„Vikšras“

Tikėjimas yra dalykas, kurio tikimės: kad nematomi dalykai taps akivaizdūs.

„Šeimos ratas“

Dideli dalykai paprastai daromi siaubingai.

Religijai ir menui reikia kančios ir aukų.

Visus mus parblokš mirtis, bet savo gyvenimą galime padaryti taurų arba niekšišką, – tai priklausys nuo mūsų ryžto.

„Demianas“

Ak, šiandien aš žinau: nieko pasaulyje žmogus taip nesibodi, kaip eiti keliu, vedančiu į tave patį! 

Nekęsdami kokio nors žmogaus, jame nekenčiame to, kas tūno mumyse pačiuose.

„Narcizas ir Auksaburnis“

Gyvenimo motiną buvo galima vadinti meile arba aistra, taip pat ją buvo galima vadinti kapu ir puvimu. Motina buvo Ieva, ji buvo ir laimės, ir mirties šaltinis, ji gimdė nuolatos, žudė nuolatos, joje susiliejo meilė ir žiaurumas < …>.

Tačiau Dievas – tai ne vien Įsakymai, jie yra tik maža jo dalis. Tu gali laikytis Įsakymų ir būti toli nuo Dievo.

Bet juk ir du žmonės negali viens kito kaip reikiant suprasti, tam reikia ypatingos laimės, draugystės ir pasirengimo.

Ne, laimė, kad meilei nereikia žodžių: kitaip ji būtų pilna nesusipratimų ir kvailysčių.

„Pasaulis pagal Garpą“

„Rašytojas neskaito malonumo dėlei“, vėliau parašys Garpas, turėdamas galvoje save.

„Pranašas“

Nesakykit: „Aš radau tiesą“, verčiau tarkit: „Radau vieną iš tiesų“. 

Ir kaip Dievas pažįsta kiekvieną jūsų paskirai, taip kiekvienas jūsų paskirai turite pažinti Dievą ir suprasti žemę. 

Jūsų mirties baimė tėra virpulys piemens, stovinčio priešais karalių, kuris netrukus padarys jam garbę, – uždės ranką ant peties. 

Jūsų džiaugsmas – tai jūsų liūdesys be kaukės. 

Ir tas pats šulinys, iš kurio sklinda jūsų juokas, dažnai būna pilnas jūsų ašarų. 

Kuo giliau į jūsų esybę įsismelkia liūdesys, tuo daugiau džiaugsmo savyje galite sutalpinti. 

Kai džiaugiatės, pažvelkit gilyn sau į širdį ir suvoksit, jog dabar jus džiugina tai, kas anksčiau jus liūdino.

Kai liūdite, vėl pažvelkit sau į širdį ir pamatysit, kad iš tikrųjų verkiate dėl to, kas anksčiau jus linksmino.  

Iš tikro jūs nelyginant svarstyklės svyruojat tarp savo liūdesio ir savo džiaugsmo.

„Jėzus, žmogaus sūnus“

Kai meilė tampa didžiulė, meilė tampa bežodė.  

„Crazy“

Gyvybė reiškia lygiai tiek, kiek gali niekad apie tai negalvoti?

Anksčiau mūsų kambarius puošė supermenai. Dabar mūsų kambarius puošia superpapai. Kaip buvom mažvaikiai, taip ir likom.

- Mes visi tik žiūrovai < …>.Visų mūsų laukia tik vietelė masiniuose kapuose. Ir niekam daugiau mes neberūpėsime.

Ar ponas Dievas suvis nori, kad mes ką nors suprastume? Man rodos, kad ponui Dievui pirmiausia rūpi, kad mes gyventume.

„Kovos klubas“

Ničnieko apie tai neišmanai, o paskui miršti, ir baigta.

…visuomet nužudai tą kurį myli, – savaime suprantama, tiesa, jei skaitytum ir iš kito galo.

Kai pistoletas sugrūstas tau į burną, o pistoleto vamzdis tarp dantų, gali ištarti tik balsius.

Verkti lengva, kai suvoki, kad kiekvienas, kurį myli, tave atstums arba mirs. Laikui išrikiavus visus ilga eile, kiekvieno galimybė išgyventi lygi nuliui.

Nemiga atriboja: tu negali nieko paliesti, ir tavęs paliesti niekas negali.

Trys savaitės be miego – ir visi tavo pojūčiai palieka kūną.

Vienos minutės visiškai pakanka, < …> dėl jos reikia sunkiai dirbti, vis dėlto viena minutė tobulybės verta tavo pastangų. Akimirka – tai daugiausia, ko gali tikėtis iš tobulybės.

Aš toli gražu nebuvau vienintelis lizdo sukimo instinkto vergas. Mano pažįstami, anksčiau lindėdavę tualete su pornografiniais žurnalais, dabar sėdiniuoja tualete su IKEA baldų katalogais.

O tada tampi įkalintas savo jaukiame lizdelyje, ir daiktams, kurie tau priklausė, dabar pats priklausai.

Daugybė jaunų žmonių bando padaryti įspūdį pasauliui prisipirkdami per daug daiktų < …>

Kartais padarai ką nors, ir tave išdulkina. O kartais tave išdulkina dėl dalykų, kurių nesi padaręs.

Aš esu Įsiutęs Džo tulžies latakas.

Jei prisikiši sau plunksnų į šikną, < …> dar nereiškia, kad virsi višta.

Tik po katastrofos galime atgimti iš naujo.

Tik tada, kai prarandi viską, < …> tampi laisvas daryti bet ką.

Nemiga padeda atsiriboti nuo visko – kopijų kopijos kopija.

Yra aibė dalykų, kurių nė nenorim žinot apie žmones, kuriuos mylim.

Mes, kiekvienas mūsų, galim kontroliuoti pasaulį.

Vos po savaitės kovos klube be jokio vargo gali vairuoti neviršydamas greičio. Gal tu dvi dienas tuštinaisi juodais šūdais dėl vidaus sužalojimų, bet dabar tau viskas vis vien. Kitos mašinos tave lenkia. Mašinos tave taranuoja. Kiti vairuotojai tau rodo iškeltą pirštą. Visiški nepažįstami tavęs nekenčia. Absoliučiai nieko asmeniška. Po kovos klubo jautiesi toks atsipalaidavęs, kad negali prisiverst, kad tau rūpėtų. Nė neįsijungi radijo. Gal tau kas kartą įkvepiant oro duria šonkaulius toj vietoj, kur vos vos įskelta. Mašinos už tavęs mirksi šviesomis. Leidžiasi saulė, visa oranžinė ir auksinė.

– Jei esi vyras, krikščionis ir gyveni Amerikoje, tėvas tau yra Dievo modelis. O jeigu tu niekada nesi pažinojęs savo tėvo, jei tavo tėvas kur nors nusiplovęs, miręs arba jo niekada nebūna namie, kaip tu tiki Dievą?
Tai Tailerio Durdeno dogma. Pakeverzota ant popieriaus skiaučių man bemiegant ir duota man išspausdinti ir nukopijuoti darbe. Aš esu skaitęs viską. Net mano bosas tikriausiai yra viską skaitęs.
– Galiausiai, – sako mechanikas, – visą savo gyvenimą ieškai tėvo ir Dievo.
– Bet turi apmąstyt, – sako jis, – tikimybę, kad Dievui tu nepatinki. Galbūt Dievas mūsų nekenčia. Tai ne pats blogiausias dalykas, kuris gali atsitikt.
Tailerio akimis, geriau, jei Dievas atkreipia į tave dėmesį todėl, kad esi blogas, nei visai nepaiso. Gal todėl Dievo neapykanta geriau už Jo abejingumą.
Jeigu galėtum būti pikčiausias Dievo priešas arba niekas – ką rinktumeis?
Mes esam Dievo viduriniai vaikai, anot Tailerio Durdeno, be ypatingos vietos istorijoj ir ypatingo dėmesio.
Nesulaukę Dievo dėmesio, neturim jokios vilties būti prakeikti arba išgelbėti.
Kas blogiau – pragaras ar niekas?

Nuostabus mirties stebuklas, kai vieną sekundę tu dar vaikštai ir kalbi, o kitą sekundę jau esi objektas.

Yra stiprių jaunų vyrų ir moterų klasė, ir jie nori paaukoti kam nors savo gyvenimą. Reklama verčia šiuos žmones vaikytis mašinų ir drabužių, kurių jiems nereikia. Ištisos kartos užsiima darbais, kurių nekenčia, tik todėl, kad galėtų nusipirkti tai, ko jiems iš tikrųjų nereikia.

Jeigu gali prabust kitoj vietoj. Jeigu gali prabust kitu laiku. Kodėl negali prabust kitas žmogus?

Mes esam viduriniai istorijos vaikai, kuriuos televizija užaugino tikėti, kad kada nors tapsim milijonieriais, kino žvaigždėm, roko žvaigždėm, nors iš tikrųjų mes jais netapsim. 

Mes esam, ir tiek, ir tai, kas atsitinka, atsitinka, ir tiek. 

„Šimtas metų vienatvės“

Neilgai trukus atrodė toks paliegęs, kaip ir visi vegetarai.

„Apie meilę ir kitus demonus“

< …> nustojant tikėjimo, lieka nedylantis randas toje vietoje, kur būta tikėjimo ir jis amžinai primena tai, ko netekta.

„Vidurnakčio vaikai“

Laikrodžiai gadina ne tik vaisius, bet ir atmintį. 

Norėdamas suprasti tik vieną gyvenimą, turi praryti visą pasaulį. 

Vaikai gauna maisto, pastogę, kišenpinigių, ilgas atostogas ir meilės, atrodytų veltui, nemokamai, ir didžiuma kvailiukų mano, jog tai savotiškas atlygis, kad gimei. < …> Tėvus skatina vienas motyvas – pelnas, nei daugiau, nei mažiau. 

Koks puikus dalykas šventasis karas, kuriame viena didžiausia auka žmonės gali išpirkti visas nuodėmes.  

Dauguma svarbiausių gyvenimo dalykų įvyksta, kai mūsų nėra…

„Gėda“

Nesantaika šeimoje, panaši į musonų lietų, besikaupiantį ant plokščio stogo. Nieko neįtari, o vandens vis daugėja ir daugėja, kol vieną gražią dieną stogas braškėdamas užgriūva tau ant galvos. 

Moters kūnas < …> pritaikytas tik kūdikiams, žnaibymui ir gėdai. 

Mes esame energija; mes esame ugnis; mes esame šviesa. 

Kas yra šventasis? Žmogus, kuris kenčia vietoj mūsų. 

Jei tave paliečia didis žmogus, per greitai pasensti, nes gyveni pašėlusiai ir susidėvi. 

„Paskutinis Mauro atodūsis“

Neapkęsk nuodėmės, bet mylėk nusidėjėlį. 

Kur jų vaistai, jų kunigus nukenksminantis priešnuodis? Supilstykit jį, maldauju, ir išsiuntinėkit po pasaulį! 

Bastardas: man patinka šio žodžio skambesys. Baas – kvapas, smirdaliukas. Turd (angliškai) – šūdas. Ergo, bastardas – susmirdęs šūdžius < …>.

< …> mat Indijos žiurkės, kaip žinia, atneša ne tik marą, bet ir dievus. 

Kai paaiškėja, kad širdies paklydimas buvo paikas kaprizas, mes laikome save kvailiais ir klausiame savo brangių artimųjų, kodėl jie neapsaugojo mūsų nuo savęs pačių. Bet tai yra priešas, nuo kurio mūsų niekas negali apginti. 

Baimei duok viską arba nieko. 

Realybė visada pasislėpusi – argi ne? – stebuklingai liepsnojančiam krūme! 

Viskas yra giminaičiai. Lūžta ne tik šviesa, bet viskas. Dėl giminaičio galime laužyti prasmę, tiesą, įdarbinimo kriterijus ir įstatymą. D lygu mc kvadratu, kur D yra dinastija, m – giminaičių masė, o c, žinoma – curraption, vienintelė visatos konstanta: mat Indijoj netgi šviesos greitis priklauso nuo apkrovos numetimo ir elektros energijos tiekimo kaprizų. 

„Šėtoniškos eilės“

Neapykanta panaši į piršto antspaudą ant lygaus jautrios sielos stiklo; viso labo riebalų dėmė, nekreipk į ją dėmesio, ir išnyks.

Amžinoje kovoje tarp pasaulio grožio ir žiaurumo pastarasis kasdien įgyja vis didesnę persvarą.

Mirtis atskleidžia geriausias žmonių savybes; malonu įsitikinti, < …> kad būna ir tokie: dėmesingi, malonūs, net kilnūs.

Pasaulis, rašė kažkas, yra vieta, kurios tikrumą įrodome savo mirtimi.

Amen.

Yra gerų citatų. Yra ir labai gerų citatų. Mano nuomone, ši Čerčilio citata – viena tokių.

Kai pagalvoji, tai iš tiesų taip ir yra: jeigu turi griežtą nuomonę kokiu nors klausimu, tai tikrai atsiras tokių, kurie mano, kad esi idiotas ir vertas paniekos. Arba abiejų. Bus tokių, kurie bandys pasakyti, kad meluoji; kad kažką darai ne taip, kaip reikia (nes jie tai tikrai puikiai žino, kaip reikia, ar ne?); kad reikėtų tave pamokyti, nes esi – kaip čia pasakius – pasikėlęs.

Į tą temą turiu dar keletą puikių citatų, kurios man patinka.

a) Man’s enemies are not demons, but human beings like himself. (Lao Tzu)

Kai tą supratau, tai supratau, kad tie žmonės, kurie ant manęs dėl kažkokios priežasties pyksta, lygiai taip pat myli, lygiai taip pat džiaugiasi ir lygiai taip pat gyvena, kaip ir aš. Kai tą supranti, nebegali pykti ant tų, kurie pyksta ant tavęs. Tiesiog.Galų gale neturi tam laiko. Gyvenimas per trumpas, kad gyventum praeitimi. Ir per sudėtingas ir nenuspėjamas, kad gyventum ateitimi. Reikia gyventi čia ir dabar. Ar dabar aš noriu galvoti apie kitus ir išgyventi, kad jiems kažkas nepatinka? Realiai? Ne. Ir tada išsisklaido visa mistika. Visi mes – žmonės: su savo stiprybėmis, silpnybėmis, savo demonais ir savo angelais. Ir tiek.

Ir dar. Ne tik nebepyksti, bet ir nebebijai. O tai jau yra jėga.

b) I ask you to judge me by the enemies I have made. (Franklin D. Roosevelt)

Čia tai bent, ar ne? Genialu. Visą laiką sau ir savo darbuotojams kartoju: neįmanoma visiems įtikti ir patikti. Svarbiausia – būti profesionaliu ir elgtis mandagiai bei pagarbiai. Kita vertus, manau, ši citata yra teisinga todėl, kad tie, kuriems nepatinki, geriausiai parodo, koks esi

O kokios yra jūsų mėgiamiausios citatos?

„Būtini Maren Gripės ritualai“

Kartais, stovėdamas sakykloje ir abejodamas savo paties žodžiais, jis jausdavosi lyg išgalvota molekulių istorija.

< …> vienas kartas nieko nereiškia, o svarbiausia gyvenime yra pasikartojimai.

„Amerikietiška pastoralė“

Švedas išmoko baisiausią pamoką, kokią tik gali pateikti gyvenimas – kad jis neturi jokios prasmės. Kai taip atsitinka, laimė niekada nebebus spontaniška. Ji tampa dirbtinė. Pasiekiama tik užsispyrusiai atsiribojant nuo savęs, nuo savo istorijos.

„Prancūziškas testamentas“

Mano jaunoje galvoje meilė ir mirtis visada kažkaip keistai siejosi.

Taip, akivaizdu, jog būti vyru – tai nuolatos galvoti apie moteris, jog vyras yra ne kas kitas, tik svajotojas apie moteris!

Iš tiesų gyvenimas –tai begalinė netvarka, kur visi įvykiai lipa vieni kitiems ant kulnų, kur pernelyg gausūs personažai trukdo vieni kitiems kalbėti, kentėti, mylėtis arba vienas kito neapkęsti. 

„Chazarų žodynas“

< …> kiekvieno sapno dugne guli Dievas. 

Tam, kuris prieina kelio galą, kelias nebereikalingas, o eiti toliau jis nebegali. 

Tik būk atidus: kas nori užvaldyti tvirtovę, pirmiausia turi užvaldyti savo sielą…

Sapnas yra velnio sodas, o visi sapnai jau seniausiai išsapnuoti. Dabar jie tik keičiami į lygiai taip pat sunaudotą ir nubrizgusią tikrovę taip, kaip metaliniai pinigai keliauja iš rankų į rankas, duodami už kreditinį laišką ir atvirkščiai…

Moteris be užpakalio – tarsi kaimas be bažnyčios!

Ji buvo tyli, nes užaugo tėvo nuolat skaitomos tos pačios maldos tyloje, aplink kurią tvyrodavo tokia pati tyluma.

Kiekvienas šeimininkas myli savo mirtį.

Nes kaip dangus virš mūsų padalytas tarp Jehovos, Alacho ir Dievo Tėvo, taip ir požemis padalytas tarp Asmodėjaus, Ibliso ir Šėtono.

Priešai visada tokie patys arba ilgainiui suvienodėja, kitaip jie nebūtų priešai.

Aš esu kardininkas < …> ir žinau: žudant kiekvienąkart būna kitaip, lygiai kaip visada viskas yra kitaip su nauja moterimi lovoje. Tik tiek, kad kai kuriuos dalykus pamiršti, o kai kurių – ne. Kai kurie nukauti kariai ir kai kurios moterys niekada nepamiršta tavęs.

Dievas nė nenutuokia apie tave, jis nepermato nei tavo minčių, nei tavo darbų. Tai, kad tave sapne aplankė angelas ir kažką blevyzgojo, reiškia tik tai, jog jis neturėjo kur pernakvoti, o lauke, matyt, lijo. O trumpai pasiliko greičiausia todėl, kad jam tavo sapne labai smirdėjo. Kitą sykį išsimazgok savo sapnus…

Tėra tik iliuzija, kad mintys yra mūsų galvoje, < …>. Mūsų galva ir mes patys esame mintyse. Mes ir mūsų mintys tarsi jūra ir jos srovė – mūsų kūnas yra srovė jūroje, o mintys – tik jūra. Taip kūnas įkuria sau vietą pasaulyje, prasimušdamas pro mintis. O siela – tai ir vieno, ir kito vaga…

Kiekvienas yra savo aukos kryžius, o vinys praduria ir kryžių.

Skaitant mums neduota suvokti viską, kas parašyta. Mūsų mintys pavyduliauja svetimoms mintims ir kas minutę jas aptemdo, o mumyse nėra vietos dviems kvapams iš karto.

Kiekvienoje stygoje glūdi visos likusios, bet kad tai išgirstume, turime klausytis keturių skirtingų dalykų drauge, o mes tingime.

< …> jeigu tai, ką jis dabar man sako, kyla iš išminties, patirties arba apsiskaitymo, tuomet tai neverta dėmesio. Bet jeigu šią akimirką jis paprasčiausiai atsidūrė tokioje padėtyje, iš kurios atsiveria platesnis vaizdas, ir jis regi geriau negu visi kiti arba jis pats gyvena diena anksčiau…

Bet tavo gyvenimas paaukotas ne veltui: jis panaudotas norint patikrinti vieną dalyką. O tai jau šis tas…

Žmogų reikia apgauti dar prieš jam ištariant “labas rytas”, nes paskui bus per vėlu.

< …> laikas – tik vėluojanti amžinybės dalis.

< …> tasai, kuris pasakoja, gali pasakoti ir rytoj, o tasai, kuris klauso, gali išgirsti tik tada, kai jam pasakojama.

Vaikų mirtys visada yra tėvų mirčių pavyzdys. Motina gimsta, kad duotų gyvybę savo vaikui, vaikas miršta, kad savo tėvo mirčiai suteiktų pavidalą. Kai sūnus miršta anksčiau už tėvą, tėvo mirtis lieka našlė, ji bus suluošinta, nesukurs pavyzdžio.

Dabar esu Dievo sesuo – tas, kas neegzistuoja!

< …> niekas nėra nei išmintingas, nei gražus septynias dienas per savaitę.

Tačiau srebiant iš to paties dubens vienas pasisotina, o kitas lieka alkanas.

Aš esu šėtonas, mano vardas – sapnas. 

Visos, išskyrus Dievo, kalbos yra kančios kalbos, skausmo žodynai.

< …> įsimink amžiams – dirbi, nes nemoki gyventi. Jei mokėtum gyventi, nedirbtum, joks mokslas tau neegzistuotų. Tačiau visi mus mokė dirbti, bet niekas nemokė gyventi.

< …> kai miegodamas žmogus pasijudina, sapnas suplonėja, tada žmogų galima žadinti, nes jis nesigailės: yra labai brangių sapnų, o yra ir niekinių.

Nelaimė, < …>, tik nelaimė mus moko skaityti savo gyvenimą atbuline tvarka…

Mano atsiribojimo ir panirimo į save akimirkomis drauge su kiekviena perskaityta, bet nesuprasta arba nesuvokta eilute bėgo amžiai, kai po kelių minučių atsitokėjusi aš vėl ėmiau sekti, kas parašyta, supratau, jog skaitytojas, sugrįžęs iš savo pojūčių vandenyno iš esmės skiriasi nuo to, kuris ką tik įbrido į tą vandenyną.

Tas, kuris žino tikrą kelią, gali eiti ir šalutiniu taku!

< …> kiekvienas rašytojas be menkiausios pastangos gali nužudyti savo herojų viso labo dviejose eilutėse. O kad nužudytum skaitytoją, tai yra žmogų iš kraujo ir mėsos, pakanka jį paversti knygos veikėju, hagiografinio teksto herojum. O paskui jau paprasta…

Piršosi išvada, kad laiko tėkmėje nieko nevyksta, kad pasaulis kinta ne dėl to, kad bėga metai, o tiesiog pats savyje ir erdvėje kartu, jis kinta aibe pavidalų, maišydamas juos it kortas ir vienų praeitį lyg pamokas užduodamas kitiems kaip ateitį arba dabartį. Jame visa vieno žmogaus atmintis, visi prisiminimai ir bendra dabartis įgyvendinama įvairiose vietose ir įvairiuose asmenyse akimirksniu, tą pačią minutę.

Laikas ateina ne iš žemės, jis ateina iš požemio. Laikas priklauso Šėtonui, kuris nešiojasi jį kišenėje it siūlų kamuoliuką, vynioja jį pagal savo mums nesuprantamą taupumo suvokimą, mes turime jį atsikovoti iš Nelabojo. Juk jeigu iš Dievo galima prašyti ir gauti amžinybę, tada jai priešingą dalyką – laiką – galime paimti tik iš Šėtono…

„Vidinė vėjo pusė, arba romanas apie Herą ir Leandrą“

Kas yra gyvenimas?

Čia esame todėl, mąstė ponas ot Vitkovičius, kad šioje kosmoso dalyje laikas išmoko sustoti. Gal kalbama apie tam tikrą prijaukinto laiko rūšį. Gyvenimas neįmanomas neprijaukintame laike, laike, kuris prabėga, o tik laike, kuris akimirkai sustoja. Jeigu suvokiame, kad amžinybė nusileidžia kaip Dievo palaiminimas, kaip tam tikra neblėstanti šviesa, kaip sako Bizantijos vienuoliai, o laikas ateina iš šėtono, stovinčio kairėje šventyklos pusėje, tuomet suprasime, kad paskirtame taške gali įvykti amžinybės ir laiko “aukso sankirta”. Toje kryžiaus vietoje, kurioje susikerta laikas ir amžinybė, laikas sustoja akimirkai, idant jį palaimintų amžinybė, ir tai yra dabarties akimirka. Už to dabarties mirksnio buvusiame ir būsimame laike nėra gyvenimo, jis ten nei kada nors buvo, nei kada nors bus.

Taigi mes esame čia, nes šioje kosmoso dalyje laikas sustoja ir taip mums suteikia gyvenimą. Gal galima įsivaizduoti ir laiką, kuris nesuspėja susikirsti su amžinybe ir netenka galimybės sustoti, tai yra virsti dabartimi, todėl tai yra bevaisis, bergždžias laikas. Tokioje kosmoso dalyje mes negalime būti, nes pagrindinė mūsų savybė – gyvenimas. O mirtys laiko matrica gali slysčioti aukštyn žemyn.

Kas yra mirtis?

Taigi galima būtų padaryti išvadą, kad į klausimą, iš kur atsiranda laikas, atsakymas yra toks: laikas atsiranda iš mirties. Nes kol egzistuos mirtis, tol bus ir laikas. Kai nebeliks mirties, išnyks ir laikas. Vadinasi, mirtis nelyg voras neria mūsų laiką. Nes jeigu gyvenimas ten, kur laikas stovi, sustabdytas dabarties mirksnyje, tuomet mirtis yra ten, kur laikas bėga. Vadinasi, laikas bėga pro mirtį ir sustoja gyvenime. Būtent tame taške, kur susikerta amžinybė ir laikas sielos lange… Mirtis gali įvykti tik dabartyje. Niekas negali būti nužudytas savo praeityje arba ateityje. O mirtis yra dalelė mūsų laiko, kuris prarado galią sustoti. Nes sustabdytas laiko kiekis kosmose yra pastovus. Perteklius nubyra. Todėl turi vykti mirtys.

—————————————————————————————————————

Visos ateitys turi vieną gerą bruožą: jos niekada nebūna tokios, kokias jas įsivaizduoji < …>

< …> raštingas žiūri į knygą, mokytas žiūri į išmintingą, o išmintingas žiūri į dangų arba į sijoną, tai gali ir neraštingas…

Pirmoje gyvenimo pusėje moteris gimdo, o antroje – žudo ir laidoja save arba artimuosius. Klausimas: kada prasideda ta antroji pusė?

– Žmogaus gyvenimas yra saviškos lenktynės: tikslas ne pabaigoje, o takelio viduryje; tu bėgi ir gal jau seniai prabėgai savo tikslą, bet nežinai ir net nepastebėjai, kada ji prabėgai, ir niekada nesužinosi. Todėl vis bėgi ir bėgi.

< …> žinau, kad meilė – tai paukštė narvelyje: jeigu jos kasdien nelesinsi, ji nugaiš.

Tačiau jeigu jūs nesate prietaringi ir neišsigąstate, kai juoda katė perbėga jums kelią, vis dėlto nežinote, gal kartais pati katė yra prietaringa… 

„Malina“

Nes „šiandien“ yra žodis, kurį gali vartoti tik savižudžiai, visiems kitiems jis neturi absoliučiai jokios prasmės < …>.

Mokytis ne per vėlu, bet kaip mažai liko laiko, kai galėsiu panaudoti tai, ką išmokau.

Patikėkit, išraiška yra iliuzija, išraiška yra mūsų iliuzijų vaisius.

Bet vienasyk panorėsiu tai prisiminti ir nuo tos dienos aš imsiu atsilikti ir grimzti atgal į vakar dieną.

< …> man reikia kuo atokiau laikytis nuo pragaro, kuriame kartą turiu būti buvusi. Bet aš neprisimenu.

< …> jokiam žmogui su normaliais instinktais nešauna paprasta mintis, kad normali moteris norėtų būti normaliai išprievartauta.

„Tlon, uqbar, orbis tertuis“

…veidrodžiai ir lytiniai santykiai yra bjaurūs, nes daugina žmonių skaičių.

„Pierre’as Menardas, Don Kichoto autorius“

Mano sumanymas iš tikrųjų nėra sunkus. < …> Man užtektų būti nemirtingam, kad jį įvykdyčiau. 

„Sodas išsišakojančiais takais“

Tiek žmonių ore, žemėje ir jūroje, bet viskas, kas iš tikrųjų atsitinka, atsitinka man.

„Kalavijo forma“

Tai, ką padaro vienas žmogus, iš dalies padaro visa žmonija.

„Daktaro Di namai“

Tegul mirusieji laidoja savo mirusius. 

Pasaulis kupinas klaidų ir neteisingų teiginių. Jei man tektų už juos visu atsakyti, pritrūktų žodžių. 

Tai, kas yra aukštai, yra tas pats, kas ir žemai, tad iš čia ir kyla stebuklai. 

Žmogus jau buvo ir vėl bus Dievu. 

„Prisukamas apelsinas“

Gėrio priežasties jie juk nebando išsiaiškint; kodėl jiems rūpi vien blogis?

„Skrydis virš gegutės lizdo“

Privalai suprasti, kad vos tik žmogus pasišauna kitam padėti, pats pasidaro visų pažeidžiamas.

„Nemirtingumas“

Gesto žavesys grimzdėjo nežaviame kūne. 

Tam tikra savo esybės dalimi visi esam anapus laiko. Ir gal tik išimtinėm akimirkom suvokiame savo amžių, o didesnę laiko dalį būnam beamžiai. 

 Kai Anjė buvo maža, kartą per ilgą pasivaikščiojimą paklausė tėvo, ar tiki Dievą. Tėvas atsakė:
– Tikiu Kūrėjo kompiuterį. 

Visa kita neturi jokios reikšmės. Kūrėjui ir tėra variacijų ir permutacijų žaismė bendroje programoje, kuri nėra pranašiška ateities ekstrapoliacija, o tik nubrėžia galimybių ribas, tarp kurių viskas palikta atsitiktinumui. 

Žmonės ne tik netrokšta gražiau atrodyti išeidami į gatvę, jie netgi nesistengia, kad neatrodytų bjaurūs! 

< …> bailiai grumiasi už gyvenimą, bijo dėl gyvenimo, todėl moka už jį narsiai kovoti. 

Jei vieną šalia kitos padėsi dviejų skirtingų veidų fotografijas, tuoj kris į akį, kuo jos skiriasi. Bet kai turi prieš save du šimtus dvidešimt tris veidus, staiga suvoki, jog tai tiesiog daugybė vieno veido variantų ir kad niekada nebuvo jokio individo. 

Jei ką nors myli, myli jo veidą, ir jis tampa visiškai nepanašus į kitus. 

Vedybų guolis –  santuokos altorius, o kas sako altorius, tuo pačiu teigia – auka. 

< …> mirtis ir nemirtingumas – tai lyg neišskiriama meilužių pora, ir tas, kurio veidas susilieja su mirusiųjų veidais, jau gyvas tampa nemirtingas. 

Kiekvienos meilės esmė yra vaikas, ir visiškai nesvarbu ar tas vaikas buvo pradėtas ir gimė. 

Žmogus tikisi nemirtingumo, bet užmiršta apie mirtį. 

Kol gyvename tarp žmonių, tol esame tokie, kokiais mus žmonės laiko. 

Meilės jausmas visiems mums dovanoja klastingą pažinimo iliuziją. 

< …> tikras gyvenimas tik toks: gyventi kito mintyse. Kitaip esi gyvas lavonas. 

Kai žmogus pirmą kartą atranda savo kūniškąjį „aš“, pirmas ir svarbiausias jausmas yra ne abejingumas, ne pyktis, o gėda: esminė ir visą gyvenimą lydėsianti, čia didesnė, čia mažesnė, laiko bukinama gėda. 

Amžiaus hierarchijoje aukščiausią vietą užima kūdikiai, paskui – vaikai, jaunuoliai ir tik galiausiai suaugę žmonės. Senas žmogus yra pačioj pažemėj, tos vertybių piramidės papėdėje. 

Kai žmogų puola blogis, jis stengiasi jį nustumti kitiems. 

Tai, kas gyvenime nepakeliama, yra ne būti, o būti savuoju „aš“. 

Gyventi – tai jokia laimė. Gyventi – tai nešti per pasaulį savo skausmingą „aš“. Tačiau būti– tai yra laimė. Būti: pavirsti šaltiniu, akmenų užtvanka, į kurią lyg šiltas lietus krinta visata. 

Drova reiškia, kad priešinamės tam, ko geidžiame, ir gėdijamės, kad norime to, kam priešinamės. 

Jeigu mūsų gyvenimai būtų begaliniai kaip antikos dievų, epizodo sąvoka netektų prasmės, nes kiekvienas, net pats nereikšmingiausias, atsitikimas sulauktų padarinių ir taptų istorija. 

Juk nėra nieko gražesnio už tai, kai nepamišėlis eina įkandin pamišėliško balso. 

„Atsisveikinimo valsas“

Ji apsisprendė, kad taip iš tiesų ir buvo.

Ir ant gyvenimo slenksčio gyvenimas yra nuostabus.

„Pokštas“

Žmogui labai gerai, kad negali susitikti su ankstesniuoju savim.

Juk jaunuoliai nekalti, kad vaidina; jie dar negatavi, bet patenka į jau gatavą pasaulį ir turi jame veikti kaip gatavi.

Pasauliečių nepalankumas tikėjimą tik stiprina.

„Fuko švytuoklė“

Aš esu kekšė ir šventoji.  

Tu visada atskleidi man tiesą. Tu esi mano Aš, kuris yra manasis Jis, žvelgiantis Tavo akimis. Noriu atrasti visas archetipines kūno paslaptis. 

Pasaulis sukurtas, kad baigtųsi knyga (klaidinga). 

Išgėriau keletą tablečių, pakankamai, kad nusinuodyčiau. Toliau nieko neatsimenu. 

Aišku, priskiri kitiems tai, ką pats darai. Kadangi darai kažką bjauraus, tai ir kiti tampa bjaurūs. O kadangi kiti paprastai norėtų daryti tik tai, ką darai tu, jie padeda tau įtikėti, jog tai, ką jiems priskiri yra būtent tai, ko jie visą gyvenimą troško. Dievas apakina tuos, kuriais nori atsikratyti, tereikia Jam padėti. 

Kad skaitytojas suprastų jo tiesą, autorius privalo mirti.

„Rožės vardas“

Vienintelis dalykas, apie kurį verta galvoti, ir tai supratau savo gyvenimo kelio gale, yra mirtis.  

Tik menki žmonės mums nekelia jokios nuostabos.  

Ir šventas karas yra karas. 

Neatsimenu… tai buvo taip seniai. Bet Dievas baudžia, Dievas ištrina, Dievas užtemdo net prisiminimus. 

Parašęs knygą, jos autorius turėtų mirti. Kad nekliudytų tekstui eiti savo keliu.

Atsisėsk upės pakrantėje ir lauk, o tavo priešo lavonas būtinai praplauks pro šalį.

„Baudolinas“ 

Manome, kad tik mums reikia Dievo, bet dažnai ir Dievui reikia mūsų. 

“Santuoka nėra kokia nors socialinė institucija, į kurią patenka kiekvienas – “įsimyli ir laimingai gyvena”. Kol nesuprasime, kad santuoką lemia sudėtingiausi santykiai, reikalingi tam tikro ugdymo ir neabejotinų gebėjimų tenkinti priešingos lyties atstovo poreikius, tol mus liūdins sukrečiantys skyrybų skaičiai”.

Gyventi santuokoje yra sunkus darbas, apie kurį dažnai pamirštame ir tikimės, kad viskas puikiai klostysis tiesiog savaime. Tačiau santuokai reikia dėmesio ir laiko. Tiesiog apsiženyti neužtenka, dar reikia ir pažinti žmogų, kuriam paskyrei visą savo gyvenimą.

“Jo norai, Jos norai” padeda prisiminti ar sužinoti, kokie skirtingi yra vyrai ir moterys. Iš tikro keista, kad tai priminti reikia, nes su šiais skirtumais susiduriame kone kasdien. Visos moterys sutaria, kad vyrai yra kiaulės ir jiems reikia tik sekso. Visi vyrai sutaria, kad moterims neduok pavalgyt – duok pakalbėti. Tačiau, nei vieni, nei kiti neatsižvelgia į šiuos poreikius ir toliau bando perauklėti savo antrąsias puses, kad taptų labiau moteriškesni/vyriškesnės. Iš to kiek šiuo metu įvyksta skyrybų, akivaizdu, kad tokia taktika nepadeda.

Taigi daktaras Willard F. Harley, Jr. surašė dešimt emocinių poreikių, kurių reikia vyrams ir moterims (kiekvieniem po penkis), kad gyvenant santuokoje jaustumėtės laimingi ir būtumėte įsimylėję savo partnerį. Tai švelnumas, lytinis pasitenkinimas, intymus pokalbis, pramogų bendrumas, sąžiningumas ir atvirumas, patraukli išvaizda, finansinė parama, šeimos parama, įsipareigojimas šeimai ir žavėjimasis. Manau, visi mes juos suvokiame ir žinome, tik ne visada jų laikomės. O dar rečiau sąmoningai pagalvojame, kurie iš jų mūsų partneriui yra svarbiausi. Tas priminimas, kad reikia mažiau galvoti apie save, o daugiau dėmesio skirti sutuoktinio emocijoms ir yra šios knygos vertė.

Nes pagrindinio dalyko šioje knygoje autorius neparašė: kad visa tai veiktų, stengtis turi abu partneriai. Kad abu būtų laimingi, pirmiausia reikia daug bendrauti, abiems matyti problemas ir norėti jas spręsti. Be šios sąlygos, ši knyga yra bevertė. Jūs galite labai stengtis, verstis per galvą, tačiau negaudamas atlygio, anksčiau ar vėliau, prarasite motyvaciją. Tokiu atveju, geriau įkalbėti partnerį nueiti kartu pas psichologą. Taip greičiau pradėsite bendrauti ir gerinti savo santuokinį gyvenimą. 

Skaitant nepatiko perdėtas materializmas. Manau dėl to kalta autoriaus tautybė; visgi amerikiečiai yra kitokios kultūros žmonės. Man labai sunkiai skaitėsi palyginimas apie meilės banką ir į jį dedamus indėlius. Sutinku, kad tai aiškus palyginimas parodant, kaip veikia susižavėjimas, tačiau tai kartojant visą laiką, pabaigoje jau darosi koktu. Kitas dalykas, smarkiai gadinęs skaitymą, tai begaliniai autoriaus siūlymai įsigyti kitas jo knygas. Skaitai ir jautiesi kaip bendraudamas su prekybos agentu, kuris tau nori įsiūlyti visiškai nereikalingą daiktą. Tas nuolatinis brukimas erzino, ypač tose vietose, kur skaitytojas gali pasijusti kone šantažuojamas: nori sužinoti kaip to išvengti, tai skaityk kitą mano nerealiai fantastišką knygą.

Bendrai įvertinti knygą, skirtą savo pažinimui sunku. Kiekvienas jose randame tai, kas mums svarbiausia. Jei iki šiol nieko nedarėte dėl savo santuokos, greičiausiai ir ją perskaitę elgsitės taip pat. Juk nesužinosite nieko naujo. Jei iki šiol stengėtės ir dėjote daug pastangų, kad kartu būtumėte laimingi, tai knyga primins, dėl ko tai darote ir kuo jūs skiriatės nuo savo partnerio. Ir tai palengvins jūsų kasdienes pastangas. Jei gyvenate laimingai, knyga galbūt parodys būdų kaip gyventi dar laimingiau. Jei gyvenate nelaimingai, galite rasti būdų kaip gyvenimą nors kiek pakeisti, tačiau jums vis tiek geriau būtų kreiptis pagalbos pas profesionalus.

Ir pabaigai kelios Willard F. Harley laimingo gyvenimo taisyklės:

Seksas ir švelnumas neatsiejami, negalite gauti vieno, neduodami kito.

Tipiška žmona stiprų vyro lytinį poreikį supranta ne geriau, negu tipiškas vyras supranta stiprų žmonos švelnumo poreikį.

Tenkinkite sutuoktinės ar sutuoktinio poreikius taip, kaip norėtumėte, kad jis ar ji tenkintų jūsų poreikius.

Rūpestingi partneriai kalbasi rūpestingai.

Užsiimkite tik tokia pramogine veikla, kokia abiem maloni.

Jei drauge žaidžiate, ir vėliau būnate drauge.

Apie save vienas kitam atskleiskite tiek, kiek patys žinote: visas savo mintis ir jausmus, visa, kas patinka ir nepatinka, viską apie savo praeitį, kasdienius užsiėmimus ir ateities planus.

Išlaikykite suvartojamų kalorijų ir tinkamos mankštos pusiausvyrą.

Patrauklumas yra tai, ką darote su tuo, ką turite.

Pinigų ir santuokos santykis: mažiau gali reikšti daugiau.

Šita knyga mane buvo pagrobusi. Aš gyvenau nuo rytinio skaitymo iki vakarinio skaitymo ir atvirkščiai. Tą savaitę vaikščiojau neišsimiegojęs ir nepastebėdavau savo stotelės, tad troleibusu pavažinėjau šiek tiek daugiau nei pridera.

Knyga į veiksmo sūkurį įtraukia nuo pat pirmų pastraipų. Rašytojas netempdamas gumos pradeda aklumo epidemiją mieste, kuri vis plinta ir plinta, kol apima viską ir beveik visus. Tik ne visi tą žino, nes dalis pirmųjų sėdi uždaryti karantine ir bando kurti gyvenimą taip kaip moka ir supranta.

Tiesą pasakius, ar mes akli, ar ne, nebeturėdami visų civilizacijos patogumų ir nemokėdami jų lengvai atkurti, papultume į tą patį chaosą, iš kurio išliptume negreit. Aklumas tik šiek tiek apsunkina situaciją, tačiau nekeičia to kokie mes esame: savanaudiški, bailūs, pasiaukojantys ar gudrūs. Ir tokiems skirtingiems reikia gyventi kartu.

Mes esame tokie pat akli, tik, galbūt, kitomis prasmėmis.

Knyga šiek tiek sukrečia. Kai pasieki momentą, kad nebegali stebėti žmonių nužmogėjimo ir nori/linki knygos herojui žudyti, lieki nustebęs pats savimi. Visa tavo moralė yra tik kortų namelis, kuris sugriūtų ir nuneštų tave nežinia kur nuo visai menko gūsio. Kada nustoji/pradedi būti žmogumi, ne tik gyvūnu?

Citatos

Taip esame sutverti, pusė abejingumo ir pusė pykčio.

Gėris ir blogis, kylantys iš mūsų žodžių ir poelgių, pasiskirsto savaime, reikia manyti, protingai, tolygiai ir simetriškai per visas tolimesnes dienas, įskitant ir tuos neįžvelgiamus laikus, kai nebus kam to sužinoti, pasveikinti save ar prašyti atleidimo < …>

Tačiau viskam savas laikas, jei anksti atsikelsi, dar nereiškia, kad greičiau mirsi.

< …> visos istorijos panašios į pasakojimą apie visatos kūrimą, niekas ten nebuvo, niekas nieko nepaliudijo, o vis dėlto visi žino, kas nutiko.

< …> Sunku ne gyventi su kitais žmonėmis, sunku juos suprasti < …>

Legendos, mitai ir pasakos. Nei vienomis jų nebetikime ir nebepasakojame. Norėdami įspūdžių ir išminties einame į teatrą, kiną ar skaitome knygą. Bet ar šiuolaikinis menas mums gali duoti tiek pat kaip amžių patirtis?

Perskaičius “Geležinį Džoną” pasidaro akivaizdu, kad nei vienas šių laikų autorius nepasakys tiek, kiek pasako legendos. Vien dėl to, kad jis remiasi tik savo patirtim ir žiniomis, o tai smarkiai riboja. Tuo tarpu mitai gyvuoja per amžius po truputį kisdami, tačiau neprarasdami savo prasmės.

Tik šiuo metu mes jų nebepasakojame. Net skaityti palikome vaikams. Dėl to mes jų nebesuprantame. Gerai, kad dar yra pasaulyje žmonių, kurie domisi ir šifruoja mitus, bei bando paaiškinti tą išmintį, kuri juose slepiasi. 

“Geležinis Džonas” yra apie vyrus. Pasimetusius vyrus šiuolaikiniame pasaulyje. Ir apie tai, kaip jiems bent kiek susivokti, kas tai yra vyriškumas. Drąsiai galima rekomenduoti perskaityti kiekvienam vyrui ir kiekvienas joje atras sau tinkamų minčių. 

Citatos

Ką galėtų reikšti,  jei vyras įsimyli kitapus gatvės spindintį veidą? Greičiausiai jam reikia atlikti tam tikrą dvasinį darbą, nes jo siela tapo problema.

Taip šioje planetoje elgiasi visos šeimos: karaliai atiduoda saugoti raktus karalienėms.

Moterys gali pagimdyti vyriškos lyties kūdikį, tačiau vyrą iš jo padaro tik kiti vyrai.

Sapnai – sudėtingas ir subtilus dalykas, todėl būtų labai neapdairu daryti skubotas išvadas. Tačiau paskutinis šio sapno epizodas perša neramią mintį: jeigu berniuką augina viena motina, net vedama kuo geriausių ketinimų, tai vaikas neturės vyro veido arba apskritai bus beveidis.

Aš netvirtinu, kad visi tėvai geri. Motinos kartais teisios, kai kalba apie jų neigiamus bruožus, tačiau neretai apie vyriškumą jos turi išankstinę nuomonę vien todėl, kad jis joms nesuprantamas.

Tėvas smogia sūnui suprantamą, nepamirštamą ir šiek tiek žudikišką smūgį kirviu, o motinos dažniausiai pasistengia, kad jų vaikai gautų gėdos krikštą. Jos vis pila berniukams ant galvos gėdos vandenį, kad tas krikštas būtų tvirtas.

Vyras – tai ne mechanizmas, skirtas apginti, medžioti ir daugintis. Ir moteris taip pat ne mechanizmas, kuris tik globoja, renka derlių ir gimdo vaikus. Kiekvienas ir kiekviena turi troškimų, kurie gerokai karštesni nei tik noras išlikti.

Veiklūs vyrai, kitados už savo veiklumą mylėti, dabar nebereikalingi.

Devynioliktojo amžiaus vyrai nepastebėdavo moterų kančios. < …> O mūsų laikų vyrai išsiugdė dar ir kitą nedėmesingumo bruožą: jie nesugeba pastebėti net savo kančios.

Vidurinės šeimos tėvas gali turėti automobilį ir pluoštą kreditinių kortelių, tačiau motinos gyvena ilgiau, jos grįžta iš kapinių, kai palaidoja savo vyrus.

Lai du žmones suartina meilės nuotykis, ypač slaptas, jie abu pajunta, kaip kietosios jų dalys ištirpsta, o susidaręs skystis išgaruoja. Eroso karštis yra džiaugsmas, sumišęs su pavojumi.

Žinome, vanagas visada bus vanagas, net kai gyvena tarp pelėdų, o pelėda visuomet liks pelėda, net gyvendama tarp dygliakiaulių. Tačiau žmonės pasiduoda įtaigai ir gali prarasti savitumą.

< …> mūsų visuomenė gimdo gausybę berniukų, tačiau, deja, išaugina vis mažiau vyrų.

Jei pasakoje apie Geležinį Džoną nieko daugiau nerasime, galime atkreipti dėmesį bent į tai, kad vyras bręsta iš raudono intensyvumo per baltą susidomėjimą į juodą žmogiškumą.

Praėjusio amžiaus paskutiniajame dešimtmetyje Lietuvos leidėjai buvo pamėgę leisti Torgny Lindgren knygas. Deja skaitytojai jo taip ir neatrado, nes paskutinių jo kūrinių nebeleidžia.

Mane jis sužavėjo kaip tik tuo metu, kai buvo aktyviai leidžiamas, pradėjau nuo “Tapytojo Margalapio” ir perskaičiau viską kas tuo metu buvo išleista. Taigi “Kamanių medų” dabar perskaičiau antrą kartą ir vėl prisiminiau kuo taip žavi Torgny Lindgren knygos: jos tokios niūrios, dvelkiančios tamsa ir šalčiu, tačiau skaitai ir širdyje lieka maloni šiluma. Kažkoks visiškai nesuvokiamas jausmas.

Nors knyga apie visą žudantį pavydą ir konkurenciją, tačiau ją perskaitęs beveik gailiesi abiejų brolių. Olofas ir Hadaras laukia savo gyvenimo saulėlydžio, tačiau negali nusileisti vienas kitam, net mirties akivaizdoje. Juos gyvus laiko tik laukimas, kada mirs brolis. Nekenčia vienas kito, tačiau ir negali vienas be kito. Dažnai taip ir gyvenime būna, tik tada iš tokių situacijų pasimokyti gerokai sunkiau. O štai šioje knygoje išminties su kaupu.

Ir nors ji ne šedevras, iš pirmo skaitymo net neatsiminiau nieko, tačiau gerai praleisti kelis vakarus tinka.

Citatos

Anksčiau aš dar šiuo tuo tikėjau, pasakė jis. Bet senatvėj žmogus matai tik savo išskėstus pirštus. Viskas genda ir nyksta. Aš turiu vėžį ir mirsiu.

Kai pradedi šnekėti, mintis būna priversta daryti nenuspėjamus posūkius ir vingrybes, dėl to ji iškrypsta ir lieka sudarkyta, norėdama įsiteikti arba įgelti, ji pasidaro sukta ir klastinga. O vieniša mintis išsaugo suverenumą, ji slepias tavo kūne ir niekam nenuolaidžiauja. Net kai imi ginčytis pats su savo mintim, vis tiek išlieki savim.

Olofas niekada nesuprato, ką reiškia ką nors turėti, jis tik pasiglemždavo, niekada nemokėjo turėti. Čia reikia būti tikru vyru, kad sugebėtum turėti.

Numiręs, jis norėtų kurį laiką ilsėtis, o toliau – kas jau bus, tebūnie. 

Tas, kuris išvažiuoja, anksčiau ar vėliau turi sugrįžti, tai ir yra baisiausia, tai daug blogiau už patį išvažiavimą, nes sugrįžęs gauni patirti nusivylimą, graužatį, apmaudą, liūdesį.

Tačiau iš visų gyvenimo dalių lanksčiausias ir tampriausias yra laikas. Jo visada gauni tiek, kiek reikia, kiekvienoj valandėlėj laiko sutelpa tiek, kiek tau yra būtina.

Juk savimi ir esi tik tada, kai ką nors vaizduoji arba kai kuo nors iš tikrųjų tiki.

Vienas pats žmogus negali būti geras. Gerumas susideda iš daugybės dalių. Niekas negali aprėpti jo viso.

Geriausia, ką gali patirti gyvendamas vienas, yra tai, kad išmoksti pažinti save. Nebereikia eikvoti jėgų, kad suprastum kitą, šalia savęs esantį žmogų, visą minčių perteklių gali nukreipti į save.

– Tomai! – Paskui tyliau: – Tomai… ar visi pasaulyje žino… kad jie gyvi?
– Aišku, žino. O ką tu manei? [...]
– Tikriausiai žino, – sušnibždėjo Daglas. – O, kad taip visi žinotų. (psl. 17).

Pienių vynas.
Tie žodžiai turi vasaros skonį. Tas vynas – sugauta ir užkimšta buteliuose vasara. Ir dabar, kai Daglas žinojo, iš tikrųjų žinojo, jog jis gyvas, jog tam ir vaikšto po žemę, kad jaustų ir matytų visą pasaulį, jis suprato dar vieną dalyką: reikia dalelę viso to, ką patyrė, dalelę šios ypatingos dienos – pienių sunkimo dienos – taip pat užkimšti ir išsaugoti iki šaltos sausio dienos, kai tumulais drėbs sniegas, kai saulės bus nebuvę ištisas savaites ar net mėnesius ir tas stebuklas, ko gero, bus užsimiršęs, – va tada bus nebloga jį vėl prisiminti. Juk ši vasara bus kupina visokiausių paslaptingų kerų, ir jam rūpėjo visus juos išsaugoti, kur nors padėjus, kad paskui, kada tik panorėjęs, galėtų nusileisti žemyn ant pirštų galų į tą drėgną prieblandą ir ištiesti ranką… (psl. 20).

– O aš jau dabar tau kai ką pasakysiu. Čiupk pieštuką, Dagai. Pasaulyje yra penki milijardai medžių. Skaičiau knygoje. Ir po kiekvienu medžiu yra šešėlis, tiesa? Tai iš kur atsiranda naktis? O štai iš kur: penki milijardai šešėlių – išropoja iš po kiekvieno medžio! Įsivaizduoji? Šešėliai visur išlaksto, na, ir viską aptemdo. Jeigu tik išgalvotum kokį nors būdą, kaip sulaikyti tuos penkis milijardus šešėlių po medžiais ir neišleisti – tada ir gulti nereikėtų, Dagai, nes juk nebūtų nakties! (psl. 36).

Jis suprato: tai visų žmonių dalia, kiekvienas žmogus sau – vienas vienintelis pasaulyje. Vienas vienintelis, vienišas tarp daugybės kitų žmonių, ir visada bijo. Kad ir dabar. Pradėsi rėkti, šauktis pagalbos – kas kam darbo? (psl. 51).

Kai tau devyneri metai, atrodo, kad visada buvo devyneri ir visada taip ir bus devyneri. Kai ateina trisdešimt, tai šventai tiki, kad taip visą gyvenimą ir balansuosi ant šios puikios brandaus amžiaus ribos. O kai sukaks septyniasdešimt, tau visada ir amžinai bus septyniasdešimt. Žmogus gyvena dabartyje, vis tiek ar ji jauna, ar sena, o kitokios dabarties nėra. (psl. 89).

– Kad tu prasmegtum! – sušuko Daglas. – Aš niekada apie tai nepagalvojau. Čia tai bent. Tikra tiesa: seniai niekada nėra buvę vaikai!
– Truputį liūdna, ar ne? – susimąstęs pasakė Tomas. – Ir mes jiems niekuo negalime padėti. (psl. 93).

Tik tas, kuris pasiekia devyniasdešimt, devyniasdešimt penkerius ar šimtą, tik tas yra tikras keliautojas. (psl. 105).

– Viskas eina savo keliu, – šnibžda prosenelė sapno nešama. – Kaip ir turi būti gyvenime (psl. 209).

Ir staiga, visai netikėtai, vasara pasibaigė. (psl. 266).

Apie vaikus ir jų auklėjimą yra daugybė knygų. Dar daugiau apie tai prirašyta straipsnių. Bėda ta, kad daugumoje jų aiškinama, kokia nepamainoma vaikui yra mama ir tik probėgšmais užsimenama apie tėvo vaidmenį šeimoje, kuris daugeliu atveju yra kaip žaidėjas su vaiku. Apie tai, kad tėvas per daug nuvertintas šiandieninėje visuomenėje prisimenama tik vieną sekmadienį per metus. Po to vėl būna štilis. Vien dėl šios priežasties verta perskaityti Luigi Zoja knygą “Tėvas: istorinė, psichologinė ir kultūrinė perspektyva”.

Įvykus pramonės revoliucijai, žmonija pakeitė savo gyvenimo būdą. Ir pakeitė taip drastiškai, kad vos po šimto metų, mes pradedame pamiršti tėvo vaidmenį vaikų auklėjime. Mes nebežinome, koks vyro vaidmuo šeimoje ir keliame jam prieštaringus tikslus. Norime sėkmingų vyrų, kurie būtų pasiryžę padaryti viską, kad išlaikytų šeimą, o kartu ir rūpestingų tėvų, praleidžiančių daugybę laiko su vaikais.  Pasiekti ir vieno ir kito yra praktiškai neįmanoma, kažką turi aukoti, kažkur atsisakyti ambicijų ir užmiršti save. Galbūt laimingo atsitiktinumo dėka, įmanoma ir viena ir kita, tačiau vis dažniau mes pamatome kaip augti visai be tėvo.

Tėvų skyrybos tapo norma. Tačiau net ir santuokoje gyvenantys tėvai atsiskiria nuo vaikų ir nustoja vaidinti bet kokį vaidmenį jų gyvenime. Biologiškai jis tėvas. Bet ar tikrai?

Senovės Romoje tėvas pripažindamas savo vaiką jį iškeldavo ant rankų. Dabartiniais laikais mes atsisakėme visų ritualų, įvilkome gyvenimą į teisės rūbą ir liepėme būti tuo, kuo ne kiekvienas vyras yra kiekvienam vaikui. Būti tėvu yra pasirinkimas. Ar mes jį įvardinsime garsiai, ar vyras pasirinks būti ar nebūti tėvu tyliai, iš esmės nieko nekeičia. Rezultatas bus tas pats – vaikas užaugs nesupratęs, koks turi būti tėvas, iš jo negavęs jokios emocijos ir mokslo. Tai ir yra mūsų, vyrų, didžioji tragedija. Mes nieko negavome iš savo tėvų ir dar mažiau perduodame savo vaikams.

Knyga privertusi permąstyti koks tėvas aš esu ir kodėl aš esu tėvas. Palikusi žymę mano gyvenime. Padariusi mane geresniu tėvu. O galbūt, tik dėl jos tapau tėvu.

Verta perskaityti visiems vyrams, kad suprastų kas jie tokie.

Citatos

Mes patys priklausome istorijai ir, jeigu jos nepažįstame, nepažįstame didžiosios dalies savęs pačių. Mes galime kalbėti apie tam tikrą tapatybę, tačiau jeigu esame tėvai, visai neišmanantys tėvystės istorijos, mūsų tėviškoji tapatybė bus dar netvirtesnė nei ta, kuri vyrauja mūsų laikais. Tėvas, kuris nieko nežino apie praeities tėvus, yra panašus į amerikietį, nieko negirdėjusį apie Amerikos čiabuvius arba George’ą Washingtoną, arba į prancūzą, negalintį nieko pasakyti apie frankus arba Napoleoną. Taip gyventi, žinoma, irgi įmanoma, bet taip gyvenantys žmonės neturi supratimo, kodėl jie šiandien priklauso vienai, o ne kitai bendruomenei. Jie nieko nežino apie prigimtį tautos, kurios dalis, šiaip ar taip, yra. Panašiai tėvas gali būti nesaugus, jei nieko nežinos apie tėvų pasaulį, kurio narys jis yra. žinoma, istorija, apie kurią čia kalbame, neturi nieko bendro su mūšiais ir istorinėmis sutartimis, tai įdėjų ir papročių, vaizdinių ir mitų istorija. Šių dalykų suvokimas yra daugiau nei teorinis, jei jis gali paskatinti tėvą, žvelgiantį į savo vaiką, užduoti sau pačiam klausimą, nulemtą visos ilgos tėvystės istorijos: “Tai mano vaikas, bet ar todėl, kad daviau jam gyvybę, ar todėl, kad jį renkuosi?” 

Mūsų desperatiškas mėginimas pratęsti istoriją į priešistorę, mūsų milžiniškos pastangos įžvelgti, kas yra už laikų horizonto, tai, ko mes visai nežinome, labai primena apsėdimą, kuriuo galima pavadinti našlaičių ar įvaikintųjų pastangas sužinoti ką nors apie savo kilmę.

Kaip gamta būtų priprašiusi žindyti savo kūdikius, jei nebūtų joms davusi krūtų? Vyro problemos daug kuo panašios.

Kiekvienoje kultūroje nuo neatmenamų laikų vyras ir moteris yra meilužiai, bet kartu ir priešai.

Netgi labiausiai savimi pasitikinčio tėvo pasąmonėje slypi tam tikras netikrumas.

Jausmų negalima užgniaužti ilgiau nei tam tikrą laiko tarpą.

Mes visuomet priklausysime nuo savo tėvų, nes ir po mirties jie tebegalvoja apie mus.

Tėvas yra figūra, kuri palieka namus ir išeina į mūšį, o paskui kaunasi, kad galėtų į juos sugrįžti.

< …> paslaptis gali turėti daugiau prasmės ir gyvybės negu jos išaiškinimas.

Šiandienis tėvas kaltinamas ne už tai, ką jis padarė, bet už tai, ko nepadarė. Už tai, ko jis nepasakė, o ne už tuos žodžius, kuriuos pasakė.

Dar ne taip seniai valgymas kartu buvo džiaugsmingiausias šeimos gyvenimo momentas. Jeigu tėvas neleisdavo vaiko prie stalo, tai būdavo didžiausia bausmė. Dabar pietų stalas virto priemone, kurią jaunimas naudoja savo tėvams nubausti arba apdovanoti.

Paėmęs ją į rankas šiek tiek nusivyliau: labai vaikiškai atrodė tiek viršelis, tiek skyrių pavadinimų šriftas. Kita vertus aš tikrai nesu paauglys, kuriam ši knyga yra skirta ir ne man spręsti ar jos apipavidalinimas yra tinkamas. Visgi bevartant knygą labai sužavėjo iliustracijos. Radau netgi tuo metu aktualiai varškės temai tinkančią. Tikrai geros iliustracijos.

Knygą perskaičiau greitai; nuskilo skaityti per atostogas, tai kaip atostogų knygelė susiskaitė labai puikiai. Nors pradedant skaityti atrodo, kad bus eilinė paaugliams skirta lėkšta knygiūkštė, tačiau įsibėgėjant pasakojimui supratau, kad ji toli gražu ne tokia. Tai rimta knyga parašyta nuotaikingai, tačiau savo temomis kabinanti giliai.

Pirmiausiai tai knyga apie rasizmą. Mums galbūt ne tokia aktuali tema, tačiau suvokti, kad visi žmonės lygūs, visada pravartu. Juk niekada nežinai, kada šalia apsigyvens kitaip atrodantis. O kartais ir mums patiems pravartu būti labiau tolerantiškais, kad negąsdintume vaikų, jog “atbėgs būrys čigonų” (realus sakinys iš paplūdimio drausminant vaikus, kad nevaikščiotų toli). Ši tema eina per visą knygą, kartais užleisdama vietą smulkesnėms, tačiau visada grįžta ir primena apie save.

O smulkesnių temų visa gausybė: alkoholizmas, meilė, draugystė, skurdas, šeima, masturbacija, gėjai, viltis, mirtis… Visos jos svarbios, apie visas gyvenime sunku kalbėti. Apie kai ką tiesiog trūksta žinių, apie kai ką nepatogu kalbėti su tais, kurie žinių turi. 

Kolegė iš “Ką skaityti?”, taip pat perskaičiusi šią knygą, stebėjosi kodėl ji JAV yra antroje vietoje norimų uždrausti knygų sąraše. Paskaitęs jos recenziją ir neskaitęs knygos, taip pat nelabai suvokiau kas ir kaip. Knygos aprašymas skambėjo visiškai nekaltai, tačiau po to kai perskaičiau, supratau, kad konservatyviau nusiteikusiems tėvams, ji gali pasirodyti labai šokiruojanti. Užtenka dviejų citatų: vienos apie masturbaciją, kitos apie vyrų santuokas, kad ji būtų prie knygų, kurių tėvai  nenori duoti vaikams skaityti. O ir apie pačius tėvus knygoje neatsiliepiama labai maloniai. 

Kol nežinai kaip turi atrodyti bendravimas šeimoje, kiek laiko ir dėmesio reikia skirti vienas kitam, tol viskas atrodo gerai. Įprasta rutina, kai tėtis žiūri tv, mama užsidariusi virtuvėje gamina valgyt ir taip pat žiūri tv, o vaikas užsiima kuo tik nori, atrodo puiki. Kol nesužinai, kad dėmesys vaikui yra labai svarbus. Kol nepamatai pavyzdžių iš šono. O ši knyga duoda ir tai.

Taigi, verta perskaityti knyga. Paaugliams būtinai, ypač berniukams. Paauglių tėvams  taip pat pravarti.

Citatos

Tačiau žmonės užmaršūs. Jie pamiršta tiek gerus, tiek blogus dalykus.

Suprantate, turi ką nors labai smarkiai mylėti, kad galėtum taip pat stipriai nekęsti.

Kai kalba pasisuka apie mirtį, mes žinome, kad juokas ir ašaros iš esmės yra vienas ir tas pats.

Manau, mums visiems ir visada tėvų akivaizdoje arba jų netekus tebūna po penkerius metus. 

< …> kam turėtų rūpėti, ar vyras ruošiasi tuoktis su kitu vyru? Aš tenoriu žinoti, kuris iš jų rūpinsis nešvariomis kojinėmis.

Supratau, kad, blogiausia, ką tėvai gali padaryti, tai nekreipti dėmesio į savo vaikus.

Taip, netgi keisti vaikinai bijo savo jausmų.

Piešiu, nes žodžiai pernelyg netikslūs.
Piešiu nes žodžiai pernelyg riboti.

Manau, pasaulis yra suirusių užtvankų ir potvynių seka, o mano piešiniai – mažut mažutėliai gelbėjimosi laiveliai.

Skurdas nesuteikia jėgos ir neišmoko ištvermės ar atkaklumo. Ne, skurdas tik išmoko būti skurdžiumi.

Taip, tai tiesa, turiu pripažinti, kad masturbuojuosi.
Ir tuo didžiuojuosi.
Ir darau tai puikiai.
Esu abirankis.
< …>
Jūs galbūt jau galvojate: „Na, tau tikrai nederėtų šnekėti apie masturbaciją viešai.”
Žinot, kietuoliai, aš apie tai šnekėsiu, nes KIEKVIENAS tuo užsiima. Ir VISIEMS tai patinka.

Tyla tapo tokia didelė ir apčiuopiama, kad atrodė, jog verandoje sėdime trise.

Kiekviena knyga yra paslaptis. Ir jeigu perskaitytum visas kadaise parašytas knygas, sužinotum vieną didžiulę paslaptį. Ir nesvarbu, kiek daug sužinotum, vis tiek sužinosi, kad yra dar daugybė dalykų, kuriuos reikia sužinoti.

Meilė ir geismas gali ką nori išvaryti iš proto.

Jei nors truputį įsileidi žmones į savo gyvenimą, jie gali būti stebėtinai nuostabūs.

Daugiau citatų pas kolegę.

Ir likau šiek tiek nuviltas. Knyga, iš tikro, yra tikrai gera, tačiau po genialaus kūrinio ji atrodo kaip tolimas aidas. Kažkur jau girdėta ir jausta. Atliepianti tomis pat mintimis ir simboliais. Tuo pačiu ir žavi; lyg būtų “Chazarų žodyno” pratęsimas. 

M. Pavičius yra žaidėjas forma. Šioje knygoje pateikia lyg ir dvi istorijas (nors iš tikro jų ten gerokai daugiau): viena istorija Leandro akimis, kita istorija Heros akimis. Tačiau jų yra gerokai daugiau. Viskas susipynę, viskas slepiasi simboliuose. 

Knyga tingintiems skaityti “Chazarų žodyną”, bet norintiems susipažinti su M. Pavičiaus kūryba.

Citatos

Kas yra gyvenimas?

Čia esame todėl, mąstė ponas ot Vitkovičius, kad šioje kosmoso dalyje laikas išmoko sustoti. Gal kalbama apie tam tikrą prijaukinto laiko rūšį. Gyvenimas neįmanomas neprijaukintame laike, laike, kuris prabėga, o tik laike, kuris akimirkai sustoja. Jeigu suvokiame, kad amžinybė nusileidžia kaip Dievo palaiminimas, kaip tam tikra neblėstanti šviesa, kaip sako Bizantijos vienuoliai, o laikas ateina iš šėtono, stovinčio kairėje šventyklos pusėje, tuomet suprasime, kad paskirtame taške gali įvykti amžinybės ir laiko “aukso sankirta”. Toje kryžiaus vietoje, kurioje susikerta laikas ir amžinybė, laikas sustoja akimirkai, idant jį palaimintų amžinybė, ir tai yra dabarties akimirka. Už to dabarties mirksnio buvusiame ir būsimame laike nėra gyvenimo, jis ten nei kada nors buvo, nei kada nors bus.

Taigi mes esame čia, nes šioje kosmoso dalyje laikas sustoja ir taip mums suteikia gyvenimą. Gal galima įsivaizduoti ir laiką, kuris nesuspėja susikirsti su amžinybe ir netenka galimybės sustoti, tai yra virsti dabartimi, todėl tai yra bevaisis, bergždžias laikas. Tokioje kosmoso dalyje mes negalime būti, nes pagrindinė mūsų savybė – gyvenimas. O mirtys laiko matrica gali slysčioti aukštyn žemyn.

Kas yra mirtis?

Taigi galima būtų padaryti išvadą, kad į klausimą, iš kur atsiranda laikas, atsakymas yra toks: laikas atsiranda iš mirties. Nes kol egzistuos mirtis, tol bus ir laikas. Kai nebeliks mirties, išnyks ir laikas. Vadinasi, mirtis nelyg voras neria mūsų laiką. Nes jeigu gyvenimas ten, kur laikas stovi, sustabdytas dabarties mirksnyje, tuomet mirtis yra ten, kur laikas bėga. Vadinasi, laikas bėga pro mirtį ir sustoja gyvenime. Būtent tame taške, kur susikerta amžinybė ir laikas sielos lange… Mirtis gali įvykti tik dabartyje. Niekas negali būti nužudytas savo praeityje arba ateityje. O mirtis yra dalelė mūsų laiko, kuris prarado galią sustoti. Nes sustabdytas laiko kiekis kosmose yra pastovus. Perteklius nubyra. Todėl turi vykti mirtys.

—————————————————————————————————————

Visos ateitys turi vieną gerą bruožą: jos niekada nebūna tokios, kokias jas įsivaizduoji < …>

< …> raštingas žiūri į knygą, mokytas žiūri į išmintingą, o išmintingas žiūri į dangų arba į sijoną, tai gali ir neraštingas…

Pirmoje gyvenimo pusėje moteris gimdo, o antroje – žudo ir laidoja save arba artimuosius. Klausimas: kada prasideda ta antroji pusė?

– Žmogaus gyvenimas yra saviškos lenktynės: tikslas ne pabaigoje, o takelio viduryje; tu bėgi ir gal jau seniai prabėgai savo tikslą, bet nežinai ir net nepastebėjai, kada ji prabėgai, ir niekada nesužinosi. Todėl vis bėgi ir bėgi.

< …> žinau, kad meilė – tai paukštė narvelyje: jeigu jos kasdien nelesinsi, ji nugaiš.

Tačiau jeigu jūs nesate prietaringi ir neišsigąstate, kai juoda katė perbėga jums kelią, vis dėlto nežinote, gal kartais pati katė yra prietaringa… 

Skurdas nesuteikia jėgos ir neišmoko ištvermės ar atkaklumo. Ne, skurdas tik išmoko būti skurdžiumi. (psl. 19).

Ėmiau suprasti. Jis buvo matematikos mokytojas. Aš turėjau pridėti savo viltį prie kieno nors kito vilties. Turėjau padauginti viltį iš vilties. (psl. 49).

–  Pasaulis, net mažiausios jo dalys pilnos dalykų, apie kuriuos tu nieko nežinai. [...]
– Taigi kiekviena šių knygų yra paslaptis. Kiekviena knyga yra paslaptis. Ir jeigu perskaitytum visas kadaise parašytas knygas, sužinotum vieną didžiulę paslaptį. Ir nesvarbu, kiek daug sužinotu, vis tiek sužinosi, kad yra dar daugybė dalykų, kuriuos reikia sužinoti. (psl. 105).

Jei nors truputį įsileidi žmones į savo gyvenimą, jie gali būti stebėtinai nuostabūs. (psl. 137).

Jei jums kas nors tikrai rūpi, anksčiau ar vėliau dėl to verksite. (psl. 152).

– Jėzau, – sakydavo ji, – kam turėtų rūpėti, ar vyras ruošiasi tuoktis su kitu vyru? Aš tenoriu žinoti, kuris iš jų rūpinsis nešvariomis kojinėmis. (psl. 162).

Taigi jei mokslininkai gali klysti, tai ir kiekvienas iš mūsų gali klysti. (psl. 162).

– Pagalvok, kiek naujų žmonių sutiksi, – sakė ji. – Tai juk ir yra gyvenimo prasme, supranti? Susitikti su naujais žmonėmis. (psl. 163).

Manau, mums visiems ir visada tėvų akivaizdoje arba jų netekus tebūna po penkerius metus. (psl. 164).

–  Gėrimas aptemdytų mano regėjimą, klausą ir jausmus, – sakydavo ji. – Kokia prasmė būtų gyventi pasaulyje, jei negalėčiau jo paliesti visais savo nepažeistais pojūčiais? (psl. 165).

Mes visi turime rasti savo būdą atsisveikinti. (psl. 168).

– Aš maniau, kad pasaulis suskirstytas gentimis, – pasakiau. – Baltųjų ir juodųjų. Indėnų ir baltųjų. Bet dabar žinau, kad tai netiesa. Pasaulis suskirstytas tik į dvi gentis: žmones, kurie yra šikniai, ir žmones, kurie tokie nėra. (psl. 183).

Manau, taip viską galima paaiškinti.
Lūkesčiais. (psl. 187).

Tau pavyks.
Man pavyks.
Tegul pavyksta. (psl. 196).

Suprantate, turi ką nors labai smarkiai mylėti, kad galėtum taip pat stipriai nekęsti. (psl. 198).

Kai kas nors miršta, žmonės valgo tavo maistą. Keistai išeina. (psl. 214).

– Meilė ir mirtis, – atsakė tėtis. – Viskas sukasi apie meilę ir mirtį. (psl. 223).