Geriausi Lietuvos blogai vienoje vietoje
Diskusijos
Estų performansistų pristatymas Lietuvoje: interviu su menininkais
Sep 1st
Tęsdama savo veiklą „Meno duobė“ rugsėjo mėnesį pristatys jaunuosius Estijos performansų menininkus. Šie menininkai Europoje pripažįstami kaip akyvūs, kompromisų neieškantys kūrėjai. Jų akcijose žmogiškasis kūnas naudojamas kaip neišvengiamybė,tarsi kūrybinio proceso mediumas, forma įvairiausių žmogiškųjų bei socialinių aktualijų perteikimui.
Visi pristatomi menininkai aktyviai veikia Taline įkurtame „Art Container“, savotiškoje „meno gamykloje“, kuri vienintelė Estijoje pristato performansus ir meno projektus ištisus metus.
Pristatomo renginio vienas pagrindinių tikslų — suteikti galimybę ir atverti dar neatradusiems plataus Estijos tarpdisciplininio meno lauko kraštelį, suburti aktyvius žmones betarpiškam bendravimui bei patirčių dalinimuisi. Pristatomi menininkai — tai performaso atlikėjai profesionalai, atviri naujoms idėjoms bei bendradarbiavimui.
Siūlome jums interviu su keletu jau greitai į Lietuvą atvyksiančių menininkų — Maii Soot ir Tiina Soot.
Lukas Kolmogorcevas. Kodėl pasirinkote performansą savo idėjoms perteikti, kaip tai tapo Jūsų gyvenimo dalimi?
Tiina Soot. Iš esmės performansus kaip pagrindinę kūrybos priemonę pasirinkau, nes labai bijau viešo vaidinimo. Performasų atsiradimo šaltiniai įvairūs, dažnai jie gimsta mąstymo proceso pasekoje. Tačiau, pačios temos paprastai atsiranda iš reiškinių, kurie neduoda ramybės mano asmeniniame gyvenime.
Skaityti iki galo...Maii Soot. Performansai išauga iš paprasčiausių svajonių, norų arba tam tikrų interesų. Jiems reikia pirmojo spyrio, kuris gali būti labai miglotas, tačiau jeigu aš tęsiu darbą, jie pradeda augti ir giedrytis.
(dar neįvertintas)
Sekundėle ...„LAB“ — DIY bendruomenė Kaune
Sep 1st
Nuotraukų autorius Rimvydas Ivoškis
Labai dažnai aptarinėdami kultūrinius reiškinius kalbame apie tokius dalykus kaip erdvė, jos interjeras, organizatoriai bei jų vadybos sugebėjimai, novatoriškumas, profesionalumas, akademiškumas. Aptardami visus šiuos bruožus galiausiai nusprendžiame ar vieta, renginys, vyksmas yra mums įdomūs ir bus dažnai lankytini. Tačiau mano manymu, labai dažnai mes, kultūros vartotojai, pamirštame arba galbūt dar net neišmokome vertinti ne išorinius dalykus, bet bandyti įsilieti į reiškinį, pagalvoti ką jam galime duoti patys ir kokia bendruomenė apie jį buriasi.
Būtent bendruomenė turėtų būti kiekvieno kultūrinio reiškinio pagrindinis tikslas ir labai smagu, jog taip mąstančių žmonių vis daugėja. Sunku kalbėti apie kitus miestus, tačiau Kaune palyginus visai neseniai gamykloje „Sanitas“ įsikūrė nauja erdvė, skirta alternatyviam mąstymo būdui bei DIY filosofijai prijaučiančiai bendruomenei. Prabanga ir formalumu visiškai nepasižyminti patalpa džiugina savo lankytojus visišku lankstumu, laisvumu, jaukiu chaosu, kurį sudaro vienur bei kitur išmėtyti baldai bei gardžiu maisto kvapu, kurį čia pat gamina viena iš vadinamo „LAB“ klubo nuolatinių lankytojų ar net gyventojų. Susidomėję nauju aktyvių žmonių judėjimu vieną vasaros vakarą čia apsilankyti bei pabendrauti nusprendėme ir mes. Mums pavyko sužinoti, jog nuolatos čia veikia apie dvidešimt žmonių, o pakalbinti pavyko tris iš jų — Lauryną, Tautvį ir Tomą. Kas tas „LAB“, kodėl jis išskirtinis ir kokie jo tikslai galite sužinoti skaitydami toliau pateiktą interviu.
Laurynas, Tautvis ir Tomas
Gintarė Žitkevičiūtė. Kada įsikūrėte ir kodėl būtent „Sanito“ gamykloje?
Laurynas. Pradėjome veikti dar visai neseniai gegužės mėnesį, o „Sanito“ gamyklos erdvė yra visiškas atsitiktinumas, kadangi tiesiog pasisekė rasti patalpas, kuriose kažkas kažką kažkada organizuoja ir organizavo bei galėjo jas išnuomoti mums. Šiose patalpose galime viską įsirengti ir keisti kaip norime, mūsų niekas neriboja ir tai, žinoma, didelis pliusas. Yra ir minusų, tarkime dar nežinome kaip reikės patalpas sušildyti žiemą. Nors įsikūrėme gegužės mėnesį, tačiau mūsų bendruomenė veikia jau keletą metų, tik šiuo metu pakeitėme patalpas.
G.Ž. Kokie renginiai vyksta „LAB’e“?
Tautvis. Organizuojami renginiai labai priklauso nuo žmonių, kurie juos rengia. Mūsų čia nuolatos sukasi 15-20 žmonių, kurie turi savo pomėgius ir kuruojamas sritis. Žinoma, pagrindinius klausimus sprendžiame kartu, kartais tenka labai pasiginčyti, tačiau stengiamės rasti visiems priimtiną variantą. Šiuo metu aktyviausiai rengiami skirtingų stilių koncertai, galima sakyti kol kas koncertai užima didžiausią dalį LAB’o repertuaro, tačiau stengiamės savo veiklą plėsti — vasara čia vyko paroda, kartais vyksta repeticijos, patys surengiame diskusijas. Labai norėtumėme plėtoti meninę veiklą, todėl visada laukiame žmonių su savo idėjomis, kurios neprieštarauja mūsų ideologijai. Esame visiškai atvira erdvė pasiūlymams, tad kiekvienas, kas nori kažką pas mus surengti ir bendradarbiauti, visada laukiamas.
G.Ž. Su kuo susijusi jūsų ideologija?
Laurynas. Mūsų idėjos ir nusistatymai labiausiai susiję su „DIY“ (do it yourself) kultūra. Kiekvienas, kas čia pietauja, lėkštes turėtų išsiplauti pats — tai pagrindinė taisyklė.
G.Ž. Kas padėjo jums įsirengti ir dekoruoti patalpas?
Tomas. Tai aišku, kad viską darėme patys, o kas daugiau… Visi kartu dirbo ir darė tai, ką moka. Tarkime čia yra besisukančių žmonių, kurie studijuoja tapybą, tai jie dekoravo sienas. Aparatūrą ir baldus kai kuriuos rinkomės, kai ką turėjome iš ankstesnių patalpų, bet šiaip viską įrengėme patys, turime nemažai planų kaip šią erdvę tobulinti.
Laurynas. Mums labai reikia medžiagos, norėtume aptraukti baldus (jei kas galite paremti „LAB’ą“ medžiaga, rašykite).
G.Ž. Kada žmonės gali lankyti „LAB’ą“, ar turite darbo grafiką?
Tautvis. Darbo grafiko neturime, kadangi nėra tokių žmonių, kurie galėtų nuolat skirti savo laiką ir čia būti, tačiau LAB’e galima apsilankyti bet kada, kai čia kas nors iš mūsų sukasi. Visą informaciją apie pas mus vykstančius renginius paskelbiame facebook’e, tad kiekvienas, kuris domisi, tikrai gali susirasti informaciją.
G.Ž. Kaip jums pavyksta gauti lėšas patalpų ir savo veiklos išlaikymui? Ar planuojate ateityje savo veiklą paversti ne tik mėgstama veikla, bet ir darbu? Ką darytumėte, jeigu jūsų veikla neštų pelną?
Tomas. Yra keletas žmonių, kurie išlaiko patalpas, Linas yra mūsų atstovas bendrauti su šeimininku. Ne, jokiu būdu ši veikla negalėtų būti mūsų darbas. Kai hobi tampa darbu, tai viską gadina. Geriau dirbti kažką kitą, o veiklą vykdyti dėl malonumo ir savanoriškai. Jeigu mūsų veikla neštų pelną, tai vieną dieną sulauktume mokesčių inspekcijos, kažkam tektų sėsti į kalėjimą, greičiausiai man ir būtų galas viskam. Steigti VŠĮ ar dalyvauti projektuose mes nesiruošiame, esame labiau anarchistinė, laisva ir nuo nieko nepriklausoma organizacija, o projektinės lėšos manome dažnai atneša organizacijai stagnaciją. Mes esame savo veiklą mėgstančių žmonių bendruomenė ir kaip ši bendruomenė vystysis, taip vystysis ir mūsų veikla.
Kaune tokio tipo aktyvi bendruomenė kaip „LAB’as“ bene vienintelis pavyzdys, tuo tarpu užsienyje apleistų erdvių apgyvendinimas bei nuolatinis menininkų ir aktyvių žmonių, prijaučiančių DIY kultūrai veikimas jose, jau tapę kasdienybe ir turi gilias tradicijas. Tikėkimės, jog „LAB’o“ veikla ir iniciatyva užkrės ir kitus kūrybiškus žmones burtis į grupes ir kurti kažką kartu, na o „LAB’ui“ linkime kuo didžiausios sėkmės ir nesušalti žiemą!
Apsilankę „Sanite“ įsikūrusiame klube praleidome malonias akimirkas, pasimėgavome puikia ir chaotiška atmosfera bei linksmais gyventojais. Rugsėjo 9 dieną LAB’e renginį pristatysime ir mes — būtent čia įvyks Estijos menininkų performansų vakaras, tad kviečiame jus apsilankyti, o jeigu tik turite idėjų kreiptis į kurį iš šios erdvės gyventojų arba susisiekti su jais paštu: kaunas.pabrik@gmail.com.
Dar kartą dėkojame Laurynui, Tautviui ir Tomui už įdomų pašnekesį.
(2 votes, average: 6.50 out of 10) Sekundėle ...Ach, kaip mes gaudavom su lazda per makaulę
Aug 30th
Lietuva savo putiną išgyveno prieš 70 metų.
Šiandien Rusijos premjeras, ne prezidentas Vladimiras Putinas dar kartą parodė savo netašytumą. Duodamas interviu Rusijos laikraščiui “Kommersant” neturintiems leidimo eitynėms siūlė gauti lazda per makaulę.
Kiek atskaitingas visuomenei, tiek subtilus. Gaus dabar pelnytai klaviatūromis per makaulę nuo kritikų, bet kaip smarkiai jam skaudės priklauso tik nuo mūsų, kritikų, kiek labai, kiek dažnai mes pradėjome nuo savęs, kaip dažnai mes kritikuodami Rusiją ir Baltarusiją prisimename tokį pat kaip Putinas ar Lukašenka diktatorių Antaną Smetoną, varžiusį opozicinių partijų veiklą, žodžio laisvę, kiek įmanoma bandžiusį valstybinti turtą. Prisimename tuos nedemokratiškus laikus su kartėliu ar jais didžiuojamės ir svajingais vingiais tepame “Smetonišką” sviestą ant ruginės duonos? Sviestą vardo kapitono, kuris pirmas paliko laivą bėdoje.
Juk net ir praėjus dvidešimčiai metų, demokratiją mes dažniausiai suvokiame kaip demokratiškus rinkimus – galimybę turėti savo valdžią, o apie žodžio laisvę – prieinamą kiekvienam visur ir visada – nešnekame. Demokratiniai rinkimai yra žodžio laisvės pasėkmė, o ne atvirkščiai.
Galbūt todėl valdžia visur ir nekenčiama.
(dar neįvertintas) Sekundėle ...Facebook komentarai
Aug 30th
Nuo šiandien, jei viskas veiks taip, kaip turėtų, nežinau.lt komentavimui bus reikalinga Facebook paskyra. Ankstesni komentarai niekur nedings, tačiau nauji bus priimami tik su Facebook ID. Pasistengsiu paaiškinti, kodėl taip padariau, kuo tai yra gerai ir kuo blogai.
Kodėl?
Jei skaitote nežinau.lt ne tik RSS skaityklėje ar savo pašto dėžutėje, bet ir svetainėje, tikriausiai pastebėjote, kad dalis komentarų pastaruoju metu labai primena „portalų standartą“ – gaižūs, pikti, dažnai nepagrįsti ir kuo toliau, tuo mažiau pagarbūs kitiems skaitytojams ir autoriui. Šie dalykai užkrečiami – vos pasirodo vienas toks, iš paskos ima rastis vis daugiau ir daugiau, kol galiausiai bet kokia civilizuota diskusija komentaruose tampa nebeįmanoma. Aš nuomonių nefiltruoju – nepraleidžiu tik tų komentarų, kuriuose naudojami necenzūriniai žodžiai, reklaminės nuorodos, ar tų, kurie labai akivaizdžiai siekia įžeisti diskusijos oponentą. Tačiau netgi po priežiūros, kuri atima nemažai laiko, komentarų turinys labiau primena vienas kito „durninimą“, o ne kultūringą pokalbį straipsnio iškelta tema.
Per beveik keturis tinklaraščio metus mano oda gerokai surambėjo – nelabai reaguoju į pyktį ar užgauliojimus, tačiau yra kitas, daug svarbesnis dalykas – chaosas ir emocijos komentaruose išbaidė tuos, kas anksčiau turėjo ką pasakyti, mokėjo tai pasakyti ir mielai jungdavosi į diskusiją. Jei netingite, galite palyginti įvairių įrašų komentarus prieš tris metus ar du ir dabartinius – pamatysite skirtumą. Gali būti, kad ir dabar jau per vėlu susigrąžinti rimtą komentuojančių ratą, tačiau tikiu, kad tai įmanoma, jei aš labai stengsiuosi.
Nenoriu sulaukti dienos, kai aš pats nenorėsiu skaityti tinklaraščio komentarų, kaip niekad jų neskaitau naujienų svetainėse. Į šį projektą sudėta labai daug mano darbo ir širdies – beveik keturi metai, beveik 8000 įrašų, dešimtys tūkstančių skaitytojų, kuriems, manau, svetainė būtų dar įdomesnė, jei diskusijos jose būtų ne mažiau vertingos už pačius rašinius. O juk taip ir turi būti tikrame tinklaraštyje! Autorius tik pradeda temą, pasiūlo kokią nors idėją, užduoda klausimą ar iškelia problemą – didžioji dalis diskusijos vyksta komentaruose arba kitų tinklaraščių įrašuose, tęsiančiuose temą.
Mąsčiau, ar neverta pradėti registruoti komentarų autorius pačiam, tačiau nusprendžiau, kad nesugebėsiu su tuo susidoroti. Laiko turiu ne tiek jau daug, o darbo, bent jau pirmosiomis dienomis būtų tikrai nemažai. Todėl pasirinkau Facebook komentarų įskiepį.
Facebook ID privalumai
- Facebook palaipsniui tampa beveik universaliu būdu pateikti tapatybę. Internete daugybė tarnybų naudoja prisijungimą su Facebook arba Google paskyra, nes jas turi praktiškai visi aktyvūs interneto vartotojai.
- Žmonės turėtų atsakyti už savo mintis savo reputacija. Nors rašinius čia pasirašau pseudonimu, visiškai neslepiu, kas yra vienastoks. Jei rašau kitur, nurodau tikrą pašto adresą ir svetainę. Prisiimu atsakomybę tiek už rimtas, tiek ir už kvailas mintis (kam nepasitaiko?). Žodžio ar sąžinės laisvės tai neriboja. Juo labiau, kad čia ne politinis tinklaraštis ir ne Wikileaks.
- Skaitantys komentarus turi teisę pasverti autoriaus išmintį. Prisijungęs prie Facebook gali pasižiūrėti, kiek vienas ar kitas žmogus turi kompetencijos kaltinti kitus esant idiotais. Jei jis psichiatras – visko gali būti, jei Pupakėnų pradinės 2c mokinys – galima abejoti…
- Gerai, kai yra galimybė susisiekti su komentaro autoriumi. Kai pradėjau moderuoti komentarus prieš keletą metų, stengdavausi parašyti kiekvienam skaitytojui, kurio komentaras būdavo atmestas: pranešdavau kodėl ir bandydavau išsiaiškinti, kodėl jis toks parašytas. Kai komentarai pasirašomi išgalvotais, neveikiančiais el. pašto adresais, to negaliu padaryti. Suprantu, kad kai kas gali saugotis brukalo – puiku! Dabar galėsime susisiekti per Facebook be tiesioginio el. pašto, jei jau taip nepasitikite autoriumi.
- Skaitytojai ne kartą prašė įdėti kokią nors „pritarimo“ sistemą. Dažnai pridėti prie diskusijos neturi ką, tačiau norisi, kad būtų koks nors įvertinimo mygtukas, kad galėtum išreikšti padėką už įdomų rašinį. Su Facebook tokia galimybė yra: nebūtina rašyti komentarą, gali tiesiog paspausti „patinka“.
- Jei norite, galite komentarą paskelbti ir savo Facebook sraute. Tuomet jums patiems jį bus lengviau surasti, o jūsų draugai galės sekti diskusijas, kuriose dalyvaujate, ir gal būt prisijungs patys. Šis socialinis aspektas man atrodo labai įdomus – nors dar neišbandytas.
- Autorius mažiau laiko gaiš moderavimui ir daugiau jo skirs rašymui bei atsakymams į komentarus. Kaip minėjau, tikiuosi, kad pavyks palaipsniui sugrąžinti buvusią komentarų kultūrą ir kokybišką jų turinį.
Sistemos trūkumai
- Ne visi turi Facebook paskyrą. Vieni dar neturi (tuomet nesudėtinga ją gauti), kiti neturi dėl idėjinių sumetimų. Puikiai suprantu. Tokiam atvejui visada yra mano el. pašto adresas (vienastoks@nezinau.lt). Rašykite laiškus. Pasistengsiu atsakyti ir, jums leidus, pats įdėsiu į komentarus. Žinoma, tai nepatogu, tačiau nemanau, kad būtų daug taip komentuojančių.
- Anonimiškumas (beveik) dings. Blogai? Blogai, bet ne visada vienodai blogai. Peržiūrėdamas komentarus neradau nė vieno, kuris negalėtų būti paskelbtas niekaip kitaip, kaip tik anonimiškai. Valstybės paslapčių čia niekas nerašo. Diskutuojame apie techniką, internetą, ateitį. Dažnai nesutariame, bet nieko potencialiai nepasirašomo čia nebuvo ir dabar nėra. Tiesa, jei pasirašinėdama slapyvardžiais ir išgalvotais el. pašto adresais čia rašė Prezidentė ar Vyriausybės vadovas, tai šiuos komentarus tikrai prarasiu…
- Komentarų skelbimas tampa išorinės sistemos dalimi. Tai techninis dalykas, tačiau svarbus. Autoriai, kurie pasirenka pačių talpinamą WordPress, paprastai nori, kad visas turinio ūkis būtų jų pačių valdomas. Išorinės sistemos ne visada būna patikimos (anksčiau bandžiau Disqus ir Intense Debate sistemas), tačiau tikiuosi viską sutvarkyti taip, kad komentarai būtų saugomi ir Facebook, ir tinklaraščio archyve.
Ir vis dėlto Facebook prijungiu be didelio džiaugsmo. Daug maloniau būtų tikėti, kad kultūringa diskusija įmanoma be „drausminančių“ priemonių. Tačiau, patikėkite, kitaip negalėjau – kai kurie šiurpūs komentarai tapo cituojami už svetainės ribų kaip bauginantis pavyzdys, o draugai man primygtinai ėmė siūlyti spręsti problemą.
Nemanau, kad tos problemos išsprendžiamos vienu ypu. Galimas dalykas, kad net komentarus su Facebook ID teks šiek tiek prižiūrėti (galimybė yra tiek „blacklist“, tiek ir „whitelist“) – ir socialiniuose tinkluose yra daug virtualių personų, bet bandyti reikia. Kitaip nebėra prasmės rašyti apskritai…
P.S. Jei kartais dieną kitą kas neveiktų, prašau atleisti – vyksta sistemos derinimo darbai.
(dar neįvertintas) Sekundėle ...Interviu. Interneto projektai vairuotojams
Aug 27th
Atsitiktinai autogidas.lt puslapyje teko pastebėti informacijos apie mažiausias degalų kainas šaltinis degalukainos.lt. Pirmas žvilgsnis - nedidelis projektas su nedaug lankytojų. Visgi, subjektyviai vertinant, sukuriama projekto vertė vartotojui yra gana aiški ir reikalinga. Turbūt tai lėmė, kad portalo informacija patenka į 15min.lt, ve.lt ir kt. portalus. Nutarėme pakalbinti projekto iniciatorių Edviną Bilių (atsakymų tekstas nebuvo redaguotas).
1. Prašau trumpai apibūdinti Jūsų valdomus projektus (projektų portfelį)?
DegaluKainos.lt projektas, startavęs 2009 m. sausio mėn., skirtas vartotojams, kurie vienoje vietoje tikisi rasti susistemintą degalinių pateikiamą informaciją bei jiems padėti tokioje didelėje pasiūloje atsirinkti tas degalines, kurios siūlo mažesnes, patrauklesnes kainas. Puslapyje pateikiami ir istoriniai degalų kainų duomenys, lyginamos didmeninės ir mažmeninės kainos bei suteikiama galimybė kitiems tinklalapiams automatiškai pateikinėti mažiausias kuro kainas savo puslapiuose.
ManoGarazas.lt yra dar gana jaunas projektas, neseniai “atskilęs” nuo DegaluKainos.lt. Pradinė puslapio versija išsivystė pačiame DegaluKainos.lt, tačiau atsiradus funkcijai “išlaidų apskaita” teko keltis į naujas “patalpas”. Puslapio tikslas yra suteikti galimybę vartotojui pačiam vesti bei analizuoti savo išlaidas automobiliui bei pateikti kiek įmanoma daugiau vairuotojams naudingos informacijos.
2. Kaip kilo idėja sukurti degalukainos.lt? Kitus projektus? Kodėl? Kas paskatino?
DegaluKainos.lt puslapio idėja gimė visiškai atsitiktinai, diskutuojant su kolega apie tai ko šiuo metu trūksta Lietuvos interneto rinkoje. Tuomet Lietuvoje dar nebuvo nei vieno tokios tematikos puslapio (dabar yra 3-4), o tema apie augančias degalų kainas darėsi vis aktualesnė ir plačiau aptarinėjama.
Kaip jau minėjau, ManoGarazas.lt kaip atskiras projektas atsirado tada, kai nebetilpo į Degalukainos.lt rėmus. Pagrindinė puslapio ašis yra “išlaidų apskaitos” galimybė, kuri taip pat nėra siūloma jokiame kitame lietuviškame puslapyje. Tokios funkcijos pats asmeniškai pasigedau kaip automobilio vairuotojas, stebintis savo išlaidas automobiliui, todėl pamaniau, kad tai gali būti aktualu ir didesniam žmonių ratui.
3. Ar buvo kuriami unikalūs projektai? Ar yra jiems analogų užsienyje?
Kaip jau minėjau DegaluKainos.lt tuo metu neturėjo analogų Lietuvoje, užsieninius analogus atradau tik vėliau kai masčiau apie tolimesnes puslapio tobulinimo galimybes. ManoGarazas.lt su pagrindine funkcija “išlaidų apskaita” manau taip pat yra unikalus projektas, nes nepavyko rasti nei vieno puslapio, siūlančią konkrečiai automobilių išlaidų apskaitą.
4. Kiek žmonių dirba prie skirtingų projektų? Kokių įgūdžių reikėjo projektams sukurti ir paleisti?
Šių projektų techninę dalį prižiūriu aš, tačiau prie testavimo darbų, puslapių vystymo bei idėjų generavimo dažnai prisideda ir mano žmona Loreta, todėl galime sakyti kad prie projektų dirba 2 žmonės.
5. Ar tai yra Jūsų pagrindinė veikla? Kuo užsiimate be šių projektų? Kokios srities specialistai esate?
Šie projektai tėra mano hobis. Pagrindinė mano veikla yra programuotojo darbas viename iš didžiausių lietuviškų portalų.
6. Su kokiais didžiausiais iššūkiais susidūrėte iki projektų starto?
Vienas didžiausių iššūkių buvo surinkti visų degalinių pateikiamą informaciją bei išpopuliarinti puslapį neinvestojant savų lėšų.
7. Kokią pasirinkote projektų įvedimo į rinką strategiją? Kodėl? Ar visiems projektams vienodą? Kiek truko pasiruošiamieji darbai?
Kadangi buvo stengiamasi neinvestuoti savų lėšų, tai pagrindiniai projekto įvedimo į rinką keliai buvo šie:
1. Puslapio optimizavimas paieškos sistemoms (SEO), kurio dėka dauguma suineresuotų žmonių randa pateikiamą informaciją mūsų puslapiuose.
2. Informacinių blokų sukūrimas kitiems portalams, kurių dėka DegaluKainos.lt informacija (kartu ir nuoroda) pateko į didžiuosius informacinius portalus (15min.lt, ve.lt, sekunde.lt ir kt.) bei į daugumą autoklubų svetainių.
Programavimo darbai ruošiant pirmąją puslapio versiją truko kelias savaites.
8. Kaip sekėsi projektų įvedimas į rinką - startas?
Puslapio žinomumas atsirado tada, kai Google paieškos rezultatuose pradėjo pateikinėti nuorodas į DegaluKainos.lt (apie 2-3 mėnesiai). Tada grandinine reakcija atsirado informacinių blokų naudotojai bei pasiūlymai bendradarbiauti ko pasekoje DegaluKainos.lt žiniasklaidoje tapo pagrindiniu informacijos šaltiniu kalbant apie degalų kainas.
9. Kokias, Jūsų nuomone, didžiausias klaidas padarėte startuodami? Su kokiais sunkumais susiduriate dabar?
Pagrindinė klaida startuojant buvo labai neprofesionalus puslapio dizainas dėl ko dauguma potencialių partnerių tiesiog nežiūrėjo į šį projektą rimtai. Didesne problema, kuri yra neišspręsta ir iki šiol, galėčiau įvardinti tai, jog degalinių tinklas “Neste A24″, vienintelė iš didžiųjų tinklų, atsisakė pateikti degalų kainas mūsų projektui (šiuo metu kainos yra pateikiamos tik buvusių Alexela degalinių, kurios dabar priklauso Neste tinklui), todėl vartotojams yra pateikiama ne tokia išsami informacija kaip mes norėtume.
10. Iš ko gyvena projektai? Kokie verslo modeliai?
Pagrindinis puslapio pragyvenimo šaltinis yra reklama. Buvo bandyti keli lietuviški reklamos tinklai, tačiau geriausiai pasiteisino Google AdSense. Retkarčiais pasitaiko ir tiesioginių reklamos užsakovų. Kadangi puslapis yra tik hobis, tai ir išlaikymo kaštai yra labai nedideli, todėl pajamų iš reklamos pilnai užtenka puslapio palaikymui ir kitų projektų vystymui.
11. Kokie tolesni plėtros planai? Galbūt atsiras naujų projektų? Kokių?
Ateities planuose yra numatytas intensyvus puslapio ManoGarazas.lt vystymas: naujos funkcijos, informacijos pildymas, projekto populiarinimas. Vienas iš svarbių plėtros komponentų manau yra mūsų lankytojų poreikiai, kuriuos jie gana aktyviai reiškia, siūlydami naujas, jiems reikalingas funkcijas, tad pagal galimybes ir stengiamės juos visus įgyvendinti.
12. Kaip projektų plėtrą paveikė ekonominis sunkmetis? Ar projektai duoda norimą grąžą?
Ekonominio sunkmečio metu pasijautė ypatingai jautri žmonių reakcija. Žiniasklaidos priemonėms pranešus apie degalų kainų pokyčius, puslapis sulaukia didelio lankytojų antplūdžio, todėl negalėčiau sakyt, kad sunkmetis pablogino puslapio plėtrą, gal kaip tik atvirkščiai. Kadangi puslapis nėra pragyvenimo šaltinis, iš jo nėra tikimasi ypatingai didelės grąžos.
13. Pabaigai…
Tikiuosi, kad mano kuriami projektai atras savo audotoriją ir bus ne tik informatyvūs, bet ir naudingi.
(dar neįvertintas) Sekundėle ...Rugpjūčio 29 d. DEMOS ir NK 95 kviečia į metinę konferenciją
Aug 26th
DEMOS kritinės minties institutas kviečia į kasmetinę konferenciją, organizuojamą kartu su NK95, kuri vyks 2010 m. rugpjūčio 29 d., sekmadienį, Vilniuje, Bazilijonų g. 3. Konferencijos svečias – prof. Jakobas Rigi iš Centrinės Europos universiteto (Budapeštas), dirbęs Cornello universitete (JAV), kairysis intelektualas, tyrinėjantis postsovietines visuomenes: kapitalo akumuliaciją, prievartą ir galios santykius. Savo pranešime jis kalbės apie tai, kokią poziciją turėtume užimti neoliberalizmo akivaizdoje.
Skaityti iki galo... (dar neįvertintas) Sekundėle ...Kosminiai rutuliukai: nuteisti ar pasigailėti?
Aug 26th
Mes dažnai paburbuliuojam, kad pardavimų skatinimo akcijos tapo tokios nuobodžios… Nuolaidos ir nuolaidos, ir dar kartą nuolaidos. Pamenu, vienu metu “įdomiai” konkuravo du prekybos tinklai. ”Maximos” savaitiniai laikraštukai pasirodo antradieniais, todėl jie pirmi paskelbdavo didelę nuolaidą tam tikrai prekių grupei (pvz. rankšluosčiams, sultims ar kt.), o kitą dieną “Norfa” atsakydavo lygiai 1% didesne nuolaida tai pačiai prekių grupei. Toks keistas procesas truko kelis mėnesius ir paskui staiga nutrūko. Belieka tik spėlioti, ar prekybinininkai susitarė gražiuoju, ar neliko jėgų švaistyti savo prekybines maržas.
Beje, beveik visose srityse pirmaujanti “Maxima” ilgą laiką kentė be “lojalumo” kortelių. Žodį “lojalumas” specialiai rašau kabutėse, nes mūsų prekybos tinklų kortelės yra tikrų tikriausios “nuolaidų” kortelės, nes džiugina tik tada, kai perki daug ir tai, ką pasiūlo prekybos tinklas. Jie tavęs nesveikina su gimimo diena (kaip tai daro mano bankas) arba neseka tavo asmeninių pirkimo įpročių (niekam neįdomu, ar aš sulčių, ar silkės gerbėja), o taip pat neskaičiuoja jūsų draugystės metų, ar ne? Kažkada pietavau picerijoje ir teko atsisėsti šalia “VP Market” kolektyvo. Jie įdomiai dalinosi mintimis, kodėl pirma išdalino vienas korteles, o paskui iš naujo rinko duomenis, kai įsivedė “Ačiū”. Nepatvirtintais duomenimis, pirmas korteles prekybininkai išdalino lengva ranka ir nesusirinko asmens duomenų. Rezultatas: skaičių daug, o analizuoti nėra ką. Bet čia nepatvirtina versija.
Pala pala, apie ką mes čia? Grįžtam prie temos apie kosminius rutuliukus iš “Maximos”. Kaip jau ir buvom pripratę prie praktiškų pasiūlymų: rankšluosčių, patalynės, indų ir pan. Smagu: aplankai draugus ir pagal stiklines gali nuspėti, kuriame taške jie dažniausiai prekinasi. Ir vaikai paplūdimiuose visi su meškučių rankšluosčiais laksto – baisu ir supainioti savus su svetimais… Ir va tau originalus pasiūlymas: perki už trisdešimt litų ir gauni vieną stiklinį rutuliuką.
Per radiją girdėjau trumpą reportažą apie šią akciją, kurio metu buvo svarstoma, ar tokia akcija nepažeidžia reklamos įstatymo. Jeigu nežinote, jis draudžia reklamos priemonėmis tiesiogiai įtakoti vaikus. Jeigu vaikai nori prizo ir dėl to išzyzia tėvams ausis, atrodo, kaip ir galima ieškoti pažeidimo, ar ne? Tame pačiame reportaže pasisakiusi vaikų teisių kontrolierė Edita Žiobienė pasiūlė pirmiausia ugdyti kitas vertybes, o ne ieškoti būdų viską uždrausti.
Mano draugei Editai pritaria ir RsV specialistė Evelina Daciūtė: “Rutuliukai šovė iškart į dvi auditorijas – suaugusiųjų ir vaikų. Vaikams tai rinkimo ir turėjimo džiaugsmas, kolekcionavimo aistra. Suaugusiems – galimybė pradžiuginti vaiką (ir gauti kažką nemokamai ir iškart) + galimybė laimėti visai nevaikiškus prizus. Tačiau manęs neapleidžia mintis apie kolonizatorius ir indėnus, kurie auksą ir brangakmenius keitė į stikliukus :) ”
“Pagooglinu” (spėju, kad dar negalima šio termino rašyti be kabučių) internete ir ką randu? Yra skelbimai, kuriuose dovanoja ar keičia stiklinius rutuliukus į kitus dėmesio vertu daiktus. Atsiranda ir nepasitenkinimo, esą jie pavojingi vaikams: “per daug sunkūs, su tokiais ir akį galima išmušti”. Yra bandymų paskaičiuoti papildomų priedų (maišelių, dėžučių) savikainas ir įvertinti galima prekybininkų pelną. Svarstymų, ar nevertėtų pirma pasitarti su veterinaru prieš duodant tuos rutuliukus žaisti katėms… Atgarsis didelis. Komerciniai rezultatai – paslaptis. Nebent kam tektų pietauti šalių plepučių iš to paties prekybos tinklo, gal ką įdomaus nugirsite? Skoloje neliksiu – atsidėkosiu rutuliukais. Atsiprašau, bet tik tais, kurie liks nuo mano vaikų kolekcijos!
Beje, tiktai mano vaikus ir galima kaltinti, kad važiuoju pusę kvartalo iki kosminių rutulių ”platinimo taško” ir išduodu arčiausiai esantį Ikį-šmikį. Beje, apie šiuos du akcijų herojus verta parašyti atskirą komentarą. Kol kas stebiu IKI akcijų klipus per TV ir niekaip nesuprantu idėjos :(
(dar neįvertintas) Sekundėle ...Citata #388 Seimo narys M.Zasčiurinskas apie lazdą ir JAV interesus Afganistane
Aug 25th
Seimo narys M.Zasčiurinskas pranešime spaudai abejoja Lietuvos misijos Afganistane tikslingumu ir klausia ar verta:
Atimti iš žmogaus lazdą, ir ją dovanoti dėl naftos išteklių perėmimo kovojančiai turtingiausiai pasaulio valstybei?
(dar neįvertintas) Sekundėle ...Ar gali media agentūra spręsti apie kūrybinės agentūros darbą?
Aug 23rd
Pastaruoju metu kelis kartus teko dalyvauti susitikimuose su klientu, kuriuose media žmonės suabejojo kūrybinės agentūros siūlomais sprendimais. Pastarosios žmonės, žinoma, buvo tuo gerokai nepatenkinti. Dar kitą kartą, diskutuojant privačiai, buvo apskritai suabejota media agentūros kompetencija spręsti apie kūrybos dalykus.
Taigi, ar gali media agentūra spręsti apie kūrybą? Ar kūrybinė idėja – tik kūrybinės agentūros teritorija, o visi kiti – viso labo neišmanėliai?
Ko gero, dauguma sutiks, kad kūrybinės agentūros dažniausiai neperka nei vartotojų, nei media rinkos tyrimų. Geriausiu atveju tai gauna iš užsakovų. Tačiau ar kiekvieną kartą užakovai darosi tyrimus? Jeigu nėra skaičių, vizijų ir pasiūlymų kūrimas prilygsta mistiškam aktui, kurio rezultatu turi arba besąlygiškai tikėti, arba kvestionuoti ir laukti išsamaus pagrindimo. Ir iš tiesų, kaip galima manyti, kad kelių žmonių, kad ir labai kūrybiškų, sukurtas produktas yra apriori teisingas ir padės parduoti daugiau, nors ir neparemtas jokiais tyrimais? Kodėl tikėti, kai agentūra ateina, pateikia dvi – tris kryptis (“čia kalbėsime per seksą, o čia – per moteriškumą”) ir sako: “Manome, kad tai bus efektyvu”? Ir kodėl manoma, kad tokio lygio pasiūlymų vertinti negali protingi vyrai ir moterys media arba RsV agentūroje?
Toliau, drįstu manyti, net ir ne kiekvienas projektų vadovas sugeba giliai “pjaustyti” duomenis bei daryti profesionalią analizę – ne paviršutiniškai pasižiūrėti užsakovo pasidarytą tyrimą. Tokių žmonių nėra daug ir media agentūrose, nes tam reikalingas ir atitinkamas išsilavinimas, ir nemaža patirtis.
Kūrybos agentūrų žmonės yra baigę dailės studijas? Bet kiek tai yra susiję su tikslinės grupės supratimu? Kūrybos agentūrų žmonės visą laiką dirba kūryboje, todėl jie žino kas veikia? Bet media agentūrų žmonės irgi visą laiką bendrauja su klientu ir mato kas veikia. Ir skaito straipsnius, ir žiūri kokie darbai apdovanoti Kanuose.
Tad kodėl media agentūros projektų vadovas negali kritikuoti kūrybinės agentūros pristatytų sprendimų?
(dar neįvertintas) Sekundėle ...Ir ko čia nepavydėt?
Aug 22nd
Kas čia stovi? Tai estai bėga. O kas ten už jų? Tai lietuviai atsilieka.
Ar pamenate, kada kuri nors Lietuvos galva taip kritiškai kalbėjo apie iki sviesto ir grietinės sukultintą tarpukario, tiksliau 1926-1940 metų Lietuvą, kada žodžio laisvę pabrėžė kaip pasiekimą? Ar Lietuvoje kaip ir Rusijoje demokratiją, laisvę vertybe laiko kokie 3 procentai piliečių? Ar man juoktis, kad esu gamtos paklaida? Aišku, kognityvinis disonansas gaunas, kai jam kalbant, tūkstančiai rusų, sutapatinti su SSRS, sėdi be pilietybės, bet jis bent žino, kaip turi būti:
“Jie (tarpukario estai) manė, kad tai, kas vyksta Europoje ir pasaulyje mūsų neliečia, – kalbėjo prezidentas. – Jie manė, kad atvirumas, kritika ir laisva spauda labiau trukdo protingam vadovavimui negu stimuliuoja debatus apie galimus valstybės vystymosi kelius. Jie manė, kad kultūra ir valstybė – tai visiškai skirtingos sąvokos”.
Kalbėjo Estijos prezidentas. Taip pat Toomas Hendrikas Ilvesas sakė tokį dalyką:
“Kaip ir abiturientui, kuris siekia toliau siekti išsilavinimo, Estijai, vaizdžiai tariant, reikia nuspręsti: stoti į universitetą, ar pradėti dirbti? Taip pat ką studijuoti – tiksliuosius mokslus ar ką nors lengviau? Galbūt siekti sėkmės versle arba mene?”, – sakė T.H.Ilvesas.
Ilvesui nereikėjo sukviesti 50 žmonių, kad jis iškeltų pasiūlymą, kokiu keliu valstybei eiti. Na, gal jam ir rašė tą kalbą, tačiau tikrai ne 50 žmonių. Islandai siūlo žurnalistams kūrybos platformas, estai galvoja, galbūt reikėtų eiti meno keliu, Ilvesui kultūra ir yra valstybė, ką mes kartu padarėm. Ką turim mes? Tik diskusijas, ar jau baigės krizė, kurios tokios pat beprasmiškos, kaip klausimas, ar jau myli. Niekas negali priversti rizikuoti, jokie narkotikai, jokie skatinimo planai (Ūkio ministerija Ekonomikos skatinimo plane numačius remti tą valstybę išlaikantį verslą, kuris sugeba išgyventi krizės metu, ta prasme, šelpia tuos vargšus, kurie sugeba išgyventi patys, tai netgi pagal jų atbulą mąstymą yra kvaila). Ekonomika mūsų rankose. Melskimės ir dirbkim.
(dar neįvertintas) Sekundėle ...Citata Nr.03
Aug 21st
“Seksualioji Svetlana Pronina“, “Įspūdingoji Erika Santos“… Tik eilinį kartą įsitikinu, kad žiniasklaida ne tik seniai nebe objektyvi, bet dar ir linkus meluoti…” - Cinikas Robertas.
(dar neįvertintas) Sekundėle ...Adamkus nori savo paveldo apsaugos
Aug 16th
Medvedevas ir Putinas viename corpuse.
Šiandien per Lietuvą nuvilnijo iš poilsio atsikėlusio Valdo Adamkaus ne itin oratoriškas primygimas, kad nereikia keisti politikos su Rusija ir kad Rusijos priešas yra mūsų draugas. Na, pastarosios minties jis nereiškė, tačiau jo beatodairiška parama Gruzijai bet kokia kaina leidžia daryti tokias prielaidas.
Va, kaip jis norėjo užsukti bytą, bet neužsuko:
„Manau, kad turbūt yra vienas (užsienio politikos. – lrt.lt) tikslas – bet kokia kaina išeiti ir pasakyti: „Po kelių dešimtmečių štai koks lūžis mūsų politikoje su kaimyne Rusija. Esame vėl draugai, bučiuojamės, glėbesčiuojamės, ir štai mūsų didelis laimėjimas“. O kokia kaina tas pasiekta? Tai, žinoma, yra ne man spręsti“, – kalbėjo Prezidentas.
Ale retorikos klystkeliai kaskadiniai. Tai kokia kaina tai pasiekta? Tai jeigu ne tau spręsti, tai ko suki minties vingį? Ką mes praradome? Man atrodo, tik vienas Adamkus prarado – savo linijos įdirbį. O apie santykius su Rusija aš esu trumpos minties – kaita be dialogo neįmanoma. Joks žmogus nepasikeitė, nepatobulėjo vienas.
(dar neįvertintas) Sekundėle ...Surimuok man, broli, nutarimą
Aug 16th
Ar dar išgirsime kada nors ką nors tokio poetiško kaip Arūno Gelūno paadvokatavimą sodomitiniam, kolektyvine atsakomybe grįstam tuščių laikmenų mokesčiui?
Kultūros ministras Arūnas Gelūnas tvirtina, kad autorių socialinė padėtis tragiška, platesnis tuščios laikmenos apmokestinimas pagražintų jų būtį.
Reikėjo mintį pabaigti: pinigais klotas kelias Sizifui minkštesnis, nežinau, ką daryt su savim, kaip autorių apsaugot, katarsis neateina, kasdien liftas, kasdien į viršų apačion, ką čia spaust?
Liberalia norinčios būti partijos surastam išminčiui taip pat atrodo, kad jeigu verslas technologijų, tai jis be abejonės yra klestintis.
Juolab kad, sako A. Gelūnas, klestintis technologijų verslas turėtų dalintis pelnu su tais, kurie įprasmina jų produktą.
Juolab, kad tuose diskuose galima laikyti ir savo filmuotą medžiagą, ir duombazes, ir dar visokių bitų. Juolab, kad jeigu koks nors dėstytojas iš prasčiausiai vertinamos aukštosios mokyklos Maironio gatvėje yra korumpuotas, baudžiami turi būti visi darbuotojai. Juolab, kas tavo, tas ir mano! Ką uždirbai pats, turi atiduot visiems! Taigi klesti, kam tau tie pinigai?
(dar neįvertintas) Sekundėle ...Sekmadienio krenkas
Aug 15th
Aš.
Kiekvieną kartą, kai Kaunas ką nors daro, atrodo, kad tai vyksta pirmą kartą ne tik Lietuvos, bet ir pasaulio istorijoje. Kiekvieną kartą, kai skaitai naujieną iš Kauno atrodo, kad tai ne Lietuvos miestas, o Boratijos ar Molvanijos sostinė. Prieš porą savaičių Kaunas nusprendė, kad po Laisvės Alėją, kuri dažną vasaros vakarą ištuštėja kaip Šiaurės Korėjos miestų dykros ir užleidžia vietą maitvanagiams, turėtų patruliuot ne policija, o privatūs apsaugininkai. Išvada viena – Kauno policija neįgali.
Nors ką ten Kaunas, jeigu Vilnius toks pats, įsteigė kažkokius raudonmašinius tvarkdarius. O gal tai ir yra teisingas sprendimas – kuo labiau vengti policijos tobulinimo? Juk geras policininkas yra kolekcinė retenybė – policijos puslapyje kviečiama pastebėti gerą policininką, o kažkokie galvočiai visai neseniai siūlė mokėti pinigus už kyšio nepaėmimą.
Aš tiek kartų susilaikiau durniams nedavęs į snukį, kad jau turėčiau būti turtingas.
Praeitą savaitę seserys Karaliūtės „Delfije“ nerimo, bandydamos įrodyti, kad TV3 klipas su Butkutės dainą traukiančiais krepšinio rinktinės sirgaliais yra plagiatas. Galbūt kada nors ir bus, kai būsim kyborgais, tačiau dabar idėja nėra saugoma įstatymo, jos gali keliauti laisvai. Jeigu McDonald’s gamina hamburgerius, o tau frančizės licenzija atrodo per brangi, tu laisvai gali daryti savo hamburgerius. Smoriginburgerį ir Dvigubą Valinskienainį.
Vytautas Landsbergis kaip visada nustebino. Kalbėdamas apie lietuvių savinieką (nelabai suprantu, kuo ji skiriasi nuo Kalantos savineigos, šitas gal tik toliau nuėjo, ar prieglobsčio okupanto širdžiai Vilniuje, turbūt ją išsiuntus kai kam tektų skaudžiai atsiromantint nuo diktatoriškos tarpukario Lietuvos), šią savaitę jis prabilo apie baltaodžių civilizaciją. Nebuvau tokios girdėjęs, bet supratau, kad Obama – ne tik idėjiškai, bet ir kūniškai ne mūsiškis.
Šiais gūdžiais ekonomikos atsigavimo laikais net ir kino teatre tave kas nors sunervins. Veiksmo filme „Druska“ iš Angelinos Jolie lūpų beveik visą filmą sklinda, kad teiginiai, kad Amerika šaltajame kare kariavo prieš Rusiją, ne sovietus, prieš kitą tautą, o ne komunistus. Lietuvos vertėjai savo ruožtu šiame filme prielinksnį „ant“ porą kartų vertė į „už“, o juostos „Get him to the greek“ pavadinimą į „Tempk jį čia“. Koks poetinis neišprusimas! Nesuprasti, kad gerai žinomas tikrinis pavadinimas įsimena ir kanotuoja geriau negu kažkokia abstrakcija! Ir kad Lietuvoje ne smegenys krušamos, o protas.
Ir ne krušamas, tai tik labai keistų sluoksnių vartojamas žodis, Lietuvoje protas yra pisamas. Lietuvoje yra pisama laukais plėvėsuojant plaukais. Lietuvoje yra apsipisama grabais. Lietuvoje yra pisama ir kojom spardoma. Lietuvoje yra susipisama ir išsipisinėjama. Tačiau tik įvaldę anglų kalbą gali suprasti, kad kitaip nei bando mums įteigti vertėjai, Lietuvoje yra obsceniškumo, sekso ir kad mes nesam šventi ir ypatingos kančios tauta. Kaip mėgsta cituoti Landsbergis, tiesa išlaisvina.
Bet kol kas mes žiūrime į ekraną, kur pasileidęs veikėjas pasakoja, kaip kažką fuckina, ir apsimetam, kad žiūrim į soker ekomiesčionį, kuris kažką šegina, dulkina ir kruša.
(dar neįvertintas) Sekundėle ...Apie “socialinį tinklą”
Aug 13th
Dar prieš išvažiuojamt atostogų R.Čičelis mane kalbino apie Facebook.
Tik šiandien radau tą interviu, tad jei kam nors bus įdomu, jis čia.
Buvo ir reakcija… Joje man labai patiko interviu vertinimas:
Kritiškai mąstant negalima nepadaryti išvados, jog kažkokio ypatingo analizės gylio (nesakau „kompetencijos“ – galų gale, tai nėra profesionalus pokalbis) toliau ir neverta tikėtis.
Buvo šiek tiek vertinimų bei reakcijų ir čia.
Paskaitinėjau… ir dar kartą susimąsčiau apie tai, ką reiškia terminas “socialinis tinklas”.
Man žodis socialinis siejasi su žmonių santykiais.
Ar Facebook’e yra žmonių santykių?
Kažkas tikriausiai pasakys taip…
… Ir dar prisiminiau, kad man nepatinka O.Koršunovo spektakliai.
O ar būtinai privalo patikti?
Kitaip negaliu vadintis šiuolaikiniu?:))
(dar neįvertintas) Sekundėle ...Koks grybas yra Malinauskas?
Aug 10th
Druskininkų meras Ričardas Malinauskas sako, kad reikia pastatyt paminklą Josefui Pilsudskiui.
Mes nesakom, kad jį reikia už kažką garbinti, bet jis čia gyveno, jis čia buvo.
Nusišneka jis. Paminklo statymas ir yra pagerbimas.
Malinauskas pastaruoju metu turbūt vaikščiojo su Druskininkų bedarbiais narkomanais, todėl iš jo greitai galime sulaukti Mongolijos nacių ir Lietuvos neokomunistų “Naujosios kairės” lygio pasiūlymų pastatyti paminklus Muravjovui, Schicklgrueberiui ir tam generolui, kuris vadovavo Raudonajai armijai per žengimą į Vilnių. Jie čia buvo. Turbūt ir pirko ką nors, kai kurie statė.
(dar neįvertintas) Sekundėle ...Lietuvos gyventojai vis drąsiau eksperimentuoja su internetinėmis parduotuvėmis ir masiškai žiūri video internete
Aug 9th
“Media House” atlikę nedidelę TNS duomenų, aprėpiančių 2009 ir 2010 metus, analizę, pastebėjome kelias įdomias tendencijas.
Nors elektroninis paštas ir „gūglinimas“ išlieka svarbiausiu mūsų šalies gyventojų užsiėmimu internete, labai sparčiai augo susidomėjimas internetinėmis parduotuvėmis. Per metus tų, kurie lankėsi, bet nepirko ir tų, kurie lankėsi ir pirko, išaugo 44 %. Žinoma, apsilankiusių, bet nieko nepirkusių vis dar yra daugiau nei tų, kurie pirko, tačiau šie skaičiai pakankamai įspūdingi. Šių metų pavasarį (kai buvo atliekama TNS apklausa) tik apsilankymą per pastaruosius 6 mėnesius deklaravo beveik 400 tūkst. Lietuvos gyventojų (beveik 25 % besinaudojančių internetu), o pirkimą – beveik 200 tūkst.
Nėra jokios abejonės, kad šie skaičiai tik augs. Tai skatina ne tik besitęsianti internetizacija, bet ir pačių interneto parduotuvių bumas. Juk sunku atsispirti, kai matai pasiūlymą pirkti Calvin Klein kvepalus su 80 % nuolaida arba palygini buitinės technikos kainas tradicinėje ir internetinėje parduotuvėje. E-komercija pamažu tampa būtina verslo auginimo strategijos dalimis. Tai liudija tiek visiškai šviežias „e.maxima“ portalas, tiek ir sėkmingi „Biok“ bei „Čili“ projektai.
Antroji labai ryški tendencija – vaizdo peržiūrų internete augimas. Gaila, kad TNS 2009 metų tyrimo metu nebuvo išskyręs klausimo apie tai, ar buvo žiūrimi įrašai vaizdo portaluose. Tačiau žiūrint į 2010 metų skaičius, abejonių nelieka – tai yra populiarus laiko leidimo būdas. Virš 700 tūkst. gyventojų teigė per pastarąjį pusmetį žiūrėję video interneto portaluose. Tai – beveik 50 % Lietuvos interneto naudotojų.
Kad augimas iš tiesų yra, netiesiogiai liudija TV laidų žiūrėjimo internetu augimas. Gyventojų, kurie tai darė, skaičius per metu išaugo 36 % iki 230 tūkst.
Tęsiantis greito plačiajuosčio interneto plėtrai (dabar jį turi apie 25 % Lietuvos namų ūkių), šie skaičiai irgi augs. Tad televizijoms metas galvoti apie tai, kaip išnaudoti susidomėjimą ir siūlomą produktą daryti patogesnį žiūrėti. Kol kas televizijų portalai yra XX a. pabaigos stiliaus – juose dominuoja programų tinklelis, bet ne ekranas žiūrėti laidas realiu laiku.
O interneto portalams metas suprasti, kad augant video peržiūrų internete skaičiui, augs susidomėjimas reklamos galimybėmis. Tačiau kol kainodara nebus pakoreguota prisitaikant prie „nudrožtų“ TV kainų (tai nereiškia, kad kainos turi būti vienodos), daug reklamos užsakovų jos neturės.
Spauskite paveikslėlį didesniam vaizdui.
(dar neįvertintas) Sekundėle ...Kada ir kodėl elgiamės neracionaliai bei kaip to išvengti? (II dalis)
Aug 3rd
(I dalis) Jeigu galėtume išvalyti iš žmogaus smegenų viską, ką jis žino apie mobilųjį ryšį ir paleistume jį į gatves, stebėdamas mobiliojo ryšio operatorių reklamas jis pasidarytų išvadą, kad tai ne pelno siekiančios organizacijos arba tos, kurias smarkiai remia ES fondai – sunku nuspręsti kitaip, kai esi atakuojamas arba „nemokamai“ arba „visai nemokamai“, arba „0 Ct be jokių sąlygų*“. Atrodo esame protingos būtybės, bet tik iki tol, kol išgirstame žodį „nemokamai“.
www.youtube.com/watch?v=fL7bamcqdTQ
Įsivaizduokite, einate į paplūdimį. Prie įėjimo pardavinėja ledus. Kaina – 10 ct (čia kiek, 200, 2000% nuolaida?). Tikėtina, kad susigundytumėt, bet ką jeigu prie įėjimo juos dalina nemokamai? FREE! Nemokami pokalbiai, nemokamas kortelės išdavimas, nemokamas… Kodėl tai mus taip stipriai veikia? Dan Ariely sako, kad jeigu mes pirktume ledus su nerealia nuolaida, mes vis dar rizikuotume kažką prarasti („gal neskanūs kokie?“), tačiau jeigu ledus gauni nemokamai, negali būti jokių praradimų, nes tu į tai tiesiog nieko neinvestuoji. Baimė prarasti, kartu su galimybe nieko neprarasti ir pagimdo šį „nemokamą“ stebuklą. „Užsisakyk internetą (dviem metam) ir du mėnesius naršyk nemokamai“ veikia taip, jog tu į privalumų sąrašą visų pirma statai nemokamai ir geriausiu atveju jau tik antroje vietoje bandai racionaliai skaičiuoti ar ne labiau apsimoka pasiimti mokamą internetą visam laikotarpiui pas kitą tiekėją?
Ori ir Rom Brafmanai (knygos „Sway: The Irresistable Pull Of Irrational Behaviour“ autoriai) sako, kad baimė/nenoras prarasti/pralaimėti, kartu su įsipareigojimu, prisirišimu (jie naudoja žodį commitment) savo buvusio elgesio atžvilgiu yra du pagrindiniai varikliai atsakingi už mūsų neracionalius poelgius. Jie tai iliustuoja Harvard Business School profesoriaus Max Bazerman eksperimentu-aukcionu su savo studentais – perskaitę apie jį, tikiu, dar ilgai krapštysit galvas negalėdami tuo patikėti, tačiau gal kiek lengviau priimdami mintį, jog žmogus vis tik yra neracionali būtybė.
Kiekvienais metais savo naujiems studentams Max Bazerman pasiūlo sudalyvauti „20 dolerių“ aukcione. Taisyklės paprastos: 1) laimi daugiausiai pinigų pasiūlęs studentas; 2) kainą kelti galima 1$ žingsniais; 3) antrą didžiausią kainą pasiūlęs studentas turi sumokėti tiek, kiek siūlė (ir nieko už tai negauti). Studentai šypsosi, aukcionas prasideda… 1$, 2$, 3$! Studentus užvaldo azartas ir gera nuotaika… 4$, 5$, …10$, 11$, 12$… Maždaug šioje vietoje studentai pradeda suprasti į kokį žaidimą įsivėlė ir visi, išskyrus du, tyliai pasitraukia. Dabar 11$ pasiūlęs studentas supranta, kad privalo pasiūlyt daugiau, antraip nelaimės 20$ ir dar gaus sumokėti siūlytus 11$. 13$ sako jis ir dabar ta pati logika užvaldo kitą studentą. 14$! Kolegos po truputį ima „lūžti“ stebėdami šią beprasmišką ir jau neracionalia virstančią dvikovą. Kaip manot, kuo visa tai baigiasi? Faktas, kad anksčiau ar vėliau baigiasi, tačiau Max Bazerman sako, kad dar niekada neprarado pinigų (beje, išloštą sumą jis visada paaukoja labdarai) – būna, kad studentai sustoja ir ties 21$, tačiau rekordas yra 204$. Suprantama, kad iš pirmo žvilgsnio smagaus aukciono apgaulės galima nepastebėti, tačiau faktas ir tai, kad tai, kas prasideda ties 12-16$ atžyma yra neracionalaus mąstymo rezultatas – nenoro prarasti ir prisirišimo prie savo buvusių veiksmų.
Tokio įsikabinimo ir nenoro prarasti rezultatų, savo gyvenimuose galime rasti kiekvienas (pradedant asmeniniais santykiais į kuriuos jau labai daug investuota ir baigiant investiciniais draudimais, etc.), tačiau iš „Sway“ skaudžiai kabina šios kelios citatos (tam knygoje skiriama kur kas daugiau), kurių autorius-JAV Prezidentus skiria pusė amžiaus:
Lyndon Johnson (apie Vietnamą): There is no easy answer, no instant solution.
George Bush (Apie Iraką): There is no magic formula for success in Iraq.
Lyndon Johnson: We will not be defeated. We will not grow tired. We will not withdraw, either openly or under the cloak of a meaningless agreement.
George Bush: We will not fail. We will persevere and defeat this enemy and hold this hard-won ground for the realm of liberty.”
Mūsų neracionalumas gali būti ir tiesiog ekonomiškai nenaudingas ir net gi pražūtingas. Taip, bet koks pripažinimas pralaimėjus gali būti skaudus, tačiau jis gali išgelbėti nuo dar rimtesnių pasėkmių. Todėl tiek minimus tyrimus darantys, tiek apie juos rašantys, pataria savęs klausti: „Kodėl?“ Kodėl aš tai darau? Ar todėl, kad man tai naudinga dabar, ar todėl, kad pradėjau tai daryti tai tada, kai buvo naudinga, o dabar tai darau iš inercijos? Ar „Saab“ vis dar stilingi automobiliai, ar aš perku naują „Saab“ dėl ankstesniųjų šlovės (nors dabartiniai tapo eiliniais „executive car“)? Ar aš dar esu šiuose santykiuose, nes tai yra tai, ko aš noriu, ar tai yra tai, ko aš norėjau besimokydamas dvyliktoj klasėje (na, bet juk nėra viskas taip tragiška – mus vis dar sieja tai, kad abu mėgstam plombyro ledus).
Mūsų prisirišimą galima vadinti ir įpročiu, tačiau esmės tai nekeičia. Skaičiai įvairioje literatūroje skiriasi, tačiau laikoma, kad pritraukti naują vartotoją kainuoja 5-8 kartus daugiau negu išlaikyti jau esamą, todėl nesunku suprasti kodėl mes taip sunkiai keičiam bankus, mobilaus ryšio operatorius, draudimo bendroves (kad ir kiek jūs mums beskambintumėt…), tačiau sunku suvokti, kas sukasi galvoje tiems, iš kurių išeina pasiūlymas banką rinktis su žinia „romanas su skandinavais baigtas“, rinkis prancūziškų tradicijų banką. Ne viskas taip paprasta…
(gali būti, kad bus daugiau…)
(dar neįvertintas) Sekundėle ...Šią savaitę mes grojame
Aug 1st
Nežinia, kas atsitiko Valdui Adamkui, ar jis baigęs kadencijas negavo tokio respekto, kokio tikėjosi, ar jį pasiglemžė kaltė, kad jis nekentėjo su visais tuos 50 metų. Iš pradžių jis nebegalėjo pasakyt nieko tikro po AMB mirties, dabar pareiškė, kad tai Rusija trėmė lietuvius penktajame dešimtmetyje. Kokį vadovėlį Valdui duot paskaityt, kad jis sužinotų, jog ten dalyvavo ir rusai, lietuviai, ir latviai ir kitų tautų komunistai?
Gaila, nebegaliu nebalsuot už jį.
Kai kam okupacija nepergyvenamas skausmas, kitiem, kurie stovi ant kranto, kai skęstantis pagalbos šaukiasi, žaizdos yra labai smagu, bele tik sugrįžtų. Taip ir eina žurnalas „Pravda“, atsidaro „Gorkio baras“, Švyturys leidžia „Mėmelio“ alų, o tas vokiškas pavadinimas figūruoja ir jūros šventėje. Kadangi gabalą mūsų buvo okupavusi Vokietija, tai yra kūl. Ten taip gražu, jie tokie turtingi!
Irena Degutienė šią savaitę sakė kalbą Medininkuose, vadino Sovietų sąjunga galingiausia visų laikų imperija. Pavadino taip tą valstybę, kuri išsilaikė 70 metų, ir buvo pergyventa JAV. Ponia Degutienė istorijos vadovėlį turbūt skaitė iki skyrelio „Istorijos pabaiga“.
Lenkija Europos Tarybos Parlamentinėje asamblėjoje triukšmauja, kad naujas reikalavimas lenkiškose Lietuvos mokyklose dėstyti kai kuriuos dalykus lenkų kalba kelia grėsmę mažumų mokykloms, iš esmės lenkų kalbai, lygiai taip pat, kaip kai kurie lietuviai šneka, kad lenkiški užrašai gatvėse ar autobusuose kelia grėsmę lietuvių kalbai. Lyg perskaitęs kažką lenkiškai atsisakysi kalbėti lietuviškai arba pasakęs lietuviškai, pamirši, kad esi lenkas. Lyg reikalavimas mokėti valstybinę kalbą nebūtų įtvirtinas Lietuvos įstatymuose. Lenkija ir Lietuva, Beavis and Butthead – BFF.
Ar yra kas pasaulyj sudėtingiau nei Varšuvos-Vilniaus-Maskvos trikampis?
Vytautas Landsbergis šią savaitę pamiršo, kad kai kurie menininkai gali dirbti produktyviai, būti faktiškais šalies vadovais, Seimo pirmininkais, Sąjūdžio ir partijos lyderiais ir po liberalų išvanojo kitą koalicijos partnerį – Tautos Prisikėlimo partiją. Dabar eilė neonacių palaikytojams tautininkams.
Jeigu Rusijoje nepatinki diktatūrai ir jos pakalikams, tave apšaukia naciu ir turbūt išeina Staliningrado saugot, o Lietuvoje nesąmonė, kad Vytauto arkliai gėrė iš Juodosios jūros, yra vadinama legenda. Ach, kokie buvo geri XIV a. laikai, kaip būtų gera atkurti tą LDK imperiją! Jos žlugimas yra didžiausia antrojo tūkstantmečio geopolitinė katastrofa!
(dar neįvertintas) Sekundėle ...Du filmai: Inception ir Shutter Island
Jul 30th
2010 metai matomai buvo Leonardo Di Caprio dvasingų savieškų metai - šis pakliuvo į cielus du filmus, turinčius veik vienodą siužeto pagrindą ir netgi kiek panašią struktūrą - "Shutter Island" (vasarį) ir "Inception" (liepą). Abu filmai tokie panašūs savo esmine mintimi, vystymusi ir pan., kad kyla net klausimas - kas nuo ko kopipyzdino idėją kartu su visu Di Caprio - ar Martin Scorsese, kuris "Shutter Island" išleido kiek anksčiau, ar Christopher Nolan, kuris, esą, kūrė savo tą "Inception" ar tik ne 10 metų (blablabla, 20, ne 50 metų).
Abiem atvejais kalba apie tą patį - kur realybė, o kur sapnas, kur riba tarp realaus ir menamo pasaulio, blablabla. Ir pagrindinis herojus - tas pats Di Caprio. Abiem atvejais melodramatiškai nelaimingas ir persekiojamas mirusios žmonos fantomų. Ir vaikų fantomai irgi jį kamuoja. Ir pabaiga, kur klaustukas paliekamas - ar čia jis realybėj, ar toliau kažkokioj menamybėje - irgi. Ir filmų išleidimo datos skiriasi vos pusmečiu.
"Inception" siužetas ganėtinai banalus (na, taip taip, ne toks banalus, kaip eilinis bojevykas, bet visvien): kažkokį mistinį bendro sapnavimo prietaisą turintys veikėjai bando šnipinėti informaciją iš svetimų galvų per sapnus, tuose sapnuose sapnuoja kitus sapnus, etc., kol galų gale susipainioja tiek, kad ima neskirti, kur ten tikras sapnas, o kur realybė. Filmas kimšte prikimštas bojevykiškų scenų iš tų sapnų, visi šaudo gaudo, nesvarumai, tratata, tratata, sapnas šen, sapnas ten, vėl bach, tratata, tratata, o herojų asmenybių gylis - maždaug, kaip kokiame Rambo, tratata, tratata, bach bach. Ir tai nepaisant visokių ten besikartojančių scenų su dvasingu Di Caprio, dvasinga Di Caprio žmona ir panašiai. Visi kiti aktoriai atrodo išvis pastatyti tik dėl vaizdo, pakeitus juos į kokius nors South Park herojus - filmas ne tik kad smarkiai nepablogėtų, bet gal net ir taptų juokingesniu, tratata, tratata, tratata, bach bach. "Inception", atrodo, susilaukė puikaus populiarumo - IMDB reitingas 9,2, o balsavusiųjų skaičiumi jau aplenkė gerokai anksčiau išleistą "Shutter Island". Jei nesigilinate į siužetą, o kokie nors "Čarlio angelai" jums atrodo geras filmas - nueikite į "Inception", galėsite pasijusti pakylėtu ir paskui ištisus metus kalbėti visokiom filosofinėm temom apie tai, kur realybė, o kur tikrovė.
"Shutter Island" siužetas - gerokai sudėtingesnis, kardinaliai logiškesnis, ir tiesiog nesulyginamai dailiau atidirbtas. Čia nėra jokių stebuklingų technologijų. Tikroviškumas - detalėse. Scenaristo skrupulingumas - stulbina. Vietoj sapnų - realybė. Ir psichiatrinė ligoninė. Herojaus paranoja. Kliedesiai ir haliucinacijos. Nenormalūs daktarai. "Skrydis virš gegutės lizdo" kažkuriuo momentu pasirodo, lyg banalybė, palyginus su šiame filme perjaustu ir tyčia neišsakytu netikrumo, nepasitikėjimo, baimės pojūčiu - kam sakyti tai, kas baisu? Nežinomybė baisesnė. Čia nėra skerdynių. Čia tik vieniša sala, paskirta psichiatrinei ligoninei. Sala, kur laikomi pavojingi pacientai. Sala, kurioje ieškoma pabėgus pacientė. Ir nuostabu - tas pats Di Caprio šiame filme atgyja. Taip taip, šita melodramatiškai tauriaveidė vaškinė lėlė irgi ima rodyti emocijas, tarpais - atvirai kraupinančias (negi čia Di Caprio?). Taip, čia yra ir kiti aktoriai - asmenybės, o ne statistai. Kažkuriuo momentu kyla mintis, kad žiūri siaubiaką. Čia nėra jokių scenų, primenančių žaidimus, tačiau kiekvieną minutę matome tiesiog klasikinį operatoriaus, scenografo ir režisieriaus meistriškumą. Tobulą meistriškumą, kuriam kompiuterinis montažas - ne tikslas, o tiktai tikslingai naudojama priemonė. Ir siužetas, vis lūžtantis keisčiausiu būdu tada, kai jau ima atrodyti, kad viskas aišku. IMDB reitingas - lygus 8. Jei jums nieko nesako Scorsese pavardė - į filmą neikite. Tik veltui sugaišit laiką.
Tokie panašūs savo siužetų pagrindu, abu filmai skirtingi tiek, kad atrodo, jog atėję iš nesusijusių pasaulių. Ir nors pagrindinis herojus - tas pats Di Caprio, bežiūrėdamas ir belygindamas - supranti, kad visgi aktorius - tėra lėlė režisieriaus rankose. Būtent todėl išties rekomenduoju pažiūrėti abu. Būtent tam, kad pamatyti, kaip smarkiai ir kardinaliai gali skirtis du filmai, pasakojantys lyg ir apie tą patį.
Abiem atvejais kalba apie tą patį - kur realybė, o kur sapnas, kur riba tarp realaus ir menamo pasaulio, blablabla. Ir pagrindinis herojus - tas pats Di Caprio. Abiem atvejais melodramatiškai nelaimingas ir persekiojamas mirusios žmonos fantomų. Ir vaikų fantomai irgi jį kamuoja. Ir pabaiga, kur klaustukas paliekamas - ar čia jis realybėj, ar toliau kažkokioj menamybėje - irgi. Ir filmų išleidimo datos skiriasi vos pusmečiu.
"Inception" siužetas ganėtinai banalus (na, taip taip, ne toks banalus, kaip eilinis bojevykas, bet visvien): kažkokį mistinį bendro sapnavimo prietaisą turintys veikėjai bando šnipinėti informaciją iš svetimų galvų per sapnus, tuose sapnuose sapnuoja kitus sapnus, etc., kol galų gale susipainioja tiek, kad ima neskirti, kur ten tikras sapnas, o kur realybė. Filmas kimšte prikimštas bojevykiškų scenų iš tų sapnų, visi šaudo gaudo, nesvarumai, tratata, tratata, sapnas šen, sapnas ten, vėl bach, tratata, tratata, o herojų asmenybių gylis - maždaug, kaip kokiame Rambo, tratata, tratata, bach bach. Ir tai nepaisant visokių ten besikartojančių scenų su dvasingu Di Caprio, dvasinga Di Caprio žmona ir panašiai. Visi kiti aktoriai atrodo išvis pastatyti tik dėl vaizdo, pakeitus juos į kokius nors South Park herojus - filmas ne tik kad smarkiai nepablogėtų, bet gal net ir taptų juokingesniu, tratata, tratata, tratata, bach bach. "Inception", atrodo, susilaukė puikaus populiarumo - IMDB reitingas 9,2, o balsavusiųjų skaičiumi jau aplenkė gerokai anksčiau išleistą "Shutter Island". Jei nesigilinate į siužetą, o kokie nors "Čarlio angelai" jums atrodo geras filmas - nueikite į "Inception", galėsite pasijusti pakylėtu ir paskui ištisus metus kalbėti visokiom filosofinėm temom apie tai, kur realybė, o kur tikrovė.
"Shutter Island" siužetas - gerokai sudėtingesnis, kardinaliai logiškesnis, ir tiesiog nesulyginamai dailiau atidirbtas. Čia nėra jokių stebuklingų technologijų. Tikroviškumas - detalėse. Scenaristo skrupulingumas - stulbina. Vietoj sapnų - realybė. Ir psichiatrinė ligoninė. Herojaus paranoja. Kliedesiai ir haliucinacijos. Nenormalūs daktarai. "Skrydis virš gegutės lizdo" kažkuriuo momentu pasirodo, lyg banalybė, palyginus su šiame filme perjaustu ir tyčia neišsakytu netikrumo, nepasitikėjimo, baimės pojūčiu - kam sakyti tai, kas baisu? Nežinomybė baisesnė. Čia nėra skerdynių. Čia tik vieniša sala, paskirta psichiatrinei ligoninei. Sala, kur laikomi pavojingi pacientai. Sala, kurioje ieškoma pabėgus pacientė. Ir nuostabu - tas pats Di Caprio šiame filme atgyja. Taip taip, šita melodramatiškai tauriaveidė vaškinė lėlė irgi ima rodyti emocijas, tarpais - atvirai kraupinančias (negi čia Di Caprio?). Taip, čia yra ir kiti aktoriai - asmenybės, o ne statistai. Kažkuriuo momentu kyla mintis, kad žiūri siaubiaką. Čia nėra jokių scenų, primenančių žaidimus, tačiau kiekvieną minutę matome tiesiog klasikinį operatoriaus, scenografo ir režisieriaus meistriškumą. Tobulą meistriškumą, kuriam kompiuterinis montažas - ne tikslas, o tiktai tikslingai naudojama priemonė. Ir siužetas, vis lūžtantis keisčiausiu būdu tada, kai jau ima atrodyti, kad viskas aišku. IMDB reitingas - lygus 8. Jei jums nieko nesako Scorsese pavardė - į filmą neikite. Tik veltui sugaišit laiką.
Tokie panašūs savo siužetų pagrindu, abu filmai skirtingi tiek, kad atrodo, jog atėję iš nesusijusių pasaulių. Ir nors pagrindinis herojus - tas pats Di Caprio, bežiūrėdamas ir belygindamas - supranti, kad visgi aktorius - tėra lėlė režisieriaus rankose. Būtent todėl išties rekomenduoju pažiūrėti abu. Būtent tam, kad pamatyti, kaip smarkiai ir kardinaliai gali skirtis du filmai, pasakojantys lyg ir apie tą patį.
(dar neįvertintas) Sekundėle ...
Uagadugu.lt
Internetas
Kultūra
Menas
Visuomenė
Žiniasklaida
Nauji pasisakymai