį. (psl. 44).

Neliks duonos su druska – liks tėvynė. (psl. 45).

Regėjau vienąsyk, kaip skrido vaikas. Prieš tai jis žaidė vienas sau, kažką kalbėjo, statė, įrodinėjo, ginčijosi, barės. Staiga pašoko, griebė baltą plunksną, kuri styrojo įsmeigta į smėlį, sušuko: „Jeigu taip – aš išskrendu!“
Ir ką jūs manot – jis tikrai išskrido.
Visi mes išskrendame iš vaikystės.
O ji pasiveja mus senatvėje, kai pavargę mūsų sparnai jau nepakelia mūsų. (psl. 145).

Gyvenimas eina ir eina. Tai vienas, tai kitas tamsoj atsidūsta: jau vakaras. Ugnies atspindžiai šokinėja ant sienų, ant mūsų veidų, susikibusių rankų.
Sakytum, kad nieko nevyksta. (psl. 195).

Nežinau, ar yra mažos tautos istorijoje laikotarpis, kurį ji galėtų pavadinti laimingu. Nelaiminga ir mūsų literatūra, visą laiką turėjusi laikyti glėbyje, saugoti ir ginti patį brangiausią – savo kalbą. Užtat kai šiandien koks nors estetas prikiša lietuvių literatūrai jos meninį neišprusimą – nesupranti, ko čia daugiau: kvailumo ar piktos valios. Pažiūrėk, žmogau, per kokius vargus ėjome! O jeigu išėjome, tai čia nemažas tos neišprususios, pilkos literatūros, to naivaus klojimo teatro, tų vargonininkų, organizavusių kitados pirmuosius chorus, nuopelnas. Žinoma, žinoma, kur nors Paryžiuje visi jie būtų pasiekę daugiau. Bet menininkas nepasirenka tėvynės. Jis gali ją tik užmiršti. Net ir jos duoną valgydamas. (psl. 197).

„Meilė trunka  trejus metus“

Snobai neturi priešų, todėl apie visus kalba blogai, bandydami jų įsigyti.

Niekas nenori vienatvės, nes ji suteikia per daug laiko apmąstymams. O kuo daugiau mąstai, tuo esi protingesnis, vadinasi, liūdnesnis.

Meilė trunka tiek laiko, kiek reikia, ir man visai nesvarbu kiek. Bet jei nori, kad tęstusi, turbūt reikia išmokti gerai nuobodžiauti. Rasti žmogų, su kuriuo nori stumti laiką. Amžina aistra neegzistuoja, tai pamėginkim bent nuobodžiauti maloniai.

Laimė baugina daug labiau negu nelaimė.

„Alchemikas“

Galimybė įgyvendinti svajonę – štai kas gyvenimą daro įdomų. 

Visą laiką būnant su tais pačiais žmonėmis, jie ilgainiui tampa tarsi mūsų gyvenimo dalimi. O tapę mūsų gyvenimo dalimi jie užsinori tą gyvenimą pakeisti. Mat kiekvienas tariasi tiksliai žinąs, kaip turėtų gyventi kitas. Tik nė vienas  niekad nežino, kaip turėtų gyventi jis pats. 

Ogi štai: tam tikrą  akimirką mes nebeįstengiame valdyti savo gyvenimo, ir nuo tada jį ima vairuoti likimas. Tai yra didžiausia pasaulio apgavystė. 

Žmonės labai anksti suvokia savo gyvenimo prasmę. Gal todėl jie taip pat anksti jos ir išsižada. Bet toks jau pasaulis. 

 Dievams nereikia turėti norų, nes jie neturi Asmeninių Legendų. 

– Maktub, –galiausiai ištaria Pardavėjas.
– Ką tai reiškia?
– Reikia gimti arabu, kad tai suprastum. Verčiant apytikriai būtų „tai įrašyta“. 

Dabar jis supranta vieną svarbią tiesą: sprendimai tėra tik ko nors pradžia. Darydamas sprendimą žmogus iš tikrųjų, pasineria veržlion srovėn, kuri jį nuneša ten, kur sprendimo akimirką jis net nenujautė atsidursiąs. 

Žmogus neturi bijoti nežinomybės, nes kiekvienas yra pajėgus pasiekti visko, ko jis nori ir ko jam reikia. 

Kai tikrai ko nors trokšti, visas pasaulis slapta padeda tau įgyvendinti tą troškimą. 

Blogis – ne tai, kas patenka žmogaus burnon. Blogis – tai, kas iš jos išeina. 

Pati tamsiausia valanda yra prieš aušrą.

Akys parodo sielos stiprybę. 

Tai, kas atsitiko kartą, gali nebeatsitikti niekuomet. Tačiau tai, kas atsitiko du kartus, tikriausiai pasikartos ir trečiąjį.  

–Kam jums revolveris? – pasidomi jaunuolis.
–Jis man padeda pasitikėti žmonėmis, – atsako anglas. 

Jeigu tai, ką radai, padaryta iš grynos medžiagos, niekada nesuges. Ir Vieną gražią dieną tu galėsi grįžti. Jeigu tai tik akimirksnio blyksnis, žvaigždės sprogimas – sugrįžęs neberasi nieko. Tačiau tu būsi regėjęs šviesos blyksnį. Ir jau vien dėl to bus vertėję gyventi. 

< …> mes nematome didelių lobių esančių prieš akis. O žinai kodėl? Todėl, kad žmonės netiki lobiais . 

–Tu būtum galėjęs mirti vėliau, mano drauge, – kalba vienas karių prie savo draugo palaikų, – Tu būtum galėjęs mirti sugrįžus taikai. Bet galiausiai tu vis tiek būtum miręs. 

 „Penktasis kalnas“

Dievas yra Dievas < …>. Jis nepasakė Mozei esąs geras ar blogas. Jis tepasakė: Aš esu. 

Dievas viską gali. Jeigu Jis darytų vien tai, ką vadiname Gėriu, nebegalėtume Jo vadinti Visagaliu.  

Mirtis – tai viena akimirka, nieko daugiau. 

Dievas sudėlioja į širdis tokius uždavinius, kokių niekas niekada negalės atlikti. 

Kai žmogus eina savojo likimo linkme, jis daug kartų verčiamas keisti kryptį. Antra vertus, išorinės aplinkybės būna stipresnės, tad jis pabūgsta ir pasiduoda. Visa tai mokymosi dalis. 

< …> žinojo, kad nors ir kas atsitiktų, yra priežastis, dėl ko visa tai vyksta. Penktojo Kalno viršūnėje angelas pavadino tą priežastį „Dievo didybe“. 

< …> iš visų žmogaus išrastų naikinimo įrankių baisiausias ir galingiausias yra žodis. 

Šventikas kartą pasakė, kad pasaulis yra bendras visų dievų sapnas. 

„Žaidžiame klases“

Prisiminimai nebent pagražina ne tokią jau įdomią praeitį.

„Tarkim, aš Gantenbaumas“

Ir vis dėl to žmogaus gyvenimas vyksta arba nenusiseka individualiame „aš“, ir nieku kitur.

„Triukšmas ir įniršis“

Mūšio laukas tiktai parodo žmogui jo neviltį ir beprotybę, o pergalė – filosofų ir kvailių iliuzija.

„Šventovė“

Kai vedi savo paties žmoną, viską pradedi nuo nulio … ir gal nuo pakaušio kasymo. O kai vedi kieno nors kito žmoną, pradedi, gal dešimt metų pavėlavęs, nuo kieno nors kito nulio ar pakaušio kasymo.

Tau taip stinga drąsos, kad negali nei iš tikrųjų išsigąsti, nei iš tikrųjų pamilti.

Viešpatie, kartais aš pagalvoju, kad mes visi – vaikai, išskyrus pačius vaikus.

Dievas kartais būna kvailas, bet jis bent jau džentelmenas.

„Kelyje“

Iki galo < …> niekad nieko nesuprasi. Niekas negali suprasti iki galo. Visi mes gyvenam viltimi kaip nors pagauti esmę. 

– Laimingų Naujųjų metų! – šūkčiojo jis, o jis kartais: – Linksmų Kalėdų!
Toks jau buvo jo stilius. Per Kalėdas jis linkėdavo linksmų Užgavėnių.  

–Kas bus kai mes mirsime?
Ir jis atsakė:
–Kai mirsi, būsi miręs, ir viskas… 

Vieni niekšai, kiti – ne, tai tokios tokelės. 

Aš žinojau, žinojau kaip beprotis, kad visa, ką iki šiol žinojau ir visa, ką dar sužinosiu, yra Viena. 

Staiga aš supratau, kad dėl begalinių savo nuodėmių jis tampa Idiotu, Niekšu, Šventuoju.

–Ką jis trokšta pasiekti? Ko mes visi trokštame? Ko norime?
< …>
Niekas negali atsakyti. Ir niekados negalės. Viskas baigta. Ji buvo aštuoniolikos metų labai miela ir žuvusi. 

„Filosofinis akmuo“

Man dvidešimt < …>. Geriausiu atveju turiu dar penkiasdešimt metų studijoms < …>. Aš noriu būti daugiau nei šiaip žmogus.

„Tapytojas Margalapis“

Mirtis yra didžiulė jėga. Prieš ją nusiimame skrybėlę, prie jos einame pasilenkę, ant pirštų galų. Ji siaustosi garbingos praeities mezginiais, ir mes jos garbei deramai apsitaisom juodais drabužiais. Protas stovi prieš ją bejėgis, nes protas tėra dorybė, o mirtis – laisvė, pabėgimas, nuostaba ir pasitenkinimas.

Prireikus jausmus įmanoma ir susikurti. Iš esmės žmogus gali sukurti bet kokius jausmus.

„Betsabėja“

Gyvenimas yra nepaliaujama Dieno medžioklė < …>. Dievas yra pats didžiausias, reikšmingiausias ir vertingiausias laimikis.

Žmogus yra Dievo paveikslas < …>. Dievas yra vyriškos lyties. Nevaisingumas pasmerktų pražučiai ir Dievą, ir žmogų. Su varpa įmanoma įveikti mirtį. Varpa yra toji lazda, kuri iš negyvos uolos priverčia ištrykšti šaltinį. Jei nebūtų varpos, visatoje vėl įsiviešpatautų tokia pat netvarka, kokia buvo prieš pasaulio sukūrimą.

< …> juk meilė yra dvikova, kur kiekvienas atsakymas ir klausimas, kiekvienas žodis ir gestas turi prasmę ir privalo būti atspėjamas.

< …> tai, kas buvo, yra tai, kas dar bus, o tai, kas ką tik atsitiko, yra tai, kas įvyks.

Patarimas lieka patarimu, jame esanti išmintis yra laisva ir neginčytina, nors kartais ir nežmoniška.

Dieviškumas yra Viešpaties savybė. Šventumas –žmonių. 

Šventa tik tai, kas nesuvokiama ir labai abejotina < …>. 

„Gyvatės pėdsakas ant uolos“

Mat, kas turi, tam bus duota, ir jis turės su perteklium, o iš neturinčio bus atimta ir tai, ką jis turi < …>.

Išgyventi, niekam neliekant skolingam ar kaltam, tiesiog neįmanoma, tokį Tu, Viešpatie, sukūrei tą gyvenimą.

„Meilės Dievas Frėjus“

Menininkai dažniausiai nužudomi. Jie nežino, kaip apsiginti. jie tik sako, tai neįmanomas dalykas. Tačiau toks patiklumas neišgelbsti.

„Kamanių medus“

Juk savimi ir esi tik tada, kai ką nors vaizduoji arba kai kuo nors iš tikrųjų tiki.

Vienas pats žmogus negali būti geras. Gerumas susideda iš daugybės dalių. Niekas negali aprėpti jo viso.

Geriausia, ką gali patirti gyvendamas vienas, yra tai, kad išmoksti pažinti save. Nebereikia eikvoti jėgų, kad suprastum kitą, šalia savęs esantį žmogų, visą minčių perteklių gali nukreipti į save.

Anksčiau aš dar šiuo tuo tikėjau, pasakė jis. Bet senatvėj žmogus matai tik savo išskėstus pirštus. Viskas genda ir nyksta. Aš turiu vėžį ir mirsiu.

Kai pradedi šnekėti, mintis būna priversta daryti nenuspėjamus posūkius ir vingrybes, dėl to ji iškrypsta ir lieka sudarkyta, norėdama įsiteikti arba įgelti, ji pasidaro sukta ir klastinga. O vieniša mintis išsaugo suverenumą, ji slepias tavo kūne ir niekam nenuolaidžiauja. Net kai imi ginčytis pats su savo mintim, vis tiek išlieki savim.

Olofas niekada nesuprato, ką reiškia ką nors turėti, jis tik pasiglemždavo, niekada nemokėjo turėti. Čia reikia būti tikru vyru, kad sugebėtum turėti.

Numiręs, jis norėtų kurį laiką ilsėtis, o toliau – kas jau bus, tebūnie. 

Tas, kuris išvažiuoja, anksčiau ar vėliau turi sugrįžti, tai ir yra baisiausia, tai daug blogiau už patį išvažiavimą, nes sugrįžęs gauni patirti nusivylimą, graužatį, apmaudą, liūdesį.

Tačiau iš visų gyvenimo dalių lanksčiausias ir tampriausias yra laikas. Jo visada gauni tiek, kiek reikia, kiekvienoj valandėlėj laiko sutelpa tiek, kiek tau yra būtina.

„Siuvėjas Malinas“

Žodžių nesunku atrasti, bet kai juos ištari ar perskaitai išryškintus, pakabintus ant sienos, tada jie pasidaro gyvi.

ŽMOGAUS SIELA KAIP PAUKŠČIO LIZDAS MEDŽIO VIRŠŪNĖJ.

Dvasia, kalba ir žodžiai neturi pabaigos, jie amžini.

„Kelmarovė“

Niekas nežino svetimų minčių ir ką jos reiškia – meilę ar neapykantą.

„Legendos“

Mirtis – pats blogiausias dalykas.

Ne, tarė Buda. Mirtis ateina ir nueina, ateina ir nueina.

Jeigu nebūtum pilnas neapykantos, tarė Buda, tai niekam nereikėtų ir mano užuojautos.

Autorius ją rašydamas iš tiesų pasistengė: joje telpa daugybė istorijų. Kasdien nutinka kažkas, ką dienos pabaigoje verta prisiminti ir papasakoti namiškiams. Vienos istorijos džiugios, kitos kelia šiurpą.

Man ši knyga nuostabi dėl keliamų emocijų. Paprastai knygose sukuriama tam tikra atmosfera ir ji palaikoma visą knygą. „Pienių vyne” emocijos taip kaitaliojasi, kad nejučia prisimeni paauglystę, kai svajodavai apie neįmanomus dalykus ir tikėdavai tuo iki sielos gelmių. Vien skaitydamas patyriau svajų lengvumą. Taip pat ir baimę, palengvėjimą viskam pasibaigus, vienatvę, draugystės malonumus. Visą nuostabiai perteiktų spektrą jausmų. 

Jei Ray Bradbury būtų parašęs tik šią knygą, vis tiek būtų galima sakyti, kad jis genijus. Tokio puikaus vaikystės ir senatvės aprašymo vienoje knygoje nebuvau sutikęs. 

Skaityti nebijantiems stiprių jausmų. Ir mokantiems stipriai jausti.

Citatos

Čia baigėsi civilizacija. Čia vien tik žemė ir milijonai mirčių bei gimimų kas valandą.

Ir čia praminti ar dar nepraminti takai tvirtino: kad taptų vyrais, berniukai turi keliauti, visą laiką keliauti.

Pirmiausia, ką sužinai begyvendamas, – tai, kad esi kvailys. Paskiausia, ką sužinai gyvendamas, – kad tu vis toks pat kvailys.

Galbūt senukai niekada nebuvo vaikai < …> ir, žiūrėdami atgal, jie mato daug daugiau, negu mes su tavimi kada nors matysime, žiūrėdami į priekį.

Kai tau septyniolika, žinai viską. Bet jei žmogus ir dvidešimt septynerių dar viską žino, vadinasi, jam tebėra septyniolika.

Jei jau Naktinis yra Naktinis, tai jis bent turi atrodyti kaip Naktinis, tiesa?

Pietų jūrose kiekvieno žmogaus gyvenime ateina diena, kai jis supranta, kad jau laikas paspaust visiems draugams ranką, atsisveikint ir plaukti šalin, ir jis tai daro, ir taip reikia, kadangi išmušė jo valanda.

Niekas niekada nemiršta, kas turi šeimą. 

„Vikšras“

Tikėjimas yra dalykas, kurio tikimės: kad nematomi dalykai taps akivaizdūs.

„Šeimos ratas“

Dideli dalykai paprastai daromi siaubingai.

Religijai ir menui reikia kančios ir aukų.

Visus mus parblokš mirtis, bet savo gyvenimą galime padaryti taurų arba niekšišką, – tai priklausys nuo mūsų ryžto.

„Demianas“

Ak, šiandien aš žinau: nieko pasaulyje žmogus taip nesibodi, kaip eiti keliu, vedančiu į tave patį! 

Nekęsdami kokio nors žmogaus, jame nekenčiame to, kas tūno mumyse pačiuose.

„Narcizas ir Auksaburnis“

Gyvenimo motiną buvo galima vadinti meile arba aistra, taip pat ją buvo galima vadinti kapu ir puvimu. Motina buvo Ieva, ji buvo ir laimės, ir mirties šaltinis, ji gimdė nuolatos, žudė nuolatos, joje susiliejo meilė ir žiaurumas < …>.

Tačiau Dievas – tai ne vien Įsakymai, jie yra tik maža jo dalis. Tu gali laikytis Įsakymų ir būti toli nuo Dievo.

Bet juk ir du žmonės negali viens kito kaip reikiant suprasti, tam reikia ypatingos laimės, draugystės ir pasirengimo.

Ne, laimė, kad meilei nereikia žodžių: kitaip ji būtų pilna nesusipratimų ir kvailysčių.

„Pasaulis pagal Garpą“

„Rašytojas neskaito malonumo dėlei“, vėliau parašys Garpas, turėdamas galvoje save.

„Pranašas“

Nesakykit: „Aš radau tiesą“, verčiau tarkit: „Radau vieną iš tiesų“. 

Ir kaip Dievas pažįsta kiekvieną jūsų paskirai, taip kiekvienas jūsų paskirai turite pažinti Dievą ir suprasti žemę. 

Jūsų mirties baimė tėra virpulys piemens, stovinčio priešais karalių, kuris netrukus padarys jam garbę, – uždės ranką ant peties. 

Jūsų džiaugsmas – tai jūsų liūdesys be kaukės. 

Ir tas pats šulinys, iš kurio sklinda jūsų juokas, dažnai būna pilnas jūsų ašarų. 

Kuo giliau į jūsų esybę įsismelkia liūdesys, tuo daugiau džiaugsmo savyje galite sutalpinti. 

Kai džiaugiatės, pažvelkit gilyn sau į širdį ir suvoksit, jog dabar jus džiugina tai, kas anksčiau jus liūdino.

Kai liūdite, vėl pažvelkit sau į širdį ir pamatysit, kad iš tikrųjų verkiate dėl to, kas anksčiau jus linksmino.  

Iš tikro jūs nelyginant svarstyklės svyruojat tarp savo liūdesio ir savo džiaugsmo.

„Jėzus, žmogaus sūnus“

Kai meilė tampa didžiulė, meilė tampa bežodė.  

„Crazy“

Gyvybė reiškia lygiai tiek, kiek gali niekad apie tai negalvoti?

Anksčiau mūsų kambarius puošė supermenai. Dabar mūsų kambarius puošia superpapai. Kaip buvom mažvaikiai, taip ir likom.

- Mes visi tik žiūrovai < …>.Visų mūsų laukia tik vietelė masiniuose kapuose. Ir niekam daugiau mes neberūpėsime.

Ar ponas Dievas suvis nori, kad mes ką nors suprastume? Man rodos, kad ponui Dievui pirmiausia rūpi, kad mes gyventume.

„Kovos klubas“

Ničnieko apie tai neišmanai, o paskui miršti, ir baigta.

…visuomet nužudai tą kurį myli, – savaime suprantama, tiesa, jei skaitytum ir iš kito galo.

Kai pistoletas sugrūstas tau į burną, o pistoleto vamzdis tarp dantų, gali ištarti tik balsius.

Verkti lengva, kai suvoki, kad kiekvienas, kurį myli, tave atstums arba mirs. Laikui išrikiavus visus ilga eile, kiekvieno galimybė išgyventi lygi nuliui.

Nemiga atriboja: tu negali nieko paliesti, ir tavęs paliesti niekas negali.

Trys savaitės be miego – ir visi tavo pojūčiai palieka kūną.

Vienos minutės visiškai pakanka, < …> dėl jos reikia sunkiai dirbti, vis dėlto viena minutė tobulybės verta tavo pastangų. Akimirka – tai daugiausia, ko gali tikėtis iš tobulybės.

Aš toli gražu nebuvau vienintelis lizdo sukimo instinkto vergas. Mano pažįstami, anksčiau lindėdavę tualete su pornografiniais žurnalais, dabar sėdiniuoja tualete su IKEA baldų katalogais.

O tada tampi įkalintas savo jaukiame lizdelyje, ir daiktams, kurie tau priklausė, dabar pats priklausai.

Daugybė jaunų žmonių bando padaryti įspūdį pasauliui prisipirkdami per daug daiktų < …>

Kartais padarai ką nors, ir tave išdulkina. O kartais tave išdulkina dėl dalykų, kurių nesi padaręs.

Aš esu Įsiutęs Džo tulžies latakas.

Jei prisikiši sau plunksnų į šikną, < …> dar nereiškia, kad virsi višta.

Tik po katastrofos galime atgimti iš naujo.

Tik tada, kai prarandi viską, < …> tampi laisvas daryti bet ką.

Nemiga padeda atsiriboti nuo visko – kopijų kopijos kopija.

Yra aibė dalykų, kurių nė nenorim žinot apie žmones, kuriuos mylim.

Mes, kiekvienas mūsų, galim kontroliuoti pasaulį.

Vos po savaitės kovos klube be jokio vargo gali vairuoti neviršydamas greičio. Gal tu dvi dienas tuštinaisi juodais šūdais dėl vidaus sužalojimų, bet dabar tau viskas vis vien. Kitos mašinos tave lenkia. Mašinos tave taranuoja. Kiti vairuotojai tau rodo iškeltą pirštą. Visiški nepažįstami tavęs nekenčia. Absoliučiai nieko asmeniška. Po kovos klubo jautiesi toks atsipalaidavęs, kad negali prisiverst, kad tau rūpėtų. Nė neįsijungi radijo. Gal tau kas kartą įkvepiant oro duria šonkaulius toj vietoj, kur vos vos įskelta. Mašinos už tavęs mirksi šviesomis. Leidžiasi saulė, visa oranžinė ir auksinė.

– Jei esi vyras, krikščionis ir gyveni Amerikoje, tėvas tau yra Dievo modelis. O jeigu tu niekada nesi pažinojęs savo tėvo, jei tavo tėvas kur nors nusiplovęs, miręs arba jo niekada nebūna namie, kaip tu tiki Dievą?
Tai Tailerio Durdeno dogma. Pakeverzota ant popieriaus skiaučių man bemiegant ir duota man išspausdinti ir nukopijuoti darbe. Aš esu skaitęs viską. Net mano bosas tikriausiai yra viską skaitęs.
– Galiausiai, – sako mechanikas, – visą savo gyvenimą ieškai tėvo ir Dievo.
– Bet turi apmąstyt, – sako jis, – tikimybę, kad Dievui tu nepatinki. Galbūt Dievas mūsų nekenčia. Tai ne pats blogiausias dalykas, kuris gali atsitikt.
Tailerio akimis, geriau, jei Dievas atkreipia į tave dėmesį todėl, kad esi blogas, nei visai nepaiso. Gal todėl Dievo neapykanta geriau už Jo abejingumą.
Jeigu galėtum būti pikčiausias Dievo priešas arba niekas – ką rinktumeis?
Mes esam Dievo viduriniai vaikai, anot Tailerio Durdeno, be ypatingos vietos istorijoj ir ypatingo dėmesio.
Nesulaukę Dievo dėmesio, neturim jokios vilties būti prakeikti arba išgelbėti.
Kas blogiau – pragaras ar niekas?

Nuostabus mirties stebuklas, kai vieną sekundę tu dar vaikštai ir kalbi, o kitą sekundę jau esi objektas.

Yra stiprių jaunų vyrų ir moterų klasė, ir jie nori paaukoti kam nors savo gyvenimą. Reklama verčia šiuos žmones vaikytis mašinų ir drabužių, kurių jiems nereikia. Ištisos kartos užsiima darbais, kurių nekenčia, tik todėl, kad galėtų nusipirkti tai, ko jiems iš tikrųjų nereikia.

Jeigu gali prabust kitoj vietoj. Jeigu gali prabust kitu laiku. Kodėl negali prabust kitas žmogus?

Mes esam viduriniai istorijos vaikai, kuriuos televizija užaugino tikėti, kad kada nors tapsim milijonieriais, kino žvaigždėm, roko žvaigždėm, nors iš tikrųjų mes jais netapsim. 

Mes esam, ir tiek, ir tai, kas atsitinka, atsitinka, ir tiek. 

„Šimtas metų vienatvės“

Neilgai trukus atrodė toks paliegęs, kaip ir visi vegetarai.

„Apie meilę ir kitus demonus“

< …> nustojant tikėjimo, lieka nedylantis randas toje vietoje, kur būta tikėjimo ir jis amžinai primena tai, ko netekta.