Kad blogeriams iš savo tinklaraščio Lietuvoje uždirbti neįmanoma, jau tikriausiai žino kiekvienas tuo besidomintis. Jei didesni tinklaraščiai (tik ne asmeniniai) ir gali gauti pajamų iš reklamos, jos tokios mažos, kad net neapmoka serverio išlaikymo kaštų. Lyg ir nebūtų naudos rašyti tinklaraštį, bet, pavyzdžiui, aš jį rašau ne dėl pinigų ar kokios materialinės naudos. Man nuo pat pradžių reikėjo erdvės reikšti savo mintims ir požiūriui. O skaitydamas senus įrašus ir iš jų juokdamasis įsivaizduoju, kaip po 20 metų skaitysiu visokias šias jaunas blevyzgas ir džiūgausiu, kad tai išsaugojau :)

Visgi yra proga uždirbti kitokių dalykų. Pavyzdžiui, jau antrus metus nemokamai ėjau į Login konferenciją. Mokestis – įrašas apie konferenciją ir reklamos skydelio įsidėjimas. Nieko ypatingo, nes rašyčiau apie konferenciją net jei pirkčiau bilietą. Kažkada seniai mane nemokamai vaišino Coffee-Inn. Šiandieninis atvejis, kuris ir paskatino šį įrašą apie „manęs nupirkimą“, yra kitas mano uždarbis šio tinklaraščio dėka: pietūs dviems greitojo maisto restorane Wok to Walk.

Dėmesio mano nekaltumu tikintys skaitytojai! Jūs apgauti! Šis įrašas yra nupirktas! Žiauriai skaniu maistu!

Prieš porą mėnesių juokais Dinos tinklaraštyje komentaruose parašiau, jog galėtų jie pasiūlyti maisto mainais į įrašą. Kai po mėnesio apsireiškė jų rinkodaros specialistas, iš pradžių susijuokiau, bet vėliau pagalvojau – o kodėl ne? Juk niekas man nemoka atlygio už tai, kad rašyčiau tik objektyvius ir nenupirktus straipsnius :) Be to, seniai norėjau paragauti jų maisto, kadangi visada jaučiu kažkokį keistą fetišą naujai išdygusiems greito maisto restoranams. Tai ir sutikau.

Tikėjausi kažkokio vidutiniško dalyko, elementaraus verslo modelio: brangus patiekalas, mažutės porcijos, skonis kaip ir kiekviename pigiame kiniškame restoranėlyje. Ką gavau iš labai malonios ir simpatiškos rytietiškos kilmės pardavėjos, kalbančios labai gražia lietuvių kalba (būčiau vienišas – įsimylėčiau!): tikrai brangų patiekalą (čia, aišku, kaip pažiūrėsi, 17 Lt man, asmeniškai, brangu), milžinišką porciją, nuo kurios pripampo net mano išsitampęs skrandis, ir žiauriai skanų maistą, kuris nustebino. Mano moteris buvo labai laiminga valgydama savo saldžiarūgštę vištieną parkelyje ant suoliuko šviečiant saulei :) Likome patenkinti ir man nebereikėjo rūpintis, ar nereiks kažkaip vynioti žodžių į vatą, kad įrašas nesigautų per daug kritiškas :))

Nors Wok to Walk rinkodaros specialistas vėliau rašė, kad įrašo pasirodymas ne toks ir svarbus, tačiau susitarimas yra susitarimas. Mano tinklaraštis dar kartą padėjo man pasimėgauti gyvenimo malonumais, kuriuos tikriausiai dar ilgai būčiau aplenkęs, aš tuo tarpu atsidėkoju įrašu. Tikrai žinau, kad pagerėjus ekonominei situacijai mano piniginėje, į tą restoranėlį grįšiu ir vėl parkelyje valgysiu rytietišką maistą. Ale, kol kas galiu tik parekomenduoti visokiems buržujams slaptą kodą – 5-2-6 :) Beje, nevalgykite ten vietoje – tokiu gražiu oru pasiimkite patiekalus ir eikite į bet kurį parką – taip daug maloniau.

*
Noriu diskusijos: ar galima blogeriams rašyti tokius įrašus? Ar taip neišduodami skaitytojai? Jei yra taip manančių, būtų įdomu išgirsti nuomonę, kodėl blogeriai neturėtų taip užsidirbti.